Issuu

ARNO JUNDZE

DULK Ė S SM Ė LIO LAIKRODYJE

Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius

Knygos vertimą ﬁnansavo platforma „Latvian Literature“ ir Latvijos Respublikos kultūros ministerija

Arno Jundze

Dulkės smėlio laikrodyje

Versta iš: Arno Jundze, Putekļi smilšu pulkstenī, Rīga, Zvaigzne ABC, 2015

Redaktorė Daiva Murmulaitytė

Maketavo Markus Roduner

Viršelio dailininkas Jokūbas Jacovskis Leidykla „Hieronymus“, www.hieronymus.lt

Spausdino Book Press, Olštynas, Lenkija

Tiražas 560 egz.

Visos teisės saugomos

ISBN: 978-609-96297-8-0

Bibliograﬁnė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

Pirmas skyrius

ĮŽ

ANGA VERMEJERIO STILIUMI.

BRE Ž NEVO LAIKAI.

KA Ž KUR SOVIET Ų LATVIJOJE

Naujoms gyvybėms atgimimas – lyg stebuklas. Jis patvirtina tai, ką tariamai nepatyrusi siela intuityviai jautė visada. Aukščiausiąją tvarką, kuri atskiria Tylos karalystę nuo Didžiojo Prabudimo. Atgimstant kartu su džiaugsmu ateina neįsisąmoninta atsakomybė ir liūdesys. Prisiminimai apie buvusius gyvenimus, nors ir būna rūpestingai trinami, kaupiasi kažkur slapčiausiuose pasąmonės kampeliuose. Migloti ir fragmentiški jie blyksteli smegenų neuronų impulsais, nesugaunamais sekundžių šimtųjų dalių žybtelėjimais. Koks nors gestas, niuansas, kvapas. Minioje šmėkštelėjęs veidas. Kankinantis – kur aš jį esu matęs? Pasimėgavimas nežinomybe yra saldus, bet kartu erzinančiai skausmingas.

Galima iš to pasijuokti, bet vis dėlto, kad viskas būtų sąžininga, turime sau atsakyti į, atrodytų, paprast ą klausimą: kodėl kiekvienam mūsų bent kart ą gyvenime yra tekę pajusti, kaip netikėtai užkalbintas nepažįstamasis arba pro šalį slystančio praeivio ﬁgūra atrodo lyg šimt ą metų nesutiktas draugas? Kodėl pirmą kart ą atėjus į svetimus namus kartais apima įsitikinimas – esu čia buvęs, pažįstu šią viet ą! Tūkstančiai žmonių ten atvyksta pirmą kart ą ir nieko tokio nejaučia. Nei atpažįsta, nei supranta, kad čia yra buvę. Bet vienas iš tūkstančio tai nujaučia kažkokia nepaaiškinama nuojauta, staiga prabundančia kažkur smegenų gelmėse, kad taip pat greit išblėstų, pasiduodama nepastebimiems, bet atkakliems kasdieniams pojūčiams ir poreikiams.

Paskutinį kart ą iš rojaus mane išvarė 1963-ųjų metų vasarą. Gimiau nedidelėje mažo miestelio ligoninėje. Netrukus ji sudegė ir ilgus metus ten riogsojo akmenų krūsnis, kad vėliau naujomis sienomis ant senųjų pamatų pakiltų kaip apylinkės administracinio centro pastatas.

Vaikystėje mėgdavau kartkartėmis atklysti į šiuos griuvėsius, bandydamas prisiminti, kaip viskas atrodė t ą naktį, kai gimiau. Mums, berniukams, tai buvo griežčiausiai draudžiama, nes nuo karščio deformuotos plytų sienos kreivai stiepėsi į dangų, galėjo bet kurią akimirką griūti ir palaidoti smalsuolius. Stengiausi įsivaizduoti, kaip tada, mano gimimo naktį, blizgančiais ir dezinfekcijos priemonėmis kvepiančiais koridoriais lakstė susijaudinę žmonės baltais chalatais. Žinoma, man nieko neišėjo, bet tai taip jaudino. Tik pagalvok – juk čia praleidau dvi pirmąsias savo ką tik prasidėjusio gyvenimo savaites, tačiau nieko iš to neprisimenu. Viskas veltui! Lyg įkritus į juodą duobę!

Ir vis dėlto. Pro atdarą langą pirmaisiais kvėptelėjimais, kartu su ligoninės ir likusio pasaulio kvapais, aš į plaučius įtraukiau nė su kuo nepalyginamą šviežio šieno ir upės vandens kvapų mišinį. Čia, beveik prie pačių ištakų, Gauja tais laikais buvo tokia švari, kad jos vandenį drąsiai buvo galima gerti, nors suaugusieji mums to daryti neleido. Ligoninė buvo pakalnėje, kelios dešimtys metrų nuo monažolėmis apaugusio kranto. Galbūt todėl, pajutus šią upės, pipirmėčių, ajerų ir nendrių kvapų puokštę, kurią pažįstu jau iš tolo, mane visada apima švelniai glostantis ilgesys. Na taip, kai paaugau, atėjo ir žuvelių Gaujoje eilė. Dabar ši procedūra prieinama tik prabangiuose grožio salonuose, bet aš gerai prisimenu, kaip vaikystėje pulkai žuvelių savo nosytėmis kramsnojo kojas, kai tik įbrisdavau į upę.

Skyrybos su Tylos karalyste ir saugančia tamsa motinos įsčiose –visada gąsdinanti nežinios ir nusivylimo akimirka. Paprastai žmonės tokių dalykų neprisimena arba garsiai apie tai nekalba. Lygiai taip slegia prisiminimai apie buvusį gyvenimą. Užtenka kam nors apie šiuos dalykus užsiminti, kad aplinkiniai jį pradėtų laikyti keistoku. Nesu galvos prisivėręs, kad viešai visiems apie tai trimituočiau. Ir dabar šias eilutes rašau pats sau, nes tik taip galiu išsiaiškinti, kas su manimi darosi. Žinoma, iš to visi šaiposi. Aš pats irgi. Nors jau dvidešimtojo amžiaus pradžioje psichologijos žurnalai Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose pranešė apie mokslinius tyrimus, kai užhipnotizuotas pacientas staiga neįtikėtinai tiksliai pradėdavo apibūdinti vietas, kuriose jis galėjo pabuvoti tik ankstesniuose gyvenimuose. Nuvykę su ekspedicija į atitinkamą valstiją, tų eksperimentų organizatoriai rasdavo pastatus ir

net žmones, kurie buvo užhipnotizuotojo paciento šeimos nariai tame, ankstesniame, gyvenime. Gryna fantastika!

Tikriausiai ir mano smegenų failuose kažkas yra susijaukę. Likę neištrinta. Padriki tai pasirodantys, tai dingstantys regėjimai. Jų centre esu aš, bet, po galais, tai tikrai nėra dabartinis mano gyvenimas.

Ir vis dėlto aš!

Tai esu aš.

Dėl to nė trupučio neabejoju. Nežinau, galbūt šie regėjimai turi kokį nors ypatingą tikslą, tačiau bent kol kas to suvokti negaliu. Nes, dievaži, tai ne tas klasikinis atvejis, kai vaikai Fatimoje pamatė Dievo motiną. Juk aš nesiruošiu tapti nei aiškiaregiu, nei kokiu nors pasaulio pabaigos skelbėju.

Viskas prasidėjo dar tada, kai mokiausi mokykloje. Tuomet tikriausiai man buvo ne daugiau kaip dešimt metų. Tvyrojo sovietmetis, aštuntojo dešimtmečio pirmoji pusė, ir Brežnevas – gyvesnis už gyvą. Nežinau, gal tada kažkas kur nors ir kalbėjo apie tokius subtilius dalykus kaip reinkarnacija, bet tik ne mūsų šeimoje. Mano tėvai buvo niekuo neišsiskiriančios darbo pelės. Tėtis vakarais pareidavo namo per daug pavargęs nuo darbų, kad postringautų apie tokias nesąmones, o motina amžinai lygino, šveitė, stovėjo prie viryklės.

Neprisimenu, kada ir būtent kaip tai prasidėjo. Pirmiausia atsirado mano keisti sapnai. Tokie realūs, kad negalėdavau suprasti, kada jie baigiasi ir kada aš atsibundu. Tie sapnai, jei išvis galima juos taip pavadinti, pradėjo mane lankyti ir nemiegantį. Iš ryto, vidury dienos, vakarais. Sėdint mokykloje pamokose, maudantis vonioje, net tualete ant klozeto. Yra toks žodis „vizija“, bet jis man nepatinka, nes, mano supratimu, jame slypi kažkas pranašiško. Mano atveju nieko pranašiško nebuvo. Šiuose regėjimuose matydavau save visiškai mažutį, aprengt ą keistais drabužiais, man nepažįstamose, aiškiai senoviškose patalpose. Ten elektros, matyt, nebuvo, o šviesą skleidė ant sienų rūkstantys žibintai. Šiuose sapnuose žmonės su manimi kalbėjo kažkokia svetima kalba, tačiau, keisčiausia, tomis akimirkomis viską suprasdavau. Visiškai aišku – tai nebuvo latvių kalba. Nebuvo ir anglų kalba, kurią mokiausi mokykloje. Galbūt truputį panaši, bet ir ne vokiečių kalba. Jos manęs tikrai niekas nemokė, bet ja kartais kažką vapalio-

davo tėtis, kai po darbo su kolegomis išgerdavo kokią taurelę ir gerai nusiteikęs grįždavo namo. Tėčio mama Gertrūda Štein, esą, buvusi tikra baltvokietė, bet aš jos net matęs nesu, nes senelė mirė prieš man gimstant. Sovietų laikais būti vokiečiu nebuvo jokia garbė. Tėtis vokiškai taip pat suprato nedaug, nes, kaip vėliau pats prisipažino, net nesistengė mokytis kalbos, kad neįsiveltų į nereikalingas bėdas. Taip nutarusi šeima – tada buvo tokie laikai, paskui vokiečių kalbą, nors ir nematomas, vilkosi fašizmo šleifas. Fragmentai iš tėčio mamos vaikystėje dainuotų dainelių, eilėraštukų, paprastesni šnekamosios kalbos žodžiai – tai buvo jo įprastas repertuaras. Kam nors pasakoti apie savo keistus sapnus nedrįsau. Mūsų namo kaimyninės laiptinės antrajame aukšte gyveno Demjanas. Jis tikriausiai buvo kokiais metais vyresnis už mane, bet labai keistas. Vaikštinėjo apsiseiliojęs, visuomet purvinais drabužiais, kalbėjo keistai inkšdamas ir bjauriai dvokė šlapimu. Mums, kiemo vaikams, jis buvo atgrasus. Ypač tada, kai sau iš nosies traukė ilgus ir t ąsius snarglius, kišo juos į burną ir su neslepiamu malonumu valgė. Tai atrodė ypač šlykščiai, bet nežiūrėti į t ą bjaurastį irgi negalėjai. Didesnieji berniukai iš to darydavo ištisą vaidinimą, pašaukdavo vargšą luošiuką kur nors į tylesnį kiemo kampą ir tada prasidėdavo – Demjanai, suvalgyk snarglį! Ir Demjanas, nuolankiai murmėdamas, valgydavo, kol apsišlapindavo. Kartkartėmis Demjanas porai mėnesių kažkur dingdavo. Kai klausdavau senelės (mano mamos motinos), kur išgaravęs Demjanas, ji visuomet atsakydavo, kad išvežtas į beprotnamį, kur paprastai įkišdavo tokius nelaimėlius, jei jie pradėdavo pernelyg draskytis. Ten patenkantys ir tie, kurie kalba visokias nesąmones. Buvau dar mažytis, ir prisimenu, kaip mane sužavėjo žodis „beprotnamis“. Jis atrodė toks smagus! Kaip gi ne – juk ten visi gali išsidūkti. O kvailystes tauzyti man patiko. Nepažįstu nė vieno berniuko, kuris, būdamas nepilnų septynerių metų, smagintųsi mintinai deklamuodamas Mendelejevo periodinę elementų lentelę arba Plūduonio eilėraščius apie nykštukus ir Miško Senį. Berniukai visada nori spygauti ir siausti, tai natūralu. Kai karštomis pėdomis norėjau sužinoti, kokių kvailysčių reikia prišnekėti, kad patektum į beprotnamį, senelė piktai atrėžė mačiusi kelis kvailius, kurie keikė valdžią arba kitiems pasakojo matę Panelę Mariją.

Aš neatlyžau.

– Turėjau draugę Nataliją, – pagaliau kamantinėjama senelė pradėjo vynioti prisiminimų siūlą. – Ta Natalija jau iš pat pradžių buvo keistoka ir keikdavo tarybų valdžią. Tai tas, tai anas jai nepatiko. Parduotuvės esą tuščios, duona prasta. Vieną vakarą, eidama per mišką, Natalija pamačiusi kažką nepaprasto. Kaip pati tvirtino, sutikusi Panelę Mariją. Na, sutiko, tai sutiko! Argi reikėjo lyg kokiai vištai visiems apie tai kudakuoti?! Po trijų dienų pas ją atvažiavo sanitarai baltais chalatais ir uždarė vargšę į beprotnamį. Po metų ją išleido, bet Natalija virto visiška kvailute, tokia pat kaip kaimynų Demjanas. Ten, beprotnamyje, nė vieno negydo. Tik leidžia vaistus į užpakalį ir, jei kuris blogai elgiasi, smarkiai išperia bizūnu. Po beprotnamio Natalija tapo be galo keista. Tiesiog gaila buvo į ją žiūrėti! Laimei, netrukus ji mirė. Suvažinėjo autobusas. Bet tu įsidėmėk: niekada jokiam svetimam nieko nereikalingo nekalbėk, nekeik valdžios ir, net jei matai ką nors nepaprasto, geriau patylėk. Ar man pažadi? Kitaip baigsi gyvenimą valgydamas snarglius! Kaip Demjanas.

Įspūdinga, ar ne? Dar dabar, po daugelio metų, žodis žodin prisimenu šią istoriją ir gąsdinančią senelės intonaciją. Tikriausiai Stalino laikų baisumus išgyvenusi senelė žinojo, ką sako, nes nepastebimai stengėsi mane išmokyti, kad ne namie nevalia kalbėti, ko nereikia. Ačiū jai už tai! Nes ir dabar nedaug kas pasikeitę.

Reikia pripažinti, kad tada visai nežinojau, kas yra ta Panelė Marija. Nutariau, kad tikriausiai kokia nors jauna, bet labai pavojinga teta. Tikriausiai imperialistų šnipė. Jei jau vien su ja susidūrus Natalijai atsitikę taip blogai, tai geriau apie tokią Panelę Mariją net neklausinėti. Perkratęs galvoje tai, ką mačiau savo keistuose sapnuose, nutariau, kad ir apie juos geriau niekam nieko nepasakoti. Dėl viso pikto. Po pokalbio su senele patekti į beprotnamį nebenorėjau. Koks normalus žmogus nori gauti lupti? Be to, su bizūnu! Nors, reikia pasakyti, aš net dabar nežinau, kas tai iš tikrųjų yra.

Savo sapnuose regėjau keistų dalykų. Ir tai, kad numiriau, nesulaukęs nė trejų metų. Negaliu ir nusakyti, kaip baisiai jaučiausi. Dievaži, kaip tik tai turi išgyventi ketvirtos klasės moksleivis! Šiuose keistuose miego ir būdravimo sapnuose man atrodė, kad dalis šeimos

suaugusiųjų manęs visai nenori. Tai buvo taip skausminga ir nemalonu. Mano nuomone, mūsų šeima buvo turtinga. Sprendžiau iš to, kad šiuose sapnuose tėvams visi pataikaudavo ir laikė juos svarbiausiais. Bet, kaip supratau iš suaugusiųjų kalbų, kai jų nebūdavo šalia, mano sapnų tėvų vedybos ir mano gimimas sugriovė kitų dėdžių ir tetų planus. Šiandien esu įsitikinęs, kad tai buvo paveldėjimo reikalai. Todėl mane ir nunuodijo. Tai padarė virėja. Kartoki geltoni milteliai, kuriuos ji, motinai nematant, įmaišė į mano gėrimą, nebuvo jokie krūtinės vaistai. Paskutinis to gyvenimo prisiminimas – pradrėkęs vakaras, už lango kaukia vėjas, man skauda, nėra jėgų ir labai šalta lovelėje po stora ir sunkia antklode. Šalia stovi virėja ir dar viena baisios išvaizdos moteris.

– Rado, mat, paveldėtoją! Juk šis nevalga negyvens ir šiaip ar taip iki sekančios vasaros neištvers. Tai geriau greičiau, sakau tau, Helena, –murma virėja ir bando mane pagirdyti savo pragarišku gėrimu.

„Ištversiu!“

Noriu tai bjauriai raganai įspirti, kad ji užsičiauptų, bet nėra jėgų. Paskui mane apgaubia visiška tamsa ir ramybė. Ir palaimingas suvokimas, kad piktoji virėja neteisi, nes suvokiu, kad man nieko nebeskauda, kad yra labai gera, šilta ir patogu. Kitas regėjimas – vėl esu patogiai įsitaisęs mamos pilve po daugiau nei keturių šimtų tuštumos metų. Kur aš buvau visą šį laiką? Nežinau.

Ar apie tokį sapną, viziją, haliucinaciją – vadinkite, kaip norite –reguliariai pasikartojantį dešimties metų berniuko galvoje, jis drįstų sovietų laikais kam nors visai rimtai papasakoti? O ir dabar, ar kas nors gali papasakoti taip, kad aplinkiniai tai priimtų rimtai? Ar tai galima pasakoti? Ar reikia? Net šiuo metu istorija, patikėta popieriui, man atrodo tokia beprotiška! Perskaitęs ją kokiame nors žurnale veikiausiai pagalvočiau, kad autoriui ne visi namie. Bet aš pats tai patyriau!

Greičiausia, jei man tai pasakotų kas nors kitas, patarčiau jam apsilankyti pas psichoterapeut ą. Stebiuosi, kad tada neišėjau iš proto. Tikriausiai padėjo atsitiktinumas. Mano vizijos buvo labai konkrečios, nes jose užuodžiau kvapus, jutau skonį, mačiau pačias smulkiausias drabužių detales. Laimei, nes būtent tai turėjo lemiamos reikšmės.

Vieną dieną nunešiau į mūsų miestelio vaikų biblioteką perskaitytas knygas – Zentos Ėrglės „Apie mūsų kiemo vaikus, indėnus

ir juodą katiną“, taip pat ne mažiau storą ir kaip reikiant apiplyšusią porevoliucinių vaikų nuotykių knygą apie bronzinį paukštį ir durtuvą. Jos autoriaus nebegaliu prisiminti, nors užmušk. Bet kaip man t ąkart patiko!

Žinoma, mūsų miestelio biblioteka buvo centre, pirmajame nušiurusio pastato aukšte. Kažkada XX amžiaus pradžioje jį statė kaip viešbutį kurortininkams. Mūsų laikais veltui jo ieškotum – tas pastatas jau nugriautas, o jo vietoje pastatytas prekybos centras. Jau žymiai vėliau, žiūrinėdamas senas vietinio muziejaus fotograﬁjas, supratau, kad mano vaikystės didžiosios knygų lentynos stovėjo puošnioje ir erdvioje pirmojo aukšto svečių priėmimo patalpoje. Viename jos gale veikė, kaip buvo parašyta ant nuotraukos, „Braunninga restorahcijas iestahdijums

Splendid Central* . Kalbant mūsų dienų kalba, prabangus restoranas, kuriame vakarais grojo dvylikos žmonių orkestras, džiugindamas kurortininkus, pasiturinčius dykaduonius ir kitokią publiką. Sovietiniais laikais šią gražią patalpą su medinėmis pertvaromis pavertė ankštais kambariūkščiais.

Taigi, sutapo, kad t ą dieną, kai atėjau, patalpoje, skirtoje vaikų knygoms, elektrikai keitė dienos šviesos lempas. Atneštas knygas buvo galima atiduoti, bet kad paimčiau ką nors naujo skaityti, reikėjo ilgokai palaukti. Gyvenau miesto pakraštyje, į biblioteką reikėjo eiti beveik pusvalandį. Naujų knygų, žinoma, norėjau, nes, kaip ir daugelis mano vienmečių, rijau jas krūvomis ir užsidegęs. Skaičiau viską – „Grafą Montekrist ą“, „Pavliką Morozovą“, „Baskervilių šunį“, „Pasaulių karus“ ir net „Generolą Dovatorą“.

– Na, tai pabūk! – nusišypsojo bibliotekininkė. – Ateik, per t ą laiką pasižiūrėsi gražių paveikslėlių, tokių tikriausiai tu dar niekada nematęs.

Ji mane įvedė į suaugusiųjų bibliotekos dalį – nedidelę patalpą, ant kurios durų buvo užrašyta „Meno knygos“. Tas kambarys buvo labai ankštas, su keliomis lentynomis ir nedideliu stalu centre.

– Sėskis, štai čia! – pamojo bibliotekininkė ir priešais mane padėjo keturis paveikslų reprodukcijų albumus. – Tik neišterliok.

* Brauningo restorano įstaiga Splendid Central (sen. latv.). Čia ir toliau išnašose pastabos vertėjo.

Tuo metu meno albumai buvo laikomi didele prabanga, jie tikriausiai buvo ir labai brangūs. Mūsų namuose niekas tokių niekada nepirkdavo, bet keli svetainės sekcijos garbės lentynoje už stumdomo stiklo durų tikrai stovėjo, visi dovanoti tėvams ir senelei per jubiliejus arba už žymius pasiekimus darbe.

Nesirinkdamas paėmiau vieną leidinį rusų kalba. „Olandijos tapybos aukso amžius“ – perskaičiau ant viršelio. Garbės žodis, man tai nieko nesakė, juk tuo metu mokykloje mūsų išvis nieko tokio nemokė –kokia tuo metu galėjo būti meno istorija? Tačiau kai atverčiau pirmo paveikslo reprodukciją, man užėmė kvapą.

Ne, ne! Tai nebus pasakojimas apie berniūkštį, pirmą kartą gyvenime pajutusį didžiojo meno žavesį. Koks čia žavesys – kiek prisimenu, knygoje buvo tik prastos kokybės reprodukcijos. Bet paveiksle pamačiau dalį savo sapno! Toks pat langas smulkiais langeliais. Tokia pati pilkai balta, aukšta kambario siena. Putli moteris, apsirengusi visiškai taip pat kaip moterys mano keistose vizijose – su balta, keista kepuraite ant galvos. Tada nežinojau, kad tą kepuraitę vadina gobtuvu. Moteris – ko gero, iš tikrųjų dar mergina, bet man ji atrodė didelė ir rimta teta, – apsirengusi garstyčių spalvos aksominiais drabužiais, tamsiai mėlyna prijuoste, atraitytomis rankovėmis pylė pieną iš lygiai tokio paties ąsočio, koks buvo mano sapnuose. Paveiksle nutapytame kambaryje ant stalo buvo tokie patys indai, ir aš jaučiau tą patį pieno ir prakaito aromatų mišinį, persekiojantį mane miegantį. Žinoma, jauna moteris buvo man nepažįstama, tai nebuvo ir visiškai ta vieta kaip sapne, bet dabar tikrai žinojau – dalis mano keistų vizijų ateina iš paveiksle pavaizduoto krašto ir laikmečio. Tai buvo olandų tapytojo Vermejerio paveikslas „Tarnaitė su pieno ąsočiu“, tapytas kažkada XVII amžiaus viduryje. Žinoma, storą reprodukcijų albumą ištyriau iki paskutinio puslapio. Po to jį perverčiau ne vieną kart ą. Mano džiaugsmui, olandų meistrai XVII šimtmetyje buvo įnikę ne tik į portretų, aktų ar įprastų religinių vaizdų tapybą. Aukso amžiaus dailininkai labai vertino kasdienių ir liaudies gyvenimo procesų vaizdavimą. Tikriausiai tuomet ši priežastis buvo vienintelė, kodėl sovietų laikais Maskvoje šitoks albumas išvis buvo išleistas. Jį vartydamas jaučiausi lyg žiūrėčiau senas, užmirštas draugų fotograﬁjas ir prisiminčiau išgyvenimus.

Bet tai dar ne viskas. Šis pasakojimas turi tęsinį.

Nuotykis bibliotekoje atsitiko vasaros pradžioje. Tai, ką pamačiau, man leido pirmą kart ą viduje pajusti, kad vis dėlto nesu išprotėjęs –mano sapnai praeityje buvę kažkas realaus. Tačiau kaip? Kaip tai įmanoma? Šis klausimas man nedavė ramybės vis labiau.

Mokslai buvo ką tik pasibaigę, ir mes, moksleiviai, netrukdomi mėgavomės laisve. Prieš Jonines ir tėvams prasidėjo atostogos, o tada visa šeima, įskaitant senelę, išvykome mėnesį paviešėti pas jos seserį. Ta sesuo (jos vardas Matilda) gyveno tikrame kaime pati viena savo vienkiemyje. Namas, žinoma, buvo senas, apgriaužtas laiko dantų. Bet jis turėjo pasakišką pastogę, pilną visokių daiktų, kurie man, berniukui, atrodė lyg tikros paslėptos piratų brangenybės.

Vieną dieną, kai lauke lijo, užlipau ant aukšto, tikėdamasis rasti žvejybos įrankius. Senelės sesuo tvirtino, kad ten spintoje jie turėtų būti. Rasti radau, bet valas nuo senumo buvo jau beveik sutrupėjęs. Gerokai nusivylęs niekam tikusiu Matildos ūkiu, nutariau pasižiūrėti, kas dar laikoma viršutinio kambario senojoje spintoje. Nepradėsiu vardyti visko, kas ten ilsėjosi, ramiai sukrauta lentynose, nes tai juk taip tipiška: jei daiktas nebetinkamas, bet išmesti gaila – jį reikia paslėpti pastogėje.

Spintoje suradau ir kelis pirmosios Latvijos nepriklausomybės laikotarpio žurnalo „Šiuolaikinė psichologija“ numerius. Kaip reikiant pasijuokęs iš to, kaip kvailai tada buvo rašomas žodis „psichologija“, pradėjau smalsiai vartyti. Žurnalai buvo pilni verstų straipsnių apie Anglijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje atliktus eksperimentus, patvirtinančių sielos atgimimą. Taip aš pačiame sovietinių laikų klestėjime, būdamas dešimties metų, pirmą kart ą sužinojau, ką reiškia tarptautinis žodis „reinkarnacija“. Jo buvimas man suteikė vidinės ramybės, kad nesu pasaulyje vienas su savo keistais regėjimais. Saugumo sumetimais apie šiuos sapnus vis dar niekam nieko nepasakojau. Net senelei. Galimybė patekti į beprotnamį ir kartu su Demjanu desertui valgyti snarglius visiškai neviliojo. Bet nuo tada mano patirtys man nebekėlė baimės, kad, galimas daiktas, vis dėlto iš tikrųjų nesu normalus.