KARO VEIKSMAI
Kairėje: Užtaisomas kulkosvaidis MG-34, o karys kairėje šaudo iš sovietinio pistoleto kulkosvaidžio (SMG) PPŠ-41. Waffen SS naudojo daugybę jiems atitekusių rusų ginklų: iki 1945 metų buvo pagaminta penki milijonai PPŠ-41. Jo apskritoje dėtuvėje tilpo 71 šovinys.
KARo veiKsmAi
Viršuje: Rytų fronte Waffen SS kariai apeina pamuštą rusų sunkųjį tanką IS-2. 1944 metų pavasaris. IS-2 tuo metu labiausiai šarvuotas tankas pasaulyje, ginkluotas 122 mm pabūklu, pradėtas gaminti 1943 m. pabaigoje.
savarankiška įvairaus dydžio įrangai ir ištekliams gabenti skirta transporto formuotė. 1943 metų gruodį nebaigusi išeiti mokymų Hohenstaufen divizija kartu su 1-osios SS tankų divizijos likučiais ir naujai suformuota 12-ąja SS tankistų grenadierių hitlerjugendo (Hitlerjugend) divizija buvo priskirtos I SS tankų korpusui Leibstandarte. 1944 metų pradžioje Vokietijos karinės pajėgos visoje Europoje atsidūrė grėsmingoje padėtyje. Sausio mėnesį sovietai po 900 dienų trukusios blokados išlaisvino Leningradą. Be to, sąjungininkai žygiavo per Italijos pusiasalį. Jie ką tik išlaipino savo įsiveržimo pajėgas prie Ancijaus (Anzio) miesto. Kovo 4-ąją maršalo Georgijaus Žukovo vadovaujama sovietų kariuomenė pradėjo didelio masto puolimą Ukrainos fronte, veržėsi Karpatų kalnų kryptimi. Rusų puolimas kairiajame vokiečių „Pietų“ armijų grupės sparne suformavo didžiulę pleišto formos pralaužą. Būtinybė tuo pačiu metu kovoti daugelyje frontų labai sekino vokiečių kariuomenės pajėgas ir 1944 metų kovą, kai sovietai pasiekė Lenkijos sieną, OKW pasiuntė Hohenstaufen į mūšį. Kartu su ja kovoti išvyko ir panaši Waffen SS 10-oji SS tankų Frundsberg divizija. Abi jos buvo priskirtos Paulio Hauserio vadovaujamam vokiečių II SS tankų korpusui. Taip pat šiam korpusui buvo priskirtos armijos 349-oji pėstininkų ir tankistų mokomoji divizijos.
Apačioje kairėje: Waffen SS kulkosvaidžio MG-42 tarnyba Rusijoje. Apačioje: Liepsnosvaidžio (Flammenwerfer 41) tarnyba rengiasi mūšiui.
RYTŲ FRonTAs 1944 metų kovą sovietų 10-ojo Ukrainos fronto pajėgos surengė milžinišką puolimą prieš vokiečių Rytų fronto pozicijas, išsidėsčiusias prie Skalos gyvenvietės, Ternopolio–Proskurovo ruože. Didelis rusų karių skaičiaus pranašumas reiškė, kad smogdamos bet kur jos vis tiek pranoks vokiečių pajėgas. Kelios generolo Hubės (Hube) vadovaujamos vokiečių pirmosios tankų armijos kontratakos laikinai jas sustabdė, bet kovo 22-ąją prasiveržė penki rusų tankų korpusai, palaikomi didelių pėstininkų pajėgų, žygiavusių pietų kryptimi tarp Zbrucho ir Sereto upių, o vėliau jos persikėlė per Dniestro upę. Tuo pačiu metu kitos sovietų pajėgos pajudėjo persikėlusių rusų pajėgų kryptimi Jampolio ir Podolsko Mogiliovo vietovėse iš rytų pusės. Šie veiksmai vokiečių pirmajai tankų armijai grėsė apsuptimi, bet Hitleris uždraudė bet kokį atsitraukimą arba taktinius perskirstymus, todėl iš anksto susidarė sąlygos vokiečių pirmajai tankų armijai būti visiškai atkirstai nuo tiekimo ir pastiprinimų. Kai kovo 25-ąją susijungė dvi sovietų armijos, niekas nenustebo atsidūręs toje apsuptyje. Nors vokiečių pajėgos turėjo pakankamai šaudmenų atsilaikyti dvi savaites ar ilgiau, tačiau labai mažai liko degalų ir netrukus judėjo vien 14
15