Eksperimentinė archeologija

Eksperimentinė archeologija Eksperimentinė archeologija paveldo Lietuvos materialaus Lietuvos materialaus paveldo rekonstrukcija rekonstrukcija III tomas

III tomas EXPERIMENTAL ARCHAEOLOGY Reconstruction of Material Heritage of Lithuania Volume III

EXPERIMENTAL ArchaeoLOGY Reconstruction of Material Heritage of Lithuania Volume III

Eksperimentinės archeologijos klubas „Pajauta“

Eksperimentinė archeologija Lietuvos materialaus paveldo rekonstrukcija III tomas

EXPERIMENTAL ARCHAEOLOGY Reconstruction of Material Heritage of Lithuania Volume III

Sudarytoja / Editor Daiva Luchtanienė

Vilnius, 2019

REDAKTORIŲ KOLEGIJA / EDITORIAL BOARD: Doc. dr. / Assoc. Prof. Dr. Aleksiejus Luchtanas (Archeologijos katedra,Vilniaus universitetas / Archaeology Department, Vilnius University) – vyr. redaktorius / chief editor Prof. dr. Audronė Bliujienė (BRIAI, Klaipėdos universitetas / Institute of Baltic Region History and Archaeology of Klaipėda University) Prof. dr. Ilona Vaškevičiūtė Dr. Baiba Vaska (Latvijos nacionalinis istorijos muziejus / Latvian National History Museum) Doc. habil. dr. / Assoc. Prof., Dr. habil. Anna Bitner-Wróblewska (Varšuvos valstybinis archeologijos muziejus, Lenkija / State Archaeological Museum in Warsaw) Dr. Gvidas Slah (VDA Telšių fakultetas, Joniškio krašto istorijos ir kultūros muziejus / Telšiai faculty of Vilnius Academy of Arts, Joniškis Museum of History and Culture) Dr. Arūnas Puškorius Recenzentai / Reviewers: Prof. dr. Audronė Bliujienė Dr. Gabrielė Gudaitienė Doc. dr. / Assoc. Prof. Dr. Aleksiejus Luchtanas Prof. dr. Ilona Vaškevičiūtė

Projektą finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Leidinys parengtas ir išleistas įgyvendinant eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ projektą „Eksperimentinė archeologija. Lietuvos materialaus paveldo rekonstrukcija“, III tomas Publication is supported by The Lithuanian Council for Culture and by the Ministry of Culture The publication was prepared and published during the implementation of the experimental archaeology club “Pajauta” project “Experimental archaeology. Reconstruction of Material Heritage of Lithuania, volume III”

Projekto partneris / Project partner VšĮ Vilniaus universitetas / Vilnius University Projekto vadovas / Project manager Dr. Arūnas Puškorius Vertėja (anglų k.) / Translator (English) Monika Adomaitienė Lietuvių kalbos redaktorė / Lithuanian language editor Giedrė Petreikienė Anglų kalbos redaktorius / English language editor Bob Farrow Knygos dailininkė / Graphic artist Silva Jankauskaitė Viršelyje panaudota Viktorijos Micelicaitės nuotrauka © Evaldas Babenskas, Aleksiejus Luchtanas, Daiva Luchtanienė, Vytenis Podėnas, Gvidas Slah, Daiva Steponavičienė, Rimas Supranavičius, Sigitas Tamulis, 2019 © Akademikai, 2019 © Eksperimentinės archeologijos klubas „Pajauta“, 2019 ISBN 978-9955-33-684-6 (bendras) ISBN 978-609-96071-3-9 (III tomas)

Turinys / Contents 6 Preface Pratarmė 9

Aleksiejus Luchtanas, Vytenis Podėnas, Evaldas Babenskas

Romėniškojo laikotarpio ritinis smeigtukas: nuo archeologinio radinio iki rekonstrukcijos Spool-headed Pin from the Roman Period: From Archaeological Find to Reconstruction

45 Gvidas Slah

Titnaginių grąžtelių gamybos ypatumai ir trasologinių tyrimų rezultatai Features of flint drills production and the results of traceological investigations

69 Daiva Steponavičienė

Vytinės juostos: pirmykščiai audimo būdai Twisted Bands: Primeval Weaving Methods

113 Rimas Supranavičius

Istorinių technologijų panaudojimas šiuolaikinėje knygrišystėje The use of historical technologies in contemporary bookbinding

137 Sigitas Tamulis

Karolingų epochos VIII–XII a. knygos įrišo modelio rekonstrukcija The codex book of the 8th to 12th centuries Carolingian era

173 In memoriam

Dr. Birutė Kazimiera Salatkienė-Puniškytė (1951–2018)

178 Apie autorius About authors

Preface

Dear reader, The third volume of Experimental Archaeology.

The Reconstruction of Lithuanian Material Heritage is in front of you. Perhaps you were looking forward to it because of your interest in experimental archaeology or historical reconstruction? Perhaps you hope to find some advice and direction for your own work? Or perhaps you want to discover new experiences, created by experiment makers, to use in workshops or lectures that you are going to give? Or perhaps you want to recommend some pages of the publication to a friend or a colleague? This volume is useful for everyone. For anyone who is not a stranger to history, archaeology and reconstruction. This book presents descriptions of experiments and reconstructions by members of the Experimental Archaeology Club Pajauta, by Alumni of Vilnius University and by members of the Bookbinders Guild of Vilnius. Here you will find three articles that bring together certain aspects of our ancestors’ lives from different eras, where experimental archaeology and traceology as methods for the scientific research of the past were applied. In previous volumes, the experiment was based solely on archaeological data. This time publication contains two articles that are devoted to the reconstruction of the material heritage of historical times. One of them gives you the opportunity to study the bookbinding process of the 8th-12th centuries, which laid the foundations for modern bookbinding.

Another article presents an extremely luxurious reconstruction of one of the foliates of the famous Renaissance book-lover Sigismund Augustus.

As time passes, it provides us with quests, experience, discovery, and, sadly, loss ... In 2018, during the preparation of this publication project, we lost a member of the editorial board, one of the pioneers of experimental archaeology, Dr. Birutė Kazimiera Salatkienė. It is a huge loss for the entire Lithuanian archaeological community. Therefore, we dedicate this volume to her bright memory.

My sincere thanks go to the authors of the articles, the wise editorial board, the editors of the texts and translations, the reviewers and the publishers.

Go on take it, read it, dear reader, and learn a lot from it!

Editor Daiva Luchtanienė

6

Preface

Pratarmė

Mielas skaitytojau, prieš tave – trečiasis tęstinio leidinio „Eksperimentinė archeologija. Lietuvos materialaus paveldo rekonstrukcija“ tomas. Gal tu jo labai laukei, nes domiesi eksperimentine archeologija ar istorine rekonstrukcija? Gal tikiesi jame rasti patarimų, nuorodų savo veiklos krypčiai? O gal tu nori naujų eksperimentatorių patyrimų, kad galėtum jais pasinaudoti savo paskaitose ar praktiniuose užsiėmimuose? O gal tiesiog nori rekomenduoti pasklaidyti leidinį savo draugui ar kolegai? Šis tomas pravers kiekvienam. Kiekvienam, kuriam nesvetima istorija, archeologija, rekonstrukcija. Šioje knygoje spausdinami Vilniaus universiteto absolventų eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ bei asociacijos „Vilniaus knygrišių gildija“ narių eksperimentų ir rekonstrukcijų aprašymai. Jame tu rasi tris straipsnius, kuriuose priartinami tam tikri skirtingose epochose gyvenusių mūsų protėvių buities aspektai, pasitelkiant eksperimentinę archeologiją bei trasologiją kaip mokslinio praeities tyrimo metodus. Ankstesniuose tomuose pateikiant eksperimentą remtasi tik archeologijos duomenimis. Šįkart leidinio puslapiuose išvysime du straipsnius, skirtus istorinių laikų materialaus paveldo rekonstrukcijai. Čia turite galimybę studijuoti VIII–XII a. rekonstruotą knygų įrišimo procesą, nes tuo metu buvo padėti pagrindai šiuolaikinei knygrišystei.

Kitame straipsnyje pristatoma ypač prabangi žymaus Renesanso epochos knygų mėgėjo Žygimanto Augusto rinkinio vieno iš foliantų rekonstrukcija.

Bėgantis laikas dovanoja mums ieškojimus, patyrimus, atradimus ir, deja, praradimus... 2018 metais, berengiant šio leidinio projektą, netekome šio leidinio redakcinės kolegijos narės, vienos iš eksperimentinės archeologijos pradininkių dr. Birutės Kazimieros Salatkienės. Tai didžiulė netektis visai Lietuvos archeologų bendruomenei. Todėl šį leidinio tomą skiriame šviesiam jos atminimui.

Nuoširdžiai dėkoju straipsnių autoriams, išmintingai redakcinei kolegijai, tekstų ir vertimų redaktoriams, recenzentams bei leidėjams.

Tad imk, skaityk, mielas skaitytojau, ir daug daug sužinok.

Leidinio sudarytoja Daiva Luchtanienė

Pratarmė

7

Aleksiejus Luchtanas, Vytenis Podėnas, Evaldas Babenskas

Romėniškojo laikotarpio ritinis smeigtukas: nuo archeologinio radinio iki rekonstrukcijos

Spool-headed Pin from the Roman Period: From Archaeological Find to Reconstruction

During the Roman period, a rapid economic and social development of the Eastern Baltic region included the Balts in the newly formed interregional system of contacts, thus leading to the spread of new technologies and their distinctive development. The metal industry replaced dominant bone-antler and stone artefacts in archaeological sites. Alongside the knowledge of ferrous metallurgy, non-ferrous metal artefacts, unique in the European context, once again spread into the material culture of the Baltic communities. So far, Baltic jewellery research has been based solely on the analysis of surviving cast objects, but the remnants of bronze / brass processing, such as clay casting moulds, has rarely helped to identify produced artefacts and allowed for a more extensive examination of Eastern Baltic casters. Recently, during the investigations at Antilgė (Utena dist.) fortified settlement, a collection of fragmented casting moulds for spool-headed pins was found. This collection allowed a detailed analysis of the development of non-ferrous metallurgy in the Baltic area during the early Roman period. Paper discusses spool-headed pins in the Eastern Baltic region, presents new evidence of bronze / brass casting site of Antilgė fortified settlement, and explores the context of their discovery as well as chronology based on ¹⁴C dates. Moreover, by experimental approach, we furthered investigations of early Roman Iron age non-ferrous metallurgy with a particular attempt to reconstruct the spool-headed pin manufacture process. We discuss that, at this technological stage of the development, non-ferrous metallurgy was executed in the region of considerable economic limitations to support permanent craftsmen in the settlements, and instead there existed jewellers that arranged their production itinerantly. For the first time in the Eastern Baltic region, non-ferrous metallurgy began to develop a distinctive tradition during the Roman period. However, it was highly dependent on the presence of existing exchange networks that were shifting in Europe during the first millennium. Bronze and brass casting became widespread over the short term, sometimes imitated advanced technologies of distant areas, whereas the professionals themselves lacked the raw materials and skills to replicate these technologies and formed their own tradition.

Introduction. Spool-headed pins in the Eastern Baltic region During the Roman period, the inhabitants of the forest zone distinguished themselves in the European context by the wearing of pins, when brooches became popular in the rest of Europe (Щукин, 1994: 21). These communities continued the tradition of pins, which had emerged at the end of the Neolithic and spread during the Bronze Age, switching from bone to iron and bronze or brass pins. During the Roman period, the development of local jewellery in the Eastern Baltic region resulted in a large variety of shapes of pins (Šnore, 1930; Juga-Szymańska, 2014), and, along with the gradually spread brooches, they remained fashionable throughout

10

Spool-headed Pin from the Roman Period: From Archaeological Find to Reconstruction

Romėniškuoju laikotarpiu greita Rytų Baltijos regiono ekonominė ir socialinė raida įtraukė baltų bendruomenes į naujai susiformavusią tarpregioninę kontaktų sistemą bei lėmė naujų technologijų plitimą ir savitą raidą. Archeologinėse vietovėse ryškiai išsiskyrė metalo industrija, pakeitusi kaulo-rago ir akmens dirbinius. Šalia juodosios metalurgijos žinių baltų bendruomenių materialinėje kultūroje vėl išplito spalvotųjų metalų dirbiniai, kurie išskirtiniai europiniame kontekste. Iki šiol baltiškos juvelyrikos tyrimai buvo paremti tik išlikusių dirbinių analize, o aptinkamos bronzos / žalvario apdirbimo liekanos retais atvejais padėdavo nustatyti gamintus dirbinius bei leisdavo plačiau nagrinėti Rytų Baltijos regione veikusius liejikus. Pastaruoju metu tyrinėjant Antilgės (Utenos r. sav.) įtvirtintą gyvenvietę aptikta liejimo formų ritiniams smeigtukams kolekcija, sudaranti sąlygas išsamiai išanalizuoti romėniškojo laikotarpio spalvotosios metalurgijos raidą baltų kraštuose. Straipsnyje aptariami ritiniai smeigtukai Rytų Baltijos regione, pristatoma Antilgės įtvirtintoje gyvenvietėje surinkta liejimo formų kolekcija ir nagrinėjamas jų radimo kontekstas, analizuotas ¹⁴C datomis. Kartu siekiant susipažinti su to laikotarpio baltų spalvotąja metalurgija atliekami eksperimentai rekonstruojant ritinio smeigtuko gamybos procesą. Diskutuojama, kad šiame spalvotosios metalurgijos raidos technologiniame etape ekonominė krašto situacija buvo palanki keliaujantiems juvelyrams, o ne pastoviai gyvenvietėse dirbusiems meistrams. Baltų spalvotoji metalurgija pirmą kartą romėniškuoju laikotarpiu pradėjo vystyti savitas tradicijas, tačiau buvo itin priklausoma nuo egzistuojančių mainų kelių aktyvumo, kurie Europoje I tūkstantmečiu kito.

Per trumpą laikotarpį paplitęs bronzos / žalvario liejimas imitavo tolimų regionų pažangias technologijas, kai patiems specialistams trūko žaliavos ir įgūdžių šioms technologijoms atkartoti.

Įvadas. Ritininiai smeigtukai Rytų Baltijos regione Romėniškuoju laikotarpiu miškų zonos gyventojai išsiskyrė europiniame kontekste smeigtukų nešiosena, kai likusioje Europoje itin išpopuliarėjo segės (Щукин, 1994: 21). Šios bendruomenės tęsė jau neolito pabaigoje pasirodžiusią ir bronzos amžiuje išplitusią smeigtukų tradiciją, pereinant nuo kaulinių prie geležinių ir bronzinių ar žalvarinių smeigtukų nešiosenos.

Romėniškuoju laikotarpiu vystantis vietinei juvelyrikai Rytų Baltijos regione atsirado didelė smeigtukų formų įvairovė (Šnore, 1930; Juga-Szymańska, 2014) ir jie greta palaipsniui plitusių segių liko madingi per visą geležies amžių. Baltų kraštuose iš spalvotojo metalo gamintų smeigtukų būdingiausi ritiniai, statinėliniai ir nuokameniai, iš kurių gausiausia grupė – ritinių (ibid). Jie išplitę skirtingo pobūdžio baltiškose kultūrose: Lietuvos–Latvijos pilkapių, vidurio Lietuvos ir Nemuno žemupio plokštinių kapinynų srityse bei Sūduvių kultūros regione. Taip pat ritiniai smeigtukai žinomi vakariniame brūkšniuotos keramikos kultūros areale, tačiau jie aptikti tik

Romėniškojo laikotarpio ritinis smeigtukas: nuo archeologinio radinio iki rekonstrukcijos

11

the Iron Age. Among the non-ferrous metal pins in the area of Balts the most common were spool-headed, barrel-headed and flask-headed pins, the most abundant of which were the first (ibid). They had spread throughout the regions of different Baltic cultures: Lithuanian-Latvian barrow culture, Middle Lithuanian and Lower Nemunas burial ground culture, and Sudovian culture. Spool-headed pins are also known in the western areal of the Brushed Pottery culture, but hitherto they were found only in the settlements (Fig. 1). The Roman period burials of this culture are sparse and previous investigations had not yielded pin finds. In the eastern areal of Brushed Pottery culture (Егорейченко, 2006: 88), a few imitations of this type of pins made from bone (Gorany, Belarus) or simplified forms of bronze spool-headed pins with iron needles (Ratiunki, Nurviany, Belarus) were found. Only a few pins of this type were found outside the cultures of the Balts, in the tarand type graves of the Baltic Finns (Juga-Szymańska, 2014: 168, ryc. 113). Anna Juga-Szymańska believes that the finding of this pin type in the territory of Bogaczewo culture indicates that two interregional contact routes existed simultaneously (during periods B₂ - C₁/ C₁a): one leading to the Masurian lakes from the lower River Nemunas via Nadruva, and the other from the Middle Lithuania to the Lithuanian-Latvian barrow culture area through Suvalkija (ibid, s. 170). These pins in the discussed territories appeared in B₁b (40/50-70 AD) period, and mostly spread during B₂ (70-150 AD) – C₁ (150-260 AD) periods (Michelbertas, 1986: 127), and were worn until the end of the period C₂ (250–300 AD) (Bliujienė, 2013: 485–489, fig. 335–339). The earliest variants of pins have been found in the areas of the Užnemunė and South-eastern Lithuanian stone barrows culture, Middle Lithuania, Samogitia, Northern Lithuania and Southern Latvia. Much later, only in the period C₁a (150-220 AD), were they found in the territory of the Lower Nemunas burial ground culture (ibid: 486, fig. 336) and they were uncharacteristic in western Lithuanian and south-western Latvian burial grounds with stone circles (Juga-Szymańska, 2014: 168, ryc. 113). M. Michelbertas (1986, p.127) considers that late versions of these pins may have been worn between C₃ (300-350/375 AD) – D (350/375-450 AD) periods, maybe even later, but does so based on typological dating of Drulėnai barrow finds only. It cannot be ruled out that some of the archaic pins of earlier eras came as family relics in much later burials. Such cases are quite well known in the archaeological context, for example in Kernavė, the necklace from the 13th century Kievan Rus’, completely scrubbed and lacking few pendants, was placed in a burial site of the beginning of the 15th century (Kernavė... 2002, p. 174, fig. 417).

It was believed that spool-headed pins were created in the present territory of Lithuania, where they were most abundant. This was confirmed after the investigations of Antilgė (Utena dist.) fortified settlement in 2017, when the first discovery of spool-headed pin casting moulds allowed for a detailed analysis of their production process. Drawing on previous archaeometallurgical research experience in technical ceramics (Podėnas et al., 2016a; Podėnas, Babenskas, 2017) and applying experimental methodology, this paper aims to reconstruct the spool-headed pin crafting process and discuss the capabilities of the Baltic communities to organise such manufacture.

12

Spool-headed Pin from the Roman Period: From Archaeological Find to Reconstruction

1 pav. Velykuškių įtvirtintoje gyvenvietėje rastas ritinis smeigtukas.

Saugomas VDKM, inv.

Nr. 1201:1. V. Podėno nuotr.

Fig. 1. A spool-headed pin found in the fortified settlement of Velykuškiai.

Stored in VDKM, inv. no.

1201:1. Photo by V. Podėnas

gyvenvietėse (1 pav.), todėl jų surasta kur kas mažiau, o šios kultūros romėniškojo laikotarpio kapinynų beveik nežinoma. Rytinėse brūkšniuotos keramikos kultūros teritorijose (Егорейченко, 2006: 88) aptinkami negausūs šio tipo smeigtukų kauliniai pamėgdžiojimai (Gorany; Baltarusija) ar supaprastintų formų bronziniai ritiniai smeigtukai su geležinėmis adatomis (Ratiunki, Nurviany; Baltarusija). Tik pavieniai šio tipo smeigtukai aptinkami už baltų kultūrų sričių, Baltijos finų tarand tipo kapinynuose (Juga-Szymańska, 2014: 168, ryc. 113). Anna Juga-Szymańska mano, kad šio tipo smeigtukų radiniai Bogačevo kultūros teritorijoje rodo, kad tuo pat metu (B₂ – C₁/C₁a periodais) egzistavo du tarpregioninių kontaktų keliai: vienas vedė į Mozūrijos ežeryną nuo Nemuno žemupio per Nadruvą, kitas nuo Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų ir Lietuvos–Latvijos pilkapių kultūros srities per Suvalkiją (ibid, s. 170). Bendrai aptariamose teritorijose ritiniai smeigtukai pasirodė B₁b (40/50–70 m.) periodu, labiausiai išplito B₂ (70–150 m.)–C₁ (150–260) laikotarpiais (Michelbertas, 1986: 127) ir nešioti buvo iki C₂ (250–300 m.) periodo pabaigos (Bliujienė, 2013: 485–489, pav. 335–339). Ankstyviausi smeigtukų variantai aptinkami Užnemunės ir Pietryčių Lietuvos akmenų pilkapių, Vidurio Lietuvos, Žemaitijos, Šiaurės Lietuvos, Pietų Latvijos srityse. Kur kas vėliau, tik C₁a (150–220 m.) laikotarpiu, jie aptikti Nemuno Žemupio kapinynų teritorijoje (ibid: 486, pav. 336) ir nebuvo būdingi V Lietuvos ir PV Latvijos kapinynų su akmenų vainikais sričiai (Juga-Szymańska, 2014: 168, ryc. 113). M. Michelbertas (1986, p.127) mano, kad vėlyvi šių smeigtukų variantai galėjo būti nešiojami ir C₃ (300– 350/375 m.)–D (350/375–450 m.) periodais, gal net vėliau, tačiau tai daro remiantis tik tipologiniu Drulėnų pilkapio dirbinių datavimu. Neatmestina

Romėniškojo laikotarpio ritinis smeigtukas: nuo archeologinio radinio iki rekonstrukcijos

13

The context of the fortified settlement of Antilgė The fortified settlement of Antilgė, also known as Antilgė (Untilgė) hillfort, located on a separate hill, northwest of Lake Sylis, in Utena district municipality. The platform is oval shaped, oblong in E-W direction, size - 85 × 47 m, with a raised centre. The slopes are steep, 8 to 25 m high. In the S part of the settlement, there is a terrace a few meters’ width below the slope, where it ends and steep slopes towards Lake Sylis continue. On the top of the platform of the hill is a ploughed, non-stratified archaeological layer with mixed finds of the late Bronze Age and the Roman period.

The Antilgė settlement has been known since 1930. All data acquired up until 2016 was mostly from survey expeditions (Tautavičius, 1970; Daugudis, 1970; Balčiūnas, 1980; Zabiela, 1985). Stone axes were collected on the surface of the hill, as well as bone awl and pottery with brushed and smooth surfaces.

A survey and archaeological investigations were carried out by Agnė Čivilytė, Vytenis Podėnas and Rokas Vengalis in 2016. A site was surveyed with a magnetometer (in an area of 3,100 m2), 46 boreholes were dug and an excavation of 2 trenches (an area of 20.5 m2) in separate locations of the settlement (Čivilytė et al., 2017). In the course of these investigations, 5 postholes were found in the W part of the habitation area, in trench 1.

They were assigned to at least two buildings. Furthermore, in the E part of the settlement, in trench 2, a disrupted stone pavement was uncovered. A total of 23 individual finds, 3,127 pottery fragments were found and about 1,015 animal bone fragments were collected. Based on bone and stone artefacts alone, we could not date the 1st millennium BC horizon with more precision, because mostly tools were found, and not ornaments with styles suitable for dating. Late Bronze Age horizon was represented by fragments of clay casting moulds for ring-shaped artefacts and bronze axes. Among pottery finds, the most abundant group was brushed pottery. It was dominated by sharply ridged pottery (50%), typical of the early Roman period.

Early brushed pottery dated to roughly the 1st millennium BC contained 37.5 % of rims that were straight (I) or S profile. Moderately ridged pottery (10.4%) and burnished ware, typical of the Roman period, were even less represented among the finds. The finds assigned to the latter period included an iron crook-like pin and an awl, a clay crucible and iron slag.

Investigations were continued in 2017 by a joint expedition of Vilnius University (VU) and the National Museum of Lithuania (LNM) (Poškienė et al., 2018), where fieldwork practice for VU Archaeology students took place. The purpose of these investigations was to determine the formation of a terrace on the hillside surrounding the fortified settlement of Antilgė. An investigated trench 3 in the SW part of the hilltop settlement, a total area of 51 m2, revealed that the Antilgė during the 1st-2nd centuries AD was fortified by a ditch, rampart, and disordered stakes. It was also found that the fortification system was repaired at least once. The filling of the ditch was mostly the rubbish of residents living during the first centuries AD accumulated. Most of the finds that were found there consisted

14

Spool-headed Pin from the Roman Period: From Archaeological Find to Reconstruction

prielaida, kad kai kurie archajiški ankstesnių epochų smeigtukai kaip šeimos reliktas patekdavo ir į kur kas vėlesnius kapus. Archeologiniame kontekste tokie atvejai gana plačiai žinomi, pavyzdžiui, Kernavėje XIII a. kaklo vėrinys iš Kijevo Rusios, visiškai nutrintas ir praradęs kai kuriuos pakabučius, pateko į XV a. pradžios kapą (Kernavė... 2002, p. 174, pav. 417).

Manytina, kad šis smeigtukų tipas susiformavo dabartinėje Lietuvos teritorijoje, kur jų aptinkama gausiausiai. Tačiau tai patvirtinti pavyko tik po 2017 m. Antilgės (Utenos r. sav.) įtvirtintos gyvenvietės tyrimų, kai pirmą kartą aptiktos ritinių smeigtukų liejimo formos sudarė sąlygas išsamiai jų gamybos proceso analizei. Remiantis ankstesne techninės keramikos tyrimų patirtimi (Podėnas ir kt., 2016a; Podėnas, Babenskas, 2017) ir taikant eksperimentinės archeologijos metodą, šiame straipsnyje siekiama rekonstruoti šių smeigtukų gamybos procesą bei aptarti baltų bendruomenių galimybes vykdyti bronzos liejybą.

Antilgės įtvirtintos gyvenvietės kontekstas Antilgės įtvirtinta gyvenvietė, vad. Antilgės (Untilgės) piliakalniu, įrengta atskiroje kalvoje, į ŠV nuo Sylio ežero, Utenos rajono savivaldybėje. Aikštelė ovali, pailga R–V kryptimi, 85 × 47 m dydžio, iškiliu viduriu. Šlaitai statūs, 8–25 m aukščio. Gyvenvietės P dalyje žemiau šlaito išlikusi kelių metrų pločio terasa, už kurios toliau tęsiasi statūs šlaitai link Sylio ežero. Kalvos aikštelėje išlikęs artas, nestratifikuotas archeologinis sluoksnis su susimaišiusiais vėlyvojo bronzos amžiaus ir romėniškojo laikotarpio radiniais.

Antilgės įtvirtinta gyvenvietė žinoma nuo 1930 m. Apie ją iki 2016 m. daugiausiai žinių sukaupta iš žvalgomųjų ekspedicijų (Tautavičius, 1970; Daugudis, 1970; Balčiūnas, 1980; Zabiela, 1985). Kalvos paviršiuje rinkti akmeniniai kirviai, rasta kaulinė yla ir keramika brūkšniuotu bei lygiu paviršiumi.

Agnė Čivilytė, Vytenis Podėnas ir Rokas Vengalis 2016 m. atliko žvalgomuosius archeologinius tyrimus, kurių metu atlikti aikštelės žvalgymai magnetometru (3100 m2 plote), 46 gręžiniai ir 2 perkasomis skirtingose gyvenvietės pusėse ištirtas 20,5 m2 dydžio plotas (Čivilytė ir kt., 2017). Šių tyrimų metu V aikštelės dalyje, 1 perkasoje, aptiktos 5 stulpavietės skiriamos mažiausiai dviem pastatams, o R gyvenvietės dalyje tirtoje 2 perkasoje rastas suardytas akmenų grindinys. Aikštelėje iš viso rasti 23 ypatieji radiniai, 3127 keramikos fragmentai ir surinkta apie 1015 gyvūnų kaulų fragmentų. Kauliniai ir akmeniniai dirbiniai tiksliau nustatyti I tūkstantmečio pr. Kr. horizonto datavimo nepadėjo, nes daugiausiai rasta įrankių, o ne datuotina stilistika pasižyminčių papuošalų. Aptikti vėlyvojo bronzos amžiaus laikotarpiu datuojami liejimo formų fragmentai žiedo pavidalo dirbiniams. Gausiausią radinių grupę sudarė brūkšniuotoji keramika. Joje vyravo romėniškojo laikotarpio pradžiai būdinga ryškiai briaunotoji keramika (50 proc.). I tūkstantmečio pr. Kr. datuojamai ankstyvajai brūkšniuotajai keramikai skirta 37,5 proc. pakraštėlių, kurie tiesūs (I) arba S profiliu. Dar mažiau aptikta neryškiai briaunotos (10,4 proc.) ir gludintos keramikos, taip pat būdingos romėniškajam laikotarpiui. Šiam laikotarpiui priskirtini geležinis lazdelinis smeigtukas ir yla, molinis tiglis bei geležies šlakas.

Romėniškojo laikotarpio ritinis smeigtukas: nuo archeologinio radinio iki rekonstrukcijos

15

0

1

2

3

4

2 pav. Antilgės įtvirtintos gyvenvietės viršutinės šlaito dalies pjūvis su kalibruotomis AMS 14C datomis. 2017 m. tyrimai.

V. Podėno brėž.

Fig 2. Cross-section of the upper part of the slope of the Antilgė fortified settlement with calibrated AMS 14C dates.

Investigations of 2017.

Drawing by V. Podėnas

16

5

6

7

8

9

10 m

of late brushed pottery with sharp and weak ridges, metallurgical waste (casting moulds, crucibles, parts of a hearth, drops of copper and brass, slag and cinders, a part of a clay handle) and stone artefacts (grinders, polishing and grinding stones). In addition, there was also a collection of iron artefacts, which was dominated by fragments of various tools (awls, needles, tongs and more unidentified artefacts) and a few iron crook-like pins. Moreover, there were parts of bronze and brass jewellery (pendants and spirals) found, as well as bone artefacts (darning-needle, bone scraper, fragment of a pin). A small part of the finds consisted of fragments of clay miniature vessels, plaster, weight (?), as well as of burnished pottery sherds, flint fire-steel (hit with iron) and chippings, parts of stone weights and whetstones.

Of all the finds, the casting moulds for spool-headed pins were the most valuable for research in metalworking technology. Exceptional in the collection is an iron hook-shaped artefact with a twisted rod. It seems to be the earliest use of a twisting technique in Lithuanian archaeological material.

There is a small amount of finds that had been pushed out of the platform, dated to the period of the earlier occupation of the fortified settlement.

These consisted of parts of double-sided casting moulds for axes (?), early brushed pottery, and a few bone artefacts.

In trench 3, the cultural layer was preserved only on the slope, whereas the major part of the N side of the trench consisted of only its remnants in the top ploughed layers. This topsoil partly disrupting the ditch fill, covered an important part of the archaeological layer of the settlement. Therefore, underneath the topsoil, there was an opportunity to investigate the ditch fill, which formed gradually and almost unchanged by subsequent human activity. It contained fragments of burnt hazelnut shells, fish scales and other eco-facts sensitive to post-depositional processes. Underneath the topsoil the intact cultural layer was up to 1.1 m thick. A 60 cm high rampart was formed near the ditch. After the digging of the ditch, a small naturally formed rampart was raised by adding a layer, up to 28 cm thick, of grey sand mixed with yellow-brown sand. On the north side of the rampart, a

Spool-headed Pin from the Roman Period: From Archaeological Find to Reconstruction

Šaltiniai / Sources Balčiūnas, J., 1980 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Utenos rajone ataskaita. Lietuvos istorijos instituto rankraštynas, f. 1, b. 2242.

Daugudis, V., 1970.V.29–VI.27 archeologinių paminklų, esančių Anykščių, Molėtų, Rokiškio ir Utenos rajonuose žvalgymo duomenys. Lietuvos istorijos instituto rankraštynas, f. 1, b. 138.

Poškienė, J., 2018. Antilgės piliakalnio (u.k. 3572), Utenos r. sav., Daugailių sen., Antilgės k., 2017 m. detaliųjų archeologinių tyrimų ataskaita. Lietuvos istorijos instituto rankraštynas, f. 1.

Tautavičius, A., 1970 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita (Anykščių, Rokiškio, Molėtų, Širvintų, Ukmergės ir Utenos raj. bei papildomi duomenys apie kai kuriuos paminklus). Lietuvos istorijos instituto rankraštynas, f. 1, b. 302.

Zabiela, G. 1985 metų MMT žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Utenos rajone ataskaita. Lietuvos istorijos instituto rankraštynas, f. 1, b. 1376.

LITERATŪRA / References Bliujienė, A., 2006. Iš baltų amatininkystės istorijos: baltiški Berlock kabučiai. In: Archaeologia Lituana, t. 6. Vilnius, p. 112–130.

Bliujienė, A., 2013. Romėniškasis ir tautų kraustymosi laikotarpiai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas.

Bronk Ramsey, C., 2009. Bayesian analysis of radiocarbon dates. In: Radiocarbon, t. 51(1).

Cambridge, p. 337–360.

Childe, E.G., 1930. The Bronze Age. Cambridge. Čivilytė, A., 2014. Žmogus ir metalas priešistorėje: žvilgančios bronzos trauka. Vilnius. Čivilytė, A., Podėnas, V., Vengalis, R., 2017. Antilgės piliakalnis. In: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2016 metais. Vilnius, p. 65–69.

Graudonis, J., 1989. Nocietinātās apmetnes Daugavas lejtecē. Rīga.

Juga-Szymańska, A., 2014. Kontakty Pojezierza Mazurskiego ze wschodnią strefą Bałtyku w okresie wpływów rzymskich na przykładzie szpil. Warszawa.

Kernavė... 2002. Sud. Bitner-Wróblewska. Kernavė – litewska Troja. Warszawa: Państwowe Muzeum Archaeologiczne.

Luchtanas, A., 1981. Žalvario apdirbimas ankstyvuosiuose Rytų Lietuvos piliakalniuose. In: Lietuvos archeologija, t. 2. Vilnius, p. 5–17.

Luchtanas, A., 1994. „Aukuro kalno“ piliakalnio Kernavėje tyrinėjimai. In: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992–1993 metais. Vilnius, p. 50–53.

Luchtanas, A., 2004. Gyvenviečių tyrinėjimai Kernavėje, Pajautos slėnyje. In: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. Vilnius, p. 43–45.

Merkevičius, A., 1973a. Jurgaičių kapinyno II–IX amžių žalvario dirbinių metalo sudėtis. In: Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, t. 1 (42). Vilnius, p. 67–77.

Merkevičius, A., 1973b. Seniausiųjų Lietuvos metalo dirbinių cheminė sudėtis. In: Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, t. 2 (43). Vilnius, p. 87–102.

Merkevičius, A., 1984. Maudžiorių ir Požerės plokštinių kapinynų žalvaris. In: Lietuvos archeologija, t. 3. Vilnius, p. 125–135.

Michelbertas, M., 1978. Pažarsčio (Prienų raj.) pilkapių tyrinėjimai 1976 metais. In: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1976–1977 metais. Vilnius, p. 123–126.

Michelbertas, M., 1986. Senasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius.

Michelbertas, M., 1997. Paragaudžio pilkapynas. Vilnius.

Michelbertas, M., 2004. Pajuosčio pilkapynas. Vilnius.

Michelbertas, M., 2009. Kuršių pilkapynas. Vilnius.

42

Spool-headed Pin from the Roman Period: From Archaeological Find to Reconstruction

Moora, H., 1929. Die Eisenzeit in Lettland bis Etwa 500 n. Chr. Tartu.

Podėnas, V., 2019. Skapiškio valsčiaus archeologinis paveldas. Kerelių piliakalnis. In: Skapiškis (Lietuvos valsčiai). Vilnius.

Podėnas, V., in press. Emergence of Hilltop Settlements in the Southeastern Baltic: New AMS ¹⁴C Dates from Lithuania and Revised Chronology. Accepted Radiocarbon. Cambridge.

Podėnas, V., Babenskas, E., 2017. Eksperimentiniai Narkūnų vėlyvojo bronzos amžiaus techninės keramikos tyrimai. In: Eksperimentinė archeologija: Lietuvos materialaus paveldo rekonstrukcija, II tomas. Vilnius, p. 95–110.

Podėnas, V., Čivilytė, A., Bagdzevičienė, J., Luchtanas, A., 2016a. Technologiniai ir diagnostiniai Narkūnų techninės keramikos tyrimai. In: Lietuvos Archeologija, t. 42. Vilnius, p. 151–189.

Podėnas, V., Luchtanas, A., Čivilytė, A., 2016b. Narkūnų piliakalnių ir papėdės gyvenvietės keramika: elgsenos atspindžiai. In: Lietuvos Archeologija, t. 42. Vilnius, p. 191–241.

Poškienė, J., Podėnas, V., Luchtanas, A., 2018. Antilgės piliakalnis. In: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2017 metais. Vilnius, p. 91–95.

Reimer, P.J., Bard, E., Bayliss, A., Beck, J.W., Blackwell, P.G., Bronk Ramsey, C., Buck, C.E., Cheng, H., Edwards, R.L., Friedrich, M., Grootes, P.M., Guilderson, T.P., Haflidason, H., Hajdas, I., Hatté, C., Heaton, T.J., Hoffmann, D.L., Hogg, A.G., Hughen, K.A., Kaiser, K.F., Kromer, B., Manning, S.W., Niu, M., Reimer, R.W., Richards, D.A., Scott, E.M., Southon, J.R., Staff, R.A., Turney, C.S.M., van der Plicht, J., 2013. IntCal13 and Marine13 radiocarbon age calibration curves 0–50,000 years cal BP. In: Radiocarbon, t. 55(4).

Cambridge, p. 1869–1887.

Simniškytė, A., 2002. Roman Period Metal Half-moon Shaped Pendants with Knobs in Eastern Baltic Region. In: Archaeologia Baltica, t. 5. Vilnius, p. 95–122.

Sperling, U., 2014. Aspekte des wandels in der bronzezeit im ostbaltikum. Die siedlungen der Asva-gruppe in Estland. In: Estonian Journal of Archaeology, t. 18/2S. Tallinn. Šnore, R., 1930. Dzelzs laikmeta latviešu rotas adatas. In: F. Balodis un K. Straubergs (red.)

Latviešu aizvēstures materiāli, I. Rīgā, p. 39–108.

Vasks, A., 2010. Latvia as part of a sphere of contacts in the Bronze Age. In: Archaeologia Baltica, t. 13. Klaipėda, p. 153–161. Гурэвiч, Ф.Д., 2003. Летапiсны Новгородок (Старажытнарускi Наваградак). СанктПецярбург – Наваградак. Егорейченко, А.А., 2006. Культуры штрнхованной керамики. Минск. Отчеть..., 1902. Отчеть Императорской Археологической коммиссiи за 1899 годъ. Санкт-Петербургъ. Щукин, М.Б., 1994. На рубеже эр: опыт историко-археологической реконструкции политических событий III в. до н.э. – I в. н.э. в Восточной и Центральной Европе. Санкт-Петербург.

Romėniškojo laikotarpio ritinis smeigtukas: nuo archeologinio radinio iki rekonstrukcijos

43

Gvidas Slah

Titnaginių grąžtelių gamybos ypatumai ir trasologinių tyrimų rezultatai

Features of flint drills production and the results of traceological investigations

LITERATŪRA / References Abbès, F., Alarashi, H., González-Urquijo, J., Ibáñez, J. J., Lazuén, T. 2013. Microdrill use at Khiamian sites in central and northern Levant (Syria and Lebanon). Stone Tools in Transition: From Hunter-Gatherers to Farming Societies in the Near East, p. 177–191.

Brazaitis, D. 1998. Pyplių piliakalnio papėdės gyvenvietės. Lietuvos archeologija, 15. Vilnius, p. 87–106.

Girininkas, A. 1990. Vidurinis ir vėlyvasis neolitas. Lietuvos archeologija, 7, pav. 19:6, 9, 12–14, 18, 24; 85: 13, 14, 16; pav. 95.

Girininkas, A. 1997. Žeimenio ežero 1-oji gyvenvietė. Kultūros paminklai, 4. Vilnius p. 16–35.

Keeley, L. H. 1980. Experimental Determin.ation of Stone Tool Uses: a Microwear Analysis.

Chicago and London: University of Chicago Press, p. 41–42 Korobkowa, G. F. 1999. Narzędzia w pradziejach. Podstawy badania funkciji metodą traseologiczną, Toruń:Wydawnictwo universitetu Mikołaja Kopernika, s. 90–100, 148.

Ostraukas, T. 2005. Šiek tiek apie Lietuvos ankstyvojo mezolito gyvenviečių mikrolitinio medžioklės inventoriaus paskirtį. Trasologinių tyrinėjimų duomenimis. Lietuvos archeologija. 29, Vilnius, p. 171–178.

Pratsch, S. 2011. Mesolithic antler artefacts in the North European Plain. In: J. Baron, B. Kufel-Diakowska, eds. Written in Bones, Wrocław: Uniwersytet Wrocławski Instytut Archeologii, p. 79–93.

Rimantienė, R. 2005. Šventosios 23 gyvenvietė. Akmens amžiaus žvejai prie pajūrio lagūnos.

Vilnius. Lietuvos nacionalinis muziejus, pav. 328:2–8.

Rots, V. 2010. Prehension and hafting traces on flint tools. A methodology, Leuven: Leuven University press.

Slah, G., 2013. Flint artefact manufacture techniqes at the Paleolithic and Mesolithic settelments at Aukštumala in lithuania, and technologycal studies of them. Archaeologia Baltica, t. 20. Klaipėda, p. 192–197.

Slah, G., 2013. Rectangular bladests discovered at the Katra 1 settelment in the Varėna district of Lithuania: a functional analysis. Archaeologia Baltica, t. 20. Klaipėda, p. 164–175.

Yerkes, R. W. 1983. Microwear, microdrills, and mississippian craft specialization. American Antiquity, 48, (3), p. 499–518. Коробкова, Г. Ф., Щелинский, В. Е. 1996. Методика микро-макроанализа древних орудий труда. Ч. 1, Санкт-Петербург, c. 53. Семенов, С. А. 1957. Первобытная техника (опыт изучения древнейших орудий и изделий по следам работы). Материалы и исследования по археологии СССР, №.

54. Москва, Ленинград: Академия наук СССР.

Daiva Steponavičienė

Vytinės juostos: pirmykščiai audimo būdai

Twisted Bands: Primeval Weaving Methods

LITERATŪRA / REFERENCES Balgalve-Treimane L., 2018. Celaines. Celu jostu un apaudu aušana. Rīga: Latvijas nacionālais kultūras centrs.

Barber E. J. V., 1991. Prehistoric Textiles: The Development of Cloth in the Neolithic and Bronze Ages. Princeton.

Bender-Jørgensen L., 1986. Prehistoric Scandinavian Textiles.

Bliujienė A., Bračiulienė R., 2018. Užpelkių kapinynas Lietuvos pajūrio ir Baltijos jūros regio­no kultūriniuose kontekstuose. Klaipėdos universitetas.

Griciuvienė E. (sud.), 2005. Žiemgaliai. Baltų archeologijos paroda: Katalogas = The Semigalians. Baltic Archaeological Exibition: Catalogue. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus.

Griciuvienė E. (sud.), 2007. Sėliai. Baltų archeologijos paroda: Katalogas = The Selonians.

Baltic Archaeological Exibition: Catalogue. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus.

Griciuvienė E. (sud.), 2009. Kuršiai. Genties kultūra laidosenos duomenimis. Baltų archeologijos paroda: Katalogas = The Curonians. Tribe Culture According to the Ornaments and Wear. Baltic Archaeological Exibition: Catalogue. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus.

Griciuvienė E. (sud.), 2016. Kuršiai. Genties kultūra: papuošalai ir nešiosena. Baltų archeologijos paroda: Katalogas = The Curonians. Tribe Culture According to the Burial Data.

Baltic Archaeological Exibition: Catalogue. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus.

Hald M., 1980. Ancient Danish Textiles from Bugs and Burials. In: A Comparative Study of Costume and Iron Age Textiles. – [Kopenhagen].

Jurkuvienė T., 2001. Lietuvių liaudies juostos. Vilnius: Gervelė.

Karlsone A., Vaska B., 2009. Senosios šventinių drabužių puošybos tradicijos. In: Baltų menas. Art of the Balts. Parodos katalogas (sud. A. Butrimas). Vilnius, p. 282–329.

Lukšėnienė V., Adomaitytė A., 2014. Įdomūs ir netikėti XV–XVI a. Palangos Žemaičių kalnelio senkapių radiniai. In: Archeologinių radinių konservavimas. Nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose, kn. 1. Vilnius, LDM. Nockert M., 1991. Högom - The Högom find and other Migration Period textiles and costumes in Scandinavia. Dissertation.

Pečeliūnaitė-Bazienė E., 2007a. Geležies amžiaus (I–XII a.) tekstilė Lietuvoje. Daktaro disertacija. Vilniaus universitetas, LNBR, F123-4056.

Pečeliūnaitė-Bazienė E., 2007b. Natūralūs dažikliai, nustatyti I‒XII a. iškastinės tekstilės frag­mentuose. In: Lietuvos archeologija, t. 30, p. 81–96.

Pečeliūnaitė-Bazienė E., 2008. I–XVI a. archeologinis kostiumas: archeologinės tekstilės technologiniai tyrimai. VšĮ „Vita Antiqua“ rankraštynas.

Raeder Knudsen L., 1998. An Iron Age Cloak with Tablet-woven Borders: a New Interpretation oh the Method of Production. In: Textiles in European Archaeology: Report from the 6th NESAT Symposium, 7-11 May 1996 in Borås / ed. by Lise Bender Jørgensen, Christina Rinaldo. Göteborg, p. 79–84.

Steponavičienė D., 2014. Žiemgalių archeologinis kostiumas ir jo rekonstrukcija = Zemgaļu archeoloģiskais tērps un tā rekonstrukcija = Semigallian Archaeological Costume and its Reconstruction. Metodinė medžiaga. – Vilnius-Joniškis.

Steponavičienė D., 2015. Vidurinio ir vėlyvojo geležies amžiaus žemaičių moterų galvos dangos rekonstrukcija. In: Eksperimentinė archeologija. Lietuvos materialaus paveldo rekonstrukcija, t. 1 / sud. D. Luchtanienė. Vilnius: Akademinė leidyba, p. 130–149.

Steponavičienė D., 2017. Senovės baltų drabužių spalvynas. Natūralių dažiklių naudojimas tekstilėje. Iš: Eksperimentinė archeologija. Lietuvos materialaus paveldo rekonstrukcija, t. 2 / sud. D. Luchtanienė. Vilnius: Akademinė leidyba, p. 121–180.

Tamošaitienė A., Tamošaitis A., 1988. Lithuanian Sashes. Toronto: Lithuanian Folk Art Institute.

110

Twisted Bands: Primeval Weaving Methods

Tautavičius A., 1984. Požerės plokštinis kapinynas. In: Lietuvos archeologija, t. 3: V–VIII a. žemaičių kultūra. Vilnius, p. 93–118.

Vaitkevičiūtė A., 2012. Tradicinės lietuvių juostos: audimo ištakos, funkcijos įvairovė. Vilnius: Žuvėdra.

Vaitkunskienė L., 1999. Žvilių kapinynas. In: Lietuvos archeologija, t. 17.

Valatka V., 1973. Vito Valatkos rašytinis palikimas: Paragaudžio juosta. Žemaičių muziejus „Alka“ (žr. 2017 m. rugpjūčio 25 d.). Prieiga per internetą: http://zam.mch.mii.lt/Mokslas/Paragaudzio_juosta.htm.

Valatka V., 2004. Žemaičių žemės tyrinėjimai. Kn. 1: Archeologija: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.

Vandytė A., 1998. Juostos. ŽMŪM UAB „Informacijos ir leidybos centras“.

Vaškevičiūtė I., 1989. Šukionių kapinyno, Pakruojo raj., 1989 metų tyrinėjimų ataskaita. IIR, b. Nr. 1631.

Vaškevičiūtė I., 2004. Žiemgaliai V–XII amžiuje. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas.

Vaškevičiūtė I., Cholodinskienė A., 2008. Pavirvytės kapinynas (X–XIII a.). Vilnius, Diemedis.

Volkaitė-Kulikauskienė R., 1970. Lietuviai IX–XII amžiais. Vilnius.

Volkaitė-Kulikauskienė R., 1997. Senovės lietuvių drabužiai ir jų papuošalai (I–XVI a.). Vilnius.

Zariņa A., 1970. Seno latgalu apgērbs 7.-13 gs. Rīga.

Zariņa A., 1988. Lībiešu apgērbs 10.-13 gs. Rīga. Žeiere I., 2017. Archeoloģiskais tērps: tā darināšana, valkāšana un komplektēšana mūsdienu Latvijā: Latvijas Nacionālais kultūras centrs. Žulkus, V. 1991. Žemaičių kalnelis Palangoje. Ataskaita už 1990 m. kasinėjimus (kapai).

[Ataskaita]. Lietuvos istorijos instituto rankraštynas, b. 1737. Зариня А. Э., 1960. Виллайне латгалов VII‒XIII вв. In: Советская археология, t. 3, c. 203-216. Зариня А., 1986. Одежда жителей Латвии VII-XVII вв. In: Древняя одежда народов Восточной Европы. Москва, с. 172–190. Волкайте-Куликаускене Р., 1986. Одежда литовцев с древнейших времён до XVII в. In: Древняя одежда народов Восточной Европы. Москва, с. 146–171.

Vytinės juostos: pirmykščiai audimo būdai

111

Rimas Supranavičius

Istorinių technologijų panaudojimas šiuolaikinėje knygrišystėje

The use of historical technologies in contemporary bookbinding

LITERATŪRA / References Adler, G. 2010. Handbuch Buchverschluss und Buchbeschlag. Wiesbaden.

Apie Žygimanto Augusto biblioteką ir jos tragišką likimą. 2015 [žiūrėta 2019 m. gegužės 2 d.].

Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=vX-IEJG0P8A. Daugirdaitė, I., Feigelmanas, N., Račius P. 2003. Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai: Katalogas. Vilnius.

Feigelmanas, N. 1975. Lietuvos inkunabulai. Vilnius.

Grigonis, E., Kažuro, I. 2012. VETERA REDUCTA: Parodos katalogas. Vilnius.

Laucevičius, E. 1976. XV–XVIII a. knygų įrišimai. Vilnius.

Kawecka-Gryczowa, A. 1988. Biblioteka ostatniego Jagiellona. Pomnik kultury renesansowej. Wrocław.

Rinkūnaitė, A. 2010. Bibliotheca Sapiehana: Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinys: Katalogas (Fontes historiae universitatis Vilnensis). Vilnius.

Smaliukienė, G., Blikertaitė, E. 2018. Vilniaus akademijos spaustuvės XVII a. leidinių knygų įrišai Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose. In: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilnius, p. 79–92.

Supranavičius, R. 2011. Senoji knygrišystė. Vilnius.

Tamulis, S. 2019. Knygų įrišų rekonstrukcijų modelių kūrimas kaip dokumentų restauratorių praktinių įgūdžių tobulinimo metodas. In: Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, t. 92–93.

Tkachenko, M. I., Brynda, M. 2015. Catalogue of books from the Library of Sigismund II Augustus, King of Poland, in the collection of the National Library of Russia in Saint Petersburg. Warszaw.

Vilniaus universiteto bibliotekos raida 1570–1795 metais [žiūrėta 2019 m. gegužės 2 d.]. Prieiga per internetą: www. ziemgala. lt/saugykla/pdf /7-pacevicius.pdf.

Vladimirovas, L., 1979. Knygos istorija. Vilnius.

Konferencijų pranešimai / Presentations in conferences Supranavičius, R. XVI–XVII a. LDK valdovų ir didikų knygų rinkinių įrišų ženklai. Tarptautinis forumas „Lietuvos ekslibrisui – 500: evoliucija ir šiuolaikinės tendencijos“. 2018 m. spalio 26–27 d. Šiauliai. / Supranavičius, R. Labels of the 15th to 16th centuries bindings among collections of GDL rulers and nobles. International forum ‘500 years of Lithuanian ex-libris: evolution and contemporary trends‘. October, 26th-27th, 2018. Šiauliai.

Sigitas Tamulis

Karolingų epochos VIII–XII a. knygos įrišo modelio rekonstrukcija

The codex book of the 8th to 12th centuries Carolingian era

LITERATŪRA / References Adler G., 2010, Handbuch buchverschluss und buchbeschlag. Wiesbaden.

Hamel Ch., 2018, Macing medieval Manuscripts. Oxford.

Kalėjienė J., 2014, Odos sandara, savybės ir apdirbimo būdai. In: Muziejinių eksponatų priežiūra. IV dalis. Archeologinių radinių konservavimas. Nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose. I knyga, Vilnius, p. 202–241.

Kaunas D., 2006, Knygotyra: vadovėlis,Vilnius.

Laužikas R., 2007, Archeologija kaip komunikacija. In: Lietuvos archeologija, t. 32, Vilnius, p. 31–50.

Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymas, „Dėl kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijos nuostatų sudarymo. In : Teisės aktų registras, 2008 [žiūrėta 2019 m. gegužės 2 d.]. Prieiga per internetą: https//www.-tar.lt/portal/lt/legalAct/ TAR.DB64EC66F18A/hTRnSmMTxa. Miller J., 2010, Books Will Speak Plain: A Handbook for Identifying and Describing Historical bindings, USA. Plioplys A., 2000, Dokumentų restauravimas Lietuvos bibliotekose. In: Lietuvos kultūros paveldo restauravimo institucijų 50 – mečio konferencijos medžiaga, Vilnius , p. 46–49.

Rimkutė V., 2013, Eksperimentinė archeologijos kaip tyrimo metodas. In: Metodai Lietuvos archeologijoje. Mokslas ir technologijos praeičiai pažinti, Vilnius, p. 685–722.

Szirmai J. A.,1999, Archeology of medieval bookbinding, USA. Tamulis S., 2019, Knygų įrišų rekonstrukcijų modelių kūrimas kaip dokumentų restauratorių praktinių įgūdžių tobulinimo metodas. In: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 92– 93: Restauravimo laboratorija, sudarytoja Dalia Klajumienė, Vilnius, p. 486–513.

Vladimirovas L., 1987, Knygos istorija, Vilnius. Добиаш - Рождественская О.,1987, История писма в средние века, Mосква.

In memoriam Dr. Birutė Kazimiera Salatkienė-Puniškytė (1951–2018)

On December 6th, 2018 we lost our editorial board member, author and reviewer, our sister, friend, and colleague, Birutė Salatkienė.

A daughter of the Suvalkija region, who was extremely proud of the place she originated from. She devoted almost all of her mature scientific life to Šiauliai and its region as well as to experimental archaeology.

She wrote: ‘I was born on October 11th, 1951 in the village of Stebuliškės, Marijampolė district. In 1969 I graduated from Liudvinavas High School and was determined to go to study archaeology wherever it was possible (if it weren’t for Vilnius University). I had not even heard anything about the local history at school, had not imagined what Lithuanian archaeology was like.

And I had not even known about the archaeological investigations at the Kumelionys hillfort (about 5 km from home) in 1968, and therefore I missed it, but I had read the Kosidowski and Ceram books; so in 1969 I entered Vilnius University, Faculty of History, where I chose a specialisation in Lithuanian history.’

That passion and love for archaeology was evident from the first year of studies. Each summer she excavated in archaeological expeditions, participated in student scientific conferences (and not only in Lithuania), led the Archaeology club at the Faculty of History. She graduated from Vilnius University in 1974, successfully defending her diploma work ‘Headwear and jewellery of Lithuanian women in the 2nd-12th centuries’.

Later, her life and work continued in Šiauliai. In 1974 she was appointed to start work at the museum ‘Aušra’ in Šiauliai at the department of History of the Pre-Soviet Period (as Head of it since 1989). In 1978 she set up an exposition of archaeology and history. In 1983 she was a trainee in the Archaeology Department of the Hermitage Museum (St. Petersburg). In 1989 because of her initiative the Archaeology Department was established in museum ‘Aušra’ in Šiauliai. Until 1998 she was a Head of the Department, later, a senior museum worker. Since 1998 February she was a researcher at Šiauliai University, Northern Lithuania History Centre, since 1998 September - Assistant at the Department of History, since 2004 - a lecturer. Since 1989 she was a member of the Council of Museums under the Ministry of Culture, since 1990 a member of the Museum Expert Committee of the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania. In 1989 she was one of the organisers of the Lithuanian Museums Society and a member of its board. Since 1990 she was a member of the Lithuanian Archaeological Society. Since 1994 she was a member of ICOM (International Council of Museums), since 2002 - deputy chairman of the Board of ICOM Lithuania. In 1997–2003 chairwoman of the Board of the Collections Research Sector of the Lithuanian Museum Association. And a member of the Experimental Archaeology Club Pajauta since 2002.

Birutė Salatkienė stacked up quite a dowry of scientific research. Over the years she investigated nine archaeological sites, delivered presentations at more than fifteen scientific conferences, wrote fourteen scientific publications, more than forty scientific-informational articles, and more than thirty

174

In memoriam

2018 m. gruodžio 6 d. netekome savo leidinio redakcinės kolegijos narės, straipsnio autorės bei recenzentės – savo sesės, bičiulės, kolegės Birutės Salatkienės.

Suvalkijos krašto dukra, be galo besididžiavusi gimtosiomis vietomis, beveik visą savo brandų mokslinį gyvenimą pašventė Šiauliams ir jo kraštui bei eksperimentinei archeologijai.

Ji pati rašė: „Gimiau 1951 m. spalio 11 d. Stebuliškių kaime Marijampolės rajone. 1969 m. baigiau Liudvinavo vidurinę mokyklą ir buvau pasiryžusi važiuoti studijuoti archeologijos, kur tik ji bus (jei nebūtų Vilniaus universitete). Mokykloje negirdėjusi netgi kraštotyros, neįsivaizdavusi, kas yra Lietuvos archeologija, nežinojusi apie 1968 m. Kumelionių piliakalnio tyrinėjimus (apie 5 km nuo namų) ir dėl to juos pražiopsojusi, tačiau prisiskaičiusi Kosidovskio ir Ceramo knygų, 1969 metais įstojau į Vilniaus universitetą, Istorijos fakultetą, kur pasirinkau Lietuvos istorijos specializaciją“. Ta aistra ir meilė archeologijai reiškėsi nuo pirmųjų studijų metų. Kiekvieną vasarą kasinėjo archeologinėse ekspedicijose, dalyvavo studentų mokslinėse konferencijose (ir ne tik Lietuvoje), vadovavo Istorijos fakulteto Archeologijos būreliui. 1974 metais baigė Vilniaus universitetą, sėkmingai apgynusi diplominį darbą „Lietuvių moterų galvos danga ir papuošalai II–XII a.“.

Vėliau prasidėjo jos gyvenimas ir darbas Šiauliuose. 1974 m. pagal paskyrimą pradėjo dirbti Šiaulių „Aušros“ muziejuje Ikitarybinio laikotarpio istorijos (nuo 1989 m. Istorijos) skyriaus vedėja. 1978 m. parengė archeologijos ir istorijos laikotarpio ekspoziciją. 1983 m. stažavosi Ermitažo muziejaus (Sankt Peterburgas) archeologijos skyriuje. 1989 m. jos iniciatyva Šiaulių „Aušros“ muziejuje įkurtas Archeologijos skyrius, iki 1998 m. buvo jo vadovė, vėliau vyr. muziejininkė. Nuo 1998 m. vasario mėn. Šiaulių universiteto Šiaurės Lietuvos istorijos centro mokslo darbuotoja, nuo 1998 m. rugsėjo mėn.

Istorijos katedros asistentė, nuo 2004 m. lektorė. Nuo 1989 m. Muziejininkų tarybos prie Kultūros ministerijos narė, nuo 1990 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos muziejų ekspertų komisijos narė. 1989 m. viena iš Lietuvos muziejininkų draugijos organizatorių ir jos valdybos narė. Nuo 1990 m.

Lietuvos archeologijos draugijos narė. Nuo 1994 m. ICOM (Tarptautinė muziejų taryba) narė, nuo 2002 m. ICOM Lietuvos skyriaus valdybos pirmininko pavaduotoja. 1997–2003 m. Lietuvos muziejų asociacijos Rinkinių mokslinio tyrimo sektoriaus valdybos pirmininkė. Nuo 2002 metų Eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narė.

Birutė Salatkienė sukrovė nemenką mokslinės veiklos kraitį. Ji per daugelį metų tyrinėjo devynis archeologijos paminklus, skaitė pranešimus daugiau nei penkiolikoje mokslinių konferencijų, parašė 14 mokslinių publikacijų, daugiau kaip keturiasdešimt mokslinių-informacinių straipsnių, daugiau kaip trisdešimt mokslo populiarinimo straipsnių. Surengė šešias archeologines parodas, parengė dvi archeologines ekspozicijas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Mokslininkės ir visuomenininkės veikla buvo įvertinta įteikiant jai 1998 m.

Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos premiją už muziejininkystės ir restauracijos darbus. 2007 metais Birutė Salatkienė Klaipėdos universitete

In memoriam

175

articles of popular science. She organised six archaeological exhibitions and set up two archaeological expositions at museum ‘Aušra’ in Šiauliai. Her activities, as a scientist and publicist, were appreciated in 1998 when she was honoured with the award of the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania for museum and restoration work. In 2007 Birutė Salatkienė defended her doctoral dissertation at Klaipėda University on the topic ‘Iron metallurgy in the territory of Lithuania until the 13th century. Archaeological Data’.

Birutė wrote: ‘I consider myself a pioneer of experimental (living) archaeology in Lithuania, when in 1997, with the help of Audrone Šapaite, (...) I organised Ancient Lieporiai Day at the site of the archaeological investigations, where the 3rd well with a wooden structure was exposed...). I brought this idea from Denmark, where I attended the 9th Nordic Congress of Archaeologists in 1993. I saw the reconstruction of the Iron Age buildings and homesteads, we sat around the fire place in the Moesgaard Museum together with ‘Vikings’, where I ate, with my hands, mutton that had been baked in the fireplace, buried in fire coals; where I drank wine from clay cups of the Hedeby type. For this reason, in 1998, I was invited to join the Lithuanian delegation, which was sent to the Biskupin Festival of Living Archaeology in Poland.’

Birutė Salatkienė was a rightful pioneer of experimental archaeology, as a research method of the past. Not only she reconstructed lime bark buckets found during archaeological excavations, but also wrote the first scientific papers on the subject, arousing questions on meaning, essence, validity, purity of publication of both, reconstruction and experimental archaeology. She was not only a source of wisdom and knowledge at Pajauta, she was the Godmother; after the formation of the club, she had blessed the president and the flag. Since the very first Festival of Experimental Archaeology in Kernavė The Days of Living Archaeology took place in 1999, she had been an integral part of it, coming with family members and the students. And how many more events in Lithuania, and abroad, did she enrich with her presence, with her reconstructions, archaeological experiments, education, demonstrations and communication! With reconstruction and archaeological experiment, she infected (in a good sense) both her family and colleagues.

Unexpectedly and prematurely Birutė has gone to the Highness... This is a huge loss for family, colleagues, and Lithuanian archaeology. She is so needed and missed by all ... She and her beloved husband raised three children and had grandchildren. She rests in Šiauliai, in the Ginkūnai cemetery near the great love of her life. Peace be upon you, dear Birutėle, in the brightest of the heavens...

Daiva Luchtanienė

176

In memoriam

apgynė daktaro disertaciją tema „Geležies metalurgija Lietuvos teritorijoje iki XIII amžiaus. Archeologijos duomenys“.

Birutė rašė: „Save laikau eksperimentinės (gyvosios) archeologijos švenčių pradininke Lietuvoje, kai 1997 metais, padedant Audronei Šapaitei, (...) surengiau Senovės Lieporių dieną tiesiog archeologinių tyrimų vietoje, kur tuo metu buvo išpreparuotas 3-sis šulinys su medine konstrukcija (...). Šią idėją parsivežiau iš Danijos, kur 1993 metais dalyvavau 9-jame Šiaurės šalių archeologų kongrese, pamačiau geležies amžiaus pastatų ir sodybų rekonstrukcijas, Mosgardo muziejuje kartu su „vikingais“ sėdėjau jų troboje prie ugniakuro, rankomis valgiau avieną, iškeptą žemėmis užkasto laužo žarijose ir gėriau vyną iš Haitebiu tipo molinių puodelių. Dėl to 1998 metais buvau pakviesta į Lietuvos delegacijos sudėtį, kuri buvo siunčiama į Biskupino gyvosios archeologijos festivalį Lenkijoje“. Iš tiesų Birutę Salatkienę pagrįstai galima įvardinti eksperimentinės archeologijos, kaip mokslinio praeities tyrimo metodo, pradininke. Ji ne tik eksperimentavo rekonstruodama savo ekspedicijų metu iškastus liepų žievės kibirėlius, bet ir parašė pirmuosius mokslinius straipsnius šia tema, kėlė rekonstrukcijos ir eksperimentinės archeologijos prasmės, esmės, pagrįstumo, sklaidos grynumo problemas. Klube „Pajauta“ ji buvo ne tik išminties ir žinių šaltinis. Ji buvo Krikštamotė, klubui susikūrus, palaiminusi jo prezidentę ir vėliavą. Nuo pat pirmojo Eksperimentinės archeologijos festivalio Kernavėje „Gyvosios archeologijos dienos“ (1999 m.) ji buvo neatsiejama jo dalis, atvykdavusi dalyvauti jame ir su šeimos nariais, ir su savo mokiniais. O kiek dar panašių renginių Lietuvoje ir užsienyje praturtino savo buvimu – rekonstrukcija, edukacija, demonstracija, bendravimu! Rekonstrukcija ir archeologiniu eksperimentu ji užkrėtė ir savo šeimos narius, ir bendradarbius.

Nelauktai ir per anksti išėjo į Aukštybes Birutė... Tai didžiulė netektis šeimai, kolegoms, Lietuvos archeologijai. Jos taip reikia ir stinga visiems... Ji kartu su savo mylimu vyru užaugino tris vaikus, sulaukė anūkų. Ir ilsisi Ji Šiaulių Ginkūnų kapinėse šalia didžiosios savo gyvenimo meilės. Ramybės tau, Birutėle, šviesiausiame Danguje...

Daiva Luchtanienė

In memoriam

177

Apie autorius / About authors

Dr. Daiva Steponavičienė, archeologė, humanitarinių mokslų daktarė, archeologinio ir istorinio kostiumo rekonstruotoja, VšĮ „Vita Antiqua” direktorė, eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narė.

R. Steponavičiūtės nuotr.

Dr. Daiva Steponavičienė, archaeologist, Ph.D. Humanities degree. Reconstructor of archaeological and historical costume.

Director at Vita Antiqua (public establishment). Member of the Experimental Archaeology Club Pajauta. Photo by R. Steponavičiūtė

Doc. dr. Aleksiejus Luchtanas, archeologas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros docentas, eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narys. M. Vitkūno nuotr.

Evaldas Babenskas, archeologas, magistras, rekonstruktorius, juvelyras. Nuo 2002 m. eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narys. Tyrimų kryptis – metalų apdirbimas ir senoji auksakalystė.

Assoc. Prof. Dr. Aleksiejus Luchtanas, archaeologist, Ph.D. Humanities degree.

Associate Professor at the Department of Archaeology at Vilnius University. Member of the Experimental Archaeology Club Pajauta. Photo by M. Vitkūnas

Evaldas Babenskas, graduate of Vilnius University, archaeologist, M.A., re-enactor, jeweller. Member of the Experimental Archaeology Club Pajauta since 2002. Research interests include metal processing and ancient goldsmithing. Photo from

Klubo „Pajauta“ archyvo nuotr.

Pajauta collection

178

About authors

Vytenis Podėnas, VU absolventas, archeologas, magistras, Lietuvos istorijos instituto doktorantas ir jaunesnysis mokslo darbuotojas. Metalų laikotarpio gyvenviečių, keramikos ir metalurgijos tyrinėtojas. V. Micelicaitės NUOTR.

Vytenis Podėnas, graduate of Vilnius University, archaeologist, M.A., currently a Ph.D. student and junior researcher at Lithuanian Institute of History. Researcher of settlements, pottery and metallurgy of the Metal Period. Photo by V. Micelicaitė Gvidas Slah, archeologas, Humanitarinių mokslų daktaras, KU Humanitarinio fakulteto Istorijos katedros, VDA Telšių fakulteto lektorius, Joniškio krašto istorijos ir kultūros muziejaus darbuotojas, eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narys. A. Luchtanaitės nuotr.

Sigitas Tamulis, VU Istorijos fakulteto absolventas (bibliotekininkystė). Nuo 1992 m. VU bibliotekos Mokslinių tyrimo ir paveldo rinkinių departamento dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriaus restauratorius. Nuo 2003 m. yra Vilniaus knygrišių gildijos narys ir vienas iš jos steigėjų; nuo 2009 m. – amatininkų klubo „Dvaro meistrai“ narys. asmeninio archyvo nuotr.

Sigitas Tamulis, graduate of the Faculty of History at Vilnius University (library science). Restorer at the Documental Heritage Preservation Division of the Heritage Collections and Research Department of the Vilnius University Library. Member and co-founder of the Bookbinders Guild of Vilnius since 2003; member of the craftsmen club Dvaro Meistrai, since 2009.

Photo from private collection

Rimas Supranavičius, VU Filologijos fakulteto absolventas. Vilniaus universiteto biblio­tekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriuje – per 30 metų.

Aukščiausios kategorijos dokumentų restauratorius, knygų įrišų rekonstruktorius, asociacijos „Vilniaus knygrišių gildija“ steigėjas (2003 m.) ir dabartinis pirmininkas (nuo 2015 m.), amatininkų klubo „Dvaro meistrai“ steigėjas ir narys nuo 2009 m.

Dr. Gvidas Slah, archaeologist, Ph.D. Humanities degree. Lecturer at the History Department at Faculty of Social Sciences and Humanities of Klaipėda University and at the Telšiai faculty of Vilnius Academy of Arts, museum worker at the Joniškis Museum of History and Culture, and member of the Experimental Archaeology Club Pajauta. Photo

by A. Luchtanaitė

R. Malaiškos nuotr.

Rimas Supranavičius, graduate of the Faculty of Philology at Vilnius University.

Document restorer of the highest category at the Documental Heritage Preservation Division of the Heritage Collections and Research Department of the Vilnius University Library, working for over 30 years.

Reconstructor of book bindings, founder (2003) and current chairman (from 2015) of the association of the Bookbinders Guild of Vilnius (2003). Founder and member of the craftsmen club Dvaro Meistrai, since 2009. Photo by R. Malaiška

Apie autorius

179

Eksperimentinė archeologija. Lietuvos materialaus paveldo rekonstrukcija. III tomas / Eksperimentinės archeo­logijos klubas „Pajauta“. – Vilnius : Akademikai, 2019. – 180 p.

ISBN 978-9955-33-684-6 (bendras) ISBN 978-609-96071-3-9 (III tomas) Šioje knygoje spausdinami Vilniaus universiteto absolventų eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ bei asociacijos „Vilniaus knygrišių gildija“ narių eksperimentų ir rekonstrukcijų aprašymai. Ankstesniuose tomuose pateikiant eksperimentą remtasi tik archeologijos duomenimis. Šįkart leidinio puslapiuose išvysime du straipsnius, skirtus istorinių laikų materialaus paveldo rekonstrukcijai. Visi straipsniai iliustruoti originalių archeologinių radinių, jų kopijų bei rekonstrukcijų nuotraukomis, papildyti diagramomis, įvairių duomenų lentelėmis, pateikiami lietuvių ir anglų kalbomis.

This book presents descriptions of experiments and reconstructions by members of the Experimental Archaeology Club Pajauta, by Alumni of Vilnius University and by members of the Bookbinders Guild of Vilnius. In previous volumes, the experiment was based solely on archaeological data. This time publication contains two articles that are devoted to the reconstruction of the material heritage of historical times. Each article, illustrated with photos of original archaeological finds, their copies and reconstructions, is supplemented charts and tables of various data, is available in Lithuanian and English.

Vertėja (anglų k.) / Translator (English) Monika Adomaitienė Lietuvių kalbos redaktorė / Lithuanian language editor Giedrė Petreikienė Anglų kalbos redaktorius / English language editor Bob Farrow Knygos dailininkė / Graphic artist Silva Jankauskaitė

Išleido „Akademikai“ knygos@akad.lt www.akad.lt Spausdino / printed by BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius, Lietuva www.baltoprint.com Vidinių puslapių popierius Papyrus MultiArt® Silk 130 g/m².

11,3 aut. l. Tiražas 300 egz.