Ekrano laikai

Thomas Hylland Eriksen

Ekrano laikai

Kaip išmanusis telefonas pakeite pasauli

Thomas Hylland

Eriksen

Ekrano laikai

Kaip išmanusis telefonas pakeite pasauli

Iš no rvegų kalbos ve rtė Eglė Išganaitytė

VILNIUS 2023

Projektą iš dalies finansuoja

Thomas Hylland ERIKSEN APPENES PLANET

Hvordan smarttelefonen forandret verden

Aschehoug, Oslo, 2021

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© Thomas Hylland Eriksen

First published by H. Aschehoug & Co. (W. Nygaard) AS, 2021

Published in agreement with Oslo Literary Agency

Viršelio dizainas © Harvey Macaulay / Imperiet / Shutterstock

© Eglė Išganaitytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2023

© „Tyto alba“, 2023

ISBN 978-609-466-733-6

Pratarmė lietuviškam leidimui

Išmanusis telefonas, nors išrastas tik 2007 metais, užvaldo vis didesnę pasaulio dalį. Mobiliosios programėlės naudojamos viskam: autobuso bilietams ir kelių žemėlapiams, muzikiniams klipams ir tvarkaraščiams, treniruotėms ir vertimams. Kas savaitę išleidžiama vis naujų programėlių ir kiekviena jų atranda nišą mūsų gyvenime. Dar niekada nebuvo taip lengva leisti pinigus, tačiau didžiausias deficitas internete, kaip ir apskritai gyvenime, yra kitų dėmesys. O už visą šį kasdienybės perkėlimą į programėles atsako stambios įmonės, įsikūrusios Silicio slėnyje. Jos stiprina savo galią, siūlydamos mums nemokamas paslaugas, nes tikrasis jų produktas – tai tu ir aš, mūsų preferencijos, mūsų socialiniai ryšiai ir mūsų silpnybės.

Naudodamiesi išmaniuoju telefonu ir daugybe jo galimybių atradome įdomų pasaulį, kuris savaime nėra nei geras, nei blogas. Tačiau neabejotina, kad išmanusis telefonas vos per keletą metų pakeitė milijardų žmonių gyvenimą. Ne išimtis ir Lietuva, todėl ypač džiaugiuosi galėdamas pristatyti šią knygą lietuvių skaitytojams. Remiantis 2022 metų statistine apžvalga, apie 75 procentus visų Lietuvos gyventojų naudojasi internetu mobiliajame telefone. Dauguma jų aktyviai reiškiasi socialinėse

medijose. Socialinis išmaniojo telefono aspektas visur yra pats svarbiausias, todėl būtų klaidinga kaltinti „Google“ ir „Facebook“ dėl to, kad daugelis iš mūsų tapo priklausomi. Pasaulio mastu mobiliojo telefono naudojimo įpročiai labai skiriasi, tačiau visose šalyse juo daugiausia palaikomi socialiniai ryšiai. Kitaip tariant, ši technologija kaip kirvis kotą atitinka kai kuriuos universalius socialinius poreikius.

Galima skirti keturias pagrindines išmaniojo telefono naudojimo sritis: socialinius ryšius (nuo trumpųjų žinučių iki „Facebook“), paslaugas (pvz., kino bilietų užsakymas ar „Google“ žemėlapiai), žaidimus ir pramogas (pvz., „YouTube“) ir žinių paiešką. Galbūt ypač verta susirūpinti dėl pastarosios srities. Bet apie tai vėliau. Pirmiausia papasakosiu, kaip atsirado ši knyga.

Jau keletą metų ketinau parašyti „Akimirkos tironijos“, knygos apie tai, kaip informacinės technologijos veikia laiko leidimą ir laiko pojūtį, tęsinį1. Ji pasirodė prieš 20 metų ir nesunku pastebėti, kad daugelis tada išryškėjusių tendencijų tik išaugo ir sustiprėjo. Tempas vis spartėja, o informacija tampa vis glaustesnė. Beprotiškas ritmas jau braunasi ir į privačias sritis – į vonios kambarius ir miegamuosius, o prieštaraujantys balsai kartoja

maždaug tą patį kaip ir anuomet: išeik pasivaikščioti, pasiklausyk klasikinės muzikos, paskaityk romaną, paspausk išjungimo mygtuką, užsirašyk į skaitmeninės detoksikacijos kursus.

Tačiau akivaizdu, kad per tą laiką daug visko įvyko. Svarbiausias pokytis, be jokios abejonės, yra epideminis išmaniojo telefono išplitimas visame pasaulyje. Dabar kiekvienas iš mūsų

kišenėje nešiojamės internetą, lyg tai būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje.

Kitaip nei daugelis rašančiųjų apie išmaniuosius telefonus, internetą ir socialines medijas, šią temą pasirinkau ne tam, kad

apginčiau tam tikrą poziciją ar užsiimčiau kultūros kritika. Imtis šio sumanymo paskatino smalsumas, o ne susirūpinimas. Tūkstantmečių sandūroje, kai pasirodė „Akimirkos tironija“, internetas dar buvo palyginti naujas dalykas, o socialinės medijos (iš pradžių jas vadinome „Web 2.0“) dar neegzistavo. „Apple“ dar nebuvo išleidusi savo pirmojo „iPod“, trumposios žinutės buvo naujovė, su kuria ėmė žaisti jaunimas, mobilieji telefonai vadinosi „Nokia“ ir turėjo žaidimą pavadinimu „Snake“, o tam, kad paprašytume žmogaus mobiliojo numerio, pirmiau turėdavome išsiaiškinti, ar jis tikrai turi mobilųjį telefoną. Kai kam, ypač intelektualams, buvo gėda nešiotis šį kvailo neoliberalizmo simbolį. Interneto visuomenė dar tik formavosi ir ją tyrinėdamas jauteisi taip, lyg artum lauką, kuriame ką tik surinkti akmenys ir išrauti krūmai.

Praėjus porai dešimtmečių, literatūros apie informacines technologijas ir jų padarinius žmonėms prisikaupė tiek, kad galėtų užpildyti biblioteką – tiesa, taip retai būna praktikoje, nes didžiuma šios literatūros dabar pasiekiama debesijoje arba skaityklėse. Tad šioje knygoje paminėta tik nedidelė dalis mokslinių tyrimų, straipsnių ir kultūros kritikos tekstų apie išmaniuosius telefonus. Ten, virtualioje erdvėje, jų yra daugiau. Tiesą sakant, gerokai daugiau.

Ši knyga paremta trupučiu savų tyrimų, nemaža dalimi kitų mokslininkų tyrimų, kai kuriais straipsniais ir „Facebook“

įrašais, pokalbiais iš tinklalaidės „Hyllando pasaulis“ ir neįpareigojančiais pašnekesiais su šeimos nariais, draugais bei pažįstamais, taip pat – įvairiais interviu ir tuo, ką pavyko aptikti maigant, braukant ir spaudinėjant telefono ekraną. Tekstą galima skaityti kaip savotišką ilgą komentarą apie mokslinį projektą

„Perkaitimas“, kuriam vadovavau 2012–2017 metais, kai grupė

antropologų tyrinėjo vietines reakcijas į greitėjančius pokyčius

įvairiuose pasaulio kraštuose2. Mes domėjomės kalnakasyba Siera Leonėje ir naftinguoju smėliu Kanadoje, vandens išteklių privatizacija Peru ir laivų statyklų darbininkais Filipinuose, sparčiai augančiais miestais, taršos skandalais ir dešiniuoju populizmu Europoje. Išleidome knygų ir teminių žurnalų numerių apie atliekas, kasyklas, klimatą, identitetą ir kt., tačiau neturėjome atskiro dalinio projekto apie informacines technologijas. Ši tema mus visą laiką lydėjo, bet labiau kaip fonas. Dabar, praėjus kiek laiko, laikau tai neapsižiūrėjimu.

Visi turi vienokią ar kitokią nuomonę apie išmanųjį telefoną. Juk ne kiekvienas gali ką nors pasakyti apie konfliktus dėl vandens teisės, aborigenus ar Australijos anglių pramonę, bet jeigu smagioje kompanijoje sumurmi keletą žodžių apie išmanųjį telefoną, staiga visi aplinkui ima šnekėti vienas per kitą.

Ši knyga yra tarsi šių pokalbių dalis, ji sumanyta kaip indėlis į mūsų kolektyvinę refleksiją, mūsų neretai prieštaringus, ambivalentiškus pamąstymus apie tai, kaip šiuo metu atrodo žmogaus gyvenimas Žemėje. Ir ne mažiau. Taigi linkiu jums malonaus skaitymo, nesvarbu, ar šiuos žodžius suvoksite akimis ar ausimis, ar jie bus popieriuje, skaityklėje, kompiuterio ekrane ar išmaniajame telefone.

Stelenbosas, 2022 m. sausis

Thomas Hylland Eriksen

ĮŽANGA

Programėlė viskam – viskas programėlei

Buvo šaltas ir tamsus žiemos rytas Osle, o tramvajus, riedantis iš miesto centro į Jarą vakaruose, priminė silkių statinę. Keleiviai stovėjo arba sėdėjo nudelbę akis, delne laikydami po ploną stačiakampį aparačiuką, didumo maždaug aštuoni centimetrai iš penkiolikos. Kai kurie turėjo belaides ausines. Pastaruoju laiku dažnai važinėjau šiuo maršrutu, ir man jau senokai rūpėjo, ką veikia mano bendrakelioniai. Gal skaito naujausias

„Le Monde“ žinias apie padėtį Venesueloje, mat tuo metu

COVID-19 dar nebuvo užėmusi eterio visame pasaulyje ir per vieną dieną ištuštinusi tramvajų. Gal rašo elektroninius laiškus, gal ieško sekso partnerio ar potencialaus sutuoktinio, apmoka sąskaitas, tikrina biržos akcijų kursą, sprendžia galvosūkius, klausosi muzikos, ruošiasi egzaminui žiūrėdami jutubo filmuką apie senovės romėnų karybos paslaptis, žaidžia futbolą, žiūrinėja feisbuko naujienų srautą, skaito orų prognozes arba instagrame spaudžia širdutę, nes patinka peizažas su slidininku.

O gal veikia ką kita. Tarkim, mokosi rusų kalbos. Arba užsako bilietą skrydžiui į šalį, kurioje auga mangai. Arba rašo sutuoktiniui žinutę, kad šis nepamirštų išjungti kaitlentės ir palesinti kanarėlės. Arba akimis permeta keletą penkiolikos sekundžių

trukmės šokių videoklipų „TikTok“ – vienoje iš populiariausių medijų platformų pasaulyje, kuri per trejus metus nuo veiklos pradžios pritraukė 800 milijonų vartotojų.

Dar ne taip seniai nebuvo ir paties išmaniojo aparačiuko, bet užteko septynerių metų nuo tada, kai jį pirmą kartą pristatė technologijų mugėje, kad po žmonių kišenes ir rankines pasklistų 1,57 milijardo egzempliorių. Per tolesnius šešerius metus, nuo 2014-ųjų iki 2020-ųjų, jų pagausėjo dar geru milijardu. Rašomuoju momentu, paskutiniais mano matytais duomenimis, išmaniųjų telefonų skaičius siekia virš pusketvirto milijardo.

Turėdamas tokį telefoną gali įgyti draugų, su kuriais niekada nepasimatysi, užsisakyti staliuką restorane ar užsirašyti pas kirpėją, apmokėti sąskaitas, suderinti susitikimo laiką, skaityti laikraščius ir žurnalus, peržiūrėti orų prognozes ir futbolo rungtynių rezultatus, ginčytis su skandalistais, klausytis muzikos ir tinklalaidžių, susirašinėti ir vartyti kaimyno atostogų nuotraukas, žaisti „Candy Crush“ arba nardais, leistis pertraukinėjamas dažno klingsėjimo, – ir labai knieti, sekant daugelio pavyzdžiu, paskelbti išvadą, kad ilgainiui mes šitaip prisismaginsime negyvai ar bent jau panirsime į dvasinį snaudulį.

Apie save galiu pasakyti, kad telefone turiu virš penkiasdešimties programėlių, daugumą jų naudoju retkarčiais, o nemažą dalį beveik kasdien. Greitosiomis galiu paminėti kalendorių, „Google“ žemėlapius, elektroninio pašto programėlę, naršyklę, „Spotify“, „The Guardian“, „iMessage“, „Facebook“, „New York Times“, orų programėlę, cukraus kiekio kraujyje matuoklį, „Easypark“ ir „El País“. Dabar kone visos paslaugos turi po programėlę, ir ne visada gali jų atsisakyti. Per koronaviruso sukeltą krizę saviizoliacija be išmaniojo telefono būtų buvusi sunkiai pakeliama. O ten, kur dirbu, be jo nelabai galėtum pasistatyti automobilį.

Mat nuo 2019-ųjų nebegalioja senieji lipdukai, kuriuos darbuotojai prisiklijuodavo vidinėje priekinio stiklo pusėje. Dabar savo automobilio numerį reikia užregistruoti parkavimo programėle. Jei tau nepasisekė – arba esi principingas – ir neturi išmaniojo telefono, tavo automobilį blogiausiu atveju gali nutempti. Išmanusis telefonas tavo delne sutelkė visą pasaulį. Ir šioje knygoje pamėginsiu atsakyti į paprastą klausimą: ką tu su tuo pasauliu darai ir ką jis daro su tavimi. Arba su mumis. Ir sakydamas „mes“ galvoju tiek apie pabėgėlius, laivais plaukiančius per Viduržemio jūrą, ar Mumbajaus lūšnynų gyventojus, tiek apie Oslo vidurinės klasės atstovus, įsikūrusius Oslo Majorstua rajone, ar Braitono jaunimą. Mat išmanusis telefonas per trumpą laiką tapo pasaulio rišikliu ir klijais. Tik keista, kad tie klijai tiek pat skiria, kaip ir sieja, tarytum magnetas su dviem poliais. Telefonas gali įtraukti ir atstumti, sutelkti ir suskaldyti, padaryti mus kvailesnius ir protingesnius, savarankiškesnius ir bejėgiškesnius, labiau priklausomus ir laisvesnius. Jis gali praplėsti pasaulį ir jį susiaurinti, padaryti jį tvarkingesnį ir chaotiškesnį, labiau integruotą ir labiau fragmentišką.

Iš esmės viskas, ką mes darome, turi nenumatytų šalutinių poveikių, ir tai pasakytina ne vien apie informacines technologijas. Išradęs automobilį, netyčiom išrandi ir eismo įvykį, maža to – kietąsias daleles, smarvę ir triukšmą pakelės gyventojams, kurie ten pasistatė namus, kad būtų patogu keliauti arklio traukiamu vežimu. Be to, po kurio laiko padaugėjo nutukimo ir astmos atvejų. Kai didžiumai tapo prieinama elektros šviesa, žmonės pradėjo mažiau miegoti. Ir akivaizdu, kad lemputės labai pakenkė vaiduokliams. Atsiradus elektrai, vaiduoklių skaičius pasaulyje drastiškai sumažėjo, ir jeigu taip toliau tęsis, netrukus jie bus aptinkami tik kapinėse.

Šalutiniai poveikiai gali būti ir teigiami, tačiau nebūtina visada manyti, kad stiklinė puspilnė. Tikrai neprivalome aklai žavėtis naujovėmis. Juk ir atominė bomba kadaise reiškė didžiulį technologijų proveržį.

Jei prarandi daugiau, nei gauni, į stiklinę turėtum įlašinti ir šiek tiek ambivalentiško požiūrio. Dėmesio ekonomikoje ir valdžios sluoksniuose tvyrantis programinis optimizmas technologijų atžvilgiu kartais primena tą žmogelį, kuris žmonai praneša vieną gerą naujieną ir vieną blogą: „Geroji naujiena ta, kad šią vasarą nereikės perdažyti namo, sutaupysime apvalią sumą. O blogoji naujiena – namas sudegė.“ Man nesvetimas ambivalentiškas požiūris ir jaučiu poreikį maišalynėje įvesti šiokią tokią tvarką.

Tai ne telefonas

Tie iš mūsų, kuriems per keturiasdešimt, gerai prisimena laikus, kai dar nebuvo mobiliojo telefono. Kelios kartos naudojosi fiksuotojo ryšio telefono aparatais. Seniausieji, kokius pamenu, buvo juodos spalvos, o vėliau, XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje, Norvegijos telekomunikacijų bendrovė „Televerket“ juos pakeitė pilkais modeliais. Telefono aparatas daugelio namuose stovėdavo koridoriuje ant telefono staliuko, užtiesto nerta staltiesėle. Šalimais neretai būdavo ir kėdė, o prie telefono atsirasdavo vietos peleninei ir kavos puodeliui. Norint surinkti numerį, reikėjo sukti diską su skaitmenimis nuo 0 iki 9, tai buvo kruopštus ir gaišus taktilinis veiksmas. O skambindami tarpmiestiniu numeriu močiutei į Oslą priešais jos šešiaženklį namų telefono numerį turėjome surinkti kodą

02 ir kalbėti glaustai, nes skambinti į kitą miestą buvo brangu. Ir gan dažnai pasitaikydavo surinkti ne tą numerį. Kažkada

9-ajame dešimtmetyje atsirado mygtukiniai telefonai, tačiau jie vis dar buvo stacionarūs ir niekada negalėjai žinoti, kas skambina. Telefono pokalbio niekas nepradėdavo klausimu

„kur dabar esi?“, nes atsakymas buvo akivaizdus. Tačiau kai

atsiliepęs asmuo prisistatydavo, pavyzdžiui, „Jensen klauso“, galėdavai sulaukti apgailestavimo: „Deja, Trulso nėra namie, ar jam ką nors perduoti?“ Ragelį pakėlę tėvai būdavo beveik

tokie pat mandagūs kaip vaikai, ypač mamos, jei tik nepaskambindavai per vėlyvuosius pietus, kurie anuomet trukdavo nuo penktos valandos iki be dvidešimt šešios. (Tėtis po pietų dar priguldavo ant sofos pokaičio, tad mums buvo galima skambinti tik po šeštos.)

Kai kuriose šalyse telefonas prisidėjo prie kreipinių supaprastinimo. Tarkim, indoneziečių kalboje į žmogų galima kreiptis įvairiai, priklausomai nuo jo lyties, amžiaus ir santykinio rango, tačiau kalbant telefonu užtenka pažymėti pašnekovo

lytį. Galiausiai dauguma ima gan panašiai kreiptis į visus savo pašnekovus, jei iš anksto nieko apie juos nežino. Kartais dėl to padidėja grynasis mandagumo kiekis; šiaip ar taip, sumažėja skirtumų, atsiranda daugiau vienodumo. Visos informacinės technologijos kuria nelygybę, tačiau tam tikrose srityse akivaizdus ir priešingas poveikis. Kalbėdami telefonu žmonės kaip ir anksčiau sako skirtingus dalykus, tačiau tokiais pat būdais. Telefonas suteikia rėmus, o telefoninio pokalbio žanras skiriasi nuo pašnekesio akis į akį, nes, be kita ko, nematome pašnekovo mimikos ir veido išraiškos. Panašiai kaip teorija ir mokslas, technologijos turi paprastinantį poveikį. Jos nustato tam tikrą standartą, leidžia palyginti ir susidaryti bendrą vaizdą, tačiau tai įmanoma tik nubraukus didelę dalį to, kas suteikia unikalumo. Technologijos didina našumą ir sykiu paprastina.

Kai telegramas perduodavo Morzės abėcėle, šios medijos komunikacijos stilius pasižymėjo lakoniškumu. Siųsti ilgus pranešimus būtų buvę brangu ir nepatogu, tad susiformavo savita telegramų kalba, o sąvoka „telegramos stilius“ vartojama ligi

šiol. Kai kurie trumpiniai, dabar įprasti trumposiose žinutėse, mus pasiekė iš telegramų, pavyzdžiui, „C U L8R“ („See You Later“).

Politiniuose susirinkimuose ėmus naudoti garsiakalbio technologiją, į minią galėjo kreiptis kito sukirpimo politikai nei anksčiau: nebereikėjo griausmingo balso ir jie galėjo išsakyti argumentus, ne vien išvadas, kalbėti įterptiniais sakiniais, ne vien šūkiais3. Pagaliau vietos po saule atsirado ir ne tokiems balsingiems, gležno sudėjimo politikams. Užtat susirinkimai

tapo gausesni ir kalbėtojui tapo nebeįmanoma palaikyti akių kontakto, o susirinkusieji jį (kiek vėliau – ir ją) regėdavo tik kaip tolumoje gestikuliuojantį vabzdį. Be garsiakalbių gal ir Hitleris nebūtų pritraukęs tiek sekėjų.

Kai dėl pandemijos teko atsisakyti fizinių susirinkimų, daug kas pastebėjo, kad jų pasitarimai, dabar vykstantys nuotoliniu būdu, tapo kur kas našesni. Kad valdybos posėdžiui nebereikia nė valandos, o dviejų dienų seminarą įmanoma sutalpinti į tris valandas su puse. Tai nesunku paaiškinti: susirinkimo dalyviams susitinkant tik virtualiai, per „Zoom“ ar panašią platformą, sumažėja tuščių kalbų, kavos pertraukėlių ir klausimų apie tai, ką kas veikė savaitgalį. Išmaniosios technologijos visą komunikaciją įspraudžia į savo platformas, nutiesia bėgius, skirtus mintims ir bendravimui. Atlieki tai, ką reikia, bet praleidi nebūtinus dalykus, kad ir sausainių valgymą ar draugišką pasiplepėjimą. Kitaip tariant, kai ko netenkama. Kai ko lėto ir sunkiai apibrėžiamo. Nors tai, ko neprivalai daryti, dažnai būna svarbiau nei tai, kas privaloma.

Išmanusis telefonas keičia rašytinio ir sakytinio žodžio, laiko ir erdvės, teksto ir vaizdo, viešo ir privataus bendravimo santykį. Ir tai ne šiaip tušti žodžiai.

Kai maždaug 2009-aisiais savo namuose atsisakėme laidinio telefono, juo jau senokai beveik niekas nesinaudojo. Paskutiniu metu atrodė, kad tuo numeriu retkarčiais paskambina nebent koks prekybos agentas, negalintis leisti žmonėms ramiai papietauti. (Tiesa, mobiliųjų telefonų naudotojus vėliau ėmė atakuoti sukčiai su ryškiu indišku akcentu, esą skambinantys iš „Microsoft“. Visa laimė, kad dabar, kai ekrane rodomas skambinančiojo numeris, gali ramia sąžine tiesiog nekelti ragelio.) Fiksuotojo ryšio linijos atsisakymas reiškė eros pabaigą ir simbolinio vienijančio mazgo netektį. Visi šeimos nariai, išskyrus pilkąjį rainį Rudolfą, jau turėjo po nuosavą telefoną su asmeniniu numeriu ir mieliau rinkosi patogų fotelį ar uždarą miegamąjį nei atvirą prieškambarį. Vis dėlto jaučiausi kai ką praradęs. Žinojau, kad jau niekada pakėlęs ragelį neišgirsiu plonyčio balso, klausiančio, ar mano sūnus arba duktė namie. („Pakėlęs ragelį?“ Ar kas nors dar kelia ragelį? Pasenęs posakis, kalboje tebegyvenantis vaiduoklišką gyvenimą. Užtat atsirado daug naujų naudingų žodžių, pavyzdžiui, „praleistas skambutis“.)

Po kelerių metų šiuos pokyčius, bent jau mano šeimoje, paryškino kolektyvinis pasitraukimas nuo aparato, kurį prancūzai, prisiekę kino mėgėjai, įpratę vadinti le petit écran – mažuoju ekranu. Televizorių vis dažniau ėmė pakeisti dar mažesni nešiojamųjų kompiuterių ir išmaniųjų telefonų ekranai. Neretai visa

šeima sėdėdavo tame pačiame kambaryje, tuo pat metu vartodama keturių skirtingų rūšių audiovizualinį turinį. Kaip ir milijonai kitų žmonių, buvę panašiose situacijose, turiu asmeninės patirties, bylojančios, kad išmanusis telefonas – tai socialinis užtaisas. Nors juk ne viskas nauja. Dalį nuo seno įprastų dalykų

naujosios technologijos tik sustiprino ir padidino. Paskalos, apkalbos ar šiaip kvailystės – jokia naujiena. Ko gero, melagienas,

arba fake news, pasaulyje pradėta skleisti, vos atsiradus kalbai. Kai dar nebuvo trumpųjų žinučių, mokiniai per pamokas vieni kitiems siuntinėdavo slaptus raštelius; galbūt svarbiausias skirtumas tas, kad dabar jie tą gali daryti nematant mokytojui, o panorėję nesunkiai išplėsti skaitytojų ratą. Tik niekas nebemato jų asmeninio braižo. Tiesa, galima pridėti šypsniukų, bet visi vartoja tuos pačius simbolius, kuriuos gauna kartu su telefonu. Dar pakalbėkime apie anuos laikus iki atsirandant mobiliesiems telefonams, įrenginiams, visų pirma skirtiems skambinti. Sociologas Richas Lingas, tyrinėjęs mobiliąją telefoniją dar gerokai iki išmaniųjų telefonų eros, prisiminė vieną keblią situaciją, į kurią pakliuvo likus keleriems metams iki mobiliųjų telefonų eros pradžios, taigi kažkada XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje. Ketino susitikti su savo norvege žmona Oslo Tiojeno rajone ir kartu eiti į pobūvį. Jiedu sutarė susitikimo vietą ar bent taip manė. Ji pasiūlė susitikti prie „Texaco“, bet R. Lingas, kurio gimtoji kalba anglų, ne taip išgirdo ir pamanė, kad žmona ištarė „taksi“. Tad abu laukė vienas kito skirtingose vietose: jis –taksi stotelėje, o ji – degalinėje. Juos skyrė ne daugiau kaip pora šimtų metrų, bet užstojo pastatas, tad ponas ir ponia Lingai vienas kito nematė. Jie neturėjo jokių galimybių susisiekti, nes abu buvo ne namie. Tiesa, galop problema išsisprendė ir jie nuėjo į pobūvį, tik kiek pavėlavę.

Kita istorija pasakoja apie pereinamąjį, arba liminalinį, tarpsnį tarp fiksuotojo ryšio ir mobiliosios telefonijos. Šis nutikimas taip pat tikras, jį išgirdau iš savo bendradarbio Henriko Sindingo-Larseno. Viena Trumsės gyventoja, pasižyminti ekologišku, netradiciniu požiūriu, galų gale nusprendė įsigyti mobilųjį telefoną ir visai netrukus trumpam išvyko į Oslą. Oras buvo gražus, ji turėjo laisvą priešpietę, tad išėjo pasivaikščioti

į Frognerio parką. Tada sučirškė telefonas. Moteris paėmė jį į

ranką, paspaudė žalią mygtuką ir prisistatė. Skambino Bjornas. „Labas, Bjornai, kaip malonu, kad paskambinai, – pasakė ji ir su nuostaba pridūrė: – O kaip sužinojai, kad aš čia?“

Visi prisimena anekdotinių situacijų, kai išsikrovė mobiliojo telefono baterija, kai jis įkrito į vandenį ar nebuvo ryšio. Ir kaskart ištikdavo mažytė socialinė katastrofa. Vos per kelerius

metus ties tūkstantmečių sandūra mobilusis telefonas iš esmės pakeitė socialinį gyvenimą, ir tai įvyko taip lengvai ir sklandžiai, kad to beveik nė nepajutome, kol vieną dieną patyrėme, kaip nepatogu ir nelinksma namie pamiršti telefoną, o kai kurie iš

mūsų patys sau pagalvojo: kokia atgaiva kelias valandas praleisti be telefono.

Turbūt kiekvienas kada nors yra mestelėjęs su saviironiška

šypsenėle: kaip galėjome apsieiti be jo? Hmm. Kad apsiėjome, yra empirinis faktas. Bet anuomet gyvenome kitokiu tempu. Susitikimus suderindavome gerokai iš anksto ir paskutinę minutę negalėjo būti jokių pakeitimų. O dabar, tarsi tai būtų natūraliausias dalykas pasaulyje, tramvajuje ar autobuse parašome SMS, kad dešimt minučių vėluosime. Kol neturėjome tokios galimybės, reikėjo palikti erdvės nenumatytiems atvejams. Privalėjome būti lankstūs. Ir ekonomika neveikė taip našiai, kai niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kada pristatys detales ar prekes. Užtat žmonės geriau mokėjo prisitaikyti ir buvo daugiau netikėtų, bet neretai malonių pauzių.

Atsiradus mobiliajam, taip pat neliko tam tikros smegenų mankštos. Juk senais laikais telefono numerius mokėjome atmintinai. Dabar prisimenu gal tik kokius keturis mobiliuosius numerius, bet vis dar pamenu savo vaikystės namų telefono numerį, nors jau keturiasdešimt metų ten nebegyvenu: 033-83447.

Be to, kai dar nebuvo mobiliųjų telefonų, išėjęs iš pastato turėjai progą atsikvėpti. Tada galėjai niekieno netrikdomas, be jokių rūpesčių vaikštinėti po parką ar krantinę. Jei staiga prisimindavai, kad reikia paskambinti santechnikui, kol nesibaigė darbo laikas, susirasdavai telefono būdelę. O kišenėje, be abejo, visada mėtėsi kelios monetos. Beje, daugumoje šalių telefoną namie turėjo tik pati visuomenės grietinėlė.

Gyvenimo tempas buvo kitas. Išvykęs atostogų, pirmąją dieną nusipirkdavai pluoštą atvirlaiškių, tada prisėsdavai kavinėje, ką nors parašydavai ir, paseilinęs pašto ženklą (dabar to nerekomenduotų daryti Visuomenės sveikatos institutas), priklijuodavai jį dešiniajame viršutiniame kampe. Paskui belikdavo surasti raudoną pašto dėžę. Visas įdomumas buvo pamatyti, kas pirmiau pasieks namus: siuntėjas ar atvirukas.

Jei keliaudamas pats norėjai sulaukti laiškų, prieš išvykdamas savo artimiesiems nurodydavai – „iki pareikalavimo“. Tada, pasibastęs porą savaičių, viltingai įžengdavai į milžinišką Romos ar Paryžiaus centrinį paštą, turintį kelis šimtus darbuotojų, ir patraukdavai tiesiai prie langelio su užrašu „Poste Restante“. Archyvo spintoje už pertvaros gulėjo abėcėlės tvarka sudėlioti laiškai ir banderolės laukdami, kol juos atsiims. Kai parodydavai pasą, širdis padarydavo kūlverstį, o nusivylimas būdavo didžiulis, kai tekdavo išeiti tuščiomis rankomis. Pašto „iki pareikalavimo“ paslauga vis dar egzistuoja, bet vargu ar dažnai benaudojama laiškams siųsti. Mat anuomet, kai kur nors išvykdavai, nebuvo galimybės su tavimi skubiai susisiekti. Mūsų laikų antropologai, atlikdami lauko tyrimus, paprastai gali kasdien palaikyti ryšį su namais. Žinoma, tada padidėja galimybės pasinerti į svetimą kultūrą ir praleisti ten daugiau nepertraukiamo laiko.

Atvirlaiškiai populiarumą prarado palaipsniui, ir žmonės juos vis dar perka, nors kažin ar daug išsiunčia. Dalies, atrodytų, perspektyvių technologijų atsisakyta ryžtingiau ir drastiškiau neretai todėl, kad jų vietą užėmė kiti išradimai, kur kas geriau atliekantys tas pačias funkcijas. Ko gero, ryškiausias pavyzdys – dirižabliai. Kai kas juos lygina su dinozaurais, priešpriešindami lėktuvams, suprask, žinduoliams – lengvesniems, judresniems ir gudresniems varžovams, kurie sulaukė savo progos, kai prieš 65 milijonus metų Jukatano pusiasalyje nukrito meteoritas. Palyginimas nėra tikslus. Dinozaurai ne vieną šimtą milijonų metų buvo dominuojanti gyvybės forma planetoje, daugybė jų rūšių pakeitė viena kitą. O dirižablis tebuvo trumpas intermezzo, prastesnis lėktuvo variantas, trumpai pasirodęs tarpukariu. Jį vis dar galima išvysti, bet tik kaip reklaminį objektą.

Geriau žinomas ir greičiau pamirštas, bet kadaise ne mažiau perspektyvus buvo pneumatinis paštas. Šį įrenginį sudarė hidrauliniai vamzdžiai su siuntų kapsulėmis, į kurias tilpo iki 600 laiškų, o siuntimo greitis galėjo pasiekti iki 50 kilometrų per valandą4. Pneumatinis paštas sukurtas netrukus po telegrafo ir taip pat prisidėjo prie to, kad šiuolaikiški didmiesčių gyventojai išmoktų nekantrumo meno. Įpratus siųsti laiškus pneumatiniu paštu iš Manhatano savo mylimajai, gyvenančiai Brukline, senoji pašto sistema staiga tapo nepakenčiamai lėta. Vien Niujorke per piką pneumatiniu paštu būdavo išsiunčiama 20 000 pranešimų per minutę. Paryžiaus pneumatinio pašto sistema, viena iš seniausių ir geriausiai išvystytų pasaulyje, galutinai ir neatšaukiamai uždaryta tik 1984 metais. Atsisakyti infrastruktūros, į kurią daug investuota, nemažai kainuoja ir, apskritai imant, tai lėtina technologinių pokyčių tempą.

Keletą dešimtmečių, nuo XIX amžiaus pabaigos iki maždaug Antrojo pasaulinio karo, pneumatinis paštas buvo laikomas labai perspektyviu. 1909 metais E. M. Forsteris parašė mokslinės fantastikos apsakymą, kur žmonės gyvena požemyje ir vieni su kitais beveik nebendrauja. Savo poreikius jie patenkina naudodamiesi audiovizualine technologija ir pneumatiniu paštu5. Realiame pasaulyje, kalbama, pneumatiniu paštu Čikagoje buvo persiųstas dešimtmetis vaikas; jis tik nusipurtė dulkes ir kiek apsvaigęs, bet nesužeistas išlipo iš kapsulės.

Sistema buvo panaikinta iš dalies todėl, kad ją buvo brangu eksploatuoti ir prižiūrėti, bet taip pat todėl, kad ji nebuvo pakankamai greita. Tam, kad išsiųstum siuntą pneumatiniu paštu, tau vis dar reikėjo atvykti į pašto skyrių, o gavėjas turėjo vykti į pašto skyrių arba laukti paštininko, jei nedirbo banke ar kitoje įstaigoje, kuri buvo pakankamai didelė, kad pneumatinį paštą gautų tiesiogiai. Panašiai kaip ir skrydis lėktuvu, trunkantis trumpiau nei kelionė ir laukimas prieš skrydį ir po jo, pneumatinio pašto laiko sąnaudos irgi buvo per didelės, nors pats siuntimas vyko žaibiškai. Ilgainiui paaiškėjo, kad automobiliu ir motociklu galima greičiau pristatyti siuntas nei pneumatiniu paštu, jei paštą reikia atvežti žmonėms į namus. Kai kadaise atsirado pneumatinis paštas, alternatyva buvo arklio traukiamas vežimas. Miesto gatvėse, kuriomis jau darėsi sunku vaikščioti dėl daugybės arklių mėšlo.

Mažesnėse erdvėse, pavyzdžiui, ligoninėse ir bibliotekose, pneumatinis paštas išliko iki šių dienų. Vamzdžiai ten tebėra, kaip fizinės infrastruktūros dalis, šalia vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynų, elektros kabelių, požeminių tunelių ir nemažos žiurkių populiacijos. Netrukus po tūkstantmečių sandūros informacinių technologijų vystytojas Randolphas Starkas

esamą vamzdyną bandė panaudoti, po Niujorku tiesiant šviesolaidžio kabelius. Šis projektas miestui būtų padėjęs sutaupyti daug darbo laiko ir pinigų, tačiau žlugo dėl teisinių ir politinių priežasčių.

Pneumatinis paštas išnyko, nes pasidarė brangu jį prižiūrėti ir jis nebuvo patogus naudoti. Įmonėse jį išstūmė vėliau sukurtos, spartesnės technologijos, turėjusios tą pranašumą, kad nei siuntėjui, nei gavėjui nereikėjo kelti kojos iš biuro. Žinomiausias pavyzdys – faksas, arba faksimilinis aparatas. Prieš tai, kai jis išpopuliarėjo, daugelyje įmonių – nuo bankų iki laivybos kompanijų – stovėjo telekso aparatas. Jau XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje buvo įmanoma išsiųsti tekstą elektroniniu būdu per telegrafo tinklą. Labiau specializuota technologija, turėjusi siauresnį klientų ratą, buvo biržos telegrafas, kurį dar XIX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje išrado pats Thomas Alva Edisonas. Kaip galima spręsti iš pavadinimo, šiuo telegrafu daugiausia naudojosi biržos makleriai. Morzės signalus jis vertė į tekstą ir nuolat spausdino ilgas, plonas popieriaus juosteles su naujausiais akcijų kursais.

Galbūt faksas iškart neišpopuliarėjo dėl to, kad tuo metu rinkoje dominavo telekso aparatai. Bet faksas įvairiais pavidalais egzistavo tiek pat, kiek ir teleksas. Technologija pasižymėjo didesniu lankstumu, o aparatai palaipsniui tobulėjo. Tačiau tik praėjus kiek laiko po to, kai „Xerox“ 1964-aisiais pristatė aparato modelį už prieinamą kainą, faksas tapo įprasta biuro įrangos dalimi visame pasaulyje. Iki tol faksimiliniai aparatai daug

kainavo, o dirbti su jais buvo sudėtinga, bet kadangi šiai technologijai tiko esama infrastruktūra, skirta telefonijai, tereikėjo

minimalių viešojo sektoriaus investicijų, palyginti su milžinišku darbu plėtojant pneumatinio pašto tinklą tokiuose miestuose

kaip Londonas ar Filadelfija. Vis dėlto teleksas turėjo vieną pranašumą: jis veikė ir tose vietovėse, kur nebuvo telefono linijų, nes naudojo telegrafo tinklą.

Dabar jau ir faksas nukeliavo į istorijos sąvartyną, išskyrus vieną kitą šalį, pavyzdžiui, Japoniją, kur jis vis dar naudojamas, iš dalies dėl tipografinių priežasčių. Šiais laikais Europoje paprašyti kieno nors fakso numerio – beveik tas pats, kaip ištarti frazę: „Minutėlę, tuoj išrašysiu jums čekį.“ (Šioje srityje išimtį sudaro JAV ir iš dalies – Jungtinė Karalystė: ten žmonės vis dar išrašinėja čekius, ir suprask, kad gudrus.) Ką tik patikrinau (sic!) savo darbovietės firminį blanką ir išties dabar ten nurodyti tik elektroniniai kontaktiniai duomenys bei, lyg tarp kitko, pašto adresas. Prieš penkerius metus tame pačiame firminiame blanke buvo užrašyti ir telefono, ir fakso numeriai. Faksimilinis aparatas keletą metų dulkėjo nenaudojamas, kol atsidūrė rūsyje. Dabar tikimasi, kad savo parašą nuskenuosite mobiliuoju telefonu arba tiesiog pasirašysite elektroniniu būdu.

Belaidžių tinklų, išmaniųjų telefonų ir interneto amžiuje nesunku suprasti, kodėl buvo išstumti atvirlaiškiai, pneumatinis paštas, teleksas ar faksas. Tačiau tai nereiškia, kad technologiniai pokyčiai lėmė vien teigiamus poslinkius, tad būtina užduoti keletą kritinių klausimų. Pasroviui plaukia tik negyvos žuvys.

Vienoje iš savo mažiau žinomų knygų, kuri išleista po mirties, užbaigta sūnaus Erico6, vizionieriškasis medijų teoretikas Marshallas McLuhanas (1911–1980) suformulavo keturis vadinamuosius medijų dėsnius. Prieš beveik dvidešimt metų esu rašęs apie šiuos numanomus dėsningumus. Mano straipsnis nebuvo paskelbtas, aš jo ir neparašiau iki galo. Dar trūko išvados ir literatūros sąrašo, ir tekstą atidėjau į šalį, nes turėjau skubesnių darbų. Tačiau jis tebėra standžiajame diske, išsaugotas

atpažįstamu formatu, suradau jį per kelias sekundes. Cituoju ištrauką iš laiko kapsulės, datuojamos 2002 metais:

Egzistuoja keturi „medijų dėsniai“ [anot McLuhano], todėl jie dažnai vadinami tetrada. Šiuo požiūriu kiekvienai medijai būdinga tai, kad ji (i) ką nors išplečia arba sustiprina, (ii) ką nors paverčia atgyvena, (iii) ką nors atkuria arba sugrąžina ir (iv) peržengia savo ribas arba pereina į kai ką naujo. Taigi kalbant apie pastarųjų metų technologines naujoves, galima teigti, kad CD-ROM (i) sustiprina multimedinį pristatymą kaip formą, (ii) spausdintas enciklopedijas paverčia atgyvena, (iii) sugrąžina archyvą kaip svarbų informacijos šaltinį (dauguma ne žaidimams skirtų CDROM yra skirtingų tipų archyvai) ir (iv) su laiku pereina į kokią nors pasaulinio tinklo versiją, su sąlyga, kad padidės ir duomenų perdavimo sparta. Panašiai galime apibūdinti ir vinilinę plokštelę, nes ji (i) XX amžiuje sustiprino kultūrinę diferenciaciją, (ii) koncertus (iš dalies) pavertė atgyvena, (iii) atgaivino vadinamojo Bildung, klasikinio išprusimo, svarbą ir (iv) transformavosi į magnetofono juostą bei kompaktinį diską. O lėktuvas savo ruožtu (i) suintensyvino ir pagreitino (jau didėjantį) žmonių mobilumą, (ii) garlaivį ir dirižablį pavertė atgyvena, (iii) sugrąžino Apšvietos epochos optimizmą (išgelbėjo mus iš romantizmo gniaužtų) ir (iv) gali transformuotis į virtualias keliones (įskaitant vaizdo susitikimus ir kt.).

Analizė, reikia pripažinti, nėra išsami, ką ir kalbėti apie pasenusius pavyzdžius. Tai, kad dėl technologinių transformacijų kažkas tampa atgyvena, nereiškia vien to, kad nauja technologija

išstumia senąją (kuri irgi kažkada buvo nauja): taip pat prarandami įgūdžiai bei potyriai, kurių neįmanoma išmatuoti. Nejučia prisiminiau vieną žinomiausių tekstų iš humanitarinių medijų tyrimų srities – Walterio Benjamino esė „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo amžiuje“, kuri pirmą kartą išspausdinta 1936 metais. Tai kritinė refleksija apie gramofoną ir jo giminaičius7. Benjamino nuomone, meno kūrinys praranda aurą, kai jį pradeda masiškai gaminti ir paverčia preke. Čia jis pakartoja argumentą, kuris prieš šimtą metų buvo vartojamas pasisakant prieš pramoninę prekių gamybą apskritai. Išnykus meno kūrinio unikalumui, kyla pavojus, kad jis bus supaprastintas ir subanalintas.

Ši įžvalga informacijos amžiuje itin reikšminga, nors tėvas ir sūnus McLuhanai apie tai nekalbėjo. Meno potyriams kyla pavojus subanalėti, kai šie tampa bet kada prieinami. Jie pasidaro kasdieniški. Jei negyvenamoje Šiaurės Europos kalnų vietovėje gali parsisiųsti Dickenso romanų arba kepdamas kiaušinienę pasiklausyti srautu transliuojamos Bacho „Pasijos pagal Matą“, vadinasi, meno potyriai apimti infliacijos. Jie lėkštesni, nei būtų, jei norėdamas Didįjį šeštadienį pasiklausyti Bacho turėtum nueiti į katedrą arba užsimanęs perskaityti Dickensą pirmiau turėtum sulaukti savo eilės bibliotekoje. Be to, garsas, tekstas ir vaizdas yra supaprastinami, arba redukuojami, kai jie dar per žingsnį nutolsta nuo W. Benjaminui pažįstamų technologijų, virsdami skaitmeniniais, virtualiais reiškiniais. Vis mažesniuose ekranuose.

Stygiaus stygius. Kas būtų galėjęs pagalvoti?

Kai trumpoji žinutė pakeičia atviruką, tai paveikia ir rašyseną, ir lūkesčius, taigi ir laiko pojūtį. Kai muzika gali skambėti bet kur dėl visur pasiekiamų srautinio perdavimo paslaugų,

ne tik suprastėja garso kokybė, bet ir sumažėja malonumas jos klausytis. Seniau galėjai klausytis tik tos muzikos, kurią turėjai po ranka, dar seniau – tik būdamas vienoje patalpoje su griežiančiais muzikantais. Neribotos prieigos nesuteikė net ausinukas, įrenginys, kuris XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje laiko dvasią apibrėžė panašiai kaip išmanusis telefonas – XXI amžiaus 2-ajame dešimtmetyje. Jis reiškė tam tikrą perversmą, nes muzikos klausymąsi atsiejo nuo vietos, tačiau galėjai klausytis tik tų kasečių, kurias buvai pasiėmęs, o dėl praktinių sumetimų retai turėdavai daugiau kaip tris keturias vienu metu. Laikais, kai pokyčiai vis spartėja, technologijos, dar neseniai buvusios naujos, greitai pasensta. Kada paskutinį kartą įdėjote diskelį ir kada paskutinį kartą tikrinote barometrą? Vieni ryškiausių pokyčių susiję su procesoriaus galia ir atminties talpa, parametrais, kurie nuo 1965 metų augo sunkiai suvokiamais tempais. Tuo metu „Intel“ įkūrėjas Gordonas Moore’as prognozavo, kad procesoriaus greitis padvigubės kas dvejus metus. Moore’o dėsnis, pasirodo, galioja iki šiol. Nuo XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio laikmenos sparčiai keitė viena kitą, o gigabaito kaina nesustabdomai krito, kol tapo nebeaktuali dėl masinio duomenų perkėlimo į debesiją. Nuo 8-ojo dešimtmečio, be kita ko, išbandėme vinilinę plokštelę, magnetofono juostą, kasetinę juostelę, kasetę „Stereo 8“, kompaktinį diską, mini diską, diskelį, išorinį standųjį diską, VHS juostą, CD-ROM, DVD ir „Blu-ray“. Kompiuteriai dabar vis dažniau parduodami be vidinio standžiojo disko, su tyliai veikiančiu atmintuku. „Dropbox“, „Google“, „Apple“ ir panašios debesijos paslaugos sparčiai plečiasi, o mes, priklausantieji pasaulinei vidurinei klasei (ir aukštuomenei), dabar būname prisijungę 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę ir galime bet ką parsisiųsti ar perduoti bet

kada ir bet kur: tiek savo, tiek kitų sukurtus tekstus ir vaizdus, kompiuterines programas, įvairią informaciją, komunikaciją ir pramoginį turinį, nuo laikraščių ir pranešimų iki filmų bei muzikos. Ir vis tiek nekantriai laukiame 5G? Tikriausiai daugelis laukia. Greičio apsėstoje kultūroje jo niekada nebus gana.

Kitų tipų laikmenos taip pat pamažu traukiasi iš rinkos. Minėjau popierinę enciklopediją, tokia pat lemtis laukia atlaso ir žodyno. Skelbimai persikėlė į „eBay“, „Finn.no“ ir panašias platformas. Anksčiau Norvegijoje karaliavusi „Platekompaniet“ 2019 metų vasarą paskelbė uždaranti beveik visas muzikos įrašų parduotuves. Ankstesniame etape jai teko didžiumą kompaktinių diskų pakeisti DVD. Po to, kai „Spotify“ išstūmė kompaktinius diskus, „Platekompaniet“ palaipsniui ir beveik nepastebimai tapo filmais prekiaujančia įmone. Neretai vieną technologiją pakeičia kita, atliekanti beveik tas pačias funkcijas, tik greičiau, pigiau ir (arba) geriau. Bet ji visada ką nors atima ir ką nors prideda. „Spotify“ garsas prastesnis nei kompaktinio disko (šis garso kokybe nusileido vinilinei plokštelei), o tie laikai, kai jaunuoliai per Konfirmaciją jiems dovanotus pinigus išleisdavo prabangiai stereoaparatūrai su fališkomis tamsaus medžio kolonėlėmis, jau seniai praėjo. Naudodamasis „Spotify“ gali klausytis bet ko, bet kada ir bet kur, tad šiuo požiūriu tai simbolizuoja esminį išmaniojo telefono technologijos bruožą: ji sumažina, supaprastina ir suplatformina, užtat yra visiškai mobili. Belaidės ausinės garso kolonėlių bokštus pavertė nišine preke.

Kai pokyčiai vyksta tokiu tempu, lengva prašauti pro šalį. Norvegijos viešojoje erdvėje šiaip mažai kam žinomas Leifas Osvoldas į naujausiųjų laikų istoriją įėjo kaip vieno straipsnelio (1997) autorius, teigęs, kad internetas tėra laikinas reiškinys.

Tačiau jis ne vienintelis, kuriam nepavyko numatyti artimiausios ateities. Kai kas savo prognozes pradeda švelnia išlyga: „Jei viskas ir toliau klostysis pagal dabartinį scenarijų...“ Tačiau faktas tas, kad daugeliu atvejų, bent jau kalbant apie informacines technologijas, retai kas klostosi pagal dabartinį scenarijų. Man pačiam tenka pripažinti, kad pasitvirtino ne visos mano prielaidos ir pranašystės dėl interneto ir mobiliosios telefonijos, kurias prieš dvidešimt metų surašiau knygoje „Akimirkos tironija“. Teisingumo dėlei įterpsiu, kad ne visose srityse klydau. Rašiau apie tiesioginę reklamą mobiliajame telefone, beprasmiškas naujienų santraukas, gaunamas per WAP (ar kas nors dar prisimena tą paslaugą?) ir šiek tiek – bet per mažai – apie trumpąsias žinutes.

O tada pridūriau, esą susidaro įspūdis, kad šiuo metu Norvegijos rinka prisotinta, nes beveik visi jau turi mobiliuosius telefonus, išskyrus labai senus žmones ir vaikus iki 10–12 metų. Oi...

Netrukus po to, kai knygą atidavė į spaustuvę, ėmė rastis pirmieji fotografuojantys telefonai. Buvo pristatyti mobilieji telefonai su MP3 grotuvu ir FM radijo funkcija. Pasirodė „BlackBerry“ – pusiau išmanūs, gremėzdiški telefonai, turintys raidžių ir skaičių klaviatūrą bei nemažą ekraną. Pats po kiek laiko įsigijau

„Palm Treo“ – amerikinę kanadiečių „BlackBerry“ kopiją su beveik tokiomis pačiomis funkcijomis. Jį naudojau elektroniniam paštui, šachmatams ir trumposioms žinutėms. Atsirado sulankstomi telefonai su ištraukiama klaviatūra. Rinkoje vis dar pirmavo „Nokia“ ir „Sony Ericsson“, nė nenutuokiančios, koks smūgis jas ištiks 2007-ųjų rudenį, kai bus pristatytas pirmas mobilusis telefonas su spalvotu jutikliniu ekranu – pirmasis „iPhone“. Mobiliųjų telefonų rinka nerodė jokių silpnėjimo ženklų net ir visko pertekusioje, mobiliaisiais apsirūpinusioje Norvegijoje.

Išmanusis telefonas tavo delne sutelkė visą pasaulį.

Ir šioje knygoje pamėginsiu atsakyti į paprastą klausimą: ką tu su tuo pasauliu darai ir ką jis daro su tavimi.

THOMAS HYLLAND ERIKSEN (Tomas Hiulanas Eriksenas, g. 1962 m.) – socialinės antropologijos profesorius Oslo universitete, daugybės knygų kultūrologinėmis ir antropologinėmis temomis autorius, sulaukęs didelio dėmesio Norvegijoje ir užsienio šalyse. 2004 m. lietuviškai išleista jo knyga „Akimirkos tironija“ – viena skaitomiausių studijų apie šiuolaikinės technologijų plėtros sukeltą laiko sampratos ir gyvenimo ritmo kismą. Naujojoje knygoje „Ekrano laikai. Kaip išmanusis telefonas pakeitė pasaulį“

T. H. Eriksenas tęsia pradėtą darbą ir gilinasi į informacinių technologijų įtaką žmogaus kasdienei veiklai XXI a.

Šiandieninis gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas be išmaniųjų telefonų – jie pakeitė žemėlapius, fotoaparatus, žadintuvus ir žodynus. Mobiliosios programėlės lengvai tenkina įvairiausius poreikius – jose pasižymime autobuso bilietus, klausomės mėgstamiausių albumų, ieškome romantinių partnerių. Tačiau kokį poveikį šis glaudus ryšys su elektroniniu prietaisu turi asmens formavimuisi ir veikimui visuomenėje?

T. H. Eriksenas ieško atsakymų į šį platų klausimą, aptardamas, kaip išmanusis telefonas transformuoja rašytinio ir sakytinio žodžio, laiko ir erdvės, teksto ir vaizdo, viešo ir privataus bendravimo santykį. Pristatydamas naujausius mokslinius atradimus ir savo paties įžvalgas, padarytas daugelį metų tyrinėjant išmaniųjų technologijų vystymąsi skirtingose kultūrose, autorius pateikia reikiamų žinių, kad išmanusis telefonas taptų įrankiu, kuriuo reguliuojame savo gyvenimą, o ne jėga, reguliuojančia mus.

ISBN 978-609-466-733-6

© Harald Medbøe