13 skyrius
Vyrų tualetas užėmė vieną pusę betoninio kvadrato. Viduje buvo dvi surūdijusios kriauklės, trys dėmėti pisuarai ir viena kabina, kurios durys karojo ant vieno vyrio. Viešas tualetas buvo be stogo, tačiau vis tiek dvokė, jį būtinai reikėjo išvalyti. Įėjęs į vidų, Burkas sulaikė kvapą. Viduje tvyrojo tamsa, nes šviestuvas buvo sudaužytas. Tikriausiai šio vandalų veiksmo niekas nepranešė miesto parko administracijai. Nedaugelis vyrų išdrįsdavo užeiti čia nusileidus saulei, o tie, kurie užei davo, mėgo tamsą. Burkui įėjus, viduje buvo dar vienas vyras. Jis stovėjo prie pisuaro nugara į duris. Tikriausiai jis girdėjo, kaip Burkas įėjo, tačiau neatsigręžė į artėjančius žingsnius. Burkas atsi stojo prie gretimo pisuaro. Vyras šalia baigė, bet ne iš karto užsisegė kelnes. Pasukęs galvą į Burką jis droviai tarė: – Čia baisoka. Burkas užsitraukė kelnių užtrauktuką ir atsigręžė į vyrą. – Žinoma, baisoka. Niekad nežinai, į ką atsitrenksi. Gregoris Džeimsas prisispaudė prie sienos, sugniaužė už trauktuką ir suvaitojo: – Beizilai. – Argi nesidžiaugi mane matydamas? – Mėšlas.
118 •
Sandra Bro w n
– Manau, kad ne, – Burkas sugriebė liekną jauną vyrą už alkūnės ir nustūmė durų link. – Aš nieko nepadariau. Negali manęs suimti, – aimanavo Gregoris. – Turėčiau tave suimti už kvailumą? Iš kur žinojai, kad aš ne Džefris Dameris ? Ar prasčiokas, išėjęs pasigauti kokį nors iškrypėlį. Kada nors tavo kūno dalys atsidurs lavonmaišyje. Užkabinsi netinkamą vyruką, ir iš tavęs liks faršas. – Tik neišduok manęs, Beizilai, – maldavo Gregoris. – Pri siekiu Dievu, aš jau pasimokiau. – Tikiu, kaipgi ne. Todėl tykai aukų miesto parko tualete vidurnaktį. – Aš tik šlapinausi. – Nereikia, Gregori. Meluoji ir nerausti. Aš tave sekiau, to dėl žinau, kad labai norėjai ką nors užkabinti, bičiuli. – Netiesa! Aš jau to nebedarau. – Taip ir patikėjau! Tas vaikinas, kurį dulkinai vakar, man pasirodė nepilnametis. Jei nebūčiau turėjęs kito darbo, bū čiau tave pričiupęs ir tau būtų pripaišę sunkų nusikaltimą. – O Jėzau! – sukūkčiojo jaunuolis. – Jei tu mane suimsi... – Tave uždarys ir šįkart nepaliks rakto. Tu keli grėsmę vi suomenei. Apimtas nevilties jaunuolis ėmė maldauti: – Prašau, Beizilai. Paleisk mane, juk aš tau esu padaręs paslaugų, ar ne? Ar atsimeni, kiek kartų aš tau padėjau? – Gelbėdamas savo užpakalį nuo kalėjimo. – Prašau, Beizilai, palik mane ramybėje. Burkas apsimetė svarstąs, tada griežtai paliepė: – Einam, gražuoliuk. Gregoris sudejavo. – Užsičiaupk, – įsakė Burkas ir jį papurtė. – Neketinu ta vęs išduoti, tik vežu namo ir pažiūrėsiu, kad įeitum į vidų, Jeffrey Dahmer – serijinis žudikas, 1989–1991 m. nužudęs 17 vyrų ir berniukų.
Užgavėnės
•
119
tada bent jau žinosiu, kad tavo rajonas saugus likusią nak ties dalį. Kol jie ėjo prie automobilio, vaikinas nesiliovė dėkojęs Burkui. Gregoris gyveno vienas už kelių kvartalų nuo parko dviejų aukštų šiuolaikiškai suremontuotame name. Ir būstas, ir sodas buvo rūpestingai prižiūrėti, nors šeimininko dažnai nebūdavo namie, kai sėdėdavo kalėjime už seksualinius nu sižengimus. Burkas palydėjo Gregorį per stiklines duris į vestibiulį. – Toliau nelydėk manęs, – pasakė Gregoris. – Aš niekur ne beisiu. Prisiekiu. – Tikriausiai tėvai tave mokė mandagaus elgesio, Gregori. Pavaišink mane puodeliu kavos ar panašiai. Įsitempęs, susierzinęs ir nepasitikėdamas Burko ketini mais, jis greit sutiko. – Gerai. Puiki mintis. Pats turėjau susiprasti. Nežinau, apie ką galvojau. – Tu galvojai, kaip nusikratyti manimi, kad galėtum išeiti ir dar ką nors susimedžioti. – Tu labai įtarus, Beizilai, – švelniai papriekaištavo Grego ris, vesdamasis Burką į namą. – Nes turėjau reikalų su daug tokių meluojančių nusikal tėlių kaip tu. – Aš ne nusikaltėlis. – Tikrai? – Burkas patraukė vieną iš baro kėdžių stebėda mas, kaip šeimininkas ruošia kavos aparatą. – Patikrinsim, ką saugo mano atmintis. Menu vieną vaikų seksualinio iš naudojimo atvejį. – Jam buvo šešiolika ir jis sutiko. Kaltinimus man panai kino. – Nes tavo tėtis sumokėjo to vaikino tėvams. Paskui at simenu seriją suėmimų už lytinių organų rodymą viešose vietose. – Nieko rimto. Mane paleido už užstatą.
120 •
Sandra Bro w n
– Tu, dešrelės siūbuotojau, esi apgailėtinas tipas. Ar žinai tai, Gregori? – Jei tu mane įžeidinėsi žodžiais, aš pareikšiu kaltinimą, kad policija naudoja spaudimą prieš mane. – Labai prašom! O aš paskambinsiu tavo tėčiui ir pasaky siu, kad vėl pradėjai savo senus darbelius, ir jis liausis mokė jęs už šitą prabangų būstą, kurį tau įtaisė. Gregoris krimstelėjo vidinę žando pusę. – Gerai, tu laimėjai, Beizilai. Bet esi šunsnukis. – Girdėjau ne kartą. Burkas nesimėgavo palaužęs Gregorį Džeimsą, nes jis pats pasirodė lengvas taikinys pašaipai. Tai buvo tipiška istorija, kai jaunuolis gyvena ne pagal savo turtingos šeimos standar tus ir nepateisina jų vilčių. Jo vyriausias brolis, sėkmingai ke lis sezonus žaidęs didžiojoje beisbolo lygoje, perėmė vadova vimą šeimos pramoninei imperijai ir pridėjo kelis milijonus į jos iždą. Antrasis brolis buvo pasaulinio garso neurochirurgas. O Gregoris nutraukė laimėjimų grandinę. Jis tikriausiai ne būtų baigęs universiteto, jei tėvas nebūtų gausiai paaukojęs universitetui ir šitaip nupirkęs jam laipsnį. Vėliau Gregoris įstojo į kunigų seminariją ir visi nusprendė, kad šeimai reikia dvasininko. Jie tikėjosi bent jau kardinolo. Ištvėręs seminarijoje pusantrų metų Gregoris metė moks lus, nes suvokė, kad jo seksualinis alkis nesuderinamas su dvasininko gyvenimu. Norėdamas atitolinti savo narį nuo nešlovės, Džeimsų klanas ištrėmė Gregorį į Niujorką, kur tas įstojo į dramos mokyklą ir čia galiausiai rado savo vietą. Jis tikrai turėjo aktoriaus talentą ir vaidino keliuose ne Brodvė jaus spektakliuose. Tačiau jį suėmė už nepadorius veiksmus su kitu vyru telefono būdelėje Peno stotyje. Turtingas tėtušis įsikišo dar kartą, ir kaltinimai buvo panaikinti. Gregoris grį žo namo lydimas skandalo. Tai buvo paskutinis lašas Džeim sams, taigi šie atsižadėjo savo trečiojo sūnaus, bet ir toliau
Užgavėnės
•
121
mokėjo sąskaitas už jo namą. Burkas manė, kad jie verčiau padengs Gregorio išlaidas, negu leis jam gyventi su jais ir kie kvieną dieną priminti apie šeimos bėdą. Gregoris paruošė kavos. – Ar nori ko nors prie kavos? Grietinėlės, cukraus, likerio? – Ačiū, ne. Visko užtenka. Gregoris atsisėdo kitoje baro pusėje priešais Burką. Šis matė, kad jaunuolis nervinasi. – Kodėl tu toks įsitempęs, Gregori? – Niekaip nesuvokiu, kodėl tu čia. – Manyk, kad tai mandagumo vizitas. Kaip sakei, mes ei name savo keliu. Gregoris Džeimsas buvo vienas geriausių kovos su narko tikais skyriaus šnipų. Jis aktyviai dalyvavo Prancūzų kvarta lo naktiniame gyvenime ir sukosi toje pačioje orbitoje su nar kotikų prekeiviais, nors pats nevartojo kvaišalų. Jis dažnai suteikdavo informacijos mainais į nuolaidas dėl jo ydos. – Tu būtum tikras turtas mūsų skyriui, jei mes pajėgtume išlaikyti tave nepakliuvusį į kalėjimą, – siurbčiodamas kavą pasakė Burkas. – Anksčiau vadinai mane nusikaltėliu. Aš labai įsižeidžiau, Beizilai, – aikštingai tarė Gregoris. – Aš ne nusikaltėlis. – Tai kas tu? – Ligonis. Turiu... bėdą. – Tai visiems žinomas faktas. – Nuo pat vaikystės kenčiu nuo emocinio sutrikimo. Mano šeimos vertybės iškreiptos. Mane vertė varžytis su broliais, bet aš nepajėgiau. Jie bjauriai elgėsi su manimi. – Viešpatėliau, Gregori, tuoj apsiverksiu. – Tai tiesa! Kalėjimo psichiatras sakė, kad mano bėda psi chologinė. – Kaip ir Tedo Bandžio. – Tai ne mano kaltė! – šūktelėjo jaunuolis. – Tai poreikis, kurio aš nepajėgiu suvaldyti... Kad aš darau tą, ką... Kartais darau.
122 •
Sandra Bro w n
– Aha! Šiais laikais tai labai populiari gynybos priemonė. Todėl, kad mama vertė mane mūvėti baltas kojines, o tėčiui patiko dietinis Dr. Pepper, aš juos abu nužudžiau, – pasišlykš tėjęs sarkastiškai pasišaipė Burkas. – Mane pykina nuo to kių vaikinų kaip tu. Tu aimanuoji kaltindamas visus dėl savo veiksmų. Tu jau suaugęs, Gregori, ir atsakai už tai, ką darai. Staiga Burkas atsistojo ir sugriebė Gregoriui už marškinių apykaklės. – Aš apsigalvojau. Vedu tave į policiją. – Ne! Ne, Beizilai! Tu žadėjai! – Tikrai? – Taip. – Neatsimenu. – Žadėjai. Burkas iš lėto paleido jį, vėl atsisėdo, įsistebeilijo į Gregorį ir žiūrėjo taip ilgai, kad tas ėmė muistytis ant kėdutės. Ga liausiai jaunuolis bejėgiškai pažvelgė į Burką. – Kas yra? – Aš svarsčiau, – nenuleisdamas žvilgsnio nuo jaunuolio Burkas atsigėrė kavos, pastatė puodelį ir tarė: – Gal ir pamir šiu, kad mačiau tave su tuo jaunikliu vakar. Gal nekreipsiu dėmesio, kad lindai prie manęs parko tualete šįvakar. Gal pa leisiu tave šįkart... – Jei... – Jei padarysi man nedidelę paslaugą. – Kokią paslaugą? – sukluso Gregoris. – Negaliu sakyt, kol tu nesutiksi. – Tai nesąžininga. – Aišku, kad ne. Bet tai pasiūlymas. Gali priimti arba ne. – Ar aš dirbsiu su Maku Makvenu? – Kodėl? – mirktelėjo Burkas. – Įsižiūrėjai jį? – Dėjau ant tavęs, Beizilai. – Tik jau ne šiame gyvenime, vaikine. Mačiau, kad spoksai į Maką, bet jei įsižiūrėjai jį, gali pamiršti. Jis turi gražutėlę
Užgavėnės
•
123
žmoną, kuri mano, kad jo daiktas – tai burtų lazdelė. Taigi, susitarsim ar ne, nes mano pasiūlymas galioja tik trisdešimt sekundžių. – Jei pasakysiu „taip“... – Šįkart paleisiu nuo kabliuko. O kitaip važiuosim į miestą ir aš tave uždarysiu. – Kokiu pagrindu? – Įkalbinėjai mane santykiauti parko vyrų tualete. Dvide šimt sekundžių. – Neįkalbinėjau. – Nes aš nesuteikiau progos. – Taigi negali apkaltinti. – Žinoma, galiu. Kuo jie patikės – tavim ar manim? – Mėšlas. – Dešimt sekundžių. Gregoris panėrė pirštus į juodus garbanotus plaukus. – Nepalieki man pasirinkimo. – Netiesa. Gali atsisakyti. Gal kalėjime šį kartą nebus taip blogai. Gregoris pakėlė galvą ir įdėmiai pažvelgė į Burką. – Ar žinai, ką ten daro tokiems kaip aš? Burkas žinojo ir tuo metu nekentė savęs, kad manipuliuoja tuo apgailėtinu jaunuoliu. Burkui, kaip paprastam piliečiui, gaila Gregorio, bet jis privalo žvelgti į jį ir policininko akimis. Gregoris padarė vieną nusižengimą vaikų žaidimų aikštelė je. Sunku užjausti vyruką, apsinuoginusį darželinukų grupės akivaizdoje. – Laikas baigėsi. Tai ką nusprendei? – O kaip tu manai? – niūriai sumurmėjo Gregoris. – Gerai, – Burkas atsistojo ir priėjo prie kavos aparato, įsipylė daugiau kavos, patapšnojo Gregoriui per petį ir grįžo prie savo kėdutės. – Neatrodyk toks niūrus. Tai bus įdomus darbas aktoriui, netgi naudingas tavo karjerai.
124 •
Sandra Bro w n
– Kurgi ne! – Gregoris pažvelgė į jį. – Pasakyk man, Beizilai, iš kur, po perkūnais, tu sužinojai apie tą vakarykštį vaikiną? Nuoširdus klausimas prašėsi nuoširdaus atsakymo. Žvelgdamas Gregoriui į akis Burkas prisipažino: – Aš nežinojau. Tiesiog pasisekė atspėti. Kitą rytą Burkas užrakino savo buto duris, pasisuko laip tų link ir gėdingai griuvo ant nugaros, sutikęs Veino Bardo kumštį. Žvelgdamas į jį iš viršaus, Bardas nusijuokė: – Visi sako, kad tu šūdžius, Beizilai. Ir aš pradedu tuo ti kėti. Burko žandikaulis pulsavo iš skausmo. Beizilas lėtai atsi stojo. Jis troško palenkti galvą ir smogti į to kalės vaiko pilvą. Gal ir pats gautų kelis smūgius, bet dabar buvo labiau susi domėjęs, negu įpykęs. Kol kas Burkas nusprendė panaudoti žodinį ginklą. – Na, bent jau nesirengiu kaip pederastas. Lažinuosi, kad tas, kuris pardavė tau tuos violetinius marškinius, iki šiol juokiasi. Nors Bardas ir toliau paniekinamai šypsojosi, Burkas matė, kad strėlė pasiekė tikslą. – Gražus butas, Beizilai. – Ačiū. Burkas nesivargino klausti, kaip Bardas jį rado. Diuvalis turėjo sudėtingesnę sekimo sistemą negu Naujojo Orleano policijos departamentas, FTB, kovos su narkotikais adminis tracija, Tvarkos įdiegimo ar bet kuri kita agentūra – vietinė, valstijos ar šalies, todėl teisme jis niekada nebus kaltinamuo ju. Yra tik vienas būdas sustabdyti Diuvalį kartu su jo maši na, ir Burkas ketino tą padaryti. Tačiau kėlė nerimą tai, kad jie sužinojo, kur jis gyvena. Va dinasi, jį seka. Ar jie žino, kad vakar jis kalbėjosi su ponia Diuval? Jei ne, kodėl Bardas čia pasirodė taip anksti?
Užgavėnės
•
125
Lyg skaitydamas jo mintis, Bardas pasakė: – Ponas Diuvalis nori tave pamatyti. – Diuvalis gali pabučiuoti man į subinę. Kaip ir tu. Bardas žengtelėjo arčiau. – Gerai. Tai man patinka. Nori, kad būtų sunkiau. Prašom. Man labai patiks išmušti iš tavęs pasipūtimą kartu su žarno mis ir palikti laiptinėje, kol imsi dvokti. Grasinimas neišgąsdino Burko, bet jam buvo smalsu, kiek jie žino. Gūžtelėjęs pečiais jis tarė: – Gerai, rodyk kelią. – Ne, paskui tave, – Bardas stumtelėjo jį į gatvę, kur aikšte lėje stovėjo naujausio modelio kadilakas. – Klausyk, Veinai, – pašaipiai pasiteiravo Burkas, – kada iš samdomo žudiko tapai pasiuntinuku? Ar Diuvalis atėmė peilius? – Užsičiaupk ir laikyk rankas taip, kad aš jas matyčiau. – Aš neginkluotas. – Manai, kad aš idiotas? – Tiesą sakant, taip. Kai jie priėjo prie automobilio, Bardas aptapšnojo Burką nuo galvos iki kojų, perbėgo rankomis per kelnių siūles ir nie ko nerado. – Juk sakiau, – šaipėsi Burkas. – Lipk vidun, gudrašikni. Įlipęs į automobilį, Burkas nusijuokė: – Prisipažink, Veinai, tie violetiniai marškiniai ima tave veikti. Juk tu tik norėjai mane pačiupinėti. Pinkio Diuvalio advokato biuras buvo toks pat prašmatnus, kaip ir jo namai, bet kitoks. Čia apdaila buvo rami, šiuolaikiš ka. Jo sekretorės ir padėjėjos buvo gražios, dailių kojų. Lan kytojai ir klientai nematė jokios biuro technikos, tik švarius
126 •
Sandra Bro w n
marmuro ir poliruoto medžio paviršius. Telefonai neskambė jo, tik prislopintai dzingsėjo kaip varpeliai. Kai sekretorė pranešė, kad atvyko ponas Beizilas, Pinkis sėdėjo už stalo. Lyg tai ne prievartinis apsilankymas, lyg Bur kas atvyko sutartu laiku, o ne buvo priverstas ateiti grasi nant susidoroti. Diuvalis neatsistojo, kai Burkas ir Bardas įėjo į vidų. Bur kas suprato, kad Diuvalis taip elgiasi norėdamas jį priversti pasijusti prasčioku, atėjusiu pas valdovą. – Sveiki, pone Beizilai. – Sveikas, Diuvali, – gal nemandagu, bet ir Burkas norėjo parodyti Diuvaliui jo vietą. Pinkis apsimetė nepastebėjęs. – Sėskitės. Burkas atsisėdo ant kėdės priešais rašomąjį stalą, didesnį už teniso stalą, ant kurio sidabriniuose rėmeliuose stovėjo Remi Diuval nuotrauka. Burkas apsimetė nepastebėjęs. – Gal norėtumėt ko nors išgerti? – pasiūlė Pinkis. – Pavyzdžiui, nuodų. Diuvalis nusišypsojo. – Aš turėjau galvoje ką nors panašaus į kavą. – Aš nieko nenoriu. – Ačiū, kad užėjot. – Aš ne pats atėjau. Mane atvedė. Burkas užkėlė čiurną ant kitos kojos kelio ir pažvelgė per petį į Bardą, atsisėdusį ant sofos prie sienos. Burkui nepati ko, kad samdomas žudikas sėdi jam už nugaros, bet pamanė, kad jei Diuvalis būtų pasiuntęs Bardą jį nužudyti, dabar jis jau būtų miręs. Atsigręžęs į Diuvalį, jis pajuto, kad tas linksmai nusiteikęs. Jis laukė, kol Burkas paklaus, kokio velnio jį atvedė čia. Bet Burkas jau verčiau virs akmeniu. Kodėl turėtų suteikti Diuva liui malonumą rodydamas savo smalsumą ar baimę? Susitiki mas surengtas advokato iniciatyva, tai tegul ir jis vadovauja.
Užgavėnės
•
127
Po ilgos pauzės Diuvalis galiausiai pasakė: – Esu tikras, kad jūs svarstot, kodėl aš norėjau su jumis susitikti. Burkas abejingai gūžtelėjo pečiais. – Girdėjau įdomią naujieną. – Taip? Ir kokią? – Jūs pasitraukėt iš policijos departamento. – Jūsų šaltiniai niekada neklysta. – Jūsų atsistatydinimas paliko didelę skylę kovos su nar kotikais skyriuje. – Abejoju. – Jūs per daug kuklus. – Ir dar per daug užsiėmęs, kad visą dieną sėdėčiau čia ir taukščiau apie tai, kas visai ne jūsų reikalas. Diuvalis nesileido išprovokuojamas. – Ankstyvas išėjimas į pensiją? – Gal. – Kodėl išėjot iš darbo? – Ne jūsų sumautas reikalas. – Ką ketinate veikti? Burkas negalėdamas patikėti papurtė galvą. – Neverskit manęs kartotis. Diuvalis reikšmingai pažvelgė į jį. – Spėju, jog pasitraukėt todėl, kad vis dar esate nusiminęs dėl pono Bardo bylos baigties. Mes laimėjom, jūs pralaimėjot ir priėmėt pralaimėjimą asmeniškai. Ar galima jus pavadinti „nusivylusiu pralaimėtoju“, pone Beizilai? – Norėtumėt taip manyti, ar ne? Jei patikėtumėt, kad turi te tokią įtaką mano pasirinkimui, tai labai pakeltų jūsų beri bę savimeilę. Deja, turiu nuvilti, jūs labai klystate. Diuvalio šypsena rodė, kad jis supranta, jog Burkas me luoja. – Norit sužinoti, kodėl mes susitikome? – Arba nenoriu. Man tikrai visiškai nesvarbu.
128 •
Sandra Bro w n
– Dabar, kai mes nebesame priešingose pusėse, norėčiau pasiūlyti jums darbą savo organizacijoje. Burkas Beizilas neturėjo aštraus humoro jausmo. Per sky riaus pasilinksminimus jis visada išlikdavo ramus. Visi žino jo, kad jis retai šypsosi, o juokiasi balsu dar rečiau. Daugelis kolegų niekaip neįveikė užsibrėžto tikslo priversti Beizilą pratrūkti juoku. Jie būtų apstulbę, pamatę jį nuoširdžiai kvatojantį, išgir dus absurdišką Diuvalio pasiūlymą. – Nagi, pakartokit. – Manau, kad pasakiau aiškiai, – tarė Diuvalis, jau neatro dydamas linksmas. – O, aš jus girdėjau, tik negaliu tuo patikėti. Norit, kad dirbčiau jums? Ir ką turėčiau daryti? – Žmogus su jūsų patirtimi man būtų labai naudingas. Nau dingesnis, negu buvote policijos departamentui. – Diuvalis iš rašomojo stalo stalčiaus ištraukė kelis sąvaržėle susegtus lapus ir ištiesė Burkui pažiūrėti. – Jūsų mokesčių grąžinimo kopija už praėjusius metus. Gėda, kad skurdi visuomenė tiek mažai moka ją saugantiems žmonėms. Aišku, Diuvaliui nebuvo sunku gauti kopiją apie jo mokes čių grąžinimą. Ją galėjo pateikti kiekvienas mokesčių inspek cijos darbuotojas ar net Burko paštininkas. Jam nesvarbu, kad Diuvalis žino, kiek mažai jis uždirbo buvusiame darbe, bet neramu, kad advokatas taip lengvai prieina prie jo. O, ži noma, tai Diuvalis ir norėjo pabrėžti. – Aš jau nesu policininkas, – pasakė Burkas, – bet nesu klyskit, Diuvali, mes su jumis vis dar priešingose pusėse. Esmė ta, kad mes – priešingi poliai. – Prieš deklaruodamas savo moralines nuostatas, gal bent jau paklaustumėt, kokį darbą siūlau. – Man visiškai nesvarbu nei koks tas darbas, nei kiek mo kėsit, – pareiškė Burkas, nužvelgęs turtingai įrengtą biurą. – Pagal šitą prabangią aplinką sprendžiu, kad esat vikšro išma
Užgavėnės
•
129
tos. Aš nenusišlapinčiau ant jūsų, netgi jei užsidegtumėte, taigi velniškai aišku, kad aš jums nedirbsiu. Burkas atsistojo ir nuėjo durų link. Diuvalis įsakė jam sės ti. Bardas puolė prie jo ir būtų sugriebęs, jei Burkas nebūtų kirtęs delnu Bardui į krūtinkaulį ir jo sustabdęs. – Tik paliesk dar kartą ir nusuksiu tavo sumautą sprandą. Įspėjimas buvo pakankamai įtaigus, ir Bardas pagalvojęs liko vietoje, bet akys degė neapykanta. Burkas pažvelgė į Diuvalį. – Manęs nedomina jūsų darbas. – Tikrai? Keista. – Diuvalis nenugalėtas sudėjo rankas ant rašomojo stalo viršaus ir netgi užjaučiamai nusišypsojo. – Nes aš turiu svarbių priežasčių manyti, kad domina. Ar ne, Beizilai? Du vyrai žiūrėjo vienas į kitą. Atrodė, kad atstumas tarp jų susitraukė, kol Burkas beveik įžvelgė savo atspindį juoduose Diuvalio vyzdžiuose. Į jį žvelgė išsekęs žmogus. Jis nuėmė ranką Bardui nuo krūtinės. – Eik tu šikt, Diuvali! Diuvalio šypsena praplatėjo. – Žinai ką, aš paliksiu tą vietą tau. Pamąstyk ir grįžk pas mane. – Taip, taip! Būtinai. Grįšiu pas tave! – „Tik ne taip, kaip tikiesi, pašvinkęs kalės vaike.“ Burkas pažvelgė į Bardą. – Ma nęs namo lydėti nereikia. – Ir dar metė Diuvaliui: – Aš pats žinau kelią.