VIRŠELIS •
Suskaičiuok iki dešimties
•
Neatrodys gražiai, bet bus atlikta greitai. Neskausmingai. Juk šį kartą auka – draugas, jis nenusipelnė raitytis iš skausmo apimtas agonijos, kaip kad nutiks poniai Dauert šiąnakt. Bet viskam savas metas. Reikia susikaupti. Važiavo penkiolika minučių. Jau netrukus. Norėjo atsidusti, bet susilaikė. Niekada neteko žudyti to, kas jam patinka, nors visada būna pirmas kartas, ši užduotis džiaugsmo jam nekėlė. Pasirėmė ant alkūnės pasižiūrėti pro langą į kelią, kuriuo važiuoja: puiku, važiuoja siauru keliu – po vieną juostą į abi puses. Netoli kelio pamatė visą naktį veikiančią parduotuvę, kai viską baigs, galės pavogti automobilį. Išsitraukė peilį. Dar kartą buvo pagalandęs ašmenis – darbą norėjo atlikti greitai. Linktelėjęs priekin, vis dar pritūpęs švystelėjo peilį draugui prie gerklės. – Prie kito šviesoforo pasuk iš kelio, – paliepė žemu balsu. Draugas baimės kupinomis akimis pažvelgė pro užpakalinį veidrodėlį į jį. Gali būti ramus – nieko nepamatys, tik juodą slidininko kaukę. – Jeigu reikia automobilio, imkit jį, tik nieko man nedarykit. Aha, mano, kad jis automobilių vagis, to ir tikėjosi. Nerizikuoja būti atpažintas, jeigu vėliau reikės važiuoti į pietus. Jau riedėjo išsukę iš pagrindinio kelio. Vietovė ne itin atoki, bet tiks. Stvėrė draugui už plaukų ir pasuko galvą. – Sulėtink greitį. Gerai. Gražiai ir lėtai. Pasuk į kelkraštį, toliau, o dabar sustok. – Nežudykit manęs, meldžiu, – kūkčiojo. – Prašau, nežudykit manęs. Susiraukė, nesitikėjo, kad draugas toks skystablauzdis. Kaip mergaitė. Galbūt šiek tiek skausmo ir ne pro šalį. Bet peilis aštrus: net lengviausiai paspaudęs giliai įpjausi. – Užtrauk rankinį bėgį. Štai taip. Nuleisk stiklą. Pajuto šaltą orą, kaip maloniai vėsina įkaitusį kūną. – Ištrauk raktelius. – Auka dvejojo, todėl stipriau prispaudė peilį prie gerklės. – Daryk, ką liepiu. Automobilio variklis nurimo. – Dabar išmesk raktelius pro langą. Girdėjo, kaip rakteliai nukrito ant sniego. 247