VIRŠELIS •
Suskaičiuok iki dešimties
•
Neatrodys gražiai, bet bus atlikta greitai. Neskausmingai. Juk šį kartą auka – draugas, jis nenusipelnė raitytis iš skausmo apimtas agonijos, kaip kad nutiks poniai Dauert šiąnakt. Bet viskam savas metas. Reikia susikaupti. Važiavo penkiolika minučių. Jau netrukus. Norėjo atsidusti, bet susilaikė. Niekada neteko žudyti to, kas jam patinka, nors visada būna pirmas kartas, ši užduotis džiaugsmo jam nekėlė. Pasirėmė ant alkūnės pasižiūrėti pro langą į kelią, kuriuo važiuoja: puiku, važiuoja siauru keliu – po vieną juostą į abi puses. Netoli kelio pamatė visą naktį veikiančią parduotuvę, kai viską baigs, galės pavogti automobilį. Išsitraukė peilį. Dar kartą buvo pagalandęs ašmenis – darbą norėjo atlikti greitai. Linktelėjęs priekin, vis dar pritūpęs švystelėjo peilį draugui prie gerklės. – Prie kito šviesoforo pasuk iš kelio, – paliepė žemu balsu. Draugas baimės kupinomis akimis pažvelgė pro užpakalinį veidrodėlį į jį. Gali būti ramus – nieko nepamatys, tik juodą slidininko kaukę. – Jeigu reikia automobilio, imkit jį, tik nieko man nedarykit. Aha, mano, kad jis automobilių vagis, to ir tikėjosi. Nerizikuoja būti atpažintas, jeigu vėliau reikės važiuoti į pietus. Jau riedėjo išsukę iš pagrindinio kelio. Vietovė ne itin atoki, bet tiks. Stvėrė draugui už plaukų ir pasuko galvą. – Sulėtink greitį. Gerai. Gražiai ir lėtai. Pasuk į kelkraštį, toliau, o dabar sustok. – Nežudykit manęs, meldžiu, – kūkčiojo. – Prašau, nežudykit manęs. Susiraukė, nesitikėjo, kad draugas toks skystablauzdis. Kaip mergaitė. Galbūt šiek tiek skausmo ir ne pro šalį. Bet peilis aštrus: net lengviausiai paspaudęs giliai įpjausi. – Užtrauk rankinį bėgį. Štai taip. Nuleisk stiklą. Pajuto šaltą orą, kaip maloniai vėsina įkaitusį kūną. – Ištrauk raktelius. – Auka dvejojo, todėl stipriau prispaudė peilį prie gerklės. – Daryk, ką liepiu. Automobilio variklis nurimo. – Dabar išmesk raktelius pro langą. Girdėjo, kaip rakteliai nukrito ant sniego. 247
•
KA R EN R OS E
•
– Nepabėgsit su juo, – aukos balse buvo justi neviltis. Nuobodybė. Kai pradės naują gyvenimą, draugus rinksis atidžiau. – Manau, pabėgsiu, – tarė savo balsu ir akimirką mėgavosi paklaikusiu draugo žvilgsniu – pagaliau jį atpažino, o tada smeigė peilį giliai į gerklę. Kraujas pliūptelėjo, ištryško, automobilyje pasklido metalo kvapas. Pakraipė draugo galvą į šonus – vos visai jos nenupjovė. Geras! Niekada to nebuvo daręs. Paleido plaukus ir išsikeberiojo iš po užpakalinės sėdynės. Sniegu nuvalė peilį, paėmė raktelius – gražus prisiminimas. Reikia atsikratyti striukės, nes rankovė visa kruvina. Reikės nusipirkti naują. Gal aikštelėje ras automobilį su striuke ir nereikės eiti į pačią parduotuvę. Iki jos nusigaus pėsčiomis, pavogs automobilį ir prieš nukakdamas pas Dauertus dar galės saldžiai numigti. Nori nuvykti pas juos žvalus. Lapkričio 29 d., trečiadienis, 23.15 val. Namie buvo tylu. Betė miegojo, o Lorena – kitoje namo pusėje. Ridas atsisėdo ant lovos krašto ir krūptelėjo, kankindamas save fantazijomis, kas būtų buvę, jeigu jam nebūtų reikėję važiuoti. Jos lūpos tokios švelnios ir saldžios, kartu karštos ir aistringos. Jausmas buvo nuostabesnis, nei galėjo svajoti. O tai juk tik keli trumpi bučiniai. Kai mylėsis... Ji nori jo, jis turės ją. Vėl krūptelėjo. Dieve, net skauda, kaip jos trokšta. Nusiėmė nuo kaklo grandinėlę ir laikė iškėlęs, žiūrėdamas į kabantį ant jos žibantį žiedą. Mūvėjo šį žiedą penkerius laimingiausius savo gyvenimo metus, paskui dar dvejus gedėdamas. Nusimovė jį tik primygtinai susirūpinusių namiškių spaudžiamas, bet niekur nepaslėpė. Nešiojo ant kaklo. Taip turėjo dalelę Kristinos, žiedas, kaip žmonos eilės, saugojo gyvą jos prisiminimą. Tačiau šiąnakt svajonėse matė ne Kristiną, jose buvo Mijos paveikslas. Ir pasiliks tol, kol neišlies visko, kas susikaupė, nesvarbu, kur tai juodu nuves ir kokią kainą už tai teks sumokėti. 248
•
Suskaičiuok iki dešimties
•
Žiedas, tarsi hipnotizuojanti moneta, lėtai siūbavo ant grandinėlės. Gali važiuoti pas ją dabar. Galvoj vien ryžtas, neleidžiantis mintims pasipriešinti. Nuleido žiedą, šis atsitrenkė į naktinį staliuką, o grandinėlė įkrito į stalčių. Pakėlė telefono ragelį, surinko trumpąjį Lorenos numerį. – Noriu, kad pabūtum su Bete. Ji nusižiovavo. – Po dviejų minučių ateisiu. Padėjo ragelį, jautė kaltę dėl šios gudrybės, bet tuoj pat ją užgožė troškimas, nuo jo net suvirpėjo. Ji geidė jo, nors anksčiau tai neigė. Jis nori sužinoti kodėl.
Lapkričio 29 d., trečiadienis, 23.50 val. Mija nustebo, nes buvo mačiusi tą pavardę. Akys pavargo nuo skaitymo, laikas baigti. Atsirėmė į kietos kėdės atlošą, pasisukiojo, pajudino kaklo raumenis. Perskaitė Berneto mėnesio bylas, atkreipė dėmesį į laiką, kai Menis Rodrigesas buvo atsiųstas į „Vilties“ centrą. Kruopščiai susirašė vardus, visas vietas, į kurias buvo paskirtas ar su kuriomis buvo susijęs Bernetas. Sąrašas buvo bjaurus, nepavydi Bernetui jo klientų. Ne tik bjaurus, nieko ypatingo jame neaptiko – jokio vardo ar vietos, kuri patrauktų dėmesį. Darbas buvo nuobodus, o dar laukė krūvos neperžiūrėtų bylų. Tačiau tas nuobodus darbas leido nustumti mintis apie Ridą Solidėjų ir jo jaudinančias lūpas į tolimiausią smegenų kertelę. Na, tiesą sakant, ne visai į kertelę, jos greičiau sustingo nepajudinamai. Ne, jos vis dar grūdasi pirmoje eilėje. Velnias. Ji pasibučiavo su juo, dabar žino, koks jo skonis, kai susiliečia jų lūpos, kaip jaučiasi prisiglaudusi prie jo raumeningos kviečiančios krūtinės. Ir jo paragavusi, norėjo dar ragauti, ir nesiliauti. Geidė jo. Sumautas sumuštinis. Kaltino dėl to Deiną. Kol norės sumuštinio, jausis pasigailėtinai laiminga, o kas bus, kai Solidėjus norės 249
•
KA R EN R OS E
•
kopti aukštyn, nuo sumuštinio prie filė? Sudaužys jai širdį, štai kas tada bus. Galbūt ji irgi sudaužys jam širdį. Ši mintis ją prablaivė, bet troškimo nenumalšino. Norėjo ne vien bučinių. Kartą įbridus į upę... na, jeigu šią akimirką pasirodytų, jis tikrai būtų laimingiausias vyras pasaulyje. Bent jau trumpą valandėlę. Lovoje ji gera meilužė, Mija tai žino. Niekada neturėjo sunkumų dėl mylėjimosi. Sunkiau dėl intymumo. Ji atsistojo, vėl išlenkė nugarą. Kai Solidėjus vakar ją parvertė, gerokai susitrenkė, vis dar skauda, bet ji nenori miegoti. Per daug išgėrė kavos, neužmigtų. Taigi teks gultis į lovą, dėbsoti į lubas ir svajoti apie mylėjimąsi. Velniai rautų tą Deiną. Šią akimirką pati tikriausiai mylisi, tai nesąžininga. Neramiai žingsniavo po kambarį galvodama, ar Solidėjus jau miega. Tikėjosi, kad ne, kad jis... Pašoko išgirdusi stipriai beldžiant į duris. Atsargiai išsitraukė ginklą iš dėklo, kabančio ant kėdės atkaltės. Prispaudusi pistoletą prie šono, pirštų galiukais nustypčiojo prie durų ir pažiūrėjo pro akutę. Lengviau atsikvėpė, atidarė duris; už jų ant kilimėlio grėsminga išraiška stovėjo Ridas Solidėjus. – Mirtinai mane išgąsdinai, – tarė net nepasisveikinusi, bet staiga sunerimo. – Ar kas nutiko? – Ar galiu užeiti? Pasitraukė į šoną jį įleisdama. Jis išdidžiai, veik karingai, įžengė. Ji uždarė duris ir atsirėmė į jas. – Kas nutiko? Jis nusivilko ilgą paltą ir numetė jį ant sofos. Numetė ir švarką ir kaklaraištį atsilaisvino. Jos krūtinė pradėjo kilnotis. Paėmė jai iš rankų pistoletą ir įdėjo į dėklą, krūtinė ėmė kilnotis dar smarkiau. Kai plėšrūniškai prie jos prisiartino ir griežtai pažiūrėjo į akis, širdis jau baladojosi kaip pasiutusi. Neatitraukdamas nuo jos akių, delnais įsirėmė į duris, ir jos galva atsidūrė tarp rankų. Nors buvo spąstuose, nejautė baimės – tik jaudulį ir nesutramdomą virpulį. Palenkė galvą ir pagavo jos burną, bučinys buvo aistringas, godus – štai ko jis grįžo. Pasidavė aistrai. Juto vien jo lūpas ant savųjų. Suaimanavo, o jis atlošė galvą. Stovėjo atsi250
•
Suskaičiuok iki dešimties
•
rėmusi į duris, užsimerkusi, jo kvėpavimas pureno jai plaukus, ir Mija buvo tikra: jeigu pridėtų delną jam prie širdies, išgirstų, kaip smarkai toji plaka. – Negalėjau miegoti, – prikimusiu balsu tarė jis, – tegalėjau galvoti vien apie tave po savo kūnu. Man reikia su tavim pasimylėti, bet jeigu nenori, sakyk, ir aš išeisiu. Jai suspaudė širdį. Jos kūnas tvinkčiojo. Norėjo jo. Jai reikėjo jo. – Neišeik, – pakėlė į jį akis. Rankomis prisitraukė jo veidą dar vienam aistringam bučiniui, nuo bučinio linko keliai. Jis glamonėjo jos liemenį, krūtis, suko ratus, spaudė spenelius, o ji virpėjo. Ilgą laiką joks vyras nebuvo lietęs jos kūno. Čiupo marškinius ir paskubomis atsegė, glostė jo kūną, raumenis, nagais perbėgo tankius šiurkščius plaukus ant krūtinės. Tyliai nusikeikęs, jis griebė ją už užpakalio, pakėlė nuo žemės, kol kūnai atsidūrė viename aukštyje, tada, laikydamas ją, smarkiai prisispaudė. Jautė, koks jis kietas, karštas kaip tik ten, kur reikia. Kai pakėlė ją dar aukščiau ir privertė kojomis apglėbti jo liemenį, jau nebejautė virpčiojančio kieto kauburėlio. Ji išsižiojo tarsi prieštaraudama, kai lūpomis apglėbė jos krūtį ir ėmė čiulpti. Stipriai. Ji šūktelėjo, bet protestas virto dejone. Pirštais perbėgo jam per plaukus ir laikė ją čiulpiančią galvą. Jis atsitraukė, ėmėsi kitos krūties, o ji atsirėmė galva į duris ir gėrė jo aistrą. Staiga jis atsilošė, krūptelėjusi net griebė jam už pečių. – Paimk mano paltą, – tarė jis, ir ji nustėro. – Ką? Jis nešė ją prie sofos. – Paimk paltą. Viena ranka ji įsikibo jam į petį, o kita pasilenkė paimti palto. – Kam? Jau nešė ją į miegamąjį. – Kišenėje prezervatyvai. Ji pasirausė vienoje kišenėje, kitoje, ištraukė baltą maišelį iš vaistinės. Paleido paltą iš rankų ir prisiglaudusi vos neįkando jam į lūpą. 251
•
KA R EN R OS E
•
– Radau. Atsiklaupęs prie lovos krašto atsargiai ją paguldė. Jai nespėjus nė mirktelėti, nusmaukė jai kelnes, o ji netverdama paskubomis nusivilko marškinėlius. Jau apgraibomis ieškojo liemenėlės segtuko, bet jis palinkęs ėmė bučiuoti ją per šilkinį trikampį. Ji nukrito ant pagalvės, abiem rankom sugniaužė paklodę ir vėl ėmė gerti jo aistrą. – Tu drėgna, – sumurmėjo jis, – labai drėgna. – Pakėlė galvą, jo akys žibėjo. – Tikėjausi, kad būsi. – Galvojau apie tave. Jis suraukė antakius ir atrodė kaip patsai velnias – šis paveikslas gundė. – Ką galvojai? Nevalingai pakėlė klubus, troško, kad jis vėl sugrįžtų ten, kur buvo, kad darytų tai, ką darė. – Solidėjau, meldžiu. – Pirmiausia papasakok. Ji pasirėmė ant alkūnių. – Tai prievartavimas. Jis nusijuokė ir liežuviu perbraukė jos šilką. – Paduok mane į teismą. Galėjo žaisti šį žaidimą. – Prisiminiau vakarykštę naktį, kaip jaučiausi, kai mane prispaudei. – Ji pakėlė antakius. – Tu... neįtikėtinai gabus, Solidėjau. Jo žvilgsnis susitraukė. – Nusisek liemenėlę. Įgudusiais pirštais nusisegė liemenėlę ir ženkliukus su grandinėle. Jis įkvėpė. – Tu taip pat eik šalin, – nutraukė jos šilkinį kelnaičių dirželį ir burna vėl įsisiurbė, priversdamas ją iš pasitenkinimo išleisti gomurinį garsą. – Galvojau apie tavo lūpas jau pirmą dieną, – tarė ji garsiai kvėpuodama. Jis liežuviu įsisiurbė į ją, o ji užsimerkė. – Maldauju. – Pasakyk, jei darysiu ką nors, kas tau nepatinka. 252
•
Suskaičiuok iki dešimties
•
– Man nepatinka, kai sustoji, – sumurmėjo ji, ir jis nusijuokė. Paskui vėl ėmė ją bučiuoti, slinkdamas vis aukštyn, spausdamas smarkiau, tvirčiau. Ji pakėlė šlaunis, jis prispaudė ją prie čiužinio ir įsisiurbė, o ji išsilenkė kaip lankas. Pajuto stipriausią ir tobulą orgazmą, jis išsiliejo netikėtai, kaip elektros šokas, ji neteko jėgų ir vos atgavo orą. Jis įdėjo į delną prezervatyvą. – Užmauk, – paliepė sagstydamasis kelnes. Mija išpūtė akis. Pasisotinusi, dabar galėjo grožėtis juo. – Mmm... turėtų būti gerai. – Mija, pasigailėk, negaliu daugiau kentėti. Ji švelniai palietė jį pirštų galiukais, ir jis krūptelėjo. Ji užsmaukė prezervatyvą ir vėl aiktelėjo, kai jis įsmigo į ją. Stabtelėjo, tarsi norėdamas pasigėrėti malonumo akimirka. – Ar neskaudėjo? – Ne, aš tiesiog... ne, – rankomis glostė jam pečius. – Nesustok. Jis išsiviepė. – Nemanau, kad sugebėčiau. Kai ėmė ritmingai judėti, ji kulkšnimis apsivijo jo liemenį ir judėjo drauge. Jo judesiai greitėjo, darėsi stipresni, greitesni, gilesni. Ji juto, kaip vėl artėja orgazmas, kol pagaliau pakilo banga – aukšta, ir ji plaukė ant jos ilgai, kol galų gale vėl griuvo ant pagalvės vos atgaudama kvapą ir išsekusi. Ridas ant viršaus nurimo, atlošė galvą, rodydamas dantis, krūtinės ir rankų raumenys virpėjo. Gražus. Jis paprasčiausiai gražus. Jis vėl palinko, pasirėmė ant alkūnių ir atsiduso. Ji pirštu perbėgo jo ožiška barzdele, vis dar sunkiai alsuodama, net kalbėti nepajėgė. Tai buvo neįtikima, stulbinamai nuostabu. Ne mėsainis. Ji užsimerkė, per daug pavargusi galvoti apie rūpesčius. Apie tai vėliau. Dabar tiesiog priims visas dovanas, kad būtų ką prisiminti. Jis bučiavo jai kaktą, skruostą, kaklą. – Mums reikia pasikalbėti, – tarė. Ji linktelėjo. – Bet ne dabar, – norėjo išsaugoti akimirką, nesugadinti. 253
•
KA R EN R OS E
•
– Gerai, vėliau. – Jis prisiglaudė kakta. – Mija, negaliu pasilikti visai nakčiai. – Žinau. – Bet norėčiau šiek tiek dar pabūti. Nebėk nuo jo, pasižiūrėk, kas iš to išeis. – Ir aš norėčiau. – Šyptelėjo lūpų kampučiu. – Sustojai vaistinėje. Tikriausiai labai savim pasitikėjai. Jis pakėlė galvą, sutiko jos žvilgsnį, ir ji matė, kad jis sako tiesą. – Ne. Supratau tik tiek, kad neištversiu, jeigu tavęs neturėsiu šią naktį. Tikėjausi, kad sutiksi. Tikiuosi, kad sutiksi vėl. Ji linktelėjo. – Taip. Dar kartą. Lapkričio 30 d., ketvirtadienis, 0.30 val. Buvo pasiruošęs. Jautė kūnu pulsuojančią energiją – tylų gausmą. Gerai apgalvojo veiksmų seką. Viešbučio kambarys buvo patogioje vietoje. Visų kambarių durys vedė į lauką, o jų kambarys buvo pirmame aukšte, visai netoli automobilių stovėjimo aikštelės. Švelniai patapšnojo kuprinę. Joje trys kiaušiniai. Vienas skirtas Dauertų lovai. Buvo gerai susipažinęs su viešbučio planu, žinojo, kaip geriausiai išvengti gesintuvų. Žinojo, kur laiptinė, visos durys iš viešbučio, kur skalbykla, apžiūrėjo, kur padės du kitus sprogmenis, kad kiltų didžiulis gaisras ir viešbutis virstų pragaru. Žinojo, kad kils sąmyšis, kad žmonės su pižamomis paklaikę bėgios ir šūkaus. Dujos nesprogs, todėl sąmyšis bus neprošal. Atvažiuos trys, o gal keturi gaisrininkų automobiliai. Kaukdama atskubės greitoji pagalba. Sulėks ir žiniasklaida, viską filmuos. Kils panika, bus tikrinama, ar visi iš viešbučio išėję. O tada ras du apanglėjusius lavonus. Jo kūnas vis dar įsitempęs – šiąnakt vieną jau nužudė, todėl jautėsi įgavęs pagreitį. Kraujuotą striukę jau seniausiai įkišo į maišą. Šįkart vilkėjo iš viešbučio skalbyklos pavogtais darbiniais drabužiais. Kambario kortelė – naudingas daiktas. 254