Issuu on Google+


1

Sekmadienio vakaras Mieliausioji Tese, Padaryčiau viską, kad būčiau su tavim dabar, kaip tik šią akimirką, kad galėčiau laikyti tau už rankos, žiūrėti į tave, klausytis tavo balso. Argi gali laiškas pakeisti lytą, regą ir klausą – visus jutimų receptorius, regos nervus ir virpančius ausų būgnelius? Bet juk anksčiau mums sekdavosi bendrauti per tarpininkus – žodžius, tiesa? Kai išvažiavau į pensioną mokytis ir pamiršus žaidimus, juoką ir tylias išpažintis mudviem teko tenkintis laiškais. Neprisimenu, ką rašiau pirmame laiške, bet neužmiršau, kad griebiausi galvosūkių, norėdama išvengti smalsių auklėtojos akių. (Spėjau, kad jos įgūdžiai rasti sprendimus išgaravo su vaikiškumu.) Žodis žodin prisimenu tavo, septynmetės, atsakymą į mano slepiamą namų ilgesį, nematomą raštą, išryškėjusį tik tada, kai pakaitinau popierių žibintuvėliu. Nuo tol gerumas man kvepia citrinomis. Ši istorija, rodanti, kad nuo vaikystės turiu seklės gabumų ir kad mes, seserys, visada buvome labai artimos, patiktų žurnalistams. Beje, dabar jie tūno prie tavo buto su vaizdo ir garso operatoriais (veidai prakaituoti, striukės purvinos; laiptais, vis

9


kliūdami už turėklų, driekiasi laidai). Taip, šiek tiek nukrypau nuo tikslo, bet kaip kitaip tau pasakyti? Nežinau, kaip vertintum savotiškos garsenybės padėtį, bet spėju, kad tau būtų truputį juokinga. Linksma ir keista. Man tik keista, nes humoro jausmą iš mudviejų teturi tu, tiesa? – Bet tau uždrausta išeiti už vartų, reikalas rimtas,  – pasakiau. – Kitą kartą tikrai būsi išmesta iš mokyklos, o mamai rūpesčių ir taip per akis. Buvai nutverta, bandydama vogčia įsinešti į mokyklą savo triušį. Aš kalbėjau, kaip dera vyresnei seseriai. – Bet juk ir juokinga šiek tiek, ar ne, Bea?  – paklausei tu, čiaupydama lūpas, kad nesusijuoktum. Priminei man butelį energinio gėrimo su kylančiais juokelių burbuliukais, kurie tuojau šnypšdami iškils į paviršių ir sprogs. Mintis apie tavo juoką suteikia jėgų, ir aš prieinu prie lango. Lauke išvystu palydovinio žinių kanalo reporterį. Įpratau matyti jo suplotą veidą dvimačiame plazminiame ekrane Niujorko bute, bet čia jis gyvas, trimatis, stūkso Čepstou gatvėje ir stebeilija tiesiai į mane pro pusrūsio langą. Nagus niežti paspausti nuotolinio valdymo pultelio mygtuką; užtraukiu užuolaidas. Bet kai visų jų nematau, dar blogiau. Pro užuolaidas plieskia šviesos, į langus ir sienas atsimuša garsai. Lyg žurnalistai būtų buldozerio kriaušė, tuoj įsiveršianti į tavo svetainę. Nieko nuostabaus, žodis „spauda“ kilęs iš „spausti“, jei tai užtruks, uždusiu. Taip, tiesa, skamba teatrališkai, tu veikiausiai pasiūlytum jiems kavos. Bet juk žinai, kaip greitai suirztu ir kaip branginu asmeninę erdvę. Eisiu į virtuvę ir mėginsiu susitvardyti. Čia ramiau, todėl galiu mąstyti. Keista, kas mane dažnai stebina: paikiausi mažmožiai. Antai vakar laikraštyje perskaičiau straipsnį, kad mudvi visada buvome artimos, o amžiaus skirtumas nepaminėtas. Gal dabar, kai mes suaugusios, jis nebesvarbus, bet vaikystėje krisdavo į akis. „Penkeri metai – ilgas

10


laiko tarpsnis?..“ – klausiamąja intonacija sakytų žmonės, kurie nieko nežino. O mudvi prisimindavome Leo ir jo paliktą skylę, tiksliau – žiojinčią tuštumą, bet kaip vandens prisisėmusios į burną nieko nesakydavome, juk taip? Kitapus užpakalinių durų girdžiu mobiliuoju telefonu kalbant žurnalistę. Matyt, ji kažkam diktuoja, staiga išgirstu minint mane – Arabela Beatrisė Heming. Mama sakė, kad manęs niekas niekada nevadino pirmuoju vardu, turbūt jau kūdikystėje buvo akivaizdu, jog nesu Arabela, nes šiam vardui būdingos juodo tušo kaligrafijos kilpos ir užraitai, nes šiame varde slypi Bela – gražuolė. Ne, aš iš pat pradžių buvau blaivaus proto Beatrisė be slaptų savasčių, „Times New Roman“ šriftas be jokių pagražinimų. Vardą Arabela išrinko tėtis, kai dar nebuvau gimusi. Ko gero, tikrovė jį nuvylė. Ausį vėl pasiekia žurnalistės balsas, ji kažkam skambina ir atsiprašinėja, kad tenka ilgai dirbti. Ne iš karto suvokiu, kad dėl to kalta aš, Arabela Beatrisė Heming. Noriu išeiti į lauką ir atsiprašyti, tokia jau esu, visada pirmoji skubu į virtuvę, kai tik mama pradeda it tamtamais tarškinti puodais – tikras ženklas, kad pyksta. Žurnalistė pasitraukia. Nebesuprantu žodžių, bet girdžiu balsą – ji ramina, teisinasi, atsargiai renka žodžius. Staiga jos balsas persimaino. Matyt, kalba su vaiku. Balsas skverbiasi pro duris ir langus, tavo bute darosi šilčiau. Gal reikėtų būti dėmesingai ir pasakyti žurnalistei, kad eitų namo. Tavo byla tebenagrinėjama, kol ji nebaigta, man draudžiama ką nors pranešti spaudai. Bet ji ir visi tai jau žino. Jiems reikia ne faktų, o jausmų. Jie trokšta, kad grąžyčiau rankas, nori stambiu planu parodyti pabalusius krumplius. Jie nori išvysti, kaip ištrykšta ir per skruostą it sraigės šliaužia mano ašaros, palikdamos juodus blakstienų tušo pėdsakus. Todėl tupiu užsirakinusi. Pagaliau žurnalistai su operatorių palyda išsiskirstė, palikę ant laiptų į tavo butą pelenų takelį ir nuorūkų tavo vazonuose su narcizais. Rytoj padėsiu peleninių. Tiesą pasakius, dėl kai kurių

11


žurnalistų klydau. Trys atsiprašė už trukdymą, o vienas operatorius net padovanojo chrizantemų iš kampinės parduotuvės. Žinau, tu jų nemėgai. – Rudos kaip mokyklinės uniformos ar ruduo, net pavasarį, – šypsodamasi erzinai, nes man patiko šios dailios ir ilgai žydinčios gėlės. – Yra daug ryškiaspalvių, – atkirtau be šypsenos. – Akį rėžia. Auginamos prie garažų, kad atitrauktų akis nuo kiemo betono luitų. Bet šie vystantys netikėto rūpestingumo žiedai, užuojautos puokštė, stebina it raktažolės greitkelio pakraštyje. Chrizantemų įteikęs operatorius pasakė, kad šį vakarą per dešimtos valandos žinias bus rodomas siužetas apie tave. Ką tik paskambinau mamai ir perdaviau žinią. Man atrodo, ji net savaip didžiuojasi, kad sulaukei tokio dėmesio. Sulauksi ir dar didesnio. Pasak vieno garso operatoriaus, rytoj atvyks televizininkai iš užsienio. Tiesiog keista – kai bandžiau prabilti prieš kelis mėnesius, niekas nenorėjo klausytis. Pirmadienio popietė Atrodo, dabar nori klausytis visi: žiniasklaida, policija, advokatai – keverzoja rašikliai, tempiasi kaklai, dūzgia diktofonai. Šiandien po pietų duodu liudytojo parodymus Baudžiamųjų persekiojimo bylų tyrimo tarnybos advokatui, besiruošiančiam teismui, kuris vyks po keturių mėnesių. Jis pasakė, kad mano parodymai gyvybiškai svarbūs, nes esu vienintelis asmuo, žinantis visą istoriją. Duodu parodymus advokatui ponui Raitui, jis sėdi priešais. Bebaigiąs ketvirtą dešimtį, nors galbūt ir jaunesnis, veidas nuvargęs nuo pernelyg daug panašių į mano pasakojimų. Išraiška budri, o skatindamas išsipasakoti, palinksta prie manęs. Moka klausytis, bet, mąstau, kas jis per žmogus?

12


– Jei neprieštaraujate, – sako, – norėčiau, kad papasakotumėte viską iš pat pradžių ir leistumėte man paskui atsirinkti, kas svarbu. Linkteliu. – Nelabai nutuokiu, kada ta pradžia buvo. – Gal tada, kai pirmą kartą suvokėte, kad kažkas negerai? Jis vilki gražius itališkus lininius marškinius ir ryši bjaurų raštuotą poliesterio kaklaraištį – tokių dviejų skirtingų daiktų tas pats žmogus nepasirinktų. Matyt, vienas jų  – dovana. Jei dovanotas kaklaraištis, ponas Raitas – malonus žmogus, nes jį ryši. Nesu tikra, ar sakiau, kad įgijau naują savybę – mąstydama nukrypstu į visokius niekus, kai nenoriu galvoti apie dalyką, apie kurį kalbu. Pažvelgiu jam į akis. – Kai paskambino motina ir pranešė, kad ji dingo.

H Mama paskambino sekmadienį per mūsų kviestinius pietus. Vietos kulinarijos valgiai buvo tipiškai niujorkietiški  – įmantriai jokie; tą patį būtum pasakęs apie mūsų butą, mūsų baldus ir mūsų santykius  – nieko tikro. Didysis Obuolys be šerdies. Žinau, tu sukrėsta dėl tokio pažiūrų posūkio, bet pasakojimas apie mano gyvenimą Niujorke gali palaukti. Tą rytą mes grįžome iš Meino po „snieguoto romantiško atokvėpio“ viloje, kur šventėme mano pareigų paaukštinimą – buvau paskirta klientų aptarnavimo grupės vedėja. Todas mėgaudamasis linksmino svečius – pasakojo apie didžią mūsų klaidą: – Be abejo, mes nesitikėjome sūkurinės vonios, bet karštas dušas būtų nepakenkęs, o telefono ryšys – naudingas. Negalėjome skambinti net mobiliaisiais, nes atsidūrėme ne ryšio zonoje. – Išvykote staiga? – nepatikliai paklausė Sara. Juk žinai, kad mudviem su Todu nebūdingi neapgalvoti sprendimai. Į Sarą iš kitos stalo pusės dėbtelėjo jos vyras Markas.

13


– Brangioji. Ji nenuleido akių, sutikusi jo žvilgsnį. – Nepakenčiu žodžio „brangioji“. Šis slaptažodis reiškia „užsičiaupk“, tiesa? Sara tau patiktų. Ji iš pat pradžių man priminė tave, gal todėl mudvi ir draugaujame. Sara atsisuko į Todą. – Kada pastarąjį kartą ginčijaisi su Beatrise? – paklausė ji. – Mudu nemėgstam skandalų, – atsakė Todas, teisuoliškai bandydamas užčiaupti jai burną. Bet Sarą ne taip lengva nusodinti. – Vadinasi, abiem vienodai nesvarbu. Stojo nesmagi tyla, kurią aš mandagiai sudrumsčiau: – Gal norėtumėte kavos ar žolelių arbatos? Virtuvėje supyliau pupeles į kavamalę – vienintelis mano įnašas prisidedant prie valgių. Paskui mane įslinko atgailaujanti Sara. – Atleisk, Beatrise. – Nieko tokio. – Elgiausi kaip tobula šeimininkė, šypsojausi, raminau, maliau kavą. – Markas geria juodą ar balintą? – Balintą. Mes irgi nebesijuokiame, – pridūrė, įsirėmusi į stalą kilstelėjo ant jo užpakalį ir mataravo kojomis. – O seksas... Įjungiau kavamalę vildamasi, kad jos žviegimas nutildys Sarą. Ji perrėkė triukšmą: – O tu su Todu? – Puikiai, ačiū, – atsakiau berdama sumaltas pupeles į septynis šimtus dolerių kainuojančią kavavirę. – Vis dar juokiatės ir dulkinatės? – paklausė ji. Atidariau dvidešimto amžiaus ketvirtojo dešimtmečio dėžutę su kavos šaukšteliais, kiekvieno emalis buvo vis kitos spalvos: it ištirpę saldainiai. – Praėjusio sekmadienio rytą nusipirkome juos sendaikčių mugėje. – Keiti temą, Beatrise. Bet tu supranti, kad ne; kad sekmadienio rytą, kai kitos poros mylisi, neskubėdamos keltis, mudu su Todu einame ieško-

14


ti senienų. Visada geriau sutardavome kaip pirkėjai, o ne kaip meilužiai. Maniau, kaupdami bendrame bute daiktus kuriame bendrą ateitį. Girdžiu, kaip erzini mane, neva sekso neatstotų net dekoruotas Klarisės Klif* arbatinukas, bet man jis atrodo daug patikimesnis. Suskambėjo telefonas. Sara nekreipė į jį dėmesio. – Seksas ir juokas. Bendro gyvenimo širdis ir plaučiai. – Verčiau atsiliepsiu į skambutį. – Kaip manai, kada laikas išjungti gyvybės palaikymo sistemą? – Tikrai turiu atsiliepti. – Kada reikia atskirti bendrą hipoteką, banko sąskaitą ir draugus? Aš čiupau telefoną, džiaugdamasi dingstimi nutraukti pokalbį. – Alio! – Beatrise, čia mamytė. Tu dingai prieš keturias dienas. Neprisimenu, kaip dėjausi daiktus, tik prisimenu, kaip įėjo Todas. Uždariau lagaminą ir atsisukau į jį. – Kada reisas? – Iki rytojaus nieko nėra. – Bet aš turiu vykti tuoj pat. Tu nesirodei darbe nuo praėjusio sekmadienio. Darbdavė bandė tau skambinti, bet atsiliepdavo atsakiklis. Ji nuvažiavo pas tave, bet butas buvo tuščias. Niekas nežino, kur tu. Tavęs ieško policija. – Gali nuvežti mane į oro uostą? Skrisiu pirmu pasitaikiusiu lėktuvu. * Cliff Clarice (1899–1972)  – Didžiosios Britanijos dailininkė keramikė (čia ir toliau – vert. past.).

15


– Iškviesiu taksi,  – atsakė Todas. Buvo išgėręs dvi taures vyno. Man patikdavo jo atsargumas.

H Žinoma, ponui Raitui šito nepasakoju. Sakau, kad sausio 26 dieną penkioliktą trisdešimt Niujorko laiku man paskambino motina ir pasakė, jog tu dingai. Jį, kaip ir tave, domina bendras vaizdas, o ne smulkmenos. Net vaikystėje tavo paveikslai būdavo didžiuliai, netelpantys popieriaus lakšte, o aš krapštydavausi prie savo piešinėlių su pieštuku, liniuote ir trintuku. Vėliau tu tapydavai abstrakčias drobes, drąsiomis ryškių spalvų dėmėmis vaizduodavai didžias tiesas, o man puikiausiai tiko darbas grafinio dizaino srityje, visų pasaulio spalvų virsmas sisteminės pigmentų lentelės „Pantone“ numeriais. Neturiu tavo talento viską vaizduoti plačiais potėpiais, todėl piešiu šią istoriją kruopščiais smulkmenų taškeliais. Viliuosi, kad iš jų susidarys vientisas vaizdas kaip puantilisto paveiksle, o kai baigsiu, suprasime, kas atsitiko ir kodėl. – Vadinasi, kol motina nepaskambino, nieko neįtarėte?  – klausia ponas Raitas. Mane užplūsta pažįstama kaltės šleikštulio banga. – Ne. Nė mažiausios užuominos.

G Skridau pirma klase, tik ten buvo vieta. Kol kapanojomės per debesų šalies nežinią, įsivaizdavau, kaip tave baru dėl šio poelgio. Priverčiau pažadėti, kad daugiau tokių kiaulysčių nekrėsi. Priminiau, kad netrukus tapsi motina ir jau laikas elgtis kaip suaugusiai. Vyresnioji sesuo – ne pareigų pavadinimas, Bea. Dėl ko aš tąkart rėžiau tau pamokslą? Galėjau dėl daugybės dalykų; svarbiausia, man visada atrodė: vyresnioji sesuo – darbas, kuriam aš puikiai tinku. O skrisdama tavęs ieškoti, nes tave rasiu (prižiūrėti tave – viena svarbiausių mano pareigų), raminausi įprastai – esu pranašesnė, brandesnė, vyresnė sesuo

16


ir duosiu pipirų jaunai užgaidžiai vėjavaikei, kuri jau turėtų žinoti, kaip deramai elgtis. Lėktuvas ėmė leistis Hitrou. Po mumis plytėjo Vakarų Londonas, menkai slepiamas sniego. Užsidegė saugos diržo lemputė, ir aš sudariau sutartį su Dievu: padarysiu viską, jei tave rasiu gyvą ir sveiką. Būčiau sudariusi sutartį ir su velniu, bet jis paslaugų nepasiūlė. Kai lėktuvas nerangiai dunkstelėjo ant tūpimo tako, mano įsivaizduojamas apmaudas virto šleikščiu nerimu, Dievas – pasakos vaikams personažu, vyresnės sesers galia – bejėgiškumu. Nevalingai prisiminiau Leo mirtį ir sužiaukčiojau iš sielvarto, lyg būčiau nugurkusi kąsnį pašvinkusios mėsos. Negalėjau prarasti ir tavęs.

G Kabineto langas neįprastai didelis, pro jį liejasi pavasario saulės šviesa. – Vadinasi, susiejote Tesės dingimą ir Leo mirtį? – klausia ponas Raitas. – Ne. – Sakėte, kad pagalvojote apie Leo? – Apie Leo nesiliauju galvojusi. Jis buvo mano brolis. – Aš jau pavargusi nuo prisiminimų apie jį. – Leo mirė nuo mukoviscidozės būdamas aštuonerių. Mudvi su Tese ligos nepaveldėjome, gimėme visiškai sveikos. Ponas Raitas bando išjungti akinamą šviesą virš galvos, bet jam nesiseka. Atsiprašydamas trukteli pečiais ir vėl atsisėda. – O kas atsitiko paskui? – klausia jis. – Mane pasitiko mama, ir aš nuvažiavau į nuovadą. – Galite man apie tai papasakoti?

G Atvykimo salėje laukė mama kupranugario vilnos paltu. Prisiartinusi pamačiau, kad ji nesišukavusi ir nevykusiai pasidažiusi. Žinau, ką sakau: tokios jos nebuvau mačiusi nuo Leo laidotuvių.

17


– Nuo pat Mažojo Hadstono važiavau taksi. Tavo lėktuvas vėlavo. – Tik dešimt minučių, mama. Aplink mus glėbesčiavosi vėl susitikę meilužiai, giminaičiai, draugai. Mudvi nerodėme viena kitai švelnumo. Ko gero, net nepasibučiavome. – Gal ji kaip tik dabar skambina, o aš išvažiavusi, – tarė mama. – Paskambins dar kartą. Bet nuo tada, kai nusileido lėktuvas, pati tikrinau mobilųjį begalę kartų. – Kvaila, – kalbėjo mama. – Ir kodėl laukiu jos skambučio? Ji visiškai nustojo man skambinusi. Matyt, per daug vargo.  – Atpažinau irzulio gaideles.  – O kada ji pastarąjį kartą teikėsi apsilankyti? Kažin kada mama ims sudarinėti sutartis su Dievu? Išsinuomojau automobilį. Buvo tik šešta ryto, bet M4 greitkelis į Londoną jau buvo užkimštas; beviltišką, piktai kvailo antplūdžio metą dar labiau sulėtino sniegas. Mudvi važiavome tiesiai į nuovadą. Nesugebėjau įjungti šildytuvo, ir šaltame ore tarp mūsų it tumulai trumpam pakibdavo ištarti žodžiai. – Jau kalbėjai su policija? – paklausiau. Atrodė, mamos žodžiai apmaudžiai raukosi ore. – Taip, jokios naudos. Ką aš žinau apie jos gyvenimą? – Kas pranešė, kad ji dingo? – Buto savininkas. Kažkoks Eimjesas, – atsakė mama. Nė viena iš mūsų neprisiminėme pavardės. Man pasirodė keista, kad į policiją dėl tavo dingimo kreipėsi senyvas tavo buto savininkas. – Jis pranešė policijai, kad jai kažkas įkyriai skambindavo, – tarė mama. Automobilyje buvo šalta kaip lauke, bet aš suplukau nuo prakaito. – Kaip įkyriai? – Policininkai nepasakė, – atsakė mama.

18


Pažvelgiau į ją. Po pudra mačiau išblyškusį veido ovalą – pagyvenusi geiša, nusitepusi „Clinique bisque“. Kai nuvykome į Noting Hilo nuovadą, buvo pusė aštuonių, bet žiemiškai tamsu. Keliuose buvo spūstis, bet ką tik pabarstyti smėliu šaligatviai beveik tušti. Policijos nuovadoje buvau buvusi tik kartą, pranešti apie pamestą mobilųjį telefoną – jo net nepavogė. Tada užsukau tik į priimamąjį. Šį kartą mane palydėjo į nepažįstamą apklausos kambarių, kamerų, policininkų su lazdomis ir antrankiais prie diržų pasaulį. Jis niekaip nesisiejo su tavim.

G – Ir jūs susitikote su detektyvu seržantu Finboru? – klausia ponas Raitas. – Taip. – Ką apie jį pamanėte? Atsargiai renku žodžius. – Atidus. Dėmesingas. Padorus. Ponas Raitas nustemba, bet skuba paslėpti nuostabą. – Ką nors prisimenate iš tos įžanginės apklausos? – Taip.

G Iš pradžių tavo dingimas mane pritrenkė, bet paskui pojūčiai pernelyg paaštrėjo; mačiau per daug smulkmenų ir per daug spalvų, lyg pasaulis būtų animacinis studijos „Pixar“ filmas. Kiti pojūčiai irgi sustiprėjo; girdėjau, kaip kaskart džerkšteli laikrodžio rodyklė, kaip kėdės koja brūžina linoleumą. Užuodžiau cigaretės kvapą, įsigėrusį į striukę ant durų. Tai buvo niršus triukšmas, atsuktas visu garsu, lyg mano smegenys nebegalėtų nepaisyti nesvarbių dalykų. Viskas buvo svarbu. Mamą puodelio arbatos išsivedė policininkė, o aš likau akis į akį su detektyvu seržantu Finboru. Jis elgėsi senamadiškai mandagiai. Veikiau panėšėjo į Oksfordo ar Kembridžo dėstytoją negu policininką. Pamačiau, kad už lango drebia.

19


– Ar galite nurodyti priežastį, dėl kurios jūsų sesuo būtų kur nors išvykusi? – paklausė jis. – Ne. Negaliu. – Ji būtų jums pasakiusi? – Taip. – Jūs gyvenate Amerikoje? – Mes visą laiką kalbamės telefonu ir susirašinėjame elektroniniu paštu. – Vadinasi, jūs artimos. – Labai. Be abejo, mes artimos. Taip, skirtingos, bet artimos. Per penkerius metus neatitolome. – Kada pastarąjį kartą su ja kalbėjotės? – paklausė jis. – Rodos, praėjusį pirmadienį. Trečiadienį mes kelioms dienoms išvykome į kalnus. Kelis kartus bandžiau jai paskambinti iš restorano, bet telefonas buvo užimtas: ji gali valandų valandas plepėti su draugais. – Gal reikėjo suirzti – juk už tavo telefono pokalbius moku aš; norėjau prisiminti seną pažįstamą jausmą. – O jos mobilusis? – Pametė maždaug prieš du mėnesius, o gal jį pavogė. Ji be galo išsiblaškiusi. – Vėl mėginau pajusti apmaudą. Seržantas Finboras valandėlę patylėjo mąstydamas, kokie žodžiai būtų tinkamiausi. Labai dėmesingai elgėsi. – Tai manote, kad ji dingo ne savo noru? – paklausė. „Ne savo noru.“ Atsargūs žodžiai smurtiniam veiksmui pavadinti. Per tą pirmą susitikimą niekas neištarė „pagrobimas“ ar „nužudymas“. Su seržantu Finboru be žodžių supratome vienas kitą. Buvau dėkinga jam už taktą; dar per anksti įvardyti. – Motina sakė, kad jai kažkas įkyriai skambindavo. – Pasak buto savininko – taip, skambindavo. Deja, smulkiau jūsų sesuo jam nepasakojo. Ar Tesė jums ką nors sakė apie ją persekiojančius skambučius? – Ne. – Nesakė, kad ją kas nors gąsdina ar jai grasina? – paklausė Finboras.

20


– Ne. Anaiptol. Ji buvo kaip paprastai – laiminga. – Aš irgi seržantui turėjau klausimą. – Ar patikrinote ligonines? – Paklaususi suvokiau, kaip šiurkščiai ir smerkiamai nuskambėjo mano žodžiai. – Pamaniau, gal jai anksčiau prasidėjo sąrėmiai. Detektyvas seržantas padėjo puodelį su kava, šiam dunkstelėjus krūptelėjau. – Mes nežinojome, kad ji nėščia. Staiga išvydau gelbėjimo ratą ir nuplaukiau prie jo. – Jei sąrėmiai jai prasidėjo per anksti, gal ji ligoninėje. Juk netikrinote gimdymo skyrių? – Mes prašome ligoninių patikrinti visus ligonius, gimdyves irgi, – atsakė jis, ir gelbėjimo ratas išsprūdo. – Kada turi gimti kūdikis? – paklausė jis. – Nebeliko nė trijų savaičių. – Žinote, kas tėvas? – Taip. Emilijus Kodis. Jos dailės koledžo dėstytojas. Nesvarsčiau nė akimirkos. Nebe laikas slėpti. Seržantas Finboras neparodė nuostabos, bet gal policininkai šito mokomi. – Aš studijavau dailės koledže... – prabilo jis, bet aš jį nutraukiau. Kavos kvapas plastikiniame puodelyje šleikščiai sustiprėjo. – Turbūt labai dėl jos nerimaujate. – Mėgstu kruopštumą. – Taip, žinoma. Norėjau, kad seržantas Finboras laikytų mane ne isterike, o protinga ir sumania moterimi. Prisimenu, man dingtelėjo: vargu ar svarbu, ką jis apie mane mano. Vėliau sužinojau, kad labai svarbu. – Buvau susitikęs su ponu Kodžiu, – tarė seržantas Finboras. – Jis kalbėjo apie Tesę tik kaip apie buvusią studentę, apie kitokius santykius neminėjo. Emilijus vis dar nepripažįsta tavęs, nors ir dingai. Atleisk. Bet jo „diskretiškumas“ visada buvo greičiau atsiribojimas, jis tik dangstydavosi priimtinesniu daiktavardžiu. – Ar žinote, kodėl ponas Kodis neprasitarė, kad juodu meilužiai? – paklausė Finboras.

21


Puikiai žinojau. – Koledžas draudžia dėstytojams seksą su studentėmis. Be to, jis vedęs. Kai pilvas ėmė kristi į akis, privertė Tesę išeiti akademinių atostogų. Detektyvas seržantas Finboras atsistojo; jo elgesys pasikeitė, dabar buvo veikiau policininkas negu Oksfordo ar Kembridžo dėstytojas. – Kartais skelbiame dingusių žmonių paiešką per vietos naujienų laidą. Noriu atkurti, ką ji prieš dingdama veikė, ir parodyti per televiziją. Už lango metaliniais rėmais čiulbėjo paukštis. Prisiminiau tavo balsą taip aiškiai, lyg būtum šiame kambaryje su manim. – Kai kuriuose didmiesčiuose paukščiai dėl triukšmo nebegirdi vienas kito. Po kurio laiko jie pamiršta, kokios sudėtingos ir gražios jų trelės. – Kaip, po galais, tai susiję su manim ir Todu? – Kai kurie visai nustojo čiulbėję ir tobulai mėgdžioja automobilių sirenas. – Tese. – Mano balsas irzlus ir nepakantus. – Ar Todas girdi tavo giesmę? Tuo metu nekreipiau dėmesio į tavo studentiškai stiprius jausmus, maniau, kad iš tokių seniai išaugau. Bet nuovadoje vėl prisiminiau mūsų pokalbį, nes mintys apie paukščių giesmes, apie Todą, apie bet ką gelbėjo nuo minčių apie šį įvykį. Seržantas Finboras pajuto, kaip sielojuosi. – Verčiau būti kuo atsargesniam. Ypač dabar, kai žinau, kad ji nėščia. Jis davė nurodymus jaunesniesiems policininkams, pradėjo tartis dėl filmavimo grupės ir moters, kuri vaidins tave. Nenorėjau svetimo žmogaus, todėl pasisiūliau pati. Kai ėjome iš kambario, seržantas Finboras atsisuko į mane.

22


– Ponas Kodis daug vyresnis už jūsų seserį? Penkiolika metų, ir dar tavo dėstytojas. Meilužis, labiau tinkantis į tėvus. Taip, žinau, kad ir anksčiau tai sakiau, tiek kartų, kad tau galop įkyrėjo, ir trumpai drūtai liepei man nekišti nosies. Finboras vis dar laukė atsakymo. – Jūs klausėte, ar mudvi artimos, o ne ar aš ją suprantu. Rodos, dabar tave suprantu, bet tada dar toli gražu. Finboras smulkiau papasakojo man apie atpažinimo eksperimentą. – Moteris, dirbanti Parodos kelio pašte, prisimena, kad Tesė apie antrą valandą pirko atviruką ir oro pašto ženklų. Ji nesakė, kad Tesė nėščia, bet tikriausiai jas skyrė prekystalis, ir ji paprasčiausiai nematė. Išvydau koridoriumi ateinant mamą. – Tesė išsiuntė atviruką iš to paties pašto maždaug penkiolika minučių trečios, – kalbėjo detektyvas seržantas. – Tas atvirukas – sveikinimas man gimimo dienos proga, – pratrūko mama, matyt, jai išseko kantrybė.  – Daug mėnesių pas mane nesirodo. Beveik neskambina. Bet atsiuntė atviruką, lyg jis išpirktų visas kaltes. Prieš porą savaičių buvau tau priminusi, kad artėja mamos gimtadienis. Pasakodama toliau turiu prisipažinti, nes noriu būti sąžininga, kad dėl Todo neklydai. Jis negirdėjo mano giesmės. Nes aš nė karto jam nečiulbėjau. Niekam kitam irgi. Turbūt esu iš paukščių, kurie tik automobilių sirenas mėgdžioja.

G Ponas Raitas, gindamasis nuo ryškios pavasario saulės šviesos, atsistoja nuleisti žaliuzių. – Ir tą dieną jūs dalyvavote atpažinimo eksperimente?  – klausia jis. – Taip. Ponas Raitas turi vaizdajuostę, jam nebūtinos mano neįprasto maskarado smulkmenos, bet aš žinau, kad tau įdomu. Labai

23


norėtum žinoti, kokia iš manęs išėjai tu. Iš tikrųjų tai sekėsi neblogai. Papasakosiu be to rūstaus – po laiko lengva kalbėti – žvilgsnio.

G Pusamžė policininkė Vernon nusivedė mane persirengti. Rausvaskruostė, sveikatinga, lyg būtų ką tik melžusi karves, o ne patruliavusi Londono gatvėse. Pajutau, kokia aš po skrydžio išblyškusi, paraudusiomis akimis. – Manote, iš to bus naudos? – paklausiau. Ji man nusišypsojo ir greitai apkabino – sutrikau, bet man patiko. – Taip. Atpažinimo eksperimentas – nereikalingas vargas, jei nėra vilties kam nors išjudinti atmintį. Vis dėlto dabar žinome, jog Tesė nėščia, taigi tikimybė, kad ją kas nors įsidėmėjo, didesnė. Nagi, pasirinkime drabužius, gerai? Vėliau sužinojau, kad Vernon, nors jau sulaukusi keturiasdešimties, policijoje dirbo vos kelis mėnesius. Ji elgėsi motiniškai nuoširdžiai ir sumaniai. – Tesės bute radome drabužių, – pasakė. – Numanote, ką ji galėjo vilkėti? – Suknelę. Pilvas užaugo toks, kad nieko kito užsitempti nebegalėjo, o nėščiosios drabužiams neturėjo pinigų. Laimė, dauguma jos apdarų dukslūs ir beformiai. – Patogūs, Bea. Policininkė Vernon atsegė lagaminėlį. Buvo tvarkingai sulanksčiusi ir suvyniojusi į popierių kiekvieną nudriskusį seną skarmalą. Mane sujaudino jos rūpestis. Tebejaudina net dabar. Išsirinkau švariausią suknelę  – plačią violetinę „Whistles“, siuvinėta sijono apačia. – Šitą nusipirko per išpardavimą prieš penkerius metus, – pasakiau. – Gerų firmų ilgai laiko. Lyg būtume „Selfridge’s“ matavimosi kabinoje. – Taip.

24


– Visada atsiperka, jei sukrapštai pinigų. Buvau dėkinga policininkei už tuščius plepalus, žodinį tiltą tarp dviejų žmonių neįprastomis aplinkybėmis. – Tada imam šitą, – tarė ji ir taktiškai nusigręžė, kol nusirengiau nepatogų pagal užsakymą siūtą kostiumėlį. – Ar jūs panaši į Tesę? – paklausė. – Ne, jau nebe. – Vadinasi, buvote panaši? Pajutau jai dar didesnį dėkingumą už paiką šneką, bet spėjau, kad paikumas išgaruos. – Iš pirmo žvilgsnio. – Kaip suprasti? – Motina stengdavosi mus rengti vienodai. Nors amžiumi skyrėmės, abi segėdavome klostuotus sijonėlius ir vilkėdavome raštuotus megztinius arba dryžuotas medvilnines sukneles, nelygu metų laikas. Nieko įmantraus ar puošnaus, prisimeni? Nieko sintetinio. – Ir šukuosenos būdavo vienodos. „Apkirpkite, kaip pridera“, – įsakydavo mama, ir mūsų plaukai imdavo kristi ant grindų. – Žmonės sakydavo, kad Tesė bus labai panaši į mane, kai paaugs. Bet tenorėjo būti malonūs. Ištarusi tuos žodžius, pasijutau priblokšta. Šiuo savo juodai pramintu taku dar niekada nebuvau ėjusi su kitu žmogumi. Visada žinojau, kad kai užaugsi, būsi daug gražesnė už mane. Niekada tau šito nesakiau. – Jai tikriausiai buvo sunku,  – tarė policininkė. Nesiryžau jos iškart pataisyti, ir ji prabilo apie kitus dalykus: – Jos plaukai tokios spalvos kaip jūsų? – Ne. – Kai kurios iš kailio neriasi, kad liktų šviesiaplaukės. – Tiesą pasakius, ši spalva nenatūrali. – Niekaip nebūčiau atspėjusi.  – Šį kartą į plepalus įterpė svarbų dalyką: – Tada būtų geriau, jei užsidėtumėte peruką. Aš pasistengiau neišsiduoti krūptelėjus.

25


– Gerai. Ji ištraukė dėžę su perukais, o aš apsivilkau tavo suknelę ir nuskalbta minkšta medvilnė slystelėjo kūnu. Staiga atsidūriau tavo glėbyje. Kitą akimirką suvokiau, kad tai tik tavo kvapas; kvapas, į kurį anksčiau nekreipdavau dėmesio: tavo šampūno, tavo muilo ir dar kai ko neįvardijamo. Matyt, tokią tave užuosdavau tik tada, kai apsikabindavome. Giliai įkvėpiau, nepasiruošusi jausmų svaiguliui: tu taip arti ir tavęs nėra. – Kas jums? – Suknelė kvepia ja. Motiniškame policininkės Vernon veide atsispindėjo užuojauta. – Uoslė – stiprus pojūtis. Gydytojai juo naudojasi bandydami prikelti žmones iš komos. Rodos, paveikiausias yra ką tik nupjautos žolės kvapas. Policininkė norėjo paguosti, kad nesu liguistai jautri. Ji mane užjautė, suprato, ir aš buvau dėkinga, kad mane palaiko. Dėžėje buvo įvairiausių perukų, ir aš numaniau, kad jie naudojami atpažinimo eksperimentams ne tik žmogui dingus, bet ir tada, kai reikia atpažinti auką. Rausdamasi dėžėje įsivaizdavau skalpų kolekciją ir pasišlykštėjau. Policininkė pastebėjo. – Leiskite man paieškoti. Kokie Tesės plaukai? – Ilgi, ji beveik niekada jų nekerpa, todėl galiukai suskilinėję. Bet labai žvilgūs. – O spalva? „Pantone“ numeris PMS 167, iškart pamaniau, bet kitiems pasaulio spalvos nėra sisteminės pigmentų lentelės numeriai, todėl atsakiau: – Gelsvai rudi. Tavo plaukai man visada primindavo karamelę. Tikriau, karamelę šokoladiniame saldainyje, takią ir spindinčią. Policininkė Vernon rado panašų peruką, žvilgų, kaip ir dera nailonui. Prisiverčiau jį užsimaukšlinti ant savo dailiai pakirptų plaukų, pirštai neklausė. Maniau, viskas. Bet policininkė siekė tobulumo. – Ji dažosi? – paklausė.

26


– Ne. – Gal galėtumėte nusivalyti dažus? Ar aš svyravau? – Žinoma, – atsakiau. Bet lengva nebuvo. Net pabusdavau išvakarėse dažais išterliotomis lūpomis ir skruostais. Ant mažos paprastos kriauklės buvo sustatyti nešvarūs kavos puodeliai, nusiploviau dažus. Atsisukau ir išvydau tave. Mane persmelkė meilė. Bet tuojau pat suvokiau, kad tai mano atspindys dideliame veidrodyje. Prisiartinau ir pamačiau save nutriušusią ir išvargusią. Man reikia makiažo, puikiai sukirptų drabužių ir tinkamos šukuosenos. Tu graži ir be jų. – Ko gero, reikėtų padaryti pilvą, – tarė Vernon. Ji davė man pagalvėlę, ir aš ištariau klausimą, kirbantį pasąmonėje: – Ar žinote, kodėl Tesės buto savininkas neužsiminė, jog Tesė nėščia, kai pranešė, kad ji dingo? – Ne, nežinau. Paklauskite detektyvo seržanto Finboro. Pasikišau po suknele antrą pagalvėlę ir paplojau jas, kad įtikinamiau atrodyčiau nėščia. Valandėlę pasirodė, kad vaidinu kvailame farse, ir nusijuokiau. Policininkė irgi nusijuokė – nuoširdžiai, ir supratau, kad ji įpratusi šypsotis. Matyt, beveik visą laiką jai iš paskutiniųjų tenka dėtis rimtai ir gailestingai. Įėjo mama. – Atnešiau tau maisto, vaikeli, – tarė. – Turi gerai valgyti. Atsisukusi pamačiau, kad ji laiko krepšį, pilną maisto, ir jos globa mane sugraudino. O ji pažvelgė į mane, ir veidas sustingo. Vargšė mama. Farsas, man atrodęs niūriai juokingas, iš tikrųjų buvo žiaurus. – Bet tu privalai jai pasakyti. Kuo ilgiau slėpsi, tuo tau bus blogiau. – Vakar mačiau virtuvinį rankšluostį su tokiu užrašu apačioje: „Ką gali atlikti tuoj, niekad nesakyk rytoj.“ – Tese... (O gal aš tik iškalbingai atsidusau, kaip pridera vyresnei seseriai?)

27


Tu nusijuokei ir meiliai mane paerzinai: – Ar dar tebeturi kelnaites su išsiuvinėtomis savaitės dienomis? – Nenukreipk kalbos. Be to, jas man padovanojo, kai buvau devynerių. – Negi tikrai mūvėdavai jas nurodytomis dienomis? – Ji labai užsigaus, jei nepasakysi. Žiūrėjau į mamą, suprasdama bežodį jos klausimą ir be žodžių atsakydama. Taip, tu – nėščia; taip, tu jai nepasakei; taip, visas pasaulis ar bent televizorių žiūrintis pasaulis tai sužinos. – Kas tėvas? Neatsakiau. Kol kas pakaks vieno sukrėtimo. – Todėl ji kelis mėnesius pas mane nesirodė? Gėdijosi. Tai buvo teiginys, o ne klausimas. Bandžiau ją raminti, bet ji numojo ranka į mano žodžius, nors mostaguodavo retai. – Na, jis bent jau ketina ją vesti.  – Mama žiūrėjo į mano sužadėtuvių žiedą, kurio nesusipratau nusimauti. – Jis mano, mama. – Kvailiausiai įsižeidžiau, kad mama jo nebuvo pastebėjusi anksčiau. Nusimoviau nuo piršto žiedą su stambiu briliantu ir padaviau. Ji įsimetė jį į rankinuką nė nedirstelėjusi. – Ar jis ketina ją vesti, Beatrise? Gal reikėjo jos pagailėti ir pasakyti, kad Emilijus Kodis jau vedęs. Ji būtų ant tavęs įtūžusi ir valandėlę užmiršusi stingdantį siaubą. – Pirmiau ją raskime, mama, tada rūpinsimės jos ateitimi.


Sesuo