Nušokęs Džekas iš visų jėgų užsimojo ir dėjo kirviu, pupienojas ėmė siūbuoti ir braškėti. Paskui staiga tik triokšt! – ir išvirto ant žemės. O su juo išvirto ir milžinas! Taip ir atėjo milžinui galas, nebeliko nė stebuklingojo pupienojo, o kartu pasibaigė ir Džeko nuotykiai!
j
196
Raudonkepuraite
V
ieną dieną Raudonkepuraitei ir jos motinai atėjo žinia, kad susirgo senelė. – Nueik pas ją, – pasakė mergaitei motina, – ir nunešk pintinėlę valgio.
198
Ir Raudonkepuraitė iškeliavo. Jos pintinėlėje buvo įdėta šviežių kiaušinių, medaus ir naminio ragaišio senelei. „Kaip gerai, kad turiu raudoną apsiaustėlį ir kepuraitę, – pagalvojo šokinėdama. – Mėgstu jį dėvėti, nes jį man pasiuvo senelė.“ Tiesą sakant, ji taip mielai jį dėvėjo, jog visi ją ir vadino Raudonkepuraite, o ne tikruoju vardu! Netoli mergaitės namų augo miškas, kur jai nebuvo leidžiama žaisti.
199