Issuu

Jevhenija Kuznecova

Vertė Zita Marienė

Jevhenija Kuznecova

Iš ukrainiečių kalbos vertė

ROMANAS

VILNIUS 2025

Zita Marienė

Євгенія Кузнєцова ДРАБИНА Видавництво Старого Лева, Львiв, 2023

This book has been published with the support of the Translate Ukraine Translation Program

Projektą finansuoja vertimų skatinimo programa „Translate Ukraine“

Anne TYLER CLOCK DANCE

Alfred A. Knopf, New York, 2018

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Originally published by Vydavnytstvo Staroho Leva (The Old Lion Publishing House), Lviv, Ukraine.

Viršelyje panaudoti DI sugeneruoti iliustracijų fragmentai

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-466-895-1

Praeities bagažas

– Kad taip čia dar dvi vištukes... – tarė Hryhorivna, pro virtuvės langą žvelgdama į kiemą. Kieme augo storas alyvmedis ir stovėjo keraminėmis plytelėmis klotas staliukas.

Hryhorivna, kūninga, ryški vidutinio amžiaus ir didelių ambicijų moteriškė, visą gyvenimą dirbo estrados dainininke sanatorijose, laivuose ir partiniuose susirinkimuose, bet kai ją išstūmė jaunesnės konkurentės, įsimylėjo daržininkystę, vištas ir triušius. Neišsižadėjusi potraukio prie liurekso, nėrinių ir šviesių garbanų, novydavo triušius plikomis rankomis ir nuodugniai studijavo vištų dėslumo klausimus.

– O kur jos dergs, gal pasakysit? – paklausė Tolikas.

Tolikas šįryt darėsi jau trečią kavos puodelį. Paakiai mėlynavo kaip jūra. Naktimis mama belsdavo į

KOPĖČIOS

duris ir varydavo gultis kaip kokį trylikametį. Gultis

Tolikas neguldavo, bet nusipirko begarsę klaviatūrą ir išmoko spausdinti be jokio triukšmelio.

„Man jau ketvirta dešimtis, o vis dar slapukauju nuo mamos“, – galvodavo naktimis Tolikas, bijodamas atitraukti kėdę, kad nieko nepažadintų bilstelėdamas. Rytmečiai būdavo įtempti, nes mama mėgo Toliką auklėti, o prie jos mielai prisidėdavo Hryhorivna ir Anatolijus

Stepanovyčius.

– Pažinojau vieną moterį, – atsiliepė dabar Anatolijus Stepanovyčius, – ji laikė vieną vištą. Spėkit, iš kur ji buvo?

– Iš Donbaso, – pasufleravo mama.

– Taigi! Ir ką gi jums, Hryhorivna, duos dvi vištukės?

Kokia iš jų nauda?

– Kartą kitą ir padėtų kiaušinuką, – pasakė Hryhorivna, – pažiūrėkit, koks sulysęs.

Tolikas liūdnai dėbtelėjo į savo gyslotas baltas rankas ir prakaulius kelius. Atrodė, kad jo tamsiose akyse tarsi ant puodelio dugno ruduoja kava.

– Ir kur paskui jas dėsite? – bandė jis paprotinti

Hryhorivną. – Ieškosime gyvūnų globos draugijos? O gal jos gyvens pas mane iki pensijos?

– Tolia, Tolia, – kreipėsi į sūnėną Anatolijus Stepanovyčius, – visai atsilikai nuo gyvenimo. Paskui Hryhorivna jas papjaus.

– Viešpatie! – užvertė aukštyn akis Tolikas ir maktelėjo likusią kavą.

– Nors pažinojau vieną moterį... Spėkit, iš kur ji buvo? – paklausė Anatolijus Stepanovyčius.

– Jau atspėjau, – tarė mama. – Ir ką ji darė?

– Ogi nieko, – atsakė Anatolijus Stepanovyčius, – buvo mūsiškė, bet iš tų, kurios miške apsikabinėja medžius.

– Kad išgelbėtų gamtą? – paklausė Tolikas.

– Nežinau, kam, bet jos vištos mirdavo sava mirtimi.

Aš ir nežinojau, kad vištos moka senti, bet jos vištos, būdavo, net svirduliuoja nuo senatvės. Kad žinotumėte, – jau pašnibždomis pridūrė Anatolijus Stepanovyčius, – toms vištoms apie akis net susimesdavo raukšlelės! Paskui ji jas vieną po kitos pakasdavo už pirkios.

– O maniškių niekas neužkas, – atsiduso Hryhorivna.

Hryhorivnos vištos liko prie Charkivo. Gal nugaišo apkurtusios nuo artilerijos, gal jas surijo tikrieji maskviečiai ir mažesnių Rusijos provincijos miestų atstovai, o gal jos sulaukėjo, užsiaugino stiprius sparnus ir išskrido į šiltuosius kraštus, kur nėra žiemos.

– Skaičiau, – įsiterpė Tolikas, – kad naminė kiaulė laisvėje jau antrais metais apauga kietais šeriais ir pradeda kriuksėti kaip šernas.

– Vargu ar mano vištoms užaugs šeriai, – atšovė Hryhorivna.

Praėjo jau dvi savaitės šiuose namuose su tokia gy-

KOPĖČIOS

ventojų sudėtimi, ir Tolikas prieš savo valią tapo plačios giminės patriarchu bei sponsoriumi: ją sudarė dėdė Anatolijus Stepanovyčius, mama, antros eilės teta

Hryhorivna, sesuo, sukomplektuota su drauge, ir dar katės su šunimi. Nė klaikiausiame sapne Tolikas nebūtų įsivaizdavęs tokios baisios gyvenimo kombinacijos.

Anatolijų Stepanovyčių, savo antros eilės dėdę, jis nuo mažumės pakentė tik per didžiąsias šventes, ir tai

labai trumpai. Tolikui išvis sunkiai sekėsi ilgai tverti su kitais žmonėmis.

– Kada nors karas baigsis. – Anatolijus Stepanovyčius pririedėjo prie virtuvės durų. – Jeigu man kas duotų antrą koją, eičiau kariuomenėn.

– Abejoju, Stepanovyčiau, ar tu ir su dviem kojom daug prikariautum, – pasakė Hryhorivna. – Esi analitiško proto žmogus.

Tačiau dėdės analitiškumas reiškėsi keiksmais, lyg iš jo būtų prasikalusi močiutė, su kuria gyveno vos iki septynerių metų, bet jam senstant ji vis labiau jame kerojo, tartum prisikeldama. O su koja Anatolijui Stepanovyčiui teko atsisveikinti vos tik mirė žmona. Jis jos baisiai gailėjo (kojos), mat pačiai mirus ketino „pagaliau pagyventi“.

– Tu mane, Tolia, pažįsti, – pareiškė jis sūnėnui. –Galbūt aš, apsiraišiojęs dinamitu, prisigretinčiau prie anų, įgyčiau pasitikėjimą ir tada susisprogdinčiau.

Praeities bagažas

– Taip ir matau, kaip tu prisigretini prie anų apsiraišiojęs dinamitu, – nusišaipė Hryhorivna.

Jos veide dar neišblėso svajonė apie porą vištukių.

Žvelgdama į kiemą įsivaizdavo, kaip jos ten smagiai kapstosi ir be jokios konkurencijos iš palmių atžalyno traukia vietinius driežiukus, riebius kirminus ir šliužus. O tie nesipriešina. Įsivaizdavo, kaip ji su liurekso suknia renka kiaušinius ir paskui sako: „Matai, Tolička, štai tau ir kiaušinėlis pusryčiams.“

– Žinai, – vakare, kitiems sugulus, sako Tolikas seseriai, – jau ir pats apsijuosčiau dinamitu, kad tik viskas baigtųsi.

– Na na, atidėk vėlesniam laikui, – nusižiovavo Irusia, – iš ko mes tada čia gyventume?

Irusia buvo pikta ir rami, dar atsivežė tokią pat pikčiurną ir iš pirmo žvilgsnio nepaguodžiamą draugę: juodais plaukais, juodais antakiais ir raumeningomis kojomis.

– Na, nebūsime mes pas tave amžinai, – paguodė Irusia. – Arba ponas numirs, arba asilas padvės.

Tolikas įsivaizdavo save atliekantį asilo vaidmenį, mirti jam nesinorėjo. Todėl taip staiga tapęs šeimos patriarchu, suvokdamas nelauktą ir tokią juntamą atsakomybę už visą pulką žmonių, net pradėjo rūpintis sveikata: kas rytą nubėgdavo šešis kilometrus – pakalnėn iki plento tarp alyvmedžių laukų ir atgal palei vynuogyną.

KOPĖČIOS

Bėgiodamas galėjo nors kiek pabūti vienas. Be to, mama per visą Toliko darbo dieną kur buvus kur nebuvus belsdavo į duris atnešusi čia kavos, čia sumuštinį, čia pyragėlį, čia blynelį, čia balandėlį, ir visa tai neskaičiuojant pietų. Tolikas pastebėjo prarandąs maratonininko formą.

„Tiesiog sarmata, – pamanė, – atsipenėti karo metu.“

Kasdien šeštą ryto išbėgantį iš namų jį neišvengiamai išlydėdavo smerkiamas Anatolijaus Stepanovyčiaus žvilgsnis. Tas tuo metu jau sėdėdavo virtuvėje su Hryhorivna. Anatolijaus Stepanovyčiaus specializacija buvo pjaustyti – privažiavęs prie palangės pjaustydavo čia agurkus, čia pomidorus, čia petražoles ar česnakus.

Visi griežinėliai būdavo vienodi, lygiais krašteliais. Gal netiko tik į barščius ir salotas. Tolikui išbėgant, Anatolijus Stepanovyčius pakeldavo akis ir Hryhorivnai pranešdavo: „Išbėgo.“

– Tegu sau bėga, – beviltiškai tardavo Hryhorivna. – Keliams kenkia, – pridurdavo mama.

Ji jau bandė sulaikyti Toliką nuo bėgiojimo beprotybės grąžydama rankas ir grasindama artritu. Nepatiko tas lakstymas ir Hryhorivnai – jai, virtuvės budinčiajai, buvo gaila kiekvienos veltui iššvaistytos kalorijos, ir ji, liūdnai išlydėdama pro vartus išbėgantį Toliką, įsivaizduodavo, kaip jis pavargs pūškuodamas atgal į kalną.

– Vaikas liks be jėgų, – atsidusdavo ir imdavo minkyti tešlą.

Praeities bagažas

Šiandien turėjo būti garuose virti virtiniai. Didžiuliai kaip Stepanovyčiaus delnas.

– Mano motina, amžiną jai atilsį, buvo iš Lochvycios, – tarė Hryhorivna, – tai jos virtiniai būdavo tokie, kad dviejų niekaip neįveiksi!

Tolikas kartais pagalvodavo, kad visa tai panašu į tam tikrą retritą, kur kiekvienas dalyvis prie slenksčio prašomas palikti už jo savo gyvenimą. Visiems reikėjo pasirinkti naują vardą ir apsivalyti nuo išankstinių nuostatų apie kitus. Tačiau Tolikas beveik apie visus šiuose namuose turėjo per daug įsišaknijusių nuostatų.

Štai Anatolijus Stepanovyčius atsagstytais marškiniais ant plaukuotos suprakaitavusios krūtinės, dar su abiem kojom, ima jį, mažių, ant rankų ir sako kvatodamas: „Nori, parodysiu, kaip arkliai kandžiojasi?“ Jo pilvas dreba ir liula Tolikui po šonkauliais. Anatolijus Stepanovyčius didžiavosi, kad mažasis Tolikas gavo jo vardą, nes pats vaikų neturėjo, ir Tolikui dėl šito buvo dar baisiau.

Saulėje žiūrinėdamas plaukelius ant savo krūtinės manydavo, kad ir pats bus lygiai toks kaip dėdulė: plaukuotas it vaškinis urvinio žmogaus modelis kraštotyros muziejuje. Kas kartą per ekskursijas po baisinės erelio iškamšos dviejų metrų ilgio išskėstais sparnais, kuri vertė mažąjį Toliką gyventi su baime įsižiūrint į aukštą dangų, jis negalėdavo atitraukti akių ir nuo urvinio

KOPĖČIOS

žmogaus, iš pirmo žvilgsnio visai tokio kaip Anatolijus Stepanovyčius, tik liesesnio.

Užaugo Tolikas kitoks: išstypęs, moteriško taisyklingo veido, papurusiais lygiais plaukais ir giliomis liūdnomis akimis, nieko daugiau neveikiančiomis, tik žiūrinčiomis į ekranus, kurie Tolikui gyvenant darėsi vis tobulesni ir brangesni. Į kresną Anatolijų Stepanovyčių, turintį kimų balsą, siauras akis ir tankius gaurus ant viso kūno, buvo panašus tik vardu.

Nepaliko anapus slenksčio nerimastingo žmogaus įvaizdžio ir mama. Dar blogiau, kad nepaliko Zusios ir Drusios.

Zusia buvo pilkšvai rudos spalvos, amžinai purvinu snukeliu, įplėšta ausimi ir paniekos sklidinu žvilgsniu.

O Drusia – priešingai – švarutė, blizgančio visiškai juodo kailiuko. Drusia buvo Zusios anyta. Taigi Zusia buvo Drusiai marti.

– Mam, – tarė Tolikas, – aš ir žmonių nesuvaikau, kas kam kas, o tu man pasakoji apie kačių giminystę.

– Tolia, kas čia sudėtingo? – įsiterpė Irusia, Toliko sesuo. – Išdulkėjęs į savo Ispaniją, tu nesekei kačių reikalų kaip seniau, tačiau Zusia ir Drusia liko paskutinės palikuonės iš mūsų garbingos kačių giminės, kuri prasidėjo Matilda ir, žinoma, užsibaigs Zusia.

Irusia taipgi nepaliko už slenksčio nei pamokomo vyresnės sesers tono, nei savo pranašumo prieš jaunes-

Praeities bagažas

nįjį brolį, lyg jis ir dabar tebevaikščiotų apsižliumbęs dėl to, kad išgirdo už trijų kilometrų traktorių.

Prisiminus kačių giminės pradininkę Matildą, Tolikui krūtinę užliejo šiluma. Štai ji pro pravertą langą ateina pas jį į lovą iš soduko, o soduke lyg tamsūs še-

šėliai stovi kriaušės. Matilda išmokė jį nebijoti nakties pabaisų, nes pati išnirdavo ant palangės iš niekur – pilka kaip šešėlis, su baltu lopu ant krūtinės. Bet Zusia ir

Drusia nė kiek nepriminė Matildos. Iškepusios saulėje, nusišėrusios nuo karščio ir kačių streso kelių tūkstančių kilometrų kelionėje, marti su anyta abejingai drybsojo po medžiu ir ėsti prašė kimiai kniaukdamos. Be to, Zusiai pradėjus miauksėti, anyta šerdavo jai letena, ir marti taip pat imdavo gailiai švankšti.

– Drusia turėjo sūnų, Zusia su juo susilaukė kačiu-

kų, vienas jų dabar gyvena pas Liubą, – ramiai paaiškino mama.

– O kur Liuba? – paklausė Tolikas.

– Šveicarijoje.

Dabar pusė gatvės buvo jei ne Šveicarijoje, tai Švedijoje ar net Škotijoje. O galbūt mama tiesiog painiojo visus tuos pavadinimus ir, Toliko paklausta, kas kur, pasakydavo bet kokią šalį iš Š raidės. Jis prisiminė Liubą – savo pirmąją meilę, aštuoneriais metais vyresnę merginą, kuri gyveno jų gatvėje ir žadino Toliko širdyje iki tol nepatirtus jausmus. Ir kai mama telefono ekranėlyje paro-

KOPĖČIOS

dė kažkokią stambią moteriškę ryškiomis lūpomis beribių šveicariškų (ar švediškų) vejų fone, Tolikas nusprendė nekeisiąs šiuo paveikslu jaunutės Liubos su trumpa suknele šilkmedžio viršūnėje. Jis greit nusuko akis, kad į jas nelįstų šitos škotiškos (ar šveicariškos?) vejos, tie raudoni lūpų dažai, ta krūtinga moteriškė, o liktų jose švelni juodbruvėlė Liuba pasidarytais iš džinsų šortukais.

Hryhorivną iš vaikystės Tolikas prisiminė prastai, nebent jos rankinę leopardo kailio rašto pamušalu, iš kurios ji traukdavo kinderius ir kvepalus; dar įkyrumą ir ekscentriškumą, kuriuos parveždavo į jų namus iš gastrolių, kai juokdamosi su mama virtuvėje vis liepdavo Tolikui uždaryti duris, nes pokalbis ne vaikams. Hryhorivna, baigusi karjerą estradoje, ant palangės daigino avokadus, mėgo išdėstyti baldus „pagal fengšui“, išmanė vazoninių gėlių energetiką, augino triušius ir vištas. Visus tuos įpročius, kartu su tamsiai raudonu nisanu mikra, vazonais ir fengšui, prisiėjo palikti. Iš ekscentriškųjų dalykų Hryhorivna atsivežė tiktai keletą chalatų, raudono nagų lako atsargų ir Vladiką.

Vladikas buvo Jorkšyro terjeras. Ant viršugalvio plaukai susegti segtuku, jis neturėjo pusės dantų, ėsdavo įmerkdamas barzdelę ir be perstojo kiauksėjo ant Zusios ir Drusios, nors anyta ir marti apsimetė, kad Vladiko išvis nėra. O tas viauksėdavo, seilėdavosi ir atrodė, kad tuoj nugrius ir iš susijaudinimo gaus galą.

Praeities bagažas

Hryhorivnai buvo truputį nesmagu, kad Vladikas pavadintas Valdžio Pelšo, rusų televizijos laidos „Atspėk

melodiją“ vedėjo, garbei. Kadaise jaunystėje Hryhorivna juo žavėjosi, o dabar, kaip ir kitiems anoje karo pusėje, linkėjo mirties. Jau šešioliktus metus šunytis nešiojo

Valdiko įdagą. Ir nors visi jį vadino Vladiku, tikrai buvo kiek panašus į Pelšą.

Praeities bagažo neatsivežė tik Polina. Vien bedugnes tamsias akis ir dėžutę antidepresantų.

Gal šitie orkai mums buvo reikalingi kaip mūsų pačių priešybė? Šviesai reikia tamsos. Jie – mūsų tamsa.

Tolikas džiaugiasi pagaliau nusipirkęs namą Ispanijoje – čia, už keturių tūkstančių kilometrų nuo gimtinės, jam niekas nenurodinės, ką ir kaip daryti. Tačiau vos po trijų dienų Ukrainoje prasideda karas ir į Toliko kiemą sugarma visa jo giminė: nerimastinga motina, vienakojis dėdė, ekscentriška teta, plepi sesuo su depresijos kamuojama drauge, dvi išsigandusios katės ir įkyrus šunėkas.

Į Toliko namus jie atveža ir karo grėsmę, kaltės jausmą ir primirštą ukrainietiškų pomidorų kvapą. Seni kon�liktai, nauji atradimai ir meilė, priverčianti atsigręžti į save, – Ukrainoje siautėjant apkasų karui, Toliko name įsiplieskia buitinis karas, ir Tolikas neturi kur pasislėpti.

Tai šmaikštus, aktualus pasakojimas, per vienos šeimos dramą atskleidžiantis daugybę karo kasdienybės atspalvių ir svarstantis opų klausimą: bėgti ar pasilikti? Jei pasilikti, tai dėl ko? Jei bėgti – kas po to?

Jevhenija Kuznecova (g. 1987 m.) – viena ryškiausių šiuolaikinių ukrainiečių rašytojų.

„Kopėčios“ – trečiasis autorės romanas, sulaukęs reikšmingų įvertinimų: BBC News

Ukraine išrinko jį Metų knyga, o didžiausias

Ukrainos internetinis knygynas Yakaboo paskelbė skaitomiausiu 2023 m. romanu.

J. Kuznecova ne tik rašo, bet ir verčia knygas, užsiima moksline veikla, šiuo metu tyrinėja žiniasklaidoje pasirodančius karo pranešimus ir dezinformacijos žodyną.