SĄMOKSLO TEORIJOS by knygos.lt

SĄMOKSLO TEORIJOS

NUO BIBLINIO MITO

IKI INTERNETINIŲ ISTERIJŲ

Iš anglų kalbos vertė

Jolita Parvickienė

VILNIUS 2025

Ian DUNT, Dorian LYNSKEY CONSPIRACY THEORY

The Story of an Idea Weidenfeld & Nicolson, an imprint of The Orion Publishing Group Ltd, London, 2024

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-893-7

Kiekvienas duomuo tampa svarbus, kai yra susijęs su kitu duomeniu. Ryšys pakeičia perspektyvą, verčia tikėti, kad kiekviena pasaulio regimybė, kiekvienas žodis, ištartas ar parašytas, turi ne tą reikšmę, kuri atrodo, o byloja mums apie paslaptį. Kriterijus labai paprastas: įtarinėti, visada įtarinėti.

Umberto Eco, Fuko švytuoklė *

* Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. Vilnius: Tyto alba, 2007, p. 414–415. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)

KAS YRA

SĄMOKSLO TEORIJA?

Dar ne taip seniai sąmokslo teorijos atrodė visai smagios. XX a. dešimtajame dešimtmetyje kartą per savaitę vakarais žmonės sėsdavo žiūrėti „X failų“. Aštresnių pojūčių mėgėjai savo kambariuose ant sienų klijavo plakatus su NSO. Tokie reperiai kaip Wu-Tang Clan grupė mezgė slaptų ryšių ir slėpiningų kodų tinklus, kurie gerbėjams kėlė jaudulį. Toks patikimas ir tipiškas amerikietis Kevinas Costneris Oliverio Stone’o filme „Džonas F. Kenedis. Šūviai Dalase“ jaunajai kartai pristatė seną sąmokslo teoriją apie Johno F. Kennedy nužudymą. O argi filmas, kuriame vaidina Kevinas Costneris, gali būti grėsmingas?

Dabar tokia mąstysena metastazavo ir tapo pražūtinga, piktavališka ir mirtinai pavojinga. Donaldas Trumpas, naudodamasis sąmokslo teorijomis, stengėsi keisti rinkimų rezultatus ir sukurstė minią pulti JAV Kapitolijų. Pamišėliškos internetinės subkultūros, nerimaujančios dėl tariamų satanistinių pedofilų grupuočių, realiame pasau-

lyje sukėlė teroristinį smurtą. Pasauliniai protestai prieš suvaržymus per COVID-19 pandemiją sunkiausią mūsų laikais visuomenės sveikatos padėtį grasino paversti dar sunkesne.

Pačioje XXI a. trečiojo dešimtmečio pradžioje kraštutinumai nustelbė vyraujančias sroves. Konspiracizmas tapo psichologine priklausomybe, politine strategija ir klestinčia industrija. Jis įtraukė turtingiausią pasaulio žmogų (Eloną Muską), didžiausios sėkmės lydimą pasaulio intelektualą (Jordaną B. Petersoną), populiariausią pasaulio tinklalaidininką (Joe Roganą) ir galingiausią pasaulio žmogų (Donaldą Trumpą). Tokie įtakingi JAV politikai, kaip Marjorie Taylor Greene, internete plintančias groteskiškiausias kraštutinių dešiniųjų sąmokslo teorijas dar labiau išpūtė, ir ne tik nebuvo atstumti – jie netgi kilo karjeros laiptais. Jungtinės Karalystės aukščiausio rango politikai, tokie kaip Suella Braverman, kartojo prieš migrantus nukreiptas kraštutinių dešiniųjų sąmokslo teorijų kalbas apie tyčinį planą pakeisti vietos gyventojus. Buvusi Jungtinės Karalystės kultūros ministrė Nadine Dorries, tebedirbdama Didžiosios Britanijos vyriausybėje, parašė beprotišką knygą apie tariamą sąmokslą tos vyriausybės viduje. Buvusi ministrė pirmininkė Liz Truss kalbėjo apie britų demokratiją pakirsti mėginančią „giliąją valstybę“, taip iš paskutiniųjų stengdamasi pateisinti didžiules politines savo pačios klaidas. Atrodė, pasaulis išprotėjo, prasimanymas tapo svarbesnis už tikrovę. Vis dažniau žvelgiame į savo politinius oponentus ir suvokiame, kad skiriasi ne vien mūsų nuomonės ar ver-

Kas yra sąmokslo teorija?

tybės. Skiriasi net būties ar bendros tikrovės supratimas. Vis dažniau atrodo, kad gyvename skirtingose dimensijose. Todėl racionalios diskusijos ir mandagaus ginčo galimybė vis labiau primena tik naivią pasibaigusios epochos svajonę. Sąmokslo teorijos nebėra pramoginių televizijos laidų, hiphopo dainų ar naktinių pokalbių prirūkytuose studentų kambariuose temos. Jos yra egzistencinė grėsmė liberaliajai demokratijai.

Dabar bauginamai aišku, kad manydami, jog sąmokslo teorijos tėra pamišusių, neįtakingų mažumų reikalas, klydome. Per keletą pastarųjų šimtmečių, skirtingais laikais prasiveržusios iš šešėlių, jos sukiršindavo ištisas visuomenes ir tapdavo masinių žudynių akstinu. Konspiracizmas istorijos tėkmę kreipė bloga vaga, o dabar ir vėl gali taip padaryti.

Nereikia nė sakyti, kad atsiradęs pavadinimas sąmokslo teorija iš tikrųjų savaime įkvėpė sąmokslo teoriją. Remiantis šio pasakojimo versija, pavadinimą 1963 m. sugalvojo CŽA, norėdama diskredituoti visus, kurie suabejojo oficialiu prezidento Kennedy nužudymo tyrimu. Vėlgi nereikia nė sakyti, kad tai visiški niekai. Nors pavadinimas išties paplito po Kennedy mirties, jis buvo vartojamas bent jau nuo 1863 m., ir CŽA čia niekuo dėta, nes tuo metu, kai jis atsirado, dar nė neegzistavo.

Kas iš tiesų yra sąmokslo teorija? Oksfordo anglų kalbos žodyne sakoma, jog tai „teorija, kad įvykis ar reiškinys atsirado kaip suinteresuotų šalių sąmokslo padarinys“, tiksliau sakant, tai yra „įsitikinimas, kad kažkokia

slapta, bet įtakinga organizacija (paprastai turinti politinių motyvų ir engėjiškų tikslų) yra atsakinga už nepaaiškinamą įvykį“. 2020 m. Europos Komisija pateikė panašų apibrėžimą: „įsitikinimas, kad tam tikrais įvykiais ar situacijomis slapta manipuliuoja galingos jėgos, turinčios negatyvių ketinimų“.

Tik šios apibrėžtys ne itin praverčia. O priežastis, kodėl jos nelabai praverčia, ta, kad kartais tie įsitikinimai

būna labai pagrįsti. Pavyzdžiui, XX a. devintajame dešimtmetyje, nuskambėjus JAV Iran–Contras aferai, paaiškėjo, kad Ronaldo Reagano administracijos pareigūnai slapta neteisėtai pardavė ginklų Iranui, o gautomis lėšomis rėmė Nikaragvos antikomunistinius partizanus (kontras). Tai aukščiausio lygio sąmokslas: įtakingi vyrai pačioje Vašingtono šerdyje, sulaužę savo pačių išleistą įstatymą, tiekė ginklus religiniams maniakams ir pervedė pinigus kruvinoms sukarintoms kraštutinių dešiniųjų grupuotėms. Ir tai visiška tiesa. Tokių kaip ši istorijų daug. Paranoja kartais būna pagrįsta. Galingų jėgų, turinčių negerų ketinimų, esama. Slaptų organizacijų esama. Sąmokslų esama. Tad norėdamas išspręsti apibrėžties klausimą, istorikas Danielis Pipesas sąmokslo teoriją apibūdino kaip „neegzistuojančio sąmokslo baimę“. Bet iš kur dabar gali žinoti, kad sąmokslo nėra? Žurnalistai ir istorikai turi įvertinti duomenis, o tam, kad būtų galima padaryti tvirtą išvadą, buvo sąmokslas ar ne, kartais prireikia dešimtmečių. Taigi, žurnalistas Davidas Aaronovitchius pasiūlė tvaresnį ir kur kas veiksmingesnį apibrėži-

Kas yra sąmokslo teorija?

mą: „sąmokslo prielaida nereikalinga, jei kitokie paaiškinimai labiau įtikimi“.

Čia paaiškėja, kad esama dvejopų įsitikinimų. Yra teorijų apie sąmokslą – hipotezių, kai kas nors, remdamasis turimais įrodymais, gali pagrįstai manyti, jog buvo surengtas sąmokslas. Ir esama sąmokslo teorijų – hipotezių, kai kas nors, remdamasis turimais įrodymais, negali pagrįstai tvirtinti, jog buvo surengtas sąmokslas, bet vis tiek tą tvirtina. Tikrame sąmoksle dalyvauja nedide -

lė grupelė iš anksto tarpusavyje susijusių žmonių, kurie nevienodai sėkmingai siekia konkretaus tikslo. O įsivaizduojamas sąmokslas apima didžiulį būrį iš pirmo žvilgsnio nesusijusių veikėjų, kurie kažkaip įstengia išsaugoti visišką slaptumą ir antžmogiškai veiksmingai siekia kur kas sudėtingesnio tikslo.

Mokslininkas Michaelas Barkunas sąmokslo teorijas parankiai suskirstė į tris didžiules kategorijas. Pirmajai priklauso „įvykio sąmokslo teorija“. Šios kategorijos sąmokslo teorijos sukasi aplink vieną įvykį, pavyzdžiui, Rugsėjo 11-ąją, Kennedy nužudymą, COVID-19 pandemiją, – tokį sukrečiantį ir reikšmingą, kad oficialaus paaiškinimo tiesiog negana. Antrajai kategorijai priklauso „sisteminis sąmokslas“. Šis nepalyginamai ambicingesnis. Pagal sisteminio sąmokslo teoriją dėl visų tokių įvykių, kaip ką tik išvardytieji, kaltos piktavalės tarptautinės klikos: komunistai, žydai, iliuminatai ar dar kas nors.

Veikėjų sąrašas kinta, bet struktūra išlieka ta pati: gėris prieš blogį, tarptautiniai elitai prieš patriotiškus piliečius, „Mes“ prieš „Juos“. Ir kai sisteminio sąmokslo teorijos

susilieja į milžinišką hierarchiją, šimtmečius tampiusią virvutes, gal netgi vadovaujant piktoms nežemiškoms būtybėms, atsiranda trečioji kategorija – „supersąmokslo teorija“. Viską aprėpiantis totalus prasimanymas. Savotiška religija. Pragaištinga slaptoji pasaulio istorija.

COVID-19 kilmė – geras pavyzdys, paaiškinantis, kuo šios trys Barkuno kategorijos skiriasi. Šiuo metu labiausiai įtikimas oficialus paaiškinimas, kad virusas nuo gyvūnų persimetė žmonėms drėgname Uhano turguje, Kinijoje, kur 2019 m. gruodį ir prasidėjo pandemija. Tačiau padariniai – izoliacijos, recesijos, milijonai mirusiųjų –buvo tokie ekstremalūs, kad daugeliui žmonių pasirodė sunku juos paaiškinti tiesiog nesėkme, tad, savaime suprantama, atsirado visokių teorijų.

Viena jų – kad virusas ištrūko iš laboratorijos. Remiantis racionaliausia šios hipotezės versija, koronavirusus Uhano laboratorijoje tyrinėjantys mokslininkai sukūrė itin užkrečiamą padermę, kuri kažkaip pateko į miestą, o Kinijos vyriausybė šį įvykį nuslėpė. Mintis anaiptol nėra absurdiška. Pasaulio sveikatos organizaciją ir įvairias žvalgybos agentūras ji įkvėpė atlikti nuodugnų tyrimą. Taigi, turime teoriją apie sąmokslą. Ir ji bus tokia tol, kol bus arba paneigta, arba įrodyta.

Kita nutekėjimo iš laboratorijos hipotezės versija kur kas dramatiškesnė. Pagal ją virusas buvo sukurtas kaip biologinis ginklas, nors neįtikėtinai neveiksmingas, ir jis arba nutekėjo, arba sąmoningai buvo paleistas. Tai įvykio sąmokslo teorija. Dar esama beprotiškos minties, kad viruso nė nebuvo, o visa pandemija tėra pramanas, ku-

Kas yra sąmokslo teorija?

riuo stengtasi sužlugdyti ekonomikas ir paminti pilietines laisves. Tai aukščiausio lygmens sisteminio sąmokslo teorija. Visiškai įmanoma tikėti viena sąmokslo teorija ir daugiau jokia kita. 2013 m. apklausa parodė, kad 63 procentai amerikiečių tiki bent viena. Bet sąmokslo teorijos geba žadinti apetitą: kartą paragavęs nebegali sustoti. O eskalacija nuo sąmoksliškos pasaulėžiūros neatsiejama. Knygoje Suspicious Minds: Why We Believe Conspiracy Theories („Įtarūs protai. Kodėl tikime sąmokslo teorijomis“) Steve’as Brothertonas sako, kad tie amerikiečiai, kurie tiki, jog valdžia Nevados karinėje bazėje „Area 51“ slepia nežemiškos gyvybės įrodymus, labiau linkę priešintis ir vakcinavimui, o britai, manantys, kad klimato kaita tėra apgaulė, labiau linkę tikėti, jog princesę Dianą nužudė karališkoji šeima. Neįtikėtina, bet tą patį galima pasakyti ir tuomet, kai teorijos visiškai priešingos. Mike’o Woodo ir

Karen Douglas tyrimas atskleidė, kad žmonės, manantys, jog Diana buvo nužudyta, linkę tikėti, kad ji tebėra gyva.

Taigi sąmoksliška mąstysena yra ne racionali reakcija į faktus, o psichologinė nuostata. Amerikiečių istorikas Richardas Hofstadteris pavadino ją „paranoidiniu stiliumi“: „Pirmiausia tai pasaulėžiūros ir saviraiškos būdas.“

O savo garsiojoje 1964 m. esė The Paranoid Style in American Politics („Paranoidinis Amerikos politikos stilius“) išdėstė, kad tai pasaulėžiūra, pagal kurią įvykiai yra sąmokslai ir pastangos kažką dangstyti. Remiantis įrodymais įtarti, kad koks nors įvykis yra miglotas, yra teisėta. Tačiau įsivaizdavimas, kad už kiekvieno teroristinio

išpuolio, žmogžudystės, lėktuvo katastrofos, ankstyvos mirties, virusinės ligos protrūkio ar stichinės nelaimės slypi sąmokslas, yra paranoidinio stiliaus požymis. Įvykio teorijos dažniausiai nenumaldomai veda prie sisteminio sąmokslo teorijų. Kaip 2014 m. savo auditorijai pareiškė įtakingas sąmokslo teoretikas Davidas Icke’as: „Žmonės sako, kad visur matau sąmokslus. Anaiptol. Aš matau vieną sąmokslą, kuris įgauna skirtingas formas.“

Barkunas rašė, kad visos sąmokslo teorijos grįstos trimis pagrindinėmis prielaidomis: niekas nevyksta atsitiktinai, viskas yra ne taip, kaip atrodo, ir viskas susiję.

Šį įsitikinimų trejetą sieja tam tikras santykis su žinojimu. Kiekviena ši prielaida atmeta sutapimus ir atsitiktinumus, nors savo gyvenime su jais susiduriame nuolat. Ir drauge neigia pamatinį gyvenimo chaosą, neapibrėžtumą ir klaidingumą. Paranoidiniam protui viskas atrodo suderinta, organizuota, suplanuota ir surežisuota. Gal ir guodžia pseudoreliginė mintis, kad lėktuvai nekrinta iš dangaus tiesiog dėl mechaninio gedimo, o problemiški vyrai šiaip sau į mokyklas neina nešini mirtinais ginklais, jeigu manai, kad kažkur kažkas už tai yra atsakingas. Kaip rašė žurnalistas Fredas Kaplanas: „Jeigu yra slapta organizacija, vadinasi, pasaulyje esama tam tikros tvarkos; o katastrofiškas atsitiktinumas rodo, kad veriasi plati chaoso – baimės esmės – praraja.“

Kiekviena sąmokslo teorija yra pasakojimas. Kaip toliau išsiaiškinsime, tokie romanai, filmai ir televizijos serialai, kaip „Da Vinčio kodas“, „Matrica“ ir „X failai“, at-

Kas yra sąmokslo teorija?

liko, kad ir netyčia, bet svarbų vaidmenį populiarindami konspiracizmą.

Naujausi tyrimai pabrėžia pasakojimo, kaip prigimtinės mūsų proto, o ne kultūros savybės, reikšmę. Stengdamiesi perprasti nežmoniškai sudėtingą pasaulį visi ieškome dėsningumų ir paaiškinimų, nes tai yra žmogaus būties dalis. Visi džiaugiamės aptikę dviejų akivaizdžiai nesusijusių žmonių ar įvykių ryšį. Tikriausiai esate matę populiarią sceną iš situacijų komedijos „Filadelfijoje visada saulėta“ (It’s Always Sunny in Philadelphia): Charlie Day išpūtęs akis plyšauja prie skelbimų lentos, kuri visa nusagstyta dokumentais, o šie sujungti raudonais siūlais. Sąmoksliškų istorijų pasakojimas – tarsi lego dėliojimas, sukeliantis tokį pat džiuginantį vaikišką žaidimo ir užbaigtumo pojūtį. Kaladėles galima keisti, pridėti naujų, bet jos visada maloniai spragtelėjusios susijungia. Jungti taškus – štai ko nori mūsų smegenys. Bet vien dėl to ne kiekviena numanoma sąsaja yra tikra ar reikšminga.

„[Dvi idėjos] yra būtent tai, ko tikitės iš dramos: viskas susiję ir nieko nėra atsitiktinio, – sakė Dennisas Kelly, trilerio „Utopija“ scenarijaus autorius; šį sąmokslo teorijomis grįstą serialą 2013–2014 m. rodė televizijos kanalas „Channel 4“. – Tik pasaulis ne taip veikia. Pasaulis glebus, nesuprantamas, keistas ir jame daug aklaviečių. Iš tiesų svarbu tai, kad pasakojimas netikras. O sąmokslo teorijos tuo ir patrauklios, kad jos yra pasakojimai.“ Kaip rašė Hofstadteris, „Paranoidinis mentalitetas yra kur kas nuoseklesnis už realų pasaulį, mat klaidoms, nesėkmėms ar dviprasmybėms jame nėra vietos.“

Jei konkrečiau, tai sąmokslo teorijos yra pasakojimai apie galią – apie tai, kas ją turi, kaip ja naudojasi ir ko nori. Jos yra alternatyvus politikos aiškinimas, tik grįstas veikiau emocijomis nei faktais. Daug sąmokslo teorijų yra tokios skylėtos, kad jas sunku suprasti, ir netgi jomis tikintys žmonės dažnai negali jų paaiškinti. Tad politinis jų tikslas iš tikrųjų yra ne tiek paaiškinti, kas įvyko, kiek rasti atpirkimo ožius. Štai kodėl dabar sąmokslo teorijos neatsiejamos nuo populizmo ir kraštutinių politinių pažiūrų. Kad ir kur susiformuoja, sąmokslo teorijos pasaulį mato vienaip: „Mes“ prieš „Juos“, savi prieš svetimus, liaudis prieš elitą, vietiniai prieš imigrantus. Tokių istorijų pasakojimas skirtas nustatyti ir demonizuoti priešą.

Bet prasideda sąmokslo teorijos nuo pagrįstų nuojautų. Skeptiškai vertinti valdžią, abejoti vienintele pateikiama tiesa ar savo bendruomenei norėti geriausio yra normalu. Bet poreikis sukurti didingą naratyvą šiuos potraukius gadina. Imama dalelė faktinės tiesos, tarkim, įvykio ar grupės, ji susiejama su emocine tiesa, pavyzdžiui, nepasitikėjimu ar neteisybės jausmu, ir tada kuriama pramanyta istorija.

Kontržinios, arba tai, ko mokytojai ir žiniasklaida nepasako, – viliojantis dalykas. Juk prisimename, kaip būdavo mokykloje. Viskas, ką girdėdavome per istorijos pamokas, skambėjo arba nuobodžiai, arba įtartinai. Bet tai, ką apie istoriją pasakydavo muzikos grupė arbą ką žaidimų aikštelės pakraštyje papasakodavo bičiulis, būdavo laikoma slepiamos tiesos grynuoliais. Štai ką rašė Barkunas: „Tikėjimas turi būti tikras todėl, kad jis stigmatizuojamas.“

Kas yra sąmokslo teorija?

Sulaukus brandaus amžiaus tokia išorinė informacija užtikrina mums geidžiamą vietą visuomenėje, nes gebėjimas įžvelgti tai, ko kiti nemato, mus išskiria. Paverčia savo pačių istorijų herojais. Sąmokslo teorijų kūrėjai greičiau save laiko istorijos veikėjais nei bejėgėmis aukomis. Jie jaučiasi esantys didvyriški maištingo kovotojų už tiesą aljanso nariai. Įsitraukti vilioja nepaprastai patraukli siužetinė linija: didžiulis sąmokslas apkvailino didelę pasaulio dalį, bet jūs esate uolus detektyvas, kuriam užtenka sumanumo ir drąsos jį atskleisti. Todėl tiems, kurie tiki, sąmokslo teorijos žada įvairiausių patrauklių dalykų: tvarkos pojūtį, bendraminčių tiesos ieškotojų bendruomenę ir pagrindinį vaidmenį istorijoje.

Sąmokslo teorijų šalininkai pasitelkia, atrodytų, įprastas tyrimų ir argumentavimo priemones. Kiekviena išnaša, nuoroda, citata ir statistiniai duomenys – viskas parenkama taip, kad hipotezė įgautų mokslinio tikslumo regimybę ir įtikintų skeptiškus skaitytojus, neturinčius nei tiek laiko, nei išmanymo, kad patikrintų kiekvieną teiginį. O iš tikrųjų tai tėra akademinis „Potiomkino kaimas“ – vien paviršinės nuostatos ir jokio turinio. Tik pasirausęs po išnašas supranti, kad sąmokslo teoretikai iš esmės cituoja vieni kitų darbus. Liaupsina tariamus specialistus, turinčius įspūdingą autoritetą nereikšmingose srityse, ir kitamanius, tokius kaip buvę kariai, nekenčiantys kariuomenės, arba valstybės tarnautojai, niekinantys vyriausybę. Jie sveikina patys save, kad skeptiškai vertina pagrindinius informacijos šaltinius, bet tampa stebėtinai patiklūs, jei prabylama apie bet kokį nusistovėjusiai nuo -

monei prieštaraujantį naratyvą, kad ir koks nenuoseklus ir prieštaringas jis būtų.

Jiems stinga vieno elemento, kuris tikroms tiesos paieškoms yra esminis. Abejonės. Mokslininkai, istorikai bei žurnalistai irgi gali pradėti nuo hipotezės, bet yra pasirengę ją atmesti, jei tik jos nepatvirtina objektyvi įvairių šaltinių analizė. Jie reaguoja į kritiką. Priima paneigimą. Neatmeta galimybės, kad klysta. O sąmokslo teoretikai nuomonės nekeičia. Jie nepajėgia atsisakyti savo prielaidos, todėl nenuilsdami išmoningai nuolat pritempia įrodymus. Štai kodėl standartinė jų mantra „Imk ir išsitirk pats“ tampa nenuoširdi – jų tyrimai niekada nepaskatina atmesti sąmokslo teorijos. Jie tik reikalauja, kad skaitytume jų ir tų žmonių, kuriems pritaria, knygas. Sako, kad „tiesiog užduoda klausimus“, bet atsakymų nenori girdėti. Todėl yra netikri mokslininkai, rašantys netikras istorijas. Prasimanymus, apvilktus mokslinės literatūros drabužiu. Samprotavimo parodijas.

Galiausiai, remiantis sąmokslo teorijomis, yra dvi realybės: viena matoma, bet suklastota, o kita nematoma, bet tikra. „Sąmokslo teorijų pasaulyje akivaizdus atsakymas anaiptol nėra teisingas ir visada vyksta kur kas daugiau, nei akys mato, – rašė Brothertonas. – Nelaimės yra suplanuotos, demokratija fiktyvi, visi veidai – tai kaukės, visos vėliavos – netikros.“ Visa tai atskiria tikinčius sąmokslo teorijomis žmones nuo to, ką daugelis mūsų laiko tikrove, ir įstumia į paralelinę visatą, kurią rašytoja ir aktyvistė Naomi Klein pavadino „veidrodžių pasauliu“.

Tame veidrodiniame pasaulyje galioja savos taisyklės, lo -

Kas yra sąmokslo teorija?

gika ir pamatinės nuostatos. Kartą į jį įžengus sunku ištrūkti. Ir šio pasaulio populiacija sparčiai didėja.

Ši knyga – tai sąmokslo teorijų kilmės istorija: čia kalbama apie tai, kaip jos atsiranda, kas jas skatina, kaip jos veikia ir kokią įtaką mums daro. Papasakosime sąmokslo teorijų istoriją nuo biblinio mito laikų iki naujausio internetinės isterijos protrūkio. Atskleisime skirtingų tipų sąmokslo teorijų logiką ir ją grindžiančius kognityvinius šališkumus. Nagrinėsime, kaip jos pakurstė valymus, karus ir genocidą. Pasidomėsime, kaip jų populiarumą XXI amžiuje paskatino naujosios technologijos ir tradicinės politikos bei žiniasklaidos nesėkmės. Paaiškinsime, kas nutinka, kai žmogaus polinkis pasakojimais įprasminti pasaulį galiausiai duoda visai priešingą rezultatą, ir kodėl tai yra taip pavojinga. Ir išdėstysime, kaip galėtume tokią pažangą sustabdyti ir netgi apgręžti.

Savo pasakojimą pradedame nuo 2000 metų senumo Apreiškimo Jonui knygos ir pagrindinio žmonijos problemų atpirkimo ožio.

Kas verčia žmones tikėti sąmokslo teorijomis?

Kodėl jos taip sparčiai užvaldo politiką?

Ir kaip su jomis kovoti, kol dar nevėlu?

IAN DUNT

(Ijanas Dantas) – britų žurnalistas, politics.co.uk

redaktorius, laikraščio

The i Paper skiltininkas, JAV televizijos

ABC korespondentas Jungtinėje

Karalystėje, trijų knygų apie

Didžiosios Britanijos politiką autorius.

DORIAN LYNSKEY

(Dorianas Linski) – britų žurnalistas, The Guardian, The Observer, GQ, Q, Empire, Billboard, The New Statesman bendradarbis, daugiausia rašantis apie muziką, kiną, politiką. Į lietuvių kalbą išversta jo knyga „Tiesos ministerija. George’o Orwello 1984-ųjų biografija“.

Sąmokslo teorijos egzistavo visada – nuo riterių tamplierių laikų iki Rugsėjo 11-osios ir šių dienų. Visada atsiranda tikinčių, jog pasaulio įvykius reguliuoja še -

šėlinės jėgos, turinčios blogų ketinimų. Bet mūsų dienomis konspiracizmas įsikeroja, jis užvaldo aukščiausių pareigūnų mąstyseną, tampa klestinčia industrija ir grėsme liberaliajai demokratijai.

Kadaise politiniai mūšiai vyko dėl idėjų ir vertybių, bet dabar atrodo, kad kaunamės dėl bendros tikrovės būties. Ir problema daug didesnė nei vien įsivaizduojami klastingi iliuminatų, masonų, politikų ar nežemiškų civilizacijų užmojai – nevaldomos sąmokslo teorijos ardo socialinį audinį ir kursto ne tik teroro aktus, bet ir genocidą.

Ianas Duntas ir Dorianas Lynskey nuo sąmokslo teorijų nuplėšia šydą ir, atskirdami tiesą nuo melo bei išankstinių nuostatų, išdėsto, kaip jos atsiranda, kaip funkcionuoja ir kaip mus veikia. Apžvelgdami sąmokslo teorijų istoriją nuo biblinio Apreiškimo Jonui iki pastarųjų metų internetinių isterijų, autoriai paaiškina, kas nutinka, kai įgimtas žmogaus talentas pasakoti iškreipiamas ir ima grasinti jam pačiam.

Politinės sumaišties laikais, kai idėjos ir judėjimai tampa nesuprantami ir klaidingai įvertinami, Ianas ir Dorianas aiškiai, šmaikščiai ir remdamiesi mokslinėmis įžvalgomis išdėsto esmę, kodėl mūsų pasaulis yra toks, koks yra. – Adam Rutherford

ISBN 978-609-466-893-7

9 786094 668937

SĄMOKSLO TEORIJOS

IAN DUNT, DORIAN LYNSKEY

IAN DUNT, DORIAN LYNSKEY