Issuu

Ju li e Ca plin

Iš anglų kalbos vert ė

Saulė Ry ger taitė

Julie CAPLIN

THE LITTLE PARIS PATISSERIE

One More Chapter, an imprint of HarperCollinsPublishers, London, 2018

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Originally published in the English language by HarperCollinsPublishers Ltd. under the title

The Little Paris Patisserie

Julie Caplin asserts the moral right to be acknowledged as the author of this work.

Translated under licence from HarperCollinsPublishers Ltd.

ISBN 978-609-466-880-7

SKYRIUS

Pavargusiomis kojomis trepsėdama ant žvyruotos aikštelės, kad bent kiek sušiltų, Nina devyniasdešimt penktą kartą per pastarąsias dešimt minučių pažvelgė į telefoną ir vos neišmetė jo iš rankų. Kur, po velnių, tas Nikas? Vėluoja jau penkiolika minučių, o jos sustingę pirštai tuoj nulūš. Vaizdas, tinkamas tik užbaigti dienai, kuri ir taip buvo apgailėtina. Stovėdama prie galinio įėjimo į virtuvę, personalo automobilių stovėjimo aikštelėje, Nina neturėjo nei kur pasislėpti nuo žvarbaus vėjo, švilpiančio aplink smiltainio dvarą, nei nuo niūrių minčių galvoje.

– Ei, Nina, tikrai nenori, kad pavėžėčiau? – nuleidusi automobilio langą paklausė Marsela, viena iš padavėjų, kiek skubotai išsukdama iš stovėjimo vietos. Ji visada kalbėdavo su ryškiu akcentu.

– Ne, – papurtė galvą Nina. – Viskas gerai, ačiū. Mano brolis jau pakeliui.

Ji norėjo tuo tikėti. Šią akimirką būtų mielai susirangiusi mažoje prikaitintoje mašinytėje šalia Marselos ir kitų dviejų darbuotojų. Ir beveik nusijuokė iš situacijos absurdiškumo – mama primygtinai reikalavo, kad Nikas pasiimtų seserį, ir ji galėtų būti tikra, jog Nina grįš saugiai,

o dabar, štai, ji viena, tamsoje, šalčio gniaužtuose, laukia niekur neskubančio brolio.

– Tada gerai. Pasimatysime po aštuonių savaičių.

– Cha! – nuo galinės sėdynės atsiliepė niūrus balsas su ryškia rytų europiečio tartimi – Tomas, someljė ir nepataisomas pesimistas. – Manai, kad statybininkai kada nors baigia darbus laiku?

Jo komentarą užgožė draugiškų balsų choras.

– Iki pasimatymo, Nina, – šūktelėjo atsisveikindami ir pamojo rankomis, o Marsela uždarė langą. Jos senovinis „Polo“ nuriaumojo tolyn, tarsi tik ir laukęs, kada baigsis pamaina ir jis galės kuo greičiau pabėgti. Kaip ir Nina, jei brolis atvažiuos.

Pagaliau ji pamatė keliu artėjančias žibintų šviesas. Turbūt Nikas. Beveik visi jau išvažiavo. Automobilis greitai pasuko į žvyrkelį ir sustojo priešais ją.

Ji atplėšė dureles.

– Labas, sesute. Ilgai laukei? Atsiprašau, avims skubiai prireikė pagalbos.

– Taip, – burbtelėjo Nina ir su palengvėjimu susmuko į šiltą automobilio sėdynę. – Lauke velniškai šalta. Labai džiaugsiuosi, kai mano automobilis pagaliau bus sutvarkytas.

– Nereikia pasakoti. Vos atšilau, kol atvažiavau iki čia. Prakeiktos avys. Viena įsipainiojo į tvoros tinklą prie kelio į pelkę. Turėjau sustoti ir išlaisvinti tą kvailą padarą.

Ar tikrai būtų nejautru pasiskųsti, kad ta avis bent jau turi puikią vilną, o ji, Nina, vasario vakarą čia stovi tik su sijonu ir pėdkelnėmis?

– Kaip viskas praėjo? – paklausė Nikas, pasilenkdamas

ir išjungdamas radiją, iš kurio rėkavo futbolo komentatoriai. – Buvo smagus atsisveikinimo vakarėlis?

– Neblogas. Šiek tiek liūdna – dėl renovacijos kurį laiką nesimatysime. O Suki išskrenda į Niujorką.

– Niujorkas. Nieko sau pokytis.

– Ji puiki šefė. Keliauja po įvairias vietas.

– Aišku. Niujorkas. O ką veiks kiti?

– Nuolatiniai darbuotojai bus paskirti į kitus padalinius. Daugelio laukia mokymai.

– Atrodo šiek tiek neteisinga. Kodėl tu ne tarp jų?

– Nes dirbu pagal laikiną sutartį.

– Na, dabar galėsi padirbėti keletą valandų ūkio krautuvėlėje ir kavinukėje. Danas dar paklaus dėl darbo alaus darykloje. Geilės sesuo gali tau sumokėti už vaikų priežiūrą, o Džordžas – pasiteirauti degalinėje, jiems vis reikia papildomų darbuotojų. Nors ten pamainos baigiasi vėlai, tad gal ne.

Nina užsimerkė. Ji net neabejojo, kad visa šeima puls ieškoti, kuo „vargšelė Nina“ galėtų užsiimti, kol Bodenbrokų dvaro restoranas bus remontuojamas, nesvarbu, prašys ji to, ar ne. Ne dėl to, kad Nina būtų nedėkinga – visi troško tik gero, bet ji jau suaugusi, todėl sugebės susirasti darbą ir be šeimos pagalbos. Ji be galo myli savo šeimą, tikrai myli, bet...

– Ko tokia pasipūtusi? – paklausė Nikas, pažvelgęs į ją.

– Nepasipūtusi, – Nina vėl užsimerkė. – Dieve šventas, aš pavargusi. Kojų nejaučiu. Lyg jas būtų trypęs tuzinas dramblių.

– Pūstelėčiau ir nugriūtum, – paerzino Nikas.

– Nuo devynių ryto nebuvau prisėdusi, – atrėžė Nina. –Restoranas buvo sausakimšas. Net nespėjau papietauti.

– Taip neturėtų būti. Turėtum ką nors pasakyti.

– Nėra taip paprasta. Visi užsiėmę. Nebuvo laiko normaliai pertraukai.

– Tik nesakyk, kad šiandien visai nieko nevalgei?

Nina gūžtelėjo pečiais. Ryte labai skubėjo, tad išlėkė be pusryčių, ir tai neramino mamą.

– Užkandau šio to.

Išdavikas skrandis tą pačią akimirką suurzgė, tarsi prieštaraudamas. Akivaizdu, bandelės ir gabalėlio sūrio

jam buvo per mažai.

Nikas nepritardamas susiraukė.

– Na ir kas. Gal nori, kad pasikalbėčiau su vadovu, kai vėl atsidarysite?

– Ne, viskas gerai. Pavalgysiu namie.

– Ne, tai ne...

– Tu ten nedirbi, todėl nesupranti, – Nina prašneko garsiau. Tipiškas Nikas, mano, kad tik jis žino geriausiai.

– Man nereikia suprasti. Yra darbo įstatymai. Tu turi teisę į pertraukas. Tai...

Kad ir ką Nikas ketino pasakyti, jį nutraukė per laisvų rankų įrangą fanfaros garsais suskambėjęs telefonas.

– Nikas Hadlis klauso, – tarstelėjo jis, paspaudęs skambučio mygtuką prietaisų skydelyje.

Nina su palengvėjimu atsilošė automobilio sėdynėje ir užsimerkė. Norėjo atsijungti ir likusią kelionės dalį apsimesti, kad snaudžia.

– Labas, Piemenėli, kaip bandelės?

Nina pašoko, kiekvienas kūno nervas įsitempė išgirdus pažįstamą pašaipų balsą.

Draugai brolį dažnai vadindavo Piemeniu, nes jis augi-

no avis. Net suaugę jie taip ir nesugebėjo pamiršti vaikiškos kalėdinės giesmės „Kai piemenys naktį saugojo bandą“ parodijos.

– Labai gerai. O kaip tu, Peili? Vis dar palaikai tą mėšlo krūvą, kurią vadini regbio komanda?

Ko gero, Peilis buvo nelabai sumani virtuvės šefo pravardė. Arogantiško ir pasipūtusio šefo.

– Nė nesakyk, seni. Jie buvo beviltiški rungtynėse su Prancūzija. O už bilietus suplojau gerus pinigus.

– Ką, pirkai bilietus į „Stade de France“? Laimingas šunsnukis.

– Ne toks jau ir laimingas, tie nevykėliai prakišo.

– Gal norėtum atvažiuoti į Kalkutos taurės turnyrą? Juk neketini per ilgai užsibūti Prancūzijoje. Gali prisirankioti blogų įpročių.

– Matai, iškilo nedidelė problemėlė.

– Kokia? – paklausė Nikas.

– Atsidūriau ligoninėje. Todėl tau ir skambinu.

Ninos lūpomis perbėgo kažkas, ką būtų galima pavadinti įžūlia šypsena. Sebastianas aiškiai nenumanė, kad ji girdi, ir ji nenorėjo, kad sužinotų. Klausydamasis jų pokalbio lengvai pamanytum, kad kalbasi du paaugliai, o ne suaugę vyrai. Nina tikrai nenorėjo prisiminti paauglystės ir to, kaip žemai dėl Sebastiano galėjo pulti. Deja, paauglystėje įsimylėti geriausią brolio draugą buvo viena iš didžiausių klaidų, kokias ji padarė. Net ir prabėgus dešimčiai metų kas nors iš šeimos narių nepraleisdavo progos to priminti.

– Kas nutiko?

– Paprasčiausiai susilaužiau koją.

– Velnias, seni, kada?

– Prieš porą dienų. Užkliuvau už tokio mažo lagaminėlio su ratukais, žinai? Ir nevykusiai pargriuvau.

– Ajajai. Kaip jautiesi?

– Blogai, – suurzgė Sebastianas. – Viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Pasirodo, vienoje iš naujų vietų, kurią nusipirkau Paryžiuje, metaforiškai kalbant, sėdi nuomininkas. Ankstesnis savininkas rengė konditerijos kursus ir pamiršo man pasakyti, kad septynių savaičių kursai jau suplanuoti, visos vietos išpirktos ir apmokėtos.

– Negali atšaukti? – paklausė Nikas, spustelėdamas posūkio svirtelę ir išsukdamas iš pagrindinio kelio kaimo link.

– Deja, aš įsipareigojau. Pagalvojau, kad gal ir nieko tokio, nes galiu susitarti su prancūzais rangovais pirmiausia pradėti darbus kitose dviejose vietose. Jie užtruktų porą mėnesių, taigi tie nelaimingi kursai galėtų vykti. Žodžiu, viskas būtų kaip ir nieko, jei nebūčiau susilaužęs tos prakeiktos kojos.

Tamsoje Nina suspaudė lūpas. Paprastai ji niekam nelinkėtų nelaimės, bet kažkodėl Sebastianas ją tiesiog erzino. Ji nepavydėjo jam sėkmės, jis sunkiai dirbo, kad taptų vienu geriausių šefų, valdančiu nedidelį nuosavą restoranų tinklą. Pernelyg sunkiai, jei kas klaustų Ninos nuomonės. Ne, labiausiai erzino jo niekinantis žvilgsnis, tarsi savęs išaukštinimas. Per pastaruosius dešimt metų, kai tik Nina susitikdavo su Sebastianu, jai visada nutikdavo koks nors nemalonumas. O paskutinis kartas buvo išties siaubingas.

– Neturi ko paprašyti, kad padėtų?

– Nežinau, ar pavyks ką nors taip greitai rasti. Kursai prasideda kitą savaitę. Be to, man reikia tik atsarginės poros kojų kelioms savaitėms. Kol nuims gipsą.

– Nina galėtų padėti. Ją ką tik atleido iš darbo restorane.

Nina pašoko sėdynėje ir įsmeigė akis į neįtikėtinai kvailą savo brolį. Gal jam smegenų užtemimas, ar ką? Išvydęs jos reakciją, Nikas atsisuko ir ji pamatė, kaip prieblandoje

žybtelėjo plati balta šypsena.

– Su visa pagarba, Nikai, bet tavo sesuo – paskutinis

žmogus pasaulyje, kurį kviesčiausi į pagalbą.

Niko šypsena išblėso. Automobilyje stojo nejauki tyla.

Tada Sebastianas sumurmėjo:

– O velnias, ji su tavim, ar ne?

Nina, kuriai nuo veido nedingo ledinė šypsena, susiėmė: – O velnias, taip ir yra. Bet nesijaudink, Sebastianai. Su visa pagarba noriu pareikšti, kad mieliau kastruočiau ėriukus dantimis, nei padėčiau tau.

Tai pasakiusi ji pasilenkė į priekį ir paspaudusi mygtuką baigė pokalbį.

SKYRIUS

Šeimos virtuvė dūzgė kaip bičių avilys. Mama su gėlėtomis virtuvinėmis pirštinėmis sukosi tarp didelio stalo, skirto aštuoniems asmenims, ir keptuvių bei puodų, garuojančių ir burbuliuojančių ant didelės viryklės.

– Nina, Nikai, kaip tik laiku.

– Kvepia skaniai, – pagyrė Nikas, numetęs automobilio raktelius ant komodos, kur jie prisijungė prie smulkmenų krūvos, regis, kasdien vis didėjančios, kad ir kaip dažnai mama ją tvarkydavo. Nors visi keturi dabar jau suaugę sūnūs buvo palikę namus, jie ir toliau juos laikė savais, o mamai tai labai patiko. Nė vienas iš jos vaikų nenuklydo labai toli. Nikas, vyresnis už Niną dvejais metais, gyveno name kitoje kiemo pusėje ir padėjo tėčiui tvarkytis ūkyje bei prižiūrėti avis. Vis dar nevedęs, jis, atrodė, neskubėjo ieškoti žmonos ir atsargiai rinkosi iš potencialių kandidačių.

– Sėskite. Turbūt mirštate iš bado. Kur Danas ir Geilė? Jie turėjo būti jau prieš penkias minutes.

– Mama, juk mes kalbame apie Daną. Jis garantuotai pavėluos į savo paties laidotuves, – nusišypsojo Nikas ir nusivyniojęs šaliką greitai pakštelėjo jai į skruostą.

– Negalima taip juokauti, – krūptelėjo mama. – Šian-

dien jie buvo labai užsiėmę alaus darykloje ir ūkio krautuvėlėje. Iš Šiaurės Velso atvažiavo anglių krovinys. Vargšė Ketė. Linda, Ninos mama, metė užuojautos kupiną žvilgsnį į marčią, kitoje stalo pusėje knapsinčią virš tuščio kavos puodelio. Ketė, kuri buvo ištekėjusi už antro pagal amžių brolio Džonatano, vieno iš dvynių, pakėlė šviesiaplaukę galvą ir liūdnai pamojavo Ninai.

– Labai pavargau. Pritrūkome bandelių, kavos ir graikinių riešutų pyrago. Tiesą sakant, tie pensininkai – kaip skėriai. Galima pamanyti, kad kelias dienas nevalgė. Visos spintelės tuščios.

Mama šyptelėjo Ninai, nors akys išdavė susirūpinimą.

Nina suaimanavo nusivilkdama paltą.

– Nesijaudink, kai pavakarieniausiu, galėsiu iškepti bandelių ir pagaminti pyragą. Sviestinį kremą padarysiu ryte.

– Brangioji, tu ką tik grįžai iš darbo. Turbūt jautiesi kaip sulaužyta. Esu tikra, Ketė sugebės pati viskuo pasirūpinti.

Nina matė, kaip Ketė užvertė akis.

– Mama, aš neužtruksiu.

– Jei taip manai, brangioji.

Laimei, į virtuvę įvirto jos vyriausias sūnus, penkiomis minutėmis už brolį dvynį vyresnis Danas, už rankos tempdamas žmoną Geilę. Durys kaip pašėlusios trinktelėjo, kai abu įgriuvo vidun ir kikendami apsižvalgė.

– Sveiki, štai ir mylimiausias vaikas! – sušuko Danas. Jo žmona greitai kumštelėjo jam į pašonę.

Staiga triukšmas virtuvėje sustiprėjo dešimteriopai, nes iš koridoriaus pasirodė Džonatanas su tėvu. Kėdės braškėjo ant plytelėmis išklotų grindų, skimbčiojo ką tik iš šaldytuvo ištraukti alaus buteliai, jų metaliniai kamšteliai

netrukus nulakstė į šalis, o tėtis paėmė į rankas kamščiatraukį ir staiga pasigirdo širdį glostantis raudonojo vyno butelio kamščio pokštelėjimas. Visi užėmė įprastas vietas už stalo ir pasinėrė į pačius įvairiausius pokalbius. Nina įsitaisė šalia mamos stalo gale.

– Ar tikrai iškepsi pyragus? Galėčiau atsikelti anksti ryte ir prikepti bandelių, kad Ketė turėtų ką pardavinėti dieną.

– Mama, viskas gerai, tikrai.

Nina pastebėjo, kaip jos svainės greitai susižvalgė, o tada Geilė jai mirktelėjo.

– Tereikia pavalgyti ir įgausiu antrą kvėpavimą.

Juk tai tik keli pyragai, be to, Nina gaus puikią dingstį pabėgti nuo įprasto virtuvės šurmulio ir ramiai pabūti savo mažame butuke virš senųjų arklidžių, niekam nesirūpinant, kad ji leidžia laiką viena.

Mama kietai sučiaupė lūpas ir mostelėjo į ant stalo garuojančius troškinius.

– Džonatanai, tu varvini padažą nuo šaukšto.

– Tikrai, Džonatanai! – aidu atkartojo Danas, pasinaudojęs proga pašiepti brolį dvynį. Prie jo prisijungė ir likusi vyrijos dalis.

– Danai, gal norėtum dar?

– Sakiau, kad esu mylimiausias vaikas.

Džonatanas atstatė šaukštą į brolį, bet jį netrukus nuramino žmona.

Kaip visada vakarienė priminė šėrimo laiką zoologijos sode, bet Nina lengviau atsikvėpė, kad dėmesys nukrypo nuo jos. Jai pavyko išlikti nepastebėtai, kol buvo išgrandytas paskutinis didžiulis troškinio dubuo, o Danas ir Džonatanas susiginčijo, kam atiteks paskutinis ėrienos gabalėlis.

– Tai kas nutiko tavo automobiliui, mieloji? – pasiteiravo tėtis.

– Jis vis dar autoservise. Negavo kažkokios detalės, bet tikisi, kad sutaisys rytoj.

– Tam laužui sutaisyti prireiks ne vienos detalės, – susiraukė mama. – Tai ne automobilis, o mirtini spąstai.

Nina sumurmėjo kažką po nosimi, tik niekas jos negirdėjo, visi buvo užsiėmę aptarinėdami jos automobilį. Ninos mažajam fiatui nenutiko nieko blogo.

– Mama, nereikia nerimauti dėl Ninos, tas automobilis netraukia taip gerai, kad ji galėtų patekti į kokią nors bėdą, – vėl pradėjo erzinti Nikas.

– Siuvimo mašina turi daugiau galios, – įsikišo Danas.

– Norėčiau, kad nusipirktum šiek tiek patikimesnę transporto priemonę. Man neramu, kad tave gali sutraiškyti kokia didesnė mašina.

– Mama, nesijaudink, Niko sunkvežimis pervažiuotų jos fiatą apžergęs ir net nepaliestų. – Danas, laimėjęs kovą dėl ėrienos kepsnio, trinktelėjo peilį ir šakutę į lėkštę.

Mama vėl susiraukė:

– Tai dar blogiau.

– Man patinka mano automobilis, palikite jį ramybėje, – išrėžė Nina. Šiuo metu jai beviltiškai trūko jos fiato ir ji jautėsi labai priklausoma nuo visų kitų geranoriškumo.

– Tomo, kuris valdo barą, žmona parduoda savo automobilį. Jei nori, galėčiau jį apžiūrėti, – pasiūlė tėtis. – Tai fordas. Geras ir patikimas automobilis. Nebrangiai kainuoja.

„Ir velniškai nuobodus“, – šmėkštelėjo Ninai.

– Gera mintis, brangusis, – apsidžiaugė mama.

Nina ketino pasakyti kažką ramaus ir protingo, pavyzdžiui, „kadangi netrukus turėsiu sumokėti už remontą, tikriausiai ne pats geriausias laikas galvoti apie kito automobilio pirkimą“, bet jai jau buvo gana to, kad jie amžinai mano žinantys, kas jai geriausia. Tiesą sakant, jie vis dar laikė ją vaiku. Todėl Nina pašoko, nužvelgė stalą ir sušuko:

– Man patinka mano automobilis toks, koks jis yra, labai ačiū! – O tada čiupo paltą ir išbėgo pro galines duris į savo butuką.

Užtrenkusi duris maloniai suprato, kad prie stalo dėl netikėto jos poelgio stojo tyla.

Kai keturi biskvitai jau aušo ant lentynos, pasigirdo švelnus beldimas į duris. Nina iš karto suprato, kad tai Nikas. Jis mažai kišosi į jos gyvenimą, bet labiausiai iš visų brolių ją saugojo. Pirma mintis buvo neatsiliepti ir apsimesti, kad ji jau lovoje, bet Nina žinojo, kad toks jai nebūdingas išsišokimas prie stalo sukėlė per daug nerimo, taigi, jeigu neatidarys durų, Nikas taip lengvai nepasiduos.

– Taip? – Nina vos vos pravėrė duris, duodama suprasti, kad nepageidauja kompanijos.

– Tik norėjau įsitikinti, kad viskas gerai. – Jo linksmoje šypsenoje buvo matyti šiokia tokia įtampa.

Jausdama graužiančią kaltę, Nina pravėrė duris plačiau.

– Viskas gerai.

– Tikrai gerai? – Nikas įėjo į atvirą vieno kambario butą ir užtrenkė už savęs duris.

– Taip, gerai, – atsiduso Nina. – Nori puodelio arbatos ar dar ko nors?

Nikas klausiamai kilstelėjo antakį:

– Ko nors? Turi brendžio arba viskio slėptuvę, apie kurią nieko nežinau?

– Ak, dėl Dievo meilės, o jeigu ir turiu? – Jai seniai atsibodo tas erzinimas ir neberūpėjo, kad gali pasirodyti nemaloni. – Jei nepastebėjai, esu suaugusi moteris. Tai tik posakis. O jeigu tau ramiau – vieninteliai gėrimai mano liūdnose spintelėse yra kelios dėžutės arbatos „PG Tips“.

– Oi, kažkas šį rytą iš lovos išlipo ne ta koja. O gal prastos nuotaikos priežastis – toks vienas ankstesnis skambutis? –Nikas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsirėmė į sieną.

– Tai visiškai nesusiję su tuo nelaiminguoju Sebastianu Finliu. Atsibodo, kad visa šeima elgiasi su manimi kaip su vaiku. Man beveik trisdešimt, todėl eikit visi... – Nina sudvejojo, ar užbaigti sakinį, nes Nikas susiraukė. Jeigu vis dėlto ryžtųsi riebiai nusikeikti, jis gali įsiusti. – ...sau. Mama ir tėtis kaišioja savo trigrašį, reikia ar nereikia, paskui prie jų prisijungia Džonatanas ir Danas. Ketė su Geile juokiasi, kad jūs visi be reikalo jaudinatės. O tu esi pats blogiausias, kai vaidini vyresnįjį brolį. Man to nereikia.

Nina stovėjo įsmeigusi akis į brolį, prispaudusi rankas prie šonų. Kovojo su pagunda lėkti į kambarį ir griūti ant sofos, bet tai atrodytų kaip vaikiškas pykčio priepuolis, o jai reikėjo, kad jis suprastų – jie visi varo ją iš proto. Gal šiandien ją per daug veikė hormonai, gal jautėsi šiek tiek pavargusi, bet įtampa kaupėsi jau kelis mėnesius.

– Taip elgiamės tik todėl, kad tu mums rūpi, – paaiškino Nikas.

– Suprantu. Tikrai.

– Bet?

– Aš... aš jaučiu...

Bėda ta, kad ji iš tikrųjų nežinojo, ką jaučia. Nusivylimą. Susierzinimą. Bejėgiškumą. Beprasmybę. Tarsi stovėtų vietoje. Suki, jos draugė iš darbo, konditerijos šefė, išskrido į Niujorką. Jos karjera įgavo pagreitį. Nina net nepradėjo karjeros, ką jau kalbėti apie galimybę ko nors pasiekti. Deja, neturėjo patirties, o ką jau sakyti apie virėjos išsilavinimą ar kvalifikaciją, kad galėtų pretenduoti į Suki darbo vietą. Nikas to nesuprastų, kaip ir kiti šeimos nariai. Jie visi buvo patenkinti ir laimingi, nors Nina įtarė, kad kartais Nikas norėtų išvažiuoti iš ūkio pamatyti pasaulio. Tik Tobiui, ketveriais metais vyresniam už Niną, pavyko –jis išvyko į Bristolį studijuoti veterinarijos. Kai grįžo, apsigyveno pakankamai toli – už penkiasdešimties mylių. Tad negalėjo važinėti į tėvų namus kiekvieną dieną.

– Suprantu, sunku, kai esi jauniausia ir vienintelė mergaitė. Mama ir tėtis nerimauja, pradžia buvo nelengva...

– Nedrįsk taip kalbėti! – Nina užsimojo ranka.

– Ko? Kad vos gimusi buvai per plauką nuo mirties? Bet tai tiesa.

Nina užsidengė veidą rankomis.

– Taip, bet tai praeitis. Galima pamanyti, kad visą gyvenimą buvau prie mirties slenksčio. Be apendicito ir įprasto kosulio, peršalimo, vėjaraupių, niekada rimtai nesirgau.

Nikas tylėjo.

– Ar sirgau? – mygo ji brolį.

– Ne, – nenoriai pripažino jis šypsodamasis. – Vadinasi, taip ir nesulauksiu arbatos ar dar ko nors?

– O, dėl Dievo meilės.

Nina, dar kartą pademonstravusi susierzinimą, nuėjo į virtuvę įjungti virdulio. Vis tiek dar negali eiti miegoti –

reikia sulaukti, kol biskvitai atvės, kad galėtų juos pertepti kavos kremu su graikiniais riešutais.

– Ei, – ji kaukštelėjo Nikui per ranką arbatiniu šaukšteliu, nes jis čiupo vieną ką tik iškeptą bandelę ir greitai atsikando.

– Mmm, kokios skanios.

Nina, nekreipdama į jį jokio dėmesio, užplikė arbatos. Arbatos ruošimo procesas ramino, be to, tai buvo neabejotina atidėliojimo taktika.

Arbatinuką, vieną savo mėgstamiausių senovinių puodelių su lėkštute ir, atsižvelgdama į Niko kompleksiją, paprastą puodelį ji nunešė ant nedidelio apskrito valgomojo stalo, esančio kairėje nuo virtuvės zonos. Atviro išplanavimo butas puikiai tiko gyventi vienam žmogui, todėl Nina sąmoningai pasirūpino, kad prie stalo būtų kuo mažiau sėdimų vietų. Tai buvo jos užuovėja ir Nina norėjo, kad taip ir liktų. Sienas ji nudažė pastelinėmis spalvomis, o užuolaidoms ir pagalvėlėms nusipirko gražaus, švelnaus gėlėto audinio, todėl vos įžengęs galėjai pasakyti, kad čia gyvena moteris. Tai, kad augo apsupta keturių berniukų, neabejotinai turėjo įtakos jos interjero sprendimams. Gyvenimas ūkyje reiškė, kad daiktai buvo parenkami pagal praktiškumą ir patvarumą. Spalvos – antraeilis dalykas. Džonatanas ir Danas, pavyzdžiui, buvo sugalvoję savo kambario sienas nudažyti pakaitomis juodomis ir baltomis juostomis, kad primintų jų dievinamą futbolo klubą „Newcastle United“. – Prašau, – Nina pastūmė arbatos puodelį broliui.

– Na, tai kas vis dėlto atsitiko? – paklausė Nikas jau švelnesniu balsu.

– Tai tęsiasi jau kurį laiką. Jaučiuosi įstrigusi. Tarsi nieko daugiau gyvenime nelaukia, lyg nieko nebepasieksiu.

– O ką norėtum daryti?

Nina vedžiojo pirštu palei lėkštutės kraštelį. Kvaila mintis. Juk kartą jau mėgino ir nieko gero iš to neišėjo. Nikas jai buvo artimiausias iš visų brolių. Gal todėl, kad abu, kaip sakoma, sėdėjo toje pačioje valtyje.

– Ar kartais nenori iš čia pabėgti? Gyventi vienas.

Nikas kreivai šyptelėjo.

– Retsykiais susimąstau, ar ko nors nepražiopsojau. Čia nėra lengva susipažinti su naujais žmonėmis. Bet man patinka ūkininkauti, o ūkio juk niekur neišsivešiu. Kai stoviu ant kalvos ir žvelgiu į akmeninių tvorelių išraižytą slėnį, gyvuojantį jau ne vieną šimtmetį, jaučiu, kad čia mano vieta. Tai gyvenimo būdo tęstinumas.

Nina pažvelgė į brolį ir švelniai nusišypsojo. Nikas visada buvo jos didvyris, nors niekada jam to neprisipažino. Jis ir taip buvo pakankamai pasipūtęs. Nepaisant visų tų vaikiškų pokštų ir erzinimų, jis buvo jos draugas – žmogus, žinantis savo vietą pasaulyje.

Nina atsiduso nenorėdama, kad jos žodžiai būtų palaikyti nedėkingumu.

– Bent jau esi naudingas. Turi tikslą gyvenime ir normalų darbą.

– O ką tu nori veikti?

Nusišypsojusi Nina vėl pirštu apvedė lėkštutės kraštelį.

– Kuriam laikui išvykti. Būti savimi. Sužinoti, kas iš tikrųjų esu.

Nikas pažvelgė į ją kiek sutrikęs.

– Neįterpiau jokio keiksmažodžio – žinojau, tau tai nepatiktų.

Dabar brolis atrodė dar labiau sumišęs.

– Jaučiuosi taip, tarsi stovėčiau vietoje. Noriu... noriu išmokti gaminti maistą. Ne tik kepti pyragus ir panašiai.

– Nori tapti virėja? Bet juk jau bandei, – Nikas bedė į ją pirštu. – Atsimeni tą nuotykį su žalia mėsa? Tą... panikos ataką. Man rodos, net apsivėmei?

– Ačiū, kad priminei, bet tada nežinojau, kad yra ir kitų profesijų, kurios nesusijusios su žalia mėsa. Galėčiau būti konditerė. Suki, ta, kuri dabar Niujorke, buvo tiesiog nuostabi konditerijos šefė. Ji mane įkvėpė. Būtum matęs, ką ji gamindavo. Aš... aš... – Nina nutilo.

Buvo išbandžiusi keletą receptų namuose, vieni pavyko geriau, kiti – prasčiau. Darbe retai turėdavo laiko stebėti, kaip gamina buvusi bendradarbė, nes turėdavo aptarnauti staliukus. Nors Suki visada noriai leisdavo jai pabūti šalia.

Jai reikėjo žinių. Reikėjo konditerijos kursų.

Nuo tada, kai važiuojant namo paskambino Sebastianas, Nina vis galvojo apie tuos konditerijos kursus. Sebastianui reikia kojų. Ji turi septynias laisvas savaites, na, beveik septynias. Ir mama su Kete tikrai galėtų surasti, kas kurį laiką keptų joms pyragus.

Tai buvo pats netikėčiausias kada nors jai nutikęs sutapimas. Būtų beprotė, jeigu nepasinaudotų proga. Nesvarbu, kad su tuo susijęs Sebastianas. Tai puikus šansas parodyti, kad konditerija – jos pašaukimas. Įrodyti, kad pagaliau rado savo vietą.

– Ar galėtum su juo pasikalbėti apie mane?

– Su kuo? – suglumęs paklausė Nikas.

– Su Sebastianu.

Vos prieš dvi valandas ji stovėjo Šv. Pankracijaus stotyje, o dabar – mieste, kur kvepia svajonėmis, – Paryžiuje. Viena. Toli nuo šeimos. Jausmas toks, lyg nusimetus sunkią pūkinę antklodę, kuri kėsinosi uždusinti.

JULIE CAPLIN (Džuli Keplin) – anglų rašytoja, išgarsėjusi kulinariniais kelionių romanais, kurie tapo bestseleriais Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Italijoje, Čekijoje ir kitose šalyse. Autorė dievina du dalykus: keliones ir gerą maistą. Daug metų dirbusi viešųjų ryšių srityje, apkeliavusi pasaulį, kartu su garsiais maisto kritikais ir žurnalistais ragavusi įvairiausių delikatesų, ji sukaupė daug įdomios kultūrinės medžiagos, pakeitė veiklos kryptį ir ėmė rašyti romanus. Lietuvių kalba jau išleistos jos knygos „Kavinė Kopenhagoje“ ir „Kepyklėlė Brukline“. Trečioji – „Cukrainė Paryžiuje“ – kviečia aplankyti Prancūziją ir pasimėgauti eklerais, makarunais bei kitais saldžiais Paryžiaus malonumais.

Ninai Hadli – beveik trisdešimt, tačiau keturi vyresnieji broliai vis dar verčia ją jaustis vaiku. Trokšdama nepriklausomybės, Nina ieško progos pabėgti. Konditerijos kursai Paryžiuje atrodo kaip tobula išeitis.

Tik viena bėda – kursus veda Sebastianas Finlis. Arogantiškas kietakaktis šefas, geriausias brolio draugas, žmogus, kurio ji nuo paauglystės negali išmesti iš galvos.

Septynios savaitės Prancūzijoje – stebint, kaip gimsta kulinariniai stebuklai. Septynios savaitės mažoje cukrainėje, kurios apsilaupiusios sienos saugo senojo Paryžiaus prisiminimus. Nina netruks suprasti: meilė, kaip ir konditerija, yra subtilus skonių ir jausmų derinimo menas. Ir ji pasiruošusi jo išmokti.

Skaitydama maisto ir gėrimų aprašymus akimirksniu panorau aplankyti Prancūziją. Ši knyga – tarsi nuostabus, gaivus desertas. – Rašytoja Sue Moorcroft

ISBN 978-609-466-880-7

786094 668807