Page 1

V IRSE L IS


nesutramdomasis

Pir mas skyri us __

Viena kvaiša varna kar kar kar – nedavė užmigti visą naktį. (Na, tiksliau, visą dieną, nes, kaip žinote, aš – vampyrų jauniklė, ir mums diena susikeičia su naktimi.) Taigi, vakar naktį / dieną negavau nė akių sumerkti. Tačiau kvaila nemiga šiuo metu yra mažiausia mano bėda, nes kai draugai užpyksta, gyvenimas tikrai susiknisa. Patikėk manim. Aš  – Zoja Redbird, šiuo metu tapusi tikrų tikriausia Draugų užpykdymo karaliene. Persefonė, stambi bėra kumelaitė, kurią galiu laikyti sava, kol tik gyvensiu Nakties namuose, atgręžė į mane galvą ir prisiglaudė snukiu. Pakštelėjau jai į minkštą nosį ir toliau šukavau grakštų kaklą. Šukuojant Persefonę, lengviau mąstosi ir nuotaika pasitaiso. O dabar man labai reikia ir vieno, ir kito. – Na, jau dvi dienas sugebu išsisukti nuo Didžiojo santykių aiškinimosi, bet kiekgi šitaip tempsiu,  – guodžiausi kumelei.  – Taip, žinau, jie visi dabar valgykloje vakarieniauja sau draugiškai, visai mane pamiršę. Persefonė suprunkštė ir toliau rupšnojo šieną. – Aha, ir aš manau, kad jie kiaulės. Aišku, aš apsimelavau, bet iš tikrųjų juk tiesiog nutylėjau. Kai ką nuo jų nuslėpiau. Labiausiai rūpindamasi jais pačiais, – atsidusau. Na, rūpindamasi jais pačiais nutylėjau, kad Stivė Rei tapo nemirėle. O apie savo romaniūkštį su Lorenu Bleiku  – Vampyrų poeta laureatus ir Nakties namų 9


P. C. Cast ir Kristin Cast

profesoriumi – na, šitai nutylėjau, rūpindamasi savimi. – Bet vis tiek,  – Persefonė kryptelėjo ausį klausydamasi.  – Jie man tikrai per žiaurūs. Persefonė vėl suprunkštė. Aš vėl atsidusau. Velnias. Niekaip nuo jų neišsisuksiu. Dar sykį paglosčiusi mielą kumelaitę, lėtai nuėjau iš gardo į sandėliuką, ten sutvarkiau šukas ir karčių / uodegos šepečius, kuriais darbavausi visą valandą. Giliai įkvėpiau raminančio nervus odos ir arklių kvapo. Išvydusi savo atspindį lygiame sandėliuko lango stikle, nejučia persibraukiau pirštais tamsius plaukus, kad neatrodytų lyg iš lovos išlipus. Vos prieš du mėnesius buvau Pažymėta ir atsikrausčiau į Nakties namus, bet mano plaukai jau aiškiai sparčiai augo ir išvešėjo. O nuostabūs plaukai – tik viena iš daugybės permainų. Kai kurios jų nematomos – pavyzdžiui, visų penkių elementų sugebėjimai. Kai kurios akivaizdžios – nepaprastos tatuiruotės, supančios veidą smulkių egzotiškų vijų raizginiu, paskui kaip jokiam kitam jaunikliui ar suaugusiam vampyrui safyro spalvos raštas nusidriekė per mano kaklą ir pečius, per visą stuburą, galiausiai ir aplink liemenį  – šitai žino tik mano katė Nala, mūsų deivė Niktė ir aš. Kam gi dar galėčiau pasirodyti? – Na, vakar turėjai ne vieną, o visus tris vaikinus, – pasakiau savo tamsiaakiam, ciniškai šypsančiam atspindžiui stikle. – Bet juk susitvarkei, ką? Šiandien ne tik nebeturi vaikinų,  – niekas tavim nepasitikės mažiausiai milijoną metų. Išskyrus Afroditę, kuri baisiausiai pakraupo ir išlėkė prieš dvi dienas, nes, galimas daiktas, staiga atvirto į žmogų, ir Stivę Rei, kuri nusivijo minėtą pakraupusią atžmogėjusią Afroditę, nes ši, ko gero, ir sukėlė tą pasikeitimą, kai aš sukerėjau ratą ir atverčiau Stivę Rei iš bjaurios nemirėlės į keistą vampyrę su raudonomis tatuiruotėmis. 10


nesutramdomasis

– Šiaip ar taip, – garsiai pasakiau sau, – sugebėjai apdergti visus, kas tik prie tavęs prisiartino. Kokia šaunuolė! Man net lūpa ėmė virpėti, o akis užplūdo ašaros. Ne. Raudos nieko nepadės. Na, rimtai, jei padėtų, mes su draugais būtume pasibučiavę (na, ne tiesiogine prasme) ir susitaikę jau seniausiai. Tiesiog teks eiti pas juos ir mėginti kaip nors pasitaisyti. Gruodžio pabaigos naktis buvo vėsi ir mažumėlę ūkanota. Dujiniai žibintai prie takelio, vedančio nuo arklidės ir pagalbinių mokyklos pastatų iki pagrindinio, mirgėjo geltonos šviesos aureolėmis, tokie gražūs ir senoviški. Tiesą sakant, visi Nakties namai buvo pasakiško grožio, nuolat man primindavo Artūro legendas, o ne dvidešimt pirmą amžių. Man čia labai patinka, priminiau sau. Čia mano namai. Čia mano vieta. Susitaikysiu su draugais, o tada viskas bus gerai. Prikandau lūpą, susirūpinusi, kaipgi reikės su jais susitaikyti, kai niūrias mintis pertraukė keistas plazdesys virš galvos. Kažkodėl mane nukrėtė šiurpas. Pakėliau akis. Išvydau tik tamsų dangų ir nuogas milžiniškų ąžuolų, kuriais buvo apsodintas takas, šakas. Suvirpėjau, apimta nerimo, o naktis iš švelnios ūkanos virto tamsia ir pavojinga. Pala  – tamsia ir pavojinga? Kokia paikystė! Turbūt girdėjau šnarant medžiuose vėją. Vaje, visai nušokau nuo proto. Papurčiau galvą ir ėjau toliau, bet vos už keleto žingsnių nutiko vėl tas pat. Nuo keisto plasnojimo oras, staiga dešimčia laipsnių atšalęs, ėmė plaktis prie odos. Nejučia mostelėjau ranka aukštyn, įsivaizduodama šikšnosparnius, vorus ir kitokią bjaurastį. Pirštai užčiuopė tik orą, bet jis buvo kietas, ir ranką pervėrė ledinis skausmas. Pakraupusi aiktelėjau ir prispaudžiau ranką prie krūtinės. Nesumojau, ką daryti, net pastirau iš baimės. Plazdesys vis stiprėjo, darėsi vis šalčiau, bet pagaliau įstengiau pajudėti. Nunarinusi galvą pasileidau bėgti iki artimiausių mokyklos durų. 11


P. C. Cast ir Kristin Cast

Įsmukus vidun, užtrenkiau sunkias medines duris ir, vos atgaudama kvapą, apsigręžiau dirstelėti pro arkinį langą. Man prieš akis tyvuliavo ir sūkuriavo naktis, lyg juodi dažai, palieti ant tamsaus puslapio. Tačiau siaubinga ledinė baimė neapleido. Kas čia darosi? Beveik pati nesuprasdama, ką darau, sukuždėjau: „Ugnie, ateik. Man reikia tavo šilumos.“ Elementas tuoj pat atsiliepė, ir oras aplink prisipildė jaukios židinio ugnies šilumos. Vis dar žvelgdama pro langą, priglaudžiau delnus prie šiurkščių medinių durų. – Ten, – sukuždėjau. – Ir ten pasiųsk savo kaitrą. Šiltu gūsiu elementas atsitraukė nuo manęs ir pro duris išsiliejo į naktį. Pasigirdo šnypštimas, lyg nuo ledo kiltų garas. Rangėsi migla, tiršta kaip viralas, ir man taip apsvaigo galva, kad net ėmė pykinti, tačiau keista tamsa prasisklaidė. Tada kaitra išgujo šaltį, ir naktis vėl tapo tyki ir pažįstama. Kas čia buvo? Atitraukiau akis nuo lango, pajutusi skausmą rankoje. Ant plaštakos pūpsojo raudoni randai, lyg kas nagais būtų suraižęs odą. Plaštaką maudė, tarsi būčiau nusideginus plaukų žnyplėmis. Tuomet mane apėmė stiprus, tvirtas, nenumaldomas jausmas – Deivės suteiktu šeštuoju pojūčiu suvokiau, kad geriau vienai čia nebūti. Naktį suteršęs šaltis – pamėklė, nuvijusi mane vidun ir sužeidusi ranką – pažadino siaubingą nuojautą, ir pirmą sykį po ilgo laiko iš visos širdies persigandau. Ne dėl draugų. Ne dėl močiutės ar žmogaus buvusio vaikino, ne dėl svetima tapusios mamos. Bijojau dėl savęs. Ne tik norėjau būti su draugais; man jų reikėjo. Vis dar trindama ranką, prisiverčiau eiti, kuo aiškiausiai supratau, kad mieliau jau žvelgsiu į akis įskaudintiems ir nusivylusiems draugams negu tamsybei, tykančiai manęs nakties prieglobstyje.

12


nesutramdomasis

__ Trumpai sustingau prie pravirų durų į šurmuliuojantį valgomąjį (t. y. mokyklos valgyklą), stebėdama, kaip kiti vaikai ramiai ir smagiai šnekučiuojasi tarpusavyje, ir mane apėmė begalinis troškimas būti paprasta jaunikle – neturėti neįtikėtinų sugebėjimų ar juos lydinčios atsakomybės. Akimirką taip troškau niekuo neišsiskirti, kad net kvapą gniaužė. Tada mano odą paglostė švelnus vėjelis, regis, sušildytas nematomos liepsnos. Užuodžiau vandenyną, nors Tulsoje, Oklahomoje, jūros tikrai nėra. Išgirdau paukščių giesmę ir užuodžiau šviežiai nupjautą žolę. O viduje tyliu džiaugsmu suspurdėjo dvasia, pažinusi Deivės man suteiktas visų penkių elementų  – oro, ugnies, vandens, žemės ir dvasios – sugebėjimų dovanas. Nesu paprasta. Esu kitokia negu visi jaunikliai ar vampyrai, ir negerai to kratytis. Mano nepaprastumas giliai širdyje kuždėjo, kad reikia eiti vidun ir susitaikyti su draugais. Išsitiesiau, apsidairiau po valgyklą nerodančiu jokios savigailos žvilgsniu ir pamačiau prie mūsų staliuko sėdinčius bičiulius. Giliai atsikvėpiau ir sparčiai ėjau per valgyklą, linkčiodama ir šyptelėdama tiems, kas su manim sveikinosi. Pastebėjau, kad visi mane pasitinka su tokia pat pagarba ir susižavėjimu kaip anksčiau, vadinasi, bičiuliai neišdavė manęs liaudžiai. Taigi Neferetė dar nepradėjo atvirai manęs pulti. Skubiai pasičiupau salotų ir rudo limonado. Paskui, taip kietai suėmusi padėklą, kad net krumpliai pabalo, žengiau tiesiai prie mūsų staliuko ir kaip visada atsisėdau greta Damieno. Niekas į mane net nežvilgtelėjo, bet smagus pokalbis nuščiuvo, o to aš tiesiog negaliu pakęsti. Na, kas gali būti baisiau, kaip prisiartinti prie tariamų bičiulių ir pastebėti, kad jie taip staiga nutilo, nes tikrai apkalbinėjo mane. Fu. 13


P. C. Cast ir Kristin Cast

– Labas, – pasakiau, užuot movusi šalin ar apsibliovusi, kaip kad norėjau. Visi tylėjo it mietą prariję. – Tai kaip sekasi? – paklausiau Damieno, žinodama, kad jaunasis gėjus paprastai būna silpniausia nesikalbėjimo su Zoja grandinės grandis. Deja, man atsakė Dvynukės, o ne gėjus, todėl jautresnis ir mandagesnis, Damienas. – Nieko sau, ką, Dvynuke? – tarė Šonė. – Tai jau tikrai, Dvynuke, nieko sau. Nes to, kas sau, mums patikėti juk negalima,  – atsakė Erina.  – Dvynuke, žinojai, kad mes visiškai nepatikimos? – Tik neseniai sužinojau, Dvynuke. O tu? – paklausė Šonė. – Irgi tik neseniai sužinojau, – užbaigė Erina. Gerai, iš tikrųjų Dvynukės – visai ne dvynukės. Šonė Koul – karamelės spalvos jamaikiečių kilmės amerikietė, užaugusi Rytų pakrantėje. Erina Beits – žavi blondinė, gimusi Tulsoje. Jiedvi susipažino tada, kai Pažymėtos atsikraustė į Nakties namus, abi tą pačią dieną. Ir akimirksniu sutapo – lyg geografija ir genetika nė neegzistuotų. Jos tiesiogine prasme užbaigia viena kitos sakinius. O dabar abi dėbso į mane vienodai įpykusios ir įtarios. Dieve, kaip aš nuo jų pavargau. Be to, įsiutau. Taip, šį tą nuo jų nuslėpiau. Taip, melavau jiems. Bet taip reikėjo. Na, dažniausiai reikėjo. Ir jų dviguba puikybė man galutinai ištampė nervus. – Dėkui už tokį smagų komentarą. O dabar pamėginkim pakalbinti tą, kuris nebūtinai atsakinėja piktos „liežuvautojos“ Bleir stereoversija, – nusigręžiau nuo jų ir pažvelgiau tiesiai į Damieną, nors girdėjau, kaip Dvynukės šnypščia, ketindamos sakyti tai, ko, tikėkimės, vieną dieną pasigailės. – Taigi, kai klausiau, kaip sekasi, 14


nesutramdomasis

iš tikrųjų turėjau galvoje, ar pastaruoju metu lauke nepastebėjai keisto, baisaus, pamėkliško plasnojimo. Tai kaip? Damienas – aukštas, labai dailus vaikinas, nuostabaus stoto, paprastai šiltomis ir išraiškingomis rudomis akimis. Dabar jos atrodė nepatiklios ir labai šaltos. – Pamėkliško plasnojimo? – paklausė jis. – Nepyk, bet nenutuokiu, apie ką šneki. Man net širdį suspaudė nuo jo balso, tarsi būčiau kalbėjusi su nepažįstamu žmogumi, bet tikinau save, kad jis bent jau atsakė į mano klausimą. – Pakeliui iš arklidžių mane kažkas užpuolė. Nieko neįžiūrėjau, bet buvo šalta, o man kažkas apdraskė ranką, – parodžiau jam plaštaką – bet randų ant jos nebebuvo. Nuostabu. Šonė su Erina vienu balsu prunkštelėjo. Damienas atrodė tik baisiausiai nusiminęs. Jau žiojausi aiškinti, kad prieš kelias minutes randai tikrai buvo, bet atskubėjo Džekas. – Oi, sveikučiai! Atsiprašau, kad vėluoju, bet kai apsivilkau marškinius, tiesiai ant krūtinės išvydau didžiulę dėmę. Įsivaizduoji?  – tarškėjo Džekas, skubindamasis su padėklu įsitaisyti greta Damieno. – Dėmė? Tik ne ant tų gražių mėlynų „Armani“ marškinių, kur padovanojau tau per Kalėdas?  – atsakė Damienas, pasislinkdamas, kad tilptų ir jo vaikinas. – Dievulėliau, ne! Jų tikrai niekuo neapliesiu. Man jie labai patinka... – jis staiga užsikirto dirstelėjęs į mane ir nurijo seilę. – Hmm, labas, Zoja. – Sveikas, Džekai,  – atsakiau ir nusišypsojau. Džekas ir Damienas draugauja. Labas rytas. Jie gėjai. Mano draugės ir aš, taip pat visi plačių pažiūrų ir atviros širdies žmonės visai nieko prieš tai neturi. 15


P. C. Cast ir Kristin Cast

– Nesitikėjau tavęs čia susitikti, – vebleno Džekas. – Maniau, kad tu vis dar... hmm... na... – nutilo jis, visiškai suglumęs ir kuo dailiausiai nuraudęs. – Manei, aš vis dar tūnau savo kambaryje? – padėjau jam. Jis linktelėjo galva. – Ne, – tvirtai atsakiau. – Šito man jau gana. – Vaje, kokia laimė, – pragydo Erina, bet, Šonei nespėjus deramai prisidėti, nuo durų atklydo įžūliai seksualus juokas, privertęs mus visus atsigręžti ir išsižioti. Į kambarį įsiūbavo Afroditė, kvatodama ir mirkčiodama Darijui, vienam iš jauniausių ir dailiausių Erebo sūnų karių, saugančių Nakties namus, ir itin grakščiai atmetė plaukus. Šita mergina puikiai sugeba daryti kelis darbus išsyk, bet aš tiesiog pakraupau išvydusi, kokia ji atrodo nerūpestinga, kieta ir rami. Vos prieš dvi dienas ji vos nežuvo, paskui visiškai paklaiko, nes safyro spalvos pusmėnulio kontūras, kuris pasirodo jaunikliams ant kaktos, Žymėdamas jų Permainų pradžią, vesiančią į tapsmą vampyru arba į mirtį, – pranyko. Vadinasi, ji kažkaip sugebėjo atvirsti į žmogų.

Nesutramdomasis  

Knygos Nesutramdomasis ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you