Issuu on Google+

42    D e a n K o o n t z

dėmių buvo ir ant terakotinių grindų plytelių. Virtuvė atrodė paplūdusi krauju. Tas vaizdas taip pašiurpino, kad Mičis norėjo vėl užsimerkti. Bet jam dingtelėjo beprotiška mintis: jeigu užmerks antrą kartą akis prieš siaubingą tikrovę, apaks visam laikui. Suskambo telefonas.


7 K

ad pasiektų telefoną, jam nereikėjo lipti į kraujo klaną. Po trečio skambučio pakėlė ragelį ir išgirdo dūstantį savo paties balsą. – Alio! – Brangusis, tai aš. Jie klausosi. – Houle, ką jie tau padarė? – Viskas gerai,  – jos balsas buvo tvirtas, bet neatrodė, kad viskas gerai. – Aš virtuvėje, – tarė jis. – Žinau. – Kraujas… – Taip. Negalvok apie tai. Miči, jie sako, kad turime vieną minutę, tik vieną minutę. Jis pagavo Houlės užuominą: vieną minutę, ir galbūt jau niekada… Kojos ėmė linkti. Stvėręs virtuvinę kėdę Mičis klestelėjo ant jos ir pasakė: – Koks siaubas. – Tu nekaltas. Nepriekaištauk sau. – Kas tie išsigimėliai, gal jie išprotėję? – Pavojingi bjaurybės, bet ne bepročiai. Atrodo… jie profai. Nežinau. Pažadėk man vieną dalyką. – Aš čia mirštu.


44    D e a n K o o n t z

– Brangusis, klausyk, pažadėk man. Pažadėk, kad jeigu man kas nors atsitiks… – Nieko tau negali atsitikti. – Jeigu man kas nors atsitiks, – primygtinai kalbėjo ji, – laikyk liežuvį už dantų. – Negaliu net pagalvoti. – Po velnių, tu turi tylėti. Privalai laikyti liežuvį už dantų ir gyventi toliau. – Bet mano gyvenimas – tai tu. – Jeigu netylėsi, kvaiša šienpjovy, mane nukeps. – Padarysiu viską, ko jie prašo. Aš tave susigrąžinsiu. – Jeigu netylėsi, sumokėsi savo subine, Referti. Pamatysi vaizdelių, kurie verti geriausių filmų apie vaiduoklius. – Viešpatie, aš myliu tave. – Žinau. Aš irgi tave myliu. – Aš labai myliu tave. Ji neatsiliepė. – Houle! Tyla nukrėtė tarsi elektros srovė, Mičis pašoko nuo kėdės. – Houle! Ar girdi mane? – Girdžiu girdžiu, kvaiša šienpjovy, – atsakė banditas, su kuriuo jis jau kalbėjo anksčiau. – Šunsnuki. – Suprantu, pyksti… – Mėšlo gabale. – …bet nesidraskyk, nėra laiko. – Jeigu tu jai ką nors padarysi… – Jau padariau. O jei nesiliausi, iš tos kalės padarysiu bifšteksą. Aiškus savo bejėgiškumo suvokimas nuslopino Mičio įniršį, pyktis virto nuolankumu. – Tik nemuškit jos daugiau. Nemuškit. – Referti, nusiramink. Nusiramink, paaiškinsiu tau kai ką. – Gerai. Nusiraminau. Paaiškink. Aš nieko nesuprantu…


Į t a r i a m a s i s     45

Kojos vėl ėmė linkti. Užuot atsisėdęs ant kėdės jis koja nubraukė ant grindų pažirusias šukes ir atsiklaupė. Kažkodėl klūpoti ant kelių dabar jam buvo patogiau nei sėdėti ant kėdės. – Apie kraują, – kalbėjo toliau grobikas. – Aš partrenkiau ją ant žemės, nes ji norėjo pabėgti. Aš jos nemušiau. – O kraujas… – Klausykis, ką aiškinu. Užveržiau jai ant rankos guminį raištį, o kai iššoko vena, pradūriau adata – kaip gydytojas, ir privarvinau keturis buteliukus kraujo. Mičis atsirėmė galva į orkaitės dureles. Užsimerkė, pasistengė susikaupti. – Mes ištepėme krauju jai delnus ir padarėme tuos pėdsakus. Tiesiog išmozojom kruvinom rankom spintelių paviršių. Užlašinom kraujo ant grindų. Referti, visa tai tik scenografija, kad atrodytų, esą ji ten buvo žudoma. Mičis pasijuto kaip tas vėžlys, stovintis prie starto linijos, o vyrukas kitame laido gale – tai triušis, jau nubėgęs pusę distancijos. Mičis negalėjo jo pavyti. – Scenografija? Kam? – Jeigu prarasi šaltakraujiškumą ir pasiskųsi, policija nesugebės išnarplioti šio pagrobimo. Pamatys virtuvę ir padarys išvadą, kad tu pats nukneckinai savo žmoną. – Aš nieko nesakysiu. – Gerai. – Kodėl taip pasielgėte su tuo žmogumi, vedžiojusiu šunį? Suprantu, jums tai vieni niekai. – Tai tik apsidraudimas,  – paaiškino banditas.  – Mėgstame apsidrausti. Pasigesi virtuvinio peilio, mes paėmėme jį iš stovo. Mičis nė netikrino. – Peilį suvyniojome į tavo marškinėlius ir mėlynus džinsus. Drabužiai sutepti Houlės krauju. Kaip ji ir sakė, grobikai buvo tikri profesionalai. – Ryšulį paslėpėme tavo sklype, – aiškino toliau grobikas. – Tu lengvai nesurasi, o policijos šunys suras.


46    D e a n K o o n t z

– Aš viską nufotografavau. – Žinojau, kad tai padarysi. Esi nekvailas. Štai kodėl apsidraudėme. – Tai kas toliau? Paaiškinkit man, kas darosi. – Ne dabar. Esi pernelyg susijaudinęs. Negerai, Miči. Kai nesugebi valdyti emocijų, gali padaryti klaidų. – Aš ramus,  – užtikrino Mičis, nors širdis daužėsi, o ausyse spengė nuo pašokusio kraujospūdžio. – Miči, negalima daryti klaidų. Nė vienos klaidelės. Kaip sakiau, gerai būtų tau nurimti. Kai atauši, pasikalbėsim. Paskambinsiu šeštą valandą. Tebeklūpodamas Mičis atsimerkė ir pažiūrėjo į laikrodį. – Dar daugiau nei dvi su puse valandos. – Tebesi darbiniais drabužiais, purvinas. Nusiprausk po karštu dušu, pasidarys geriau. – Juokiesi iš manęs. – Šiaip ar taip, turi gražiau atrodyti. Dušas, paskui persirengi ir išeini iš namų kur nors atsipalaiduoti. Tik kad mobilusis telefonas būtų įkrautas. – Geriau palauksiu čia. – Ne, Miči. Namai pilni prisiminimų apie Houlę, visi kampai pilni jos. Tavo nervai perkais. Man reikia, kad būtum ramesnis. – Gerai. Sutinku. – Dar vienas dalykas. Norėčiau, kad paklausytum šio… Mičis manė, kad norima pasityčioti iš jo bejėgiškumo, ir jis vėl išgirs iš skausmo klykiančią Houlę. – Nereikia, – išlemeno jis. Bet išgirdo du įrašytus balsus, labai aiškiai. Pirmasis balsas buvo jo paties: Niekada nebuvau matęs nužudyto žmogaus. Nesate pratęs prie tokių vaizdų. Manau, ne. Dar blogiau pamatyti nužudytą moterį… moterį arba vaiką. Antras balsas buvo detektyvo Tagarto.


Į t a r i a m a s i s     47

Grobikas pakomentavo: – Jeigu būtum prieš jį praskydęs, Houlė dabar jau būtų negyva. Mičiui atrodė, kad veidas, atsispindintis ant aprūkusių orkaitės durelių, žvelgia į jį iš pragaro. – Tagartas vienas iš jūsų. – Gal vienas iš mūsų, gal ir ne. Miči, turėtum suprasti, kad bet kas gali būti vienas iš mūsų. Taip saugiau ir tau, ir Houlei. Kiekvienas gali būti vienas iš mūsų. Aplink Mičį jie surentė sienas, o dabar ant viršaus dar užvožė dangtį. – Miči, man nesinori tavęs palikti su šia niūria gaida. Norėčiau tau praskaidrinti ūpą. Žinok, mes jos neliesime. – Tu jau mušei ją. – Ir dar mušiu, jeigu nedarys, kas liepiama. Bet mes jos neliesime. Mes ne prievartautojai, Miči. – Kodėl turėčiau tikėti? – Suprantu, Miči. Aš vedžioju tave už nosies, manipuliuoju. Ir, žinoma, dar daug ko nepaaiškinau… – Jūs žmogžudžiai, bet ne prievartautojai? – Visa, ką pasakiau, yra tiesa. Jeigu atsektum mūsų pokalbius nuo pradžios, pamatytum, kad laikausi duoto žodžio ir tesiu pažadus. Mičiui norėjosi jį nudėti. Niekada jokiam žmogui jis nejuto tokios neapykantos, o šį tipą norėjo sunaikinti. Telefono ragelį jis gniaužė taip smarkiai, kad net įskaudo ranka. Bet nepajėgė atpalaiduoti. – Esu pratęs turėti reikalų su padirbiniais, Miči. O tu man tikslus prietaisas, kokybiškai pagaminta, jautri mašina. – Mašina? – Minutėlę dar šnektelėk su manimi, gerai? Gadinti ar laužyti gerą mašiną nėra prasmės. Juk nusipirkęs ferarį negaliu nepilti tepalų – be jų automobilis nevažiuos. – Tik pamanyk, aš – feraris.


48    D e a n K o o n t z

– Miči, kol tu man reikalingas, nebūsi laužomas ir prievartaujamas. Iš ferario aš tikiuosi tikrų stebuklų, bet nereiškia, kad savo automobiliu ruošiuosi taranuoti mūrą. – O aš jaučiuosi lyg jau pramušęs mūrą. – Tu kietesnis, nei pats apie save manai. Tačiau kad gautume iš tavęs naudos, mes užtikriname: su Houle elgiamės pagarbiai. Ir jeigu tu padarysi, ką liepsime, ji grįš namo sveika ir… nepaliesta. Houlė nebuvo silpna. Fizinės kančios neturėjo taip lengvai palaužti jos psichikos. Bet žaginimas kur kas labiau žeidžia moters sielą, širdį nei kūną. Galbūt Houlės grobikas tikrai norėjo išvaduoti Mičį nuo kai kurių baimių. Tik gerus ketinimus tas kalės vaikas pateikė su sąlygomis. – Man rodos, iki šiol negavau atsakymo į savo klausimą, – atsakė jam Mičis. – Kodėl privalau tikėti tuo, ką jūs kalbate? – Todėl, kad privalai. Tai buvo neatšaukiamas nuosprendis. – Privalai, Miči. Kitaip tuoj pat neteksi Houlės. Banditas baigė pokalbį. Mičis tebebuvo sukniubęs ant kelių iš bejėgiškumo. Staiga ragelyje pasigirdo įsakmus dispečerės balsas, primenantis pavargusį, nervingą darželio auklėtojos toną, ir pareikalavo padėti ragelį. Mičis padėjo ragelį ant grindų, tik įkyrus pypsėjimas privertė paklusti operatorės reikalavimui. Klūpodamas Mičis vėl atsirėmė kakta į orkaitės dureles ir užsimerkė. Galvoje buvo sumaištis. Atsiminimų audra atakavo vaizduotę. Prieš akis boluojantis Houlės paveikslas grąžino jį į malonių, svaigių pojūčių praeitį. Prisiminti Houlę buvo gera, bet sykiu ir baisu, nes praeitis galėjo tapti nebesugrąžinama. Baimė ir pyktis. Gailestis ir liūdesys. Jis dar nebuvo išgyvenęs praradimų. Gyvenimas jo neparuošė praradimams. Jis stengėsi nusiraminti, nes jautė, kad jei turės blaivią galvą, galės ką nors padaryti dėl Houlės. Jam nereikia laukti grobikų


Į t a r i a m a s i s     49

komandų. Jis pats gali padaryti ką nors reikšminga. Jis turi imti veikti jos labui. Jis gali jai padėti. Nuo ilgo klūpojimo ant keraminių grindų įskaudo keliai. Skausmas šiek tiek prablaivė galvą. Mintys, tarsi sprogusios bombos skeveldros draskiusios protą, dabar sūkuriavo ramiai, it nuo medžio į lėtą upės tėkmę krintantys lapai. Sąmonės paviršiuje, šiek tiek žemiau nei tas minčių srautas, kuris analizavo padėtį, glūdėjo aiškus suvokimas: jis gali ką nors nuveikti dėl Houlės. Grindys buvo nepakenčiamai kietos, tarsi stiklas pjovė kelius. Jis tikrai gali ką nors padaryti dėl Houlės. Ką nors. Aiškaus atsakymo – ką – nebuvo. Kelius gėlė. Mičis bandė nekreipti dėmesio į skausmą, bet paskui atsistojo. Kankinanti nuojauta atsitraukė. Jis uždėjo telefono ragelį ant aparato. Teks laukti kito skambučio. Niekada Mičis nebuvo jautęsis toks bejėgis situacijos įkaitas.


Įtariamasis