Issuu on Google+

P. C. Cast ir Kristin Cast

ne prasme) netoli tos vietos, kur atėjome dabar. Maniau, kad ir jis – šmėkla. Iš pradžių. Tada jis mane puolė, o Nala (mieloji katytė) ėmė jį draskyti, tad jis peršoko per dvidešimties pėdų aukščio tvorą ir dingo naktyje, o mudvi su Nala likome pastėrusios. Ypač tada, kai pastebėjau, kad mano katytės letenėlės kruvinos. Nuo šmėklos kraujo. Visiška nesąmonė. Tačiau apie antrąjį susitikimą niekam neužsiminiau. Nei geriausiai draugei Stivei Rei, nei savo globėjai Vyriausiajai kunigei Neferetei, nei gražuoliukui naujajam vaikinui Erikui. Niekam. Norėjau. Bet paskui prasidėjo visi nesusipratimai su Afrodite... ėmiau vadovauti Tamsos dukroms... draugauti su Eriku... turėjau baisiai daug darbo mokykloje... ir taip toliau, visa kažkaip prisimiršo, ir štai prabėgo mėnuo, o dar niekam neprasitariau. Dabar net mintis kam nors papasakoti atrodė paika. Klausyk, Stive Rei / Neferete / Damienai / Dvynukės / Erikai, prieš mėnesį mačiau mirusio Elioto vaiduoklį, jis buvo labai baisus, puolė mane, o Nala jam nuleido kraują. Ak, o jo kraujas labai smirdėjo. Patikėk. Aš labai mėgstu skaniai kvepiantį kraują (štai kokia aš išsigimėlė, dauguma jauniklių kraujo troškimo nejaučia). Tai pamaniau, papasakosiu. Kurgi ne. Tikriausiai mane nusiųstų pas vampyrų psichologą, ir, vargeli, juk šitaip tikrai neįkvėpčiau pasitikėjimo minioms kaip naujoji Tamsos dukrų vadovė? Turbūt ne. Be to, kuo daugiau laiko ėjo, tuo lengviau darėsi ir pačiai patikėti, kad susitikimą su Eliotu išsigalvojau. Gal ten buvo ne Eliotas (ar jo šmėkla, ar dar kas nors). Nepažinojau visų iki vieno čionykščių jauniklių. Gal būta ir kito vaiko bjauriais pasišiaušusiais raudonais plaukais ir suglebusia blyškia oda. Aišku, daugiau tokio vaiko nemačiau, bet vis tiek. O tas keistai kvepiantis kraujas. Na, gal kai kurių jauniklių kraujas kvepia keistai. Nejau per mėnesį galėčiau viską apie tai išmanyti? Be to, abiejų šmėklų akys degė raudonai. Kas gi čia dabar? 52


išduotoji

Man net galvą ėmė sopėti. Nekreipdama dėmesio į tokių minčių keliamą nerimą ir šiurpą, ryžtingai pasukau nuo tvoros (ir nuo visokių šmėklų), kai akies kampučiu pastebėjau kažką krutant. Sustingau. Ten buvo pavidalas. Kūnas. Kažkas. Tas kažkas stovėjo po milžinišku senu ąžuolu, kuriame prieš mėnesį radau Nalą. Jis buvo atgręžęs man nugarą ir atsirėmęs į medį, nunarinęs galvą. Gerai. Manęs jis nepastebėjo. Nenorėjau žinoti, kas ten. Iš tikrųjų mano gyvenime įtampos jau gana. Šmėklų man užtenka. (Ir, pažadėjau sau, šįsyk tikrai papasakosiu Neferetei apie keistai kraujuojančias šmėklas, besitrainiojančias mokyklos patvoryje. Ji vyresnė. Jai įtampa nepakenks.) Širdis taip daužėsi, kad dievaži net Nalos murkimą nustelbė, ir aš lėtai, tyliai ėmiau trauktis atatupsta tvirtai sau prižadėdama, kad niekada daugiau čia nevaikštinėsiu viena vidury nakties. Niekada. Kas aš, dvasios ligonė? Kodėl nepasimokiau pirmą ar antrą sykį? Tada koja užmyniau sausą šakelę. Trekšt! Net aiktelėjau. Nala ėmė labai garsiai narnėti (nejučia primygau ją prie krūtinės). Stovintysis po medžiu staiga pakėlė galvą ir atsigręžė. Pasirengiau arba klykti ir bėgti nuo piktos raudonakės šmėklos, arba klykti ir muštis su ja. Šiaip ar taip, klykti būtina, todėl giliai įkvėpiau ir... – Zoja? Čia tu? Balsas buvo žemas, seksualus ir jau pažįstamas. – Lorenai? – Ką čia veiki? Jis nė neketino žengti prie manęs, tad nejaukiai pasimuisčiusi išsišiepiau, lyg prieš kelias akimirkas vos nebūčiau prileidusi iš išgąsčio kelnių, atsainiai gūžtelėjau pečiais ir nuėjau po medžiu. – Labas, – pasakiau nutaisiusi suaugusios balsą. Tuomet prisiminiau, kad jis manęs šio to klausė, ir apsidžiaugiau, kad tamsoje taip aiškiai nematyti, jog nuraudau. 53


P. C. Cast ir Kristin Cast

– Ak, tik ėjau iš arklidžių, ir mudvi su Nala pasirinkome ilgesnį kelią. Ilgesnį kelią? Ką aš čia paistau? Lorenas man pasirodė susijaudinęs, bet dabar nusijuokė, ir nuostabus jo veidas sušvelnėjo. – Ilgesnį? Mat kaip? Sveikutė, Nala. Jis pakasė katei galvytę, o ši nemandagiai, kaip buvo visada įpratusi, ėmė niurzgėti, paskui grakščiai nušoko man iš rankų ant žemės, pasipurtė ir vis dar narnėdama tyliai nupėdino. – Nepykit. Ji nelabai draugiška. Lorenas šyptelėjo. – Neimk į galvą. Mano katinas Ernis primena seną bambeklį. – Ernis? – kilstelėjau antakius. Jo žavi šypsena pasidarė kaip bernioko, neįtikėtina, bet nuo to Bleikas tik pagražėjo. – Aha, Ernis. Jis mane pasirinko, kai buvau trečiaklasis. Tais metais baisiausiai žavėjausi „Iksmenais“. – Su tokiu vardu kiekvienas būtų bambeklis. – Na, galėjo būti ir blogiau. Metais anksčiau negalėjau liautis žiūrėjęs „Žmogaus voro“. Nedaug trūko, kad jis būtų tapęs Voreliu ar Piteriu Parkeriu. – Jūs tikrai esate sunki našta savo katinui. – Ernis tau pritartų! – Jis vėl nusijuokė, ir aš vos susiturėjau neėmusi isteriškai kikenti nuo jo žavesio lyg mažvaikė vaikinų grupės koncerte. Akimirką net ėmiau su juo flirtuoti! Ramiai. Nesakyk ir nedaryk nieko kvailo. – Tai ką gi čia veikiate? – paklausiau nekreipdama dėmesio į painiavą galvoje. – Rašau haiku. – Jis pakėlė ranką, ir tik dabar pastebėjau, kad laiko baisiai kietą, pasakiškai brangų oda įrištą rašytojo sąsiuvinį. – Valandomis prieš aušrą čia, vienatvėje, semiuosi įkvėpimo. 54


išduotoji

– Vaje! Atleiskite. Nenorėjau jums trukdyti. Atsisveikinsiu ir eisiu sau, – pamojavau (kaip vėpla) ir jau norėjau eiti, bet jis laisvąja ranka čiupo man už riešo. – Nereikia. Įkvėpimo man teikia ne tik vienatvė. Jo ranka buvo šilta, svarsčiau, ar jis jaučia, kaip tvinksi mano pulsas. – Na, nenoriu jums trukdyti. – Nesijaudink. Netrukdai. – Jis spustelėjo man riešą ir (deja) paleido. – Na gerai. Haiku. – Nuo jo prisilietimo kaip kvailiukė suplukau, tad stengiausi atgauti sveiką protą. – Tai japoniški tam tikros metrikos eilėraščiai, tiesa? Kai jis nusišypsojo, baisiausiai apsidžiaugiau, kad pernai per poezijos pamokas taip atidžiai klausiausi ponios Vynekės. – Teisingai. Man labiausiai patinka penkių–septynių–penkių skiemenų forma. – Lorenas nutilo, ir jo šypsena pasikeitė. Nuo jos man pilve ėmė kirbėti, o jo tamsios, gražios akys žvelgė tiesiai į mane. – Jei jau kalbame apie įkvėpimą – galėtum man padėti. – Žinoma, mielai, – atsakiau džiaugdamasi, kad iš balso nebuvo girdėti, kaip man stinga oro. Vis dar žvelgdamas man į akis, jis pakėlė ranką ir brūkštelėjo man per petį. – Niktė čia tave pažymėjo. Jis neklausė, bet aš linktelėjau galva. – Taip. – Norėčiau apžiūrėti. Jei tau nebūtų per daug nejauku. Nuo jo balso mane nukrėtė šiurpas. Protas mane tikino, kad jis tik nori apžiūrėti mano tatuiruotes, nes jos be galo keistos, ir kad jis tikrai manęs nekabina. Jam tikriausiai atrodau tik vaikas – mergytė – jauniklė su keistomis Žymėmis ir neįtikėtinomis galiomis. Štai kaip mane tikino protas. Tačiau jo akys, jo balsas, jo ranka, vis dar glostanti man petį, – visa tai man sakė ką kita. 55


P. C. Cast ir Kristin Cast

– Parodysiu. Vilkėjau mėgstamiausią švarkelį – juodos zomšos, sukirptą taip, kad tobulai man tiko. Po juo – tamsiai violetinę palaidinę. (Taip, dabar lapkričio pabaiga, bet nebejaučiu šalčio taip, kaip jusdavau, kol nebuvau Pažymėta. Visi mes tokie.) Pamažu smaukiau švarkelį nuo pečių. – Leisk, padėsiu. Jis stovėjo labai arti manęs, priešais, bet kiek pasislinkęs į šoną. Iškėlęs dešinę ranką, jis pirštais suėmė švarkelio apykaklę ir nusmaukė jį man nuo pečių taip, kad šis susirangė ties alkūnėmis. Lorenas turėjo įbesti akis į mano apnuogintą petį ir aikčioti, išvydęs tatuiruotes, kokių niekada neturėjo joks kitas man žinomas jauniklis ar vampyras. Tačiau jis toliau spoksojo man į akis. Ir staiga mano širdis suplazdėjo. Lioviausi jaustis paika, nerami, kvėša paauglė. Jo žvilgsnis manyje pabudino moterį, ir sukirbus šitai naujajai mano savasčiai užplūdo ramus pasitikėjimas savimi, kokį retai kada jusdavau. Lėtai pakėliau ranką ir nusmaukiau ploną grublėtos medvilninės palaidinės petnešėlę nuo peties, ir ši nuslydo ten pat, kur ir švarkelis. Tada, nenuleisdama nuo jo akių, nubraukiau šalin ilgus plaukus, pakėliau smakrą ir mažumėlę pasisukau visu kūnu, kad jis aiškiai matytų mano petį iš nugaros, dabar visai nuogą, tik su siaurute juodos liemenėlės juostele. Jis dar kelias akimirkas žvelgė man į akis, jutau vėsų nakties orą ir priešpilnio mėnulio glamones ant nuogos krūtinės, peties ir nugaros odos. Labai lėtai Lorenas prisiartino, suėmė mane už žasto ir apžiūrėjo petį iš nugaros. – Neįtikėtina, – beveik sukuždėjo jis. Jutau, kaip jis vedžioja pirštais per labirintą primenančias raštų vijas, labai panašias į mano veido Žymę, tik paįvairintas keistomis runomis. – Nieko panašaus nesu regėjęs. Lyg būtum senovės kunigė, staiga atgijusi mūsų laikais. Kokia palaima būti greta tavęs, Zoja Redbird. 56


išduotoji

Mano vardą jis tarė tarsi maldą. Jo balsas ir prisilietimas vertė šiurpti odą, o mane pačią – virpėti. – Atleisk. Matyt, sušalai. – Švelniai, bet paskubomis Lorenas užtempė palaidinės petnešėlę ir pataisė švarkelį. – Virpėjau ne iš šalčio, – girdėjau, kad tariu žodžius, ir nežinojau, ar didžiuotis savimi, ar baisėtis savo įžūlumu. Pienas ir šilkas Kaip trokštu prisiliesti Mus stebi mėnuo. Deklamuodamas eilėraštį, jis neatitraukė nuo manęs akių. Jo balsas, visada toks išlavintas, toks tobulas, tapo duslus ir kimus, lyg jam būtų buvę sunku kalbėti. Tarsi jo balsas gebėtų mane sušildyti, taip nukaitau, kad jutau ugnies upėmis kūnu srūvantį kraują. Dilgčiojo šlaunys, aš vos gaudžiau kvapą. Jei jis mane pabučiuos, turbūt sprogsiu. Nuo tos minties taip išsigandau, kad prašnekau: – Dabar pat sukūrėt? – Šįsyk jau aiškiai buvo girdėti, kaip gaudau kvapą. Jis lengvai papurtė galvą ir vos šyptelėjo. – Ne. Jį prieš daugelį šimtmečių parašė senovės japonų poetas, pilnaties šviesoje pamatęs nuogą savo mylimąją. – Kaip gražu, – pagyriau. – Tai tu graži, – atsakė jis ir priglaudė ranką man prie skruosto. – O šįvakar suteikei man įkvėpimo. Dėkoju. Jutau, kaip linkstu prie jo, ir dievaži jo kūnas atsiliepė. Gal ir nesu labai patyrusi. Ir, kad mane kur, taip, vis dar esu nekalta. Bet (dažniausiai) nesu visiška pusgalvė. Suprantu, kai patinku vaikinui. O šitam vaikinui – bent tą akimirką – tikrai susukau galvą. Uždėjau ranką ant jo ir, pamiršusi viską, įskaitant ir Eriką, ir tai, kad Lorenas – suaugęs vampyras, o aš – jauniklė, min57


P. C. Cast ir Kristin Cast

timis įsakiau jam mane pabučiuoti, paliesti drąsiau. Žvelgėme į kits kitą. Abu sunkiai alsavome. Paskui jo akys akimirksniu persimainė iš tamsių ir meilių į tamsias ir atsainias. Jis atitraukė ranką man nuo skruosto ir žengė atatupstas. Jo atsitraukimas mane nudilgė it žvarbus vėjas. – Buvo malonu pasimatyti, Zoja. Ir darsyk dėkui, kad leidai apžiūrėti Žymę. Jis šypsojosi mandagiai ir padoriai. Vos man linktelėjo, kone oficialiai nusilenkė, o tada nuėjo. Nežinojau, ar imti klykti iš nevilties, ar verkti iš gėdos, ar urgzti iš pykčio. Susiraukusi murmėdama panosėje, nekreipdama dėmesio į vis dar virpančias rankas, nužingsniavau į bendrabutį. Tokiais atvejais būtinai reikia pasikalbėti su geriausia drauge.

58


P. C. Cast ir Kristin Cast

Skubėjau kiek įkabindama ir visai nenustebau, kad jis mane nusivijo. – Ne, – pertraukė Hitas, kai liepiau jam eiti sau. – Palydėsiu tave iki „vabaliuko“. Nesiginčijau. Pažinau tokį jo toną. Kad ir koks Hitas būtų linksmuolis padauža, tėvelis jį gerai išauklėjo. Nuo trečios klasės jis buvo džentelmenas – atidarydavo man duris ir nešiodavo vadovėlius, nors draugai mus pravardžiuodavo kavalierium su pana... Hitas būtinai turėjo palydėti mane iki automobilio. Ginčytis buvo beprasmiška. Mano „vabaliukas“ vienišas stovėjo po vešliu medžiu taip pat, kaip jį palikau. Kaip visada Hitas aplenkė mane ir atidarė dureles. Nesusitvardžiau ir šyptelėjau jam. Na, juk dėl to jis man šitiek metų ir patiko – jis toks mielas. – Dėkui, Hitai, – pasakiau ir sėdau prie vairo. Ketinau praverti langelį ir atsisveikinti su juo, bet jis jau lėkė aplink automobilį ir po akimirkos išsišiepęs įsitaisė ant keleivio sėdynės. – Klausyk, negaliu tavęs vežtis sykiu, – pasakiau. – Ir skubu, tad niekur negaliu pavėžėti. – Žinau. Manęs nereikia pavėžėti. Turiu savo ratus. – Na, tai gerai. Tada lik sveikas. Vėliau paskambinsiu. Jis nė nekrustelėjo. – Hitai, gal jau... – Turiu tau šį tą parodyti, Zo. – Tik greitai. Nenorėjau piktai atrėžti, bet tikrai reikėjo skubėti į mokyklą ir skambinti. Kodėl, po galais, neįsimečiau vienkartinio Damieno telefono į rankinę? Nekantriai barbenau pirštais į vairą, o Hitas įbruko ranką į džinsų kišenę ir ėmė ten raustis. – Štai. Prieš porą savaičių ėmiau nešiotis jį su savimi, dėl viso pikto. 124


išduotoji

Iš kišenės jis išsitraukė plokščią, maždaug colio ilgio daikčiuką. Suvyniotą, regis, į sulankstytą kartono gabaliuką. – Hitai, klausyk. Tikrai turiu važiuoti, o tu... Man užgniaužė kvapą, nebaigiau sakinio. Jis išvyniojo daikčiuką. Blyškioje šviesoje ašmenys viliojančiai žybtelėjo. Mėginau kalbėti, bet išdžiūvo burna. – Noriu, kad gertum mano kraują, Zoja, – paprasčiausiai pasiūlė jis. Mano kūną nukrėtė siaubingas ilgesio virpulys. Abiem rankom įsitvėriau vairo, kad jos nedrebėtų... ar nečiuptų skutimosi peiliuko ir neperrėžtų mielos, šiltos jo odos, iš kurios imtų sunktis ir varvėti gardus kraujas... – Ne! – riktelėjau ir pasibaisėjau, kaip jis susigūžė nuo stipraus mano balso. Nurijau seiles ir susitvardžiau. – Paslėpk jį ir lipk iš mašinos, Hitai. – Aš nebijau, Zo. – O aš bijau! – kone pravirkau. – Nėra ko bijoti. Tik tu ir aš, kaip visada. – Tu pats nesupranti, ką darai, Hitai. Negalėjau nė pažvelgti į jį. Bijojau, kad jei pažvelgsiu, nebeįstengsiu atsikalbinėti. – Suprantu. Tą naktį tu gėrei mano kraują. Buvo... neįtikėtina. Negaliu liautis apie tai galvojęs. Man norėjosi klykti. Ir aš negalėjau liautis apie tai galvojusi, nors labai stengiausi. Tačiau jam to sakyti negalėjau. Nesakysiu. Tik pagaliau pažvelgiau į jį, ir rankos liovėsi drebėti. Vien nuo minties apie jo kraują oda tempėsi ir kaito. – Eik sau, Hitai. Taip negerai. Tačiau nespėjau jo sulaikyti. Hitas pakėlė peiliuką ir persibraukė juo per kaklo šoną. Apspangusi stebeilijau į ploną raudoną siūlelį, išryškėjusį ant baltos jo odos. 125


P. C. Cast ir Kristin Cast

Paskui mane užplūdo kvapas – tirštas, tamsus, gundomas. Lyg šokolado, tik saldesnis ir goslesnis. Vos per kelias sekundes jis užliejo visą mašiną. Jis viliojo mane kaip dar niekas pasaulyje. Ne šiaip sau troškau jo paragauti. Būtinai turėjau jo paragauti. Nė pati nepajutau, kaip staiga pasilenkiau per siaurą tarpelį tarp mudviejų sėdynių masinama jo kraujo. – Taip. Taip ir padaryk, Zoja, – Hito balsas buvo žemas ir kimus, lyg kalbėtų baisiai uždusęs. – Aš... aš noriu jo paragauti, Hitai. – Žinau, mieloji. Ragauk, – kuždėjo jis. Nesusilaikiau. Iškišau liežuvį ir nulaižiau kraują jam nuo kaklo.

126


išduotoji

T ryliktas skyrius __

Jo skonis pasklido mano burnoje. Kai seilės palietė negilią žaizdą, kraujas ėmė plūsti stipriau, suvaitojusi taip, kad vos pati pažinau savo balsą, prasižiojau ir priglaudžiau lūpas prie jo odos laižydama gardųjį raudonąjį siūlelį. Pajutau, kaip Hitas mane apglėbia, o aš apkabinau jo pečius, kad tvirčiau prispausčiau prie burnos. Jis atlošė galvą ir sudejavo: „Taip.“ Viena jo ranka lietė mano užpakalį, kita palindo po megztuku ir suspaudė krūtį. Nuo prisilietimų pasidarė dar maloniau. Mano kūną nutvilkė kaitra, visa tiesiog liepsnojau. Lyg judesius valdytų kas nors kitas, perbraukiau ranka Hitui per petį, krūtinę ir ėmiau glostyti kietą gumbą džinsų priekyje. Visos protingos mintys išgaravo. Gebėjau tik jausti, ragauti ir liesti. Pasąmonėje suvokiau besielgianti taip, kaip reikalauja kone gyvuliški instinktai, alkani ir plėšrūs, bet nekreipiau dėmesio. Troškau Hito. Troškau jo taip, kaip dar niekada gyvenime. – O Dieve, Zo, taip, – aikčiojo jis ir ėmė linguoti klubais mano rankos ritmu. Kažkas pabeldė į keleivio langelį. – Ei! Ko čia graibotės! Nuo vyriško balso krūptelėjau, ir karštis atlėgo. Pastebėjau apsaugininko uniformą ir atšlijau nuo Hito, bet jis priglaudė mano galvą sau prie kaklo ir pasisuko taip, kad, matyt, tiesiai prie ke127


P. C. Cast ir Kristin Cast

leivio durelių stovintis apsaugininkas manęs neįžiūrėtų ir nebūtų matyti iš Hito kaklo varvančio kraujo. – Ar girdit, padaužos! – staugė apsaugininkas. – Dinkit iš čia, nes užsirašysiu pavardes ir paskambinsiu tėvams. – Gerai, pone! – smagiai šūktelėjo Hitas. Neįtikėtina, jo balsas skambėjo visiškai ramiai, tik kiek pridusęs. – Tuojau išvažiuojam. – Žiūrėkit man. Nenuleisiu akių. Jau tas jaunimas... – piktai murmėjo apsaugininkas traukdamas šalin. – Gerai, jis nuėjo, kraujo nebepastebės, – pasakė Hitas ir paleido mane. Aš iškart atšokau, prisispaudžiau prie durelių kuo toliau nuo Hito. Drebančiomis rankomis atsegiau rankinę, suradau nosinaitę, padaviau jam, bet stengiausi neprisiliesti. – Prisidėk ją prie kaklo, kad nustotų kraujuoti. Jis pakluso. Atsidariau langelį, sugniaužusi rankas godžiau įkvėpiau tyro oro, stengdamasi išmesti iš galvos Hito kūno ir kraujo kvapą. – Zoja, pažiūrėk į mane. – Negaliu, Hitai, – nurijau ašaras, deginančias gerklę. – Būk geras, eik sau. – Pirma pažiūrėk į mane ir paklausyk, ką pasakysiu. Atsigręžiau ir pažvelgiau į jį. – Kaip, po galais, sugebi taip ramiai laikytis ir taip normaliai kalbėti? Jis vis dar laikė priglaudęs prie kaklo nosinaitę. Jo veidas įraudo, plaukai susivėlė. Jis šypsojosi man, o man regėjosi, kad dar niekada nesu mačiusi tokio gražuolio. – Nurimk, Zo. Man graibytis su tavimi ir yra visiškai normalu. Jau tiek metų einu dėl tavęs iš galvos. Kai man buvo penkiolika, o jam septyniolika, mudu išsamiai pasikalbėjome, kad aš dar nepasirengusi su juo mylėtis. Jis sakė su128


išduotoji

prantąs ir sutinkąs laukti – žinoma, mudu retsykiais kaip reikalas pasigraibydavome, – bet dabar mašinoje viskas buvo kitaip. Kaitriau, žvėriškiau. Žinojau, kad jei leisiu sau toliau su juo matytis, netrukus prarasiu nekaltybę, ir ne todėl, kad Hitas įkalbės. O dėl to, kad nesuvaldysiu savo kraujo troškulio. Ta mintis mane ir baugino, ir labai žavėjo. Užsimerkiau ir pasitryniau kaktą. Suskaudo galvą. Ir vėl. – Tau skauda kaklą? – paklausiau žvelgdama į jį pro praskėstus pirštus lyg kvailame siaubo filme. – Nea. Nė truputėlio, Zo. Visai manęs nesužeidei. – Jis atitraukė mano ranką nuo veido. – Viskas bus gerai. Nustok šitaip jaudintis. Norėjau juo patikėti. Ir staiga sumojau, jog noriu dar kartą su juo susitikti. Atsidusau. – Pasistengsiu. Tačiau man tikrai laikas važiuoti. Negaliu pavėluoti į mokyklą. Jis suspaudė man ranką. Jutau, kaip tvinksi jo kraujas, ir žinojau, kad jo širdis plaka vienu ritmu su manąja, lyg būtume susiderinę. – Pažadėk, kad man paskambinsi, – paprašė jis. – Pažadu. – Ir kad kitą savaitę vėl čia susitiksime. – Nežinau, kada galėsiu atvažiuoti. Vidury savaitės man bus nelengva ištrūkti. Maniau, jis puls ginčytis, bet Hitas tik linktelėjo galva ir spustelėjo man ranką. – Aišku, suprantu. Nuolat gyventi mokykloje turbūt labai užknisa. Sutarkime šitaip: penktadienį mes savo stadione žaidžiame su „Dženksu“. Gal galėtume po rungtynių susitikti „Starbucks“? – Gal. – Pasistengsi? 129


P. C. Cast ir Kristin Cast

– Taip. Jis išsišiepė ir pasilenkęs pakštelėjo man į skruostą. – Šaunuolė, Zo! Iki penktadienio. – Išlipo iš automobilio ir prieš uždarydamas dureles pridūrė: – Myliu tave, Zo. Nuvažiuodama mačiau jį galinio vaizdo veidrodėlyje. Jis stovėjo automobilių aikštelės vidury, vis dar prispaudęs prie kaklo nosinaitę, ir atsisveikindamas mojo man. – Ir ką gi tu čia išdarinėji, Zoja Redbird? – garsiai paklausiau savęs, o pilkas dangus praplyšo ir viską užliejo šaltu lietumi.

Kai partipenau į kambarį, buvo penkios po pusės trijų. Laiko stoka išėjo į gera. Neturėjau kada ilgai mąstyti, ko imtis. Stivė Rei ir Nala vis dar kietai miegojo. Nala net išsirangė iš tuščios mano lovos ir susiraitė greta Stivės Rei galvos ant pagalvės, pamačiusi tai, šyptelėjau. (Mano katė kaip niekas kitas sugebėdavo užgrobti pagalvę.) Tykiai atidariau viršutinį kompiuterio stalo stalčių, pačiupau vienkartinį Damieno telefoną ir popierėlį, ant kurio užsirašiau FTB numerį, tada nuėjau į vonią. Porą sykių giliai įkvėpiau prisiminusi Damieno patarimą: „Ilgai nepliurpk. Kalbėk truputį piktai ir mažumėlę lyg pamišėlė, bet neišsiduok esanti paauglė.“ Surinkau numerį. Kai dalykiškas vyro balsas atsiliepė: „Federalinių tyrimų biuras. Kuo galiu padėti?“, nutaisiau tylų, spigų balsą ir kapojau žodžius, tarsi vos tramdyčiau tą nelemtą neapykantą, tvyrančią už jų (šitaip įsijausti mane primokė Erina, netikėtai pademonstravusi politikos išmanymą). – Noriu pranešti apie bombą, – kalbėjau toliau neleisdama jam įsiterpti, bet lėtai ir aiškiai, nes žinojau, kad pokalbis įrašomas. – Mano grupuotė „Gamtos džihadas“ (pavadinimą sugalvojo Šonė) ją padėjo po vandeniu ant tilto per Arkanzaso upę I–40 kelyje, netoli Vėberio krioklių taurų (šio žodžio išmokė Damienas). 130


Išduotoji