10
1 skyrius
S
VEIKI ATVYKĘ Į ŽIOVULIŲ SLĖNĮ – žavingą vietelę, apsuptą banguojančių žalių kalvų, tarp kurių čiur-
lena upeliai, o kalvų šlaituose, kiek akys užmato, ganosi karvės. Štai viena iš jų.
1
Šiek tiek žinių apie Žiovulių slėnį. Jeigu visas Žiovulių slėnio karves sukrautum vieną ant kitos, tai jos pasiektų iki Mėnulio ir atgal. (Bet gal verčiau taip nedaryti, nes karvės bijo aukščio ir atvirame kosmose negali kvėpuoti be šalmo.)
2
Per 1836 metų rinkimus dėl balsų skaičiavimo klaidos karvė buvo išrinkta Žiovulių slėnio mere. (Paskui ji taip patiko miestiečiams, kad buvo perrinkta dar ir antrai kadencijai.) Tos karvės statula iki šiol tebestovi centrinėje miesto aikštėje.
Jeigu kiaurą dieną stovėsi šalia karvės, išgirsi, kad ji per tą laiką sumūks kokį šimtą kartų. Skaičiuoti, kiek sykių karvės sumūkia, yra mėgstamas Žiovulių slėnio gyventojų laisvalaikio užsiėmimas.
Štai taip! Jei jums patinka karvės, jūs tikrai džiaugsitės gyvenimu Žiovulių slėnyje! Deja, Mailsui Merfiui karvės nepatiko. 3
2 skyrius
Š
TAI ČIA – MAILSAS MERFIS. Jis dabar važiuoja į Žiovulių slėnį. Atidžiai įsižiūrėkite į jo veidą.
Matot, koks susiraukęs? Koks paniuręs? Atkreipkit dėme-
sį, kaip jis veidu spaudžiasi prie stiklo, tarsi ketindamas iššokti iš mašinos! Girdit, kaip sunkiai jis dūsauja?
Šiandien tai jau turbūt šimtasis atodūsis... 4
– Liaukis dūsavęs, Mailsai, – vairuodama automobilį, sudraudė sūnų Džudė Merfi. – Juk nuo šiol turėsim namą! Tavo kambarys bus didesnis. Ir turėsim kiemą! Viską pradėsim nuo pradžių. Todėl visai ne pro šalį būtų nusišypsoti...
Tačiau Mailsui nesinorėjo šypsotis – jis nė kiek nesidžiaugė, kad kraustosi į Žiovulių slėnį. Jam buvo liūdna, kad teko skirtis su savo bičiuliais – Karlu ir Benu. Jam buvo gaila senojo buto rausvame pastate netoli vandenyno. Gaila senojo savo kambario, kurio visos sienos ir lubos buvo išlipintos žemėlapiais. Jis bandė pasiimti juos su savim, bet tie žemėlapiai buvo priklijuoti taip tvirtai, kad drisko mėginant atplėšti. (Ak, ir kam reikėjo juos taip tvirtai prilipdyti!) Jam buvo gaila ir Makso krautuvės, kurioje buvo įpratęs pirktis saldainių. 5
Dar jis gedėjo didžiausio mokyklos pokštininko šlovės, kurią buvo įgijęs per daugelį metų juodu darbu ir neprilygstamu sumanumu. Mailsas vis dar vylėsi, kad jie tuoj apsisuks ir grįš namo. Tačiau mašina be paliovos riedėjo į priekį ir netrukus pravažiavo ženklą:
6
3 skyrius
B
UVO JAU GEROKAI PO VIDURNAKČIO,
o Mailsas vis dar blaškėsi po naująjį savo kambarį. Kam-
barys buvo per didelis. Jo sienos – per baltos. Visur pilna dėžių. Mailsui seniai buvo metas miegoti, tačiau jis dar nesigulė, nes kambarys buvo visiškai ne toks, kaip reikia. Ir namas buvo niekam tikęs. Ir kiemas. Mailsui nesinorėjo nei didelio kambario, nei namo, nei kiemo. Čia nieko nepavyks pradėti nuo pradžių. Čia viskas sumauta. Jis užgesino lempą, stovinčią ant dėžės, ir įsiropštė į lovą.
7
Bet vis tiek negalėjo užmigti. Savo senajame kambaryje prieš užsnūsdamas jis už lango girdėdavo bangų ošimą. Mailsas atsikėlė iš lovos ir pravėrė langą. Kažkur toli sumūkė karvė.
Pro senojo kambario langą dvelkdavo jūros kvapas. O čia trenkė karvėmis. Šiandien buvo juoda diena, o rytojus laukė dar baisesnis. Rytoj jam teks eiti į naująją mokyklą. Kamuojamas baimės, Mailsas vėl atsigulė į lovą.
8
4 skyrius
M
AILSAS IR PABUDO, kamuojamas baimės. Jis atsimerkė ir įsispoksojo į plikas baltas lubas. Naktį
sapnavo, kad visa tai tėra košmaras, ir dabar jam norėjosi sapnuoti toliau.
Mailsas kietai užmerkė akis. Vėl pabandė užmigti, tačiau girdėjo, kaip apačioje, virtuvėje, bruzda mama. Ji ruošė pusryčius. Pakvipo kiaušiniene. Ir karvėmis. Nors gal tiktai karvėmis. 9
Mailsas sukirto kiaušinienę. Jos skonis buvo kaip baimės, nors gal tai ir buvo baimė. Toji baimė jo neapleido ir mašinoje pakeliui į Žiovulių slėnio Mokslų ir menų gimnaziją. – Mama, o gal aš galėčiau šitą klasę peršokti? – paklausė Mailsas. – Juk daug vaikų taip daro. Galėčiau šiemet užsiimti vien projektais. Juk žinai, aš turiu daugybę projektų. Ir šiemet galėtų būti mano projektiniai metai! – Mailsai, jeigu peršoki vieną klasę, tai nereiškia, kad ištisus metus dykinėji. Tiesiog iškart pereini į aukštesnę klasę. – Žinau, mama. Bet jei taip padaryčiau, tai tarp bendramokslių būčiau pats jauniausias. O tai galėtų neigiamai atsiliepti tolesnei mano raidai. Štai kodėl manau, kad projektiniai metai būtų pats tinkamiausias dalykas! – Nebus jokių projektinių metų. – Tai gal tada galėčiau per šituos metus pakeliauti? Juk žinai, kaip aš trokštu pamatyti pasaulį! Ir sakoma, kad kelionės labai plečia akiratį. – Ne. – O tai gal galėčiau išeiti metams akademinių atostogų? Ar žinai, ką tai reiškia, mama? – Taip. O tu ar žinai, ką tai reiškia? – Iš esmės tą patį – projektinius metus. – Ne. 10
Jie sustojo priešais mokyklą. – Ar nieko nepamiršai? – paklausė Džudė. Mailsas pasitikrino savo daiktus. Jis turėjo naują kuprinę, naują krepšelį su pietumis, naują segtuvą, naujus aplankus, naują švarkelį ir – svarbiausia! – savo senąjį pokštų sąsiuvinį. Iš išorės tas sąsiuvinis atrodė niekuo neypatingas, žinoma (kad nekeltų įtarimų), tačiau viduje jis buvo fantastiškas: pilnas planų, žemėlapių, užrašų ir schemų, susijusių su pačiomis šauniausiomis Mailso iškrėstomis išdaigomis. Triukas su vaiduokliu. Pokštas su trūkstamu priekiniu dantimi. Operacija „Permirkęs namų darbas“. Viskas buvo čia, ir dar daugybė kitų. Dvi katės vietoj šuns. Žuvis lovoje. Becukris limonadas. Misija – pyragas. Visi šie šaunūs dalykai ir pelnė Mailsui neprilygstamo pokštininko šlovę. Kečupas, panašus į kraują. Razinų invazija. Operacija „Smėlėti šortai“. 11