Page 1

222


18

skyrius

Vaikinas iš 1-os apygardos mirė nė nespėjęs ištraukti ieties. Mano strėlė giliai įsikirto jam į sprandą. Jis parkrito ant kelių ir sutrumpino ir taip jau neilgą savo gyvenimą, nes ištraukė strėlę ir paplūdo krauju. Aš vėl įstatau strėlę į lanką ir, taikydamasi tai į vieną, tai į kitą pusę, klausiu Ru: – Ar jų yra daugiau? Kiek? Kol išgirstu, žodžius jai tenka pakartoti kelis kartus. Ru pargriuvusi ant šono ir susirietusi į kamuoliuką. Nuvelku žudiko kūną kuo toliau, išsitraukiu peilį ir išlaisvinu Ru iš tinklo. Pakanka žvilgtelėti į žaizdą, kad suprasčiau, jog Ru pagydyti nesugebėsiu. Greičiausiai niekas nesugebėtų. Ieties smaigalys iki pat koto suvarytas jai į pilvą. Pritupiu prie Ru, bejėgiškai stebeiliju į styrantį ginklą. Nėra jokios prasmės kalbėti paguodos žodžių, žadėti, kad viskas bus gerai. Ji nekvaila. Ru ištiesia ranką ir aš griebiu ją kaip skęstantysis šiaudą. Lyg mirčiau aš, o ne Ru. – Nudėjai tą niekšą? – sušnibžda ji. – Neabejok, – atsakau. – Tu turi laimėti, – taria ji. 223


– Esu pasiryžusi. Dabar esu pasiryžusi laimėti už mus abi, – pažadu. Išgirstu patrankos šūvį ir apsidairau. Šūvis turbūt driokstelėjo dėl vaikino iš 1-os apygardos. – Pabūk su manim. – Ru stipriau suspaudžia man ranką. – Žinoma, pabūsiu. Pasiliksiu su tavimi, – pasakau. Pasilenkiu arčiau, pasidedu jos galvą ant kelių. Švelniai užkišu tamsius tankius plaukus jai už ausies. – Padainuok, – paprašo Ru, bet aš vos girdžiu jos žodžius. Padainuoti? Susimąstau. Ką padainuoti? Moku tik kelias dainas. Sunku patikėti – ir mano namuose kartą skambėjo muzika. Muzika, kurią padėjau sukurti aš. Tėvas turėjo tokį gražų balsą, kad sunku buvo jam nepritarti – tik aš nebedainuodavau, kai jis mirė. Nebent kai Prima sunkiai susirgdavo. Tuomet dainuodavau jai dainas, kurias ji mėgo nuo kūdikystės. Padainuoti. Ašaros gniaužia gerklę, balsas prikimęs nuo dūmų. Bet jei toks yra Primos, tai yra Ru, paskutinis noras, pabandysiu. Daina, kurią prisimenu šią akimirką, yra lopšinė. Ją mūsų krašto žmonės dainuoja neramiems, alkaniems kūdikiams, kad greičiau užmigtų. Tai sena, labai sena lopšinė. Sukurta mūsų kalnuose. Ją mano muzikos mokytojas vadino kalniečių daina. Žodžiai paprasti ir liejasi lengvai, žadėdami šviesesnę rytdieną. Kosteliu, sunkiai nuryju seiles ir uždainuoju: Toli toli pievose po ieva Žolių lova žalia ir pagalvė minkšta. Dėk galvą ant jos ir užmerk akis – Kai pabusi, vėl saulytė pakils.

224


Čia saugu, čia ramu, Čia saulutės užstos nuo bėdų. Čia saldūs sapnai išsipildo, Ir meilė laukia tavęs. Ru vokai virpėdami užsimerkia. Jos krūtinė vos vos kilnojasi. Pravirkstu, ašaros teka skruostais. Tačiau turiu baigti dainą. Toli toli pievose giliai paslėpta Lapų mantija ir mėnulio takas. Pamiršk savo sielvartą ir bėdas. Ir kai vėl išauš rytas, jie bus dingę. Čia saugu, čia ramu, Čia saulutės užstos nuo bėdų. Paskutinę eilutę sušnibždu vos girdimai: Čia saldūs sapnai išsipildo, Ir meilė laukia tavęs. Tylu ir ramu. Paskui mano dainą pasigauna strazdai giesmininkai. Sėdžiu ir žiūriu, kaip mano ašaros krinta ant Ru skruostų. Nuaidi patrankos šūvis, pranešantis, kad ji mirė. Pasilenkiu ir pabučiuoju ją į smilkinį. Lėtai, lyg bijodama pažadinti, padedu Ru galvą ant žemės ir paleidžiu ranką. Dabar Organizatoriai laukia, kad aš išsinešdinčiau. Tada jie galės pasiimti Ru kūną. Nėra ko man ilgiau čia likti. Apverčiu vaikiną iš 1-os apygardos ant pilvo, pasiimu jo kuprinę ir 225


ištraukiu strėlę, kuria jį nužudžiau. Nupjaunu ir Ru kuprinės diržus, žinau, ji norėtų, kad pasiimčiau kuprinę, tačiau ietį jos pilve palieku. Ginklai, įstrigę kūnuose, paimami iš arenos. Man ieties nereikia, taigi, kuo greičiau Organizatoriai ją paims, tuo bus geriau. Negaliu atitraukti akių nuo Ru. Ji atrodo dar mažesnė nei paprastai, kaip paukščiukas, susisukęs lizdą iš tinklo. Negaliu jos taip palikti. Ji nebesikankina, bet atrodo bejėgė. Neapkęsti vaikino iš 1-os apygardos, kuris miręs taip pat atrodo bejėgis, irgi beprasmiška. Iš tikrųjų aš nekenčiu Sostinės. Esame čia, kad linksmintume Sostinės gyventojus. Man galvoje suskamba Geilo balsas. Jo neapykanta Sostinei pagrįsta, turiu tai pripažinti. Ru mirtis priverčia mane suvokti, kaip nekenčiu žiaurumo ir neteisybės, primestų mums Sostinės. Arenoje jaučiuosi dar bejėgiškesnė nei namie. Nesumąstau, kaip galėčiau atkeršyti Sostinei. O gal galėčiau? Tada prisimenu ant stogo Pito pasakytus žodžius: Tiktai trokštu mirti būdamas savimi. Nenoriu, kad jie mane pakeistų. Paverstų kokiu monstru, koks nesu. Dabar suprantu, ką jis turėjo galvoje. Noriu sugėdinti juos čia ir dabar, kad pajustų atsakomybę. Noriu parodyti Sostinei, jog kiekvienas paaukotasis turi tai, ko jie negali valdyti, nors ir kaip mus verstų. Ru nebuvo žaisliukas. Ir aš tokia nesu. Už kelių žingsnių auga laukinės gėlės. Gal tai tik piktžolės, bet žiedai gražūs, violetiniai, geltoni ir balti. Priskinu saują žiedų ir sugrįžtu prie Ru. Papuošiu jos kūną gėlėmis. Paslepiu bjaurią žaizdą. Išpuošiu veidą. Prikaišioju šviesių gėlių jai į plaukus. Organizatoriai turės tai parodyti. Net jei nutars dabar nukreipti kameras į kitą arenos vietą, jiems teks parodyti šį vaizdą, 226


kai sraigtasparnis atvyks paimti kūno. Tada visi gyventojai pamatys Ru ir supras, kad tai padariau aš. Žengiu atgal ir paskutinį kartą pasižiūriu į Ru. Atrodo, ji iš tikrųjų užmigo pievoje. – Sudie, Ru, – sušnibždu. Prispaudžiu tris vidurinius kairės rankos pirštus prie lūpų ir pasiunčiu oro bučinį. Paskui neatsigręždama nueinu. Paukščiai nutyla. Strazdas giesmininkas įspėjamai sušvilpia – praneša, kad pasirodė sraigtasparnis. Galva neišneša, kaip jie sužino. Tie paukščiai girdi, ko žmogus negali girdėti. Sustoju ir žvalgausi po mišką. Neatsigręžiu. Kūnas greitai paimamas, vėl pasigirsta įprastas paukščių čiulbėjimas. Ru nebėra. Dar vienas strazdas giesmininkas, iš pažiūros jaunas paukštis, nusileidžia ant šakos ir užtraukia Ru melodiją. Jis nesugeba pamėgdžioti mano dainos ar sraigtasparnio ūžimo, bet vis kartoja kelias Ru natas. Tas, kurios reiškė, kad ji saugi. – Jai gerai, ji saugi, – sakau paukščiui, eidama tolyn. – Nebereikia dėl jos jaudintis. Jai gera ir saugu. Neapsisprendžiu, kur eiti. Jaukumas, kurį patyriau su Ru, išgaravo. Klaidžioju po mišką iki pat saulėlydžio. Nieko nebijau, netgi nesisaugau. Esu lengvas grobis. Tačiau jei būčiau ką nors sutikusi, būčiau nudėjusi. Tikrai nebūčiau dvejojusi ir ranka nebūtų sudrebėjusi. Mano neapykanta Sostinei nė kiek nesumenkino neapykantos varžovams. Ypač profesionalams. Jie sumokės už Ru mirtį. Tačiau nė vieno nesutinku. Mūsų liko mažai, arena didelė. Netrukus Organizatoriai sugalvos, kaip suvaryti mus į krūvą. Tačiau šiandien buvo pralieta užtektinai kraujo. Galbūt mums net leis ramiai išsimiegoti. 227


21

skyrius

Iki sutemų renku akmenis ir kaip gebėdama stengiuosi paslėpti įėjimą į olą. Tai lėtas ir sunkus darbas, bet padėjusi daug pastangų lieku patenkinta. Ola dabar atrodo natūraliai, kaip daugybė aplink stūksančių didesnių ar mažesnių akmenų. Galiu pralįsti pas Pitą pro mažą landą, bet iš lauko jos nematyti. Tai gerai, nes ir šiąnakt reikės dalytis su juo miegmaišiu. Be to, jei negrįžčiau iš puotos, Pitas bus paslėptas, bet ne įkalintas. Nors abejoju, ar jis ilgai išgyvens be vaistų. Jei žūsiu per puotą, vargu ar Žaidynes laimės paaukotasis iš 12-os apygardos. Upelyje susigaunu smulkių žuvelių, pripilu visus indus vandens, išvalau, sutvarkau ginklus. Iš viso turiu devynias strėles. Pasvarstau, ar nepalikus Pitui peilio, kad turėtų ginklą, kol manęs nebus, bet tai beprasmiška. Jis teisus – kamufliažas yra paskutinis ginklas. O man peilio gali prireikti. Kas žino, su kuo teks susidurti? Kai puota prasidės, Keitas, Klovė ir Trešas tikrai bus netoliese. Nesu tikra dėl Lapiaveidės, nes ji vengia susirėmimų – nėra fiziškai stipri. Ji netgi žemesnio ūgio negu aš ir neginkluota, jei tik pastaruoju metu nesusirado kokio ginklo. Greičiausiai laikosi 265


kur netoliese, ieško maisto. Tačiau toji trijulė... manęs laukia sunkus darbelis. Galiu žudyti iš toli. Tai mano pranašumas, bet žinau, kad, norėdama pasiimti dvyliktu numeriu pažymėtą kuprinę, turėsiu susigrumti su varžovais. Žvilgčioju į dangų, viliuosi, gal iki aušros vienu priešininku liko mažiau. Veltui. Taigi rytoj susirinks visi varžovai. Per puotas visuomet kas nors nužudomas. Įlendu į olą, užsidedu akinius ir susirangau prie Pito. Laimė, šiandien ilgai ir gerai išsimiegojau. Turiu neužmigti. Nemanau, jog kas nors gali pulti olą šią naktį, bet negaliu pramiegoti aušros. Šiąnakt šalta, bjauriai šalta. Tarsi Organizatoriai būtų paleidę šalčio bangą, greičiausiai jie taip ir padarė. Guliu šalia Pito ir bandau sugerti visą jo karštį. Keista liestis kūnu prie žmogaus, kurio siela taip toli. Jei Pitas būtų grįžęs į Sostinę ar į 12-ą apygardą nukakęs, ar į mėnulį, būtų lengviau pasiekiamas. Tokia vieniša nesijaučiau nuo Žaidynių pradžios. Turi ištverti sunkią naktį, pasakau sau. Stengiuosi, bet negaliu liautis galvojusi apie motiną ir Primą, svarstau, ar jos sudės bluostą šią naktį. Kai Žaidynės vyksta taip ilgai ir laukiama tokio svarbaus įvykio kaip puota, mokyklos dažniausiai uždaromos. Mano šeima gali žiūrėti Žaidynes per seną, išklerusį, amžinai mirgantį televizorių namie arba įsilieti į minią aikštėje ir žiūrėti dideliame ryškiame ekrane. Kas geriau – laukti dviese namie ar justi kaimynų paramą aikštėje? Žmonės tars joms paguodos žodelį, jei turės, pasidalys maistu. Ar kepėjas aplanko jas dabar, kai mudu su Pitu esame viena komanda, ar tesi pažadą? Greičiausiai 12-os apygardos gyventojai dabar nusiteikę pakiliai. Retas mūsų atstovas yra ištvėręs iki šios Žaidynių pa266


kopos. Žinoma, žmonės žavisi manimi ir Pitu, ypač dabar, kai mes kartu. Užmerkusi akis, įsivaizduoju, kaip jie, susirinkę prie ekrano, ragina mus nepasiduoti. Matau juos – Taukuotąją Sju, Madžę, netgi Tvarkdarius, kurie pirkdavo sumedžiotus žvėrelius, – garsiai sveikinančius mus. Matau ir Geilą. Aš jį pažįstu. Jis nerėks ir nesveikins. Jis seks kiekvieną akimirką, kiekvieną judesį ir trokš, kad grįžčiau namo. Susimąstau, ar jis nori, kad grįžtų ir Pitas. Geilas nėra mano vaikinas, bet gal juo taps, jei užsinorėsiu? Jis siūlė bėgti. Ar vien dėl išskaičiavimo? Gal mudu sieja stipresnis ryšys? Įdomu, ką Geilas mano apie bučinius. Pro plyšį tarp akmenų matau dangumi keliaujantį mėnulį. Nutarusi, kad liko trys valandos iki aušros, suskumbu ruoštis. Pasirūpinu Pitu – šalia palieku vandens ir pirmosios pagalbos vaistinėlę. Jei negrįšiu, nieko kito jam nereikės. Kiek padvejojusi nutraukiu jo striukę ir užsivelku ant savosios. Jis nesušals. Nei dabar karščiuodamas miegmaišyje, nei dieną. Gulėdamas su striuke Pitas sukeps. Rankos stingsta nuo šalčio, taigi, išsitraukiu atsarginę Ru kojinių porą, išpjaunu skyles pirštams ir užsimaunu. Šilčiau. Įsidedu į jos kuprinėlę maisto, butelį vandens, tvarsčių, užsikišu už diržo peilį, pasiimu lanką ir strėles. Jau buvau beišeinanti, bet prisimenu turinti vaizduoti nelaimingą įsimylėjėlę. Pasilenkiu ir bučiuoju Pitą ilgai, aistringai. Įsivaizduoju atodūsius Sostinėje ir apsimetu braukianti ašarą. Paskui pro plyšį tarp akmenų išlendu į nakties tamsą. Iškvepiamas oras virsta mažais baltais debesėliais. Šalta lyg namie lapkričio naktį. Tą naktį, kai ištykinau į mišką su žibintu rankoje, sutartoje vietoje radau Geilą. Susigūžę sėdėjome, siurbčiojome žolelių arbatą iš metalinės gertuvės, susuktos į užtiesalą, 267


ir tikėjomės, kad grobis perbėgs kelią iki išauštant. Ak, Geilai, pamanau. Jei tik tu dabar galėtum saugoti mano užnugarį... Skutu taip greitai, kiek leidžia drąsa. Su akiniais neblogai matau tamsoje, bet vis dar negirdžiu kaire ausimi. Bijau, kad sprogimas sužalojo ją nepagydomai. Nesvarbu. Jei grįšiu namo, būsiu tokia aptekusi pinigais, kad galėsiu įsigyti klausos aparatą. Naktį miškas kitoks. Pro akinius atrodo neatpažįstamai pasikeitęs. Lyg medžiai, gėlės ir akmenys nuėjo miegoti ir vietoj savęs atsiuntė bauginančius pakaitalus. Nerizikuoju, einu pažįstamu keliu. Grįžtu prie upelio ir traukiu Ru slėptuvės netoli ežero link. Pakeliui nesusiduriu su kitais paaukotaisiais. Arba ateisiu pirmoji, arba kiti laukia nuo vakar vakaro. Iki puotos daugiau nei valanda, gal net dvi. Susirangau krūme ir imu laukti grumtynių pradžios. Kramtau mėtų lapus, skrandis daugiau nieko nepriima. Dėkui Dievui, apsivilkau ir Pito, ir savo striukes. Jei ne, turėčiau judėti, kad nesustirčiau į ragą. Aušta ūkanota, pilka diena, varžovų vis dar nematyti. Nieko nuostabaus. Kiekvienas nori išnaudoti savo pranašumą – jėgą, gudrumą, sumanumą, – ir nuslėpti silpnybes. Svarstau, ar jie įtaria, kad Pitas su manimi. Abejoju, ar Lapiaveidė su Trešu žino, jog jis sužeistas. Tegu mano, kad Pitas dengia mane, kai pulsiu prie kuprinės. Arenoje jau šviesu, galiu nusiimti akinius. Ima čiulbėti ryto paukščiai. Argi ne laikas? Išsigąstu atėjusi ne į tą vietą. Bet ne, esu tikra – Klaudijus Templsmitas nurodė Kornukopiją. Ji čia. Ir aš čia. Kada gi prasidės puota? Kai pirmasis saulės spindulys sušvinta ant Kornukopijos aukso, aikštelė tarsi atgyja. Žemė prie rago persiskiria, į areną iškyla apskritas stalas, padengtas akinamai balta staltiese. Ant 268


jo padėtos keturios kuprinės, dvi didelės, juodos, su numeriais 2 ir 11, vidutinio dydžio žalia kuprinė, pažymėta 5 numeriu, ir oranžinė kuprinytė – puikiausiai galėčiau užsikabinti ją ant riešo – paženklinta 12 numeriu. Vos tik stalas sutreškėjęs stoja į vietą, iš Kornukopijos kažkas iššoka, čiumpa žalią kuprinę ir leidžiasi šalin. Lapiaveidė! Tik pamanykit, kaip protingai, nors ir rizikingai ji pasielgė! Kiti dar lūkuriuoja, vertina padėtį, o ji savo jau pastvėrė. Be to, įviliojo mus į spąstus. Kai mūsų kuprinės masinamai guli ant stalo, niekas nepuola jos vytis. Lapiaveidė sąmoningai neliečia kitų kuprinių, kad nebūtų persekiojama. Taip turėjau daryti aš! Kol stengiuosi užgniaužti nustebimą, susižavėjimą, pyktį, pavydą ir bejėgiškumą, rusvų plaukų kupeta pradingsta tarp medžių. Ką gi. Labiau bijojau kitų, bet gal Lapiaveidė yra tikroji mano varžovė. Per ją praradau laiko, suprantu, jog mano eilė bėgti prie stalo. Tas, kas mane aplenks, gali pasičiupti mano kuprinytę ir dingti. Nedvejodama pasileidžiu prie stalo. Pavojų pajuntu dar jo neišvydusi. Laimė, peilis švilpdamas atlekia iš dešinės, išgirstu jį skriejant ir atmušu lanku. Atsigręžiu, įtempiu lanką ir paleidžiu strėlę tiesiai Klovei į širdį. Ji pasisuka, išvengia mirtino smūgio, bet strėlės smaigalys perrėžia kairės rankos žastą. Deja, peilius Klovė svaido dešine, tačiau bent trumpam ją sulaikau – jai teks išsitraukti strėlę ir atsivers žaizda. Bėgu toliau, nesvarstydama įstatau į lanką kitą strėlę, – taip gali tik tas, kas medžioja jau daugelį metų. Pripuolu prie stalo, čiumpu oranžinę kuprinytę ir užsimaunu ant riešo. Ji per maža, kad galėčiau pasikabinti ant peties. Atsigręžiu, noriu šauti, bet peilis sminga man į kaktą, nuslysta virš dešiniojo antakio ir palieka gilią žaizdą. Pliūptelėjęs kraujas 269


srūva veidu, užpila akį. Burnoje pajuntu kraujo skonį. Žengteliu atgal, bet vis dėlto įstengiu paleisti strėlę ten link, kur turėtų būti priešininkė. Iššovusi suprantu, kad nepataikiau. Klovė trenkiasi į mane, parverčia ant nugaros ir keliais priremia pečius prie žemės. Dėl Primos tikiuosi, kad viskas baigsis greitai. Tačiau Klovė nusiteikusi pasimėgauti pergale. Net ir žinodama, jog neturi laiko. Aišku, Keitas yra netoliese, saugo ją, tyko Trešo, galbūt ir Pito. – O kurgi tavo vaikinas, Dvylikta apygarda? Dar nepakratė kojų? – klausia ji. Na, kol kalbamės, aš gyva. – Jis miške. Medžioja Keitą, – sušnypščiu ir suklinku iš visų plaučių: – Pitai! Klovė žiebia kumščiu man į lūpas ir priverčia užsičiaupti. Vis dėlto ji apsidairo, matyt, svarsto, ar mano žodžiai gali būti tiesa. Kai Pitas nepasirodo, Klovė pasisuka į mane. – Melagė, – teškia ir nusivaipo. – Jis beveik lavonas. Keitas jį sunkiai sužeidė. Turbūt užtempei jį į kokį medį ir stengiesi palaikyti gyvastį. O kas toje dailutėje kuprinytėje? Vaistukai mylimajam? Kaip gaila, kad jis jų nesulauks. Klovė atsisega striukę. Jos pamušale – įspūdingas peilių arsenalas. Klovė kruopščiai išsirenka kone elegantišką peilį su baisiais lenktais ašmenimis. – Pažadėjau Keitui, kad surengsiu žiūrovams gražų vaidinimą, jei jis leis tave sugauti. Rangausi stengdamasi ją nusimesti, tačiau veltui. Ji pernelyg sunki ir per daug tvirtai mane laiko. – Pamiršk, Dvylikta apygarda. Mes tave pribaigsim. Taip pat kaip tavo apgailėtiną mažąją sąjungininkę... kuo ji ten buvo 270


vardu? Na ta, kuri karstėsi medžiais? Ru? Taigi, iš pradžių Ru, paskui tu, o tada, manau, leisime gamtai pasirūpinti tavo mylimuoju. Kaip tau patinka? – klausia Klovė. Striukės rankove ji kruopščiai nuvalo kraują nuo mano žaizdos. Tyrinėja mano veidą, sukioja į šonus lyg kokią pliauską, ketindama ką nors išdrožti. Pabandau įkąsti jai į ranką, bet Klovė čiumpa man už plaukų ir vėl prispaudžia prie žemės. – Manau... – ji beveik murkia. – Manau, pradėsiu nuo burnos. – Kai ji juokais perbraukia man lūpas peilio galiuku, sukandu dantis. Nenoriu užsimerkti. Pastaba apie Ru mane supykdė – ryžtuosi mirti oriai. Žiūrėsiu į Klovę su panieka tol, kol pajėgsiu, turbūt nebelabai ilgai, bet spoksosiu į ją ir nerėksiu, mirsiu išdidžiai, nenugalėta. – Ko gero, lūpų tau nebeprireiks. Ar nenorėtum pasiųsti mylimajam paskutinio bučinio? – klausia Klovė. Atsikrenkštusi spjaunu jai į veidą krauju. Ji įsiunta. – Na gerai. Pradėkim. Pasirengiu kęsti skausmą. Tačiau kai pajuntu peilio galiuką prisiliečiant prie lūpos, didžiulė, nežinia iš kur atsiradusi jėga nutrenkia Klovę nuo manęs, ši ima rėkti. Priblokšta nesuprantu, kas vyksta. Ar Pitas sugebėjo ateiti man į pagalbą? Gal Organizatoriai išleido kokį laukinį žvėrį, kad žiūrovams būtų smagiau? Ar gal sraigtasparnis dėl nesuprantamų priežasčių pakėlė Klovę į orą? Pasiremdama nutirpusiomis rankomis, kilsteliu galvą ir pamatau, kad neatspėjau. Klovė kabo per pėdą virš žemės, suspausta Trešo. Garsiai žiopteliu, išvydusi jį tokį, iškilusį virš manęs ir lai271


kantį Klovę kaip skudurinę lėlę. Žinojau, kad jis stambaus sudėjimo, bet dabar Trešas atrodo dar galingesnis ir stipresnis. Lyg būtų arenoje priaugęs svorio. Trešas apsuka Klovę ir trenkia į žemę. Aš pašoku, niekada nebuvau girdėjusi jo šaukiant, tik murmant. – Ką padarei tai mažai mergaitei? Nužudei ją? Klovė keturiomis ropoja atbula kaip paklaikęs vabzdys, ji per daug išsigandusi, kad šauktųsi Keito. – Ne! Ne, tai ne aš! – Tu ištarei jos vardą. Aš girdėjau. Ar tu ją nužudei? – Įtūžis perkreipia Trešo veidą. – Tu ją supjaustei, kaip ką tik rengeisi suraižyti šią merginą? – Ne! Ne, aš... – Klovė pamato Trešo rankoje akmenį sulig nedideliu duonos kepalėliu ir visai pameta galvą. – Keitai! – klykia ji. – Keitai! – Klove! – išgirstu atsakant Keitą, bet jis per toli, kad jai padėtų. Ką jis veikė? Bandė sugauti Lapiaveidę ar Pitą? Ar tykojo Trešo, bet nerado? Trešas trenkia akmeniu Klovei į smilkinį. Kraujas neištrykšta, bet matau, kaip įlinksta kaukolė, ir suprantu, kad jai galas. Klovė dar gyva, krūtinė greitai kilnojasi, iš lūpų išsiveržia dusli dejonė. Kai Trešas pakėlęs akmenį atsigręžia į mane, suvokiu, kad bėgti nėra jokios prasmės. Mano lankas tuščias, paskutinę strėlę paleidau į Klovę. Keistos rudai auksinės Trešo akys mane tarsi paralyžiuoja. – Ką ji turėjo galvoje? Judvi su Ru buvote sąjungininkės? – Aš, aš... mes kovojom kartu. Susprogdinom atsargas. Mėginau ją išgelbėti, tikrai. Tačiau jis mane aplenkė. Tas iš 1-os 272


apygardos, – pasakau. Galbūt jei Trešas žinos, kad padėjau Ru, ilgai manęs nekankins, nužudys greitai. – Ar tu jį užmušei? – klausia jis. – Taip. Aš jį užmušiau. Ir papuošiau jos kūną gėlėmis, – pasakau. – Ir padainavau jai lopšinę. Akis užlieja ašaros. Įtampa, kova nublanksta prieš tuos išgyvenimus. Užplūsta prisiminimai apie Ru, skauda galvą, kausto Trešo baimė ir už kelių žingsnių mirštančios merginos dejonės. – Lopšinę? – šiurkščiai teiraujasi Trešas. – Kol ji merdėjo. Dainavau, kol ji mirė, – pasakoju. – Tavo apygarda... atsiuntė man duonos. – Kilsteliu ranką, bet ne prie strėlės, jos, žinau, nepasieksiu. Noriu tik nusišluostyti nosį. – Trešai, pribaik mane greitai, gerai? Trešo veide atsispindi prieštaringi jausmai. Jis nuleidžia akmenį ir mosteli kone kaltindamas. – Vieną kartą leidžiu tau pabėgti. Dėl tos mažos mergaitės. Tada būsime atsiskaitę. Daugiau jokių skolų. Supratai? Linkteliu – suprantu. Apie skolas. Apie nenorą jų turėti. Suprantu, kad jei Trešas laimės, jam reikės grįžus akis į akį susidurti su apygarda, kuri jau sulaužė visas taisykles padėkodama man, jis irgi laužo taisykles mane paleisdamas. Suprantu, kol kas Trešas nežada suskaldyti man makaulės. – Klove! – Keitas artėja. Iš skausmo balse sprendžiu, kad jis jau mato Klovę gulinčią ant žemės. – Verčiau bėk, ugnine mergaite, – paragina Trešas. Man nereikia kartoti dusyk. Persiverčiu kūlio ir pasileidžiu tolyn nuo Trešo, Klovės ir Keito, kojos atsimuša į kietai suplūktą žemę. Atsigręžiu tik pasiekusi mišką. Trešas su abiem didžiosiomis kuprinėmis pradingsta lygumoje už skardžio, ten aš nesu 273


buvusi. Keitas laikydamas rankoje ietį suklumpa prie Klovės, maldauja jos nemirti. Netrukus jis supras, kad tai beprasmiška, jos neįmanoma išgelbėti. Maunu į tankmę, vis nusibraukiu kraują, tekantį į akį, skuodžiu kaip laukinis sužeistas žvėris, tokia ir esu. Netrukus išgirstu patrankos šūvį, suprantu, kad Klovė mirė ir Keitas dabar leisis mūsų pėdsakais. Arba Trešo, arba mano. Apima baimė, darosi silpna nuo žaizdos galvoje, krato drebulys. Įstatau į lanką strėlę, bet Keitas gali nusviesti ietį beveik taip pat toli, kaip aš iššauti strėlę. Viena paguoda: Trešas turi Keito kuprinę, joje yra daiktas, kurio šiam baisiai reikia. Jei tektų lažintis, sakyčiau, kad Keitas greičiau vysis Trešą, o ne mane. Tačiau vis tiek nesulėtinu žingsnio, kol pasiekiu vandenį. Puolu į upelį su visais batais ir brendu pasroviui. Nusitraukiu Ru kojines, kurios atstojo man pirštines, ir prisispaudžiu prie kaktos, noriu sustabdyti kraujavimą, bet jos permirksta per kelias minutes. Šiaip ne taip nusigaunu iki olos. Pralendu pro akmenis. Prietemoje nusitraukiu oranžinę kuprinytę nuo riešo, atsegu ir iškratau turinį ant žemės. Vienoje dėžutėje yra švirkštas. Nedelsdama įbedu adatą Pitui į ranką ir lėtai suleidžiu vaistus. Susiimu galvą, paskui matau, kaip kruvinos rankos nusvyra į sterblę. Dar prisimenu nepaprastai gražų žaliai sidabrišką drugį, nutūpusį man ant riešo.

274

Profile for knygos.lt

Bado žaidynės  

Knygos Bado žaidynės ištrauka

Bado žaidynės  

Knygos Bado žaidynės ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement