Page 1


Philippa Gregory

Raudonoji karalienė

R omana s

Iš anglų kalbos vertė jurgita jėrinaitė


1453 m. pavasaris

Atviro dangaus šviesa akina išėjus iš kambarių tamsos. Sumirksėjusi išgirstu daugybės balsų riaumojimą. Bet šis šurmulys, virstantis bliovimu, – ne karių, šaukiančių mano vardą, ne kalavijų bilsmas į skydus. Vėjyje plazda ne manieji siuvinėti angelai ir lelijos – plevėsuoja prakeiktos anglų vėliavos pergalingame gegužės brize. Čia kitas griausmas, ne mūsų mylimų giesmių – tai staugia žmonės, išalkę mirties, mano mirties. Priešais mane, žengiančią per kalėjimo slenkstį į miesto aikštę, dunkso mano likimas: medinė pakyla su kopėtėlėmis iš grubių pagalių. Sukuždu: „Kryžių, ar galėčiau gauti kryžių?“ Tada garsėliau: „Man reikia kryžiaus!“ Ir kažkoks vyras, nepažįstamasis, priešas, anglas, iš tų, kuriuos vadiname „prakeiktaisiais“ dėl nesibaigiančios šventvagystės, atkiša iš šakos grubiai išdrožtą kryžių, kurį nesididžiuodama stveriu iš murzinos jo rankos. Spaudžiu jį prie savęs stumiama prie žagarų krūvos, bakinama į viršų kopėtėlėmis, kurių skersiniai drasko padus, kol pasiekiu netvirtą, virš laužo sukaltą platformą. Tada jie šiurkščiai mane apsuka ir suriša rankas už kuolo. Viskas vyksta taip lėtai, jog beveik patikiu, kad laikas suledėjo ir angelai atėjo manęs pasiimti. O juk nutiko ir keistesnių dalykų. Ar angelai neaplankė manęs, kai ganiau avis? Ar ne-


6

p h i l i p pa g r e g o ry

pašaukė vardu? Ar nevedžiau kariaunos išvaduoti Orleano? Ar nekarūnavau dofino, neišstūmiau anglų? Aš, angelų patarta, paprasta mergina iš Domremi? Jie įžiebia prakurus laužo apačioje, dūmai susiveja, ima plaikstytis vėjyje. Kai ugnis pasigauna ir mane apgaubia karščio debesis, imu kosėti, mirksėti, iš akių pasipila ašaros. Ima svilti plikos kojos. Pradedu kvailai mindžikuoti, lyg galėčiau išvengti nepatogumo, dairausi pro dūmus, ar kas neatskuba su vandens kibirais šaukdamas, kad mano karūnuotas karalius uždraudė egzekuciją; arba koks anglas, nupirkęs mane iš kareivio, pripažįsta, kad ne jiems mane žudyti; arba mano Bažnyčia įsitikino, kad esu gera mergina, moteris, kalta tik tuo, kad aistringai tarnavau Dievui. Susigrūdusioje minioje nėra išvaduotojo. Triukšmas virsta kurtinančiu staugimu: prakeiksmų ir palaiminimų, maldų ir nešvankybių mišiniu. Žvelgiu į dangų, laukdama savo angelų, ir į laužo rąstigalius po kojomis. Mano pakyla susiūbuoja, pirmosios žarijos pradegina man švarkelį. Matau, kaip jos tupia ir žėruoja ant mano rankovės, pajuntu, kaip kosėdama nuo dūmų imu kuždėti it maža mergaitė: „Brangiausias Viešpatie, išgelbėk mane, savo dukrą! Brangiausias Viešpatie, paliesk mane ranka. Brangusis Viešpatie, išgelbėk mane, savo tarnaitę...“ Pasigirsta pokštelėjimas, pajuntu smūgį į galvą ir štai, sėdžiu apstulbusi ant miegamojo grindų susiėmusi už ausies, dairausi kaip kvaiša ir nieko nematau. Mano freilina įkiša galvą pro duris ir pamačiusi mane apkvaitusią šalia nuversto klaupto suirzusi burbteli: „Ledi Margareta, eikite miegoti. Jau seniai laikas. Švenčiausioji Mergelė nevertina neklusnių mer-


R a u d o n o ji k a ra l i e n ė

7

ginų maldų. Persistengti nenaudinga. Jūsų motina nori, kad keltumėtės anksti. Negalite melstis visą naktį, tai paika“. Ji užtrenkia duris, o tada išgirstu, kaip ji liepia tarnaitei paguldyti mane į lovą ir miegoti kartu, kad nesugalvočiau atsikelti vidurnaktį dar pasimelsti. Joms nepatinka, kad dažnai meldžiuosi, jos stoja prieš mano pamaldumą, nes esu per jauna ir turiu išsimiegoti. Netgi drįsta įtarinėti, jog tik vaidinu pamaldžią, nors iš tiesų žinau, kad Dievas pašaukė mane ir mano pareiga, aukščiausia pareiga, Jam paklusti. Tačiau netgi ir melsdamasi visą naktį neįstengčiau atgaivinti tos ryškios vizijos, kuri išsisklaidė prieš kelias akimirkas. Vieną mirksnį, vieną šventą valandėlę buvau ten, buvau Orleano mergelė, šventoji Prancūzijos Žana. Aš supratau, ką gali mergina, kokia gali būti moteris. O jos vėl nutrenkė mane į žemę, išbarė kaip paprastą mergiotę ir viską sugadino. – Mergele Marija, vesk mane, angelai, sugrįžkite, – murmu mėgindama vėl atsidurti aikštėje, priešais spoksančias minias, į tą jaudinančią akimirką. Bet jos neliko. Kabindamasi rankomis į lovos stulpą atsistoju. Galva svaigsta nuo pasninkavimo ir maldos, trinu sumuštą kelį. Jie maloniai sudiržę, pakeliu marškinius, kad apžiūrėčiau abu: vienodai šiurkštūs ir paraudę. „Šventojo keliai“, šlovė Viešpačiui, aš turiu „šventojo kelius“! Tiek daug meldžiuosi ant kietų grindų, kad mano keliai baigia pasidengti nuospauda kaip anglų lankininko pirštas. Man dar nėra nė dešimties metų, o jau turiu „šventojo kelius“. Tai juk kažką reiškia, kad ir ką motinai tauzytų mano senoji auklė apie išpūstą ir teatrališką pamaldumą. Mano keliai – kaip šventosios. Nutryniau odą nuolat klūpodama; tokios mano stigmos – „šventojo keliai“.


8

p h i l i p pa g r e g o ry

Meldžiu Dievo, kad gaučiau jų vertą išbandymą ir gyvenimą baigčiau kaip jie. Grįžtu į lovą kaip liepta, nes paklusimas, net ir kvailoms storžievėms, yra dorybė. Nors esu vieno šlovingiausių anglų kariuomenės vadų Prancūzijoje duktė, garsiosios Bofortų giminės atžala ir Henriko VI įpėdinė, vis tiek turiu paklusti savo guvernantei ir motinai kaip paprasta mergaitė. Esu aukšto luomo, paties karaliaus pusseserė, o namie su manimi niekas nesiskaito, turiu elgtis, kaip liepia ta sena kvailė, užparpianti per kunigo pamokslą ir čiulpianti cukruotas slyvas per pamaldas. Pakenčiu ją kaip kryžių, kurį turiu nešti, miniu savo maldose. Tos maldos išgelbės jos nemirtingą sielą – nepaisant to, ko iš tiesų nusipelnė, – nes mano maldos ypatingai palaimintos. Nuo pat mažens, nuo tada, kai buvau penkerių metukų, žinojau esanti ypatingas vaikas Dievo akyse. Daug metų maniau, kad viena tokia esu šitaip apdovanota – kartais jaučiu Dievo buvimą greta, kartais – Mergelės Marijos palaiminimą. Bet praėjusiais metais vienas senas kareivis, traukiantis į savo parapiją iš Prancūzijos, prašinėdamas išmaldos priėjo prie virtuvės durų, kai griebiau grietinėlę. Nugirdau, kaip jis prašo pienininkės kažko užkrimsti, nes yra karys, regįs stebuklus: jis matęs mergelę, kurią vadina Orleano mergele. – Įleisk jį! – įsakiau puldama nuo kėdės. – Jis suskretęs, – atšovė pienininkė, – neleisiu žengti toliau slenksčio. Vargeta susiraitė tarpduryje, nudrėbė ryšulėlį ant grindų.


R a u d o n o ji k a ra l i e n ė

9

– Malonėkite pienelio, jaunoji panele, – ėmė graudžiai melsti. – Ir duonos kriaukšlelę vargšui žmogui, kovojusiam už savo poną ir jo šalį... – Ką sakei apie Orleano mergelę? – nutraukiau maldavimus. – Ir stebuklus? Man už nugaros tarnaitė kažką piktai subambėjo panosėje, užvertė akis, bet atšniojo vargetai kriaukšlę juodos ruginės duonos ir kliūstelėjo puodelį pieno. Kareivis stvėrė nieko nelaukdamas ir nugurgė. Paskui paprašė dar. – Pasakok, – įsakiau. Tarnaitė linktelėjo, kad jis turįs man paklusti, todėl varguolis atsigręžęs nusilenkė. – Tarnavau Bedfordo hercogui Prancūzijoje, kai ausis pasiekė žinia apie prancūzus vedančią mergelę, – pradėjo. – Kai kas laikė ją ragana, kalbėjo, kad susimokiusi su šėtonu. Bet mano kek... – Tarnaitė šnipštelėjo jam, ir kareivis nukando žodžio galą. – Viena mano pažinota jauna prancūzaitė pasakojo, kad ta mergina yra Žana iš Domremi, kuri šnekasi su angelais ir žada išvysti prancūzų princą Prancūzijos soste. Ji visai jauna, iš kaimo, bet tvirtina, neva angelai prabilę jai ir pakvietę gelbėti šalies nuo anglų. Mane pakerėjo kareivio žodžiai. – Su ja šnekėjosi angelai? Karys meilikaujamai išsišiepė. – Taip, panele. Kai buvo ne vyresnė už jus. – Kaip ji privertė žmones ją išklausyti? Kaip įtikino, kad yra nepaprasta? – O, ji išjojo didžiuliu baltu žirgu apsivilkusi vyriškus drabužius, netgi šarvus. Ji turėjo rožių ir lelijų vėliavą, o


10

p h i l i p pa g r e g o ry

kai buvo atvesdinta pas prancūzų princą, pažino jį tarp visų dvariškių. – Ji vilkėjo šarvus? – sukuždėjau stebėdamasi, lyg prieš akis vertųsi mano, o ne keistos prancūzaitės gyvenimo istorija. Kas būtų, jeigu žmonės sužinotų, kad angelai šnekėjosi ir su manimi kaip su ta Žana? – Ji vilkėjo šarvus ir vedė vyrus į kovą, – linktelėjimu patvirtino kareivis. – Pats ją mačiau. Atsisukau į pienininkę. – Duok jam mėsos ir alaus atsigerti. – Mergina nulėkė į podėlį, o mes su keistuoju atklydėliu išėjome laukan. Kareivis klestelėjo ant akmeninio suolo prie durų. Stovėjau laukdama, kol tarnaitė numetė lėkštę prie jo kojų, o jis ėmė paskubom kimšti maistą į burną. Rijo kaip išbadėjęs šuva, be jokios savigarbos, o kai baigė ir ištuštino puodelį, pristojau toliau kamantinėti. – Kur matei ją pirmą kartą? – O, – atsiliepė jis, braukdamas burną rankove. – Buvom apsiautę tokį prancūzų miestą Orleaną, pergale neabejojom. Iki jos visada laimėdavom. Mes turėjom didelius lankus, prancūzai – ne. Skynėm juos kaip taikydami į statines. Pats buvau šaulys. – Kareivis nutilo lyg susigėdęs, kad per daug išsiplepėjo. – Strėlininkas, – pasitaisė. – Dariau strėles. Bet mūsų šauliai laimėdavo kiekvieną mūšį. – Nesvarbu, o kaip Žana? – Tai ir pasakoju apie ją. Turite suprasti, kad prancūzai neturėjo jokių galimybių laimėti. Kur kas išmintingesni ir puikesni žmonės už Žaną žinojo, kad jiems galas. Pasmerkti pralaimėti kiekvienas kautynes.


R a u d o n o ji k a ra l i e n ė

11

– O ji? – sukuždėjau. – Ji esą girdėjusi balsus, angelus. Tie liepę keliauti pas Prancūzijos princą, mulkį ir tiek, nueiti ir priversti užsidėti karūną, o tada išstumti anglus iš mūsų žemių Prancūzijoje. Ji sugebėjo nusikasti iki karaliaus, pareiškė jam, kad turįs atsisėsti į sostą, o ji vesianti jo kariauną. Princas nežinojo ką manyti: gal mergina turi pranašystės dovaną? Šiaip ar taip, neturėjo ko prarasti. Vyrai patikėjo Žana. Nors paprasta kaimietė, apsirengusi kaip šarvuotas karys, su lelijom ir angelais siuvinėta vėliava. Ji nusiuntė žygūną į bažnyčią, o jis radęs seną kryžiuočio kalaviją tiksliai ten, kur ji nurodė, ilgus metus paslėptą. – Tikrai? Kareivis nusijuokė, atsikosėjęs nusispjovė. – Kas žino? Gal yra dalis tiesos. Mano kekš... mano draugė tikėjo, kad Žana – šventa mergelė, pakviesta Dievo, kad išgelbėtų Prancūziją nuo mūsų, anglų. Manė, kad jos negalėtų įveikti joks kalavijas. Kad ji angelėlis. – Kaip ji atrodė? – Mergina visai kaip jūs. Nedidelė, žibančiomis akimis, savim pasitikinti. Mano širdis suspurdėjo. – Kaip aš? – Labai panaši. – Ar žmonės jai irgi amžinai nurodinėdavo, kaip elgtis? Sakė, kad ji nieko neišmano? Kareivis papurtė galvą. – Ne, ne, ji pati tapo vade. Ji laikėsi savo vizijos, vedė keturių tūkstančių vyrų kariuomenę ir užgriuvo mus,


12

p h i l i p pa g r e g o ry

įkūrusius stovyklą prie Orleano. Mūsų vadai nesugebėjo priversti žmonių stoti prieš ją; mes šiurpome vien ją išvydę. Niekas neišdrįso pakelti prieš ją kalavijo. Mes visi manėme, kad ji nesutriuškinama. Traukėmės į Žaržo, o ji mus vijosi ir nuolat puldinėjo. Visi jos bijojome. Guldėme galvą, kad ji ragana. – Ragana ar angelų pasiuntinė? – griežtai paklausiau. Karys šyptelėjo. – Mačiau ją Paryžiuje. Nejutau iš jos jokio blogio. Atrodė, kad pats Viešpats laiko ją ant to stambaus eržilo. Mano vadas pavadino ją kavalerijos gėlele. Dievaži. – Ar ji graži? – sukuždėjau. Pati nesu gražuolė didžiam motinos, bet ne savo nusivylimui, nes nesu tokia tuščia. Jis papurtė galvą ir ištarė tiksliai tai, ką troškau išgirsti. – Ne, negraži, nedaili, nemergaitiška, bet ji visa švytėjo. Linktelėjau. Pasijutau tą akimirką viską... supratusi. – Ar ji ir dabar kaunasi? – Telaimina Dievas jus, kvailute. Ne, ji mirusi. Mirusi... jau maždaug dvidešimt metų. – Mirusi? – Sėkmė nusisuko nuo jos po Paryžiaus; atstūmėme visai nuo miesto sienų, nedaug trūko – tik pamanykit! Galop kažkoks burgundas kareivis nutraukė ją nuo balto žirgo per kautynes, – dalykiškai paaiškino elgeta, – ir pardavė mums, o mes įvykdėme mirties bausmę. Sudeginome už ereziją. Aš nustėrau. – Bet sakei, kad ją vedė angelai! – Ji girdėjo jų balsus iki mirties, – tyliai atsakė kareivis. – Prieš mirtį patikrino ją, sakė, tikrai buvusi nekalta. Tikrai


R a u d o n o ji k a ra l i e n ė

13

mergelė Žana. Ir jos regėjimas, kad būsim sutriuškinti Prancūzijoje, pasitvirtino. Manau, mums riesta. Ji padarė iš savo karaliaus vyrą, sukūrė tikrą kariauną. Žana nebuvo paprasta. Vargu ar kada tokią išvysiu. Ji užsiliepsnojo anksčiau nei užkėlėme ant laužo. Plieskė Šventosios Dvasios liepsna. Man užėmė kvapą. – Aš esu tokia kaip ji, – šnipštelėjau. Elgeta dirstelėjo į susimąsčiusį mano veidelį ir nusijuokė: – Ne, tai tik senos pasakos. Jūs visai nepanaši. Žana mirusi ir greitai jos niekas nebeprisimins. Jos pelenai išbarstyti, kad niekas nesugalvotų statyti jai koplyčios. – Bet Viešpats kalbėjo su ja, su mergina, – bėriau pusbalsiu. – Ne su karaliumi, ne vaikinu. Jis kreipėsi į mergaitę. Senas kareivis linktelėjo. – Neabejoju, kad Žana tuo tikėjo. Ko gero, ji tikrai girdėjo angelų balsus. Turėjo girdėti, ne kitaip. Nes priešingu atveju nebūtų atlikusi to, ką atliko. Išgirdau veriantį guvernantės riksmą nuo paradinių namų durų. Vos spėjau grįžtelėti, kareivis užsimetė kelionmaišį ant peties. – Ar tai tiesa? – paskubom pareikalavau atsakyti žirgliojančio arklidžių pusėn, ten, kur vartai į kelią. – Kareivio pasakojimai, – dviprasmiškai mestelėjo jis. – Galite juos pamiršti, išmeskite ją iš galvos, o manęs, Dievas mato, niekas neprisimins. Leidau jam išeiti, bet Žanos nepamiršau, niekada nepamiršau. Meldžiuosi jai, kad mane vestų, užsimerkusi bandau ją pamatyti. Nuo tos dienos kiekvienam karei-


14

p h i l i p pa g r e g o ry

viui, kuris ateina prie Bletsou durų maldauti maisto, liepiama palaukti, nes su juo norinti susitikti mažoji ledi Margareta. Visada klausiu jų, ar kariavo Les Augustins, Les Tourelles, Orleane, Žoržo, Božensi, Patai, Paryžiuje. Žinau jos pergales kaip gretimus kaimus Bedfordšyre. Kai kuriems teko dalyvauti tuose mūšiuose, vienas kitas netgi buvo ją matęs. Visi pasakoja apie liauną merginą ant stambaus žirgo, vėliavą, plevėsuojančią jai virš galvos, pastebėtą pačiam kautynių įkarštyje; merginą kaip karalių, prisaikdintą atnešti šaliai pergalę ir taiką, atsiduoti Dievo tarnystei; tik merginą, nieko nesiskiriančią nuo manęs, bet didvyrę.

Kitą rytą per pusryčius sužinau, kodėl man uždrausta melstis per naktį. Motina liepia ruoštis kelionei, ilgai kelionei. – Vykstame į Londoną, – ramiai dėsto ji. – Į rūmus. Netveriu savyje pagalvojusi apie kelionę į Londoną, bet pasistengiu nedžiūgauti kaip tuščia, pasipūtusi mergiotė. Nuleidusi galvą sumurmu: „Kaip pageidaujate, ponia.“ Nieko geriau būti negali. Mūsų namai Bletsou, pačioje Bedfordšyro grafystės širdyje, tokie tykūs ir nuobodūs, kad neturiu progos priešintis pasaulio pagundoms. Nėra ko įveikti, niekas be tėvų ir vyresnių netikrų brolių ir seserų manęs nemato, laiko mane maža mergaite, tuščia vieta. Stengiuosi galvoti apie Žaną, ganančią tėvo avis Domremi, kaip ir aš palaidotą klampiose laukymėse. Ji nesiskundė, kad


R a u d o n o ji k a ra l i e n ė

15

kaime nuobodu; ji laukė ir klausė balsų, kviečiančių į šlovę. Ir aš turiu taip elgtis. Svarstau, ar šią žinią apie Londoną priimti kaip balsą, kurio laukiau, ar išgarsėsiu netrukus. Vykstame į gerojo karaliaus Henriko VI dvarą. Jis turėtų sutikti mane kaip artimiausią giminę, šiaip ar taip esu jo pusseserė. Karaliaus senelis ir mano senelis buvo netikri broliai, o tai labai artima giminystė, kai vienas yra karalius, o kitas – ne, be to, pats Henrikas išleido įstatymą, pripažįstantį mūsų, Bofortų, giminę kaip teisėtą, nors ne karališką. Jis tai jau tikrai pastebės mano šventumą, nes visi kalba, kad pats yra šventas. Pripažins mane kaip kūno ir sielos giminę. O jeigu nuspręs, kad turiu likti rūmuose su juo? Kodėl gi ne? Gal pasikvies mane savo patarėja, kaip dofinas pasikvietė Žaną D’Ark? Esu antros eilės pusseserė ir beveik matau šventųjų vizijas. Tai kas, kad man tik devyneri, aš juk girdžiu angelų balsus ir meldžiuosi per naktį, kai tik leidžia. Jeigu būčiau gimusi berniuku, dabar jau būčiau Velso princas. Kartais man atrodo, kad tėvai laukė berniuko todėl yra akli šviesai, kuri švyti manyje. Gal jie tiek pritvinkę pasipūtimo nuodėmės trokšdami, kad būčiau berniukas, jog ignoruoja mano, šventos mergelės, didybę? – Taip, motin, – atsakau nuolankiai. – Atrodo, per daug nesidžiaugi, – pastebi ji. – Ar nenori išgirsti, kodėl mes išvykstame? Beprotiškai. – Taip, jei malonėsite. – Apgailestauju, kad tavo sužadėtuves su Džonu de la Poliu tenka nutraukti. Buvo nebloga partija, kai buvai šešerių,


16

p h i l i p pa g r e g o ry

bet dabar būsi išskirta. Susitiksi su teisėjų grupe, jie paklaus, ar nori nutraukti sužadėtuves. Atsakysi norinti. Supratai? Man darosi baugu. – Aš nežinau, ką sakyti. – Tu tik sutik, kad sužadėtuvės būtų nutrauktos. Tiesiog pasakyk „taip“. – O jeigu manęs paklaus, ar tokia Dievo valia? Jeigu pasiteiraus, ar tai atsakymas į mano maldas? Motina atsidūsta tarsi pavargusi. – To jie tavęs neklaus. – O kas manęs laukia toliau? – Jo didenybė karalius paskirs naują globėją ir savo ruožtu suras tau vyrą savo nuožiūra. – Antros sužadėtuvės? – Taip. – Gal galėčiau užsidaryti vienuolyne? – klausiu vos girdimai, nors atsakymą jau žinau. Niekam nerūpi dvasinės mano dovanos. – Ar ir dabar, atleista nuo sužadėtuvių, negaliu tapti vienuole? – Žinoma, ne, Margareta. Nekvailiok. Tavo pareiga pagimdyti sūnų, įpėdinį, berniuką mūsų, Bofortų, giminei, Anglijos karaliaus giminaitį, Lankasterių atžalą. Dievas mato, Jorkams berniukų pakanka. Turime pagaliau sulaukti savo. Tu mums jį pagimdysi. – Bet, man regis, esu pašaukta... – Esi pašaukta tapti kito Lankasterių paveldėtojo motina, – drebia ji. – To turėtų pakakti bet kuriai merginai. Dabar eik ruoštis kelionei. Tarnaitės jau sukrovė drabužius, telieka pasiimti savo lėlę.


R a u d o n o ji k a ra l i e n ė

17

Pasiimu lėlę ir savo maldaknygę. Moku skaityti prancūziškai ir angliškai, bet nesuprantu nei lotynų, nei graikų kalbų. O motina neleidžia kviesti mokytojo. Merginai neverta mokytis, sako ji. Kaip norėčiau skaityti Evangeliją ir maldas lotyniškai, bet negaliu, o ranka perrašytos angliškos maldaknygės nepaprastai retos ir brangios. Berniukus moko lotynų ir graikų kalbų, kitų dalykų, mergaitėms to nereikia, užtenka, kad paskaito ir parašo, moka siuvinėti, vesti namų knygas, skambinti ir mėgautis poezija. Jeigu būčiau vienuolyno vyresnioji, turėčiau priėjimą prie didelės bibliotekos, galėčiau pristatyti raštininkus perrašyti visus raštus, kuriuos tik užsigeisčiau perskaityti. Pasirūpinčiau, kad naujokės skaitytų man kiaurą dieną. Būčiau mokslo moteris, ne kokia kvaila netašyta mergiotė. Jeigu tėvas būtų gyvas, manau, būtų pamokęs lotynų kalbos. Jis buvo mėgėjas skaityti ir rašyti, kaip girdėjau. Kalėdamas Prancūzijoje ilgus metus mokėsi kiekvieną dieną. Bet mirė likus kelioms dienoms iki mano pirmojo gimtadienio. Mano atėjimas į pasaulį jam pasirodė toks nereikšmingas, kad išvyko į Prancūziją susigrąžinti savo turtų, kai motiną paguldė į lovą, ir grįžo namo tik prieš pat mano pirmąjį gimtadienį. Taip ir mirė nepažinęs manęs ir mano talentų. Prireiks trijų dienų, kad nukaktume į Londoną. Motina jos savo žirgu, o aš – apkabinusi vieną iš arklininkų. Jis vardu Vatas, įsivaizduoja esąs didelis mergišius arklidėse ir virtuvėje. Mirksi man, lyg pirštųsi į draugus, o aš piktai susiraukiu parodydama, kad esu Bofortų giminės, o jis – niekas. Kai užsėdu ant balno, turiu gerai įsitverti jo odinio diržo. Kai jis


18

p h i l i p pa g r e g o ry

paklausia: „Gerai ir tvirtai? Tvirtutėliai?“, rūsčiai linkteliu įspėdama, kad nesileisiu kalbinama iki Amthilio. Vėliau jis sugalvoja padainuoti, o tai nė kiek ne geriau. Jis traukia meilės ir rugiapjūtės dainas skambiu tenoru, o vyrai, kurie lydi ir saugo mus nuo visoje Anglijoje siautėjančių ginkluotų plėšikų, prisijungia. Norėčiau, kad motina įsakytų jiems liautis ar bent jau lieptų giedoti giesmes, bet ji linksma risnoja šiltoje saulėkaitoje, vėliau prisigretinusi prie manęs paguodžia: „Nedaug liko, Margareta. Šiąnakt pernakvosim pas abatą Langlį, o rytoj jau būsim Londone. Nepavargai?“

Tie, kurie privalo manimi pasirūpinti, buvo tokie aplaidūs, jog neišmokė manęs jodinėti. Man netgi neleidžiama vienai sėdėti ant vedamo žirgo. Netgi tada, kai Londone šimtai žmonių gatvėse ir turguose vėpso į mūsų būrį iš penkių dešimčių galvų. Kaip galiu būti panaši į didvyrę, kuri išgelbės Angliją, jeigu turiu kiurksoti už Vato ant dvigubo balno, įsikibusi jo diržo kaip kokia kaimo kekšė, traukianti į žąsų turgų? Aš visiškai nepanaši į Lankasterių įpėdinę. Apsistojame užeigoje, netgi ne rūmuose, nes Safolko hercogas, mano globėjas, užsitraukė siaubingą karaliaus nemalonę ir mirė, todėl negalime apsistoti jo rūmuose. Švenčiausiajai Mergelei patikiu faktą, kad netgi neturime padorių namų Londone, o paskui prisimenu, kad jai teko tenkintis tvarteliu Betliejuje, nors Erodas tikrai turėjo laisvų kambarių rūmuose. Bet kokiu atveju, tikrai buvo padoresnių vietų už


R a u d o n o ji k a ra l i e n ė

19

tvartą. Imant domėn, kas ji tokia buvo. Todėl ir aš stengiuosi likti nuolanki kaip Dievo Motina. Laimė dar, kad gausiu londonietiškus drabužius prieš eidama anuliuoti sužadėtuvių. Ledi motina pasikviečia siuvėjas ir sukirpėjas į užeigą, man pritaiko nuostabią suknią. Sako, kad rūmų damos nešioja tokius aukštus smailus gobtuvus, kad turi pasilenkti eidamos pro septynių pėdų aukščio duris. Karalienė, Margareta Anžu, mėgsta gražius drabužius ir vilki naujausiu dažu dažytą rubino raudonio suknelę. Kalba, kad ji raudona kaip kraujas. Motina užsako man angeliškai baltą suknelę, kad išsiskirčiau, ir nurodo išpuošti raudonomis Lankasterių rožėmis, visiems primindama, jog esu ne paprasta devynerių metų mergaitė – esu giminės įpėdinė. Tik tada, kai drabužiai baigti siūti, galime sėsti į baržą ir keliauti nutraukti sužadėtuvių bei prisistatyti rūmuose. Sužadėtuvių anuliavimas mane labai nuvilia. Tikiuosi, kad teisėjai puls manęs klausinėti, o aš atsistosiu prieš juos drovi, bet aiškiakalbė, ir išdėstysiu, jog iš paties Viešpaties girdėjau, kad Džonas de la Polis neskirtas būti mano vyru. Įsivaizduoju save priešais tribunolą kaip mažąjį Jėzų sinagogoje. Ko gero, būčiau pasakiusi, kad regėjau sapną, kuriame man buvo pranešta, jog negalėsiu už jo tekėti, nes manęs laukia šlovingesnė ateitis: esu paties Viešpaties parinkta išgelbėti Angliją! Aš tapsiu Anglijos karaliene ir pasirašinėsiu karaliene Margareta: Margareta Regina. Tačiau neištaikau progos kreiptis į juos ir suspindėti. Viskas surašyta prieš mums atvykstant, man leidžiama ištarti: „Sutinku“, pasirašyti Margareta Bofort, ir viskas. Niekas net nepaklausia mano nuomonės šiuo reikalu.


20

p h i l i p pa g r e g o ry

Vėliau laukiame priimamojo prieigose. Po kurio laiko pasirodo karaliaus atstovas ir sušunka: „Ledi Margareta Bofort!“ Visi sužiūra į mane. Tą akimirką, tą nuostabią akimirką, kai visi stebi mane, nepamirštu nuleisti blakstienų ir paniekinti pasaulio tuštybės. Tada motina nusiveda mane į karaliaus priimamąjį. Karalių pamatau ant aukštos pasostės, jo vėliava kybo virš sosto, o šalia stovi antras beveik tokio paties dydžio – karalienei. Ji šviesiaplaukė, rudakė, bereikšmiu apskritu veideliu, tiesia nosimi. Atrodo graži ir išpaikinta, o karalius šalia jos – protingas ir išblyškęs. Nepasakyčiau, kad iš karto matyti jo šventumo šviesa. Atrodo visai normalus. Nusišypso, kai pagarbiai tūpteliu, o karalienės žvilgsnis nuslysta raudonomis rožėmis ant suknelės apačios iki karūnėlės, laikančios šydą, ir nuklysta kitur, lyg jai nėmaž nerūpėčiau. Ko gero, prancūzė nesupranta, kas aš tokia. Kažkas turėjo ją apšviesti, kad jeigu nesusilauks kūdikio, žmonėms teks ieškotis kito Lankasterių sosto įpėdinio, o juo galės tapti mano sūnus. Tada, neabejoju, ji labiau susirūpintų. Bet karalienė pasaulietė. Prancūzės gali būti siaubingai žemiškos, supratau tai iš knygų. Esu tikra, kad ji nematė iš mergelės Žanos sklindančios šviesos. Ar verta stebėtis, kad ji nesižavi mano aura? Šalia jos pastebiu gražuolę, kokios mano akys nėra mačiusios. Ji vilki mėlyną suknią, ataustą sidabro siūlu, nuo kurio audinys raibuliuoja it vanduo. Atrodo, kad ji žvynuota kaip žuvis. Pastebėjusi, kad spoksau, nusišypso man nušvisdama šypsena kaip saulės spindulys vandeny vasaros dieną.


R a u d o n o ji k a ra l i e n ė

21

– Kas ji? – šnipšteliu motinai, o ta žnybteli, kad prikąsčiau liežuvį. – Džeketa Rivers. Liaukis vėpsoti, – subara motina ir dar kartą spusteli ranką, kad atsitokėčiau. Šypsodamasi žemai pritupiu karaliui. – Atiduodu jūsų dukterį didžiai mielų netikrų savo brolių, Edmundo ir Džaspero Tiudorų, globai, – pareiškia karalius mano motinai. – Margareta gali gyventi su jumis, kol ateis metas tekėti. Karalienė nusisukusi pakužda kažką Džeketai, kuri palinksta prie jos kaip karklas virš upelio sušvytuodama šydu, prisegtu prie aukšto gobtuvo. Karalienės žinia, regis, nenudžiugino, o aš lieku nustėrusi. Laukiu, kol kas nors pasiteiraus, ar sutinku, nes galėčiau paaiškinti, jog manęs laukia šventosios gyvenimas. Tačiau motina tik nusilenkia pritūpdama ir atbula pasitraukia. Tada į jos vietą išeina kažkas kitas, ir viskas, pasirodo, baigta. Karalius vos užmetė į mane akį. Jis nieko apie mane nežino, nieko daugiau, nei prieš man įeinant į priimamąjį, tačiau skyrė man naują globėją, dar vieną nepažįstamąjį. Kaip galėjo nutikti, kad jis nesuprato, jog esu ypatingai šventas vaikas, koks ir jis buvo. Negi negalėsiu papasakoti apie „šventosios kelius“? – Galiu kai ką pasakyti? – šnibždu motinai. – Ne, žinoma, ne. Kaip jis sužinos, kas aš tokia, jeigu Dievas nesiskubins jam pranešti? – Kas dabar bus? – Palauksime, kol karalius priims kitus, atėjusius jo malonės, ir eisime pietauti, – atšauna.


Raudonoji karalienė  

knygos „Raudonoji karalienė“ ištrauką

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you