Page 1


2

p h i l i p pa g r e g o ry


Philippa Gregory At s t u m t o j i k a ra l i e n ė

3

atstumtoji karalienė

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Agnė kranauskaitė ir Ieva pukelytė


4

p h i l i p pa g r e g o ry


At s t u m t o j i k a ra l i e n ė

5

1568 m. ruduo Čatsvorto rūmai, Derbišyro grafystė Besė Kiekviena moteris turėtų ištekėti savo pačios labui, nes visą likusį gyvenimą vyras, kuris puikiai matomas kaip paradinės durys, atstovaus jai. Jeigu ji išsirinks švaistūną, jos kaip kokios vargšės vengs visi kaimynai; nusiviliojusi hercogą, ji bus vadinama ponia Šviesybe ir visi bus jos draugai. Ji gali būti pamaldi, išsilavinusi, šmaikšti, išmintinga ir graži, bet jeigu ištekėjo už kvailio, iki pat jo mirties bus „vargšė ponia Kvailė“. Turiu svarią priežastį gerbti savo nuomonę apie vyrus, nes pati turėjau tris, ir kiekvienas jų, telaimina juos Dievas, buvo tarsi laiptelis link kito vyro, kol sutikau ket­ virtąjį, savo grafą, ir dabar esu „miledi Šrousberio grafienė“ – tai garbingiausias titulas tarp visų mano pažįstamų moterų. Viso šito pasiekiau labai stengdamasi ir gaunu geriausią atlygį už tai, ką pasiūlau rinkai. Esu pati save sukūrusi moteris – išpuoselėjau save ir pateikiau kitiems – tuo didžiuojuosi. Iš tiesų nei vienai moteriai Anglijoje nepasisekė labiau negu man. Nors ir turime karalienę soste, ji ten pateko dėl savo motinos nuopelnų ir dėl to, kad kiti tėvo vaikai


6

p h i l i p pa g r e g o ry

nieko nepasiekė, o ne dėl savo iškilių talentų. Jeigu Tiudorų dinastijos vyras tęstų tavo padermę, antrąją žiemą tu jį suvalgytum pusryčiams. Jie yra apgailėtini, silpni padarai, o Tiudorų karalienė turi ryžtis susituokti, gulti į lovą ir tęsti giminę, nes kitaip šalis žlugs. Jeigu ji mums nepagimdys gražaus protestantų berniuko, pasmerks mus negandoms, nes jos įpėdinė – kita moteris: jauna moteris – tuščia, nuodėminga, stabmeldė katalikė. Atleisk, Dieve, už jos klaidas ir apsaugok mus nuo pražūties, kurią ji atneš. Vieną dieną išgirsi vienokią istoriją apie škotų karalienę Mariją, o kitą – kitokią. Tačiau niekada neišgirsi, net jeigu šimtą kartų klausytumeisi, net jeigu tą istoriją pasakotų jos didžiausi gerbėjai – istorijos apie moterį, kuri atsižvelgia į savo interesus, galvoja, kas jai geriau, ir tuokiasi su naudingu vyru. Kadangi dabar moteris tėra dalis nuosavybės, ji apsvarsto, kaip pagerinti savo padėtį, kokia būtų geriausia kaina ir kam priklausys nuosavybės teisė į ją. O kaip kitaip? Nejaugi turėtų pasiduoti nuopuoliui? Deja, tokią kvailą, jauną moterį įsiūlė man ir mano namams, nors ir trumpai viešnagei, kol jos didenybė karalienė Elžbieta nuspręs, ką daryti su šiuo siaubingai nepageidaujamu svečiu. Žinoma, nei vieni karalystės namai negali užtikrinti tiek linksmybių ir – žinoma – saugumo kaip manieji. Negalima pasitikėti nei vienu Anglijos vyru, išskyrus mano vyrą, kai terasoje šoka gražuolė Salomėja. Tik mūsų namuose tokia drausmė, kad galima apgyven-


At s t u m t o j i k a ra l i e n ė

7

dinti karališko kraujo turinčią karalienę, toks stilius, prie kokio ji pratusi, ir saugumas toks, koks jai būtinas. Tik mano naujasis jaunikis yra taip beprotiškai mane įsimylėjęs, kad jaučiasi esąs saugus po tuo pačiu stogu su šia vilioke. Kol kas niekas nežino apie šį susitarimą; viską sutarėme slapčia tarpusavyje, aš ir mano draugas, ministras Viljamas Sesilis. Vos tik ši netikusi, apdriskusi karalienė atvyko į Vaitheiveną (ją iš Škotijos atgabeno maištingieji lordai), Sesilis per nepažįstamą pasiuntinį atsiuntė trumpą žinutę klausdamas, ar ją apgyvendinčiau, atsakiau vienu žodžiu: taip. Tikrai taip! Jaučiuosi pagerbta, kad Sesilis manimi pasitiki. Toks pasitikėjimas atneša puikių naujų iššūkių, o tokie iššūkiai būna gerai atlyginami. Šis naujasis Elžbietos pasaulis tinka tiems, kurie pastebi jiems skirtas progas ir jas išnaudoja. Sesilis gali manimi pasikliauti. Aš ją globosiu ir būsiu jos draugė, apgyvendinsiu ir maitinsiu ją, elgsiuosi su ja pagarbiai lyg su karaliene ir saugosiu kaip mažą paukštelį lizde, kiek jam reikės, kol ją sveiką atiduosiu budeliui.


8

p h i l i p pa g r e g o ry

1568 m. ruduo Hamptonų teismo rūmai Džordžas Nesu niekieno įgaliotinis. Mano nuomonės nenupirksi. Nesu samdinys. Nesu Sesilio šnipas ar budelis. Dievaži, kai tokie prasti reikalai, norėčiau būti ne čia, ne Londone, o namuose, Čatsvorto rūmuose, su savo mieląja, naiviąja Bese paprastoje šalyje, toli nuo sąmokslų ir grėsmės būti teisiamam. Negaliu sakyti, kad esu laimingas. Negaliu sakyti, kad man visa tai patinka. Bet atliksiu savo pareigą – Dievas mato, visada atlieku savo pareigas. – Jus pakvietė tik tam, kad škotų karalienei Marijai užsakytų mirtį, – sušnypštė man į ausį Tomas Hovardas, pasivijęs mane Hamptonų teismo rūmų galerijoje. Jie uždarė langines, kad galėtų jas nuvalyti, todėl ši vieta ankstyvose vakaro sutemose atrodė tamsi. Ant sienų kabantys paveikslai tarsi pabalę klausytojai linko pirmyn, kad išgirstų, kaip Hovardas stveria mane už rankos, kad perspėtų dėl pavojų, kurių aš jau bijau. – Sukelsime įtarimą. Nieko daugiau. Neapsigaukite. Sesilis nusprendė, kad ši karalienė kėlė grėsmę karalystei nuo pat tos minutės, kai gimė. Ji mano, kad pabėgo nuo


At s t u m t o j i k a ra l i e n ė

9

priešų Škotijoje į Anglijos prieglobstį, bet tik pakeitė vieną pavojų kitu. Sesilis nusprendė, kad ji turi mirti. Tai trečiasis bandymas ją nuteisti. Mes būsime jos budeliai, neturintys savo nuomonės. Pažvelgiau žemyn į Hovardą. Jis – žemas žmogus, puikiai apsirengęs, tvarkingas, kruopščiai apkirpta juoda barzdele ir labai tamsiomis akimis. Šiandien jis beveik įsiutęs puola karalienės ministrą. Mes visi pykstame ant Sesilio, visi senieji lordai, bet Hovardui tai svarbiau nei bet kuriam kitam. Jis – karalienės pusbrolis, Hovardų šeimos galva, jis – Norfolko hercogas, norintis būti jos vyriausiuoju patarėju, bet ji pasikliauja ir visada pasikliovė Sesiliu. – Mane paskyrė pati karalienė, kad stebėčiau jos pusseserės, škotų karalienės, elgesį. Nesu budelis, – tariau su tyliu pasididžiavimu. Pro šalį einantis vyras sulėtino žingsnį lyg būtų nugirdęs mūsų pokalbį. Hovardas papurtė galvą, nepritardamas mano naivumui. – Elžbieta turbūt norės reabilituoti škotų karalienės vardą. Deja, Viljamas Sesilis negarsėja kilniaširdiškumu. Jis nori, kad protestantai valdytų Škotiją taip, kaip valdo Angliją, o katalikė karalienė atsidurtų kalėjime arba karste. Abu variantai jam vienodai tiktų. Jis niekada nepripažins, kad ji nekalta ir reikia ją grąžinti į sostą. Negaliu ginčytis su erzinančiu Hovardo teisumu. Žinau, kad jis sako tiesą. Bet skelbia ją daug garsiau ir tiesiau, negu man patinka. Už širmų gali būti kas nors


10

p h i l i p pa g r e g o ry

pasislėpęs. Nors nepažįstamasis praėjo pro šalį, bet jis tik­ riausiai girdėjo šio pokalbio dalį. – Ša, – nutildžiau ir nusivedžiau prisėsti, kad galėtume šnibždėtis. Atrodėme kaip sąmokslininkai, bet dabar visi dvariškiai taip atrodo. – Ką galime padaryti? – paklausiau tyliai. – Sesilis norėjo sužinoti, kokių yra įrodymų prieš škotų karalienę, kad nuspręstų, ar jai reikia atiduoti sostą, ar ji tinkama valdyti. Ką galime padaryti, kad su ja būtų teisingai pasielgta? – Privalome ją išgelbėti, – tvirtai nusprendė Hovardas. – Turime pranešti, kad ji nekalta dėl savo vyro žmogžudystės, ir ją reikia grąžinti į Škotijos sostą. Tenka paklūsti jos reikalavimui būti Elžbietos įpėdine. Reikia patvirtinti, kad ji – Anglijos sosto įpėdinė, kai... – jis nutilo. Net Hovardas nedrįsta užsiminti apie savo pusseserės karalienės mirtį. – ...kai bus tinkamas laikas. Tik patvirtinus Marijos Stiuart įpėdinystę būsime saugūs, nes žinosime, kas bus kitas monarchas. Mes turime teisę žinoti įpėdinį. Turime kovoti už ją taip, tarsi kovotume už save. Jis pastebėjo, kad dvejoju. Du vyrai praeidami smalsiai į mus sužiuro. Pasijutau demaskuotas, tad atsistojau. – Eime su manimi, – pasiūlė Hovardas. – Ir klausykite. Turime kovoti už ją taip, tarsi tikrai kovotume už save. Tarkime, leidžiame Sesiliui įkalinti ją, suklastoti kaltinimus žmogžudyste ir apkaltinti. Kaip manote, kas nutiktų tada? Lūkuriuoju.


At s t u m t o j i k a ra l i e n ė

11

– O jeigu paskui jis nuspręs, kad aš keliu grėsmę karalystei? Kas tada? Kas, jei po manęs jis pasirinks jus? Bandžiau nusijuokti: – Labai abejoju, kad jis apkaltins jus arba mane. Mes – didingiausi Anglijos vyrai. Aš esu didžiausias žemvaldys Trento šiaurėje, o jūs – karalienės pusbrolis ir hercogas. – Taip. Todėl mums ir gresia pavojus. Mes esame jo varžovai kovoje dėl valdžios. Jis sunaikins kiekvieną, kuris jam trukdys. Šiandien prieš jo teismą stoja škotų karalienė. Rytoj galiu būti aš arba bet kuris kitas, kas drįso mesti jam iššūkį: Persio, Deik­ro, Sasekso, Arundelio, Dadlio, Šiaurės lordai, jūs. Jį reikia sustabdyti.  – Hovardas savo žemu balsu dudeno man į ausį. – Ar nesustabdytumėt jo, jeigu galėtumėt? – Tai neįmanoma, – užginčijau. – Karalienė pati renkasi savo patarėjus, juo pasitiki taip, kaip niekuo kitu. Jis buvo šalia nuo tada, kai ji buvo jauna princesė. Kuo galėtume jį apkaltinti? – Kad pavogė Ispanijos auksą! Kad beveik privedė juos iki karo! Kad pavertė Prancūziją priešu! Kad privedė pusę šalies iki išdavystės, nes nuolatos įtarinėja ir šnipinėja žmones, kurie nieko kito nenori, tik garbinti pagal senuosius papročius! Pažiūrėkite į dvarą! Ar esate kada nors buvęs dvare ir jautęs tokią baimę? Jame pilna šnipų ir sąmokslų. Pritariamai palinksėjau. To nepaneigsi. Prieš katalikus nukreipta Sesilio baimė ir jo neapykanta užsieniečiams klaidžioja po Angliją.


12

p h i l i p pa g r e g o ry

– Paskutinė jo kvailystė yra blogiausia, – piktai dėstė Hovardas. – Kai dėl blogų oro sąlygų laivas švartuojasi mūsų uoste, jis būna užgrobtas! Mūsų šalis paverčiama piratų valstybe, o jūros dėl to tampa nesaugios laivininkystei. Negaliu nepritarti. Gabenantis lobį Ispanijos laivas buvo atpūstas į Plimutą, kur tikėjosi prieglobsčio, o Sesilis, vargingo vyro sūnus, negalėjo atsisakyti aukso, kuris buvo laive. Jis pavogė tą auksą – paprasta ir aišku. Todėl dabar ispanai grasina prekybos blokada, netgi karu, jeigu negrąžinsime lobio. Mes labai prastoje padėtyje, ir visa tai dėl Sesilio klaidų, bet Anglijos karalienė juo pasitiki. Hovardas sunkiai tvardė savo pasipiktinimą: – Prašau, Dieve, neleisk išvysti tos dienos, kai jūs pas mane ateisit ir pasakysit, kad aš teisus, jog jo bijau, kad turėjome gintis, bet dabar jau per vėlu, ir vienas mūsų stoja prieš teismą dėl suklastotų kaltinimų. Dieve, prašau, kad jis nesunaikintų mūsų vieno po kito, kai mes per daug patiklūs, kad patys apsigintume, – jis nutilo. – Jis – tikras siaubūnas. Jis verčia mus bijoti įsivaizduojamų priešų tam, kad nesisaugotume jo ir mūsų vyriausybės. Taip smarkiai saugomės užsieniečių, kad pamirštame stebėti savo draugus. Kad ir kaip ten būtų, saugokite savo užnugarį, o aš saugosiu savąjį. Kol kas daugiau nieko blogo apie Sesilį nesakysiu. Saugosit paslaptį? Nepratarsit nei žodžio? Jo žvilgsnis įtikino mane labiau, negu bet koks argumentas. Jeigu vienintelis Anglijos hercogas, pačios kara-


At s t u m t o j i k a ra l i e n ė

13

lienės pusbrolis, bijo savo žodžių, kuriuos išsakė vyrui, esančiam vos aukštėliau negu karališkasis tarnas – tai įrodo, kad tarnas tapo galingas. Visi bijome Sesilio surinktų žinių, šnipų tinklo, augančios nebylios galios. – Tai liks tik tarp mudviejų, – tyliai pažadėjau. Apsidairiau, ar nieko nėra taip arti, kad išgirstų. Mane stebina, kad aš, Anglijos didingiausias grafas, ir Hovardas, vienintelis Anglijos hercogas, turime bijoti slapta pasiklausančių žmonių. Bet taip yra. Tokia tapo Anglija per šiuos dešimt Elžbietos valdymo metų: vieta, kur žmogus bijo savojo šešėlio. O per pastaruosius dešimt metų mano gimtoji Anglija, rodos, tapo pilna šešėlių.


14

p h i l i p pa g r e g o ry

1568 m. žiema Boltono pilis Marija Atsisakau, griežtai atsisakau dėvėti ką kitą, išskyrus savo sukneles. Mano gražiosios suknelės, kailiai, nuostabios neriniuotos apykaklės, aksomas, auksinės medžiagos apatiniai sijonai liko Holirudhauso rūmuose, apibarstyti kvapiais milteliais, įdėti į muslino maišus ir pakabinti drabužinėje. Dėvėjau šarvus, kai išjojau su Botvelu, kad pamokyčiau savo maištaujančius lordus, bet paaiškėjo, kad nesu nei mokytoja, nei karalienė, nes jie mane įveikė, areštavo, susekė Botvelą kaip kokį nusikaltėlį. Mane įkalino. Būčiau mirusi Lochleveno pilyje, jeigu nebūčiau ištrūkusi savo gudrumo dėka. Dabar čia, Anglijoje, jie mano, kad aš nusileidau iki tokio lygio, kad vilkėčiau dėvėtas sukneles. Jie galvoja, jog esu pakankamai pažeminta, kad tenkinčiausi aptrintomis Elžbietos suknelėmis. Jie tikriausiai išprotėję, jeigu tikisi, kad gali elgtis su manimi kaip su eiline moterimi. Aš nesu eilinė moteris. Aš pusiau dieviška būtybė. Turiu savo vietą, nepaprastą vietą tarp angelų ir kilmingųjų. Dausose yra Dievas, Dievo Motina, Jos Sūnus, o žemiau jų lyg dvariškiai yra


At s t u m t o j i k a ra l i e n ė

15

įvairių pareigybių angelai. Žemėje, kaip ir danguje, yra karalius, karalienė ir princai, žemiau jų yra kilmingieji, netituluota kaimo bendruomenė, darbo liaudis ir skurdžiai. Ant pačio žemiausio laiptelio, vos aukščiau už gyvulius, yra vargšės moterys: moterys, kurios neturi namų, vyrų ar turto. O aš? Aš esu du viename: antra svarbiausia būtybė pasaulyje – karalienė ir pats žemiausias padaras: moteris, neturinti namų, vyro ar turtų. Aš esu triskart karalienė, nes gimiau Škotijos karaliene, Škotijos karaliaus Džeimso V dukra, ištekėjau už Prancūzijos dofino ir su juo paveldėjau Prancūzijos karūną. Be to, esu vienintelė teisėta Anglijos sosto paveldėtoja, nes esu Anglijos karaliaus Henriko VIII sesers anūkė, nors jo pavainikė duktė Elžbieta užgrobė mano vietą. Bet voilà!* Kartu esu ir žemiausias padaras, vargšė moteris be vyro, kuris suteiktų savo pavardę arba apsaugą, nes mano vyras, Prancūzijos karalius, po karūnavimo išgyveno vos metus, o Škotijos karalystė surengė maištą prieš mane ir prievarta nušalino. Mano pretenzijas į Ang­ lijos sostą atmetė gėdinga raudonplaukė bjaurybė Elžbieta, kuri sėdi mano vietoje. Aš esu toji, kuri turėtų būti didingiausia moteris Europoje, bet esu tiek pažeminta, kad tik jos parama išgelbėjo man gyvybę, kai škotų maištininkai laikė įkalinę ir grasino nugalabyti. Tik jos geraširdiškumo dėka dabar esu apgyvendinama Anglijoje. * Voilà – Štai (pranc.).


16

p h i l i p pa g r e g o ry

Man tik dvidešimt šešeri, o jau spėjau nugyventi tris gyvenimus! Nusipelniau aukščiausios vietos pasaulyje, o esu žemiausioje. Bet vis tiek esu karalienė, esu tris kartus karalienė. Gimiau Škotijos karaliene, buvau karūnuota Prancūzijos karaliene ir esu Anglijos karūnos paveldėtoja. Ar gali būti, kad mano didybę atspindės tik dėvima šermuonėlio kailio apykaklė? Savo damoms, Merei Seton ir Agnesei Livingstoun, sakau, kad jos gali pasakyti mano šeimininkams, lordui ir ledi Skoup iš Boltono pilies, jog visos mano suknelės, mano mėgstamiausi daiktai ir mano asmeniniai baldai turi būti nedelsiant atgabenti iš Škotijos, kad nedėvėsiu nieko, išskyrus savo gražiuosius rūbus. Sakau joms, kad geriau jau liksiu apdriskusi, negu dėvėsiu ką nors ne iš karalienės drabužinės. Tupėsiu ant grindų, jeigu negalėsiu sėdėti soste po valstybės herbu. Jie skuba man paklusti, tai – mano mažytė pergalė. Dideli vežimai rieda keliu iš Edinburgo veždami mano sukneles, mano rašomąjį stalą, mano patalynę, mano sidabrinius stalo įrankius, mano baldus, bet bijau, kad praradau visus savo papuošalus. Gražiausi, tarp jų ir brangieji juodieji perlai, dingo iš mano papuošalų skrynių. Puikiausi Europos perlai, trigubi tarpusavyje derančių retų juodųjų perlų karoliai. Visi žino, kad jie mano. Kas gali būti tiek nedoras, kad norėtų pralobti iš mano netekties? Kas turi pakankamai įžūlumo, kad puoštųsi karalienės perlais, vogtais iš jos lobyno? Kas būtų tiek puolęs, kad jų


At s t u m t o j i k a ra l i e n ė

17

norėtų, turint omenyje, kad jie buvo pavogti, kai kovojau už savo gyvybę? Turbūt mano įbrolis įsilaužė į papuošalų kambarį ir pavogė juos. Mano netikras brolis, kuris prisiekė būti ištikimas, išdavė mane; mano vyras Botvelas, kuris prisiekė laimėti, buvo nugalėtas. Mano sūnus Džeimsas, mano brangiausias sūnus, mano kūdikėlis, mano vienintelis įpėdinis, kurį prisiekiau saugoti, yra priešų rankose. Mes sulaužėme priesaiką, mes esame išdavikai, ir visi esame išduoti. O aš – nepaisant laisvės siekio – vėl esu sugauta. Maniau, kad mano pusseserė Elžbieta iš karto supras, jeigu jau žmonės sukilo prieš mane Škotijoje, tai ir jai kyla grėsmė Anglijoje. Koks skirtumas? Rien du tout!* Abejose šalyse valdome neramaus būdo žmones, kurie suskirstyti į tam tikrus regio­nus, kurie šneka ta pačia kalba, per amžius ilgisi karaliaus, bet teranda karalienę, kuri užimtų sostą. Galvojau, kad ji suvoks, jog mes, karalienės, turime laikytis išvien. Jeigu žmonės mane žemins ir vadins kekše, tai kas gi jiems trukdys užgaulioti ją? Bet ji nenuovoki, o Dieve! Ji labai nenuovoki! Ji tokia nerangi ir kvaila, o aš negaliu pakęsti nenuovokumo ir kvailumo. Kol reikalauju, kad mane saugiai palydėtų į Prancūziją – nes mano prancūziškoji šeima iš karto sugrąžins mano sostą Škotijoje – ji svyruoja ir dvejoja, sušaukia susirinkimą, išsikviečia advokatus, patarėjus, teisėjus, jie visi susirenka Vestminsterio rūmuose. * Rien du tout – Visiškai nieko! (pranc.).


18

p h i l i p pa g r e g o ry

Ką jie sprendžia, dėl Dievo meilės? Dėl ko jie tariasi? Ką ten reikia žinoti? Exactement!* Nieko! Jie sako, kad kai mano vyras, kvailys Darnlis, nužudė Deividą Ricą, aš prisiekiau, jog atkeršysiu, ir įkalbėjau kitą savo meilužį, Botvelo grafą, sukelti sprogimą, išmesti iš lovos ir pasmaugti, kai jis bėgo per sodą nuogas. Beprotybė! Tarsi kada leisčiau pulti bet kurį karališkojo kraujo turintį asmenį, net trokšdama keršto. Mano vyras turėtų būti toks pat nepaliečiamas, kaip ir aš. Karališkosios šeimos narys yra šventas lyg Dievas. Tarsi kažkas galėtų kurti tokį absurdišką sąmokslą. Tik idiotas sprogdintų visą namą, kad užmuštų žmogų, kai jį galima tyliai uždusinti pagalve, kol miega girtas! Tarsi Botvelas, protingiausias ir sukčiausias žmogus Škotijoje, siųstų tuziną vyrų ir naudotų parako statines, kai šiam poelgiui užtektų tamsios nakties ir aštraus peilio. Pagaliau blogiausia yra tai, kad jie sako, jog atsilyginau už šį nevykusį nužudymą, nes pabėgau su žudiku, Botvelo grafu, svetimavimo aistroje susilaukiau vaikų, ištekėjau už jo iš meilės ir paskelbiau karą savo žmonėms tiesiog iš gryno suktumo. Aš dėl to nekalta. Nekalta ir dėl žmogžudystės. Tai tiesa, o tie, kurie negali patikėti, jau seniai buvo nusprendę manęs nekęsti už mano turtus, grožį, religiją arba už tai, kad gimiau būti didi. Šie kaltinimai tėra niekingas šmeiž* Exactement – Būtent! (pranc.).


At s t u m t o j i k a ra l i e n ė

19

tas, calomnie vile*. Paprasčiausiai kvaila kartoti tai žodis į žodį, o Elžbietos taryba ketina tai daryti. Visiška kvailystė patikėti juo kaip oficialiu pasitarimu. Jeigu išdrįsi pasakyti, kad Elžbieta svetimauja su Robertu Dadliu ar bet kuriuo kitu iš tuzino vyrų, kurie per tuos skandalingus valdymo metus buvo minimi šalia jos, pradedant nuo patėvio Tomo Seimuro, kai ji buvo mergaitė, tave atitemps į teismą, o budelis nurėš tau liežuvį. Ir tai yra teisinga ir tinkama. Karalienės reputacija neteršiama jokiais komentarais. Karalienė turi atrodyti tobula. Bet jeigu pasakysi, kad aš svetimauju, nors esu tokia pat karalienė, kaip ir ji, nes iš abiejų tėvų turiu karališkojo kraujo, kurio jai stinga, gali tai kartoti Vestminsterio rūmuose bet kuriam pašaliečiui, kuris tik klausosi, ir vadinti įrodymais. Kodėl ji tokia kvaila, kad skatintų apkalbas apie karalienę? Negi nemato, kad leisdama šmeižti mane, ji kenkia ne tik man, bet ir mano socialinei padėčiai, kuri lygiai tokia pati kaip ir jos? Negerbdama manęs, ji netenka savo spindesio. Turėtume abi ginti savo valstybę. Aš esu karalienė; karalienėms taikomos kitokios taisyklės. Turėjau iškęsti tam tikrus įvykius kaip moteris, kurios niekada nepavadinčiau karaliene. Nesustočiau į tokias net pažiūrėti. Taip, aš buvau pagrobta, įkalinta, išprievartauta – bet niekada, niekada dėl to nesiskųsiu. Mano kaip karalienės asmuo turi būti nepaliestas, mano * Calomnie vile – Niekšiškas šmeižtas (pranc.).


20

p h i l i p pa g r e g o ry

kūnas visada šventas, mano esybė nesutepta. Ar norėčiau netekti tokios magiškos galios vien tam, kad galėčiau padejuoti dėl savo žaizdų? Ar norėčiau iškeisti savo didybę į malonų paguodos žodį? Labiau norėčiau vadovauti ar verkšlenti dėl savų klaidų? Ar norėčiau įsakinėti vyrams, ar prie židinio raudoti kartu su kitomis nuskriaustomis moterimis? Žinoma. Atsakymas paprastas. Bien sûr*. Niekas neturėtų manęs gailėti. Jie gali mane mylėti, manęs nekęsti ar bijoti. Bet niekada niekam neleisiu savęs gailėti. Žinoma, kai jie manęs klausia, ar Botvelas su manimi žiauriai elgėsi, aš nieko neatsakau, ničnieko, nei žodžio. Karalienė nesiskundžia, jeigu su ja negailestingai elgiamasi. Karalienė neigia, kad taip galėjo nutikti. Negaliu savęs apvogti, negaliu netekti savo dieviškumo. Galbūt mane engė, bet aš visada tai neigsiu. Nesvarbu, ar sėdžiu soste, ar esu apdriskusi – vis tiek esu karalienė. Nesu prasčiokė, kuri viliasi gauti teisę dėvėti velvetą arba visą gyvenimą gyventi įsisupusi į naminį audeklą. Aš visa galva aukščiau, negu tie paprasti vyrai ir moterys. Mano didybė buvo nulemta, esu Dievo išrinktoji. Nejaugi jiems taip sunku suprasti? Galėčiau būti pati prasčiausia moteris visame pasaulyje, bet vis tiek būčiau karalienė. Galėčiau šėlti su būriu Italijos ministrų, pulku botvelų, rašyti jiems meilės eiles ir vis tiek būčiau karalienė. Jie gali priversti mane pasirašyti šimtus atsižadėjimo raštų ir užrakinti kalėjime amžiams, * Bien sûr – Žinoma (pranc.).


At s t u m t o j i k a ra l i e n ė

21

bet vis tiek būsiu karalienė, o žmogus, kuris sėdi mano soste, bus grobikas. Je suis la reine.* Esu karalienė iki mirties. Tai nėra pareigos, profesija – tai kraujo paveldas. Būsiu karalienė, kol mano gyslomis tekės kraujas. Aš tai žinau. Visi žino. Netgi jie, tie kvailiai, puikiai tą žino. Jeigu jie nori manęs atsikratyti, yra tik vienas būdas, bet jie niekada nedrįs to padaryti. Jeigu jie nori manęs atsikratyti, jie turės nusidėti dangaus nustatytai tvarkai. Jie turės nusižengti Dievo įstatymams. Jeigu jie norės manęs atsikratyti, turės nukirsti man galvą. Tik pagalvokite! Vieninteliu atveju liausiuosi būti Dovagerio Prancūzijos karaliene, Škotijos karaliene ir vienintele Anglijos sosto paveldėtoja – kai būsiu mirusi. Jie turės mane nužudyti, jeigu nori, kad atsisakyčiau savo sosto. Lažinuosi iš savo titulo, turtų ir gyvybės, kad jie neišdrįs to padaryti. Liestis prie manęs žiauriomis rankomis būtų toks pats nusikaltimas, kaip iš dausų išmesti angelą, tokia pat nuodėmė, kaip dar kartą nukryžiuoti Kristų. Aš nesu paprasta moteris, esu šventa karalienė, sėdžiu aukščiau, negu bet kuris mirtingasis; tik angelai yra aukščiau manęs. Mirtingieji negali nužudyti tokios būtybės kaip aš. Esu patepta šventuoju aliejumi, esu Dievo išrinktoji. Esu neliečiama. Jie gali manęs bijoti ir nekęsti, jie gali netgi neigti mano buvimą. Bet jie negali manęs nužudyti. Ačiū Dievui, bent jau tuo esu tikra. Visuomet būsiu tuo tikra. * Je suis la reine – Aš esu karalienė (pranc.).


22

p h i l i p pa g r e g o ry

Atstumtoji karalienė  

Niekuomet anksčiau nepasakota dramatiška, stulbinanti ir dėmesį prikaustanti Škotijos karalienės Marijos istorija. Ko vertas gyvenimas prara...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you