Page 1


UDK 821.111-31 Ga-168

ISBN 978-5-415-02205-2

Neil Gaiman Anansi Boys First Harper Perennial edition published 2008.

© Neil Gaiman, 2005 © Vertimas į lietuvių kalbą, Emilija Ferdmanaitė, 2011 © Leidykla VAGA , 2011


žinai gi, kaip būna. Paimi knygą, atsiverti dedikaciją ir pamatai, kad autorius vėl paskyrė knygą kažkam kitam, o ne tau. Bet ne šį kartą. Mes dar nesusitikome / esame pažįstami tik iš matymo / kraustomės vienas dėl kito iš proto / nesimatėme šimtą metų / esame kažkuo panašūs / niekada nesusitiksime, bet, nepaisant to, tikiu, visada minėsime vienas kitą geruoju... Taigi šią knygą skiriu tau. Su pats žinai kuo, ir turbūt pats žinai kodėl.

pastaba: autorius naudojasi proga pagarbiai nukelti skrybėlę prieš Zoros Nylės Harston, Torno Smito, P. G. Vudhauzo ir Frederiko „Tekso“ Eiverio dvasias.


turinys

pir m a sis sk y r ius

kuriame daugiausia aiĹĄkinami vardai ir ĹĄeimyniniai santykiai 11 a ntr asis sk y r ius

kuriame aptariami dalykai, nutinkantys po laidotuviĹł 33 tr eÄ?i asis sk y r ius

kuriame ĹĄeima pagaliau susitinka 54 k et v irtasis sk y r ius

kuriame vakaras pasibaigia vynu, moterimis ir dainomis 74


8 / t u r i n ys

pe n k t a s i s s k y r i u s

kuriame aptariamos įvairios pagiringo ryto pasekmės 91 šeštasis sk y r ius

kuriame storuliui čarliui grįžti namo nelemta nė su taksi 119 septintasis sk y r ius

kuriame storuliui čarliui tenka pakeliauti 154 aštuntasis sk y r ius

kuriame netikėtai pasitarnauja kavos puodelis 185 de v i n t a s i s s k y r i u s

kuriame storulis čarlis atidaro duris, o spaiderį užpuola flamingai 206


t u r i n ys / 9

de š i m t a s i s s k y r i u s

kuriame storulis čarlis pamato pasaulio, o meivė livingston lieka nepatenkinta 227 v i e n u ol i k t a s i s s k y r i u s

kuriame rouzė išmoksta sakyti nepažįstamiesiems „ne“, o storulis čarlis įsigyja žaliąją citriną 264 dv y lik ta sis sk y r ius

kuriame storulis čarlis keletą dalykų išbando pirmą kartą 296 try lik tasis sk y r ius

kai kuriems nesėkmingas 320 k e t u r iol i k t a s i s s k y r i u s

kuriame prieinama prie kelių išvadų 356


pi r m a s i s s k y r i u s

kuriame daugiausia aiškinami vardai ir šeimyniniai santykiai

kaip ir dauguma dalykų, jis prasideda nuo dainos. Pradžioje, šiaip ar taip, buvo žodžiai, o prie žodžių derėjo melodija. Šitaip buvo sutverta žemė ir perskelta tuštuma, šitaip atsirado žemynai ir žvaigždės, sapnai, maži dievukai ir žvėrys, – šitaip į pasaulį atėjo visi. Jie buvo išdainuoti. Didieji žvėrys buvo išdainuoti tada, kai Dainuotojas baigė dainuoti planetas, kalnus, medžius, vandenynus ir mažuosius žvėris. Buvo išdainuotos uolos, žyminčios būties ribas, paskui medžioklės plotai ir tamsa. Dainos išlieka. Jos niekur nedingsta. Tinkama daina gali pastatyti imperatorių į juokdario vietą ir sužlugdyti dinastijas. Apdainuoti įvykiai ir žmonės seniausiai virto plėnimis, sapnais ir niekuo, o daina gyvuoja toliau. Štai kokia dainų galia. Dainos gali ir dar kai ką. Jos ne tik sutveria pasaulius ar atkuria praėjusius gyvenimus. Pavyzdžiui, Storulio Čarlio Nansio tėvas pasitelkdavo jas stačiai tam, kad vakarėlis eitų kaip iš pypkės. Kol pasirodė Storulio Čarlio tėvas, karaokės vakarui barmenas pranašavo absoliučią nesėkmę; bet tada į barą įžengė mažas seneliukas ir patraukė tiesiai prie laikinos pakylos salės kampe,


12 / n e i l g a i m a n

kur sėdėjo kelios blondinės, pasipuošusios šviežiu įdegiu ir turisčių šypsenomis. Jis pasveikino jas nusivoždamas skrybėlę, – mat dėvėjo skrybėlę, nepriekaištingą žalią fedorą, ir mūvėjo citrinų geltonumo pirštines, – o tada priėjo prie jų stalelio. Merginos ėmė kikenti. – Ar gerai leidžiate laiką, panelės? – pasiteiravo jis. Kikendamos jos patikino, kad laiką leidžia kuo puikiausiai, ačiū, o šiuo metu kaip tik atostogauja. Palaukite, tuoj bus dar geriau, pareiškė senukas. Jis buvo už jas vyresnis, gerokai vyresnis, tačiau nepaprastai žavingas, tarsi atklydęs iš senų laikų, kai geros manieros ir galantiški gestai dar šį tą reiškė. Barmenas lengviau atsipūtė. Kai bare pasirodo šitoks veikėjas, vakaras žada būti sėkmingas. Prasidėjo karaokė. Prasidėjo šokiai. Senukas lipo į sceną dainuoti, tą vakarą jis dainavo ne kartą, o du. Jo balsas buvo malonus, šypsena kerinti, o kojelės dainuojant trepsėjo. Pirmą kartą pakilęs į sceną, jis uždainavo „Kas naujo, pupyte?“. Pakilęs antrą kartą, sugriovė Storuliui Čarliui gyvenimą.

Storulis Čarlis iš tiesų buvo storas vos keletą metų, – nuo beveik dešimties, kai jo motina visam pasauliui paskelbė, kad jeigu kas nors ją galutinai ir visiems laikams užėdė (ir jeigu šis neva džentelmenas dar bandys prieštarauti, gali tuos savo prieštaravimus susikišti pats žino kur), tai ši santuoka su senu ožiu, už kurio tekėdama ji padarė nedovanotiną klaidą, ir rytoj iš pat ryto ji iškeliauja labai, labai toli, ir tegul jis nė nebando sekti iš paskos, – iki keturiolikos, kai Storulis Čarlis truputį paaugo ir šiek tiek daugiau mankštinosi. Storas jis nebuvo. Teisybę pasakius, nebuvo nė


a na nsio va ik a i / 13

putlus, paprasčiausiai šiek tiek aptakus. Ir visgi pravardė prilipo kaip kramtomoji guma prie sportbačio pado. Jis prisistatydavo kaip Čarlzas, vėliau, artėjant trisdešimtmečiui, kaip Čezas, o laiškuose – kaip Č. Nansis, bet iš to nebuvo jokios naudos: pravardė atšliauždavo ir įsismelkdavo į naująjį jo gyvenimą taip pat, kaip tarakonai įsiskverbia į plyšius ir užvaldo pasaulį anapus šaldytuvo naujoje virtuvėje, taigi patiko jam ar ne – jam nepatiko – galų gale jis vėl tapdavo Storuliu Čarliu. Taip buvo todėl, neaiškiai nujautė jis, kad pravardę davė jo tėvas, o jei jau tėvas duodavo kam pravardę, ši prilipdavo visiems laikams. Kitapus Floridos gatvės, kurioje augo Storulis Čarlis, gyveno toks šuo. Tai buvo kaštonų spalvos bokseris, ilgakojis ir smailiaausis, kurio snukis atrodė taip, lyg vaikystėje būtų tvojęsis nosimi į sieną. Galva aukštai pakelta, uodegos strampas stačias. Be jokios abejonės, tikras aristokratas tarp šunpalaikių. Jis dalyvaudavo šunų parodose. Turėjo medalių kaip „Geriausias veislės atstovas“ ir „Geriausias klasės atstovas“, ir netgi vieną kaip „Geriausias parodos šuo“. Šis šuo turėjo garbės vadintis Kempbelu Makinroriu Arbutnotu Septintuoju, o jo šeimininkai kartais leisdavo sau kreiptis į jį familiariu Kei. Visa tai truko iki tos dienos, kai Storulio Čarlio tėvas, įsitaisęs aptriušusioje supamojoje kėdėje savo verandoje ir siurbčiodamas alų, atkreipė dėmesį, kaip šuo cimpinėja pirmyn atgal po kaimynų kiemą, pririštas už pavadėlio, siekiančio nuo palmės iki tvoros. – Tai bent paikas šuo, – tarė Storulio Čarlio tėvas. – Primena Ančiuko Donaldo bičiulį. Ehei, Gufi! Ir tas, kuris kadaise buvo Geriausias parodos šuo, staiga susitraukė ir persimainė. Storulis Čarlis tarytum išvydo šunį tėvo


14 / n e i l g a i m a n

akimis, ir velniai griebtų, tai tikrai buvo gerokai paikas šuo, kai geriau įsižiūri. Kone žaislinis. Kur buvusi, kur nebuvusi pravardė paplito po visą gatvę. Kempbelo Makinrorio Arbutnoto Septintojo šeimininkai bandė su ja kovoti, bet tiek pat naudos būtų priešintis uraganui. Nepažįstamieji glostydavo kadaise išdidaus bokserio galvą ir meiliai kalbindavo: „Sveikas, Gufi. Kaip laikaisi, šuneli?“. Šuns šeimininkai netrukus liovėsi vedžioję jį po parodas. Jiems dingo ūpas. „Jūsų šuo atrodo kažkoks paikas“, – sakydavo teisėjai. Storulio Čarlio tėvo duotos pravardės prilipdavo. Taip jau buvo. Bet tai toli gražu ne blogiausia Storulio Čarlio tėvo savybė. Bėgant metams ir Storuliui Čarliui augant atsirasdavo vis naujų kandidatų į blogiausios tėvo savybės vietą: jo smailas žvilgsnis ir tiek pat išdykę pirštai, jei tikėtume apylinkės merginomis, kurios skųsdavosi Storulio Čarlio motinai, o tada pakildavo audra; maži juodi cigariukai, kuriuos jis vadino maniliniais ir kurių kvapas likdavo ant visko, prie ko jis prisiliesdavo; jo aistra labai savotiškai čečiotkai, kuri, Storulio Čarlio įtarimu, buvo madinga kokį pusvalandį kur nors Harleme trečiajame dešimtmetyje; jo absoliutus ir neįveikiamas abejingumas visiems pasaulio reikalams, o kartu – šventas įsitikinimas, jog komiški serialai yra pusvalandžio trukmės įžvalgos į realių žmonių gyvenimus bei rūpesčius. Atskirai paėmus nė vienas iš šių dalykų nebuvo blogiausia Storulio Čarlio tėvo savybė, tačiau jie visi prisidėjo prie blogiausios savybės. Blogiausia Storulio Čarlio tėvo savybė buvo ši: už jį būdavo gėda. Žinoma, visi tėvai verčia raudonuoti. Tai neatsiejama tėvų ir vaikų santykių dalis. Tėvų prigimtis – badyti akis pačiu savo egzistavimu, o vaikų prigimtis – nuo tam tikro amžiaus gūžtis iš ne-


a na nsio va ik a i / 15

smagumo, gėdos ir pažeminimo kaskart tėvams juos užkalbinus viešoje vietoje. Be abejo, Storulio Čarlio tėvas šią savybę ištobulino iki meno rūšies, tai jį linksmino ne mažiau nei jo paties pokštai: nuo pačių primityviausių – Storulis Čarlis niekada nepamiršo to pirmojo karto, kai bandė užsikloti pusiau sulenkta ir sukamšyta po čiužiniu antklode – iki neįsivaizduojamai sudėtingų. – Pavyzdžiui, kokių? – pasiteiravo Rouzė, Storulio Čarlio sužadėtinė, kai vieną vakarą Storulis Čarlis, paprastai vengdavęs kalbėti apie savo tėvą, tolydžio painiodamasis mėgino paaiškinti, kodėl kviesti tėvą į artėjančias jųdviejų vestuves – siaubingai bloga mintis. Juodu kaip tik sėdėjo nedideliame vyno bare Pietų Londone. Storulis Čarlis jau seniai laikėsi nuomonės, kad keturi tūkstančiai mylių ir Atlanto vandenynas – du geri dalykai, saugiai skiriantys jį nuo tėvo. – Na... – pradėjo Storulis Čarlis, prisimindamas visą pažeminimų paradą, ir nuo kiekvieno jo kojų pirštai nevalingai susiriesdavo. Jis apsistojo ties vienu. – Na, kai buvau mažas ir perėjau į kitą mokyklą, tėtis man papasakojo, kaip pats kadaise laukdavo Prezidentų dienos, mat pagal paprotį visi Amerikos mokiniai Prezidentų dieną ateina persirengę savo mėgstamiausiais prezidentais ir už tai gauna po didžiulį maišą saldainių. – Koks gražus paprotys, – tarė Rouzė. – Gaila, kad Anglijoje neturime nieko panašaus. – Rouzė niekada nebuvo išvykusi iš Didžiosios Britanijos, jei neskaičiuosime poilsinės kelionės į kažkokią salą lyg ir Viduržemio jūroje. Ji buvo šiltų rudų akių ir geros širdies, bet geografija nebuvo jos stiprioji pusė. – Joks tai gražus paprotys. Tai apskritai ne paprotys. Jis pats jį išgalvojo. Daugumoje valstijų Prezidentų dieną į pamokas eiti


16 / n e i l g a i m a n

nereikia, o jei ir reikia, tai tikrai ne persirengus savo mėgstamiausiu prezidentu. Nėra jokio Kongreso nutarimo, pagal kurį prezidentais persirengę vaikai gautų po maišą saldainių, ir jau tikrai tavo populiarumas ateinančiais metais ir iki pat mokyklos baigimo nepriklausys nuo to, kuriuo prezidentu nuspręsi persirengti, – eiliniai vaikai mat persirengia įprastais prezidentais, tokiais kaip Linkolnas, Vašingtonas ar Džefersonas, tačiau iš tiesų populiarūs tampa tie, kurie persirengia Džonu Kvinsiu Adamsu arba kokiu nors Vorenu Gamalieliu Hardingu. Be to, apie tai nevalia iš anksto kalbėti. Bent jis taip sakė. – Ar prezidentais persirengia ir berniukai, ir mergaitės? – O taip. Ir berniukai, ir mergaitės. Taigi likus savaitei iki Prezidentų dienos aš puoliau skaityti apie juos viską, ką radau „Didžiojoje enciklopedijoje“, – stengiausi išsirinkti geriausią. – Ir nė neįtarei, kad jis tave mausto? Storulis Čarlis papurtė galvą. – Kai tėtis tavęs imasi, prarandi bet kokį budrumą. Jis geriausias melagis, kokį tik gali sutikti. Jis moka įtikinti. Rouzė gurkštelėjo vyno. – Tai kuriuo prezidentu galų gale persirengei? – Taftu. Dvidešimt septintuoju Amerikos prezidentu. Vilkėjau tėvo iš kažkur ištrauktą rudą kostiumą paraitotomis klešnėmis, po švarku susikimšau pagalvę. Turėjau pieštinius ūsus. Tą dieną tėtis pats mane nuvedė į mokyklą. Įžengiau taip išdidžiai. O vaikai kad ims žviegti ir badyti mane pirštais, taigi galų gale užsirakinau berniukų tualeto kabinoje ir apsižliumbiau. Manęs neišleido namo persirengti. Visą dieną taip pravaikščiojau. Tai buvo pragaras. – Juk galėjai ką nors prikurti. Tarkim, kad po pamokų eini į teminį vakarėlį ar dar kur nors. Arba galėjai iškloti jiems tiesą.


a na nsio va ik a i / 17

– Aha, – reikšmingai ir niūriai burbtelėjo Storulis Čarlis, vėl viską prisimindamas. – O ką sakė tėtis, kai grįžai namo? – Lūžo iš juoko. Prunkštė, žvengė, krizeno ir taip toliau. Tada pareiškė, kad Prezidento diena šiais laikais tikriausiai nebešvenčiama. Verčiau eiva kartu į paplūdimį ieškoti undinių. – Ieškoti... undinių? – Mudu nusileidome į paplūdimį ir ėmėme vaikštinėti pakrante, ir tada jis pradėjo darkytis kaip joks kitas žmogus šioje žemėje: dainavo, vilkdamas kojas per smėlį šoko smėlio šokį, pakeliui užkabinėjo žmones – tuos, kurių nė nepažinojo, kurių niekada nebuvo sutikęs, ir tai mane siutino, o paskui jis papasakojo, kad Atlanto vandenyne gyvena undinės, ir jeigu aš atidžiai įsižiūrėsiu, tai išvysiu savo akimis. „Ana ten! – šūktelėjo jis. – Ar spėjai pamatyti? Putlutė dailutė raudonplaukė žalia uodega.“ O aš žiūrėjau, žiūrėjau, bet taip ir nepamačiau. Jis papurtė galvą. Tada pasėmė iš dubenėlio saują braziliškų riešutų ir ėmė kimšti į burną, triauškindamas taip, lyg kiekvienas riešutas neštų dvidešimties metų senumo skriaudą, kurios jau niekas nebeatlygins. – Ką gi, – žvaliai tarė Rouzė, – mielas keistuolis tas tavo tėtis! Būtinai pakvieskime jį į vestuves. Jis taps vakarėlio siela. Bet Storulis Čarlis, ūmai paspringęs riešutu, ėmė įtikinėti, kad kaip tik šito mažiausiai ir reikia, – kam gi patiktų, jei pražuvėlis tėtušis staiga taptų vestuvių vakarėlio siela? Jis pareiškė, kad tėvas, be jokios abejonės, tebėra labiausiai užknisantis žmogus visoje žemėje. Ir pridėjo, kad jaučiasi kuo puikiausiai, kelerius metus neregėdamas to seno ožio, ir kad geriausias sprendimas, kurį kada nors padarė jo motina, buvo palikti tėvą ir atsikraustyti į Angliją


18 / n e i l g a i m a n

pas tetą Alaną. Užtvirtindamas savo teiginį jis pridūrė, kad bus prakeiktas, dusyk prakeiktas, ir greičiausiai net trissyk prakeiktas, jei pakvies tėvą į vestuves. Tiesą pasakius, apibendrino Storulis Čarlis, didžiausias vestuvių privalumas kaip tik tas, kad neprivaloma kviesti tėvo. Bet tada jis pastebėjo pasikeitusią Rouzės veido išraišką ir ledinį blykstelėjimą paprastai palankiame jos žvilgsnyje, todėl čia pat pamėgino pasitaisyti, paaiškinęs, kad omenyje turėjo antrą pagal svarbą privalumą – tačiau buvo jau gerokai per vėlu. – Gausi tiesiog apsiprasti su šia mintimi, – tarė Rouzė. – Galų gale vestuvės yra neprilygstama proga sutaisyti tvoras ir atstatyti tiltus. Turi galimybę įrodyti, kad nejauti tėvui pykčio. – Betgi jaučiu, – paprieštaravo Storulis Čarlis. – Ir dar kokį. – Ar žinai jo adresą? Arba telefono numerį? Tikriausiai derėtų jam paskambinti. Laiškas galbūt pernelyg oficialu, juk tuokiasi vienturtis jo sūnus... tu juk vienturtis, tiesa? Ar jis naudojasi elektroniniu paštu? – Taip. Aš jo vienturtis sūnus. Nenutuokiu, ar jis naudojasi elektroniniu paštu. Greičiausiai ne, – atsakė Storulis Čarlis. Laiškai – geras daiktas, pamanė jis. Kartais jie pasimeta pašte. – Bet juk turi bent adresą ar telefono numerį. – Neturiu, – sąžiningai atsakė Storulis Čarlis. Galbūt jo tėvas persikėlė gyventi kitur. Juk galėjo išvykti iš Floridos ir apsigyventi ten, kur nėra telefonų. Nei adresų. – Na gerai, – griežtai tarė Rouzė, – o kas tada turi? – Ponia Higler, – atsakė Storulis Čarlis, ir jėgos čia pat jį apleido. – Ir kas gi ta ponia Higler? – saldžiai nusišypsojo Rouzė. – Šeimos draugė. Ji gyveno gretimame name, kai buvau vaikas.


a na nsio va ik a i / 19

Jam teko kalbėtis su ponia Higler prieš kelerius metus, kai jo motina gulėjo mirties patale. Motinos prašymu jis paskambino poniai Higler, kad ši perduotų žinią Storulio Čarlio tėvui ir lieptų kuo skubiau susisiekti. O po kelių dienų Storulis Čarlis parėjęs iš darbo rado pranešimą autoatsakiklyje, balsas neabejotinai buvo jo tėvo, nors iš skambesio atrodė gerokai susenęs ir mažumėlę girtas. Tėvas paaiškino, kad laikas netinkamas, verslo reikalais jam teks užgaišti Amerikoje. Tada pridūrė, kad Storulio Čarlio motina apskritai paėmus buvo velniškai puiki moteris. Po kelių dienų į ligoninės palatą buvo pristatyta įvairių gėlių puokštė. Perskaičiusi pridėtą atviruką Storulio Čarlio motina paniekinamai purkštelėjo. – Galvojo, kad taip lengvai man įsiteiks? Tegul galvoja iš naujo. Tačiau paliepė slaugei pastatyti gėlių vazą į garbingą vietą šalia lovos ir po to kelis kartus paklausė Storulio Čarlio, ar tėvas nežadėjęs jos prieš mirtį aplankyti. Storulis Čarlis atsakė, kad ne. Jis ėmė nekęsti to klausimo ir savo atsakymo, ir išraiškos jos veide, kai atsakydavo – ne, tėvas atvykti nesiruošia. Blogiausia diena, Storulio Čarlio manymu, buvo tada, kai stačiokas daktaras pasivedė jį į šalį ir pasakė, kad jai likę nebedaug, jos jėgos sparčiai nyksta, ir belieka stengtis, kad ji iki pat galo jaustųsi kuo patogiau. Storulis Čarlis linktelėjo ir grįžo pas motiną. Suspaudusi jo ranką motina kaip tik klausė, ar jis kartais nepamiršęs apmokėti jos sąskaitos už dujas, kai koridoriuje pasigirdo triukšmas – žvangėjimas, bildėjimas, trepsėjimas ir barškėjimas, tarsi siautėtų styginių-pučiamųjų-mušamųjų ansamblis – kaip tik toks triukšmas,


20 / n e i l g a i m a n

kokio niekada neišgirsi ligoninėse, kur koridoriuose kabo įspėjimai, reikalaujantys laikytis tylos, o jiems antrina lediniai slaugių žvilgsniai. Triukšmas garsėjo. Vieną akimirką Storulis Čarlis pamanė, kad ligoninę užpuolė teroristai. Tačiau motina klausėsi kakofonijos silpnai šypsodama. – Geltonas paukštelis, – sukuždėjo ji. – Kas? – perklausė Storulis Čarlis, išsigandęs, kad ji praranda nuovoką. – Geltonas paukštelis, – pakartojo ji garsiau ir tvirčiau. – Štai ką jie groja. Storulis Čarlis pravėrė duris ir pažvelgė į koridorių. Ligoninės koridoriumi, ignoruodamas slaugių protestus ir keistus pižamuotų pacientų bei jų giminaičių žvilgsnius, žygiavo nedidelis Naujojo Orleano stiliaus džiazo ansamblis. Čia buvo saksofonas, triūba ir trimitas. Kažkoks galiūnas ant sprando tempė lyg ir kontrabosą. Vienas mušė būgną. O kompanijos priešakyje, užsitempęs languotą eilutę, užsivožęs fedorą ir užsimovęs citrinos geltonumo pirštines žygiavo Storulio Čarlio tėvas. Jis negrojo jokiu instrumentu, užtat čiužinėjo ir trepsėjo per išblizgintą linoleumą, kilnodamas skrybėlę paeiliui prieš kiekvieną ligoninės darbuotoją ir spausdamas ranką bet kuriam prasibrovusiam arčiau su sveikinimais ar skundais. Storulis Čarlis prikando lūpą ir mintyse ėmė melsti visų, kas tik galėtų išklausyti, kad žemė po kojomis prasivertų ir jį prarytų, o jeigu tai neįmanoma, kad jį ištiktų staigus, neskausmingas ir visiškai mirtinas širdies smūgis. Nieko panašaus. Jis tebebuvo tarp gyvųjų, ansamblis tebesiartino, jo tėvas tebešoko, tebespaudė rankas ir šypsojosi kaip šypsojęs.


a na nsio va ik a i / 21

Jeigu pasaulyje teisybė yra, mąstė Storulis Čarlis, mano tėvas eis ir nueis sau koridoriumi, jis praeis pro mus ir pasuks į urologijos skyrių; tačiau teisybės pasaulyje nebuvo, ir jo tėvas sustojo prie onkologijos skyriaus palatos durų. – Storuli Čarli, – riktelėjo jis taip garsiai, kad nė vienam žmogui visoje palatoje – visame aukšte – visoje ligoninėje – neliko jokių abejonių, jog Storulį Čarlį jis pažįsta. – Storuli Čarli, traukis iš kelio. Ateina tavo tėvas. Storulis Čarlis pasitraukė iš kelio. Ansamblis su Storulio Čarlio tėvu priešakyje įvinguriavo į palatą ir sustojo prie Storulio Čarlio motinos lovos. Ji pažvelgė į juos ir nusišypsojo. – „Geltonas paukštelis“. Mano mylimiausia daina. – Koks gi vyras būčiau, jei tai pamirščiau? Ji lėtai palingavo galvą ir suspaudė jo delną, aptemptą citrinos geltonumo pirštine. – Malonėkite dovanoti, – pasiteiravo smulki moterytė su segtuvu, – ar šie žmonės su jumis? – Ne, – leptelėjo Storulis Čarlis, ir jo skruostai užkaito. – Ne su manimi. Tikrai ne. – Bet tai jūsų motina, tiesa? – tarė moterytė, perverdama jį basilisko žvilgsniu. – Privalau jūsų paprašyti, kad šie žmonės akimirksniu dingtų iš palatos ir nebedrumstų tvarkos ir ramybės. Storulis Čarlis suniurzgėjo. – Prašau? – Sakiau, vargu ar jie manęs paklausys, – tarė Storulis Čarlis. Jis jau ramino save, kad blogiau būti nebegali, bet čia tėvas pasirausė būgne, išgraibė plastikinį maišelį ir iš jo ėmė traukti alaus


22 / n e i l g a i m a n

skardines, kurias padalijo muzikantams, slaugėms ir pacientams. Tuomet užsirūkė cigarą. – Malonėkite dovanoti! – išvydusi dūmus riktelėjo moterytė su segtuvu, puolė per kambarį ir užgriuvo Storulio Čarlio tėvą kaip balistinė raketa su blogai nustatytu laikmačiu. Storulis Čarlis pasinaudojo proga ir nepastebėtas paspruko. Taip pasielgti jam atrodė protingiausia. Tą vakarą jis sėdėjo namuose, laukdamas telefono skambučio ar beldimo į duris – panašiai nusiteikęs mirtininkas klūpomis laukia, kol sprandą pabučiuos giljotinos ašmenys; bet į duris niekas taip ir nepabeldė. Jis mažai miegojo, o popiet nusiteikęs blogiausiam nuslinko į ligoninę. Motina gulėjo lovoje ir atrodė tokia laiminga ir smagi, kokios jis nebuvo matęs mėnesių mėnesius. – Jis išvažiavo, – tarė ji Storuliui Čarliui, kai šis užėjo į palatą. – Negalėjo likti. Pasakysiu tau, Čarli, be reikalo tu vakar taip anksti išėjai. Mes čia užkūrėme tikrą vakarėlį. Kaip senais gerais laikais. Storulis Čarlis nepajėgė įsivaizduoti nieko baisesnio už improvizuotą džiazo vakarėlį vėžininkų palatoje, todėl nutylėjo. – Jis nėra blogas žmogus, – vėl prabilo Storulio Čarlio motina, ir jos akys sužibo. Paskui ji susiraukė. – Na, bet galima pasakyti ir kitaip. Nėra jis ir geras. Tačiau šiąnakt padarė man šį tą labai gero, – pridūrė ir staiga nuoširdžiai nusišypsojo, ir akimirką vėl atrodė jauna. Tarpduryje išdygo moterytė su segtuvu ir pamojo pirštu. Storulis Čarlis iš kito palatos galo šoko jos atsiprašinėti. Tačiau prisiartinęs pamatė, kad jos žvilgsnis nebeprimena skrandžio dieglių kamuojamo basilisko. Dabar ji žvelgė kone valiūkiškai.


a na nsio va ik a i / 23

– Jau tas jūsų tėvas... – Atsiprašau, – tarė Storulis Čarlis. Visą vaikystę šį žodį jis kartodavo kaskart, kai kalba pakrypdavo prie jo tėvo. – Oi ne, ne! – nušvito buvęs basiliskas. – Nėra už ką atsiprašinėti. Tiesiog šiaip pamaniau. Tas jūsų tėvas. Jei mums prireiktų su juo susisiekti... mes nežinome nei jo telefono numerio, nei adreso. Galėjau jo paklausti aną vakarą, bet visai iš galvos išgaravo. – Abejoju, ar jis turi telefono numerį. O vienintelis patikimas būdas jį surasti – nukeliauti į Floridą ir važiuoti greitkeliu A1A . Tai pakrantės kelias, kuris vingiuoja per rytinę valstijos dalį. Popiet aptiktumėte jį ant tilto žvejojantį. Vakarais jis būna bare. – Koks žavus vyriškis, – sumurmėjo ji ilgesingai. – Kuo jis užsiima? – Jau sakiau. Jis pats tai vadina dykos duonos ir žuvies stebuklu. Ji tik dėbtelėjo nieko nesupratusi, ir jis pasijuto kvailai. Kai tai sakydavo tėvas, žmonės juokdavosi. – Na žinote. Kaip Biblijoje. Jėzaus stebuklas su duona ir žuvimi. Anot tėčio, visa, ką jis veikia, – tai dykaduoniauja ir žuvauja, ir stebuklas, kad jam pavyksta išgyventi. Na, čia toks pokštas. Jos žvilgsnis sušvelnėjo. – Taip. Jis papasakojo neblogų pokštų. – Ji caktelėjo liežuviu ir staiga vėl tapo oficiali. – Prašyčiau sugrįžti pusę šešių. – Kodėl? – Pasiimti motinos. Ir jos daiktų. Ar daktaras Džonsonas neįspėjo, kad ją išrašome? – Jūs siunčiate ją namo? – Taip, pone Nansi. – O kaipgi vėžys? – Pasirodo, tai buvo netikras pavojus.


24 / n e i l g a i m a n

Storulis Čarlis nepajėgė suvokti, kaipgi tai galėjo būti netikras pavojus. Praeitą savaitę jie ruošėsi išsiųsti motiną į nepagydomų ligonių slaugos namus. Daktaras vartojo tokias frazes kaip „nuo savaičių iki mėnesių“ ir „suteikti kiek įmanoma daugiau komforto belaukiant neišvengiamo“. Kai pusę šešių jis sugrįžo pasiimti motinos, ši atrodė nė kiek nenustebinta žinios, kad jau nebemiršta. Pakeliui į namus pasigyrė ketinanti išleisti gyvenimo santaupas kelionei aplink pasaulį. – Daktarai vis kartojo, kad man liko trys mėnesiai, – tarė ji. – O aš pamaniau sau, jei išlipsiu iš šitos lovos, būtinai aplankysiu Paryžių, Romą ir panašias vietas. Grįšiu atgal į Barbadosą ir Švento Andriejaus salą. Galbūt nukeliausiu į Afriką. Ir Kiniją. Man patinka kiniškas maistas. Storulis Čarlis ne visai susigaudė, kas vyksta, bet kad ir kas vyko, kaltinti dėl to reikėjo tėvą. Jis nuvežė motiną ir jos solidų lagaminą į Hitrou oro uostą ir pamojavo nuo tarptautinių skrydžių vartų. Žengdama pro vartus ji plačiai šypsojosi, rankoje laikė pasą ir bilietus, ir atrodė jaunesnė nei kada nors anksčiau. Jos atvirukai skrido iš Paryžiaus, Romos ir Atėnų, iš Lagoso ir Keiptauno. Atviruke iš Nankino ji prisipažino didžiai nusivylusi tuo, kas Kinijoje laikoma kinišku maistu, ir nekantraujanti grįžti į Londoną paragauti tikro kiniško maisto. Ji mirė miegodama Viljamstauno viešbutyje, Švento Andriejaus saloje, Karibuose. Per laidotuves Pietų Londono krematoriume Storulis Čarlis vis tikėjosi išvysti tėvą: galbūt senukas pasirodys džiazo ansamblio priešakyje, o gal jį lydės klounų trupė arba pustuzinis šimpanzių, minančių triračius ir rūkančių cigarus; net per Mišias jis gręžiojosi per petį į koplyčios duris. Bet Storulio Čarlio tėvas nepasirodė,


a na nsio va ik a i / 25

į laidotuves susirinko tik motinos draugai ir tolimi giminaičiai, daugiausia storos moteriškės juodomis skrybėlėmis, šnypščiančios nosis, šluostančios akis ir linguojančios galvas. Tiktai per baigiamąją giesmę, kai buvo nuspaustas mygtukas ir Storulio Čarlio motina konvejerio takeliu iškeliavo į amžinąjį atilsį, Storulis Čarlis pastebėjo maždaug savo metų vyriškį, stoviniuojantį koplyčios gale. Tai tikrai nebuvo jo tėvas. Šešėliuose slėpėsi kažkas jam nepažįstamas, kažkas, ko nebūtų nė pastebėjęs, jei nebūtų dairęsis tėvo... nepažįstamasis elegantiška juoda eilute, nudelbęs akis ir pamaldžiai sunėręs pirštus. Storulis Čarlis leido savo žvilgsniui užtrukti akimirką per ilgai, nepažįstamasis pakėlė akis ir šyptelėjo nelinksma šypsena, lyg mėgintų pasakyti, jog dalijasi jo skausmu. Ne tokią išraišką paprastai matai nepažįstamųjų veiduose, ir visgi Storulis Čarlis nepajėgė prisiminti, kur galėjo jį sutikti. Jis vėl atsisuko į koplyčios priekį. Buvo sugiedotas spiričiuelis „Atrieda karieta“, kurio Storulio Čarlio motina niekada nemėgo, ir pastorius Raitas pakvietė visus pas Storulio Čarlio senelės tetą Alaną ko nors užkąsti. Pas tetą Alaną Storulis Čarlis nesutiko nieko, ko nebūtų pažinojęs iš anksčiau. Po motinos mirties jis vis prisimindavo nepažįstamąjį: kas jis toks ir kodėl jis ten buvo. Kartais Storuliui Čarliui imdavo atrodyti, kad jį tiesiog įsivaizdavo... – Taigi, – tarė Rouzė, iki dugno išgėrusi vyno taurę, – paskambink tai savo poniai Higler ir duok jai mano telefono numerį. Pranešk vestuvių datą... o, sugalvojau: kaip manai, gal pakvieskime ir ją? – Galime. Bet nemanau, kad ji pasirodys. Ji sena šeimos draugė. Pažinojo tėvą dar nuo viduramžių. – Ką gi, paklausinėk ją. Gal ir jai nusiųsime kvietimą.


26 / n e i l g a i m a n

Rouzė buvo geras žmogus. Rouzėje slypėjo po truputį Pranciškaus Asyžiečio, Robino Hudo, Budos ir Žydrosios fėjos: galimybė sutaikyti savo tikrąją meilę su tėvu prapuoleniu suteikė artėjančioms vestuvėms papildomą svarbą. Tai nebebuvo tiesiog vestuvės: dabar jos virto kone humanitarine misija, o Storulis Čarlis pažinojo Rouzę pakankamai ilgai, kad nutuoktų, jog nevalia kištis tarp sužadėtinės ir jos poreikio Daryti Gera. – Paskambinsiu poniai Higler rytoj. – Štai ką tau pasakysiu, – tarė Rouzė, žaviai suraukusi noselę, – paskambink jai šį vakarą. Juk Amerikoje dar nevėlu. Storulis Čarlis linktelėjo. Juodu išėjo iš vyno baro: Rouzė – žvaliu žingsniu, Storulis Čarlis – lyg mirtininkas, slenkantis į kartuves. Jis uždraudė sau ginčytis: galų gale, galbūt ponia Higler išsikraustė, o gal jai atjungė telefoną. Juk tai visai įmanoma. Viskas įmanoma. Juodu nuėjo į Storulio Čarlio namus Maksvelo soduose, prie pat Brikstono gatvės. – Kiek dabar laiko Floridoje? – pasiteiravo Rouzė. – Vėlyva popietė, – atsakė Storulis Čarlis. – Puiku. Pirmyn. – Gal vertėtų kiek palaukti? Galbūt jos nėra namie? – O gal vertėtų paskambinti dabar, kol ji dar nevakarieniauja? Storulis Čarlis susirado seną popierinę adresų knygelę, prie raidės H buvo pridėta voko skiautė su motinos rašysena išraitytu telefono numeriu ir vardu – Kalijana Higler. Telefonas skambėjo ilgai. – Jos nėra namie, – tarė jis Rouzei, ir tą pačią akimirką kitame laido gale atsiliepė moteriškas balsas. – Taip? Kas čia?


a na nsio va ik a i / 27

– Hm. Čia ponia Higler? – Kas čia kalba? Jeigu jūs iš to prakeikto telemarketingo, tuojau pat išbraukite mane iš sąrašo arba kreipsiuosi į teismą. Savo teises žinau. – Ne, čia aš. Čarlis Nansis. Buvome kaimynai. – Storulis Čarlis? Tik to betrūko. Visą rytą ieškojau tavo numerio. Apverčiau namus aukštyn kojom, ir ką tu manai, radau? Ko gero, būsiu užsirašius į senąją apskaitos knygą. Visi namai aukštyn kojom. Kalijana, pasakiau aš sau, dabar belieka melstis ir tikėtis, kad Viešpats tave išgirs, ir atsiklaupiau, na gerai, mano keliai nebe tokie, kaip kadaise, taigi tiesiog sunėriau rankas, kaip ten bebūtų, tavo numerio neradau, o tu štai ėmei ir pats paskambinai, ogi taip dar geriau, kai pagalvoji, aš gi ne iš pinigų nulipdyta, negaliu sau leisti skambinėti į užsienius, net ir tokiu reikalu, nors vis dėlto ruošiausi tau skambinti, nemanyk, tokiomis aplinkybėmis... Staiga ji užtilo, galbūt atsikvėpti, o gal gurkštelėti verdančios kavos iš milžiniško puodelio, kurį visada nešiodavosi kairėje rankoje, taigi pasinaudojęs trumpa pauze įsiterpė Storulis Čarlis. – Norėjau pakviesti tėtį į savo vestuves. Vedu. – Kitame laido gale buvo tylu. – Bet tik metų gale, – pridėjo jis. Tebebuvo tylu. – Jos vardas Rouzė, – paslaugiai pridūrė. Jis jau ėmė nerimauti, ar nebus nutrūkęs ryšys; pokalbiai su ponia Higler paprastai būdavo į vienus vartus, dažniausiai ji atsakydavo ir už tave, o štai dabar nepertraukdama leido jam pasakyti net tris pilnus sakinius. Jis ryžosi ketvirtajam. – Jūs irgi atvykite, jei norite. – O Viešpatėliau, – tarė ponia Higler. – Niekas tau nepranešė? – Ko?


28 / n e i l g a i m a n

Anansio vaikai  

Knygos Anansio vaikai ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you