EMARIONO KARALYSTĖS
Lumnosas, šviesos ir šešėlių karalystė
Šviesa viską degins, šešėliai badys
Dieną naktį matysi žydras jų akis
Fortosas, galios ir narsos karalystė
Raudonos jų akys, raudoni kardai Pagydys, prikels arba smogs mirtinai
Faunosas, žvėrių ir laukinių karalystė
Kailiai ir plunksnos, tuoj žvėrys nubus
Geltonos jų akys užvaldo visus
Arborosas, šak nų ir dyglių karalystė
Samanotos jų akys gamtos tūžį rodo
Gražiausi žiedai dygliuose slepia nuodą
Ignijus, smėlio ir liepsnos karalystė
Liepsna jiems krūtinėj, liepsna akyse
Jų galios ugningos degs dykumose
Umbrosas, proto ir paslapčių karalystė
Rainelės jų juodos, širdis kaip naktis
Vien bučiniu greitai tau protą atims
Merosas, jūros ir dangaus karalystė
Jų žvilgsnis – kaip jūra, kerštinga, nuožmi
Skandins jie maldas tavo po bangomis
Sofosas, minčių ir kibirkščių karalystė
Gudri amžinos išminties kibirkštis
O rožinės akys jų bus tau mirtis
Montijus, akmenų ir ledo karalystė
Akmuo violetinis, jų žvilgsnio spalvos
Saugokis ledo lig pasaulio pabaigos
Visiems, kam bent sykį buvo sakyta, kad jų kibirkštis neturėtų per smarkiai įsiliepsnoti, ir visiems juos pamilusiems būtent už tai, kad įsiliepsnojo.
PROLOGAS
Dovana tai ar prakeiksmas – šia tema netgi dabar kyla aud ringų diskusijų.
Jei tą dieną būčiau sukaupusi drąsos įžengti į tamsų skersgat vį ir pasiklausyti, ką išvaizdus randuotas nepažįstamasis kužda mano motinai į ausį, galbūt kuris nors iš mūsų būtų žuvęs gerokai anksčiau. Gal net mes visi.
O jeigu būčiau atėjusi keliomis minutėmis anksčiau, paėmusi mamą už rankos ir įtikinusi kartu su manimi sprukti iš miesto ir miško takais grįžti į mūsų namelį papelkyje, galbūt jos asmeninės paslaptys ir tos, kurias saugojo dėl manęs, būtų amžiams palaidotos Emariono žemėje, kad ten netektų atgulti daugybei nekaltųjų.
Aišku tik viena: tą karštą nelemtą popietę dingus mano motinai ėmė rutuliotis tokių neįtikėtinų, taip toli siekiančių padarinių grandinė, kad nė patys dievai nepajėgė nuspėti, kuo visa tai baigsis.
Taip ir prasidėjo mano istorija.
PIRMAS SKYRIUS
Nieko sau dienelė pasitaikė: miręs pacientas, būrys girtuok lių ir dar kruvinoji saulė.
Dulkinais Mirtingųjų miesto skersgat viais svirduliuodami braunasi įkaušę šventės dalyviai, o gašlus jų švilpčiojimas ir neaiškus murmėjimas kelionės namo man nė kiek nepa lengvina. Nors apėjau juos plačiu lanku, vengdama grabaliojančių rankų, vis dėlto man nepavyko išsisukti nuo paraudusių akių, sekančių mane su pernelyg entuziastingu susidomėjimu.
Nepadeda ir kruvinoji saulė. Auštant visą dangų aptraukė tiršta mig la, nudažė miestą kraupoku raudonu spindesiu. Saulei kylant iki aukščiausio taško vidurdienį, kepinanti ankstyvos vasaros kaitra darėsi tik dar karštesnė, tirštesnė, piktesnė.
– Nekenčiu tokių dienų, – sumurmėjo Maura.
Dirstelėjau į mažutę rausvaveidę senutę, einančią šalia manęs. Ji sustojo, pasirėmė lazda ir nukreipė medaus rusvumo akis dangun, o jos lūpų kampučiai rūškanai nulinko žemyn.
– Vienybės dieną jau ir taip sunku, o čia dar tas karštis, – tarė.
Aš pritardama paniūniavau. Kylanti temperatūra sužadina žmonių karštakošiškumą, vadinasi, galima laukti daugiau muštynių, daugiau sužalojimų, tad ir pacientų bus daugiau.
– Vakare gydovų centras virs beprotna miu, – atsidusau. –
Jei nori, galiu grįžti kartu su tavimi. Neabejoju, kad gydovų pagalbininkai apsidžiaugtų papildoma rankų pora.
– Mudvi su tavo mama kaip nors susitvarkysim. O tu eik namo ir pailsėk. Rytinė pamaina pasitaikė neleng va. Prisiminusi net krūptelėjau.
Maura uždėjo savo metų išvargintą ranką man ant dilbio ir spustelėjo.
– Diema, tu dėl to nekalta.
– Žinau, – pamelavau.
Man dirbant mirė pacientas.
Jis buvo jaunas – daug jaunesnis, nei galima spręsti iš suvargusio veido. Našlaitis, išsikamavęs Mirtingųjų miesto skurdžių rajonuose. Nebeiškentęs bado, iš prekeivio vežimėlio pamėgino pavogti keptą antį ir už tai gavo peilio geležtę tarp šonkaulių. Kol atvykau, neteko pernelyg daug kraujo, o dėl pradurto plaučio kvėpavo dusliai, gargaliuodamas.
Jau negalėjau niekuo jam padėti, tik palaikiau už rankos ir sukuždėjau šventąją Baigos maldą. Gyvybė tamsiai kaštoninėse jaunuolio akyse užgeso, o linksmybės aplink mus nė akimirkai nesiliovė. Niekas nesustojo pagerbti mirusiojo, net kol tempiau jo kūną į mišką, supantį mūsų kaimą, kur galės ramiai suirti amžių amžiams atgulęs po nukritusių lapų, mano surinktų netoliese, apklotu.
Toks beprasmis žiaurumas įplieskė nirtulį manyje. Mano sielą baisiai slegia kiek vieno paciento mirtis, o šis berniukas buvo dar visai jaunas, jo mirties buvo galima leng vai išvengti, todėl tai užvirto man ant pečių kaip sunkiausias akmuo. Giliai viduje įsižiebė kibirkštis, poreikis siekti teisingumo, ir tai užgniaužti darėsi vis sunkiau.
– Keista, kad kruvinoji saulė pakilo būtent Vienybės dieną, – tariau, nekantraudama pakeisti temą.
Užsikišau baltų plaukų sruogeles sau už ausų. Neįprastą jų at spalvį dar labiau išryškino saulės nugairinta, įrudusi oda. Mano dėmesys smigo į kraujo raudonumo apskritimą, dėbsantį į mus iš aukštybių.
– Negeras ženk las, – pridūriau.
Senosiose mirtingųjų religijose kruvinoji saulė buvo laikoma dievų perspėjimu, didžiulio perversmo pranaše. Prieš keletą kartų ji pasirodė ir pilietinio karo, kurį jos garbei dabar vadiname Kraujo karu, išvakarėse, o tai tik dar labiau įtvirtino grėsmingą kruvinosios saulės reputaciją. Tad ir šiandien, pasirodžiusi būtent Vienybės dieną, neabejotinai sukels spėlionių.
– Nesąmonė, – atsakė Maura ir numojo ranka. – Kvaili prietarai, ir tiek. Prieš porą de šimt mečių irgi buvo paraudonavusi, bet jokių bėdų neprišaukė.
– O mylimas mano broliukas su tavimi nesutiktų, – paprieštaravau. – Juk mano gimimo dieną irgi švietė kruvinoji saulė.
Mauros antakiai šovė ant kaktos.
– Nejaugi?
Linktelėjau.
– Mėgstamiausias jo užsiėmimas – man apie tai priminti, vos tik pasitaiko kokia proga.
Net dievai žinojo, kad būsi tikra rakštis subinėj, – pareikšdavo Teleris išsiviepęs ir iškart sprukdavo, kad nepagaučiau.
Atsiminimas privertė šyptelėti, nors mintis visgi gaubė augantis nerimas. Netgi Maura, vis tvirtinanti, kad dėl tokių niekų nekvaršina sau galvos, neįstengė nuslėpti gilios raukšlės kaktoje, kol kartu su manimi žvalgėsi į dangų.
– O judu su Henriu kaip nors švęsite? – paklausė ji.
Man nukaito skruostai. Henris – seniausias, artimiausias mano draugas, o pa sta ruoju metu tapo netgi šiuo tuo daugiau.
– Jis iš principo atsisako švęsti Vienybės dieną, – atsakiau atsidusdama. – Tvirtina, kad tai liūd niau sia metų diena.
– Retas jaunuolis noriai praleidžia progą išsimaudyti nemokamame vyne ir pasibastyti po miestelį, nesirūpindamas dėl padarinių.
– Oi, Maura, patikėk. Jei tas vynas būtų mirtingųjų rankų darbo, Henris pirmasis stotų į bastūnų gretas. Jis išsibastytų
po kiek vieną Mirtingųjų miesto kampelį. Bastytųsi krūmuose, skersgat viuose, bastytųsi, kol visus drabužius pamestų… Ji tyliai šnarpštelėjo nosimi.
– Jam nepatinka ainių vynas?
– Jam nepatinka ainiai.
– Bent šitai paaiškina, kodėl Vienybės diena jam atrodo tokia liūd na.
– Tik rai.
Nors Vienybės diena – pati triukšmingiausia mūsų šventė, į ją daugelis mirtingųjų nežiūri taip jau palankiai. Prieš daug tūkstančių metų šią dieną devyni nemirtingi broliai ir seserys, žinomi Gentainių vardu, atvyko pas mus ieškoti prieglobsčio, nes jų pa sau lis buvo sunaikintas. Čia jie sukūrė magišką susitarimą – Vienybę. Kiek vienas iš Gentainių pamilo po mūsų krašto Emariono pilietį. Užuot stebėję, kaip jų mylimieji sendami nyksta ir miršta, Gentainiai susitarė atsisakyti amžinos jaunystės ir susaistyti savo gyvenimą su mylimais mirtingaisiais.
Vienybės burtas padalijo Emarioną į devynias karalystes, pavadintas kiek vieno Gentainio vardu, ir įkvėpė joms globojančio dievo ar deivės valdomos magijos.
Gentainiai siekė, kad toms karalystėms vadovautų jų palikuonys – būtybių rasė, kurią dabar vadiname ainiais. Jie turėjo įtvirtinti taiką ir gerovę, kad abi rasės galėtų kartu darniai gyventi. Vienybės dienos šventės esmė – apie šį kilnų tikslą priminti mums visiems, tiek mirtingiesiems, tiek ir ainiams.
Tačiau viltingos tėvų svajonės apie vaikų ateitį neretai nukrypsta nuo plano. Taip nutiko ir šįsyk.
– Įdomu, kaip šią dieną švenčia ainiai, – susimąsčiau balsu, žvalgydamasi virš namų stogų.
Tolumoje beveik galėjau įžiūrėti žvilgantį karališkųjų rūmų su didingais bokštais siluetą.
– Mano pusseserė dirba viename iš tų didžiųjų dvarų. Jos teigimu, tai iš kojų verčiantis reginys. Dieną visi laksto su
liepsnos kibirkštis kaspinais ir pievose tarp laukinių gėlių mėgaujasi vaisiais, o vakarą šoka Vienybės puotoje, pasipuošę suk nelėmis ir brangak meniais. Kur akys užmato, vien padengti stalai, o muzikantai groja nuo sutemų iki aušros.
– To ir reikėtų tikėtis, – nutęsiau. – Šiaip ar taip, tai juk jų diena.
Diena, kai mūsų pa sau lio valdžia paveldėjimo teise buvo perduota jiems – viena iš daugybės dovanų, kurias gavo iš savo dangiškųjų protėvių. O mūsų mirtingieji protėviai toli gražu nebuvo tokie dosnūs.
– Iš tikro tai apmaudu, – burbtelėjo Maura. – Šiandien turėtume džiaugtis ainių ir mirtingųjų bendryste, tačiau jie per galvą verčiasi, kad tik mus atstumtų.
– Kaipgi sunku tuo patikėti, – tariau šaltai. – Juk įprastai jie tokie draugiški ir svetingi.
Mano žodžiai buvo persmelkti sarkazmo, tačiau iš tiesų dar niekada pati nebuvau sutikusi jokio ainio. Nors augau visai netoli Lumno – turtingosios mūsų karalystės sostinės ir valdančiojo elito namų, – jaučiausi taip, lyg gyvenčiau kitame pa sau lio gale. Vaikystėje mama man drausdavo su jais bendrauti. Negalėjau valgyti jų maisto, ragauti jų vyno. Negalėjau nė prisiartinti prie Lumno. Dirbau gydove, bet man buvo draudžiama gydyti pacientus ainius.
Mama nepajėgė manęs apsaugoti tik nuo vienintelio dalyko: kartkartėmis tekdavo susidurti su šiurkščiais, šaltakraujais Karališkosios gvardijos sargybiniais, patruliuojančiais Mirtingųjų miesto gat vė se. Tačiau šiandien nesunku pastebėti, kad ir jų niekur nesimato. Apraminęs mus nemokamu vynu, atgabentu iš pat ryto, karalius susirinko savo sargybinius ir paliko mus dieną leisti kaip panorėsime.
– Aš jau suksiu į gydovų centrą. – Maura sustojo, nes priėjome abiem gerai žinomą sankryžą. Ji pasikasė koją ir, suraukusi antakius, nu žvelgė sausakimšas gat ves. – Ar galėsi namo grįžti viena?
– Eik ir nesuk galvos, man nieko nenutiks. – Patapšnojau per du durklus, prisegtus man prie klubų. – Sugebu pati savimi pasirūpinti. Be to, vargu ar daug žmonių ryžtųsi užsitraukti galingojo Andriejaus Belatoro rūstybę, kišdami nagus prie jo duk ros.
Jos veide nušvito šiltas šypsnys.
– Geras jis vyras, tas tavo tėvas. Kai išėjo į pensiją, Emariono armijai buvo didžiulė netektis.
– Man jis kasdien kartoja lygiai tą patį, – pasakiau ir mirktelėjau jai akį.
Maura nusijuokė ir nusisukdama man pamojo.
– Pakylėtos Vienybės tau, Diema!
Aš irgi mostelėjau jai atsisveikindama, apsisukau ant kulno ir patraukiau į kiek pavojingesnę pietinę miesto dalį. Kadangi šalia nebeliko Mauros, galinčios šiek tiek prablaškyti, ėmiau aiškiai justi, kokia slogi įtampa tvyro aplink.
Nors kepino baisus karštis, pečius stipriau susisiaučiau apsiaustu. Tai buvo savotiškas gynybos būdas, kaip ir nedraugiškai perkreiptos lūpos.
Troškau kuo skubiau grįžti į saugius šeimos namus. Agresyvūs prasilakėliai, valkataujantys gat vė se, jau nebestebino, bet šiandien viskas… kitaip. Mirtingųjų miestas priminė deguto statinę: užtektų skelti titna gu ir vos viena kibirkštis sukeltų didžiausią gaisrą.
Ainių vynas, kurį Karališkoji sargyba atgabeno vežimais, buvo magiškas, kad gėrovai valandų valandas jaustųsi patenkinti, šokčiodami nuo vienos palaimos bangos ant kitos. O mirtinguosius magiškas vynas veikė dar stipriau. Daugeliui Mirtingųjų miesto moterų, tetrokštančių ramybės, nenuskilo, nes dalis jų vyrų neišsiblaivys dar ne vieną dieną.
Ir jų daug. Pernelyg daug. Tiek, kad man teko nardyti tarp žmonių, besibūriuojančių ties kiek viena skersgat vių sankryža, o ir sapalionės vienų skambėjo žaismingai, kitų – ištvirkusiai ar net grėsmingai.
