Tik teoriškai vasarą atostogaujantys teatrai vienas po kito skelbia apie naują, vieniems kelioliktą, kitiems jau keliasdešimtą sezoną. Trečią jį savo sezoną pradeda ir „Kaunas pilnas kultūros“, šįkart vienu metu tapęs ir sakykla, ir klausykla. Išsikėlę tikslą skirtingais rakursais, per skirtingus vaidmenis pristatyti Kauno teatrus, tikėjomės margo paveikslo. Ir jis išties labai įvairus.
Šimtas priežasčių susitaikyti Nuo nieko nepamirštančios architektūros (Kauno valstybinis muzikinis teatras) ir keliais dulkių sluoksniais paslėptų istorijų, įkvėpusių naujus spektaklius (Žydų teatras), iki neįkainojamos kaunietiškos patirties (Kauno valstybinis lėlių teatras) ir čia pat teatro veidą transformuojančių aktorių iš viso pasaulio (Kauno šokio teatras „Aura“). Nuo tradicijos, kuri veikia ir paveikia, iki reformuotojų, kurie nė kiek neabejoja savo veiklos prasme ir būsimu rezultatu (Kauno miesto kamerinis teatras ir „Šelteris“). 98-ąjį sezoną pradedantis Nacionalinis Kauno dramos teatras jį puošia nauju šūkiu, tinkamu, be jokios abejonės, ir kitiems teatrams, mu-
ziejams, galerijoms, salėms. Ir žada „100 priežasčių emigruoti į kultūrą“. Vienos svariausių sezono premjerų, kurią ruošia režsierius Gintaras Varnas, teks palūkėti iki gruodžio. Pirmąkart Lietuvoje statoma Gottholdo Ephraimo Lessingo pjesė „Natanas Išmintingasis“ (1779 m.) kalba apie tiems laikams gana pranašiškus, o šiandien vis dar grėsmingai aktualius, be to, poteksčių ir atsakymų ieškojimui itin „patogius“ dalykus – judaizmo, islamo ir krikščionybės susitaikymą. Ar tai bus tas spektaklis, kurį veršis pamatyti visi? Tai sužinosime sezono pabaigoje, tačiau bet kuriuo atveju atrodo, kad būtent susitaikymas (tikrai ne suvienodėjimas) turėtų būti vyraujanti miesto diskusijų tema. Ir čia mes kalbame jau ne tik apie teatrą.
2017
RUGSĖJIS
3