__MAIN_TEXT__
feature-image

Page 1

Scena

Viršelio iliustracijos autorė Viltė Žumbakytė

2017 09


Nacionalinis Kauno dramos teatras / Karolio LapaÄ?insko nuotr.


Tik teoriškai vasarą atostogaujantys teatrai vienas po kito skelbia apie naują, vieniems kelioliktą, kitiems jau keliasdešimtą sezoną. Trečią jį savo sezoną pradeda ir „Kaunas pilnas kultūros“, šįkart vienu metu tapęs ir sakykla, ir klausykla. Išsikėlę tikslą skirtingais rakursais, per skirtingus vaidmenis pristatyti Kauno teatrus, tikėjomės margo paveikslo. Ir jis išties labai įvairus.

Šimtas priežasčių susitaikyti Nuo nieko nepamirštančios architektūros (Kauno valstybinis muzikinis teatras) ir keliais dulkių sluoksniais paslėptų istorijų, įkvėpusių naujus spektaklius (Žydų teatras), iki neįkainojamos kaunietiškos patirties (Kauno valstybinis lėlių teatras) ir čia pat teatro veidą transformuojančių aktorių iš viso pasaulio (Kauno šokio teatras „Aura“). Nuo tradicijos, kuri veikia ir paveikia, iki reformuotojų, kurie nė kiek neabejoja savo veiklos prasme ir būsimu rezultatu (Kauno miesto kamerinis teatras ir „Šelteris“). 98-ąjį sezoną pradedantis Nacionalinis Kauno dramos teatras jį puošia nauju šūkiu, tinkamu, be jokios abejonės, ir kitiems teatrams, mu-

ziejams, galerijoms, salėms. Ir žada „100 priežasčių emigruoti į kultūrą“. Vienos svariausių sezono premjerų, kurią ruošia režsierius Gintaras Varnas, teks palūkėti iki gruodžio. Pirmąkart Lietuvoje statoma Gottholdo Ephraimo Lessingo pjesė „Natanas Išmintingasis“ (1779 m.) kalba apie tiems laikams gana pranašiškus, o šiandien vis dar grėsmingai aktualius, be to, poteksčių ir atsakymų ieškojimui itin „patogius“ dalykus – judaizmo, islamo ir krikščionybės susitaikymą. Ar tai bus tas spektaklis, kurį veršis pamatyti visi? Tai sužinosime sezono pabaigoje, tačiau bet kuriuo atveju atrodo, kad būtent susitaikymas (tikrai ne suvienodėjimas) turėtų būti vyraujanti miesto diskusijų tema. Ir čia mes kalbame jau ne tik apie teatrą.

2017

RUGSĖJIS

3


Teatras tyloje

O

T

E

M

A

Mėnesio temą fotografijomis šįkart iliustruoja Nacionalinio Kauno dramos teatro reklamos savanorių kuratorius Karolis. Anksčiau jis teatre dirbo žiūrovų aptarnavimo konsultantu, o į bendruomenę įsiliejo kaip reklamos savanoris.

M

Ė

N

E

S

I

Karolis Lapačinskas

„Teatras yra labai unikali erdvė. Per pastaruosius keletą metų pamačiau jį iš skirtingų pusių: nuo rūbinės iki scenos. Per tiek laiko pavyko aprėpti didelę dalį teatro virtuvės, nors dar tikrai ne viską atradau. Mane be proto žavi tai, jog tam, kad atsirastų 2 valandų spektaklis, labai didelė komanda žmonių daro daug nematomų darbų, kuriuos ne visada pastebi žiūrovas: apšvietimas, kostiumai, dekoracijos, reklama, viešieji ryšiai, žiūrovų aptarnavimas ir t. t. Žavu ir tai, kad vaidyba teatre gali prasidėti dar neįžengus į salę. Niekada negali žinoti, galbūt jaunuolis, maloniai priimantis tavo paltą,

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

šiandien prastai jaučiasi, gavo blogą pažymį, susipyko su draugu, bet visa tai gali nuslėpti. Be įvairių personažų, Nacionalinis Kauno dramos teatras turi dar vieną išskirtinį bruožą – labai skirtingas sales. Teatre yra viena moderniausių Lietuvoje Didžioji salė su judančiomis konstrukcijomis, lietaus siena ir kitais efektais, bet ne mažiau įdomi ir buvusiame fabrike esanti, labai specifinę energiją turinti Ilgoji salė, kuri pati savaime yra dekoracija. Iš to, ką teatre kasdien atrandu nauja, atsirado nuotraukų serija #TeatrasTyloje.“


2017

RUGSÄ–JIS

5


A M E T O I S E N Ė M 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


2017

RUGSÄ–JIS

7


A M E T O I S E N Ė M 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija, buvo suvaidintas pirmasis spektaklis – Giedriaus Kuprevičiaus opera „Ten, viduje“. Tik po dešimtmečio studija tapo Kameriniu, pirmiau jaunimo, vėliau – miesto teatru.

Izoliaciją ardantis Kamerinis Kotryna Lingienė Donato Stankevičiaus nuotr.

Dar vėliau teatro veidą formavo Stanislovo Rubinovo sūnus Aleksandras, jis rengė ir monospektaklių festivalį „MonoBaltija“. Apie šiuos kaunietiškojo teatro istorijos etapus tenka kalbėti būtuoju laiku, bet pats Kamerinis vietoje nestovi, nemiega ir nesiilsi. Su Kauno miesto kamerinio teatro vadove Jurga Knyviene, menotyrininke, teatrologe, anksčiau dirbusia su Nacionalinio Kauno dramos teatro komunikacija, susitikome

pačiame darbų įkarštyje. Užsukę į dekoracijų dirbtuve virtusią pagrindinę salę pokalbį pratęsėme teatro bendravardžiame bare, ir įkarščio, atrodo, nuslopinti nepavyko. Pagreitis, planai, premjeros ir kartu gana daug erdvės tiems, kurie dar tik ieško savo santykio su teatru. Tiek žiūrovams, tiek kūrėjams. Trečius savo naujo gyvenimo metus skaičiuojantis teatras iki Naujųjų pristatys tris premjeras, čia rugsėjį vyks ir festivalis „Išeities taškas“.

2017

RUGSĖJIS

9


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Jau beveik dveji metai, kaip stojote už Kauno miesto kamerinio teatro vairo. Bet darbus pradėjote kaip laikinoji vadovė, tiesa? Taip, spalį bus dveji metai. 2015 m. spalį, Savivaldybės pakviesta, atėjau į teatrą daryti permainų. Juridiniai dalykai – kitas klausimas. Su jais daug kas nesutiko, todėl buvo kilę nesutarimų tarp buvusios teatro valdžios ir Savivaldybės, kaip teatro steigėjo. Vis dėlto, kai buvo įsteigta nauja viešoji įstaiga, pradėjome žiūrėti į priekį, nebe atgal. Ką radote atėjusi į Kamerinį teatrą? Kas nustebino, kas galbūt ir pradžiugino? Šis teatras, kiek man pačiai buvo tekę jame lankytis, buvo sudaręs nebijančios eksperimentuoti, netradicinės institucijos įvaizdį. Bet, kai atėjau čia dirbti, supratau, kad teatrą buvo ištikusi labai stipri izoliacija nuo pokyčių, aplinkos, visuomenės, šiuolaikinės kultūros. Su tuo ir dirbame – naikiname izoliaciją. Ar daug tenka dirbti tam, kad grąžintumėte tikėjimą šiuo teatru? O gal jauni kūrėjai kaip tik mielai sutinka bendradarbiauti? Kadangi ateidama dirbti teatralų bendruomenėje nebuvau naujokė, pasiūlymai bendradarbiauti pasipylė gana greitai. Drąsiai paskelbėme, kad teatras tampa atviras, tad problemos prisikviesti žmones nebuvo ir iki šiol nėra. Tuo džiaugiuosi, vadinasi, kažką darome teisingai. Atsiverti pirmiausia siekiame jaunimui. Daugumai jaunų žmonių teatras nėra įdomi sritis, nors teatralams atrodo, kad tai ištisas pasaulis, kuriame telpa viskas. Į tai ir norime atkreipti jaunimo dėmesį. Šiuolai-

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kinio teatro samprata apima daug dalykų – ne tik žanrine prasme, kaip tik, žanrų ribos baigia išsitrinti. Intensyviai siekiame suburti tuos Lietuvoje – galbūt prisitrauksime ir užsieniečių, – kas užsiima interaktyviuoju teatru. Šio irgi yra labai įvairaus – tai ir fizinis interaktyvumas, ir technologijų naudojimas, ir technologizuoto mąstymo jungtys su fiziniu buvimu. Jaunam žmogui, pratusiam nuolat jausti interaktyvų kontaktą, turėtų būti keista – ir aš tai labai gerai suprantu – vien sėdėti salėje ir stebėti, kaip kažkas kažką daro gyvai. Šią vasarą teatre kaip tik vyko šios srities dirbtuvės moksleiviams, tiesa? Kaip sekėsi? Užsiėmimų rezultatai visada priklauso nuo turinio. Gyvas bendravimas naudingas tuo, kad tu gali matyti, kas kabina, kas nekabina, kas aktualu. Gali paklausti, pasidomėti, pakreipti. Į dirbtuves susirinko įvairaus amžiaus paauglių, „Forumo teatro“ situacijų laboratorijoje buvo 7–8 klasių grupių, dalyvavo ir vyresnių; su jais ir režisieriumi Antanu Gluskinu daug kalbėjome apie interaktyvųjį teatrą, pasakojome ir klausinėjome. Mus domina, kas vaikams, paaugliams svarbu. Kaip jie renkasi filmus, hobius? Dėl to ir organizuojame festivalį „Išeities taškas“ – nusprendėme pradėti aiškintis, kas jaunimui aktualu. Juk šiai amžiaus grupei spektaklių iš esmės nėra. Kaune po Lėlių teatro atkarpos vaikai daug metų nebeturėjo ką žiūrėti. Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodoma „Mechaninė širdis“, ir viskas. Kai keletą metų neturi ką pažiūrėti, tiesiog atpranti, tai normalu.


Papasakokite daugiau apie „Išeities tašką“. Jauni jauniems? Festivalis debiutavo pernai, susikvietėme daugiausia studentus, taip pat mėgėjus. Šiemet programa jau platesnė, bet taip, schemą galima vadinti „jaunimas – jaunimui“. „Išeities taškas“ yra tai, nuo ko mes pradedame, kas mus motyvuoja žengti pirmyn, kurti, eiti į teatrą. Ar labiausiai pasisekę festivalio spektakliai turi šansų tapti repertuariniais? Į tai žiūrime laisviau, nenorime teatro per daug institucionalizuoti, siekiame, kiek įmanoma, jį palikti laisvą nuo įsipareigojimų. Jei kam psichologiškai patogiau manyti, kad tai repertuarinis spektaklis, tai prašom. Bet jei spektaklį norima vežti kitur, tobulinti, keisti, jo visai nebūtina oficialiai įtraukti į vieno teatro repertuaro sąrašą. Apskritai, kai formavome programą, aktyviai kvietėme kitus teatrus, kurie dirba mūsų norima linkme, kuria tai, ko trūksta Kaune. Todėl mūsų repertuarą sudaro ne vien pačių prodiusuoti spektakliai. Kurie tai teatrai? Pernai labai entuziastingai pas mus važiavo „Apeirono“ teatras ir Klaipėdos jaunimo teatras, atvažiuoja „Dansema“ su spektakliais kūdikiams, interaktyvusis objektų teatras vaikams „Stalo teatras“, „OKT / Oskaro Koršunovo teatras“, „Bad Rabbits“, kurie pas mus net išleido premjerą, nes neturi savo patalpų. Tokių teatrų daug ir dar daugėja. Nacionalinio teatro salės jiems dažnai per brangios arba sunku jas gauti, o mes lankstesni. Bandome miestiečiams pasiūlyti tai, ko jie nepamatys kitur, stengiamės nedubliuoti nei Lėlių, nei Muzikinio, nei Dramos

teatro pasiūlos. Nors su pastaruoju mūsų repertuaras, matyt, panašiausias, bet interaktyviojoje kryptyje matome savo nišą. Koks Kamerinio teatro santykis su lietuviška dramaturgija? Ar jaučiate moralinę pareigą palaikyti jaunuosius kūrėjus? Kol kas tiesioginio kontakto su jais neturėjome. Medžiagos į teatrą ateina per režisierių sumanymus, tai nebūtinai dramos, mąstome apie sceninį įvykį. Nors nacionalinė dramaturgija pas mus užima turbūt pusę repertuaro, tai nebūtinai jaunų žmonių darbai, ir net nebūtinai dramaturgų. Tai ir režisierių inscenizacijos pagal lietuviškas knygas ar, „Alksniškių“ atveju, paties Gyčio Padegimo pagal istorinę medžiagą parašyta pjesė. Ar teatro naujakurys – baras „Kamerinis“ – suveikė kaip tikslinga žinutė į teatrą nevaikštantiems kauniečiams? Žinoma. Atidarius barą labai daug kauniečių sužinojo, kad toks teatras apskritai egzistuoja. Ne visi, žinoma, ateina ir į spektaklius, bet tikrai yra jau įprantančių eiti ne tik į barą, bet ir į teatrą. O koks jums pačiai Kamerinio spektaklis artimiausias? Nenorėčiau išskirti. Kiekvienas jų turi savo funkciją. Tą patį vieni žiūri su ašaromis akyse, kiti išeina po ketvirčio valandos. Mano mėgstami režisieriai galbūt yra tie, kurie nori dirbti su jaunimu, bet ne tik jie. Reikalingos ir kitos nuotaikos, juk nebūni visada linksmas, kartais reikia ir pasirūpinti, pajusti skausmą, sentimentą, taip tampi turtingesnis. Ir tą patį spektaklį, būdamas kitokios nuotaikos, pamatai vis kitaip.

2017

RUGSĖJIS

1 1


A M E T O I S E N M

Ė

Spektaklis „Alksniškės“ / Kauno miesto kamerinio teatro archyvo nuotr.

Kaip žiūrite į Kauno mažojo teatro prijungimą prie jūsiškio? Gavote spektaklių , žmonių , patalpų? Tikimės gauti jo patalpas, kurios grįžo Savivaldybės žinion. Pasitarę su Kamerinio bendruomene jau žinome, ką jose veiktume. Yra Kauno mažojo teatro spektaklių, kuriuos verta rodyti. Padirbėjus su režisieriais, atgaivinus, atnaujinus, galėtume tose pačiose patalpose juos rodyti.

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Dar Kaune buvo Pantomimos teatras, savo laiku revoliucinis įvykis. Ar tenka prisiminti jį , pasvarstyti, ar būtų vietos pantomimai Kameriniame? Ar tai atviras klausimas? Jei yra žmonių, kurie ką nors nori daryti, tegul užsuka, apsvarstysime, galbūt rasime būdą tai įgyvendinti. Pantomima irgi buvo prijungta prie „Auros“ ir nunyko. Lygiai tas pats su Mažuoju, tik jame nebuvo net trupės, tik administracija ir repertuaras.


Papasakokite apie sezono premjeras. Ko laukti? Pirmoji premjera jau rugsėjį – koprodukcija su teatru „Utopia“ ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Tai Gintaro Varno kurso diplominio darbo pagrindu sukurtas spektaklis „Pagalvinis“ pagal airių dramaturgo Martino McDonagho pjesę. Viena pagrindinių pjesės temų – smurtas prieš vaikus, bet spektaklyje režisierius į pirmą vietą iškelia menininko, kūrėjo temą. Tokiu būdu jis netampa socialinės realybės atspindžiu. Čia kalbama apie kūrinius, kuriuos autorius nori išsaugoti, bet pagal juos įvykdyti nusikaltimai, tad jėgos

struktūros verčia kūrinius sunaikinti. Rimtas, skaudus, kartu keistas, makabriškas spektaklis. Tikras Varno spektaklis su jaunais jo mokiniais. Jau repetuojame vyresniems paaugliams skirtą spektaklį su Antanu Gluskinu pagal kol kas vienintelę kaunietės Justinos Stučinskaitės knygą „Ačiū, gyvenu gerai“, kurią ji būdama devyniolikmetė, studijuodama mediciną. Tai spektaklis apie prarastą meilę, prarastą ryšį. Kaip iš to išbristi, kaip vėl atrasti save, kaip tu pasikeiti per tokią patirtį? Dalį pagrindinės herojės vidinio monologo spektaklio žiūrovai matys savo mobiliuosiuose telefonuose ar planšetėse, parsisiuntę spektaklio programėlę. Spektaklis vadinsis „Ti“, jo premjera – spalio antroje pusėje. Trečioji premjera – gruodžio pradžioje. Keturios aktorės su režisieriumi Dariumi Rabašausku kuria spektaklį apie mirties pavidalus. Jis, paremtas mitologija ir senąja pasaulėvoka, vadinsis „4 Mortos“. Spektaklio tikslas – sukurti pojūtį, kad mirtis yra mūsų dalis, o ne atskiras, bauginantis dalykas. Visi turime savo mirtelę, kuri yra šalia mūsų ir padeda gyvenime. Jei greit mirsiu, ką dabar turėčiau daryti? Kaip dabar turėčiau elgtis, žinodamas, kad mirsiu? Tai turėtų būti linksmas spektaklis. Jame netiesiogiai remiamasi ir Gintaro Beresnevičiaus kūryba, jo humoristiniu požiūriu į mitologiją, ir lietuvių liaudies humoristiniu požiūriu į mitines būtybes.

2017

RUGSĖJIS

kamerinisteatras.lt

Dalies kultūros lauko dalyvių požiūris į tokias naujoves, kaip prijungimai, uždarymai, yra iš esmės neigiamas. Ar tai – baimė netekti garantijų? Negali atsakyti vienareikšmiškai. Etatinės struktūros, biudžetiniai teatrai suformuoja įprotį nesirūpinti tuo, ką darai, ar darai įdomiai ir ar kam nors to reikia. Kita vertus, visiškai projektinis teatras yra organizacijos ir vadybos prasme labai sudėtingas dalykas. Aktoriai, dirbantys keliuose teatruose, sunkiai randa laiko. Lietuvoje nėra įprasta pastatyti spektaklį ir intensyviai rodyti jį kelias savaites ar mėnesius. Žiūrovai prie to nepratę. Spektaklis turi gyvuoti keletą metų, o kad jis gyvuotų, turi būti nuolat rodomas, turi būti visiems tinkamos tam datos. Tai padaryti sunku. Bet įmanoma. Kita vertus, šiuo metu itin didelė aktorių migracija. Atsitinka, kad spektaklis, rodytas sezoną ar tik pusę, aktoriams sulaukus kitų pasiūlymų, nebegali egzistuoti. Taip net negali būti kalbos apie moralinį atsipirkimą.

1 3


„Aura“. Brandi, bet niekuomet ne tokia pati Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Teodoro Biliūno nuotr.

K

A

U

N

I

E

Č

I

A

I

Pirmasis Birutės Letukaitės įkurto Kauno šokio teatro „Aura“ pasirodymas įvyko prieš 35-erius metus. Spalio 5–8 dienomis miesto erdves užpildys 27-asis teatro organizuojamas tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis, kurio programoje – ir dvi premjeros.

Apie abu naujus spektaklius – šokio teatro „Aura“ ir festivalio „Fabbrica Europa“ projektą „Twister“, gegužę pristatytą Florencijoje, ir su vokiečiais „Bodytalk“ kuriamą „Glück / Laimė / Cчастье“ – mums vienas per kitą pasakojo keturi teatro šokėjai iš keturių pasaulio šalių, kuriuos vienoje vietoje sutikti pavyko, be abejo, prieš pat popietinę repeticiją. Tarptautiškumas – išskirtinė Kauno šiuolaikinio šokio židinio savybė.

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Tiesa, šokėjų kaita čia itin didelė (o tai, žinoma, suteikia jaunatviško šarmo „ant popieriaus“ brandžiam teatrui) – ne vienas jaunas talentas „Aurą“ renkasi kaip trampliną globalių svajonių link. Vis dėlto pasilikti antrus metus Kaune yra dėl ko. Apie tai, kodėl nusprendė čia atvykti, ir tai, ką jiems duoda „Aura“, o jie – „Aurai“, paklausėme filipiniečio Jaspero Joshua Narvaezo, italės Chiaros Corbettos, amerikiečio Blake’o Seidelio ir ruso Evgenii Kalachevo.


2017

RUGSÄ–JIS

1 5


K

A

U

N

I

E

Č

I

A

I

Jasper Joshua Narvaez Į Kauną atvykau vos prieš savaitę. Neseniai Filipinuose baigiau universitetą, kur studijavau šokį. Baigęs, aišku, ieškai darbo, visur siunti savo gyvenimo aprašymus. Apie „Aurą“ jau žinojau dėl to, kad viena mergina iš mano universiteto čia šoko. Ji man pasakojo apie tai, kaip šis teatras dirba. Pamaniau – kodėl gi ne?

1 6

Repetuoju kartu su visais, iš kitų šokėjų mokausi repertuaro, jie man daug padeda. Kadangi esu dar visai naujokas, negaliu pasakyti, kuris teatro spektaklis man artimiausias. Bet jau susipažinau su procesu, be to, ir kolegos man pasakojo, kaip jie įtraukiami į spektaklių kūrimą, kiek turi laisvės ir kokią atsakomybę ta laisvė užtraukia. Manau, visa tai labai gerai, nes paruošia visiems gyvenimo atvejamas. Chiara Corbetta Pirmąkart čia lankiausi vasarį, kai dalyvavau peržiūroje – keletą mėnesių skyriau kelionėms po Europos šokio kompanijas, ir galiausiai vėl grįžau į Kauną. Man patiko pati peržiūra, per ją daug improvizavome, tai bene pagrindinė priežastis, kodėl nuo liepos vėl esu čia. Kai nerepetuoju ir nebūnu teatre, renkuosi vietas prie upių. Taip, paupys – mano mėgstamiausia vieta. Kol kas daugiausia laiko skyriau spektakliui „Godos“, kalbu apie antrąją jo dalį. Įdomiausia, kad man teko išbandyti ir moters, ir vyro vaidmenį, pamatyti abi spektaklio perspektyvas. Taigi šiuo metu esu įklimpusi į „Godas“, bet nekantrauju kurti naujų spektaklių, kurie irgi taps mano mėgstamiausi.

gyvenimą praleidau JAV, tad norėjau pakeisti kultūrinę aplinką, išbandyti ką nors naujo. Paryžiuje gyvena mano sesuo, taigi būdamas Europoje esu daug arčiau jos. Na, o kalbant apie „Aurą“, apie tai, kad teatras ieško vyro šokėjo, man papasakojo mano bendramokslė Clara, dalyvavusi peržiūroje Kaune. Nusiunčiau savo prisistatymą, atskridau pasibandyti ir… pamačiau spektaklį „Godos“, kuris mane tiesiog pakerėjo. To užteko – pamaniau, jei galėsiu šokti tokio lygio spektakliuose, tuomet noriu dirbti šiame teatre.

Blake Seidel Esu amerikietis, pastaruosius metus praleidau Izraelyje, taip pat kurį laiką keliavau po šią šalį ir Europą dalyvaudamas peržiūrose. Visą savo

Atsikrausčiau liepos 13 d. Jau spėjau pamėgti Kauno marių pakrantę ir Pažaislio ansamblį. Stebėjau ten fantastišką saulėlydį, kažkuo priminė namus.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Prieš apsipręsdamas, kur dirbti, stebiu, ką kompanija gali sukurti ir kokia jos kultūra. Kaip ir Blake’ą, mane į teatrą „pakvietė“ spektaklis „Godos“, antroji jo dalis. Žinot, kai renkiesi teatrą, dažniausiai neturi daug laiko su juo susipažinti – atvyksti, pašoki, su kuo nors pakalbi, tam turi vos dieną. Taigi, tik pradėjęs dirbti teatre, suvokiau visus jo pranašumus. Mes, šokėjai, turime labai daug laisvės ir kartu ant savo pečių nešame daug atsakomybės. Labai daug kuriame patys. Todėl manau, kad „Aura“ – puiki vieta augti. Jei kas nors iš mūsų ateityje norės tapti choreografu, jis ar ji bus tam pasiruošę. Žinoma, man patinka ir

tai, kad „Aura“ – tarptautinė kompanija. Patinka dirbti su žmonėmis iš viso pasaulio, kitas kultūras pažinti gyvai, o ne skaitant laikraščius. Kalbant apie spektaklius, be to, ką visi jau pasakė apie „Godas“, galiu pridėti ir spektaklį „Twister“, kurį kuriame su italu choreografu Salvo Lombardo. Man jis patinka ne tiek dėl estetikos, kiek dėl kultūrinio pagrindo, vertybių, kurias išreiškiame šokdami. „Twister“ – apie tai, kad gyvenimas – lyg žaidimas. Taisyklių yra, bet gali tiesiog mėgautis. Ir apie tai, kad tikslumas ir grožis gali būti pasiekiami be didelių pastangų. Taip pat man patinka dirbti su vokiečių kompanija „Bodytalk“, bet tai jau mano asmeninio skonio reikalas. Šokdamas noriu ir bendrauti su publika, mėgstu būti ekspresyvus, tiesmukas. Taigi su „Bodytalk“ kuriamas spektaklis „Glück / Laimė / Cчастье“ man, manau, bus labai gražus.

2017

RUGSĖJIS

aura.lt

Evgenii Kalachev Pradedu antrus metus „Auroje“. Gyvenu Žaliakalnyje, mėgstu vakarieniauti savo balkone leidžiantis saulei. Iš įdomesnių vietų, atrastų Kaune, išskirčiau irgi Žaliakalnyje esantį klubą „Largo“, kuriame dalyvavau labai meniškame elektroninės muzikos vakare.

1 7


A M E T O I S E N Ė M 1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


Kurdamas nepatogų teatrą, jaunas režisierius Gildas Aleksa nežaidžia saugiai ir kaskart nuginkluoja neblėstančiu entuziazmu ir viena už kitą ryškesnėmis idėjomis. Įkūręs „Teatrono“ trupę ir įsteigęs nepriklausomų scenos menų platformą „Šelteris“, jis neketina sustoti. Cirko palapinė miegamajame rajone, „Otelas“ laiptinėje, į užsieniečius atsižvelgiančių spektaklių platforma ar spektaklis apsaugos darbuotojams – tik keletas šio menininko užmojų.

„Neužtenka pasakyti: Mes kitokie“ Edvinas Grin Donato Stankevičiaus nuotr.

Kaip atsidūrei teatre? Čia ta banali situacija, kai tėvai tau sako – susirask normalią profesiją. Ilgą laiką aš turėjau būti chemikas, genetikas ir panašiai. Kai tėvams užsiminiau, kad noriu užsiimti teatru, jie, paklausę savo draugų, sutiko. Bet tada pasakė: „Tik į Maskvą!“ Aš tuo metu nieko nežinojau apie rusų teatrą, bet pagalvojau: jeigu tėvams tai yra kažkas tokio, tai ir man. Sėdom į mašiną ir išvažiavom į Maskvą. Ne veltui Rusija – taip ten viskas keista, tokia konkurencija, hierarchija. At-

simenu savo stojamuosius: nežinau kodėl, bet labai mėgino profesorius mane provokuoti, o mane taip juokas ėmė. Galiausiai mane priėmė, aš net supykau, matyt, nenorėjau įstoti. Po to tokia juokinga teta „Prada“ kostiumėliu ir labai prarūkytu balsu pasakė, kad įstojau ne į režisūrą, o į aktorinį. Tada stojau į režisūrą, paaiškėjo, kad renkamas muzikinio teatro režisierių kursas, – tai man buvo neįdomu. Nusprendžiau pastudijuoti aktorinį ir perstoti kitais metais, pasirašėm popierius.

2017

RUGSĖJIS

1 9


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Bet galiausiai nesurinkau pinigų studijoms ir gyvenimui Maksvoje. Ten labai brangu. Nenorėjau ten būti. Pamenu, įeini į režisūros katedrą, ir ten dešra smirda. Tas dešros kvapas man taip ir liko. Matyt, tvyro jis ten ir iki šiol. Likau Kaune. Metus depresavau. Po to paskambinau Aidui Giniočiui. Buvau labai naglas, atėjau pas jį, primėčiau savo pjesių prirašytų. Ir įstojau vis dėlto. Pavėluotai, pavasarį. Taip ir įgijau amatą, kurio nebūčiau įgijęs Maskvoje. Tau svarbi ir teatro edukacija? Vėlai atėjau į teatrą, gal šešiolikos metų. Ir dar pirmas spektaklis buvo Gintaro Varno „Ruzvelto aikštė“. Atėjau visas išsipuošęs kaip pridera, o ten choras sako: „Jie nupjovė jam dešinę plaštaką, jie nupjovė jam varpą.“ Tada supratau, kad teatras gali būti visoks. Pradėjau lankyti studiją Dramos teatre. Ten mane greitai įvedė į teatro realybę. Pajutau didžiulę meilę. Dabar esu įgyvendinęs vieną savo svajonių – dirbu teatro mokytoju toje pačioje studijoje. Po darbo dienos su vaikais esi visiškas lavonas. Tu jiems viską atiduodi ir grįždamas namo tikiesi neįvažiuoti į stulpą. Bet matyti, kaip jie mąsto, kaip jie keičiasi teatre, ir suvokti, kad tavo rankose yra būsimi chuliganai, žudikai, prievartautojai ir prezidentai, yra ypatingas jausmas. Kaip tu juos pakreipsi arba kokį kultūrinį suvokimą įdiegsi, yra tavo rankose, jokiu būdu to negalima daryti atsainiai. Ar galima teigti, kad esi nusivylęs institucijomis? Kas netenkino įprastų teatrų organizacijoje, kad nusprendei kurti savą jį ir įsteigei trupę „Teatronas“, o vėliau ir nepriklausomų scenos menų platformą „Šelteris“? Mokydamasis dramos studijoje lankydavausi teatre ir supratau, kad

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

mano amžiaus grupei nėra ką žiūrėti. O mano toks jau būdo bruožas – viskas, ką darau, atsirado iš poreikio kurti tai, ko nėra – teatras, cirkas ir t. t. Pradžia teatre buvo kaip minų laukas, nors žinojau, kad noriu tai daryti. Ilgą laiką mes, scenos menininkai, Kaune zyzėm, kad nėra vietos alternatyviems scenos menams. Vienus metus turėjome savo patalpas „Juzėje“, buvo žiauriai šalta, bet žiūrovai vis tiek ėjo. Tada „Tautos namuose“ atsirado šilta salė, ir jie norėjo mūsų. Supratau, kad būtų tiesiog niekšiška nepriimti pasiūlymo. Norėjome dalintis, burti ir kitus menininkus į tą erdvę, paskelbėme atvirą kvietimą ir... jokio susidomėjimo. Visi nori finansavimo, rėmimo, profesionalios salės. Tada supratau, kad reikia keisti požiūrį. Įsteigęs „Šelterį“, iškristalizavau tris punktus, kurie reikalingi, kad funkcionuotų meninė institucija: konceptas, tvarka ir kokybė. Iš esmės, apie kokią tik teatrinę instituciją Kaune bekalbėtum, netgi teatrai, kurie turėjo galimybę reformuotis, visi pametė savąjį identitetą. Taip veikiančios institucijos mažina žmonių, kurių teatro poreikį manasis teatras galėtų patenkinti, motyvaciją. Kai aš juos kviečiu, jie man sako: mes jau buvome teatre, matėm, neįdomu. Nežinau, gal aš tiesiog jaučiu tam tikrą nepalankumą patogiai sėdintiems žmonėms. Aišku, iš to apmaudo, ne kad savęs, o savo aktorių negaliu išlaikyti. Dėl to pikta nuėjus į instituciją, kurioje žmogus gauna garantuotą darbo užmokestį ir drįsta neateiti į darbą ar nenorėti dirbti. Kai esi nepriklausomas, labai aiškiai matai, ar tu esi reikalingas, ar ne. Rekomenduočiau valstybės išlaikomiems teatrams pabandyti bent pusmetį veikti nepriklausomai. Šaltas dušas garantuotas.


Mes įsikūrėme, nes yra tam poreikis. Turime nuolat žinoti, ko reikia žiūrovams. Aš noriu jiems suteikti galimybę praktikuoti demokratiją. Turėti galimybę pasirinkti tai, ko nori, eiti ten, kur patinka. Nepritariu idėjai, kad teatre gali būti vienas žiūrovas. Turbūt natūralu, kad kada nors tavo trupės aktoriai nebenorės dirbti neatlygintinai. Ar esi tam pasiruošęs? Tikimės, kad išeis įrodyti Kaunui arba valstybei, kad mes esame reikalingi. Siekiame finansavimo ir palaikymo. Nesiskundžiame, o veikiame kryptingai. Gal viena iš priežasčių, kodėl aktoriai nori dirbti su manimi, yra ta, kad tai nėra mano vizijos teatras, tai yra mūsų vizijos teatras. Visi esame lygūs. Kai tu vaidini „Teatrone“, tu nešioji linoleumus, montuoji dekoracijas ir visa kita. Tai, be abejo, darau ir aš. Vasarą organizavai šiuolaikinio cirko festivalį „Cirkuliacija“. Kaip atradai šiuolaikinį cirką ? Kai pamačiau tą žanrą, susižavėjau. Apsidairiau aplinkui, o to nėra, nevyksta. Išsikėliau uždavinį padaryti, kad būtų. „Menų spaustuvėje“ vyko Baltijos ir Šiaurės šalių šiuolaikinio cirko atstovų susirinkimas, ten Lietuvai atstovavo tik viena profesionali cirkinininkė ir viena mergina iš salės – Marija Baranauskaitė, klounė. Pamaniau, kad reikia jas abi pasikviesti. Jei jos kuria užsienyje, reikia pažiūrėti, ką jos gali sukurti čia. Labai ilgai bijojau atvežti spektaklius, rinkti juos, būti programeriu, dar labiau bijojau pastatyti palapinę cirkui. Bet galiausiai pastatėme palapinę Eigulių rajone, ir bendruomenė iškart pradėjo reaguoti, bendrauti su atvykusiais menininkais. Viena gyventoja negalėjo sau leisti įsigyti bilieto, užsieniečiai „susimetė“. Daug žmonių klausinėjo, kur gyvūnai,

tada kalbėjome su jais apie tai, kas yra šiuolaikinis cirkas, aiškinome, kad retai kada jame sutiksi gyvūnų. Lūžo visi mano stereotipai apie lietuvius, buvome labai šiltai priimti, publika dalyvavo, įsitraukė. Pradžioje keikiausi, kad labai nenoriu palapinės, bet, pamatęs rezultatą, kitiems metams turiu numatęs dar vieną palapinę, vėl noriu pastatyt ją pilkame pilkame rajone ir pažiūrėti, kas nutiks. Nes tai duoda kažką labai gero ir atperka visas nemigo naktis. Teatrą norėtum matyti išeinantį už centro ribų? Apskritai kultūrą ir meną norėčiau matyti išeinančią už centro, kad pasiektų visus. Su scenos menais yra toks dalykas – labai retai žmogus skaito, kas čia ką sukūrė, jis tiesiog eina į teatrą kaip instituciją. Todėl, kad ateitų ir pas tave, neužtenka pasakyti „mes kitokie“. Cirkas tam labai palankus. Atkeliavome pas žmones patys. Kai kas mus pamatė tiesiog pro langą ir atėjo. Dabar turiu mintį imtis Šekspyro „Otelo“ ir galbūt rodyti šį spektaklį gyvenamo namo laiptinėje. Esi gyvenęs Izraelyje. Papasakok apie tai. Ar dėl to tavo spektakliuose vyrauja karo tema? Kodėl ji tau tokia svarbi? Išvažiavau būdamas penkerių, grįžau – penkiolikos. Buvome ekonominiai emigrantai. Aš puikiai žinau, ką reiškia ta frazė „mes grįšime į Lietuvą, kai užsidirbsime pakankamai pinigų“ – suprask, niekada. Mes grįžome į Lietuvą tik dėl to, kad ant mūsų miesto mėtė bombas. Būdamas penkiolikos, tūnodamas bunkeryje su šeima, besislėpdamas nuo bombų, ištariau genialią frazę. Pasakiau tėvams: „Ar jums neatrodo, kad ne savo karą kariaujam?“ Suprasčiau, jeigu būtume žydai, jei mylėtume tą šalį, bet mums ten nė vienam nebuvo gerai. Mano tėtis yra

2017

RUGSĖJIS

2 1


Atsimenu, kai grįžau į Kauną, atvažiavau į Šilainius, visur aplink pilka. Kieme su lėlėm žaidė dvi mergaitės, o šalia jų gulėjo benamis. Tai mano pirmas vaizdas atvykus į Lietuvą. Mano mama susilažino su mokyklos direktoriumi, kad aš išmoksiu lietuvių kalbą, nes jis nenorėjo manęs priimti. Aišku, kad išmokau. Pamenu, vos grįžus, pirmas mano klausimas per lietuvių pamoką buvo, ar yra „o“ nosinė. Keisčiausia, ko nėra Izraelyje, bet pilna Lietuvoje, tai nuolatinė baimė dėl savo saugumo. Ten tu aiškiai žinai, kas tavo priešas. O čia savas kaimynas gali tave išprievartauti, tave gali pervažiuoti girtas vairuotojas, gyveni tarsi nuolatinėje karo būsenoje, kuri vadinama taika. Dėl to pirmas „Teatrono“ spektaklis „Kas prieš karą, pasiduokit“ atsirado po kraupių įvykių, kai mergina buvo pagrobta ir sudeginta mašinoje. Mums visiems iškilo klausimas – ar tai yra taika? Mes gyvename iliuzijoje, kad viskas yra gerai, bet toli gražu. Savo spektakliuose nevengi socialinių ir politinių temų. Ar sutinki, kad menininkas turi prisiimti atsakomybę ir kalbėti apie tai, kas aktualu visuomenei? Kai klausia, kodėl tau rūpi, atsakau, kad man rūpi iš menininko, iš kultūrininko pusės. Taip tiesiog neturi būti. Kodėl pas mane turi ateiti aktorius arba žiūrovas, kuris nesijaučia laisvas? Jeigu mes skelbiamės, kad esame laisva, demo-

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kratiška šalis, tačiau kultūra ar švietimas diegia tam tikras kitus žmones žeidžiančias normas, o aš savo rankose turiu prieigą prie žiūrovo, aišku, kad tuo pasinaudosiu. Kas laukia „Teatrono“ trupės naujame sezone ir koks repertuaras prisiglaus po „Šelterio“ stogu? Naujame sezone trupė neturės išeiginių. Spektaklius rodyti pradėsime spalio mėnesį. Lapkričio mėnesį laukia bendras projektas su Kauno menininkų namais. Karo muziejuje kursime interaktyvų spektaklį-ekskursiją, tokį distopinį vaizdelį su visiškai nelaiminga istorija ir daugybe propagandos. Laukia premjera Alytuje. Dar šį sezoną norime suspėti pastatyti spektaklį apie sektą. Spektaklis taip ir vadinsis – „Sekta“. Spektaklio mintis – sukurti sektą su visais ritualais, garbinimais, kurioje visi žiūrovai būtų dalyviai. Labai gera forma tiek socialinei kritikai, tiek menui. Gegužės mėnesį atvyks režisierius iš Los Andželo, su kuriuo dirbsime prie trilogijos žydiško mito Golemo tema. Žiemą vyksime į Italiją, ten rodysime spektaklį „Kas prieš karą, pasiduokit“. Italai kažkodėl labai jį mėgsta. „Šelteryje“ pristatysime tris naujas platformas. Pirmoji pradės veikti jau lapkričio mėnesį – tai užsieniečiams draugiški, kalbos barjero neturintys spektakliai, tinkami visiems, kas nesupranta lietuviškai. Platforma buvo užpildyta neįtikėtinai greitai, net teko kai kurių pasiūlymų atsisakyti. Šioje platformoje pasirodys tokios meninkės kaip Gintarė Minelgaitė su „Gora Parazyth“ ar Karolina Žernytė su „Pojūčiu teatru“. Gal įtrauksime ir šiuolaikinį šokį. Kita platforma – vaikiški spektakliai. Supratome, kad tai dar irgi neišnaudota sritis. O pavasarį laukia trečioji platforma, kuri vadinsis „Boost’as“.

Iliustracijos autorė Viltė Žumbakytė

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

išlipęs iš autobuso, kuris po penkių minučių sprogo. O aš augau su visa Izraelio propaganda, kad reikia ginti šalį ir į rankas imti ginklą. Bet tada pagalvoji, kam kentėti: kai kiti žmonės gyvena tokiomis sąlygomis ir vis tiek nagais kabinasi į šalį, nes ten nori gyventi, o mes, keturi lietuviai, svajojame tik apie Lietuvą.


Idėja kilo iš paprasto poreikio – nė vienas Lietuvos teatrų festivalis nevykdo atviro kvietimo programų. Jie visi susiskambina, atrenka programą per pažįstamus ar rekomendacijas. Galimybė ten patekti jauniems kūrėjams yra nulinė. Taigi turime mintį sukviesti festivalių ir teatrų atstovus ir parodyt work in progress, kad jie galėtų nusipirkti produkcijos kitiems metams. Ką nors naujo. Mūsų erdvė yra atvira, mes esame atviri. Gana skųstis, kad nėra vietos. Kas tave motyvuoja imtis tiek daug veiklos vienu metu? Jeigu manęs tai nevežtų, aš to nedaryčiau, nesu mazochistas. Visi tie projektai man pačiam svarbūs, o ypač, kai jauti, kad tai ne tik smagu, bet ir reikalinga. Tai geriau nemiegot, nevalgyt, bet padaryt.

Mano teatro vizija – plėsti „Šelterio“ platformą, ieškoti ir burti daugiau bendraminčių. O užsidirbsime užsienyje. Per šiuos metus padažnės mūsų kelionių į užsienį. Ten jaučiamės labiau įvertinti, bet tai suveikia priešingai ir motyvuoja, analizuojame, kodėl čia žmonės reaguoja reaguoja taip, o ne kitaip. Ieškome sprendimų ir vis kitokio būdo prieiti prie žiūrovo. Ne skundžiamės, o veikiame. Be aktorių aš niekas. Tai rodo ir mano spektakliai.

2017

RUGSĖJIS

facebook.com/teatronas

Koks yra šiandienos teatras ir kur link juda? Kokia tavo paties vizija teatrui? Teatras juda kryptingai. Deja, Kaunas teatro prasme žlugęs. Aš kalbu apie visus institucinius Kaune esančius teatrus. Jie eina į savidestrukciją. Kol menininkai neišlįs iš savo komforto zonos, tol nieko nebus.

2 3


Lėlės kuriamos teatre (ir lovoje)

A M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

Kauno valstybinį lėlių teatrą praėjusio šimtmečio viduryje įsteigė dramos aktoriai Stasys Ratkevičius (1917–2010 m.) ir Valerija GruodytėRatkevičienė (1916–2004 m.). Dar 1958 m. Marijampolėje žiūrovai pirmą kartą išvydo spektaklį „Stebuklingasis Aladino žibintas“. 1960 m. teatras persikėlė į Kauną, į tarpukariu veikusio kino teatro „Odeon“ (sovietmečiu – „Baltija“, „Pionierius“) patalpas.

Julija Račiūnaitė Donato Stankevičiaus nuotr.

Nuo to laiko šis teatras tapo neatskiriama Kauno teatrų gyvenimo dalimi. Iš jų visų Lėlių teatras išsiskiria savo užkulisiais. Gamybinio cecho darbuotojų veikla, jų meistriškumas, sugebėjimas prikelti lėles gyvenimui turi lemiamos įtakos kuriamo spektaklio įtaigai ir sėkmei. Būtent šių specialistų dėka Joriko kaukolė lėlės

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

rankoje yra laikoma taip, kaip ją ir dera laikyti prityrusiam Hamletui. Pokalbyje dalyvavo beveik visi cecho darbuotojai: dailininkai, butaforai, lėlių dekoratoriai, dailidės. Nors visas kolektyvas smagiai juokavo, o į savaime suprantamus klausimus atsakinėjo darniu unisonu, vis dėlto išsamiausiai apie cecho veiklą


2017

RUGSÄ–JIS

2 5


A M E T O I S E N Ė M

papasakojo Baltijos šalių lėlininkų legenda, šiuo metu jau „pasiėmęs atostogų neribotam laikui“, lėlių konstruktorius Algimantas Kumpikas ir pastatyminės dalies vedėja Jolanta Gipienė. Kada ir kodėl susidomėjote teatru, lėlių gamyba? Algimantas Kumpikas: Susidomėjau 1971-aisiais. Tuo metu gyvenau, kaip sakoma, bendroje virtuvėje su bendravardžiu Algimantu Balčiūnu (amžinąjį atilsį). Būtent jis mane pakvietė dirbti į Lėlių teatrą, tiesa, ne kaip konstruktorių, o kaip garso režisierių. Man tik pradėjus dirbti, techninis lygis teatre buvo gana žemas. Visos lėlės buvo sunkiai valdomos, nekaip pagamintos. Kurį laiką lėlių konstruktoriaus vietoje dirbo net du inžinieriai, bet jie čia neužsibuvo. Vis dėlto šiame darbe būtina turėti tam tikrą gyslelę, reikia, kad

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

iš esmės perprastum lėlės mechanikos principus ir sugebėtum prisitaikyti prie kiekvieno naujo užsakymo reikalavimų. Teatro direktorius ir režisierius pastebėjo, kad man neblogai sekasi tvarkytis su lėlėmis. Jie suprato, kad į garso režisieriaus vietą žmogų surasti galima greitai, tačiau į lėlių konstruktoriaus – labai sunku. Būdavo netgi taip, kad grįžęs po darbo namo ir atsigulęs į lovą visą naktį galvodavau mechanizmus. Štai vieną kartą „Kauno tiesa“ ėmė iš manęs interviu. Jie paklausė, kada mane užplūsta kūrybinis įkvėpimas, o aš atsakiau, kad naktį, gulint lovoje. Straipsnio antraštė skambėjo taip: „Kauno valstybinio lėlių teatro konstruktorius Algis Kumpikas kuria lėles lovoje“. Tai, žinoma, humoras, bet juk iš tiesų nėra buvę, kad vos pasižiūrėjus į eskizus viskas akimirksniu tampa aišku. Iki išbaigto kūrinio visad laukia ilgas kelias.


Teatre mes nuolat deramės, pykstamės, šūkaujam – kol pasiekiame tikslą, vyksta karas! Dabar, štai, šypsomės jums, bet, vos tik išeisite, pasipuošime fanarais (juokiasi)! Kokių išbandymų patiriate dirbdami šį darbą? A. K.: Mano pagrindinė užduotis yra techninė: siekiu, kad lėlė būtų pajėgi atlikti kuo daugiau judesių, kad būtų aktoriui paklusni ir jis su lėle galėtų kuo geriau pasirodyti. Per lėlę aktorius perteikia viską: jausmus, tekstą, judesius. Per 45 darbo metus savo rankose man teko laikyti labai daug įvairių personažų – šio darbo procesas niekada nesikartoja. Tad kiekvienas spektaklis man tampa nauju iššūkiu ir reikalauja tam tikrų technologiškai sudėtingų operacijų. Mūsų kolektyvo darbas yra išskirtinai komandinis – tu neįdėsi lėlei akies, kol neišdžiūvo kito lėlininko ant jos uždėtas papier-mâché sluoksnis. Vieni lėlėms klijuoja plaukus, kiti jas dažo, o aš prižiūriu, kad visos jos (marionetės, gapitinės, štokinės lėlės) veiktų taip, kaip dera. Daug tenka tartis ir su spektaklių dailininkais – viena yra dailininko eskizai, nugulę ant popieriaus, o visai kas kita sukurti lėlę, kuri būtų gyva, judėtų, vaidintų. Per tiek metų sukaupta nemažai patirties, bet, štai, užleidau vietą naujam konstruktoriui (Tomui Zinkui – aut. past.), kuris tikrai puikiai darbuojasi ir pasiūlo daug naujovių. Po truputį išeidamas iš teatro labai džiaugiuosi, kad palieku savo vietoje tinkamą šiam darbui žmogų. Kokie numatomi spektakliai jūsų kolektyvui bus didžiausias iššūkis? Jolanta Gipienė: Na, ir šiuo metu darome dekoracijas spektakliui, kurio repeticijos prasidės šeštadienį, tad labai skubame. Didžiausias iššūkis, ko gera, yra kalėdinis laikotarpis.

Jam numatyti net du spektakliai: vieną – Didžiojoje salėje – statys Sigutis Jačėnas (režisierius) ir Sergejus Bocullo (dailininkas), kitą – Mažojoje salėje – kurs jaunosios kartos kūrėja Daina Ulmytė, šio spektaklio dailininkė, režisierė ir aktorė. Kalėdų metas visada būna pats tikriausias maratonas. Kalėdiniai spektakliai rodomi jau nuo gruodžio pradžios. Per dieną atliekami du vaidinimai, tad nuolat dirba dvi skirtingos sudėties aktorių grupės. Tiek aktoriams, tiek mums tuo metu tenka iš tiesų smarkiai suktis. Sakykite, ar pasitaiko tokių atsitikimų , kai, aptikę kur gatvėje numestą patrauklų audeklo gabalą ar įdomią detalę, ją pasiimate į teatro dirbtuves su mintimi kada nors panaudoti? Visi vieningai: Taip! J. G.: Tiesą pasakius, kartais net prie konteinerių randame gerų dalykų – esame radę senovinį lagaminą, puikių skrybėlaičių. Jei pamatai kokį neblogą suvažinėtą plastiko lakštą, iš karto jį čiumpi – o gal prireiks? A. K.: Taip, po to pribėga žmogus ir sako: „Čia mano, atiduokit!“ J. G.: Čia jau meluoji, Algi! Gal galėtumėte glaustai, etapais nupasakoti lėlės pagaminimo procesą? A. K.: Iš pradžių režisierius su dailininku aptaria spektaklio viziją. Dailininkas paruošus eskizus kurį laiką derina su režisieriumi. Suderintus eskizus kartu su techniniais lėlės brėžiniais dailininkas atveža mums. Sovietmečiu reikėdavo pristatyti eskizus, darbo brėžinius ir lėlės maketą. Na, ir dabar kai kurie dailininkai sukuria maketus, bet seniau tai

2017

RUGSĖJIS

2 7


M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

buvo privaloma. Mūsų darbas vyksta po truputį, tariantis su režisieriumi, dailininku ir aktoriumi, kuriam tą lėlę teks valdyti. Reikia įvertinti daugybę veiksnių, pvz., ar aktorius yra kairiarankis, ar dešiniarankis. Turime sužinoti kuo daugiau apie režisieriaus ir dailininko viziją: kokia turėtų būti lėlės faktūra, tekstūra, kur lėlė veiks, ar ji bus matoma gyvai, ar ji bus paslėpta už pertvaros, ar ji bus marionetė ir t. t. J. G.: Yra atsitikę taip, kad dailininkas, ką tik pagamintą lėlę atgabenus į sceną, liepia ją išnešti. Kartais pasitaiko visokiausių nesusišnekėjimų su dailininku, pvz., pagamintos lėlės dydis neatitinka jo įsivaizduoto dydžio. Yra lėlių, kurios „atgyja“ labai greitai, o kartais, kad ir kiek ją betaisytumėm, lėlė niekaip nesugeba statyti kojų teisingai. A. K.: Galiu pridėti, kad konstruktorius pats turi išmokti sklandžiai valdyti lėlę. Tik tada, kai ji pasiduoda man, galiu ją ramia širdimi atiduoti aktoriui. Jeigu lėlė klauso manęs, jau galiu instruktuoti aktorių apie lėlės sugebėjimus – kaip ji juda, eina. J. G.: Tikrai yra buvę tokių istorijų, kai į Algį kreipiasi aktorius dėl neva nepaeinančios lėlės. O Algis lėlę paima į savo rankas, ir ji kuo puikiausiai vaikšto. A. K.: Yra net ir ilgus metus išdirbusių aktorių, kurie prie tam tikrų lėlių taip ir nepriprato, nesugebėjo jų įvaldyti. Šiaip vienos sudėtingiausių lėlių yra marionetės. Vilniuje yra tekę matyti japonų spektaklį, kuriame lėlė buvo sujungta 47 siūliukais. Lėlės valdymas Japonijoje yra iš kartos į kartą perduodama profesija, kuriai perprasti prireikia viso gyvenimo. Japonijos lėlių teatro atstovai

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

teigė, kad atvykus pas juos 5 metų praktikai galima būtų tik šiek tiek pramokti šio meno. Ar yra buvę, kad jūsų sukurta, įsivaizduota lėlės asmenybė, jos charakteris skiriasi nuo to, kaip aktorius ją atskleidžia ir išpildo? J. G.: Nelabai, nes gamindami lėlę nuolat diskutuojame su aktoriumi. Palaipsniui atsiranda bendra pajauta, kada lėlės veidas turi būti piktesnis, akys labiau primerktos, kitoniška eigastis. Kartais ir režisierius įsikiša, liepia grįžti prie ankstesnio varianto, pakeisti vienus ar kitus lėlės charakterio niuansus. Niuansų tikrai yra daug. Pavyzdžiui, mūsų pagaminta lėlė žiūri į viršų (lėlė turi žiūrėti daugmaž į žiūrovus), o režisierius pakeičia jos vietą scenoje, ir štai ji žiūri ne į žiūrovus, bet į apšvietėjus. Tuomet tenka perdaryti lėlės akis. A. K.: Kažkada Kauno dramos teatras užsakė didžiulę, 2,5 metro aukščio lėlę, kurią turėjo valdyti net trys aktoriai. Būtent šiuo atveju buvo labai sunku nutaikyti, kad lėlės žvilgsnio tektų ir balkone, ir parteryje sėdintiems žiūrovams. Taigi galvą jai teko ne kartą perdaryti. Vieną kartą mane, kaip konstruktorių, pakvietė į Rygos operos ir baleto teatrą. Rygos teatras nerado jiems tinkamo žmogaus visame Pabaltijyje. Taline rygiečiams pasiūlė kreiptis į Kauną, pas mus, mat Talino teatro festivalyje kartu su Birute Cvirkiene buvome laimėję pirmąją vietą. Taigi, rygiečiai kreipėsi į Kauną. Jiems irgi darėme lėles milžines. Įsivaizduokite – 8 metrų aukščio. Jos buvo kaip trijų aukštų namas! Aišku, ten, Rygoje, viskas buvo kompiuterizuota, lėles reikėjo valdyti su tokiais strypais… Tai buvo pirmas tokio dydžio užsakymas – nuoširdžiai baiminausi,


kad mane išvarys nė nenupirkę bilieto į traukinį. Bet galiausiai viskas baigėsi gerai, buvau patenkintas ir aš, ir Rygos teatro kolektyvas. Sakykite, kuo Kauno lėlių teatras yra unikalus, išsiskiriantis iš kitų lėlių teatrų? A. K.: Gal aš trumpai pasakysiu. Mane yra siuntę į Maskvą pasidalinti šio amato žiniomis ir patirtimi, patobulinti savo įgūdžių. Įdomu tai, kad beveik nieko negalėjau pasimokyti iš tarptautiniu mastu garsaus Maskvos S. Obrazcovo teatro. Girtis nepatogu, tačiau techniškai Kauno lėlių teatras buvo pažengęs toliau. Kodėl? Todėl, kad Maskvoje jie per metus parengdavo vieną, pusantro spektaklio, o mes – keturis, penkis. Tobulėjome sparčiau, nes dirbti teko didžiuliu tempu. Turėdamas tokį krūvį, savo amato uždavinius sprendi visą laiką: nėra skirtumo, kur tai darai, teatre ar lovoje. Tenka būti itin pasitempusiems: Kaunas yra nedidelis miestas, beveik visi mūsų spektakliais besidomintys žmonės susirenka į premjerą, ir viskas – spektaklis jau peržiūrėtas. Rengiant repertuarą dažnai vaidenasi, kad nėra ką rodyti, nors dirbame tikrai nemažai. Na, o Maskvoje – kol spektaklį peržiūri visa žiūrovų auditorija, spėja užaugti nauja karta. Ten dar 1936 m. pastatė „Don Žuaną“. Jį rodo iki šiol, jau beveik 100 metų! Anksčiau mes daug važinėdavome po Lietuvos miestus, miestelius, kaimus, taigi spektaklio „galiojimo laikas“ būdavo pratęsiamas. Aišku, ir dabar aktyviai dalyvaujame festivaliuose, kartais išvažiuojame. Išvada tokia – turime statyti daug spektaklių, jei nenorime, kad mums paspaustų rankas, gražiai padėkotų ir atsisveikintų.

Gal galėtumėte atskleisti kokį nors privatų lėlių gamintojų pokštą ar lėlininkų terminą , kurį vartojate tarpusavyje? J. G.: Siūlome vienas kitam eiti į vonią. Šiaip joje atliekame skalbimo, dažymo darbus. Jei kolega prasikalsta, pavėluoja į darbą ar ką nors pamiršta, siunčiame jį į vonią persiauklėti. Ar teko kada sukurti lėlę, kuri savo charakteriu, fiziniais bruožais primintų jus pačius, jums būtų itin artima? A. K.: Direktorių esame sukūrę ne kartą (juokiasi). Taip, dažniausiai lėlės išeina panašios į direktorių. O kartais jos sutampa su aktoriumi, kuris jas valdo. Į mane su lėlės charakteriu pataikyti sunku – kalta šukuosena. Pačių lėlių mums yra tekę kurti visokiausių – tik barbių niekada negaminome. Šiaip būdavo tokių iškilių menininkų, kaip dailininkas Vitalijus Mazūras, kuris mūsų cechą visuomet girdavo. J. G.: Na, į silkių fabriką važiuoti taip pat pasiūlydavo. Sakydavo: „Nemokat jūs čia nieko daryt, važiuokit sau sūrių spaust. Arba į silkių fabriką.“ A. K.: Mazūras pykdavo, jei matuodavome lėles su metru. Jis mums sakydavo: „Meno su metru matuoti negalima.“ Pats paimdavo žirkles ir iš pirmo karto nukirpdavo kokį nors audeklą taip, kaip reikia. Bet dažniausiai vis dėlto jis mus girdavo. Vilniuje gyvendamas jis sakydavo, kad Kaunui galima patikėti bet kokį spektaklį, užsakymą – jie padarys. Kartą buvo atkeliavę pasitobulinti ir aktoriai iš Švedijos (vėliau ir mes buvome juos aplankę). Man pademonstravus, kaip iš detalių surenkame savo gamintą Buratiną, jie buvo

2017

RUGSĖJIS

2 9


A M E T O I S E N Ė M 3 0

be galo nustebę ir nesuprato, kokiu būdu įmanoma taip sumanyti. Per viešnagę vienas švedas manęs paklausė: „Kiek jūs Kauno lėlių teatre tų lėlių turite?“ Atsakiau, kad tiek, kiek jūsų miestelyje yra gyventojų – apie 20 000. Išties savo lėlių tiksliai niekad neskaičiavome. Tačiau pagalvokime: per metus įvyksta keturi penki spektakliai, kiekvienam iš jų prireikia nuo 20 iki 40 lėlių, taigi skaičius tikrai įspūdingas. Esame nemažai važinėję po tarptautinius festivalius ir manau, galime įvertinti, kad šis mūsų cechas tikrai yra toli pažengęs ir įgudęs atlikti net labai sudėtingas užduotis. J. G.: Cecho darbuotojų sudėtis nesikeičia jau daugelį metų, esame „apsišlifavę“. Tik, štai, Algelis išėjo „atostogauti“. Bet vis viena jis mus lanko, konsultuoja. Kai neberandame sprendimo, pasikviečiame Algimantą, ir jis atvažiuoja su trim gerais sprendimais (sugalvotais per naktį). Kas lėlių laukia pasibaigus spektakliui? J. G.: Jų laukia mūsų lėlių muziejus! Vienos lėlės yra tinkamesnės muziejaus ekspozicijai nei kitos, savo ruožtu ekspoziciją kartkartėmis keičiame, papildome. Senais laikais pasidalydavome lėlėmis su mokyklomis, tačiau dabar stengiamės jas rinkti, panaudoti mūsų muziejaus edukacinėms programoms. Vaikai per užsiėmimus gali lėles liesti, su jomis žaisti. Rudenį rengiame populiarumo sulaukusią šventę „Į pasakų šalį su fotoaparatu“. Šiais metais taip pat šia švente atidarysime sezoną (rugsėjo 3 dieną). Iš senų rekvizitų suformuojame lauke kompozicijas, kurias galima įamžinti. Ruošiamės nuo ankstyvo ryto: sunešame lėles, dekoracijas į lauką ir vis žvalgomės į dangų…

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

A. K.: …o kai dekoracijas baigiame komponuoti, pradeda lyti, ir nešame viską atgal į vidų (juokiasi). Kokia linkme šis teatras juda, kaip jis pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius? A. K.: Tuo metu, kai aš atėjau į teatrą, lėlės vaidino tik už širmos, spektakliai vykdavo panašiai kaip turguje senais laikais. Tačiau po truputį lėlės perėjo į pirmąjį scenos planą – tai reiškia, kad artistas lėlę pradėjo vedžioti priešais save ir pats tapo matomas. Norint tobulėti labai reikalingi festivaliai – tikslinga žinoti, kokiomis kryptimis teatrai juda, kas pirmauja, kas ką naujo sugalvoja. J. G.: Teatras pasikeitė technologiškai, jo galimybės labai padidėjo, pavyzdžiui, scenoje atsirado vaizdo projekcijų, kurios, beje, tapo labai populiarios. Jei spektaklyje vaizdo projekcijos nėra, tai jau kaip ir ne spektaklis, nėra į ką žiūrėti (juokiasi)! Be abejo, šiuo metu tai madingas dalykas, kita vertus, jei projekcija yra meniška, techniškai nepriekaištinga, nieko čia bloga. A. K.: Seniau, sovietmečiu, dirbdavome tik su savais. Tačiau labai smagu, kad šiuo metu atvyksta daug režisierių iš įvarių pasaulio kampelių. Kai kurie ir lieka, štai Lesia Lučko (iš Ukrainos) čia dirba jau su penktu spektakliu. J. G.: Išties, su ukrainiečių kolektyvu bendradarbiauti buvo labai įdomu. Jie dirba šiek tiek kitaip, yra be galo kruopštūs, pedantiški. Visai kitas darbo stilius. Lėlininkai atsiveža naujų medžiagų, kurių nerastume savo prekybvietėse ar nežinotume jų pritaikymo galimybių. Štai jie iš Ukrainos atsivežė tokią izoliacinę medžiagą, kuri idealiai pakeičia poroloną ir, palyginti su juo, kur kas ilgiau išlieka nesusidėvėjusi.


J.G.: Iš senesnių spektaklių labai mylimas yra „Zuikio kaprizas“, skirtas mažiems vaikams. Per jį aktoriai daug bendrauja su publika. Iš naujausių, modernių spektaklių šiuo metu populiari yra „Pelenė“. Statome skirtingus spektaklius skirtingų amžiaus grupių vaikams, esame statę spektaklių ir suaugusiesiems.

Kaip šiuolaikiniai vaikai reaguoja į klasikinį lėlių teatro spektaklį? J. G.: Žiūrovai dažniausiai išeina laimingi, dėkoja. A. K.: Vieną kartą pasitaikė mokytoja, kuri apkaltino mus baisių lėlių gaminimu ir liepė eiti į „Merkurijų“ pasižiūrėti gražiųjų barbių. Taigi, visi supranta tuos mūsų kūrinius savaip. Mano galva, dar yra daugybė vaikų, kurie sielojasi dėl herojaus likimo, įsijaučia į vaidmenį ir panašiai. Suomijoje kartą rodėme „Tris paršiukus“. Tame spektaklyje baisus vilkas kaip tik pasirodo pirmajame scenos plane ir klausia žiūrovų, kur pasislėpė paršiukai. Vaikai vilkui rodė į priešingą pusę, kad tik jį suklaidintų. Gražu žiūrėti, kaip vaikai gyvena spektakliu.

2017

RUGSĖJIS

kaunoleles.lt

Kokiam spektakliui svajojate sukurti lėles? J. G.: Galbūt mes, kaip šio cecho darbuotojai, labiau fantazuojame ne apie konkrečius siužetus, pasakas, spektaklius, o apie naujus teatro dailininkus, su kuriais norėtume bendradarbiauti, kurie į teatrą atneštų naujų idėjų, medžiagų, technologijų. Kokį spektaklį publika priima šilčiausiai, kuris yra pats populiariausias?

3 1


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P

Dėliojant kultūrinės atminties mozaiką

U

R

O

Pirmieji žydų teatro pėdsakai Kaune aptinkami XX a. pradžioje. Apie jį savo prisiminimuose užsimena iš Kauno kilusi Liuba (Leyba) Kadison, Vilniaus trupės (orig. „Vilner Trupe“) įkūrėjo dukra. Kauno teatras kilo iš dainuojančio jaunimo bendruomenės, kuri susidomėjo jidiš muzika ir į savo repertuarą įtraukė žymiausias jidiš operetes, tokias kaip Abraomo Goldfadeno „Sulamita“. Buvo suburtas choras, orkestras, pastatytos dekoracijos, surasti aktoriai.

K

A

U

N

A

S

E

Ina Pukelytė Autorės archyvo nuotr.

3 2

„Sulamitos“ sėkmė paskatino sukurti formalią Kauno žydų dramos ir muzikos draugiją, šioji pristatė dar kelias jidiš teatro pradininko Goldfadeno pjeses. Vienu metu draugijoje būta 500 narių, pradėta nuomoti Rotušės salę spektaklių, koncertų, švenčių, skaitymų progoms. Naujesnį jidiš teatro repertuarą draugijai pri-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

statė Isidorius Eljaševas (Eliashevas), rašytojas ir literatūros kritikas, pasirašinėjęs Baal-Makhshoves vardu. Po ilgesnio laiko sugrįžęs į Kauną jis dirbo dienraštyje „Jidiše štime“, rašė straipsnius apie lietuvių ir žydų santykius, literatūrą ir meną. 1920 metų rudenį Kaune lankėsi dvi žymiausios jidiš trupės – Esteros Rochlos Ka-


2017

RUGSÄ–JIS

3 3


2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – K

A

U

N

A

S

minskos iš Varšuvos ir „Vilner Trupe“. Kiek anksčiau Kaune jau buvo apsistoję iš Vilniaus išvykę Žydų liaudies teatro nariai. Vienas iš jų – Leonidas Sokolovas – Kaune įkūrė Žydų dramos teatrą, veikusį iki 1924 metų. Šio teatro vaidinimai vyko Liaudies namuose, buvusiuose tuometėje Lukšio g. 15 (pastatas, platinant Birštono gatvę, buvo nugriautas). Apie trupės repertuarą ir vaidybos ypatumus rašė profesorius Arkadijus Presas – jis apibūdino pirmuosius 1923 metų rudens sezono spektaklius, pateikdamas penkių spektaklių aprašymus: Šolomo Aleichemo „Sunku būti žydu“, Gordino „Priverstas tėvas“, „Pažadas“ ir „Žinojimo medis“ bei Osipo Dimovo „Joškė muzikantas“. Sužinome, kad pagrindinius vyrų vaidmenis spektakliuose dažniausiai atlikdavo Rubenas Vendorfas ir Dovidas Michailovas. Abu aktoriai prilyginami geriausiems prancūzų teatro artistams, mėgaujamasi jų giliu vaidmenų supratimu ir subtiliu išpildymu. Aprašydamas spektaklį „Sunku būti žydu“, Presas pastebi, kad ne visi artistai geba suprasti Šolomą Aleichemą ir dažnai be reikalo šaržuoja. Autoriui užkliuvo spektaklio scenografija ir grimas: „sienų vietoj buvo skepetai, krosnis ir užkabos priminė kambarį žemės drebėjimo laiku. Grimas tiesiog baisus. Ponia Sora motina buvo panaši į Lady Macbet paskutiniame veiksme, ir „biržos makleris“ Kacas užgrimuotas kaip kaminkrėtys, p. Šapiro – gi ūsai augo visai ne ten, kur ūsai paprastai auga.“ i

3 4

Didesniu populiarumu žydų teatras pradeda mėgautis nuo 1928 metų, kai tas pats artistas Michailovas subūrė Naująjį žydų teatrą. Šio teatro spektaklius Valstybės teatre žiūrėjo ne tik paprasti žydų ir lietuvių žiūrovai, bet ir aukščiausia Lietuvos valdžia – Prezidentas ir Ministras Pirmininkas. Teatro pastatymai buvo giriami

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ne tik žydų, bet ir lietuvių spaudoje. Ypač jį liaupsino „7 meno dienų“ redaktorius Borisas Dauguvietis ir ragino Lietuvos valdžią labiau remti žydų teatrą finansiškai. Nors Kauno publika jidiš teatrą ir mylėjo, išsilaikyti iš čia surinktų lėšų buvo sunku, todėl jidiš teatrai nuolat gastroliuodavo provincijoje, suvaidindami iki keturiolikos spektaklių per mėnesį. Be teatro jidiš kalba, svarbų vaidmenį vaidino Hebrajų studija, inicijuota 1922 metais ir populiarumo sulaukusi 1926–1931 laikotarpiu. Jai vadovavo buvę Maskvos dailės teatro studijų auklėtiniai Michailas Goras, Andrius Oleka Žilinskas, Viktoras Gromovas. Kitaip nei jidiš teatras, skirtas daugiausia pramogai, pastarasis siekė meninių tikslų. Be to, hebrajų kalba turėjo burti išsibarsčiusius diasporos žydus savosios valstybės kūrimui. Baigę studijas, dauguma Hebrajų studijos auklėtinių išvyko į Palestiną ir ten kūrė hebrajų teatrą. Žydų teatrų Kaune auksiniais metais laikytini 1931 metai. Tais metais Valstybės teatre lankėsi 83 832 žiūrovai, o žydų teatruose – 90 632 žiūrovai. Tokį populiarumą lėmė jidiš teatro žvaigždžių – Rudolfo Zaslavskio, Menachemo Rubino, Zigmunto ir Jono Turkovų, Idos Kaminskos, Dianos Blumenfeld – pasirodymai. Vaidinta ne tik Liaudies namuose ar Valstybės teatre, bet ir Ateitininkų salėje, buvusios kavinės „Miramar“ patalpose, Vasaros teatre. Žymiųjų gastrolierių pasirodymais rūpinosi vietiniai entrepreneriai, tokie kaip spaustuvininkas ir buvęs Miesto teatro direktorius Gabrielius Lanas ir jaunesnis Lano bendražygis Borisas Bukancas. Jiems talkino Kaune gyvenanti teatro artistė Sofija Erdi ir nuo 1936 metų čia ilgesniam laikui įsitvirtinusi iš Rumunijos kilusi Rachelė Berger. Pastaroji, kaip ir lietuvė aktorė Ona Rymaitė, buvo


Intensyvi žydų teatrų veikla nutrūko 1941-ųjų birželį. Dauguma artistų pražuvo per Holokaustą, o žydų teatras, kaip istorinis reiškinys, nustojo egzistuoti. Tik praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, pamažu atgyja su žydų istorija Lietuvoje susijusi kultūrinė atmintis. KEKS’o ambasadorės Bellos Shirin istorija yra viena iš tos kultūrinės atminties mozaikos dalių. Per ją į Kauną sugrįžta ne tik tarpukario, bet ir sovietmečio tarpkultūrinė miesto istorija. Spektaklis-vakarienė „Shalom, Bellissima!“ leidžia kelti

jautrius, dažnai skausmingus klausimus apie lietuvių ir žydų tarpusavio santykius, apie litvakų prisirišimą prie gimtosios žemės, apie norą ir vėl tapti Lietuvos valstybės gyvenimo dalimi. Ar Bellos svajonė suartinti litvakus ir lietuvius dėl Lietuvos laimės gali išsipildyti? Į šį klausimą turime atsakyti kiekvienas asmeniškai. Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Inos Pukelytės knyga „Žydų teatras tarpukario Lietuvoje“, išleista VDU ir „Versus aureus“, netrukus pasirodys knygynuose. Spektaklis „Shalom, Bellissima!“ bus rodomas rugsėjo 27, 28 dienomis, spalio 6, 7, 12 ir 27 dienomis Teatro klube, Vilniaus g. 22, (Architektų namai, II a.), Kaune.

, Prof. Arkadijus Presas. 1939. Lietuviškai. Antra dalis. Rankraštis in: LNMMB, F1-657, p. 65.

i

2017

RUGSĖJIS

kaunas2022.eu

viena iš tų retų moterų, kuri tarpukariu gebėjo užimti vadovaujamą poziciją teatre. Berger tapo „Žydų teatro Lietuvoje“ direktore ir jam vadovavo iki pat 1940-ųjų. Lietuvą okupavus sovietams, žydų teatrai buvo suvalstybinti.

3 5


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U

Demokratija, terorizmas ir tarybos: neteatriški teatro vaidmenys

K

Paulius Tautvydas Laurinaitis

Iki koncerto likus keliolikai minučių, prie Miesto sodo sustojo Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro automobilis. Niekas neįtarė, kad po kelių minučių įvyks tai, kas vėliau bus įvardinta kaip teroro aktas, – pakeliui link teatro durų laukė trys radikalių pažiūrų vyrai, apsiginklavę pistoletais ir sprogmenimis. Ministro gyvybę tuokart išgelbėjo ne tik gyvybę paaukojęs adjutantas leit. Pranas Gudynas, bet ir už kelių

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

žingsnių buvęs teatras, kuriame A. Voldemaras pasislėpė nuo likusių, lemtingais galėjusių tapti šūvių. Taip tuometinis Valstybės teatras eilinį kartą tapo dar vieno svarbaus Lietuvos istorijos momento liudininku. XX a. pabaigoje miesto teatro pastato atsiradimą inicijavę to meto gubernijos centro valdininkai nebūtų pagalvoję, kad po trisdešimties metų istorijos posūkiai pastatui lems tapti vienu svarbiausių čia atsirasiančios


Prezidentinis foje. 7 Meno Dienos, 1930 Nr. 57.

1931 m. gaisras Valstybės teatre. Veronikos Šleivytės nuotr. © Kupiškio etnografijos muziejus

2017

RUGSĖJIS

3 7


S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

valstybės pastatų. Kaunui perėmus laikinosios sostinės vaidmenį 440 vietų turėjęs teatras netrukus tapo ne tik vienu svarbiausių meno židinių, tačiau kaip didžiausia šalies salė buvo naudojamas ir daugeliui oficialių renginių bei iškilmingų progų. Tad nors pastatas ir neatitiko to meto kanonų, kad taptų laikinosios sostinės vizualiu simboliu, tačiau jam buvo lemta susidurti su ne vienu esminiu valstybės gyvenimo momentu ir, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tapti vienu svarbiausių to laikotarpio istorijos paminklų. Pirmajį svarbų vaidmenį būsimasis Valstybės teatro pastatas gavo Vilniui dar tebebūnant faktine Lietuvos sostine. Po 1918-ųjų metų gruodį įvykusių pirmųjų demokratinių Kauno savivaldybės rinkimų, čia prieš pat Kalėdas įvyko pirmasis miestiečių išrinktos tarybos posėdis. Politikos istorikė Aistė Lazauskienė pateikia įdomų faktą, parodantį ankstyvosios demokratijos sunkumus: tuo pat metu mieste darbą pradėjo dvi tarybos – minėtoji demokratinė ir dieną anksčiau posėdžiauti pradėjusi bolševikų Darbininkų atstovų taryba. Miesto tarybos vienvaldystė nusistovėjo tik miestui tapus politiniu šalies centru, o teatras netrukus tapo ne tik miesto, bet ir visos šalies demokratijos inkubatoriumi: čia 1920 m. gegužės viduryje į pirmą iškilmingą posėdį susirinko pirmasis Lietuvos gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas. Trečiojo dešimtmečio pradžioje norėta statyti visiškai naują valstybinį kultūros centrą: Lietuvių meno kūrėjų draugija Kaune propagavo iš Vilniaus atkeltą vadinamųjų „Tulpių rūmų“ idėją: pastatas turėjo talpinti 1 500 vietų reprezentacinę salę, „kur galėtų pirmiausia tinkamai reikštis ir plėtotis lietuvių Opera bei lietuvių Drama“, ir kitas kultūrines įstaigas.

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Po keleto metų „Tulpių rūmų“ idėja iš viešojo diskurso dingo, o senasis pastatas buvo pritaikytas naujam statusui: 1922 m. teatras atsidūrė po Mykolo Songailos ir Vladimiro Dubeneckio skalpeliu – teatras buvo ne tik padidintas, tačiau ir techniškai modernizuotas, konsultuojantis su vokiečių specialistais. Pastato išorė įgavo barokinių formų, kurios tuo metu buvo viena iš tautinio stiliaus interpretacijų. Po atidarymo spaudoje pasirodė daugybė priekaištų dėl statybinio broko: anot M. Songailos, pastatas pradėtas eksploatuoti remonto darbų taip ir neužbaigus iki galo. Nors ir būta reikmės tęsti rūmų tvarkymą, čia ir toliau vyko kultūriniai procesai, o nuo 1920 m. veikę ir pradžią profesionaliajai lietuviakalbei vaidybai davę dramos teatras ir opera 1925 m. buvo sujungti į vieną darinį – Valstybės teatrą. Vis dėlto kritikos susilaukdavo ne tik teatro statybinis brokas: laikmečio nebeatitinkantys priešgaisriniai standartai atbaidydavo draudimo bendroves, o techninės patalpos buvo laikomos gerokai per ankštomis ir net nehigieniškomis. Operos, dramos teatro ir baleto trupės nebeišsitekdavo gana nedideliame statinyje. 1930 m. prasidėjo antroji rekonstrukcija, per kurią pastato trūkumus buvo patikėta ištaisyti Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui. Buvo gerokai išplėsta žiūrovams nematoma teatro pusė ir išspręstos trupių koegzistencijos problemos – pastatas tapo pakankamai erdvus visoms trims. Saulėtą 1931 m. gegužės 14-osios popietę kauniečiai pastebėjo virš miesto kylančią tirštą dūmų koloną: tuojau pasklido žinia, jog užsidegė Valstybės teatras. Gaisras padarė apie 1 mln. litų nuostolio (palyginti – antroji rekonstrukcija valstybei kainavo apie 700 tūkst.), tačiau


Ketvirtajame dešimtmetyje veiklos mastas ir toliau sparčiai didėjo, ir jau 1935 m. kilo mintis dramos teatro reikmėms įsigyti kino teatrą „Metropolitain“. Ši idėja buvo įgyvendinta gerokai vėliau, jau po visuoti-

nę nacionalizaciją atnešusių įvykių. Bedidėjant spektaklių ir lankytojų skaičiui, teatras išliko ir pagrindine reprezentacine erdve valstybiniams renginiams. Deja, didžiausios miesto salės titulas į pastato erdves atnešė ir tamsesnių įvykių. 1940 metais Valstybės teatre suvaidintas neįprastas spektaklis, tapęs kone liūdniausia pastato istorijos dalimi: iš SSRS simpatizavusių asmenų surinktas vadinamasis Liaudies Seimas čia priėmė rezoliuciją dėl prašymo Lietuvą integruoti į Sąjungos sudėtį. Patys deputatai į salę buvo sukviesti vien sudaryti demokratiškam proceso įvaizdžiui – sprendimas jau gerokai anksčiau buvo priimtas Maskvoje. Vos prieš dvidešimtmetį simboliniu lietuviškosios demokratijos lopšiu tapęs būsimasis Valstybės teatras tapo vieta, kur nepriklausoma respublika užbaigė savo dienas.

2017

RUGSĖJIS

unesco.org

Augustinas Voldemaras

didžiają dalį pastato išgelbėjo V. Landsbergio-Žemkalnio vos pernai tokiems atvejams įrengta metalinė užtvara, per 20 sekundžių atskirianti žiūrovų salę nuo techninių patalpų, o dekoracijų sandėlis, kuriame kilo gaisras, taip pat pasiliko už naujų geležinių durų. Pastatas jau buvo apdraustas, todėl gaisro pėdsakai buvo tvarkomi itin greitai – jau po pusantros savaitės čia vėl vyko vaidinimai. Per įvykį atsiskleidę kai kurie miesto ugniagesių darbo trūkumai didelių objektų gesinimo atveju padėjo pagerinti priešgaisrinės saugos mieste kokybę.

3 9


Merkurijus

M

E

R

K

U

R

I

J

U

S

Vis dažniau tenka užsukti į M. Valančiaus gatvę, ir tai tikrai patvirtins akyli žurnalo skaitytojai. Šįkart turėjome malonumo dar iki oficialaus atidarymo aplankyti galeriją „Nyčės ūsai“.

Oficialus galerijos, virtusios rugsėjo „Merkurijumi“ (ši žurnalo rubrika skirta kaunietiško dizaino ir meno naujienoms ir šioms dedikuotoms vietoms) adresas – Pilies g. 1. Čia meno naujakurius pakvietė ir metams neatlygintinai patalpas suteikė nekilnojamojo turto vystytojai „Etapas“, neabejojantys, kad verslas ir menas yra neatsiejami, o jų draugystė – naudinga miestui ir gyventojams. Idėjos autoriai bei šeimininkai fotografė Elzė Hoogduijn ir Kaune su kolegomis verslą kuriantis jos vyras olandas Adriaan Hoogduijn tiki, kad kiekvieni namai nusipelno „įkandamo“ meno ir gražių, kokybiškų,

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kasdienybę turtinančių daiktų, tad „Nyčės ūsuose“ pristato vietos (Lietuvos ir Kauno) kūrėjų darbus – tai fotografija, tapyba, dizaino objektai, juvelyrika. Kodėl Nyčė ir kodėl ūsai, klausiate? „Mąstydami apie galerijos pavadinimą ir logotipą vis grįždavome prie Frydricho Nyčės ūsų, nes jie – vieni įspūdingiausių, kuriuos mums yra tekę matyti. Apskritai galima sakyti, kad Nyčės ūsai – puikus meno integracijos į kasdienį gyvenimą pavyzdys“, – kviesdami į galerijos atidarymą rugsėjo 9-ąją sako Elzė ir Adriaan. Kitame „Merkurijaus“ puslapyje – pirmieji „Nyčės ūsų“ eksponatai.


1 2 3

2 02 1071 7 R U RG UP G JS ŪĖ T JIS

4 1


„Green: Nebula Brass“ iš serijos „Intimate Cosmos“, 120 x 115 cm (Benas Navanglauskas)

1

900 € concepto-boii.format.com

2

Fotomanipuliacija „Yellow: Nebula EG“ iš serijos „Intimate Cosmos“, 120 x 90 cm (Benas Navanglauskas)

M

E

R

K

U

R

I

J

U

S

550 € concepto-boii.format.com

3

Fotomanipuliacija „Purple: Dancing“ iš serijos „Acid is Sweet“, 74 x 118 cm (Benas Navanglauskas) 500 € concepto-boii.format.com

Pavargęs nuo komercijos B. Navanglauskas ilsisi fine art ir gatvės fotografijoje. Jo kuriama serija „Intimate Cosmos“ yra fotografijos paribių tyrinėjimas, naudojant pačius fotografijos fundamentus – šviesai jautrias medžiagas, fotochemiją bei šviesą. „Acid is Sweet“ – tai fiziškai manipuliuoti polaroidai, kuriuose fotografijos fundamentai persipina su ugnimi, vandeniu bei įvairia sąveika su fizine aplinka, kuri vaizde palieka savo žymę.

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S


4

Juvelyrika „Celsius 273“ (Gerda Liudvinavičiūtė)

5

24 – 42 € facebook.com/CELSIUS273C

Cemento juvelyriką, arba miesto architektūrą, telpančią delne ir įprasminančią atšiauriausią klimatą visatoje, kurianti Gerda Liutvinavičiūtė sako: „Aš – tekstūros. Skirtingos, monotoniškos ir kreivos. Juoda arba balta, netolygiais atspalviais atsikartojanti pilkumoje <....> Aš kaip tas miestas – kontrastinga, nuolat griaunanti ir kurianti – tiltus tarp minčių.“. „Nyčės ūsuose“ iš cemento nulieti papuošalai itin taikliai suderinti su su fotografijų serija „Concrete paradise“.

Fotografija iš serijos „Concrete paradise“, 60 x 55 cm (Elzė Hoogduijn) 115 € (su rėmu) facebook.com/ ElzePhotography

Kelias savaites po Šveicariją keliavę Elzė ir Adriaan Hoogduijn vis sugrįždavo į nedidelį Monte Carasso miestelį, kuriame savo betonines fantazijas prieš keliasdešimt metų išpildė architektas Luigi Snozzi. Tam, kad atokus Alpių regionas taptų artimesnis Ciurichui ar Milanui. Minimalistinės architektūros piligrimai į šią siurrealią vietą užsuka nuolat, o į Lietuvą betoninis rojus parkeliavo fotografijų serijos pavidalu.

2017

RUGSĖJIS

4 3


Maršrutas Sekmadienis, 09 03, 13:30

Antradienis, 09 05, 18:00

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

VDU Muzikos akademija, V. Čepinskio g. 5

„Sugihara Week“: Klasikinės muzikos koncertas

Lėlių teatro 60-ojo sezono atidarymas prasidės dar iki spektaklio apie išpuikusią princesę ir geraširdį kuprelį. Jau vidurdienį prie Miesto sode, visai greta teatro, vyks teatralizuota šventė „Į pasakų šalį - su fotoaparatu“.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Spektaklis „Princesės gimtadienis“

Antradienis, 09 05, 20:45

Filmas „Mokytoja“

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62 1983–ieji, Čekoslovakija. Naujos mokytojos atvykimas į Bratislavos priemiesčio mokyklą moksleivių ir tėvų kasdienybę apverčia aukštyn kojom. Iš pradžių užsidegimą ir rūpestingumą spinduliavusi charizmatiška mokytoja Marija Drazdechova neilgai trukus ima rodyti tikrąjį savo veidą. 51–ajame Karlovi Varų kino festivalyje mokytoją šiame filme įkūnijusi Zuzana Mauréry pripažinta geriausia aktore.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt 4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Koncerte dalyvaus fleitininkė Machiko Takahashi, smuikininkės Yurina Arai ir Reina Shibutani bei pianistė Aki Maeda. Solistėms iš Japonijos akompanuos koncertmeisterė Kotryna Kaklauskaitė iš VDU muzikos akademijos. Programoje skambės klasikinės muzikos šedevrai ir japoniškos melodijos, kurias kiekviena atlikėja atrinko specialiai Lietuvos klausytojams. Trečiadienis, 09 06, 16:00

Žydų kultūros paveldo dienos: „Vardai ir veidai: žydų muzikai Kaune“

M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejus, K. Petrausko g. 31


Rugsėjis Kauno miesto muziejus jungiasi prie Žydų kultūros paveldo kelio asociacijos iniciatyvos ir kviečia į muzikinę popietę skirtą prisiminti mūsų bendrapiliečių žydų indėlį į Lietuvos profesionaliosios (ir ne tik) muzikos kultūrą. Renginio metu veiks vieno vakaro paroda, skirta Kaune kūrusiems muzikams litvakams. Muzikuos klarnetistai Stasys ir Rokas Makštučiai, kuriems akompanuos pianistė Jolita Makštutienė. Muziejininkė Aušra Strazdaitė–Ziberkienė supažindins su Valstybės teatre dirbusiais žydų kilmės muzikais. Ketvirtadienis, 09 07, 12:00

„Sugihara Week“: Japoniškų aitvarų festivalis J. Dobkevičiaus g. 7

J. Dobkevičiaus progimnazijos mokiniai leis į dangų japoniškus aitvarus rendako ir rokkaku. Japonijoje ir Lietuvoje pagaminti aitvarai pakils nešami vėjo taip įprasminant abiejų šalių vaikų svajones gyventi nuostabiame pasaulyje, džiaugtis laisve ir turėti siekių kurti gražią ateitį. Ketvirtadienis, 09 07, 19:00

Buriuotojų diena Kauno marios

1921 m. rugsėjo 7–ąją buvo patvirtinti Lietuvos jachtklubo įstatai, tad ši diena pelnytai vadinama Buriuotojų diena, o jos proga rengiamas antrasis jachtų paradas Kaunom mariose. Ketvirtadienis, 09 07, 21:30

„Romuvos“ lauko kinas: „Irano reivas“ Pilies g. 17

Anooshas ir Arashas – Teherano undergroundinės technomuzikos scenos pionieriai. Kuomet Irane technomuzika ir, apskritai, visa vakarietiška muzika yra draudžiama, į Šveicariją nuvykę Irano reiveriai priversti rinktis: pasilikti Europoje ar grįžti namo? 09 08 – 09 10

Kauno mugė „Ruduo 2017“ Laisvės alėja

Be kitų tradicinių veiklų, mugės dienomis Laisvės alėjoje vyks renginys „Pasaulio skoniai“, kuriame dalyvaus Lietuvoje veikiančios ir atvykusių šalių maitinimo įstaigos. Jos pristatys savo kraštų virtuves ir patiekalus, rengs pristatymus ir pasirodymus. Penktadienis, 09 08, 18:00

„Žaliakalnio turgaus teatro festivalis“: „Viskas įskaičiuota“

Žaliakalnio turgus, Zanavykų g. 25H Turguje gimęs modernaus šokio ir cirko spektaklis vakarėjančią erdvę užpildys filosofiniais klausimais apie gyvenimą, laimės ir pilnatvės paiešką nuolat skubančiame pasaulyje. Spektaklio kulminacija – beveik šešias

2017

RUGSĖJIS

4 5


Maršrutas valandas gaminamas, lietuviškos virtuvės tradicijas puoselėjančio, restorano „Višta puode“ patiekalas.

Penktadienis, 09 08, 23:00

„Palmės Diskoteka: Bad Boy Baader (DE)“ „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

Penktadienis, 09 08, 20:00

„Zoo naktis“

Zoologijos sodas naktį – paslaptingas ir nematytas. Renginio metu dalyvausite ekskursijoje, kur vedliai ir gyvūnų prižiūrėtojai papasakos įdomybių apie naktinį zoologijos sodo gyvenimą. Penktadienis, 09 08, 21:00

Naujo sezono atidarymas Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Sostinės galimybes į Žaliakalnio viliones iškeitę du didžėjai Mario Moretti ir Elboe vis tvirčiau glėbia naktinę Kauno sceną. Šįkart jiems padės draugas iš Vokietijos.

E

N

D

O

R

I

U

S

Lietuvos zoologijos sodas, Radvilėnų pl. 21

L

Šeštadienis,09 09, 11:00

K

A

Galerijos „Nyčės ūsai“ atidarymas

„Nyčės ūsai“, Pilies g. 1

Po vasaros atostogų grįžusius melomanus Kaune sveikins „McLoud“ (Vilnius) ir „Cerber“ (Lenkija). Penktadienis, 09 08, 22:00

Grupės „Z On A“ koncertas Klubas „Džem‘pub“, Laisvės al. 59

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Susipažinti, pakalbėti apie meną, gyvenimą ir Kauną bei išgirsti apie slapčiausius galerijos įkūrimo užkulisius. Skamba kaip geriausias šeštadienio rytas šį mėnesį.


Rugsėjis Šeštadienis, 09 09, 17:00

Spektaklis visai šeimai „Žydroji paukštė“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Spektaklis seka alegorinę Nobelio premijos laureato Maurce Maeterlincko pasaką apie tai, kaip tamsų šv. Kalėdų vakarą du vaikai gauna užduotį surasti ir pagauti Žydrąją paukštę. Jie leidžiasi į nuotykių ir stebuklų kupiną kelionę po fantastinius pasaulius, rūmus ir sodus ir mokosi pamatyti tai, kas neregima.

Kai kultūros įstaigos kviečia į sezono atidarymus, #menininkai skelbia uždarymą. Prieš pradėdami naują sezoną, Kauno menininkų namai palydi pokyčius ir sugrįžimą į kultūrinį miesto žemėlapį žyminčius metus. Kartu su atsinaujinusia ir visados charizmatiška Migloko, visiškai nauju ir beveik negirdėtu „Strings of earth orchestra“ bei „Jim & Sam“iš Los Andželo. Šeštadienis, 09 09, 21:00

„Žaliakalnio turgaus teatro festivalis“: Spektaklis (G)Round Zero“ Žaliakalnio turgus, Zanavykų g. 25H

Šeštadienis, 09 09, 14:00

„Kaunas Jazz‘ 17 ruduo: Džiazo gatvė“ Gyva muzika šeštadienį skambės scenose Vilniaus g–vėje, o Laisvės al., prie „Miesto sodo“, vyks lindyhopo ir salsos seminarai bei šokių kovos. Šeštadienis, 09 09, 19:30

„Žaliakalnio turgaus teatro festivalis“: „Indeed” koncertas

Žaliakalnio turgus, Zanavykų g. 25H Kvartetas „Indeed” – tai keturi ambicingi bei perspektyvūs akordeonistai. Jų programoje skamba gražiausios prancūzų muzikos melodijos, aistringi tango ritmai bei populiariausios šių laikų melodijos. Šeštadienis, 09 09, 20:00

#menininkų uždarymas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„Rokis“, „Terminatorius“, Briusas Lee, Muhammadas Ali, Michaelas Jacksonas, Jimmas Hedriksas „Backstreet Boys“ ir „All4one“ – šie ir daugelis kitų filmų, jų personažų, muzikos atlikėjų, grupių ir aktorių yra Mariaus Paplausko, Mariaus Pinigio, Andriaus Stakelės įkvėpimo šaltinis.

2017

RUGSĖJIS

4 7


Maršrutas Ketvirtadienis, 09 14, 18:00

09 15 – 09 17

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al.71

Įvairios vietos

Spektaklis „Žalgirės“

09 15 – 11 30

Kauno bienalė Įvairios vietos

R

I

U

S

„Žalgirės“ – tai komedija rimtomis temomis. Lengvai įkandamo siužeto ir visuomenėje atpažįstamų tipažų apsupty, vengtinos temos pateikiamos lengvai, nemoralizuojant ir nedramatizuojant.

Fiestoje tilps koncertai, parodos, kulinarinės pamokos, edukacinės paskaitos, nuotykiai vaikams, gurmaniškos vakarienės ir daug kitų renginių bei įvykių. 09 15 – 09 17

Tarptautinis performanso meno festivalis „CREATurE Live Art“

L

E

N

D

O

POST galerija, Laisvės al. 51A

A K 4 8

Italų kultūros dienos „Atrask Italiją Kaune“

Kas yra paminklas, koks, kada, kodėl, jis galėtų būti ar nebūti? Šiuos klausimus nuo šių metų rugsėjo kels 11-oji Kauno bienalė „Yra ir nėra“, vyksianti viešosiose miesto erdvėse. Oponuodama populistinei griovimo-statymo praktikai ir konservatyviam tradicionalizmui, vyraujantiems įamžinant kolektyvinę atmintį Lietuvoje, bienalė skatins kitokias, šiuolaikiškas, konceptualias paminklinimo idėjas ir strategijas. 11-osios bienalės kuratorė menininkė ir rašytoja Paulina Pukytė pakvietė menininkus iš Lietuvos, Vokietijos, Slovėnijos, Didžiosios Britanijos, Japonijos, Olandijos, Pietų Afrikos ir Lenkijos sukurti kūrinius specialiai Kauno miestui. Didysis Kauno bienalės atidarymas vyks rugsėjo 15 d. Vienybės aikštėje.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kismas ir iššūkis – šie dalykai iš dalies įkvėpė šių metų festivalio kryptį. Kokiomis prieigomis ar formomis performanso mene dirbama su didžiaisiais iššūkiais, kuriuos patiria žmogus – žeminančia priespauda, cinišku kultūros ir meno naikinimu, pagrindinių laisvių – judėjimo, kalbos, minties – atėmimu? Kokių strategijų imamasi, kai viskas ima ir apsiverčia dar kartą, ir susiduriama su nauja politine santvarka, naujais išbandymais, kurių didžiausias – išbandymas laisve? Šiuos klausimus kelia festivalio dalyviai iš Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos ir, žinoma, Lietuvos. Penktadienis, 09 15, 19:00

Grupės MOVO koncertas Muzikos klubas „Combo“, Raudondvario pl. 107

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt


Rugsėjis Penktadienis, 09 15, 18:00

Premjera: „Pagalvinis“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A Gintaras Varnas nėra dirbęs su airio Martino McDonagho kūryba ir šį kartą jis rinkosi būtent kūrinį, o ne autorių. „Svarbus dalykas, nulėmęs pjesės pasirinkimą – makabriška, net liguista, tokia neogotikinė atmosfera. Kartais net neaišku, ar kai kurie įvykiai vyko realybėje, ar tik Katurjano galvoje“, – teigia režisierius. Spektaklyje vaidina G. Varno antrojo aktorių kurso absolventai, šiemet baigę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Penktadienis, 09 15, 23:00

„Nacht: Antigone (FR)“

„Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

Šeštadienis, 09 16, 10:00

Augalinio maisto festivalis „Vegfest LT Kaunas“

Viešbutis „Park Inn by Radisson Kaunas“, K. Donelaičio g. 27   Šiame festivalyje organizatoriai laukia ne tik veganų, bet ir visų besidominčių sveika gyvensena, ekologija, gyvūnų teisėmis, ar tiesiog mėgstančių išbandyti naujoves. Pamaitinti čia bus galima ne tik kūną, bet ir akis bei sielą. Šeštadienis, 09 16, 13:00

„Šančinės“: Šančių paradas „Kėdė“ A. Juozapavičiaus pr.

Visos miesto bendruomenės kviečiamos susiburti į pirmą kartą vyksiantį Šančių paradą „Kėdė“, kuris pasibaigs šventiniu pikniku. Tereikia kartu su savimi pasiimti kėdę, išeiti į pagrindinę Šančių gatvę – A. Juozapavičiaus prospektą, ir kartu švęsti bendrystę. Sekmadienis, 09 17, 11:00

Ekskursija „Miesto bokštų istorijos“ Sugiharos namai, Vaižganto g. 30

Visiems, švenčiantiems naktį, skirtas renginių ciklas NACHT pristato prancūzą Antigone, garsėjantį savo aštriu ir mikroniškai tiksliu miksavimo stiliumi.

Pažintį su Kaunu Kultūros paveldo dienų proga esate kviečiami pradėti ar pratęsti nuo panoraminių miesto vietų. O jų išties daug! Ar žinote kaip atrodo miestas nuo Pelėdų kalno rudenį, leidžiantis Vytauto parko laiptais ar kylant Žaliakalnio funikulieriumi? Negirdėtos ir intriguojančios legendos, neatrasti maršrutai leis Kauną pamatyti kitu kampu. Ekskursijos taip pat vyks rugsėjo 15 d. 16 val. (anglų kalba) ir rugsėjo 16 d. 11 val.

2017

RUGSĖJIS

4 9


Maršrutas Pirmadienis, 09 18, 18:00

Alan Brown pranešimas „Naujas požiūris į meno programų sudarymą“ Alan Brown yra pasaulyje žinomas meno industrijos valdymo konsultantas bei tyrėjas, kompanijos „WolfBrown“ (JAV, San Franciskas) vadovas. Kaune A. Brown lankysis „Kaunas 2022“ kvietimu. Antradienis, 09 19, 19:00

Ledo ritulio komandos „Kaunas Hockey“ pristatymas

Festivalis „Vitrum Balticum“ Įvairios vietos

Rugsėjo – lapkričio mėnesiais net keturios Kauno erdvės pakvies į 7–ojo stiklo meno festivalio „Vitrum Balticum“ parodas, pasirodymus, edukacijas ir kitas veiklas, kuriose visi norintys galės susipažinti su profesionalaus stiklo darbais ir jų kūrėjais iš Europos šalių. Šiemet festivalis kviečia į pinkles, kuriose atminties procesai susipins su šiandienos istorijomis ir nepamirštamais reginiais. Įkliūti minčių pinklėse galėsite galerijoje „Meno parkas“, A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, buvusio Aleksoto stiklo fabriko (šiuo metu UAB „Kauno stiklas“) patalpose, VDA Kauno fakultete.

„Vero Coffee House“, Maironio g. 7 Antradienis, 09 19, 19:00

N

D

O

R

I

U

S

VDU, V. Putvinskio g. 23, 106 aud.

09 19 – 11 04

A

L

E

Festivalis „Išeities taškas“: Spektaklis „Mano Instrukcija“

K

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Režisierės Eimantės Urmonaitės spektaklis „Mano Instrukcija“ – tai teatrinė laboratorija, kurioje dokumentiniai bei aktorių rašyti tekstai persipina su cirko elementais, performansais ir vaidybiniais etiudais. 2017-aisiais sukanka 95 metai, kai Kaune 1922 m. buvo sužaistos pirmosios ledo ritulio rungtynės Lietuvoje. Taigi naujosios reprezentacinės Kauno, šios sporto šakos lopšio, ledo ritulio komandos tikslas – sugrąžinti miestą į ledo ritulio olimpą. Metas su komanda ir sporto šaka susipažinti artimiau!

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Trečiadienis, 09 20, 18:30

Premjera: Filmas „Šventasis“ „Forum Cinemas Kaunas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49 Šiemet „Sidabrinė gervė“ už geriausią scenarijų įteikta filmo „Šventa-


Rugsėjis sis“ scenarijaus autoriams Andriui Blaževičiui (jis ir filmo režisierius) ir sesėms Teklei ir Marijai Kavtaradzėms. Taip pat geriausiu aktoriumi pripažinto Mariaus Repšio nepriekaištingai suvaidintą pagrindinį veikėją Vytą filme išmeta iš darbo, paguodos jis ima ieškoti svetimos moters glėbyje ir nuobodžiaujančių draugų kompanijoje. Tačiau mažametėms dukroms reikia tėvo, o pavargusiai nuo atsakomybės naštos žmonai – vyro.

Fiszinė komedija „Balandis“ sukurta pagal to paties pavadinimo Patrick Süskind romano motyvus. Šis komiškas pasakojimas yra apie mūsų kūnus baimės – socialinės ar tiesiog pirmapradės – būsenoje. Spektaklyje komiškai pavaizduota vienu paprastu balandžiu sugadinta diena. Režisierius – Gildas Aleksa, choreografas – Marius Pinigis. Ketvirtadienis, 09 21, 18:00

Festivalis „Išeities taškas“: Spektaklis „YOLO“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Trečiadienis, 09 20, 19:00

Festivalis „Išeities taškas“: Spektaklis „Balandis“ „Šelteris“, Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79

„Kodėl šis šou neturi analogo? Todėl, kad visi dalyviai po jo miršta. O kai žinai, kad tau gyventi liko vos pora valandų, tuomet daugybė dalykų pasidaro nebesvarbūs“, – teigia spektaklio idėjos autorius, režisierius Arnis Aleinikovas.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2017

RUGSĖJIS

5 1


Maršrutas 09 21 – 09 23

Tarptautinis tradicinio ir šiuolaikinio folkloro festivalis „Suklegos 2017“ Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79 / Kęstučio g. 1

ir įdomybių apie Čiurlionį naujose specializuotose ekskursijose, sudalyvauti visus pojūčius įtraukiančioje „Pojūčių teatro“ spektaklio premjeroje bei aplankyti naują Alberto Krajinsko ir Jūratės Bučmytės parodą „Dialogas su Čiurlioniu“. Trečiadienis, 09 27, 18:30

Premjera: Spektaklis „Shalom, Bellissima!“

Festivalio moto – „šiuolaikinis žvilgsnis į folklorą“, o programa talpina įvairius muzikinius stilius, projektus, kurių atraminis taškas – etninė kultūra, o rezultatai – intelektualusis folkloras, postfolkloras, folkdžiazas, modernusis folkloras, world music, new age.

A K

Pagal autentišką „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorės Bellos Shirin gyvenimo istoriją sukurtame spektaklyje atgija Bellos prisiminimai bei laukia atvira ir nuoširdi akistata su pačia savimi, kuri leis pažvelgti ir kartu išgyventi ne tik sudėtingą vienos šeimos, bet ir viso miesto bei jo žmonių istoriją. 09 29 – 10 01

L

E

N

D

O

R

I

U

S

„Teatro klubas“, Vilniaus g. 22

Šeštadienis, 09 23, 11:00 – 16:30

142-asis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienis

Festivalis „Area“ Įvairios vietos

M. K. Čiurlionio galerija, V. Putvinskio g. 55

Tradicinėje muziejaus šventėje bus siūloma išbandyti net tris startuojančias edukacines programas mažiesiems lankytojams, sužinoti daug istorijų

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Muzikos susivienijimas „Ghia“ antrąjį savo didelio masto renginį krausto į Kauną. Trijose centro lokacijose – Kauno menininkų namuose, KTU rūmuose ir „Lizde“ per savaitgalį pasirodys keliolika atlikėjų, svarbiausias kurių, geriausiai atspindintis organizatorių vizijas ir idėjas, yra kompozitorius ir režisierius iš Prancūzijos Franck Vigroux. Žinomas


Rugsėjis dėl itin plataus spektro eksperimentų – nuo modernios klasikos iki industrial ir noise – F. Vigroux konstruoja sunkias garso dizaino struktūras, kurias dažnai papildo netradiciškai naudojama elektrinė gitara.

10 05 – 10 08

Tarptautinis šokio festivalis „Aura 27“ Įvairios vietos

Penktadienis, 09 29, 18:00

Premjera: Operetė „Misteris X“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91 1995 m. Kaune Imre Kálmáno „Cirko princesė“ buvo pastatyta pirmą kartą pagal originalų Julius Brammerio ir Alfredo Grünwaldo libretą, kuriame labai ryški rusų aristokratijos linija, daug rusiškų veikėjų. 2017 m. pastatymo variantui dramaturgė Ramutė Skučaitė apjungė keletą operetės libreto versijų, gerokai nutoldama nuo XX a. pradžios madų. Kaip savarankiška režisierė čia debiutuoja Viktorija Streiča, debiutas tai ir Vaidotui Jakučiui, sumąsčiusiam ir realizavusiam šiai operetei scenografiją jo mėgstamu „steampunk“ stiliumi.

27-ąjį šokio rudenį Kaune atidarys „Auros“ ir vokiečių „Bodytalk“ koprodukcija „Glück / Laimė / Cчастье“, finalizuos – Rachid Ouramdane (Prancūzija) pasirodymas „Tordre“. Šie ir kiti spektakliai vyks Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Kauno miesto kameriniame teatre, VDU ir Verslo lyderių centre „BLC“. Ketvirtadienis, 10 05, 09:00

Tarptautinis kūrybinių industrijų festivalis „Supernova“ Svetingumo kompleksas „Monte Pacis“, T. Masiulio g. 31

Penktadienis, 09 29, 18:00

Spektaklis „Sukultas ąsotis“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Scenoje – seniausias Gruzijos Telavi Vaja-Fhavela dramos teatras su pasaulinio garso režisieriaus Roberto Sturua spektakliu – Heinrich von Kleist „Sukultas ąsotis“. Tai daugeliu apdovanojimų įvertinta eiliuota komedija apie nuodėmingą teisėją, pakliuvusį į nemalonią istoriją, kurią pats narplioja teisme.

Baroko apsuptyje laukia Europos vizionierių pranešimai kultūrinių industrijų, komunikacijos ir inovacijų temomis, iškiliausi Lietuvos kūrėjai, įdomiausi verslo ir startuolių stendai su galimybė praplėsti akiratį, sutikti kolegas ir atrasti būsimus verslo partnerius.

2017

RUGSĖJIS

5 3


pilnas.kaunas.lt

„ Abejonė – kūrybingumo priešas“

Konstantinas Stanislavskis (1863 – 1938) Aktorius, režisierius, mokytojas

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai) Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas:

Bendradarbiai: Anton Nabolotnyj, Artūras Bulota, Donatas Stankevičius, Edvinas Grin, Eglė Šertvyčūtė, Ina Pukelytė, Julija Račiūnaitė, Karolis Lapačinskas, Kipras Šumskas, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Tautė Bernotaitė, Teodoras Biliūnas, Viltė Žumbakytė Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia:

2017 Nr. 9 2 (25) (18)

Profile for Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2017 RUGSĖJIS  

KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2017 RUGSĖJIS  

Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded