KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2024 02

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

KISMAS

kaunaspilnas.lt

Iliustracijos autorė Daukantė

2024 VASARIS

TURINYS KISMAS

4

AR GALIME UŽDARYTI ALEKSOTO TILTĄ?

PRISIKELTI IR EITI TOLYN

10 18 28 LIŪTAI, KAUNO IR VENECIJOS

APIE KLIMATĄ BE NERIMO

VEIKTI, KAI DIRBA 34 KĄKOMPIUTERIS?

46

40 KĄNAMOPARSINEŠAME

MIESTO CHAMELEONAI: PASTATAI, PAKEITĘ PRASMĘ

52 KALENDORIUS

KEISTIS SVEIKA Kai vartysite šį žurnalo numerį, jau bus praėjusi Švilpiko diena, Šiaurės Amerikoje minima vasario 2-ąją. 1993 metais pasirodžiusi to paties pavadinimo komedija Billo Murray'aus herojų įkalino iš pažiūros nuobodžioje laiko kilpoje.

Visgi sarkastiškasis žurnalistas rado išeitį – tai jam užtruko apie 33 metus. Iš prakeiksmo ištrūko tik tuomet, kai visiškai pasikeitė.

Pilkoje pavakarėje tarp žiemos saulėgrįžos ir pavasario lygiadienio nesunku užsisvajoti, kad gyvenimas sustojo. Bet pavasarį pasitiksime atsinaujinę – juk viršutinis žmogaus odos sluoksnis atsinaujina vos per mėnesį. Taip, per keturias savaites išoriškai esame jau kitas žmogus.

O viduje? Septynerių pirmokas ir šešiasdešimt septynerių senjoras – kas gi tarp jų bendra?

Taigi vasarį tyrinėjame kismą – vidinį ir išorinį. Kaip per dvejus metus nuo Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios pasikeitė šimtametis Kauno simbolis – Vytauto Didžiojo karo muziejus? Apie tai su įstaigos vadove pasikalbėjo Algirdas

Šapoka. O ką bendra šio muziejaus įėjimą sergėjantys liūtai turi su Venecija, iš kurios į autorių gimtąjį miestą grįžta „Saulė ir jūra“? Operosperformanso kūrėjų ir atlikėjų pasakojimus apie ryšio su Kaunu kismą užrašė Jogintė Bučinskaitė.

Ar keičiasi žmogus tuomet, kai pasaulis aplink jį eina velniop? Šį klausimą uždavėme visam būriui žmonių. Su filosofiją studijuojančiu klimatologu Silvestru Dikčiumi pasikalbėjo Kotryna Lingienė, o Monika Balčiauskaitė su suvenyrų gamintojais ir pardavėjais aptarė šios prekių rūšies tvarumo galimybes.

Atrodo, čia darbo nepritrūks – o kaip kūryboje? Ar tavo profesiją kėsinasi atimti dirbtinis intelektas? Čia įdomių įžvalgų pateikia VDU profesorė Jurgita Kapočiūtė-Dzikienė.

Miesto tyrinėtojus sudomins Justės Vyšniauskaitės pokalbis su Kauno filmų biuro vadove Goda Gajauskaite – jis apie tai, kad Kauną gali pakeisti keletas prožektorių ir filmavimo kamera. Desertui – Pauliaus Tautvydo Laurinaičio surikiuotas pastatųchameleonų topas.

Iki pasimatymo jau pavasarį!

3

V A S A R I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

4

AR GALIME UŽDARYTI ALEKSOTO TILTĄ?

JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ

Nuo lietuviškų filmų „Emilija iš Laisvės alėjos“ „Izaokas“ ar „Pelėdų kalnas“ ir užsienio produkcijų „Vogti arklius“ bei „Pasipriešinimas“ iki didžiulio masto serialų „Černobylis“, „Jekaterina Didžioji“ ir „Tokijo teismas“ – Kaune filmuotus įspūdingus kino ir televizijos kūrinius jau sunku suskaičiuoti. Kad šie filmavimai neštų miestui naudą ir vyktų sklandžiai, atsakingas Kauno filmų biuras. Su jo vadove Goda Gajauskaite pasikalbėjome apie tai, nuo ko viskas prasidėjo, kaip filmuose mainosi Kauno veidas, kaip laikui bėgant keičiasi kino aikštelių dinamika, kokios yra populiariausios, o taip pat ir nepelnytai primirštos Kauno lokacijos.

Arvydo Čiukšio nuotr.

5

V A S A R I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Kaip pradėjai dirbti Kauno filmų biure? Kokius pokyčius jis išgyveno per pastaruosius metus?

Man visuomet buvo įdomus filmavimo procesas ir kas slypi už kadro, tad ieškojau galimybių, kaip studijuodama Kaune galėčiau prie to prisidėti. Taip sutikau dabar jau buvusį savo vadovą Aurelijų Silkinį ir 2016 metais prisijungiau prie pirmojo projekto – „Pelėdų kalno“ filmavimo. Išbandžius save platesnėse pareigose, viskas buvo labai įdomu, viduje užsižiebė kibirkštis. Paskutinę filmavimo dieną vadovas pasiūlė pasibaigus praktikai įsidarbinti Kauno filmų biure. Nors tuomet dar neplanavau ieškoti darbo, tačiau su jo paskatinimu, ėmiausi iššūkio – už tai esu iki dabar dėkinga.

Galima sakyti, kad Kauno filmų biuro istorija prasidėjo 2012 metais, kai buvo įkurta Kauno kino studija – jos išlaikymas buvo sudėtingas ir brangus, o vizija labai plati. Tad buvo nuspręsta ją uždaryti, bet Kauno miesto savivaldybės ir A. Silkinio iniciatyva suformuotas filmų biuras su konkretesniu tikslu, orientuotu į Kauno miesto žinomumo didinimą kino industrijos srityje. Kai aš atėjau dirbti 2017 metais, iškart jautėsi stipri vizija, tačiau dar daug dalykų reikėjo kurti nuo nulio: ir ieškant lokacijų, ir mezgant ryšius. Tačiau projektų vis daugėjo, jie tapo vis ambicingesni, daugėjo ir patirties, o apie mus ėmė sklisti žinia kaip apie patikimus specialistus.

Koks yra Kauno filmų biuro vaidmuo juostų kūrimo procese?

6

Kokie specialistai dirba šioje srityje?

Filmų biurų praktika yra pasaulinė, veikianti globaliai kino industrijos viduje ir orientuota į pagalbą filmavimo komandoms konkrečiame regione. Trys pagrindiniai faktoriai, kurie į Lietuvą pritraukia kino kūrėjus, yra lokacijos, mokestinė lengvata ir kompetentingi kino aikštelę aptarnaujantys specialistai.

Mes siekiame sukurti kuo draugiškesnę aplinką čia atvykstantiems kino kūrėjams ir įveiklinti įvairias Kauno vietoves. Užsiimame lokacijų paieška, jas fotografuojame, sudarome duomenų bazę, organizuojame vizitus po galimas vietas. Taip pat mūsų darbas apima susitarimus su lokacijų savininkais arba administratoriais, derybas dėl įkainių, gatvių uždarymo ir kitų leidimų derinimą.

Kino produkcijos turi daugybę departamentų, kuriuose dirba didesnės ar mažesnės komandos.

Lokacijų departamentas, kuriam galima priskirti filmų biuro veiklą, filmavimo procese dalyvauja nuo pradžios iki pabaigos. Dažnai klausimas „Kur filmuosime?“ yra vienas pirmųjų po scenarijaus sukūrimo, o kartais dar net nepabaigus jo rašyti jau ieškoma vietų, atitinkančių režisieriaus ar filmo dailininko viziją. Lokacijų departamente dirba įvairiausi žmones, įskaitant teisininkų, vertėjų, vadybos išsilavinimą įgijusius specialistus, tačiau jais tikrai neapsiribojama. Kas mus visus vienija – tai lankstumas, efektyvumas, savo srities išmanymas ir atsidavimas darbui. Galima sakyti,

kad turi būti šiek tiek išprotėjęs ir mėgti adrenaliną, jeigu nori dirbti kino industrijoje.

Ar jūsų atsakomybės visuomet išlieka tokios pat, o gal turite prisitaikyti individualiai prie kiekvieno projekto?

Stengiamės atliepti konkretaus projekto poreikius. Dirbdami visuomet savęs klausiame: kokia iš to nauda Kaunui? Tiek investicijos, tiek kultūrinė vertė – šie elementai svarbūs vertinant projekto reikšmingumą. Tad dirbdami su didelėmis produkcijomis dažnai neapsiribojame tik lokacijomis, jų pasiūlymu, bet suteikiame visą reikalingą informaciją apie filmavimų Kaune tvarką, normatyvus, leidimus. Nuo klausimų „Ar galime uždaryti Aleksoto tiltą?“ iki „O gal galime susprogdinti centrinio pašto duris?“ – aiškinamės kiekvieną konkretų atvejį, kam kartais prireikia ir penkiasdešimties skambučių. Nors visuomet stengiamės kuo geriau įgyvendinti klientų poreikius, mums taip pat svarbu, kad Kaunui, jo lokacijoms nebūtų padaryta žala – tiek fizinė, tiek vertybinė.

Filmavimo aikštelėje atliekam tam tikrą stebėsenos funkciją, kad būtų laikomasi numatytos tvarkos, darbas vyktų su pagarba aplinkai.

Ar laikui bėgant pastebėjai kino komandų darbo specifikos pokyčių? Ar jaučiasi kintantis kauniečių požiūris į filmavimus?

Filmavimai kinta labai stipriai. Tai pastebėti leidžia darbas su skirtingomis prodiuserinėmis kompani-

jomis. Matome, kad į filmavimo aikšteles įsilieja vis naujų specialistų, atnešančių savų idėjų, kitokią darbo etiką. Profesionalumas ir atsakingumas auga, be to, Lietuvoje filmuojama vis daugiau projektų.

Galiu pasidžiaugti, kad Kaunas yra itin draugiškas miestas filmavimams ir dėl gyventojų požiūrio. Pavyzdžiui, Vilniuje, kur filmuojama gerokai daugiau, pastebimas šioks toks pavargimas ir suirzimas dėl ribojimų, o Kaune žmonės dar labai supratingi ir net smalsūs. Pradžioje jautėsi didesnis uždarumas, tačiau su laiku žmonės pradėjo matyti vis daugiau naudos, kurią teikia kino kūrimas.

Iš miestiečių jaučiame palaikymą, pagarbą mūsų darbui ir norą, kad Kaunas būtų pripažintas. Manau, prie to prisidėjo didieji Kaune filmuoti projektai, nes pamačius tavo mieste sukurtą sceną per didžiuosius ekranus, „Netflix“ ar „HBO“ televizijose kyla savotiškas pasididžiavimas.

Ar labai skiriasi darbas su Lietuvos ir užsienio šalių projektais?

Lietuviški projektai dažniausiai turi mažesnį biudžetą, o tai apriboja galimybes išsinuomoti konkrečią filmavimo vietą ar specifinę techniką, sukurti specialiuosius ir vizualinius efektus, kostiumus, grimą. Dėl to nacionaliniai projektai dažnai būna kiek paprastesni, bet atneša savų vadybinių iššūkių. Tiesa, lietuviai drąsiau nesilaiko tam tikrų filmavimo taisyklių, nes čia jaučiasi namuose. Visgi stipriai juntama, kaip nacionaliniame kine formuojasi savas identitetas.

7

Kadras iš „Netflix“ serialo „Clark“ Eric Broms, Nikola Predovic / „Netflix“ nuotr.

Kadras iš BBC serialo „Rise of the Nazis. The Downfall“ „72Films“ / Ievos Jūraitės nuotr.

Kokios Kauno lokacijos yra populiariausios filmavimams?

O kurios dar nepelnytai neatrastos kino kūrėjų?

Kaip neretai sakome, kiekviena lokacija turi sulaukti savo scenarijaus. Gal pradėsiu nuo neatrastų, nes yra pora vietų, kuriomis labai tikime, tačiau jos retai laimi lokacijų loterijoje. Viena jų – Mykolo Žilinsko galerija, kuri dabar yra rekonstruojama, taigi itin patogi, kontroliuojama erdvė filmavimui.

Nereikia papildomai stabdyti žmonių ar uždaryti erdvės lankytojams.

Patalpos yra erdvios, jas galima transformuoti į labai daug skirtingų aplinkų. Tai unikali ir graži lokacija, kurią dažnai siūlome ir kuri patinka kūrėjams. Taip pat paminėčiau išskirtinio dizaino KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultetą, kuris turi įspūdingą sietyną ir autentišką atriumą į pirmą aukštą. Ta erdvė su betono ir granito elementais, siaurais susijungiančiais koridoriais

atrodo itin vizuali ir perspektyvi, tačiau, matyt, joje sunku įžvelgti savo viziją. Kartais lengviau ateiti į tuštesnę vietą ir joje sukurti tai, ką turi galvoje, nei pasitelkti esamus elementus.

O populiariausios lokacijos daugiausia susijusios su modernizmo architektūra, žaliais parkais, fortais.

Išties daug filmuojame Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muziejuose.

Dar viena lokacija, kuri visuomet traukia kūrėjus, yra Lietuvos karininkų ramovė. Itin svarbios vietos yra Kauno marių regioninis parkas, Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. Prie mūsų regiono patrauklumo filmavimams labai stipriai prisideda Rumšiškės su Lietuvos etnografijos muziejumi ir Pravieniškių kalėjimas.

O kokios Kauno vietos tau pačiai yra mieliausios?

Kaunas man labai gražus miestas, žavi jo modernizmo architektūra, autentika. Labai džiaugiuosi, kai pamatau kokybiškai atliktą pastatų restauraciją – dainuoja širdis ir norisi paliesti kiekvieną paviršių, jo tekstūrą. Labai džiaugiuosi, kad mūsų miestas sulaukė pelnyto įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Kokią matai Kauno filmų biuro ateitį ir ko palinkėtum į Kauną atvykstantiems kino kūrėjams? Įžvelgiu tik didėjantį Kauno kaip miesto atpažįstamumą bei įvertinimą. Jame daug potencialo bei galimybių, tad Kauno filmų biuro ateitį ir matau orientuotą į augimą, stiprinant ryšius su vietos lokacijų savininkais, gyventojais bei kino industrijos atstovais. O kino kūrėjams linkiu drąsiai pasinerti į tai, ką gali pasiūlyti Kauno regionas.

KAUNASFILMOFFICE.COM

Užsienio projektai turi kur kas didesnes komandas ir skirtingus departamentus. Pavyzdžiui, įdomu, kad „Černobylio“ komanda turėjo atskirą sveikatos ir saugumo departamentą.

Atsimenu, kai jiems pasiūlėme scenai „Mirties“ tiltą Petrašiūnuose, dabar vadinamą ir serialo vardu, režisierius pasakė, kad net susapnuoti geriau negalėjo. Tačiau sveikatos ir saugumo departamentas iškart stabdė planus pastebėję, kad tiltas yra senas, kliba laiptų pakopos. Tad jie atliko nuodugnų tyrimą, išties skirdami tam dideles investicijas, aiškindamiesi lokacijos saugumo lygį. Tokiais momentais jaučiasi, kaip dideli užsienio projektai, turėdami pakankamą biudžetą, rūpinasi net smulkiausiomis detalėmis, siekdami užtikrinti sklandų darbą. Lietuviškuose projektuose tenka daugiau atsakomybių kiekvienam komandos nariui, o ypač prodiuseriams.

9

PRISIKELTI IR EITI TOLYN ALGIRDAS ŠAPOKA ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Nuotrauka ant Vytauto Didžiojo karo muziejaus liūtų – bene privalomas kauniečio vaikystės atributas. Neslėpsiu, su ankstyvais gyvenimo metais ši vieta visuomet ir asocijavosi, o karas tuo metu atrodė tolima ir negrįšianti praeitis, intensyvių XX amžiaus išgyvenimų reliktas, menkas praeities šešėlis. Kol 2022 metų vasario 24 dieną, mitas apie taikią Europą buvo sumindžiotas puikiai lietuviams pažįstamo agresoriaus iš rytų. Apie tai, kaip keičiasi vienas žymiausių Kauno muziejų, ar kinta jo identitetas ir kokiomis funkcijomis pasipildė ši organizacija, kalbamės su direktore Rita Malinauskiene.

11

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 4

V A S A R I S

Susitikimas prie ministro pirmininko stalo Nerandu, kur palikti automobilio, todėl jaudinuosi, nes į interviu galbūt kelias minutes vėluosiu – juk einu pas žmones, kurie domisi karyba, todėl pats susigalvoju, kad turbūt ir tvarka pas juos kariška.

Visgi nepavėlavęs, nulipęs laiptais, sutinku pasitempusią, sodriu balsu ir tvirtu rankos paspaudimu prisistatančią VDKM direktorę.

Iškart klaidingai pagalvoju, kad Rita Malinauskienė – karininkė, nes juk jos ir el. paštas su KAM galūne. Tačiau nuo 2020 m. šias pareigas einanti kaunietė – civilė, o jos karjera muziejuje trunka jau bene 3 dešimtmečius. „Mokiausi Stepo Žuko dailės technikume, po to dirbau restauratore, šalia dar studijavau istoriją. Pastarieji dešimt metų aktyviausi, atvedę į šį kabinetą: vadovavau muziejaus Karo technikos, Restauravimo, Fondų apskaitos ir apsaugos skyriams, rūpinausi VI forto projektu. Taip priartėjau prie kariuomenės, jie mums padėjo pergabenti visą techniką“, – sako vadovė.

Kariuomenė ir muziejai – ne naujiena Man buvo naujiena, kad Vytauto Didžiojo karo muziejus priklauso Krašto apsaugos ministerijai. Ir turint omenyje, kokias politiškai jautrias temas jis nagrinėja, gal tai ir geriausias sprendimas, nepaliekantis erdvės alternatyvioms istorijos interpretacijoms ar mums priešiškų jėgų informacinėms atakoms.

Vieną seniausių Lietuvos muziejų ir įkūrė karininkai: „Pirmasis VDKM vadovas – gen. ltn. Vladas Nagevičius, todėl 2006 m.

Kultūros ministerijai perdavus šį muziejų Krašto apsaugos ministerijai buvo atkurtas istorinis teisingumas. Jei nežinai, už ką kovoji, tai kaip kovosi išvis? Tokie muziejai labai reikalingi patriotizmo ir pilietiškumo ugdymui, tiek pačių karių, tiek civilių“, – tęsia pašnekovė.

12

Aktyviai palaikyti pradėjo vieni pirmųjų „Nors žmones labiausiai sukrėtė jau pati didžioji Rusijos invazija į Ukrainą, nepamirškim, kad karas prasidėjo dar 2014 metais, niekaip kitaip. Dar iki invazijos mūsų muziejų papildė šio konflikto artefaktai: pvz., Lietuvos šaulių sąjungos atstovas Ramūnas Šerpetauskas iš Donbaso atvežė šaudmenų likučių, virtusių kryžiaus instaliacija, kuri eksponuojama mūsų kriptoje“, – prisimena Rita.

Pokalbis sujautrėja: Ukrainos karo veteranai prie kryžiaus lankosi jau ne vienerius metus, atėję visuomet persižegnoja, palieka savo apdovanojimus ir medalius. Ir išties, ne sykį lankyta VDKM kripta – išskirtinės auros, sakralumo bei emocijos vieta, kitos panašios neįvardyčiau visame Kaune.

Be to, VDKM pirmieji sukūrė ir muziejaus audiogidą ukrainiečių kalba.

Tuometis Lietuvos ambasadorius Ukrainoje buvo didelis šio muziejaus fanas ir įtikino, kad tai – protinga ir reikalinga. Savalaikis žingsnis pasiteisino ir vienas seniausių Lietuvos muziejų tapo ypač mėgstamu karo pabėgėlių, atvykusių į Lietuvą ieškoti saugumo. „Palaikymo akcija įvyko ir invazijos į Ukrainą išvakarėse, vasario 23 dieną. Čia, aikštėje, mes išeksponavome J. Ohmano mums padovanotus eksponatus, papildėme savais, surengėme skubotą parodą „Kartu iki pergalės“.

Muziejus veikė iki vėlumos, kad žmonės galėtų ateiti ir sušilti. Ryte sužinojome, kad jau viskas, veiksmai prasidėjo.“ Vienybė težydi Kalbant apie renginius simbolinėje Vienybės aikštėje, prisimenant tas pirmąsias rusofašistų įsiveržimo dienas, bandau neišsiduoti, kad galiu apsiverkti. Situaciją šiek tiek lengvina tai, kad, atrodo, panašiai jaučiasi ir pašnekovė.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 4

V A S A R I S

Būtent šis žodis – vienybė – tapo ir kertine šio pokalbio ašimi. Jau seniai įprasta, kad čia, prie nežinomo kareivio kapo, prie knygnešių, prie amžinosios ugnies, žmonės renkasi sunkiomis akimirkomis. Šalia, kariljono bokšte, pirmąsyk prieš žlungant blogio imperijai iškelta ir trispalvė. Čia pat nugriuvo ir pirmasis V. Lenino paminklas TSRS.

14

„Muziejaus funkcija ne vien edukacinė, dabar jis ir vienija – ir Vienybės aikštėje, ir pastate. Ir jeigu anksčiau kalbėjome apie tautos vienybę, dabar daug daugiau kalbame apie tautų vienybę. Kovoje už idealus, kuriuos kaip tauta suformulavome prieš 100 metų, kai kūrėme ir valstybę, ir šį muziejų: tai kova už laisvę, kova už demokratiją, kartu prieš blogį“, – sako R. Malinauskienė.

Istorikai sutaria, kad LDK valdymo modelis buvo unikalus ir daugiau niekur nesutinkamas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekspansijos sėkmę iš esmės lėmė etninė ir religinė tolerancija tiems, kurie tradiciškai buvo laikomi potencialiais priešais.

Pasiūlymo bendradarbiauti sulaukė greitai Muziejaus direktorė neslepia, kad pirmųjų pasiūlymų dirbti su Ukrainos kultūros organizacijomis sulaukė praėjus vos porai mėnesių nuo Rusijos invazijos pradžios, puolimui sulėtėjus, atsiradus galimybių išgabenti vertingiausius eksponatus.

Nuo jūros iki jūros Šią sparnuotą frazę turbūt yra girdėjęs kiekvienas lietuvis, senas ar jaunas. Nėra turbūt labiau mums įdiegtos tautinės paradigmos nei ši – didžiosios Lietuvos, nuo Baltijos iki Juodosios jūros. O kaip į tai reaguoja ukrainiečiai, patys dabar kovojantys su okupantu?

„Tankai įvažiavo vasarį, o balandį jau organizavome parodą. Ją reikėjo transportuoti iš Kijevo, buvo paslėpta ir saugoma. Sulaukėme skambučio iš vyriausybės, ministrės pirmininkės patarėjos Gabrielės Židytės. Buvo daug logistinių iššūkių, kai kas net turėjo grįžti į JAV ir tik tuomet pas mus, bet Joninių išvakarėse jau turėjome pirmus eksponatus“, – prisimena VDKM vadovė.

„Įėjus į didžiąją salę, pasitinka LDK Vytautas. Priešais jį, kitoje pusėje, kabo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemėlapis. Dažnai ukrainiečių grupėms juokauju, kad štai kaip mūsų Vytautas žiūri į savo žemes.

Visgi visada humoro forma, todėl jokių neigiamų interpretacijų dėl to nėra kilę. Ukrainiečiai supranta šių istorinių etapų skirtumus“, – tęsia Rita.

Lietuvių vienybė nesusvyravo: ši paroda tapo pirmąja užpultos Ukrainos ekspozicija už šalies ribų. Vėliau ji keliavo į Rygą. Dabar tuo užsiimama jau gan aktyviai: parodos atidaromos Švedijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje. Ukrainiečiai suvokia savo kultūros svarbą karo metu: reikia ne tik apsaugoti nuo destrukcijos, bet ir kuo plačiau pasakoti apie savo identitetą.

15

Šiuo metu VDKM galite apžiūrėti parodą „Karo anatomija: Ukraina“, kurioje eksponuojami protestų ir karo Ukrainoje artefaktai.

16

Iššūkių kelia ir logistika, ir draudimas: visame pasaulyje neatsiranda draudimo įmonės, kuri sutiktų apdrausti kitos į VDKM turinčios atvykti ukrainiečių ekspozicijos transportavimą, nors tai yra būtina bene kiekvienos organizuojamos parodos sąlyga. Ką daryti tuomet? Čia bendrą interesą ir sprendimą randa muziejai ir diplomatai dirbdami kartu.

Ar muziejuje kalbama tik apie karą?

Karas – baisus dalykas, apie kurį kalbėti nelengva. Sunku rasti formų, kaip perteikti tai, kas yra skausminga, jautru ir brutalu.

Visgi pašnekovė mane pataiso: „Kai muziejų po Nepriklausomybės kovų kūrė Vladas Nagevičius,

buvo aktualu kalbėti apie valstybingumą. XXI a. tai išlieka svarbu, bet muziejus, kaip ir bet kas kitas, turi prisitaikyti prie kintančio konteksto.“ Karo grėsmė dabar pulsuoja labai aiškiai. Nerimas yra padidėjęs, todėl ir žmonių susidomėjimas jaučiamas: tik dabar aktualu ne tik sužinoti, kaip mes tą laisvę iškovojome, kokia yra mūsų karybos istorija, bet ir kas tas karas išvis yra. Rita pabrėžia, kad kova už laisvę niekada nesibaigia, tik keičia formas, todėl ir muziejaus pasakojimas keičiasi. „Muziejus dabar aiškiau nei bet kada primena: reikia ugdyti viltį.

Mes nesame pralaimėjusi tauta. Jeigu suklupome, turime vėl prisikelti ir eiti. Jeigu baigėsi ginkluotas pasipriešinimas, gerai, einam į virtuves, einam į rūsius, spausdinam atsišaukimus, rengiam susirinkimus.

Svarbu prisiminti, kad vilties būti laisvam nesunaikinsi“, – baigiant pokalbį įkvepiančiai sako Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorė Rita Malinauskienė.

VDKAROMUZIEJUS.LT

„Nors tai tikrai jiems nėra paprasta ir lengva. Minėtą parodą rengėme su Antrojo pasaulinio karo muziejumi, buvo nelengva net gauti leidimą direktoriui išvykti, nes jis pagal amžių turėjo mobilizuotis. Stringa ir kiti procesai: labai sunku susiderinti aprašymus, katalogus, nes jie dažnai neturi interneto.“

17

V A S A R I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

18

LIŪTAI, KAUNO IR VENECIJOS JOGINTĖ BUČINSKAITĖ PAŠNEKOVŲ ARCHYVŲ NUOTR.

Nė vienas klimatologas tokio scenarijaus numatęs nebuvo, gal kieno nors intuicija ir sukirbėjo – buliaus gal?.. ...buliaus gal?..

Tai eilutės iš operos-performanso „Saulė ir jūra“ libreto.

Kaip ir jose, taip ir gyvenimo eilutėse niekas nebuvo numatęs, kad skirtingų kartų kauniečiai susitiks… dainuojančiame paplūdimyje, kuris bus įvertintas „Auksiniu liūtu“. Jei kieno nors intuicija ir sukirbėjo, tai nebent Karo muziejaus liūtų, tyliai fiksavusių skirtingas šių puslapių herojų kasdienybės trajektorijas. Būtų sunku suabejoti, kad šie Kauno simboliai yra giminingi ir tam „Auksiniam“. Jį menininkės Rugilės Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė pelnė 2019 m. Venecijos bienalėje, kai vieno prestižiškiausių šiuolaikinio meno renginių komisiją ir žiūrovus sužavėjo saulėto paplūdimio poilsiautojų dainuojami vidiniai monologai, peraugantys į orą virpinančias choro partijas.

Rugilės Bazdžiukaitės, Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra“ Vilniaus taksi parke, 2021. Evgenijos Levin nuotr.

19

Šįkart iš Kauno kilusios menininkės ir čia gimę ar mokęsi kūrinį atliekantys dainininkai varto atsiminimų albumus, kuriuose kartu su jų gyvenimais keitėsi ir pats miestas.

1961-aisiais, kai po savo vardą atgavusią Laisvės alėją džiūgaudama bėgiojo Svetlana Bagdonaitė, gimė kita talentinga kūrinio dainininkė Eglė Paškevičienė. Kai 1983 m. ji pradėjo dainuoti Kauno valstybiniame chore, pasaulį išvydo Rugilė Barzdžiukaitė. „Pažangos“ fotoateljė užfiksuoto Vaivos Grainytės portreto metai sutapo su dainininkės Ievos Marmienės gimimo metais, o Linos Lapelytės vaikystės prisiminimus apie „Miestprojekto“ pastate buvusį mamos kabinetą papildo ten pat dabar veikiančio BLC verslo centro fojė supilto „Saulės ir jūros“ pliažo vaizdas. Ratas apsisuko ir menininkės sugrįžta prie tų pačių Kauno liūtų pristatyti savo kūrinio.

Vaiva Grainytė Nuotraukos apačioje galima įžiūrėti jos rekvizitus – „Pažanga“, Laisvės al. 74. „Google“ paieškos laukelyje surinkus šį adresą iškrenta informacija apie gerai reitinguojamus apartamentus ir meksikietiško maisto restoraną.

Nepamiršiu, kaip netoliese, Laisvės al. 91, į žiogo kostiumą įsispraudusi ir spigiu sopranu solo partiją atliekanti vyresnio amžiaus solistė sukėlė atmetimo reakciją – likau šiuo žanru giliai pasibjaurėjusi.

Laisvės al. 106 jaučiausi geriausiai: čia valandos tirpo sustingusios gyvūnijos draugijoje. Labiau už vabzdžių spalvas svaigino jų kilmės šalys – nuo vaikystės svajojau apie Aziją, Afriką bei tolimąsias Amerikas.

Kraują stingdė iškamšų mizanscena, vaizduojanti stirną papjovusius vilkus. Šioje nuotraukoje man penkeri su puse. Mama į „Pažangos“ fotoateljė atvedė 1990 m., likus pusmečiui iki širdies operacijos. Tai visgi netapo mano paskutine gyvenimo nuotrauka.

Perpjauta ir vėl susiūta stirnelė toliau spurda: per visą tą laiką ji įvaldė įvairias savęs prikėlimo technikas.

Kadaise nemėgstamiausias žanras atsisuko prieš mane – skraidina po pasaulį ir smaigsto drugelius – stoteles – kalendoriuje. (Atgaut jėgas gali padėt žiogų miltai.)

Archajiška fotoateljė tradicija išnyko skaitmeniniuose debesyse – pažanga, ar pražanga tai?

Pati paklausiau, pati atsakysiu: tiesiog. Gyvenimo tėkmė tai, laikinumas.

P. S. Laisvės al. 74 laikinai nakvojančios poros ar kiti galimi amantes tęsia kartų ratą.

20

Rugilė Barzdžiukaitė Akimirka iš mano šeštojo gimtadienio šventės, vykusios A. Šiaučiūnaitės g. 12–26, Kalniečių mikrorajone, Kaune. Antrame plane stovi televizorius. Maždaug po metų per jį stebėjome Sausio 13-osios įvykių transliaciją. Priešais televizorių stovi staliukas, ant kurio klūpėjome su dvimečiu broliu Jokūbu, kartojusiu paskui mane kažkur išmoktą poterį „Tėve mūsų“. Prašėme, kad nieko nenutiktų mūsų Tėčiui. Jis irgi išvyko į Vilnių ginti Lietuvos (o mums jis ir buvo Lietuva).

Neilgai trukus mūsų gyvenamoji Šiaučiūnaitės gatvė buvo pervadinta į Lukšio. Šį televizorių pakeitė „Sony“. Per „Sony“ žiūrėjau „Tvin Pykso miestelį“, kuris įkvėpdavo mane gąsdinti brolį. Pavyzdžiui, kartodavau jam tyliai, kad į nenupuoštą kalėdinę eglę įsikūnijo velnias.

Kadre ant televizoriaus akį traukia ir dvi taupyklės, gautos to paties gimtadienio proga. Varlytę padovanojo močiutė su dieduku, o kubo formos taupyklę su dolerių atvaizdais – krikšto tėtis. Į varlytę įmestas monetas iškrapštyti buvo įmanoma tik su peiliu. Po kiek laiko ją sudaužė mano brolis. Dolerinė taupyklė, tuo tarpu, buvo kitokia: santaupoms skirtus pinigus į ją galėdavau įmesti iš viršaus ir lengvai juos ištraukti atvėrus apačioje esantį dangtelį – nereikėjo nei peilio naudoti, nei daužyti. Dabar visa tai skamba kaip sistemų metaforos. Kai lankausi Kaune, viena mano emocinė taupyklė visada būna pilna džiaugsmo, o kita – nerimo dėl gimtajame mieste bujojančių išvarytos, bet neišvalytos sistemos ženklų.

21

Lina Lapelytė Pastatas, kuriame rodome „Saulę ir jūrą“ – man ypatingas. Baigusi tuometinį Kauno politechnikos institutą čia dirbo mano mama. Popietes leisdavau elektros projektavimo kabinete prie braižymo lentos, gerai žinojau valgyklų meniu, Vienybės aikštėje augantys medžiai buvo mano žaidimų aikštelė. Fojė, kur įsikurs „Saulės ir jūros“ paplūdimys, vykdavo Kalėdų šventė, čia rateliu sukdavosi instituto darbuotojų vaikai. Rugilė minėjo, kad „Miestprojekto“ pastate darbavosi ir jos tėtis. Galimai sukomės tose pačiose „eglutėse“. Nuotraukoje Kalėdų šventė ne „Miestprojekte“, o darželyje „Eglutė“.

22

Kai buvau paauglė Kaunas po truputį pradėjo skleistis, panašūs interesai sujungė su naujais žmonėmis.

Krišnaitų šventykla tapo vieta, kur alternatyvus jaunimas burdavosi sekmadieniais – tiek dėl nemokamų pietų, tiek dėl galimybės sutikti kitų jaunuolių. Šiokiadieniais po pamokų arba prieš renginius užsukdavome į „Suflerio būdelę“, „Galerą“, „BO“.

Akiratyje atsirado ir Jėzuitų gimnazijos mokiniai (juos buvo lengva atpažinti iš uniformų), Naujalio gimnazijos, kurioje mokiausi, mokinius pažinojome visus – mokykla buvo labai maža, o mus siejo daug bendrų veiklų.

Šioje nuotraukoje – 2002 m. užfiksuotas koncertas Maironio namuose kartu su mokytoja Dalia Žarėniene. Šalia intensyvios smuiko programos tuo metu pradėjau groti keliose sunkiojo roko grupėse. Kasdienis maršrutas po pamokų namo vis prasitęsdavo, praeinant senamiestį, užsukant į kelias Vilniaus gatvėje esančias galerijas, dažniausiai – į fotografijos.

Pavasarį „Kaunas Jazz“ tapdavo vieta, kur galėdavai sutikti visus – nuo VDU studentų iki Kauno intelektualų. Klausantis pasaulinio garso kūrėjų, tie koncertai virsdavo bendruomenės susirinkimais. Šiaip ne taip įsiprašiau ten dirbti kaip savanorė – galimybė stebėti visus renginius neperkant bilieto atrodė neįkainojama vertybė. Besisukant toje terpėje, bičiulių ratas dar prasiplėtė: čia susipažinau ir su Ramūnu Zilniu, ir su Viktoru Bachmetjevu, išgirdau Jimi Tenor ir supratau, kad muzika gali kelti malonumą.

Tuo metu daug mano draugių užsiimdavo fotografija – beveik visi turėjome iš tėvų paveldėtus „Zenit“ fotoaparatus. Šioje nuotraukoje Kauno senamiesčio griuvėsiuose 2001 arba 2002 metais mane nufotografavo Goda Budvytytė, šiuo metu – talentinga grafikos dizainerė, sukūrusi „Saulės ir jūros“ vizualinį identitetą. Iki šiol juokaujame, kad jos sukurti auksiniai kūrinio pavadinimo šešėliai išpranašavo Venecijos bienalėje pelnytą „Auksinį liūtą“.

23

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 4

V A S A R I S

Eglė Paškevičienė Gimiau ir užaugau Kaune, esu trečios kartos kaunietė ir šis miestas man yra labai brangus. Mano mama augo Smetonos laikų inteligentų šeimoje, o mamos tėtis buvo nepriklausomos Lietuvos lakūnas, dingęs Antrojo pasaulinio karo metu.

Augau aplinkoje, kur nuo mažumės per šventes šeimoje buvo įprasta rengti vaikų pasirodymus. Taip ir dėliojosi mano scenos karma: gyvenimas scenoje nuo vaikų darželio pasirodymų ir spektaklių kaimynams, kurie, gavę „bilietus“, tam tikrą valandą pro atvirus langus stebėdavo mano paruoštą programą.

24

Vėliau Kauno Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje (dabar gimnazijoje) dainuodavau klasiokams, vaidindavau spektakliuose. Devintoje klasėje subūrėme keturių klasiokų ansamblį, su kuriuo pasirodydavome Kauno miesto mokyklose. Nuotraukoje su klasioku Sauliumi Urbonu repetuojame prieš eidami į Kauno televiziją, kur dainuodavome anglų kalbos valandėlių metu, kurias mūsų mokykla vesdavo visai Lietuvai.

Toliau mano kelias vedė į Kauno Juozo Naujalio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar konservatoriją), kur dainavimo specialybę pas docentę Jūratę Bukauskaitę baigiau aukščiausiais balais, su pagyrimu. Vėliau likimas mane atvedė į Kauno valstybinį chorą. Jame dainavau 34-erius metus, keliavau po pasaulį diriguojant garsiausiems užsienio ir Lietuvos dirigentams. Ši nuotrauka užfiksuota 1983 metais. Tai mano pirmieji metai Kauno valstybiniame chore. Stoviu pirmoje eilėje trečia iš kairės. Nuotraukos fone – Laisvės alėja, kuri dabar labai pasikeitusi.

O svarbiausia, Lietuva per tą laiką atkūrė savo nepriklausomybę!

Ir dabar, kai su „Saule ir jūra“ atvykstu į savo gimtąjį miestą, kur dainuosiu savo draugams, buvusiems kolegoms ir giminėms, apima džiaugsmas, kad šį įdomų ir aktualų kūrinį pristatome akylam kauniečių vertinimui. Operą-performansą rodėme 26 šalyse, 33 pasaulio miestuose ir nė vienos iš šių kelionių nepraleidau, sėkmingai dalyvavau visuose pasirodymuose!

Svetlana Bagdonaitė ir Jonas Statkevičius Mes su Jonu – Laisvės alėjos vaikai, joje juokiamės 1970 m. darytoje nuotraukoje. Kai 1961 m. gatvei buvo grąžintas šis vardas, kartu su kiemo vaikais bėgome į gatvės vidurį ir susikibę rankomis šaukėme: „Lais-vės alė-ja! Lais-vėsalė-ja!“ Čia ir susipažinome: mūsų namai buvo vienas priešais kitą, o Jonas į mano langus dažnai žibindavo veidrodėliu. Taip mes jau 54-erius metus kartu.

Šioje nuotraukoje Jonas (kairėje) bosine gitara groja ansamblyje „Ex Libris“ „Vilniaus Bokštų ’72“ konkurse.

O čia aš 1969 metais dalyvauju estradinės muzikos festivalyje „Kauno pavasaris“.

Tai mano pirmasis pasirodymas Kauno sporto halėje. Šiandien legendinė halė po rekonstrukcijos pagražėjo ir vėl sulaukia pilnų tribūnų.

25

V A S A R I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

26

Kai 1970 m. estradinės dainos jaunųjų atlikėjų konkurse „Vilniaus bokštai“ sudainavau dainą „Jūreivių keliai“ (m. M. Tamošiūno, ž. A. Dabulskio), mano muzikinis kelias įsibėgėjo, aktyviai dalyvavau festivaliuose, koncertuose Lietuvoje ir užsienyje, įrašiau daug kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio specialiai man parašytų dainų. Bet gyvenimas vien muzika neapsiribojo: baigiau vokiečių kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame institute, o Vilniaus universitete apsigyniau socialinių mokslų daktaro laipsnį.

Taip pat 16 metų vadovavau Kaimo kultūros institutui tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Čia aš su vaikais 1980 m. prie legendinio Kauno simbolio – liūtų.

Fotografuotis prie jų arba ant jų – kauniečių ir miesto svečių tradicija.

Kas galėjo pagalvoti, kad ant kito liūto – sparnuotojo Venecijos simbolio, kurį menininkės pelnė už kūrinį „Saulė ir jūra“, – mes su Jonu apskrisime 26 šalis! Ir pagaliau džiaugiamės būdami gimtajame Kaune!

Iš Kaišiadorių į Kauną persikrausčiau, kai man buvo 15-ka. Tuo metu atrodė, kad bus krūta gyventi atskirai nuo tėvų, tačiau, atvykus iš nedidelio miestelio, Kaunas atrodė superdidelis. Supratau, kad labai daug dalykų nemoku.

Atsimenu, kaip apsiverkusi bendrabučio virtuvėje skambinau mamai, kad papunkčiui paaiškintų, kaip pasigaminti valgyti. Teko išmokti ir planuoti, ir taupyti, bet tokių žmonių buvo pilnas bendrabutis, todėl išmokom ir vienas kito paprašyti pagalbos. Tuo metu per savaitę iš mamos gaudavau 25 litus, o iš jų dar turėjo užtekti traukinio bilietams iš ir į Kaišiadorius. Nežinau, kaip būčiau išsivertusi, jei ne Kaune gyvenusi mamos teta Aldutė.

Kartą į bendrabutį ji net atvežė puodą šiltų balandėlių! Be visos nelengvos kasdienybės buvo daug smagių akimirkų. Viena labiausiai įsiminusių – kai bendrabučio budėtoja rado spintoje besislepiančią, nelegaliai į mūsų kambarį pavakaroti prasmukusią bičiulę.

Mums skyrė bausmę – prieš Kalėdas papuošti bendrabučio koridorius.

Konservatorijoje praleisti metai buvo nuostabūs. Čia mokydamiesi vienas kitą supratome ir nesijautėme keistuoliais, net jei laisvą laiką leidome užsidarę mažose klasėse grodami, dainuodami ar mosuodami rankomis.

Niekada nepamiršiu, kaip manimi rūpinosi konservatorijos dėstytojai, kaip stipriai jų dėka pamilau muziką, kiek laiko skyrė dėstytoja Vilma Masienė.

Studijuodama dainavau ne viename chore. Nuotraukoje – su choru „Saluto“ prie Kauno pilies stoviu pirma iš kairės.

Čia aš su mama ir teta Aldute po paskutinio skambučio šventės. Pabaigusi studijas konservatorijoje, įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje, kur tęsiau choro dirigavimo studijas.

Galiausiai išsipildė mano ir draugės Ingridos Alonderės, su kuria kartu studijavome ir gyvenome bendrabutyje, svajonė ir toliau dirbti su chorais. Šiuo metu vadovauju Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos merginų chorui „Carmina bellum“ ir vyrų chorui „Kariūnas“ bei kultūros komplekso SODAS2123 chorui, o Ingrida yra choro „Jauna muzika“ direktorė.

Nors Kaune nebegyvenu jau 15 metų, tačiau visada jaučiu nostalgiją šiam miestui. Sentimentus kelia Laisvės alėja ir miesto sodas, kur studijų laikais praleidau daug laiko. Gyvendama Vilniuje susipažinau su daug iš Kauno kilusių žmonių ir tikrai dažnai būtent kauniečių dėka mano likimas nuvingiuoja netikėčiausiomis vagomis.

Vienas iš pavyzdžių – „Saulės ir jūros“ kūrėjos Rugilė, Lina ir Vaiva. Kitas – mano vyras Liudas, taip pat kaunietis.

Likimas, o gal ta stebuklinga (dirigento) burtų lazdelė, vis atveda į Kauną.

SUNANDSEA.LT

Ieva Marmienė 2005 m. su muzikos mokyklos drauge į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją atvykau studijuoti choro dirigavimo. Konservatorija man visada asocijavosi su Hogvartsu. Būdama 11 metų gavau knygą apie keistą berniuką Harį Poterį, kuris išvyko studijuoti į burtų mokyklą. Gali būti, kad ji mane ir įkvėpė.

27

APIE KLIMATĄ BE NERIMO KOTRYNA LINGIENĖ GIE VILKĖS ILIUSTR.

Ar žinojote apie Europos klimato pakto bendruomenę? O apie patį Europos klimato paktą? Sausį šios iniciatyvos ambasadorių Lietuvoje sąrašą papildė šešiolika asmenybių, kurios pasiryžusios skatinti gyventojus, bendruomenes ir organizacijas prisidėti siekiant klimatui neutralios Europos iki 2050 m. Nuo automobilio atsisakymo iki namų apšiltinimo – būdų kovoti su kaistančia aplinka nemažai. Bet pirmiausia reikia pradėti keisti mūsų suvokimą apie klimato kaitą.

29

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 4

V A S A R I S

Tarp naujųjų EKP ambasadorių – Silvestras Dikčius, kuris pristatomas kaip klimatologas, laidų vedėjas, straipsnių autorius ir kasdienio tvarumo edukatorius. Nuo praėjusio rugsėjo jis – ir Vytauto Didžiojo universiteto studentas, tiesa, Kaune lankosi ne taip dažnai, kadangi filosofijos magistrantams paskaitos vyksta nuotoliu. Filosofija ir klimato kaita čia – ne atsitiktiniai pažįstami. „Klimato kaitos suvaldymą sieju su vertybiniais pokyčiais, etinėmis nuostatomis ir bendru problemos suvokimu“, – oficialiai sako ambasadorius. O pradėdamas pokalbį su manimi priduria, kad tai visuomeninė veikla: „Įdomus faktas, kad tarp naujų ambasadorių esu vienintelis vyras. Galima aiškinti tuo, kad vyrams apskritai nesvarbūs ekologiniai klausimai, bet moterys ir šiaip labiau linkusios užsiimti visuomenine veikla.“ Silvestrai, ar, žinodamas apie klimato kaitą daugiau nei eilinis pilietis, jauti dėl to vadinamąjį ekologinį nerimą?

Iš tiesų ne, man labiau smalsu.

Kolegos klimatologai irgi yra sakę, kad ypatingo nerimo nejaučia. Mes viską labai racionalizuojame, juk dirbame su moksliniais duomenimis. Žinoma, jaučiu su tuo susijusią emociją, bet tai labiau pyktis tam tikroms visuomenės grupėms, nusivylimas ar apmaudas.

Man atrodo, kad ekologinis nerimas gimdo aktyvizmą, kai ne tik pats nori gyventi tvariau, bet ir agresyviai sieki, kad visuomenė keistųsi.

Lietuvoje tokių žmonių nedaug arba jie veikia palyginti švelniai.

Galbūt dėl to, kad Lietuvoje gana mažai žmonių gali sau leisti justi ekologinį nerimą?

Jie nerimauja dėl to, kaip apskritai išgyventi. O gal, performuluojant posakį apie svetur žalesnę žolę, labiau gaila džiunglių Brazilijoje nei pievų Lietuvoje.

30

Man atrodo, mes iš esmės kaip šalis gyvename pertekliuje, nors, taip, nemaža dalis visuomenės – ant skurdo ribos. Tad imame ieškoti problemų, didesnių nei mūsų pačių gyvenimas. Tuomet mums ima rūpėti švarus vanduo, paukščiai, gamta, kuri neišvengiamai keičiasi.

Taigi privilegijuotas gyvenimas atneša ir baimių, nerimo, kurių skurdesnėse šalyse gyvenantys, susitelkę į kasdienį išgyvenimą, nelabai ir jaučia. Arba tiesiog nepatiria tokio informacijos pertekliaus. Prieš porą metų atliktas tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad apie 40 % pasaulio gyventojų apskritai nėra girdėję tokių dalykų kaip klimato kaita, globalinis atšilimas. Greičiausiai jie gyvena tose šalyse, kurias klimato kaita labai smarkiai paveiks.

Dvejus su puse metų neturi nuosavo automobilio, daug vaikštai pėsčiomis. Apie tai ir kitus įpročius pasakoji tinklalaidėse, socialiniuose tinkluose. Sieki pakeisti ir kitų žmonių gyvenimus?

Automobilio neturėjimas yra labiau eksperimentas – tiesą sakant, Lie-

tuvoje be jo pakankamai sudėtinga, tad nesakau, kad visą gyvenimą jo nebeturėsiu. Man tiesiog įdomu tyrinėti kitus judėjimo būdus.

Tai nebuvo sąmoningas tvarumo siekimas, kaip ir daugelis mano sprendimų, kurie visgi yra tvarūs.

Bet įkvėpti pokyčiams kitus nėra taip paprasta, manau, jie patys sprendžia, kodėl jiems reikia ar nereikia mašinos. Tiesa, kartais sulaukiu komentarų, kad mūsų su Ignu Klėjumi vedama tinklalaidė „Penki kilometrai“ įkvėpė daugiau vaikščioti. Tai labai malonu – žmogaus gyvenime įvyko teigiamas pokytis dėl to, ką tu kalbėjai.

Radikalesniam poveikiui turbūt reikėtų didesnio mano įsitraukimo, rimtesnės strategijos.

Tinklalaidžių, ambasadorių, strategijų yra ir daugiau. Visgi ar tai veikia? Pasižiūrėjus į sausakimšas automobilių aikšteles prie parduotuvių taip neatrodo.

Pritarčiau. Galbūt Kauno ir Vilniaus centrų burbuluose jaučiamas pokytis – žmonės apsiperka dėvėtų drabužių parduotuvėse, vaikšto pėsčiomis, turi daugkartinius puodelius, nes madinga, bet ir tvaru. Man patinka, kai tvarumo elementas yra šalutinis, – taip efektyviau. Bet bendra situacija Lietuvoje tikrai nelabai keičiasi. Žmonės kaip pirko pigius greitai lūžtančius daiktus dideliais kiekiais, taip ir perka. Ekonomika kyla, vadinasi, vartojimas irgi kyla.

Jei pradėtų trauktis, būtų liūdna, nors ir vartotume mažiau. Kelionės buvo sustojusios, bet dabar žmonės keliauja net daugiau nei anksčiau, ir kuo daugiau uždirba, tuo toliau ir dažniau keliauja.

Apskritai pirkimas vis dar didžiulė siekiamybė. Tik nedidelė dalis visuomenės persisotina, supranta, kad gal jiems tiek ir nereikia, keičia savo gyvenseną. Pavyzdžiui, mano sprendimas buvo mažiau dirbti, taigi ir mažiau vartoti, bet jis susijęs su tuo, kad nusprendžiau vėl studijuoti ir įstojau į filosofijos magistrantūrą.

Nors sakai nejaučiantis ekologinio nerimo, visgi filosofijos studijoms turi būti svarbi priežastis.

Tai laisvės išraiška. Aš, būdamas suaugęs žmogus, galiu savo valia nuspręsti, kad dabar noriu studijuoti filosofiją. Jau turiu jos bakalaurą – įstojau 27-erių, būdamas gamtos mokslų magistru. Šį pasirinkimą lėmė daugiau egzistencinis nei ekologinis nerimas. Visi mes norim atsakyt sau į kokius nors klausimus, patikrinti savo proto ribas – šiose studijose labai greitai su tuo susidūriau. Bakalaure labai norėjau tokių tikrų humanitarinių studijų patirties, bet nesiejau to su pirmuoju savo pasirinkimu – gamtos mokslais. Tik vėliau supratau, kaip viskas susiję, pavyzdžiui, mąstant apie etiką. Taigi dabar suprantu, kad klimato kaitos klausimuose filosofija gali duoti visai nemažai.

Aišku, atsimuši į sieną – vartotojiška visuomenė yra vienas iš veiksnių, kurie mums neleis išspręsti klimato krizės. Nepaisant pesimizmo, man pavyksta rasti atsakymų į svarbius klausimus.

31

V A S A R I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Įdomu būtų išgirsti tavo nuomonę apie tai, kaip jaudinti visuomenę nepatogiomis temomis sekasi menininkams. Šį mėnesį Kaune rodoma opera „Saulė ir jūra“ – jau beveik penkeri metai praėjo nuo jos triumfo Venecijos bienalėje, ir ji vis dar aktuali, nors edukacinio poveikio tyrimo nesu aptikusi.

Manau, kad tai būtinas kelias.

Mokslinės informacijos yra per akis, sausas jos išdėstymas akivaizdžiai neveikia. Tad reikia ieškoti efektyvių komunikacijos būdų, ir menas yra vienas jų. Tai neturi būti tiesioginis duomenų atvaizdavimas – norint sukurti žinojimo lauką, nepakanka nuobodžių grafikų. Juk klimato kaita paliečia iš esmės visus mūsų gyvenimo aspektus. Tai nėra tik vartojimas arba nevartojimas, šilta arba šalta. Tai visų pirma vertybiniai klausimai, apimantys ir geopolitiką – su kokiomis valstybėmis draugaujame, iš ko perkame naftą.

Beje, Vilniuje, „Arkos“ galerijoje, iki vasario 11 d. veikia Eglės Narbutaitės paroda „Pavėsis“ –

32

labai rekomenduoju. Ten daug švelnios kapitalizmo kritikos, klimato kaitos apmąstymo, bet netrūksta ir smagios ironijos. Man atrodo, tai svarbu kalbant rimtomis temomis, nes dažnai ekologinis menas yra bandymas išgąsdinti. Prie „Saulės ir jūros“ sėkmės irgi prisidėjo tai, kad šis kūrinys nepamokslauja ir nebaugina.

Galbūt todėl daugeliui taip nepatinka Greta Thunberg? Ji tikrai labai pikta.

Taip, ir „nepatinka“ – per švelnus žodis. Ji griežta ir reikalauja itin aštrių pokyčių. O žmonės linkę ginti savo teritoriją, pasaulėžiūrą, vertybes. Kai į tai kėsinamasi – prieštaraujame. Greta reikalauja pakeisti tai, kaip gyvename, ko siekiame, kokie yra mūsų troškimai – juk visi nori būti turtingi ir sėkmingi. O ji teigia, kad vardan klimato turime to atsisakyti. Kaip galima tai mėgti? Ne, žmonės mėgsta komikus, bajeriukus instagrame.

O ekologiniai aktyvistai dar nuo „Greenpeace“ laikų kalba apie labai sudėtingus klausimus, kur juokelių neprikaišiosi. Dar pridėk karą, dirbtinį intelektą, kitas grėsmes, ir

Ką atsakytum skeptikams, kurie teigia, kad niekas čia toje mūsų Lietuvoje nešyla?

Na, šyla – kai gimiau 1980 metais, vasaros būdavo šaltesnės. Anksčiau – tuo labiau. Žiema prasidėdavo lapkritį, sniegas ištirpdavo kovo pabaigoje. Žmonės prisimena, kad „ir tada buvo karšta“, bet nepamena, kiek tiksliai. Be to, pamirštame blogus dalykus, įsimename gerus.

Jei esi gimęs balandį ir kartą tuo metu buvo 22 laipsniai šilumos, tai ir prisiminsi, nors dešimt kartų per gimtadienį buvo šlapdriba. Šlapdribą mūsų atmintis ištrina.

Kitas dalykas – išvestinės klimato kaitos keliamos problemos, tokios kaip pabėgėliai. Klasikinis pavyzdys galėtų būti Sirijos karas, kurį išjudino būtent sausra. Žmonėms teko persikelti į miestą. Atsirado trintis tarp etninių grupių, kilo pilietinis

karas. Rezultatas – penki milijonai pabėgėlių. Jie traktuojami kaip karo pabėgėliai, bet analitikai sutaria, kad šio proceso pirminė priežastis buvo klimato kaitos sukelta sausra.

Visgi ar ateis toks metas, kai Lietuvoje bus nebeįmanoma gyventi?

Labai sudėtingas klausimas, bet sakyčiau, kad čia bus gyvenama ilgai.

Mes klimato požiūriu labai saugioje teritorijoje. Taip, 2023-ieji globaliai buvo šilčiausi, ir šuolis buvo didesnis nei tikėtasi – kol kas mokslininkai neturi tikslaus atsakymo, kodėl taip nutiko. Visgi gyvenimas kitur pasaulyje taps sudėtingas tikrai greičiau nei Lietuvoje, jau dabar yra probleminių vietų Afrikos žemyne, kur temperatūra pakyla iki 50 laipsnių Celsijaus, bet žmonės išgyvena, prisitaiko. Na, o Lietuvoje šils, bet žiema niekur nedings. Vis pasigirsta gąsdinančios informacijos, kad, štai, Baltijos jūros lygis pakils, Žemaitija taps sala, Kaunas paskęs, bet žurnalistai pamiršta paminėti, kad tai bus gal po tūkstančių metų, jei visiškai ištirps Arkties ir Grenlandijos ledynų skydai.

INSTAGRAM.COM/DIKCIUSS

tikrai galvoje nebelieka vietos dar ir paukščiukams bei žvėreliams. Taigi aktyvistų nemėgsta ir nemanau, kad tai pasikeis, bet gerai, kad jie yra – išsako nepatogią tiesią ir drumsčia vandenį. Demokratijoje turi būti tam vietos.

33

V A S A R I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

34

KĄ VEIKTI, KAI DIRBA KOMPIUTERIS? KOTRYNA LINGIENĖ KADRAI IŠ FILMO „ATBULINIS SALTO“, RODYTO 18-AJAME VILNIAUS TRUMPŲJŲ FILMŲ FESTIVALYJE

Nerimų dėl klimato kaitos, karo, santykių puokštėje gražiai dera ir baimė dėl savo darbo vietos. Ar būsiu aktualus po metų, jei šiandien savo užklausomis maitinu į mano darbo vietą besikėsinantį dirbtinį intelektą? Ko mokytis šiandien, kad nereikėtų ant pečių tampytis nebereikalingos naštos? Kai DI už mane parašo feisbuko įrašą ar straipsnį, džiaugtis laisvu laiku ar jį investuoti?

35

V A S A R I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Klausimų daug. Kūrybiškiausieji atsakymus į juos randa prie tos plonos ribos, kur nebeaišku, turime reikalų su tikra ar su virtualia realybe. Štai animatorius Nikita Diakuras nerimastingą būseną konvertavo į meno kūrinį – trumpą filmą „Atbulinis salto“ (Backflip, 2022). Specialiai DI skirtoje Vilniaus trumpųjų filmų festivalio programoje „Algoritmų miražai“ rodyta istorija pristato Nikitos avatarą, kurį autorius nusprendė išmokyti atbulinio salto. Tiksliau, priversti avatarą bandyti tol, kol pavyks. Juk tikram, iš kaulų ir mėsos sudarytam žmogui toks triukas labai pavojingas – gali tiesiog nusisukti sprandą. Ir bandymų reikia labai daug, o tarp jų – poilsio.

Nikitos avataras treniravosi ant šešių branduolių procesoriaus su mašininio mokymosi pagalba. Per dieną atliko daugiau nei 8000 šuolių ir galiausiai įvaldė šį triuką. Laiko sutaupyta, tikslas pasiektas, tiesa, ne pagrindinis. Nors pats Nikita salto vis dar nemoka, jis sukūrė puikų filmą, kuris keliauja po pasaulį ir kutena žiūrovų smegenis. Akivaizdu, kad kine Nikita talentingesnis nei akrobatikoje. Tad gal iš tiesų esmė – pamatuoti lūkesčiai ir blaivus savo galimybių vertinimas?

Vizualieji menai, fotografija, animacija yra draugystės su DI avangarde. „Sony Photography Awards“ su „netikra“ fotografija laimėjęs Borisas Eldagsenas, pernai rudenį viešėdamas Kaune, garsiai kalbėjo apie promptografiją – tai vis dar naujas išraiškos būdas, kuriam įvaldyti taip pat reikia įvairių gabumų, įskaitant

36

kantrybę. Sugebėti aiškiai, detaliai ir originaliai suformuluoti užduotį, kurią atliks DI, – štai niša rašytojams, žurnalistams, literatams.

Kokių pavojų, o gal galimybių, jiems atneša mūsų pačių sparčiai tobulinamas DI, aptarėme su Vytauto Didžiojo universiteto Informatikos fakulteto profesore, kalbos technologijų specialiste Jurgita Kapočiūte-Dzikiene.

Mokslininkė DI tyrinėja jau beveik du dešimtmečius. Ji – ir rašantiems, kitus kalbinantiems žmonėms neblogai pažįstamos bendrovės „Tilde informacinės technologijos“ vyr. tyrėja. Mūsų pokalbio iškarpą įmečiau kompanijos sukurtai šnekos šifravimo mašinai. Jei būtume kalbėjusios angliškai, laiko būčiau sutaupiusi – dabar 100 proc. kompiuteriu pasitikėti negalėjau. Dėl to nesiginčija ir pašnekovė. „Norint modelį išmokyti šnekamosios kalbos, reikia surinkti pakankamai tokios kalbos duomenų.

Internete daugiausiai galima rasti taisyklingos kalbos tekstų. Parengti garsynai irgi labai tvarkingi, skirti norminei kalbai. O labiausiai trūksta tikrosios šnekamosios kalbos, kuria bendrauja jaunimas, garsynų.

Deja, kad ir kiek gerai tie modeliai būtų apmokyti, kiek betobulėtų jų mokymo algoritmai, vis tiek viską lemia duomenys, kurie šiems modeliams „sumaitinami“. Lietuvoje nedaug kas dirba su lietuvių kalba, o užsienio kompanijoms tai irgi mažai aktualu“, – neslepia tyrėja.

Nors pritaria, kad šifruotojų su tikra, ne kompiuterine ausimi,

įgudusia išgirsti, kas iš tiesų sakoma, dar tikrai reikės, profesorė sako, kad dabartiniai šnekos atpažintuvai gali padėti susidarant bent jau teksto griaučius. Na, o tokius žodžius kaip „menedžinti“ ar „tiuninti“ teks atpažinti ir pasižymėti patiems („Tildė“ man juos užrašė taip: „medinukas“ ir „pjūvį“).

Mirkstant tiktokuose ir reelsuose nesunku pastebėti, kad anglišką turinį dažniausiai „įgarsina“ kompiuterinis balsas. Palyginti su balsus išlavinusių aktorių, diktorių, skaitovų sugebėjimais, tokių video kokybė labai prasta, klausantis įrašo nejaučiami jokie prasminiai niuansai, trūksta pauzių ir kitų išlepintos ausies mėgstamų elementų. Panašiai ir interneto svetainėse, kurios siūlo straipsnius ne skaityti, o perklausyti, – taip informacija tiesiog suplokštėja. Žinoma, su anglų ir kitomis populiaresnėmis kalbomis reikalas jau kitas, ir netgi pavojingas. Jau nesudėtinga, turint įrašytą žmogaus kalbos pavyzdį, klonuoti jo balsą ir tai panaudoti nusikalstamiems tikslams.

Visgi prigauti sukčius irgi nesudėtinga, nes yra tam tikrų spragų. „Rašydami mes labai mėgstam trumpinti žodžius. Skaičius užrašom skaitmenimis, naudojame akronimus, įterpiame angliškų žodžių, pasitaiko ir gramatinių klaidų. Teksto sintezės (Text-to-speech) įrankis skaito tai, ką mato, – jis nežino, koks skaičiaus linksnis turi būti, tad dažniausiai renkasi vardininką.

O jei įterpiami kitų kalbų žodžiai, užrašyti ne pagal lietuviškas tarimo

taisykles, juos taip pat greičiausiai išgirsime įgarsintus netaisyklingai“, – įspėja profesorė. Tad prieš verčiant balsu tekstą reikia atitinkamai suredaguoti. Taigi, mąstant apie gerai parašytas ir suredaguotas audioknygas, vaizdingai lietuviškai kalbantys DI modeliai leistų šią rinką išauginti.

Pernai gegužę paskelbta, kad lietuviškos taikomojo dirbtinio intelekto įmonės „AAI Labs“ vadovaujamas konsorciumas laimėjo tarptautinės programos „Eurostars“ konkursą, kuriame finansuojamas inovatyvių produktų ir paslaugų kūrimas tarptautinėje rinkoje. „Įmonė siekia išplėtoti dirbtiniu intelektu valdomą audioknygų kūrimo sistemą, kurioje leidėjai ir autoriai galės tekstus sintezuoti už prieinamą kainą, išlaikant aukščiausią pasakotojo balso kokybę“, – žadama pranešime spaudai. „AAI Labs“ vadovas prof. dr. Aistis Raudys ten pat teigia, kad įvykęs proveržis natūralios kalbos apdorojimo srityje jau leidžia dirbtinio intelekto modelius apmokyti taip, kad jų sintezuotas balsas prilygtų žmogaus kokybei: „Tikime, kad tai leis daugiau žmonių skaityti klausantis ir populiarins mažesnių leidėjų bei autorių literatūrą.“ Dar viena naujovė – įdarbinus DI kuriami audiogidai. Lietuvių startuolis „Wisit“ orientuojasi į tarptautinę rinką, bet pirmiausia prototipas išbandytas Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Gedimino bokšte. Kunigaikštis Gediminas ir kiti veikėjai, net Geležinis vilkas, šiame gide prabyla DI sugeneruotais balsais.

37

V A S A R I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Teigiama, kad DI prisidėjo ir prie audiogido scenarijaus sukūrimo. „Audiogido scenarijaus rašymas, pasitelkiant „Chat GPT 4“ ir „Claude“ programas, priminė stalo teniso žaidimą – vyko nuolatinis „kamuoliuko“ mušinėjimas pirmyn atgal tarp manęs ir DI programėlių, vis tobulinant sceną po scenos. Tokio scenarijaus rašymas itin specifinis, nes faktų tikslumą reikia derinti su kūrybiškumu, DI tam puikiai pasitarnavo“, – produktą pristato Simonas Mozūra, „Wisit“ bendraįkūrėjas ir kūrybos vadovas. Audiogide skamba devyni sintetiniai balsai, kuriuos sugeneravo lenkų sukurta balso sintezės programa „ElevenLabs“. Jei būsite Vilniuje, būtinai išbandykite.

Jei raiškus teksto skaitymas į mikrofoną – jūsų vienintelis darbas, jau reikėtų pagalvoti, ką dar galėtumėte veikti, nes užsakymų po kelerių metų gali sumažėti. O kiek laiko turės praeiti, kol ne tiesiog vaizdingai dirbtinio intelekto perskaityta, bet jo parašyta knyga gaus Nobelio literatūros premiją? „Dabartinė technologija, kurios pradžia – 1964 metai, kai išrasti neuroniniai tinklai, dar negali išeiti iš savo ribų. Jeigu modelyje nebūtų įdėtas tam tikras romanas, konkretaus autoriaus tekstai, tai modelis niekada ir negalėtų rašyti to autoriaus stiliumi. Vadinasi, DI kūrybiškas tik tiek, kiek kūrybiški į jį sudėti duomenys. Žinoma, kai tų autorių ir knygų sudėta šimtai tūkstančių, natūralu, kad žmogus jų visų nėra skaitęs ir jam gali pasirodyti, kad DI parašė kažką itin unikalaus ir kūrybiško“, – tvirtina Jurgita Kapočiūtė-Dzikienė. „Jei esi tikras kūrėjas, siekiantis išsiskirti, tau to, kas jau parašyta, greičiausiai neužteks“, – trumpai, bet

38

veiksmingai DI bijančius rašytojus ramina profesorė. Anot jos, Nobelio literatūros premiją DI gaus ne anksčiau, nei kas nors gaus Nobelį už neuroninio tinklo ar kitokio metodo išradimą, kuris leistų sukurti DI modelį, gebantį daugiau, nei vien komponuoti jo mokymo metu matytus duomenis. Taigi dabartinių DI įrankių ribotumas ir yra saugiklis, užtikrinantis, kad mašina nenugalės žmogaus. Žinoma, jei jūsų darbas – paslaugų ir produktų aprašymai, tekstų adaptacijos įvairiems kanalams ir panašiai, verčiau mąstyti apie užtikrintesnę veiklą, nes šią nesunkiai galima automatizuoti, tam pakanka ir nemokamos „Chat GPT“ versijos. Profesorė siūlo esamų įrankių nenurašyti ir skeptikams, nenorintiems jų „maitinti“. Anot mokslininkės, idėjos dažnai aplanko ne įtemptai dirbant tiesioginį darbą, bet nukreipus mintis, patekus į naują situaciją, vaikštant gamtoje ar naujame mieste: „Kūrybiškumas ateina nebūtinai per žinias. Kai bus surastas bendrasis intelektas, kuris apims ne tik tekstinę, bet ir vaizdinę, garsinę informaciją, mokės bendrauti ir kaupti gyvenimišką patirtį, gal net perpras žmogaus emocijas, tuomet atsiras ir pamatas mašinos kūrybiškumui. Aišku, kaip bus iš tikrųjų, aš negaliu pasakyti – kol kas tai filosofiniai klausimai.“ Nors mokytis visą gyvenimą sveika daugeliu prasmių, persikvalifikavimas gali būti sudėtingas procesas. Tad svarbu priimti toliaregišką sprendimą renkantis, ką studijuoti. Įdomu, kokius šiuolaikinius studentus VDU sutinka J. Kapočiūtė-Dzikienė. Ar jie pasirengę neapibrėžtai ateičiai?

Kokių įgūdžių jaunam žmogui reikia ruošiantis šiuolaikinei darbo rinkai? „Pagrindine problema laikau pažymių sistemą“, – neslepia mokslininkė. Anot jos, kol moksleivis ar studentas mokysis dėl pažymio, tol nieko gero nebus. Iš tiesų, esmė nepasikeitė – anksčiau studentai konspektus spausdavo iki mikroskopinio šrifto ir klijuodavosi po rankovėmis, o dabar į pagalbą kviečiasi DI. Žinoma, net ir tokie dideli mechanizmai kaip universitetai keičiasi. Pamažu.

O kai kurie sprendimai turi būti priimti čia ir dabar – tarkime, „Chat GPT“ atsirado semestro viduryje, tad teko keisti interneto naudojimo taisykles...

„Reikia ugdyti savo smalsumą, o ne stengtis dėl pažymio“, – taikliai pastebi mano pašnekovė, siūlanti kreipti dėmesį ne į konkrečias specialybes, bet į gebėjimą keistis, tobulėti, norėti sužinoti. Svarbūs ir punktualumas, pareigingumas – sutikite, tai labiau savybės nei įgūdžiai, tačiau jos leidžia gyvenime pasiekti daugiau. „Žinios dabar lengvai prieinamos – į sudėtingą klausimą atsakymą galime gauti labai greitai“, – J. Kapočiūtė-Dzikienė ramina tuos, kurie bijo, kad ko nors išmokti jau nebespės. Net ir žūtbūtinėje akistatoje su DI geriausias ėjimas bus išlikti ne tobulam, bet kūrybingam žmogui, kuris, įvertinęs, kiek valandų jam reikėtų išmokti atbuliniam salto, nusprendžia, ar to jam iš tiesų reikia.

39

40

KĄ PARSINEŠAME NAMO MONIKA BALČIAUSKAITĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Kiek kartų esate susidūrę su iššūkiu – artimiausią mėnesį nepirkti nieko, išskyrus maistą ar keletą kitų būtiniausių kasdienos prekių? Man teko. Bet daugiau pagalvojusi suprantu, kaip paradoksaliai visa tai skamba. Paskutinį Sovietų Sąjungos egzistavimo dešimtmetį elementarių prekių deficitas visus tiesiog varė iš proto – tekdavo naktimis stovėti eilėse ir tikėtis, kad pavyks gauti reikalingiausius daiktus. O šiandien viskas visai kitaip – patogiai besivartant lovoje galima spustelėti telefono ekraną ir tikėtis, kad dar vienas daiktas, kuris gal net nebus ilgai naudojamas, namus pasieks jau darbo dienos pabaigoje.

41

V A S A R I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Vartojimo pokyčiai akivaizdūs ir šiandien net kelia nerimą – kas gi bus, kai savo namus – Žemę – galutinai apkrausime kalnais nereikalingų daiktų? Iš šių mano pamąstymų kilo noras pasikalbėti su skirtingų sričių atstovais, dirbančiais su suvenyrais ir panašiomis ne pirmo būtinumo, bet sentimentą ir malonumą keliančiomis prekėmis. Pirmiausia tai didmeninės įmonės „Zoop“, kurios specializacija – reklaminė atributika, vadovas Saulius Gervickas. Jo kolektyvo gaminiai yra tapę ne vienos organizacijos, bendruomenės, įvykio suvenyrais, firmine apranga ir kt. Apie fizinius linkėjimus iš Kauno sutiko papasakoti „Kaunas IN“ turizmo ir rinkodaros skyriaus projektų vadovė Ernesta Andriulaitienė. O Agnė Burovienė iš Nacionalinio Kauno dramos teatro pasidalino istorija apie tai, kaip, užuot ant įsigytos atributikos užklijavusi savo logotipą, dabar teatro komanda patvarius krepšius siuva iš senų kostiumų.

Kaip manote, ar besikeičiantys mūsų vartojimo įpročiai, vis didėjantis daiktų perteklius ir tai, kas vyksta aplink mus (pavyzdžiui, klimato kaita, technologijų pažanga), turi įtakos žmogui, svarstančiam, ką pirkti ir ar apskritai pirkti?

Saulius: Mano manymu, visi paminėti veiksniai turi įtakos priimant sprendimą, tačiau visgi turbūt tik gana mažai žmonių daliai. Negaliu neigti, tikrai yra žmonių, kuriems tvarumas nuoširdžiai rūpi, bet, mano akimis, jų vis dar per mažai, kad tai darytų įtaką mažinant vartotojiškumą. Manau, kad tvarumas, žalumas, „fair trade“ (sąžininga prekyba) ir kiti gražūs žodžiai dažnam verslui (įskaitant ir pasaulinio lygio bendroves) vis dar yra labiau rinkodaros priemonė, o ne reali kryptis.

Pasakysiu ganėtinai drąsiai: pastebėjau, kad iš visų mūsų įmonės gaunamų užsakymų (tiek iš esamų, tiek iš potencialių klientų), ko gero, ne daugiau negu 5 procentai užsakovų ieško gaminių iš perdirbtų medžiagų. Tokių prekių asortimente tikrai turime, bet paklausa nėra didelė. Šiaip ar taip, galiu pasidžiaugti, kad

42

artimiausiu metu drabužių, 100 % pagamintų iš perdirbtų medžiagų, asortimentą praplėsime „Pure Waste“ prekės ženklo produkcija. Sunku prognozuoti, kokia bus klientų reakcija, tačiau judėti į priekį reikia.

Ernesta: Žinoma, turizmo sritis ne išimtis – joje taip pat vyksta pokyčiai. Mes tai jaučiame ne tik teikdami nemokamą informaciją, bet ir gamindami bei parduodami suvenyrus. Pavyzdžiui, nuo plastikinių maišelių perėjome prie popierinių. Pasitaiko klientų, kurie patys atsisako maišelio ar bent sumažina jų kiekį, o retkarčiais net įsigyja medžiaginį. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių.

Agnė: Pirmiausia instinktyviai norėtųsi atsakyti „taip, tikrai daro įtaką“, tačiau klaidinga absoliutinti.

Manau, labai priklauso nuo to, kur tie žmonės gyvena – trečiosiose šalyse ar Europoje. Jeigu Europoje, tai didmiestyje ar mažame miestelyje?

Vartoti reikėtų sąmoningai, tačiau toli gražu ne visi žmonės, net ir girdėdami informaciją apie užterštumą, perteklinį vartojimą, apie tai susimąsto ir pradeda keisti kasdie-

nius įpročius. Dėl to, mano galva, atsakyti į šį klausimą sudėtinga.

Besikeičiantis pasaulis daro įtaką, sąmoningėjančių žmonių atsiranda vis daugiau, o ir komunikacija apie tai kur kas intensyvesnė, tačiau reikia pripažinti, kad vis dar ne tokia intensyvi, kokios norėtųsi.

Ar jūsų klientai kreipia dėmesį į parduodamo daikto (marškinėlių, maišelio ar kt.) sudėtį, istoriją? Pavyzdžiui, ar medžiaga yra perdirbta, draugiška aplinkai, o gal viskas pagaminta nedraugiškoje mums šalyje? Galbūt visgi vidutiniam klientui svarbiausia kaina?

Saulius: Apie gaminio sudėtį ar gamintojo šalį paklausia tik vienas kitas pirkėjas. Žinoma, tikrai yra žmonių, kuriems rūpi, ir tikiu, kad pamažu tokių daugės, tačiau tam reikia laiko.

Dėl Lietuvoje gaminamų prekių nelabai turiu ką pakomentuoti, nes tokių prekių savo asortimente neturime.

Mūsų įmonės asortimentą sudaro labiau reklaminė atributika, o šioje srityje visgi labai svarbu pati pasiūla ir protinga kaina.

Ernesta: Kaina išlieka svarbi bet kuriam klientui, kuris užsuka pas mus – nesvarbu, užsienietis ar lietuvis.

Mes, kaip organizacija, stengiamės, kad mūsų prekių asortimentas būtų sudarytas tik iš kokybiškų Lietuvoje gaminamų prekių . Dar geriau – gaminamų pačių kauniečių. Prekių kategorijų turime ne tiek daug, tad visos būna gerai apgalvotos, išskirtinės ir atliepiančios mūsų prekės ženklo esmę. Tiesa, pastebėjome, kad mūsų klientai vis dažniau atkreipia dėmesį į prekės sudėtį ir gamintojo informaciją.

Agnė: Mes pardavinėjame bilietus į spektaklius, tad žmonėms labiau rūpi

meninė sudėtis ir kilmė. O dažniausiai būna pagaminta Lietuvoje.

Aš, žinoma, juokauju, tačiau net ir teatre klientai darosi vis smalsesni ir daugiau gilinasi į informaciją – dėl to labai džiaugiamės.

Kaip manote, ar šiais laikais, kai vienų namai jau yra nukrauti nereikalingais daiktais, o kiti buityje siekia minimalizmo, apskritai dar verta kurti suvenyrus? Jeigu taip – ar turime pakankamai galimybių suvenyrų gamyboje pasitelkti aplinkai palankesnius sprendimus?

Saulius: Labai geras klausimas! Kaip vartotojas sakyčiau, kad, ne, neverta dar labiau apsikrauti daiktais. Kaip verslo atstovas visgi atsakau, kad verslas tiesiog tenkina esamą paklausą. Tikiu, kad kada nors, kai nebeliks vartotojų kuriamos paklausos, nebeliks ir poreikio gaminti suvenyrus.

Ernesta: Tam, kad tos apkrovos nebūtų, mes ir stengiamės kurti suvenyrus, kurie būtų lengvai panaudojami daug kartų arba užimtų labai mažai vietos, tačiau teiktų gražius prisiminimus apie lankomą šalį ar miestą.

Agnė: Gerumas žmonėms įgimtas.

Kaip ir noras dovanoti, džiuginti.

Puiku, kai viskas gali derėti viename produkte – tiek gero darymas, tiek įstaigos reprezentavimas, tiek brangaus partnerio nudžiuginimas. Tiesa, smagu per Kalėdas gauti ne reklamos gamintojų atspausdintą atviruką, o nupieštą vaikų – taip iš karto žinai, kad sveikinanti įstaiga ne tik paruošė dovaną, bet ir gražų darbą padarė, tarkim, parėmė „Mamų uniją“. Manau, su laiku keičiasi ne tik žmonių, bet ir įmonių sąmoningumas, o suvenyrų koncepcija neišvengiamai reikalauja daugiau kūrybiškumo ir pastangų.

43

Apskritai, ar manote, kad žmonėms visa tai, apie ką jūsų klausinėju, rūpi? O gal mūsų kultūros burbulas tik svajoja, kad viskas keičiasi?

Saulius: Tiesą sakant, nesu didelis optimistas. Manau, kad rūpi, tačiau toli gražu ne visiems – netgi ne daugumai, kaip norėtųsi. Viliuosi, kad vieną dieną!

Ernesta: O aš manau, kad rūpi.

Tokie dideli pokyčiai ateina pamažu, tik nereikia nuleisti rankų.

DRAMOSTEATRAS.LT

Taigi kostiumai, kurie po spektaklio „nurašymo“ tikriausiai liktų kabėti kostiuminėje, o suplyšę būtų išmetami, dabar yra perdirbami į teatro krepšius, kurių kiekvienas yra vaidinęs viename ar kitame spektaklyje. Kiek žinau, naujaisiais teatro krepšiais jau apsipirko Kauno dailės gimnazijos moksleiviai, vieną turi nusipirkęs Estijos ambasadorius ir kiti teatrą mylintys žmonės.

Palaikymas didžiulis, o krepšių kiekis visada ribotas.

VISIT.KAUNAS.LT

Ganėtinai ilgai tarėmės su kolegomis, tačiau viskas tapo realu, kai idėja patikėjo nuostabi dekoratyvinio skyriaus meistrė Joana Bulotienė – tai jos rankomis siuvami krepšiai.

Kiekvienas turi savo autentifikacijos numerį, taip pat etiketę, kurioje parašytas naudojamo kostiumo spektaklio pavadinimas bei premjeros data. Krepšiai buvo pasiūti naudojant

„Pasakos apie Lego miestą“, „Plėšiko“, „Elektros“ ir kitų spektaklių kostiumus.

ZOOP.LT

Agne, norėčiau klustelti apie NKDT sezono naujieną – kuriamus maišelius iš senų kostiumų. Kaip gimė ši originali ir tvari mintis?

Agnė: Ilgus metus galvojome apie teatro suvenyrą. Minčių buvo įvairiausių – nuo skiltuvo (kūrybos kibirkštis) iki teatro žvakių. Patys sau kėlėme keturis pagrindinius reikalavimus: tai negalėjo būti masinės gamybos produktas, turėjo simbolizuoti teatrą, atrodyti reprezentatyviai ir nekainuoti brangiai. Nepamenu, kaip vasarą mums toptelėjo mintis apie vienetinius teatro krepšius, kurie būtų pagaminti gaminami teatre iš spektakliuose nebenaudojamų kostiumų. Tai – vienetiniai darbai, kiekvienas krepšys su skirtingai išdėliotais kostiumo fragmentais.

45

V A S A R I S 2 0 2 4 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

46

MIESTO CHAMELEONAI: PASTATAI, PAKEITĘ PRASMĘ PAULIUS TAUTVYDAS LAURINAITIS ANDRIAUS ALEKSANDRAVIČIAUS NUOTR.

Kiekvienas miestas yra gyvas organizmas, kuriame nuolatos vyksta pokyčiai. Vienus pastatus keičia kiti, užstatomos tuščios erdvės, į dar visai neseniai buvusius užmiesčio laukus nutįsta gatvių tinklai. Šį mėnesį, kai net ir pati gamta po truputį keičiasi pavasario link, pažvelgėme į lokalesnio pobūdžio transformacijas – atrinkome keletą įdomesnių savo funkciją per pastarąjį šimtmetį pakeitusių mūsų miesto pastatų.

Kauno technologijos universiteto II-ieji rūmai (Gedimino g. 50)

Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto korpusas (Muitinės g. 2) Istorikai mini ne vieną šiame sklype stovėjusių pastatų funkciją – čia gyventa pirklių, veikė bravoras, dirbo muitinė. Apie kitas buvusias kampinio pastato funkcijas buvo iškelta ne viena hipotezė – tarp jų ir ta, kad čia galėjo būti Jogailaičių rūmai ar pirmoji Kauno miesto rotušė.

Dabartinei pastatų komplekso išvaizdai didžiausią įtaką padarė XIX a. antrojoje pusėje priimtas sprendimas visą kvartalą dedikuoti naujai miesto ligoninei. Tai lėmė ne vieną vėlesnę rekonstrukciją, kvartalo struktūros kaitą, o pagrindinė Kauno ligoninė čia užsibuvo iki pat 1940-ųjų, kai oficialiai veiklą pradėjo viena didžiausių nepriklausomos Lietuvos ambicijų – Kauno klinikos. Ir vis dėlto medicininė funkcija iš Rotušės aikštės kampo niekur nedingo – anksčiau užėmusi

tik vieną iš korpusų, visą kompleksą perėmė psichiatrija.

Nors jau sovietmečiu ne kartą šnekėta apie galbūt ne visai racionaliai išnaudojamą vietą greta pagrindinės miesto reprezentacinės erdvės, tačiau psichiatrijos ligoninė su gerokai atgyvenusia infrastruktūra čia buvo net iki 2006-ųjų. Tada pastatas perleistas kaimynams – čia įsikūrė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto menininkai. Kurį laiką edukacinė funkcija čia vykdyta tam nepritaikytose, mažai fiziškai pasikeitusiose patalpose, kurios, tikime, įkvėpė ne vieną akademijos auklėtinį. Visai neseniai kompleksas buvo restauruotas (arch. Regina Tumpienė), o atidengtas autentiškas seniausio komplekso dalių dekoras papildė Rotušės aikštės prieigų architektūrinę kolekciją.

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus (Laisvės al. 106) 1924-ieji, Laisvės alėja. Praeiviai žvelgia į dygstančius didžiulius, prabangius ir savo architektūra Kaunui ne itin būdingus trijų aukštų rūmus.

Netrukus virš jų įėjimo atsiranda užrašas – Žydų bankas – ir pastatas atveria duris visuomenei. „Centralinio žydų banko kooperacijai remti“ link veda pasažas, prie E. Ožeškienės gatvės išsišakojantis į du: čia viena po kitos pradeda kurtis nedidelės krautuvėlės ir kitos įstaigos: kavinė, kirpykla, biblioteka, netgi vasaros kino teatras. Pats bankas veikė antrame ir trečiame pagrindinio pastato aukštuose – apačia buvo užleista smulkiai komercijai.

Lietuvą okupavus sovietams komercinė pastato dvasia gan radikaliai

transformuota – pastatų kompleksas 1948 m. atiduotas Zoologijos muziejui, Tado Ivanausko iniciatyva lig tol veikusiam buvusiuose universiteto didžiuosiuose rūmuose.

Kadangi banko ir kitų komercinių įstaigų patalpos nėra labai tinkamos tokio pobūdžio veiklai, bent keletą kartų rengti planai pastatą radikaliai rekonstruoti; 6 dešimtmečiu Laisvės alėjos tik per plauką nepapildė ne itin išraiškingas stalinistinio realizmo fasadas. Vėlesnės rekonstrukcijos istorija prasideda 7 dešimtmečio viduryje, tačiau ilgam sustoja – tik 1981-aisiais muziejus įgauna dabartinę išvaizdą (arch. Alfonsas Keturka).

Senasis Žydų bankas pasislepia naujojo pastato mūruose (kai kur ekspozicijų salėse jis subtiliai atveriamas), o pasažas transformuojamas į taip reikalingą papildomą plotą.

49

Kauno mokslo ir technologijų parkas (K. Petrausko g. 26) Kaune turime ir pastatų, kurie paskirtį pakeitė dar net nepastatyti.

Demografinę krizę išgyvenančiame mieste 4 dešimtmečio pradžioje buvo užsimota statyti dviejų pastatų kompleksą (arch. Stasys Kudokas), skirtą savivaldybei priklausantiems pigiems butams. Tų laikų terminais šnekant, butų koloniją. Pirmiausia pakito planuota vieta – iš Žemųjų Šančių statybos atkeltos į Petro Vileišio aikštę Žaliakalnyje; o ir pastatas iš pradžių statytas tik vienas.

Jau prasidėjus statybai savivaldybė sumąsto, kad čia visgi bus ne pigiai nuomojamų būstų kompleksas – verčiau išspręsti miestą kamuojančias būtinų įstaigų problemas. Čia turėjo įsikurti vietos ambulatorija, dalis savivaldybės archyvo, iš Šančių atkelta pulkininko Ryano vardo akušerijos ligoninė, vaikų darželis, savivaldybės Socialinės

50

apsaugos skyrius, taip pat keletas butų savivaldybės įstaigų personalui.

Didele dalimi medicininė pastato paskirtis padiktavo ir jo paskirtį šaliai praradus nepriklausomybę – rūmuose įsikūrė venerologijos dispanseris, čia kurį laiką veikęs ir po 1990-ųjų.

2003 m. į rekonstruotas patalpas atsikelia dar nuo 1998 m. veikiantis seniausias šalies verslo inkubatorius, KTU regioninis verslo parkas, nuo 2015 m. tapęs naujo Kauno mokslo ir technologijų parko dalimi.

Kauno technologijos universiteto II-ieji rūmai (Gedimino g. 50) Vienas didžiausių pastatų, Nepriklausomybės metais iškilusių miesto centre, nebuvo sumanytas kaip studentų kalvė. 3 dešimtmetyje jaunai valstybei labai reikėjo vietos, kur būtų galima masiškai ir nebrangiai spausdinti svarbius leidinius – pradedant įvairiais blankais, baigiant pašto ženklais ir banknotais.

Valstybės spaustuvė savo patalpose neišsiteko, o ir techniškai buvo, švelniai tariant, visoms reikmėms nepritaikyta. Tad buvo palaimintas naujų įstaigos rūmų pastatymas; tam 1923 m. buvo netgi surengtas vienas pirmųjų Lietuvoje architektūros konkursų. Laimėtojo Heinricho Fišerio projektas buvo adaptuotas vietos architektų ir netrukus pradėjo dygti didžiąją kvartalo dalį užimsiantis pastatas, turėjęs ne tik patenkinti visas valstybės spausdinimo reikmes, bet ir priglausti „Lietuvos“ dienraščio redakciją bei dalį Finansų ministerijos.

Spaustuve rūmams ilgai būti neteko, o pilnas numatytų technologijų kompleksas čia neatsirado; lietuviški litai taip pat nebuvo atspausdinti. Netrukus po rūmų pastatymo prasidėjo diskusijos apie pastato atidavimą prieš keletą metų įsikūrusio Lietuvos universiteto reikmėms. 1927 m. prasidėjusi vidaus rekonstrukcija (arch.

Vytautas Landsbergis-Žemkalnis) užbaigiama 1929-ųjų mokslo metų pradžioje: čia įkurdinami universiteto didieji rūmai su mokslo kalvės administracija, biblioteka, dalimi fakultetų; patalpos numatytos netgi keletui universitetinių muziejų.

Universitetinę funkciją pastatas išlaikė iki mūsų dienų; čia tebeveikia ir Kauno technologijos universiteto biblioteka. O kaip dėl anuomet taip akcentuotų spausdinimo reikmių? 1928 m. apjungus Valstybės spaustuvę su tuomet dar naujos „Švyturio“ spaustuvės pajėgumais, įkuriamas „Spindulys“.

Kauno „Akropolis“ (Karaliaus Mindaugo g. 49) Jei skaičiuotume žmogiškuoju amžiumi, kitų metų balandį Kauno „Akropolis“ sulauks pilnametystės.

Kartu bus užaugusi ir kauniečių karta, kuri miesto centrą be šio prekybos centro turbūt sunkiai įsivaizduoja. Savo laiku „Akropolis“ sulaukė nemažai kritikos dėl urbanistiškai netoliaregiško sprendinio tokio dydžio prekybos centrą įkurdinti miesto centre ir dėl kai kurių išorės architektūrinių sprendimų.

Tačiau vienaip ar kitaip tai bene didžiausia vientisos teritorijos transformacija (arch. Algimantas Kančas, Gediminas Jurevičius) Kauno istorijoje, apimanti buvusius pramoninius kvartalus ir net porą istorinių gatvės atkarpų.

Per daug nesigilinant į tai, kaip „Akropolį“ pavyko įausti į istorinį miesto audinį, visgi naujojoje struktūroje originaliai integruoti senieji pastatai, liudijantys apie čia buvusį vieną pirmųjų Kauno pramonės kvartalų. Dar nuo XIX a. antrosios pusės šioje teritorijoje veikė su metalo pramone siejamos įmonės, o nuo amžių sandūros šią istorinio Karmelitų rajono dalį valdė pramonininkai Tilmansai – čia buvo gaminami sraigtai ir vinys. Kvartalas tapo po Pirmojo pasaulinio karo radikaliai pasikeitusios miesto pramonės liudininku: nuo 3 dešimtmečio čia įsikūrė bene svarbiausias miesto lengvosios pramonės branduolys – „Litekso“ ir „Kauno audinių“ fabrikai, nulėmę teritorijos pobūdį ir visu sovietų okupacijos laikotarpiu.

51

Įvairūs menininkai dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami „Hands on Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato, nuo kurio viskas ir prasidėjo, autorė – Gabrielė Gudaitytė. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop.

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO KULTŪROSŠVIESOS LAUKASDANGUJE JAUTRIAI–REAGUOJA DAUGIAU ŠVIESIAU IRĮ KARĄ SIELOJE. UKRAINOJE. ŠIAMETAD LINKIME DAR JAUKIAURENGINIAI, – SUTIKUSSKELBIAMI BENDRAMINČIŲ, KALENDORIUJE,ŠILTUOSE GALI BŪTINAMUOSE PERKELTIIRARMĖGAUTIS ADAPTUOTI NEUŽSISĖDĖTI Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ KULTŪRA BEI MENU. DAUGIAU RENGINIŲ RASITE NUOLAT RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME ATNAUJINAMAME INTERNETINIAMEINTERNETINIAME KALENDORIUJE: KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT KULTURA.KAUNAS.LT

53

KALENDORIUS

Iki 02 18

Paroda „Modris Tenisonas: judesys ir ženklas“ 01 27–03 31

Nikolajaus Novikovo paroda „Laisvės potėpis“

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64

Galerijos archyvo nuotr.

Modris Tenisonas (1945–2020) – latvių kilmės režisierius, pirmos profesionalios pantomimos trupės įkūrėjas buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Jo spektaklių forma prasilenkė su tuometiniu oficioziniu meno supratimu.

Akstinu stabdyti veiklą tapo Kalantos susideginimas. Režisierius turėjo palikti Lietuvą ir grįžti į gimtąją Rygą.

Iš ciklo „Reanimacija“

1996 m. miręs Nikolajus Novikovas – vienišas maištingasis genijus, laikomas Ukrainos Pablo Picasso ir Egonu Schiele viename asmenyje.

Jis – tikra Odesos miesto legenda. Šis žmogus gyveno visiškame „pogrindyje“ ir išliko nepriklausomas.

Jis neturėjo nuolatinio darbo ir miegodavo arba pas draugus, arba gatvėje. Tokį ribinį gyvenimo būdą Novikovas suvokė kaip asketizmo formą, ideologinį egzistavimą už sistemos ribų, kur kūrybingumas galėjo užimti pirmąją vietą. Tai menininkas, kuris keturis dešimtmečius tobulino savo techniką, sukūrė grupę kūrinių, priskiriamų „Matiso“ stiliui ir savo išskirtinį braižą. Tai grafika rašalu su deformuotais moterų ir vyrų kūnais, bei psichodeliniais šventųjų veidais.

Menininkui mirus, liko piešinių, eskizų, baltiškų ženklų tyrimų, taip pat pantomimos vaizdo įrašų archyvas.

Modrio sūnus Peteris, ilgą laiką dirbęs kartu su tėvu, tapo jo veiklos tęsėju.

Taip pat – šios parodos architektu, dizaineriu ir idėjos autoriumi.

Iki 03 24

Paroda „Edgar Degas.

Impresionizmas: atvira tiesa“

Lietuvos švietimo muziejus tęsia bendradarbiavimą su Latvijoje įsteigta kompanija „Art Expo“ ir kviečia lankyti parodą, kurioje Parodoje bus eksponuojami 35 originalūs prancūzo Edgaro Degas (1834–1917) grafikos darbai.

Parodoje eksponuojami kūriniai iliustruoja grafinės saviraiškos svarbą impresionisto dvasiniam gyvenimui ir atspindi jo išraišką tapytojo sukurtuose šedevruose.

02 01–02 29

Vidos Sniečkuvienės kurtų šiaudinių sodų paroda „Sodų karalystė“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

02 01–03 31

Julijos Račiūnaitės paroda „Iš privačios kolekcijos“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Organizatorių archyvo nuotr.

Iš ciklo „Neišvengiamas gamtovaizdis“

Ciklo „Jaunųjų platforma“ parodoje pristatomos keturios temos: skaitmeninės tapybos ciklas apie pakelių ir paplenčių peizažo kaitą per pastaruosius dešimtmečius „Neišvengiamas gamtovaizdis“; meninis tyrimas „Kreivuolis. Kodėl architektūra kalba gyvačių kalba?“, pristatantis Lietuvos rekreacinėms erdvėms būdingą architektūrinį kreivuoliškų pavėsinių reiškinį (bendraautorė Anta Marija Antanavičiūtė); tekstų ir fotografijų serija „Lipti į“, pasakojanti Kauno laiptų, fontanų, plytų, bendrabučių, zoologijos sodo ir muziejaus bei antkapinių paminklų istorijas (bendraautorė Inga Navickaitė-Drąsutė); mažųjų fotografinių kolekcijų ciklas „Menki juokai“, fiksuojantis Vilniuje ir Kaune aptinkamus, dažniausiai kamerinius, artefaktus bei reiškinius.

Šiaudiniai sodai 2023 m. gruodį įtraukti į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Jie iš kitų lietuvių liaudies meno kūrinių išsiskiria tobulomis formomis, gausia ir savita mitologine simbolika.

Parodos autorė Vida Sniečkuvienė šiaudinius sodus kuria jau 37 metus. 2023 m. tautodailininkė paskelbta Lietuvos liaudies meno konkurso „Aukso vainikas“ laureate.

Ji daug laiko skiria šios tradicijos gaivinimui, rengia edukacijas, dalinasi žiniomis su užsienio lietuviais, reprezentuoja Lietuvos kultūrą pristatydama sodus tarptautinėse stovyklose ir mugėse.

VASARIS

Švietimo istorijos muziejus, Vytauto pr. 52

KALENDORIUS

Nuo 02 09

Filmas „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ Kino teatrai Iki 02 25

Žygimanto Augustino paroda „Sirenes Et Pax“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27 Menininkas parodoje deda lygybės ženklą tarp mitinių sirenų ir sirenų – garsą skleidžiančio objektų. Iš pirmo žvilgsnio šis sugretinimas gali pasirodyti kaip pokštas, tačiau parodos autorius kviečia žiūrovą kiek stabtelti ir pažiūrėti, kokie mūsų gyvenamo laiko apibrėžimai gali būti išvesti iš šios lygties.

Viršutiniame galerijos aukšte laukia dar viena – kurdų video meno – paroda.

Kadras iš filmo

Iki 02 25

Raimundo Urbono (1963–1999) paroda „Gyvenimas po stalu“

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2 Šis fotomenininkas išsiskyrė savitu, skvarbiu aplinkos matymu, daugiausia fotografavo daiktus ir žmones kasdienėje, natūralioje aplinkoje. Domėjosi Rytų Prūsijos istorija, planavo leisti fotografijų albumą. R. Urbono fotografija gerai žinoma Klaipėdoje ir reikšminga visos Lietuvos fotografijos istorijai, bet dar mažai tyrinėta.

Tame pačiame bute Lietuvos sostinėje viena po kitos apsistoja penkios poros. Kiekvieną jų ištinka meilės krizė – tiesa, nė vienas JAV lietuvio Tomo Vengrio romantinės komedijos personažas nenutuokia, kokių dar džiaugsmų ir vargų būta tarp šių sienų. Emocijomis įkrauta aplinka dar vienai meilės istorijai įkvepia kiekvieno nuotykio pėdsakų ištrinti vis sugrįžtančią valytoją Jolantą.

Naujojo T. Vengrio darbo pasaulinė premjera įvyko Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, kur jis tapo geriausiu tarptautinėje konkursinėje programoje „Rebels With a Cause“.

Trečiadienis, 02 14 18:30

Justo Tertelio koncertas

Jaukių pasibuvimų rengėjai „8 eilė“ kviečia Valentiną švęsti kartu su žmogumi-orkestru Justu Terteliu. Jis ir aktorius, ir režisierius, ir dramaturgas, o šį kartą jis dalinsis savo muzikine kūryba. Koncerto metu Justas atliks aktorines, scenines, užkulisines, socialines, asmenines ir viešas dainas iš debiutinio albumo „PraBudiMan“.

Trečiadienis, 02 14, 19:00

Manto Ben koncertas Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Asmeninio archyvo nuotr.

02 14–02 18

Opera-performansas „Saulė ir jūra“ BLC verslo centras, V. Putvinskio g. 53

„Saulė ir jūra“ – tai dainuojantis paplūdimys. 2019 m. Venecijos meno bienalėje įvertintas Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės kūrinys laviruoja tarp daugybės žanrų – gyvo paveikslo ir instaliacijos, šiuolaikinės operos ir performanso, eksperimentinio teatro ir garso skulptūros. Per pastaruosius ketverius metus „Saulė ir jūra“ apkeliavo 33 miestus 26 šalyse ir pagaliau lankosi Kaune.

VASARIS

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

Praėjusiame žurnalo numeryje su Mantu Bendžiumi susipažinome artimiau, o šįkart skubame kviesti į solinį jo koncertą. „Sugebu sujungti muziką, teatrą ir betarpišką bendravimą su klausytojais, tai yra, tavimi. Esu užkietėjęs romantikas, todėl noriu tave pakviesti vasario 14 d. praleisti su mylimu žmogumi mano koncerte. Pristatysiu naujausias ir dar negirdėtas savo dainas“, – žada jurbarkietis.

57

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 02 15, 18:00

Filmo „Poetas“ peržiūra, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57 Nuo 02 15

Paroda „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“ Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Antanas Samuolis. Autoportretas. 1936 m.

Drobė, aliejus. 58,5 x 57 cm

Šiam tapytojui skirtas laikas buvo trumpas ir sudėtingas, tačiau kupinas žaižaruojančios kūrybos. Minėdamas 125-ąsias Antano Samuolio (1899– 1942) gimimo metines, muziejus pristato dviejų dalių parodą.

Pirmojoje – ne tik Samuolio kūryba nuo ankstyviausių iki paskutinių jo kūrinių, bet ir fotografijos, dokumentai, memorabilijos, pasakojančios apie tapytojo asmenybę, kūrybinę biografiją bei artimųjų žygius dėl jo atminimo įamžinimo. Antra dalis skirta Lietuvos menininkų ir žiūrovų pamėgtam kūriniui „Geltona moteris“ (1933).

Tai merginos portretas, praaugęs šio žanro ribas, tapęs apibendrintu ir skausmingu epochos atspindžiu.

Parodoje apie viską pasakoja fotodokumentika ir autentiški daiktai, čia sutiksite ir daugybę skirtingų kūrinio interpretacijų.

Kadras iš filmo

Eiti į mišką ir žūti už Tėvynės laisvę?

Ar paklusti okupantų valdžiai ir išlikti? Tikromis Lietuvos partizanų istorijomis paremtas Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio vaidybinis filmas „Poetas“ – tai jaudinanti juosta apie laisvės troškimą, drąsą priešintis nekenčiamam režimui bet kokia, net ir savo gyvybės kaina. Tai tarsi gyva istorijos pamoka, vaizdingai iliustruojanti pasirinkimą, kurį pokario metais privalėjo padaryti daugybė buvusių nepriklausomos Lietuvos karininkų, studentų, mokytojų bei kitų paprastų šalies piliečių.

Ketvirtadienis, 02 15, 18:00

Koncertas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g.

Pasitinkant 106-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines bendram meniniam projektui kūrybines pajėgas suvienys du prestižiniai Lietuvos muzikiniai kolektyvai – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras, taip pat – nemažas būrys iškilių solistų.

Programoje – garsiausi Lietuvos kompozitorių opusai, primenantys kovas dėl nepriklausomybės, tautos iškentėtus vargus, patirtas džiugias akimirkas ir neišblėstančius kiekvieno lietuvio jausmus: tikėjimą bei viltį.

Ypatingas koncerto akcentas – specialiai šiai progai kuriamo J. Jurkūno opuso premjera, skatinanti smalsumą ir žadanti naujų akustinių potyrių bangą.

Nuo 02 16

Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33

Prezidentas A. Smetona tribūnoje. XX a.

4 deš. Kairėje, toliau tribūnoje, Vladas Mironas, S. Šakenienė (?). XX a. 4 deš. ČDM IP 39

Šiandien, karo akivaizdoje, autoritarinis A. Smetonos valdymas sulaukia daug kritikos. 2024-ieji – puiki proga pažvelgti į A. Smetoną iš naujo. Istorinė Prezidentūra tam skiria visus metus: suplanuotos 3 parodos ir 11 renginių ciklas.

Minint Smetonos 150-ąsiais gimimo metines, muziejaus lankytojams po 90 metų vėl atveriamas Prezidento dovanų kambarys. Jis įrengtas po 1934-aisiais visoje Lietuvoje švęsto Prezidento 60-ies metų jubiliejaus.

Dovanų jubiliatui buvo tiek daug ir tokių įvairių, kad buvo nutarta įrengti atskirą dovanų kambarįmuziejų. Čia Prezidentūros svečiai galėjo apžiūrėti ir jubiliejaus, ir kitomis progomis gautas dovanas.

Penktadienis, 02 16, 20:00

„Baltojo Kiro“ koncertas

„Oldman KAUNAS“, Rotušės a. 20 Vasarį pas „koncertų senį“ viešės „Saulės Kliošas“, Giedrė, grupė „Siela“ ir kiti pasiilgti artistai, o jei galite aplankyti tik vieną koncertą, rekomenduojame šį. Juk ir proga – išskirtinė. O „Baltasis Kiras“ pirmiausia yra būrys draugų, kelioms akimirkoms pakylančių į paukščio skrydį. Jų muzika padeda neužsimiršti ir judėti tikriau.

VASARIS

Paroda „Didžiausia garbė pasveikinti: dovanos Lietuvos Respublikos prezidentui Antanui Smetonai“

59

KALENDORIUS 60

Penktadienis, 02 16, 20:00

Vakarėlis „Kanapinės V5 #užgavėnės“ P.A.R.A.K.A.S, Prancūzų ir L. Ivinskio g. kampas

Planuose – Stiprus reivo vakarėlis, kuris neatsiejamas be Lietuvos reivo estrados atlikėjų. Šiais metais Kauno tvirtovės parako sandėlyje tilps trys scenos, kaip niekada daug garso ir net sugrįžusi grupė XXL. „Su velniais ir raganomis varysim žiemą lauk iki paskutinio šokančio“, – iki ryto užsibūti žada organizatoriai.

Antradienis, 02 20, 19:00

Lietuvos kino klasika bibliotekoje: „Laiptai į dangų“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Antradienis, 02 20, 18:30

Menininkų susitikimų ciklas: „Koks atlygis už menininko darbą yra teisingas“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1, Kaunas Kauno menininkų namai siekdami stiprinti meno kūrėjų ir darbuotojų lauką Kaune inicijuoja menininkų ir kultūros vadybos profesionalų susitikimų ciklą. Jame projektų rašymo, darbo teisės, socialiai atsakingos ir prieinamos kultūros praktikas aptariantys seminarai ir diskusijos, tinklaveikos renginiai.

Pirmojo renginio metu sociologas Tadas Šarūnas skaitys pranešimą „Koks atlygis už menininko darbą yra teisingas“, vyks susitikimas Meno darbuotojų profesinės sąjungos (MDPS) atstovėmis menininke Agne Jokše ir kuratore, menininke Agne Bagdžiūnaite. Bus kalbama apie meno darbuotojų sąlygas ir organizavimosi galimybes Lietuvoje. Renginyje dalyvauti kviečiami visi, kam aktualu kalbėti apie teisingą atlygį bei socialines sąlygas kultūros ir meno kūrėjams – bei norisi sužinoti, kaip jį užtikrinti.

Kadras iš filmo

Pagal to paties pavadinimo Mykolo Sluckio romaną 1966 m. sukurtas Raimondo Vabalo filmas pasakoja apie pokarį Lietuvoje. Jaunos studentų poros pasivaikščiojimas po Vilniaus senamiesčio griuvėsius ir kiemus greitai persikelia į Žvirbliūnų kaimą, čia paskui studentę Ramunę išskuba pradedantis rašytojas Jaunius. Ramunės šeimą slegia rūpesčiai tiek dėl prasto derliaus, tiek dėl brolio Jurgio, kurį tėvas slapsto nuo „miškinių“ ir nuo sovietų stribų.

Išvydęs dramatišką kaimo padėtį, miestietis Jaunius norėtų apie ją prabilti sąžiningai, tačiau tuo noru tik užkerta sau „laiptus į dangų“.

Ketvirtadienis, 02 22, 18:30

„2 metai, 3657 dienos“: ukrainiečių scenos menų programa Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1, Kaunas

Nuo 02 23

Dokumentinis filmas „Mūza“

Kadras iš šokio filmo „The Light“ (Valeria Koptseva ir Yaroslav Korotkov)

Vasario 24 d. – Rusijos vykdomos invazijos Ukrainoje dvejų metų sukaktis. Ši data taip pat reikš 3657 dienas nuo Krymo okupacijos ir Rusijos karo Ukrainoje pradžios. Šiai datai atminti Choreografas ir šokėjas iš Kijevo Antonas Ovčinnikovas atliks performansą „Beauty of the beast“ (liet. „Žvėries grožis“), kuriame nagrinėjamas estetizuotas rusų klasikinio baleto smurtas ir jo ryšys su vykstančia Rusijos agresija. Po performanso programos kuratorė Stanislava Ovčinnikova pristatys filmų programą „Moving in Mayhem“, kurioje bus parodyta dešimt Ukrainos šiuolaikinio šokio trumpametražių filmų, sukurtų vykstant karui ir tapusių kultūrinio pasipriešinimo aktu.

Renginys įgyvendinamas bendradarbiaujant su Lietuvos šokio informacijos centru ir Šiuolaikinio šokio asociacija.

Agnės Marcinkevičiūtės filmas apie garsią Lietuvos pianistę Mūzą Rubackytę – muzikinis menininkės portretas, atskleidžiantis biografinius momentus ir jos svajonių augimą, žlungant totalitariniam režimui.

Sėkmės istorija, kai griūna sienos ir išsilaisvina tauta, o ilgus metus suvaržytas talentas prasiveržia į platųjį pasaulį. Ši kino kelionė tarp Vilniaus, Paryžiaus, Budapešto ir Ženevos kartu su genialia Lietuvos pianiste atskleis filmo žiūrovams aukštosios muzikos pasaulio užkulisius bei grožį. Kelionėje lydės atviras menininkės pasakojimas, apie tai, ką reiškia laisvė, meilė, pašaukimas bei kokia buvo jos talento atskleidimo kaina.

VASARIS

Kino teatrai

61

KALENDORIUS

Penktadienis, 02 23, 18:00

Kauno miesto simfoninio orkestro ir Kaspar Zehnder koncertas Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Svečias Kaune – išskirtiniu talentu garsėjantis šveicarų dirigentas ir fleitininkas. Koncerte skambės mūsų koncertų salėse ne taip dažnai girdima W. A. Mozarto 33-oji simfonija bei jo kūriniai fleitai ir orkestrui. Vakarą vainikuos austrų genijaus F. Schuberto „Mišios“, kurias kartu su orkestru atliks Kauno valstybinis choras ir solistai.

Pirmadienis, 02 26, 18:00

Knygos „Tarp būties ir nebūties“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Sekmadienis, 02 25, 12:00

Spektaklis „Apie žuvis ir mamą“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Lauros Vansevičienės nuotr.

Naujiena mažiesiems – Eglės Kižaitės režisuotas muzikinis spektaklis, pasakojantis apie senelį, kuris ilgai buvęs vienas, iškeliauja ieškoti savo „du“. Savo laimę jis randa ant marių kranto, kur jiedu ir pasilieka laimingai gyventi. O kai gyveni ant marių kranto, anksčiau ar vėliau paimi meškerę ar tinklą ir sužvejoji kokią žuvį! Bet šis senelis žvejojo visai ne žuvis, o pačias netikėčiausias istorijas… Tas istorijas grodami ir dainuodami, šiltai ir jaukiai pasakoja Martyna Gedvilaitė ir Pijus Narijauskas.

Knygoje penkiasdešimt žymiausių Ukrainos intelektualų – rašytojų, vertėjų, žurnalistų, filosofų – dalijasi pirmųjų karo metų išgyvenimais ir patirtimis. Autorių tikslas – viską pasakoti, kad neiškristų iš atminties tas laikas, „beveik pamirštas pavasaris“, „skausmo abėcėlė“, „iškankintas optimizmas“, „dviejų pasaulių riba“, „laiko apgręžimas“, „taikos iliuzija“, „gyvenimas tarp būties ir nebūties“, tylos ilgesys. Pristatyme dalyvaus Nacionalinės gvardijos karys, ekspertas Oleksiy Getman, buvęs diplomatas profesorius Aleksandr Levčenko, politologas Alvydas Medalinskas.

Ketvirtadienis, 02 29, 18:00

Ginos Viliūnės knygos „Apolonija“ pristatymas Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Nuo 03 01

Dokumentinis filmas „Mamutų medžioklė“ Kino teatrai

Kadras iš filmo

Penktadienis, 03 01, 18:00

Spektaklis „Fossilia“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Lietuvos nacionalinis dramos teatras atveža į Kauną Eglės Švedkauskaitės spektaklį – neatsitiktinai, nes jo, paremto Dalios Grinkevičiūtės atsiminimais, veiksmas vyksta Kaune. „Šis mano darbas yra nuoseklaus sudėtingų Lietuvos istorijos įvykių tyrinėjo tęsinys.

Tai bandymas keliauti gilyn po faktais ieškant, kokiomis formomis tremties tema…“, – sako režisierė, pernai apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“.

KOVAS

Gina Viliūnė jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus ir Lietuvos istorija, rašo straipsnius, veda ekskursijas. „Apolonija“ – vieno 1863 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko meilę aprašantis devintasis autorės romanas apie Lietuvos istoriją ir tryliktoji jos knyga. Renginį, skirtą Lietuvių kalbos dienoms, moderuos rašytoja Jolanta Vilkevičiūtė.

Pirmasis Aistės Stonytės pilnametražis dokumentinis filmas – tai kelionė laiku, bandant įminti vieną labiausiai intriguojančių Lietuvos teatro paslapčių. Sovietų cenzūrai uždraudus itin populiarų režisieriaus Jono Jurašo Kauno dramos teatre pastatytą spektaklį „Mamutų medžioklė“, sumanoma slapta jį nufilmuoti. Susirinkusi naktį teatre, trupė suvaidina spektaklį prieš kino kameras. Deja, kino juosta su nufilmuotu spektakliu mįslingai dingsta, o J. Jurašo likimas pasikeičia dramatiškai: režisierius netrukus priverčiamas palikti ne tik teatrą, bet ir Lietuvą.

63

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S N E M O K A M A I ) AUTORIAI: Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Daukantė, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Justė Vyšniauskaitė, Jogintė Bučinskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, GLOBOJA: Monika Balčiauskaitė, Paulius Tautvydas Laurinaitis.

TIRAŽAS 2300 EGZ.

ISSN 2424-4465

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2024 nr. 2 (102)