Georges Adéagbo, Andrius Arutiunian, Judy Blum Reddy, Andro Eradze, Ângela Ferreira, François-Xavier Gbré, Ihosvanny, Šejla Kamerić, Jeanne Kamptchouang, Admire Kamudzengerere, Nikolay Karabinovych, Mohammad Omar Khalil, Nino Kvrivishvili, Žilvinas Landzbergas, Ibrahim Mahama, Ieva Martinaitytė-Mediodia, Marie-Claire Messouma Manlanbien, Jaanus Samma, The School of Mutants / Mutantų mokykla (Hamedine Kane, Stéphane Verlet Bottéro, Valérie Osouf, Tejasweni Sonawane, Hannah Taylor, Moise Togo, Mykolas Deveikis), Anastasia Sosunova, Adéla Součková, Magdalena Birutė Stankūnaitė-Stankūnienė, Lefifi Tladi, Kemang Wa Lehulere, Yonamine, Martin Zetová, Sumayya Vally, Moad Musbahi, Thania Petersen, Sukanta Majumdar
Postal exchanges
Amado Alfadni, Simon Benjamin, Jānis Borgs, Max Cegielski, Martin Chirumwa, Nolan Oswald Dennis, Claudie Titty Dimbeng, Andrii Dostliev, Lia Dostlieva, Christopher Ejugbo, Salah Elmur, EM & AK, Zenta Ērgle, Petra Feriancová, Nicholas Grafia, Jon Hendricks, Rashidah Ismaili, Euridice Kala, Ermias Kifleyesus, Ibrahim Mahama, Immy Mali, Louisa Marajo, Hassan Musa, Deimantas Narkevičius, Nonument Group, Natalie Perkof, Tjaša Rener, Odur Ronald, Sirje Runge, Judit Flóra Schuller, Ivars Seleckis, Janek Simon, Karina Simonson, Mikołaj Sobczak, Diāna Tamane, Francisco Vidal, Yonamine, Ala Younis, Driant Zeneli
Kūrybinis procesas Creative process
Mutantų mokykla
The School of Mutants
Hamedine Kane, Stéphane V. Bottéro, Cheikh N‘diaye, Valérie Osouf
„The School of Mutants“ („Mutantų mokykla“) – tai 2018 m. Dakare, Senegale, įsteigta bendradarbiavimo platforma menui ir tyrimams. Jos atspirties taškas –universitetų, valstybinių mokyklų ir akademinių projektų, vykstančių po nepriklausomybės atgavimo Senegale ir Vakarų Afrikoje, tyrimas. Kauno bienalėje menininkai atkreipia dėmesį į tekstų vertimo praktiką kaip svetingumo veiksmą. Kūrinių šaknys siekia Senegalo režisieriaus Ousmane′o Sembene′o (1923–2007) kūrybą. Jo tikslas buvo kurti vaizdus ir tekstus, kalbančius plačiajai visuomenei, o ne tik to
The School of Mutants is a collaborative platform for art and research that was initiated in Dakar, Senegal, in 2018. Its main focus is to investigate the role of universities, public school projects, and academic utopia in the post-independence nation-building processes of Senegal and West Africa. For Kaunas Biennial, the artists have shifted their attention to the practice of translation as an act of hospitality. The foundation of their work is rooted in the legacy of Senegalese filmmaker Ousmane Sembene (1923–2007), whose mission was to create images and
meto intelektualinei buržuazijai.
O. Sembene’as savo filmus laikė daugiakalbiais literatūros vertimais, o rašymą ir vertimą (filmų ir romanų) traktavo kaip dalijimąsi ir įtraukimą.
Spaudinių serijoje matomi knygų viršeliai ir filmų plakatai, kuriuose vaizduojami pokolonijinės Afrikos autorių ir kino kūrėjų, tokių kaip
O. Sembene’as, Souleymane’as
Cissé, Abderrahmane’as
Sissako ir jų aplinkos menininkai, darbai, išversti į slavų kalbas ir išplatinti buvusioje Sovietų Sąjungoje ir Jugoslavijoje.
Juose minimi esminiai
Vakarų Afrikos antikolonijinių intelektualų, aktyviai dalyvavusių XX a. tarptautinėse kairiųjų kovose ir susitikusių sovietinėse kino mokyklose, kūriniai.
texts that could reach a broad audience, transcending the intellectual bourgeoisie of his era. Sembene considered his films as plurilingual translations of his literature and approached writing and translation (for both film and novels) as ethical acts of sharing and inclusivity.
The series of prints depict book covers and film posters of postcolonial African authors and filmmakers such as Ousmane Sembene, Souleymane Cissé, Abderrahmane Sissako, and artists associated with their circles. These works were translated into Slavic languages and disseminated throughout the former Soviet Union and former Yugoslavia. They reference pivotal works by West-African anti-colonial intellectuals who actively participated in left-wing movements on an international scale during the 20th century, with their paths intersecting in Soviet cinema schools.
Ieva Martinaitytė-Mediodia
Kauno bienalėje pristatomi darbai buvo sukurti 1993–1995
metais. Ką tik buvau baigusi studijas Vilniaus dailės
The works presented at Kaunas Biennial were created between 1993 and 1995. I had just graduated from Vilnius
akademijoje. Tai mano ankstyvieji kūriniai. Tuomet jaučiausi suradusi savo kalbą. Autobiografinę. Mano kūryboje iki šiol dominuoja procesas ir medžiagiškumas – daug kas atsiranda jam vykstant, netikėtai. Rašiau eskizų knygoje apie savo išgyvenimus bandydama prisiminti juos nuo pat vaikystės. Ta knyga buvo šaltinis, iš kurio semdavausi idėjų savo darbams. Iki šiol vedu užrašus (gal nebe tokius asmeninius), kur užrašau savo mąstymo eigą ir pasižymiu mintis darbams. Domėjausi magiškuoju realizmu, moterų kūryba – Kiki Smith, Frida Kahlo, Louise Bourgeois. Šalia tapybos dirbau su kitomis medžiagomis – įvairiais surastais, panaudotais popieriais. Kūriau juos Vilniuje, ant dirbtuvės ir savo mažo buto grindų. Juos glamžiau, klijavau, ant jų piešiau pieštukais, pastelėmis, skystais aliejiniais dažais ir kitomis priemonėmis. Ši darbų serija gimė iš kitų, mažesnių, jau sukurtų piešinių.
Academy of Arts. These are my early works. I felt I had found my own language then. The autobiographical one. Process and materiality still dominate my work – a lot of it is unexpected. I wrote in a sketchbook about my experiences, trying to remember them from childhood. That book was a source of ideas for my work. I still keep notes (maybe not so personal) where I write down my thought process and note down ideas for my work. I was interested in magical realism, women’s work –Kiki Smith, Frida Kahlo, Louise Bourgeois to name a few. Alongside painting, I worked with other materials – various found and used papers. I created them in Vilnius, on the floor of my studio and my small apartment. I crumpled them, glued them, drew on them with pencils, pastels, liquid oil paints and other means. This series of works was born out of other smaller drawings I had already made. I wanted to develop similar ideas in a much larger
Norėjosi panašias idėjas išplėsti gerokai didesniame formate. Tuo metu jie nebuvo rodyti parodose. Pirmą kartą parodžiau 2019–2020 m. Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje.
format. At that time, they had never been shown in exhibitions. I showed them for the first time in 2019–2020 in Vilnius, Šiauliai and Klaipėda.
The installation is based
Idėja instaliacijai gimė remiantis kita 2003 m. mano sukurta instaliacija „Writing on the Wall“, Rumunijoje, Jasuose (tarptautinėje trienalėje
„Prophetic Corners“, kuruotoje Anderso Kreugerio). „Writing on the Wall“ buvo kūrinys, instaliuotas ant senos mūrinės pirties sienos. Ant sienos buvo užrašytos poeto eilės, taip pat pakabinti mišrios technikos piešiniai ir įvairios detalės.
Per pandemiją turėjau daug laiko refleksijoms. Kraustydama stalčius radau daug medžiagos – laiškai, senoji minčių ir man suprantamų ženklų, eskizų knyga.
Labai traukė pasižiūrėti į praeityje paliktus ženklus, į tuos kūrybinius atradimus, į tą nutolusią pradžią. Priartinti, atgaivinti savo pradingusį 10-ojo dešimtmečio laiką. Laiškai tapo dar svarbesni, kaip niekada. Nes niekas laiškų jau neberašo… juos visus išlaikiau – ir draugų, ir ypač susirašinėjimus su mama, kurios jau nebėra. Laiškus
on another installation I made in 2003, “Writing on the Wall”, in Iași, Romania (at the international triennial “Prophetic Corners”, curated by Anders Kreuger). “Writing on the Wall” was a work installed on the wall of an old brick bathhouse. A poet’s poems were written on the wall. Mixed media drawings and various details were also displayed.
I had a lot of time for reflection during the pandemic. I rummaged through drawers and found a lot of material – letters, an old book of thoughts and signs that I understood, sketches. I felt a strong inclination to look at the signs left behind, at those creative finds, at that distant beginning. To zoom in, to revive my time of the 1990s. Letters have become more important than ever. Because nobody writes letters anymore... I have kept them all – my friends’ letters, and especially my correspondence with my late mother. I wrote letters to
IEVA MARTINAITYTĖ-MEDIODIA
rašiau į Lietuvą, būdama toli, Niujorke. Tada skambinti buvo brangu ir sudėtinga, ir nebuvo jokių kitų, geresnių būdų, kaip tik palaikyti ryšį naudojantis paprastu paštu (snail mail).
Šioje parodoje tarsi esu dialoge su kūriniu „Writting on the Wall“. Tik šį kartą užrašysiu mamai siųstus savo laiškų fragmentus, kuriuos suradau jos dirbtuvėje.
Lithuania when I was far away, in New York. It was expensive and difficult to call back then, and there was no better way than to keep in touch by snail mail.
In this exhibition, it is as if I am in dialogue with the “Writing on the Wall”. Only this time, I will write down fragments of letters I sent to my mother, which I found in her studio.
Įsivaizduoju instaliaciją, kurioje nuo lubų iki grindų
I envision an installation featuring cascading silk fabrics
Nino Kvrivishvili
plaukia šilkiniai audiniai (iš 8-ojo ir 9-ojo XX amžiaus dešimtmečių), taip pat kūriniai ant popieriaus. Nuotraukose matomos abstrakčios detalės, kurias galima suprasti kaip vaizdinio, ypač su tekstile susijusio pokalbio, dalį. Kai kuriuose pasikartojančiuose vaizdiniuose dominuoja skirtingas tonas, todėl noriu sukurti stiprią, vizualiai paveikią aplinką, atskleidžiančią kontrastą tarp popieriaus ir šilko. Kūrinius ant popieriaus įsivaizduoju ant rašomųjų stalų, derinamus su dalimi medžiagų iš mano studijos archyvo. Tai leidžia patirti mano studijos jausmą, o kartu sukurti ir pašte naudojamo rašomojo stalo iliuziją.
Instaliacija bus interaktyvus procesas su lankytojais. Kadangi rašomieji stalai yra tamsiai rudi, kontrastą sukursiu kai kuriose vietose naudodama gipso plokštes (tokią techniką naudojau ir ankstesnėje savo laikinoje parodoje Tbilisyje 2022 m.).
from the 1970s–80s, extending from the ceiling to the floor, alongside paper works. These images display abstract details that can be interpreted as a form of visual language, particularly when discussing textiles. The repetitive images vary in tones, allowing me to create a visually impactful environment, emphasizing the juxtaposition between silk and paper, two contrasting materials. Additionally, I envision incorporating paperwork presented on desks, along with study materials sourced from my archive. This setup aims to evoke a sense of my studio on one hand and a functioning post office desk on the other.
The installation will involve an interactive process with visitors. Since the desks have a dark brown color, I thought of incorporating gypsum plates in certain areas to create a contrasting effect (similar to what I used in my previous pop-up show in Tbilisi in 2022).
Šiuo darbu noriu suburti žmones ir kalbėti apie bendras istorijas.
Darbe yra paslėptų elementų ir žinučių, eilėraščių ir žodžių, primenančių koduotą pranešimą, kadaise buvusį pasipriešinimo priemone.
Jėgos ir pasipriešinimo laukai išryškėja į kūrinį įsiterpiant įvairiems elementams, tokiems kaip augalai, svarmenys bei svarstyklės, simbolizuojančios teisybę ir neteisybę, jėgas, svorius ir galias, kurie subalansuoja arba išbalansuoja viena kitą.
Tai vienas kitą atsveriantys ir vienas į kitą reaguojantys bei vienas su kitu kovojantys dėmenys. Šiame darbe iškyla
įvairūs mitologijos elementai, kuriuose galime atpažinti save, ir tekstilės modeliai bei simboliai, kurie kuria tiltą ir mus suartina.
Naudodama tam tikrus elementus noriu kalbėti
Through this work, I want to bring people together and talk about shared histories.
This work contains hidden elements and messages, poems and words, reminiscent of a kind of coded message that was once a means of resistance.
The fields of force and resistance also make their appearance through the intervention of various elements, including different plants, weights or the scales that speak of justice and injustice, as well as of forces, weights and powers that balance or unbalance each other.
These elements balance each other, correspond with each other, or contend with each other. Through this work, various elements of mythology emerge, through which we can recognise ourselves, as well as models and symbols of textile, which create the bridge and unite us.
Marie-Claire Messouma Manlanbien
apie žinojimą ir apie dalykus, kurių nežinome ir niekada nesužinosime. Tai gali būti susiję ne tik su mūsų bendra dabartimi, bet ir su mūsų ateitimi bei su ja siejama nežinia… Taip tikiuosi parodyti skirtingus kelius, duris ir išeitis.
Dirbdama su skirtingų prigimčių ir kultūrinės kilmės objektais, stengiuosi, kad jie bendrautų tarpusavyje, peržengtų vienas kitą, priešintųsi vienas kitam, mainytųsi vienas su kitu, tačiau neprarastų ir nenusilpnintų vienas kito. Noriu sukurti formą, kuri apimtų dalį kiekvieno iš mūsų ir mus suartintų.
Through the use of certain elements, I want to talk about knowledge, about data that we don’t know, that escapes us and that will always escape us. This may concern our common present but also our unknown and uncertain future... and in this way show different paths, different doors and ultimately different outcomes. By working with elements and objects from different cultural backgrounds and of different natures, I want to make them communicate with each other, go beyond each other, transgress, resist and exchange without losing or denaturing each other. I want to create a form that includes a part of each of us and that brings us together.
Jaanus Samma
Mano darbas „Vestuvinis kilimas. Pirtis“ įkvėpimo semiasi iš tradicinio estų vestuvių papročio, gyvavusio iki XX a. pradžios. Pagal šį paprotį nuotaka savo vestuvėms asmeniškai audė kilimą, kuris turėjo atnešti laimę santuokai. Ant vestuvinio kilimo paprastai vaizduojama pora, taip pat svarbūs jų gyvenimo objektai ir įvykiai, naudojami sudėtingi ornamentai ir geometriniai simboliai.
Vestuvinis kilimas buvo labai svarbus kaip tradicinio kraičio iš nuotakos sukurtų rankdarbių dalis. Laikantis Baltijos finų papročių, be vestuvinio kilimo, kraitį daugiausia sudarė dovanos jaunikio giminaičiams.
Po karštų socialinių diskusijų, vadovaujant naujai išrinktai liberaliai vyriausybei, Estijoje pagaliau buvo įtvirtinta santuokų lygybė. Estija tapo pirmąja posovietine šalimi, kurioje leista sudaryti tos pačios lyties asmenų santuokas,
My work, “Wedding Rug. Sauna”, takes inspiration from a traditional Estonian wedding custom that persisted until the early 20th century. According to this custom, the bride personally wove a carpet for her wedding, representing a potent symbol believed to bring marital happiness. The wedding rug typically portrays the couple, along with significant objects and events in their lives, incorporating intricate decorations and geometric symbols.
The wedding rug held significant importance as part of the traditional dowry, which consisted of handicrafts created by the bride. Apart from the wedding rug, the dowry primarily consisted of gifts for the groom’s relatives, reflecting a customary practice prevalent among the Baltic Finnic peoples. Under a newly-elected liberal government and after heated social debates, Estonia
o tai savo ruožtu signalizuoja reikšmingą visuomenės vertybių pokytį.
Dar vienas šio darbo įkvėpimo šaltinis – pirtys, kurios vėliau miestų aplinkoje atliko svarbų vaidmenį gėjų pažinčių („cruising“) kultūroje. Neabejotina, kad tradicinėje valstiečių visuomenėje socialinės taisyklės buvo gana griežtos, o pirtys dažniausiai buvo naudojamos higienai ir kai kurioms medicininėms procedūroms. Tačiau saunos visada buvo vieta, kur socialinės ribos buvo laisvesnės. Nuogi kūnai yra pažeidžiami ir išlaisvinami nuo hierarchijos, dažnai atsispindinčios vilkint drabužius.
finally established marriage equality. This makes Estonia the first post-Soviet country to allow same-sex marriages, signifying a significant shift in societal values.
Another source of inspiration for this work is the sauna, which, in urban settings, played a key role in the gay cruising culture. There is no doubt that social rules in traditional peasant society were quite rigid, and saunas were mostly used for hygiene as well as some medical procedures. But saunas have always been a place where social boundaries are more relaxed. Naked bodies are vulnerable and liberated from hierarchies that are often manifested through clothing.
Anastasia Sosunova
Kurdama savo ankstesnes skulptūras ir instaliacijas, susižavėjau galimybe naudoti
tokias spaudoje taikomas technikas kaip ofsetinė
litografija ant aliuminio bei
ėsdintos vario ir cinko plokštės, o Kauno pašto konvejerių
įkvėpta ieškau ir naujų būdų, kaip šiuos lakštus integruoti
į skulptūras, atkartojančias spausdinimo staklių struktūrą, susiliejančias su pašto konvejerio juostomis. Šios plokštelės susieja ir sujungia
savo prigimtimi tolimus, iš įvairiausių šaltinių pasiskolintus vaizdus: nuo barokinių graviūrų, sovietinių internacionalistinių
Having been fascinated by the possibilities of using printmaking matrices, such as offset lithography on aluminium, as well as zinc and copper sheets, in my previous sculpture and installation works, I am now seeking new ways to manipulate and transform these plaques into reconfigured printing press sculptures that are enmeshed with the postal conveyor belts in the Kaunas Central Post Office building. These plaques connect, stretch, and bridge distant images borrowed from a diverse range of sources: from baroque engravings and Soviet internationalist propaganda
propagandinių plakatų archyvų, 10-ojo dešimtmečio lietuviškų LGBTQ žurnalų iki Ugandos queer žurnalo „Bombastic“ viršelių ir skaitmeninių fragmentų iš nūdienos interneto. Kaip yra garsiai svarsčiusi rašytoja Toni Morrison, „Kaip galiu įvardinti dalykus, kurie yra vaizdai?“ Tačiau pagrindinis pasakotojas
poster archives to Lithuanian LGBTQ magazines from the 90s and covers of Ugandan queer magazine Bombastic, as well as digital snippets from today’s web. As the renowned writer Toni Morrison once pondered, “How can I say things that are pictures?” The primary narrator in this context is the history of printed images and their
čia ir yra spausdinto atvaizdo ir jo platinimo istorija, kuri kartu įkūnija žinių ir smurto, vaizduotės ir propagandos įgalinimą ir tapatybės konstravimą.
Laikydamasi grafikos tradicijos sunaikinti matricą
dissemination, encompassing a multifaceted narrative of knowledge and violence, imagination and propaganda, empowerment and the construction of identity. In line with the printmaking tradition of destroying a matrix
baigus tiražą, atspaudus eksponuoju parodoje
„Survival Kit“ senojo turgaus pastate, o Kauno bienalėje iš šių fragmentuotų lakštų sukomponuoju naują, performuotą ir susiūtą kūną, pasitelkdama išplėstinio montažo strategiją. Šiuo „perdėliojimu“ – materialių formų ir ikonografijų pasisavinimo siekiant jas iš naujo sukurti ir išrasti aktu – drįstu įsivaizduoti alternatyvią ateitį, atkurdama dekolonijinės queer draugystės poetiką, paslėptą šiuose veik „neįmanomuose asambliažuose“ – šįkart „posovietiniuose“ ir antikolonijiniuose, mus pasiekusiuose per erdvę ir laiką.
after completing an edition, I showcase prints at the Survival Kit exhibition in the Old Market building, while also composing a new, reconfigured, and stitched body of work at Kaunas Biennial using these fragmented plaques, employing a strategy that I call “an expanded montage”. Through this act of “refiguring” – applying various material forms and iconographies to recreate and reinvent them – I dare to envision alternative futures, reproducing the poetics of decolonial queer friendships concealed within these almost “impossible assemblages”. This time, they manifest as “post-Soviet” and anti-colonial, transcending space and time.
Admire Kamudzengerere
Protas visada buvo šventasis gralis, padedantis išgyventi neramumus, nepriteklių ir sunkumus. Jis padeda ilsėtis, garbinti ir susitikti. Apie proto kapinių idėją dažnai kalba Zimbabvės rašytojai. Kalėjime atsidūrę ar sunkumų kamuojami žmonės neretai leidžiasi į vaizduotės pasaulį arba mato daug vizijų, kartais ir kalbasi su savimi. Įdomu pagalvoti, kaip vienu metu veikia pasąmonė ir sąmonė. Prieš atsirandant internetui, žmonės pasikliaudavo laiškais ir susirašinėjimo draugais. Dar ir šiandien, kad susistemintų savo mintis, žmonės rašo dienoraščius. Tai savigydai
The mind has always been the holy grail of survival in times of turmoil, need, and hardship. It is a place of rest, worship, and a meeting point. The idea of a cemetery of the mind is often discussed by Zimbabwean writers. People in prison or facing hardship imagine many things or experience visions. Sometimes they speak to themselves. It is fascinating to consider how the subconscious and conscious operate simultaneously. Before the advent of the internet, people relied on letters and pen pals. Even today, people write journals to organize their thoughts. This process is for
arba išsilaisvinimui skirtas procesas. Pasiklydę ar sutrikę, siekdami save suprasti ir su savimi susikalbėti, kai kurie
žmonės medituoja arba lankosi
pas šamanus, kalbasi su savimi, meldžiasi arba ilgai vaikščioja.
Ši idėja kyla iš poreikio bei būtinybės gydytis. Mes visada tikėjome paraleliniais pasauliais ir paralelinėmis visatomis. Taigi kas mes, žmonės, esame, kai miegame? Kai ilsimės, atrodo, kad mus kažkas užvaldo. Mūsų
tikėjimas ir vaizduotė visada piešia tamsius dalykus. Idėja neturėti ryšio su išoriniu
pasauliu gąsdina. Pažvelgus į pasaulio istoriją matyti, kad žmonės nenuilstamai augo ir tobulėjo, kurdami įvairias elgesio formas, padedančias palaikyti esminius žmogiškumo principus. Savo projektu siekiu atvaizduoti pasyvią protesto ir pasipriešinimo formą ir proto kontrolės mechanizmą, kuris padėtų įžeminti savąjį „aš“ ir užtikrinti žmonių pilietinių idealų tęstinumą.
self-healing and liberation. When feeling lost or confused, some people meditate or visit shamans, engage in self-reflection, pray, or take long walks to understand themselves or seek clarity. This idea arises from the necessity to heal.
We have always believed in parallel worlds and universes. As human beings, who are we when we sleep? Something takes over when we rest.
Our faith and imagination continually draw things from the darkness. The notion of being disconnected from the outside world is daunting. Throughout history, humans have endured and evolved, developing various behavioral patterns that uphold the principles of civility. My aim is to present a passive form of protest and resistance –a mechanism of mind control to ground oneself and ensure the continuity of civil ideals in humanity.
Jeanne Kamptchouang
Tautos idėja neatsiejama nuo skausmo ir barbariškumo. Tačiau dažniau ji siejama su civilizacijos ir didybės sąvokomis. Vienintelis fizinis tautos idėjos įrodymas yra nuolat kintančios sienos. Šalys gali išnykti, gimti, mažėti, plėstis ir kartais tapti imperijomis. Laikas galėtų priešgyniauti
The idea of nation is inevitably linked to pain and barbarity. Yet it is more often associated with notions of civilisation and greatness. The only physical evidence of the idea of nationhood are constantly shifting borders. Countries can disappear, be born, shrink, expand and sometimes become
nekintamai tautos idėjos prigimčiai, tačiau vienas dalykas neleidžia to padaryti. Tai valdžios siekis, nuolat kurstantis dominavimo ir ekspansijos instinktą, viešpataujantį ne tik Žemėje, bet ir už jos ribų. Šis valdžios siekis, kartais vadinamas „nacionaline apsauga“, įteisina branduolinio ginklavimosi varžybas, dėl kurių destruktyvios nacionalinės armijos viešpatauja pasaulio ir jo turtų atžvilgiu.
2016 m. rezidavau
Sakartvele ir buvau priblokštas buvusios SSRS istorijos atgarsių gausos. Beveik viskas, ką ten aplankiau, buvo paženklinta karinėmis spalvomis. Ten vykusiose poezijos skaitymuose mane iškart patraukė ir įkvėpė sena, apleista, rusvai žalsvos spalvos lyginimo lenta ir senas laikraštis su Rusijos prezidento žodžiais pirmajame puslapyje. Šie žodžiai, ši atmosfera, šie apmąstymai paskatino mane parašyti tekstą-poemą „Tendu détendu“ („Įtempta neįtempta“), kuris
empires. Time could have worked against the immutable nature of the idea of the nation, but one thing prevents it. It is the quest for power, constantly fuelling the instinct for domination and expansion that reigns on Earth and beyond. This quest for power, sometimes called ‘national defence’, legitimises the nuclear arms race, which gives destructive national armies dominion over the world and its treasures.
In 2016, I was in residence in Georgia where I was struck by the presence of the history of the former USSR. Almost everything I saw there was coloured in military colours. During a poetry session, I was immediately attracted and inspired by an old, abandoned khaki-green ironing board and an old newspaper with the words of the Russian president on the front page. These words, this atmosphere, these reflections led me to write the text-poem ‘Tendu
vėliau įkvėpė instaliaciją „J’aime le monde et le monde m’aime“
(„Aš myliu pasaulį ir pasaulis myli mane“), simbolizuojančią iš naujo, kartu su įtampa tarp masinio naikinimo ginklus turinčių šalių, atgimstančią Šaltojo karo atmosferą.
détendu’ (‘Tensed Relaxed’), which later gave rise to the installation ‘J’aime le monde et le monde m’aime’ (I Love the World and the World Loves Me), symbolising the Cold War atmosphere that is resurfacing with the resurgence of tensions between nations holding weapons of mass destruction.
Yonamine, Ihosvanny
Instaliacija „Kaviar Kuduro“ – tai prisiminimai apie akimirkas, kurias išgyvenome Angoloje per pilietinį karą 10-ajame praėjusio
The installation “Kaviar Kuduro” is a flashback to the moments we lived in Angola during the civil war in the 90s. We decided
amžiaus dešimtmetyje. Nusprendėme simboliškai perteikti kovos estetiką, įkvėpimo semdamiesi iš vado Gikos karininkų mokyklos atmosferos. Šis, kadaise pavyzdine karine stovykla Luandos centre buvęs kvartalas, buvo pertvarkytas
į pabėgėlių stovyklą, skirtą
žmonėms, perkeltiems iš labiausiai nuo karo nukentėjusių vietovių. Jo freskose ir gražiose iliustracijose – Kubos kariuomenės Angoloje kareivių nutapytos komunistinės ikonos, todėl atrodė, lyg būtume atsidūrę meno galerijoje, muziejuje, kino teatre ar bibliotekoje. Freskas visada lydėjo tokie šūkiai kaip:
„Kova tęsiasi!“
„Būkite budrūs“
„Pergalė neabejotina!“
„Budrumo, budrumo!“
„Disciplinos, disciplinos!“ Suvienijusi mus į vieną prieglobstį, stovykla tapo minties, solidarumo, intelektualumo, kultūros, baimės ir smurto naikinimo apkasu.
to represent the combat aesthetics in a symbolic way, drawing inspiration from the atmosphere at the Commander Gika School of Officers. This quarter, once an exemplary military camp in the centre of Luanda, was converted into a refugee camp for displaced people from the areas most affected by the war. With communist icons painted by soldiers from the Cuban army in Angola on its murals and beautiful illustrations, it was almost as if we were in an art gallery, a museum, a movie theatre, or a library. The murals were always accompanied by slogans like:
“The fight goes on!”
“Stay vigilant.”
“Victory is certain!”
“Vigilance, vigilance!”
“Discipline, discipline!” The camp became a trench of thought, solidarity, intellectuality, culture, and the destruction of fear and violence – uniting all of us in the same refuge.
Andrius Arutiunian
Šiame naujame filme galima
aptikti aliuziją į „Arizona Club“ – istorinį naktinį klubą
Adis Abeboje XX amžiaus
7-ajame dešimtmetyje, taip
pat į to paties pavadinimo
A. Arutiuniano garso instaliaciją (2022 m.). Klubas egzistavo kaip išskirtinė Etiopijos džiazo muzikantų susitikimų vieta.
The new film unfolds in reference to the “Arizona Club” a historical nightclub from the 1960s in Addis Ababa, as well as an eponymous sound installation by Arutiunian (2022). The club existed as a “if you know, you know” meeting place for Ethio-jazz musicians. It was also frequented by their
Čia taip pat lankėsi jų kolegos
armėnai, kurie į Etiopiją atvyko XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje kaip pabėgėlių vaikų orkestras.
Šie armėnų muzikantai atvyko iš Palestinos
Etiopijos princo Ras Tafari
kvietimu ir buvo įdarbinti jo imperatoriškajame pučiamųjų orkestre. Žinomi kaip „Arba Lijoch“ (amharų kalba „keturiasdešimt vaikų“), šie muzikantai greitai tapo svarbia
Adis Abebos muzikinės scenos
dalimi ir padarė didelę įtaką Etiopijos džiazo raidai. Jie
taip pat parašė ir atliko pirmąjį
Etiopijos nacionalinį himną, skirtą karūnuoti kronprincą imperatoriumi Haile Selassie I.
Filme-instaliacijoje
A. Arutiunianas atkuria
įsivaizduojamą „Arizonos klubą“, jo kamerinę svajingą aplinką. Kaip ir Etiopijos džiazas, šis išgalvotas klubas egzistuoja kaip garsinio emocijų ir atmosferos perteikimo, apsvaigimo ir hipnotizuojančių judesių erdvė.
Armenian counterparts who arrived in Ethiopia during the 1920s as a marching band of child refugees.
These Armenian musicians arrived from Palestine by invitation of the Ethiopian prince Ras Tafari and were employed as part of his Royal Imperial Brass Band. Known as the “Arba Lijoch” (or “the Fourty Children” in Amharic), the musicians quickly became an integral part of Addis Ababa’s musical scene and significantly influenced the development of the Ethio-jazz genre. They also composed and performed the first national Ethiopian anthem for the coronation of the crown prince, who later became Emperor Haile Selassie I.
In the film installation, Arutiunian recreates an imaginary “Arizona Club” with its austere and dreamy atmosphere. Similar to Ethio-jazz, this speculative club exists as a space of sonic transference, intoxication, and hypnotic movements.
Branduolinis nusiginklavimas („nuclear disarmament“) – tai sąvoka, kurios pirmosios raidės
yra B ir N, o antibranduolinis simbolis lietuvių kalba atrodo taip:
“Nuclear disarmament” in Lithuanian is branduolinis nusiginklavimas – first letters are B and N, and the antinuclear symbol in Lithuanian looks like this:
Taikos ženklą 1958 m. sukūrė Geraldas Holtomas, sudėdamas semaforinių vėliavėlių abėcėlės raides
N ir D: ND (branduolinis nusiginklavimas anglų kalba).
The peace sign was created in 1958 by Gerald Holtom by superimposing the letters N and D of the semaphore alphabet: ND (nuclear disarmament). These two letters are functional
Martin Zetová
Į kai kurias kalbas šios raidės verčiamos tiesiogiai, pavyzdžiui, prancūzų, italų, kečujų, rumunų (sugretinant raides, nesvarbu nei jų eiliškumas, nei kiekis), tačiau kitoms kalboms reikia ženklo, sudaryto iš kitų raidžių. Paprastai sąvoka sudaroma sugretinant dvi raides, tačiau yra kalbų, kuriose viskas išreiškiama vienu žodžiu, t. y. raide (pavyzdžiui: estų, suomių, afrikanų), taip pat yra kalbų, kuriose dvi raidės yra vienodos (vienas iš vertimo
į vokiečių kalbą variantų), o yra ir tokių, kuriose ženklą reikia sudaryti iš trijų raidžių (pavyzdžiui, sundų), keturių (pavyzdžiui, vietnamiečių), penkių (pavyzdžiui, hmongų) ar net šešių (pavyzdžiui, maorių). Dirbu ne su visomis, o su keliomis atrinktomis kalbomis, kurios naudoja lotyniškas raides ir kirilicą ir turi skirtingas semaforo
vėliavėlių abėcėles, t. y. sistemą, kai dviem rankomis, dviem vėliavėlėmis galima perduoti pranešimą per atstumą.
for translations into some languages. For example, French, Italian, Quechua, and Romanian can use this superposition since neither the order nor the multiplication of letters matter. However, other languages require a sign made from different letters. The superposition usually consists of two letters, but there are also languages where everything is expressed by one word, or letter. For instance, Estonian, Finnish, Afrikaans follow this approach. There is also a language where the two letters are the same (one variant of the translation into German). Additionally, some languages require the symbol to be composed of three letters (e.g., Xho), four (e.g., Vietnamese), five (e.g., Hmong), or even six (e.g., Maori).
Metaphorically, I work with an incomplete selection of languages written in the Latin alphabet and Cyrillic. These languages use a different
Automatinis termino „branduolinis nusiginklavimas“ vertimas į penkiasdešimt devynias vartojamas kalbas, vieną mirusią ir vieną dirbtinę kalbą („Google“ vertėjas, 2023 m. kovo 4 d.), siekiant nustatyti pirmąsias raides, iš kurių būtų galima sukurti atitinkamus į branduolinį nusiginklavimą nukreiptus ženklus, suprantamus kalbantiesiems kiekviena iš
šių kalbų:
semaphore alphabet – a system where two hands or two flags can transmit a message at a distance.
Automatic translation of the term nuclear disarmament into fifty-nine spoken languages, one dead and one constructed language (Google Translate, March 4, 2023), in order to obtain the first letters to create corresponding anti-nuclear signs that are understandable to speakers:
giải trừ hạt nhân (vietnamiečių kalba) (Vietnamese)
KBYN
kosilisa bibundeli ya nikleere (ngalų kalba) (Lingali)
KIZK
kwamburwa intwaro za kirimbuzi (kinjaruanda) (Rwanda)
OEBN
okuggyawo ebyokulwanyisa bya nukiriya (Luganda)
USZN
upokonyaji silaha za nyuklia (suahilių) (Swahili)
HKDNA
hub ka dhigis nukliyeer ah (somalių) (Somali)
NKTRP
nuclear kev tshem riam phom (hmongų) (Hmong)
NRTAN
nuclear ralthuam tihbo a ni (mizo kalba) (Mizo language)
GHGDTN
go hlobolwa ga dibetša tša nuclear (Šiaurės Soto kalba) (Sepedi)
KHKMYN
ku herisiwa ka matlhari ya nyutliya (tsongų) (Tsong)
TWINPK
te whakakore i nga patu karihi (maorių) (Maori)
(tadžikų) (Tajik)
(totorių) (Tatar)
jadrové odzbrojenie (slovakų) (Slovak)
jaderné odzbrojení (čekų) (Czech)
JR
jedrska razorožitev (slovėnų) (Slovenian)
NA
nuclei armamentarium (lotynų) (Latin)
nukleare Abrüstung (vokiečių) (German)
NL
nukleáris leszerelés (vengrų) (Hungarian)
NM
nuklea malarmado (esperanto) (Esperanto)
NO
nucleaire ontwapening (olandų) (Dutch)
nuklear Ofrüstung (liuksemburgiečių) (Luxembourg)
NR
nuklearno razoružanje (kroatų) (Croatian)
NS
nükleer silahsızlanma (turkų) (Turkish)
RN
rozbrojenie nuklearne (lenkų) (Polish)
YQ
yadroviy qurolsizlanish (uzbekų) (Uzbek)
DNN
desarme nuclear nisqamanta (kečujų) (Quechua)
HNH
hidhannoo niwukilaraa hiikkachuu (oromų) (Oromo)
KZZ
kuderedza zvombo zvenyukireya (šonų) (Shona)
PPN
pangarampasan pakarang nuklir (sundų) (Sundanese)
ЯК
ядролук куралсыздануу (kirgizų) (Kyrgyz)
ЯР
ядзернае раззбраенне (baltarusių) (Belorusian)
ядрено разоръжаване (bulgarų) (Bulgarian)
нуклеарно разоружување (makedonų) (Macedonian)
ядерное разоружение (rusų) (Russian)
нуклеарно разоружање (serbų) (Serbian)
ядерне роззброєння (ukrainiečių) (Ukrainian)
ЦЗБ
цөмийн зэвсэггүй болох (mongolų) (Mongolian)
ЦЗX
Цөмийн зэвсэг хураах (mongolų) (Mongolian)
Adéla Součková
Kaip kultūroje, kuri
pernelyg romantizavo savo tradicijas, atkurti santykiais ir aplinkosaugos principais paremtą pasaulio supratimą?
Kaip savo kultūroje išsaugoti vietos tapatybę?
Mano kūryba tvirtai įleidusi
šaknis į mano pačios fizinį buvimą kraštovaizdyje ir jo cikliškumą. Kad į šiuolaikinius kosmologinius pasakojimus galėčiau pažvelgti tokių pasaulinio masto problemų kaip klimato kaita kontekste, dažnai pasitelkiu tradicines technikas ir priemones.
How can we reaffirm and restore a relational and environmental understanding of the world within a culture that has overly romanticized its traditions to death?
How can one maintain their indigenous identity within their own culture?
My work is firmly rooted in my physical presence within the landscape and its cyclical nature. I frequently employ traditional techniques and tools, using them as a means to view contemporary cosmological narratives within the context
Mane domina darbas su ideologijos netekusiais ritualais, kai išsaugomi jų dvasiniai aspektai. Dalis mano darbų skirti šių svarbių temų atskleidimui per vaikų žaidimus. „Klasių“ (vaikų žaidimo) aikštelės, kuriomis dažnai keliaujama nuo žemės iki dangaus ir atgal, tam tikruose darželinukų eilėraštukuose tampa gyvenimo metafora. Eilėraštuke apie šarkas „klasių“ žaidimas veikia kaip tam tikros formos užkalbėjimas. Tai verčia mane susimąstyti apie skaitmeninę sritį bei schematizuotą tokių pokalbių robotų kaip „Chat GPT“ tikrovę arba istorines kosmologines diagramas.
Egzistuoja įsitikinimas, kad „klasių“ aikštelių dizainas pasikeitė plintant monoteistinei krikščionybei. Spiralės formą, siejamą su Kretos labirintu ir šventomis gamtos bei moteriškumo sąvokomis, pakeitė kryžiaus formos katedros grindų planas, siejamas su monoteizmu ir patriarchatu. Svarstydama
of global-scale issues, such as climate change.
I am intrigued by the exploration of working with rituals devoid of ideology, all the while preserving their transformative and spiritual aspects. A portion of my work delves into ways of unraveling these weighty subjects through children’s games. Hopscotch courts, often traversed from Earth to Sky and back, serve as metaphors for life in some nursery rhymes. In magpie rhymes, hopscotch functions as a particular form of curse diagram. This leads me to contemplate the digital realm, the schematized reality of chatbots like GPT, or historical cosmological diagrams.
There’s a belief that the design of hopscotch courts altered with the propagation of monotheistic Christianity. The spiral shape, associated with the Cretan labyrinth and sacred notions of nature and femininity, was replaced by the cross-shaped
simbolines analogijas ir mitologijas, siūlau alternatyvius naratyvus, kurie galėtų mesti iššūkį vyraujančiai neoliberaliai tikrovei.
cathedral floor plan linked to monotheism and patriarchy. By contemplating symbolic analogies and mythologies, I propose alternative narratives to challenge prevailing neoliberal realities.
Pašto mainai Postal exchanges
Pridėkite daugiau popieriaus
2023
Laiškas iš kalėjimo
2016 Naujų anonsų nebebus 1998
11,5 x 22,5 cm
Hassan Musa
Add more paper
2023
Lettre de prison 2016 Il n'y aura plus de nouvelles annonciations 1998
Laiškas apie laiškų rašymą, skyrius iš būsimos Ejugbo knygos „SSRS šešėlyje“
2023
Christopher Ejugbo
Letter about letter writing, chapter from Ejugbo’s upcoming book In the shadow of the USSR
2023
Laiškai nuo Borgo draugo kubiečio Félixo Beltráno
1974–1976
Jānis Borgs
Jānis Borgas yra Latvijos menininkas, meno istorikas, kuratorius ir mokytojas. 8-ajame dešimtmetyje jis save laikė praktikuojančiu avangardo ir modernizmo sekėju. Daugybės meno leidinių autorius, buvęs
Janio Rozentālo aukštosios menų mokyklos direktorius, žurnalo „Māksla“ („Menas“) meno redaktorius ir Soroso šiuolaikinio meno centro Rygoje direktorius.
Letters from Borg’s
Cuban friend Félix Beltrán
1974–1976
Jānis Borgs is a Latvian artist, art historian, curator, and esteemed teacher. During the 1970s, he positioned himself as a devoted practitioner of avant-garde and modernism. As the author of numerous art publications, he served as the former director of the Janis Rozentāls Riga Art School, art editor at Māksla (Art) magazine, and Director of the Soros Centre for Contemporary Art – Riga.
J. Borgas su Kubos menininku ir grafikos dizaineriu Félixu Beltránu (1938–2022 m.) susipažino
šiam dalyvaujant meno rezidencijoje Jūrmaloje. Tokie mainai tarp draugiškų socialistinių
šalių buvo įprasti, tad abu menininkai ir toliau tęsė bendradarbiavimą. Laiškuose jie aptaria F. Beltráno darbų
parodą, kurią J. Borgas kuravo Rygoje, taip pat galimus projektus ateityje.
F. Beltránas sukūrė unikalaus dizaino Che Guevaros
plakatą, po autoriaus mirties plačiai pasklidusį ir tapusį ikonišku rezistencijos simboliu visame pasaulyje.
Borgs met the Cuban artist and graphic designer Félix Beltrán (1938–2022) during the latter’s artist residency in Jūrmala, Latvia. Exchanges between the friendly socialist countries were commonplace, and the two continued to collaborate.
In their correspondence, they discuss an exhibition of Beltrán’s works curated by Borgs in Riga, as well as potential future projects.
Beltrán is also the creator of the distinctive design of Che Guevara’s poster, which gained widespread circulation after his passing and became an iconic symbol of resistance worldwide.
Laiškas Induliui Bilzēnui, išsiųstas du kartus, taip ir negautas
apie 1980 m.
Jānis Borgs
Letter sent to Indulis Bilzēns twice, never arrived c. 1980
Atvirlaiškiai
Platesnį kūrinio aprašymą rasite ▶ 259 p. For a description of the artwork see ▶ p. 259
Be pavadinimo
4 atvirukai ateities
statytojams iš geležinkelio griuvėsių
Atvirlaiškiai, plakatai 2023
Nonument Group
4 postcards to builders of the future, from the ruins of a railway Postcards, posters 2023
Atvirlaiškiai iš Tamanės projektų „Laiškai nuo mamos“
2015 – iki dabar
Pusiau meilė
2023
Diāna Tamane
Postcards from Tamane’s
projects Letters
from Mom
2015 – ongoing
Halflove 2023
Diānos Tamanės kūriniai remiasi asmeninėmis istorijomis, kurios įgauna formą renkant ir išdėliojant jos pačios bei jos artimųjų kasdienes patirtis, įspūdžius, įpročius ir prisiminimus.
Antrojo šio amžiaus dešimtmečio pradžioje bankrutavus nuosavam
verslui Rygoje, mama tapo sunkvežimio vairuotoja, po visą
Diāna Tamane’s works are based on personal stories that take shape through the collecting and assembling of her own daily experiences, impressions, habits and memories, as well as those of her relatives.
After her mother’s enterprise in Riga went bankrupt in the early 2010s, she became a truck driver
Europą išvežiojanti įvairiausias prekes. Kūriniui „Laiškai nuo mamos“ menininkė dalį savo susirašinėjimų su mama el. paštu atspausdino ant atvirukų, kurių kitoje pusėje –jos kompiuterio darbalaukio vaizdas, liudijantis tarp jų esantį fizinį atstumą, bet kartu ir pastangas jį įveikti šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis.
driving internationally and distributing different goods throughout Europe. In Letters from Mom, the artist printed part of her e-mail conversations with mom on postcards with her computer desktop on the other side, a testimony to their physical distance, but also efforts to bridge it through contemporary means of communication.
Archyvinės nuotraukos 2023
Archival photographs 2023
Platesnį kūrinio aprašymą rasite ▶ 289 p. For a description of the artwork see ▶ p. 289
Haatso
Tjaša Rener
2023
Paper, stamp 2023
Be pavadinimo
Popierius, antspaudas
Salah Elmur
Untitled
Menininkė Bertina Lopes + menininkė
Euridice Zaituna Kala
Atvirlaiškis
2023
Euridice Kala
The artist Bertina Lopes + the artist
Euridice Zaituna Kala
Postcard 2023
Laiškas
Perkof
Laiškas, skirtas Admire Letter to Admire
Meilės laiškas
Mikołaj Sobczak
Meilės
Be pavadinimo
Atvirlaiškis
Jon Hendricks
Sirje Runge
EKISAKAATE
Nuotraukos
2023 Photographs 2023
▶ 193-194 p. For a description of the artwork see ▶ p. 193-194
Odur Ronald, Martin Chirumwa
Platesnį kūrinio aprašymą rasite
Susitikimai Kampaloje, Ugandoje, su menininku
Samu Kakaire ir architektu
Stephenu Mukiiri
2023 m. kovo mėn.
Encounters in Kampala, Uganda with artist Sam Kakaire and architect
Stephen Mukiiri
March 2023
Susitikimai Adis Abeboje su Tadesse’u Mesfinu ir Worku Goshu, kurie studijavo Sankt Peterburge ir Krokuvoje
2023 m. gegužės mėn.
Encounters in Addis
Abeba with Tadesse Mesfin and Worku Goshu, trained in St. Petersburg and Krakow May 2023
Brošiūros
iš Gvinėjos
7-asis dešimtmetis
Brochures from Guinea
1960s
Ivars Seleckis
Latvijos dokumentinio kino kūrėjas Ivaras Seleckis yra vienas iš legendinės Rygos poetinės kino dokumentikos mokyklos pradininkų. Studijavęs maisto technologiją, dirbti kine I. Seleckis pradėjo 1958 m. kaip pagalbinis operatorius Rygos kino studijoje. 1966 m. jis baigė Maskvos valstybinį kinematografijos institutą ir tapo profesionaliu operatoriumi, 1968 m. debiutavo kaip dokumentinio kino režisierius.
Didelė dalis I. Seleckio filmografijos priklauso Latvijos kino istorijos kanonui.
Šios brošiūros ir suvenyriniai užrašai mena I. Seleckio vizitą Gvinėjoje, filmuojant juostą „Susitikimas
Latvian documentary
filmmaker Ivars Seleckis is one of the founders of the legendary Riga school of poetic documentary film. Originally trained as a food technologist, Seleckis started his career in film in 1958 as assistant cameraman at the Riga Film Studio. In 1966, he graduated from the Moscow film institute (VGIK) as a professional cinematographer and made his debut as a documentary director in 1968.
A large part of Ivars Seleckis’ filmography belongs to the canon of Latvian film history. These brochures and souvenir notes pertain to Seleckis’ stay in Guinea
Gvinėjoje“ (1968 m.). Kartu su dauguma 7-ojo dešimtmečio
Afrikos kino kūrėjų jis studijavo
Maskvos VGIK, o šis filmas
Gvinėjoje buvo jo baigiamojo
darbo dalis. Vizito metu jis
bandė susitikti su gerai žinomu
Gvinėjos kino kūrėju Costa
Diagne’u, taip pat studijavusiu
VGIK, tačiau šis tuo metu jau buvo įkalintas – nuožmus priminimas apie greitai besikeičiančias valdžias.
I. Seleckis prisimena, kad tas apsilankymas buvęs labai oficialus ir kontroliuojamas, atbaidantis Latvijos kino kūrėjų
komandą nuo draugysčių su vietiniais, tad santykiai išliko griežtai profesiniai. Nufilmuoti
kadrai tapo I. Seleckio firminio
stiliaus pradžia, tačiau filmo turinys kelia klausimus, kiek
rodoma Gvinėja skiriasi nuo tikrų to meto šalies realijų.
during the shooting process of Meeting in Guinea (1968). He studied at VGIK in Moscow as did many of the African filmmakers from the 1960s onwards and the film in Guinea was a commission and his graduation piece. During his visit, he tried to meet the well-known filmmaker from Guinea, a fellow student at VGIK, Costa Diagne, but he was already imprisoned, a stark reminder of the quickly changing powers. The visit, as Seleckis recalls, was official and controlled, deterring the Latvian film crew from making any local friends, keeping the relationship strictly professional. The footage became the beginning of what is known as Seleckis’ signature style, but the content of the film raises questions about the varying representations of Guinea and the realities of the country at that time.
Ieviņa Āfrikā (Ieviņa Afrikoje)
1974
Ato un Brīnumpērle (Ato ir stebuklingas perlas)
1975
No Plutona līdz Neptūnam (Nuo Plutono iki Neptūno)
1975
Knygos, parašytos
po Ērglės kelionės į Afriką
Ieviņa Āfrikā (Ieviņa in Africa)
1974
Ato un Brīnumpērle
(Ato and Magic Pearl)
1975
No Plutona līdz Neptūnam (From Pluto To Neptune)
1975
Books written after Ērgle’s trip to Africa
Zenta Ērgle
Platesnį kūrinio aprašymą rasite ▶ 295 p. For a description of the artwork see ▶ p. 295
Atminties teatras, Tanganyika
Fotografiniai atspaudai
2016 – iki dabar
Judit Flóra Schuller
Memory Theatre, Tanganyika
Photographic prints
2016 – ongoing
Teta Afrika
Cibachromai, skaitmeniniai spaudiniai ant archyvinio medvilninio popieriaus 2023
Petra Feriancová
Aunt Africa
Cibachromes, digital prints on archival cotton paper 2023
Atvirukas
Claudie Titty Dimbeng
Didžiosios
Kurliandijos įlankos beieškant
Akvarelė ant rastų atvirlaiškių
2023
Simon Benjamin
In search of great Courland Bay
Watercolor on found postcards
2023
Simonas Benjaminas –Niujorke įsikūręs menininkas ir kino kūrėjas. Jį domina tai, kaip netikėtai praeitis įsilieja į dabartį. Naudodamas
rastus atvirukus su Karibų salų vaizdais ir iš dalies
padengdamas juos indigo mėlynos spalvos dažais,
Simon Benjamin is an artist and filmmaker based in New York City. He is interested in how the past ripples into the present in unexpected ways. Using found postcards pertaining to the Caribbean islands, partly covering them in indigo blue paint, the artist reflects
menininkas reflektuoja apie europietišką organizuotą kolonijinę veiklą. Atvirukai, kurių paskirtis – būti komunikacijos įrankiais, taip pat tampa kolonijinių ryšių ir egzotizacijos liudininkais. Dabartinės Latvijos teritorijoje esanti Kurliandija (arba Kuršo gubernija), XVII a. ją valdant hercogui Jokūbui Ketleriui, buvo viena iš Tobago salos kolonizatorių – tai šį Latvijos kraštą sieja su Karibų kolonizacija; apie šį faktą paprastai nekalbama regione, turinčiame savą Rusijos imperializmo aukos istoriją.
on the interconnected and organised nature of colonial enterprise originating from Europe. Postcards meant as devices for communication also serve as witnesses of colonial ties and exoticisation that took place throughout this process. Courland, located in present-day Latvia, was one of the powers that colonised the island of Tobago under Duke Jacob Kettler in the 17th century, linking this region with Caribbean colonisation –a narrative often overlooked in the public discourse of the region, overshadowed by their own story of victimhood from Russian imperialism.
Atvirukai, popierius, degtukai
2023
Postcards, paper, matches 2023
Louisa Marajo
Rond de fumée
Meno parodų medžiaga iš Kongo Brazavilio, 1968 m., ir Angolos grafikos meno (1979 m.)
Rygoje, „Art Museum Riga Bourse“
Materials from the exhibitions of art from the Congo Brazzaville (1968), and Angolan Graphic Art (1979) in Riga, Art Museum Riga Bourse
Polaroido nuotraukos 2023
Polaroid letters
Polaroid photographs 2023
Polaroido laiškai
Deimantas Narkevičius
Biografijos Biographies
Georges Adéagbo
Georges Adéagbo (g. 1942 m. Kotonu, Benine, tuometinėje Dahomėjoje) – konceptualaus meno kūrėjas, nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžios plėtojantis savitą rastų daiktų naudojimo stilių. Per pasivaikščiojimus jis renka pamestus ar išmestus daiktus ir įtraukia juos į savo instaliacijas. G. Adéagbo praturtina instaliacijas įsigytais daiktais ir savo paties sukurtais
Georges Adéagbo (b. 1942 in Cotonou, Benin, then Dahomey) is a conceptual artist who has been developing his own style of using found objects since the early 1970s. When out on walks, he gathers items that have been lost or thrown away, and incorporates them into his installations. Adéagbo enriches his palette with acquired objects and works he has commissioned
Europos miestuose. G. Adéagbo, kaip Afrikos etnologas, tyrinėja kiekvienos vietos, kurioje eksponuoja savo darbus, papročius ir paverčia juos į
akis krintančiomis klišėmis –paraleliai su tuo, kaip dažnai klaidingai pristatoma jo paties kultūra.
Menininko kūrinių yra svarbiose kolekcijose, pavyzdžiui: „Centre Pompidou“ Paryžiuje, Kelno Liudviko muziejuje, Filadelfijos meno muziejuje, Mančesterio
Vitvorto meno galerijoje, „Toyotos“ miesto muziejuje, Oslo nacionaliniame muziejuje, Helsinkio KIASMA, Stokholmo „Moderna“ muziejuje ir Vokietijos
Federacinės Respublikos šiuolaikinio meno kolekcijoje.
the customs of each place at which he exhibits, and casts these as glaring clichés –a parallel to the way his own culture is often misrepresented.
Adéagbo’s works can be found in important collections, for example: Centre Pompidou in Paris, Museum Ludwig in Colone, Philadelphia Museum of Art, The Whitworth Art Gallery in Manchester, Toyota City Museum, The Nasjonal Museum in Oslo, KIASMA in Helsinki, Moderna Museum in Stockholm and the Contemporary Art Collection of the Federal Republic of Germany.
darbais – skulptūromis, kaukėmis, paveikslais ir teksto plokštėmis. Dėl tokio darbo metodo jo asmeninė praeitis maišosi su neįprastomis vadinamojo objektyvaus istorijos mokslo interpretacijomis, popkultūra supriešinama su kanonizuota aukštąja kultūra, o banalumas jo darbuose susiduria su originalumu. G. Adéagbo vengia pernelyg akivaizdžių savo darbų interpretacijų: dviprasmiškumas ir įviliojimas į spąstus yra neatsiejama jo provokuojančios strategijos dalis.
Menininkas taip pat sąmoningai vengia tų elementų ir aspektų, kurių tikimasi iš „afrikiečių“ menininkų, o kai kuriais atvejais net pateikia šiuos lūkesčius satyriškai. G. Adéagbo darbuose analizuojamas susitaikymo su kolonijine epocha procesas, tyrinėjamos Vakarų galybių imperialistinės pretenzijos žemyninėje Afrikoje ir keliami klausimai apie kolonializmo pėdsakus, vis dar matomus
himself – sculptures, masks, pictures and text panels.
As a result, episodes from his personal past interface with unusual interpretations of so-called objective historical scholarship, mainstream pop culture is juxtaposed with canonized high culture, and the banal confronts the profound. Adéagbo avoids overly obvious interpretations of his work: ambiguity and entrapment are integral to his strategy of provocation.
The artist also deliberately avoids those elements and facets expected of “African” artists – in some cases even presenting these expectations in a satirical light. Adéagbo’s works analyse the process of coming to terms with the colonial era, explore the imperialistic claims of Western powers in mainland Africa, and pose questions about traces of colonialism still visible in the European cities. From his perspective as an African ethnologist, Adéagbo studies
Amado Alfadni (g. 1974 m. Sudane) – Kaire gimęs Sudano diasporos menininkas. Jo vaikystei įtaką darė dvi aplinkos – Kairo gatvės ir sudanietiški namai. Ryšys, o kartais ir įtampa tarp jų smarkiai paveikė jo požiūrį į abi kultūras. Poreikis išreikšti šią dvejopą perspektyvą paskatino jį kurti meną ir toliau sąlygoja jo kūrybą. A. Alfadni darbuose atskleidžiamas
Amado Alfadni (b. 1974 in Sudan) is a Cairo-born Sudanese diaspora artist. His childhood was composed of two environments: the Cairene street and the Sudanese home. The relationship, and sometimes tension, between the two strongly influenced his view of both cultures. The need to express this dual perspective led him to make art initially and has informed his work since. Alfadni’s work discusses the
Amado Alfadni
įtrauktųjų ir atstumtųjų santykis, pradedamas dialogas tapatybės ir politikos klausimais, dirbant su pamirštais istoriniais įvykiais ir dabartine valstybės politika.
Andrius Arutiunian
Andrius Arutiunian (g. 1991 m., Vilniuje, Lietuvoje) – Nyderlanduose gyvenantis armėnų ir lietuvių kilmės menininkas ir kompozitorius. A. Arutiunianas
relationship between the included and the excluded, and opens a dialogue on issues of identity and politics, by working with forgotten historical events and current state policies.
„Centre Pompidou“ (Turkuenas), M HKA (Antverpenas), „Stroom“ (Haga), „Stedelijk“ (Amsterdamas), „Survival Kit 13“ (Ryga), „documenta 14 Parliament of Bodies“ (Kaselis), „Radicants“ ir „Slavs and Tatars‘ Pickle Bar“ (Paryžius), FACT (Liverpulis), „Rewire Festival“ (Haga), Šiuolaikinio meno centras (Vilnius).
A. Arutiunianas
2023–2024 m. yra DAAD stipendininkas Berlyne 2023–2024. Kitos rezidencijos: Maxo Plancko empirinės estetikos institutas (Frankfurtas), „Amant“ (Siena), „Rupert“ (Vilnius), „Cite Internationale des Arts“ (Paryžius), EMARE/EMAP (Liverpulis), BALTIC šiuolaikinio meno centras (Niukaslas), ZKM | Meno ir medijų centras (Karlsrūhė).
Stroom (The Hague), Stedelijk (Amsterdam), Survival Kit 13 (Riga), documenta 14 Parliament of Bodies (Kassel), Radicants and Slavs and Tatars’ Pickle Bar (Paris), FACT (Liverpool), Rewire Festival (The Hague), and Contemporary Art Centre (Vilnius).
Arutiunian is a DAAD fellow in Berlin 2023–24. Other residencies include Max Planck Institute for Empirical Aesthetics (Frankfurt), Amant (Siena), Rupert (Vilnius), Cite Internationale des Arts (Paris), EMARE/EMAP (Liverpool), BALTIC Centre for Contemporary Art (Newcastle), and ZKM | Centre for Art and Media (Karlsruhe).
Andrius Arutiunian (b. 1991 in Vilnius, Lithuania) is an Armenian-Lithuanian artist and composer based in the Netherlands. Arutiunian works with hybrid forms of sound
dirba su hibridinėmis garso, instaliacijų, filmų, skulptūrų ir performansų meno formomis.
A. Arutiuniano kūryboje vyrauja alternatyvūs politinio ir muzikinio organizavimo būdai bei žaismingas ezoterinių ir vietos istorijų tyrinėjimas.
žinių sistemas, taip pat išsamias instrumentų studijas, menininkas dirba su garsu kaip pasaulio organizavimo metodu.
Į kūrybos procesą įtraukdamas hipnotizuojančias ir mįslingas formas, A. Arutiunianas savo kūriniuose dažnai kvestionuoja muzikinio ir politinio susiderinimo sąvoką.
Naujausios personalinės parodos: 59-oji Venecijos bienalė, Armėnijos paviljonas, „Gharīb“ (Venecija, 2022), „Diaphonics“ „Centrala“ galerijoje (Birmingamas, 2023) ir „Incantations“ „CTM and silent green“ galerijoje (Berlynas, 2021).
Atrinktos grupinės parodos ir performansai: „Le Fresnoy“ ir
through installations, film, sculpture and performances.
In Arutiunian’s works, sonic dissension, alternative modes of political and musical organisation, and playful investigation of esoteric and vernacular histories constitute the core themes. Through aural cosmologies, non-western systems of knowledge, as well as extensive studies of resonance and speculative instruments, the artist works with sound as a world-ordering method. Using hypnotic and enigmatic forms, Arutiunian’s works often question the notion of musical and political attunement.
Recent solo shows include the 59th Venice Biennale, Pavilion of Armenia, Gharīb (Venice, 2022), Diaphonics at Centrala (Birmingham, 2023), and Incantations at CTM and silent green (Berlin, 2021).
Selected group shows and performances include Le Fresnoy and Centre Pompidou (Tourcoing), M HKA (Antwerp),
Judith Blum Reddy (g. 1943 m. Niujorke, JAV) baigė „Cooper Union“ bakalauro studijas, vėliau studijavo grafiką
Roberto Blackburno grafikos dirbtuvėse ir „Atelier 17“ Paryžiuje. Nuo 1974 m. ji gyvena ir dirba SoHo rajone Niujorke. Menininkė surengė daugybę personalinių parodų tokiose galerijose kaip „Art in General“ (1995 m.), „Nature Morte“ (2001 m.), „Station
Judith Blum Reddy (b. 1943 in New York City, USA) received a BFA from Cooper Union and went on to study printmaking at the Robert Blackburn Printmaking Workshop and Atelier 17 in Paris. She has lived and worked in SoHo since 1974 and had solo exhibitions at Art in General (1995), Nature Morte (2001), Station Independent Projects
Judith Blum Reddy
Independent Projects“ (2014 m.), „Clark House Initiative“ (2015 m.), „Gallery 1x1“ (2016 m.), „Twelve Gates at Artissima“ (2017 m.) ir „1 Mira Madrid“ (2023 m.).
Grupinių parodų vietos: „ABC No Rio“, „MoMA PS1“, „Stedelijk Museum Bureau“, „Villa Vassilieff“, „Dak’Art“, Gvangdžu bienalė, „Survival Kit Riga“, „CUNY James Gallery“ ir „Musée Carnavalet“.
Jos darbų yra Bronkso meno muziejaus, Klivlando meno muziejaus, „Fonds national d’art contemporain“ (FNAC) ir „Centre national d‘art de Grenoble“ kolekcijose.
Judith Blum Reddy darbai atsiranda jai besidomint žemėlapiais ir sąrašais, atspindinčiais kasdienių įvykių absurdiškumą, pasitelkiant teksto ir vaizdų derinius, kurie atskleidžia susirūpinimą klasifikavimo sistemomis ir istorijų pasakojimo klausimais. J. Blum Reddy kurdama naudojasi įvairiomis priemonėmis: (2014), Clark House Initiative (2015), 1x1 Gallery (2016), Twelve Gates at Artissima (2017) and 1 Mira Madrid (upcoming 2023). Group exhibition venues include ABC No Rio, MoMA PS1, Stedelijk Museum Bureau, Villa Vassilieff, Dak’Art, Gwangju Biennale, Survival Kit Riga, CUNY James Gallery, and Musée Carnavalet. Her works are included in the collections of the Bronx Museum of the Arts, The Cleveland Museum of Art, Fonds national d’art contemporain (FNAC), and Centre national d’art de Grenoble.
Andro Eradze (g. 1993 m. Tbilisyje, Sakartvele) gyvena ir dirba Tbilisyje, Sakartvele.
Judith Blum Reddy’s work emerges out of her obsession with maps and lists, reflecting the absurdity of everyday events using combinations of text and images that reveal a critical preoccupation with systems of classification and questions of narrative. Blum Reddy uses diverse media including pencil, ball-point
Menininkas studijavo Šota Rustavelio kino akademijoje, taip pat Tbilisio šiuolaikinio meno centro (CCA-T) magistrantūros programoje. Jo darbuose analizuojama kokybinė tiek nejudančių, tiek ir judančių vaizdų prigimtis. Dirbdamas daugiausia Sakartvele, A. Eradze eksperimentuoja su pasakojimais apie žmogaus santykį su vieta tiesiogine ir perkeltine prasme. Menininko
Andro Eradze (b. 1993 in Tbilisi, Georgia) lives and works in Tbilisi, Georgia. He studied at the Shota Rustaveli Film Academy as well as CCA-T (Center of Contemporary Art Tbilisi) MFA program. His works meditate on the qualitative nature of images, still as well as moving. Working primarily in Georgia, Eradze experiments with introducing narratives to the outskirts of human habitation, in the literal and figurative sense. The feeling of an uncanny, non-anthropocentric
Andro Eradze
pieštukais, tušinukais, tušu, dažais, vašku ant drobės, popieriaus ir medžio. Greta kūrybos J. Blum Reddy du dešimtmečius dirbo Camille Billops ir Jameso V. Hatcho afroamerikiečių kultūros archyvuose ir jų žurnale „Artist and Influence“. Ji buvo apdovanota NYSCA CAPS stipendija už piešinius ir grafiką. Jos darbų recenzijos publikuotos žurnaluose „Artforum“, „Frieze“, „The New York Times“, „Le Monde“, „Hindustan Times“ ir „Bronx Press Review“.
pen, ink, paint and wax on canvas, paper and wood. In addition to her art-making, Blum Reddy worked for two decades at the Camille Billops and James V. Hatch Archives of African American Culture and for its journal, “Artist and Influence”. She was awarded the NYSCA CAPS Grant for Drawing and Graphics. Her work has appeared in reviews published in Artforum, Frieze, The New York Times, Le Monde, Hindustan Times, and Bronx Press Review.
žiūrovą į ribinę erdvę tarp subjektyvaus ir intuityvaus, tarp pažinimo, suvokimo ir svetimos, nežmogiškos patirties kitoniškumo.
Gyvūnai, objektai, augalai ir skaitmeniniai artefaktai susipina su žmogiškąja patirtimi. Darbuose
A. Eradze tyrinėja animizmo kaip metodo potencialą.
Fotografija, instaliacijos, eksperimentinio kino praktikos ir vaizdo įrašai susilieja į
projektą, kontempliuojantį nykstančią dabartį, kurioje antropocenas silpsta, o viskas veikia nepriklausomai nuo jo. Remdamasis alternatyviu požiūriu į tikrovę – siurrealizmo ir magiškojo realizmo palikimu – jis trina skirtumą tarp to, kas įsivaizduojama, ir to, kas realu.
Menininkas dalyvavo keliose tarptautinėse grupinėse parodose ir peržiūrose, tarp jų: 59-oji
presence in his works invites the viewer to the liminal space between the subjective and the visceral, between cognition, perception and the alien otherness of non-human experience. Animals, objects, plants, and digital artifacts permeate a sense of presence in a landscape that exists simultaneously parallel and entangled human experience. Eradze’s practice investigates the potentiality of animism as method. Photography, installations, experimental cinema practices and video blend into a project contemplating the fading present, in which the Anthropocene is faltering, and everything operates independently of it. Building upon the legacy of alternative approaches to reality –surrealism and magical realism – his images blur the distinction between the imaginary and the real. He took part in several international group
Venecijos bienalė „The Milk of Dreams“ (Italija), „The New Museum Screen Series“, „New Museum“, Niujorkas (JAV), „Fondation Vincent van Gogh Arles“ „Between Dog and Wolf“, Arlis (Prancūzija), „Long Live the Night“, „SpazioA“, Pistoja (Italija), „Everything Happened so Much“, Oberhauzeno kino festivalis (Vokietija), „It Remains an Open Horizon“, „LC-Queisser“, Tbilisis (Sakartvelas), „Picture Languages“, „Frankfurt Fotografie Forum“, Frankfurtas (Vokietija), „Descriptions“, „Frankfurter Atelier“, Frankfurtas (Vokietija), „Buildings Are Not Enough“, Tbilisio architektūros bienalė, Tbilisis (Sakartvelas).
exhibitions and screenings including: The the 59th
Venice Biennale “The Milk of Dreams” Venice (IT), “The New Museum Screen Series” New Museum, New York (USA), “Between Dog and Wolf”
Fondation Vincent van Gogh
Arles, Arles (FR), “Long Live the Night” SpazioA, Pistoia (IT), “Everything Happened so Much” Film Festival
Oberhausen (DE), “It Remains an Open Horizon” LC-Queisser, Tbilisi (GE), “Picture Languages” Frankfurt Fotografie Forum, Frankfurt (DE), “Descriptions”
Frankfurter Atelier, Frankfurt (DE), “Buildings Are Not Enough” Tbilisi Architectural Biennial, Tbilisi (GE).
Civil Society, FCS) premija. Pastaraisiais metais ji pristatė asmeninius projektus „fondazione Morra Greco“ Neapolyje, „Villa D’Este“ Italijoje, HDLU Zagrebe, „Significant Other“ Vienoje, Centrinėje
Slovakijos galerijoje „Hydrozoa“
Banska Bistricoje ir „Tenderpixel“ Londone.
P. Feriancová dirba fotografijos, skulptūros ir instaliacijos srityse, taip pat yra knygų kūrėja. Ji dažnai naudojasi asmeniniais artimųjų archyvais ir kita medžiaga, kurią interpretuoja ir pertvarko nebūtinai chronologiškai. Daugiausia dėmesio kūryboje ji skiria savo pačios atminties ir emocijų konceptualizavimui bei jų raiškos tyrinėjimui. Ji daugiausia dirba su gatavų vaizdų ir tekstų rinkiniais, kuriuos naujai interpretuoja ir metodiškai permaišo. Šios manipuliacijos vaizdiniu ar diskursyviuoju pagrindu esmė – sužadinti autentišką žiūrovo reakciją.
years, she has presented solo projects at fondazione Morra Greco, Naples, Villa D’Este, Italy, HDLU in Zagreb, Significant Other in Vienna, Hydrozoa at SSGBB, and Tenderpixel in London.
Petra Feriancová works in the medium of photography, sculpture and installation and is also a bookmaker. She often makes use of personal archives of loved ones and other materials, which she interprets and re-arranges in a non-linear way. The focus of her work is on conceptualizing her own emotional responses in the processes of perception and memory, as well as exploring the conditions of their expression. She works predominantly with collections of ready-made images and texts, which she reinterprets and methodically shuffles. The point of this manipulation of the pictorial or discursive ground is to arouse an authentic affective response in the viewer.
Petra Feriancová
Petra Feriancová (g. 1977 m. Bratislavoje, Čekoslovakijoje)
2013 m. atstovavo Slovakijai ir Čekijai 55-ojoje Venecijos bienalėje. 2011 m. ji rezidavo ISCP, Niujorke (JAV), kur taip pat surengė personalinę parodą. 2010 m. menininkė buvo apdovanota Oskaro Čepano premija jauniesiems vizualiųjų menų kūrėjams, Pilietinės visuomenės fondo (The Foundation for a
In 2013, Petra Feriancová (b. 1977 in Bratislava, Czechoslovakia) represented Slovakia and the Czech Republic at the 55th Venice Biennale. In 2011, she was a resident at the ISCP, New York, USA, where she also had a solo exhibition. In 2010, she was awarded the Oskar Čepán Prize for Young Visual Artists by the Foundation for a Civil Society (FCS). In recent
Ângela Ferreira (g. 1958 m. Mapute, Mozambike) užaugo
Pietų Afrikos Respublikoje ir įgijo magistro laipsnį Keiptauno universiteto menų mokykloje. Ji gyvena ir dirba Lisabonoje, dėsto vaizduojamąjį meną Lisabonos universitete, kur 2016 m. apgynė daktaro disertaciją. Â. Ferreira savo darbuose nagrinėja nuolatinį kolonializmo ir postkolonializmo poveikį šiuolaikinei visuomenei,
Ângela Ferreira (b. 1958 in Maputo, Mozambique) grew up in South Africa and obtained her MFA from the Michaelis School of Fine Art, University of Cape Town. She lives and works in Lisbon, teaching Fine Art at Lisbon University, where she obtained her doctorate in 2016. Ferreira’s work is concerned with the ongoing impact of colonialism
Ângela Ferreira
o tai daro vykdydama išsamius tyrimus ir perteikdama idėjas glaustomis ir rezonuojančiomis formomis. 2007 m. ji atstovavo Portugalijai 52-ojoje Venecijos bienalėje, savo darbuose tyrinėdama, kaip Europos modernizmas prisitaikė ar kaip jam nepavyko prisitaikyti prie Afrikos žemyno realijų. Tai darė atsekdama Jeano Prouvé
„Maison Tropicale“ istoriją.
Architektūra taip pat tapo atspirties tašku ilgai tyrinėjant kolonijinės atminties ištrynimą ir reparacijų atsisakymą –temas, kurios nuosekliausiai nagrinėjamos filme „A Tendency to forget“ („Polinkis pamiršti“, 2015 m.). Čia dėmesys sutelkiamas į etnografinį Jorge ir Margot Diasų poros darbą. Freska „Pan African Unity Mural“ (2018 m.), eksponuota „Maat“ muziejuje Lisabonoje ir „Bildmuseet“ Umeo mieste, Švedijoje, buvo sumanyta kaip retrospektyvi „čia“ ir „dabar“ refleksija. Be nuosavo pasakojimo, šiame kūrinyje vienu metu pasakojamos,
and post-colonialism on contemporary society, an investigation that is conducted throught in-depth research and distillation of ideias into concise and resonant forms. Representing Portugal at the 52nd Venice Biennale in 2007, she delved into the adaptation of European modernism to African realities, tracing the history of Jean Prouvé’s ‘Maison Tropicale’. Architecture serves as a springboard for her extensive research on the erasure of colonial memory and the denial of reparations, notably exemplified in “A Tendency to Forget” (2015), which focuses on the ethnographic work of Jorge and Margot Dias. The “Pan African Unity Mural” (2018), exhibited at the Maat Museum, Lisbon, and Bildmuseet, Umea, Sweden, was conceived retrospectively and introspectively, addressing the present moment.
François-Xavier Gbré
François-Xavier Gbré
(g. 1978 m. Lilyje, Prancūzijoje) gyvena ir dirba tarp La Rošelio (Prancūzija) ir Abidžano (Dramblio Kaulo Krantas).
Jo kūryboje, susijusioje su laiku ir geografija, pasitelkiama architektūros kalba, liudijanti atmintį ir socialinius pokyčius. Jis tyrinėja teritorijas ir grįžta prie istorijos – nuo kolonijinių
François-Xavier Gbré
(b. 1978 in Lille, France) lives and works between La Rochelle in France and Abidjan, Ivory Coast.
In touch with time and geography, his work summons the language of architecture as a witness to memory and social change. From colonial remains to landscapes redefined by
atskleidžiamos ir slepiamos kitos biografinės istorijos.
Kūrinyje „Dalaba: Sol d‘Exil“ (2019), skirtame Miriam Makebai – vienai ryškiausių kovos su apartheidu asmenybių, Â. Ferreira sukūrė skulptūrines figūras, paremtas pastato, kuriame M. Makeba leido tremtį Konakryje, architektūriniais elementais. Tokią architektūrą galima pavadinti modernistinės ir afrikietiškos architektūros mokyklų sandūra. Jos skulptūriniai, garsiniai ir vaizdo kūriniai nuolat remiasi Afrikos žemyno ekonomine, politine ir kultūrine istorija, kartu atkurdami tokių netikėtų asmenų, kaip Peteris Blumas, Carlosas Cardoso, Ingrid Jonker, Jimis Hendrixas, Jorge Ben Jorge, Jorge dos Santos, Diego Rivera ar Miriam Makeba kūrybą ir jos įvaizdžius.
Alongside her own narrative, Ferreira simultaneously exposes and conceals other biographical stories within her works. In “Dalaba: Sol d’Exil” (2019), centred on Miriam Makeba, she creates sculptural pieces inspired by the architectural elements of Makeba’s exile building in Conakri, illustrating the relationship between modernist and African vernacular architectures. Her sculptural, sound, and videographic tributes consistently explore the economic, political, and cultural history of the African continent while bringing recognition to unexpected figures such as Peter Blum, Carlos Cardoso, Ingrid Jonker, Jimi Hendrix, Jorge Ben Jor, Jorge dos Santos, Diego Rivera, and Miriam Makeba.
liekanų iki kraštovaizdžių, kuriuos iš naujo apibrėžia dabartiniai įvykiai. Šis nuolatinis dialogas su aplinka skatina jį naudoti skirtingus
mastelius ir eksponavimo būdus – tiek pristatant kruopščias instaliacijas, susijusias su realiu teritorijos tyrimu, tiek naudojant pačią
architektūrą, kad fotografija dominuotų žiūrovo ar viešosios erdvės atžvilgiu.
Kelios naujausios parodos: „Lova“ („Fondation H“, Antananaryvas, Madagaskaras, 2023), „A world in Common: Contemporary African Photography“ („Tate“, Londonas, 2023), Dakaro bienalė („Musée des Civilisations Noires“, Senegalas, 2022), „Shifting dialogues“ (Diuseldorfas, Vokietija, 2022), „La Nage de l’Elephant“ („Galerie Cécile Fakhoury“, Dramblio Kaulo Krantas, 2021), „Ton pied, mon pied“ („Jimei x Rencontres d’Arles“, Siamenas, Kinija,
current events, he explores territories and revisits history. This constant dialogue with his environment leads him to use different scales and modes of exhibition, whether in the presentation of meticulous installations, linked to a real investigation of the territory, or in the use of architecture itself to make photography resonate in a physical relationship with the spectator or the public space. Recent exhibition selection: Lova (Fondation H, Antananarivo, Madagascar, 2023), A world in Common: Contemporary African Photography (Tate, London, 2023), Dakar Biennal (Musée des Civilisations Noires, Senegal, 2022), Shifting dialogues: photography from the Walther Collection (Düsseldorf, Allemagne, 2022), La Nage de l’Elephant (Galerie Cécile Fakhoury, Ivory Coast, 2021), Ton pied, mon pied (Jimei x Rencontres
2020), „Chine – Afrique: Beyond the colorline“ („Centre Pompidou“, Paryžius, 2020), „Sogno d’Oltremare“ („Museo MAN“, Italija, 2019), „Afriques Capitales“ („La Villette“, Paryžius, 2018), „Landscape Photography Today“ („Denver Art Museum“, JAV, 2018),
„Recent Histories“ („The Walther Collection“, Noi Ulmas, Vokietija, 2017),
„The Past is a Foreign Country“ („Cantor Fitzgerald Gallery“, Haverfordo koledžas, JAV, 2015), „Fragments“ („Galerie Cécile Fakhoury“, Dramblio Kaulo Krantas, 2015), „Abroad“ („Art Twenty One“, Nigerija, 2015).
Jo fotografijų ir instaliacijų yra „MoMa“ (JAV), „Centre Pompidou“ (Paryžius), „Tate Modern“ (Londonas), Smitsono institute (Vašingtonas), Kvinslando modernaus meno galerijoje (Brisbanas, Australija), „Walther“ kolekcijoje (Noi Ulmas, Vokietija, Niujorkas), Filadelfijos meno muziejuje
d’Arles, Xiamen, China, 2020), Chine – Afrique :
Beyond the colorline (Centre Pompidou, Paris, France, 2020), Sogno d’Oltremare (Museo MAN, Italy, 2019), Afriques Capitales (La Villette, Paris, 2018), Landscape
Photography Today (Denver Art Museum, USA, 2018), Recent Histories (The Walther Collection, Neu-Ulm, Germany, 2017), The Past is a Foreign Country (Cantor Fitzgerald Gallery, Haverford College, USA, 2015), Fragments (Galerie Cécile Fakhoury, Ivory Coast, 2015), Abroad (Art Twenty One, Nigeria, 2015).
His photographs and installations are part of the collections of MoMA (USA), Centre Pompidou (Paris), Tate Modern (London), Smithsonian Institution (Washington), Queensland Gallery of Modern Art (Brisbane, Australia), the Walther Collection (Neu-Ulm,
Ihosvanny
Angel Ihosvanny Cisneros
Felicidade (g. 1975 m. Luandoje, Angoloje) yra savamokslis menininkas, gyvenantis Barselonoje ir Luandoje. Jo kūryba apima tapybą, vaizdo įrašus ir instaliacijas. Luandos miestovaizdis yra nuolatinis jo darbų medžiagos šaltinis, siekiant suvokti fizinį chaosą ir psichinę urbanistinę patirtį bei paversti tai į vizualinį žodyną.
Angel Ihosvanny Cisneros
Felicidade (b. 1975 in Luanda, Angola) is a self-taught artist who divides his time between Barcelona and Luanda. His practice comprises painting, video, and installation, which he uses to apprehend the physical chaos and psychic experiences of urbanism. Luanda’s cityscape provides a constant source of material for his work: scenes of
(JAV, 2020 m.), „Collection des Rencontres d’Arles“ (Prancūzija), „Fonds National d’Art Contemporain“ (Prancūzija) ir daugelyje kitų kolekcijų.
2020 m. François-Xavier
Gbré pelnė Louis Roedererio prizą Arlio tarptautiniame fotografijos festivalyje („Rencontres Internationales de la Photographie d’Arles“).
Germany – New York), the Philadelphia Museum of Art (USA, 2020), Collection des Rencontres d’Arles (France), Fonds National d’Art
Contemporain (France) and many other.
In 2020, François-Xavier
Gbré won the Louis Roederer Prize at the Rencontres Internationales de la Photographie d’Arles.
Ihosvanny’s dalyvavo grupės „Os Nacionalistas“ veikloje
Luandoje ir surengė daugiau nei dešimt (personalinių ir grupinių) parodų Angoloje, Portugalijoje, Brazilijoje, Italijoje, Ugandoje, San Tomė ir Prinsipėje, JAV ir Prancūzijoje.
Jo darbų yra įvairiose institucinėse ir privačiose kolekcijose, tarp jų tokie fondai kaip „Sindika Dokolo“, „Elipse“ ir „Plmj“. Jo darbų buvo įtraukta į parodas Žydų muziejuje (Niujorkas, 2014 m.), „Museu de Arte da Moderna da Bahia“ (Salvadoras, 2012 m.),
11-ojoje Havanos bienalėje (Kuba, 2012 m.), Luandos trienalėje (2010 m., 2007 m.), Afrikos paviljone 52-ojoje Venecijos bienalėje (2007 m.) ir kt.
disorder and arrest are transmuted and synthesised into a reflective visual lexicon. Ihosvanny has participated in the activities with the group Os Nacionalistas in Luanda and has had more than a dozen (solo and group) exhibitions in Angola, Portugal, Brazil, Italy, Uganda, São Tomé and Príncipe, USA, and France. His work can be found in various institutional and private collections, among them: the Sindika Dokolo Foundation, Elipse Foundation, and Plmj Foundation. His work has been included in exhibitions at the Jewish Museum (New York, 2014), Museu de Arte da Moderna da Bahia (Salvador, 2012), 11th Havana Biennial (Cuba, 2012), Luanda Triennale (2010, 2007), and the African Pavilion at the 52nd Venice Biennale (2007), among others.
Šejla Kamerić
Šejla Kamerić (g. 1976 m. Sarajeve, dabartinėje Bosnijoje ir Hercegovinoje) gyvena ir dirba Sarajeve, Berlyne ir Kroatijoje. Menininkės kūryba paremta socialine praktika, persmelkta intymių, sociopolitinių komentarų, o prasmė perteikiama vaizduojamojo meno priemonėmis. Jos fotografijos darbai, instaliacijos, filmai ir objektai remiasi asmeniniais ir socialiniais
Šejla Kamerić (b. 1976 in Sarajevo, now Bosnia and Herzegovina) lives and works between Sarajevo, Berlin and Croatia. She is known for intimate, socio-political commentaries that permeate her diverse artistic practice, often working in a linguistically direct fashion. Her photographic works, installations, films, and objects are informed by personal as well
Jean Roméo „Jeanne
Kamptchouang“ Kamptchouang
Ngamo (g. 1977 m. Mfu, Kamerūne) iki pat pirmųjų
savo žingsnių meno pasaulyje gyveno Kamerūne. Baigęs vidurinę, mėgino įstoti į medicinos mokyklą. Nepavykus pradėjo studijuoti biochemiją
Jaundės pirmajame universitete. Netikėtas susitikimas su menininku Pauliu Awassumé paskatino atsigręžti į savo
Jean Roméo ‘Jeanne Kamptchouan’ Kamptchouang
Ngamo (b. 1977 in Mfou, Cameroon) was born and lived in Cameroon until he entered the art world. After graduating from school and failing entry to medical school, he settled for a diploma in biochemistry at the University of Yaoundé 1. An unexpected encounter with the artist Paul Awassumé led to an introspection that evoked
Jeanne Kamptchouang
istoriniais naratyvais, juose aptariama atminties politika ir pasipriešinimo galimybės.
Š. Kamerić darbai eksponuoti daugybėje
tarptautinių parodų ir bienalių, įtraukti į kelias tarptautines meno kolekcijas, įskaitant „Tate Modern“ Londone, „Musée d’Art Moderne de la Ville“ Paryžiuje, „Museum Boijmans Van Beuningen“ Roterdame, MACBA Barselonoje, Vehbi Koço fondo šiuolaikinio meno kolekciją Stambule, Šiuolaikinio meno muziejų Zagrebe ir kt.
2011 m. Š. Kamerić gavo Europos kultūros fondo „Routes Princess Margriet“ apdovanojimą už kultūrinę įvairovę.
Jos filmai rodyti daugiau nei
40 tarptautinių kino festivalių, įskaitant Venecijos, Roterdamo ir Sarajevo kino festivalius.
as social historical narratives and negotiate politics of remembrance and possibilities of resistance.
Her work has been shown in numerous international exhibitions and biennials and is included in several international art collections, such as Tate Modern in London, Musée d’Art Moderne de la Ville in Paris, Museum Boijmans Van Beuningen in Rotterdam, MACBA in Barcelona, Vehbi Koç Foundation Contemporary Art Collection in Istanbul, Contemporary art museum in Zagreb, etc.
In 2011, Kamerić received the ECF Routes Princess Margriet Award for Cultural Diversity.
Her films were screened in more than 40 international film festivals including the Venice International Film Festival, Rotterdam International Film Festival and Sarajevo Film Festival.
poreikius ir įkvėpė meilę piešimui. Naujai atrasta aistra menui pasuko karjerą kita linkme. Susidūręs su tėvų skepticizmu, jis nusprendė
išvykti iš Kamerūno. Netrukus įsikūrė Benine, kur vis dvejodamas dėl ateities
ėmė kurti. Po ketverių metų susipažino su Klermono aukštosios meno mokyklos
(École Supérieure d’Art de Clermon Métropole - ESACM)
Prancūzijoje studentais ir dėstytojais. Jį sudomino meno mokyklos teikiamos galimybės ir privalumai. Norėdamas
sužinoti daugiau, 2013 m. jis
išvyko į Prancūziją, ėmė mokytis
ESACM ir 2017 m. įgijo meninį išsilavinimą.
Nuo to laiko
J. Kamptchouangas toliau mokosi, rengia personalines
parodas ir dalyvauja grupinėse parodose bei menininkų rezidencijose. 2018 m. jis
buvo vienas iš trijų menininkų, atrinktų dalyvauti KlermonoFerano kūrybinių dirbtuvių programoje „Bain d’Huile“.
in him a love for drawing. He then decided to redirect his career towards his other passion: art. Faced with the scepticism of his parents, he decided to leave Cameroon for Benin, where he started to developed his artistic practice, all the while questioning his future. Four years later, he met students from the École Supérieure d’Art de Clermont Métropole (ESACM) and their teachers. The opportunities and advantages offered by an art school interested him. Eager to learn more, he left for France in 2013 to study in ESACM, where he obtained his diploma in 2017. Since then, he has continued his training, taking part in solo and group exhibitions and artist residencies. In 2018, he was one of three artists selected to take part in ‘Bain d’Huile’ workshops in Clermont-Ferrand.
Jeanne Kamptchouang’s approach is to develop a critical view of society and individuals and to reflect on the
Savo kūryboje
J. Kamptchouangas kritikuoja visuomenę ir individus, skatina mąstyti apie žmogaus užimamą vietą visuomenėje, tyrinėja esmines laisvės, pliuralizmo, determinizmo, istorinių klausimų, estetikos ir politikos temas. Jis taip pat siūlo savą dvasinio pomirtinio gyvenimo viziją. Savo kūriniais menininkas ieško egzistencinės tiesos, mintis paversdamas meniniu gestu: piešiniais, paveikslais, instaliacijomis, objektais, performansais, fotografijomis.
J. Kamptchouangas
kūriniuose kalba apie geografines teritorijas politiniu ir visuotiniu lygiu, apie mūsų privatumą, gyvenimo prasmę ir socialinį elgesį. Menininkas sujungia savo asmenines patirtis ir kolektyvinę istoriją, formuojančią mūsų individualumą erdvėlaikyje, kuriame susipina kultūrinės tradicijos ir šiuolaikinis menas.
place occupied by man within society, through major themes such as freedom, pluralism, determinism, questions linked to history, aesthetics and politics. He also offers his own vision of a dreamlike, spiritual afterlife. His work is a search for existential truth, where thought is transformed into artistic gesture: drawings, paintings, installations, objects, performances, photographs.
Jeanne Kamptchouang’s work is as much about geographical territories in their political and universal dimensions as it is about our privacy, our raison d’être and our social behaviour. The artist constantly merges his own personal experience and the collective history that shapes our individuality, in a spacetime that combines cultural traditions and contemporary art.
nelygybės kupiną pasaulį, kuriame galingieji valdo silpnuosius. Paveikią, plataus spektro A. Kamudzengerere’io kūrybą sudaro tapyba, piešimas, performansai, instaliacijos, videomenas ir grafika. 2017 m. 57-ojoje Venecijos bienalėje
menininko portretai užėmė
visą Zimbabvės paviljono kambarį. Vėlesniais metais jis dalyvavo 11-ojoje Bamako bienalėje, 13-ojoje Dakaro bienalėje ir 13-ojoje Kairo bienalėje. Jo darbų buvo įtraukta į parodas „Zeitz MoCAA“ Keiptaune, „Kunsthaus“ Hamburge, 5-ojoje Maskvos bienalėje ir naujajame Humboldtų forume Berlyne.
where the powerful dominate over the vulnerable. Admire Kamudzengerere has gone on to create a powerful and broad range of works that consists of painting, drawing, performance, installation, video, and printmaking. In 2017, at the 57th Venice Biennale, Admire Kamudzengerere‘s portraits occupied an entire room of the Zimbabwe Pavilion. In the following years, he went on to participate at the 11th Bamako Biennial, 13th Dakar Biennial, and 13th Cairo Biennial. He has been included in exhibitions at the Zeitz MoCAA in Cape Town, Kunsthaus Hamburg, the 5th Moscow Biennial, and the new Humboldt Forum in Berlin.
Admire Kamudzengerere
Admire Kamudzengerere
(g. 1981 m. Hararėje, Zimbabvėje) – šiuolaikinis menininkas, savo darbuose tyrinėjantis tapatybę, politiką ir visuomenę. Įgyvendindamas projektus, menininkas dažnai atsispiria nuo daugialypių socialinių struktūrų ir problemų, su kuriomis pastarąjį dešimtmetį kovoja Zimbabvė. Dirbdamas su įvairiomis medijomis, jis dažnai parodo
Hamedine Kane
Admire Kamudzengerere
(b. 1981 in Harare, Zimbabwe) is a contemporary artist whose work delves into themes of identity, politics, and society. His artistic exploration is frequently influenced by the complex structural and social challenges that have characterized Zimbabwe’s recent history. Working in various media, he often unveils an unequal world
Hamedine Kane (g. 1983 m. Mauritanijoje) yra Senegalo ir Mauritanijos menininkas ir režisierius, gyvenantis tarp Briuselio ir Paryžiaus. Jo kūryboje daugiausia dėmesio skiriama tremčiai, klajonėms, paveldui ir sąmoningumui, atsiradusiam dėl politinių patirčių kai kuriose Afrikos šalyse po nepriklausomybės atgavimo. Jis kvestionuoja dar neseną jų (ypač
Hamedine Kane (b. 1983 in Mauritius) is a Senegalese and Mauritanian artist and filmmaker, living between Brussels and Paris. His work focuses on exile, wandering, heritage and awareness arising from the post-independence political experiences of certain African countries. It questions their recent history, particularly that of Senegal’s, and reflects on its upheavals and aspirations,
Senegalo) istoriją ir apmąsto sukrėtimus bei siekius, susijusius su afronostalgijos ir afroutopijos sąvokomis.
H. Kane’as taip pat domisi afrikiečių, afroamerikiečių ir afrodiasporos literatūros
įtaka politinėms, socialinėms ir aplinkosauginėms iniciatyvoms. Jis buvo vienas iš 2018 m. Dakare vykusios bendradarbiavimo platformos „Mutantų mokykla“ iniciatorių. Jo darbai buvo eksponuoti bienalėse, muziejuose, festivaliuose ir mugėse, įskaitant „Palais de Tokyo“, „Center Pompidou“, 12-ojoje Berlyno bienalėje, 14-ojoje
Dakaro bienalėje, „RAW Material Company Selebe Yoon“ Dakare, 12-ojoje Taipėjaus bienalėje, 7-ojoje Oslo trienalėje, „Le Lieu Unique“ Nante, „Het Nieuwe
Jis yra „Villa Medici 2023–2024“ rezidentas Romoje.
and around notions of Afro-utopia. Hamedine is also interested in the influence of African, African-American and Afro-diasporic literature on political social and environmental commitments. He co-initiated the collaborative platform The School of Mutants in Dakar in 2018. His work has been exhibited at biennials, museums, festivals and fairs, including: Palais de Tokyo, Center Pompidou, 12th Berlin Biennale, 14th Dakar Biennale, RAW Material Company Selebe Yoon in Dakar, 12th Taipei Biennale, 7th Oslo Triennale, Le Lieu Unique in Nantes, Het Nieuwe Instituut in Rotterdam, Sheffield DocFest, IDFA in Amsterdam. He is a resident at the Villa Medici 2023/2024 in Rome.
2020 m. N. Karabinovychius baigė Gento aukštąjį dailės institutą (HISK).
Jis buvo 5-osios Odesos bienalės kuratoriaus asistentas. 2022 m., 2020 m. ir 2018 m. menininkas apdovanotas pirmuoju
„PinchukArtCentre“ prizu.
Menininko darbai buvo plačiai eksponuojami valstybinėse institucijose (M UHKA, Šiuolaikinio meno muziejuje Antverpene, Belgijos žydų muziejuje ir „Bozar“
Briuselyje, „w139“ Amsterdame, „Zamek Ujazdowski“ Varšuvoje, „PinchukArtCenter“ Kyjive ir daugelyje kitų), taip pat galerijose („Hunt Kastner“ Prahoje; „Voloshyn“ Kyjive; „Hit“ Bratislavoje ir kt.).
In 2020, he graduated from the Higher Institute for Fine Arts (HISK) in Ghent. Karabinovych was an assistant curator of the 5th Odesa Biennale. In 2022, 2020 and 2018, he was awarded the first PinchukArtCentre Prize.
His work has been shown extensively at public institutions (M UHKA, Museum of Contemporary Art in Antwerp, Belgium, Jewish Museum in Bozar, Brussels, w139 in Amsterdam, Zamek Ujazdowski in Warsaw, Pinchuk Art Centre in Kyiv, and many others) and in galleries (Hunt Kastner gallery in Prague, Voloshyn Gallery in Kyiv, Hit Gallery in Bratislava and others).
Nikolay Karabinovych
Medijų, su kuriomis dirba
Nikolay Karabinovych
(g. 1988 m. Odesoje, Ukrainoje), įvairovė išties įspūdinga – tai ir vaizdo instaliacija, ir performansas, taip pat garsas ir skulptūra. Jis tyrinėja Rytų Europos socialinę istoriją, jos kolektyvinę ir asmeninę atmintį, šiam procesui pasitelkdamas analitines, konceptualias ar intervencines metodikas.
Mohammad Omar Khalil
Nikolay Karabinovych
(b. 1988 in Odesa, Ukraine) works across various media such as video installation, performance, sound, and sculpture.
He explores the social histories of Eastern Europe, approaching collective and personal memory by means of analytical, conceptual or interventionist tactics.
Mohammad Omar Khalil
(g. 1936 m. Chartume, Sudane) nuo 1967 m. gyvena ir dirba Niujorke. M. O. Khalilas yra vienas svarbiausių šiuolaikinių arabų pasaulio tapytojų, padaręs įtaką dviem regiono menininkų kartoms. Ieškanti dialogo tarp skirtingų kultūrų, jo daugiau nei keturiasdešimt metų trunkanti tapybos ir grafikos kūrėjo veikla užima privilegijuotą vietą šiuolaikinio
Mohammad Omar Khalil
(b. 1936 in Khartoum, Sudan) has lived and worked in New York City since 1967. Khalil is one of the Arab world’s most important contemporary painters, having influenced two generations of regional artists. His work, spanning over forty years and the disciplines of both painting and print-making, holds a privileged position in the canon of modern Arab art
arabų meno kanone. Didelę įtaką jam padarė kelionės po Afriką ir Artimuosius Rytus bei Europos meno istorija, į kurią jis gilinosi studijuodamas Italijoje. Įkvėptas šių patirčių, M. O. Khalilas sukūrė novatorišką meno formą, kurioje tradicijos elementai ir raštai susilieja su popartu ir smulkiąja grafika.
Pats būdamas grafikos meistras, M. O. Khalilas taip pat dirbo su ofortu, naudodamas senąją Europos meistrų techniką. Jis sukūrė absoliučios juodos spalvos paletę, išgaudamas pirmapradį paprastumą. Menininko darbuose juoda spalva diktuoja jo kosmopolitinių pastabų ir estetinių intervencijų amplitudę, anksčiau ar vėliau atsiduriančią spalvingesnėse drobėse.
as it searches for a dialogue between dissimilar cultures. Profoundly influenced by his travels throughout Africa and the Middle East, and the European art history that he was immersed in during his studies in Italy, Khalil has brought to life a pioneering form of art, in which elements and patterns from tradition merge with pop art and fine prints.
A master print-maker in his own right, Khalil has also been working with etching throughout his whole career, using the age-old technique of the European masters. He has developed a composite grammar of omnipresent blackness, retrieving a primal simplicity as both the preferred site for his cosmopolitan observations and the stage for his many aesthetic interventions, which sooner or later find their way into the more colorful canvases.
būdelėse. Jose ant sienų ir stalų montuoja popieriaus ar drobės lapus, kurie ilgainiui pasidengia interaktyviais ženklais, užrašais ir pėdsakais –šiuos ženklus asmenys įrašo ir palieka judėdami per erdvę, kalbėdami telefonu ir laukdami, kol jų skambučiai bus sujungti su po visą pasaulį išsimėčiusiais taškais. Šios kabinos – tai linijos, pasiekiančios tolimas vietas, praeitį ir ateitį, tai esamo ryšio talpyklos. Kabinas menininkas lanko kiekvieną savaitę ir dirba su visais ten rastais vaizdais.
Galiausiai, kai jaučia, kad kompozicijos jau tam tinkamos, nukabina ir išsigabena jas užbaigti savo studijoje. Šis procesas užtrunka skirtingai, priklausomai nuo būdelės vietos ir naudojimo intensyvumo.
Savo darbuose
E. Kifleyesus tyrinėja laiko ir vietos ryšius, laikinumą, prasmę, skirtumus ir panašumus. Šios telefono būdelės taip pat yra susijusios
time become covered with interactive marks, notations and traces that individuals record and leave as they pass through the space, talk on the telephones and wait for their calls to connect to all points of the globe. These cabins are the lifelines to people’s distant places, past and future, the containers of present connection. He visits the cabins every week and often collaborates with whatever imagery he finds there. Finally, he removes the supports from the walls when he feels they are ready to complete in the studio. This process takes different amounts of time depending on the location and intensity of the cabin use.
His work is about investigating connections, transience, meaning, differences and similarities between time and place. These telephone booths are also connected to Internet, video games and fax machines. They are charged with the
Ermias Kifleyesus
Ermias Kifleyesus (g. 1974 m. Adis Abeboje, Etiopijoje) –belgų menininkas, gyvenantis ir kuriantis Briuselyje (Belgija). Jis piešia, tapo, kuria filmus ir instaliacijas, dirba savarankiškai ir bendradarbiauja įvairiuose kūrybiniuose projektuose.
Nuo 2006 m. E. Kifleyesus dirba prie projekto, įgyvendinamo tarptautinio susisiekimo telefonų
Ermias Kifleyesus (b. 1974 in Addis Abeba, Ethiopia) is a Belgian artist, living and working in Brussels. He makes drawings, paintings, films and installations, and works independently as well as collaboratively.
Since 2006, he has been working on a project located in international telephone cabins where he installs pieces of paper or canvas on the walls and tables that over
su internetu, vaizdo žaidimais ir fakso aparatais. Jos įkrautos ryšio su visu pasauliu svarba. Ženklai būdelėse primena urvų tapybą, faktų ir fikcijos įrodymus, sąmoningus ir nesąmoningus brūkšnelius, skaičius, kodus, poreikius ir svajones, kiekvienas ženklas yra užfiksuotas gyvenimo fragmentas. Baigti darbai yra sudėtingi, juose persipina piešinėliai, tekstai ir vaizdai, taip pat reikšmės, kuriose glūdi būties ir nebūties atgarsiai. Paviršiai dinamiški, kupini nesibaigiančių istorijų, kartais net pradurti ir vėl užtaisyti. Darbai veikia kaip emocijų ir labai žmogiško impulso palikti nuosavo gyvenimo įrodymus talpyklos. Šie žmonių, laiko ir visuomenės pėdsakai –tai menininką įkvepiantys atspirties taškai, kartu ir šiuolaikinės, tarpusavyje susijusios istorijos, pagerbiančios miesto gyvenimą ir begalinius žmonių ryšius pasaulyje.
importance of connection to everywhere in the world.
The cabin marks are akin to cave paintings, evidence of fact and fiction, conscious and unconscious scribbles, numbers, codes, needs and dreams, each mark is a fragment of recorded life. The final works are complex, interwoven with layers of doodles, text and imagery, as well as meanings that hold echoes of absence and presence. The surfaces are dynamic with seemingly infinite varieties of material, even punctured and mended at times.
The works are containers of emotion and the very human impulse to leave evidence of unique lives. These traces of people, time and society are the artist’s inspirational springboards, they are contemporary interlinked histories honouring urban lives and the infinite connections between the people of the world.
Nino Kvrivishvili
Nino Kvrivishvili (g. 1984 m. Tbilisyje, Sakartvele) – Sakartvelo menininkė, gyvenanti ir kurianti gimtinėje. Ji studijavo tekstilės dizainą Tbilisio valstybinėje dailės akademijoje, yra surengusi daug parodų savo gimtojoje šalyje ir už jos ribų. N. Kvrivishvili kuria tekstilės instaliacijas. Jos kūriniuose daugiausia dėmesio skiriama pokyčių procesams,
Nino Kvrivishvili (b. 1984 in Tbilisi, Georgia) is a Georgian artist based in Tbilisi, Georgia. She studied textile design at the Tbilisi State Academy of Arts and has exhibited extensively locally and internationally. Nino works with textile installations. Her works are focused on the process of change, investigation of history by transforming traditional textile making
Žilvinas Landzbergas
Žilvino Landzbergo (g. 1979 m. Kaune, Lietuvoje) kūryboje medžiagos, spalvos ir šviesos svarba bei jų teikiamos nuorodos susipina
į nedalomą konceptualų darinį. Ankstyvojoje autoriaus kūryboje medžiagos traktuojamos kaip nuorodos
į socialinius kontekstus, o iš jų pagaminti objektaidaiktai kuria socialinius portretus. Menininko
In the works of Žilvinas Landzbergas (b. 1979 in Kaunas, Lithuania), the significance of material, color, light, and the references they evoke, are intricately woven into an inseparable conceptual unit. In his early works, materials are not merely elements, but serve as references to social contexts, with the resulting objects forming social portraits. Transforming
istorijos tyrinėjimams, tradicinės tekstilės gamybos transformacijai į šiuolaikinį meną tiek formaliai, tiek ir konceptualiai.
Menininkė yra surengusi daug parodų Sakartvele ir užsienyje, įskaitant personalines parodas muziejuje „Wäschefabrik“ Bylefelde (Vokietija), galerijoje „Melike Bilir“ Hamburge, „Binz39“ Ciuriche (Šveicarija), Valstybiniame šilko muziejuje Tbilisyje ir KKKC, Klaipėdoje.
Jos darbai buvo įtraukti į tokias grupines parodas kaip SILK“ GAD „Giudecca Art District“ galerijoje Venecijoje, „Reflected Positions“ Valstybiniame šilko muziejuje Tbilisyje, „Story as a Woven Carpet“, „68 projects“ „Galeriekornfeld“ Berlyne, „Keeping the Balance“ „Ludwig“ muziejuje Budapešte, „Objects of Attention“ Estijos taikomosios dailės ir dizaino muziejuje ir daugelyje kitų.
into contemporary art, both formally and conceptually.
Nino Kvrivishvili has exhibited extensively in Georgia and abroad, including the artist’s solo exhibitions at the Museum Wäschefabrik in Bielefeld (DE), Gallery Melike
Bilir in Hamburg (DE), Binz39 in Zurich (CH), State Silk Museum in Tbilisi (GE) and KCCC in Klaipeda (LTU).
Her works were included in group exhibitions such as “SILK” at GAD (Giudecca Art District) Gallery in Venice, Italy, “Reflected Positions” at the State Silk Museum in Tbilisi, Georgia, “Story as a Woven Carpet”, “68 projects” by GALERIEKORNFELD in Berlin, Germany, “KEEPING THE BALANCE” at the Ludwig Museum in Budapest, Hungary, “Objects of Attention” at the Estonian Museum of Applied Art and Design and many more.
sukurtos instaliacijos erdvę transformuoja į situacijas, turinčias savo vietą ir laiką, kur ryšiai tarp atskirų elementų kuriami pagal pasakos logiką: linijinį pasakojimą
keičia virsmų ir nuorodų grandinės, nepateikiančios
aiškių teiginių. Į kūriniuose
įrašytų socialinių ar istorinių kontekstų apmąstymus bei kritiką autorius įpina ir savo asmenines patirtis, kurios lieka neatskleistos žiūrovams.
Vėlyvuosiuose kūriniuose, kur itin svarbus konceptualus tęstinumas, menininkas atsigręžia į mitinį mąstymą, demiurgišką – pradinį kūrybinį – pradą, apmąsto juos šiandieninės (vartotojiškos) kultūros kontekste. Taip greta objektų, pagamintų iš tokių natūralių medžiagų kaip medis, simbolizuojančių nebepasiekiamo mitinio mąstymo laiką, atsiranda pigių, nepatvarių medžiagų, sintetinių spalvų, į bendrą kūrinių struktūrą įrašančių kičo elementus. Paslaptingos,
space into nuanced situations with their own temporal and spatial dimensions, Landzbergas’ installations construct relationships among individual elements akin to the logic of a fairy tale. Linear narratives give way to chains of transformations and references that resist clear statements.
In the artist’s reflection and critique of social or historical contexts, personal experiences are interwoven, remaining undisclosed to the audience. In his later works, marked by conceptual continuity, Landzbergas turns his attention to mythical thinking and demiurgic, creative origin, contemplating them within the framework of contemporary (consumer) culture. Natural materials like wood, symbolizing a bygone era of mythical thinking, coexist with cheap, non-durable materials and synthetic colors, introducing elements of kitsch into the overall structure of the works. The enigmatic, at times nihilistic
kartais net nihilistinės nuotaikos Ž. Landzbergo kūriniai persunkti tylaus humoro ir ironijos.
Pastaruoju metu menininkas
savo veiklą praplečia ir kaip kuratorius – 2020 m. kartu su Marija Repšyte Pamario galerijoje Juodkrantėje kuruotoje parodoje
„Laikrodininkas“ taip pat atpažįstami jo kūrybinio metodo pėdsakai. Atidžiai parinkti, konceptualiai išeksponuoti ir jautriai su šiuolaikinio meno kūriniais suderinti tautodailės darbai tampa dar vienu būdu praplėsti pasakos ir istoriškumo ribas –arba apskritai kvestionuoti jų egzistavimą.
Ž. Landzbergas baigė skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2005–2007 m. praleido podiplominėje rezidencijoje
„Atelier“ Amsterdame. 2017 m. atstovavo Lietuvai 57-ojoje Venecijos bienalėje. Yra surengęs personalines parodas tokiose institucijose kaip
ambiance of Landzbergas’ works carries an undertone of quiet humor and irony. Recently, the artist has expanded his role as a curator. The 2020 exhibition “The Clockmaker”, curated in collaboration with Marija Repšytė at the Pamario Gallery in Juodkrantė, reflects traces of the artist’s creative approach. Folk artworks, carefully selected, conceptually displayed, and thoughtfully combined with contemporary artworks, become another avenue for extending the boundaries of the fairy tale and the historical – or to question their existence altogether.
Žilvinas Landzbergas graduated in sculpture from the Vilnius Academy of Arts. From 2005 to 2007, he participated in a postgraduate residency at Atelier in Amsterdam. In 2017, he represented Lithuania at the 57th Venice Biennale. His solo exhibitions have been hosted by institutions such as the Contemporary Art
Ibrahim Mahama
Vizualaus meno kūrėjas
Ibrahimas Mahama (g. 1987 m. Tamalėje, Ganoje) gyvena ir dirba Akroje, Kumasyje ir Tamalėje. Jo darbai eksponuoti daugelyje tarptautinių parodų, tarp jų – Venecijos bienalė, Sidnėjaus bienalė, Saatchi galerija Londone, K21 galerija
Diuseldorfe, Eli ir Edythe Broadų meno muziejus Mičigane, Tel Avivo meno muziejus Izraelyje ir daugelis kitų.
Visual artist Ibrahim Mahama (b. 1987 in Tamale, Ghana) lives and works in Accra, Kumasi and Tamale. His work has appeared in numerous international exhibitions, including the Venice Biennale, Biennale of Sydney, Saatchi Gallery in London, K21 in Dusseldorf, Eli and Edythe Broad Art Museum in Michigan, Tel Aviv Museum of Art in Israel and many others. Mahama’s best-known
Šiuolaikinio meno centras (Vilnius) ir šiuolaikinio meno
galerija „Modern Art Oxford“ (Jungtinė Karalystė). Jo darbai buvo pristatyti tarptautinėse grupinėse parodose Bratislavos kunsthalėje, „W139“ (Amsterdamas), San Paulo bienalėje, Rygos tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje
RIBOCA 1 2018 m., Paulio Klee centre (ZPK, Bernas), Liverpulio bienalėje, muziejuje „De Hallen“ (Harlemas).
Centre (Vilnius) and Modern Art Oxford (UK). His work has been featured in international group exhibitions at Kunsthalle Bratislava, W139 (Amsterdam), São Paulo Biennial, Riga International Biennial of Contemporary Art RIBOCA 1 (2018), Paul Klee Centre (ZPK, Bern), Liverpool Biennial, and De Hallen Museum (Harlem).
Geriausiai žinomi I. Mahamos darbai – tai ištisų pastatų
aptraukimas naudotų džiuto maišų skiautėmis. Jis perdirba kakavos maišus, kuriuos randa
vietiniuose Ganos turguose, o savo darbus pristato Ganos turguose ir galerijose.
Pasirinkdamas parodų erdves, savo kūriniais jis kritiškai
apmąsto šios medžiagos simboliką ir ją lydinčią vertybių sistemą.
Atstovaujamas Londono galerijos „White Cube“, I. Mahama iš savo meno praktikos gautas pajamas naudoja Ganos kultūros ir švietimo įstaigų veikloms inicijuoti ir remti. Jis ieško būdų, kaip išlaikyti šiuolaikinį Afrikos meną žemyne.
2019 m. Tamalėje jis atidarė menininkų valdomą projektų erdvę „Savannah Centre for Contemporary Art“ (Savanos šiuolaikinio meno centras, SCCA). Vėliau, 2020 m. – didžiulį studijų kompleksą „Red Clay“ netoliese esančioje Jena Kpeng ūkininkų bendruomenėje. Abu
works involve draping entire buildings with a patchwork of reused jute sacks. He repurposes cocoa sacks that he finds in local markets in Ghana. He shows his works in Ghanaian markets as well as galleries. Through his choice of exhibition spaces, his works critically reflect on the value system inherent to these materials. Represented by the bluechip London powerhouse gallery White Cube, Mahama uses proceeds from his art practice to initiate and support cultural and educational institutions in Ghana. He is creating ways to keep contemporary African art on the continent. In 2019, he opened the artist-run project space Savannah Centre for Contemporary Art (SCCA) in Tamale. Later, he opened a vast studio complex, Red Clay, in nearby Janna Kpeŋŋ in 2020. Both sites represent Mahama’s contribution to developing and expanding the contemporary art scene in his home country,
objektai – tai I. Mahamos indėlis
į šiuolaikinio meno scenos kūrimą ir plėtrą jo gimtojoje šalyje, apimantis parodų erdves, mokslinių tyrimų patalpas ir menininkų rezidencijų centrą.
2021 m. I. Mahama pertvarkė renovuotą siloso bokštą Tamalėje į „Nkrumah Volini“ meno centrą.
encompassing exhibition space, research facilities, and an artistresidency hub. In 2021, Mahama transformed a renovated silo in Tamale into the Nkrumah Volini artistic centre.
Marie-Claire Messoumba Manlanbien
Ieva Martinaitytė-Mediodia
Ieva Martinaitytė-Mediodia
(g. 1968 m. Kaune,
Ieva Martinaitytė-Mediodia
(b. 1968 in Kaunas, Lithuania)
Marie-Claire Messoumba Manlanbien (g. 1990 m. Paryžiuje, Prancūzijoje) dirba tekstilės, grafikos, videoperformanso ir instaliacijos srityse. Ji kuria istorijas ir poetinius pasakojimus, įkvėptus daugybės kultūrinių kontekstų, formuojančių „daugialypę tapatybę“. Jos darbuose sinkretiškai derinami įvairūs elementai, kurių simboliai
Marie-Claire Messoumba Manlanbien (b. 1990 in Paris, France) works in a variety of media including textiles, drawing, video-performance and installation. In her work, she creates stories and poetic narratives with a myriad of cultural influences that result in a ‘plural identity’. Her work is a syncretic combination of diverse elements whose symbols
Lietuvoje) gyvena ir kuria Niujorke (JAV) ir Lietuvoje.
1987–1993 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, 1992–1993 m. mokėsi vizituojančio tapytojo Kęstučio Zapkaus klasėje. Dėstytojo paskatinta, kartu su bendraminčiais
įkūrė menininkų grupę „Geros blogybės“. 2001 m. menininkė baigė tapybos magistro studijas Niujorko Hunter koledže. Nuo
2014 m. I. Martinaitytė – viena iš meno erdvės „Sla307 Artspace“
įkūrėjų ir aktyvių programos dalyvių, bendradarbiavo su žinoma Annina Nosei galerija Niujorke (JAV). Eksponavo savo darbus personalinėse ir grupinėse parodose ne tik žymiose JAV galerijose, bet ir daugelyje Europos šalių –Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje, Rumunijoje, Suomijoje. Autorės kūrinių yra įsigiję meno fondas „Lewben Art Foundation“, MO muziejus Vilniuje, privatūs kolekcininkai Europoje ir JAV.
lives and works in New York (USA) and Lithuania. From 1987 to 1993, she studied at the Vilnius Academy of Arts, and from 1992 to 1993, she continued her studies with a visiting painter Kęstutis Zapkus. In 2001, the artist graduated from Hunter College in New York with a Master’s degree in painting. Since 2014, Martynaitytė-Mediodia has been a co-founder and active participant of the Sla307 Artspace, and collaborated with the well-known Annina Nosei Gallery in New York (USA). She has exhibited her work in solo and group exhibitions not only in prominent galleries in the USA, but in many European countries as well, including Lithuania, France, Italy, Romania and Finland to name a few. The artist’s works have been acquired by the Lewben Art Foundation, MO Museum in Vilnius, private collectors in Europe and the USA.
tyrinėjami kvestionuojant moteriškumo teritorijas ir santykį su amatų tradicijomis modernizuotoje visuomenėje.
2019 m. M.-C. Messoumba Manlanbien buvo atrinkta „FoRTE“ stipendijai gauti.
Ji dalyvavo 38-ojoje
tarptautinėje EVA bienalėje (Limerikas, 2018), meno mugėje „Artissima“ (Turinas, 2018) ir 6-ojoje „ART X Lagos“ (Lagosas, 2021).
2023 m. „Palais de Tokyo“
Paryžiuje surengė personalinę menininkės parodą.
she explores, questioning the territories of femininity as much as the relationship to craft traditions in a modernised society. She was selected for the FoRTE grant in 2019 and participated in the 38th EVA International Biennial (Limerick, 2018), Artissima, the international fair of contemporary art (Turin, 2018), and the 6th ART X Lagos (Lagos, 2021). In 2023, Palais de Tokyo in Paris hosted a solo exhibition of the artist.
Louisa Marajo
Louisa Marajo (g. 1987 m. Martinikoje) yra įvairių medijų kūrėja. Gyvendama tarp Martinikos ir Paryžiaus, ji kuria daugiasluoksnę atmintį, palaipsniui atsiskleidžiančią daugybėje jos instaliacijų.
Jūros motyvas yra labai svarbi jos tyrimų dalis: ji simbolizuoja skaldančių sienų įveikimą ir tiltą, jungiantį tėvynę Afriką ir jos palikuonis, Karibų jūros gyventojus. Jos
Menininkė dirba tarp Paryžiaus ir Martinikos, kur 2023 m. įsikūrė jos pagrindinė
studija: tai ta pati vieta, kur ji pradėjo tapyti 2005 m. – senoji jos tėvo studija. Praeitis, dabartis ir ateitis yra susijusios.
Guadeloupe” where the images of the catastrophe of this 1989 hurricane are related to the energy of reconstruction. How to create hope in chaos? Like flowers growing on ruins.
She works between Paris and Martinique, where her main studio is located: it is the same place where she began to paint in 2005, her father’s old studio. Past, present and future are connected.
Louisa Marajo (b. 1987 in Martinique) is a multi-media artist, living between Martinique and Paris. Her work is a construction of a multiple memory with many layers articulated in her installations. The figure of the sea is very important in her research: it represents the overcoming of compartmentalizing borders and the bridge linking Africa,
darbai, sudaryti iš daugybės nuotraukų, piešinių, paveikslų ir skulptūrų, panardina mus į labirintą, kuriame viskas susimaišo ir transformuojasi iš vieno laikotarpio į kitą, taip pat mus klaidina savo tvarkinga ir kartu chaotiška būtimi. Būdama diasporos vaikas, L. Marajo kvestionuoja savo pačios istoriją ir analizuoja besikeičiančio pasaulio, kuriame tapatybė yra daugialypė, būklę.
Nuo 2018 m. ji domisi ekologine katastrofa, kurią reprezentuoja rudųjų dumblių plitimas Karibų jūroje. Menininkė sieja šį marą su dabartiniu migracijos chaosu: kaip priimti tai, ką atmetame? Kaip įveikti entropiją? Jos susižavėjimas tuo, kas vadinama „chaosu“, kyla iš knygos „Uraganas Hugo nusiaubė Gvadelupą“, kurioje šio 1989 m. uragano katastrofos vaizdai kontrastuoja su po jo kilusia atstatymo energija. Kaip sukurti viltį chaose? Kaip gėlės auga ant griuvėsių?
the motherland and its descendants, the inhabitants of the Caribbean. Compiling numerous photos, drawings, paintings, and sculptures, her work immerses us into a labyrinth where everything blends and evolves, transitioning from one temporality to another, creating a disorientation that is simultaneously chaotic and orderly. As a child of the diaspora, Marajo interrogates her own history to scrutinize the state of the evolving world, where identity is manifold.
Since 2018, she has been interested in the ecological disaster represented by the proliferation of sargassum in the Caribbean Sea. The artist associates this plague with the current migratory chaos: how to welcome what we reject? How to overcome entropy? Her fascination for what is called “chaos” comes from her first book in hand: “Hurricane Hugo devastates
Hassan Musa (g. 1951 m.
El Nuhude, Sudane) yra vaizdų kūrėjas, rašytojas ir meno mokytojas. 1974 m. jis baigė Chartumo (Sudanas) vaizduojamojo ir taikomojo meno koledžą, o 1990 m. Monpeljė (Prancūzija) įgijo meno istorijos daktaro laipsnį. H. Musos darbai eksponuojami visame pasaulyje. Jis taip pat paskelbęs įvairių kritinių
Hassan Musa (b. 1951 in El Nuhud, Sudan) is an image maker, a writer and an art teacher. In 1974, he graduated from the College of Fine and Applied Arts in Khartoum (Sudan) and in 1990, obtained a PHD in art history in Montpellier (France). His art work is exhibited around the world. He publishes critical texts in various reviews including
Hassan Musa
tekstų tokiuose leidiniuose kaip „Les Temps Modernes“, „Africultures“, „Critical interventions“ ir „M@gm@“.
Jaanus Samma
Jaanus Samma (g. 1982 m. Taline, Estijoje) –Taline gyvenantis vizualiųjų menų kūrėjas. Jo kūrybą sudaro nuotraukos, instaliacijos ir vaizdo įrašai lyčių ir queer studijų temomis. Šiuo metu jis domisi istorija,
Les Temps Modernes, Africultures, Critical interventions and M@gm@.
Anastasia Sosunova
Jaanus Samma (b. 1982 in Tallinn, Estonia) is a visual artist based in Tallinn, Estonia. His body of work includes photos, installations and videos with topics grounded in gender and queer studies. His current
Anastasia Sosunova (g. 1993 m. Ignalinoje, Lietuvoje) – Vilniuje gyvenanti vizualiojo meno kūrėja. Tarpdisciplininę jos praktiką, jungiančią vaizdo įrašus, instaliacijas, grafiką ir skulptūrą, formuoja asmeninės istorijos ir jų sąsajos su platesnėmis kultūrinėmis, ekonominėmis ir dvasinėmis struktūromis. Jos darbuose ypač daug dėmesio skiriama ryšiams, kurie ir formuoja
Anastasia Sosunova (b. 1993 in Ignalina, Lithuania) is a visual artist based in Vilnius. Sosunova’s multidisciplinary practice, combining video, installation, graphics and sculpture, grows from personal stories and their entanglements within broader cultural, economical and spiritual structures. Her work focuses in particular on the bonds around which
etnografija ir muziejininkyste, taip pat pasakojimais, atsirandančiais šių trijų sričių sankirtoje. Naujausiuose projektuose menininkas tyrinėja muziejų kaip autentiškos istorijos kūrimo ir kultūrinių kanonų įtvirtinimo įrankį. Kvestionuodamas nacionalinį paveldą, jis rado būdų, kaip praplėsti tapatybės formavimosi perspektyvas ir pasiūlė įvairių praeities kontekstualizavimo alternatyvų.
fields of interest include history, ethnography and museology as well as narratives used at the intersection of the three. In his most recent projects, he has explored the museum as a tool for establishing authentic histories and asserting cultural canons. In queering national heritage, he has found ways of broadening the perspectives on identity formation and offered alternative ways of contextualising the past.
bendruomenes – nuo vietinio liaudies meno iki socialinių kaimynijų ir religinių organizacijų. Menininkė stebi dažnai atsaku į kitas vertybes ar būtybes tampantį šių grupių formavimąsi, jų tolesnį gyvavimą, paremtą bendru požiūriu, ritualais, tradicijomis ir kolektyviniais susitarimais.
A. Sosunova baigė grafikos bakalauro ir skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Žymesnės
personalinės ir duetu kurtos parodos pristatytos „Eastcontemporary“ galerijoje Milane (2023), „Cell Project Space“ Londone, „SixtyEight Art Institute“ Kopenhagoje (2022), „Britta Rettberg“ galerijoje Miunchene, Niujorko „New Museum“ programoje „Screens Series“, „Swallow“ Vilniuje (2021), „Kogo“ Tartu (2019) ir „Editorial“ Vilniuje (2018). Menininkės darbai eksponuoti Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, „Konstmuseum“ Malmėje ir Tarptautiniame Oberhauzeno
communities are forged, from local vernacular art to social neighbourhoods and religious organisations. She observes how these closed groups are developed, often in reaction to other values or beings, and how they subsist through shared sentiments and the development of rituals, traditions and collective agreements. Sosunova graduated from the Vilnius Academy of Arts with BA in Graphic Arts and MA in Sculpture. Notable solo and two-person exhibitions have been presented at Eastcontemporary in Milan (2023), Cell Project Space in London and SixtyEight Art Institute in Copenhagen (2022), Britta Rettberg in Munich, Screens Series programme at the New Museum in New York, Swallow in Vilnius (2021), Kogo in Tartu (2019) and Editorial in Vilnius (2018). She has exhibited work at the National Gallery of Art in Vilnius, Malmö Konstmuseum and
trumpų filmų festivalyje (2022), Paryžiaus Pompidou centro programoje „Prospectif Cinéma“, Prahos šiuolaikinio meno centre „FUTURA“, 14-ojoje Baltijos trienalėje Vilniuje (2021).
The International Short Film Festival in Oberhausen (2022), Prospectif Cinéma programme at the Centre Pompidou in Paris, FUTURA Contemporary Art Centre in Prague, Baltic Triennial 14 in Vilnius (2021).
Tarp A. Součkovos personalinių parodų išskirtinos „Kupferstisch Kabinett”
Dresdene ir „Label201“ Romoje. Ji pasirodžiusi Nacionaliniame
teatre Prahoje, „Oktagon“, HfBK Dresdene, „CCI
theory, and reflections of philosophers of ecology.
Adéla Součková
Adéla Součková (g. 1985 m. Čekijoje) savo darbuose nagrinėja skirtumą tarp folklorizuotų tradicijų ir išgyventos tikrovės Europos
Adéla Součková’s (b. 1985 in Czech Republic) work draws on the disconnection between folklorized traditions and the lived reality in post-
Fabrika“ Maskvoje ir kitose erdvėse. Kartu su dar dviem autoriais ji išleido knygą, dalyvavo grupinėse parodose
Nacionalinėje galerijoje Prahoje, „trafo“ Budapešte, „TRAFO“
Ščecine, Taikomosios dailės
muziejuje Prahoje, Gyvojo meno muziejuje Reikjavike ir „Bozar“
Briuselyje. 2018 m. ji buvo
įtraukta į trumpąjį sąrašą gauti
Cholupetsky apdovanojimą jauniesiems vaizduojamųjų menų kūrėjams. A. Součková yra dalyvavusi rezidencijose „Art-in-General“ Niujorke, JAV, „Awagami“ Šikoku, Japonijoje, Šilko muziejuje, Tbilisyje, Sakartvele, „Sesama“ Džokjakartoje, Indonezijoje, „Hablar en Arte“ Madride, Ispanijoje. Pastaruosius dvejus metus ji vadovauja studijai Prahos dailės akademijoje.
Her solo exhibitions include Kupferstisch Kabinett in Dresden and label201 in Rome. The artist performed at the National Theatre in Prague, Oktogon Art Gallery in Dresden and CCI Fabrika in Moscow among others. She published a three-author book and has exhibited in group shows at the National Gallery in Prague, trafo in Budapest, TRAFO in Sczeczin, Museum of Applied Arts in Prague, Living Art Museum in Rejkjavík, Bozar in Brussels. In 2018, she was shortlisted for the Chalupecky Award. Součková undertook residencies at the Art-in-General in NYC, USA, Awagami in Shikoku, Japan, Silk Museum in Tbilisi, Sesama in Yogyakarta, Indonesia, and Hablar en Arte in Madrid.
For the past two years, she has lead a studio at the Art Academy in Prague.
kultūrose po Apšvietos periodo. Menininkė bando atsiriboti nuo kolonijinės mąstysenos, susiformavusios augant ir mokantis Vidurio Europoje. Dažnai dirbdama su tradicinėmis medžiagomis ir sutelkdama dėmesį į natūralius procesus, ji taip pat iš naujo siekia įvertinti savo santykį su kraštovaizdžiu. Skatinama susirūpinimo alternatyviais mąstymo būdais, mitologijomis ir simboliais, A. Součková nagrinėja žmogaus santykio su jo kultūrine, gamtine ir ekologine aplinka krizę. Ji siekia, kad žmogus suvoktų kraštovaizdžio egzistavimą.
Esminė A. Součkovos išraiškos priemonė yra piešinys, tačiau jos kūriniuose medija prisitaiko prie temos: piešinius, objektų instaliacijas, vaizdo ir muzikos bendrystę bei jų samplaikas įkvepia įvairūs amatai, tekstas ir performatyvi veikla. Jos teorinis pasirengimas kyla iš feministinės literatūros, kritinės teorijos ir ekologijos filosofų apmąstymų.
enlightenment European cultures. Endeavouring to decolonize the thought system acquired through upbringing and education in Central Europe, she seeks to revisit the relationship to landscape. This is often achieved by employing traditional materials and highlighting natural processes. Driven by the concern towards alternative ways of thinking, mythologies and symbols, Součková addresses the relational crisis of humans to their cultural, natural and ecological environments. She seeks to make the human agent aware of the landscape’s presence.
Součková’s essential means of expression is drawing, however, the medium adapts to the theme: extended crafts, text, and performative practices are the starting point for the blend of drawings, object installations, video, and music collaborations. Her theoretical background derives from feminist literature, critical
Magdalena Birutė Stankūnaitė-Stankūnienė
Magdalena Birutė
Stankūnaitė-Stankūnienė
(g. 1925 m. Oželių k., Lietuvoje, m. 2017 m. Čikagoje, JAV) – lietuvių išeivijos tapytoja, grafikė, rašytoja, meno ir kultūros mecenatė, įvairių projektų įkvėpėja ir rėmėja. Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į Didžiąją Britaniją, kur mokėsi „Mayfair Mannequin“ akademijoje Londone, studijavo
Magdalena Birutė
Stankūnaitė-Stankūnienė
(b. 1925 in Oželiai village, Lithuania, d. 2017 in Chicago, USA) was a Lithuanian expatriate painter, graphic artist, writer, patron of art and culture, as well as an inspiration and supporter of various projects. During the Second World War, she fled to Germany and later relocated to Great Britain, where she studied
Šv. Martyno dailės akademijoje.
1960 m. išvyko į JAV, mokėsi
Čikagos meno institute,
Vytauto Petravičiaus studijoje, „Bogan City“ kolegijoje, Čikagos dailės akademijoje.
Gyvendama išeivijoje tapo
JAV lietuvių bendruomenės
Kultūros tarybos, Amerikos lietuvių dailininkų sąjungos, grupės „Dailė“, Amerikos lietuvių dailininkių draugijos, „Hyde Park“ meno centro asociacijos nare, tvarkė meno archyvą Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje, po
1990 m. rūpinosi jo persiuntimu
į Lietuvos dailės muziejų.
M. B. Stankūnaitės-
Stankūnienės kūryba apima
tapybą, grafiką (daugiausia medžio raižinių), vitražą.
Ankstyvuosiuose grafikos darbuose, turinčiuose primityvizmo bruožų, vyrauja Lietuvos kaimo tematika, vėlesnėje kūryboje atsiskleidžia paslaptingos vizijos, būdingos abstrakčios formos, perteikiančios nuolatinį judėjimą, spalvų kaitą.
at the Mayfair Mannequin Academy in London and at St. Martin’s School of Arts. In 1960, she moved to the USA and continued her studies at the Art Institute of Chicago, Vytautas Petravičius’ studio, Bogan City College, and the Chicago Academy for the Arts.
While in exile, she became a member of the Cultural Council of the Lithuanian-American Community, LithuanianAmerican Artists’ Union, group “Dailė” (“Art”), Lithuanian-American Artists’ Society, and Hyde Park Art Centre Association. She managed the art archive at the Lithuanian Studies and Research Centre in Chicago and, after 1990, oversaw its transfer to the Lithuanian National Museum of Art.
Stankūnaitė-Stankūnienė’s body of work includes painting, graphic art (primarily woodcuts), and stained glass. Her early graphic works, characterized by primitivist features, primarily revolve around themes of the
Lefifi Tladi
Lefifi Tladi (g. 1949 m. Lady Selborne rajone, Pretorijoje, Pietų Afrikos Respublikoje) savo pravardę „Jomo“ gavo Afrikos politinio veikėjo Jomo Kenyattos garbei. Jis – mąstytojas, poetas ir dailininkas. 1966 m. L. Tladi buvo vienas iš „De-Olimpo“
įkūrėjų Ga-Rankuwos miestelyje, esančiame į šiaurės vakarus nuo Pretorijos. Vėliau, 8-ajame dešimtmetyje, „Black
Lefifi Tladi (b. 1949 in Lady Selborne, Pretoria, South Africa), nicknamed Jomo after Jomo Kenyatta, is a thinker, poet and painter. In 1966, Tladi was a co-founder of De-Olympia in the township of Ga-Rankuwa, north-west of Pretoria. Later, in the 1970s, the Black Consciousness Movement’s (BCM) cultural wing, named CUL-COM (Cultural Committee) organised numerous Black art
Tapybos kūriniams būdingas dekoratyvumas, ekspresija, vientisas linijinis ritmas, raiški kompozicija, kontrastingų spalvų deriniai. Menininkė taip pat yra sukūrusi vitražų, mozaikos ir batikos kūrinių.
M. B. StankūnaitėsStankūnienės kūrinių yra Lietuvos nacionaliniame dailės, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės, Biržų, Plungės, Molėtų, Kudirkos Naumiesčio, Rietavo muziejuose, Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo, Vilniaus universiteto, Marijampolės P. Kriaučiūno, Vilkaviškio bibliotekose, Vytauto Didžiojo, Mykolo Romerio universitetuose, Kretingos pranciškonų vienuolyne.
Lithuanian countryside. In her later work, she unveils mysterious visions with distinctive abstract shapes, conveying a sense of constant movement and shifting colours. Her paintings are known for their decorativeness, expressiveness, uniform linear rhythm, expressive composition, and combinations of contrasting colours. The artist has also created stained glass, mosaics, and batik works.
Stankūnaitė-Stankūnienė’s pieces can be found in the Lithuanian National Museum of Art and the National M. K. Čiurlionis Museum of Art, as well as museums in Biržai, Plungė, Molėtai, Kudirkos Naumiestis, Rietavas. Her works are also held at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, Vilnius University, Marijampolė P. Kriaučiūnas Library, Vilkaviškis Library, Vytautas Magnus University, Mykolas Romeris University, and the Franciscan convent in Kretinga.
Consciousness Movement“ (BCM) kultūros sparnas, vadintas CUL-COM (Kultūros komitetu), surengė daugybę juodaodžių meno parodų ir seminarų kai kuriuose svarbiausiuose juodaodžių universitetuose ir mokyklose.
Deja, vos po trejų metų apartheido valdžia jas uždarė.
1976 m. L. Tladi ir kiti BCM menininkai buvo areštuoti ir sulaikyti už dalyvavimą Soweto studentų streikuose, bet paleisti už užsatatą. L. Tladi buvo priverstas išvykti į tremtį ir su kitais menininkais atsidūrė
Botsvanoje. Ten jie įkūrė „Tuka
Cultural Unit“ – kultūrinį junginį, skirtą organizuoti grupines parodas ir palaikyti profesinius ryšius su Pietų Afrikos
Respublikos menininkais.
1977 m. jie dalyvavo mėnesį trukusiame renginyje Festac ’77. Menininkas taip pat dalyvavo kultūrinėse programose su tokiomis grupėmis kaip Medu meno ansamblis ir „Dashiki“. Švedijos diplomatui pamačius jo darbus Botsvanoje,
exhibitions and workshops at some of the major Black universities and schools. Unfortunately, they were closed down after only three years by the apartheid authorities. In 1976, Tladi skipped bail after he and other artists within the BCM were arrested and detained for participating in the Soweto uprising strikes by students. Tladi was forced into exile where he ended up in Botswana with fellow artists. There they established Tuka Cultural Unit, a cultural formation meant for organising group exhibitions as well as sustaining working relations with artists in South Africa. In 1977, they took part in a month-long event, Festac ’77. Tladi also participated in cultural programmes with groups such as the Medu Art Ensemble and Dashiki. A Swedish diplomat saw his work in Botswana and in 1980, the artist received a scholarship to study fine arts and art history at the Gerlesborg School of Fine Art in Stockholm, Sweden.
1980 m. L. Tladi gavo stipendiją studijuoti vaizduojamuosius menus ir meno istoriją Gerlesborgo dailės mokykloje Stokholme (Švedija). 1983–2001 m. menininkas įrašinėjo įvairius muzikinius ir poezijos projektus. 1997 m. jis grįžo į Pietų Afriką, o 2005 m. tapo dokumentinio filmo apie savo gyvenimą „Milžiniški žingsniai“ („Giant Steps“) bendraautoriu. Menininko darbai eksponuojami muziejuose ir galerijose visame pasaulyje, jis ir toliau bendradarbiauja su tokiais garsiais menininkais kaip Kgafela oa Magogodi, Joe Malinga, Moss Mohale, Louis Moholo, Solly Mokolobate, Gibo Pheto, Mohau Kekana ir Abbey Cindi. L. Tladi gyvena Stokholme, bet ir toliau aktyviai dalyvauja meninio ugdymo veikloje, rengia įvairius poezijos ir meno seminarus Pietų Afrikoje ir visame pasaulyje.
Between 1983 and 2001, he recorded various musical and poetry projects. In 1997, the artist returned to South Africa and in 2005, co-wrote the documentary about his life, Giant Steps. Tladi’s works are exhibited in museums and galleries across the globe and he continues to work with several renowned artists such as Kgafela oa Magogodi, Joe Malinga, Moss Mohale, Louis Moholo, Solly Mokolobate, Gibo Pheto, Mohau Kekana and Abbey Cindi. Tladi lives in Stockholm, Sweden but continues to be active in arts education and hosts various poetry and art workshops in South Africa and around the world.
tokias konceptualiai įkrautas medžiagas kaip mokykliniai stalai ir lentos, padangos ar dekoratyvinės gyvūnų skulptūros, jis poetizuoja objektų „dvigubą gyvenimą“ –jų daugialypės interpretacijos galimybes – ir, perkonfigūruodamas bei perdėliodamas į kitas kombinacijas, atskleidžia jų dviprasmiškas reikšmes. Siekdamas suvokti ir kalbėti
apie Pietų Afrikos šiuolaikinės istorijos traumą, K. Wa Lehulere derina fizinius kasinėjimo ir dekonstrukcijos veiksmus su strategijomis, kurios leidžia
laike ir erdvėje bendrauti su rašytojais ir menininkui asmeniškai svarbiais šeimos nariais. Savo parodose iš naujo pristatydamas kitų kūrėjų, kurių indėlis dažnai pripažįstamas tik po mirties, darbus, K. Wa Lehulere atkreipia dėmesį
į kultūrinio ištrynimo politiką ir prašo apsvarstyti atotrūkį tarp individualios (sudėtingos, išgyventos) patirties ir oficialių (sankcionuotų, redukuotų) istorijos aprašymų. Menininko
chalkboards and ceramic dogs, he poeticises the ‘double lives’ of objects – their potential for multiple interpretations – to tease out their ambivalent or subversive meanings through reconfiguration and assemblage.
In an attempt to comprehend and process the trauma of South Africa’s contemporary history, his practice combines physical acts of excavation and deconstruction with strategies of collaboration across time – be it through referencing, re-framing or ‘call-and-response’ – with artists, writers and family members of personal significance. By re-presenting in his exhibitions the work of other practitioners, whose contributions are often only posthumously acclaimed, Wa Lehulere points to the politics of cultural erasure and asks us to consider the gap between individual (complex, lived) experience and official
Kemang Wa Lehulere
Kemang Wa Lehulere (g. 1984 m. Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje) dirba su įvairiomis medijomis, įskaitant skulptūrą, instaliaciją, piešimą ir performansą, kuriuose asmeniniai prisiminimai atsiduria kolektyviniuose pasakojimuose ir kontrastuoja su jais. Savo kūriniams K. Wa Lehulere naudoja rastus objektus ir panaudotas medžiagas. Pasitelkdamas
Kemang Wa Lehulere (b. 1984 in Cape Town, South Africa) works in a variety of media that includes sculpture, installation, drawing and performance. He uses found objects and salvaged materials to create environments and events that situate personal memories within, and in contrast to, collective narratives. Using conceptually loaded materials such as school desks, tyres,
darbas, kuriame kalbama vizualine institucijų kalba, prisideda prie diskurso apie struktūrinį smurtą ir dekolonizuoto švietimo bei teorinių tyrimų skubos.
Iki šiol K. Wa Lehulere surengė personalines
parodas Geteborgo „Konsthall“ (Švedija, 2021), Mančesterio tarptautiniame festivalyje (Jungtinė Karalystė, 2021); „Tate Modern“ (Jungtinė Karalystė, 2019), „Pasquart“ meno centre (Šveicarija, 2018); MAXXI (Italija, 2017), „Deutsche Bank KunstHalle“ (Vokietija, 2017), Čikagos meno institute (JAV, 2016), „Gasworks“, (Jungtinė Karalystė, 2023, 2015), „Galerie Tschudi“ (2023, 2020), „Marian Goodman Gallery“ (2018) ir „Stevenson“ (2018, 2016, 2015, 2012).
Rinktinės grupinės parodos: „Stories of Resistance“ Šiuolaikinio meno muziejuje Sent Luise (2021), „Global(e) Resistance“ „Centre Pompidou“ Paryžiuje (2020), „Beyond the Black Atlantic“
(sanctioned, reductive) accounts of history. Dealing in the visual language of institutions, Wa Lehulere’s work contributes to the discourse around structural violence and the urgency of decolonised education and theoretical research.
To date, Wa Lehulere has had solo exhibitions at Göteborg Konsthall in Sweden (2021), Manchester International Festival in the UK (2021), Tate Modern in the UK (2019), Pasquart Art Centre in Switzerland (2018), MAXXI in Italy (2017), the Deutsche Bank KunstHalle in Germany (2017), the Art Institute of Chicago in the USA (2016), Gasworks in the UK (2015), as well as blank projects (2023), Galerie Tschudi (2023, 2020), Marian Goodman Gallery (2018), and Stevenson (2018, 2016, 2015, 2012).
Selected group exhibitions include “Stories of Resistance” at the Contemporary Art Museum in St. Louis (2021),
Hanoverio „Kunstverein“ (2020), „Ernest Mancoba: I Shall Dance in a Different Society“, „Centre Pompidou“ Paryžiuje (2019), „May You Live in Interesting Times“, 58-oji Venecijos bienalė (2019), „Leaving the Echo Chamber“, 14-oji Šardžos bienalė (2019), „O Triângulo Atlântico“, 11-oji „Mercosulo“ bienalė (2018), „More For Less“, „A4 Arts Foundation“, Keiptaunas (2018), „Tell Freedom“ 15 Pietų Afrikos menininkų „Kunsthal KAdE“, Amersfortas (2018), „Performa 17“, Niujorkas (2017), „Art / Afrique, le nouvel atelier“, „Fondation Louis Vuitton“, Paryžius (2017), „African Odysseys“, „Le Brass Cultural Centre of Forest“, Belgija (2015), 8-oji Berlyno bienalė (2014), „Public Intimacy: Art and Other Ordinary Acts in South Africa“, Yerba Buena menų centre San Franciske (2014), „The Ungovernables“, 2-oji „New Museum“ trienalė, Niujorke (2012), „A Terrible Beauty is Born“, 11-oji Liono
“Global(e) Resistance” at the Centre Pompidou, Paris (2020), “Beyond the Black Atlantic” at Kunstverein Hannover (2020),
“Ernest Mancoba: I Shall Dance in a Different Society” at the Centre Pompidou, Paris (2019),
“May You Live in Interesting Times”, the 58th Venice Biennale (2019), “Leaving the Echo Chamber”, 14th Sharjah Biennale (2019), “O Triângulo Atlântico”, 11th Mercosul Biennial (2018), “More For Less” at A4 Arts Foundation, Cape Town (2018), “Tell Freedom. 15 South African Artists” at Kunsthal KAdE, Amersfoort (2018), “Performa 17”, New York (2017), “Art/ Afrique, le nouvel atelier” at Fondation Louis Vuitton, Paris (2017), “African Odysseys” at Le Brass Cultural Centre of Forest, Belgium (2015), the 8th Berlin Biennale (2014),
“Public Intimacy: Art and Other Ordinary Acts in South Africa” at Yerba Buena Center for the Arts, San Francisco (2014), “The Ungovernables”, the
Niujorke. 2017 m. jis tapo „Deutsche Bank“ Metų menininku, gavo ketvirtąjį Malcolmo McLareno apdovanojimą ir tapo Ateities kartos meno premijos Kyjive (Ukraina) finalininku.
Menininko darbų yra keliose žymiose valstybinėse ir institucinėse kolekcijose, įskaitant Čikagos meno institutą (JAV), „Centre Pompidou“ (Prancūzija), „Deutsche Bank“ (Vokietija), „Es Baluard“ (Ispanija), Hiršhorno muziejų (JAV) ir „Tate London“ (Jungtinė Karalystė).
was Deutsche Bank’s ‘Artist of the Year’, the recipient of the fourth Malcolm McLaren Award and a finalist in the Future Generation Art Prize in Kyiv, Ukraine. His work is represented in several notable public and institutional collections, including the Art Institute of Chicago (USA), Centre Pompidou (France), Deutsche Bank (Germany), Es Baluard (Spain), Hirshhorn Museum (USA) and Tate London (UK).
bienalė (2011) ir „When Your Lips Are My Ears, Our Bodies Become Radios“, „Zentrum Paul Klee“, Bernas (2010). K. Wa Lehulere buvo vienas iš Keiptaune įsikūrusio menininkų kolektyvo „Gugulective“ (2006) įkūrėjų ir vienas iš istorinių rekonstrukcijų centro (2010) Johanesburge steigėjų. 2007 m. jis laimėjo pirmąjį „Spier Contemporary“ apdovanojimą, 2010 m. –„New Contemporaries“ apdovanojimą, 2012 m. –Tollmano vizualiųjų menų
apdovanojimą, 2013 m. jis buvo vienas iš dviejų jaunųjų
menininkų, apdovanotų 15-uoju „Baloise“ meno prizu „Art Basel“ mugėje. 2014 m. menininkas laimėjo pirmąjį tarptautinį Tiberio meno apdovanojimą Dresdene, o 2015 m. tapo „Standard Bank“ vizualiųjų menų jaunuoju menininku. K. Wa Lehulere 2012 m. taip pat yra laimėjęs „Ampersand Foundation“ rezidenciją
2nd New Museum Triennial, New York (2012), “A Terrible Beauty is Born”, the 11th Lyon Biennale (2011) and “When Your Lips Are My Ears, Our Bodies Become Radios” at Zentrum Paul Klee, Bern (2010).
Wa Lehulere was a cofounder of Gugulective (2006), an artist-led collective based in Cape Town, and a founding member of the Center for Historical Reenactments (2010) in Johannesburg. He was the winner of the inaugural Spier Contemporary Award in 2007, the MTN New Contemporaries Award in 2010, and the Tollman Award for the Visual Arts in 2012. He was one of two young artists awarded the 15th Baloise Art Prize at Art Basel in 2013, won the first International Tiberius Art Award Dresden in 2014 and was the Standard Bank Young Artist for Visual Arts in 2015. Wa Lehulere was also the recipient of an Ampersand Foundation residency in New York in 2012. In 2017, he
Yonamine
Yonamine (g. 1975 m. Luandoje, Angoloje) kuria produktyviai, jo įvairialypė meninė praktika apima tapybą, piešimą, grafičius, fotografiją, vaizdo įrašus ir kitas medijas, pavyzdžiui, tatuiruotes ir kūno meną. Menininko daugialypės terpės instaliacijos – tai ir asmeniniai dienoraščiai, ir Afrikos istorijos bei politikos tyrinėjimai. Šiuo metu jo kūryboje dominuoja sudėtingos instaliacijos,
Yonamine’s (b. 1975 in Luanda, Angola) prolific and diverse artistic practice includes painting, drawing, graffiti, photography, video, and other media, such as tattooing and body art. His multimedia installations are both personal diaries and explorations of African history and politics. Currently, his work is articulated by complex installations, large murals, photographs, and
didelės freskos, fotografijos ir vaizdo įrašai. Šiuose darbuose naudojami labai įvairūs objektai ir medžiagos, pavyzdžiui, laikraščiai, serigrafijos, piešiniai, koliažai ir aliuzijos, juose persipina populiariosios kultūros, amerikietiškų filmų, garsenybių, Afrikos žemyno ir pasaulio politinių figūrų vaizdai. Šiame įvairialypiame mišinyje menininkas kuria savitą žodyną, kurį formuoja įvairios aliuzijos ir jo patirties padiktuota pozicija. Yonamine’o darbai buvo eksponuoti tokiose šalyse kaip Meksika, Ispanija, Brazilija ir Zimbabvė bei tokiose erdvėse kaip 52-oji Venecijos bienalė (Venecija, 2007), Cristinos Guerros galerija (Lisabona, 2012 ir 2016), 15-oji Stambulo bienalė (Stambulas, 2017) ir Michaelio Jansseno galerija (Berlynas, 2022). Yonamine’o darbai taip pat įtraukti į Pompidou centro ir Franks-Suss kolekcijas.
videos. In these works, the artist uses an immense range of objects and materials, such as newspapers, serigraphs, drawings, collages, and traces where images from popular culture, American films, personalities that populate the masses, and political figures of the African continent and the world overlap. In this great mixture, the artist builds a peculiar vocabulary on these references and his own positions. Yonamine’s art has been displayed in such countries as Mexico, Spain, Brazil, and Zimbabwe, and in such spaces as the 52nd Venice Biennale (Venice, 2007), Cristina Guerra Gallery (Lisbon, 2012 and 2016), the 15th Istanbul Biennial (Istanbul, 2017) and Michael Janssen Gallery (Berlin, 2022). Yonamine’s works have also been included into the Centre Pompidou and Franks-Suss collections.
bienalėje 2013 m., „Sukurto atsako į nebuvimą muziejaus“ (Museum of Manufactured Response to Absence) kolekcijas ir intervencijas
2012–2014 m., o 2022 m. prisidėjo prie Singapūro bienalės kuravimo.
2012 m. A. Younis kartu su kolegomis įkūrė „Kayfa ta“ – nepriklausomą leidyklą, skirtą tyrinėti, eksponuoti ir publikuoti per nepriklausomus leidybos projektus. Ji yra viena iš Berlinalės „Išplėsto forumo“ (Forum Expanded) skyriaus vadovų, Kelne
įsikūrusios Pasaulio meno akademijos (Akademie der Kunst der Welt) meno vadovė ir Niujorko universiteto Abu Dabyje Maurido arabų centro meno studijoms (Mawrid Arab Center for the Study of Art) mokslininkė.
interventions of the Museum of Manufactured Response to Absence (2012–2014), and co-curated the Singapore Biennale (2022). In 2012, Younis co-founded Kayfa ta, an independent publishing initiative researching, exhibiting and publishing on and through independent publishing endeavours. She is co-section head of Berlinale’s Forum Expanded, Artistic Director of Akademie der Kunst der Welt (Cologne), and Research Scholar at al Mawrid Arab Center for the Study of Art at New York University Abu Dhabi.
Ala Younis
Ala Younis (g. 1974 m. Kuveite) yra yra menininkė, užsiimanti kuratorystės, kino ir leidybos projektais. Jos darbai eksponuoti autorinėse parodose Amane, Dubajuje, Šardžoje, Niujorke, Londone ir Sevilijoje, taip pat grupinėse parodose, tarp jų – Venecijos, Stambulo, Gvangdžu, Uralo ir Orleano bienalėse.
Menininkė kuravo pirmąjį Kuveito paviljoną Venecijos
Ala Younis (b. 1974 in Kuwait) is an artist with curatorial, film and publishing projects. She presented her work in solo shows in Amman, Dubai, Sharjah, New York, London and Seville, and group exhibitions, including biennials in Venice, Istanbul, Gwangju, Ural and Orleans. She curated the first Kuwaiti Pavilion at the Venice Biennale (2013), the collection and
Martin Zetová
Martin Zetová (g. 1959 m. Prahoje, Čekijoje, kaip Martin Zet) – čekų vizualiųjų menų ir multimedijų menininkas, performansų atlikėjas ir skulptorius, jis piešia, fotografuoja, kuria vaizdo įrašus ir knygas. 2013 m. jam buvo įteikta „Umělec má cenu“ premija, kurią skiria jaunieji vizualaus meno kūrėjai, kritikai ir teoretikai įkvepiantiems vyresnės kartos atstovams.
Martin Zetová (b. 1959 in Prague, Czech Republic as Martin Zet) is a Czech visual and multimedia artist, primarily known as a performer and sculptor. His artistic repertoire also encompasses drawings, photographs, videos, and artist’s books. In 2013, he received the ‘Umělec má cenu prize’ prize (Artist Has a Prize), which is awarded by young visual artists, critics
Savo kūryboje M. Zetová derina asmenines ir socialiai angažuotas temas. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti jo ilgalaikius meninius tėvo Milošo Zeto skulptūrinio palikimo tyrimus, kuriuose jis atkreipė dėmesį į sąsajas su laikotarpiu ir asmeniniu kontekstu, lemiančias jų kūrybą ir ideologinę kryptį. Ypač konceptualūs jo darbai grindžiami laikinumo, medžiagiškumo ir atminties angažavimu, taip pat humoru ir metaforišku hiperbolizavimu. and theorists to inspiring members of older generations. In his work, Zetová combines personal and socially engaged themes. For instance, he conducts long-term artistic research into the sculptural legacy of his father, Miloš Zet, highlighting the links to the period and personal context that influence their creation and ideological focus. His strongly conceptual work is based on an engagement with temporality, materiality and memory, as well as humour and metaphorical hyperbole.
Artumo geografija Long-distance Friendships
Inga Lāce, Alicia Knock
14-osios Kauno bienalės kuratorės
Curators of the 14th Kaunas Biennial
Įvairiose Kauno vietose, taip pat Rygoje ir Liublianoje eksponuojamoje parodoje pasakojama apie pasipriešinimą, atsparumą ir tarptautinį solidarumą tarp
Afrikos ir Rytų Europos, kur mažos draugystės ir susitikimų istorijos tampa atspirties tašku šiuolaikiniams aljansams.
Įsigilindama į nebeveikiančias infrastruktūras, paroda suteikia galimybę iš naujo įsivaizduoti praeitį, kad būtų galima pakeisti dabartį: kokias strategijas galime pasitelkti, kad atgaivintume „bendrystės“
(kaip ją vadina vienas iš dalyvaujančių menininkų
Georges’as Adéagbo) pėdsakus? Pėdsakus, kuriuos galima rasti apgriuvusiose erdvėse, dažnai susijusiose su įvairių laikotarpių ideologija.
Kokį naują dialogą būtų galima užmegzti, kuo jis būtų pagrįstas – mainais ir dovanomis ar susiskaldymu, vertėjavimu ar neskaidrumu?
Šalia apleistų XIX a. kareivinių, kurias Ibrahimas
Together with its sister projects in Riga and Ljubljana, this exhibition, spread across various locations in Kaunas, engages with stories of resistance, resilience, and transnational solidarity between Africa and Eastern Europe, where microhistories of friendships and encounters become the starting point for contemporary alliances. By digging into defunct infrastructures, the exhibition provides opportunities for reimagining the past in order to divert the present: what strategies do we have for resurrecting any traces of “communion” (as Georges Adéagbo, one of the participating artists, describes it) that might be found in collapsed spaces previously used for military purposes or embedded with soviet ideologies? What new kinds of dialogue might be triggered, whether based on exchange and gifting or on fragmentation, translation and opacity?
archyvuose, kuriuose kolonijinis žvilgsnis nesąmoningai
nukrypsta į oficialių nuotraukų užkulisius: Judit Flóros Schuller senelis rūko Tanzanijoje, o paukščiai skrenda į tolį pro Petros Feriancovos tetą, studijuojančią ornitologiją
Kenijoje. Lietuvių pionierių susirašinėjimas su vaikais iš
Kongo Respublikos aprašomas
Karinos Simonson tyrime, šalia pateikiama daugiau minčių apie draugystės ir laisvės idėjas, siunčiamas paštu (Ermias
Max Cegielski, Nonument Group), brėžiant tarptautinės pedagogikos ribas šiandienai ir ateities kartoms (Ibrahim Mahama).
Judant aukštyn ir žemyn, pirmyn ir atgal griūvančiais daugiaaukščio pastato
aukštais ir vaiduokliškais laiškų tuneliais, galima iš naujo atrasti
naujas, garsines, koduotas ir neįskaitomas kalbas. Keli kūriniai išsiplečia pasitelkus
garsą ir kitokią sąveiką, jie paštą
Rener), photos, souvenirs (Ivars Seleckis), stamp albums from childhood (Ala Younis), books (Zenta Ērgle) and family archives, in which the colonial gaze drifts unconsciously away in the in-between skies of official pictures: it is smoked away by Judit Flóra Schuller’s grandfather in Tanzania and it flies away with the birds of Petra Feriancova’s aunt, studying ornithology in Kenya. Lithuanian pioneer letter exchanges with children from The Republic of Congo are articulated in research by Karina Simonson, alongside other reflections sent by post on the ideas of friendship and freedom (Ermias Kifleyesus, Natalie Perkof, Rashidah Ismaili, Janek Simon, Max Cegielski, Nonument Group), sketching transnational pedagogies for today and for future generations (Ibrahim Mahama).
Moving up and down and back and forth through the decaying floors and ghostly letter tunnels of the multi-
Mahama padengė vietinės tekstilės likučiais, ir buvusio parako sandėlio, tapusio savarankiškai susiorganizavusiu kolektyvinio solidarumo apkasu, didžiausia Kauno bienalės parodos vieta – legendinis, modernistinis 1932-ųjų statybos pašto pastatas.
Erdviose salėse vėl atgyja mainai laiškais, atvirukais, pašto ženklais, naujienomis ir istorijomis, kuriomis dalijasi menininkai ir jų draugai iš įvairių vietovių. Tokių šalių kaip Beninas, Etiopija, Uganda, Dramblio Kaulo
Krantas, Senegalas, Sudanas ir Zimbabvė menininkai
pateikia neaprašytus prisiminimų fragmentus iš laikų, praleistų buvusiose
SSRS ir Jugoslavijoje.
Abipusės rašytojų, kino kūrėjų, menininkų iš Vidurio ir Rytų
Europos kelionės atsispindi pokalbiuose (Tjaša Rener), nuotraukose, suvenyruose (Ivars Seleckis), vaikystės pašto ženklų albumuose (Ala Younis), knygose (Zenta Ērgle) ir šeimos
Alongside an abandoned 19th-century fortress that has been covered with remnants of local textiles by Ibrahim Mahama, and P.A.R.A.K.A.S, a former gunpowder factory turned into a self-organized collective site of solidarity, the biggest site of the Kaunas Biennial is the iconic modernist post office, built in 1932. Its spacious entrance hall, once bustling with postal operations, is reinvigorated by the exchange of letters, postcards, stamps, news and stories shared with artists and friends from various locations.
Artists encountered during the research process, from countries like Benin, Ethiopia, Uganda, Ivory Coast, Senegal, Sudan and Zimbabwe, share fragments of unwritten memories from their time in the former USSR and former Yugoslavia. Reciprocal journeys of writers, filmmakers and artists from Central and Eastern Europe are reflected in conversations (Tjaša
pristato kaip kontrabandos platformą, o menininkus – kaip programišius ir pasiuntinius. Iš tradicinių tekstilės raštų paimti simboliai kalba apie turtingą miesto tekstilės istoriją, šalia vykstant kitiems procesams, perkonstruojant tekstus apie laisvę, iniciatyvas apie ne žmogaus kurtą ir simbolinę komunikaciją, atgaivinant senovines
pasakojimo formas, pavyzdžiui, balandžių paštą (Admire Kamundzengerere) ar žinutes butelyje (Ihosvanny Angel). Apleistas nuošalus pastatas tampa kalbančia, judančia, besimainančia vieta, kurioje langai padeda atlikti įvairius tarpkultūrinius pašto sandorius.
Žaidžiant su pastatu ir
nebeveikiančia infrastruktūra, tarsi kokia tarptautine laiko mašina, parodoje atveriamos galimybės, įprastai slopinamos pastatui priskirtos funkcijos.
Pastato langai, koridoriai, ornamentai suaktyvina neįgyvendintų utopijų vaizdus Lietuvos ir Afrikos
storey building, new sonic, coded and illegible languages are being renegotiated. Multiple works expand through sound and other embodied interactions, opening up the post as a smuggling platform and artists as hackers and messengers. Symbols drawn from traditional textile patterns connect visitors to the rich textile history of the city while freedom writing, non-human and symbolic communication, and ancient forms of storytelling are being reclaimed, including pigeon post (Admire Kamundzengerere) and the sending of messages inside bottles (Ihosvanny Angel). The building left bare becomes a speaking site for circulation and transfer, its windows mediating various cross-cultural postal exchanges.
Playing with the building, imagining its dysfunctional infrastructure to be a transnational time machine, the exhibition opens up the potentialities muted by the
INGA LĀCE, ALICIA KNOCK
kraštovaizdžiuose ir garsuose, brėždami naujus scenarijus nuo įsivaizduojamos praeities iki numatomos ateities.
Todėl François-Xavier
Gbré šoninio įėjimo erdvėse, kurias galima laikyti dviem laiko kapsulėmis, pateikia įtraukiančius vaizdus, sujungiančius esamų pastatų nuotraukas ir asmeninius archyvus, taip kviesdamas Vakarų Afrikos infrastruktūras įsilieti į
assigned functions of the building. Windows, corridors and ornaments activate common optics of decay and unrealized utopias across Lithuanian and African landscapes and sounds, sketching new scenarios for both the reimagined past and anticipated futures.
In the side entrance spaces, conceptualised as twin time capsules, Francois Xavier Gbré presents immersive
of international socialism, they also trigger memories of a lost parallel economy from the Soviet Union: the exchange of foreign stamps that were being smuggled in by individuals in order to mentally cross the Iron Curtain.
taip pat primena Sovietų
Sąjungoje prarastą paralelinės
ekonomikos tipą, kai užsienio
pašto ženklus kontrabanda gabendavo pavieniai asmenys, norėdami bent mintimis peržengti geležinę uždangą.
Pastate toliau atgaivinami transporto maršrutai ir informaciniai mainai, tarpžemyninės tranzitinės komunikacijos formos.
Historical transport routes and the mediation of information via intercontinental forms of communication are further revived in the building. In the imagination of Nikolay Karabinovych, old telephone booths play host to the transnational journey of the two modernist artists Kirill and Ilia Zdanevich, Georgian brothers who from the 1920s onward were separated by the Iron Curtain. Their exchange of letters between Paris, where Ilia resided and Kirill was unable to visit, and Tbilisi, which took place almost a century ago, is now accompanied by a phone line that takes us to another time and space — to a misunderstanding from Mimino, a popular comedy
ALICIA KNOCK
INGA LĀCE
aplinką. Po nepriklausomybės atgavimo menininko surinkti
Afrikos pašto ženklai su užuominomis apie sovietines kosmoso lenktynes
sugretinami su senomis ir naujomis Vakarų Afrikos infrastruktūromis, tokiomis
kaip Regioninės Afrikos palydovinio ryšio organizacijos („Rascom“) pastatas (1992 m.) postmodernistiniame istoriniame Abidžano centre bei Kinijos ir Malio draugystės tiltas Bamake (2012 m.).
Tokie nebaigtų bandymų dekolonizuoti ir atnešti
pažangą bei emancipaciją simboliai susiduria su antspaudais, atsiradusiais po nepriklausomybės atgavimo. Tautinėje nepriklausomų valstybių kūryboje vis dar neretai perteikiami kolonijiniai įvaizdžiai, o pašto ženklai tampa asmeninėmis priemonėmis, padedančiomis orientuotis pasaulyje, vėliavomis ar langais keliautojų mintims. Aktyvindami prarastą socialistinio internacionalo vaizduotę, jie
images, mixing photographs of existing buildings as well as images from personal archives, inviting West African infrastructures to blend in with the site. Post-independence African stamps hinting at the Soviet space race that have been collected by the artist are displayed alongside old and new infrastructures from West Africa, such as the the Regional African Satellite Communication Organization (RASCOM) building in the postmodernist historical centre of Abidjan (1992) and the bridge of friendship between China and Mali in Bamako (2012), symbols of unfinished attempts to decolonize and bring progress and emancipation. As tools of nationalism that often still contain colonial imagery, despite having been published in newly independent states, the stamps in the installation become personal devices for navigating the world, flags or windows for mind travellers. Activating the lost imagination
telefono būdelėse vyksta dviejų kartvelų – modernistų menininkų, brolių Kirilo ir Ilios Zdanevichių, kuriuos nuo praėjusio amžiaus 3-iojo dešimtmečio skyrė geležinė uždanga, – tarptautinė kelionė.
Jų prieš beveik šimtmetį nusitęsusį susirašinėjimo kelią nuo Paryžiaus, kur Ilia gyveno, o Kirilas negalėjo apsilankyti, į Tbilisį, dabar jungia telefono linija, nukelianti mus į kitą
laiką ir erdvę – į nesusipratimą iš populiarios kartvelų režisieriaus Georgiy’aus Daneliyos komedijos „Mimino“ (1977 m.), kur Telavi Sakartvele tarpmiestinių skambučių centre klaidingai užrašomas kaip Tel
Avivas Izraelyje. Ši klaida, užuot nutraukusi ryšį, du žmones suartina per kolektyvinį dainavimą.
Kaip mes perduodame tam tikrus garsus ar išreiškiame tam tikras situacijas?
Pagrindinę salę virpina Afrikos pašto aidai, kur klaidingai parašytas pašto adresas virsta „tarpžemyniniu stulpų
by Georgian director Georgiy Daneliya (1977), where Telavi in Georgia gets misspelled for Tel Aviv in Israel in the long-distance call centre. Instead of provoking disconnection, this mistake brings two people together through collective singing. Both sonically and socially, how do we pass on certain sounds or certain situations when we are gathering?
The main hall vibrates with the echoes of the African Post Office, the result of a similar misspelling trick which turned post into ‘pole’, an “intercontinental bureau”.
Together with Sumayya Vally, Moad Musbahi, Thania Petersen and Sukanta Majumdar, they collectively orchestrate score drawings, letters and multichannel audio. Black-and-white scores taking the form of performative rituals interrupt the floor of the post office, its design inspired by traditional textile patterns, while the sounds take us on a journey
biuru“ (angl. k. „post“ gali reikšti ir stulpą, ir paštą). Šį darbą
sukūrė Sumayya Vally, Moadas Musbahi, Thania Petersen ir Sukanta Majumdaras, dirbdami su partitūromis, laiškais ir daugiakanale garso sistema.
Juodos ir baltos partitūros, įgavusios performatyvių ritualų formą, įsirėžia į tradicinių tekstilės raštų įkvėptas pašto skyriaus grindis, o garsai mus veda orų prognozių sistemomis per visą Afriką Baltijos jūros link, pasitelkdami politiką, kurią reprezentuoja „migruojančių paukščių koridorius“, vadinamas
„Juodosios jūros ir Viduržemio jūros skridimo keliu“.
Nino Kvrivishvili instaliacijoje sovietmečiu pagamintas kartvelietiškas šilko audinys sugretinamas su jos pačios eskizais (tarpiniais vaizdais kažkur tarp pašto ženklų ir laiškų) iš to laikotarpio, kai menininkės regione plėtojosi tekstilės pramonė, ir komponuojamas su pokalbiais laiškuose, susirašinėjant su jos amato mokytoja. Už buvusių
through the weather forecast systems of Africa and towards the Baltic Sea, through a “migratory bird corridor” called the “Black Sea Mediterranean Flyway”.
The Soviet-produced Georgian silk fabric in Nino Kvrivishvili’s installation is juxtaposed with her own sketches from the development of the textile industry in the region — midway images between stamps and letters — and conversations with her teacher in the craft, as heard through fragments of their letters. Situated behind and around the desks of former postal workers, the piece comments on labour often performed by women and creates a language of exchange and learning out of overlapping histories and patterns. Jaanus Samma’s handwoven rug and silkscreen prints skew the conformity of the main hall, the overarching decor of which celebrates nation building while also nodding to marriage
viešnagę spaudos dirbtuvėse
Asiloje (Marokas) sukurtoje
serijoje svarstoma apie
tarptautinę bendruomenę, kurią suartina spaustuvės.
Visų pirma, antspaudas su
Tito portretu yra Jugoslavijos
įvaizdžio pėdsakas naujose
nepriklausomose Afrikos
šalyse, tokiose kaip Sudanas, iš kurio kilęs tiek M. O. Khalilas, tiek ir Hassanas Musa, palaikęs
tarptautinį pašto meno tinklą
Sudano diasporose, vadintose
Džahanamu (Jahannem, 1995–2005).
Pašto ženklai, kaip ir toje
pačioje salėje esantys Oduro
Ronaldo pasų atspaudai, kuria naujus judėjimo erdvėje
modelius. O. Ronaldo
„Respublikos be dokumentų
pasai“ veikia kaip slenkstis
į paštą ir kartu kviečia
palengvinti žmonių, kuriems
ribojama galimybė gauti vizą, mobilumą, o pašto langus
papuošia nauja lipdukų serija, sukurta remiantis Zimbabvės
8-ojo dešimtmečio išlaisvinimo muzikos vinilų kolekcija.
Hassan Musa, who sustained an international mail art network called Jahannem across the Sudanese diasporas (1995–2005).
Stamps, like the window prints of passports by Odur Ronald in the same hall, create new patterns of crossing places. Calling for facilitated mobility for visa-restricted nationalities, the passports of the republic of the undocumented by Odur Ronald operate as an inclusive threshold for the post office, while a new line of sound window stamps are based on a Zimbabwean vinyl collection of liberation music from the 1970s.
In a former letter distribution room, The School of Mutants gathers African filmmakers that were trained in Eastern Europe (including Costa Diagne and Sarah Maldoror, among others) around an improvised monument of collaged archives surrounded by flags, woodcuts, and quotes written onto the wall. Taking Ousmane Sembene’s God’s Bits of
pašto darbuotojų stalų ir aplink juos eksponuojamame kūrinyje kalbama apie dažnai moterų atliekamą darbą ir iš persidengiančių istorijų bei raštų kuriama mainų ir mokymosi kalba. Jaanuso Sammos rankomis austas kilimas ir šilkografijos atspaudai pažeidžia pagrindinės salės vientisumą – kūrinys bendruoju dekoru akcentuojamo tautos kūrimo fone pabrėžia santuokų lygybę, vis dar nepasiektą daugelyje posovietinių šalių, išskyrus Estiją. Įkvėptas tradicinio estų vestuvių papročio austi kilimus savo kraičiui, menininkas žaismingai pašiepia šį paprotį, pateikdamas nuorodą į pirtį – tradicinę Baltijos šalių gyventojų prausimosi vietą, taip pat populiarią homoseksualų pažinčių mezgimo erdvę. Senuose pašto stenduose pagrindinėje salėje eksponuojama Mohammado Omaro Khalilo antspaudų serija „Bendras pagrindas“ (1985–1995 m.). Per menininko
equality, still unattained by most of the post-Soviet countries except Estonia. Taking inspiration from the traditional Estonian wedding custom of weaving your own dowry rug, the artist playfully introduces a queer element to the tradition by including a reference to a sauna: a traditional place for “coming clean” in the Baltic cultures, but also a popular gay cruising site.
A series of stamp prints by Mohammad Omar Khalil titled Common Ground (1985–1995) is presented in the old post cases of the main hall. Created during the artist’s stay in a printing workshop in Asilah, Morocco, it evokes the transnational community brought together through printmaking. Most notably, a stamp with Tito’s portrait serves as a trace of the historical perception of Yugoslavia in newly independent African countries such as Sudan, the home country of Khalil and also
suburia Rytų Europoje besimokančius Afrikos kino kūrėjus (Costa Diagne, Sarah Maldoror ir kt.) prie improvizuoto paminklo iš koliažinių archyvų, apsuptų vėliavomis, medžio raižiniais ir ant sienos užrašytomis citatomis. Pagrindiniu tašku pasirinkus Ousmane’o
Sembene’o „God’s Bits of Wood“ („Dievo medžio gabalėlius“), novatorišką manifestinį romaną ir filmą, instaliacija perteikia O. Sembene’o rūpestį
dėl darbininkų ir tautų teisių, siekiant liaudžiai naudingų
ir prieinamų švietimo formų. Kūrinys, kuriame plėtojami jo rašytiniai ir grafiniai eksperimentai, išreiškia O. Sembene’o susirūpinimą dėl kalbų vertimo. Jo švytintis
(„Aš esu savo paties saulė“ –toks kūrinio pavadinimas) emancipacinis pareiškimas poetiškai rezonuoja su įsivaizduojamu lietuviškuoju alter ego tremtyje Jonu Meku,
Wood — a ground-breaking manifesto, novel and film — as its focus, the installation translates Sembene’s concerns around workers’ and peoples’ rights and the achievement of popular, accessible and indigenous forms of education.
Unfolding his written and graphic experiments, the work rearticulates Sembene’s ideas around translation within languages and forms of media. His emancipatory statementI Am My Own Sun, the title of the work- poetically resonates with the work of the Lithuanian filmmaker in exile Jonas Mekas, imagined here as an alter ego, while the railway journey from Mali to Senegal narrated in the reimagined film and book by Sembene takes a detour through the Baltics and Siberia, expanding this transhistorical East-South odyssey.
Moving through a videocollage of a water crossing as imagined by the School of Mutants — next to Martinican artist Louisa Marajo’s boat,
ALICIA
o kelionė geležinkeliu iš Malio į Senegalą, apie kurią pasakoja
O. Sembene’as perkurtame filme ir knygoje, vingiuoja taip pat pro Baltijos šalis ir Sibirą, išplėsdama šią istoriją skrodžiančią Rytų ir Pietų odisėją.
Kertant vandenį „Mutantų mokyklos“ sukurtame vaizdo koliaže, šalia Martinikos menininkės Louisos Marajo valties, plaukiojančios po katastrofos vietą, antrame aukšte, kambariuose pastato priekyje, eksponuojami kelių kartų šeimų archyvai, laiškai, eilėraščiai ir citatos.
Ieva Martinaitytė-Mediodia naujoje instaliacijoje naudoja laiškus, rašytus savo motinai (ji gavo juos būtent šiame pašte), 1990-aisiais menininkei išvykus į Niujorką. Savo pačios kūrinius iš to laikotarpio ji gniaužo, klijuoja ir piešia ant rasto ir panaudoto popieriaus, remdamasi ankstesniais užrašais ir eskizais. MarieClaire Messoumba Manlanbien pasiūlo tekstilės kūrinį apie
itself navigating toxic waters and natural disasters — a series of rooms on the second floor at the front of the building see transgenerational family archives, letters, poems and quotes performed. Ieva
Martinaitytė-Mediodia uses letters she wrote to her mother (who received them at this very post office) when leaving for New York in the 1990s in a new installation with her own work from the period — crumpling, gluing, and drawing on found and used paper based on earlier notes and sketches. MarieClaire Messoumba Manlanbien offers a textile piece about reconciliation, interweaving Lithuanian textiles with other references from Ivory Coast and the Caribbean. These textiles, activated by local folk singing, are set up as if part of a domestic ritual, like a shared meal or tea ceremony, including scales and bits of mirrors inviting the viewer to self-balance and collectively transform. Further on, Georges
gyva. Tame pačiame kambaryje jie susitinka su Adélos Součkovos pikseliuotomis deivėmis, įžemintomis dygstančiomis bulvėmis, ir menininkės parašytu ir vaiko dainuojamu mitu apie pamatus, skambant Indonezijos įkvėptai gamelano muzikos melodijai. Simbolinės Žilvino Landzbergo išpjaustytos formos atskleidžia naują kalbą anapus žodžių, jungiančią simbolius, tapytus indigo dažais. Andro Eradze’s raudonajame kambaryje išryškėja nevaldomi ryšiai su nežmogiškais pasauliais, kvestionuojama žmonių ir gyvūnų sąveika, jo kūrinyje laukiniai šunys tampa pasakotojais pasaulyje be draugystės, vietoje, pilnoje sudėtingos įtampos tarp privačios ir viešos erdvės, buitiškumo ir laukiniškumo.
Pastato rūsyje susiduria oficialios ir neoficialios erdvės – tai nuoroda į paštą kaip istoriškai susiklosčiusią komunikacijos vietą, kuri taip pat susijusi
melody. The symbolic cutouts of Žilvinas Landzbergas unveil a new language beyond words, enacting ancient means of communication performed through indigo bleaching. The room of Andro Eradze brings connections with non-human worlds to the fore, questioning human-animal interactions. In his video, stray dogs become storytellers of a contemporary Georgian-inspired myth, mediating complex tensions between private and public, domesticity and wildness in an unfriendly and humanless red night, also reclaiming our untamed selves.
Official and unofficial spaces meet in the basement of the building, in a nod to the post office as a transhistorical site of communication that’s also embedded in former systems of censorship. The underground floor of the post office hosts stories of resistance hinting at unofficial struggles. Echoing Kaunas’s history of anti-Soviet student
susitaikymą, kuriame susipina lietuviška tekstilė ir kitos aliuzijos į Dramblio Kaulo Krantą ir Karibų jūros regioną. Pasitelkus vietos liaudies dainas, tekstilė atskleidžiama kaip buitinis ritualas, panašus
į bendrą vakarienę ar arbatos gėrimo ceremoniją, o veidrodžių gabalėliai įgalina paties žiūrovo transformaciją.
Toliau Georges’as Adéagbo kuria naują pašto dėžutę, skirtą raštui kaip tarpkultūrinės komunikacijos ir archyvavimo priemonei, pasitelkdamas įvairias religinio fetišo, nacionalistines ir tarptautines knygas, karo laiškus, iškarpas iš praeities ir dabarties įvairiomis kalbomis.
Antro pašto aukšto galinėse erdvėse susijungia simbolinės ir mitologinės kalbos. Magdalenos Birutės
Stankūnaitės-Stankūnienės batikos darbai iš serijos „Žemynos pasaka“ pasakoja apie senovės lietuvių žemės deivę, nešančią vaisius ir besirūpinančią viskuo, kas
Adéagbo builds a new mailbox, addressing writing as a tool for cross-cultural communication and archiving while moving through various religious fetishes, nationalist and international books, war letters and clippings from past and present, across languages.
The back spaces of the second floor of the post office witness the bringing together of forms of symbolic language coming from precolonial and beyond-human subjectivities and spiritual interactions. Magdalena Birutė
Stankūnaitė-Stankūnienė’s
1990s batik works from the Žemynos pasaka series refer to the ancient Lithuanian goddess of earth bearing fruit and taking care of all living things. In the same room, they meet the pixelated goddesses of Adela Součkova, grounded by sprouting potatoes and a creation myth written by the artist and sung by a child, alongside an Indonesiainspired gamelan music
ir su buvusiomis cenzūros sistemomis. Požeminiame pašto skyriaus aukšte saugomos pasipriešinimo istorijos, užsimenančios apie neoficialią kovą. Atliepiant
Kauno antisovietinio studentų pasipriešinimo XX a. 8-ajame dešimtmetyje istoriją, Ângelos Ferreiros filmas apie VDR išgarsėjusią Angelą Deivis ir su juo susijęs pašto ženklas mezga dialogą su istorines erdves sujungiančiais laisvės kovotojų laiškais, rašytais iš kalėjimo ir paskleistais kamerą primenančioje patalpoje (Admire Kamudzengerere). Žinutės apie išsilaisvinimą užkoduotos senuose telefonų knygos puslapiuose, kuriuose žmonių duomenys byloja
apie pokolonijinį poreikį identifikuotis, taip pat apie
piliečių stebėjimą dabartinėje
Zimbabvėje. Laiškai ir citatos prieštarauja dabartinei Zimbabvės priešrinkiminei propagandai, o paukščių narveliai žiūrovui padeda pažvelgti į šios situacijos vidų.
resistance in the 1970s, Angela Ferreira’s film One million roses for Angela Davis and related stamp on GDR celebrated communist political activist Angela Davis meet letters by transhistorical freedom fighters, written while they were in jail, disseminated here in a cell-like room by Admire Kamudzengerere. Liberation messages are encoded on old phone book pages, where collected personal data hints at the postcolonial need for identification as well as the forms of surveillance imposed in present-day Zimbabwe. Letters and quotes contradict current pre-election propaganda in Zimbabwe, while the presence of bird cages, hinting at the ‘cemetery of the mind’ often referred to by Zimbabwean writers (like Dambudzo Marechera), makes for a tedious way in for the viewer. A metaphor for self-emancipation and resilience, the installation brings back agency and hope
Ši instaliacija – emancipacijos ir pasipriešinimo metafora, suteikianti vilties ir galimybę papasakoti tai, kas vyksta priespaudos tinkluose.
Judy Blum Reddy dalijasi savo šeimos narių laiškais, rašytais Antrojo pasaulinio karo metais; juose atsispindi žydų pabėgėlių, vis dar bandžiusių išvykti iš Europos, viltis ir neviltis. J. Blum Reddy perrašyti laiškai yra terapinė kelionė po traumą, įsirėžusią į daugelio šeimų istorijas, o ant popieriaus uždėti bėgiai šiurpiai primena ir apie tuos, kurie pabėgo, ir apie daugybę tų, kuriems nepavyko laiku išvykti. Kitokios tonacijos
yra J. Blum Reddy „Mažos dainos“ – vizualūs eilėraščiai ant tekstilės, kuriuos ji sukūrė
Niujorke 9-ajame dešimtmetyje ir kuriuose kasdienių pasipriešinimo ritualų piešiniai maišomi ir jungiami su tekstais. Tokie muzikiniai istorijos fragmentai dera su Kemango
Wa Lehulere ir Lefifi Tladi, Pietų
Afrikos kovos su apartheidu aktyvisto ir muzikanto, nuo
within the grids of oppression.
Judy Blum Reddy shares letters from her family members, written during the Second World War, reverberating with the hope and despair of Jewish refugees who were still trying to escape from Europe, which echoes in a particular fashion in the Baltics. Blum’s rewriting of letters is a healing journey, a way of approaching the trauma embedded in so many family histories, and the rails overlaid across the paper are an eerie reminder that alongside those who escaped were also so many that didn’t manage to leave in time. With a different tonality, Blum’s Small Songs, visual poems on textiles she made in New York in the 1980s, mix drawings of everyday resistance rituals with text sequences. Such musical fragments of history respond to the drawn scores of Kemang Wa Lehulere and Lefifi Tladi, a South African anti-apartheid activist and musician who
Somalio į Vokietiją ir trumpai
stabtelinčių mažame Ukrainos
mieste Vinicoje, istorijas.
Amado Alfadnio spaudiniuose ir archyviniuose vaizdo
įrašuose aptinkami pėdsakai iš butų, kuriuose jie trumpam apsistodavo, ir pasakojimai
apie atvirkštinę vengrų pabėgėlių migraciją į Egiptą
Antrojo pasaulinio karo metais. Šis dialogas sujungia dvipusę migracijos istoriją išardytoje ir perkurtoje tremties kelių mozaikoje.
Kaip nesėkmę paversti pedagogika ir galimybe
radikaliai perkurti realybę?
Buvusiame Kauno tvirtovės
parko parako sandėlyje
siūlomas antikarinis mokymų ir išgyvenimo rinkinys (angl.
„Survival Kit“ – užuomina į
kas dvejus metus Rygoje
vykstantį to paties pavadinimo festivalį, kuris šiemet vyks rugsėjo 7–spalio 9 d.), čia
Yonamine’as ir Ihosvanny’s Angelas atgaivina pabėgėlių stovyklą iš pilietinio karo Angoloje, kartu gedėdami
Stories of refugees moving from Somalia to Germany, with a stop in Vinnitsa, a small city in Ukraine, are narrated by Andrii Dostliev and Lia Dostlieva. Traces of the generic environments of the apartments they stopped at for short-term stays here meet the reverse stories of the Hungarian refugees who migrated to Egypt during the Second World War, as recalled in Amado Alfadni’s prints and archival video. This dialogue brings together a two-sided story of migration, within a torn and reimagined patchwork of exile roads. How can we transform failure into pedagogy and radical imagining? Anti-war training and a survival kit (a nod to the eponymous biennial sister festival taking place in Riga, September 7–October 9) are offered in the warehouse of the Kaunas Fortress Park, where Yonamine and Ihosvanny Angel revive a refugee camp from the Angolan Civil War while mourning the “punk reggae”
praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio gyvenančio tremtyje Švedijoje, piešiniais.
Anastasijos Sosunovos instaliacijoje buvęs pašto konvejeris, primenantis spausdinimo mašiną, iškyla kaip svetimas, bet savarankiškas gamybos prietaisas. Menininkė, derindama grafikos techniką su rastais objektais, kuria queer ikonografiją, gimstančią iš
įvairių šaltinių – cinkografijos plokštelių iš „ab“ pogrindinės spaustuvės, sovietinių internacionalistinių propagandinių plakatų nuorodų, 10-ojo dešimtmečio Lietuvos homoseksualų
žurnalo „Naglis“, pikselinių fragmentų iš Ugandos queer žurnalo „Bombastic“, vaizdų iš asmeninių archyvų ir socialinės žiniasklaidos. Instaliacija raginama kelti klausimą, kas buvo pašalinta iš sovietmečio tautų draugystės ideologijos ir kaip mes galime tai ištaisyti?
Andrii Dostlievas ir Lia Dostlieva pasakoja pabėgėlių, keliaujančių iš
since the 1980s has been in exile in Sweden.
Hinting at a printing press, a former postal conveyor emerges like an alien body in the installation by Anastasia Sosunova. Combining printmaking techniques with found objects, the artist creates a queer iconography born out of wide array of sources – zincography plates from “ab” underground printing house, Soviet internationalist propaganda poster references, issues of the Lithuanian gay magazine Naglis from the 90s, pixelated fragments from the Ugandan queer magazine Bombastic, and imagery from personal archives and social media.
In the installation, a multifaceted narrative of knowledge and violence, imagination and propaganda, post - Soviet and anti-colonial empowerment is being formed, body of an image transcending space and time in the artist’s own terms.
punk reggae partizanų menininko Paulo Kapelos, veikusio Luandoje nuo 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, bei seniai pamirštus Baltijos šalių sutartinių fragmentus ir Kongo muzikos garsus. Visai priešais, dviguboje aidinčioje kameroje, skamba abstraktus armėnų klubo „Arizona“ iš
Adis Abebos orkestras, kurį atgaivino Andrius Arutiunianas. Netoliese
Martinas Zetová pristato branduolinį nusiginklavimą propaguojantį performansą ir instaliaciją už taiką, o Jeanne’o Kamptchouango aplink
stalą surikiuotos lyginimo lentos nurodo į Rusijos vykdomą raketų kampaniją
Sakartvele, kur jis rezidavo 2016 m., ir plačiau komentuoja geopolitinius galios žaidimus, skaldančius ir primetančius sprendimus mažesnėms valstybėms.
Šejlos Kamerić vaizdai, kuriuose ji užfiksuota kaip paauglė per Sarajevo apgultį,
guerrilla artist Paulo Kapela, who was active in Luanda from the 1990s, amid the broken sounds of long-forgotten Baltic Sutartines, Congolese and experimental music. Right across from this, in a twin echoing chamber, resonates the abstract orchestra of the Armenian Arizona club from Addis Ababa, which Andrius Arutiunian re-enacts. Nearby, Martin Zetová has established a nuclear disarmament performance and installation for peace, while Jeanne Kamptchouang’s ironing boards gathered around a table refer to the missile campaign by Russia in Georgia, where he was staying on a residency in 2016, and more broadly comment on the geopolitical power games that divide and impose decisions on smaller nation states.
Šejla Kamerić’s images of herself as a teenager during the siege of Sarajevo are a personal testimony to resilience and survival
yra asmeninis liudijimas apie prisitaikymą prie situacijos ir išlikimą per karą, o Judy Blum Reddy žemėlapių piešiniai, sukurti iš toli stebint naujienas apie karo Ukrainoje eigą, išryškina dažnai dėl atstumo pradingstantį solidarumą.
Asmeninis ir kolektyvinis, atstumas ir artumas, laukiamas ir netikėtas –tai šios parodos dvasią išreiškiantys raktažodžiai. Pašto mainai parodoje naudojami draugystės formoms, pagrįstoms giminyste, taip pat ginčams ir nesutarimams perteikti. Pastatui išsiskleidžiant kaip neveikiančiam tunelių, takų ir aklaviečių tinklui, atsiveria neoficialūs archeologijos gabalėliai: prarastų žodžių ir niekada negautų laiškų, praleistų telefono skambučių, neužfiksuoto prarasto solidarumo.
Parodoje įvairiais būdais prikeliami prarastos viltys ir lūkesčiai, naujomis gijomis sujungiamos fragmentiškos
during the war, while Judy Blum Reddy’s map drawings, created from afar upon seeing news about the development of the war in Ukraine, puts into the spotlight the kind of solidarity that is often lost because of physical distance.
The private and the collective, distance and proximity, the expected and the unexpected are all part of the spirit of this exhibition, in which postal exchanges are used to articulate forms of friendship, based on affinities, as well as arguments and disagreements. As the post office unfolds, as a dysfunctional network of tunnels, pathways and dead ends, unofficial bits of archaeology are revealed: fragments of unheard words and never-received letters, missed phone calls, unrecorded fragments of lost solidarity. The exhibition uses various methods to resurrect lost hopes and expectations and to sketch new forms
istorijos, sugrįžtančios prie naujai perkurto, ideologijos primesto naratyvo.
Spontaniškos intervencijos erdvėje, netikėtas
bendradarbiavimas, pavėluotai atkeliavę ar taip ir neatkeliavę laiškai ir kūriniai – visa tai
sudaro šios pašto įkvėptos
„Artumo geografijos“ choreografijos dalį, kurioje susigrąžinamas troškimas užmegzti ryšį ir užrašyti prarastas istorijas, taip pat be galo atvirai atliekant ateities improvizacijas, prikeliant praeities aidus ir gaivinant emancipaciją dabartyje.
of fragmented, sometimes even flooded, transhistorical echoes — revisiting a narrative imposed by ideology and newly remixed.
Spontaneous interventions in the space, unplanned collaborations, letters and works that came late or never arrived all form part of the choreography of this LongDistance Friendship, which, inspired by the post office, has sought to reclaim the desire to connect and to record the traces of lost stories, as well as to perform the “improvised” echoes of a future past by invigorating emancipation in the present.
14-oji Kauno bienalė 14th Kaunas biennial
Neringa Kulik
Kauno bienalės direktorė Director of Kaunas Biennial
14-oji Kauno bienalė, kaip ir kiekviena kita, yra ypatinga.
Renginio planavimas užtrunka apie dvejus metus, tačiau kaskart skiriasi jo tema, kryptis, apimtis, kuratoriai, menininkai, erdvės... Kiekvieną kartą visa komanda susiduria su įvairiais iššūkiais ir netikėtumais, kurie skatina mus judėti į priekį ir ieškoti netradicinių sprendimų. Kauno bienalę matome kaip tarptautinę platformą: kuriame tarptautines partnerystes, inicijuojame naujų meno kūrinių sukūrimą ir pristatome tiek gerai žinomus, tiek kylančius menininkus bei kuratorius. Mums taip pat svarbu užtikrinti
šiuolaikinio meno prasmingumą ir aktualumą, suteikiant įrankius šiam menui pažinti bei laisvę įvairiai jį interpretuoti. Planuodami kiekvieną Kauno bienalės renginį, daug dėmesio skiriame vietos istorijai ir kontekstui. Mums svarbu kalbėti apie Kauną kaip atvirą kultūrai miestą.
2023-iaisiais, kuratorių
Alicia Knock ir Inga Lāce dėka,
The 14th Kaunas Biennial, like every other Kaunas Biennial event, is special. It takes about two years to plan the event, but each time it differs in theme, direction, scope, curators, artists, and spaces. Each time the Kaunas Biennial team faces various challenges and surprises that encourage us to move forward and find unconventional solutions. We see the Kaunas Biennial as an international platform: we create international partnerships, commission new artworks, and present both well-known and emerging artists and curators. It is also important for us to ensure meaningful and relevant encounters with contemporary art by providing tools for “decoding” artworks and giving freedom for different interpretations. It is important for us to talk about Kaunas as a city that is open to culture, and in the planning stage of each Kaunas Biennial event, we pay close attention to the history and context of the place.
Šoblinskui ir visai jo komandai, kad suteikė Kauno centrinio
pašto pastato patalpas
parodai. Nuoširdžiai dėkoju
VšĮ „Kauno tvirtovės parkas“
direktoriui Egidijui Bagdonui ir kultūros vadybininkei Vitai
Valantikonytei bei Vidai
Bliumkienei, kurie atvira
širdimi įsileido Kauno bienalę
į savo valdas, buvusį parako sandėlį. P.A.R.A.K.A.S. kartu su
Kauno centrinio pašto pastatu
tapo vienu iš pagrindinių
įkvėpimo šaltinių bienalėje
dalyvavusiems menininkams. Žinoma, 14-oji Kauno bienalė
negalėtų būti įgyvendinta be dosnios Lietuvos kultūros tarybos, Kauno miesto
savivaldybės ir Prancūzų instituto Lietuvoje paramos.
Ačiū visiems rėmėjams ir partneriams už tikėjimą, kad kultūra yra svarbi gyvenimo
dalis ir ją reikią puoselėti.
Didžiausia mano padėka yra
skirta visai 14-osios bienalės
komandai: kuratorėms Aliciai
Knock ir Ingai Lāce, visiems dalyvavusiems menininkams
institutions and partners. First of all, I would like to express my deep gratitude to Šarūnas Šoblinskas, the Director of the Cultural Infrastructure Centre, and his entire team for providing the premises of the Kaunas Central Post Office building for the Kaunas Biennial exhibition. My sincere thanks go to the Kaunas Fortress Park team: Director Egidijus Bagdonas and Cultural Manager Vita Valantikonytė, as well as Vida Bliumkienė, who kindly opened the doors of the former gunpowder warehouse for the Kaunas Biennial exhibition.
P.A.R.A.K.A.S., together with the Kaunas Central Post Office building, became one of the main sources of inspiration for the artists participating in the Biennial. Of course, the 14th Kaunas Biennial could not have been realized without the generous support of the Lithuanian Council for Culture, Kaunas City Municipality, and the French Institute in Lithuania. Thank you to all our supporters
14-oji Kauno bienalė „Artumo geografija“ susijungė su Rygoje įsikūrusio Latvijos šiuolaikinio meno centro organizuojamu festivaliu „Survival Kit“, o puoselėjant augantį draugystės tinklą Kauno ir Rygos renginiai organizavo bendradarbiavimą ir su Liublianos grafikos meno bienale. Tai pirmas kartas Kauno bienalės istorijoje, kai yra glaudžiai bendradarbiaujama su dviem tarptautiniais renginiais, ir visai komandai ši patirtis buvo neįkainojama. Asmeniškai norėčiau padėkoti „Survival Kit“ organizatorėms: Solvitai Krese, Laimai Rudušai ir Kristai Luīze.
Tikiu, kad užsimezgę profesiniai ir asmeniniai ryšiai nenutrūks, o tik dar labiau sustiprins Latvijos ir Lietuvos partnerystę.
14-oji Kauno bienalė būtų neįmanoma ne tik be tarptautinių partnerysčių, bet ir vietos institucijų bei partnerių indėlio. Pirmiausia didelę padėką reiškiu Kultūros infrastruktūros centro direktoriui Šarūnui
In 2023, thanks to the curators Alicia Knock and Inga Lāce, the 14th Kaunas Biennial “Long-distance Friendships” was linked to the “Survival Kit” festival organised by the Latvian Centre for Contemporary Art in Riga. In order to foster a growing network of friendships, Kaunas and Riga also collaborated with the Ljubljana Biennale of Graphic Arts. It is the first time in the history of the Kaunas Biennial that there has been close cooperation with two international events, and it has proved to be an invaluable experience for the whole team. I would like to personally thank the organisers of the “Survival Kit” festival: Solvita Krese, Laima Ruduša, and Krista Luīze. I strongly believe that the professional and personal ties that have been established will not be broken and will further strengthen the partnership between Latvia and Lithuania. The 14th Kaunas Biennial would not be possible without the contribution of local
Šiuolaikinio meno festivalis Survival Kit 14
2023 m. rugsėjo 7–spalio 8 d.
Art Festival Survival Kit 14
7 September - 8 October, 2023
2023 m. rugpjūčio 25–spalio 29 d.
KAUNAS
25 August - 29 October, 2023 14-oji Kauno bienalė
14th Kaunas Biennial
(jų buvo daugiau kaip 50, ir Kauno bienalės istorijoje tai pirmas kartas, kai parodoje dalyvauja toks didelis skaičius menininkų, turinčių glaudžių ryšių ir asmeninių istorijų, susijusių su Afrika), menininkų atstovams, architektams, grafikos dizaineriams, fotografams, videografams, ambasadoriams, technikams, edukatoriams, gidams, savanoriams ir visiems, kurie prisidėjo prie šio renginio įgyvendinimo.
and partners for believing that culture plays an important part in everyday life, and it is important to nurture it.
My biggest thanks go to the entire team of the 14th Kaunas Biennial: curators Alicia Knock and Inga Lāce, all the participating artists (there were more than 50 of them, and this is the first time in the history of Kaunas Biennial that such a large number of artists taking part in the exhibition have close ties and personal
14-oji Kauno bienalė man asmeniškai yra ypatinga, nes jau visą dešimtmetį (nuo 2013-ųjų) esu šios komandos dalis. Nepaprastai dėkoju už galimybę diena iš dienos dirbti su pačiais nuostabiausiais žmonėmis, kuriuos reikia ir išvardinti: tai
Kotryna Žemaitytė-Kuskienė,
Brigita Bareikytė, Austėja Bliumkytė-Padgurskienė, Jolita Strašunskienė, Agnė Tuskevičiūtė, Ina Žurkuvienė,
Kristina Adomaitė, Laura Kanapienytė, Danas Viluckas, Rugilė Bernadeta Matuzaitė ir Gintarė Žaltauskaitė. Atskiros padėkos taip pat nusipelno 14-osios Kauno bienalės komandos pastiprinimas:
stories related to Africa), the artists’ representatives, architects, graphic designers, photographers, videographers, ambassadors, technicians, educators, guides, volunteers, and all those who contributed to the realization of this event.
September, 2023 - 14 January, 2024
Lyska Accosato ir Rokas Naudžius. Šios nuostabios komandos dėka iš naujo patikėjau, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma, dirbant kartu tampa lengvai įveikiama.
The 14th Kaunas Biennial is special for me on a personal level because now I have been a part of this team for a decade (since 2013). I am extremely grateful that I have the opportunity to work day by day with the most amazing team, which needs a special mention: Kotryna Žemaitytė-Kuskienė, Brigita Bareikytė, Austėja Bliumkytė-Padgurskienė, Jolita Strašunskienė, Agnė Tuskevičiūtė, Ina Žurkuvienė, Kristina Adomaitė, Laura Kanapienytė, Danas Viluckas, Rugilė Bernadeta Matuzaitė, and Gintarė Žaltauskaitė. The support team of the 14th Kaunas Biennial also deserves a special mention: Saulė Lansbergaitė, Monika Pociūtė, Diana Povilaitus, Sandra Tarasevičiūtė, Vitalija
Vadovauti Kauno bienalės komandai įmanoma tik turint tvirtą užnugarį, kurį sudaro tarybos narės: prof. Laima Oržekauskienė, prof. Rasutė Žukienė, dr. Virginija Vitkienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė
ir Ana Kočegarova Maj. Be šių
kultūros lauko profesionalių vizijos ir entuziazmo Kauno bienalė nebūtų pasiekusi tarptautinio profesionalaus šiuolaikinio meno renginio lygio, kurį matome šiandien.
14-osios Kauno bienalės „Artumo geografija“ parodoje susijungia dvi gana skirtingos geografinės sritys: posovietinės valstybės ir pokolonijinės Afrikos šalys. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo tolima geografijos prasme, susieta bendra žmogiškąja patirtimi.
Parodoje pagrindinę vietą užima mažosios asmeninės istorijos, o ne didieji istorijos naratyvai. Tvirtai tikiu, kad 14-ojoje Kauno bienalėje užsimezgusios partnerystės ir draugystės
Lyska Accosato, and Rokas Naudžius. Thanks to this amazing team, I have come to believe anew that what at first seemed impossible was easily overcome by working together.
Leading the Kaunas Biennial team is only possible with a strong backbone, which consists of the Board Members: Prof. Laima Oržekauskienė, Prof. Rasutė Žukienė, Dr. Virginija Vitkienė, Monika ŽaltauskaitėGrašienė, and Ana Kočegarova Maj. Without the vision and enthusiasm of these culture professionals, Kaunas Biennial would not have reached the level of the international contemporary art event that you see today.
The 14th Kaunas Biennial
“Long-distance Friendships” brings together two different geographies: post-Soviet states and post-colonial African countries. What at first glance seems geographically distant is linked by a common human experience. In this exhibition, personal (hi)stories take the
nebus apribotos geografinių atstumų, o suartins ir sujungs tolimiausius šio pasaulio kampus, kai to labiausiai reikės. Tik atsparumas ir solidarumas gali būti stiprios ir mąstančios visuomenės pagrindas. Visiems 14-osios
Kauno bienalės lankytojams linkiu atrasti ne tai, kas mus skiria, o tai, kas jungia. Tikriausiai tada atsivers nauji būdai mąstyti apie šiandieninį mūsų sambūvį ir mieste, ir pasaulyje.
centre stage rather than the focus lying on grand historical narratives. I firmly believe that the partnerships and friendships forged during the 14th Kaunas Biennial will not be limited by geographical distances but will bring together the most distant corners of this world when it is needed most. Only resilience and solidarity can be the basis for a strong and thoughtful society. I wish for all visitors of the 14th Kaunas Biennial exhibition to discover not what divides us but, instead, what unites us all. This can open new ways of thinking about our coexistence today, both in the city and on a global scale.
Paroda Exhibition
EKISAKAATE
Nuotraukos
2023
Odur Ronald, Martin Chirumwa
Photographs 2023
„Ekisaakaate“ tiesiogine prasme reiškia „aptvarą“. Tradicinėje Bugandos visuomenėje didelė sodyba būdavo aptverta austomis nendrėmis su sausu bananų pluoštu ir sudarydavo uždarą karališkųjų asmenų ir vadų (abalangira ne‘abataka) teritoriją; aptvaras turėjo neleisti žmonėms patekti į vidų arba išeiti lauk. Tačiau šiuolaikiniame globaliame pasaulyje žmonių gebėjimą kažkur patekti arba iš kur nors neištrūkti varžo šalių sienos, o tapatybė pasireiškia paso pavidalu. Nors XX a. pasų sistemos griežtumas kito, šiandieniame pasaulyje sienos yra griežtos ir labai saugomos, o pasas tapo
Ekisaakaate, in its literal meaning, refers to “an enclosure”. In traditional Buganda society, it was a large homestead enclosed by woven reeds with dry banana fiber, serving as a fenced area for royals and chiefs (abalangira ne’abataka) to keep people out or in. However, in the modern globalized world, imaginary boundaries confine people in or out with identity manifested in the form of a passport.
While the rigidity of the passport system has fluctuated during the twentieth century, borders today are tight and highly secured, and the passport has
nepakeičiamu tarptautinių kelionių elementu.
Pastaruoju metu vykstantys
konfliktai, susiję su tapatybe, identifikavimu, sienomis ir priklausymu, verčia mus nuodugniau panagrinėti
idėją naudodamas atkurtas metalines pasų knygeles ir vizų tvirtinimo antspaudus. Menininkas fiksuoja įvairius iššūkius, kylančius dėl ribų peržengimo, prieigos prie dokumentų, tapatybės ir asmenybės klausimų.
Kūrinys, kviečiantis
kurti įtraukesnę ir atviresnę visuomenę, ragina peržengti
šias įsivaizduojamas
ribas, suteikiant
galimybę individualiems
become an indispensable feature of international travel. However, recent conflicts involving identity, identification, borders, and belongingness push us beyond the question of identification, making us wonder about people’s pasts and futures.
Through this body of work photographed by fellow artist and friend Martin Chirumwa, Odur Ronald intends to explore the idea of free movement, migration, access, belonging, and personhood, using recreated metallic passport booklets and visa endorsement stamps. The artist captures different challenges created by the idea of boundaries crossed and accessed by documentation, identity, and personhood in the form of printed visa stamps in different recreated metallic passport pages.
niuansams ir autonomijai, taip pat platesniems visuomeniniams ryšiams.
A call for more inclusive and open societies, the work invites to cross these imaginary boundaries, allowing individual nuance and autonomy as well as larger societal connections.
ODUR RONALD, MARTIN
Nematomas mums Izaokas
Piešiniai, šviesa, garsas 2023
Nikolay Karabinovych
Invisible to us
Isaac
Drawings, light, sound 2023
Nikolay’aus Karabinovychiaus
įsivaizduotose senose telefono būdelėse vyksta dviejų kartvelų – dviejų modernistų menininkų brolių, Kirilo ir Ilios Zdanevichių, kuriuos nuo XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio skyrė geležinė uždanga, tarptautinė kelionė.
Jų prieš beveik šimtmetį nusitęsusį susirašinėjimo kelią nuo Paryžiaus, kur Ilia gyveno, o Kirilas negalėjo apsilankyti,
į Tbilisį, dabar jungia telefono linija, nukelianti mus į kitą laiką ir erdvę – į nesusipratimą iš populiarios kartvelų režisieriaus Georgiy’aus
Daneliyos komedijos „Mimino“ (1977 m.), kur Telavi Sakartvele tarpmiestinių skambučių centre klaidingai
Nikolay Karabinovych utilises the old telephone booths to host a transnational journey of two Georgian modernist artist brothers, Kirill and Ilia Zdanevich, who, from the 1920s onwards, were separated by the Iron Curtain. Their exchange of letters from Paris, where Ilia resided, and Kirill was unable to visit – to Tbilisi, almost a century ago, is now connected with a phone line that transports us to another time and space – a misunderstanding from “Mimino”, a popular comedy by Georgian director Georgiy Daneliya (1977), where Telavi in Georgia gets misspelled for Tel Aviv in Israel in the long-distance
užrašomas kaip Tel Avivas Izraelyje. Ši klaida, užuot nutraukusi ryšį, du žmones suartina per kolektyvinį dainavimą.
calls centre. Instead of disconnection, this mistake brings the two people together through collective singing.
Laiškai mano vaikystei
Garsas
2018
Immy Mali
Letters to my childhood Sound
2018
Dvi aktyvios pašto dėžutės kviečia lankytojus siųsti laiškus per garsinį Immy Mali kūrinį. Jos „atminties garsai“ iš tiesų sklinda iš 66 laiškų, kuriuos I. Mali adresavo savo jaunesniajai aš, kai jai buvo nuo 5 iki 12 metų amžiaus. Taip paštas tampa vieta, kurioje susijungia skirtingos tautos ir skirtingi laikotarpiai. Šie laiškai tapo būdu sugrįžti prie vaikystės įvykių atkuriant atmintį ir fikcijas, buvimo ir nebuvimo sąvokas, kolonializmo liekanas Ugandoje ir psichologinę menininkės, siekiančios archyvuoti savo būtį, dramą.
Two active mailboxes invite visitors to send letters through the sound piece of Immy Mali. Her ‘sounds of memory’ are indeed coming from the 66 letters Mali addressed to her younger self – aged between 5 and 12 years old, activating the post office as a transnational site as well as a time machine. These letters have become a way of revisiting childhood events through recreations and fictions of remembrance, notions of presence and absence, the residues of coloniality in Uganda, and the psychological drama of an artist striving to archive their being.
Telefono būdelės
Popieriniai atspaudai 2023
Ermias Kifleyesus
Phone booths
Paper prints 2023
Etiopijos ir Belgijos menininkas Kifleyesusas tyrinėja laiko ir vietos ryšius, laikinumą, prasmę, skirtumus ir panašumus.
Pastaruosius penkiolika metų jis vykdo projektą tarptautinių telefonų kabinose, kur ant sienų ir stalų pritvirtina popieriaus lapus ar drobę, ilgainiui pasidengiančius interaktyviais ženklais, užrašais ir pėdsakais: juos palieka žmonės, laukiantys, kol jų skambučiai pasieks adresatus skirtinguose pasaulio kraštuose. Šios kabinos – tai gyvybės linijos, nusidriekusios į tolimas, žmonių apgyvendintas vietas, praeitį ir ateitį, kartu jos yra ir ryšį dabartyje padedančios išlaikyti priemonės. Kabinų ženklai primena urvų tapybą, faktų ir fikcijos įrodymus, sąmoningus
An Ethiopian-Belgian artist, Ermias Kifleyesus investigates connections, transience, meaning, differences and similarities between time and place. In the last fifteen years, he has been working on a project located in international telephone cabins where he installs pieces of paper or canvas on the walls and tables that over time become covered with interactive marks, notations and traces left by individuals as they wait for their calls to connect to all points of the globe. These cabins are the lifelines to people’s distant places, past and future, the containers of present connection. The cabin marks are akin to cave paintings, evidence of fact and fiction,
ir nesąmoningus brūkšnelius, skaičius, kodus, persipynusius su teksto ir vaizdų sluoksniais, taip pat reikšmėmis, kuriose glūdi nebuvimo ir buvimo aidai.
conscious and unconscious scribbles, numbers, codes, interwoven with layers of doodles, text and imagery, as well as meanings that hold echoes of absence and presence.
Plakatai 2023
François-Xavier Gbré
Untitled Blueprints 2023
François-Xavier Gbré šoninio įėjimo erdvėse, kurias galima laikyti dviem laiko kapsulėmis, pateikia įtraukiančius vaizdus, juose susipina esamų pastatų nuotraukos ir asmeniniai archyvai, o Vakarų Afrikos infrastruktūros įsilieja į aplinką. Po nepriklausomybės atgavimo menininko surinkti Afrikos pašto ženklai su užuominomis apie sovietines kosmoso lenktynes sugretinami su senais ir naujais Vakarų Afrikos statiniais, tokiais kaip Regioninės Afrikos palydovinio ryšio organizacijos (Rascom) pastatas (1992 m.) postmodernistiniame istoriniame Abidžano centre, taip pat Kinijos ir Malio draugystės tiltas Bamake (2012 m.). Tokie architektūriniai simboliai, primenantys
In the side entrance spaces, conceptualised as twin time capsules, François-Xavier Gbré presents immersive images, mixing photographs of existing buildings as well as images from personal archives, inviting West African infrastructures to blend in with the site. Postindependence African stamps hinting at the Soviet space race that have been collected by the artist are displayed alongside old and new infrastructures from West Africa, such as the the Regional African Satellite Communication Organization (RASCOM) building in the postmodernist historical centre of Abidjan (1992) and the bridge of friendship between China and Mali in Bamako (2012). Such architectural symbols of
apie nebaigtus bandymus įgyvendinti nesuderintą
panafrikietišką projektą per progresą, sugretinami su fiktyvia antspaudų freska
iš praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Tautinėje naujai nepriklausomybę gavusių valstybių kūryboje vis dar neretai naudojami kolonijiniai
įvaizdžiai, o pašto ženklai tampa asmeninėmis priemonėmis, padedančiomis orientuotis pasaulyje, vėliavomis ar langais keliautojų mintims. Aktyvindami prarastą socialistinio internacionalo vaizduotę, jie
taip pat primena Sovietų
Sąjungoje prarastą paralelinės ekonomikos tipą, kai užsienio
pašto ženklus kontrabanda gabendavo pavieniai asmenys,
norėdami bent mintimis
peržengti geležinę uždangą.
unfinished attempts to achieve a non-aligned Pan-African project through progress are facing a fictional mural of stamps from the 1960s. As tools of nationalism that often still contain colonial imagery, despite having been published in newly independent states, the stamps in the installation become personal devices for navigating the world, flags or windows for mind travellers. Activating the lost imagination of international socialism, they also trigger memories of a lost parallel economy from the Soviet Union: the exchange of foreign stamps that were being smuggled in by individuals in order to mentally cross the Iron Curtain.
Popierius, medis, degtukai
2023
Rond de fumée
Paper, wood, matches
2023
Louisa Marajo
Perkėlimų knyga I
2023
Ala Younis
A Book of Transfers I
2023
Puslapiai iš asmeninių pašto ženklų kolekcijų penkiuose kataloguose, menininkės surinkti ir tvarkyti nuo 14 iki 24 metų. Šį susidomėjimą paskatino senovinių pašto ženklų rinkinys, kurį menininkei padovanojo tėvas, praėjus keleriems metams po to, kai jie persikėlė iš Kuveito į Amaną. Be to, į pašto ženklų mainus įsitraukė bendraudama su bendrovės, kurioje dirbo, pašto skyriumi. Ši bendrovė nuolat gaudavo korespondenciją iš įvairių pasaulio kampelių su prašymais įregistruoti intelektinės nuosavybės teises Jordanijos teritorijoje. Katalogai buvo sudaromi pagal žemynus, o du iš jų buvo skirti arabų pasaulio pašto ženklams. Kolekcionuodama gaudavo žinių apie šalis, kurių
Pages from personal stamp collections from five catalogues that the artist collected and organized between the age of 14 and 24. The impetus for this interest can be traced back to a trove of vintage stamps gifted to the artist by her father, a few years subsequent to their relocation from Kuwait to Amman. Additionally, she engaged in the exchange and acquisition of stamps through interactions with the postal department of a company where she was employed. This company routinely received correspondence from various corners of the globe, entailing requests for the registration of intellectual property rights within the domain of Jordan. The catalogues were organized per continent, and two of the
nematė nei naujienose, nei istorijos vadovėliuose, taip pat sužinodavo, kaip kiekviena jų rašo savo pavadinimą savo kalba: Japonija – Nippon, Šveicarija – Helvetia, CCCP –Sovietų Sąjunga, DDR – VDR, Vengrija – Magyar ir pan.
catalogues were dedicated to stamps from the Arab world. In these acts of collecting the artist was getting to learn about countries that she has not seen in the news nor history books, but also how each write their name in their language, Japan is Nippon, Switzerland is Helvetia, CCCP is the Soviet Union, DDR is GDR, Hungary is Magyar, and so on.
Naujas pasaulio regionas
Vaizdo įrašas, 11 min. 2021–2022
Une nouvelle région du monde
Video, 11 min. 2021–2022
Valérie Osouf, Hamedine Kane
Mutantų mokykla
The School of Mutants
„The School of Mutants“ („Mutantų mokykla“) – tai 2018 m. Dakare, Senegale, įsteigta bendradarbiavimo platforma menui ir tyrimams. Jos atspirties taškas –universitetų, valstybinių mokyklų projektų ir akademinės utopijos vaidmens Senegale ir Vakarų Afrikoje po nepriklausomybės atgavimo vykstančiuose tautos kūrimo procesuose tyrimas. Bienalėje menininkai atkreipia dėmesį į vertimą kaip svetingumo veiksmą. Kūrinių šaknys siekia Senegalo režisieriaus Ousmane′o Sembene′o (1923–2007) kūrybą. Jo tikslas
The School of Mutants is a collaborative platform for art and research that was initiated in Dakar, Senegal, in 2018. Its main focus is to investigate the role of universities, public school projects, and academic utopia in the post-independence nation-building processes of Senegal and West Africa. For the Biennale, the artists have shifted their attention to the practice of translation as an act of hospitality. The foundation of their work is rooted in the legacy of Senegalese filmmaker Ousmane Sembene (1923–2007), whose mission
buvo kurti vaizdus ir tekstus, kalbančius plačiajai visuomenei, o ne tik to meto intelektualinei
buržuazijai. O. Sembene’as
savo filmus laikė daugiakalbiais
literatūros vertimais, o rašymą ir vertimą (filmų ir romanų)
traktavo kaip etinius dalijimosi ir įtraukimo veiksmus.
„Mutantų mokyklos“
antiimperialistiniai tyrimai plečia
savo Rytų ir Pietų odisėją per atvirus pastato sluoksnius
bei kviečia mus apsivalyti ir
pasitelkus vaizdo įrašą persikelti
per Karibų jūros vandenis
Gvadelupoje ir Nigerio upę
Senegalo šiaurėje. O ištremtų draugų portretai stambiu planu
perteikia Karibų jūros teoretiko
Edouard’o Glissant’o „santykio“ poetiką.
was to create images and texts that could reach a broad audience, transcending the intellectual bourgeoisie of his era. Sembene considered his films as plurilingual translations of his literature and approached writing and translation (for both film and novels) as ethical acts of sharing and inclusivity.
Expanding their EastSouth odyssey through the open-ended layers of building, the School of Mutants’ anti-imperialist research is inviting us to a cleansing video-crossing through the Carribbean waters of Guadeloupe and the Niger River of Northern Senegal, while close-up portraits of exiled encountered friends perform Caribbean theorist Edouard Glissant’s poetics of ‘relation’.
Atminties teatras, Tanganika
Fotografiniai atspaudai
2016 – iki dabar
Judit Flóra Schuller
Memory Theatre, Tanganyika
Photographic prints
2016 – ongoing
Judit Flóros Schuller darbo
„Atminties teatras, Tanganika“ atspirties tašku ir pagrindine ašimi tapo menininkės šeimos archyvas, kurį ji paveldėjo iš savo senelio Imre’s Schullerio. 1959 m. pabaigoje I. Schulleris kartu su garsiu vengrų medžiotoju ir rašytoju Zsigmondu Széchenyi dalyvavo vengrų ekspedicijoje Rytų Afrikoje. Ekspedicijos tikslas buvo pakeisti Vengrijos nacionalinio muziejaus Afrikos kolekciją, sugadintą per 1956-ųjų sukilimą. Menininkės senelis stebėjo 3 mėnesius trukusią ekspediciją. Kaip operatorius, jis fiksavo medžioklės safaryje kasdienybę.
Nuo 2014 m. J. F. Schuller tyrinėja ekspedicijos
The starting and focal point of Judit Flóra Schuller’s work Memory Theatre, Tanganyika is the artist’s own family archive that she has inherited from her grandfather, Imre Schuller. In the end of 1959, Imre Schuller took part in a Hungarian expedition in East-Africa together with Zsigmond Széchenyi, the famous Hungarian hunter and writer. The aim of the expedition was to replace the Africa collection of the Hungarian National Museum which became damaged in 1956 during the revolution. The artist’s grandfather was an observer of the 3-month-long expedition. As a cameraman, he documented the everyday life of the hunting safari. Since
duomenis oficialiuose archyvuose, muziejuose, taip pat savo šeimos archyve. Be dokumentinio projekto tono, menininkė į darbą žvelgia ir iš asmeninės perspektyvos, kartu paliesdama muziejų kolekcijų, medžioklės ir (kultūrinės) kolonizacijos motyvų klausimus.
Atkurdama ir kartodama, J. F. Schuller atskleidžia tam tikrus ekspedicijos fragmentus ir kvestionuoja minėtas temas šiuolaikiniu požiūriu, taip iš naujo perdėliodama paveldėto archyvo pasakojamą istoriją.
2014, Judit Flóra Schuller has been carrying out research on the expedition in official archives, museums and in her own family archive as well. Besides the documentary tone of the project, the artist approaches the work from a personal aspect while she also touches upon the question of museum collections, the motive of hunting and (cultural) colonization. Through the act of re-enactment, repetition and appropriation, Schuller reveals certain fragments of the expedition and questions the above mentioned themes from a contemporary point of view and by doing so, she re-creates the narrative of the inherited archive.
Tramdomieji marškiniai
Koliažas – rastas popierius, pastelė
Juodas pienas
Koliažas – rastas popierius, šelakas, aliejiniai dažai
Straitjacket
Collage – found paper, pastel
Black Milk
Collage – found paper, shellac, oil paint
Sveikas, liūdesy
Koliažas – rastas popierius, pastelė, pieštukas, aliejiniai dažai
Plaustas
Koliažas – rastas popierius, šelakas, aliejiniai dažai, spalvoti pieštukai, pastelė
Įsipainiojimas
Koliažas – rastas popierius, šelakas, aliejiniai dažai
Ikarės kritimas
Koliažas – rastas popierius, šelakas, pieštukas, akrilas, pastelė (mišri technika)
Lūžęs vyro šonkaulis
Koliažas – rastas popierius, šelakas, aliejiniai dažai, rentgeno nuotraukos kopija
Bounjour Tristese
Collage – found paper, pastel, pencil, oil paint
Raft
Collage – found paper, shellac, oil paint, coloured pencil, pastel
Collage – found paper, shellac, oil paint, x-ray copy
1992
Ieva Martinaitytė-Mediodia
Šioje instaliacijoje sujungti
1992 m. sukurti darbai ant popieriaus ir fragmentai
iš laiškų, kuriuos Ieva
Martinaitytė-Mediodia
rašė savo motinai,1996 m. persikėlusi gyventi į Niujorką.
Darbų ant popieriaus serija buvo sukurta iškart
po to, kai menininkė baigė
Vilniaus dailės akademiją. Gniaužydama, klijuodama ir piešdama ant rasto ir panaudoto popieriaus, menininkė per procesą ir medžiagiškumą ieškojo savo asmeninės meninės raiškos, dažnai remdamasi ankstesniais užrašais, eskizais.
Kai I. MartinaitytėMediodia persikėlė į Niujorką, skambučiai į Lietuvą buvo per brangūs, todėl ryšį su šeima ir draugais ji palaikė laiškais. Jos motina gyveno ir dirbo Kaune, tad būtent
This installation brings together works on paper created in 1992 and fragments of letters MartinaitytėMediodia wrote to her mother after moving to New York in 1996.
The series of works on paper were created just after Martinaitytė-Mediodia finished the Vilnius Academy of Arts. Crumpling, gluing, and drawing on found and used paper, the artist was finding her own language of personal archaeology through process and materiality, often relying on earlier notes, and sketches.
When MartinaitytėMediodia moved to New York, the calls back to Lithuania were too expensive, so she kept in touch with family and friends through snail mail. Her mother lived and worked in Kaunas, so it was in this
į šį paštą atkeliaudavo menininkės laiškai. Paėmusi jų fragmentus, rastus 2020 m. mamos studijoje po jos mirties, ir sujungusi juos su savo praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje kurtais darbais, menininkė subtiliai kalba apie atstumo, artumo, diasporos ir namų santykį.
post office that the letters from Martinaitytė-Mediodia would arrive. Taking fragments of those letters she found in 2020 in her mother’s studio after her passing, and overlaying them with her works from the 1990s, Martinaitytė-Mediodia is subtly stirring what occurs between distance and closeness.
Be pavadinimo
Tekstilė, veidrodis, keramika 2023
Textile, mirror, ceramic 2023
Marie-Claire Messouma Manlanbien
Marie-Claire Messoumba
Manlanbien tekstilės kūriniu kalbama apie susitaikymą, čia tradicinė lietuviška tekstilė susipina su menininkės kilmės nuorodomis, pavyzdžiui, Dramblio Kaulo Kranto ir Karibų jūros regiono kultūriniais elementais. Pasitelkus vietos liaudies dainas, tekstilė parodoma kaip buitinis ritualas, panašus į bendrą vakarienę ar arbatos gėrimo ceremoniją, o veidrodžių gabalėliai ragina žiūrovą atrasti pusiausvyrą ir pasiduoti kolektyvinės transformacijos patirčiai. Paslėpti elementai ir žinutės, eilėraščiai ir žodžiai primena koduotus pranešimus, kurie kadaise buvo pasipriešinimo priemonė, taip pat užsimena apie būtinybę priimti
For Kaunas Biennial, Marie-Claire Messoumba
Manlanbien creates a textile piece about reconciliation, interweaving Lithuanian and Kaunas-sourced textiles with other references from her own background, such as cultural elements from Ivory Coast and the Caribbean. The textile, activated by local folk singing, is set up as a domestic ritual, like a shared meal or tea ceremony, where scales and bits of mirrors invite the viewer to self-balance and collectively transform. Hidden elements and messages, along with poems and words, are reminiscent of coded messages that once served as a means of resistance. They also hint at the necessity to
neskaidrumą ir trūkstamus duomenis žinių sistemose. Supinant dabartį ir nežinomą bei neaiškią ateitį, kūrinyje sujungiami skirtingi keliai ir rezultatai. Elementai ir objektai iš įvairių kultūrinių sluoksnių kviečiami bendrauti tarpusavyje, peržengti vienas kitą, priešintis ir keistis, neprarandant savojo pagrindo.
embrace opacity and the presence of missing data within knowledge systems. Weaving a common present with unknown as well as uncertain futures, the work stitches together different paths and outcomes. Elements and objects from various cultural backgrounds are invited to communicate with each other, go beyond each other, transgress, resist and exchange without losing their own ground.
Žodžiai skrenda, raštai lieka
Les paroles s’envolent, les écrits restent
kalbomis. Buvusiame pašte jis kvestionuoja menininko kaip pasiuntinio ir istoriko poziciją,
Santykių sankirtos tampa derlinga dirva unikaliems G. Adéagbo pranešimams. Per spausdintų artefaktų instaliacijas, jų asociacijas ir nematomus ryšius, raštus, vaizdinę ir rašytinę medžiagą, kurią reikia iššifruoti, menininkas paaiškina, ką reiškia „kultūrinis perdavimas“. Kauno bienalei
Georges‘as Adéagbo sukūrė
naują pašto dėžutę, skirtą rašymui kaip tarpkultūrinės komunikacijos ir archyvavimo priemonei, judėdamas per įvairias religinio fetišo, nacionalistines ir tarptautines knygas, karo laiškus bei iškarpas iš praeities ir dabarties, ir parašytas įvairiomis
Books, newspaper, sculptures, rugs, photographs
2023
Intersection of relationships becomes a fertile ground for Adéagbo’s unique messaging. His altars of artifacts of printed matter explain, through association and invisible connections, patterns and visual as well written material to be deciphered, what a “cultural transfer” entails. For Kaunas Biennial, Georges
Adéagbo builds a new mailbox addressing writing as a tool for cross cultural communication and archiving, moving through various religious fetish, nationalist and international books, war letters and clippings from past and present, across languages. In the former post
ieško bendrystės likučių iš žlugusių komunistinių erdvių ir vykstančių karų, ypač karo Ukrainoje, apie kurį rašo vietiniai laikraščiai.
office, he questions the position of the artist as messenger and historian, and looks for the residues of communion out of collapsed communist spaces and ongoing wars, especially the war in Ukraine as mediated by local newspapers in the last year.
Kaip rūšiavimo ir apdorojimo erdvė, „Afrikos paštas“ sujungia skirtingus „paštus“ iš viso žemyno ir Venecijos lagūnos apylinkių. Tarpžemyninis biurokratinis aparatas kuriamas pasitelkiant paprastą pašto technologiją. Jis veikia dviem būdais: tai ir erdvinė pašto, kaip naujo taško erdvėje, interpretacija (angl. k. „post“ gali reikšti ir stulpą, ir paštą), ir kaip infrastruktūrinis pašto tinklo mechanizmas, kuriame atsižvelgiama į jau seniau nubraižytus maršrutus.
Patiriama tiek per regėjimą, tiek per klausą, ši instaliacija ir su ja susiję elementai, pagrįsti minaretų ir totemų – dviejų sociokultūrinių technologijų,
As a space for sorting and processing, the African Post Office brings together different ‘posts’ from across the continent and the larger lagoon of Venice. The project develops an intercontinental bureaucratic apparatus using the simple technology of the post. It operates in two dimensions: as a spatial reinterpretation of the post as a pole, and as the infrastructural mechanism of a postal network that considers routes of prior passage.
Experienced both visually and aurally, a language and related index of the ‘post’ is developed, building on the logic of minarets and totems, two sociocultural technologies with
turinčių didelę įtaką Afrikai –logika. Kiekvienas elementas įvairaus storio ir aukščio stulpų lauke pažymėtas atskirai ir apkabinėtas skirtingais
atributais. Ant kai kurių stulpų kabo nebeegzistuojančių šalių vėliavos, o kiti stovi tiesiog kaip tvirtinimo taškai, laukiantys, kol galės atlikti savo funkciją.
far-reaching African influence. The field of posts of various thicknesses and heights have individual markings and attachments. Some hold flags of nations that no longer exist, and others are simply attachment points waiting to be moored.
Dvigubas Tito
Bendras pagrindas
V, VI, VIII, X
O’Neillo koliažas
Ofortai 1985–1995
Mohammad Omar Khalil
Double Tito
Common Ground
V, VI, VIII, X
O’Neill Collage
Etchings
1985–1995
1936 m. kaime netoli
Chartumo gimęs
Mohammadas Omaras Khalilas studijavo Sudano sostinės vaizduojamojo ir taikomojo meno mokykloje. Baigęs studijas 1959 m., jis buvo paskirtas mokyklos tapybos skyriaus vadovu, o 1963 m. išvyko
į Italiją ir studijavo freskų tapybą Florencijos dailės akademijoje, vėliau –Ravenoje. Studijų metus
M. O. Khalilas praleido lankydamasis viso pasaulio miestuose, kol galiausiai 1967 m. pabaigoje
Born in 1936 in a village near Khartoum, Mohammad
Omar Khalil studied at the School of Fine and Applied Arts in the Sudanese capital. Graduating in 1959, he was appointed Head of Painting at the school before moving to Italy in 1963 to study fresco painting at the Academy of Fine Arts in Florence and later in Ravenna. Khalil spent his university years visiting cities around the world, finally settling in New York in late 1967, where he quickly began incorporating pop
apsigyveno Niujorke, kur
ėmė kurti naudodamas
fragmentus iš populiariosios
kultūros – pašto ženklus, muziką ir filmus. M. O. Khalilas
yra vienas reikšmingiausių savo kartos Sudano
menininkų ir jaunosios kartos
grafikų mokytojas. Jis yra vienas iš grafikos dirbtuvių
Asiloje, Maroke, įkūrėjų.
Senuose pašto stenduose
pagrindinėje salėje
pristatoma M. O. Khalilo
antspaudų serija „Bendras
pagrindas“ (1985–1995 m.),
čia menininko nespalvotoje
kūryboje panaudota spalva ir koliažo elementai. Menininko
viešint Asilos grafikos
dirbtuvėse sukurtame paveiksle svarstoma apie
tarpvalstybinę bendruomenę, kurią suartina grafikos darbai. Antspaudas su Tito portretu yra Jugoslavijos įvaizdžio pėdsakas naujose nepriklausomose Afrikos šalyse, tokiose kaip Sudanas, iš kurio menininkas ir yra kilęs.
culture – stamps, music, and film – into his work. Khalil is one of the most significant Sudanese artists of his generation, and mentor to younger generations of printmakers. He is one of the founders of the Asilah printmaking workshop in Morocco.
A series of stamp prints by Khalil titled Common Ground (1985–1995) that incorporate color in Khalil’s otherwise black and white oeuvre, and collage elements, is presented in the old post cases of the main hall. Created during the artist’s stay in the printing workshop in Asilah, it ponders on the transnational community brought together through printmaking. Most notably, a stamp with Tito’s portrait serves as a trace of the image Yugoslavia had in the newly independent African countries such as Sudan where Khalil was coming from.
A collection of Zimbabwean records
Vestuvinis kilimas. Pirtis
Wedding Rug. Sauna
Rankomis austas kilimas, šilkografijos spaudiniai
2023
Jaanus Samma
Hand-woven rug, silkscreen prints
2023
Medžiaga iš laikraščių kampanijos „Kongas“, 1972–1984 m.
Lietuvos jaunimo laikraštis „Lietuvos pionierius“
Karina Simonson
Lietuvos jaunimo laikraštis „Lietuvos pionierius“ vykdė
Lietuvos SSR ir Kongo Respublikos draugystės kampaniją. Ji prasidėjo 1972 m. liepos 5 d., kai laikraščio viršelyje buvo išspausdintas Kongo pionierių laiškas, kviečiantis moksleivius rašyti jiems laiškus. Po savaitės pirmajame puslapyje pasirodė straipsnis
„Laima ruošiasi vykti į Kongą“, pasakojantis apie Vilniaus 16-osios vidurinės mokyklos septintokę Laimą Lisauskaitę, kuri visą mėnesį praleis Kongo pionierių stovykloje. Per visą akciją „Lietuvos pionieriaus“ puslapiuose pasirodė
Materials from the newspaper campaign “Congo”, 1972–1984
Lithuanian youth newspaper
“Lietuvos pionierius”
Lithuanian youth newspaper
“Lietuvos pionierius” (Eng. Lithuanian Pioneer) ran a campaign of friendship between Soviet Lithuania and the Republic of the Congo.
It started on July 5th, 1972, with a letter from Congolese pioneers on the newspaper’s front cover inviting schoolchildren to write to them. A week later, the front page featured the article
“Laima is getting ready to go to Congo”, telling the story of Laima Lisauskaitė, a 7th grader from the School No. 16 in Vilnius, who will be spending a whole month in a Congolese pioneer
daug įvairių istorijų: apie Šiaulių miesto moksleivius, vykstančius į Kongą, apie Lietuvos pionierius, prižiūrinčius pionierių
stovyklą Puant Nuare, kurią atidarė tuometinis
Lietuvos komunistų partijos
centro komiteto pirmasis
sekretorius Antanas
Sniečkus, apie dovanų Kongo vaikams idėjų konkursą ir jo rezultatus – nuo SSRS
žemėlapių ir raudonų pionierių kaklaraiščių iki M. K. Čiurlionio
paveikslo „Bičiulystė“, gintaro ir lietuviškų gėlių
sėklų, apie Lietuvos vaikus, dirbančius kolūkiuose ir
taip padedančius rinkti
lėšas akcijai. Taip pat šiame laikraštyje nuolat buvo
spausdinami straipsniai
apie Kongo istoriją ir kultūrą, gamtą, šalies etninę įvairovę, sostinę Brazavilį ir jo eismą, Poto-Poto meno mokyklą, šalies virtuvę ir net aštrųjį pili-pili padažą.
camp. Throughout the campaign, numerous stories unfolded on the pages of “Lietuvos pionierius”: tales of Šiauliai city pupils embarking on journeys to Congo; Lithuanian pioneers overseeing activities at the pioneer camp in Pointe-Noire, inaugurated by Antanas Sniečkus, the then-first secretary of the Central Committee of the Lithuanian Communist Party; reports on a contest soliciting gift ideas for Congolese children, with offerings ranging from maps of the USSR and red pioneer ties to reproductions of M. K. Čiurlionis’s painting “Friendship”, amber, and Lithuanian flower seeds; accounts of Lithuanian children assisting in collective farms to raise funds for the campaign. Additionally, articles delved into Congolese history, culture, nature, ethnic diversity, the capital city of Brazzaville, its traffic, the
kopijos, pasakojančios apie
įvairią veiklą ir renginius, organizuotus per Kongo kampaniją, persipinančios su asmeninėmis autorės susirašinėjimo istorijomis, ir daiktais, kuriuos ji padarė savo mišrios rasės sūnui, taip pat pastarojo rastais daiktais.
Poto-Poto art school, cuisine, and even the spicy pili-pili sauce, regularly graced the pages of this newspaper.
The displays show copies of original newspaper clippings telling about various activities and events, organised by the Congo campaign, intertwined with personal pen pal stories of the author, objects made about and by the author’s mixed-race son and found objects.
Gėlėti prizai susirašinėjimo draugams
2023
Ala Younis
Floral Prizes for Pen Pals
2023
„Majid“ buvo Abu Dabyje (JAE) leidžiamas žurnalas vaikams, dėl savo išskirtinio turinio ir veiksmingos platinimo sistemos sulaukęs didelio skaitytojų dėmesio visame arabų pasaulyje. Žurnalo koncepcija buvo paremta redakcijos strategija, siekiančia ugdyti jaunąją kartą, pasižyminčią ne tik arabų etiniu ir kultūriniu sąmoningumu, bet ir ambicingumu bei pasauline švietimo perspektyva. Per trumpą laiką į „Majid“ buvo įtrauktos rubrikos, kuriose šalia trumpų biografijų aprašymų buvo pateikiamos nespalvotos skaitytojų nuotraukos ir nuorodos į jų norą pradėti susirašinėjimą laiškais arba imtis „Majid agentų“ vaidmens.
“Majid” was a children’s magazine published in Abu Dhabi, UAE, which garnered a widespread readership throughout the Arab World due to its exceptional content and effective distribution system. The magazine’s conceptual framework revolved around an editorial strategy aimed at nurturing a young generation characterized not only by ethical and cultural awareness as Arabs but also possessing ambition and a global education perspective. In a short span of time, “Majid” included sections featuring black and white photographs of readers alongside brief biographical sketches, indicating their desire to engage in pen-pal
Šie agentai buvo atsakingi už žurnalo turinį. Pažymėtina, kad „Majid“ taip pat ėmėsi iniciatyvos rinkti pašto ženklus, kaupdamas juos iš kasdien gaunamų maždaug 1000 skaitytojų laiškų. Vėliau šie pašto ženklai buvo supakuoti
ir parduoti naujiems skaitytojų pašto ženklų kolekcionavimo entuziastams. Antrame puslapyje „Majid“ taip pat publikavo skaitytojų atsiųstus piešinius, kuriuos menininkė sudeda su 18 puslapyje skelbiama informacija apie norinčiuosius susirašinėti.
correspondences or assume roles as “Majid’s Agents”. These agents were responsible for sourcing content for the magazine and notifying when certain materials were not available in local bookstores. Notably, “Majid” also embarked on a stamp collection initiative, accumulating stamps from the daily influx of around 1000 letters received from its readers. These stamps were subsequently packaged and sold to new stamp-collecting enthusiasts among the readership. On page 2, “Majid” also published drawings sent by the readers, which the artist uses juxtaposed with Pen Pals info published on page 18.
Be pavadinimo
Atvirlaiškiai, plakatai 2023
Ibrahim Mahama
Ibrahimas Mahama yra pripažintas Ganos menininkas ir novatoriškos kultūros ir švietimo įstaigos Tamalėje, Šiaurės Ganoje, įkūrėjas.
Jis domisi Ganos palikimu po nepriklausomybės atgavimo, kai tokios politinės utopijos kaip panafrikanizmas ir nesusijusių
šalių solidarumas buvo naudojamos emancipacijai ir pažangai. Dėl šios priežasties menininkas pasitelkia neveikiančių infrastruktūrų „vaiduoklius“, paveldėtus iš šių aljansų, kad nesėkmę paverstų galimybe Ganos ateities kartoms.
Kauno bienalėje I. Mahama būtent ir kviečia parodos lankytojus rašyti laiškus ateities kartoms ir palikti juos senosiose pašto dėžutėse,
Untitled
Postcards, posters
2023
Ibrahim Mahama is an acclaimed Ghanaian artist and founder of a ground-breaking type of cultural and educational institution in Tamale, Northern Ghana. Deeply interested in the legacy of post-independence Ghana, where political utopias like panafricanism of non-aligned solidarity were used as tools for emancipation and progress, he is using the ‘ghosts’ of defunct infrastructures inherited from those alliances to turn failure into potentiality for younger and future generations in Ghana.
For Kaunas Biennial, Ibrahim Mahama invites exhibition visitors to write letters to future generations and leave them in the old mailboxes of the post office, envisioned as a
kurios pasitarnauja kaip viešas atminimo paminklas, skirtas dalytis ir mokytis. Menininkas pasiūlo atvirlaiškius, sukurtus remiantis XX a. 7–8-ojo dešimtmečių koliažine archyvine medžiaga, jungiančia
Ganą su buvusiomis Jugoslavija
ir SSRS bei naujomis menininko įkurtomis erdvėmis Ganoje. Apleistas vietas, tokias kaip traukiniai, lėktuvai ir gamyklos, kartais pastatytas buvusių socialistinių režimų, menininkas paverčia radikaliomis realybės permąstymo erdvėmis.
public memorial for sharing and learning. Mahama is offering postcards based on collaged archival material from the 1960s–1970s, connecting Ghana with ex-Yugoslavia and ex-USSR, and the artist’s new premises, where he is repurposing disused infrastructures such as trains, planes and factories –sometimes built with the help of former socialist countries – into platforms of radical imagining.
Mano brangiajai
Nino
Tekstilė, akvarelė ant popieriaus 2023
Nino Kvrivishvili
To My Dear Nino
Textile, watercolor on paper 2023
Nino Kvrivishvili instaliacijoje sovietmečiu pagamintas kartveliškas šilko audinys sugretinamas su jos pačios eskizais (tarpiniais vaizdais kažkur tarp pašto ženklų ir laiškų) iš to laikotarpio, kai menininkės regione plėtojosi tekstilės pramonė. Elementai komponuojami šalia jos susirašinėjimo su amato mokytoja. Už buvusių pašto darbuotojų stalų ir aplink juos eksponuojamame kūrinyje kalbama apie dažnai moterų atliekamą darbą, iš persidengiančių istorijų bei raštų kuriama mainų ir mokymosi kalba.
The Soviet-produced Georgian silk fabric in Nino Krvivishvili’s installation is juxtaposed with her own sketches from the development of the textile industry in the region – midway images between stamps and letters – and conversations with her teacher in the craft, as heard through fragments of their letters. Situated behind and around the desks of former postal workers, the piece comments on labour often performed by women and creates a language of exchange and learning out of overlapping histories and patterns.
2018 m. Dakare, Senegale, įsteigta bendradarbiavimo platforma menui ir tyrimams.
Jos atspirties taškas –universitetų, valstybinių mokyklų projektų ir akademinės utopijos vaidmens Senegale ir Vakarų Afrikoje po nepriklausomybės atgavimo vykstančiuose tautos
kūrimo procesuose tyrimas. Kauno bienalėje menininkai atkreipia dėmesį į vertimą kaip svetingumo veiksmą.
Kūrinių šaknys siekia Senegalo
režisieriaus Ousmane‘o Sembene‘o (1923–2007)
kūrybą. Jo tikslas buvo kurti
vaizdus ir tekstus, kalbančius plačiajai visuomenei, o ne tik to meto intelektualinei buržuazijai.
O. Sembene’as savo filmus
laikė daugiakalbiais literatūros vertimais, o rašymą ir vertimą (filmų ir romanų) traktavo kaip
etinius dalijimosi ir įtraukimo veiksmus.
practice of translation as an act of hospitality. The foundation of their work is rooted in the legacy of Senegalese filmmaker Ousmane Sembene (1923–2007), whose mission was to create images and texts that could reach a broad audience, transcending the intellectual bourgeoisie of his era. Sembene considered his films as plurilingual translations of his literature and approached writing and translation (for both film and novels) as ethical acts of sharing and inclusivity.
The School of Mutants is a collaborative platform for art and research that was initiated in Dakar, Senegal, in 2018. Its main focus is to investigate the role of universities, public school projects, and academic utopia in the post-independence nation-building processes of Senegal and West Africa. For Kaunas Biennial, the artists have shifted their attention to the
Spaudinių serijoje matomi knygų viršeliai ir filmų plakatai, kuriuose vaizduojami pokolonijinės Afrikos autorių ir kino kūrėjų, tokių kaip
O. Sembene’as, Souleymane’as
Cissé, Abderrahmane’as
Sissako ir jų aplinkos menininkų, darbai, išversti į slavų kalbas ir išplatinti buvusiose Sovietų Sąjungoje ir Jugoslavijoje. Menininkai perteikė
O. Sembene’o romano „Les bouts de bois de Dieu“
The series of prints depict book covers and film posters of postcolonial African authors and filmmakers such as Ousmane Sembene, Souleymane Cissé, Abderrahmane Sissako, and artists associated with their circles. These works were translated into Slavic languages and disseminated throughout the former Soviet Union and former Yugoslavia.
The artists seized on the spirit of resistance carried by
(išleisto 1960 m., adaptuoto 2009 m.) pasipriešinimo dvasią, kurioje pasakojama apie vieną didžiausių streikų Prancūzijos kolonizacijos laikais. 1946–1947 m. Dakaro–Bamako geležinkelio linijos geležinkelio darbininkai 160 dienų streikavo, ir tai tapo pagrindu plačiam antikolonialistiniam darbininkų judėjimui. Tokias išsilaisvinimo prielaidas siejant su sovietiniu jungu, kurį patyrė Lietuvos žmonės per masinius trėmimus geležinkeliu į Sibirą, instaliacijoje taip pat kalbama apie imperialistinės gavybos palikimą – žaliavas, darbo jėgą, taip pat apie formų, istorijų ir idealų cirkuliaciją. Taigi tarp 400 000 studentų iš Afrikos žemyno, apmokytų buvusioje SSRS, daugybė kino kūrėjų – nuo Sembene’o iki A. Sissako (Mauritanija) per Ibrahimą Shaddadą (Sudanas), Boubakerį Adjali (Alžyras) ir S. Cissé (Malis) – permąstė techninius ir estetinius kodus, kurių buvo mokoma VGIK’e (Maskva), FAMU (Praha), Lodzėje
Ousmane Sembene’s novel, Les bouts de bois de Dieu (Eng. God’s Bits of Wood, published in 1960 then adapted in 2009) which recounts one of the greatest strikes under French colonization, held for 160 days by the railway workers of the Dakar – Bamako railway line in 1946–47, setting the ground for a broad anti-colonialist workers’ movement. Articulating such liberation premises with the Soviet yoke endured by the Lithuanian people through massive rail deportations to Siberia, the installation also refers to the legacy of imperialist extractions, in raw materials, labor but also in terms of circulation of forms, narratives and ideals. Thus, among the 400,000 students from the African continent trained in the former USSR, many filmmakers, from Sembene to Sissako (Mauritania) via Ibrahim Shaddad (Sudan), Boubaker Adjali (Algeria) and Souleymane Cissé (Mali), knew how to breathe and divert on their respective
(Lenkija) ir Babelsberge (buvusi VDR). Nešami panafrikanizmo vėjo, jie viso Šaltojo karo
laikotarpiu atkakliai saugojo savo minties laisvę ir meninį
gestą. Fikciniame kino seanse jie kviečia mus į margaspalvį
tarptautinio solidarumo
susitikimą, pristatydami alternatyvius naratyvus, kurie
XX a. audrose susieja Afriką ir Baltijos šalis. Čia O. Sembene’as susitinka su savo lietuviškuoju alter ego Jonu Meku, o Bamako centrinė stotis Malyje keliauja per Sibirą, čia susipina ne tik kalbų ir geografijos atgarsiai.
O. Sembene’as garsiai teigė: „Europa nėra mano centras.
Kodėl reikia būti saulėgrąža ir atsigręžti į saulę? Aš esu savo paties saulė.“ Vėliava atiduoda duoklę šiems žodžiams, kurie rezonuoja su šiuolaikine kova prieš imperializmą.
territories the technical and aesthetic codes taught at VGIK (Moscow), FAMU (Prague), Lodz (Poland) and Babelsberg (former GDR). Throughout the period of the Cold War, they fiercely preserved their freedom of thought and their artistic gesture, carried by the wind of Pan-Africanism. In a fictional cinema session, they invite us to a marronage and international solidarity reunion, inviting alternative narratives that link Africa and the Baltics, in the storm of the 20th century. Here Sembene meets his Lithuanian alter ego Jonas Mekas, and Bamako central station in Mali takes a detour through Siberia, weaving resonances beyond languages and geographies Sembene famously stated, “Europe is not my center. Why be a sunflower and turn towards the sun? I am my own sun”. A flag pays homage to these words that resonate with contemporary struggles against imperialism.
Jaučiausi
I Felt Like a Slave
Mykolas Deveikis
4 atvirukai ateities statytojams iš geležinkelio griuvėsių
Atvirlaiškiai, plakatai 2023
Nonument Group
Atvirukuose vizualiai interpretuojamos Tito, Kardeljo, Pijade’s ir Žujovićiaus kalbos, pasakytos 1946 m. Bosnijoje atidarant „jaunimo geležinkelio liniją“ Brćko–Banovići, kurią tiesė 63 000 jaunimo brigadų narių iš Jugoslavijos ir užsienio.
Atvirukai pagaminti naudojant „Google Lens“ technologiją, kuri ideologinę pažangos kalbą išsklaido į griuvėsių kraštovaizdį ir abstrakčią poeziją. Juose vyksta pokalbis tarp „Google“ ir socializmo ideologijų, dabarties ir praeities.
4 postcards to builders of the future, from the ruins of a railway Postcards, posters 2023
The postcards are visual interpretations of speeches by Tito, Kardelj, Pijade, and Žujović at the inauguration of the Brćko-Banovići “youth railway line” in 1946 in Bosnia, constructed by 63,000 members of the youth brigades from Yugoslavia and beyond. These postcards utilise Google Lens technology to fragment the ideological language of progress into a landscape of abstract poetry in ruins. They facilitate a dialogue between the contemporary and historical ideologies of Google and socialism.
A mokykla
Plakatai, vaizdo įrašas 2023
Nolan Oswald Dennis
WHY A School
Posters, video 2023
Po 1976 m. studentų sukilimų
Pietų Afrikos paauglių karta išvyko į tremtį ir prisijungė prie ginkluotos kovos prieš apartheidą. Sąjungininkų remiamas Išsilaisvinimo judėjimas (ANC) pastatė mokyklą, kurioje ir mokėsi šie jaunuoliai. Daugelis jų vėliau studijavo Rytų bloko universitetuose. Vienas iš šių studentų, Nolano Oswaldo Denniso dėdė Nigelas Dennisas, grįžęs iš Prahos kino mokyklos (FAMU), parašė scenarijų filmui apie šią revoliucinę mokyklą. Šiame projekte pristatomas jo scenarijus, tyrimo užrašai, nuotraukos bei kiti dokumentai iš jo asmeninio archyvo, taip pat jo interviu apie filmą, kuris taip ir nebuvo pastatytas.
After the student uprisings of 1976, a generation of South African teenagers went into exile to join the armed struggle against apartheid. The liberation movement, the ANC, supported by its allies, established a school to educate these young exiles. Many of them went on to study at universities across the Eastern Bloc. One of these students, Nolan Oswald Dennis’ uncle Nigel Dennis, returned from FAMU, a film school in Prague, and wrote a script for a film about this revolutionary school. This project presents his script and research notes, photographs, and other documents from his personal archive alongside an interview with him about the film, which was never realised.
Haatso
Garsas, archyvinės nuotraukos
2023
Tjaša Rener
Tjaša Rener tyrinėja ir vaizduoja išgyvenimo „sistemas“, išreiškiamas techniškai sudėtingais tapybos ir grafikos darbais, tiek iš Slovėnijos, tiek ir Ganos perspektyvos.
Tyrinėjant istorinius Ganos ir Jugoslavijos ryšius, šiame projekte išryškėja gyvenimas, kuriame pristatoma „apversta“ neprisijungimo judėjimo istorija: dviejų moterų –Metodos ir Tjašos, kilusių iš buvusios Jugoslavijos ir apsigyvenusių Ganoje, – kartų portretas.
Įrašas – ištrauka iš pokalbių per sekmadienio pietus, paliečianti temas nuo šeimos istorijos iki politikos, o languose rodomi fragmentai iš Metodos
Sound, archival photographs
2023
Tjaša Rener focuses on studying and depicting “systems” of survival, which she expresses through technically sophisticated paintings and prints, exploring portraiture from both Slovenian and Ghanaian perspectives.
Her research into the historical interactions between Ghana and Yugoslavia sheds light on a project that presents a “reversed” narrative of the non-aligned movement: an intergenerational portrait of two women – Metoda and Tjaša –both originating from former Yugoslavia and now settled in Ghana.
The recording features excerpts of conversations held over Sunday lunch, covering topics from family history
Cirilos Cibasek Appiah namų
Akroje: jos biblioteka po nepriklausomybės atgavimo, slovėniški nėriniai ir šeimos nuotraukos, darytos XX a. 7-ajame dešimtmetyje, kai ji apsigyveno Ganoje.
to politics. Meanwhile, the windows display segments of Metoda Cirila Cibasek Appiah’s residence in Accra: her postindependence library, Slovenian lace, and family photographs dating back to the 1970s when she first moved to Ghana.
Vienas žmogus visos tautos nevaldo
One man doesn’t rule a nation
reikšmę kaip darbo su 1960–1980 m. bendromis Rytų
Europos ir Afrikos istorijomis
2023
Janek Simon, Max Cegielski
Čia pateikti užrašai – tai dalis didesnio tyrimų projekto apie paminklą pirmajam Ganos Respublikos prezidentui Kwamei Nkrumahui, kurį sukūrė Lenkijos skulptorė Alina Ślesińska ir kuris buvo atidengtas 1965 m. Ganos pajūrio mieste Vinoboje. Tačiau netrukus po to, 1966 m., kai per CŽV remtą perversmą Nkrumahas buvo nuverstas, paminklas jam taip pat buvo sugriautas.
Šio projekto dalis – paminklo rekonstrukcija Liublianos grafikos bienalėje, kitas tyrimo pristatymas – Rygoje vykstančiame festivalyje „Survival Kit“. Šių metų pradžioje
Janekas Simonas ir Maxas Cegielskis lankėsi Ganoje, kur organizavo kolektyvines diskusijas apie šio gesto
2023
The notes presented here are part of a larger research project around the monument to the first president of the Republic of Ghana, Kwame Nkrumah, designed by the Polish sculptor Alina Ślesińska and unveiled in 1965 in Winneba, a Ghanaian coastal town. It was demolished soon after, in 1966, when a CIA-inspired coup ousted Nkrumah from power.
The project includes a reconstruction of the monument in the Ljubljana Biennale of Graphic Arts, and another presentation of research – in the Survival Kit festival in Riga. Janek
Simon and Max Cegielski went to Ghana earlier this year to organize workshops to collectively discuss the
metaforą. Iš pradžių paminklą
norėta gaminti iš itališko
marmuro, o tai savo ruožtu
atvėrė duris diskusijai apie
šiuolaikinės rekonstrukcijos
materialumą kaip įrankį panaudoti istoriją naujų, progresyvių naratyvų kūrimui dabartyje. Atliekant archyvinius tyrimus taip pat atsižvelgiama į
įvairius kontekstus, supančius
šio paminklo pastatymą –
Ganoje dirbančius Lenkijos architektus ir ekonomistus,
Kwamės Nkrumaho palikimą ir neaiškų pačios Ślesińskos buvimą.
meaning of this gesture as a metaphor for working with shared Eastern European and African histories of the 1960s and 1970s now. The monument was originally intended to be made of Italian marble, which also opens the discussion on the materiality of contemporary reconstruction as a tool for using history to create new progressive narratives in the present. The multiple contexts behind the erection of the monument – Polish architects and economists working in Ghana, the legacy of Kwame Nkrumah and the elusive presence of Ślesińska herself –are also considered through archival research.
JANEK SIMON, MAX
Ieviņa Āfrikā (Ieviņa Afrikoje)
1974
Ato un Brīnumpērle (Ato ir stebuklingas perlas)
1975
No Plutona līdz Neptūnam (Nuo Plutono iki Neptūno)
1975
Knygos, parašytos po Ērglės
kelionės į Afriką
Ieviņa Āfrikā (Ieviņa in Africa)
1974
Ato un Brīnumpērle (Ato and Magic Pearl)
1975 No Plutona līdz Neptūnam
(From Pluto To Neptune)
1975
Books written after Ērgle’s trip to Africa
Zenta Ērgle
Zenta Ērgle buvo garsi Latvijos
rašytoja ir architektė, labiausiai vertinama už vaikų ir paauglių literatūrą, kurioje puikiai aprašyti brendimo procesai ir kuri, nepaisant ideologinių antspaudų, išlieka aktuali kelioms jaunimo kartoms.
8-ajame dešimtmetyje
Z. Ērgle kartu su iliustratore
Margarita Stāraste buvo apdovanotos Sovietų
Zenta Ērgle was a renowned
Latvian writer and architect, celebrated chiefly for her writing for children and teenagers, masterfully capturing the coming of age, and remaining relevant to several generations of young people despite the imprints of ideology.
In the 1970s, Ērgle, along with the illustrator Margarita
Sąjungos organizuota kelione
į Afriką: jos lankėsi Tanzanijoje, Mauricijuje ir Reunjone. Vėliau ji išleido iliustruotus kelionės aprašymus, pavadintus „Nuo
Plutono iki Neptūno“, dalyvavo daugybėje knygos pristatymų
visoje Latvijoje ir vietinėse
bibliotekose pasakojo apie savo keliones. Taip pat buvo išleistos
dvi vaikams skirtos knygos, kurias iliustravo M. Stāraste –
„Ato ir stebuklingas perlas“ bei „Ieviņa Afrikoje“, pastaroji Latvijoje tapo vienu svarbiausių vaikų literatūros kūrinių. Šį pasakojimą įkvėpė pačios
rašytojos anūkė, kuri norėjo su
ja vykti į kelionę, bet negalėjo, todėl Z. Ērgle tą kelionę
įgyvendino savo sukurtame pasakojime. Nors ši knyga ir atvėrė langą į Afrikos žemyną, joje naudoti stereotipiniai ir rasistiniai aprašymai pabrėžė
„tautų draugystės“ ideologijos vaizdinių ir reprezentacijos problematiškumą.
Stāraste, was awarded a Soviet Union-organized trip to Africa, where they visited Tanzania, Mauritius, and Réunion. She published a travelogue with images titled From Pluto to Neptune, participating in numerous book presentations across Latvia and discussing her travels at local libraries.
Two children’s books, Ieviņa in Africa and Ato and the Magic Pearl, featuring illustrations by Stāraste, were also published. The former became a key piece in children’s literature. The storyline of the book was inspired by her own granddaughter, who wished to join her on the trip but couldn’t, so Ērgle facilitated her inclusion within the story of the book.
While the book opened a window to the continent, it also employed stereotypical and racist depictions, highlighting the problems of visual imagery and representation under the “friendship of nations” ideology.
Teta Afrika
Cibachromai, skaitmeniniai spaudiniai ant archyvinio medvilninio popieriaus
2023
Petra Feriancová
Aunt Africa
Cibachromes, digital prints on archival cotton paper
2023
Petra Feriancová dažnai naudojasi asmeniniais artimųjų archyvais ir kita medžiaga, kurią interpretuoja ir pertvarko nebūtinai chronologiškai. Jos darbuose konceptualizuojami suvokimo ir atminties procesai, dažnai manipuliuojama vaizdais, taip siekiant sukelti žiūrovo reakciją. Kauno bienalėje ji dalijasi išsamiu savo „tetos iš Afrikos“ Doros Feriancovos, kuri 1970–1972 m. Kenijoje studijavo paukščius ir padarė daugybę nuotraukų, parodančių jos gyvenimą ir darbą Rytų Afrikoje, archyvu. Vaizdų kelionė – kartais oficiali, kartais ir ne, joje mainosi masteliai, faktūros, paukščių skrydžiai gamtos istorijos muziejuje ir natūralioje gamtoje.
Petra Feriancová often makes use of personal archives of loved ones and other materials, which she interprets and rearranges in a non-linear way. Her work conceptualizes processes of perception and memory, often manipulating pictorial and discursive grounds to arouse affective responses from the viewer. For Kaunas Biennial, she shares the integral archive of her ‘Aunt Africa’
Zora Feriancova, who studied birds in Kenya and took many pictures of her life and work in East Africa in 1970–1972. Both official and unofficial, mixing scales and textures, natural history displays and openended flights, a non-hierarchical
Tarp nuotraukų, vaizduojančių privilegijuotą Vakarų ir Rytų europiečių gyvenimą naujai nepriklausomoje šalyje, kuri įžengia į modernybę per architektūrą ir savigarbą, paukščių trajektorijos nukreipia akis į dangaus gabalėlius, leidžiančius žiūrovui apmąstyti emancipaciją ir laisvę, kartu pasiūlydamos kontekstą, kuriame kolonijinis žvilgsnis, gyvūnų prijaukinimas, taip pat sąmoningos ir nesąmoningos dekolonizacijos svajonės sugyveno kaip koegzistuojančios „rūšys“.
image travel unfolds: in between pictures of the privileged life of Western as well Eastern Europeans in a newly independent nation entering modernity through architecture and self-celebration, the trajectory of birds open up pieces of sky that allows the viewer to reflect upon emancipation and freedom in a context where the colonial gaze, animal domestication as well as conscious and unconscious dreams of decolonization cohabited as coexisting ‘species’.
Tuo pačiu metu
2K vaizdo įrašas, 05:34 min. 2023
At the Same Time
2K video, 05:34 min.
2023
Andro Eradze
Videokūrinyje „Tuo pačiu metu“ tiriama įtampa tarp draugystės ir nuosavybės, teritorijos ir priklausymo, dalijimosi ir reikalavimo turėti savo, kvestionuojama galios dinamika, į kurią žvelgiama pasitelkus nuožmius ir nesutramdomus benamius šunis, besiblaškančius miesto gatvėmis, prizmę. A. Eradze leidžiasi į šių padarų valdas su savo kamera ir fiksuoja jų natūralias reakcijas, saugant savo gaują ir erdvę. Išryškėja įtampa tarp giliai įsišaknijusio priklausymo poreikio ir instinktyvaus noro saugoti ir ginti.
Vaizdo įraše taip pat minimas kartvelų mitologinis personažas Kurša – juodas šuo su erelio sparnais, kurio istorija nurodo
The video work At the Same Time explores tension between notions of friendship and ownership, territory and belonging, sharing and claiming one’s own, questioning power dynamics, viewed through the lens of fierce and untamed stray dogs which roam the streets of a city. With the camera as a guide, Eradze ventures into the heart of these creatures’ domain, capturing their raw reactions as they protect their pack and their place. A tension between a deep-seated need for belonging and the instinctive desire for protecting and defending comes to the fore.
The video also refers to the Georgian mythological character Kursha, a black dog with the wings of an eagle, the
į žmonių ir nežmogiškojo pasaulio susvetimėjimą.
Benamiai šunys, nors ir laukiniai bei nesutramdomi, yra glaudžiai susiję su miestu ir jo gyventojais.
Būdami šiuolaikinės sakmės pasiuntiniais, jie primena mums apie neatsiejamą visų būtybių ryšį.
story of which alludes to the alienation of the human and non-human worlds. The stray dogs, though wild and untamed, are inextricably linked to the city and its inhabitants. As messengers in a contemporary fable, they remind us about the inherent connection between all the beings.
Sese, pasakyk man
savo vardą
2023
Žilvinas Landzbergas
Sister, Tell Me Your Name
2023
Simbolinės Žilvino Landzbergo išpjovos atskleidžia menininko vaizdiniu žodynu paremtą naują kalbą, kuriai nereikia
žodžių ir kuri jungia senovines bendravimo priemones, tapytas indigo dažais. Erdvėje atsiranda naujosios abėcėlės užuominų, kurių nepavyksta atpažinti,
žaidžiama su jų įskaitomumu ir mūsų noru tarpusavyje bendrauti – šį pojūtį sustiprina senasis pašto pastatas.
The symbolic cutouts of Žilvinas Landzbergas unveil a language beyond words, based on the artist’s personal visual vocabulary connecting ancient means of communication performed through indigo bleaching. The space contains clues of a new alphabet which slips being recognized and plays with legibility and our desire to communicate with each other, a sensation strengthened by the old post office building.
Nematomas mums
Izaokas
Vaizdo įrašas 2023
Nikolay Karabinovych
Invisible to us Isaac Video
2023
Nikolay’us Karabinovychius pakeitė originalų populiarios kartvelų režisieriaus
Georgiy’aus Daneliyos komedijos „Mimino“ (1977 m.)
rusų kalba įgarsintą vaizdo
įrašo fragmentą pridėdamas lietuviškus subtitrus. Vaizdo
įrašas primena apie rusų kalbos dominavimą bendroje regiono kultūros istorijoje, o pridėti subtitrai pasiūlo papildomus dekolonizacijos, daugialypiškumo ir džiaugsmo dėl nesusipratimų prasmės sluoksnius.
Nikolay Karabinovych
modified an original video clip from the popular comedy Mimino by Georgian director Georgiy Daneliya (1977) by adding a Lithuanian translation to the Russian voiceover. This alteration highlights the historical dominance of the Russian language in the region’s shared cultural history and introduces a call for decolonization, a celebration of multiplicity, and an appreciation of misunderstandings.
Pabudimas Žemėj iš neramaus miego
Indigo dažai ant 100 % drobės, viela, garso takelis 6:48 min.
Garsas: Ari Wulu, kompozicija gamelanui. Balsas: Hope
Kinanthi Hoperiette Jatmiko
Valstybinė Dresdeno meno kolekcija, meno fondas
2020
Adéla Součková
On Earth Awakening from Restless Dream
Indigo dyes on 100% cotton, wire, soundtrack 6:48 min
Sound: Ari Wulu, gamelan composition. Voice: Hope
Kinanthi Hoperiette Jatmiko
Staatliche Kunstsammlungen
Dresden, Kunstfonds
2020
„On Earth“ – tai skaitmeninių Žemės dievybių, kurių atvaizdai įspausti iš bulvių padarytais atspaudais, serija. Drobės įtvirtintos tikromis dygstančiomis bulvėmis, kylančiomis priešinga kryptimi, nei kad vyksta duomenų atsisiuntimas. Kartu jos kalba ir apie Žemės pasipriešinimą suabstraktinimui. Indonezijos įkvėptõs gamelano muzikos garso takelį įgarsina olandų ir indoneziečių kilmės vaikas, kalbantis Žemės vardu.
On Earth is a series of digital-esque Earth deities whose pixels are stamped with potatoes. The tapestries are anchored down by real sprouting potatoes, showing the Earth’s resistance to being abstracted, rising-up in the opposite direction of a download. The soundtrack of Indonesia-inspired gamelan music is narrated by a dutch-indonesian child who speaks on behalf of the Earth.
Iš ciklo „Žemynos pasaka“
1994–1996
Lininė drobė, autorinė technika, batika
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuosavybė
From series A Tale of Žemyna
1994–1996
Linen canvas, author’s technique, batik
Courtesy of the Lithuanian
National Museum of Art
Magdalena Birutė Stankūnaitė-Stankūnienė
Magdalena Birutė
Stankūnaitė-Stankūnienė –
lietuvių išeivijos menininkė, gyvenusi Čikagoje. Aktyviai rėmusi meną ir kultūrą išeivijoje, menininkė visuomet siekė palaikyti ryšius su Lietuva ir jos institucijomis, dovanojo kūrinių ir archyvų kolekcijoms.
Jos kūryboje feministinės temos susipina su gamtos ir lietuvių mitologijos nagrinėjimu per tekstilės technikas. Praėjusio amžiaus
10-ojo dešimtmečio batikos darbai iš serijos „Žemynos
Magdalena Birutė StankūnaitėStankūnienė was a Lithuanian exile artist based in Chicago. A prominent supporter of art and culture in the diaspora,
Stankūnaitė-Stankūnienė always sought to maintain her connection to Lithuania, keeping in touch with institutions and donating works and archives to collections.
In her work, feminist themes intertwine with an exploration of nature and Lithuanian mythology, employing techniques of textile art. The artist’s 1990s
pasaka“ vaizduoja senovės lietuvių žemės deivę, nešančią
vaisius ir besirūpinančią viskuo, kas gyva.
batik works from the series Žemynos pasaka reference the ancient Lithuanian goddess of the earth, who bears fruit and cares for all living things.
Nepagrįstai ribojantis
požiūris į išganymą (Vinnytsia Limbo)
An Unduly Restrictive View of Salvation (Vinnytsia Limbo)
Įvairių dydžių fotografiniai atspaudai
2019
Andrii Dostliev, Lia Dostlieva
Pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje Vinica – palyginti nedidelis Ukrainos miestas –laikinai tapo svarbiu slaptos migracijos iš Somalio į ES tašku. Maršrutas prasidėjo Somalyje, vedė per Persijos įlankos šalis, tada per Maskvą, Rusijos ir Ukrainos sieną ir, sustojus Vinicoje (kur buvo įsikūrusios nelegalaus sienos kirtimo tarpininkų būstinės), per Užkarpatę, Slovakiją arba Vengriją ir Austriją, dažniausiai baigdavosi Miunchene arba Frankfurte.
Kaip šie žmonės matė
Vinicą? Kuo šis miestas galėjo tapti tiems, kurie bėgo nuo
Photographic prints of various sizes
2019
In the 2000s, Vinnytsia, a relatively small city in Ukraine, temporarily became a significant hub for clandestine migration from Somalia to the EU. The route originated in Somalia, passed through the Gulf countries, then Moscow, and crossed the RussianUkrainian border, making a critical stop in Vinnytsia –where the headquarters for the facilitators of the illegal border crossings were located – before continuing through Transcarpathia, Slovakia or Hungary, Austria, and usually ending in Munich or Frankfurt.
pilietinio karo siaubo laimingo gyvenimo Vokietijoje pažado link, ir buvo priversti čia praleisti kažkiek laiko? Ką jie matė –laikiną stotelę, papildomą kliūtį, o gal dar ką nors? Ir kuo šie nepastebimai atvykstantys ir išvykstantys žmonės buvo miestui?
Šiame projekte menininkai pabandė rekonstruoti mitologinę pigių nuomojamų butų, kuriuose galėjo apsistoti Somalio migrantai, erdvę
Vinicoje, sykiu apibūdinant priverstinio laukimo būseną ir kas įvyksta, kai nebegali kontroliuoti savo likimo.
How did these migrants perceive Vinnytsia? What could this city represent for those fleeing the horrors of civil war towards the promise of a happy life in Germany, yet forced to linger here? Did they see it as a temporary halt, an additional hurdle, or perhaps something else? And what was the significance of these transient visitors to the city, arriving and departing unnoticed?
For this project, artists endeavored to reconstruct the mythological space of inexpensive apartments available for rent in Vinnytsia. This aimed to articulate the state of involuntary waiting and the impossibility of regaining control over one’s destiny, as experienced by the Somali migrants during their stay.
El Shatt
Vaizdo įrašas, garsas, spaudiniai 2019
Amado Alfadni
Ši instaliacija sukurta remiantis jau atliktu tyrimu apie pamirštą Antrojo pasaulinio karo laikų istorijos fragmentą, susijusį su El-Shatt pabėgėlių stovykla
Egipto Sinajaus pusiasalyje, čia 1944–1964 m. gyveno pabėgėliai iš Jugoslavijos. Stovyklą įkūrė britai kartu
su UNRRA (Jungtinių Tautų pagalbos ir reabilitacijos administracijos organizacija) ir MERRA (Artimųjų Rytų pagalbos ir pabėgėlių administracija).
Nauji menininko atspaudai eksponuojami šalia nebylaus dokumentinio filmo apie jugoslavų atvykimą į Egiptą, o garso takelį sudaro garsaus
Splito miesto kompozitoriaus ir dirigento, organizavusio stovyklos bažnytinius chorus, Josipo Hatze’s muzikos kūrinys,
Video, sound, prints
2019
This installation is delving from an existing research around a buried piece of history from the World War II, around the refugee camp of El-Shatt in Egypt’s Sinai desert which hosted Yugoslavian refugees between 1944 and 1964. The camp was founded by the British together with the UNRRA and MERRA.
New prints by the artist are displayed next to a silent documentary of the arrival of the Yugoslavs to Egypt.
The audio is the Lidija Horvat Dunjko music piece by Josip Hatze, a famous composer and conductor from the city of Split who organized the camp’s church choirs. From political tensions with the Suez Military Police, to soccer tournaments with the Egyptian Suez team,
kurį atlieka Lidija Horvat-Dunjko. Nuo politinės įtampos su Sueco karo policija iki futbolo turnyrų su Egipto Sueco komanda –autorius gilinasi į alternatyvius istorijos šaltinius ir pateikia savo požiūrį į stovyklą kaip aktyvią bendruomenę.
„El-Shatt“ projekte atsispindi nenuilstamas menininko susidomėjimas žmonių judėjimo ir kultūrą skleidusiomis kelionėmis per Viduržemio jūrą bei jų istorijos atgarsiai šiandien.
the artist digs into alternative sources of history to offer an insider’s view on the camp as an active community.
El-Shatt project is an extension of the artist’s ongoing concern with movements of people, and the cross-Mediterranean journeys that disseminated cultures, and how history still echoes today.
Proto kapinės
Vaizdo įrašas, popierius, medis, metalas, virvė 2023
Admire Kamudzengerere
The cemetery of the mind
Video, paper, wood, metal, string
2023
Admire’o Kamudzengerere’io kelionė nusitęsia per du pašto rūsio kambarius, skirtus „proto kapinėms“. Interviu cikle buvę
Zimbabvės pašto klientai dalijasi mintimis apie paštą kaip nykstančią įgalinimo istorijų vietą nepriklausomybę atgavusios Zimbabvės kontekste. Pasakojimas pinamas fone skambant muzikai, sklindančiai iš senų radijo imtuvų koridoriuje, kuris veda iš vieno kambario į kitą. Skirtingus istorijos laikotarpius ir šalis sujungiantys laisvės kovotojų laiškai, rašyti iš kalėjimo, toliau skleidžiami menininko įsivaizduojamame, kamerą primenančiame kambaryje. Jame paukščių
Admire Kamudzengerere creates a journey dedicated to the “cemetery of the mind”, spread across two rooms of the post office’s basement. In a series of interviews, former post office users in Zimbabwe share ideas about the post as a disappearing site of emancipatory storytelling in the context of post-Independence Zimbabwe, performed through music coming out of old radios in the corridor leading us from one room to another. Transhistorical and transnational Freedom Fighters’ letters written from jail are disseminated further in a cell-like room imagined by the artist. There, bird cages
narvai nukreipia žiūrovą vidun nuobodžiu keliu, o žinutės
ir laiškai paslėpti senuose telefonų knygos lapuose, ant kurių įspaustas pasikartojantis veidas. Ši instaliacija kaip išsilaisvinimo ir atsparumo metafora kalba apie vilties
susigrąžinimą priespaudos gniaužtuose. Kūrinys skamba visame pašto pastate kaip žinia apie Zimbabvėje vykstantį nedemokratinį rinkimų procesą ir ten vykdomą žiniasklaidos kampaniją.
navigate a tedious way in for the viewer while messages and letters are encoded on old phone book pages stamped by a repeated face. A metaphor for self-emancipation and resilience, the installation reclaims hope within the imposed grids of oppression. The work resonates further throughout the post office building which became a speaker for the parallel undemocratic election process and media campaign currently happening in Zimbabwe.
Fotopopierius
Atvirlaiškis
2023
Euridice Kala
Postcard 2023
1 milijonas rožių
Angelai Davis
[paleiskite mano žmones]
Vaizdo įrašas, 11:47 min. 2020
Ângela Ferreira
1 Million Roses for Angela Davis [let my people go]
Video, 11:47 min, loop 2020
Laiškas Induliui Bilzēnui, išsiųstas du kartus, taip ir negautas, apie 1980 m.
Jānis Borgs
Jānis Borgas yra Latvijos menininkas, meno istorikas, kuratorius ir mokytojas. 8-ajame dešimtmetyje jis save laikė praktikuojančiu avangardo ir modernizmo sekėju. Daugybės meno leidinių autorius, buvęs
Janio Rozentālo aukštosios menų mokyklos direktorius, žurnalo „Māksla“ („Menas“) meno redaktorius ir Soroso šiuolaikinio meno centro Rygoje direktorius.
Kiek tai buvo įmanoma varžančioje sovietinėje sistemoje, J. Borgas išlaikė atvirą dialogą su Latvijos išeiviais ir tarptautine bendruomene. Vienas jo draugų buvo Vakarų Berlyne įsikūręs elektroninės muzikos entuziastas Indulis Bilzēnas (g. 1940 m.), 8-ajame
Letter sent to Indulis Bilzēns twice, never arrived, c. 1980
Jānis Borgs is a Latvian artist, art historian, curator, and esteemed teacher. During the 1970s, he positioned himself as a devoted practitioner of avant-garde and modernism. As the author of numerous art publications, he served as the former director of the Janis Rozentāls Riga Art School, art editor at Māksla (Art) magazine, and Director of the Soros Centre for Contemporary Art – Riga.
Despite the restrictive Soviet system, Borgs maintained an active dialogue with Latvians in exile and the international community. Among his acquaintances was Indulis Bilzēns (b. 1940), an electronic music enthusiast based in West Berlin, who
dešimtmetyje dažnai lankęsis sovietinėje Latvijoje ir informavęs vietinę meno publiką apie naujausias muzikines tendencijas.
Čia rodoma kopija laiško, kurį J. Borgas pirmą kartą išsiuntė I. Bilzēnui
9-ajame dešimtmetyje ir kuris grįžo atgal nepasiekęs adresato. Laišką jis išsiuntė darkart jau Latvijai atgavus nepriklausomybę, manydamas, kad pašto sistema dabar jau veiks geriau, tačiau laiškas ir vėl grįžo. Šio laiško istorija – tarsi mūsų nepalaužiamo troškimo bendrauti, o kartu ir paprastų kliūčių, kartais kylančių tam bendravimui, simbolis.
had been visiting Soviet Latvia since the 1970s, informing the local art audience about the latest music trends.
Displayed here is a photo print of a letter that Jānis Borgs sent to Indulis Bilzēns during the 1980s – it was returned without reaching its destination. He attempted to send it again after Latvia gained independence, hoping for better postal service, but once more, the letter was returned. This anecdote serves as a symbol of our enduring desire to communicate, despite the simple obstacles that may sometimes stand in our way.
Skirta Admire’ui
Laikraštis, juodi dažai, vaizdo įrašas 2023
To Admire
Newspaper, black paint, video
2023
Yonamine
Kambaryje, kuriame atiduodama duoklė laikraščio istorijai, Yonamine’as naudoja laikraščius iš Zimbabvės ir Kauno, kad apmąstytų nedemokratinį rinkimų procesą, šiuo metu vykstantį Zimbabvėje, kartu su ten išreiškiama parama Rusijai. Prisimindamas savo viešnagę Zimbabvėje ir
susitikimą su kolega menininku Admire’u Kamudzengerere’u, Yonamine’as pristato ir performatyvų videoportretą, skirtą pagerbti šviesaus atminimo Angolos meistrą Paulo Kapelą. Pastarasis – nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio
Luandoje dirbęs Kongo menininkas, rinkęs laikraščius ir Luandoje įsikūrusiai UNAP (Nacionalinei vaizduojamųjų
In a room paying tribute to the post office paper history, Yonamine mixes newspapers from Zimbabwe and Kaunas to meditate upon the undemocratic election process currently happening in Zimbabwe with the support of Russia. A nod to his time in Zimbabwe and encounter with fellow artist Admire
Kamudzengerere it also pays a tribute to the late ‘master’ Paulo Kapela in Angola, through a performative video portrait of the artist. Kapela, a Congolese artist active in Luanda since the 1990s, was collecting newspapers and ‘bringing’ daily news about freedom, solidarity and survival to his community at UNAP (UNIÃO NACIONAL
menų kūrėjų sąjunga) bendruomenei „atnešdavęs“ kasdienių naujienų apie laisvę, solidarumą ir išlikimą. Įtakingą
P. Kapelos mokymą toliau atspindi didžiulė Yonamine‘o ir Ihosvanny‘io šventyklos pavidalo instaliacija P.A.R.A.K.E.
DE ARTISTAS PLÁSTICOS),
his Luanda headquarters. Kapela’s influential teaching is further mirrored in a huge installation in the form of a shrine by Yonamine and Ihosvanny Angel in P.A.R.A.K.A.S.
Kurdama skulptūras ir instaliacijas, menininkė susižavėjo spausdinimo technikų, tokių kaip ofsetinė litografija ant aliuminio, cinko ar vario lakštų, panaudojimo galimybėmis. Dabar ji ieško naujų būdų, kaip pasinaudoti šiomis plokštelėmis ir jas transformuoti į spausdinimo mašinų instaliaciją, įkomponuotą į Kauno pašto konvejerius.
„Vaizdo kūną“ įkvėpė 1980–1990 m. veikusios slaptos pogrindinės spaustuvės „ab“ Kaune spausdinimo mašina. Spaudos mašiną, kuria buvo spausdinama daugiausia
Having been fascinated by the possibilities of using printmaking matrices, such as offset lithography on aluminium, as well as zinc and copper sheets, in her previous sculpture and installation works, the artist is now seeking new ways to manipulate and transform these plaques into reconfigured printing press installation enmeshed with the postal conveyor belts in the Kaunas Postal Office.
Body of an Image was inspired by the printing press at the secret underground printing house “ab” in Kaunas that functioned thoughout
patriotinė ir religinė literatūra, „ab“ įkūrėjas Vytautas Andziulis
ironiškai pavadino „Pragaro mašina“ – ją sukonstravo iš metalo laužo supirktuvėje
rastų išmestų ir sunaikintų sovietinių spausdinimo
mašinų dalių. Menininkė Kauno
bienalėje taip pat pristato
perkonfigūruotą ir iš metalo
laužo detalių bei fragmentuotų
grafikos plokštelių sudurstytą
kūrinį, kurį įgyvendino
taikydama strategiją, vadinamą „išplėstiniu montažu“. Šiuo
„pergaminimo“ aktu – pasitelkusi
įvairias materialias formas
ir ikonografijas – menininkė
siekia atkurti spausdinimo
mašiną ir ją iš naujo išrasti
kaip „neįmanomų asambliažų“
dalį. Mašina sujungia tolimus vaizdus, pasiskolintus iš įvairių šaltinių: nuo barokinių graviūrų ir sovietinių internacionalistinių propagandinių plakatų archyvų iki lietuviško XX amžiaus 10-ojo dešimtmečio homoseksualų žurnalo „Naglis“ ar pikselinių Ugandos queer žurnalo „Bombastic“ puslapių.
1980–1990. The press, primarily used for printing patriotic and religious literature, was ironically named “Hell’s Machine” (Pragaro Mašina in Lithuanian) by the founder of “ab”, Vytautas Andziulis. He constructed the press from discarded and destroyed Soviet printmaking machine parts found in the scrap metal. Artist is also proposing a reconfigured, and stitched body of work at Kaunas Biennial using scrap metal parts and fragmented printmaking plaques, employing a strategy that she calls “an expanded montage”. Through this act of “refiguring” –applying various material forms and iconographies the artist aims to recreate and reinvent them as part of “impossible assemblages”. The machine connects, stretches, and bridges distant images borrowed from a diverse range of sources: from baroque engravings and Soviet internationalist propaganda poster archives
Pagrindinis pasakotojas
šiame kontekste yra reali ir įsivaizduojama pogrindinės spaudos ir vaizdų sklaidos istorija, apimanti daugialypį
žinių ir smurto, vaizduotės ir propagandos, įgalinimo ir tapatybės konstravimo naratyvą. Tačiau šį kartą –„posovietinį“ ir antikolonijinį, peržengiantį erdvę ir laiką.
to Lithuanian 90s gay journal
Naglis or pixelated pages of Ugandan queer magazine Bombastic. The primary narrator in this context is the history of real and imaginary history of underground printing and image dissemination, encompassing a multifaceted narrative of knowledge and violence, imagination and propaganda, empowerment and the construction of identity. But this time, “post-Soviet” and anti-colonial, transcending space and time.
Be pavadinimo
2023
Judy Blum Reddy
2023
Judy Blum Reddy dalijasi
Antrojo pasaulinio karo metais rašytais savo šeimos narių laiškais, kuriuose atsispindi žydų pabėgėlių, vis dar bandžiusių išvykti iš Europos, viltis ir neviltis. Menininkei laiškų perrašymas – tai gydanti kelionė po traumą, įsirėžusią į daugelio šeimų istorijas, o ant popieriaus uždėti bėgiai šiurpiai primena apie tuos, kurie pabėgo, bet ir apie daugybę tų, kuriems nepavyko laiku išvykti.
Judy Blum Reddy is sharing letters of her family members written during the Second World War, reverberating hope and despair of Jewish refugees who were still trying to escape from Europe, with a particular echo in the Baltics. Blum’s rewriting of letters is a healing journey for the trauma embedded in so many family histories, and the rails overlaid across the paper are an eerie reminder of the ones who escaped but also so many that didn’t manage to leave in time.
Brangus Lefifi
Vaizdo įrašas, 10:20 min. 2023
Dear Lefifi
Video, 10:20 min. 2023
Kemang Wa Lehulere, Lefifi Tladi
Mažos dainos
Aliejus ant drobės 1980
Judy Blum Reddy
Small Songs
Oil on canvas
1980
Judy Blum Reddy visada sudarinėjo sąrašus – kasdienių veiksmų ir menininkų veiksmų, taip pat šmaikščius sąrašus, kuriuose rašoma apie patriarchatą ir diskriminacijos formas. Ji du dešimtmečius dirbo Hatcho Billopso archyve Manhatane, Niujorke. Čia ji perrašinėjo interviu ir sudarinėjo afroamerikiečių vizualinės ir žodinės kultūros likučių sąrašus.
Parodoje J. Blum Reddy žemėlapių piešiniai, sukurti iš tolo žvelgiant į naujienas apie karo Ukrainoje eigą, iškelia į dienos šviesą solidarumą, dažnai prarandamą dėl fizinio atstumo.
J. Blum Reddy „Mažos dainos“ – vizualūs eilėraščiai ant tekstilės, kuriuos ji sukūrė
Judy Blum Reddy has always made lists – lists of daily actions and artist actions, and innately amusing lists that spell out patriarchy and forms of discrimination. Blum Reddy worked for two decades at the Hatch Billops Archives in Manhattan, New York. Here she transcribed interviews and made lists of all that was to remain of African American visual and oral culture.
Here, Blum Reddy’s map drawings, created from afar upon seeing news about the development of the war in Ukraine, puts into the spotlight the kind of solidarity that is often lost because of physical distance.
Blum Reddy’s Small Songs, visual poems on textiles she
Niujorke 9-ajame dešimtmetyje ir kuriuose piešiniai, vaizduojantys kasdienius pasipriešinimo ritualus, susipina su tekstų sekomis.
made in New York in the 1980s, mix drawings of everyday resistance rituals with text sequences.
Džahanamas
Spaudiniai
1995–2005
Hassan Musa
Jahammen
Prints 1995–2005
Pašto skyriaus rūsyje pristatomas vienas drąsiausių Prancūzijoje gyvenančio Sudano menininko
Hassano Musos spaudos eksperimentų – pogrindinis laikraštis „J.h.n.m.“, kurio antraštė sukurta naudojant „Coca-cola“ šriftą. „J.h.n.m“ – tai „Jaridat al-hadm al-naqqad wa-l-mu‘arada“
(Dekonstruktyvios kritikos ir opozicijos laikraštis) santrumpa. Šiam neoficialiam
žurnalui platinti H. Musa taikė klasikinę pogrindžio platinimo sistemą, kurią čia atkartojame:
iš Prancūzijos paštu išsiuntė dešimt egzempliorių savo artimiems draugams, gyvenantiems už Sudano
ribų. Tuomet kiekvienas iš jų padarydavo po dešimt
In this presentation taking place in the basement of the post office, one of the most daring printed experiments of Sudanese artist and France-based Hassan Musa is shown: the underground newspaper titled J.h.n.m. (Hell), with the masthead designed using the Coca-cola script.
“J.h.n.m” is short for Jaridat al-hadm al-naqqad wa-lmu’arada (The Newspaper of Deconstructive Criticism and Opposition). For this unofficial journal, Musa followed a classic underground circulation system of sending ten copies to his close friends living outside Sudan by mail from France, which we are replicating here. They
fotokopijų ir išplatindavo jas patikimiems draugams ir t. t. Kai kurie slapta gabeno laikraštį į Sudaną ir toliau platino jį šalies viduje.
Šiame eksperimente dešimt metų (1995–2005 m.) buvo spausdinami žymiausių
Sudano menininkų ir mąstytojų, tarp jų Ibrahimo
El Salahi, T. S. Ahmado, Amero Nouro ir daugelio kitų opozicijos intelektualų, rašiniai ir iliustracijos. Savo pogrindinį žurnalą H. Musa nustojo leisti po to, kai išpopuliarėjo opozicijos interneto svetainės.
H. Musa buvo aršus ankstesnės Sudano modernistų menininkų kartos, žinomos kaip Chartumo mokykla, kritikas, rengė tarptautines parodas ir dalyvavo tokiose svarbiose parodose kaip Venecijos bienalė ir Arabų pasaulio institutas Paryžiuje. Apie savo kūrybos poveikį H. Musa rašo: „Vaizdai yra tarsi smūgiai: mums trenkiama, mes
would then each make ten photocopies and distribute them to trusted friends and so forth. Some smuggled the paper into Sudan and kept distributing it internally.
This ten year experiment (1995–2005) featured the writing and illustrations of the most prominent Sudanese artists and thinkers, including Ibrahim El Salahi, T.S.Ahmad, Amer Nour, and many other intellectuals of the opposition. He stopped publishing his underground journal after opposition websites took over in popularity.
Musa has been a vocal critic of the earlier generation of Sudanese modernist artists known as the Khartoum School, and has exhibited internationally and has participated in major exhibitions such as the Venice Biennale and the Arab World Institute in Paris. On the impact of his work Musa writes, “Images are like blows: we receive them, we
trenkiame atgal. Priimame ir perduodame smurtinius vaizdus. Tai būdas išgyventi, mano vaizdai yra mano gynybos sistema.“
give them back. We transmit violent things because that is the way we receive them. It’s a way to survive, my images are my line of defense.”
Atsiųsk alaus
Plakatai, alaus buteliai 2023 Ihosvanny
Send a beer
Posters, beer bottles
2023
Iš tuščių alaus butelių ir purvo, būdingų savadarbiams būstams pietų Angoloje, sukurtas naujas pasakojimo vienetas –„žinutės butelyje“, kurias gali siųsti parodos lankytojai. Dalyvaudamas dabartinėje pašto archeologijoje ir įsiliedamas į svetingumo politiką, šis darbas atkuria prarastus komunikacijos kelius ir paštą kaip bendruomeninę erdvę dalytis laiku ir istorijomis. Intervencija atiduoda duoklę pačiam parodos procesui: kuria tiltus tarp menininkų ir parodų vietų, ypač P.A.R.A.K.O., kitos pagrindinės bienalės vietos.
Ihosvanny Angel’s poster room of house walls made out of empty beer bottles and mud, typical of self-made housing in Southern Angola, creates a new storytelling unit of ‘messages in a bottle’ to be sent by viewers. Participating in a present-day archeology of the post office and embedded in the politics of hospitality, the work reclaims lost communication paths and the post as a communal space to share time and stories. The intervention pays tribute to the exhibition process itself: creating bridges between artists and venues, especially P.A.R.A.K.A.S., the other major site of the Kaunas Biennial.
Veidrodis, medis, metalinės raidės
2023
Jeanne Kamptchouang
Le messager
Mirror, wood, metal letters
2023
Kamerūno menininkas
Jeanne’as Kamptchouangas kritiškai žvelgia į visuomenę ir individus, apmąsto žmogaus vietą visuomenėje.
Tam jis pasitelkia tokias svarbias temas kaip laisvė, pliuralizmas, determinizmas, su istorija, estetika ir politika susiję klausimai. Projektą „Žinutė“ įkvėpė paštas ir menininko, kaip potencialaus tarpininko laike ir erdvėje, pozicija. Laukine augmenija apaugusiame pastato sode eksponuojamos buvusio pašto pastato pavadinimo raidės, padengtos raudona spalva, –užuomina į kraują kaip simbolį, kuris mus skiria ir vienija. Spalvotos raidės prikelia nenaudojamą infrastruktūrą
Cameroonian artist Jeanne Kamptchouang develops critical views of society and individuals and reflects on the place occupied by man within society, through major themes such as freedom, pluralism, determinism, and questions linked to history, aesthetics and politics. Le messenger (Eng. The Messenger) is inspired by the post office and the position of the artist as a potential mediator across time and space. Using the unnoticed and wildly-grown garden of the building, the former letters of the post (‘paštas’ in Lithuanian) are covered in red – a hint to blood as a symbol of what equally separates us and brings us together. The colored letters
naujam gyvenimui, lydėdamos mus pro veidrodines duris ir kviesdamos peržengti ribas ir atsiverti daugialypėms istorijos ir tapatybės dimensijoms.
are propelling the disused infrastructure into a new life through a mirroring door, inviting us to cross boundaries and open up to the multiple dimensions history and identity entail.
Šejla Kamerić
Be pavadinimo
Tekstilė 2023
Ibrahim Mahama
Textiles 2023
Ibrahimas Mahama yra pripažintas Ganos menininkas ir novatoriškos kultūros bei švietimo įstaigos Tamalėje, Šiaurės Ganoje, įkūrėjas. Jis domisi Ganos palikimu po nepriklausomybės atgavimo, kai tokios politinės utopijos kaip panafrikanizmas ir nesusijusių šalių solidarumas buvo išnaudojamos siekiant emancipacijos ir pažangos. Dėl šios priežasties jis naudojasi neveikiančių infrastruktūrų „vaiduokliais“, paveldėtais iš šių aljansų, kad nesėkmę paverstų potencialu jaunesnėms ir būsimoms Ganos kartoms. Kauno bienalei I. Mahama sukūrė konkrečiai vietai pritaikytą kūrinį, kuriuo išryškina buvusio karinio barako „randus“. Menininkas dirbo su Kauno
Ibrahim Mahama is an acclaimed Ghanaian artist and founder of a groundbreaking type of cultural and educational institution in Tamale, Northern Ghana. Deeply interested in the legacy of post-independence Ghana, where political utopias like Pan-Africanism of non-aligned solidarity were used as tools for emancipation and progress, he is using the ‘ghosts’ of defunct infrastructures inherited from those alliances to turn failure into potentiality for younger and future generations in Ghana.
For Kaunas Biennial, Ibrahim Mahama created a site-specific piece to highlight the ‘scars’ of a former military barrack. Working with residues of fabric factories in Kaunas, especially
audinių fabriko produkcijos likučiais, ypač linu, kuris vis dar naudojamas įvairiai paskirčiai ir rezonuoja su džiuto maišais, kuriuos menininkas daugiausia naudoja Ganoje. Įgyvendindamas šį kūrinį Kaune, menininkas bendradarbiavo su Vilniaus dailės akademijos studentais. Tai jam leido sukurti raštus, susijusius su archyviniais XX a. 7–8-ojo dešimtmečių atvirukais ir pašto ženklais, jungiančiais Ganą su buvusiomis Jugoslavija ir SSRS, karine istorija ir paštu – dviem bienalės vietomis ir dviem parodoje susipynusiais istorinės infrastruktūros sluoksniais.
linen which is still used for many different purposes and resonates which the jute sacks the artist predominantly uses in Ghana, he collaborated with Vilnius Academy of Art students to create patterns that are related to archival postcards and stamps from the 1960s–1970s, connecting Ghana with ex-Yugoslavia and ex-USSR, military history and the post office – the two venues of the Kaunas Biennial as well as two layers of historical infrastructure interwoven in the exhibition.
Ukraina?
Mišri technika ant drobės 2022
Judy Blum Reddy
Ukraine?
Mixed media on canvas 2022
Judy Blum Reddy visada sudarinėjo sąrašus – tarkim, kasdienių veiksmų ir menininkų veiksmų, taip pat šmaikščius sąrašus, kuriuose rašoma apie patriarchatą ir diskriminacijos formas. Ji du dešimtmečius dirbo Hatcho Billopso archyve Manhatane, Niujorke. Čia ji perrašinėjo interviu ir sudarinėjo afroamerikiečių vizualinės ir žodinės kultūros likučių sąrašus.
J. Blum Reddy žemėlapių piešiniai, sukurti iš tolo žvelgiant
į naujienas apie karo Ukrainoje eigą, iškelia į dienos šviesą solidarumą, dažnai prarandamą dėl fizinio atstumo.
Judy Blum Reddy has always made lists – lists of daily actions and artist actions, and innately amusing lists that spell out patriarchy and forms of discrimination. Blum Reddy worked for two decades at the Hatch Billops Archives in Manhattan, New York. Here she transcribed interviews and made lists of all that was to remain of African American visual and oral culture.
Here, Blum Reddy’s map drawings, created from afar upon seeing news about the development of the war in Ukraine, puts into the spotlight the kind of solidarity that is often lost because of physical distance.
Už kadro I, II
Plakatas 2019
Šejla Kamerić
Behind the Scenes I, II
Wallpaper photo
2019
Vystant Bosnijos karui, šalies sostinė Sarajevas nuo 1992 m. balandžio 5 d. iki 1996 m. vasario 29 d. 1425 dienas buvo apgultas Serbų Respublikos kariuomenės. Miestas buvo nuolat apšaudomas artilerijos ir tankų nuo aplinkinių kalvų. Snaiperiai kontroliavo išėjimus iš miesto ir kai kurias gatves pavertė „snaiperių alėjomis“ – jas pereiti buvo galima tik rizikuojant žūti. 1993 m. kovo–birželio mėn. buvo pastatytas „vilties tunelis“, tapęs vienintele jungtimi tarp miesto ir išorinio pasaulio ir leidęs gauti šiek tiek maisto, karinės amunicijos ir humanitarinės pagalbos. Ši prieiga taip pat suteikė galimybę į miestą patekti tarptautinei žiniasklaidai.
Šejla Kamerić gimė Sarajeve ir buvo viena iš
During the Bosnian War, the City of Sarajevo, the capital of Bosnia and Herzegovina, was besieged by the Army of the Republic of Srpska from April 5, 1992 to February 29, 1996 for 1425 days. The city was under constant fire from artillery and tanks from the surrounding hills. Snipers controlled certain city escapes and turned some streets into ‘sniper alleys’ that could only be passed with the risk of death. A ‘tunnel of hope’ was constructed between March and June 1993 and was the only connection between the city and the outside world, to receive some food, war materials and humanitarian aid. This access also enabled the presence of the international press.
tų, kurie bandė išgyventi nuolatinės grėsmės ir netikrumo sąlygomis. Kartais jaunai moteriai šiek tiek užsidirbti pavykdavo pozuojant mados fotosesijoms. Tokias fotosesijas pavadinimu
„Už kadro“ 1994 m. rengė Hannesas M. Schlickas, dirbęs ne tik karo reporteriu, bet ir italų mados žurnalui
„Moda“. Jaunas kareivis, kuris atsitiktinai stovėjo sargyboje netoliese, paskolino savo automatinį ginklą, o paskui pozavo keliems papildomiems kadrams. Už fotosesiją pasiūlytas užmokestis – po kilogramą cukraus, tačiau jauna moteris primygtinai reikalavo gauti po 100 Vokietijos markių – kilogramo cukraus kainą juodojoje rinkoje. Taip gimė nemažai mados fotosesijų. Prireikė 25 metų, kad Š. Kamerić
vėl sugrįžtų prie šio savo gyvenimo epizodo. Ji atrinko du kadrus, taip pratęsdama savo autoportretų seriją.
Šejla Kamerić was born in Sarajevo and was one of the inhabitants who tried to survive in a constantly threatened and fragile normalcy. Occasionally, the young woman made some money modeling for fashion shooting. The fashion shoots for Behind the Scenes were made in 1994 by Hannes M. Schlick, who worked as a war reporter and also for the Italian fashion magazine
“Moda”. A young soldier, who happened to be standing guard nearby, loaned his automatic weapon and then modeled for some additional shots. The offered payment was one kilo of sugar each, but the young woman insisted on receiving 100 German Marks, which was the equivalent of the sugar on the black market. A number of fashion shoots were created. It took 25 years for Šejla Kamerić to come back to this episode in her life, she selected the two shots and thus continued her series of self-portraits.
Trys iki vidurnakčio
Vaizdo įrašas-instaliacija 2023
Andrius Arutiunian
Three to Midnight
Film-installation 2023
„Trys iki vidurnakčio“ – tai nuoroda į istorinį 7-ojo dešimtmečio Adis Abebos naktinį klubą „Arizona Club“, legendinę Etiopijos džiazo muzikantų susitikimo vietą. Klube taip pat lankėsi jų kolegos armėnai, kurie į Etiopiją atvyko XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje kaip nuo genocido bėgančių vaikų orkestras.
Šie armėnų muzikantai
Adis Abeboje lankėsi Etiopijos princo Ras Tafari (vėliau karūnuoto imperatoriumi Haile Selassie I) kvietimu ir buvo įdarbinti jo imperatoriškajame pučiamųjų orkestre. Žinomi
kaip „Arba Lijoch“, arba amharų kalba „Keturiasdešimt vaikų“, muzikantai greitai tapo svarbia Adis Abebos muzikinės
Three to Midnight unfolds in reference to the historic 1960s nightclub in Addis Ababa called “Arizona Club” – an if-you-knowyou-know meeting point of Ethiopian jazz musicians. The club was also frequented by their Armenian counterparts who originally came to Ethiopia in the 1920s as a marching band of children refugees escaping the Genocide.
These Armenian musicians arrived to Addis Ababa by the invitation of Ethiopian prince Ras Tafari (later crowned as the Emperor Haile Selassie I), to be employed as his Royal Imperial Brass Band. Known as “Arba Lijoch”, or “Forty Children” in Amharic, the musicians quickly became an important part of Addis Ababa’s musical scene
scenos dalimi, turėjusia įtakos vadinamojo etiodžiazo raidai.
Vaizdo įraše trys Kauno bienalės menininkai (Anastasia Sosunova, Andrius Arutiunianas ir Yonamine’as), atlieka bendrą muzikinę improvizaciją su pučiamaisiais ragais, pagamintais iš išmestų pučiamųjų orkestro instrumentų. Griežta ir svajinga įsivaizduojamo „Arizonos klubo“ aplinka veikia kaip garsinio perkėlimo, apsvaigimo ir hipnotizuojančių judesių erdvė.
influencing the development of the so-called Ethio-jazz genre.
In the film, three Kaunas Biennale artists (Anastasia Sosunova, Andrius Arutiunian, and Yonamine) use brass horns made out of discarded marching band instruments to improvise a collaborative musical score. The imaginary “Arizona Club” with its austere and dreamy environment, functions as a space of sonic transference, intoxication and hypnotic movements.
Saugotojas
Kintantys matmenys
Monitorius, knygos, plakatai, stiklas, žvakės
2023
Yonamine, Ihosvanny
The Keeper
Variable dimensions
Monitor, books, posters, glass, candles
2023
Yonamine’as ir Ihosvanny’s kuria sudėtingas multimedijos instaliacijas, kurios yra ir asmeniniai dienoraščiai, ir Afrikos istorijos bei politikos tyrinėjimai. „Saugotojas“ –tai projektas, sukurtas mirusiam Kongo menininkui ir „meistrui“ Paulo Kapelai atminti. Įtakinga XX a. 10-ojo dešimtmečio Luandos meno scenos figūra, P. Kapela buvo menininkas, visiškai atsiribojęs nuo materialaus vartotojiško pasaulio. Jo darbai kūrė galingą sinkretišką visatą iš įvairios jo surinktos medžiagos – nuo policininko kepurės ir nacionalinių vėliavų, dažytų akmenų, butelių, raudonų plastikinių gėlių,
Yonamine and Ihosvanny create complex multimedia installations that are both personal diaries and explorations of African history and politics. “The Keeper” is a project created in memory of the late Congolese artist and “master” Paulo Kapela. An influential figure in Luanda’s art scene in the 1990s, Kapela was an artist who was completely disconnected from the world of material consumerism. His artworks created a powerful syncretistic universe that consisted of various materials he would collect – from a policeman’s hat and national flags, painted stones, bottles, red plastic flowers, newspapers
laikraščių apie meną ir politiką, menininko atkurtų rankdarbių, skulptūrų iš juodo medžio, propagandinėse kampanijose naudotų plakatų, Angolos revoliucijos ikonų...
Instaliaciją sudaro šventovė, skirta P. Kapelos mokymui, perkuriant PotoPoto mokyklos pamokas, jo gautas gyvenant Konge, į partizaninio meno formą, kurioje susipina lietuviškos sutartinės ir eksperimentinis garsas, senosios ir naujosios technologijos, religiniai ir maisto receptai, edukacinė muzika, šūkiai apie laisvę, taiką ir išlikimą.
Instaliacija permąsto P. Kapelos bendruomeninį gyvenimo būdą. Taip parodoma menininko meilė Luandos gatvėms ir jo gyvenimo tikslas grąžinti tautai jos galią.
about art and politics, handcraft pieces recreated by the artist, sculptures made of black wood, posters used in propaganda campaigns, icons of the Angolan revolution.
The installation consists of a shrine for the teaching of Kapela, reinventing the Poto-Poto school he inherited from his time in Kongo into a guerilla form of art, mixing Lithuanian sutartinės (polyphonic singing) and experimental sound, old and new technologies, religious and food recipes, liberation music, slogans about freedom, peace and survival. The installation openly performs Kapela’s communal way of life, a tribute to the artist’s love for the streets of Luanda and his life dedication to give power of the people.
Kaviar Kuduro
Kintantys matmenys
Medis, spygliuota viela, tekstilė, smėlio maišai
2023
Yonamine, Ihosvanny
Variable dimensions
Wood, barbed wire, textile, sandbags
2023
Yonamine’as ir Ihosvanny’s kuria sudėtingas multimedijos instaliacijas, kurios yra ir asmeniniai dienoraščiai, ir
Afrikos istorijos bei politikos tyrinėjimai. Instaliacija „Kaviar Kuduro“ – tai XX a. 10-ojo dešimtmečio pilietinio karo Angoloje prisiminimai, įkvėpti vado Gikos karininkų mokyklos, kurioje menininkai ir susipažino; tai savotiška solidarumo tranšėja. Kadaise buvusi pavyzdine karine stovykla Luandos centre, ji buvo paversta į pabėgėlių stovyklą, skirtą perkeltiems žmonėms iš labiausiai nuo karo nukentėjusių vietovių. Kubos kariuomenės Angoloje kareivių nutapyti drąsinantys
Yonamine and Ihosvanny create complex multimedia installations that are both personal diaries and explorations of African history and politics. The installation
“Kaviar Kuduro” is a flashback to the civil war in Angola during the 1990s, presented as a self-organized trench of solidarity. It is inspired by the Commander Gika School of Officers, where the artists first met. Once an exemplary military camp in the centre of Luanda, it was converted into a refugee camp for displaced people from the areas most affected by the war. Fearless slogans and communist icons painted by soldiers from the Cuban army
šūkiai ir komunistinės ikonos perkuriami į lauko instaliaciją –laikiną mokymosi ir bendrumo prieglobstį.
in Angola are reimagined in the form of an outdoor installation, a temporary shelter of learning and togetherness.
Branduolinis nusiginklavimas
Akmenukai, talkas, metalas, virvė 2023
Nuclear Disarmament
Pebbles, talc, metal, string
2023
Martin Zetová
Viršutiniame bunkeryje pristatomas iš dviejų dalių susidedantis Martino Zetovos kūrinys, paremtas jo tyrimais apie tarptautinę enciklopediją, skirtą branduoliniam nusiginklavimui ir taikai visame pasaulyje. Pirmoje instaliacijoje iš akmenukų atkuriamas „Branduolinio nusiginklavimo“ ženklo (paremto „Taikos ženklu“) lietuvių kalbos versija.
Antroji instaliacija, kurioje naudojamas talkas, – tai „klasių“ žaidimas, sudarytas iš įvairių taikos ženklo interpretacijų, skirtų tiek paties menininko performansui, tiek ir nuolatiniam žiūrovų naudojimui. Ši interaktyvi instaliacija išreiškia menininko
In the upper bunker, Martin Zetová’s work proposes a twin installation based on his research of a transnational encyclopaedia for nuclear disarmament and peace across the world. One installation, made out of pebbles, is staging the translation of Nuclear Disarmament (the peace sign) into Lithuanian.
The second installation using talc is based on a superimposed hopscotch of the peace sign translated in various languages, meant to be performed by the artist as well as shuffled by the viewers themselves. This interactive installation translates the
susidomėjimą neinvaziniais gestais, galinčiais sužadinti socialinę vaizduotę ir radikaliai pakeisti kolektyvinę elgseną.
artist’s interest in non-invasive gestures able to trigger social imagination and radically shift collective behaviors.
Tendu, détendu, Ni-Ni-Ni
Lyginimo lentos, medis, stiklas 2016–2023
Jeanne Kamptchouang
Ironing boards, wood, glass 2016–2023
ir karo Ukrainoje įkarštyje kūrinys įgauna naują prasmę.
Kamerūno menininkas
Jeanne’as Kamptchouangas kritiškai žvelgia į visuomenę ir individus, apmąsto žmogaus vietą visuomenėje, pasinaudodamas tokiomis svarbiomis temomis kaip laisvė, pliuralizmas, determinizmas, su istorija, estetika ir politika susiję klausimai. Kūrinį įkvėpė menininko viešnagė Sakartvele 2016 m., kur jį pribloškė visa apimantis buvusios SSRS ir dabartinės Rusijos buvimas, vėliau tai paskatino sukurti instaliaciją „J‘aime le monde et le monde m‘aime“ („Aš myliu pasaulį ir pasaulis myli mane“). Vaizduodamas naują Šaltąjį karą, paremtą įtampa tarp masinio naikinimo ginklus turinčių valstybių, Kaune
Cameroonian artist Jeanne
Kamptchouang develops critical views of society and individuals and reflects on the place occupied by man within society, through major themes such as freedom, pluralism, determinism, and questions linked to history, aesthetics and politics. The work is inspired by the artist’s stay in Georgia in 2016, where he was struck by the overarching presence of former USSR and present-day Russia, which later led to the installation J’aime le monde et le monde m’aime (Eng. I Love the World and the World Loves Me). Envisioning then a new Cold War based on tensions between nations holding weapons of mass
J. Kamptchouangas surenka naujuosius imperialistinius politinius lyderius vakarienei, kurią simbolizuoja lyginimo lentos, jau išdėstytos kaip raketos. Šia instaliacija po atviru dangumi gamtos apsuptyje menininkas vis dėlto bando užkirsti kelią destrukcijai ir „nuginkluoti“ dabartinę pasaulio būklę performatyviais ir gydomaisiais gestais, pavyzdžiui, barstydamas druską aplink naujai surengtą „pasaulinės galios vakarienę“.
destruction, the work gets a new meaning in Kaunas in the middle of the war in Ukraine. Kamptchouang is gathering a new imperialist meal of political leaders symbolized by ironing boards already positioned like missiles. Staged outdoor in a natural site, the artist tries, through this installation, to prevent destruction and ‘disarm’ the current state of the world through performative and healing gestures such as spreading salt around the newly-staged ‘world power meal’.
informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo
bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)
The bibliographical information about the publication is available in the National Bibliographic Data Bank (NBDB) of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania
