(IM)POSSIBILITY OF A MONUMENT | PAMINKLO (NE)GALIMYBĖ by Kaunas Biennial

YRA IR NĖRA. PAMINKLO (NE)GALIMYBĖ 11-oji Kauno bienalė 2017 09 15–11 30

THERE AND NOT THERE: (IM)POSSIBILITY OF A MONUMENT 11th Kaunas Biennial 15 09–30 11 2017

Nė vienam, kuriam reikia paminklo, nereikėtų statyti paminklo. – Nathaniel Hawthorne (1804–1864) iš „Paradoksų antologijos“, sud. Patrick Hughes ir George Brecht

No man who needs a monument ever ought to have one. â€“ Nathaniel Hawthorne (1804â€“1864) in An Anthology of Paradoxes by Patrick Hughes & George Brecht

6 16 24 28 32 36 40 44 48 52 56 60 64 68 72 76 80 84 88 92 96 100 104

Negalimybės miražas. Paulina Pukytė YRA IR NĖRA. Paminklo (ne)galimybė. Paulina Pukytė PAMINKLINĖ LENTELĖ TĖVUI. Adina PAIMKITE AKMENĖLĮ IR NUNEŠKITE PRIE UGNIAGESIŲ G. 12-to NAMO DURŲ. Adina „IKH VIL NIT VISN – NENORIU ŽINOTI.“ Philip Miller VIDURDIENĮ DEMOKRATŲ AIKŠTĖJE. Paulina Pukytė DIDŽIOJI AKCIJA. Jenny Kagan PERDIRBTA ATMINTIS. Horst Hoheisel ir Andreas Knitz MIESTO DAINOTAKIS 054 (26 PLYTELĖS). Allard Van Hoorn MIESTO DAINOTAKIS 055 (STATIKA). Allard Van Hoorn PAMINKLAS LAISVEI. Paulina Pukytė LAISVĖS ALĖJA. Dainius Liškevičius LAISVĖ. Tatzu Nishi BUTAS NUOMAI. Tatzu Nishi NAUJAS PAMINKLAS JONUI BASANAVIČIUI. Juozas Zikaras (1881–1944) JURGIS MAČIŪNAS. MUZIKA KIEKVIENAM. Anton Lukoszevieze 29 = 42. POVAIZDŽIO ATMETIMAS. Paulina Pukytė MURMURATION. Jenny Kagan SANTAKA. PAMINKLAS EMMAI GOLDMAN. Karolina Freino „GDZIEŽ JESTEM?“ („KUR AŠ?“). ADAM MICKIEWICZ. Jonas Oškinis ir Raimundas Krukonis 300 000. Kostas Bogdanas ŽAIDIMAS: PAMINKLAS. Manca Bajec TAŠKAS. Juozas Laivys

108

ATEINI AR IŠEINI? Laima Kreivytė

126

IŠ KO PADARYTI PAMINKLAI. Udi Edelman

132

Neo-monumentinės minties leksikono link

132 134 136 138 140 142 144 146 150 152 154 158

Figūra Kasdienybė Prisilietimas Neatitikimas Epidemija Antroji banga Vaiduokliai Nežemiškumas Gyvenimas Užmarštis Pasaulis be paminklų Trapumas

158

GINČYTINA ATMINTIS / GINČYTINOS ERDVĖS. Rasa Antanavičiūtė

166

Tarsi klaustumėt apie obuolius

182

ATSITRAUKIMAS. Sophie Calle

186 190 196

Leninas (Rusijos ambasada) Lenino paminklas Paminklas kovotojų grupei

200 206 208 212 214

Monumentas ir momentas. Paulina Pukytė Menininkų rodyklė Iliustracijų sąrašas 11-osios Kauno bienalės komanda Rėmėjai ir partneriai

7 17 25 29 33 37 41 45 49 53 57 61 65 69 73 77 81 85 89 93 97 101 105

Mirage Of Impossibility. Paulina Pukytė There And Not There: (Im)Possibility Of A Monument. Paulina Pukytė MEMORIAL PLAQUE TO MY FATHER. Adina TAKE A STONE AND BRING IT TO THE DOOR OF 12 UGNIAGESIŲ STREET. Adina “IKH VIL NIT VISN – NENORIU ŽINOTI – I DON’T WANT TO KNOW.” Philip Miller AT NOON IN DEMOCRATS SQUARE. Paulina Pukytė THE BIG ACTION. Jenny Kagan RECYCLED MEMORY. Horst Hoheisel & Andreas Knitz URBAN SONGLINE 054 (26 TILES). Allard Van Hoorn URBAN SONGLINE 055 (STATIC). Allard Van Hoorn MONUMENT TO FREEDOM. Paulina Pukytė FREEDOM AVENUE / LAISVĖS ALĖJA. Dainius Liškevičius FREEDOM. Tatzu Nishi APARTMENT FOR RENT. Tatzu Nishi NEW MONUMENT TO JONAS BASANAVIČIUS. Juozas Zikaras (1881–1944) GEORGE MACIUNAS. MUSIC FOR EVERYMAN. Anton Lukoszevieze 29 = 42. REFUSAL OF THE AFTERIMAGE. Paulina Pukytė A MURMURATION. Jenny Kagan CONFLUENCE: A MONUMENT TO EMMA GOLDMAN. Karolina Freino „GDZIEŽ JESTEM?“ (“WHERE AM I?”). ADAM MICKIEWICZ. Jonas Oškinis & Raimundas Krukonis 300,000. Kostas Bogdanas GAME: MONUMENT. Manca Bajec DOT / FULL STOP. Juozas Laivys

109

Coming Or Going? Laima Kreivytė

127

What Are Monuments Made Of. Udi Edelman

133

Towards a Lexicon for Neo-Monumental Thought

133 135 137 139 141 143 145 147 151 153 155 159

159 167

183 187 191 197

Figure Mundane Presence Touch The Inappropriate Epidemic Second Wave Ghosts Out of This World Life Forgeting A World Without Monuments Fragility

Contested Memory / Contested Spaces. Rasa Antanavičiūtė

As If You Would Ask About Apples

Detachment. Sophie Calle Lenin (Russian Embassy) Lenin Memorial Combat Group Memorial

201

A Monument And A Moment. Paulina Pukytė

207 209 213 214

Artist Index List of Plates 11th Kaunas Biennial Team Sponsors and Partners

Negalimybės miražas Atmintis, užmarštis ar atsitraukimas?

Paulina Pukytė

A Mirage of Impossibility Remembrance, Forgetting or Detachment? Paulina PukytÄ—

1996 m., praėjus septyneriems metams po Berlyno sienos griuvimo, prancūzų menininkė Sophie Calle nuvyko į buvusį Rytų Berlyną ir nufotografavo vietas, iš kurių neseniai buvo pašalinti politiniai komunistinio laikotarpio paminklai ir simboliai. Ji pasikalbėjo su praeiviais, klausdama jų, ką sunaikinti paminklai reiškė berlyniečiams, ką berlyniečiai apie juos prisimena, ką mano apie jų nebuvimą. Ji užrašė jų atmintį ir užmarštį, kuri pasirodė skirtinga, prieštaringa ir nepatikima. 2015 m., praėjus vieniems metams nuo tebesitęsiančios Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios, rusų menininkė Anna Jermolaewa nuvyko į Ukrainą ir keliavo po provincijos miestelius, filmuodama vietas, iš kurių neseniai buvo pašalinti Lenino paminklai. Ji pasikalbėjo su praeiviais, klausdama jų, kas nuvertė Leninus – nors tai padarė Ukrainos valdžia, dauguma pašnekovų sakė, kad nežino. Ji klausė, ar reikėjo versti dažniausiai masinės gamybos gipsines „senelio Lenino“ atliejas, šį „ne vien politinį, bet ir kultūrinį simbolį“, su kuriuo „užaugo visa karta”, kuris buvo „eilinių ukrainiečių kasdienio gyvenimo liudytojas“, bet neklausė, ar ukrainiečių gyvenimas nebūtų buvęs paliudytas, jei vietoj Lenino būtų stovėjusi, pavyzdžiui, kelių šimtmečių senumo cerkvė, nugriauta jų miestelyje „Senelio“ įsakymu. 2015 m., praėjus aštuoniasdešimčiai metų po paminklo britų kolonizatoriui Cecilui Rhodes’ui atidengimo Keiptauno universitete Pietų Afrikoje, jis buvo pašalintas studentams pareikalavus, nes „paminklams puolusiems „didvyriams“ ne vieta ant viešų postamentų“. 2015 m., praėjus šimtui metų po to, kai Rhodes’o statula buvo įtaisyta ant Oksfordo universiteto Didžiojoje Britanijoje pastato, kurio pastatymą jis fundavo, prasidėjo kampanija dėl jos pašalinimo. Tačiau buvo nuspręsta to nedaryti, nes „mūšis nebus laimėtas nukėlus statulą ir apsimetus, kad tie žmonės neegzistavo“ ir „atsiprašyti už praeitį yra viena, bet naikinti praeities simbolius – visai kas kita“. 2016 m., praėjus trims mėnesiams po Mahatmos Gandhi skulptūros atidengimo Ganos universitete, buvo pradėta reikalauti ją pašalinti dėl rasistinio Gandhi požiūrio į juodaodžius. Paminklas buvo Indijos prezidento dovana Ganai. Kodėl viena šalis savo tautos didvyrio paminklą dovanoja kitai šaliai? 2016 m., prieš pat paminklo Nigelui Gresley’ui, greičiausio garvežio (vadinamo „Mallard“, t. y. antis) kūrėjui atidengimą Londone, mažutė anties figūrėlė, turėjusi stovėti prie paminklo kojų, buvo pašalinta, nepaisant aistringų agitacijų už antį socialiniuose tinkluose, nes Gresley’o šeimai anties buvimas paminkle atrodė nepagarbus. 8

In 1996, seven years after the fall of the Berlin Wall, French artist Sophie Calle went to the former East Berlin and photographed the locations of recently removed political monuments and symbols of the former GDR. She spoke to passers-by. She wanted to know what the erased monuments meant to Berliners, what they remembered about them and what they thought about their absence. She recorded their memories and forgetting which turned out to be amazingly varied, contradictory and unreliable. In 2015, one year after Russia started its on-going military aggression against Ukraine, Russian artist Anna Jermolaewa went to Ukraine and travelled through small provincial towns recording the locations of freshly removed monuments of Lenin. She spoke to passers-by, and recorded their answers. She wanted to know who took the Lenins down. Even though this was done by Ukrainian authorities, the majority of respondents said they didn’t know. She asked if it was right to remove the often cheap mass-produced plaster casts of "Grandpa Lenin", this “not only political, but also cultural icon” that “a generation grew up with them” and that “witnessed the functioning of the daily life of the average Ukrainian”. She didn’t ask whether Ukrainians’ lives could not have been witnessed instead by, say, a centuries-old church building, destroyed in their town on “Grandpa’s” orders. In 2015, eighty years after a statue of the prominent British colonialist Cecil Rhodes was unveiled, it was removed from the University of Cape Town in South Africa as a result of student protests because “memorials to fallen ‘heroes’ have no place on public plinths”. In 2015, a hundred years after the statue of Rhodes was installed in Oxford University in Great Britain, on a building the construction of which he funded, a campaign was started to remove it. However, it was decided not to, because “the battle isn’t won by taking the statue away and pretending those people didn’t exist” and “apologising for the past is one thing, but destroying symbols of the past is quite another”. In 2016, three months after a statue of Mahatma Gandhi was unveiled at a university campus in Ghana, demands were voiced that it be taken down on the grounds of Gandhi’s racism against black people. The monument was a gift to Ghana from the Indian president. Why does one country gift a monument of its national hero to another country? In 2016, just before a monument was erected in London to Sir Nigel Gresley, the designer of the fastest steam locomotive (called Mallard, i.e. a duck), a tiny figure of a duck that was to stand by the base of the monument was removed, despite passionate pro-duck protests on 9

1990 m., po penkiasdešimties metų sovietinės valdžios atgavusi nepriklausomybę, Lietuva iškart atsikratė visų „padovanotų“ Leninų ir kitų sovietinio režimo ir komunistinės ideologijos paminklų ir simbolių. Tuomet ne tik atstatė sovietų nuverstus tautinius paminklus, bet ir skubiai pristatė naujų paminklų, kurie, kaip manyta, turėjo jau seniai būti ir tik dėl okupacijos nebuvo pastatyti. Galbūt dėl to visi naujieji paminklai įgavo tik tautinį turinį ir senovišką, romantinę, konservatyvią, tradiciškai reprezentatyvią, realistinę formą. 2015 m., praėjus dvidešimt penkeriems metams po nepriklausomybės atgavimo, Vilniaus savivaldybė pašalino sovietinio laikotarpio Žaliojo tilto skulptūras, kurios nebuvo paminklai. Nors ir pripažintos kultūriniu paveldu, jos neatlaikė populistinių politinių manipuliacijų. Į kultūrinio paveldo sąrašą jos buvo patekusios ne dėl to, kad „buvo eilinių lietuvių kasdienio gyvenimo liudytojos“ ar kad „su jomis užaugo visa karta“, bet dėl to, kad buvo bene paskutinės socrealizmo stiliaus viešos skulptūros Lietuvoje. Dabar, 2018 m., modernios Lietuvos valstybės šimtmečio metais, kiekvieną tuštumą viešojoje erdvėje skubama užpildyti tradiciškai figūratyviu tautiniu paminklu. 1984 m., praėjus keturiasdešimt penkeriems metams po to, kai nacių aktyvistai sugriovė „Aschrottbrunnen“ fontaną Kaselyje, pastatytą amžiaus pradžioje turtingo miesto gyventojo žydo lėšomis, buvo nuspręsta jį atstatyti. Tačiau vietoj to vokiečių menininkas Horstas Hoheiselis pasiūlė, siekiant „išsaugoti šios vietos istoriją kaip žaizdą ir kaip atvirą klausimą ir įsiskverbti į Kaselio gyventojų sąmonę taip, kad tokie dalykai nebegalėtų įvykti“, sukurti fontano negatyvą: buvusio fontano formos ertmę žemėje, į kurią vanduo kristų žemyn. Antipaminklą. Nes fontano atstatymas neįamžintų jokios atminties – priešingai, padėtų pamiršti, tarsi nieko ir nebūtų įvykę, tarsi fontanas niekada nebūtų sugriautas, tarsi visa Kaselio žydų bendruomenė nebūtų nušluota nuo žemės paviršiaus. 1995 m., praėjus penkiasdešimčiai metų po Holokausto, Horstas Hoheiselis pateikė dar radikalesnį pasiūlymą Vokietijos memorialo nužudytiems Europos žydams konkursui: sugriauti Brandenburgo vartus ir sumalti jų akmenis į dulkes. Įamžinti sunaikinimą sunaikinimu, tuštumos sukūrimu: „Tik nebuvimas gali kalbėti apie nebuvimą.“ 2011 m., tais metais, kai prasidėjo Sirijos karas, Libijos menininkas Ali Cherri nuvyko į Siriją ir nufotografavo tuščią paminklo prezidentui postamentą. Savo kūrinį jis pavadino „Didžioji tuštuma / prezidentas Assadas“. Statula buvo nukelta, kad antivyriausybinės jėgos jos nenuverstų, kitaip sakant, pašalinimo buvo išvengta pašalinimu. 10

social media, because Gresley’s family deemed the duck's presence in the monument disrespectful. In 1990, after fifty years of communist Russia’s rule, independent Lithuania got rid of all the “gifted” Lenins and other monuments and symbols that had anything to do with communist ideology and Soviet occupation. Then it not only rebuilt national monuments that the Soviets had destroyed, but also hastily erected some new ones, that – it was felt – should have been built long ago, and the only reason they hadn't been was the occupation. Perhaps it was because of this "catching up" that all the new monuments were of national content and of old-fashioned, romantic, conservative, traditionally representative form. In 2015, twenty-five years after Lithuania regained its independence, the municipality of Vilnius removed Sovietera sculptures from its Green Bridge. Despite being recognised as cultural heritage they succumbed to populist political manipulations. They had remained in a public space since restoration of Lithuanian independence because they were not monuments. They were on the heritage list not because “they witnessed the functioning of daily life of the average Lithuanian”, not because “a generation grew up with them”, but because they were the last remaining specimens of socialist realism in a public space in Lithuania. In 2018, the year of marking the centenary of the modern Lithuanian state, there was a rush to fill every void in a public space with a traditional figurative national monument. In 1984, forty-five years after the demolition by Nazi activists of the Aschrottbrunnen Fountain in Kassel, originally funded in 1908 by a wealthy Jewish patron of the city, it was decided to rebuild it. But a German artist Horst Hoheisel proposed instead – “in order to rescue the history of this place as a wound and as an open question, to penetrate the consciousness of the Kassel citizens so that such things never happen again” – to construct its negative: a hollow in the ground in the original fountain’s shape, into which water would be falling down. A counter-monument. Rebuilding of the fountain would not commemorate anything – on the contrary, it would make us forget, as if nothing had happened, as if it had never been destroyed, as if the whole Jewish community of Kassel had not been wiped out. In 1995, fifty years after the Holocaust, Horst Hoheisel submitted an even more radical proposal for a German national memorial to the murdered Jews of Europe: to blow up the Brandenburg Gate and to grind its stone to dust. To commemorate destruction by destruction, by creating a void: “only absence can speak about absence”. 11

1947 m., praėjus trejiems metams po to, kai Lietuvoje nacistinės Vokietijos okupaciją pakeitė sovietinės Rusijos okupacija, ir daugiau nei trims šimtams metų po to, kai buvo pastatyta iš akmens Didžioji Vilniaus sinagoga – viena iš seniausių Rytų Europos sinagogų, pagrindinis Lietuvos žydų simbolis ir centras, dvasiniai ir tikrieji pasaulyje plačiai gerbiamo Vilniaus Gaono Elijahu namai, – sovietų valdžia ją nugriovė, nepaisydama prašymų išsaugoti karo apgadintą pastatą kaip istorinį paminklą. 2009 m., praėjus tūkstančiui metų po to, kai Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas istoriniame šaltinyje, ir šešiasdešimt dvejiems metams po to, kai Didžiosios sinagogos nebeliko, Horstas Hoheiselis atvyko į Vilnių ir sukūrė jai paminklą. Jis instaliavo pusiau peršviečiamas Didžiosios sinagogos interjero fotografijas tipinio mokyklos pastato, sovietų pastatyto sinagogos vietoje, languose. Mokykloje atsirado pradingusios sinagogos miražas. Bet kai kam atrodė, kad tas miražas „nelabai matosi“, todėl, menininkui išvykus, negrabiai bandyta „pagerinti jo matomumą“, o paskui apskritai nuspręsta, kad nėra pinigų deginti mokykloje šviesą ne pamokų metu. Be to, mokyklos vadovybei atrodė, kad tokia instaliacija mokiniams, grįžusiems į mokyklą po vasaros atostogų, gali sugadinti nuotaiką. Taigi, praėjus vasarai, Didžiosios sinagogos miražo nebeliko. Koks skirtumas tarp pasiūlymo sugriauti Brandenburgo vartus Berlyne, Leninų Ukrainoje nuvertimo ir Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo Vilniuje? Žinoma, yra skirtumas tarp konceptualaus meninio projekto, tautinio apsisprendimo rezultato ir populistinio politinio veiksmo. Bet, ko gero, svarbesnis skirtumas tas, kad Brandenburgo vartai – vokiečių didybės simbolis – stovi vokiečių žemėje; patys vokiečiai pasistatė jį sau, patys vokiečiai turėtų ir nugriauti – tai būtų jų nuolankumo ir atgailos veiksmas. Bet tai neįmanoma, ir ta negalimybė yra šio pasiūlymo idėjos dalis. O nukelti Žaliojo tilto skulptūras šiandien nebuvo neįmanoma. Netgi lengva. Bet, išskyrus trumpalaikį spektaklį, tas nukėlimas šiandien jau neturėjo didesnės prasmės. Mes esame laisva šalis ir mūsų sienas saugo (ar bent taip manome) NATO. Net jei mūsų santykiai su Rusija įtempti, šiuo metu mums nereikia įrodinėti savo nepriklausomybės ar politinio pasirinkimo, kaip, pavyzdžiui, Ukrainai. Jei tos skulptūros mums trukdė dabar, tai, ko gero, tik rodo, kad nesame pakankamai atsitraukę nuo savo praeities, kita vertus, itin sudėtinga ir prieštaringa XX a. Lietuvos istorija nėra virtusi mūsų savastimi. Žaliojo tilto skulptūros yra svetimos šalies ideologijos intervencija mūsų žemėje. Bet jų nukėlimo aktas būtų prasmingas šiandien tik tuomet, jei jas, kaip savo agresijos simbolį, būtų pasisiūliusi nukelti pati Rusija. Be abejo, tai neįmanoma – bent jau kol kas. Bet būtent šitą negalimybę mes galėjome paversti savo istorinės atminties įamžinimo projektu: negriausime Žaliojo tilto skulptūrų, kol Rusija pati nepasisiūlys jų atsiimti. 12

In 2011, the year that the Syrian war began, a Lebanese artist Ali Cherri went to Syria and photographed an empty plinth for a statue of the president. He called his piece The Great Emptiness / Statue of Assad. The statue had been removed to prevent its destruction by anti-government forces, that is, tearing down was prevented by tearing down. In 1947, three years after Nazi occupation had been replaced by Soviet occupation in Lithuania, and more than three hundred years after it was built of stone, the Great Synagogue of Vilna – one of the oldest synagogues in Eastern Europe, the main symbol and centre of Lithuanian Jewry, and the spiritual and physical home of the world renowned Vilna Gaon Eliyahu – was demolished by the Soviets, despite attempts to preserve this war-damaged building as a historic monument. In 2009, one thousand years after the name of Lithuania was first mentioned in a historic text, and sixty-two years after the Great Synagogue of Vilna was demolished, Horst Hoheisel came to Vilnius and created a monument to it. He installed semi-transparent photographs of the synagogue’s interior in the windows of the crude block built on the synagogue’s site by the Soviets, which is now a school. Thus a mirage of the vanished synagogue appeared inside the school. But, for some, the mirage was “not visible enough”, so pointless and clumsy attempts were made, after the artist left, to make it “more visible”. But then it was decided that there was no money to keep the electricity on in the building after classes. Besides, the school principal was of the opinion that the installation could be upsetting to students when they returned after the summer vacation. So the mirage of the Great Synagogue was removed before the end of the summer. But what is the difference between the proposed destruction of the Brandenburg Gate in Berlin, the razing of the Lenins in Ukraine, and the removal of the Green Bridge sculptures in Vilnius? It seems the difference is not so much the one between a conceptual artistic project, the result of national self-determination, and a populist political act. The more important difference is this: the Brandenburg Gate is a symbol of German greatness and power that stands on the German soil; the Germans have built it for themselves and the Germans themselves would have to remove it – as an act of humility and remorse. But it is impossible, and this impossibility is part of the proposal’s idea. Whereas taking down the sculptures of the Green Bridge was not impossible. It was easy. But it served no purpose beyond creating a brief spectacle. We are a free country now, and we are protected (or so we believe) by NATO. Our relationship with Russia might be tense, but at this moment in time we do not need to assert our independence or political preference, as does, for example, Ukraine. The fact that the sculptures bothered 13

Bet yra labiau neįmanomas dalykas nei Brandenburgo vartų sugriovimas pačių vokiečių valia, labiau neįmanomas nei Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimas pačios Rusijos valia: Didžiosios sinagogos atstatymas. Todėl dar neįmanomesnis ir už jį yra jos sugriovimas, ir galbūt kaip tik todėl ji šiandien yra Didžioji. Bet štai kas įmanoma: palikti šviesą per naktį viename iš mokyklos, stovinčios jos vietoje, langų – kaip paminklą. Jei kiekvienas dabartinis buvusio Vilniaus geto gyventojas (aš – viena iš jų) kas mėnesį atiduotų menkutę duoklę mūsų nužudytiems žydams atminti, kolektyviai apmokėdamas už elektrą Didžiosios sinagogos miražui.

(ankstesnė šio teksto versija buvo išspausdinta www.versopolis.com)

us recently perhaps shows only that we haven’t detached ourselves enough from the Soviet era, and that, on the other hand, the particularly complex and controversial Lithuanian history of the 20th century has not been internalised, made our own. Only if Russia itself offered to remove the sculptures of the Green Bridge as symbols of its aggressive expansion in our land, could the idea of the removal be meaningful today. Of course, that is impossible – at least in the foreseeable future. But we could have turned this impossibility into a project of our historic memory: not to take down the Green Bridge sculptures until Russia itself offers to take them down. Yet, there is a greater impossibility than the destruction of the Brandenburg Gate by the will of Germany itself, greater even than the removal of the symbols of their aggression by the will of Russia itself. The Great Synagogue’s greatness today lies perhaps in the fact that its rebuilding is so overwhelmingly impossible, and therefore its destruction is even more impossible than that. But here is something possible: to keep the light on through the night in one of the classrooms of the school that stands in its place, as a monument – if every current resident of the former Vilnius ghetto (I am one of them) made a tiny monthly contribution to the memory of our murdered Jews by collectively paying the electricity bill of a mirage.

(An earlier version of this text was published in www.versopolis.com.)

Yra ir nėra Paminklo (ne)galimybė 11-osios Kauno bienalės kuratorė Paulina Pukytė

Menininkai: Adina Manca Bajec Kostas Bogdanas Karolina Freino Horst Hoheisel ir Andreas Knitz Allard van Hoorn Jenny Kagan Juozas Laivys Dainius Liškevičius Anton Lukoszevieze Philip Miller Tatzu Nishi Jonas Oškinis ir Raimundas Krukonis Paulina Pukytė Juozas Zikaras

There and Not There (Im)Possibility of a Monument Chief Curator of the 11th Kaunas Biennial Paulina Pukytė

Artists: Adina Manca Bajec Kostas Bogdanas Karolina Freino Horst Hoheisel & Andreas Knitz Allard van Hoorn Jenny Kagan Juozas Laivys Dainius Liškevičius Anton Lukoszevieze Philip Miller Tatzu Nishi Jonas Oškinis & Raimundas Krukonis Paulina Pukytė Juozas Zikaras

Kai Lietuva, prieš ketvirtį amžiaus išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos nelaisvės, skubiai nuvertusi socializmo-komunizmo ideologiją ir sovietų okupaciją šlovinančius paminklus ir atstačiusi okupacijos metais nugriautus tautinius paminklus, taip pat skubiai pristatė ir naujų, tačiau visai tokių pat tiek savo forma, tiek turiniu, galima buvo manyti, kad istorijos klaidos jau ištaisytos, ir tikėtis, kad dabar mūsų viešosiose erdvėse įsivyraus šiuolaikiškesnis menas; kad jei atsiras naujų paminklų, jie bus konceptualesni, įtaigesni, įvairesnio turinio, o dar likusios ideologiškai pasenusios ar prieštaringos skulptūros bus rekontekstualizuotos ir įgaus naujas prasmes. Tačiau, neskaitant keleto sėkmingų, bet laikinų meninių projektų ir keleto naujų netradicinių paminklų, viešųjų erdvių meno šiuolaikėjimas didesnio pagreičio neįgavo, o ilgainiui, regis, visai išblėso. Iš tiesų išgyvename regresą – pastaraisiais metais ne tik suaktyvėjo kur ne kur dar išlikusio sovietinių laikų skulptūrinio paveldo beatodairiškas griovimas, bet ir vėl pakilo tradicinių paminklų statymo banga: pasinaudojant artėjančiu Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu buvo skubama pastatyti ar pasodinti kuo daugiau nacionalinių bronzinių didvyrių, o laisvę įamžinti tiesiogiai atkartojant imperinę-totalitaristinę paminklų tradiciją. O čia, Kaune, XX amžiaus vidurio mėsmalėje, kartu su kitais 34 tūkstančiais žydų (ketvirtadaliu visų prieškario Kauno gyventojų) be pėdsako išnyko mano jaunas senelis. Vaikščiojant po Kauną niekas neprimena, kad jie visi čia gyveno, kad visi buvo nužudyti ir kodėl tai įvyko. Bet kaip prisiminti tai, ko NĖRA? Kaip neužmiršti to, kas YRA? Kaip užmiršti? Kaip įamžinti tai, ko norėtum, kad nebūtų buvę? Dabar, kai gresia persisotinimas paminklais, kokių ir kodėl mums jų reikia?

When Lithuania broke free from Soviet rule a quarter of a century ago, hurriedly removed all monuments that had anything to do with communist ideology or Soviet occupation, rebuilt national monuments that the Soviets had destroyed, and with the same hastiness erected some new ones, albeit exactly of the same pre-war style and content, we might have thought that the mistakes of history had thus been corrected, and might have hoped that from then on our public art would become more contemporary; if new monuments appeared, they would be more conceptual, evocative and diverse, while the remaining ideologically dated or controversial public sculptures would be re-contextualised and acquire new meanings. However, apart from several successful but temporary public art projects and a few less traditional monuments, this hasnâ€™t happened. In fact, we are experiencing a regression. In recent years not only have calls for removal of the few remaining Soviet sculptural specimens intensified, but there is also a growing desire for traditional monuments â€“ a rush to erect ever more bronze national heroes for the centenary of the Lithuanian nation state, and demands to memorialise freedom by simply adopting imperial and totalitarian tradition. And here in Kaunas, in the turbulence of the mid-twentieth century, my grandfather as a young man, together with 34,000 other Jews (a quarter of the entire pre-war Kaunas population), vanished without a trace. When you walk around Kaunas, nothing reminds you that they all lived here, that they were all murdered, and why. But how to remember what is not there? How not to forget what is there? How to forget? How to commemorate something we wish had not been? And, in the face of over-saturation, what monuments do we really need and why do we need them?

11-oji Kauno bienalė YRA IR NĖRA oponavo konservatyviam ir autoritariškam paminklų tradicionalizmui ir juose įkūnytai didaktikai ir demagogijai. Siekdama kvestionuoti dabartines paminklų griovimo ir statymo praktikas ir paskatinti bei legitimuoti radikaliai naujas, šiuolaikiškas, konceptualias, aktualias kolektyvinės atminties įamžinimo idėjas ir formas, kvietė ne tik atsigręžti į buvusius ir permąstyti esamus, bet ir įsivaizduoti galimus paminklus: paminklą kaip intervenciją į kasdienį žmogaus ritualą; paminklą kaip nuolatinę pastangą; paminklą, kuris yra tik tuomet, kai yra nuolat iš naujo jį sukuriantis ir patiriantis žmogus; paminklą, kuris egzistuoja savo nebuvimu – nepastatomą ir todėl nesugriaunamą paminklą; paminklą kaip siekiamybę, kaip procesą, „paminklą, kuris grąžina atminties naštą žiūrintiems į jį“ (James E. Young). Paulina Pukytė

Paulina Eglė Pukytė (g. 1966 m. Vilniuje) yra menininkė ir rašytoja. Studijavo meną Vilniaus dailės akademijoje ir Londono Karališkajame meno koledže ir gyvena tarp šių dviejų miestų. Rašo kritinius ir satyrinius straipsnius kultūros temomis ir eksperimentinę literatūrą. Kuria įvietintas intervencijas, judantį vaizdą ir konceptualius projektus, naudodama rastus artefaktus, rastas istorijas, rastus tekstus, dažnai pasitelkdama sutapimus ir atsitiktinumus. Ją domina nesusikalbėjimas ir nesupratimas, suvokimo ir atminties netobulumas. Poetiška ir kritiška, juokinga ir rimta, jos kūryba apverčia prasmes ir keičia požiūrio kampus, dekonstruoja socioideologinius mitus ir sociokultūrines klišes. Pukytė dažnai sąmoningai renkasi neefektingas, beveik nematomas menines strategijas. Ją traukia paraštiniai, net banalūs dalykai, ji veikia kaip meno ir gyvenimo tarpininkė, reabilituojanti tai, kas „nereikšminga“ ir „nerimta“, bet žiauriai žmogiška.

The 11th Kaunas Biennial There and Not There: (Im)possibility of a Monument opposed the conservative and authoritarian tradition of monuments, its inherent didacticism and demagogy. Seeking to question the current practices of removing and erecting and to stimulate and legitimise radically new, contemporary and relevant ideas and forms of commemoration, it invited us to not only look back at removed monuments and to rethink existing monuments, but also to imagine new monuments: a monument as an intervention into everyday ritual; a monument as a constant effort; a monument that is there only when there is someone to create and perceive it at the same time; a monument that exists by its absence – an unerectable and therefore indestructible monument; a monument as an aspiration, as a process; a “monument that returns the burden of memory to those who come looking for it” (James E. Young). Paulina Pukytė Paulina Eglė Pukytė (b. 1966 in Vilnius) is an artist and writer. She studied at the Vilnius Academy of Art and the Royal College of Art in London and divides her time between the two cities. She writes critical and satirical articles on cultural issues, as well as experimental fiction, poetry and plays. In her visual art practice she makes site-specific interventions, still and moving images, and conceptual projects using found artefacts, found stories, and found texts, often employing coincidence and chance. She is interested in misunderstandings and miscommunication, in flaws of perception and memory. At the same time poetic and critical, humorous and serious, Pukytė’s work twists perspectives and meanings, deconstructing socio-ideological myths and socio-cultural clichés. Her art strategies are often consciously restrained, almost invisible. She is drawn to the marginal, even the banal, rehabilitating what is seemingly unimportant and “inferior” but terribly human.

Žinomi ir nežinomi Lietuvos ir užsienio menininkai kartu su bienalės kuratore tyrė Kauną, jo istoriją bei paminklus ir įvairiose viešosiose miesto erdvėse ir svarbiose vietose sukūrė 23 įvietintus kūrinius (instaliacijas ir intervencijas), kurie ne tik tapo neįprastais paminklais, bet ir reflektavo paminklą kaip reiškinį, jo galimybę ir negalimybę, buvimą ir nebuvimą. Šią parodą mieste papildė trys parodos Kauno Paveikslų galerijoje: „Ateini ar išeini?“ (kuratorė Laima Kreivytė) išsamiai ir kritiškai apžvelgė, ką Lietuvos menininkai veikė su paminklais per pastaruosius porą dešimtmečių. „Iš ko padaryti paminklai“ (kuratorius Udi Edelman, Izraelis) – tai tarptautinė kolekcija videodarbų, kuriuose menininkai tyrinėja paminklus, jų vaidmenį ir prasmę, jų pasenimo priežastis ir naujų paminklų kūrimo politiką. Sophie Calle „Atsitraukimas“ – garsios prancūzų menininkės 1996 m. kūrinys apie pašalintus komunistinio laikotarpio paminklus Rytų Berlyne. Bienalės parodas lydėjo žodinė programa „Ginčytina atmintis – ginčytinos erdvės“ (kuratorė dr. Rasa Antanavičiūtė), kurioje šiandienines paminklų statymo problemas ir įvairias alternatyvias atminties įamžinimo formas kitose šalyse aptarė tokie tarptautiniai šiuolaikinio paminklinimo autoritetai kaip Jamesas E. Youngas, Jochenas Gerzas, Horstas Hoheiselis ir kiti.

Known and unknown Lithuanian and international artists, together with the artistcurator, explored Kaunas, its history and monuments, and made twenty-three sitespecific installations and interventions in various public spaces and important places in the city, not only creating unusual monuments, but also reflecting on the monument as a phenomenon, on its possibility and impossibility, on its existence and non-existence. This public-space exhibition was accompanied by three exhibitions in the Kaunas Picture Gallery:

Coming or Going? (curated by Laima Kreivytė) gave an insightful and critical overview of how Lithuanian artists have engaged with monuments in the past two decades. What Are Monuments Made Of (curated by Udi Edelman) presented a collection of videos by international artists probing into monuments, their role and meaning, the reasons of monument demise and the politics of monument building. Sophie Calle: Detachment – a 1996 project by the acclaimed French artist about the removed communist monuments of East Berlin. The exhibitions were followed by the oral programme Contested Memory – Contested Spaces (curated by Dr Rasa Antanavičiūtė) in which the problems of monument building today and various cases of alternative forms of remembrance in other countries were discussed by renowned international specialists in contemporary commemoration, including James E. Young, Jochen Gerz, Horst Hoheisel, and others.

Paminklinė lentelė tėvui Adina Rastas objektas in situ: mūrinė tvora, geležinis kastuvas Priešais Radvilėnų pl. 66, Kaunas

Adina (g. 1932 m. Kaune) yra nežinoma menininkė.

Radvilėnų plente Kaune yra žydų kapinės. Nors visai netoliese ir zoologijos sodas, nedaug kauniečių ir Kauno svečių žino jas čia esant. Dešinėje kapinių pusėje daugybė senų ir naujesnių antkapių. Dauguma jų – išvartyti. Kairė pusė tuščia, bet ne dėl to, kad palaidojimai sulyginti su žeme, kaip Vilijampolės žydų kapinėse. Tiesiog nebeliko ką laidoti. Sakoma, kad kažkur ten, kairėje pusėje, buvo užkasti nužudytieji „Lietūkio“ garaže. Kažkas kažkada prikalė prie mūrinės kapinių tvoros kastuvą – tikriausiai užlopė skylę, kad nesimatytų, kas ten, kitoje pusėje. Nuo šiol tai atminimo lentelė nežinomam, nežinia kur nužudytam, nežinia kur palaidotam žmogui.

Menininkė Adina yra nežinoma, nes išgalvota. Išgalvojau Adiną pasinaudojusi savo mamos gyvenimo istorija ir pasiskolinau jos nebeegzistuojantį vardą. Jos tėvas žuvo kažkur Kaune per Holokaustą. Iki šiol nežinome, kur ir kaip jis žuvo, ir kur palaidotas (užkastas, sudegintas?), taigi nėra kur statyti paminklą, antkapį, kabinti atminimo lentelę. Jam dingus mamai buvo skubiai padirbintas katalikiškas gimimo liudijimas ir duotas naujas – lietuviškas – vardas. Taip ji buvo išgelbėta nuo žūties, tačiau Adinos nebeliko. Man atrodo, mama norėjo būti menininke, bet kažkodėl ja netapo. Galbūt tik Adina būtų galėjusi tapti menininke.

Yra ir nėra

Memorial Plaque to My Father Adina (b. 1932, Kaunas) is an unknown artist.

Adina Found object in situ: wall, iron spade Across from Radvilėnų pl. 66, Kaunas

There is a Jewish cemetery on Radvilėnų Street. Even though the Kaunas Zoo is nearby, not many Kaunas inhabitants or visitors know about it. The right-hand side of the cemetery is full of old and more recent gravestones. A lot of them have been knocked over. The left-hand side of the cemetery is empty, but not because, as in the Jewish cemetery of Vilijampolė, the graves have been razed to the ground. There was simply no one left to bury. They say the Lietūkis garage victims lie in a mass grave somewhere on the left-hand side. Someone sometime nailed an iron spade to the outside wall of the cemetery – perhaps repairing a hole in order not to see what’s behind it. From now on it is a memorial plaque to an unknown person murdered in an unknown location, buried in an unknown place.

Artist Adina is unknown because she is made-up. To make her up I borrowed my mother’s life story and her no longer existing name. Her father perished somewhere in Kaunas during the Holocaust. We still don’t know where or how he died, or where he was buried (burned?), so there is nowhere to put a monument, a gravestone, a plaque. After he disappeared, my mother had a Catholic birth certificate made for her and was given a new – Lithuanian – name. Thus she was saved, but Adina disappeared. I believe my mother wanted to be an artist, but for some reason never became one. Perhaps only Adina could have become an artist.

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

PAIMKITE AKMENĖLĮ IR NUNEŠKITE PRIE UGNIAGESIŲ GATVĖS 12-O NAMO DURŲ Adina Akmenys, užrašas pieštuku ant sienos A. Mapu g. 11, Kaunas

Mano vardas buvo Adina. Mano tėvo vardas buvo Samuelis. Jis gyveno Kaune, Ugniagesių g. 12. Bet vieną 1941-ųjų dieną jo ten nebebuvo. Jo nebebuvo niekur, niekada. O mano vardą pakeitė, kad mane išgelbėtų. Todėl ir Adinos nėra. Paimkite akmenėlį ir nuneškite prie mano tėvo durų. Žydai turi tradiciją palikti ant kapo akmenėlį, kaip ženklą, kad jį aplankė. Taip jie atlieka ir micvą – gerą darbą paminint mirusįjį. Akmuo – tai žmogaus gyvenimo ir atminties amžinumo simbolis.

Jei parodos lankytojas ar atsitiktinis praeivis, aptikęs šį užrašą, norėtų atlikti jame nurodytą veiksmą, adreso paieška „Google Maps“ jam nepadėtų, nes tokio adreso Kaune nebėra. Po karo Ugniagesių gatvė buvo pervadinta, jos namų numeracija pakeista, o kieme stovėjusio 12-o namo išvis nebeliko. Tačiau kitoje A. Mapu gatvės pusėje, ant miesto bibliotekos sienos jis galbūt pastebėtų lentelę, kurioje parašyta, kad šiame pastate buvo įsikūrusi žydų, kovojusių Lietuvos laisvės kovose, sąjunga. Tos sąjungos taryboje aktyviai veikė Adinos tėvas. (Tai jo neišgelbėjo.) Jei žiūrovas, pasirausęs archyve arba atmintyje, vis dėlto atrastų Ugniagesių gatvę, tai atėjęs į ją pamatytų, kad čia buvo gyventa žydų – ant vieno namo dar išlikęs užrašas jidiš kalba, bene vienintelis toks šiandieniniame Kaune. Jis skelbia čia veikus žydų mokyklą. O jei neatrastų, į buvusią Ugniagesių gatvę, dabar pavadintą kompozitoriaus Juozo Gruodžio vardu, net į kiemą, kur tikriausiai stovėjo 12-as namas, atvestų ir kitas parodos kūrinys – litvakų kilmės kompozitoriaus Philipo Millerio garso instaliacija.

Yra ir nėra

Take a Stone and Bring It to the Door of 12 Ugniagesių Street Adina Stones, pencil graffiti instruction A. Mapu g. 11, Kaunas

My name was Adina. My Father’s name was Samuel. He lived at 12 Ugniagesių Street in Kaunas. But one day in 1941 he was no longer there. He wasn’t anywhere anymore. And my name was changed, to save me. So there is no Adina anymore. Please take a stone and bring it to my father’s door. If a Biennial visitor or a passer-by, upon seeing this inscription, wanted to perform its task, a search for the address in Google Maps would not be of any help because there is no such address in Kaunas anymore – after the war Ugniagesių street was renamed, house numbers changed, house No. 12 demolished.

Within the Jewish faith, it is customary to leave a small stone on a grave. It serves as a sign to others that someone has visited the grave. It also enables visitors to partake in the mitzvah tradition of commemorating the burial and the deceased. Stones are fitting symbols of the lasting presence of the deceased’s life and the permanence of memory.

However, he or she might notice across the road, a memorial plaque dedicated to the pre-war union of Jewish fighters for Lithuanian independence, of which Adina’s father was an active member. (It didn’t save him.) If, having searched in the city archives or in his or her own memory, a visitor managed to find the old Ugniagesių Street, he or she would notice that Jews had lived there once – a former Jewish school building there still bears a Yiddish inscription, perhaps the only one in Kaunas today. Even if the key to this piece was not found, another artwork in the show – a sound installation by Philip Miller, a South African composer of Litvak descent – also brought the visitor to the former Ugniagesių Street, now named after the Lithuanian composer Juozas Gruodis, perhaps even to the yard where No. 12 once stood.

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

„IKH VIL NIT VISN – NENORIU ŽINOTI“ Philip Miller Garso instaliacija Balsas: Bella Shirin ir Maya Pennington J. Gruodžio g. 31, Kaunas M. Daukšos g. 6, Kaunas

Iki Holokausto Kaune gyveno apie 34 tūkstančius žydų. Jidiš, Europos žydų kalba, tada buvo neatsiejama Lietuvos garsinio peizažo dalis. Reflektuodamas šio garso ir jame užkoduotų prasmių pradingimą, Philipas Milleris sukūrė labai asmeniškas garsines intervencijas žydų gyventose Kauno vietose. Milleris įrašė seną geto dainą „Žydų vaikas“, kurią įdainavo Lietuvoje gimusi žydų aktorė Bella Shirin ir Izraelio dainininkė Maya Pennington, ir papildė ją jidiš kalbos aforizmais, posakiais apie atmintį ir užmarštį, kalbėjimą ir tylėjimą. Įrašai švelniai sklido iš senų pašto dėžučių. Bekūniai, vaiduokliški šios garsinės instaliacijos balsai pabrėžė negalimybę atkurti tikrąjį kalbos „gyvenimą“.

Fun haint, main kind, iz do dain ort, Gedenk dain mames lecte vort: Ich bahalt dich do derfar, Vail s’drot dain lebn a gefar. Mit di kinder špil zich fain, Štil, gehorchzam zolstu zain, Kein jidiš vort, kein jidiš lid, Fun haint, main kind, bist mer kein jid. Nuo šiol, mano vaikuti, čia tavo vieta. Atmink mamos paskutinį žodį, Aš paslepiu tave čia, Nes tavo gyvybei gresia pavojus. Žaisk gražiai su vaikais Būk tylus, paklusnus. Nė žodžio jidiš neištark, jokios žydiškos dainelės, Nuo šiol, mano vaikuti, tu nebe žydas. (iš dainos „A jidiš kind“ / „Žydų vaikas“)

Yra ir nėra

Philipas Milleris (g. 1964 m.) yra Pietų Afrikos Respublikos kompozitorius ir garso menininkas. Jis kuria muziką teatrui bei kinui, bendradarbiaudamas su menininkais, choreografais, kino režisieriais ir įvairių sričių muzikantais. Jo muzikinių įtakų spektras platus – nuo tradicinių Afrikos choralų iki Kurto Weillio teatrinės muzikos. Millerio kompozicijos dažnai prasideda nuo įrašo fragmento iš garsų archyvo ir vystosi koliažo principu, sluoksniuojant įvairius garsus, pavyzdžiui, rastus internete ar įrašytus savo aplinkoje. Įkvėpimo jis dažnai semiasi iš Johanesburgo miesto garsų, atspindinčių įvairiausias kultūras, naratyvus ir politines istorijas. Milleris dažnai bendradarbiauja su menininku Williamu Kentridge’u. Philipo Millerio kūryboje atsispindi jo domėjimasis garso panaudojimu tiriant istorinę atmintį ir traumos pavidalus.

“Ikh Vil Nit Visn – I Don’t Want to Know” Philip Miller (b. 1964) is a South African composer and sound artist. He composes for stage and screen and has won numerous awards for these scores. His frequent collaborations with visual artists, choreographers and filmmakers have extended his musical boundaries into many different sound worlds, and into working with a diverse range of musicians. His musical influences range from traditional African choral music to the theatre music of Kurt Weil. Often his work will start with a recorded fragment from a sound archive which Miller will develop using techniques of sound collage and digital sampling. These “sound fragments” may be collected from the Internet or recorded from the physical space he inhabits. He often draws inspiration from the city soundscape of Johannesburg, which speaks to different cultures, narratives and political histories. Miller collaborates frequently with the artist William Kentridge. Philip Miller’s works reflect on his pre-occupation with using sound as a means of exploring historic memory and states of trauma.

Philip Miller Sound installation Voice: Bella Shirin and Maya Pennington J. Gruodžio g. 31, Kaunas, M. Daukšos g. 6, Kaunas

There were around 34,000 Jews in Kaunas before the Holocaust. The language of Yiddish, spoken by the Jewish people of Europe was then a vibrant part of the sound world in Lithuania. Reflecting on the disappearance of this sound and the meaning it carried, Philip Miller creates sound interventions in the specific Kaunas sites where Jews once lived. He has recorded the old ghetto song A Yiddish Kind (A Jewish Child), sung by the Lithuanianborn actress Bella Shirin and the Israeli singer Maya Pennington, and transformed it with spoken interjections of Yiddish aphorisms. These colloquial phrases speak about remembering and forgetting, talking and being silent. The recordings were playing softly from within old letterboxes. The disembodied, ghostly voices of these sound works emphasized the impossibility of restoring the original “life” of a language.

Fun haynt, mayn kind, iz do dayn ort, Gedenkst dayn mames letste vort Ikh bahalt dikh do derfar, Vayl s’drot dayn lebn a gefar, Mit di kinder shpil zikh fayn, Shtil, gehorkhzam, zolstu zayn, Keyn yidish vort, keyn yidish lid, Fun haynt, mayn kind, bist mer keyn yid. Here my child is where you stay, Listen well to what I say. In this land of awful strife I brought you here to save your life. Speak no Yiddish word, nor song, Here is where you must belong. Play with all these children do, You no longer are a Jew. (from A Yiddish Kind)

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

VIDURDIENĮ DEMOKRATŲ AIKŠTĖJE Paulina Pukytė Performansas, trukmė 10 min., kasdien 12 val., per visą parodos laiką; Dainuoja Gabrielė Kuzmickaitė, Monika Pleškytė, Gabrielė Skromanaitė, Martynas Žukauskas Lopšinę „Jankele“ ir dainą „Mano žydė mama“ parengė Bella Shirin Priešais Demokratų g. 31, Vilijampolė, Kaunas

Ši plynė, anksčiau vadinta Demokratų aikšte, yra Kauno priemiestyje Vilijampolėje, dar vadintame Slobodka, į kurį nuo 1941 m. liepos buvo suvaryti visi Kauno žydai ir įkurtas Kauno getas. 1943 m. getas buvo pertvarkytas į koncentracijos stovyklą ir 1944 m. visiškai sunaikintas. Demokratų aikštėje 1941 m. spalio 28 d. įvyko masinė geto gyventojų atranka, vadinamoji „Didžioji akcija“, po kurios per vieną dieną nužudyta 9200 žydų vyrų, moterų ir vaikų. Čia nėra jokio paminklo, jokio ženklo šiam įvykiui pažymėti ar jo aukoms atminti. Kasdien vidurdienį ateina dainininkė ir dainuoja dvi dainas jidiš kalba Demokratų aikštės tuštumai.

Mano svajonės nuneša mane ten, kur prabėgo mano vaikystė. Ten nebuvo panašu į rojų, bet tarp purvo ir vargo ten buvo pats mieliausias angelas, tas, kurį meiliai vadinu savo jidiše mame. Dabar man reikia jos labiau nei bet kada, norėčiau pabučiuoti jos raukšlėtą kaktą, trokštu laikyti ją už rankų kaip kadais ir paprašyti atleidimo už tai, kad ją pravirkdžiau. Žinau, kam esu skolingas už tai, kuo esu dabar – tai brangiai moteriai, tokiai žilai ir senai, tai nuostabiai žydei mamai, savo mamai... (iš dainos „Mano žydė mama“)

Yra ir nėra

Iš pradžių vietiniai gyventojai sutiko šį niekaip jiems iš anksto nepaaiškintą reiškinį priešiškai: išgėrinėtojai šalia parduotuvės į dainavimą reaguodavo pamėgdžiojančiu rėkavimu, senyvos moteriškės barė dainininkę, kad išsidirbinėja, nepadoriai elgiasi. Bet kiekvieną dieną tiksliai tą pačią valandą daugelį dienų girdėdami gražų, nors jiems nesuprantamą dainavimą, žmonės pradėjo domėtis, kas čia vyksta. Išgirdę paaiškinimą, kad taip minima čia buvusio žydų geto žūtis, senukai susigraudindavo ir pradėdavo pasakoti, kad prisimena, kas čia buvo ir kaip čia viskas atrodė po geto sunaikinimo. Ilgainiui vietiniai girtuokliai nutilo, net pradėjo žegnotis praeidami pro dainininkę. Vienas žmogus, priėjęs su šunimi, pasakė: „Mano šuo dabar kiekvieną dieną prieš pat dvyliktą pastato ausis.“

At Noon in Democrats Square Paulina Pukytė Performance, duration 10 min., daily at 12 noon, for the duration of the show Singers: Gabrielė Kuzmickaitė, Monika Pleškytė, Gabrielė Skromanaitė, and Martynas Žukauskas Yiddish songs Yankele and My Yiddishe Mame prepared by Bella Shirin Across from Demokratų g. 31, Vilijampolė, Kaunas

This “square”, formerly Demokratų Square, is in the Kaunas suburb of Vilijampolė, also known as Slobodka – the location where all the Jews from Kaunas were forced to move to in July 1941, when the Kaunas Ghetto was established, until its complete destruction in 1944. On 28 October 1941 a mass selection of the Ghetto inhabitants that became known as The Big Action took place here in Democrats Square and resulted in the extermination of 9,200 Jewish men, women and children in a single day. There is no monument or any sign here to mark this event or its victims. Every day at noon a singer comes and sings two songs in Yiddish to the emptiness of Democrats Square.

At first the residents of this poor area met this unexplained phenomenon with hostility: drunks outside the local shop mocked the singing with loud unintelligible shouting, old ladies berated the singer for “bad behaviour”. But, hearing the beautiful yet incomprehensible singing every day for many days exactly at the same time, the passers-by started inquiring about it. Upon learning that it was to commemorate the Jews who perished here, the old people often became tearful and started sharing their memories about what happened here. Eventually the drunks shut up and even started crossing themselves when passing by the singer. A man with a dog came up and said, “My dog now perks up his ears every day just before noon.”

My fancy takes me to where my childhood days were spent. It wasn't much like Paradise but amid the dirt and all there was the sweetest angel that I fondly call my yiddishe mame. I need her more than ever now, I'd like to kiss that wrinkled brow, I long to hold her hands once more as in days gone by and ask her to forgive me for things I did that made her cry. I know that I owe what I am today to that dear little lady so old and grey, to that wonderful yiddishe mame of mine. (from My Yiddishe Mame)

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

DIDŽIOJI AKCIJA Jenny Kagan Intervencija Spausdintas tekstas ir užrašai ranka. Kartu su Kauno Jono ir Petro Vileišių vidurinės mokyklos moksleiviais Pirkimas parduotuvėje „Aibė“, Vytenio g. 22, Vilijampolė, Kaunas

„Aibės“ parduotuvė yra toje vietoje, kur Kauno geto laikotarpiu įvyko „Didžioji akcija“, virtusi didžiausiomis masinėmis žydų žudynėmis per visą karo laikotarpį Lietuvoje. 1941 m. spalio 28 d. visiems geto gyventojams, beveik 30 000 žmonių, buvo įsakyta susirinkti Demokratų aikštėje 6 valandą ryto. Jiems buvo pranešta, kad tai gyventojų surašymas ir kad kiekvienas, rastas namuose, bus nušautas. Atranka prasidėjo 9 valandą ir truko visą dieną. Žmonės buvo statomi į kolonas ir varomi pro gestapo viršininką, kuris siuntė juos į kairę arba į dešinę. Kartais visą šeimą kartu, o kartais išskirdavo artimuosius vien galvos linktelėjimu ar piršto mostu. Patekusiems į dešinę pusę vakare buvo leista sugrįžti į namus. Atsidūrusieji kairėje buvo užrakinti nakčiai, o ryte nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti. Iki kito vakaro nebeliko 9200 vyrų, moterų ir vaikų. Jenny Kagan, kurios tėvai išsigelbėjo iš Kauno geto, skleidžia žinią apie šį įvykį netikėtai įsiterpdama į kasdienį žmonių, šiandien gyvenančių aplink šią aikštę, ritualą, ir taip sukuria nematerialų paminklą Demokratų aikštėje tai lemtingai dienai ir kiekvienam iš tų žmonių, kurių gyvybė tada buvo pakibusi ant tų dviejų žodžių: „į kairę“ arba „į dešinę“. www.bienale.lt/2017/bigaction

Yra ir nėra

Jenny Kagan (g. 1965 m. spalio 28 d. Bradforde, Didžioji Britanija) yra menininkė ir šviesų dailininkė. 20 metų kurdama šviesas teatrui ji dirbo su įvairiausių žanrų ir įvairiausios apimties pastatymais nuo naujų eksperimentinių pjesių iki stambių tarptautinių miuziklų. Pastaraisiais metais, pasitelkdama teatro kalbą, šviesas ir scenografiją, Jenny Kagan kuria interaktyvias instaliacijas kaip surežisuotų patirčių visumą. Kagan tėvų išsigelbėjimo istorija ir jos sąsajos su šia diena yra viena svarbiausių jos temų.

Kiekvienas „Aibės“ parduotuvės pirkėjas vietoje įprasto maišelio su „Aibės“ logotipu gavo maišelį su užrašu „Į KAIRĘ“ arba „Į DEŠINĘ“ (negalėjo pasirinkti, kurį). Taip buvo išdalinta 9200 maišelių Į KAIRĘ ir 17412 maišelių Į DEŠINĘ – tai skaičiai žmonių, tą lemtingą dieną pasiųstų į mirtį arba (kol kas) į gyvenimą. Be to, kiekvienas maišelis buvo unikalus – turėjo ranka užrašytą numerį nuo 1 iki 9200 arba nuo 1 iki 17412. Šiuos numerius ant beveik 30 tūkstančių maišelių dvi savaites rašė Kauno Jono ir Petro Vileišių vidurinės mokyklos moksleiviai, vadovaujami Jenny Kagan. Menininkė sukūrė specialų tinklalapį su filmuotais „Didžiosios akcijos“ liudininkų prisiminimais, sudarė specialų pamokų ciklą ir keletą mėnesių iki parodos atidarymo dirbo su moksleiviais, žaidimų ir pokalbių forma įtraukdama juos į pasakojimą apie Holokaustą ir Kauno geto istoriją, taip paruošdama moksleivius didžiajam visų gete buvusių žmonių suskaičiavimui.

The Big Action Jenny Kagan (b. 28.10.1965, Bradford, England) is an artist and lighting designer. In her 20 years of theatre lighting work she has covered a wide range of scales and genres, from experimental new writing to large scale international musicals. In recent years she has been developing a new practice, working with the language of theatre and drawing on the techniques of lighting and stagecraft, to create interactive installation work. Her primary concern is with the curation of the encounter. Much of this work is inspired by her parents’ survival during the Holocaust and reflects on the contemporary relevance of these stories.

Each customer of the supermarket received a carrier bag with words either TO THE LEFT or TO THE RIGHT (they could not choose) instead of the usual supermarket logo. Thus 9,200 bags “to the left” and 17,412 bags “to the right” were distributed: the numbers corresponding to the number of people who were, on that fateful day, sent to death or (so far) to life. In addition, each bag was unique: it had a handwritten inscription of a number between 1 and 9,200 or between 1 and 17,412. These numbers on almost 30,000 carrier bags were written by students from the local school under the guidance of the artist. Jenny Kagan devised special lessons and a website with survivors’ testimonies, and for several months before the exhibition worked with students, bringing them, through conversation and play, into the history of the Holocaust and the story of the Kaunas Ghetto.

Jenny Kagan Intervention Printed and handwritten materials, produced in collaboration with students from Kaunas Jonas and Petras Vileišiai School A purchase from Aibė, Vytenio g. 22, Vilijampolė, Kaunas

A small supermarket now stands on the site where, during the Kaunas Ghetto period, the Big Action took place resulting in the largest single mass extermination of Jews during the war in Lithuania. On 28 October 1941, the entire population of the ghetto, almost 30,000 people, was ordered to assemble on Demokratų Square at 6 am. They were told it was a census, and that anyone found remaining in their houses would be shot. The selection began at 9 am, and went on all day. Columns of people were marched past the Gestapo Commandant who sent them to one side or to the other, to the left or to the right. Sometimes whole families together, others divided with a nod or a flick of the finger. In the evening those on the right side were allowed to return to their homes. Those on the left side were held overnight and the next morning were marched to the Ninth Fort and shot. 9,200 men, women and children were dead before nightfall. Jenny Kagan, whose parents escaped from the Kaunas Ghetto, creates a memorial in Demokratų Square to that fateful day and to every person whose very existence hung on just two words: left or right. Instead of a rigid construction of a traditional monument the artist makes an intervention into an everyday ritual of the people who live around the square today. www.bienale.lt/2017/bigaction

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

PERDIRBTA ATMINTIS Horst Hoheisel ir Andreas Knitz Fotografijos ant aliuminio, 3,2×4,5, 3,2×4,5, 3,6×4,5 m, medinės dėžės, 3,2×4,5×0,4, 3,2×4,5×0,4, 3,6×4,5×0,5 m Sąjungos aikštė, Kaunas

Sąjungos aikštė Vilijampolėje plyti šalia seno Kauno žydų rajono, kuris vokiečių okupacijos metais (1941–1944) buvo paverstas žydų getu. Per tą laikotarpį beveik 30 000 geto gyventojų buvo nužudyti, jų namai sugriauti ir sudeginti. 1979 m., sovietinės okupacijos metais, šioje aikštėje įrengtas memorialas komjaunuoliams, kovojusiems už sovietų valdžią. 1991 m., atgavus nepriklausomybę, bronziniai memorialo reljefai buvo išvežti. Nuo tada čia išlikusi tik po truputį naikinama buvusio monumento architektūrinė dalis. Vilijampolėje nėra paminklo nužudytiems geto gyventojams.

Praėjus 22 metams po jų neįgyvendinamo pasiūlymo Berlyne, patvirtinančio idėją, kad galbūt tik amžinas įamžinimo klausimo neišsprendimas gali palaikyti atmintį gyvą, Hoheiselis ir Knitzas klausia Kaune: ar paminklo sunaikinimas čia paskatino mus prisiminti, ar pamiršti? Ar pakeitė mūsų mąstymą? Ar tai reiškia, kad destrukcija čia nebegali įvykti?

Horstas Hoheiselis (g. 1944 m. Poznanėje, Lenkija) ir Andreasas Knitzas (g. 1963 m. Ravensburge, Vokietija), kartu dirbdami nuo 1994ųjų, yra sukūrę nemažai memorialinių projektų, žinomų kaip antipaminklai, arba paminklų negatyvai. Tokiu būdu jie ieško naujų šiuolaikinių formų masinių žudynių ir diktatoriškų režimų aukoms, daugiausia Vokietijoje, bet taip pat ir Pietų Amerikoje, Armėnijoje, Kambodžoje ir kitur. Jie siekia, kad paminklas ne užglaistytų atmintį, „pataisytų“ tai, ko neįmanoma pataisyti, o atvirkščiai, pabrėžtų netektį; kad nužudytų žmonių, ištisų tautų nebuvimas mūsų gyvenime būtų regimas ir jaučiamas. Bene žymiausias Hoheiselio ir Knitzo sukurtas paminklas yra Buchenvalde. Tai ant žemės buvusioje koncentracijos stovykloje gulinti plieno plokštė, kuri visą laiką, dieną naktį, žiemą vasarą yra žmogaus kūno temperatūros. Vokietijos nacionalinio memorialo nužudytiems Europos žydams konkursui 1995 m. Horstas Hoheiselis pateikė radikaliausią projektą: užuot stačius dar vieną statinį, kuris užpildytų tuštumą ir leistų ją pamiršti, jis pasiūlė sukurti tuštumą – nugriauti vokiečių didybės simbolį, Brandenburgo vartus.

Hoheiselio ir Knitzo intervencija Sąjungos aikštėje yra savotiškas paminklinis palimpsestas: sunaikinto sovietinių laikų paminklo vietoje menininkai sumontavo milžiniškas archyvines sunaikinto Kauno geto fotografijas. Geto, paversto smilkstančia akmenų krūva, vaizdai neįtikėtinai „harmoningai“ įsiliejo į lėtai griūvančios sovietinių laikų paminklo architektūros realybę. Greta menininkai paguldė didžiules dėžes čia anksčiau buvusių bronzinių stelų pervežimui. Ar buvęs paminklas vėl grąžinamas atgal? Ar tik dabar išvežamas? Ši apleista, keistai atvira-uždara vieta kartu ir traukia, ir atstumia. Menininkai tikėjosi čia vandalizmo, todėl jis tapo sudėtine šio kūrinio dalimi.

Yra ir nėra

Recycled Memory Horst Hoheisel (b. 1944, Poznan, Poland) and Andreas Knitz (b. 1963, Ravensburg, Germany) have worked together since 1994 on many memorial projects known as counter-monuments or negative monuments. They are searching for new contemporary forms of commemoration of the victims of mass murder and dictatorships, mainly in Germany, but also in South America, Armenia, Cambodia and elsewhere. Instead of repairing the irreparable, their goal is to make the absence of murdered people visible and felt. The most notable of their projects is the memorial in Buchenwald – a steel plate on the ground of the former concentration camp that always retains the temperature of a human body, day and night, in summer and in winter. Hoheisel also made the most radical proposal to the 1995 competition for the Monument to the Murdered Jews of Europe in Berlin. Rather than suggesting another edifice to fill a void and allow everyone to forget it, he proposed instead, to create a void – to destroy a monument to German power, the Brandenburg Gate.

Horst Hoheisel & Andreas Knitz Photographs mounted on aluminium, 3.2×4.5, 3.2×4.5, 3.6×4.5 m, wooden cases 3.2×4.5×0.4, 3.2×4.5×0.4, 3.6×4.5×0.5 m Sąjungos a., Kaunas

Sąjungos (Union) Square lies next to Vilijampolė – the old Jewish quarter of Kaunas that was turned into the Kaunas Ghetto between 1941 and 1944 during the Nazi German occupation. Almost 30,000 inhabitants of the Ghetto were murdered in that period, their houses destroyed and burned. In 1979, during the Soviet occupation, a monument to young communists who fought for the installation of the Soviet government was built on this site. In 1991, after Independence, the bronze reliefs of the monument were removed. Since then, only the dilapidated architecture of the former monument remains. In Vilijampolė there is no marker to commemorate its murdered Jewish inhabitants. Twenty-two years after their unrealisable proposal in Berlin and a suggestion that perhaps only perpetual irresolution of commemoration can keep the memory alive, Hoheisel and Knitz now ask in Kaunas: has the removal of a monument here made us remember or forget? Has it changed our thinking? Does it mean violence and destruction cannot happen here again?

The intervention by Hoheisel and Knitz into the Sąjungos Square is a monumental palimpsest: in the place of the destroyed Soviet monument the artists installed large archival photographs of the destroyed Kaunas Ghetto. The images of the Ghetto as a smouldering pile of rubble surprisingly “matched” the reality of the crumbling former monument. Huge crates for carrying the bronze stelae lie nearby – are they being removed or brought back? This derelict, strangely openly-closed space draws in and repels at the same time. The artists expected vandalism here, so it became part of the piece.

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

MIESTO DAINOTAKIS 054 (26 PLYTELĖS) | PLATUMA: 54.899107° N – 54.899867° N / ILGUMA: 23.911322° E – 23.914066° E Allard Van Hoorn Performansas ir garso failas; šaligatvio plytelės, varžtas, įrašymo įranga Vienybės aikštė, Kaunas

Karo muziejaus sodelis su lietuvių tautos didvyrių panteonu, kuriame dauguma paminklų buvo pastatyti tarpukaryje, sunaikinti sovietinės okupacijos metais ir vėl atstatyti Nepriklausomybės Sąjūdžio laikotarpiu, yra greta plynos aikštės, kurioje sovietmečiu stovėjo didžiulis Lenino paminklas, išvežtas atgavus nepriklausomybę. Tuomet „tautinė“ šios miesto erdvės dalis buvo išklota brangaus granito plokštėmis, o „sovietinė“ liko gulėti po beviltiškai sutrūkinėjusių senų plytelių danga. Čia, Vienybės aikštėje, yra aiški riba tarp šių dviejų pasaulių, ideologijų, tarp naujo ir seno, tarp Europos ir ne Europos, tarp ateities ir praeities. Ta skirtis yra iš 26 plytelių, kurios nepriklauso nė vienai pusei, nėra nei iš kiniško granito, nei sutrūkinėjusios dėl išvogto cemento, tai tiesiog šaligatvio plytelės. Jos – tarsi tarpinė būsena, neutrali ribinė erdvė, kuri netrukus pradings renovacijos vienybėje.

Allardas van Hoornas (g. 1968 Leidene, Olandija) yra garso, instaliacijos ir performanso menininkas, kuriantis choreografijas architektūrai, partitūras urbanistinėms struktūroms, scenografijas statiniams ir scenarijus tirti mūsų santykiui su (viešosiomis) erdvėmis ir gamta. Didžiausias jo darbų ciklas yra „Urban Songline“ („Miesto dainotakis“), utopinis– distopinis pastatų, urbanistinių struktūrų ir viešųjų erdvių vertimas į muziką įvietinto garsų generavimo būdu, įkvėptas Australijos aborigenų garsinių žemėlapių – „dainotakių“ (Songlines) – sistemos, kurią jie naudoja bendrauti su savo žeme, ja rūpintis ir po ją keliauti. Šie kūriniai – tai būdas atrasti ryšį su įvairiomis vietomis jų klausantis; jie tyrinėja, kaip mes naudojame ir patiriame viešąsias erdves ir kokiu mastu galime jas savintis, svarsto įtraukimo, tapimo ir priklausymo sąvokas.

Allardas van Hoornas išgavo garsą iš šių 26 plytelių. Šio garso failą galite parsisiųsti kaip suvenyrą – arba kaip dalelę tos nepriklausomos erdvės, arba kaip prisiminimą apie ją. www.bienale.lt/2017/vienybesaikste

Aikštėje rastu varžtu išgaunamas garsas iškrapštant juo samanas iš plytelių tarpų. Šis dviprasmiškas gestas, reiškiantis arba šios vietos priežiūrą (valymą), arba paruošimą išardymui, atliepia pagrindinį bienalės klausimą ir mūsų suvokimą apie tai, kaip viešoji erdvė tampa tuo, kuo yra šiandien: kaip elgtis su paminklais, simbolizuojančiais tam tikrą laikotarpį (problematiškais arba ne), – pašalinti, restauruoti ar palikti, kaip yra. (A. v H.)

Šios „neutralios erdvės“ jau nebėra. Gerai tai ar blogai – kitas klausimas.

Yra ir nėra

Urban Songline 054 (26 Paving Tiles) | Latitude: 54.899107° N – 54.899867° N / Longitude: 23.911322° E – 23.914066° E Allard van Hoorn (b. 1968, Leiden, the Netherlands) is a sound, installation, and performance artist creating choreographies for architecture, urban structures as musical scores, scenographies for the built environment, and scripts for investigating our relationships to (public) spaces and nature. His main body of work consists of Urban Songlines, a utopian/dystopian series of collaborative translations of buildings, urban structures, and public spaces into music through site-specific sound-generation inspired by the tradition of the Songlines, a system for relating to, mapping of, and caring for their land among aboriginal Australians. These performances are a way of connecting to places by listening to them as well as research into how we use and experience the public domain and to what degree we can claim ownership over it, discussing notions of inclusion, becoming and belonging.

Allard van Hoorn Performance and sound file; paving blocks, screw, recording equipment Vienybės a. (Unity Square), Kaunas

Kaunas’ open-air pantheon of Lithuanian National heroes – in which most of the monuments were erected in the 1920s and 1930s to celebrate Lithuania as an independent nation state, then demolished during the Soviet occupation, and subsequently reconstructed during the Independence movement in the late 1980s – is situated right next to a vast empty square in which, during Soviet years, a huge statue of Lenin stood, until it was removed with the fall of Communism. Since then the “national” part of Unity Square has acquired new paving of expensive granite slabs, while the “Soviet” part retained the old paving of hopelessly cracked cement tiles. There is a clear divide in Unity Square between these two worlds, these two ideologies, between the new and the old, the West and the East, the future and the past. This divide is made up of 26 paving tiles that do not belong to either side. They are neither of new granite, nor of old cracked cement. They are just paving tiles. They are like a liminal space – neutral and independent. But they are about to disappear under the unity of renovation. Allard van Hoorn has extracted sound from the 26 paving tiles and created a sound file as a souvenir – to be taken away, either as a piece of this “in-between” space, or as a memory of it. Download it here: www.bienale.lt/2017/ unitysquare

A screw found in the square at the start of its renovation generates sound through the removal of moss between the tiles, an ambivalent gesture signifying either care or a prelude to destruction, looping back to the ultimate question of the biennial: to what extent should we keep, remove or renew monuments that symbolize certain times, problematic or not, in order to maintain awareness about how a place becomes what it is today? I use these two jammed spaces explicitly to investigate the possibility of regaining a voice, albeit a jammed one. (A. v H.) This “neutral space” has already disappeared. Whether that’s good or bad is a different question.

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

MIESTO DAINOTAKIS 055 (STATIKA) | PLATUMA: 54.902386° N – 54.902892° N / ILGUMA: 23.916612° E – 23.917294° E Allard Van Hoorn Garso instaliacija Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, Žemaičių g. 31A, Kaunas

Kauno Prisikėlimo bažnyčia, įspūdingas modernistinės architektūros pavyzdys, buvo sumanyta tarpukaryje kaip paminklas tautos atgimimui ir nepriklausomos Lietuvos valstybės prisikėlimui, nors sulaukė ir kritikos, kad paminklas nepriklausomybei turi būti visiems, neišskiriant vieno tikėjimo, kalbos ar politinių pažiūrų. Po daugybės pakeitimų projektas buvo pradėtas įgyvendinti, bet sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą statybos sustojo, ir bažnyčia buvo užbaigta tik po 1990-ųjų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Okupacijos metais bažnyčios pastatas buvo paverstas radijo gamykla. Tuo pat metu sovietų valdžia vien Kaune įrengė 26 bokštus, skirtus trukdyti radijo signalams iš Vakarų, kad tokios stotys kaip „Amerikos balsas“ ir „Laisvosios Europos radijas“ negalėtų pasiekti okupuotos Rytų Europos gyventojų. Stačiakampis, griežtų vertikalių linijų Prisikėlimo bažnyčios pastatas ir pats atrodo kaip art deco stiliaus radijo aparatas. 11-osios Kauno bienalės laikotarpiu Allardas van Hoornas pavertė šią bažnyčią pusiau radiju, pusiau trukdžių bokštu, kasdien penkiolikai minučių įterpdamas į jos monumentalų grynumą statinio lauko, signalo trukdžių ir kitus radijo reiškinius, taip pat dvidešimt šešių „niekeno“ plytelių Vienybės aikštėje įrašą, taip primindamas apie laisvės, ir ypač žodžio laisvės, trapumą.

Enigma ID: S30 (anksčiau XT) Pravardė: „The Pip“ Statusas: Aktyvi Kilmė: Rusijos kariuomenė Istorija: 10-ojo dešimtmečio pabaiga Charakteristika: kiaurą parą; kartais gyvas pranešimas rusiškai vyro arba moters balsu Enigma ID: S32 (anksčiau XSW) Pravardė: „Squeaky Wheel“ Statusas: Aktyvi Kilmė: Rusija Istorija: 1-ojo XXI a. dešimtmečio pabaiga Charakteristika: pulsuojantis garsas. Senas dviratis važiuoja tolumoje Enigma ID: S28 (anksčiau XB) Pravardė: „The Buzzer“, „UVB-76“, „MDZhB“, „The Hummer“ Statusas: Aktyvi Kilmė: Rusija Istorija: Šaltojo karo pabaiga. Pirmą kartą pastebėta 1982 m. Charakteristika: džeržgiantis pulsuojantis garsas. Kartais gyvi užkoduoti pranešimai

Yra ir nėra

Urban Songline 055 (Static) | Latitude: 54.902386° N – 54.902892° N / Longitude: 23.916612° E – 23.917294° E Allard van Hoorn Sound installation Christ’s Resurrection Church, Žemaičių g. 31A, Kaunas

Enigma ID: S30 (formerly XT) Nickname: “The Pip” Status: Active Origin: Russian military History: Late 90’s* Characteristic/s: 24-hours. Rare live voice message from Russian male or Russian female Enigma ID: S32 (formerly XSW) Nickname: “Squeaky Wheel” Status: Active Origin: Russia History: Late 2000 Characteristic/s: Pulsating sound. Old bicycle wheeling from a distance.

Christ’s Resurrection Church in Kaunas, an impressive specimen of modernist architecture, was conceived in the 1920s as a monument to the resurrection of the Lithuanian nation and the regained independence of the Lithuanian state. The idea attracted criticism on the grounds that a monument to independence should be for all, without emphasis on one religion, language or political view. After a lot of modifications the project went ahead, however, the construction was not finished before Soviet Russia occupied Lithuania, and only reached completion after restoration of independence in 1990. During the Soviet occupation the building was turned into a radio factory. At the same time the Soviets installed 26 jamming masts in Kaunas alone to disrupt incoming radio signals from the West and to prevent stations like Voice of America and Radio Free Europe from broadcasting to the occupied people of Eastern Europe. The Resurrection Church building itself looks like an Art Deco radio, a stern, boxy grid of modernist lines. For the duration of the 11th Kaunas Biennial, Allard van Hoorn turned the Church into half radio, half jamming tower, disrupting its monumental purity with his sound intervention of “no signal” static, jammed signal, and other idiosyncratic radio phenomena, as well as the recordings of the 26 “nobody’s” tiles in Unity Square, as a reminder of the fragility of freedom – freedom of speech in particular.

Enigma ID: S28 (formerly XB) Nickname: “The Buzzer”, “UVB-76”, “MDZhB”, “The Hummer” Status: Active Origin: Russia History: Late Cold War. First reported 1982 Characteristic/s: Raspy pulse tone. Infrequent live coded messages.

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

PAMINKLAS LAISVEI Paulina Pukytė Intervencija Aistės Viršulytės tekstas; puslapis periodiniame leidinyje žurnalas IQ, 99 p.

P. S. Mano senelis sovietmečiu, kai jį norėjo užverbuoti ir priversti išduoti gerą žmogų, atliko jį išgelbėjusį veiksmą, kurį laikau kūrybingo strateginio ėjimo kritinėje situacijoje pavyzdžiu. Jis pasirašė sau tokį „Raštelį į laisvę“: kad jis nuo savo pareigų atleidžiamas ir gali vykti, kur nori. Apačioje uždėjo antspaudą, kurį buvo nukopijavęs su bulve nuo kito dokumento, ir visa tai padavė valdininkui. Paskui greitai išvyko į Vilnių daryti tai, ką nori, – studijuoti muziką ir t. t.

Šis rastas (aproprijuotas) tekstas bienalės laikotarpiu pasirodydavo tame pačiame vieno periodinio leidinio puslapyje, virsdamas paminklu – nematerialiu, tačiau nuolat esančiu, – nefizinėje viešojoje erdvėje.

Yra ir nėra

Monument to Freedom Paulina Pukytė Intervention Text by Aistė Viršulytė Page inserted into a periodical publication IQ magazine, page 99

P.S. My grandfather, in Soviet times, when the KGB tried to recruit him and make him betray a good man, performed an act that saved him and that I regard as an example of a creative strategic move in a critical situation. He wrote a “Note to Freedom” to himself, stating that he was thereby released from his duties and was allowed to go wherever he pleased. He marked it at the bottom with a stamp that he had lifted with a potato from another document and handed it to an official. He then quickly left for Vilnius to do what he wanted – to study music, etc.

This found (appropriated) text appeared on the same page of a periodical publication for the duration of the Biennial, as a monument (to Freedom) – at the same time intangible and permanent – in a nonphysical public space.

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

LAISVĖS ALĖJA Dainius Liškevičius Grindinio plokštės Kauno miesto muziejus, Rotušės a. 15, Kaunas Šaligatvis ties Savanorių pr. 225, Kaunas

Laisvės alėja yra svarbiausia Kauno miesto centro arterija. Laisvės pavadinimą ji įgavo 1919 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo proga. Dabar keičiama šios pėsčiųjų alėjos danga buvo paklota 1970–1982 metais. Šis grindinys, suteikęs pagrindinei miesto gatvei tik jai būdingą veidą, nors ir atsirado sovietų okupacijos metais, o gal kaip tik dėl to, daugeliui to meto Kauno gyventojų ir svečių neatsiejamai susijungė su pačia Laisvės alėja kaip laisvės idėjos ir tam tikrų „nepriklausomo“ gyvenimo apraiškų, įskaitant ir 1972 m. jaunimo protestus Kaune, simboliu, „atvedusiu“ iki Lietuvos nepriklausomybės. Šiuo metu vykstanti alėjos rekonstrukcija kelia daug diskusijų apie senojo grindinio vertę bei istorinę reikšmę. Ar jis svarbus tik vienai kartai, tik tam tikroms žmonių grupėms vien kaip jaunystės nostalgiją žadinantis artefaktas? Ar jis yra vertybė, miesto paveldas, kurį verta išsaugoti kaip svarbų miesto laikotarpį menantį darinį? Dainius Liškevičius klausia toliau: ar pačios grindinio plokštės, atsietos nuo konkrečios vietos, išlaiko Laisvės alėjos „aurą“, ar gali ją reprezentuoti? Ar jos gali virsti paminklu? Jis ieško atsakymų ir į bendresnius klausimus apie reikšmingų istorinių-kultūrinių artefaktų įamžinimą: ar jų vieta turėtų būti muziejuje, ar atvirkščiai – ten, kur jie galėtų „gyventi“, atlikti tiesioginę savo funkciją?

Dainius Liškevičius (g. 1970 m. Kaune) priklauso menininkų kartai, ženkliai prisidėjusiai prie dailės raiškos atsinaujinimo po nepriklausomybės atkūrimo. Savo kūryboje jis tolygiai plėtoja instaliacijos, fotografijos, performanso ir kitas sritis, toliau trindamas žanrų ribas ir ieškodamas naujų formų šiuolaikiniame mene. Liškevičiaus kūrybai būdingas socialinis angažuotumas, kontekstualumas, ironija, visuomenės kritika. Reaguodamas į konkrečios vietos topografiją jis tiria žmonių elgseną ir patirtis, identiteto ir kultūros vertybes, viešų ir privačių erdvių, kolektyvinės ir asmeninės atminties susidūrimą. 2015 m. Dainius Liškevičius atstovavo Lietuvai 56-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, kurioje pristatė projektą „Muziejus“.

Šis Dainiaus Liškevičiaus kūrinys turi dvi puses. Viena – renovacijos metu iš Laisvės alėjos išluptų senųjų grindinio plokščių dovanojimas Kauno miesto muziejui. Kita – Laisvės alėjos grindinio plokščių „klojimas“ Savanorių prospekte. Abi šios „kitos“ plytelių aplinkos – tiek judrus pramoninis Savanorių prospektas, tiek rami, bet „negyva“ muziejaus salė – yra Laisvės alėjos priešingybės.

Yra ir nėra

Freedom Avenue Dainius Liškevičius (b. 1970, Kaunas) belongs to the generation of artists, who have significantly contributed to the renewal of artistic expression after the restoration of independence. In his works, he uses installation, photography, performance and other media, further breaking the boundaries between different disciplines and searching for new forms in contemporary art. His works are characterised by social engagement, contextuality, irony and social critique. Reacting to the topography of a specific place, he examines human behaviour and experience, identity and cultural values, collisions of public and private spaces and collective and personal memory. In 2015 Dainius Liškevičius represented Lithuania at the 56th Venice Biennale, where he presented his Museum project.

Dainius Liškevičius Paving slabs Kaunas City Museum, Rotušės a. 15, Kaunas pavement outside Savanorių pr. 225

Freedom Avenue (Lith. Laisvės alėja) is the most important pedestrian artery of Kaunas’ city centre. It acquired its name in 1919. Its current paving, which was laid down between 1970 and 1982, is now being replaced. The paving, which gave a unique character to this street, although installed during the Soviet occupation, or perhaps because of it, became, for many citizens and guests of Kaunas, inextricably linked with Freedom Avenue itself as a symbol of freedom and with certain manifestations of “independent” life, including the 1972 youth protests in Kaunas, and “led” to Lithuania’s independence. The current reconstruction of Freedom Avenue has brought up to a lot of discussions about the value and historical significance of its old paving. Is it important to one generation and to certain groups only as an artefact that evokes nostalgia for their youth? Is it an asset, part of the city’s heritage that is worthy of preservation as an important piece of its history? Dainius Liškevičius askes further: do the paving slabs, separated from their specific place, maintain the “aura” of Freedom Avenue, can they represent it? Can they become a monument? These questions relate to broader issues of commemorating significant artefacts of cultural history: should they be placed in a museum or, on the contrary, somewhere where they could “live” and perform their intended function?

Dainius Liškevičius’ piece is made up of two gestures. One gesture is gifting the old Freedom Avenue paving slabs to the Kaunas City Museum, another gesture is “placing” the slabs in Savanorių Street. Both these “other” environments – the busy industrial road and the peaceful but “dead” museum room – are in a sense the opposites of Freedom Avenue.

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

LAISVĖ Tatzu Nishi Instaliacija Vienybės aikštė, Karo muziejaus sodelis, Kaunas

Laisvės paminklą Kaune – nepriklausomos Lietuvos simbolį ir vieną pirmųjų tautinės valstybės skulptūrinių paminklų – 1921 m. krašto apsaugos ministro užsakymu sukūrė skulptorius Juozas Zikaras. 1928 m. „Laisvė“ iškilmingai atidengta Karo muziejaus sodelyje. 1950 m. sovietų valdžios įsakymu paminklas buvo nugriautas, bronzinė angelo skulptūra saugota Istorijos, vėliau Čiurlionio dailės muziejuje. Apie laisvę tuo metu kalbėta tik privačiai, prie virtuvės stalo. 1989 m. „Laisvė“ atstatyta buvusioje vietoje. Paminklo aukštis – 12,35 m.

Tatzu Nishi (g. 1960 Japonijoje) kuria didelės apimties instaliacijas viešojoje erdvėje, įdėdamas įprastus jos objektus, tokius kaip paminklas arba gatvės šviestuvas, į privačią erdvę. Nors jo kūriniai skirti plačiajai publikai, kuri nebūtinai domisi menu, jų tikslas nėra įtikti ir patikti visiems ir jie dažnai sukelia kontraversiškas reakcijas ir didelę opoziciją. Paversdamas įprastą keistu, viešą – privačiu ir atvirkščiai, Nishi siekia ne tik sustabdyti žmones prie meno kūrinio pakeliui į parduotuvę ar namo, bet ir pakeisti juos iš pasyvių žiūrovų į aktyvius stebėtojus.

Tatzu Nishi įkurdino mūsų „Laisvę“ autentiškoje sovietinių laikų virtuvėje.

„Kokia ji didelė!“ „Tai pasityčiojimas iš brangiausių, pamatinių mūsų tautos vertybių.“ „Mes irgi tokį „Šilelį“ turėjome.“ „Kokia ji maža!“ „Tai Lietuvos laisvės išniekinimas.“ „Įdomu, ar kurioje kitoje šalyje leistų jam taip daryti.“ „Pas mus buvo lygiai tokie patys puodai.“ „Šitaip yra griaunama ir naikinama viskas, kas mums brangu ir šventa.“ „O, turėjau tokią cukrinę!“ „Jei restauruojate, tai kodėl taip nepagarbiai, kažkieno virtuvėje?“ „Turėjome tokią duoninę, lygiai tokią pačią!“ „Labai gražu, bet kur padėjote tikrąją skulptūrą?“ „Mūsų taburetės!“

Yra ir nėra

Freedom Tatzu Nishi (b. 1960, Japan) creates large-scale public space installations that transform familiar public items, such as a monument or a streetlight, by placing them into private spaces. Although his works are intended for a general public that has no particular interest in art, they are not meant to please crowds and often cause controversy and huge opposition. Nishi’s aim is not only to make people stop in front of the artwork during their shopping or on the way home, but also to change them from passive into engaged spectators, by turning the familiar into the strange, public into private, and vice versa.

Tatzu Nishi Installation Vienybės a., Kaunas War Museum garden, Kaunas

The Freedom Monument in Kaunas – a symbol of independent Lithuania and one of the first monumental sculptures of the nation state – was commissioned by the Minister of Defence and designed by sculptor Juozas Zikaras in 1921. In 1928, on the tenth anniversary of Lithuanian independence, it was erected next to Unity Square. The monument was demolished in 1950 by the order of the Soviet government. The bronze angel was subsequently stored in the History Museum, later in the Čiurlionis Museum of Art. In those years, freedom was talked about only privately, around the kitchen table. In 1989, the Freedom Monument was restored in its original location. The overall height of the Monument is 12.35 m. Tatzu Nishi placed our Freedom in an authentic Soviet-era kitchen.

“She is so big!” “This makes a mockery of the fundamental values of our nation.” “We also had this TV set.” “She is so small!” “This is desecration of the freedom of Lithuania.” “Would he be allowed to do such thing in any other country?” “We had the same saucepans.” “Everything that is dear and sacred to us is being destroyed by this.” “Oh, I had a sugar bowl just like that!” “Why is it being renovated in such a disrespectful way – in someone’s kitchen?” “We had a bread box exactly like this!” “Very nice, but where have you put the real statue?” “Our kitchen stools!”

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

IŠNUOMOJAMAS BUTAS Tatzu Nishi Instaliacija Laisvės al. 50D–3, Kaunas

Žmonės, patyrę mano kūrinius ir grįžę namo, ko gero, pamato ir savo pačių svetainę visai kitomis akimis. (T. N.) Šiame kūrinyje, užuot sukonstravęs kambarį aplink paminklą in situ, Nishi, atvirkščiai, nebesantį paminklą įtaisė tikrame bute. Tai Lenino paminklas, kuris sovietų okupacijos metais „puošė“ dabartinę Vienybės aikštę, o po nepriklausomybės buvo perkeltas į Grūto parką. Bienalės laikotarpiu nekilnojamojo turto svetainėse buvo skelbimas, kad šis vieno kambario butas yra išnuomojamas. Ieškantieji gyvenamojo ploto susitarę telefonu galėjo atvykti jo apžiūrėti.

Pati instaliacija į reklamines fotografijas nepateko. Potencialūs nuomininkai tik atvykę apžiūrėti buto išvysdavo, kad vienintelį kambarį visiškai užgriozdinusi Lenino skulptūra. Vieni interesantai klausdavo, ar galima bus „šitą“ patraukti ir, gavę neigiamą atsakymą, buto nebenorėdavo, o buvo ir tokių, kuriems nuvirtęs paminklas namuose netrukdė – ketino „susidėti ant jo drabužius“. Interesantams nebuvo paaiškinama, kad jie atsidūrė meno kūrinyje. Nė vienam iš potencialių nuomininkų neatėjo į galvą, kad tai gali būti meno kūrinys, bent jau nė vienas apie tai nepaklausė. Rožę Leninui ant kojų kažkodėl padėjo valytoja. Turbūt iš įpratimo.

Yra ir nėra

Apartment for Rent Tatzu Nishi Installation Laisvės al. 50D–3, Kaunas

Those who saw my work might begin to develop a sense of strangeness towards their own living room after they got home. (T.N.) In this piece, instead of constructing a room around a monument in situ, Nishi, on the contrary, places a defunct monument in a real apartment. This statue of Lenin stood in the centre of Kaunas for the fifty years of Soviet occupation and was removed after restoration of independence. Together with other soviet monuments it is now kept in Grūtas park. For the duration of the show this studio flat was advertised for rent and anyone looking for accommodation could make an appointment to view it.

The installation itself was not visible in the ad. Only upon arriving to view the apartment did potential tenants see that its only room was almost completely filled with a statue of Lenin. Some customers asked whether it would be possible to remove “this thing”, and, after receiving a negative response, lost interest in the apartment, while some others where not bothered by the prospect of a fallen monument in their home and planned to “store clothes on it”. It was not explained to the potential tenants that they had stumbled into an art piece. It didn’t cross any of their minds that this could be art, at least none of them asked about it. For some reason the cleaner put a rose on Lenin’s feet. Perhaps out of habit.

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

NAUJAS PAMINKLAS JONUI BASANAVIČIUI 1923 / 1988 / 2017 Juozas Zikaras Bronza, granitas Vienybės aikštė, Karo muziejaus sodelis, Kaunas

Reaguodama į pastarųjų metų kontroversiškas ir nesėkmingas pastangas pastatyti paminklą lietuvių tautos patriarchui Jonui Basanavičiui (1851–1927) Vilniuje 11-oji Kauno bienalė pateikia žiūrovams paminklą Jonui Basanavičiui – be diskusijų dėl jo vietos ar formos. Pirmą kartą šis Juozo Zikaro sukurtas paminklas buvo atidengtas Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje 1923 m., dalyvaujant pačiam Basanavičiui. Sovietų okupacijos metais paminklas buvo pašalintas, o 1988 m. atstatytas buvusioje vietoje. 2017 m. jis vėl pastatytas iš naujo, 11-osios Kauno bienalės pagrindinei parodai, lygiai toje pačioje vietoje, ir iš pažiūros lygiai toks, koks buvo anksčiau, tačiau visai kito stiliaus, nei du pirmieji. Nuo šiuolaikiškesnio 1923 m. varianto jis skiriasi formos konservatyvumu, taip pat ir savo santykiu su tradicija bei aplinka. Nuo 1988 m. varianto naujasis paminklas radikaliai skiriasi tuo, kad buvo atstatytas prieš tai nenugriovus senojo, be to, jame nebėra 1988-ųjų vienybės jausmo, aiškumo ir drąsos, jame jau įsimetusi abejonė. Todėl akivaizdu, kad naujasis paminklas yra gerokai dviprasmiškesnis už senąjį. Portretinis biusto panašumas irgi gerokai pasikeitęs. Pirmojo paminklo Basanavičių galima buvo atpažinti iš karto, tačiau daktaro bruožai buvo sutaurinti, pakylėti. Trečiajame paminkle panašumo į modelį beveik nebelikę, kita vertus, tauriojo realizmo stilius čia įgijęs natūralizmo bruožų – daktaras atvaizduotas pavargęs, nusivylęs, pajuodusiais paakiais.

Juozas Zikaras (1881–1944) – vienas pirmųjų profesionalių lietuvių skulptorių. Studijavęs Peterburgo akademijoje, išliko ištikimas realizmui. Sukūrė pirmąsias lietuviškas monetas, kūrė žymių žmonių biustus valstybės užsakymu, privačių asmenų atvaizdus, mitologinės, religinės ir socialinės tematikos reljefus ir skulptūras. Daugelis jo kūrinių tapo nepriklausomos Lietuvos simboliais. Vienas pirmųjų tarpukario Lietuvos dekoratyvinės paminklinės skulptūros pavyzdžių buvo J. Zikaro Laisvės paminklas Kaune. (žr. 64 psl.)

Šio Basanavičiaus paminklo pastatymas iš naujo praturtino paminklinimo reikalą dar vienu metodu. Perfrazuojant J. L. Borgesą, tokia technika paverčia paminklus nuotykingais. Žiūrovai į naująjį paminklą tautos patriarchui reagavo įvairiai. Vieni jį atpažino kaip buvusį, kiti klausė, kur jis buvo iki šiol. Vieni žavėjosi puikiai parinkta paminklo vieta, kiti – nepriekaištinga klasikine forma. Vieni rūpinosi, „ką jūs jam padarėte?“, dar kitiems kilo akademiškesnis klausimas: „Ar tie juodi milteliai ir yra menas?“

Yra ir nėra

New Monument to Jonas Basanavičius 1923 / 1988 / 2017 Juozas Zikaras (1881–1944) is one of the first Lithuanian professional sculptors. He studied academic sculpture and remained faithful to realism. He designed the first Lithuanian coins, produced sculptural portraits of various prominent Lithuanians, as well as sculptures and reliefs on mythological, religious and social themes. Arguably his best-known work is the Statue of Liberty in Kaunas (see page 64–65).

Juozas Zikaras Bronze, granite Vienybės a., Kaunas War Museum garden, Kaunas

In reaction to recent controversial and unsuccessful attempts to erect a monument in Vilnius to the Patriarch of the Lithuanian Nation Jonas Basanavičius (1851–1927), the 11th Kaunas Biennial presents a new monument to Jonas Basanavičius. This monument by Juozas Zikaras was first unveiled here in 1923, with Basanavičius himself present at the ceremony. During the Soviet occupation it was removed and then reinstalled in 1988 in its original location. For this exhibition in 2017 the monument was reinstalled again, exactly in the same place and seemingly identical to the old one, albeit in a very different style compared to its predecessors. It differs from the more contemporary version of 1923 in its conservative form and in its relationship to tradition and context. Compared to the 1988 version it differs radically in that the new monument was rebuilt without prior removal of the old one; besides, it does not contain the sense of unity, the clarity, the courage of 1988; uncertainty has been added to its ingredients. Therefore it is obvious, that the new monument is much more ambiguous than the old one. Its visual similarity to the subject has also changed. The Basanavičius of the first monument could be recognised immediately, even though his features had been refined, sublimated, exalted. The third monument hardly bears any likeness to its model. On the other hand, its noble realism has acquired some naturalistic features – the doctor is portrayed as tired, disappointed, with black circles around his eyes. Erection of this new monument has enriched the business of commemoration with one more method. Paraphrasing J.L. Borges, this technique makes monuments adventurous.

Reactions to the new monument for the Patriarch of the Nation were varied. Some recognised it as the old monument, others wondered where it has been before. Some admired the brilliant choice of the monument’s location – others, its classical form. Some asked “what have you done to it?”, others had more academic concerns: “is that black powder art?”

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

JURGIS MAČIŪNAS. MUZIKA KIEKVIENAM Anton Lukoszevieze Garso instaliacija; garso failai, jutikliai, garsiakalbiai, užrašas SODRA klientų aptarnavimo salė, A. Mickevičiaus g. 42, Kaunas

Čia jūs galite dalyvauti atliekant Jurgio Mačiūno kūrinį „Muzika kiekvienam“. Šis įvietintas garso kūrinys yra savotiškas paminklas Kaune gimusiam, JAV gyvenusiam ir kūrusiam plačiai žinomam menininkui, Fluxus judėjimo pradininkui Jurgiui Mačiūnui (1931–1978). Mačiūno „Muzika kiekvienam“ (1961) – tai partitūra kaip galimų garsų ir veiksmų sąrašas. Garsus, jų trukmę ir dažnį, taip pat priemones ir kūno dalis jiems atlikti pasirenka pats atlikėjas. Keliose „Sodros“ klientų aptarnavimo salės kėdėse įtaisyti jutikliai. Kiekvieną kartą lankytojui atsisėdus ant kurios nors iš tų kėdžių, pasigirsta įrašytas garsas. Tokiu būdu Antonas Lukoszevieze pasitelkia eilinius žmones atlikti „Muziką kiekvienam“.

Antonas Lukoszevieze (g. 1965 m. Didžiojoje Britanijoje) yra lietuvių kilmės britų muzikas ir menininkas, avangardinės ir eksperimentinės muzikos kūrėjas ir atlikėjas. Jo įvairialypė kūryba apima performanso, kompozicijos, grafikos, fotografijos, kino ir videomeno priemones. Jis taip pat yra apdovanojimus pelniusio šiuolaikinės muzikos ansamblio „Apartment House“ įkūrėjas ir vadovas. Antonas Lukoszevieze daug metų tyrinėja ir atlieka eksperimentinius įvairių kompozitorių ir menininkų, tarp jų Johno Cage’o, Christiano Wolffo, Philipo Cornerio, Louise Bourgeois, Jurgio Mačiūno kūrinius. Ypatingo jo domėjimosi Mačiūno darbais rezultatas – 2014 m. Lietuvoje išleista pirmoji pasaulyje kompaktinė Mačiūno kūrinių plokštelė, įgrota „Apartment House“.

„Sodros“ laukiamasis šiam „paminklui“ pasirinktas neatsitiktinai – čia užeina kiekvienas, ir lankytojų srautas niekada neišsenka. Taigi paminklas Mačiūnui visą laiką yra, tačiau tik tada, kai yra jį nuolat iš naujo kuriantis ir kartu patiriantis žmogus.

Antono Lukoszevieze režisuotą ir „Sodros“ lankytojų atliekamą Jurgio Mačiūno kūrinį šį kartą sudarė keturi garsai: bičių dūzgimas, monetų byrėjimas, niūniavimas ir violončelės akordas. Mačiūnui buvo svarbus garsų konkretumas, tai yra garsai be metaforų ar emocijų. Šis jo kūrinio atlikimas išryškina ir atsitiktinumo dimensiją – kai kurie atlikėjai nežino, kad atlieka Mačiūno kūrinį, o ir tie, kurie žino, vis tiek nežino, kada tiksliai ir kokį garsą išgaus iš kėdžių.

Yra ir nėra

George Maciunas: Music for Everyman Anton Lukoszevieze (b. 1965, UK) is a British musician and artist of Lithuanian descent. His practice moves between disciplines, through performance, composition, graphic work, photography, film and video. He is known for his performances and music encapsulating avantgarde and experimental work. He is also the founder and director of the award-winning group Apartment House. For many years he has been researching and performing experimental compositions by a wide range of composers and artists, such as John Cage, Philip Corner, Christian Wolff, Louise Bourgeois, and George Maciunas. His particular interest in Maciunas culminated in 2014 with a release of the first ever Maciunas CD, performed by Apartment House.

Anton Lukoszevieze Sound installation; sound files, sensors, speakers, statement State Social Insurance Office, main waiting area on the left, A. Mickevičiaus g. 42, Kaunas

In this room you may participate in a performance of George Maciunas’ Music for Everyman This site-specific sound installation is a homage to the Kaunas-born Lithuanian-American artist and the co-founder of the Fluxus movement, George Maciunas (1931–1978). The score for his Music for Everyman (1961) is a table of possible sounds and actions. The choice of sounds, their duration and frequency, as well as the implements and body parts to perform them, are up to the performer. A number of seats in the Kaunas Social Insurance Office waiting area have been installed with pressure sensitive pads. When a visitor sits on the seat, a pre-recorded sound is activated. Thus Lukoszevieze causes the general public to unintentionally perform Music for Everyman. The location of the Social Insurance Office for this “monument” is not accidental: everyone comes here, and it is due to the perpetual stream of visitors that this monument to Maciunas exists – always, but only when there is someone there to create and perceive it at the same time.

On this occasion Maciunas’ piece, directed by Lukoszevieze and performed by Social Insurance Office visitors, comprised of 4 sounds: bees, coins, a person humming and a cello chord. For his compositions Maciunas mainly used concrete sounds, devoid of metaphors and emotional connotations. This particular performance also highlights the dimension of chance (indeterminacy), as some of the performers are not aware that they are performing Maciunas’ piece, and even those who are, do not know exactly when and what sound they will make with the chairs.

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

29 = 42. POVAIZDŽIO ATMETIMAS. PAMINKLAS JANUI ZWARTENDIJKUI Paulina Pukytė Užrašas ant šaligatvio, pranešimas spaudai Šaligatvis ties Laisvės al. 29, Kaunas

42 sekundes žiūrėkite į skaičių, tada pažiūrėkite į sieną. Jei nuo mirties bėgantys žydai būtų galėję išsikasti tunelį kiaurai Žemę, žemės trauka būtų nunešusi juos iš Lietuvos į Kurasao salą kitoje pasaulio pusėje per 42 minutes (Paulo Cooperio matematiškai apskaičiuotas „gravitacijos traukinio“ efektas). Kabalistinėje tradicijoje 42 yra skaičius, kuriuo Dievas sukūrė pasaulį. „42“ yra atsakymas „apie gyvenimą, pasaulį ir visa kita“, kurį keliaujantiems autostopu per galaktiką pateikė superkompiuteris Gili Mintis, galvojęs 7,5 milijonų metų. 42 klausimai Egipto Mirusiųjų knygoje užduodami žmogui, keliaujančiam per mirtį. Tas, kuriam pavyksta į juos visus atsakyti, pasiekia galutinį gyvenimo tikslą – pavirsta žvaigžde, skleidžiančia pasauliui šviesą. 42 laipsniai yra kampas, kuriuo matome vaivorykštę. Pranešimas spaudai: Ant Laisvės al. 29-ojo namo fasado Kaune atidengtas paminklas, skirtas Jano Zwartendijko atminimui įamžinti. Janas Zwartendijkas, Nyderlandų Karalystės garbės konsulas, dirbo šiame name 1940 metais. Tų metų vasarą nuo nacių bėgantiems žydams jis išdavė 2345 „vizas“, leidusias jiems vykti į Olandijai priklausančią Kurasao salą Karibų jūroje, taip išgelbėdamas juos ir jų šeimas nuo žūties nacių rankose. Tik gavę tokį Nyderlandų Karalystės patvirtinimą, žydai ėjo pas šiandien jau plačiai žinomą Japonijos konsulą Čijūnę Sugiharą tranzitinių „gyvybės vizų“. Neįprasta, kad šio paminklo neįmanoma nufotografuoti. Jo nepamatyti galima tik atėjus prie Laisvės al. 29-ojo namo ir atsistojus tiesiai priešais jį. Paminklinis kūrinys Pasaulio Tautų Teisuoliui Zwartendijkui ant 29-ojo namo fasado liks visam laikui kaip atmetimas: 2003 m. šio namo savininkas nesutiko, kad čia būtų pakabinta atminimo lentelė žydų gelbėtojui, todėl ji kabo ant 42-ojo Laisvės alėjos namo.

Yra ir nėra

Jei 29-o namo siena būtų vienspalvė ir lygi, ant jos kelias sekundes matytumėte skaičių 42. Blizgiomis įvairaus žalumo plytelėmis išklijuota siena atmeta povaizdžio galimybę.

29 = 42: Refusal of the Afterimage A MONUMENT TO JAN ZWARTENDIJK Paulina Pukytė Sign on pavement, press release Pavement in front of Laisvės al. 29, Kaunas

Look at the number for 42 seconds and then look at the wall. If the Jews, running away from death, were able to dig a tunnel straight through the Earth, gravity would have taken them from Lithuania to Curacao on the other side of the world in just 42 minutes (Paul Cooper’s mathematically calculated “gravity train” effect). In Kabbalistic tradition 42 is the number with which God creates the Universe. “42” is the answer “to life, the universe and everything,” given to the hitchhikers through the galaxy by a computer called Deep Thought after seven-and-a-half million years’ calculation. In Egyptian Book of the Dead there are 42 questions asked of persons making their journey through Death. If they are able to give answers to all 42 questions, they can reach the ultimate goal of becoming a Star that gives light to the Universe. 42 is the angle for which we see a rainbow.

A memorial to Jan Zwartendijk has been unveiled on the facade of 29 Laisvės Avenue, Kaunas, Lithuania. Jan Zwartendijk, Acting Dutch Consul in Kaunas in 1940, worked in this building. In July of 1940 he issued 2,345 permits for persecuted Jews and their families to travel to Curacao, a Dutch island in the Caribbean, thus saving their lives from the Nazis. The memorial is unusual in that it declines to be photographed. It is only possible to not see it if you come and stand directly in front of No. 29 Laisvės Avenue. The memorial to the Righteous Among The Nations Jan Zwartendijk will remain on the facade of No. 29 forever as a refusal: in 2003 the owner of the building rejected the Kaunas Municipality’s request to place a commemorative plaque to the saviour of Jews, therefore the plaque had to be placed on 42 Laisvės Avenue instead. (Press release) If the wall of No. 29 were plain and even, you would be able to see on it, for a few seconds, a 42. Shiny tiles of variable green reject the afterimage.

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

MURMURATION Jenny Kagan Videoprojekcija ir LED apšvietimas Buvusi sinagoga, Gimnazijos g. 6, Kaunas

Šis apleistas pastatas įkalnėje kadaise buvo žydų chasidų sinagoga. Paskutinį kartą ji veikė 1940 m., kai Kaune gyveno apie 34 tūkstančius žydų – beveik ketvirtadalis visų kauniečių. Šiandien žydų Kaune gyvena vos 500. „Murmuration“ yra apie šią čia atsiradusią tuštumą.

murmur (angl.) – 1. murmesys, murmėjimas, niurnėjimas 2. upelio čiurlenimas, upės šniokštimas, miško ūžimas, jūros ūžesys, vėjo šnarėjimas, lapų šnaresys, bičių dūzgimas 3. širdies ūžesys murmuration (angl.) – 1. žemi, pratisai tariami skundo garsai 2. varnėnų spietimasis Manoma, kad varnėnų pulko judesių grožis dažnai yra tiesiog gynyba, varnėnams mėginant atsitolinti nuo užpuoliko. Varnėnas – vienas iš mūsų labiausiai atpažįstamų paukščių, bet statistika rodo, kad nuo 1980 m. Europoje varnėnų sumažėjo 40-čia milijonų. (Karališkoji paukščių globos draugija)

Vienintelis galimas elektros energijos šaltinis šiame apleistame pastate buvo miesto gatvių apšvietimo tinklas, todėl ši videoinstaliacija priklausė nuo gamtos: įsijungdavo tik užėjus sutemoms – kartu su gatvių žibintais – ir pranykdavo paryčiais. Vakare lipant įkalnėn link pastato atrodė, kad pro praviras jo duris sklinda šviesa, tačiau priartėjus paaiškėdavo, kad ten apšviestas tik išlūžęs seniai nebevarstomų durų fragmentas, už kurio matosi kitos, daug senesnės durys, o viduje – tamsu.

Yra ir nėra

A Murmuration Jenny Kagan Video projection and LED lighting Former Synagogue, Gimnazijos g. 6, Kaunas

The abandoned building perched on the hill was once a Hassidic Jewish Synagogue. It was last used as a synagogue in 1940 when the Jewish population of Kaunas was 32,000 people, almost a quarter of the city’s residents. Today the Jewish population of Kaunas is less than 500.

A Murmuration is an evocation of that absence. Definition of Murmuration – /məːməːˈreɪʃ(ə)n/ 1. the act of murmuring: the utterance of low continuous sounds or complaining noises The murmuration of the crowds – A.E. Richardson Ceaseless, inarticulate murmuration of prayer – Frederic Prokosch 2. of starlings: (Zoology) a collective term for starlings In the stackyard there was a great murmuration of starlings – Mary Webb Origin Late Middle English: from French, from Latin murmuratio(n-), from murmurare ‘to murmur’. The usage as a collective noun dates from the late 15th century.

The only possible source of power in this abandoned building was the city street lighting system, so the functioning of the video installation depended on nature – it came on together with the street lights at dusk and disappeared with the first light of day.

The beauty of murmuration movements often arises purely out of defence, as starlings strive to put distance between themselves and the predator. The starling is one of our most recognisable birds, but figures show that 40 million starlings have disappeared from the European Union since 1980. (Royal Society for the Protection of Birds)

As you walked up the hill towards the building at night, it seemed that the light was pouring out of its open door, but upon coming closer you learned that it was only a strip of LED light above a broken door panel, which revealed another, much older door, unused for a very long time, and only darkness behind it.

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

SANTAKA. PAMINKLAS EMMAI GOLDMAN Karolina Freino Šviesos instaliacija ir internetinis projektas Plūduras, švyturys, akumuliatorius, mikrovaldymas, teksto vertėjas į Morzės kodą, tinklalapis, Emmos Goldman autobiografijos „Gyvenant savo gyvenimą“ tekstas Programavimas ir elektronininis dizainas: Marek Korzeniowski Nemuno ir Neries santaka, Kaunas www.goldman.bienale.lt

Emma Goldman (1869–1940) – žymi kovotoja už moterų teises ir socialinį teisingumą, antikapitalistė ir anarchistinio judėjimo šauklė – gimė Kaune, žydų šeimoje. Pirmuosius septynerius gyvenimo metus Emma praleido Lietuvoje, o 1885 m. su seserimi emigravo į JAV, kur vėliau tapo politine aktyviste bei rašytoja ir paskyrė savo gyvenimą kovai už žmogaus laisvę įvairiausiais jos pavidalais. Pasisakė prieš patriarchalinės visuomenės tradicijų ir religijų dogmas, propagavo kontracepciją ir moterų nepriklausomybę. Jos paskaitos apie anarchizmo filosofiją, lyčių lygybę, žodžio laisvę pritraukdavo tūkstančius klausytojų. Karolina Freino stato paminklą Emmai Goldman Kaune, Nemuno ir Neries santakoje. Ši vieta simbolizuoja vienybės ir solidarumo jėgą – svarbų Goldman idėjų aspektą, o paminklo nutolimas ir efemeriškumas kalba apie menką Emmos Goldman dalyvavimą šiuolaikinėje Lietuvos viešojoje sferoje. Paminklas – tai plūduras su švyturiu, kuris nuolatos žybsi Emmos Goldman autobiografijos „Gyvenant savo gyvenimą“ tekstą, išverstą į Morzės abėcėlę. Gyvai perduodamą tekstą galima matyti internete www.goldman.bienale.lt.

Karolina Freino (g. 1978 m. Poznanėje, Lenkija) studijavo skulptūrą ir viešųjų erdvių meną bei naująsias menines strategijas. Jos kūryba remiasi fiziniais, politiniais, socialiniais ir dvasiniais kokios nors konkrečios vietos aspektais bei atmintimi. Pasinaudodama tokiais vietiniais kontekstais ji tiria platesnius šiuolaikinius sociopolitinius reiškinius. Jungdama įvairiausias priemones, Freino daugiausia dirba viešojoje sferoje. Nors jos projektai neretai primena konceptualias mįsles, jie yra patrauklūs ir vizualiai, nes menininkė siekia įtraukti žiūrovus į prasmės kūrimą, siekia paskatinti juos mąstyti.

...autokratiją. „Stulbina tai, kad panaši situacija Rusijoje ir šiandien, – pasakiau, – Naujieji valdovai tęsia senąjį terorą. Deja, nebėra Kropotkino jiems apkaltinti nusikaltimais prieš žmoniškumą.“ Nesijaučiu, kalbėjau toliau, galinti prilygti savo didžiajam mokytojui nei protu, nei charakteriu, bet esu pasiryžusi padaryti viską, ką galiu, skleisdama žinią apie šią siaubingą situaciją Rusijoje. Kiek tik leidžia man jėgos ir balsas, rėksiu savąjį „j’accuse“ prieš sovietų autokratiją, atsakingą už politinius persekiojimus, egzekucijas ir žiaurumus... ...atmosfera, pasitikusi mus Butėje. Mums neprireikė ypatingų pastangų sužadinti susidomėjimą mano paskaitomis. Žmonės susirinko gausiai ir atvirai demonstravo savo nepriklausomybę. Jie drąsiai uždavinėjo klausimus ir dalyvavo diskusijoje. Taip pat labai reikšminga, kad dalyvavo daug moterų, ypač mano paskaitoje apie „gimdymų kontroliavimą“. Anksčiau jos nebūtų drįsusios klausinėti apie... (E. G.)

Yra ir nėra

Confluence: A Monument to Emma Goldman Karolina Freino (b. 1978, Poznań, Poland) studied Sculpture and Public Art & New Artistic Strategies. Freino’s artistic practice is based on working with a specific site, its physical, political, social and mental emanations, as well as its memory. She uses these local contexts to make a broader commentary on contemporary socio-political issues. Freino works at the junction of different media, predominantly in the public sphere. While her projects often resemble conceptual riddles, they are also visually appealing, as she aims to compel viewers to participate in constructing the meaning of the work, to make them think.

…checking the autocracy. “You will be shocked to learn that a similar situation exists in Russia today,” I said. “The new rulers are continuing the old terror. Alas, there is no Kropotkin to indict them at the bar of Humanity.” I did not feel, I continued, the equal of my great teacher in brain or personality, but I was determined to do all I could to make known the fearful state of affairs in Russia. With whatever ability and voice I possessed I would cry out my “j’accuse” against the Soviet autocracy responsible for political persecution, executions and savage brutality…

Karolina Freino Light installation and website project Buoy, flashing beacon, accumulator, microcontroller, text-to-Morse translator, website, Emma Goldman’s autobiography Living My Life Programming and electronic design: Marek Korzeniowski Confluence of the Nemunas and Neris rivers, Kaunas www.goldman.bienale.lt

Emma Goldman (1869–1940) – the iconic figure of the fight for women’s rights and social justice, as well as of the anarchist movement – was born in Kaunas, in a Jewish family. It is said that her farther hoped desperately for a son; for him a daughter would be a sign of failure. She spent the first seven years of her life in Lithuania and emigrated to the United States in 1885, where she became a political activist and writer, devoting her life to the fight for freedom in its different aspects. She spoke out against patriarchal and religious dogmas, and advocated for birth control and women’s independence. She was an anti-capitalist, and a renowned lecturer on anarchist philosophy, equality of the sexes, freedom of speech, and other social issues, attracting crowds of thousands. Karolina Freino locates her Monument to Emma Goldman at the confluence of the Nemunas and Neris rivers in Kaunas – the site relates to the power of unity and solidarity that was one of the key aspects of Goldman’s ideas, while the monument’s ephemeral, distanced appearance relates to Goldman’s meagre presence in contemporary Lithuanian public sphere. The monument is in the form of a buoy with a beacon that continuously flashes out Living My Life – the autobiography by Goldman, translated into Morse code. The live process of the translation, letter by letter, is visible online at www.goldman.bienale.lt.

…atmosphere that greeted us on our arrival in Butte. No particular efforts were necessary to arouse interest in my lectures. The people came in a body and openly demonstrated their independence. They fearlessly asked questions and participated in the discussion. Very significant also was the presence of many women, especially at my lecture on “birth control.” Formerly they would not have dared to inquire about… (E.G.)

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

„Gdziež Jestem?“ („Kur Aš?“). Adam Mickewicz Jonas Oškinis ir Raimundas Krukonis Šviesos instaliacija, neonas A. Mickevičiaus g. 56, Kaunas

– Viltis dar! – žodžio aidas tyliai rieda, Kartoja jį tamsoj pakrantės gūdis. Pakėlė veidą Konradas nubudęs. – Kur aš? – sušuko. – Kas čia viltį klieda? Šalin tą dainą! Kas gi to nežino: Tris dukreles jūs motina augino, Tave pirmiausia būtų gal sutuokę… Bet vargas, kai klasta sapnus pajuokia. Baisi į sodą įšliaužė gyvatė. Ir ten, kur jos šlykšti krūtinė slysta, Žolė suglemba, skaisčios rožės vysta. Pagelsta tas, kas šliužo vyzdį matė. Tai grįžk atgal ir tas dienas minėki, Kurios džiaugsmų srove gal būtų plaukę, Jei… tu tyli?.. Tai keiki ir liūdėki! Tegul tos ašaros ne veltui alma. Aš nusiimsiu savo plieno šalmą, Tegul jos ardo mano veido kaukę, Tegul jos lemia kančią man ar mirtį, – Iš anksto noriu pragarą patirti. (A. Mickevičius, Konradas Valenrodas, vertė V. Mykolaitis-Putinas)

Didysis lenkų ir lietuvių (ar kieno?) poetas romantikas Adomas Mickevičius (1798–1855), keletą metų gyvenęs ir kūręs Kaune, buvo apsistojęs ir šioje vietoje buvusiame name. Lietuviai, lenkai, baltarusiai – visi jį savinasi. „Kur aš?“ vis klausia ir klausia neoninė Mickevičiaus citata. Ar žinome, kur jis yra? Ar žinome, kur esame mes? Jūs esate čia.

Tarpukario Kaune namukas dar stovėjo – lyg XIX amžiaus invazija į XX amžiaus modernėjantį miestą. Ant kalno jau iškilusi Prisikėlimo bažnyčia, o Mickevičiaus troba vis dar galu įsikibusi į konstruktyvistiškai stačiakampėjančią Kauno centro gatvę. O tik už 100 m ta vieta, kur Lietuvos saugumas Daržų gatvėje iškasė „Polska Organizacja Wojskowa“ archyvą, ir taip sustojo Pilsudskio planai dėl jungtinės valstybės 3-iajame dešimtmetyje. Mūsų Mickevičius yra matęs tarpukario Vilniuje didelį medinį Mickevičiaus skulptūros maketą, kurį nunešė pavasario potvynio vandenys, jis matė ir granite parimusį Mickevičių prie Šv. Onos bažnyčios, ir netvarkingai sudėliotas „Vėlinių“ stelas, kurios turėjo būti kito Mickevičiaus paminklo postamente – toje vietoje, kur paskui buvo Černiachovskis, o dabar stovi Kudirka. Mūsų Mickevičius yra lankęsis ir Neonų muziejuje Varšuvoje. Mūsų Mickevičius – tai XX amžiaus neono invazija į XXI amžiaus Kauną. (J. O.)

Yra ir nėra

Jonas Oškinis (g. 1973 m. Kaune) studijavo sociologiją ir istoriją, kuria su miesto kultūros istorija susijusius projektus. Raimundas Krukonis (g. 1975 m. Jankuose) studijavo meninį stiklą ir skulptūrą. Jonas Oškinis. Iš: MICKEVIČIUS IR AŠ. PARODOS PAVEIKSLĖLIAI Naugardukas. Marilė. Mamos darbovietė susiorganizavo kelionę Mickevičiaus takais. Į Baltarusijos TSR, Gardino sritį. Atsimenu Naugarduke pilies kalno aikštelę, kurią puošė bokštas kaip nulaužtas dantis. Čia ir tąsėsi su Gražina. Paskui pradėjom keliauti pro apleistus raudonmūrius dvarus mėlynomis langinėmis, šalia kurių būdavo paminklas raudonarmiečiams. Ir gidė šlovino Marilę. Marilė čia pirmąkart, Marilė tą, Marilė aną. Gardine moterys atsikvėpė lengviau, iššoko, nuskuodė ten, dėl ko iš tikrųjų rengta ekskursija – pirkti trikotažo. Po metų važiavome žiūrėti Donelaičio, viskas buvo gerokai blogiau – daug dilgėlių ir jokio „deficito“. LEEtwo, Ojczyzna moja! Likimas buvo nubloškęs į Varšuvą. Tai buvo tie laikai, kai klausiau Gellnerio paskaitų, studijavau Hobsbawmą ir Hrochą, varčiau „La Fin des terroirs“. Pro „kawalerkos“ šalia Generala Andersa gatvės langą matėsi, kaip keičiamas reklaminis stendas. Ant jo užsiraitė džinsų reklama „LEEtwo, ojczyzna moja!“ Tą akimirką supratau, kad 10-ajame dešimtmetyje nieko švento nebeliko. Na, bent jau Mickevičius nebepatenka į „šventumo“ stalčiuką.

Dėl šio paminklo lenkiškai rašiusiam poetui iškart pasigirdo nusiskundimų iš publikos: „Kodėl čia lenkiškai užrašyta?“

„Gdziež Jestem?“ (“Where Am I?”): Adam Mickewicz Jonas Oškinis (b. 1973, Kaunas) studied sociology and history and works with projects related to the city’s cultural history. Raimundas Krukonis (b. 1975, Jankai) studied glass and sculpture. Jonas Oškinis. From MICKIEWICZ AND I. PICTURES FROM AN EXHIBITION. Naugardukas. Maryla. My mother’s workplace organised a trip along Mickiewicz’s trails in the Grodno region of the Belorussian Soviet Socialist Republic. I remember a tower perched on a castle hill in Naugardukas that looked like a broken tooth. It was here that he battled with Grażyna. Then we visited abandoned red-brick mansions with blue window shutters, beside each a monument to the Red Army soldiers would stand. And our guide was singing praises to Maryla. Maryla’s first time was here, Maryla here this, Maryla here that. In Grodno the women breathed a sigh of relief, jumped out and scurried to the real destination of our tour, a place to buy underwear. A year later we travelled to visit the places of Donelaitis where everything was much worse. A lot of nettles, and no “deficit” to buy. LEEtwo, Ojczyzna moja! Fate had brought me to Warsaw. Those were the times when I listened to Gellner’s lectures, studied Hobsbawm and Hroch and flicked through La Fin des Terroirs. Through kawalerka (studio apartment) windows next to Generala Andersa Street I saw a commercial billboard being changed. A jeans advertisement unrolled onto it: “LEEtwo, ojczyzna moja!” At that moment I realised that there was nothing sacred left in the 1990s. Well, at least Mickiewicz was no longer kept in the “sacred” drawer.

This monument to the poet who wrote in Polish immediately attracted complaints from the public: “Why is this inscription in Polish?”

Jonas Oškinis & Raimundas Krukonis Light installation, neon A. Mickevičiaus g. 56, Kaunas

“Hope!” the low echoes from the shore replied, The valleys and the forest Konrad woke, And laughing wildly, answered, “Where am I?” To hear in this place – hope? Wherefore this song? I do recall thy vanished happiness. Three lovely daughters from one mother born, And thou the first demanded as a bride. Woe unto you, fair flowers! woe to you! A fearful viper crept into the garden. And where the reptile‘s livid breast has touched The grass is withered and the roses fade, And yellow as the reptile‘s bosom grow. Fly from the present in thought; recall the days Which thou hadst spent in joyousness without – Thou‘rt silent! Raise thy voice again and curse; Let not the dreadful tear which pierces stones Perish in vain. My helmet I‘ll remove. Here let it fall; I am prepared to suffer; Would learn betimes what waiteth me in hell. (Konrad Wallenrod by Adam Mickiewicz. London: Trubner & Co., Ludgate Hill. 1882. Translation from Polish by Maude Ashurst Biggs)

The great Polish-Lithuanian (or Lithuanian-Polish?) romantic poet Adam Mickiewicz (1798–1855) briefly stayed in a house that once stood on this spot. Lithuanians, Poles, and Belarusians – all claim him as their own. “Where am I?” – he keeps asking us in neon with a quote from one if his poems. Do you know where he is? Do we know where we are? You are here.

During the interwar period, Mickiewicz’s old cottage was still here, stuck at an angle on the increasingly rectilinear street grid in Kaunas’ city centre – a 19th century intrusion into the 20th century modernist city. And only a 100 metres away from this spot is Daržų Street where Lithuanian Intelligence dug up the Polska Organizacja Wojskowa archive and thus Pilsudki’s plans for a federation in the 1920’s came to an abrupt end. Our Mickiewicz has seen a large wooden model for a Mickiewicz monument in interwar Vilnius that was destroyed by the spring floods, he has seen a pensive Mickiewicz made of granite next to St. Anne’s Church, and a pile of the “Dziady” reliefs to be installed in the base of another Mickiewicz monument – in the same place where bronze Chernyakhovsky was later erected and now stands a monument to Kudirka. Our Mickiewicz has also been to the Neon Museum in Warsaw. Our Mickiewicz is a 20th century neon invasion into the 21st century Kaunas. (J. O.) There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

300 000 Kostas Bogdanas Garso instaliacija Programavimas: Laimonas Janutėnas, garsas: Vytenis Gudliauskas Kauno geležinkelio stotis, 1-as peronas

300 000 yra skaičius. Tokį skaičių Lietuvos gyventojų, beveik trečdalį milijono, sovietų režimas ištrėmė į Rusijos gilumą. Statistinius skaičius suvokti sunku. Kuo didesnis skaičius, tuo labiau jis atrodo nutolęs nuo realaus žmogaus su jam tekusiais išgyvenimais. Skaičiuodamas nuo 1 iki 300 000 Kostas Bogdanas išskleidžia šį skaičių laike – skaičiavimas trunka daugiau kaip 700 valandų, – taip statistinę masę paversdamas individualių žmonių suma. Skaičiavimas balsu – tai meditatyvus veiksmas, kviečiantis dar kartą suvokti nusikaltimo mastą ir prisiminti jo aukas. Kita vertus, čia skambančio skaičiavimo kompiuterinė prigimtis kelia klausimą, kiek nuoširdūs, sąžiningi ir neformalūs mes šiandien esame įamžindami tautai reikšmingus įvykius.

Konstantinas Bogdanas (jaun.) (g. 1961 m. Vilniuje) kuria meninius projektus – objektus, instaliacijas, performansus, fotografijas ir kt., – kuriuos jungia konceptualiam menui būdingos strategijos. Ypač jam svarbi medija yra kalba – tekstas ir kontekstas. Bogdanas kvestionuoja tokias abstrakčias sąvokas kaip menas, tapatybė, suvokimas, savimonė, dažnai veikdamas per neigimą, absurdo situacijos fiksavimą, vidinio apsisprendimo reikalavimą. Jo kūrinių poveikį lemia kontrastas tarp minimalistinės raiškos ir turinio gylio. Bogdano kūrybos raktažodžiai yra (ne)sutapimas, (ne)adekvatumas, (ne)reikalingumas, (ne)išsipildymas, (ne)naudingumas, (ne)supratimas, (ne)galėjimas. Humoro elementas apčiuopiamas, tačiau visuomet pralaimi egzistenciniam mauduliui. (Parengta pagal: Monika Krikštopaitytė, NDG Dailės informacijos centras)

...šimtas dvidešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt du, šimtas dvidešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt trys, šimtas dvidešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt keturi, šimtas dvidešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt penki, šimtas dvidešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt šeši, šimtas dvidešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt septyni, šimtas dvidešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt aštuoni...

Yra ir nėra

300, 000 Konstantinas Bogdanas (Jr.) (b. 1961, Vilnius) is a conceptual artist. In his practice he combines different media such as objects, installations, performance and photographs. Most important to him however is language, both its text and its context. Bogdanas questions abstract notions such as art, identity and perception as well as self-concept. This is often achieved through the act of negation, through employing the absurdity of a situation and by a demand for self-determination. The contrast between minimalist expression and depth of content is what makes his works effective. The key words in Bogdanas’ work are (non)coincidence, (in)adequacy, (un)necessity, (non)fruition, (un) usefulness, (non)understanding, (in) capability. An element of humour is present, although it always gives way to existential doubt. (based on: Monika Krikštopaitytė, Nacionalinė Dailės Galerija Art Information Centre)

Kostas Bogdanas Sound installation Programming: Laimonas Janutėnas, sound: Vytenis Gudliauskas Kaunas Railway Station, Platform 1

300,000 is a number. It is also the number of Lithuanians uprooted and deported to Siberia by the Soviet regime. Statistical numbers are difficult to comprehend. The larger the number the more removed it feels from a real person and what that person lived through. By counting from one to 300,000 Kostas Bogdanas stretches this number in time, turning statistics into a sum of individuals. It takes over 700 hours to count. Counting out loud as a meditative act here is also an act of remembrance and an invitation to grasp the scale of the crime. On the other hand, the computerised nature of the counting questions how honest and sincere we are today when commemorating events important to our nation.

…one hundred and twentyfive thousand eight hundred seventy-two, one hundred and twenty-five thousand eight hundred seventy-three, one hundred and twentyfive thousand eight hundred seventy-four, one hundred and twenty-five thousand eight hundred seventy-five, one hundred and twentyfive thousand eight hundred seventy-six, one hundred and twenty-five thousand eight hundred seventyseven, one hundred and twenty-five thousand eight hundred seventy-eight…

There and Not There

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

ŽAIDIMAS: PAMINKLAS Manca Bajec Žaidimo kilimėlis, medinės figūros, kortelės, instrukcija Restoranas „Višta puode“, S. Daukanto g. 23, Kaunas

Sumažintas objektas-paminklas veikia taip, kaip gigantiškas negali – siūlo galimybę jį turėti; o ir dėmesio siekia bei jį pritraukia kitokiu būdu. Negrėsminga forma tampa įdomybe, kurią galima apžiūrinėti ir vertinti. Gal tai Trojos arklys? Jo pavidalas pasakoja istoriją ir šiapus, ir anapus sienos. Vizualios jo kalbos nepaliečia nacionalinė priklausomybė. O jeigu šios abstrahuotos formos būtų bet kieno istorija? Bet kieno ir visų? Žaidėjai gali pasirinkti įvairių veikėjų vaidmenis. Vienas žaidėjas gali pats žaisti visus veikėjus arba žaisti su kitais. Kiekvienas veikėjas turi konkrečią galią valdyti. ŽMONĖS yra žaidimo skelbėjai ir turi kortas. Jie yra žaidimo pasakotojai, nors nežino, kas parašyta ant kortų, kol jiems jas atskleidžia ATMINTIES TAUTA. ATMINTIES TAUTA parenka kortą, mesdama kauliuką. ISTORIJOS ARCHITEKTAS yra atsakingas už istorijos, kurią perskaito ŽMONĖS, atlikimą, jis stato paminklus ant ATMINTIES TAUTOS. Žaidime yra 10 paminklų, 24 kortelės ir 4 kauliukai

Manca Bajec (g. 1982 m. Liublianoje, Slovėnija) yra menininkė, tyrėja ir kuratorė. Savo tarpdiscipliniška menine veikla ji kuria specifinę kalbą, tyrinėdama įvairių šalių nacionalinę istoriją ir atmintį, politiką, erdvę ir visuomenę. Ją ypač domina meno kūrinio ir erdvės santykis, tokios aplinkos ir atmosferos kūrimas, kurioje galima interakcija su menininko mintimis ir visuomenės kritika. Kartais beveik teatrališkas jos priemones atsveria tyrimu paremtos koncepcijos, kūrinius dažnai lydi tiesioginių patyrimų aprašymas arba poetiniai ar prozos tekstai. Pastaraisiais metais Manca Bajec tyrinėja kolektyvinės atminties įamžinimo metodus ir istorinio revizionizmo struktūras pokario zonose, konkrečiai – Balkanų regione. Tarp jos naujausių tyrimų tikslų yra idėja, kad šiuolaikinis menas gali įsikišti ir paveikti istorijos rašymą keisdamas paminklų kūrimo būdus panaudojant ir pritaikant „antipaminklo“ judėjimo ideologiją.

kauliukai: žalias: Niekieno Tauta raudonas: Niekieno Istorija geltonas: Niekieno Tapatybė mėlynas: Niekieno Atmintis kortelės: 1. Mes neprisimenam, ar pralaimėjom, ar laimėjom paskutinį savo mūšį 2. Mes neprisimenam, dėl ko paskutinį kartą kariavom 3. Mes neprisimenam, ką laimėjom paskutine savo pergale 4. Mes visad mūšyje ir niekad nekariaujam 5. Tai, ką praradome vakar, prarandame šiandien 6. Mūsų pergalės šiandien yra mūsų rytdienos pergalės 7. Mes stengiamės visada prisiminti 8. Su kiekviena netektim statome vis aukščiau 9. Su kiekviena pergale mes narsesni 10. Mūsų mūšiai mus apibrėžia 11. Kiekviename mūsų žemės kampelyje yra istorija, kurią pamiršom 12. Kiek akys užmato, visur mūsų pergalių aukos 13. Mes turime teisę tapti kaltininkais ir sukurti tautą iš aukų 14. Mūsų galia atsirado anksčiau už mūsų istoriją 15. Mūsų istorija slepiasi, mūsų atmintis prarasta 16. Kaltininkus paverčiame aukomis 17. Mūsų atmintis niekada neatsigaus nuo istorijos, kurią nuolat kuriam iš naujo 18. Mūsų istorija vis dar neaiški 19. Mūsų savastis yra istorijų rinkinys 20. Turime teisę pamiršti, lygiai kaip ir prisiminti 21. Nuolatos užmiršdami stipriname atminimą 22. Mūsų tauta susitaiko 23. Mes kaupiame atmintį, kad užmirštume 24. Mes esame daugybės didvyrių, aukų ir kaltininkų tauta

100

Yra ir nėra

Žaidimas „Paminklas“ neturi nei pabaigos, nei pradžios, jis visada juda – nuolat kintanti „tragedijos sistema“. Kitaip nei įprastuose žaidimuose, čia nėra galutinio tikslo; nei laimėtojo, nei pralaimėtojo – tik pasirinkimas tapti aktyviu dalyviu arba likti pasyviu stebėtoju ir priverstiniu bendrininku. (M. B.)

Game: Monument Manca Bajec (b. 1982 in Ljubljana, Slovenia) is an artist, researcher, and curator. Her interdisciplinary work creates a specific language through observation of national histories and memories, politics, space and society. Her practice is particularly concerned with analytically positioning works within spaces, building environments and atmospheres where one can interact with the artist’s thoughts and critiques of society. Her sometimes almost theatrical approach is balanced by theoretical and research-based concepts and is often complemented by a series of texts, either in the mode of accounts of experiences or through poetry and prose. In the past couple of years, she has developed a very specific interest in observing methods of public commemoration and structures of historical revisionism in post-conflict areas, in the Balkans in particular. Her latest research focuses on the idea that contemporary art can act as an intruder in the writing of history through the redevelopment of monument-building, using and re-adapting the ideologies of the counter-monument movement.

GAME: MONUMENT has no end and no beginning, it is always in motion, a constantly changing system of tragedy. Unlike with other games, there is no ultimate goal; no winner, no loser – just a choice to become an active participant or to remain out of the game as a passer-by and reluctant accomplice. (M.B.)

Manca Bajec Game mat, wooden figurines, cards, instruction booklet Restaurant “Višta puode“, S. Daukanto g. 23, Kaunas

A miniature [monument] does something that a gigantic one cannot: it offers the possibility of possession but at the same time it seeks and captures attention in a different way. In its unthreatening form, it becomes a curiosity that can be assessed and contemplated. A Trojan Horse perhaps? Its shape or form tells a story both here and across the border. The visual language remains untouched by national belonging. So what if these forms, abstracted in shape, could be any story? Anyone’s and everyone’s? Players can choose to execute the game by taking on the roles of the different personalities. One can play all the personalities or can choose to play with others. Each personality has specific powers of control. The PEOPLE are the speakers of the game and hold a pack of cards. They are the narrators of the game although they do not know what is written on the cards until it is revealed to them by the NATION OF MEMORY. The NATION OF MEMORY reveals the cards with the roll of the dice. The ARCHITECT OF HISTORY is responsible for enacting the narrative that is read by the PEOPLE by placing monuments onto the NATION OF MEMORY. In the game there are 10 monuments, 24 cards, and 4 dice. The dice: green – No Man’s Nation red – No Man’s History yellow – No Man’s Identity blue – No Man’s Memory The cards: 1. We cannot remember whether we lost or won our last battle 2. We cannot remember the reason for our last battle 3. We cannot remember the gain of our last victory 4. We are never in or out of battle 5. Our losses of yesterday are our losses of today 6. Our victories of today are our victories of tomorrow 7. We strive to continue remembering 8. With every loss we build taller 9. With every victory we are bolder 10. Our battles define us 11. In every corner of our land there is a history we have forgotten 12. As far as the eye can see there are victims of our victories 13. We have the right to become perpetrators and chose to create a nation of victims 14. Our power precedes our history 15. Our history hidden, our memory lost 16. We victimize our perpetrators 17. Our memory will never recover from the history we continuously recreate 18. Our history remains uncertain 19. Our identity can reflect a collection of histories 20. There is a right to forgetting as much as to remembering 21. The act of continuous forgetting enforces remembering 22. We are a nation that reconciles 23. We build memory in order to forget 24. We are a nation of many heroes, victims and perpetrators

There and Not There

101

paminklai: obeliskas – paprastai statomas didžiųjų lyderių atminimui triumfo arka – statoma kaip pergalės simbolis kolona – dažniausiai tai postamento dalis kokio nors didžiūno statulai rutulys arba pusrutulis – skiriamas ir praradimo, ir pergalės įamžinimui siena – paprastai būna karo ar didžiulės netekties memorialo dalimi, joje dažniausiai surašomos aukų pavardės laiptai – dažnai būna sudėtine memorialų dalimi, paprastai tokių, kurie užima didelę teritoriją landšafte. Naudojami ir žuvusiųjų atminimui, ir pergalėms įamžinti piramidė – dažniausiai naudojama įamžinant žuvusiųjų atminimą kenotafas – paprastai statomas žuvusiųjų atminimui, dažniausiai karo aukoms pjedestalas – paprastai naudojamas kaip statulų ir paminklų pagrindas architektūrinė struktūra – pastatas arba pastato dalis, gali būti naudojama įvykių arba žmonių atminimui įamžinti

102

Yra ir nėra

The monuments: obelisk – usually built to remember great leaders triumphal arch – built as symbol of victory column – typically a part of a plinth for a statue commemorating someone great sphere or half sphere – appearing in both commemorations of loss and victory wall – typically appearing as part of war or great casualty memorial, normally also a place where names of victims appear stairs – used as a part of a monument, typically in monuments that cover a larger area and are incorporated into landscape; appear in commemorations both of the dead and of victorious moments pyramid – typically appear in relation to commemorating the dead cenotaph – usually placed to commemorate the dead, mainly war casualties plinth – typically used as a base supporting statues or sculptures architectural structure – a building or part of a building that can be used to memorialize either events or people

There and Not There

103

TAŠKAS Juozas Laivys Intervencija Dažai ant grindinio

Pilkas taškas pilkame fone – tai Juozo Laivio kūrinio „Balta šaiba – baltas taškas“, sukurto 2012 m. Minske, reinkarnacija Kaune. Minsko valdžios institucijos šio Laivio kūrinio nepageidavo. Baltas ledo ritulys ant balto ledo – tai galimybė nepastebėti įmušto ar praleisto įvarčio. Vėliau kūrinys pervadintas baltu tašku, ir tai – begalinio sakinio arba tik individualiai nuspėjamos minties užbaigimo metafora. Nors Juozo Laivio kūrinys Kauno bienalės programoje pasirodo įgavęs kitą dydį ir kitą spalvą (prisitaikęs prie aplinkos), jo paminklinis konceptualumas išlieka nepakitęs. Kauno variantas ant tuščio sovietinių laikų paminklo V. Kapsukui postamento funkcionuoja irgi kaip taškas. Pilkas taškas Kaune, kaip ir baltas taškas Minske, padėtas ten, kur norėtųsi užbaigti niekaip nesibaigiantį sakinį.

Juozas Laivys (g. 1976 m. Rietave) yra idėjų meno ir minimalistinio konceptualizmo atstovas. J. Laivio kūryba apima eksperimentines akcijas, instaliacijas, idėjų ir objektų serijas, kuriomis jis fiksuoja kasdienybės vyksmo srautą, per daug į jį nesikišdamas. J. Laivio kūrybos strategijos siekia nureikšminti meno objektą kaip daiktą ir prekę, akcentuoja mąstymo procesus, kalbinius žaidimus, įvairias socialines intervencijas. Neretai ironiškos ir absurdiškos Juozo Laivio akcijos eksploatuoja kasdieniškos, nereikšmingos ir nepastebimos realybės lygmenį. Menininkas tarsi nieko neteigia, tik siūlo įsitraukti į veiksmus, balansuojančius ties žaidimo ir reikšmingo įvykio riba. 2015 m. jis apsisprendė keturiolikai metų sustabdyti individualią kūrybinę veiklą, siekdamas patį savo gyvenimą paversti meno kūriniu. Šiuo metu jis varijuoja postkūrybos galimybėmis ir gilinasi į grynąsias idėjas, padiktuotas specifinės vietos, laiko, aktualių įvykių ir subjektyvios meninės vizijos. (© 2017 Kleopo draugijos inf.)

Jau dabar žmonės nelabai prisimena, kuris draugas toje vietoje stovėjo – ar Kapsukas, ar Dzeržinskis, ar kuris kitas. Šis Juozo Laivio kūrinys svarbus dar ir tuo, kad bent kol kas „laiko užėmęs gerą vietą“, idant joje greitosiomis nebūtų pastatytas ar pasodintas dar vienas bronzinis ponas.

104

Yra ir nėra

Dot / Full Stop Juozas Laivys (b. 1976 in Rietavas, Lithuania) is an artist of ideas and minimalist conceptualism. His work includes experimental performances, installations, series of ideas, and objects which he uses to capture the flow of everyday life without interfering with it too much. J. Laivys’ creative strategies seek to devalue art as an object or commodity, to highlight the thinking process, language games and various social interventions. Often ironic and absurd actions by Juozas Laivys exploit the everyday, the insignificant and the invisible levels of reality. It seems that the artist is not saying anything, he only offers to engage in actions balancing on the border between a game and a significant event. In 2015 he decided to suspend his individual creative activity for 14 years in order to turn his own life into an artwork. Currently he is experimenting with the possibilities of post-production and examining pure ideas dictated by a specific place, time, relevant events and subjective artistic vision. (© 2017 Kleopas association info)

Juozas Laivys Intervention Paint on pavement

A grey dot on a grey surface in Kaunas is the reincarnation of a work by Juozas Laivys entitled White Puck – White Dot, created in Minsk in 2002. The authorities in Minsk did not welcome this work by Laivys. A white ice-hockey puck on white ice is an opportunity to take no notice of a scored or missed goal. Later the work was renamed White Dot – a metaphor for a termination of a never-ending sentence or an only individually predictable thought. Although this piece by Juozas Laivys in the Kaunas Biennial appears in another size and colour (having been adapted to the environment), its commemorative concept remains unchanged. The variant in Kaunas, placed in an empty place of the Sovietera monument to V. Kapsukas, also functions as a full stop. A grey full stop in Kaunas, the same as a white full stop in Minsk, in a place where one would like to put a full stop to the never-ending sentence.

People now have difficulty remembering which comrade stood in this place – Kapsukas or Dzerzhinsky, or some other. This piece by Juozas Laivys is also important in that it is “saving a good place”, at least for now – preventing another bronze personage from being put there in a hurry.

There and Not There

105

106

Yra ir nÄ—ra

There and Not There

107

Ateini ar išeini? Kuratorė Laima Kreivytė

Menininkai: Danas Aleksa Audrius Ambrasas Kostas Bogdanas Coolturistės Kristina Inčiūraitė grupė „Iš reikalo“ (Jurga Jasinskaitė, Marta Vosyliūtė) Vytenis Jakas Audrius Janušonis Sandra Kazlauskaitė Juozas Laivys Dainius Liškevičius Deimantas Narkevičius Valdas Navasaitis ir Marius Ivaškevičius Ernestas Parulskis ir Liudas Parulskis Eglė Rakauskaitė Indrė Šerpytytė Emilija Škarnulytė Gediminas Urbonas Gintaras Zinkevičius menininkas, nenorintis minėti pavardės

108

Coming Or Going? Curated by Laima Kreivytė

Artists: Danas Aleksa Audrius Ambrasas Kostas Bogdanas Coolturistės Kristina Inčiūraitė group „Iš reikalo“ (Jurga Jasinskaitė, Marta Vosyliūtė) Vytenis Jakas Audrius Janušonis Sandra Kazlauskaitė Juozas Laivys Dainius Liškevičius Deimantas Narkevičius Valdas Navasaitis & Marius Ivaškevičius Ernestas Parulskis & Liudas Parulskis Eglė Rakauskaitė Indrė Šerpytytė Emilija Škarnulytė Gediminas Urbonas Gintaras Zinkevičius artist unwilling to be named

109

„Ateini ar išeini“ – taip vadinosi Gedimino Urbono instaliacija: iš veidrodžių sumontuoti kubai ant Žaliojo tilto skulptūrų galvų. 1995 m. ranką ištiesęs darbininkas ir kolūkietė su kviečių pėdu iš ideologinio puošybinio elemento virto konceptualiu objektu – ne tik miesto, bet ir mąstymo atspindžiu. 2015 m. skulptūros demontuotos, bet jų kelionė nesibaigė. Prieš dvidešimt metų menininko iškeltas klausimas tebėra aktualus. Ši paroda yra to retorinio klausimo – ateini ar išeini – nepadėtas klaustukas. Pastatyti paminklai yra šauktukai – jie garsiai šaukia svarbias datas ir pavardes. Nepastatyti, perstatyti, keičiami ir keliaujantys paminklai klausia – kam, kur, koks, už ką? O ypač – kodėl? Kodėl paminklas? Ar šiandien dar aktualu apie juos kalbėti? Dauguma parodos darbų sukurti po 1990-ųjų, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę griuvo sovietmečio stabai ir prasidėjo naujas viešų erdvių įpaminklinimo etapas. Socialistinį realizmą pakeitė tautinis idealizmas, tačiau paminklo samprata liko nepakitusi. Naujieji paminklų statytojai nesidrovėdami perėmė monumentalią ankstesnės epochos retoriką. Politikams ir patriotams patiko erdvę užvaldantys pakylėti herojai iš ilgaamžių medžiagų, o įvietinti, horizontalūs, nematomi, laikini ir klausimus keliantys monumentai sunkiai skynėsi kelią. Todėl parodoje nepristatomi oficialūs paminklų konkursai ir jų (ne)įgyvendinimas bei kiti viešojoje erdvėje įkūnyti atminties ženklai. Parodoje „Ateini ar išeini?“ eksponuojami projektai, performansai, akcijos, filmai, objektai, kritiškai persvarstantys paminklo funkciją, formą, santykį su ideologija, erdve ir žmogaus kūnu. Paminklas šiuose kūriniuose yra ne tikslas, o veikiau šiuolaikinė komunikacijos priemonė, atminties politikos (de)konstravimo įrankis. Tai laikini, mobilūs, asmeniški ir konceptualūs projektai, skatinantys kitaip pažvelgti į istoriją ir dabartį. Jie reflektuoja politinius, socialinius ir kultūrinius konfliktus viešųjų erdvių „seisminėse zonose“ – Lukiškių aikštėje, ant Žaliojo tilto ar Žemaitės skvere Vilniuje, kur virė aršios diskusijos ir vyko ne viena aktyvistų bei menininkų akcija. Nemažiau reikšmingi ir konceptualūs veiksmai prie Vytauto paminklo Kaune, taktilinė bei paradokumentinė Grūto parko transformacija ir reklaminio Lukašenkos pavidalo antipaminklo istorija Alytuje. Vieta svarbi ne tik kaip fizinė, bet ir kaip diskursyvi erdvė, kurioje kuriamos naujos atminties aktualizavimo ir aktyvinimo formos. Paminklai statomi amžiams – o ilgiausiai išlieka fotografijose. Aukšti pjedestalai, bronza ir granitas saugo nuo stichijų, bet negali apginti nuo minios. Vieši monumentai, ypač revoliucijos vadų, tautos didvyrių ir kontroversiškų asmenybių skulptūros, yra politinės galios ir žodžio laisvės kovos laukas. Jos politizuojamos ir depolitizuojamos, 110

Ateini ar išeini?

â€?Coming or Goingâ€œ was the title of an installation by Gediminas Urbonas in which the heads of the Green Bridge statues in Vilnius were encased in mirror cubes. In 1995, a worker with his hand up in the air and a farmer girl carrying a wheat sheaf were transformed from an ideological decorative element into a conceptual object reflecting not only the city, but also its state of mind. Always controversial, the sculptures were taken down in 2015, but their journey is not over yet. A question raised by an artist 20 years ago is still relevant today. This exhibition is the missing question mark at the end of the rhetorical question, coming or going?

Coming or Going?

111

pasisavinamos ir perkuriamos, sureikšminamos ir nuvertinamos, sudievinamos ir sukarikatūrinamos. Net dekoratyvinės ir alegorinės skulptūrinės kompozicijos gali tapti politinės įtampos židiniais, todėl kiekviena valdžia pasiryžusi nugriauti senus ir pastatyti naujus paminklus – didesnius, tvirtesnius, „amžinesnius“, ir taip įsiamžinti pati. Paminklai tik iš pirmo žvilgsnio yra statiški. Bet užtenka pratęsti laiko atkarpą ir šiandien garbinami herojai rytoj keliauja į sąvartyną. Arba Grūto parką. Jie juda ne tik fiziškai (nuplauti potvynių, nušluoti politinių pervartų) – jie ypač aktyviai juda mintyse ir judina smegenis. Reta viešumos skulptūra mėgaujasi palaiminga užmarštimi. Todėl nėra ir negali būti vieno žvilgsnio į paminklą. Kieno akimis, iš kokios perspektyvos, laikotarpio, vietos, patirties žvelgiame į monumentus? Ką tas žvilgsnis pasako apie žiūrinčiuosius ir apžiūrimuosius, kuriančiuosius ir kritikuojančiuosius? Ir kur po dvidešimties metų bus dabartiniai paminklai? Laima Kreivytė

Laima Kreivytė yra dailės kritikė ir parodų kuratorė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja ir meno doktorantė (tema „Kuravimas kaip meno praktika ir politika“). Surengė per 50 parodų, iš kurių svarbesnės: „M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 iki šių dienų“ Nacionaliniame grafikos centre Romoje ir Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) Vilniuje, Lietuvos paviljonas 53-iojoje Venecijos bienalėje, Baltijos paviljonas 3-iojoje Prahos bienalėje, Kęstučio Zapkaus tapybos paroda ir Marijos Teresės Rožanskaitės „Rentgenogramos“ NDG, „Space Travelers“ AR/GE KUNST galerijoje-muziejuje Bolzane, „Mediacijos“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje.

112

Ateini ar išeini?

Built monuments are exclamation marks calling out important dates and names. Unbuilt, rebuilt, reconstructed and travelling monuments pose questions: to whom, where, what and what for? And, especially, why? Why a monument? Is it still relevant to talk about them today? The exhibition Coming Or Going? showcases a selection of projects, performances, actions, films and objects that critically assess the function and form of a monument as well as its relationship to ideology, space and the human body. The monument here is not the goal, but rather a contemporary medium of communication, a tool for the (de)construction of memory politics. These are temporary, mobile, personal and conceptual projects, offering a different perspective on monuments, history and the present. They reflect the political, social and cultural conflicts in the ”seismic zones“ of public spaces in Vilnius, such as Lukiškės Square, the Green Bridge and Žemaitė Square, where heated discussions arose and numerous actions by activists and artists took place. No less significant are the conceptual actions that took place next to the Vytautas the Great monument in Kaunas, the tactile and para-documentary transformation of Grūtas Park and the case of an anti-monument in the shape of Lukashenko in Alytus. Place is important not only as a physical entity, but also as a discursive space where new forms of activating memory are found and made relevant.

Laima Kreivytė is an art critic and curator, lecturer and art doctoral student at Vilnius Academy of Arts. She has curated over 50 exhibitions, including “M/A\G/M\A: Body and Words in Italian and Lithuanian Women’s Art from 1965 to the Present” at the National Centre for Graphic Art, Rome and the National Gallery of Art (NGA), Lithuanian pavilion at the 53rd Venice Biennale, Baltic pavilion in Prague 3rd Biennale, Kęstutis Zapkus retrospective and Marija Teresė Rožanskaitė “X-rays” exhibition at the NGA, “Space Travelers” at the AR/GE KUNST gallery-museum in Bolzano and “Mediations” at the Contemporary Art Centre, Vilnius.

The majority of the works in the exhibition was made after 1990 when Lithuania regained its independence and the Soviet idols started to fall and a new stage of the monumentalising of public spaces began. National idealism replaced Socialist Realism, although the general concept of the monument remained unchanged. New monumentmakers unashamedly followed the same monumental rhetoric of an earlier age. Space-commanding elevated heroes made from permanent materials were favoured by the politicians and patriots, while site-specific, horizontal, invisible and questioning monuments were hardly accepted. Therefore, this exhibition does not include the results of official monument competitions and their (un)realised projects as well as other signs of commemoration present in today’s public spaces. There isn’t and cannot be one ”correct“ view on monuments, one unconflicting memory. With whose eyes, from which perspective, time, place and experience are we looking at monuments? What does this gaze say about the viewer and the viewed, the makers and the critics? And where in 20 years’ time will today’s monuments be? Laima Kreivytė Coming or Going?

113

Alytuje jau trečius metus stovinti „Čiuožėjo“ skulptūra Baltarusijos vadovo Aleksandro Lukašenkos veidu pirmadienio naktį vėl buvo nuniokota. Pasak spaudos, skulptūrai sulaužytos abi kojos, pačiūžos, ji parversta ant šono. Centrinėje Alytaus aikštėje, prieš pat miesto rotušę, stovinti stiklo pluošto skulptūra nukenčia nebe pirmą kartą – praėjusių metų kovą „Čiuožėjui“ buvo nulaužtos rankos. (BNS, 2002 m. balandžio 9 d.)

114

Ateini ar išeini?

On Monday night the Skater statue with the face of Belorussian leader Alexander Lukashenko was vandalised once again in Alytus, Lithuania. According to the press the sculpture’s legs and skates were broken, and it was knocked on its side. This is not the first time the fiberglass statue, that was placed in the central square of Alytus in front of the Town Hall two years ago, has suffered abuse – in March last year the Skater’s hands were broken off. (Baltic News Service, 9 April 2002)

Coming or Going?

115

116

Ateini ar iĹĄeini?

Coming or Going?

117

118

Ateini ar iĹĄeini?

Coming or Going?

119

120

Ateini ar iĹĄeini?

Coming or Going?

121

122

Ateini ar iĹĄeini?

Coming or Going?

123

Ateini ar išeini, 1995 Gediminas Urbonas Žaliojo tilto skulptūros, metalas, veidrodžiai

Diskusijų tiltas, 2015 Audrius Ambrasas Projektas Venecijos architektūros bienalei

Kartą XX amžiuje, 2004 Deimantas Narkevičius Videofilmas iš archyvinės medžiagos, 8 min., garsas

Nepasiūlymas, 2010–2017 Kostas Bogdanas

Pieta, 2013 Dainius Liškevičius Performansas Žemaitės skvere Vilniuje Vėjarodė, 1996 Dainius Liškevičius Performansas ant Kauno pilies bokšto Dviese ant tilto, 2004 Valdas Navasaitis ir Marius Ivaškevičius Dokumentinis filmas, 25 min Tinklas, 1995 Eglė Rakauskaitė Instaliacija Vilniuje, buvusioje žydų geto teritorijoje Plaukai, kaspinai Lukiškės, 2013 Eglė Rakauskaitė Fotografinė manipuliacija Pjedestalas. Vasaros minia, 2016 Indrė Šerpytytė Fotografija, skaitmeninis atspaudas Aldona, 2012 Emilija Škarnulytė Dokumentinis filmas, 16mm/ HD,13min Žaliojo tilto skulptūrų redukcija, 2014 Audrius Ambrasas Projektas, negavęs leidimo

124

Ateini ar išeini?

Piketas, 2007 Grupė „Iš reikalo“ (Jurga Jasinskaitė, Marta Vosyliūtė) Instaliacija Vilniuje (Ne) Žinojimas, 1997– Vytenis Jakas Tęstinis meninis tyrimas Kamerinis monumentas (dipolis), 2016 Audrius Janušonis Keramika, metalas Kamerinis monumentas, 2016 Audrius Janušonis Keramika, metalas Atominė elektrinė, 2011 Juozas Laivys Mobili skulptūra Pasiūlymas nieko nekeisti, gyvavęs dvidešimt metų. Lukiškių aikštė, 1995 Juozas Laivys Kačiukai gali laimėti, 2014 Ernestas Parulskis ir Liudas Parulskis Meno projektas laikraštyje Dislokacija, 1982–2002 Gintaras Zinkevičius Fotoperformansas Čiuožėjas, 2000/2005 Menininkas, nenorintis minėti pavardės Stiklo pluoštas, betonas LT100 Šimtmečio projektas, 2016 Danas Aleksa

Rose Mis(s)appropriation, 2015 Cooltūristės Performansas Berlyne prie paminklo Rosai Luxemburg, kur ji buvo nužudyta ir įmesta į kanalą 13.1.91, Sandra Kazlauskaitė Video instaliacija Motina, 2013 Kristina Inčiūraitė Audiovizualinė instaliacija Įvairūs dydžiai. Fotografija; garso įrašas, 15 min.; vaizdo įrašas iš YouTube, 6 min., garsas

Coming or Going, 1995 Gediminas Urbonas Sculptures of Green bridge, metal, mirrors

The Bridge of Debates, 2015 Audrius Ambrasas Project proposal for Venice Biennale of Architecture

Once in the XX Century, 2004 Deimantas Narkevičius 16mm film transferred to video, color, sound, 8 min.

Not a Proposal, 2010–2017 Kostas Bogdanas

Pieta, 2013 Dainius Liškevičius Performance at the Žemaitė square in Vilnius Weathercock, 1996 Dainius Liškevičius Performance on the Kaunas castle tower Two on the Bridge, 2004 Valdas Navasaitis and Marius Ivaškevičius Documentary film, 25 min Net, 1995 Eglė Rakauskaitė Installation in Vilnius, in former Jewish Ghetto territory Hair, ribbons Lukiškės, 2013 Eglė Rakauskaitė Photo manipulation Pedestal. Summer Crowd, 2016 Indrė Šerpytytė Ink on vinyl and dibond Aldona, 2012 Emilija Škarnulytė Documentary film, 16mm/ HD, 13min Reduction of Sculptures on the Green Bridge, 2014 Audrius Ambrasas Unauthorized project

Picket, 2007 Group „Iš reikalo“ (Jurga Jasinskaitė, Marta Vosyliūtė) Installation in Vilnius (Un)Awareness, 1997– Vytenis Jakas Ongoing artistic research Chamber Monument (Dipole), 2016 Audrius Janušonis Ceramics, metal

Rose Mis(s)appropriation, 2015 Cooltūristės Performance at Rosa Luxemburg memorial in Tiergarten, where her body was thrown into Landwehrkanal, Berlin 13.1.91, Sandra Kazlauskaitė Video installation Mother, 2013 Kristina Inčiūraitė Audio-visual installation Variable dimensions. Photography; sound recording, 15 min.; video recording from YouTube, 6 min., sound

Chamber Monument, 2016 Audrius Janušonis Ceramics, metal Nuclear Power Plant, 2011 Juozas Laivys Mobile sculpture Suggestion Not To Change Anything That Lasted For Twenty Years. Lukiškių Square, 1995 Juozas Laivys Cats Can Win, 2014 Ernestas Parulskis and Liudas Parulskis Newspaper art project Dislocation, 1982–2002 Gintaras Zinkevičius Photoperformance Skater, 2000/2005 Artist, unwilling to be named Concrete, fiberglass LT100 Centenary of the Restoration of the Lithuanian State Project, 2016 Danas Aleksa Coming or Going?

125

Iš ko padaryti paminklai Kuratorius Udi Edelman

Menininkai: Yochai Avrahami Mark Clare Declan Clarke Effi ir Amir Karolina Freino Christian Jankowski Uri Katzenstein Tali Keren ir Alex Strada Kristina Norman „Plattform Geschichtspolitik“ (Eduard Freudmann, Chris Gangl, Tatiana Kai-Browne) Kamila Szejnoch Julia Turbahn ir Tal Alperstein Ruben Woodin-Dechamps ir Oscar Hudson Artur Żmijewski

126

What Are Monuments Made of Curated by Udi Edelman

Artists: Yochai Avrahami Mark Clare Declan Clarke Effi & Amir Karolina Freino Christian Jankowski Uri Katzenstein Tali Keren & Alex Strada Kristina Norman Plattform Geschichtspolitik (Eduard Freudmann, Chris Gangl, Tatiana Kai-Browne) Kamila Szejnoch Julia Turbahn & Tal Alperstein Ruben Woodin-Dechamps & Oscar Hudson Artur Ĺťmijewski

127

Globaliame, posovietiniame, nacionalistiniame amžiuje paminklai yra neatsiejama miesto peizažo dalis tiek fizine, tiek ir simboline prasme, bet jų įtaka yra gerokai sumažėjusi, socialinė ir kultūrinė svarba menksta. Vis dėlto, po komunistinio bloko subyrėjimo iškilus naujajam nacionalizmui, paminklai dar suteikia sceną politinėms kovoms, o ir ginčai dėl viešųjų erdvių išvaizdos gerokai paaštrėjo. Šiais laikais tarp paminklų ir menininkų yra užsimezgęs naujas ryšys – paminklai tampa žaliava jų kūrybai ne tik tyrinėjant paminklų medžiagiškumą, formą, poveikį, bet ir keliant platesnius klausimus apie istoriją, atmintį, mitus. Ši tarptautinė videodarbų kolekcija pristato pastarojo dešimtmečio kūrinius ir platų meninių gestų spektrą kaip kontrastą XXI a. pradžios nykstančiai monumentų didybei. Parodos išeities taškas – neišvengiamas paminklų buvimas mūsų kasdienybės erdvėje, įsirėžus į mūsų regos lauką. Paminklai nuolatos jau ỹra – išvarginti laiko, svetimi, metantys šešėlius, nebylūs realybės akivaizdoje. Šiandien mąstydami apie paminklų materialumą pirmiausia turėtume atsigręžti į save kaip į socialinę politinę medžiagą, į savo tapimą piliečiais priešais juos ir per juos, kintant jų, kaip pakylėtų, amžinų, tvarių objektų, suvokimui. Šie kūriniai siūlo įvairias nacionalinių monumentų tyrimo kryptis. Pirmiausia menininkų žvilgsnis krypsta į išorines paminklų nykimo priežastis: jų irimą dėl apleidimo ir tyčinį griovimą. Šį tyrimo aspektą papildo kitas – tai kūriniai, kurie iškreipia paminklų vaidmenį, jų prasmę ar jų įkūnijamą atmintį. Kai kurie įsiterpia į paminklų išvaizdą ir paskirtį – dažniausiai žaismingai, demonstruodami nepretenzingą požiūrį į juos. Galiausiai – darbai, kurie tiria naujų paminklų galimybę, jų kūrimo politiką ir pasirinkimų juos kuriant priklausomybes. Šis įvairialypis tyrimas išryškina paminklus 128

In a post-Soviet, global, and nationalistic era, monuments still constitute a locus for political struggle while, at the same time, their social and cultural importance is diminishing. The material and mythological presence of monuments has become an integral part of the urban landscape, but also a presence whose influence has been substantially reduced. With the collapse of the Communist Bloc and the emergence of new nationalism, struggles have intensified over the appearance of public spaces. In present times, a new relationship has been created between artists and monuments which have become the raw material for contemporary engagement with history, memory, and myth, as well as an examination of their materiality, form, and experience. This international collection of videos presents works from the past decade and a wide range of gestures in contrast to the waning of monumental grandiosity in the beginning of the twenty-first century. The point of departure for this exhibition is the inevitable presence of monuments already planted in the personal and the everyday, in the spatial experience, and in the field of vision imprinted by them. The monuments are always already there â€“ timeworn, foreign, casting shadows, mute in the face of reality. In this respect, thinking today about the materiality of monuments demands first and foremost an investigation of ourselves as a social and political material, of the becoming-citizen in front and through them, and by means of the changes to their perception as sublime, permanent, and durable objects. These works propose diverse directions for investigating national monuments: first, disintegration due to neglect and deliberate destruction becomes a central focus. Added to these external conditions of obliteration are works that distort the role of the monuments, 129

kaip kintančio tautinio naratyvo ir mūsų laikų politinės kontrolės būdų simptomą. Tokiomis aplinkybėmis kiekvienas betono ar plieno, granito ar bronzos paminklas atsiskleidžia kaip statinys iš savimonės ir nuostatų, iš kūno ir kraujo. Udi Edelman

Paroda „Iš ko padaryti paminklai“ surengta Kauno bienalei bendradarbiaujant su Skaitmeninio meno centru Holone (Institute for Public Presence, The Center for Digital Art, Holon).

Udis Edelmanas yra Skaitmeninio meno centro Holone „Viešojo buvimo instituto“ (Institute for Public Presence, The Center for Digital Art, Holon) kuratorius, įkūrėjas ir vadovas, vyriausiasis meno ir kultūros žurnalo „Maraav“ redaktorius bei akademinio politinei minčiai skirto žurnalo „Mafte’akh“ redaktorius. Kelios iš jo kuruotų parodų ir projektų: „Where To?“ (2011–2012 m.) analizavo per modernią žydų revoliuciją atmestas ideologines sroves ir galimybes; „Histories“ (2013 m.) apie „istoriškai intervencinio meno“ sąvoką; „HeLa: Formations of Human Existence“ (2014 m.) apie postžmogiškąją būtį; „State<Chronicle“ (2013–2014 m.) performansų projektas – istorijos skaitymas ir diskutavimas miesto aikštėse; „Akcja PRL“ (2015 m.) – meninio tyrimo ir performanso festivalis Varšuvoje. Jo naujausias projektas – „Monument/Action“ parodų trilogija (2016–2018 m.) apie viešąjį meną ir veiksmą XX a. Izraelyje. Savo tyrimuose ir darbuose Udi Edelmanas nagrinėja istoriją ir meninius gestus tiesos ir fikcijos, mito ir etoso kontekstuose.

130

their meaning or the memory that they embody. Some conduct actual interventions in the monuments’ appearance and use – mostly playful, creating an unpretentious attitude toward the monuments. Finally, other works engage with the possibility of new monuments, with the politics of their creation, and with the arbitrariness of the choice of their creation. This multifaceted engagement presents encounters in which the monuments become a symptom of a changing national narrative and modes of political control in contemporary times. In this state of affairs, every monument made from steel and concrete is revealed as being built from consciousness, sentiment, flesh and blood. Udi Edelman

Udi Edelman is a curator and founding director of the Institute for Public Presence (IPP) at the Israeli Center for Digital Art, Holon. He is the chief editor of Maarav, an art and culture journal, and the co-editor of Mafte’akh, an academic journal for political thought. Among exhibitions and projects he has curated are Where To? (2011–2012) which examined ideological currents and options rejected under the modern Jewish revolution; Histories (2013) about the notion of “historically interventional art”; HeLa: Formations of Human Existence (2014) about the post-human condition; State<Chronicle (2013–2014) a live performance project involving the reading and debating of history in public squares; and Akcja PRL (2015) a research and performance festival of public action in Warsaw. His recent projects include the Monument/Action exhibition trilogy (2016–2018) about public art and action in Israel throughout the twentieth century. His research and work deal with the history and gestures of art regarding truth and fiction, mythos and ethos.

What Are Monuments Made Of is the result of a collaboration between the Kaunas Biennial and the Institute for Public Presence at the Center for Digital Art, Holon.

131

Sūpynės, 2008. 4′04″ Kamila Szejnoch Intervencinio projekto „Carousel Slide Swing“ tikslas – dialogas su Varšuvos erdve ir istorija. Dialogas vyksta su komunistinės propagandos paminklais, tokiais kaip memorialas Lenkijos ir Sovietų Sąjungos karinei brolybei ir 1945 m. Varšuvos išvadavimui atminti. Nors tokie paminklai jau skirti istorijos šiukšlynui, juos dar ir šiandien randame miesto gatvėse ir parkuose. Pasiūlymas pakeisti paminklų funkciją yra mėginimas nutiesti tiltą tarp dabarties ir praeities, suteikti paminklams šiuolaikinį prasminį sluoksnį, kuris nutolintų juos nuo jų pirminio stiliaus ir funkcijos.

132

Iš ko padaryti paminklai

Udi Edelman Neo-monumentinės atminties leksikono link

KASDIENYBĖ Kiek žmonių pastebi konkrečią šiuolaikinio paminklo formą? O kiek jų žino, ką toks paminklas reiškia? Šiais laikais jo funkcija vis giliau įsišaknija kasdienybėje: suteikti šešėlį saulės nutviekstoje aikštėje, platformą demonstracijoms, orientyrą susitikimų vietai mieste. Fizinis paminklų buvimas erdvėje nusipurto juos užsakiusiųjų ir sukūrusiųjų primestą naratyvą ir jie virsta tik trumpalaikes funkcijas atliekančiais objektais.

Udi Edelman Towards a Lexicon for Neo-Monumental Thought

MUNDANE PRESENCE How many people notice the specific shape of a modern monument? Even more so, how many know what such a monument is about? The majority of its uses today are far more grounded in the everyday: providing shadow in a sunlit square, a platform for demonstrations, a meeting point for a city rendezvous. The physical presence of monuments in a space shakes off the narrative attributed to them by those who commissioned and created them, and the monuments remain as physical objects for transient use instead.

Swing, 2008. 4′04″ Kamila Szejnoch The intervention project “Carousel Slide Swing” aims to pursue a dialog with the space and history of Warsaw – a dialog with memorials that served as communist propaganda, such as the commemoration of the PolishSoviet brotherhood in arms and the liberation of Warsaw in 1945. Although such memorials have been consigned to the scrapheap of history, one can still meet them in the streets and parks. To suggest a change in the function of these monuments is an attempt to build a bridge between the present and the past, to add a contemporary layer distinct from their original style and function.

What Are Monuments Made of

133

Mes tokie būsime iki pasaulio pabaigos, 2008. 5′45″ Declan Clarke Nufilmuotas ant 16 mm spalvotos kino juostos, šis filmas domisi dviem iš keturių sparnuotų figūrų, esančių Johno Henry Foley kurtame paminklo Danieliui O’Connellui postamente, O’Connello gatvės Dubline gale. Kiekviena figūra turi metaforinę prasmę: drąsa, ištikimybė, patriotizmas ir iškalba. Paminklas buvo atidengtas 1882 metais. Neseniai atlikus restauraciją buvo suskaičiuota 30 kulkų skylių, kurios primena žymiojo 1916 m. airių sukilimo įvykius. Dvi skylės yra beveik toje pačioje vietoje – ant skirtingų sparnuotų skulptūrų, žiūrinčių į Vakarus, alkūnių. Viena – įėjimo žaizda, kita – išėjimo žaizda. Filmas kalba ir apie paminklo istoriją, ir apie tvarkos kūrimo procesą socialiniame ir politiniame kontekste. Dažnai paminklai yra statomi siekiant pabrėžti tam tikrų žmonių ar įvykių svarumą. Bet koks išorinės jėgos, nacionalinės institucijos ar pačios bendruomenės siekis įvesti tvarką šalyje neišvengiamai turi tam tikrų pasekmių. Susitelkiant į beveik identiškas kulkų skylių vietas, tačiau pabrėžiant skirtumą tarp švarios įėjimo žaizdos ir grubiai išdraskytos išėjimo žaizdos, filme yra svarstomas tokių istorinių įvykių sudėtingumas.

Įpaminklinimas, rinkinys, 2015–2017. 11′32″ Julia Turbahn ir Tal Alperstein „Įpaminklinimas“ yra tęstinis projektas, prasidėjęs 2015 metais. Jo tikslas – tyrinėti, kaip paminklai viešosiose erdvėse atlieka įamžinimo vaidmenį. Daugiausia tyrinėjamas kūno ir paminklo santykis, kitaip sakant, paminklų įkūnijimas ir trumpalaikis įpaminklinimo veiksmas. Filme rodomos choreografinės kompozicijos, kai iš žmonių kūnų atkuriamos paminklų formos. Šį veiksmą galima atlikti bet kuriuo metu, jam nereikia specialios vietos, tik fizinių pastangų ir momentinio įamžinimo bendruomenės sutelkimo.

134

Iš ko padaryti paminklai

FIGŪRA Daugelyje XX a. sukurtų paminklų atsisakyta figūriškumo / figūratyvo; galiai ir didybei, irimui ir destrukcijai, tuštumai ir netekčiai išreikšti pasirinktos abstrakčios, geometrinės formos. Žmogaus figūra, praėjusiais amžiais vaizdavusi valdovą, karo vadą ar religinį lyderį, beveik visiškai išnyko. Jos vietoje atsirado kita figūra – prie paminklo laikinai esančio žmogaus kūnas. Naujoji paminklų forma siekia apimti ir paminklą lankančio žmogaus figūrą, nurodyti judėjimo trajektoriją aplink paminklą ir jo viduje arba papildyti jį kūnais ir suformuoti vieną prisimenančių kūnų bendruomenę. Tokiu būdu gyvo žmogaus kūno, žiūrovo, prašoma atsiduoti ir tapti paminklo formos dalimi, perimti į save atmintį ir pasakojimą.

FIGURE Many of the monuments created in the twentieth century abandoned the figurative form in favour of the abstract and geometric – expressions of impetus and sublimity, disintegration and destruction, emptiness and loss. The human body, which in previous centuries appeared in the image of the ruler, the military or religious leader, almost completely disappeared. In its stead, a different body appeared, the body of people temporarily present at the monument. This new form sought to contain the human body visiting the monument, to mark a path for it to move around and inside the monument, or to surround it with additional bodies and form a single community of remembering bodies. In this respect, the living human body, the audience, is asked to surrender and become part of the monument’s form, and to carry onward within it the memory and the narrative.

We’ll Be This Way Until the End of the World, 2008. 5′45″ Declan Clarke Shot in colour 16mm, this film focuses on two of the four winged figures at the base of John Henry Foley’s monument to Daniel O’Connell in Dublin. Each figure has a specific metaphoric meaning: courage, fidelity, patriotism and eloquence. The monument was unveiled in 1882. A recent restoration team counted thirty bullet holes that famously date from the 1916 Irish Rising. Two of these holes appear in virtually the same position on the elbows of the west facing winged figures at the base of the monument – one an entrance wound, the other an exit wound. The film considers both the history of the monument and the process of constructing order in a socio-political context. Monuments are frequently used to make an emphatic gesture about the validity of the people or the event they represent. Any attempt to enforce order – be it from an outside body, a national body or the people themselves – invariably leaves tumult in its aftermath. By focusing on the almost identical locations of the bullet holes yet stressing the difference between the clean entrance wound and the rough and torn exit wound, the complexity of such events is passively considered.

Monumentalise, a selection, 2015–2017. 11′32″ Julia Turbahn and Tal Alperstein

Monumentalise is an ongoing project started in 2015 that investigates the act of commemoration in relation to monuments in public spaces. The research focuses on the relationship between the body and the monument, between the embodiment and the ephemeral performance of the commemorative act. By rebuilding a memorial’s shape with bodies, a choreographic score is being developed as a temporal act of commemoration. This act can be “performed” anytime; it does not have special localisation, but it requires physical effort and concentration to constitute an ephemeral commemorating community.

What Are Monuments Made of

135

Apkabinti Gėtę, 2009. 1′00″ Effi ir Amir Vidurnaktį Herastrau parke prasideda žaidimas, kurio tikslas – pasiekti ir apkabinti poeto ir dramaturgo Johanno Wolfgango von Goethe’s biustą, kuris yra pakilęs aukščiau žmonių galvų. Paprastai neįmanoma matyti šio biusto akių lygyje, pažiūrėti skulptūrai tiesiai į akis. Pakilus fizinis artumas neutralizuoja skulptūros didingumą ir sukuria vienišos, apleistos figūros naktyje vaizdą.

Iš kairės į dešinę, 2009. 4′40″ Mark Clare Vaizdo įraše matome, kaip žmonių grupės fotografuojasi prie dviejų didžiulių bronzinių Karlo Marxo ir Frydricho Engelso skulptūrų. Skulptūros yra parke, Aleksandro aikštėje, buvusio Rytų Berlyno centre. Parką 1986 m. įkūrė buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) valdžia. Fone matome Respublikos rūmus buvusių Berlyno karališkųjų rūmų vietoje – kontraversiškos istorijos pastatą. Kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip paprastas fotografavimasis, iš tikrųjų yra viešosios skulptūros ir įvairių jos reprezentacijų, kultūrinio vaidmens ir momentinės sąveikos su visuomene tyrimas, atsirandantis tarp viešosios ir trečiosios erdvės su komiška potekste.

136

Iš ko padaryti paminklai

PRISILIETIMAS Įsivaizduokite ant aukšto pjedestalo virš aikštės iškilusį karo vadą, žvelgiantį į tolį, į nematomą horizontą. Koks atstumas tarp jo žvilgsnio ir po juo vaikščiojančių žmonių kūnų? Paminklų forma, dydis ir disonansas su aplinka suteikia jiems to išskirtinumo ir šventumo, kuris skiria kasdienišką nuo didingo. Ar galima paminklus liesti? Tie, kuriems patikėtas bendruomenės istorijos kūrimas, tokį prisilietimą gali palaikyti šventvagišku. Taigi liečiant paminklą – žaidžiant ar iš nepaklusnumo – jis nuleidžiamas ant žemės, kyla pavojus jo šventumui, o galbūt ir jį liečiančiam kūnui.

TOUCH Imagine a military leader standing on a pedestal high above the square, gazing into the distance, to the invisible horizon. How much distance is there between his gaze and the human bodies walking past under him? The shape of monuments, their size, and their anomaly in the surrounding landscape, bestows upon them the distance and separateness of holiness, that which separates the mundane from the sublime in the foundations of a community. Can monuments be touched? Any such touch is liable to be considered sacrilege by those charged with the community’s narrative. Thus, touching a monument, whether in play or defiance, brings it down to earth and impairs its holiness, and might also imperil the touching body.

Hugging Goethe, 2009. 1′00″ Effi and Amir In the middle of the night in Herastrau Park a game begins: attempting to reach and embrace the sculpture of poet and playwright Johann Wolfgang von Goethe which rises above human height. It is usually impossible to see the monument at eye level, to look into its eyes. The physical proximity at that moment neutralizes its grandeur, and thus the image situated above is revealed as a lone, forsaken figure in the middle of the night.

From Left to Right, 2009. 4′40″ Mark Clare In this video we see different groups of people having their photograph taken in front of two large bronze statues of Karl Marx and Friedrich Engels. The figures are found in a public park in the centre of Alexanderplatz once the centre of East Berlin, where the authorities of the former German Democratic Republic (GDR) created the park in 1986. In the background we see the site occupied by the Palast der Republik and formerly occupied by the Berliner Stadtschlos, the seat of the East German government, a building laden with a controversial history. What initially looks like portraiture is in fact an inquiry (with a comical twist) into public sculpture and its various forms of representation, its cultural role and the momentary interaction that occurs between the public in this third space.

What Are Monuments Made of

137

Skulptūra iš kelionės autobusu po Jafą, 2008. 10′47″ Yochai Avrahami Jafoje gyvenantis režisierius Scandaras Copti pasigamina lėlę iš skiaučių, rastų vietiniame sąvartyne. Jis duoda lėlei vardą – Saulius ir kreipiasi į jį kaip į savo sūnų, keliaudamas su juo autobusu po Jafą, mišrų arabų ir žydų miestą. Išgalvoti Copti pasakojimai neturi akivaizdžių ryšių su tikraisiais istoriniais įvykiais mieste. Šiame filme Scandaras bando mokyti savo sūnų, pasakodamas jam istoriją apie vietos paminklą. Tokiu būdu senasis sionizmo paminklas tampa legendinio jafiečio ir arabų kilmės futbolininko panegirika.

Poeta Laureatus!, 2013. 10′47″ Plattform Geschichtspolitik (Eduard Freudmann, Chris Gangl, Tatiana Kai-Browne) Vaizdo įraše matome grupę menininkų, aktyvistų ir profesorių, apsirengusių archeologais, prie Josefui Weinheberiui skirto paminklo centriniame Vienos parke, Schillerio aikštėje. Teritorija aplink paminklą yra aptveriama „stop“ juosta ir grupė pradeda darbą. Po 3 valandų darbo atkasamas paminklo pagrindas – dvi su puse tonos sveriantis cementinis blokas, kur kas didesnis ir sunkesnis negu matomas paminklo pjedestalas. Šis įprastas milžiniškas betoninis pagrindas filme pristatomas kaip simbolis, iliustruojantis austrų atsiribojimą ir kartu prisirišimą prie savo nacistinės praeities. Paminklas yra skirtas Josefui Weinheberiui – poetui, rašiusiam nacistinę propagandą, tapusiam labiausiai skaitomu poetu nacistinėje Vokietijoje. Po 1945 m. nelabai nuoširdžios denacifikacijos Reichui skirta Weinheberio propaganda buvo pamiršta, siekiant jį atminti kaip tėvynei ištikimą poetą. „Plattform Geschichtspolitik“ (Istorijos politikos platforma) buvo įkurta 2009 m. Vienos meno akademijoje kaip studentų, dėstytojų ir aktyvistų iniciatyva, skirta kritiškai reflektuoti ir viešai reaguoti į institucijų dalyvavimą kolonializme, Austrijos fašizme ir nacizme. 138

Iš ko padaryti paminklai

NEATITIKIMAS Pasakojimas, dėl kurio buvo sukurtas vienas ar kitas paminklas, vis iškyla ceremonijose ir renginiuose – arba siekiant jį perpasakoti, arba atkreipti dėmesį į tam tikrą neatitikimą, dėl kurio paminklas ir jo subjektas nebedera su dabarties istorija arba su tuo, kaip save suvokia su juo susidurianti ar jo veikiama bendruomenės dalis. Pastaruoju atveju paminklas atsiduria ir kovos dėl paties naratyvo centre. Toks procesas vyksta Junginėse Amerikos Valstijose, kur organizuojamos kampanijos ir atakos, nukreiptos prieš paminklus, šlovinančius pilietinio karo didvyrius iš pietinių valstijų. Tokie nesutarimai kyla ir Europoje dėl paminklų rasistinėms figūroms iš praėjusių amžių. Panašūs procesai vyko ir buvusioje Sovietų Sąjungoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje, byrant komunistiniam blokui ir vykstant tautų išsilaisvinimui. Visus šiuos atvejus jungia tai, kad naujasis naratyvas nebesutampa su pasakojimu, kurio pagrindu buvo pastatytas paminklas. Kažkas turi keistis.

THE INAPROPRIATE The narrative, thanks to which any certain monument was created, keeps appearing in ceremonies and events, be it by those who wish to retell the tale the monument points at, or by those who want to address a certain inappropriate gap separating the monument and its subject from the current history and selfperception of an element within the community exposed to it or affected by it. In the case of the latter, the monument becomes the focus of a struggle over the narrative itself. That is the present case in the US, in campaigns and attacks against monuments that praise Southern heroes of the Civil War; similar cases rise in Europe around monuments for racist figures from centuries past; and such was the case in the former Soviet Union in the early nineties, on the background of the crumbling of the Communist Bloc and subsequent national awakening. All of the above mark instances where the new narrative can no longer dwell alongside the story around which a monument was erected. Something must change.

Sculpture, from The Jaffa Bus Tour, 2008. 10′47″ Yochai Avrahami Jaffan filmmaker Scandar Copti fabricates a moppet out of rags found on the local dunghill. He gives it a name, Sun, and addresses it as his son, takes it on a tour in Jaffa, a mixed Arab-Jewish city. The fictitious stories improvised by Copti bear but a loose connection to the actual historical events of the city. In this part of a series of videos Copti attempts to educate his son, telling him the story of a local monument. In this moment and place, an old Zionist monument can become a eulogy for a legendary Jaffan and Arabic soccer player.

Poeta Laureatus!, 2013. 10′47″ Plattform Geschichtspolitik (Eduard Freudmann, Chris Gangl, Tatiana Kai-Browne) A group of artists, activists and professors dress up as excavators, surrounding a monument dedicated to Joseph Weinheber, located in a central park, Schillerplatz. The group secures the site with caution tape and get to work. Three hours later the surrounding soil is entirely dug-up and the last pieces of turf are being tucked into place. What is revealed is a fundament – a two-and-a-half-ton cement block, over-proportionate in size and weight to the actual pedestal. What seems to be a randomly gigantic concrete foundation at first sight, in fact turns out to be symbolic of Austria’s dissociation with and concurrent adherence to its Nazi past. The monument in question is that of Joseph Weinheber, a poet who wrote Nazi propaganda and became the most-read poet in Nazi Germany. After 1945 and after a half-hearted process of de-Nazification, his propaganda for the Reich was ignored, in order to continue celebrating him as a homeland poet. Plattform Geschichtspolitik (Platform for History Politics) was founded in 2009 at the Academy of Fine Arts in Vienna as an initiative of students, teachers and activists, to critically reflect and publicly deal with the participation of the institution in colonialism, Austrofascism and Nazism. What Are Monuments Made of

139

EPIDEMIJA Prasminis paminklų užtaisas išskiria juos viešojoje erdvėje, ir tai kartais paverčia paminklus konfliktų tarp skirtingų grupių priežastimi. Vykstant šiems konfliktams, kurie dažniausiai sukasi aplink perkurtas nacionalines istorijas, paminklus griauna piktos minios, sistemiškai šalina naujasis režimas arba jiems sukuriama alternatyvi istorija. Dažnai šie reiškiniai ima plisti kaip virusas: vieno paminklo sunaikinimas veda prie kito, kitur esančio paminklo sunaikinimo. Paminklai virsta kaip domino kauliukai. Naikinimas vyksta tol, kol vyksta konfliktas arba kol pašalinami ar pakeičiami visi paminklai.

140

Iš ko padaryti paminklai

EPIDEMIC The ways in which the charged meanings of monuments stand out in the public domain turn them at certain times to focus on conflicts between different groups. In these conflicts, often revolving around revised national tales, monuments are toppled by angry mobs, systematically taken down by a new regime, or endowed with an alternate history. Often, the above operates virally: the destruction of one monument leads to the destruction of another elsewhere. Monuments topple like dominoes. Destruction takes place over a period of time, until the conflict ends or until all monuments are erased or replaced.

What Are Monuments Made of

141

Paminklas, įtinkantis visiems, 2011. 87′00″ Kristina Norman Nacionalizmo prisotintoje politinėje atmosferoje Estijos gynybos ministerija pateikia užsakymą dviem jauniems inžinieriams pastatyti svarbiausią šalyje paminklą – skulptūrą, skirtą Nepriklausomybės karo atminimui. Esant stipriam politiniam ir socialiniam spaudimui, pagrindiniai filmo herojai atsiduria daugybėje tragikomiškų situacijų ir nuolatinių išbandymų. Filme rodomas spalvingas ir unikalus simbolio kūrimo procesas Estijos finansinės krizės metais.

142

Iš ko padaryti paminklai

ANTROJI BANGA 1989-ieji bei Rytų ir Vakarų Vokietiją skiriančios sienos griūtis reiškė ir komunistinio bloko paminklų epidemijos pabaigą, tada šimtai Lenino, Stalino ir kitų paminklų virto, palikdamos tuščias aikštes. Tai buvo dramatiškas laikas, kai politinė kova nukrypo tiesiai į paminklų materialumą. Laikui bėgant ėmė dygti nauji ar atkurti tautiniai paminklai, kuriais siekta atrasti pagrįstą logiką ir steigti nacionalines istorijas, kurios turėjo įveikti komunistinio bloko suirutę ir užpildyti tuščius pjedestalus aikštėse. O Pietų Afrikoje, JAV ir Europoje pastarąjį dešimtmetį, atvirkščiai, matome daugybę atvejų, kai marginalizuotoms grupėms kovojant dėl savo statuso paminklai viešosiose erdvėse vėl atsiduria nesutarimų dėl istorijos centre. Šiai bangai sunaikinimas ar pašalinimas – tai tik viena iš galimybių, dažnai išsitęsianti į ilgai trunkančius efemeriškus menininkų ir aktyvistų gestus: intervencijas, skaldomą naratyvą, neteisybės atvejų ištaisymą ar paviešinimą bei reikalavimus pažvelgti naujai ir permąstyti paminklų egzistavimą ir jų prasmę viešosiose erdvėse.

SECOND WAVE 1989 and the fall of the wall separating East and West Germany also symbolized the end of the monument epidemic in the Soviet Bloc, when hundreds of statues of Lenin, Stalin, and others were destroyed or toppled, leaving behind empty squares. It was a dramatic moment in which the political struggle focused on a direct clash with the physicality of the monuments. With time, there sprang up new or renewed national monuments that sought to organize a valid logic and institute national stories in new ways, to overcome the disintegration of the Soviet Bloc and the empty pedestals in the squares. In contrast, in the past decade in South Africa, the US, and Europe, we are witnessing numerous instances of monuments in public spaces that are once again becoming the focus of narrative struggles, in place of disadvantaged groups struggling for their status. In the present wave, however, destruction and toppling are merely one possibility that is often expanded into a series of protracted ephemeral gestures by artists and activists in interventions, narrative disruptions changing or exposing injustices, and a demand to look at and consider the presence and meaning of monuments in public spaces.

A Monument to Please Everyone, 2011. 87′00″ Kristina Norman In an atmosphere ripe with nationalism, two young engineers are commissioned by the Estonian Ministry of Defence to erect the country’s most important monument – a statue commemorating the War of Independence. With strong political and social pressure, the main characters of the film find themselves in many tragicomic situations and constant ordeals. All of this paints a colourful and unique picture of the creation of a symbol during a time of financial crisis in Estonia.

What Are Monuments Made of

143

Sapnas apie Varšuvą, 2005. 18′15′′ Artur Żmijewski Filme užfiksuoti paskutinės Oskaro Hanseno darbų parodos, vykstančios 2005 m. vasario mėnesį „Foksal Gallery Foundation“, paruošiamieji darbai. Hansenas ekspozicijoje sutelkia dėmesį į Kultūros ir mokslo rūmų vizualinio dominavimo problemą Varšuvos miesto panoramoje. Jis siūlo pastato formą palyginti su kita, „atvirosios formos“ idėja. Parodai ruoštasi kartu su Pawełu Althameriu ir Arturu Żmijewskiu, Varšuvos dailės akademijos absolventais, Grzegorzo Kowalskio studijoje – dirbtuvėse, kuriose aktyviai vadovautasi Hanseno teorija ir praktika. Deja, sunkiai sergantis Hansenas neišgyveno iki filmo montavimo darbų pabaigos, o galutinėje filmo versijoje rodomi vaizdai iš jo laidotuvių suteikia visam filmui naują atminimo reikšmę.

144

Iš ko padaryti paminklai

VAIDUOKLIAI Archyve saugomi tūkstančiai projektų paminklams, kurie niekada nebus realizuoti: erdvinių gestų architektūroje ir skulptūroje vaiduokliai. Šių projektų tyrimas ragina gilintis į paminklo atsiradimo priežastis, į nerealizuotą skulptūrinę ambiciją ir sužinoti daugiau apie paminklo vaidmenį ir poveikį dar prieš jam atsirandant ir įsitvirtinant erdvėje, apie projektų fizinius suvaržymus arba biurokratinės ir politinės kontrolės pinkles.

GHOSTS The archive contains thousands of propositions for monuments never to be realised; ghosts of spatial gestures in architecture and sculpture. Examining these propositions serves as an invitation to study rationales for monuments, their unrealised sculptural ambitions, and to learn about the roles and operations of monuments prior to being cast and fixed in space, facing material constraints or getting embroiled in the policing of bureaucracy and politics en route to realisation.

A Dream of Warsaw, 2005. 18′15″ Artur Żmijewski This film documents preparations for the last exhibition of Oskar Hansen’s works held in February 2005 at the Foksal Gallery Foundation. Hansen concentrated here on the problem of visual domination of the Palace of Culture and Science over Warsaw’s cityscape. Hansen suggested contrasting the shape of the building with a different one, which would borrow to a larger extent from the notions of Open Form. The preparations were conducted by, among others, Paweł Althamer and Artur Żmijewski, graduates of the Academy of Fine Arts in Warsaw’s studio of Grzegorz Kowalski – a workshop renowned for actively following Hansen’s theory and practice. Unfortunately, the ailing Hansen did not live until the end of the film’s editing. The final version features film recordings of his funeral, which has given the entire work a new meaning as a film requiem.

What Are Monuments Made of

145

Anos užduotis, 2017. 4′50″ Uri Katzenstein Šiame kūrinyje Uris Katzensteinas remiasi rusų poetės Anos Achmatovos 1915 m. parašyta poema „Lopšinė“. Jis išvertė šią poemą į savo paties išrastą kriptografinę kalbą ir paprašė bliuzo dainininko iš Jamaikos ją atlikti. Vaizdo įrašo fonas susideda iš paveikslėlių serijos, kur vaizduojami laiko suniokoti, neprižiūrėti, griūvantys paminklai, jie plaukioja erdvėje. Paminklai tampa erdviniais elementais, atskirtais nuo konkrečios vietos. O „Lopšinėje“ atskleidžiama netektis skausmingai kalba apie ryšį tarp karinės prievolės ir asmeninės tragedijos.

146

Iš ko padaryti paminklai

NEŽEMIŠKUMAS Ši tarsi nežemiška forma – tai būdingas komunistinio bloko brutalistinių paminklų bruožas, ypač dažnai matomas Tito Jugoslavijoje. Šis reiškinys, be abejo, yra neatsiejamas nuo Šaltojo karo kontekstų ir galingųjų valstybių lenktynių užkariaujant kosmosą. Kita vertus, tokia nežemiška forma – tai tik tam tikro periodo kostiumas, kuriuo prisidengia kiekvieno paminklo esminis principas. Kitaip tariant, kosminės formos – tai tik specifinė, galbūt ekstremali kiekvieno paminklo ryšio su aplinka, kurioje atsiranda, išraiška: svetimas, anomalus, nevietinis, atitolęs nuo kasdienybės ir rutinos.

OUT OF THE WORLD A seemingly extraterrestrial form is a distinct trademark of brutalist monuments of the Soviet Bloc, especially that of monuments of Tito’s Yugoslavia. It is a phenomenon not to be seen in disconnection from the contexts of the Cold War and the superpowers’ space race. Having said that, the alien formation is also just that specific period’s costume, worn by the basic principle of every monument as such. In other words, the outer space form is just an extreme, specific expression of the way every monument relates to the environment within which it is placed: alien, anomalous, from another place, standing out in its distance from the daily and the regular.

Anna’s Assignment, 2017. 4′50″ Uri Katzenstein In this work Uri Katzenstein refers to Lullaby, a poem written in 1915 by the Russian poet Anna Akhmatova. Katzenstein translated the poem into a cryptographic language of his own invention and had a bluesman from Jamaica perform it. The background to the video consists of a series of images representing monuments falling to pieces due to age and neglect, floating in space. While the monuments become spatial and detached from a concrete site, the loss revealed in Lullaby paints the painful connection between a representation of national enlistment and the personal tragedy lurking behind every corner.

What Are Monuments Made of

147

Antras pasaulis, 2014. 18′26″ Ruben Woodin Dechamps ir Oscar Hudson Senas serbas bendrauja su komunistais ateiviais, o futuristiniai Jugoslavijos karo paminklai stovi apleisti ir trupa. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje Jugoslavijos prezidentas Josipas Broz-Titas įsakė visoje religiškai ir etniškai įvairialypėje šalyje pastatyti dešimtis Antrajam pasauliniam karui skirtų paminklų. Šiandien paminklai stovi naujai susikūrusių šalių teritorijose ir primena apie Jugoslavijos karus. Filmas analizuoja valstybės žlugimo padarinius ir simbolinį palikimą. Tautos istorija, susipynusi su asmenine, atskleidžia ryškų praradimą, nusivylimą ir nostalgiją, apėmusius Balkanų šalis ir jose gyvenančius žmones. Futuristiniai paminklai netenka savo pagrindo, lygiai kaip žmonės bando ieškoti savo vietos pasaulyje po Jugoslavijos.

148

Iš ko padaryti paminklai

NEŽEMIŠKUMAS

OUT OF THE WORLD

A Second World, 2014. 18â€˛26â€ł Ruben Woodin Dechamps and Oscar Hudson An old Serbian man communicates with communist aliens while a series of futuristic Yugoslavian war monuments stand abandoned and crumbling. In the 60s and 70s Yugoslavian president Josip Tito commissioned the construction of dozens of World War II monuments to stand throughout his religiously and ethnically diverse state. Today the monuments stand within newly drawn borders. A series of bitter wars shattered the Yugoslavia that the monuments were supposed to represent. The movie explores the consequences and symbolic legacy of the state collapse. The stories intertwine the personal with the national to expose the vivid sense of loss, disillusionment and nostalgia that permeates the Balkans and the people who live there. Futuristic monuments lose their ground as much as the people who try to find their place in the world after Yugoslavia.

What Are Monuments Made of

149

Sunkiasvorė istorija, 2013. 25′46″ Christian Jankowski Vaizdo įraše rodomi Jankowskio pakviesti sunkiaatlečiai, kurie bando pakelti didžiules skulptūras Lenkijos sostinėje Varšuvoje, įskaitant komunistų eros paminklus, Ronaldo Reagano statulą ir undinėlės Sirenos, žymaus miesto simbolio, figūrą. Lenkijos sunkiaatlečiai čempionai visomis jėgomis stengiasi pakelti šiuos didžiulius bronzinius ir plytinius paminklus, metaforiškai mėgindami pakelti istorinę naštą ant savo pečių. Šis performansas yra dokumentuojamas sporto transliacijos stiliumi, komentuojant gerai žinomam lenkų sporto komentatoriui.

150

Iš ko padaryti paminklai

GYVENIMAS 2014 m. paskaitoje W. J. T. Mitchelas užduoda klausimą „Ko nori paminklai?“ ir paprastai į jį atsako: „Jie tiesiog nori gyventi amžinai. Jie nenori mirti. Jie nori išlikti ir nugalėti mirtį [...]. Jie nenori būti istorija, jie nori būti gyvi dabartyje. Jie – atminties kūriniai [...]. Istorija sudeda daiktus į praeitį, ten jie – mirę, išnykę ir iš ten nebesugrįš, bet atmintis yra ta vieta, kur sugrįžta praeitis.“

LIFE In a lecture from 2014 W.J.T. Mitchell asks, "What do monuments want?" and answers simply, "They just want to live forever. They don't want to die. They want to survive, to defeat death [...] They don't want to be history, they want to be alive in the present. They are creatures of memory [...] History puts things in the past, they are dead and gone, and won't come back, but memory is where the past comes back."

Heavy Weight History, 2013. 25â€˛46â€ł Christian Jankowski For this video Jankowski invited a group of burly weightlifters to try and pick up a number of massive public sculptures in the Polish capital of Warsaw, including more than one communist-era memorial, a statue of Ronald Reagan and the figure of Syrenka the Mermaid, a famous symbol of the city. The Polish champion powerlifters and bench-pressers struggle and strain to elevate these hefty bronze and brick monuments, metaphorically attempting to lift the very burden of history onto their shoulders. The performative elements have been documented in the style of outdoor broadcast coverage of a competitive sport, with a wellknown Polish commentator on hand to describe the action.

What Are Monuments Made of

151

Gelbėkime prezidentus, 2016. 13′35″ Tali Keren ir Alex Strada Virdžinijoje, Viljamsburgo miestelio pakraštyje, didžiuliame lauke, guli 43 milžiniški buvusių Amerikos prezidentų akmeniniai biustai. 6 metrų aukščio skulptūros kadaise buvo Prezidentų parko dalis. Šis muziejus ir pramogų parkas buvo uždarytas po 2010 m. įvykusios JAV ekonominės krizės. Po parko uždarymo Howardas Hankinsas, vietinis ūkininkas ir verslininkas, buvo pasamdytas sunaikinti biustus, tačiau jis nusprendė išsaugoti skulptūras perkeldamas jas į savo lauką. Transportavimo pažeisti prezidentų biustai laikui bėgant pradėjo irti. Per vieną dieną nufilmuotas filmas išryškina biustų materialumo irimą – matomi akmens įtrūkiai išblukusiuose prezidentų veiduose ir pakitusi balta akmens spalva.

152

Iš ko padaryti paminklai

UŽMARŠTIS Nepaisant paminklų (ir jų statytojų) troškimo egzistuoti amžinai, nemažai jų lieka stovėti pamiršti, liūdni ir apleisti ir po truputį ŷra nykstant juos pastačiusiai kartai ar režimui. Jei jie bus atrasti iš naujo, tai tik kaip istoriniai artefaktai.

FORGETTING Despite the desire for monuments to exist forever, many simply become forgotten, sad and neglected – crumbling as the generation or regime that built them disappears. Were they to be rediscovered, it would be as historical artefacts.

Save the Presidents, 2016. 13′35″ Tali Keren and Alex Strada On the outskirts of Williamsburg, Virginia, amidst a vast and open field, lie forty-three giant stone busts of former American presidents. The twenty-foot busts were once part of Presidents Park, a museum and theme park that closed in the wake of the American economic collapse in 2010. Howard Hankins, a local farmer and business owner, was hired by the park to destroy the busts upon the park’s closing. Instead he decided to save the sculptures by moving them onto his land. Over time and during their transport, the presidential busts have decayed. Structured over the course of a day, the film details the eroding materiality of the busts, such as cracks in their decaying faces and the discoloration of their white stone.

What Are Monuments Made of

153

Katarakta, 2016. 30′18″ Karolina Freino „Katarakta“ siekia parodyti penkių pastarąjį šimtmetį Laisvės aikštės viduryje, Katovicuose, Lenkijoje, stovėjusių paminklų, reprezentavusių valdžią tam tikru jos egzistavimo metu, istoriją. Kaskart pasikeitus valdžiai buvo pervertinama jos simbolika ir jai suteikiama monumentali forma. Kadaise aikštėje stovėjo prūsiškas paminklas, skirtas dviem kaizeriams (Vilhelmui I ir Frederikui III). Katovicus prijungus prie Lenkijos, šioje vietoje buvo pastatytas paminklas Silezijos sukilėliams. Antrojo pasaulinio karo pradžioje čia atsirado nacių obeliskas, skirtas žuvusiems vokiečių kariams atminti. Po karo jis buvo pakeistas dviem dėkingumo Raudonajai armijai paminklais. Po valdžios pasikeitimo, protestų ir ikonoklastų gyventojų išpuolių 2014 m. skulptūros buvo perkeltos į vietines sovietų karių kapines. Aikštės viduryje liko tuščias milžiniškas postamentas, laukiantis naujo atributo. „Kataraktos“ veiksmų kontekste, laukdamas naujos valdžios, postamentas Katovicuose yra uždengiamas laikina dūmų uždanga.

154

Iš ko padaryti paminklai

PASAULIS BE PAMINKLŲ Ar galime įsivaizduoti pasaulį be paminklų? Pasaulį, kuriame jie jau nuvirtę, sutrupėję, išnykę be ženklo, ir nauji paminklai jų nepakeičia? Koks pasaulis tai būtų? Pasaulis be atminties, be karų ir mirties, be laimėtojų ir be priešų.

A WORLD WITHOUT MONUMENTS Could a world without monuments be imagined? A world in which they’d have fallen, crumbled, vanished without trace, with no new monuments to replace them? What world should that be? A world without memory, without wars and death, without victors or enemies.

Cataract, 2016. 30′18″ Karolina Freino

Cataract refers to the history of five monuments which, for the past one hundred years, were located in the centre of Plac Wolności (Liberty Square) in Katowice, Poland, and represented the regime in power at particular time of their existence. Each change of power was followed by revaluation of representative symbols and providing them with a monumental form. At the beginning, the square housed a Prussian monument celebrating two Kaisers (Wilhelm I and Frederic III). After Katowice's accession to Poland, the Silesian Insurgents' Monument was raised at this location. After the outbreak of World War II a Nazi obelisk commemorating German soldiers was placed there. After the war it was replaced with two monuments of gratitude devoted to the Red Army. After the system transformation, protests and iconoclastic attacks by the residents, the figures were relocated to the local Soviet military cemetery in 2014. What has remained in the centre of the square is an enormous empty pedestal, which has been waiting for a new attribute. Within the framework of Cataract action, waiting for a new symbolic order to crystallise, the pedestal in Katowice was covered by a temporary smoke curtain.

What Are Monuments Made of

155

TRAPUMAS Mylėti paminklą, architektūros kūrinį ar instituciją įmanoma tik per patirtį, savaime nesaugią savo trapumu: tą, kuri ne visada buvo, ne visada bus, kuri yra neamžina. Kaip tik dėl šios priežasties mylime juos kaip mirtingus, per jų gimimą ir mirtį, per savo pačių gimimą ir mirtį, per jų vaiduoklį, jų griuvėsių siluetą, savų griuvėsių – kurie jau yra, nes jau yra numatyti. Kaip būtų įmanoma mylėti kitaip, nei per šį baigtinumą? (Jacques Derrida, „Force of Law“, Acts of Religion, London: Routledge, 2002, p. 278)

156

Iš ko padaryti paminklai

FRAGILITY One cannot love a monument, a work of architecture, an institution as such except in an experience itself precarious in its fragility: it has not always been there, it will not always be there, it is finite. And for this very reason one loves it as mortal, through its birth and its death, through one’s own birth and death, through the ghost or the silhouette of its ruin, one’s own ruin – which it already is, therefore, or already prefigures. How can one love otherwise than in this finitude? (Jacques Derrida, “Force of Law,” Acts of Religion, London: Routledge, 2002. p. 278)

What Are Monuments Made of

157

Ginčytina atmintis Ginčytinos erdvės Žodinė programa Kuratorė dr. Rasa Antanavičiūtė (Vilniaus dailės akademija)

Žodinės programos dalyviai: Manca Bajec (Karališkojo menų ir dizaino koledžo doktorantė), doc. dr. Linara Dovydaitytė (Vytauto Didžiojo universitetas), dr. Arūnas Gelūnas (LR Seimas), menininkas Jochen Gerz, prof. dr. James E. Young (Masačusetso universitetas, Amherstas), prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas), Virginija Januškevičiūtė (Šiuolaikinio meno centras), menininkų duetas Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, Laima Kreivytė (11-osios Kauno bienalės kuratorė), prof. dr. Giedrė Mickūnaitė (Vilniaus dailės akademija), Paulina Pukytė (11-osios Kauno bienalės pagrindinė kuratorė), dr. Ina Pukelytė (Kauno savivaldybė), prof. dr. Matthew Rampley (Birmingamo universitetas), dr. Skaidra Trilupaitytė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas)

158

Contested Memory Contested Spaces Oral Programme Curated by Dr Rasa Antanavičiūtė (Vilnius Academy of Arts)

Participants of the Oral Programme: Manca Bajec (doctoral candidate at the Royal College of Art and Design), Assoc Prof Dr Linara Dovydaitytė (Vytautas Magnus University), Dr Arūnas Gelūnas (Member of the Lithuanian parliament), Artist Jochen Gerz, Prof Dr James E. Young (University of Massachusetts Amherst), Prof Dr Giedrė Jankevičiūtė (Lithuanian Culture Research Institute), Virginija Januškevičiūtė (Contemporary Art Centre), Artist duo Horst Hoheisel and Andreas Knitz, Laima Kreivytė (curator of the 11th Kaunas Biennial), Prof Dr Giedre Mickūnaitė (Vilnius Academy of Arts), Paulina Pukytė (chief curator of the 11th Kaunas Biennial), Dr Ina Pukelytė (Kaunas Municipality), Prof Dr Matthew Rampley (University of Birmingham), Dr Skaidra Trilupaitytė (Lithuanian Culture Research Institute)

159

Diskutuojant apie paminklus ir įamžinimą tenka kalbėti apie du esminius, tarpusavyje susijusius šio fenomeno aspektus: ką įamžiname ir kaip įamžiname? Nors paminklų nusipelniusių herojų sąrašas kelia klausimų ir jokiu būdu nėra baigtinis, bienalės žodinė programa buvo skirta antrajam aspektui – kaip? Tyrėjai ir menininkai pateikė savo atsakymus į klausimus: kokios gali būti šiuolaikinių memorialinių paminklų formos? Kaip paminklo forma veikia įamžinamą turinį ir jo suvokimą? Kaip kuriant nacionalinės svarbos memorialus pasiekti sutarimą tarp politikų, visuomenės ir menininkų? Kodėl politikai ir visuomenė iki šiol mieliau renkasi tradicinius figūratyvinius paminklus? Žodinės programos tikslas buvo papasakoti sprendimų priėmėjams, dailės ir kultūros tyrėjams, menininkams, studentams, visuomenės veikėjams ir neabejingiems piliečiams apie gausius alternatyvių įamžinimo formų pavyzdžius kitose šalyse. Buvo reaguota į diskutuotinus, Lietuvos valstybės šimtmečio proga planuotus įamžinimo projektus ir mėginta dekonstruoti vyraujančius atminties „vadybos“ mechanizmus, atskleidžiant politinius ir kultūrinius jų saitus. Kartu su 11-ąja Kauno bienale siekta paskatinti ir legitimuoti šiuolaikines konceptualias įamžinimo idėjas bei strategijas. Programą sudarė žinomų atminties įamžinimo ir paminklų tyrėjų bei menininkų, dirbančių su alternatyviomis įamžinimo formomis, pranešimai, taip pat jų diskusijos apie atminties kultūrą ir naujas jos kryptis.

160

Rasa Antanavičiūtė yra menotyros daktarė. Pagrindinė jos tyrimų tema – ryšiai tarp politikos, istorijos, meno viešosiose erdvėse ir tapatybės konstravimo. Ji nagrinėja, kaip meninėmis priemonėmis, siekiant politinių tikslų yra (per) kuriamos miesto ir jo gyventojų tapatybės, (per)formuojama pastarųjų atmintis. Rasa taip pat kuruoja šiuolaikinio meno projektus ir yra Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos iniciatorė, vystytoja ir vykdomoji direktorė.

When discussing monuments and commemoration we have to talk about two fundamental interrelated aspects of this phenomenon: what are we commemorating and how should we commemorate it? Although a list of monument-deserving heroes is controversial and by no means exhaustive, the oral programme focused on the second aspect – how? Researchers and artists were invited to answer questions such as: What form might a contemporary monument take? How does the shape of the monument affect its content and reception? How can monuments of national importance that reach consensus between politicians, society and artists be created? Why do politicians and the general public in many instances still prefer traditional figurative monuments?

Rasa Antanavičiūtė has a PhD degree in art history from the Vilnius Academy of Arts. Her main research interests lie in the relationships between politics, history and identity construction, and utilization of public space (cities, museums, etc.) for political goals. She also works with contemporary art and is the initiator, developer and executive director of the Nida Art Colony of the Vilnius Academy of Arts.

The aim of the oral programme was to inform decision makers, art and culture researchers, artists, students, public figures and interested members of society about the many different examples of alternative forms of remembrance. The programme responded to debatable commemoration projects planned for the occasion of the centenary of the modern Lithuanian state and aimed to deconstruct prevailing mechanisms of memory “management” by revealing their political and cultural links. Together with the 11th Kaunas Biennial the oral programme sought to encourage and legitimise contemporary conceptual ideas and strategies of commemoration. The programme included presentations by established researchers in the field of memory and monuments and by artists working in the alternative forms of remembrance, as well as public discussions between them about commemorative culture and its new directions. 161

Pagrindiniai pranešėjai: Prof. dr. Jamesas E. Youngas iš Masačusetso universiteto Amherste yra šiuolaikinių įamžinimo projektų tyrėjas ir vienas geidžiamiausių svarbiausių tarptautinių memorialų konkursų žiuri narys. Jis dalyvavo vertinant ir įgyvendinant tokius projektus kaip Memorialas nužudytiems Europos žydams Berlyne (2005) ir Pasaulio prekybos centro memorialas Niujorke (2011). Youngas yra pamatinių studijų apie naująsias memorialų formas autorius („The Texture of Memory“, 1993; „The Stages of Memory: Reflections on Memorial Art, Loss, and the Spaces Between“, 2016) ir termino antimonumentai (counter memorials) kūrėjas. Savo pranešime, kuris vadinosi taip pat, kaip ir naujausia jo knyga – „Atminties etapai: apmąstymai apie įamžinimo meną, netektį ir erdvę tarp jų“, Youngas sekė „būdingų paminklų bruožų arkos“ linija ir išryškino jungtis tarp Mayos Lin Vietnamo veteranų memorialo Vašingtone (1982), Memorialo nužudytiems Europos žydams Berlyne ir Pasaulio prekybos centro memorialo Niujorke. Savo kalboje jis akcentavo „atminties darbo“ ir atsiminimo proceso, o ne jų galutinio rezultato – paminklo, svarbą. Pranešimas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir 2017 m. spalį publikuotas internetiniame meno žurnale artnews.lt Dailės istorikas prof. Matthew Rampley iš Birmingamo universiteto yra straipsnių rinkinio „Heritage, Ideology and Identity in Central and Eastern Europe. Contested Pasts, Contested Presents“ (2012) sudarytojas, tyrinėjantis šiuolaikinį meną ir XX a. Vidurio Europos dailę bei architektūrą. Rampley gilinasi į istorijos iššūkius ir atminties bei įamžinimo politiką Vidurio Europoje po 1990-ųjų. Savo pranešime jis pabrėžė tam tikrą tapatybės krizę, su kuria susiduria šiuolaikinė Vakarų visuomenė. Jis analizavo sunkumus, su kuriais susiduria įamžinimo menas, kai žmonės nebesutaria, kas turi būti įamžinama ir kaip tai turi būti atsimenama, kai visuomenė yra susiskaldžiusi ir nebeaišku, kas yra tinkama vizualinė atminties kalba. Menininkė ir kuratorė, Karališkojo menų ir dizaino koledžo doktorantė Manca Bajec, gimusi Slovėnijoje, atlieka meninį tyrimą apie istorinį paminklų revizionizmą buvusioje Jugoslavijoje ir meninę praktiką kaip susitaikymo metodą. Žodinėje programoje ji apžvelgė ankstesnius ir šiuolaikinius įamžinimo projektus buvusios Jugoslavijos teritorijoje ir daugiausia dėmesio skyrė patyriminiams memorialiniams projektams, skirtiems 1991–1995 m. Jugoslavijos karams. Bajec traktavo meninę praktiką kaip būdą analizuoti istorinius įvykius ir aptarė meno potencialą ne tik komentuoti esamą padėtį, bet ir stimuliuoti realius socialinius pokyčius. Pranešėja parodė, kad šiuolaikinis menas gali pasiūlyti originalių idėjų ne vien bendramintei publikai, bet gali inspiruoti naujus dialogus tarp žmonių, kurie paprastai nėra šiuolaikinio meno auditorija. 162

Key speakers: Prof Dr James E. Young, University of Massachusetts, Amherst, a scholar of contemporary commemoration projects, is one of the most sought-after jury members in major international memorial competitions. He has participated in the judging and building of projects such as the Memorial to the Murdered Jews of Europe in Berlin (2005) and the National September 11 Memorial in New York (2011). Young is the author of fundamental studies of new forms of memorialisation (The Texture of Memory, 1993; The Stages of Memory: Reflections on Memorial Art, Loss, and the Spaces Between, 2016) and the founder of the term counter-memorials. In his talk named after his last book “The Stages of Memory: Reflections on Memorial Art, Loss, and the Spaces Between” he traced what he called an “arc of memorial vernacular” which connected the dots between Maya Lin’s design for the Vietnam Veterans’ Monument in Washington, D. C., Berlin’s Memorial to the Murdered Jews of Europe, and the National September 11 Memorial in New York. Throughout his talk he placed emphasis on the process and work of memory over what might be called its end result – the memorials themselves. This talk was published (in Lithuanian) in the online magazine artnews.lt in October 2017. Art historian Prof Mathew Rampley from the University of Birmingham is the editor of Heritage, Ideology and Identity in Central and Eastern Europe: Contested Pasts, Contested Presents (2012) and a researcher of contemporary art and 20th-century central European art and architecture. He has been studying the challenges of history and the politics of memory and commemoration in central Europe after the 1990s. In his talk Mathew Rampley pointed out certain identity crises that Western societies are facing now. He analysed the difficulties that works of commemorative art face in cultures where people are in conflict about what should be commemorated and how it should be remembered, and in fractured societies where there is no longer any consensus about the appropriate language of visual representation and memory. Originally from Slovenia, artist and curator Manca Bajec, a doctoral candidate at the Royal College of Art and Design, researches the history of monument revisionism in the former Yugoslavia and practices art as a method of reconciliation. She presented an overview of the past and contemporary commemoration projects in former Yugoslavia, focusing on process-based memorial projects dedicated to the 1991–1995 Yugoslav Wars. Manca Bajec looked into artistic practice as a means for analysing certain events in history and discussed the potential of art to not only comment on the current situation but to also act as an agent of social change. She demonstrated 163

Jochenas Gerzas, Horstas Hoheiselis ir Andreasas Knitzas, pripažinti menininkai, geriausiai žinomi kaip antimonumentų autoriai, pristatė svarbiausius savo įamžinimo projektus. Kurdami alternatyvą tradicinių praėjusių amžių paminklų taisyklėms ir ritualams, kurios labiausiai tiko šlovinimui ir atminties užrakinimui, jie dekonstruoja atminties mechanizmą ir pabrėžia tuštumą bei netektį. Jochenas Gerzas išgarsėjo sukūręs „Paminklą prieš fašizmą“ Hamburge (1986, kartu su Esther Shalev-Gerz) ir „2146 akmenų memorialą prieš rasizmą“ Sarbriukene (1993), tapusius chrestomatiniais naujųjų memorialų pavyzdžiais. Kūrybinės karjeros pradžioje Gerzas rašė tekstus, o 7-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo dirbti su naujosiomis medijomis kaip konceptualus menininkas. Jis dalyvavo parodose „Documenta“ 6 ir 8, atstovavo Vokietijai 37-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje. Ikoniniai jo antimonumentai žadina kūrybines žmonių galias ir propaguoja bendraautorystę, skatina socialinę sąveiką. Horstas Hoheiselis ir Andreasas Knitzas yra tokių projektų kaip „Memorialas memorialui“ Buchenvalde (1995) ir „Judantys paminklai arba pilkieji autobusai“ Ravensburge, Berlyne ir kituose miestuose (2006–2017) autoriai. Jie ypač daug dėmesio skiria Vokietijos nacionalsocialistų aukų įamžinimui. Būtent Hoheiselis Memorialo nužudytiems Europos žydams konkursui Berlyne pateikė siūlymą nugriauti Brandenburgo vartus. Nuo 1990-ųjų menininkai kartu kuria radikalių formų memorialus ir įamžinimo projektus, kurių įvairiose pasaulio šalyse realizuota daugiau nei keturios dešimtys. Dalyvavo parodoje „Documenta“ 13. Paskutinis žodinės programos renginys vyko praėjus mėnesiui po bienalės atidarymo Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje. Šioje diskusijoje dalyvavo vietiniai politikai, savivaldybių, akademinės ir meninės bendruomenės atstovai. Jų buvo paprašyta aptarti bienalės įtaką sprendimų priėmėjams, menininkams ir plačiajai visuomenei, taip pat pasigilinti, kodėl Lietuvoje nepavyksta sukurti įtaigių šiuolaikinių įamžinimo projektų. Visų žodinės programos susitikimų vaizdo įrašai (I, II ir III anglų kalba, IV lietuvių kalba) yra YouTube ir vadinasi „Kaunas Biennial THERE AND NOT THERE | Oral Programme“.

164

that contemporary art can not only offer new ideas to like-minded audiences, but also inspire new dialogues between people who generally are not considered to be contemporary art audiences. Jochen Gerz, Horst Hoheisel and Andreas Knitz, acclaimed artists best known for their counter monuments, presented their most important commemorative works that return the burden of memory to the perceiver by emphasizing void and loss and thus create an alternative to the traditional rules and rituals of the sealing of memory. Jochen Gerz is internationally known for his Monument Against Fascism in Hamburg-Harburg (together with Esther Shalev-Gerz, 1986, Germany) and for 2146 Stones â€“ Monument Against Racism in SaarbrĂźcken (1993), which became the set examples for new forms of monuments. After beginning his career in the literary field Gerz started working as a conceptual artist with new media in the late 1960s. He participated in documenta 6 (1977) and 8 (1987) and represented Germany in the 37th Venice Biennale (1976). His iconic counter-monuments call on the creative potential and public authorship of people, aiming at social interplay at large. Horst Hoheisel and Andreas Knitz are the artists behind such projects as A Memorial to a Memorial in Buchenwald (1995) and the Moving Monument of the Grey Buses in Ravensburg, Weissenau, Berlin and other cities (20062008), concerned with the commemoration of victims of the German National Socialist Movement. It was Horst Hoheiselâ€™s proposal to demolish the Brandenburg Gate in Berlin for the Memorial to the Murdered Jews of Europe competition. Since the 1990s Hoheisel and Knitz have been creating radical monuments and commemoration projects, more than forty of which have been realised in different countries around the world. Hoheisel participated in documenta 13 (2012). The last part of the Oral Programme, a meeting held a month later at the National Gallery of Art in Vilnius, gathered representatives of local political, municipal, academic and artistic fields to discuss the impact of the Biennial on decision-makers, artists and the general audience as well as to scrutinize the reasons behind the inability to create suggestive commemoration projects in Lithuania. The video records of all presentations of the Oral Programme are available on YouTube under the title Kaunas Biennial THERE AND NOT THERE | Oral Programme.

165

Tarsi klaustumėt apie obuolius Jocheną Gerzą, Horstą Hoheiselį ir Jamesą E. Youngą kalbina Rasa Antanavičiūtė ir Manca Bajec Jochenas Gerzas: Manau, kalbame ne tik apie politiką, ne tik apie tai, ką vadiname istorija, ką nuveikė žymūs žmonės. Čia yra visuomenės kokybės klausimas, kitaip sakant, ar pasitikime savo kaimyno kaimyniškumu. Visur yra savi pasakojimai, savos istorijos, kurios ir veikia savaip. Mums būtina atrasti ir puoselėti kultūrą, kuri apima ir bloguosius veikėjus. Štai Lietuva – čia daugybė netikėtumų; iš tiesų, jei paskaitai Lietuvos istoriją Vikipedijoje, pameti orientaciją, nes įvykiai vystėsi labai greitai ir prieštaringai. Vieni statė, kiti griovė, atminimas, užmarštis – viskas žaibišku greičiu. Apie tokią visuomenę kalbėti labai sunku. Aš nesu patyręs tokio greičio. Airijoje Anglija viešpatavo 800 metų, bet per tą laiką nelabai kas keitėsi. Peršokti iš Rytų į Vakarus, iš komunizmo į dabartinę visuomenę – labai sudėtinga, todėl labai svarbu, kad rastume formulę, kurioje figūruotų ir blogieji. Pirmiausia turime pasakyti: taip, mes ne visi geri, ne visi mes aukos. Nes aukoms visada jau per vėlu. Aukos nepakviesi pasivaišinti tortu. Taigi reikia surasti vietą, kuri yra bendra. Pasitikėjimas kuriamas iš mažų, kasdienių dalykų. Galbūt todėl tiek daug paminklų nuo Fluxus laikų, nuo 7-ojo dešimtmečio atrodo taip, tarsi jų nėra, tarsi jie yra tik penkias minutes, tarsi jie atsiprašinėja už savo buvimą. Mes gyvi, ir todėl užfiksuoti mūsų atvaizdą nėra lengva. Rasa Antanavičiūtė: Norėčiau paklausti menininkų: kodėl? Kodėl dirbate su atmintimi? Visi žino, kaip tai sunku, tai kaip čia taip išėjo, kad didžiąją dalį savo gyvenimo skiriate įamžinimo dalykams? Jochenas Gerzas: Kurti meną turbūt dar sunkiau. Tai, ko gero, susiję su gailesčiu, kad nieko negalėjai pakeisti. Net jei buvai ką tik gimęs ar vos kelerių metų amžiaus. Tas jausmas, kad nugyvenai gyvenimą ir nebuvai ten. Aš jaučiu tokį gailestį, bet tai liečia ne tik paminklus Holokaustui ir atminties įamžinimą apskritai, tai liečia ir kitus dalykus. Man atrodo, kad kiekviena akimirka yra labai brangi. Ne tik paminklai turėtų atgrasyti mus nuo blogų dalykų darymo, bet ir bet kuris paveikslas muziejuje, bet kuris atvaizdas žurnale. Turėtume siekti, kad žmogus būtų geras žodis. Horstas Hoheiselis: Kodėl aš dirbu su atmintimi? Esu kūręs abstrakčias skulptūras, dirbęs su vandeniu, plienu, plastmase, bet paskui padariau nuskendusį fontaną, Aschrotto fontaną Kaselyje. Kaselio gyventojai buvo prieš, nes išleista tiek mokesčių mokėtojų pinigų, o nieko nesimato, tik vanduo krenta į skylę... Todėl man teko ginčytis. Nuėjau į miesto archyvą, radau knygą apie 166

Ginčytina atmintis / Ginčytinos erdvės

Jamesas E. Youngas: XX a. memorialai vystėsi tam tikra trajektorija – pradėta mėginti suteikti tuštumai formą jos neužpildant, išreikšti netektį jos nekompensuojant, prisiminti žaizdą jos neužgydant, o tai yra vienas svarbiųjų Vakarų kultūros klausimų nuo pat Pirmojo pasaulinio karo. Jochenas Gerzas: Paminklų reputacija meno pasaulyje nekokia, jais domimasi mažiausiai. Meno istorijoje apie juos beveik nėra teigiamų atsiliepimų, o jei meno istorijos knygos juos mini, tai paprastai kaip blogą meną.

As If You Would Ask About Apples Discussion between Jochen Gerz, Horst Hoheisel and James E. Young, moderated by Rasa Antanavičiūtė and Manca Bajec Jochen Gerz: I think it is not only about politics, it is not only what we call history, and what the famous people did. It has something to do with the quality of the society, which means do you trust your neighbour to be your neighbour? Different places have different narratives, different stories. They play a different kind of game. It is necessary for us to find and to foster a culture that takes in the bad guys. You see, this is Lithuania and it is full of surprises, and it is true – if you read the history of Lithuania in Wikipedia you lose orientation, because things happened so quickly and so contradictorily. Everything is done, undone, remembered, forgotten at such a speed! Talking about a society like that is pretty difficult. I do not have any experience in that, in that speed. The Irish had the English for 800 years, but that was pretty stable. To shift between East and West, communism, pre-emancipated society and what you see now, it is a very complex situation, but it is very important that we find a formula to include the bad guys. First, we have to say yes, we are not only good guys, we are not all victims. Because for the victims it is always pretty late. You can't invite a victim to eat a cake. So you need to find a place that is shared in time. It is the small things, from the small things you build confidence. It has to do with daily life. This is perhaps why so many monuments since Fluxus, since the 60s look as if they were not there, as if they were there only for five minutes, as if they would be excusing themselves to be there. We are alive and it is very difficult to make a photograph of us. James E. Young: There was an arc or memorial trajectory over the 20th century which began to articulate how to formalise voids without filling them in, how to articulate loss without compensating it, how to remember a wound without healing it, and this has been a major preoccupation of Western culture since World War I. Jochen Gerz: Monuments do not have a very good image in the art world. They are absolutely the last thing that you are looking forward to. There is almost no positive feedback on them in art history, and even if art history books talk about monuments they usually show bad art.

Rasa Antanavičūtė: I would like to ask the artists why? Why do you work with memory? Everyone knows it is difficult, so how did it happen that you are working with commemoration issues for the majority of your lives? Jochen Gerz: To do art is maybe even more difficult. It is something about regret that you did not do something about it. Even if you were just born then or you were two years old. There is a feeling that your life has passed without you being there. And this is a regret that I have, but it is not only with Holocaust monuments and commemoration, with other things too. I feel that every moment is very precious. It is not only monuments that should deviate us from doing bad things, but also any kind of picture in a museum or any kind of picture in a magazine. We should try to make it so that when we say human, it is a good word. Horst Hoheisel: Why do I work with memory? I have done abstract sculptures before, worked with water, steel and Contested Memory / Contested Spaces

167

Kaselio žydų bendruomenę, su visais veidais ir trumpomis biografijomis, ir kiekviename susirinkime sakiau: jei galėtumėt sugrąžinti bent vieną iš šių Kaselio gyventojų, aš pirmas apversčiau fontano obeliską atgal į pozityvą. Vėliau sužinojau, kad visi Kaselio žydai buvo deportuoti į Rygą. O mano tėvai yra Baltijos vokiečiai, jie atvyko į Vokietiją iš Rygos. Taigi istorija slinkosi vis arčiau manęs, mano šeimos, mano biografijos. Vis labiau įsitraukiau į ją. Aš užaugau tyloje, tipiškoje vokiečių šeimos tyloje. Dalyvavau 1968 m. studentų revoliucijoje, aptarinėjau savo darbą su tėvu, ir tik kai mano tėvui sukako 95-eri, jis atsivėrė, pramušė tylą. Tokia mano asmeninė patirtis, bet vis tiek dar jaučiuosi istorijos kaliniu. Norėčiau iš tos padėties ištrūkti. Daug labiau norėčiau kasdien piešti savo dirbtuvėje, nei sėdėti čia ir diskutuoti su jumis (juokiasi), bet tai yra mano kartos vokiečių paveldas... Jamesas E. Youngas: Kartais žmonės manęs klausia: kodėl, galėdamas rašyti apie daugybę įvairių dalykų, rašai ir perrašai Holokaustą? Iš pradžių „Atminties faktūra“, po to „Atminties pakraštys“, po to „Atminties menas“ ir daugybė tekstų Jocheno ir Horsto katalogams. Man nesunku atsakyti „kodėl“ – rašyti apie tai, mąstyti apie tai, sisteminti, kitaip sakant, kurti rašytojo distanciją man yra būdas tai suvaldyti. Jei nesuvaldyčiau, tai mane sunaikintų. Taigi rašymas apsaugo mane ir padeda nenusigręžti nuo tos siaubingos galimybės, kad tai gali pasikartoti, leidžia viena akimi stebėti ateitį, o kita praeitį. Todėl man toks artimas Jocheno sakinys „tik mes patys galime sukilti prieš neteisybę“, parašytas 1986 metais. Žinojau tai jau nuo studentavimo laikų. Per ketverius studentavimo metus aš visą laiką protestavau. Aš nesimokiau; visą laiką buvau gatvėse, demonstracijose prieš Vietnamo karą. Paskui atsirado menininkė [Maya Lin], kuri išreiškė tą didžiulį ambivalentiškumą, jaučiamą minint žuvusius karius ir karo veteranus, ir prasidėjo mano bei mano kartos pokyčiai. Štai kodėl parašiau savo disertaciją. Mayos Lin paminklas buvo pastatytas, aš baigiau doktorantūros studijas ir išvykau į Vokietiją, kur atradau Jocheno ir Horsto kūrinius. Yra dar viena istorija, paaiškinanti „kodėl“. Jocheno projektas, pateiktas Paminklo nužudytiems Europos žydams konkursui, iš tiesų užėmė ketvirtą vietą. Ilgai svarstėme Jocheno pasiūlymą, mums jis labai patiko, todėl ir pateko į finalą. Balsai pasidalino apylygiai. Dabar atskleisiu kai ką, ko galbūt neturėčiau, bet... laiko liko nebedaug. Ėmėme mąstyti apie tą „kodėl“. Jochenas įtraukė šį klausimą į savo pasiūlymą tam, kad darbas tęstųsi – jis norėjo, kad žmonės ateitų ir atsakytų į jį, o jų atsakymai būtų užrašyti ant akmenų ir liktų ten; kad visi ir toliau uždavinėtų šį klausimą. Kai aš tyrinėjau tuos įvykius, mėgindamas suprasti kodėl, ir šis klausimas mane nuolat atvesdavo į teologiją. Tarsi klaustume Dievo: „kodėl?“ Į šį klausimą galėtų atsakyti tik 168

Ginčytina atmintis / Ginčytinos erdvės

Mathew Rampley: Nors klasikinės paminklų tradicijos kalba išsisėmė ir nebėra aktuali, alternatyvi kalba, leidžianti žiūrovui reflektuoti, turi ir tam tikrų trūkumų, nes nebegalime kontroliuoti, kaip bus žiūrima į paminklą. Jei žmonės kviečiami projektuoti į kūrinį savo mintis, vadinasi, toks kūrinys yra atviras pačioms įvairiausioms interpretacijoms. Jamesas E. Youngas: Kaip įforminti atmintį įvykio, kurį verčiau pamirštum?

plastic, but then I did the sunken fountain, Aschrott Fountain in Kassel. Citizens of Kassel were against it, because so much tax money was spent and you could see nothing. You just stand there, and the water falls into a hole... So I had to argue and I went to the city archives, found a book about the Jewish community in Kassel with all the faces and short biographies, and I was telling in every meeting: if you can bring back one of these human beings, these citizens of Kassel, I will be the first one who puts the fountainâ€™s obelisk in the positive position again. Later I have learned that all Jews from Kassel were deported to Riga, and my parents are Baltic Germans, they came to Germany from Riga. So the story was getting closer and closer to me, to my family and my biography. I got more and more into this history. I grew up in silence, a usual silence in German families. I participated in the 1968 student revolution, I discussed my work with my father, and only when my father turned 95, he opened up and started to break the silence. That is my private experience of doing this work, but I still feel as a prisoner of this history. I would like to get out of this situation. I like to draw every day in my studio much more than to sit here and to discuss with you (laughs), but it is the heritage of my generation, German generation...

Mathew Rampley: Although the language of the classical tradition of monuments is exhausted and has no currency, the alternative, allowing the viewer to reflect, has all sorts of inherent dangers, as one can never control how a monument is viewed. Openly inviting people to project on to the work their own personal views means that such works are open to certain kind of appropriation. James E. Young: How to formalise the remembrance of something you would rather forget?

James E. Young: Occasionally people ask: why, when you could be writing about so many different things, are you writing and rewriting the Holocaust? First, The Texture of Memory, then At the Memory's Edge, then The Art of Memory and catalogue essays I have written for Jochen and Horst over the years. For me the why is fairly simple. Writing about it, thinking about it and systematizing it, somehow keeping it at a writer's arms-length is my way of ordering it. If I don't order it, it will destroy me. So writing is my way Contested Memory / Contested Spaces

169

kaltininkai, o jie turėjo labai aiškų atsakymą, kodėl darė tai, ką darė. Bet mums reikėjo ne jų atsakymo. Prisiminiau nuostabią eilutę iš Primo Levi atsiminimų knygos, kur kalinys siekia varveklio troškuliui numalšinti, o prižiūrėtojas trenkia jam į veidą. Kalinys klausia „Warum?“ Kodėl? O prižiūrėtojas atsako: „Hier ist kein warum“. Čia nėra „kodėl“. Ir tai lėmė sprendimą nepriimti Jocheno pasiūlymo. Taip mes dirbome – sėdėjome ir laisvai interpretavome šitą klausimą – „kodėl“.

Jochenas Gerzas: Taip, aš suprantu, ką tu sakai. Bet reikalas tas, kad jei žinai šią situaciją kaip vokietis, tai ir esi kaltininkas. Kai pirmą kartą atvažiavau į Londoną, – mopedu su vokiškais numeriais, – vieni žmonės reagavo gana agresyviai, o kiti buvo labai draugiški, sakė, kad Hitleris nebuvo toks jau blogas, kad jam patiko greitkeliai... Buvo aišku, kur esi ir kas esi. Nuvažiuoji į Prancūziją, ir žmonės rodo tau numerį ant savo rankos. Taigi tam tikra prasme esi šios temos žinovas. Mano „Kodėl?“ buvo klausimas, skirtas ne Dievui, o žmonėms; dievų aš neklausinėju. Jis buvo skirtas tam, kad žmonės prisiimtų nepatogią atsakomybės naštą. [...] Manca Bajec: Turiu klausimą apie paminklų kūrimo procesą. Ar manote, kad nuo siaubingų įvykių turi praeiti daug laiko, kad žmonės galėtų surasti būdą įamžinti jų atminimą? Jamesas E. Youngas: Nemanau, kad yra vienas teisingas atsakymas. Negalime teigti, kad visada turi praeiti būtent penkeri ar dešimt metų. Kai kurioms bendruomenėms, pavyzdžiui, Oklahomoje, kur fanatikas neonacis nužudė 162 žmones, paminklas buvo reikalingas iš karto. Išsigelbėjusiesiems ir žuvusiųjų artimiesiems to reikėjo, manau, ne tam, kad nepamirštų, o tam, kad galėtų kažkaip 170

Ginčytina atmintis / Ginčytinos erdvės

Jamesas E. Youngas: [Mayos Lin] nedomino forma, diktuojanti fiksuotą atmintį; ją domino vieta, kur būtų atspindimas tavo paties atvaizdas; vienintelės žmogaus formos, kurias matai, yra tavo paties – lankytojų formos, tarsi sakant, kad atmintis slypi ne pačioje atminties vietoje, o ją lankančiųjų galvose. Taip iškart sukuriama dialogo erdvė. Horstas Hoheiselis: Kiekvienas nacionalinis memorialas turėtų turėti atsarginį išėjimą.

of protecting myself and staying open to such horrible possibility that it can happen again. Keeping one eye on the future with one eye in the past in order to be vigilant. This is why Jochen's sentence "only we ourselves who can rise up against injustice", written in 1986, is so close to me. I knew this from my student years. All I did was protest in four years as an undergraduate. I have not studied; I was on the street the whole time, against the Vietnam war. Then this artist [Maya Lin] came along and articulated the great ambivalence people like me felt with remembering the fallen soldiers and the vets, and began breaking things apart in me and my generation. This was why I was writing my dissertation. Maya Lin's memorial was unveiled, I finished my PhD, went to Germany to do some work and discovered the works of Jochen and Horst.

James E. Young: [Maya Lin] wasn't interested in a form that would dictate a permanent kind of memory, but in a place where your own image would be reflected instead. The only human forms here are your own – the forms of the visitors, suggesting that memory is found not in a space itself, but in the minds of those who come to visit it. It is immediately a kind of dialogical space. Horst Hoheisel: Every national monument should have an emergency exit.

There is one more anecdote about the why though. Jochen's submission for the Denkmal [Memorial to the Murdered Jews of Europe] competition was in fact the fourth in ranking. We’d spent much time in the company of Jochen's submission and we did like it a lot, which is why it was a finalist, and we came very close in our discussion. Now I am revealing something, I guess, I am not supposed to, but… time is short. We came up to free-associate the why. Jochen asked this question in his memorial proposal in order to continue work – he wanted people to come and answer this question, and their answers would be inscribed on stone and brick and left there, so that everybody continues to ask that question. I have been studying these events trying to understand why, and the why constantly took me to a theological place. It became a theological question, as if we were asking God why? The only people we could ask why would be the perpetrators and they had an answer – they explained very clearly why they were doing what they were doing. But their answer was not what we were looking for. I recalled the great line in Primo Levi's memoir, in which a prisoner reaches out to take an icicle for some water, and the guard hits him in a face. The prisoner asks warum? Why did you do that? And the guard answers simply “Hier ist kein warum”. There is no why here. And this was the beginning of not accepting Jochen's submission. This was our process, sitting around the table and freeassociating this why? question. Jochen Gerz: Yes, I follow what you say. That is good. The thing is just that if you are familiar with the situation as a German, then you are a perpetrator. When I came with my scooter to London for the first time it had a German license plate. There were a number of people who were kind of aggressive, and a number of people who were very friendly. They said that Hitler wasn't so bad, and that he liked highways... It was clear where you were and who you were. When you go to France people show you the number that they have on their arm. Contested Memory / Contested Spaces

171

apibrėžti juos persekiojančią patirtį ir toliau gyventi savo gyvenimą. Niujorkui reikėjo pradėti atsistatyti iš karto, o tas atstatymo procesas ir buvo atminimas. Nuo atakų iki paminklo atidengimo praėjo dešimt metų, ir tai atrodo kaip tinkamas laiko tarpas, bet jis nebuvo numatytas iš anksto, tiesiog tiek užtruko. Vokietijos atveju reikėjo pasikeisti, atrodo, dviem kartoms, kad vokiečiai tautos mastu galėtų prisiminti tautos įvykdytą nusikaltimą prieš žydus. Horstas Hoheiselis: Norėčiau pridurti, kad svarbu ne tik laikas, bet ir vieta. Pavyzdžiui, pirmieji paminklai Holokausto aukoms Vokietijoje buvo pastatyti kapinėse. Vėliau, po 10–15 metų, jie išėjo iš kapinių į parkus, bet atokiau nuo miesto. Septintajame dešimtmetyje buvo neįmanoma paminklais kelti politinius klausimus. Devintajame dešimtmetyje, kai Vokietijoje prasidėjo paminklų bumas, jie ėmė vis labiau artėti prie miestų. Kaselio gyventojai buvo prieš Aschrotto fontaną, nes jis atsirado ne kur nors užmiestyje, parke (buvo pasiūlymų perkelti jį ten), o Rotušės aikštėje, miesto centre. Paminklas Holokaustui Berlyne pastatytas centre, šalia Brandenburgo vartų, ir tai yra rizikinga. Dabar, kai jis yra sostinėje, žmonėms gali atrodyti, kad įamžinimo darbas baigtas, kad čia jau paskutinis akmuo, paskutinis veiksmas. Po susijungimo mes pasukome link naujos tapatybės, mes vėl didžiuojamės, ir būtent čia yra tokių paminklų sostinėse rizika. Tačiau, kaip Jochenas ir minėjo, tai dar ne viskas, atmintis yra ateityje, ji ateityje. Rasa Antanavičiūtė: Norėčiau tęsti pokalbį apie paminklo gyvenimą. Prieš dvi dienas naiviai jūsų klausiau, ar ateis tokia diena, kai Vokietija galės pasakyti – viskas, su šiuo paveldu baigta, mes pakankamai įamžinom. Atsakymas, be abejo, buvo „ne“, bet statant paminklą juk siekiama užbaigti įamžinimą ir siūlyti susitaikymą. Todėl man kyla klausimas: kaip ilgai gyvena paminklas? Kada jis pradeda ir kada baigia gyventi? Ar pastatytas jis gimsta, ar miršta? Sakėte, kad labai dažnai atidengdami paminklą uždarome karstą. Tai kaip suteikti paminklui gyvenimą po atidengimo? Jochenas Gerzas: Čia panašiai kaip su obuoliais. Yra obuolių sezonas, tuo metu jie prinoksta, tada obuolius valgai, o paskui ateina kitas pavasaris, dairaisi bičių, nes be jų obuoliai nelabai turi šansų, ir paskui obuoliai vėl pasirodo. Manau, kad atmintis yra neatsiejama nuo laiko ir kad visuomenė, kuri sugeba pažvelgti į save, tikrai yra geresnė visuomenė. Galvojant apie tai, kada bus pabaiga, aš neabejoju, kad Vokietijoje gali būti pabaiga, bet už Vokietijos ribų tai niekada nesibaigs, nes visi žino – ne Mersedesas, o Holokaustas... Jamesas E. Youngas: Manau, kad iš dalies atsakyti galima pasitikslinant, kaip mes suprantame, kas yra paminklas. Jei mūsų tikslas yra padaryti jį atvirą, turime įtraukti ir 172

Ginčytina atmintis / Ginčytinos erdvės

Jochenas Gerzas: Per atstumą žmonės daug atlaidesni. Hamburgo Harburgo paminklas buvo labai kontroversiškai sutiktas Hamburge, susilaukė teigiamos reakcijos Frankfurte, Paryžiuje jį gyrė, o Niujorke tiesiog žavėjosi.

So, in a way, you are a specialist of the subject. I think, WHY? was the question to be answered not by God, but by people; I don’t ask gods. It was meant to make people take over the uncomfortable burden of responsibility. […] Manca Bajec: I have a question that follows up with the process of creation of these works. Do you feel that a significant amount of time has to pass between the events of such an atrocity and the time when people are able to find a way of commemoration? James E. Young: I don't think there is a prescriptive answer. In other words, we can't say that always there must be five years or ten years. Some communities, like Oklahoma, where a neo-nazi fanatic killed 162 people, need to create a memorial immediately. The community of survivors and the families just had to do it, I think, not in order to remember, but to put the cap on the experience that was haunting them and to go on with their lives. New York needed to begin rebuilding immediately and, in that process, they remembered. There was a ten-year period between the attacks and the dedication of the memorial, which seems like a decent interval, but that was the time it took, without a prescription. In the case of German remembrance it took maybe two generations before Germans could remember nationally the national crime against the Jews. Horst Hoheisel: I can add something, because not only time matters, place also does. For example, the first monuments commemorating the victims of the Holocaust in Germany were erected in the cemeteries. Then, after 10–15 years they came out of the cemeteries into parks, far away from the city. In the 60s it was impossible to do politics with monuments. In the 80s, when Germany experienced the boom of monuments, they moved more and more into the cities. The residents of Kassel were against Aschrott Fountain, because it was not outside, in a park (there were proposals to move it there), but in the City Hall square, in the centre of the city. The Holocaust memorial in Berlin arrived to the centre, next to the Brandenburg Gate, and that was a risk. Now, when it moved to the capital people can start thinking that we have completed our memory work, that this is the capstone, the last action. After the reunification, we turn towards a new identity, we are proud again, and this is the risk of such monuments in the capitals. However, as you said, Jochen, it is not over, memory is in the future, it is the future. Jochen Gerz: People from the distance are quite forgiving. The HamburgHarburg monument was very controversial in Hamburg, it got good applause in Frankfurt, in Paris it was acclaimed, and in New York it was really great.

Rasa Antanavičūtė: I would like to continue talking about the life of a monument. Two days ago I was naively asking you whether there would be a day when Germany could say it is over, we have finished with this heritage, we have commemorated enough. The answer was, of course, no, but the act of monument building has an intention to finish with Contested Memory / Contested Spaces

173

diskusijas, po kurių jis atsiranda. Turėtume taip pat įtraukti ir nepastatytus paminklus, man visada to norisi. Paminklas Rugsėjo 11-ajai Niujorke galėtų apimti ir 5200 neįgyvendintų projektų, kad šimtai tūkstančių valandų, praleistų dirbant prie šio atminimo, taptų jo dalimi, paminklo gyvenimo dalimi. Reikia įtraukti ir atidengimą, ir žmonių reakciją laikui bėgant, žinant, kad ta reakcija keisis. Daugybė žmonių jį aplankys vienais metais, gal mažiau kitais, bet jei kas nors vėl įvyks, tada jie vėl ateis. Kaip sako psichiatrai, per vieną praradimą mes prisimename visus savo praradimus. Visada. Taip veikia mūsų atmintis. Mąstant apie tolesnę ateitį, intuityviai norisi atsakyti – ne, tai niekada nesibaigia. Nors aš sutinku, kad paminklo tikslas yra užbrėžti galutinį brūkšnį. Kai manęs pirmą kartą paklausė apie Denkmal [Paminklo nužudytiems Europos žydams Berlyne] procesą, aš atsakiau žmonėms iš Bundestago, kad, mano manymu, jie niekada neturėtų užbaigti šio memorialo, procesas turėtų tęstis. Užuot suradę galutinį sprendimą Holokausto memorialo Vokietijoje problemai, artimiausius tūkstantį metų jie turėtų praleisti diskutuodami ir rengdami konkursus, ir niekada jos neišspręsti. Aš manau būtent taip. Horstas Hoheiselis: Praktinis pavyzdys būtų mūsų Paminklas pilkiesiems autobusams. Tai keliaujantis paminklas, atviras, neturintis pabaigos. Jis jau nukeliavo keletą tūkstančių kilometrų, bet jei niekas nebenorės, kad jis judėtų toliau, vadinasi, ir atmintis sustos. Taip pat ir su Aschrotto fontanu, obeliską galima iškelti kranu – jis nėra pritvirtintas – ir vėl pastatyti stačiai. Žmonės visada manęs klausia, kada tai galėtų įvykti. Aš atsakau, kad tai neįvyks tol, kol Vokietijoje bus bent vienas neonacis. Jamesas E. Youngas: Jochenas kartą palygino pradingstantį paminklą [Paminklą prieš fašizmą Hamburgo Harburge] su barometru. Jis siūlė, kad galbūt kylant ksenofobijai paminklas turėtų iškilti, o jai nuslūgus vėl nusileisti. Jochenas Gerzas: Manau, kad užmarštis irgi yra atminties dalis. Turime žinoti, ką reiškia pamiršti. Pamiršti ne visada blogai, tai netgi būtina atminimo sąlyga. Atmintis kyla iš kitos būsenos – iš negalvojimo apie tai. Mes nesame vienpusiai, mums reikia ir įkvėpti, ir iškvėpti. Neturėtume bijoti neprisiminti. Manau, kad būtent maži, o ne dideli dalykai daro visuomenę atsparesnę, kūrybiškesnę. Svarbu žinoti, kad mums nereikia žiūrovų. Pavojingiausias dalykas nacistiniu laikotarpiu buvo tai, kad daugybė žmonių tiesiog žiūrėjo. Tai liečia visus, ir nebūtinai tik dėl Holokausto. Klausimas iš salės: Norėčiau pratęsti temą, kurią aptarinėjome šį rytą – paminklų ir žmonių tarpusavio santykį. 174

Ginčytina atmintis / Ginčytinos erdvės

Jamesas E. Youngas: Prieš sutikdami būti komisijoje iškėlėme sąlygą, kad mūsų sprendimas nebus užginčytas, kad mes galėsime nuspręsti neišrinkti nė vieno projekto, jei nerasime nieko verto, ir kad nebūsime verčiami priimti sprendimą, paremtą gynybine pozicija. Politikams buvo labai sunku tai pažadėti, nes jiems reikia rezultato, bet galiausiai jie sutiko su mūsų reikalavimais.

commemoration and to suggest reconciliation. In relation to that my question is: how long does a memorial live? When does it start and when does it stop living? Does it start its life or does it die with the opening? As you said, very often dedication of a memorial means closing of the coffin. How to make it live after the unveiling? Jochen Gerz: It is a little bit as if you would ask about apples. You have apples at a certain moment, it is the apple season, and then you eat the apples, and then next spring comes, you look for bees, because otherwise apples do not have a lot of good chances, and then apples come again. I think, that memory is a time-bound thing, and that a society that is able to face itself is definitely a better society. Thinking about when is it over, I am absolutely sure that it can be over in Germany, but it will never be over outside of Germany, because everybody knows – it is not Mercedes, it is the Holocaust… James E. Young: I think part of the answer is readjusting our notion of what constitutes the memorial. If our aim is to open it up, we have to include the debates that bring it into being. We should also include the unbuilt memorials, which I want to do all the time. The New York 9/11 memorial should include 5,200 designs that were not built in order to include the hundreds of thousands of human hours spent working on this memory. That needs to be included into the life of the memorial. The dedication needs to be included, and also the reception over time, knowing that that reception is going to change. Many people will come one year, and not so much the next year, and there will be another event, and then they come back again. As psychiatrists like to tell us, in one loss we remember all of our losses. Always. This is the way our memory works.

James E. Young: That was one of the conditions we had, before we agreed to serve on this jury: “You have to promise us, that you will not overrule anything we choose and you have to promise us, that we can choose to use nothing if we can't find anything; and that we can't choose out of a defensive posture that will force us to make a bad decision.” This was very difficult for politicians to accept, as they wanted to get it done, but they did agree to our demand.

Thinking of it in a longue durée the automatic answer has to be no, it is never finished. Even though, I agree, the memorial intention is to draw that bottom line underneath it. When first asked about the Denkmal process I answered people in the Bundestag that I don't think they should ever finish with the memorial, they should keep it going. Rather than finding the final solution to the German Holocaust memorial problem, they should spend the next thousand years discussing and making competitions and never solve it. That was truly how I felt. Horst Hoheisel: A practical example would be our Monument of the Grey Buses. It is a monument on the move, with an open end. It has already made more than several thousand kilometres, but if nobody wants it to move any more, then the memory is stopped too. The same with the Aschrott Fountain – you can take the obelisk out with a crane, it is not fixed, and put it up again. People always Contested Memory / Contested Spaces

175

Klausimas buvo, ar paminklas gali kalbėti kiekvienam. Ir Jochenas, ir Horstas su Andreasu kuria projektus, kuriuose tarsi būtinas žiūrovų dalyvavimas. Šiame kontekste norėčiau paklausti: koks jūsų santykis su žmonėmis nuo pat pradžių, kai pradedate kurti paminklą? Taip pat įdomu, kad žiūrėdami į jūsų paminklus mes neklausiame, ar jie abstraktūs, ar realistiniai, gero ar blogo skonio. Jie yra apie kitką – apie santykį su publika. Jamesas E. Youngas: Vienu metu bandžiau sakyti, kad norint suprasti, kaip veikia paminklai ir memorialai, mums reikia socialinės estetikos. Mes jau nebeskirstome meno į aukštąjį ir žemąjį. Mums reikėtų domėtis, kaip jie veikia, ar veikia, prie kokių išvadų mus veda. Labai sunku numatyti, kaip žmonės reaguos į paminklą, ką prie jo veiks. Ar statome juos kuo didesnei, pačiai plačiausiai auditorijai? Toks požiūris šiek tiek paralyžiuoja... Papasakosiu istoriją, susijusią su Rugsėjo 11-osios memorialu. Ja baigiu savo knygos „Atminties etapai“ skyrių. Nuėjau ten [prie memorialo] prieš baigdamas rašyti tą skyrių, norėdamas praleisti ten dar vieną dieną, pasėdėti prie tų tvenkinių, pasiklausyti žmonių kalbų, lyg atlikdamas neformalią apklausą, stebėti, ką žmonės ten veikia, kaip gyvena toje erdvėje, kaip reaguoja į ją, ką fotografuoja, kaip selfinasi. Girdėjau labai mažai niujorkiečių balsų, daugiausia balsus iš kitų šalių arba iš kitų Amerikos vietų. Žinau, kad niujorkiečiai nedažnai lanko šį memorialą. Čia kasmet apsilanko apie 6–7 milijonus žmonių, bet ne iš Niujorko. Tą dieną buvau susitaręs eiti vakarienės su Julianu ir Karen, dviem senais draugais, kurie jau trisdešimt metų gyvena vos už kelių šimtų metrų nuo memorialo. Paskambinau jiems ir pasiūliau susitikti prie memorialo, bet jie nenorėjo, pakvietė užeiti pas save. Ruošiantis vakarienei nusistebėjau, kad per tiek metų jie niekad neužsiminė, ką mano apie šį paminklą, paklausiau, ar jis jiems patinka. Jie susižvalgė ir atsakė: „Fotografijose atrodo nuostabiai!“ – „Tai jūs net nesat ten buvę? Juk gyvenat už kelių šimtų metrų!“ Jie atsakė, kad tiesiog niekada nepasitaikė proga – išlipa iš penktojo traukinio ir niekad neina pro tą vietą. O galiausiai pasakė, kad paminklas iš tikrųjų yra ne jiems. Tada Julianas apkabino mane per pečius ir tarė: „Bet jei sukurtum vietą, kur galėtume nueiti užmiršti, tikrai eitume ten.“ Taip ir užbaigiau savo skyrių apie Rugsėjo 11-osios memorialą. Klausimas iš salės: Kaip paaiškintumėt, kad tik maža dalis niujorkiečių ten apsilanko? Man irgi labai keista. Kaip turistas lankiau bokštus dvynius, bet dabar, kai gyvenu Niujorke, irgi niekad nesu ten nuėjęs... Jamesas E. Youngas: Juliano istorija sudėtingesnė. Jis buvo ten tą dieną. Tuo metu, kai griuvo pirmasis pastatas, jis ėjo namo. Pastatas griuvo tiesiai jam prieš akis. Jis 176

Ginčytina atmintis / Ginčytinos erdvės

Horstas Hoheiselis: Su visais tais konkursais ir atrankos komisijomis yra viena didelė bėda. Dalyvauja politikai, meno istorikai, susikerta įvairiausi interesai, ir galiausiai laimi kompromisas, bet mene juk negali būti kompromisų. Ir dėl to paminkliniai kūriniai būna labai vidutiniški. Arūnas Gelūnas: Mes [Lietuvoje] dar nesame prisijaukinę urbanistinės erdvės, kuri yra par exellance socialinė erdvė paminklams, įkultūrinimui, dialogui.

ask me when could this happen? I tell them, that this can’t happen before the last neo-Nazi is stopped in Germany. James E. Young: Jochen once compared the sinking monument [Monument Against Fascism in HamburgHarburg] to a barometer. He suggested that perhaps with the rise of xenophobia the memorial should come up and when the xenophobia sinks, it would go back down. Jochen Gerz: I think that forgetting is part of memory too. We should know what it means to forget. It is not always bad, it is necessary. It is a precondition for memorising. Memory comes out of another state and that is not to have thought about it. We are two sided, we need to breathe in and we need to breathe out. We should not be afraid of not remembering. I think these are small things, not big things that make a society more resilient, more creative. The most important thing we should be aware of is that we don't need spectators. The most dangerous thing in the Nazi era was that so many people were just looking. That concerns everybody, and it doesn’t always have to be the Holocaust. Question from the audience: I would like to continue with the issue we were discussing in the morning – the relationship between monuments and people. The question was whether a monument can speak to everybody? Both Jochen and Horst & Andreas are creating kind of participatory projects. Participation is necessary in their monuments. In this context I would like to ask: how do you relate to people at the very beginning, when you start working with a monument? Another interesting thing is that looking at your monuments we do not ask such questions as whether they are abstract or realistic, whether it is good or bad taste. They are about something else, about relation to the public. Horst Hoheisel: There is one huge problem with all these competitions and all these juries. You have politicians, you have art historians, you have all kinds of interests there and in the end the result is a compromise. A compromise wins, but art doesn't know compromises. That is the reason why there is a lot of mediocrity in all these monumental works. Arūnas Gelūnas: We [in Lithuania] haven’t yet tamed urban space – which is the best space for monuments and dialogue.

James E. Young: I tried to suggest at one point that we needed a social aesthetics in order to understand how monuments and memorials work. We are past the point of gate keeping and determining high and low art. We ought to see how they work, whether they work, to what conclusions they lead us. Anticipating what people will do around these monuments is very difficult. Do we build them for the greatest possible, widest possible audience? It gets a little paralysing to think in those terms… I will tell you a story coming out of 9/11 memorial, and this is how I end my chapter about this memorial in The Stages of Memory. I went there [to the memorial] just before finishing writing that chapter to spend one more day just sitting there by the pools, listening to people talk, taking an informal survey, seeing what people were doing there, how Contested Memory / Contested Spaces

177

buvo vienas iš tų, kurie bėgo nuo dulkių debesies ir nėrė į pasitaikiusį tarpdurį, o debesis praūžė pro šalį. Kai viskas baigėsi, jis grįžo į savo butą, kuris irgi buvo pilnas toksiškų dulkių. Maždaug po septynerių metų susirgo plaučių vėžiu – gydytojų nuomone, būtent dėl to. Todėl jis tikrai nepamirš. Negali pamiršti. Prisimena kiekvieną dieną, galbūt net kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Niujorkiečiams tai buvo toks stiprus išgyvenimas, kad jiems nereikia priminti. Niujorkiečiai mano, kad reikia priminti tiems, kurie ten nebuvo, kurie patys to neišgyveno. Atvyksta piligrimų iš Oklahomos, Kalifornijos, Nevados, iš toli. Niujorkiečiai čia nesilankys. Tik žuvusiųjų artimieji ateis. Čia jų teritorija, jų vieta, čia jie tarp suprantančiųjų, čia jie gali drauge prisiminti ir būti paguosti. Jie nusipelno paguodos. Nesakau, kad jie visi ten lankosi, bet daugelis iš jų – taip. Ypač per metines, kai skaitomi žuvusiųjų vardai.

Klausimas iš salės: Ar tai reiškia, kad jei pats patyrei tą sukrėtimą, tau nereikia paminklo ar atminimo vietos? Paminklas yra tavyje? Jamesas E. Youngas: Tam tikra prasme taip. Mes prisimenam netektį ir tas patirtis. Išgyvenusieji paprastai negrįžta į nelaimės vietą, bet kartais nori parodyti ją vaikams. Išgyvenusieji, kuriuos aš pažįstu, sako: „Kartą jau ten buvau, nenoriu sugrįžti.“ Jochenas Gerzas: Tai susiję su įvykio vieta. Ji visada yra dviprasmiška. Tai, kas nutolę, ten atrodo arti, o tai, kas arti, nutolsta. Tarsi norėtum perteikti netektį, bet jauti, kad tai tiesiog neįmanoma. Jamesas E. Youngas: Horstai, koks tavo ryšys su žiūrovu? Ar kuri žiūrovui? 178

Ginčytina atmintis / Ginčytinos erdvės

Skaidra Trilupaitytė: Iš tiesų, kalbamės daug, žiniasklaida yra užtvindyta žinutėmis apie tai, kas vyksta, ir informacijos tarsi netrūksta, bet jaučiasi, kad yra keli laike ir erdvėje prasilenkiantys naratyvai, kai kalbama, bet neaišku, kas kalba su kuo. Linara Dovydaitytė: Man visiškai nepatinka klišinis posakis, kad šiuolaikinis menas yra tam, kad keltų diskusijas, laikau jį visiškai tuščiu. Bet yra situacijų, kuriose diskusija yra vertingiausias dalykas, pavyzdžiui, kai kalbame apie viešąsias, daugybei įvairiausių grupių priklausančias erdves, apie ko nors įamžinimą.

they lived in it, how they responded, what kinds of pictures they took, the selfies. I heard very few New York voices. I heard only voices from other countries and other parts of America. I know the memorial is not visited often by New Yorkers. Even though it receives between six and seven million visitors a year, but they are not New Yorkers. On this day I made a dinner date to meet with two friends – Julian and Karen – who live three blocks away from the memorial, and they have lived there for thirty years. I have known them for a long time, and so I called them from the memorial and suggested to meet there, but they asked me to come to them instead. As we were getting up to go to dinner I said, “You know, it strikes me, in all these years you have never mentioned whether you liked the memorial, what do you think of the memorial?” They looked at each other, and said, “Oh, the pictures are just wonderful!” “So, you've never been there? You live three blocks away!” They said they've never had an opportunity – they get off the number five train over there and never really cross that section. I am sure they did not mean it harshly. Finally they said that the memorial is not really for them. Then Julian put his arm around me and said, “But if you could design a place where we could go to forget, we'd go there.” That is how I ended that chapter on the 9/11 memorial. Question from the audience: How would you explain that only a small percent of New Yorkers go there? This has struck me as well. I went to the Twin Towers as a tourist, but now I live in New York and I have never been there either…

Skaidra Trilupaityte: We talk a lot. The media is flooded with messages about what is happening. It seems there is no lack of information. But it feels like there are several narratives that pass by each other in time and space as the conversation is happening, and it is not clear who is talking with whom. Linara Dovydaitytė: I certainly do not like the cliché that contemporary art is there to provoke discussions; I believe it to be totally hollow. But there are situations in which discussion is the most valuable thing, for example, when we talk about commemoration and about public spaces that belong to many different groups.

James E. Young: There is more to the story with Julian. He was there on the day, he was walking to his apartment when the first tower came down. He was right in front of it when it came down. He was one of those who ran in front of the dust cloud and then dove into the doorway and the cloud washed over him. He got up when it was over and went back to his apartment, which was also full of the toxic dust. He came down with lung cancer about seven years later, which the doctors attributed to this experience. So he is not forgetting it. He can't forget it. That is, he remembers it every single day or maybe every moment of his life. For New Yorkers it was so traumatic that they don't need to be reminded. The people who need to be reminded, New Yorkers believe, are the people who were not there, who did not live through it. They are the ones who seem to be reminded. There are pilgrims from Oklahoma, California, Nevada, from long ways away. Very few New Yorkers except for the victims' families will come. The victims' families will come. They are proprietary. For them this is their place, a place of reassuring company. They can remember together and can be consoled. They deserve a place of consolation. Which is not to say they all go there, but many do. Especially on the 9/11 anniversaries when they recite their loved one’s name. Contested Memory / Contested Spaces

179

Horstas Hoheiselis: Vėlgi – Pilkųjų autobusų paminklas. Mano teta, mamos pusseserė, buvo nužudyta dujų kameroje Hadamare T4 eutanazijos akcijos metu. Man to pakanka šiam paminklui sukurti. Bet galima žiūrėti ir kitaip. Nežinau, kiek reikia žmonių, kad paminklas veiktų. Pavyzdžiui, kiosko, esančio šalia nuskendusio Aschrotto fontano, savininkas man sako, kad dažnai mato ten stovint keletą žmonių, ir iš to, kaip vienas iš jų pakelia ranką, jam aišku, kad žmogus, žinantis šią istoriją, aiškina praeiviams ar turistams, kodėl čia toks keistas fontanas. Smalsesni nueina į kioską ir gauna bukletą su visa istorija anglų ir vokiečių kalbomis. Bet turi nueiti ir paprašyti. Nemanau, kad paminklai pasiekia daugumą žmonių. Jei jie paveikia bent keletą, man jau to pakanka. Dar vienas pavyzdys. Statėme Pilkąjį autobusą Štutgarte, ir žmogus iš ministerijos, kuris rūpinosi mūsų projektu, nuėjo pas savo tėvus pietų. Tėvai paklausė, ką veikė tą dieną. Jis atsakė, kad buvo Pilies aikštėje (Schloss Platz) su dviem menininkais, kurie statė ten pilką autobusą, skirtą eutanazijos aukoms. Staiga prie stalo visi nutilo. Ir tada tėvai jam pasakė, kad vienas jų šeimos narys irgi buvo taip nužudytas. Iki tol niekas šeimoje apie tai nekalbėjo ir jis apie tai nežinojo. Jei paminklas veikia būtent taip, man tai daug svarbiau už oficialius minėjimus.

180

Ginčytina atmintis / Ginčytinos erdvės

Question from the audience: Does it mean that if you are involved enough in the trauma itself then you do not need the physical place or the monument? The monument is in you? James E. Young: In some ways, yes. We remember loss and these experiences. It is unusual, for example, for survivors to go back to the places, but they do sometimes, just to bring their children. The survivors I know say, â€œI was there once, I don't need to go back, I donâ€™t want to go back.â€? Jochen Gerz: That has to do with the place where something like that happens. It is always a sort of ambiguous place. The faraway seems to be near, and the near seems to be faraway. It is as if you want to capture loss and you just have the feeling that it is inadequate, it is a failure. James E. Young: Horst, how do you relate to an audience? Do you build for an audience? Horst Hoheisel: Again, the Monument of the Grey Buses. My aunt, the cousin of my mother was murdered in the gas chamber at Hadamar by euthanasia T4 action. That is for me enough to do this work. But it works also in another way. I don't know how many people it needs that a monument would work for me. For example, the owner of the kiosk near the sunken Aschrott Fountain tells me that he often sees 2-3 persons standing there, then he sees this gesture [uplifted arm] and then he knows that somebody who knows the story explains why there is this strange fountain to passers by, to tourists. Curious people go to the kiosk and get a booklet with the whole story in English and German, but they have to go there and ask. I don't think that through monuments you reach the majority of people. If it works with some people it is for me already enough. Another example. We were installing the Grey Bus in Stuttgart, and a person from the ministry who took care of the project went home to his parents for lunch. His parents asked him what has he been doing that day? He told them he was on Schloss Platz with two artists who were installing a grey bus, which was for the victims of euthanasia. Suddenly it was very quiet at the lunch table. His parents told him that their family member was also murdered this way. Up until then this family had not talked about it. He did not know about it. When a memorial works this way, it is for me much more important than the regular memorial day ritual.

Contested Memory / Contested Spaces

181

Atsitraukimas Sophie Calle

8 dalys iš 12 dalių ciklo. 1996 Walter Kuna kolekcija

Siena Spalvota fotografija 23 x 32 ir knyga Leninas (Rusijos ambasada) Spalvota fotografija 100 x 75, tekstas ir knyga Biblioteka (Bebelplatz) Spalvota fotografija 60 x 80, tekstas ir knyga Naujoji sargyba Spalvota fotografija 100 x 75, tekstas ir knyga Lenino paminklas Spalvota fotografija 120 x 90, tekstas ir knyga Bareljefas ir vaikas Spalvota fotografija 87 x 112, tekstas ir knyga Kovotojų grupė Spalvota fotografija 75 x 100, tekstas ir knyga Memorialinė lenta dezertyrams Spalvota fotografija 80 x 60, tekstas ir knyga

182

Detachment Sophie Calle

8 pieces out of series of 12. 1996 Walter Kuna Collection

The Wall C-Print 23 x 32 and book Lenin (Russian Embassy) C-Print 100 x 75, text and book Library (Bebelplatz) C-Print 60 x 80, text and book New Guard House C-Print 100 x 75, text and book Lenin Memorial C-Print 120 x 90, text and book Relief and Child C-Print 87 x 112, text and book Combat Group Memorial C-Print 75 x 100, text and book Deserters Memorial Plaque C-Print 80 x 60, text and book

183

Daugelis buvusios Rytų Vokietijos simbolių Berlyne sunaikinti. Kai kur dar likę jų pėdsakai. Nufotografavau jų nebuvimą ir pasikalbėjau su praeiviais. Nebesančių paminklų vietą užpildžiau jų paliktais prisiminimais. (Sophie Calle) Sophie Calle ciklo „Atsitraukimas“ (1996) dalys susideda iš trijų elementų: buvusio paminklo Rytų Berlyne vietos fotografijos, žmonių prisiminimų apie tą paminklą ir archyvinės paties paminklo nuotraukos. Nors kalba apie konkrečias savojo miesto vietas, berlyniečių pasisakymai yra labai universalūs – jie galėtų būti ir mūsų. Prisiminimai čia ne tik užima buvusių paminklų vietą, bet ir pripildo ją asmenišku, dažnai prieštaringu turiniu. Tarp nebuvimo realybės ir praeities konkretumo tie prisiminimai gyvena nepriklausomą, kartais neįtikėtiną savo gyvenimą.

Sophie Calle (g. 1953 m. Paryžiuje) yra pasaulyje plačiai žinoma menininkė. Sophie Calle meninė praktika – tai nuolatinis tyrimas, regimai objektyvus, tačiau visuomet be galo asmeniškas, net vujaristinis. Pasitelkusi fotografijas, tekstą, glaustą poetišką pasakojimą, kartais ir asmeninius daiktus ji dokumentuoja, tiria, atskleidžia savo ir kitų žmonių gyvenimo detales. Jos darbai poetiški ir griežti, juokingi ir sausi, sentimentalūs ir žiaurūs, romantiški ir lakoniški, nuoširdūs ir manipuliatyvūs. Ji visada dalyvauja, bet ir visada atsiriboja. Savo kūryba ji trina ribas tarp asmeniško ir viešo, tarp tikrovės ir prasimanymo, tarp meno ir gyvenimo. Daugelyje savo projektų Sophie Calle imasi nebuvimo – mylimųjų, su kuriais išsiskyrė, paveikslų, kurie buvo pavogti iš muziejų, vaizdų, kurie nebebus pamatyti, ir paminklų, kurie buvo nuversti.

184

In Berlin, many symbols of the former East Germany have been erased. Some traces remain. I photographed their absence and spoke to passers-by. I replaced the missing monuments with the memories they left behind. (Sophie Calle) In Sophie Calle’s Detachment series (1996) each piece is constructed of three elements: a photograph of the place in East Berlin from which a monument has been removed, a textual record of people’s memory of the monument, and an archive photograph of the monument itself. The complex and poignant message of this work comes from the point where these three elements intersect. Perhaps the most important are the memories – they not only take the place of the monuments, they fill it with very personal, often opposing, meaning. Personal and particular to locations as they are, the comments of Berliners are also universal – they could be ours just as well. Between the reality of the absence and the concreteness of the past these memories live their own independent, sometimes improbable life. Sophie Calle (b. 1953, Paris) is a world-renowned conceptual artist. Her investigative artistic practice is at the same time poetic and strict, humorous and dry, sentimental and cruel, romantic and terse, honest and manipulative. She is always involved but always detached. Using image, text, narration and personal objects, her seemingly objective investigations of her own or someone else’s life are incredibly personal and often voyeuristic. She merges intimate and public, fact and fiction, art and life. In many of her projects she is dealing with absence – of loved ones who have left, paintings that have been stolen from museums, images that could no longer be seen, and monuments that have been removed.

185

186

Sophie Calle

187

LENINAS (RUSIJOS AMBASADA) Po ja yra Lenino biustas, maždaug pusantro metro aukščio, bronzinis. Jis žiūri į gatvę, nesijaudina. Nieko herojiško nėra jo išraiškoje, labai panašus į tikrą. Be rankų. Tik užuomina į marškinius ir paltą. Jau labai seniai jį mačiau. Dėžę ant jo uždėjo netrukus po „Pasikeitimo“. * Aš neprisimenu. Gal iš pradžių ten buvo Stalinas, kurį paskui pakeitė į Leniną. Jis tokio dydžio kaip ta dėžė. Neprisimenu nei gestų, nei galūnių, tik galvą ir smailą barzdą. Jo išraiška buvo šalta ir tuščia, kaip visų veidų tokiuose dideliuose paminkluose. Jis vaizduoja ne žmogų, o stereotipą, standartizuotą iki kraštutinumo, be jokios individualybės. Leniną ir šiaip sunku įsivaizduoti kaip žmogų. * Didinga išraiška, bet ne per daug didinga. Ramus, kilnus žvilgsnis. Visažinis. Jis išliks. Matau dėžę, bet žinau, kad jis yra po ja, ir galiu įsivaizduoti, kaip jis atrodo. Kaip senose fotografijose, toks labai rimtas ir išmintingas. * Jis atrodo kaip monstras. Kaip tokie personažai siaubo filmuose, kvadratinėmis galvomis klaidžiojantys po miestą, arba kaip konstruktyvistiniai Musolinio biustai. Dar įmanoma įžiūrėti kampuotą galvą ant kaklo. Sunku pasakyti, ar tai buvo brangi medžiaga, kaip marmuras, ar tiesiog nušiuręs gipsas. Kiekvieną žiemą jį uždengdavo, kad apsaugotų nuo erozijos, taip pat kad nekeltų politinės įtampos. Kažin, ar dėžė dabar tuščia, ar dar kažką slepia. * Po ja yra Leninas. Jis matydavosi tik pro Rusijos ambasados tvoros grotas, prieiti niekad negalėjai. Bronzinis. Veidu į šiaurę. Ant balto pjedestalo. Tik galva ir pečiai. Žiūrėjo tiesiai priešais save, mąsliu žvilgsniu, iš kurio jį ir pažįstam. Rimtas ir taurus. Aukščiau gėrio ir blogio. Neturėtume jo pamiršti. * Ten tiesiog Lenino biustas, užkamšytas žiemai. Jis – kaip ir visi Leninai – standartinis. Dailininkas atliko užsakymą, atrodo kaip fabrike pagamintas. Net ir dėžės viduje, garantuoju, neatsipalaidavęs. Lenino išraiška pasikeistų, jei sužinotų, kas vyksta dabar. * Jis su kepure. Atrodo susigėdęs. Toks truputį sutrikęs. Yra užuomina į drabužius – juokinga natūralistinė detalė. Iškaltas iš smiltainio, šviesiai pilkas. Leninas maždaug natūralaus dydžio. Turbūt būčiau padėjęs nuversti didįjį Leniną. Jis atrodė kaip tipiškas diktatorius, paradinis. Bet šitas, čia, toks beveik asmeninis. Man jo netrūksta, bet būtų geriau, jei jis čia būtų. Net ir dabar, jei einu pro šitą fasadą, pasuku galvą pažiūrėti, ar jis nesugrįžo. Jis priklauso Rusijos ambasadai. Buvo pastatytas šito pastato atidarymo proga, šeštojo dešimtmečio pradžioje, vienintelis dar likęs Berlyno Leninas. Naudojasi diplomatine neliečiamybe, taip sakant. Bet vieną dieną nuimsime dėžę, o jo nebėra. * Jis žvelgė tiesiai į priekį, į gatvę. Neprisimenu, ar buvo išlietas iš bronzos, ar iškaltas iš akmens. Gana nuobodus daiktas. Manau, kad jis tikrai dar ten, po ta dėže. Gal Jelcinas nebenorėjo žiūrėti į Leniną, tai prieš jam atvykstant skubiai uždengė. Kartais jį nuvalo. Tada vėl uždeda dėžę. Kažkas ten yra ir tuo pačiu nėra. Diplomatams reikia sudaryti vaizdą.

Sophie Calle. Leninas (Rusijos ambasada). Spalvota fotografija, 100 x 75, tekstas, knyga. Iš serijos Detachment / Atsitraukimas. 1996. Walter Kuna kolekcija 188

Sophie Calle

LENIN (RUSSIAN EMBASSY) There is a bust of Lenin under it, about one meter fifty tall, made of bronze. He is looking across the street, unconcerned. Nothing heroic in his expression, a perfectly natural likeness. No hands. A hint of shirt and coat. It’s been a long time since I saw him. The box was put over him soon after the “Change” * I don’t remember. Maybe in the beginning it was a Stalin, who was then replaced by Lenin. He’s as big as the box. I don’t recall the gesture, nor the limbs, just the head and the pointed beard. His expression was cold and vacant, like all the faces on these big monuments. It doesn’t represent a human being but a stereotype, standardized to the extreme, lacking individuality. It’s hard to imagine Lenin as a person anyhow * A majestic expression, but not too majestic. A calm, sublime look. Omniscient. He will remain. I see the box but I know he’s under it, and I can imagine how he looks. Like in old photographs, somehow very serious and wise * He looks like a monster. Like certain figures in horror movies with squarish heads roaming the city or like constructivist busts of Mussolini. One can still make out a block-shaped head on top of a neck. You couldn’t tell if it was a fine material, such as marble, or just weathered plaster. Every winter he was covered in order to prevent erosion and also to avoid political tensions. I wonder if the box is empty, or if it’s still hiding something * Lenin is under it. You could only see him through the bars of the Soviet embassy, without ever being able to approach. Made of bronze. Facing north. Resting on a white pedestal. Only head and shoulders. He looked straight ahead with the pensive expression we know of him. Serious and sublime. Beyond good and evil. We shouldn’t forget him. * It’s simply a bust of Lenin, wrapped up for the winter. He is – like all Lenins – standardized. The artist executed the work as commissioned and it looks as if it came from a factory. Even inside the box, I’m sure he hasn’t eased up. Lenin’s facial expression would change were he aware of what’s happening now. * He is wearing a cap. He seems embarrassed. At any rate, he looks a bit bewildered. There is a hint of clothing, quite a ridiculous naturalistic touch. Made of sandstone, light gray. Lenin is about life-sized. I would probably have lent a hand to get the big Lenin out of the way. He was typically dictatorial, ostentatious. But this one, here, has an almost private feel. I didn’t miss him, but I’d like it better if he were here. Still now, whenever I pass by this façade, I turn my head to see if he has come back. He belongs to the Russian embassy. Erected on the occasion of the building’s dedication, in the early fifties, he is the only Berlin-Lenin that still exists. He enjoys diplomatic immunity, so to speak. But one of these days, we’ll take off the cover and he’ll be gone * He looked straight ahead, facing the street. I don’t recall if he was made of bronze or carved in stone. A pretty boring thing. I’m sure he’s still there, under this box. Maybe Yeltsin didn’t want to look at Lenin anymore, so before his visit they hurriedly covered him up. Sometimes they give him a thorough cleaning. Then the box is put back on. Something is there and at the same time it’s not. It’s part of a diplomatic mentality to keep up appearances.

Sophie Calle. Lenin (Russian Embassy). C-Print, 100 x 75, text and book. From the Detachment series, 1996. Courtesy Walter Kuna Collection Sophie Calle

189

190

Sophie Calle

191

LENINO PAMINKLAS Aš buvau vaikas, kai jį atidengė, turbūt apie 1970–1971 metus. Nuėmė uždangalą ir staiga štai – stovi Leninas. Dvigubai aukštesnis už gatvės lempas. Tai buvo absurdiškas heroizmo ir popso mišinys. Galva buvo šiek tiek pakelta ir žvelgė į tolį, „už“, taip sakant. * Ten buvo Lenino skulptūra, iškalta iš raudono ukrainietiško granito, 19 metrų aukščio, ant marmurinio pjedestalo. Jis buvo su kaklaraiščiu ir ilgu paltu, laikėsi sau už atlapo; pavyzdinis sovietinio revoliucinio meno egzempliorius. Kitoje gatvės pusėje buvo parduotuvėlė, kur mano tėvas pirkdavo dideles dėžes ledo, atrodė, kad Leninas žiūri į tą parduotuvę, tiksliau, virš jos. Jo veidas neturėjo jokios ypatingos išraiškos, nei šypsenos, nieko. Jis atrodė kaip antžmogis. Tik daug vėliau sužinojau, kad Leninas buvo labai žemo ūgio. * Sakyčiau, buvo gal dvidešimties metrų aukščio: Leninas visu ūgiu, žmogaus dydžio, iškaltas iš Sibiro akmens. Viena vertus, jis darė gero dėdulės įspūdį – nebaisus, malonus. Tačiau niekad nesupratau, kodėl jis atrodė toks šaltas. Visada jaučiausi taip, tarsi jis mane bartų. * Atmosfera buvo lygiai tokia pati, kokią skleidė visi komunistų pastatyti paminklai. Veidas – bauginantis. Ypač kai apšviesdavo vakare. Nykuma. * Jis buvo pavaizduotas kaip draugiškas žmogus. Mes užaugome su Leninu; mums jis visai neatrodė įžeidžiantis. Nors ir didelis, jis niekuo negąsdino. Buvo toks susimąstęs, rimta ir išmintinga veido išraiška. Jis tobulai tiko aikštės architektūrai. Estetine prasme jis niekada neveikė manęs neigiamai. * Gražus? Ne, jis nebuvo gražus. Tie paminklai visi buvo baisoki; taip jau yra. Mes gyvenome virš jo. Vienuoliktame aukšte. Taigi aš buvau pripratusi prie jo tik iš užpakalio. Kai pažiūrėdavau iš savo balkono, jis visada užstodavo vaizdą. Bet aš pripratau ir turėjau su juo gyventi, taip sakant. Jis atrodė kaip bet kuris kitas žmogus, trokštantis valdžios. Despotiškas. O čia jau visų stambių politikos šulų problema. * Jis atrodė tarsi koks Jėzus, iškaltas iš akmens. Žiūrėjo tiesiai priešais save, link televizijos bokšto, man rodos. * Jis žvelgė į pietus, link sankryžos. Jo antakiai buvo tokie baisiai vešlūs. Akys atmerktos. Neprisimenu jų išraiškos. Nes buvo labai jau aukštas. Mažiausiai penkiolikos metrų aukščio. Dar įspūdingesnė už patį Leniną buvo vėliava – iškalta iš akmens, užsibaigianti smaigaliu. Jis stovėjo prieš ją, dešinė ranka ant krūtinės, kairė nuleista žemyn, sugniaužta į kumštį. * Didingas. Dvidešimt devynių metrų aukščio! Ir dar, be to, iš marmuro. Aplink jį augo du šimtai rožių. Net ir jas išpjovė... Išleido pusę milijono mūsų mokesčių mokėtojų pinigų, o dabar pasižiūrėkit į šitą šiukšlyną. Visiška betvarkė. Jis visada čia stovėjo. Niekam blogo nedarė. Ne jo kaltė. * Visos bėdos prasidėjo nuo jo. Galų gale, Leninas juk užsienietis. Jei tai būtų Marxas, dar galima būtų pagalvoti. O kodėl Rusijos pilietis gavo tokį didelį paminklą? * Vis dar matau jo žvilgsnį, nukreiptą į horizontą. Dešinė ranka ištiesta, įtempta. Ir vis dėlto jis visai neatrodė statiškas. Ne taip kaip Marxas ir Engelsas priešais Forumą. Jie vis dar ten, bet nelabai įtikina. Smulkios žuvelės. O štai Leninas aikštėje buvo gyvas. Jis buvo nugalėtojas, didžiulis, spindulingas, Leninas, pasitinkantis ateitį. * Neprisimenu tiksliai, kaip jis atrodė, bet tas bičas vis dar čia gyvena. Toks jausmas, lyg tavo namai būtų perstatyti. Bėda ta, kad sprendimus, kurie pakeičia visą miesto vaizdą ir atmosferą, daro žmonės, kurie anksčiau čia negyveno. Čia viskas dėl to, kad vesiai (buvusios Vakarų Vokietijos gyventojai) nenori nieko mums palikti. * Ne viskas išėjo taip, kaip atrodė žiūrint iš rytų, bet jaučiame didelę satisfakciją, kad jis čia nebestovi. Visada maniau, kad su Berlynu jis neturi nieko bendra. Nesupratau, ką jis turėjo reikšti, šitas gigantiškas, ekstravagantiškas Lenino paminklas. Niekad nemaniau, kad jį reikėjo statyti į tokią svarbią padėtį. * Manau, kad čia jo vieta, jis – šio rajono architektūrinio sprendimo dalis. Jis buvo labai ryškus akcentas, centrinė figūra. Viskas buvo pritaikyta jam. Transporto srautas buvo nukreiptas taip, kad kur bevažiuotum, visada turėtum aplenkti jį pusračiu. Neprisimenu, ar Leninas buvo pastatytas vėliau nei namai aplink jį, ar atvirkščiai. Aikštė su banguojančiais S formos namais ir paminklas buvo vienas ansamblis. Dabar aikštė nebe ta. Bandė pakeisti jos veidą, pridėdami čia akmenų, duodami neutralesnį pavadinimą – Tautų aikštė, – bet sukurta ji buvo Leninui, ir tie akmenys tikrai jo nepakeis. * Kad ir kada važiuočiau pro čia, visuomet jaučiu tuštumą. Buvau dar vaikas, kai jį pastatė. Matydavau jį iš dvidešimt pirmojo aukšto. Kai leisdavomės žemyn, sakydavom „einam pas Leniną“. Iš viršaus jis atrodė žmogiškesnis, ne toks kritiškas kaip iš apačios. Prie jo kojų jauteisi sugniuždytas. 1991 m. ėmė jį ir pašalino. Nugriovė ir užkasė. Guli sunumeruotais gabalais trisdešimt kilometrų už Berlyno, buvusioje šaudykloje. Žiūrėjau per televiziją, kaip jį ardė. Supratau, kad buvo sudėtas iš 15 akmeninių blokų, kiekvienas nuo dviejų iki keturių tonų svorio. Ilgai vargo jį ardydami. Užtruko apie tris savaites; rodos, buvo kažkokių logistinių problemų. Jis savaip priešinosi. * Pagaliau jis pradingo, tas milžiniškas akmens luitas. Pirmiausia nuėmė galvą. Man tai suteikė didelį malonumą. Net parašiau apie tai eilėraštį, pavadintą „Laimė“. Dabar guli 192

Sophie Calle

LENIN MEMORIAL I was a little boy when it was unveiled, it must have been around 1970–71. They took the cover off and all of a sudden there it was: there stood Lenin. Twice as tall as the streetlamps. It was a ridiculous mixture of the heroic and the popular. The head was facing upwards slightly and was looking into the distance, into the beyond, so to speak * It was a statue of Lenin, made of red Ukrainian granite, 19 meters tall on a marble pedestal. He wore a tie and a long coat, was gripping his lapel; he epitomized Soviet revolutionary art. There was a small department store on the other side of the street where my father used to buy big boxes of ice and Lenin seemed to look towards that store, over the top of it actually. He didn't have any distinct facial expression, neither a smile nor anything else. He appeared to be superhuman. Much later, I found out that Lenin was a very small man * I would say he measured about 20 meters: a full, life-sized Lenin, made of Siberian rock. On the one hand, he gave the impression of a kindly uncle, not threatening, obliging. And yet I have never understood why he seemed so distant. I always felt as if he was scolding me * The atmosphere was exactly like that surrounding all monuments made by communists. The face was terrifying. Especially floodlit at night. Grim * He was rendered as a friendly person. We grew up with Lenin; he didn’t seem offensive to us at all. Despite his size, there was nothing scary about him. He had this brooding quality, this solemn and wise look on his face. He was in perfect harmony with the architectural layout of the square. In aesthetic terms, he never affected me negatively * Beautiful? No, he wasn't beautiful. These monuments were all quite bad; that's more or less the nature of things. We lived above him. On the 11th floor. So I used to him only from behind. Whenever I looked out from my balcony, he was in the way. But I had gotten used to him and had to live with him, so to speak. He looked like any other person who is vying for power. Domineering. And that's the problem with all big shots in politics * He seemed like a kind of Jesus carved in stone. He was looking straight ahead, towards the TV tower, I believe * He was looking south, across the intersection. He had these really bushy eyebrows. The eyes were open. I don't recall their expression. Because he was, after all, very tall. At least 15 meters high. Even more striking than Lenin himself was the flag, carved in stone, running upwards to a point. He stood in front of it with his right hand on his chest and his left arm extended downward, clenching his fist * Majestic. 29 meters tall! And made of marble on top of that. Around him were two hundred roses. They even took those away... It cost a half million of our taxpayers' money, and now look at this rubbish. It's a dirty mess. He's always been standing there. He didn't harm anyone. It wasn't his fault * All the misery began with him. After all, Lenin is a foreigner. If it were Marx, one would think twice, you know. Why did a Russian citizen get to have such a big monument? * I still see his gaze towards the horizon, his right arm outstretched, rigid, and yet he wasn't static at all. Unlike Marx and Engels in front of the forum. They are still there but they are very deceiving, just small fry. Whereas Lenin on the plaza was alive. He was a conqueror, immense, radiant, Lenin facing the future * I don't remember exactly what he looked like but that guy still lives here. The whole situation makes you feel like your home is being remodeled. The problem is that decisions which affect the entire design and climate of the city are made by people who have not previously lived here. It's really about the Wessis (citizens of the former West Germany) not wanting to leave anything for us * Not everything has turned out to be the way the West appeared from the East, but there is a great sense of satisfaction that he's no longer standing here. I always thought that he had no connection to Berlin. I had no idea what it was supposed to mean, this gigantic, extravagant Lenin memorial. I never thought he needed to be put in such a dominant position * I think he belongs here, as part of the architectural design of this area. He was a very prominent feature taking center stage. Everything was made to his measure. The traffic was directed in such a way as to force you in a semicircle around him, no matter which direction you were going. I don't remember whether Lenin was built after the buildings around him or vice versa. The square with its S-Houses, shaped like waves, and the monument were an ensemble. Now the square isn't right anymore. They tried to give it a new face by putting down stones, and a more neutral name – Square Of The Nations – but it was designed for Lenin, and these rocks can hardly replace him * Whenever I happen to pass by there, I notice the hole. I was still a child when he was built. I could see him from the 21st floor. When we went downstairs, we said: "We're on our way to see Lenin.” From indoors he had a more human look, less critical than from Sophie Calle

193

duobėje Kiopeniko miške, užpiltas smėliu. Niekas gerai nežino, kam jis priklauso. Tikrai ne mums. * Jį nuėmė 1990 m., iškart po Pasikeitimo. Gabalais. Buvo supjaustytas su vokišku tikslumu. Pirmiausia nupjovė galvą. Kur nors, kada nors jis gali būti atstatytas. Reikėjo paskandinti jį Miugelio ežere, kad skradžiai prasmegtų. * Aš būčiau palikęs viską, kaip yra; Leninas vis dar yra lojalaus politiko pavyzdys. Nenorėčiau tokio išsižadėti. Dabar aikštė atrodo dar niūresnė ir labiau apgailėtina negu tada, kai Leninas ten buvo. Kai užsimerkiu, matau jį, tiesiai ten, kur dabar fontanas. Rausvai rudas, tokia pati veido išraiška, kaip ir visų Lenino biustų: nuožmus žvilgsnis, įsmeigtas pirmyn. Kur tik Vokietijoje yra laisva vieta, joje arba įrengiamas fontanas, arba pastatomas nykštukas. Bent jau tiek, kad neprivertė jo kęsti aukščiausio įžeidimo – būti pakeistam nykštuku. Kartais jį prisimenu. Helga, štai tos kavinės savininkė, vis dar turi miniatiūrinį Leniną, visai tokį kaip šis. Pasakysiu taip: aš niekad neturėjau su juo vadinamojo asmeninio santykio. Jis manęs niekada nedomino, niekada nesukau iš kelio jo aplankyti. Net jo nuotraukos neturiu.

Sophie Calle. Lenino paminklas. Spalvota fotografija, 120 x 90, tekstas, knyga. Iš serijos Detachment / Atsitraukimas. 1996. Walter Kuna kolekcija 194

Sophie Calle

down below at his feet, where one felt crushed. They got rid of him just like that in 1991. Razed and buried. He reposes in numbered pieces 30 km from Berlin on a former shooting range. I watched the dismantling on TV. I realized that he consisted of 15 blocks of stone, two to four tons each. They had a lot of trouble dismantling him. It took about three weeks; there seemed to be logistical problems. He was resisting, in his own way * At last, it disappeared, that big slab of stone. The head was taken off first. That gave me great satisfaction. I even made a poem about it called "Happiness." Now he's lying in a hole in the Köpenick forest, covered with sand. Nobody knows for sure who owns him. Not us, at any rate * He went in 1990, right after the Change. Piece by piece. He was dissected with German precision. First of all, he was beheaded. Somewhere, sometime, he might be re-erected. They should sink him into Mügelsee, that way he would be up to his neck in it * I would have left things as they were; Lenin still represents a type of loyal politician. Someone I wouldn't want to forsake. As it is now, the square looks even more gloomy and pathetic than it did when Lenin was there. When I close my eyes, I can see him, right where the fountain is now. Reddish brown, same facial expression as all other Lenin busts: fierce, looking straight ahead. Whenever there is vacant space in Germany, they either put in a fountain or a garden gnome. At least they didn't make him suffer the supreme insult of being replaced by gnomes. I remember him only occasionally. Helga, who runs the café over there, still has a tiny Lenin that looks like this one. Let’s put it this way: I didn't exactly have what you'd call a personal relationship with him. He never interested me I never went out of my way to visit him. I don't even have a picture of him.

Sophie Calle. Lenin Memorial. C-Print 120 x 90, text and book. From the Detachment series, 1996. Courtesy Walter Kuna Collection Sophie Calle

195

196

Sophie Calle

197

PAMINKLAS KOVOTOJŲ GRUPEI Paminklas vaizdavo kovotojų grupę. Buvo gana didelis. Man atrodo, ten buvo dvi figūros, bet, deja, tie dalykai greitai užsimiršta. * Regis, vis dar matau juos, ieškau peizaže tų vaizdų. Ten buvo paminklas. Keturių ar penkių žmonių grupė, visi maždaug 3 metrų aukščio, įskaitant pjedestalą. Figūros buvo iš bronzos. Viena iš jų iškėlusi kumštį. Tikrai neatrodė, kad jiems labai smagu. Kita vertus, nebuvo jiems apie ką ir juokauti... Vyrukas dešinėje atrodė tarsi sveikintųsi, bet pokalbio užmegzti jam nesisekė, nes į jį niekad niekas nežiūrėjo. * Buvo išlietas iš tamsaus metalo. Ansamblis iš trijų figūrų, trijų žmonių. Darbininkai ir kovotojas turbūt. Vieno ranka buvo kaip šakės, kiek per didelė. Ir jie buvo apsiginklavę kaip kovinės grupės tais laikais. Man atrodė svarbu, kad jie stovėjo ant kalvos, supiltos iš subombarduoto Berlyno griuvėsių. Šis paminklas vaizdavo darbo jėgą, ginančią savo pasiekimus, ir man tai atrodė reikšminga, nes karą galų gale pradėjo kiti. * Jie buvo pastatyti neseniai – gal 1983 m. – ir ilgai neišliko. Buvo gana kontroversiški; daug kam jie atrodė bjaurūs. Mano požiūris visai kitoks: tada man neatrodė, kad kiekvienai istorijėlei reikalingas paminklas. Bet šiandieniniame kontekste, turint omenyje, kaip dabar žiūrima į nuosavybę ir kaip kapitalizmas gina savo interesus karine jėga, manau, kad šito paminklo buvimas buvo išties pateisinamas, kaip ir paskatinimas darbo jėgai ginti savo teises. Negali sakyti, kad kažko trūksta, bet visas tas ansamblis su tais laiptais atrodo labai nykus, tuščias ir negyvas. * Partijos svajonė buvo sujungti jaunąją kartą su kovinių būrių karta. 1953 m. aplink Stalino prospektą sukilimas prasidėjo ne be reikalo, darbininkai jautėsi blogai apmokami, blogai maitinami. Liaudžiai priklausančiose įmonėse irgi vyko maištai, ir darbininkai pradėjo ginti savo fabrikus. Įmonės dalino savo darbininkams ginklus. Šis paminklas sudarė įspūdį, kad tokios kovinės grupės buvo teisėtos. * Jis nebuvo vienas iš tų militaristinių. Jo tikslas buvo parodyti, kad kovinės grupės buvo iš civilių gyventojų. Prisimenu vyrus gražiais plačiais pečiais, ypač tą vidurinį, su kepure. Neprisimenu, ar ten buvo moterų, bet moterys paprastai nebūdavo kovotojų grupėse. * Tai buvo kareivių grupė, kuri užėmė bent keturis metrus. Ją išmontavo 1992 m. pavasarį. Jie buvo trise, kaip muškietininkai, bet ketvirtasis, d’Artanjanas, nespėjo laiku jų išgelbėti. Įdomus man pasirodė tas faktas, kad iš pradžių jie bandė apjuosti virve visą grupę, bet galiausiai išardė užnėrę kilpą tik ant centrinės figūros kaklo. Kaip tyčia, tai parodo, kaip, negalėdami susitvarkyti su visa grupe, jie griebė juos po vieną. Bet surengti egzekuciją atrodė tinkamas būdas apsieiti su šitais paminklais, šiuo atveju – pakariant. Jų dingimas manęs asmeniškai nepaveikė. Niekada nebuvau kovinės grupės narys; niekada nebuvau partinis. * Aš labai pykau, kai jį nuvertė. Tikrai VDR (Rytų Vokietijos) valdžios darbas. Paminklas nebepriminė jiems jų pačių istorijos. Tai įvyko 1993 m. Buvo daug problemų, nes Lichtenbergo ir Prenclauerbergo rajonai nesutarė dėl nuvertimo. Tai tiesiog suorganizavo „naktinę talką” ir nugriovė, policijai ramiai stebint. * Man jo netrūksta. Nepakęsčiau, jeigu Marksas, Engelsas, Leninas, tos asmenybės, kurios pakeitė pasaulio istoriją, pradingtų duobėje. Bet šitas paminklas man nieko nereiškia. Nejaučiu jo trūkumo. Tame parke jis buvo ne vietoj. Pradingęs kraštovaizdyje. Asmeniškai, kaip meno istorikas, neturėčiau to sakyti, bet kaip privatus asmuo pasakysiu – tai buvo labai naivus ir, tiesą sakant, labai prastas menas. Kolosalios figūros ant mažučio postamento. Gal tas erdvės taupymas turėjo atspindėti mūsų gyvenimo sąlygas? Pjedestalą tai galėjo palikti. Gali dar prisireikti.

Sophie Calle. Kovotojų grupė. Spalvota fotografija, 75 x 100, tekstas, knyga. Iš serijos Detachment / Atsitraukimas. 1996. Walter Kuna kolekcija 198

Sophie Calle

COMBAT GROUP MEMORIAL The monument depicted a combat group. It was quite big. I think it consisted of two figures, but unfortunately one forgets so quickly * It’s still in my mind's eye, and I scan the landscape for those images. There used to be a monument. It was a group of four or five people, all about three meters tall including the concrete pedestal. The figures were made of bronze. One of them raised his fist. They definitely didn't seem to be having any fun. But then again, they didn't have much to joke about... The guy on the right seemed to be saying hello but he couldn't establish any dialogue because nobody ever looked at him * It was made of dark cast iron or something. It was a three-part ensemble, three people. Workers and a combat trooper maybe. One had a hand like a pitchfork, slightly oversized. And they were armed as combat groups usually were back then. What struck me as important was that it stood on a mountain of debris collected from all parts of bombed-out Berlin. This memorial represented the workforce defending its accomplishments, and for me that had a significance because the war had, after all, been started by someone else * These things were erected only recently – in 1983 maybe – and didn't stay up long. They were quite controversial; many people found them ugly. I saw it from a very different angle: back then I didn't think that you needed a monument for every little story. But when I see it in today’s context, how property is treated now and how capitalism defends its own interests with military force, I think the presence of this memorial was indeed justified, as was the encouragement of the workforce to defend its rights. You can't really say that there's something missing, but this whole ensemble with these stairs looks very barren, empty and dead * It was the party's dream to create a link between the young generation and the generation represented by the combat groups. It seemed to make sense when in 1953 the uprising began around Stalin Avenue because workers thought they were badly paid, badly fed. There was rioting among the People-owned Enterprises, too, and the workforce began to defend its factories. This provided an occasion for the enterprises to give out weapons to their workers. This monument gave me the impression that the existence of this kind of combat group was legitimate * It wasn't one of those militant things. It was only intended to show that combat groups were part of the civilian population. I remember men with beautiful broad shoulders, especially one in the middle, wearing a cap. I don't recall if there were any women, but women were not usually members of combat groups * It was a group of soldiers forming a length of at least four meters. It was taken apart in the spring of 1992. They were three – like the Musketeers – but the fourth one, d'Artagnan, didn't arrive in time to save them. What struck me as interesting was the fact that, at first, they attempted to put ropes around the entire group; but in the end, they dismantled it by singling out the central figure's neck. Incidentally, this could show how, unable to deal with the group, they attacked one person instead. It also seemed an appropriate way of dealing with those monuments, namely subjecting them to an execution, in this case execution by hanging. Its disappearance did not really affect me personally. I was never part of a combat group; I was never a partyman * I was very angry when it was removed. The GDR leaders certainly took care of it. The memorial could no longer remind them of their own history. It happened in 1993. There were a lot of difficulties back then concerning its demolition because the Lichtenberg and Prenzlauer Berg districts couldn't reach a decision. So they just organized a "night shift" and tore it down, silently observed by the police * I don't miss it. If Karl-Marx-Straße in West Berlin was no longer called that – he was, after all, a figure of historical importance – that would have bothered me. I couldn't stand it if Marx, Engels, Lenin, those personalities who made a difference in world history had disappeared into the pit. But this memorial doesn't mean anything to me. I don't feel its absence. It was out of place in that park. Lost in the landscape. Personally, as an art historian I shouldn't say this, but as a private individual I may – I’d say it was a very naive, and quite frankly, a very bad piece of art. Three colossal figures on a miniscule base. Maybe this economization of space was meant to mirror our living conditions. They ought to have kept the pedestal when they took the monument down. It might be needed again. Sophie Calle. Combat Group Memorial. C-Print 75 x 100, text and book. From the Detachment series, 1996. Courtesy Walter Kuna Collection Sophie Calle

199

Monumentas ir momentas Paulina Pukytė Jau tuoj bus 50 metų, kai Mirella Bentivoglio sugriovė MONUMENTĄ. Kai jis subyrėjo, perleistas per Nebylį (MUTO), per Dievą (NUME), per Save (ME), per Ne (NON). O mums monumenTas vis dar yra Tas. NUMEris? ar NUMIrėlis? O gal MONOtoniškas? O gal monuMentalus yra Mental (Trenktas)? Vertikalus reiškia didelis, didelis reiškia amžinas, amžinas reiškia, kad dar neatsiradęs jis jau nebeegzistuoja. O žmonės nori amžinumo, bet mėgsta laikinumą. Laikiną lengva suspardyti, sugriauti, o tai yra malonu. Bet tik amžiams pastatyto ir amžiams sugriauto paminklo dalelę (raidę?) žmonės nori pasiimti kaip suvenyrą. Turėti. O ar galima sugriauti tą, kuris nori būti sugriaunamas? Ar galima paversti laikinu jau ir taip neamžiną, subyrėjusį ir išskaidytą? Neturėti. Bet žmonės nori ir paspardyti, ir pastovumo. Nori ir pastatyti, ir pastovėti. Nori žiūrėti į viršų, grožėtis galingomis ir pergalingomis falinėmis vertikalėmis. PERgalingas ar PER galingas? VERtikalus ar apVERstas? NUGAlintis ar NEGAlintis? Alinantis ar begAlinis? ATMInimas ar ATMEtimas? O kaip su Tautos Dvasia? Jau tuoj bus 12 metų, kai Cooltūrstės suMOvė paMOkomai pirštu grūMOjantį MOnumentalų vertikalumą, nes užMOvė ant jo kojinę. Gal Tautos Dvasia verkė tinklinių kojinių narvelyje? Bet ar ten buvo grotos, ar tarpai tarp jų? Įleidimas ar išleidimas? Įkvėpimas ar iškvėpimas? Turėti ar neturėti? (HHHHHO ar ne HHHHHO, Mirella?) Palikti ar pasilikti? 200

A Monument And a Moment Paulina Pukytė Soon it will be 50 years since Mirella Bentivoglio destroyed the MONUMENT. Made it crumble through Mute (MUTO), God (NUME), Self (ME), No (NON). And for us monuMENts are still MEN. NUMbErs? Or NUMb? Or NO MOre? Or perhaps MONOtonic? Or maybe monumMental is Mental? Vertical means big, big means eternal, eternal means that even before it appeared it was no longer here. While people want the eternal, they like the temporal. Temporal is easily kicked and destroyed, and that gives pleasure. But for a souvenir they only want a piece (a letter?) of an eternal monument that has been destroyed forever. To have. But is it possible to destroy that which wants to be destroyed? Is it possible to make temporal that which is noneternal, crumbled, dissolved? Not to have. Bur people want it to LAST and they want to bLAST it. They want to erect and to be erect. They want to look up and marvel at the powerful and victorious phallic verticals. OVERpowering or OVER powerful? VERtical or oVER? VictTORious or TORpid? ExhauSTING or everlaSTING? to REmember or to REfuse? And what about the Spirit of the Nation? Soon it will be 12 years since Cooltūristės put a stocking oVER the didactic wagging finger of monumental VERticality. Perhaps the Spirit of the Nation cried in the fishnet cage? But were they bars of a cage, or were they gaps between them? Letting it in or letting it out? To breath in or to breath out? To have or not to have? (HHHHHO or not HHHHHO, Mirella?) To leave or to leave it? 201

MOmentinis MOnumentas, esantis ir tuo pačiu nesantis, nepastatomas ir dėl to nenugriaunamas, esantis tik kartą, bet tų kartų tiek daug, kad amžinai esantis, tarpuose

visada buvęs, tik dabar pastebėtas

momentas

202

A MOmentary MOnument, that is there and at the same time not there, unerectable and therefore indestructible, it is there only one time, but there are so many times, that it is there always, in the gaps â€“

it has always been there, but weâ€™ve only just noticed

this moment

203

Išlieka tik tai, kas efemeriška. – Eugene Ionesco (1909–1994) iš „Paradoksų antologijos“

Only the ephemeral is of lasting value. – Eugene Ionesco (1909–1994) in An Anthology of Paradoxes

Menininkų rodyklė Adina 16, 24, 25–27, 28, 30, 31, 208

Ivaškevičius, Marius 108, 124

Parulskis, Ernestas 108, 124

Aleksa, Danas 108, 112, 124, 210

Jakas, Vytenis 108, 117, 124, 210

Parulskis, Liudas 108, 124

Alperstein, Tal 126, 134, 135, 210

Jankowski, Christian 126, 141, 150, 151, 210

„Plattform Geschichtspolitik“ 126, 138, 139, 210

Ambrasas, Audrius 108, 115, 124, 210

Janušonis, Audrius 108, 115, 116, 124, 210

Avrahami, Yochai 126, 138, 210

Jasinskaitė, Jurga 108, 120, 124, 210

Pukytė, Paulina 6, 16, 20, 36, 38, 39, 50, 51, 56, 58, 59, 80–83, 158, 208, 210

Bajec, Manca 16, 100, 102, 103, 158, 162, 166, 170, 208

Kagan, Jenny 16, 40, 41–43, 84, 86, 87, 208

Bogdanas, Kostas 16, 96, 97, 98, 99, 108, 118, 124, 208, 210 Calle, Sophie 8, 22, 182, 184, 187–198 , 210 Clare, Mark 126, 136, 210 Clarke, Declan 126, 134, 210 Coolturistės 108, 124, 200 Effi ir Amir 126, 136, 210 Freino, Karolina 16, 88, 90, 91, 126, 154, 208, 210 Freudmann, Eduard 126, 138, 139 Gangl, Chris 126, 138, 139 Gerz, Jochen 22, 158, 164, 166, 170, 172, 174, 178, 210 Hoheisel, Horst 10, 12, 16, 22, 44, 45–47, 158, 164, 166, 168–170, 172, 174, 176, 178, 180, 208, 210 Hoorn van, Allard 16, 48, 49–51, 52, 54, 55, 208 Hudson, Oscar 126, 148, 149, 210 Inčiūraitė, Kristina 108, 123, 124, 210 „Iš reikalo“ 108, 120, 124, 210

206

Kai-Browne, Tatiana 126, 138, 139 Katzenstein, Uri 126, 146, 147, 210 Kazlauskaitė, Sandra 108, 124 Keren, Tali 126, 152, 153, 210 Knitz, Andreas 16, 44, 45–47, 158, 164, 166, 172, 178, 181, 208, 210

Rakauskaitė, Eglė 108, 117, 118, 123, 124, 210 Strada, Alex 126, 152, 153, 210 Szejnoch, Kamila 126, 132, 133, 210 Šerpytytė, Indrė 108, 119, 124, 210 Škarnulytė, Emilija 108, 122, 124, 210 Turbahn, Julia 126, 134, 135, 210 Urbonas, Gediminas 108, 110, 111, 114, 124, 208, 210

Krukonis, Raimundas 16, 92, 94, 95, 208

Viršulytė, Aistė 56

Laivys, Juozas 16, 104, 105–107, 108, 112, 124, 208

Vosyliutė, Marta 108, 120, 124, 210

Liškevičius, Dainius 16, 60, 62, 63, 108, 121, 124, 208, 210 Lukoszevieze, Anton 16, 76, 78, 79, 208 Menininkas, nenorintis minėti pavardės 108, 114, 124, 210 Miller, Philip 16, 28, 32, 34, 35, 208 Narkevičius, Deimantas 108, 116, 124, 210 Navasaitis, Valdas 108, 124 Nishi, Tatzu 16, 64–71, 208 Norman, Kristina 126, 142, 143, 210 Oškinis, Jonas 16, 92, 94, 95, 208

Woodin-Dechamps, Ruben 126, 148, 149, 210 Zikaras, Juozas 16, 64, 65, 72, 74, 75, 208 Zinkevičius, Gintaras 108, 124 Żmijewski, Artur 126, 144, 145, 210

Artist Index Adina 17, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 209 Aleksa, Danas 109, 112, 124, 209 Alperstein, Tal 127, 134, 135, 211 Ambrasas, Audrius 109, 115, 125, 211 Artist unwilling to be named 109, 114, 125, 211 Avrahami, Yochai 127, 138, 139, 211 Bajec, Manca 17, 100, 101, 102, 103, 159, 163, 167, 173, 209 Bogdanas, Kostas 17, 96, 97, 98, 99, 109, 118, 125, 209, 211 Calle, Sophie 9, 23, 183, 185, 187–199, 211 Clare, Mark 127, 136, 137, 211 Clarke, Declan 127, 134, 135, 211 Coolturistės 109, 125, 211 Effi & Amir 127, 137, 211 Freino, Karolina 17, 89, 90, 91, 127, 154, 155, 209, 211

Iš reikalo 109, 120, 125, 211

Parulskis, Ernestas 109, 125

Ivaškevičius, Marius 109, 125

Parulskis, Liudas 109, 125

Jakas, Vytenis 109, 117, 125, 211

Plattform Geschichtspolitik 127, 138, 139, 211

Jankowski, Christian 127, 141, 150, 151, 211

Pukytė, Paulina 7, 17, 21, 36–39, 50, 51, 56–59, 80–83, 159, 209, 211

Janušonis, Audrius 109, 115, 116, 125, 211 Jasinskaitė, Jurga 109, 125, 211 Kagan, Jenny 17, 40, 41, 42, 43, 84, 85, 86, 87, 209

Katzenstein, Uri 127, 146, 147, 211

Škarnulytė, Emilija 109, 122, 125, 211

Kazlauskaitė, Sandra 109, 125

Turbahn, Julia 127, 134, 135, 211

Keren, Tali 127, 152, 153, 211

Urbonas, Gediminas 109, 111, 114, 125, 211

Knitz, Andreas 17, 44, 45, 46, 47, 159, 165, 166, 172, 178, 181, 209, 211

Viršulytė, Aistė 57

Krukonis, Raimundas 17, 93, 94, 95, 209 Laivys, Juozas 17, 104, 105, 106, 107, 109, 112, 125, 209, 211

Gangl, Chris 127, 138, 139

Lukoszevieze, Anton 17, 77, 78, 79, 209

Gerz, Jochen 23, 159, 165, 167, 169, 171, 173, 175, 177, 179, 211

Miller, Philip 17, 29, 32, 33, 34, 35, 209

Hudson, Oscar 127, 148, 149, 211 Inčiūraitė, Kristina 109, 125

Szejnoch, Kamila 127, 132, 133, 211 Šerpytytė, Indrė 109, 119, 125, 211

Liškevičius, Dainius 17, 61, 62, 63, 109, 121, 125, 209, 211

Hoorn van, Allard 17, 49, 52, 53, 54, 55, 209

Strada, Alex 127, 152, 153, 211

Kai-Browne, Tatiana 127, 138, 139

Freudmann, Eduard 127, 138, 139

Hoheisel, Horst 11, 13, 17, 23, 44, 45, 46, 47, 159, 165–167, 169, 171–173, 175, 177, 178, 181, 209, 211

Rakauskaitė, Eglė 109, 117, 118, 123, 125, 211

Vosyliutė, Marta 109, 120, 125, 211 Woodin-Dechamps, Ruben 127, 148, 149, 211 Zikaras, Juozas 17, 64, 65, 73, 74, 75, 209 Zinkevičius, Gintaras 109, 125 Żmijewski, Artur 127, 144, 145, 211

Narkevičius, Deimantas 109, 116, 125, 211 Navasaitis, Valdas 109, 125 Nishi, Tatzu 17, 64–71, 209 Norman, Kristina 127, 142, 143, 211 Oškinis, Jonas 17, 93, 94, 95, 209

207

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS p. 24 Adina. Paminklinė lentelė tėvui. 2017. Nuotrauka: Paulina Pukytė

p. 54–55 Allard van Hoorn. Miesto dainotakis 055. 2017. Nuotrauka: Svetlana Batura

p. 86 Jenny Kagan. Murmuration. 2017. Nuotrauka: Remis Ščerbauskas

p. 25–27 Adina. Paminklinė lentelė tėvui. 2017. Nuotraukos: Svetlana Batura

p. 56 Paulina Pukytė. Paminklas Laisvei. 2017. Nuotrauka: Remis Ščerbauskas

p. 87 Jenny Kagan. Šviesios instaliacija apleistoje sinagogoje. 2017. Nuotrauka: Paulina Pukytė

p. 28 Adina. Paimkite akmenėlį. 2017. Nuotrauka: Paulina Pukytė

p. 59 Paulina Pukytė. Paminklas Laisvei. 2017. Nuotrauka: Svetlana Batura

p. 88 Kauno santakos vaizdas iš „Google“ žemėlapio.

p. 30–31 Adina. Paimkite akmenėlį. 2017. Nuotraukos: Svetlana Batura p. 32 Philip Miller. „Ikh vil nit visn – Nenoriu žinoti“. 2017. Nuotrauka: Paulina Pukytė p. 34 Philip Miller. „Ikh vil nit visn – Nenoriu žinoti“. 2017. Nuotrauka: Philip Miller p. 35 Philip Miller. „Ikh vil nit visn – Nenoriu žinoti“. 2017. Nuotrauka: Svetlana Batura p. 36 Paulina Pukytė. Vidurdienį Demokratų aikštėje. 2017. Nuotrauka: Svetlana Batura p. 38–39 Paulina Pukytė. Vidurdienį Demokratų aikštėje. 2017. Nuotrauka: Remis Ščerbauskas

p. 62 Dainius Liškevičius. Laisvės alėja. 2017. Dovanojimo akto faksimilė p. 63 Dainius Liškevičius. Laisvės alėja. 2017. Nuotrauka: Remis Ščerbauskas p. 63 Dainius Liškevičius. Laisvės alėja. 2017. Nuotrauka: Svetlana Batura p. 64 Juozas Zikaras. Laisvės paminklas Kaune. 1921/19281950/1989. Nuotrauka: Kotryna Žemaitytė p. 65–66 Tatzu Nishi. Laisvė. 2017. Nuotraukos: Svetlana Batura p. 67 Tatzu Nishi. Laisvė. 2017. Nuotraukos: Remis Ščerbauskas

p. 40 Jenny Kagan piešinys

p. 68–69 Buto nuomos skelbimas www.aroudas.lt

p. 41 Jenny Kagan. Pamokos ir žaidimai su moksleiviais. Nuotraukos: Gabrielė Jurevičiūtė

p. 70–71 Tatzu Nishi. Išnuomojamas butas. 2017. Nuotrauka: Svetlana Batura

p. 42 Jenny Kagan. Didžioji Akcija. 2017. Nuotrauka: Gabrielė Jurevičiūtė

p. 73 Dr. J. Basanavičiaus portretas. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus

p. 42 Jenny Kagan. Didžioji Akcija. 2017. Nuotrauka: Remis Ščerbauskas

p. 74–75 Juozas Zikaras. Jonas Basanavicius. 1923/ 1988/ 2017. Nuotraukos: Svetlana Batura

p. 43 Jenny Kagan. Didžioji Akcija. 2017. Nuotrauka: Svetlana Batura

p. 76 Jurgis Mačiūnas. Muzika kiekvienam, partitūros detalė. Iš: „Fluxus Codex“, red. Jon Hendricks, 1988

p. 44 Horst Hoheisel ir Andreas Knitz. Perdirbta atmintis. 2017. Nuotrauka: Svetlana Batura p. 45 Horst Hoheisel ir Andreas Knitz. Perdirbta atmintis vandalizuota. Nuotrauka: Paulina Pukytė p. 46–47¬ Horst Hoheisel ir Andreas Knitz. Perdirbta atmintis. 2017. Nuotraukos: Svetlana Batura p. 49 Allard van Hoorn. Miesto dainotakis 054. 2017. Menininko nuotrauka p. 50–51 Šaligatvio plytelės vienybės aikštėje. Nuotrauka: Paulina Pukytė p. 52 Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Kaune. Nuotrauka: Remis Ščerbauskas

208

p. 78–79 Anton Lukoszevieze. Paminklas Jurgiui Mačiūnui. 2017. Nuotraukos: Svetlana Batura p. 80 Jano Zwartendijko portretas. Nuotrauka iš JAV Holokausto memorialinio muziejaus.

p. 89 Karolina Freino. Santaka. Paminklas Emmai Goldman. 2017. Menininkės nuotraukos p. 90 Karolina Freino. Santaka. Paminklas Emmai Goldman. 2017. Nuotrauka: Remis Ščerbauskas p. 90–91 Karolina Freino. Santaka. Paminklas Emmai Goldman. 2017. Menininkės nuotrauka p. 94 A. Mickevičiaus gatvė Kaune. Archyvinė nuotrauka iš G. Černiausko kolekcijos p. 94–95 Jonas Oškinis ir Raimundas Krukonis. „Gdziež jestem?“ („Kur aš?“). Adam Mickewicz. 2017. Nuotrauka: Svetlana Batura p. 96 Nuotraukos iš asmeninio Kosto Bogdano archyvo p. 97–99 Kostas Bogdanas. 300 000. 2017. Nuotraukos: Remis Ščerbauskas p. 100 Manca Bajec. Žaidimas „Paminklas“. 2017. Nuotrauka: Svetlana Batura p. 102 Manca Bajec. Žaidimas „Paminklas“. 2017. Nuotrauka: Manca Bajec p. 102 Manca Bajec. Žaidimas „Paminklas“. 2017. Nuotrauka: Svetlana Batura p. 103 Manca Bajec. Žaidimas „Paminklas“. 2017. Nuotrauka: Remis Ščerbauskas p. 104 Juozas Laivys. Baltas taškas. 2012. Nuotrauka iš menininko archyvo p. 105 Paminklas Kaune. Nuotrauka iš interneto

p. 81 Namo siena. Nuotrauka: Paulina Pukytė

p. 106–107 Juozas Laivys. Taškas. 2012/2017. Nuotrauka: Svetlana Batura

p. 82 Paulina Pukytė. 29=42. Povaizdžio atmetimas. 2017. Nuotrauka: Svetlana Batura

p. 111 Gediminas Urbonas. Ateini ar išeini. 1995. Nuotrauka iš menininko archyvo

p. 83 Paulina Pukytė. 29=42. Povaizdžio atmetimas. 2017. Menininkės nuotraukos

p. 112 Ateini ar išeini?, parodos vaizdas (Juozas Laivys, Danas Aleksa). Nuotrauka: Svetlana Batura

p. 84 Jenny Kagan. Murmuration. 2017. Menininkės nuotrauka

list of plates p. 24 Adina. Memorial Plaque To My Father. 2017. Photograph by Paulina Pukytė p. 25–27 Adina. Memorial Plaque To My Father. 2017. Photographs by Svetlana Batura

p. 50 Paving in Vienybės Square. Photograph by Paulina Pukytė p. 52 Christ’s Resurrection Church in Kaunas. Photograph by Remis Ščerbauskas

p. 28 Adina. Take a Stone. 2017. Photograph by Paulina Pukytė

p. 54–55 Allard van Hoorn. Urban Songline 055 (Static). 2017. Photograph by Svetlana Batura

p. 30–31 Adina. Take a Stone. 2017. Photographs by Svetlana Batura

p. 56 Paulina Pukytė. Monument to Freedom. 2017. Photograph by Remis Ščerbauskas

p. 32 Philip Miller. “Ikh Vil Nit Visn – I Don’t Want To Know”. 2017. Photograph by Paulina Pukytė

p. 59 Paulina Pukytė. Monument to Freedom. 2017. Photograph by Svetlana Batura

p. 34 Philip Miller. “Ikh Vil Nit Visn – I Don’t Want To Know”. 2017. Photograph by Philip Miller p. 35 Philip Miller. “Ikh Vil Nit Visn – I Don’t Want To Know”. 2017. Photograph by Svetlana Batura p. 36 Paulina Pukytė. At Noon in Democrats Square. 2017. Photograph by Svetlana Batura p. 38–39 Paulina Pukytė. At Noon in Democrats Square. 2017. Photograph by Remis Ščerbauskas p. 40 A drawing by Jenny Kagan p. 41 Jenny Kagan. Lessons and games with schoolchildren. Photographs by Gabrielė Jurevičiūtė p. 42 Jenny Kagan. The Big Action. 2017. Photograph by Gabrielė Jurevičiūtė p. 42 Jenny Kagan. The Big Action. 2017. Photograph by Remis Ščerbauskas p. 43 Jenny Kagan. The Big Action. 2017. Photograph by Svetlana Batura p. 44 Horst Hoheisel and Andreas Knitz. Recycled Memory. 2017. Photograph by Svetlana Batura p. 45 Horst Hoheisel and Andreas Knitz. Recycled Memory vandalised. Photograph by Paulina Pukytė p. 46–47 Horst Hoheisel and Andreas Knitz. Recycled Memory. 2017. Photographs by Svetlana Batura p. 49 Allard van Hoorn. Urban Songline 054 (26 Paving Tiles). 2017. Photograph by the artist

p. 62 Dainius Liškevičius. Freedom Avenue. 2017. Gifting contract facsimile p. 63 Dainius Liškevičius. Freedom Avenue. 2017. Photograph by Remis Ščerbauskas p. 63 Dainius Liškevičius. Freedom Avenue. 2017. Photograph by Svetlana Batura p. 64 Juozas Zikaras. Statue of Freedom in Kaunas. 1921/19281950/1989. Photograph by Kotryna Žemaitytė p. 65–66 Tatzu Nishi. Freedom. 2017. Photographs by Svetlana Batura p. 67 Tatzu Nishi. Freedom. 2017. Photograph by Remis Ščerbauskas p. 68–69 Appartment for rent ad on www.aroudas.lt p. 70–71 Tatzu Nishi. Apartment For Rent. 2017. Photograph by Svetlana Batura p. 73 Dr J. Basanavičius. Courtesy Maironis Museum of Lithuanian Literature p. 74–75 Juozas Zikaras. Jonas Basanavicius. 1923/ 1988/ 2017. Photographs by Svetlana Batura p. 76 George Maciunas Music For Everyman score detail, in Fluxus Codex by Jon Hendricks, ed., 1988 p. 78–79 Anton Lukoszevieze. George Maciunas: Music for Everyman. 2017. Photographs by Svetlana Batura p. 80 Jan Zwartendijk. Photograph courtesy US Holocaust Memorial Museum. p. 81 Wall. Photograph by Paulina Pukytė

p. 82 Paulina Pukytė. 29 = 42: Refusal of the Afterimage. 2017. Photograph by Svetlana Batura p. 83 Paulina Pukytė. 29 = 42: Refusal of the Afterimage. 2017. Photographs by the artist p. 84 Jenny Kagan. A Murmuration. 2017. Photograph by the artist p. 86 Jenny Kagan. A Murmuration. 2017. Photograph by Remis Ščerbauskas p. 87 Jenny Kagan. Light installation in an abandoned Synagogue. 2017. Photograph by Paulina Pukytė p. 88 Kaunas confluence, Google Maps. p. 89 Karolina Freino. Confluence: A Monument to Emma Goldman. 2017. Photograph by the artist p. 90 Karolina Freino. Confluence: A Monument to Emma Goldman. 2017. Photograph by Remis Ščerbauskas p. 90–91 Karolina Freino. Confluence: A Monument to Emma Goldman. 2017. Photographs by the artist p. 94 A. Mickevičius Street in Kaunas. Archival photograph courtesy G. Černiauskas Collection p. 94–95 Jonas Oškinis & Raimundas Krukonis. „Gdziež Jestem?“ (“Where Am I?”): Adam Mickewicz. 2017. Photograph by Svetlana Batura p. 96 Photographs from Kostas Bogdanas‘ family archive p. 97–99 Kostas Bogdanas. 300,000. 2017. Photographs by Remis Ščerbauskas p. 100 Manca Bajec. Game: Monument. 2017. Photograph by Svetlana Batura p. 102 Manca Bajec. Game: Monument. 2017. Photograph by Manca Bajec p. 102 Manca Bajec. Game: Monument. 2017. Photograph by Svetlana Batura p. 103 Manca Bajec. Game: Monument. 2017. Photograph by Remis Ščerbauskas p. 104 Juozas Laivys. White Dot. 2012. Photograph from the artist’s achive. Courtesy the artist

209

p. 114 Menininkas, nenorintis minėti pavardės. Čiuožėjas. 2000/2005. Nuotrauka: Svetlana Batura

p. 134–135 Julia Turbahn ir Tal Alperstein. Įpaminklinimas. 2015–2017. Video kadrai ir piešinys. Menininkų nuosavybė

p. 115 Ateini ar išeini?, parodos vaizdas (Audrius Janušonis). Nuotrauka: Svetlana Batura

p. 136 Mark Clare. Iš kairės į dešinę. 2009. Video kadras. Menininko nuosavybė

p. 115 Ateini ar išeini?, parodos vaizdas (Gediminas Urbonas, Audrius Ambrasas). Nuotrauka: Remis Ščerbauskas

p. 137 Effi ir Amir. Apkabinti Gėtę. 2009. Video kadras. Menininkų nuosavybė

p. 116 Ateini ar išeini?, parodos vaizdas (Deimantas Narkevičius, Audrius Janušonis). Nuotrauka: Svetlana Batura

p. 138 Yochai Avrahami. Skulptūra. Iš kelionės autobusu po Jafą. 2008. Video kadras. Menininko nuosavybė

p. 117 Ateini ar išeini?, parodos vaizdas (Vytenis Jakas). Nuotrauka: Svetlana Batura

p. 138–139 Plattform Geschichtspolitik. Poeta Laureatus! 2013. Video kadrai. Menininkų nuosavybė

p. 117 Eglė Rakauskaitė. Lukiškės, 2013. Fotografinė manipuliacija. Menininkės nuosavybė

p. 140 Parodos vaizdas (Plattform Geschichtspolitik). Nuotrauka: Kauno bienalė

p. 118 Kostas Bogdanas. Nepasiūlymas, 2010–2017. Nuotrauka iš menininko archyvo

p. 141 Parodos vaizdas (Christian Jankowski). Nuotrauka: Svetlana Batura

p. 118 Eglė Rakauskaitė. Tinklas, 1995. Nuotrauka iš menininkės archyvo

p. 142–143 Kristina Norman. Paminklas, įtinkantis visiems. 2011. Video kadrai. Menininkės nuosavybė

p. 119 Indrė Šerpytytė. Vasaros minia, 2016. Iš ciklo Pjedestalas. Fotografija, skaitmeninis atspaudas. Menininkės ir Parafin nuosavybė p. 120 Grupė „Iš reikalo“ (Jurga Jasinskaitė, Marta Vosyliūtė). Piketas, 2007. Menininkių nuotrauka

p. 144–145 Artur Żmijewski. Sapnas apie Varšuvą. 2005. Video kadrai. Menininko ir Foksal galerijos nuosavybė p. 146–147 Uri Katzenstein. Anos užduotis. 2017. Video kadrai. Menininko nuosavybė

p. 121 Dainius Liškevičius. Pieta, 2013. Nuotrauka: Gintautas Trimakas

p. 148–149 Ruben Woodin Dechamps ir Oscar Hudson. Antras pasaulis. 2014. Video kadrai. Menininkų nuosavybė

p. 122 Emilija Škarnulytė. Aldona, 2012. Filmo kadras. Menininkės nuosavybė

p. 150–151 Christian Jankowski. Sunkiasvorė istorija. 2013. Video kadrai. Menininko nuosavybė

p. 123 Ateini ar išeini?, parodos vaizdas (Kristina Inčiūraitė, Motinos žvilgsnis) Nuotrauka: Remis Ščerbauskas

p. 152–153 Tali Keren ir Alex Strada. Gelbėkime prezidentus. 2016. Video kadrai. Menininkų nuosavybė

p. 123 Ateini ar išeini?, parodos vaizdas (Eglės Rakauskaitės performansas), Nuotrauka: Remis Ščerbauskas

p. 154 Karolina Freino. Katarakta. 2016. Video kadrai. Menininkės nuosavybė

p. 132–133 Kamila Szejnoch. Sūpynės, 2008. Video kadrai. Menininkės nuosavybė

p. 166 Horst Hoheisel ir Andreas Knitz. Perdirbta atmintis, 2017, vandalizuota. Nuotrauka: Paulina Pukytė

p. 134 Declan Clarke. Mes tokie būsime iki pasaulio pabaigos. 2008. Video kadras. Menininko nuosavybė

p. 169 Horst Hoheisel. Aschrott fontanas. 1985. Nuotrauka iš menininko archyvo. Menininko nuosavybė

210

p. 170 Jochen Gerz. Kodėl. Paminklo nužudytiems Europos žydams konkursinis projektas. 1997. Nuotrauka iš menininko archyvo. Gerzo studijos nuosavybė p. 172 Horst Hoheisel ir Andreas Knitz. Paminklas pilkiesiems autobusams, Berlynas, 2008. Nuotrauka iš menininkų archyvo. Menininkų nuosavybė p. 175 Jochen Gerz ir Esther Shalev-Gerz. Paminklas prieš fašizmą. 1986. Nuotrauka: Kulturbehörde, Hamburgas, ir Hannes Schröder. Gerzo studijos nuosavybė p. 176 Rugsėjo 11-osios memorialas Niujorke. Paulinos Pukytės nuotrauka p. 178 Horst Hoheisel ir Andreas Knitz. Paminklas pilkiesiems autobusams, Vinendenas, 2015. Nuotrauka iš menininkų archyvo. Menininkų nuosavybė p. 180 11-osios Kauno bienalės žodinės programos diskusija. Nuotrauka: Remis Ščerbauskas p. 181 Horst Hoheisel ir Andreas Knitz. Paminklas pilkiesiems autobusams. Nuotrauka iš menininkų archyvo. Menininkų nuosavybė p. 187–189 Sophie Calle. Leninas (Rusijos ambasada). Iš serijos Detachment / Atsitraukimas. 1996. Fotografijos ir tekstas. Walter Kuna kolekcijos nuosavybė p. 191–195 Sophie Calle. Lenino paminklas. Iš serijos Detachment / Atsitraukimas. 1996. Fotografijos ir tekstas. Walter Kuna kolekcijos nuosavybė p. 197–199 Sophie Calle. Kovotojų grupė. Iš serijos Detachment / Atsitraukimas. 1996. Fotografijos ir tekstas. Walter Kuna kolekcijos nuosavybė.

p. 105 A monument in Kaunas. Free domain web download p. 106–107 Juozas Laivys. Dot / Full Stop. 2012/2017. Photograph by Svetlana Batura p. 111 Gediminas Urbonas. Coming or Going. 1995. Photograph from the artist’s archive p. 112 Coming or Going?, exhibition view (Juozas Laivys, Danas Aleksa). Photograph by Svetlana Batura p. 114 Artist, unwilling to be named. Skater. 2000/2005. Photograph by Svetlana Batura p. 115 Coming or Going?, exhibition view (Audrius Janušonis). Photograph by Svetlana Batura p. 115 Coming or Going?, exhibition view (Gediminas Urbonas, Audrius Ambrasas). Photograph by Remis Ščerbauskas

p. 123 Coming or Going?, exhibition view (Eglė Rakauskaitė performance). Photograph by Remis Ščerbauskas

p. 166 Horst Hoheisel and Andreas Knitz. Recycled Memory, 2017, vandalised. Photograph by Paulina Pukytė

p. 132–133 Kamila Szejnoch. Swing, 2008. Video stills. Courtesy the artist

p. 169 Horst Hoheisel. Aschrott Fountain. 1985. Photograph from the artist’s archive. Courtesy the artist

p. 134 Declan Clarke. We’ll Be This Way Until the End of the World, 2008. Video still. Courtesy the artist p. 134–135 Julia Turbahn and Tal Alperstein. Monumentalise, a selection, 2015–2017. Video stills and diagram. Courtesy the artists p. 136 Mark Clare. From Left to Right. 2009. Video still. Courtesy the artist p. 137 Effi & Amir. Hugging Goethe. 2009. Video still. Courtesy the artists p. 138 Yochai Avrahami. Sculpture, from The Jaffa Bus Tour. 2008. Video still. Courtesy the artist

p. 116 Coming or Going?, exhibition view (Deimantas Narkevičius, Audrius Janušonis). Photograph by Svetlana Batura

p. 138–139 Plattform Geschichtspolitik. Poeta Laureatus! 2013. Video stills. Courtesy the artists

p. 117 Coming or Going?, exhibition view (Vytenis Jakas). Photograph by Svetlana Batura

p. 140 Exhibition view (Plattform Geschichtspolitik). Photograph by Kaunas Biennial

p. 117 Eglė Rakauskaitė. Lukiškės, 2013. Photo manipulation. Courtesy the artist

p. 141 Exhibition view (Christian Jankowski). Photograph by Svetlana Batura

p. 118 Kostas Bogdanas. Not a Proposal, 2010–2017. From the artist’s archive

p. 142–143 Kristina Norman. A Monument to Please Everyone. 2011. Video stills. Courtesy the artist

p. 118 Eglė Rakauskaitė. Net, 1995. Photograph from the artist’s archive. Courtesy the artist. p. 119 Indrė Šerpytytė. Pedestal. Summer Crowd, 2016. Ink on vinyl and dibond. Courtesy the artist and Parafin p. 120 Group „Iš reikalo“ (Jurga Jasinskaitė, Marta Vosyliūtė). Picket, 2007. Photograph by the artists p. 121 Dainius Liškevičius. Pieta, 2013. Performance photograph by Gintautas Trimakas p. 122 Emilija Škarnulytė. Aldona, 2012. Video still. Courtesy the artist p. 123 Coming or Going?, exhibition view (Kristina Inčiūraitė, gaze of the Mother). Photograph by Remis Ščerbauskas

p. 144–145 Artur Żmijewski. A Dream of Warsaw. 2005. Video stills. Courtesy the artist and Foksal Gallery p. 146–147 Uri Katzenstein. Anna's Assignment. 2017. Video stills. Courtesy the artist p. 148–149 Ruben Woodin Dechamps and Oscar Hudson. A Second World, 2014. Video stills. Courtesy the artists p. 150–151 Christian Jankowski. Heavy Weight History. 2013. Video stills. Courtesy the artist p. 152–153 Tali Keren and Alex Strada. Save the Presidents. 2016. Video stills. Courtesy the artists

p. 170 Jochen Gerz. WHY. Memorial to the Murdered Jews of Europe Competition finalist entry, Berlin, 1997. Photograph from the artist’s archive. Courtesy Gerz studio p. 172 Horst Hoheisel and Andreas Knitz. The Grey Bus Monument, Berlin. 2008. Photograph from the artists’ archive. Courtesy the artists p. 175 Jochen Gerz and Esther Shalev-Gerz. Monument Against Fascism. 1986. Photograph: Kulturbehörde, Hamburg, and Hannes Schröder. Courtesy Gerz studio p. 176 9/11 Memorial in New York. Photograph by Paulina Pukytė p. 178 Horst Hoheisel and Andreas Knitz. The Grey Bus Monument, Winnenden. 2015. Photograph from the artists’ archive. Courtesy the artists p. 180 Discussion of the 11th Kaunas Biennial Oral Programme. Photograph by Remis Ščerbauskas p. 181 Horst Hoheisel and Andreas Knitz. The Grey Bus Monument, Alte Pforte. Photograph from the artists’ archive. Courtesy the artists p. 187–189 Sophie Calle. Lenin (Russian Embassy). From the Detachment series, 1996. Photographs and text. Courtesy Walter Kuna Collection p. 191–195 Sophie Calle. Lenin Memorial. From the Detachment series, 1996. Photographs and text. Courtesy Walter Kuna Collection p. 197–199 Sophie Calle. Combat Group Memorial. From the Detachment series, 1996. Photographs and text. Courtesy Walter Kuna Collection

p. 154 Karolina Freino. Cataract, 2016. Video still. Courtesy the artist

211

11-osios Kauno Bienalės komanda Paulina Pukytė pagrindinė kuratorė Laima Kreivytė kuratorė Udi Edelman (Izraelis) kuratorius Rasa Antanavičiūtė žodinės programos kuratorė Virginija Vitkienė bienalės direktorė Kotryna Žemaitytė projektų vadovė Neringa Stoškutė edukacinės programos ir projektų vadovė Vėjūnė Sudarytė edukacinės programos koordinatorė Agnė Pinigienė viešųjų ryšių vadovė Jolita Strašunskienė vyr. finansininkė

Kauno bienalės valdyba: Ana Čižauskienė Monika Žaltauskaitė-Grašienė Laima Oržekauskienė Virginija Vitkienė Rasutė Žukienė

212

Savanoriai: Greta Andriuškevičiūtė Raminta Ardzevičienė Deimantė Belevičiūtė Monika Giedraitytė Jūratė Grickevičiūtė Aistė Jančiūtė Patricija Jankauskaitė Austėja Jociūtė Gabrielė Jurevičiūtė Iryna Krasnenko Paulina Kunevičiūtė Renata Laurinavičiūtė Jūra Lazauskaitė Rugilė Matuzaitė Simonas Mikalauskis Stefanija Paulauskaitė Jurgita Raudonytė Aušra Sedlevičiūtė Antanas Stankevičius Agnė Taliūtė Romanas Togobickij Gytis Vitkus Saulenė Žandalevičiūtė 11-oji Kauno bienalė dėkoja: Bellai Shirin Akvilei Grigoravičiūtei VDU Muzikos akademijos profesorei Sabinai Martinaitytei VDU Muzikos akademijos dėstytojai Audronei Eitmanavičiūtei Andriui Morkūnui Rasmai Noreikytei Andriui Deveikiui Vytautui Gudaičiui Andy Bilson Walter Kuna Vitoldui Martovičiui ir advokatų profesinei bendrijai „Martovičius ir Damušis“ Kauno Jono ir Petro Vileišių mokyklos-daugiafunkcinio centro mokytojams ir moksleiviams Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai ir jos bendruomenei JAV Holokausto memorialiniam muziejui Lietuvos kultūros paveldo departamentui M. Daukšos g. 6 namo gyventojams A. Mapu g. 11 namo gyventojams J. Gruodžio g. 31 namo gyventojams

11th Kaunas Biennial Team Paulina Pukytė Chief Curator Laima Kreivytė Curator Udi Edelman (Israel) Curator Rasa Antanavičiūtė Curator of the Oral Program Virginija Vitkienė Director Kotryna Žemaitytė Project Manager Neringa Stoškutė Education Programme and Project Manager Vėjūnė Sudarytė Education Coordinator Agnė Pinigienė Head of PR Jolita Strašunskienė Finance

Kaunas Biennial Board: Ana Čižauskienė Monika Žaltauskaitė-Grašienė Laima Oržekauskienė Virginija Vitkienė Rasutė Žukienė

Volunteers: Greta Andriuškevičiūtė Raminta Ardzevičienė Deimantė Belevičiūtė Monika Giedraitytė Jūratė Grickevičiūtė Aistė Jančiūtė Patricija Jankauskaitė Austėja Jociūtė Gabrielė Jurevičiūtė Iryna Krasnenko Paulina Kunevičiūtė Renata Laurinavičiūtė Jūra Lazauskaitė Rugilė Matuzaitė Simonas Mikalauskis Stefanija Paulauskaitė Jurgita Raudonytė Aušra Sedlevičiūtė Antanas Stankevičius Agnė Taliūtė Romanas Togobickij Gytis Vitkus Saulenė Žandalevičiūtė 11th Kaunas Biennial would like to express special gratitude to: Bella Shirin Akvilė Grigoravičiūtė Sabina Martinaitytė, VDU Music Academy Professor Audronė Eitmanavičiūtė, VDU Music Academy Lecturer Andrius Morkūnas Rasma Noreikytė Andrius Deveikis Vytautas Gudaitis Andy Bilson Walter Kuna Vitoldas Martovičius and Professional Solicitors Association „Martovičius & Damušis“ Students and teachers of Kaunas Jonas and Petras Vileišiai School Kaunas Christ’s Resurrection Church and its community US Holocaust Memorial Museum Department of Lithuanian Cultural Heritage Residents of M. Daukšos g. 6 Residents of A. Mapu g. 11 Residents of J. Gruodžio g. 31

213

Pagrindiniai rÄ—mÄ—jai / main sponsors:

Informaciniai partneriai / media partners:

Informaciniai draugai / media friends:

Partneriai / partners:

214

Rėmėjai / sponsors:

215

YRA IR NĖRA: paminklo (ne)galimybė 11-oji Kauno bienalė 2017

THERE AND NOT THERE: (Im)possibilty of a Monument 11th Kaunas Biennial 2017

Leidinio sudarytoja Paulina Pukytė

Editor Paulina Pukytė

Kalbos redaktoriai Rita Markulienė (lietuvių k.), George Vaitkūnas (anglų k.)

Language Editors Rita Markulienė (Lithuanian) George Vaitkūnas (English)

Dizainas Laura Grigaliūnaitė

Designer Laura Grigaliūnaitė

Spaudė „Petro ofsetas“

Printed by ”Petro Ofsetas“

Leidėjas VšĮ Kauno bienalė Kaunas: 2018

Published by NGO Kaunas Biennial Kaunas: 2018

www.bienale.lt/2017/

www.bienale.lt/2017/en/

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

The bibliographic information about the publication is available in the National Bibliographic Data Bank (NBDB) of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania

Parodos YRA IR NĖRA video dokumentacija. 2017 Video documentation of the exhibition THERE AND NOT THERE. 2017

ISBN 978-609-95548-8-4

217

218

219

220