Taurosta 2018 m. Nr. 2(8)

JONAVOS KRAŠTO KULTŪROS IR ISTORIJOS METRAŠTIS 2018 M. NR. 2 (8)

TAUROSTA TURINYS I. DATOS IR ŽMONĖS

Kaip mes laisvę Jonavoje skubinom Vygaudas Juknelis Lietuvos 100-mečio akcentai

3

Istorinės atminties simbolis Jonavoje Vytautas Venckūnas

12

G. Kanovičiaus premija – rašytojui T. Kavaliauskui Ramūnas Čičelis

21

Festivalis „Vasara Jonavoje 2018“ Jurgita Serapinė

23

Skarulių muzikos festivalis – klausytojų širdyse Sigita Mikalauskienė

27

Vėlyvi drugiai spalvų paletėje Marius Glinskas Bronislovui Lubiui – 80

Šalia mūsų gyvenimo A. Giedra, F. Kriaučionis, J. Sirvydis K. Fedaravičiui – 80

Viską parodo ateinantis ir nueinantis laikas Irena Nagulevičienė Jonui Butkevičiui – 70

Gyvenimas – nuostabi pasaulio pažinimo kelionė Irena Nagulevičienė Valerijui Buklajevui – 50

Ne žiūrėti, o matyti, ką fotografuoji Vera Semionova

IV. ŠIMTMEČIO KRONIKA

77

Žeimių koplytstulpis 1919–1920 m. karžygiams

82

Paminklas krašto karžygiams Šveicarijoje

83 85

Jonavos Šaulių kryžiui – 90 Vytautas Venckūnas

V. KŪRYBINĖ MOZAIKA

31 36 44 52 61

66

Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio įprasminimas bibliotekoje Ieva Stučinskaitė

Niuslandijos akvarelės. V. V. Žukas-Valvytžė D. Vasiljeva

II. JUBILIEJAI A. Pakalniškiui – 85

III. LIETUVOS ŠIMTMEČIO ŽMONĖS

Bręsta sukilimas Tadas Vaitelis

VI. IŠTAKOS, ISTORIJOS, PRISIMINIMAI

Feliksas Užkurys (1900–1975) Feliksa Žentelienė

89 95

Aklojo ežero durpynai ir žmonės Vytautas Venckūnas

103

Pulkininkas Bronius Vasiliauskas Vaclovas Slivinskas

118

VII. NAUJAUSI LEIDINIAI APIE JONAVOS KRAŠTĄ IR ŽMONES

Kraštiečių kūryba Rimantė Tarasevičienė

122

VIII. 2019 M. SUKAKČIŲ KALENDORIUS

125

Regina Lukoševičienė

LEIDĖJA – Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka / REDAKCINĖ KOLEGIJA – Vytautas Venckūnas – redaktorius, Irena Nagulevičienė, Rimantė Tarasevičienė, Gintarė Vaiciekavičiūtė, Jurgita Serapinė / KOREKTORĖ – Rita Masiliūnienė / ADRESAS – Žeimių g. 9, LT-55158 Jonava, tel. +370 614 68 838, el. p. taurosta.jonava@gmail.com, www.jonbiblioteka.lt / MAKETAVO IR SPAUSDINO UAB „Printėja“, Vytauto Didžiojo g. 114B, LT-56111 Kaišiadorys / TIRAŽAS – 500 egz.

ISSN 2424-4317

INFORMACINIAI RĖMĖJAI

RĖMĖJAI

VISI „TAUROSTOS“ LEIDINIAI SVETAINĖJE www.jonbiblioteka.lt 1-as viršelis Dail. J. Butkevičius. Japonė. Aliejus, drobė, 80x60. 2016 4-as viršelis Dail. J. Butkevičius. Ruduo Jonavos Šveicarijoje. Aliejus, drobė, 50x70. 2017

2

2018 NR. 2 (8)

LEIDINĮ GALIMA ĮSIGYTI VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS ABONENTINIAME SKYRIUJE

I. Datos ir žmonės

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui – 30 metų!

KAIP MES LAISVĘ JONAVOJE SKUBINOM Vygaudas JUKNELIS Nuotraukos iš „Taurostos“ archyvo

SĄMONĖS LAISVĖ Mano, kaip asmenybės, tautinės ambicijos prabudo gana vėlai – tik įstojus į universitetą, o tada ėjau jau 23-iuosius gyvenimo metus. Iki šiol stebiuosi, kodėl tai neįvyko vidurinėje mokykloje, kur pasireiškė visos protesto formos: ilgi plaukai, džinsai, rokas, alkoholis, tabakas, gatvės muštynės... Kas tik nori, bet – ne tautiškumas.

Dabar tai suvokiu kaip sovietinės sistemos propagandos fenomeną: mano aplinkoje jaunimas nekvestionavo sovietinės santvarkos ir okupacijos. Mūsų karta priėmė tai kaip savotišką status quo. Manau, taip atsitiko dėl visa apėmusios ir sovietinį gyvenimą kiaurai persmelkusios propagandos.

Tik pradėjus neakivaizdžiai mokytis Vilniaus universitete, kur dėstė tokios asmenybės, kaip Marcelijus Martinaitis, Jonas Kabelka, Viktorija Daujotytė, Jonas Kubilius ir dar daug kitų, kur filologų skaitykloje galėjai prieiti prie tarpukario leidinių, mano sąmonėje įvyko žaibiškas virsmas. Aš suvokiau, kad buvau mankurtizuotas. Dar daugiau – suvokiau, kad mankurtizuota visa mūsų karta.

Totalinę sovietinės propagandos apgavystę priėmiau labai asmeniškai: tarsi staiga išaiškėjo, kad kažkoks svarbus man žmogus, kuriuo pasitikėjau, visą gyvenimą mane mulkino ir dar tyčiojosi. Šitaip jaučiausi iki išnaktų sėdėdamas filologų skaitykloje ir vartydamas pageltusius mūsų istorijos lapus.

3

TAUROSTA Kuo labiau gilinausi, tuo labiau kilo noras veikti. Visų pirma ieškojau panašiai mąstančių žmonių.

Nors, prabilus tautiniais klausimais, aplinkui tvyrojo baimė, bet laisviau mąstančių drąsesnių žmonių atsirado visai šalia – tai mano tiesioginis viršininkas „Azoto“ remonto mechaniniame ceche Valdemaras Bačiauskas ir kolegos Kazimieras Šimkus bei Vytautas Lititauskas. Mes tiesiog dirbdami prie staklių diskutuodavome tautiniais klausimais, keisdavomės informacija, literatūra. Vėliau su tais žmonėmis sukūrėme „Taurostos“ klubą.

Prasidėjo perestroika. Pažangiuose leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Gimtasis kraštas“, „Pergalė“ (mėnesinis Rašytojų sąjungos leidinys, dabar – „Metai“) pasirodė pirmieji laisvės ženklai – imta ištraukomis skelbti iki tol draustus kūrinius, atsirado naujų istorinių studijų, laisvesnių eseistinių straipsnių.

Man kilo noras kažką panašaus daryti „Jonavos balse“, kur redakcijos žmonės buvo pakankamai pažangūs, o žurnalistas Vidmantas Jankauskas, tų laikų terminais šnekant, buvo tikras užsimaskavęs „nacionalistas-ekstremistas“.

Pradėjau rašyti istorinius straipsnius, kėliau aktualius tautinius klausimus tuo metu galimuose rėmuose.

Greitai susipažinau su Gediminu Ilgūnu, Edmundu Simanaičiu.

Gediminas tuo metu buvo tikrasis mano guru. Negalėjau atsistebėti jo atsidavimu ir sugebėjimu šitaip produktyviai darbuotis Lietuvos istorijos labui, kai beveik pro padidinamąjį stiklą KGB sekė kiekvieną jo judesį. O 1987 m. išleista G. Ilgūno monografija „Vincas Pietaris“ man atrodė Lietuvos kultūros istorijos šviesulys pilkoje LTSR istoriografijoje.

Pas Gediminą nuolatos vykdavo įvairūs vakarėliai, kuriuose virė karšti pokalbiai draudžiamomis temomis. Aš vis spirgėjau noru veikti atvirai, platinti tuo metu „antitarybiniais“ vadintus tekstus, o Gediminas mane stabdė: dar ne laikas.

1988 m. nuo vasario mėnesio pradžios visoje tarybinėje žiniasklaidoje prasidėjo sovietinės propagandos vajus prieš Vasario 16-ąją. Kompartija masiškai organizavo privalomus „pasipiktinusių dirbančiųjų mitingus, griežtai, smerkiančius buržuazinę propagandą ir pavienių ekstremistų-nacionalistų mėgini-

4

2018 NR. 2 (8)

mus perrašyti istoriją.“ Negalėdamas susitaikyti su ta šlykščia propaganda, per naktį atsišaukimo stiliumi parašiau antisovietinį tekstą, kur sudėjau istorinius faktus apie Vasario 16-ąją. Viską sutalpinau į vieną mašinraščio lapą, perfotografavau ir padariau maždaug A5 formato foto kopiją.

Nunešiau tą atsišaukimą Gediminui ir pasiūliau jį padauginti fotografiniu būdu (kitoks kopijavo būdas tuo metu buvo neprieinamas) bei kuo plačiau išplatinti Jonavoje.

Gediminas iš karto mane sustabdė. Jis pasakė maždaug taip: – Neskubėk – dar ne laikas. Na gerai, išplatinsi 1000, 2000 atsišaukimų. Kuo daugiau platinsi, tuo didesnė tikimybė įkliūti ir sėsti už grotų. O kada ateis laikas aktyviai veikti ir tokių žmonių reikės kaip oro – tavęs nebus. Nespirgėk!

Protu labai gerai suvokiau Gedimino perspėjimą, bet negalėjau susitaikyti su ta šlykščia propaganda, todėl su jaunystės draugu Gintaru Kubiliūnu pagaminome apie 200 atsišaukimo fotokopijų ir išmėtėme po pašto dėžutes. Dievaži, tai buvo vienas smagiausių nusikaltimų gyvenime.

Gediminui po to prisipažinau, kad vis tik nesusilaikiau. Tai jis tik linktelėjo galva: – Taip ir galvojau. Bet aš apie tai nieko negirdėjau.

Panaši istorija nutiko ir su užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio prisiminimais. Gediminas užsiminė, kad turi labai vertingą ir kol kas nedideliam žmonių ratui žinomą istorinę medžiagą. Jis parodė pluoštą mašinraščio lapų ir pasakė: – Čia yra bomba, – būtent tokį žodį tada pavartojo. – Aš duosiu tau paskaityti, bet iš pradžių noriu supažindinti tave su jos autoriumi. Ir dar – šito po pašto dėžutes mėtyti kol kas tikrai negalima.

Mes nuvažiavome į Kauną. Petrašiūnuose, daugiabutyje priešais garsųjį sovietų tanką, kukliame butuke gyveno tuo metu paskutinis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras J. Urbšys. Aš mačiau papras-

I. Datos ir žmonės

tą, orų, išdidų ir šviesų 92-ejų metų žmogų. Jo akyse ruseno viltis!

Gediminas mane pristatė kaip aktyvų, gabų jaunuolį ir paklausė, ar galėtų duoti paskaityti prisiminimus. J. Urbšys į tai žiūrėjo paprasčiau, nei Gediminas, bet irgi perspėjo, kad galima prisidaryti bėdos ir su ta medžiaga reikia elgtis atsargiai. Aš supratau, kad pats jis tai tikrai jau nieko nebijojo, o kalbėjo apie tokius karštakošius kaip aš. Ir dar iš jų pokalbio supratau, kad tie atsiminimai atsirado ne be Gedimino pagalbos.

Buvo 1988-ųjų pradžia. Naktį sėdėjau kažkodėl užsirakinęs vonios kambaryje ir skaičiau J. Urbšio prisiminimus apie tai, kaip Stalinas su Molotovu laužė Lietuvai rankas, reikalaudami bendradarbiavimo sutarties prieš okupaciją. Prie atsiminimų buvo pridėtas Ribentropo–Molotovo pakto slaptasis protokolas.

Taip. Tuo metu tai buvo bomba, galėjusi pridaryti bėdos visiems jos turėtojams ir, žinoma, autoriui.

Mes tekstą vis tiek perfotografavome, bet davėme skaityti tik patikimiems žmonėms. Pirmieji J. Urbšio prisiminimų gabalai buvo išspausdinti po gero pusmečio gimusiose „Sąjūdžio žiniose“.

„TAUROSTA“ 1987 m. rudenį mūsų kultūros autoritetų dėka buvo įsteigtas Lietuvos kultūros fondas (LKF), kuriam vadovauti ėmėsi šviesaus atminimo profesorius Česlovas Kudaba. Tai buvo pirmoji tautinės krypties nevyriausybinė organizacija sovietinėje Lietuvoje ir legali galimybė veikti.

1988 m. pradžioje LKF išplatino raginimą steigti visoje Lietuvoje fondo rėmimo grupes, ir mes su V. Jankausku ėmėmės šio darbo. Gediminas sąmoningai liko nuošalyje: – Taip bus geriau. Mažiau į jus kreips dėmesį saugumas, – sakė jis ir buvo teisus.

Mes subūrėme apie 15 žmonių. Tai buvo mano minėti asmenys, dar prisidėjo tuo metu aktyvus visuomenininkas Vytenis Aleksandraitis, atsirado nemažai jaunimo.

Valdžia savo ruožtu, prieš suteikdama leidimą veikti, „infiltravo“ į mūsų klubą paminklosaugos specialistę Inesą Miesčionaitienę ir netgi Kultūros skyriaus vedėją Rimantą Smetoną. Mes supratome, kad tai – valdžios akys, bet jie tikrai mums netrukdė, netgi labai padėjo.

Be to, dėl jų įsitraukimo tvarkant Laukogalių piliakalnį ar organizuojant renginius, lengviau priėjome prie valdiškų resursų: gavome patalpas, padėdavo transporto, kopijavimo ir kitokiomis paslaugomis. Tais laikais visus viešus renginius reikėjo derinti su partkomu ir čia nemažai mums padėdavo Kultūros skyrius. „Taurostos“ klubo oficiali veikla prasidėjo 1988-ųjų pavasarį. Jau buvo šilta. Tada vietoj valdžios nuolat brukamos komunistinės talkos mes pasirinkome Laukogalių piliakalnio tvarkymą.

Tuo metu Vilniuje, Mokslų akademijoje, vyko nereguliarūs ir neformalūs mokslo bei kultūros asmenybių susirinkimai, iš kur vėliau gimė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Juose dalyvaudavo iš Jonavos kilęs studentas Alvydas Juravičius. Jis nuolatos mums atveždavo įvairios informacijos. Taip mes sužinojome apie Estijoje tuo metu jau įsikūrusį Liaudies frontą. Labai operatyviai ir plačiai Alvydas pristatė ir istorinį birželio 3-iosios susirinkimą. Spaudoje jį nušvietė tik kukli žinutė.

Greitai Alvydas atvežė ir pirmąsias „Sąjūdžio žinias“. Tai buvo neįtikėtina – mūsų rankose nelegalus, aiškiai „antitarybinis“ laikraštis, o mes organizuojame jo dauginimą ir platinimą!

Nors dauginti tuo metu buvo sudėtinga, bet platinome viešai: kiekvieną sutartą savaitės dieną Kraštotyros muziejaus kiemelyje išsirikiuodavo keliasdešimties Sąjūdžio spaudos gerbėjų eilutė ir laukdavo mūsų su naujienomis. Laikraščius pardavinėdavome, atrodo, po 20 kapeikų. O mūsų laikraščių pardavėja Virginija Briedytė tą įsimintiną 1988-ųjų vasarą buvo didelis autoritetas!

Tęsiant spaudos temą, būtina paminėti nutikimą, kaip gimė „Taurostos“ laikraštis.

Vidmantas nuvažiavo į Vilnių paimti akreditacijų Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatams iš Jonavos. Ten sužinojo, kad kiekvienam spaudos leidiniui

5

TAUROSTA priklauso viena akreditacija. Paprašė jos Jonavos rajono laikraščiui „Taurosta“, kurio dar nebuvo.

– „Taurosta“? Negirdėjau tokio... – suabejojo tada akreditacijas išdavinėjęs Alvydas Medalinskas.

– Neseniai išėjo. Galėsiu atvežti į suvažiavimą, – nepasimetė Vidmantas ir gavo papildomą akreditaciją.

Pirmasis „Taurostos“ numeris pasirodė 1988 m. spalio 20 d. – prieš pat Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Tai buvo ir pirmas nelegalus rajoninis laikraštis Lietuvoje.

O „Taurostos“ klubas sparčiai vystė veiklą, organizavo kultūrinius, istorinius renginius, platino neformalią spaudą. Surengėme netgi mokslinę ekspediciją į Varnius ir atradome Motiejaus Valančiaus bronzinį paminklą, kuris pokario metu buvo paslėptas nuo sovietų. Šis atradimas buvo mūsų vyriausiojo klubo nario

Kazimiero Šimkaus nuopelnas ir šlovės akimirka. Jis buvo kilęs iš tų kraštų ir pagal jaunystėje girdėtus pasakojimus apie nuo rusų paslėptą paminklą per tris ar keturias ekspedicijas sugebėjo rasti bronzinį Valančių viename name po virtuvės grindimis.

Be veiklos „Taurostoje“, nuolatos bendravome su Gediminu, Edmundu, kitais žmonėmis ir ieškojome būdų, kaip Jonavoje įkurti Sąjūdžio grupę. Iš pažangiai mąstančių komunistų gavome informacijos, kad ant Sąjūdžio temos Jonavoje leteną griežtai uždėjęs pirmasis partkomo sekretorius Edvardas Prichodskis.

Būtų buvę keista, jeigu būtų priešingai... Įkvėpti liepos 9-osios Sąjūdžio mitingo Vingio parke, mes galvojome, kaip Jonavoje surengti atvirą renginį. Čia pat pasitaikė ir galimybė. „Taurosta“ glaudžiai bendradarbiavo su kauniečių ekologiniu klubu „Atgaja“, kuriam vadovavo Saulius Gricius.

1988 m. liepos mėnesį šis klubas organizavo ekologinį žygį dviračiais per Lietuvą ir planavo sustoti prie „Azoto“.

Vienas didžiausių Sąjūdžio mitingų Vilniaus Vingio parke 1988 m. rugpjūčio 23 d. Nuotrauka V. Slivinsko.

6

2018 NR. 2 (8)

I. Datos ir žmonės

Mes sugalvojome, kad būtų geriau organizuoti platesnį susitikimą mieste, atviroje erdvėje, ir pakviesti į jį miesto vadovus bei visuomenę. Kam gali užkliūti renginys ekologine tema?

tą Landsbergį. Jie atvažiavo A. Juozaičio užsieniniu automobiliu, ant kurio dešiniojo kapoto kampo buvo pritaisyta trispalvė vėliavėlė.

„Taurosta“ gavo leidimą organizuoti susitikimą su žygio dalyviais ir visuomene šalia miesto stadiono.

Tiesa, prieš tai mane, kaip atsakingą už renginį asmenį, pasikvietė partkomo ideologijos skyriaus vedėjas Jonas Jaciničius ir perspėjo, kad leidimą gausime tik tuo atveju, jeigu nekelsime trispalvių. Jonavoje dar niekas to nebuvo padaręs. Aš, žinoma, pažadėjau, bet tai buvo melas. Jeigu nebūčiau melavęs, ar būtumėm gavę leidimą renginiui?..

Mes turėjome ir tylų planą tą pačią dieną, prisidengus renginio šurmuliu, pamėginti įsteigti tris Sąjūdžio rėmimo grupes atskirose organizacijose, apie jų įsteigimą pranešti mitinge prie stadiono ir čia pat vietoje pamėginti įsteigti Jonavos rajono iniciatyvinę grupę.

Kaip tai padaryti organizacijose, maždaug įsivaizdavome, bet kaip mitinge įsteigti iniciatyvinę grupę – nežinojo niekas. Susitarėme, kad improvizuosime.

Liepos 25-ąją rėmimo grupėms steigti ir mitingui pastiprinti iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pasikvietėme Česlovą Kudabą, Arvydą Juozaitį ir Vytau-

Mitingas Jonavoje, miesto stadione 1988 m. liepos 25 d.

Kalba mitingo svečias, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys V. Landsbergis. Nuotrauka A. Juravičiaus.

Mitingas Jonavoje, miesto stadione 1988 m. liepos 25 d. Kalba mitingo svečias, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Č. Kudaba. Nuotrauka A. Juravičiaus.

7

TAUROSTA Gediminas į statybos trestą nusivedė Č. Kudabą, J. Keršys į grūdų bazę, kuriai vadovavo, nusivežė V. Landsbergį, o mes su A. Juozaičiu nuvažiavome į „Azotą“. Ten E. Simanaitis administracijoje buvo suorganizavęs darbuotojų susirinkimą. Važiavome A. Juozaičio automobiliu su trispalve. Tai buvo įspūdinga akimirka ir labai geras jausmas. Deja, gamykloje nuotaiką sugadino nesėkmė – rėmimo grupės įkurti nepavyko. Nepavyko ir J. Keršiui, o štai Gediminas statybos treste rėmimo grupę įkūrė ir tai buvo oficiali Sąjūdžio pradžia Jonavoje.

Vakaro įvykiai atpirko dienos nesėkmes. Planavome, kad mitinge bus apie 1000 žmonių, bet dar gerokai prieš pradžią supratome, kad susirinks kelis kartus daugiau. Buvome pasisiuvę keletą vėliavų ir apsitarę, kad jas iškelsime Tautinės giesmės pradžioje. Taip pat žinojome, kad vėliavas kels ir tremtiniai. Dėl Tautinės giesmės. Tada labai mažai kas mokėjo jos žodžius.

Mes prispausdinome šimtus mokyklinių „špargalkių“ su tekstu ir išdalijome žmonėms.

Renginį vedžiau aš. Pakviečiau į sceną V. Landsbergį. Jis užvedė Tautinę giesmę. Ėmė kilti trispalvės. Tai buvo įspūdinga Tiesos akimirka – viduryje miesto keli tūkstančiai žmonių giedojo ir mosavo trispalvėmis.

Gaila, kad E. Prichodskio šalia nebuvo, tačiau dalyvavo vykdomojo komiteto pirmininkas Jonas Valys.

Dievaži, jis jautėsi labai nepatogiai. O štai Bronislovas Lubys jautėsi puikiai ir su visais traukė Tautinę giesmę.

Mitingas praėjo pakiliai, bet Sąjūdžio iniciatyvinės grupės jam vykstant įsteigti nebuvo galimybės.

Tam reikėjo mažesnio, ramesnio diskusinio renginio, o ne mitingo. Tada dėl iniciatyvinės Sąjūdžio grupės nusprendėme taip: per likusį vasaros laiką įsteigsime keletą rėmimo grupių atskirose organizacijose ir jų pagrindu rudens pradžioje organizuosime rajono iniciatyvinę grupę.

Po keleto sėkmingų kultūrinių renginių ir minėto mitingo „Taurostos“ klubas visai suįžūlėjo ir paprašė leidimo organizuoti renginį Ribentropo–Molotovo pakto slaptiesiems protokolams paminėti. Partkomas tikriausiai dar kosėjo nuo trispalvių piliulės, o čia mes jau prašome leidimo kalbėti apie okupaciją!

8

2018 NR. 2 (8)

Leidimo negavome. Negana to, E. Prichodskis liepė savo pavaldiniams R. Smetonai ir I. Miesčionaitienei pasirašyti po J. Jaciničiaus sukurtu ir „Jonavos balse“ išspausdintu tekstu, kuriame teigė nusivylę „Taurostos“ nukrypimais nuo kultūrinės programos į politiką, todėl paliekantys klubą.

Deja, partkomas apsiskaičiavo – straipsnis sukėlė neigiamą reakciją ir buvo nupūstas mus palaikančios nuomonės.

Per daug neišgyvenome dėl tokio Jonavos partkomo sprendimo ir pakvietėme jonaviečius rugpjūčio 23-iąją nuvykti į Vingio parką. Ten susirinko 250 000 žmonių ir Sąjūdis paskelbė okupaciją įrodančius dokumentus.

Tuoj po to, rugsėjo 9-ąją, pagaliau ir Jonavoje įsteigėme iniciatyvinę Sąjūdžio grupę. Partkomas visaip mėgino užkirsti kelią steigiamajam susirinkimui, bet užuovėją radome „Azoto“ administracijos aktų salėje.

Ne visi Jonavoje bijojo E. Prichodskio – B. Lubys turėjo savo nuomonę.

SĄJŪDIS Jonavos rajono sąjūdžio iniciatyvinės grupės veiklos pradžia sutapo su LTSR komunistų partijos Jonavos rajono konferencija, kurios metu renkamas komitetas ir pirmieji sekretoriai – faktinė valdžia.

Jau daug metų Jonavai vadovavo Jonavos partkomo pirmasis sekretorius E. Prichodskis. Jis buvo tipiškas sovietinės sistemos funkcionierius, sugebantis kietais, autoritariniais metodais tvirtai rankose laikyti rajono valdžios vertikalę ir užtikrinti sovietinę ramybę. Būtent tokie žmonės sovietiniame aparate buvo labiausiai vertinti, būtent jie ir palaikė totalitarinės sistemos stabilumą.

Sąjūdžiui buvo akivaizdu, kad E. Prichodskio ir Jonavos keliai turi pagaliau išsiskirti. Apie artėjančią partinę konferenciją daug diskutuota, nes Sąjūdyje dalyvavo ir komunistų. Tuo klausimu buvome susitikę ir su „Azoto“ komunistų organizacijos vadovais, kurie aiškiai pasisakė už pokyčius pirmose rajono valdžios pozicijose. Tą patį kalbėjo miškų ūkio, statybos tresto, dar keleto mažesnių organizacijų komunistai.

I. Datos ir žmonės

Progresyvioji Jonavos komunistų partijos dalis aktyviai būrėsi ir ieškojo, ką galėtų priešpastatyti E. Prichodskiui, mes galvojome, kaip jiems padėti, o E. Prichodskio kompanija irgi nesnaudė: jų rankose buvo visi konferencijos organizavimo svertai. Jie staiga sugalvojo kažkokį delegatų filtravimo mechanizmą, šitaip mėgindami sukontroliuoti tiesioginius valdžios rinkikus.

Bet, laimei, abu tuomečiai Jonavos laikraščiai – „Jonavos balsas“ ir „Naujienos“ tuoj užvirė diskusiją šiuo klausimu ir konferencijos delegatai buvo užregistruoti be jokių trukdžių.

niškai... O gal iš viso mums čia nereikia kištis?.. Gal tegul komunistai patys išsiaiškina dėl savo valdžios?..

Ir kodėl čia minimos tos E. Prichodskio vilos statybos?.. Gal čia netikra informacija ir mus paduos į teismą už šmeižtą?.. Žodžiu, tuoj prasidėjo esmės muilinimas.

Mes atstovėjome poziciją, kad nieko čia į vatą vynioti nereikia. Sąjūdis turi labai aiškiai pasakyti, kad Jonavai su E. Prichodskiu ir jo kompanija ne pakeliui ir šitaip paremti progresyviąją rajono komunistų dalį bei padėti apsispręsti svyruojantiems rajono partinės konferencijos delegatams.

Savo ruožtu Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ėmė organizuoti platesnį susitikimą su visuomene. Oficialiai jis buvo įvardintas kaip susitikimas su LTSR Aukščiausios Tarybos deputatais nuo Jonavos rajono ir suplanuotas keletą dienų prieš pat rajono komunistų konferenciją. Renginys turėjo įvykti kultūros rūmų didžiojoje salėje.

Taip pat jau buvome paruošę ir rezoliucijos projektą, kurį, patvirtinus rytojaus renginyje, Gediminas, kaip mūsų pirmininkas, turėtų perskaityti komunistų konferencijoje.

Sąjūdžio grupėje apsitarėme tik dėl renginio esmės: prieš konferenciją kritikuosime esamą partinę rajono valdžią ir išreikšime paramą permainoms. Pagrindinį pranešimą parengti buvo paskirta man su Vidmantu. Sutarėme, kad aptarsime jį grupėje ir tada galutinai sudėliosime renginį.

Tada Sąjūdžio grupėje buvo per 20 narių. Tai nereiškia, kad beveik pusė mūsų palaiko E. Prichodskį.

Nedidelė dalis – galbūt, bet didesnė dalis balsavusiųjų „prieš“, arba susilaikiusiųjų, manau, buvo savotiškai šokiruoti. Mes juk gyvenome totalitarinėje visuomenėje, kur lipti ant bačkos ir viešai kvestionuoti pirmąjį rajono asmenį buvo neregėtas, o kai kam galbūt net šventvagiškas dalykas! E. Prichodskio vardas dažnam jonaviečiui buvo įsirėžęs į smegenis lyg koks paminklas.

Jau prieš tai iš „Azoto“ komunistų organizacijos žmogaus buvau gavęs medžiagos apie E. Prichodskio nuodėmes. Tai buvo faktai, kad jo sodo vilą statė vieno tarybinio ūkio bendrovė, o darbai ir medžiagos nurašyti kitiems objektams, ir panašūs dalykėliai. Kitaip tariant, gavau kompromatą. Parodžiau jį Gediminui ir Vidmantui. Tada nusprendėme niekam daugiau tos medžiagos nerodyti, tyliai ruošti pranešimą ir pateikti jį Sąjūdžio grupei svarstyti prieš pat renginį.

Taip elgėmės, nes buvome įsitikinę, kad mūsų grupėje tikrai yra ir E. Prichodskio, ir tuo metu sparčiai silpstančio saugumo ausys ir akys.

Pranešimą parašėme labai kietą ir aštrų. Jis buvo nukreiptas į tris pirmuosius rajono sekretorius.

Jį svarstant Sąjūdžio grupėje kilo didžiulis erzelis.

Tuoj keletas žmonių ėmė aiškinti, kad nereikia taip aštriai, kad kritikuoti galima ir aptakiau, o ne asme-

Diskusija užtruko iki vėlumos. Balsuojant mūsų pozicija laimėjo labai nedidele balsų persvara.

Antras ne mažiau reikšmingas faktorius buvo tas, kad dauguma Jonavos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių dirbo vadovaujančius darbus. O tai reiškė, kad perrinkus E. Prichodskį, mūsų grupėje atsirastų daug bedarbių. Ramūs galėjo būti tik „Azoto“, statybos tresto ir miškų ūkio žmonės. Visi kiti, manau, apie tai pagalvojo prieš pakeldami ranką. Tai buvo savotiškas va bank žaidimas.

Tiesa, dvi dienos prieš Sajūdžio grupei priimant sprendimą taranuoti valdžią, Vidmantas, pasitaręs tik su manimi, į jau spaustuvėn išvežamą „Jonavos balsą“ spėjo įmesti intriguojantį pranešimą, kad Sąjūdžio susitikime su visuomene, be anksčiau skelbto susitikimo su LTSR AT deputatais, numatoma ir diskusija rajono valdžios klausimu. Laikraštis turėjo išeiti tik renginio dieną.

9

TAUROSTA O ką būtumėme darę, jei išvakarėse Sąjūdžio grupė nuspręstų „nesikišti į komunistų reikalus ir viską palikti konferencijai?“ Nuo ryto per Sąjūdžio rėmimo grupes kvietėme žmones vakare susirinkti į kultūros rūmus.

Jonavos rajono komitetą, susidedantį iš maždaug 100 komunistų. Po to komitetas iš to 100 narių rinkdavo pirmuosius sekretorius. Atsitiko taip, kad E. Prichodskis nepateko netgi į šimtuką ir neteko galimybės kandidatuoti į aukščiausiąjį rajono postą.

Aš susiradau savo pažįstamus dailininkus ir paprašiau, kad jie pagamintų keletą transparantų, kviečiančių E. Prichodskį eiti į pensiją. Tai irgi buvo politinė naujovė Jonavoje.

Sąjūdis tada suvaidino reikšmingą vaidmenį, bet istorija vystėsi žaibiškai ir jau po metų, išrinkus naują Jonavos rajono savivaldybės tarybą, tie pirmieji postai rajono komunistų organizacijoje neteko savo galių ir valdymo svertai persikėlė į gretimą pastatą.

Žinojome, kad buriasi ir komunistai, norintys išlaikyti esamą padėtį. Kultūros rūmų darbuotojai perspėjo, kad vykdomasis komitetas (taip tada vadinosi savivaldybės administracija) rezervavo 12 eilių, tai yra pusę salės! Mes tam prieštaravome ir susiderėjome dėl 8.

Sąjūdis vystė savo veiklą Jonavoje labai produktyviai. Po istorinio steigiamojo suvažiavimo vietoje buvusios iniciatyvinės grupės Jonavoje buvo išrinkta Jonavos rajono taryba. Ji puikiai atliko visas savo funkcijas, nuveikė daug darbų.

Salė buvo beveik pilna jau valandą prieš renginį. Žmonės vis rinkosi ir rinkosi. Užpildė praėjimus, fojė, ėmė būriuotis lauke, aplink mūsų transparantus. Nesitikėjome tokio antplūdžio, bet fojė ir lauke greitai atsirado įgarsinimas – kultūros rūmai dirbo entuziastingai.

Renginį vedė Marijonas Visakavičius. Pranešimą skaičiau aš. Atsimenu, kad einant į tribūną man drebėjo kojos, bet balsą suvaldyti pavyko ir gana ilgą tekstą perskaičiau pakankamai tvirtai ir įtaigiai.

Su M. Visakavičiumi laimėjome rinkimus į TSRS liaudies deputatų tarybą, laimėjome daugumą vietų Jonavos rajono savivaldybės taryboje, o 1990-ųjų rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą (kuri tapo Atkuriamuoju Seimu) laimėjome tik su G. Ilgūnu. Kitas mūsų iškeltas kandidatas E. Simanaitis nedidele balsų persvara nusileido B. Lubiui. Man, kaip Sąjūdžio rinkiminės kampanijos koordinatoriui, šis faktas galbūt ir užgavo ambiciją, bet B. Lubys buvo tikrai labai stiprus ir geras kandidatas. Svarbiausia tai, kad abu Jonavoje išrinkti atstovai lemiamu momentu balsavo už Nepriklausomybę.

Kilo kur kas didesnis erzelis, nei svarstant šį klausimą Sąjūdžio grupėje. E. Prichodskio kompanija buvo pasiruošusi ir kėlė nemažas bangas. Užvirė karšta diskusija, iš salės buvo pertraukinėjami pasisakantys ir „už“, ir „prieš“, o Marijonas suprakaitavęs mėgino suvaldyti publiką.

Po Kovo 11-osios euforijos prasidėjo visai kitoks Sąjūdžio etapas. Ėmė gimti ir atgimti partijos, vienybė ėmė sluoksniuotis ir eižėti, ryškėjo partiniai ir asmeniniai interesai. Vyko natūralus politinės sistemos kūrimosi procesas.

Aš diskusijoje nebedalyvavau, nes pritrūkau oro ir išėjau į lauką. Čia publika buvo nusiteikusi vieningiau: skandavo šūkius nuo mūsų transparantų ir emocingai reagavo į kiekvieną pasisakantįjį.

Mane kvietė į vieną ar kitą partiją, prognozavo sėkmingą politiko karjerą, bet aš niekaip negalėjau savęs įsivaizduoti kurios nors partijos nariu, o juo labiau, žmogumi, darančiu partinę karjerą, – labai jau branginau sprendimų laisvę. Intuityviai supratau, kad mano misija baigta.

Pagaliau buvo galima įkvėpti pakankamai oro. Tai buvo pilietinio proveržio akimirka! O po kelių dienų prasidėjusioje konferencijoje įvyko sunkiai tikėtinas dalykas.

Rinkimų schema buvo tokia: iš pradžių konferencijos delegatai, kurių buvo apie 500, rinko LTSR KP

10

2018 NR. 2 (8)

Vietą scenoje užleidau kitiems ir nuėjau gyventi savo gyvenimo.

---------------

I. Datos ir žmonės

Šie keli prisiminimų štrichai, parašyti per asmeninių išgyvenimų prizmę, nepretenduoja į istorijos tiesą. Esu laimingas, kad likimas mūsų kartai lėmė gyventi neįtikėtinai įdomiu laikotarpiu ir mes padarėme tai, ką turėjome padaryti.

Po 30 metų...

Jonavos delegacija prieš išvykstant į Sąjūdžio 30-mečio minėjimą Seimo rūmuose 2018 m. birželio 4 d. Pirmoje eilėje iš kairės: V. Semionova, V. Gabužienė, J. Noreikaitė, A. Skaisgirytė; antroje eilėje: V. Venckūnas, E. Gedvila, G. Kubiliūnas, V. Aleksandraitis; trečioje eilėje: V. Daukševičius, R. Tarasevičienė, V. Virkutis, A. Grėbliūnas.

Prie G. Ilgūno kapo Antakalnio kapinėse. Straipsnio autorius antroje eilėje pirmas iš kairės.

11

TAUROSTA

Lietuvos 100-mečio akcentai

ISTORINĖS ATMINTIES SIMBOLIS JONAVOJE Vytautas VENCKŪNAS Nuotraukos iš „Taurostos“ archyvo

Stela – tai į dangų besistiebianti granito kolona su išraižytais piešiniais ar užrašais, dažniausiai statoma kaip monumentas svarbiems istoriniams įvykiams atminti. Pats žodis kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „žvaigždė“. Toks istorinės atminties simbolis neseniai pastatytas ir Jonavoje. Išplatėjančio pamato (180x200 cm) poliruotose pusėse iškaltas įrašas: JONAVOS KRAŠTO LAISVĖS KOVOTOJAMS LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO 100-MEČIUI Šis įrašas skirtas visiems Jonavos krašto kovotojams už Lietuvos Nepriklausomybę nuo 1918 metų ir simbolizuoja medžio šaknis, tvirtai įsikibusias į žemę.

Iš jų kyla kamienas – pjedestalas. Skulptūrinės dalies šonuose įrėžti ženklai ir jų fragmentai – senieji baltų simboliai: saulės ratas, vyriškumo ir moteriškumo ženklai, dangaus ir žemės simboliai, tautinių raštų motyvų fragmentai ir kt. Ženklai įsilieja į akmenį lyg piešinio kontūrai, smėlėtas paviršius juos suniveliuoja ir tai tampa grubia faktūra. Ant pjedestalo auga kolona, kuri suskirstyta į penkias dalis. Poliruotos granito dalys – mūsų valstybės gyvenimo simbolis. Pirmoji dalis – iš „šaknų“ išaugusi Lietuvos karaliaus Mindaugo valstybė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Antrąją kolonos dalį juosia alegoriniai grubios faktūros diržai, kurie simbolizuoja carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos priespaudą. Trečioji kolonos dalis poliruota, tai 1918 m. – 1940 m. nepriklausomos Lietuvos valstybės laikotarpis. Kolonos ketvirtoji dalis vėl „supančiota“ diržais – tai sovietų okupacijos laikotarpis. Penktoje poliruotoje dalyje iškalti 2018 m. – tai

12

2018 NR. 2 (8)

I. Datos ir žmonės

Lietuvos valstybės atkūrimo ir gyvavimo tarpsnis nuo 1990 m. kovo 11-osios iki šių dienų, kai švenčiamas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis. Stilizuotas kryžius simbolizuoja tautos kančių kelią ir krikščioniškų vertybių puoselėjimą visuomenėje. Kolona kyla į viršų ir užsibaigia keturių briaunų viršūne. Ją vainikuoja šarvuoto raitelio ant žirgo figūra – stilizuotas Lietuvos heraldinis ženklas Vytis. Tai Jonavos krašto žmonių, gyvenančių visose keturiose pasaulio dalyse, susivienijimo po Vyčio ženklu simbolis.

Vyčio gamybai panaudoti skirtingų storių nerūdijančio plieno lakštai, lazeriu išpjautos detalės (apie 200 vnt.), kurios suvirintos, nušlifuotos ir nupoliruotos. Vyčio skulptūrai panaudoti pagrindiniai elementai, atsisakyta smulkiųjų detalių, išlaikant pagrindinių masių kontūrą, kadangi jis iškyla į 4,75 m aukštį. Raitelio figūros gabaritai yra 45x45x15 cm.

Monumentui panaudotas suomiškas pilkas granitas Kuru Grey, pjautas iš vieno monolito. Išpjautų ruošinių masė apie 3,5–4 m3 (apie 10–12 tonų).

Autorius – dailininkas, skulptorius, dizaineris, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, profesorius Gintaris Juozas Česiūnas (g. 1959 m.) jonaviečiams jau pažįstamas. Jo skulptūra Jonavos rajono garbės piliečiui Jeronimui Raliui atidengta to paties vardo gimnazijos kiemelyje 2011 m., minint 135-ąsias jo gimimo ir 90-ąsias mirties metines.

STELOS GIMIMAS Pristačius stelos idėją Jonavos rajono savivaldybės meno ir kultūros taryboje, pasirašius sutartį, darbai prasidėjo Pakaunėje, G. Česiūno meno dirbtuvėse.

Laikas bėgo labai greitai, mat norėta stelą atidengti jau Valstybės dienos proga – Liepos 6-ąją. Betarpiškai dalyvaujant kūrybos procese matėsi, koks tai nepaprastas ir sunkus darbas. O ir kepinanti vasaros saulė nebuvo pagalbininkė.

Ir Jonavoje vyko paruošiamieji darbai: reikėjo iškelti esamą metalinį kryžių, paruošti monumento pamatus. Kur iškelti kryžių, visų minėjimų, vykusių partizanų atminties memoriale liudininką, išsprendė tuometis Jonavos parapijos dekanas kun. A. Mikitiukas. Meno ir kultūros taryboje jis pareiškė priiman-

13

TAUROSTA tis kryžių į Šv. Jokūbo bažnyčios šventorių. Netrukus P. Garbausko, Jonavos r. tarybos nario, UAB „Egsta“ darbų vadovo darbuotojai tai operatyviai atliko. Jie iki birželio vidurio paruošė ir monumento pamatus.

Aktyviai dalyvavusiam šiame procese Vaclovui Slivinskui kilo mintis, kad reikia įdėti į pamatus laišką ateities kartoms. Jis šiam reikalui buvo pasigaminęs nerūdijančio plieno gilzę. Laiško tekstui atsirasti už-

14

2018 NR. 2 (8)

I. Datos ir žmonės

teko gero pusdienio. Surašėme dviem egzemplioriais, kurių vieną įdėjome į monumento pamatus minint Birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną. Kitas buvo perduotas saugoti Jonavos krašto muziejui.

Stelai sumontuoti autorius skyrė tris dienas, darbus nutarta pradėti rugpjūčio 1 d. Skulptoriaus buvo paprašyta išpjauti pamate nišą, kad būtų įdėta akmenų iš svarbių Lietuvai kovų vietų ir atminimo lentelė, kurią dovanojo jonavietis Edgaras Bernotas. Vėlgi tai buvo V. Slivinsko idėja.

Taip buvo įdėta akmenėlių iš 1410 m. Žalgirio mūšio vietos, 1948 m. Vyčio partizanų apygardos vado D. Vaitelio žūties vietos, 1919 m. pirmojo žuvusio Lietuvos kario P. Lukšio su bolševikais žūties vietos.

Simboliškai juos ir lentelę į monumento pamatą įdėjo pasipriešinimo okupantams kovų dalyviai V. Gabužienė ir M. Liužinas, pokario partizaninio judėjimo tyrinėtojas V. Slivinskas, J. Grinius – D. Vaitelio sūnėnas.

Rugpjūčio 1 d. prasidėjo stelos montavimo darbai, kuriems vadovavo pats skulptorius. Stela greitai stiebėsi į viršų, nes prieš tai dirbtuvėse buvo atliktas kontrolinis surinkimas. Darbo dienai besibaigiant, užkeltas paskutinis elementas – Lietuvos valstybės simbolis Vytis. Visas montavimo procedūras filmavo ir fotografavo Valentinas Dranseika.

Rugpjūčio 3 d. pavakaryje buvo iškilmingai atidengta stela. Šis įvykis, kaip iškiliausias Lietuvos 100-mečio renginių akcentas, sutapo su miesto šventės pirmąja diena. Jau dabar galima teigti, kad vieta stelai buvo parinkta tinkamai.

Juk čia gyvavo Jonavos dvaras, kuriame gyveno ir mirė miesto įkūrėja Marijona ZabielaitėKosakovskienė (1745–1769), jos sūnus, Livonijos vyskupas ir Vilniaus koadjutorius, Juozapas Kazimieras Kosakovskis (1738–1794), Jonavos miestelio statytojas.

Po Antrojo pasaulinio karo, kai tauta pakilo į kovą su sovietų okupantais, šioje vietoje užkasti nukankintų Lietuvos partizanų kūnai.

15

TAUROSTA

16

2018 NR. 2 (8)

I. Datos ir žmonės

Kai eisi pro šalį, skubėsi rūpesčių apimtas ar svajosi apie ateitį – sustok akimirkai nors mintyse ir prisimink, kad daugelio gyvenimo gija nutrūko anksčiau nei Dievo duota. Tam, kad tu ir tavo vaikai rastųsi savoje žemėje, kad ir su savo vargais ir džiaugsmais. Čia, savo žemėje, – vienintelėje pasaulyje.

Geriau ateik ir nusilenk.

Taip ramiau.

Tai pirmasis monumentas Jonavos krašto kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę per visą šimtametę istoriją. Apie tai kalbėjo savivaldybės meras E. Sabutis, pasipriešinimo kovų dalyvė, tremtinė V. Gabužienė, skulptorius G. Česiūnas, Jonavos rajono garbės pilietis J. Sirvydis, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko pulkininkas leitenantas R. Dumbliauskas. Gausus jonaviečių būrys tapo stelos

atidengimo liudininkais. Ją pašventino naujasis Jonavos parapijos dekanas ir Šv. Jokūbo bažnyčios klebonas kun. V. Birjotas.

Jonavos kultūros centro vadovai ir meno kolektyvai nuoširdžiu darbu prisidėjo, kad šventė taptų įsimintina, tikra tautiškumo ir pilietiškumo pamoka.

17

TAUROSTA

ŠVENTĖS AKIMIRKOS

18

2018 NR. 2 (8)

I. Datos ir žmonės

19

TAUROSTA

20

2018 NR. 2 (8)

I. Datos ir žmonės

G. KANOVIČIAUS PREMIJA – RAŠYTOJUI T. KAVALIAUSKUI Dr. Ramūnas ČIČELIS Nuotraukos iš Jonavos viešosios bibliotekos archyvo

2018 m. birželio 20 d. Jonavos kultūros centro meno galerijoje įteikta kasmetinė respublikinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija. Ji šiemet atiteko kauniškiui filosofui, rašytojui Tomui Kavaliauskui už romaną „Originalas“, kurį pernai išleido leidykla „Alma littera“. Autoritetingos komisijos sprendimu kūrinys premijuotas už rašytojo išradingumą ir žaismę, sujungiant daugiakalbės šimtmečio Lietuvos pasakojimą su intelektualiosios jaunuomenės iššūkiais globalėjančios Europos akivaizdoje. Romane „Originalas“, kurį pats autorius vadina bohemiškuoju detektyvu, pasakojama fiktyvaus menininko Dogu Bankovo paveikslo istorija, kurioje pinasi tikrovė ir fantazija, Lietuva tarpukariu ir dabar, meilė Kaunui ir pasauliui, kur yra gausybė neatskleidžiamų mįslių.

Premijos įteikimo renginį pradėjo tradicinės žydų

klečmerių muzikos orkestras „Rakija Kleczmer Orkestar“ iš Vilniaus, populiarėjantis Lietuvoje ir užsienio šalyse.

Nuskambėjus chasidiškuosius ritmus ir melodijas perteikiančiai muzikai, sveikinimo žodį tarė Jonavos rajono meras Eugenijus Sabutis, pažymėjęs, kad kalba ir literatūra, bėgant amžiams ir randantis naujoms technologijoms bei bendravimo būdams, vis dar lieka labai svarbiu intelekto ir mūsų tapatybės ženklu.

Vertinimo komisijos pirmininkas, profesorius istorikas Egidijus Aleksandravičius priminė, kad vertinti net penki kūriniai, iš kurių, be T. Kavaliausko „Originalo“, labai išsiskyrė rašytojo Marko Zingerio romanas „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“. Vis dėlto vienbalsiu komisijos sprendimu nutarta, kad M. Zingeris jau

Tradicinės žydų muzikos orkestro „Rakija Kleszmer Orkestar“ muzika – nuotaikingas vakaro akcentas.

21

TAUROSTA

Džiaugiamės ir sveikiname G. Kanovičiaus respublikinės premijos 2018 m. laureatą.

anksčiau yra gavęs ne vieną literatūrinį apdovanojimą ir G. Kanovičiaus premija labiau verta paskatinti T. Kavaliauską, kuris, pasak E. Aleksandravičiaus, komisiją nustebino originalumu ir polifoniniu pasakojimu apie meilės vietai ir menui apmąstymą.

Pats „Originalo“ autorius T. Kavaliauskas savo trumpoje ir nuoširdžiai kuklioje kalboje džiaugėsi skaitytojų ir premijos kūrinių vertinimo komisijos likęs teisingai suprastas ir atpažintas. Romano kūrėjas pabrėžė, kad G. Kanovičiaus premija jam labai svarbi ir įpareigojanti.

Renginio metu žiūrovai išvydo šių eilučių autoriaus režisuotą dokumentinį filmą „Mane maitina Jonava“.

Jis sukurtas prieš dvejus metus užfiksuoto pokalbio su G. Kanovičiumi pagrindu. Filme naudota LRT televi-

Filosofas, rašytojas T. Kavaliauskas.

zijos ir Jonavos krašto muziejaus archyvinė medžiaga. Šventės finalinis akcentas, po kurio svečius darkart džiugino „Rakija Kleczmer Orkestar“, – kauniečio aktoriaus Luko Alsio išraiškingai perskaitytas tekstas „A ir Z“. Šio kūrinio autorius panoro likti nežinomas.

Meistriškai perteiktame tekste išryškėjo mintys apie judaizmo ir katalikybės religijų santykį, vaizdo ir žodžio kultūros sambūvį pasaulio istorijoje.

Kasmetinė respublikinė G. Kanovičiaus premija prieš dvejus metus įsteigta Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos ir Jonavos rajono savivaldybės iniciatyva. Premijos mecenatas – vilniškis advokatas Rolandas Valiūnas. Pernai pirmuoju jos laureatu tapo rašytojas, poetas, eseistas Kęstutis Navakas už romaną „Vyno kopija“.

Nuotrauka prisiminimui. Iš kairės: vakaro vedėjas dr. R. Čičelis, Viešosios bibliotekos direktorė S. Gajauskaitė, premijos laureatas, rašytojas T. Kavaliauskas, Jonavos rajono meras E. Sabutis, dr. E. Aleksandravičius.

22

2018 NR. 2 (8)

I. Datos ir žmonės

FESTIVALIS „VASARA JONAVOJE 2018“ Jurgita SERAPINĖ, Jonavos kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Nuotraukos iš Jonavos KC archyvo

Jau ketvirtą kartą jonaviečius džiugino festivalis „Vasara Jonavoje“. Šiųmetis renginių maratonas prasidėjo jau gegužės mėnesį Gatvės muzikos ir Muziejų nakties renginiais. Juos keitė kultūros centro mėgėjų meninės veiklos kolektyvų koncertas.

Birželio 2 d. šeimos rinkosi į nuotaikingą šventę „Svajonių vasara prasideda“, o jaunimas ir visi besido-

mintieji kino menu po kelių dienų skubėjo į susitikimą su Olegu Šurajevu. Birželio antrąjį šeštadienį nuo Mažųjų Žinėnų piliakalnio aidėjo sutartinių šventės „Sutarysma“ garsai. Šį koncertinį renginį sekė „Gyvos muzikos vakaras“, kuriame kartu su jaunaisiais Jonavos atlikėjais koncertavo grupė iš Baltarusijos „Nuteki“.

23

TAUROSTA Vienas įspūdingiausių vasaros renginių – Joninės. Šiais metais trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos šventės programoje dalyvavo daugiau nei 200 atlikėjų.

Pirmiausia prisistatė Jonavos rajono kolektyvai, vyksiantys į Lietuvos dainų šventę „Vardan tos...“. Slėnyje įsikūrusioje Jono sodyboje, papuoštoje 5 metrų aukščio kupole, cirkuliavo nauja šventinė ir išskirtinė valiuta – jongrašis, apdovanoti ketureilių apie Jonus ir Janinas konkurso nugalėtojai, tradiciškai išrinktas ir inauguruotas Jonų respublikos Prezidentas Jonas Sirvydis. Labiausiai visų dėmesį kaustė ugnies, muzikos, lazerių, vandens fontanų ir pirotechnikos vasarvidžio reginys „Laumių pinklės“.

Antrojo vasaros mėnesio pradžioje kultūros centre koncertavo Nyderlandų karališkosios kariuomenės orkestras, o Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną jonaviečiai ir miesto svečiai stebėjo riterių turnyrą, ugnies šou, klausėsi grupių „Voiceless“ ir „Rebelheart“ pasirodymų. Liepos 21 d. klausytojus kvietė roko muzikos vakaras, kuriame grojo grupės „Titus“ ir „Bon jeans“.

24

2018 NR. 2 (8)

Rugpjūčio 3-iąją iškilmingai atidengtas paminklas Jonavos krašto kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę. O visą pirmąją šio mėnesio savaitę į įvairias pramogas ir edukacinius užsiėmimus kvietė renginiai, skirti 268-ajam miesto gimtadieniui.

Per Žolines poezijos mėgėjai rinkosi į Jonavos bardų ir poezijos vakarą. Rugpjūčio 23 d. greitkelyje Vilnius–Panevėžys suorganizuotas Baltijos kelio paminėjimas.

Po kelių dienų klasikinės muzikos gerbėjus nudžiugino Pažaislio muzikos festivalio koncertas, kuriame grojo Kauno miesto simfoninis orkestras, diriguojamas Vilmanto Kaliūno, dainavo sparčiai populiarėjantys solistai Lina Dambrauskaitė ir Kostas Smoriginas. Šį nemokamą muzikinį vakarą klausytojams dovanojo Jonavos rajono savivaldybė. Paskutinę vasaros dieną įvyko festivalio „Vasara Jonavoje 2018“ uždarymo šventė. Ji vainikavo 15-os vasaros renginių, kuriuose dalyvavo per 700 dalyvių, maratoną.

I. Datos ir žmonės

JONAVOS MIESTO ŠVENTĖ Rugpjūčio 4-ą dieną Jonava atšventė 268-ąjį gimtadienį. Miesto šventei skirti renginiai truko visą savaitę: Jonavos kultūros centro meno galerijoje vyko verslininko ir aktyvaus bei sveiko gyvenimo būdo skleidėjo Mariaus Jovaišos fotografijų paroda „Neregėta Lietuva“, kiek vėliau duris atvėrė krašto fotografijų paroda „Senoji Jonava“, kurioje eksponuota maždaug 60 sustabdytų istorinių akimirkų. Šventės išvakarėse į linksmas pramogas pakviesti mažieji jonaviečiai. Saulėtą rytmetį Rimkų mikrorajone vyko vaikų žaidimų aikštelės atidarymas, kuriame mažuosius linksmino Pepė, muzikiniai žaidimai, užduočių ratas, buvo pučiami didieji muilo burbulai.

Kad aikštelės atidarymas – didelė šventė vaikams, liudijo ir rajono vadovas E. Sabutis, atvažiavęs elektriniu paspirtuku. Negana to, meras pats užlipo ant karstyklės ir nuo jos pasakė sveikinimo kalbą. O kultūros centras vaikučius pakvietė į piešimo akciją ant plėvelės „Piešiu Jonavą“.

Vakare Panerių g., prie memorialo žuvusiems partizanams atminti, atidengtas paminklas Jonavos krašto laisvės kovotojams. Idėja pastatyti stelą jonaviečiams, kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę, kilo rajono tarybos nariui Vytautui Venckūnui, o ją įgyvendino skulptorius Gintaris Juozas Česiūnas. Renginyje kalbas sakė Jonavos rajono savivaldybės meras E. Sabutis, Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko vadas plk. ltn. Ričardas Dumbliauskas, laisvės kovų dalyvė, tremtinė, Sąjūdžio aktyvistė, Jonavos krašto šviesuolė Veronika Gabužienė, Jonavos rajono garbės pilietis,

Lietuvos chemijos pramonės įmonių asociacijos prezidentas J. Sirvydis. Paminklą palaimino Šv. apaštalo Jokūbo parapijos klebonas dekanas Virginijus Birjotas. Ceremoniją vainikavo Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono karių iššauti trys šūviai: už mūsų valstybės Lietuvos 100-metį, už kovojusius, kankintus ir tremtus, negrįžusiuosius ir žuvusiuosius už Lietuvos laisvę ir už Jonavos krašto žmones. Šeštadienį nuo ankstyvo ryto prasidėjo miesto gimtadienio renginiai, pasklidę skirtingose erdvėse.

Jonavos sporto arenoje dalyviai ir žiūrovai rinkosi į tarptautinę kačių parodą, krašto muziejuje norintieji dalyvavo žaidime „Pažink Jonavą aktyviai“. Mėgstantieji aktyvias pramogas Sąjūdžio aikštėje įsitraukė į sporto klubų „Akvaera“ ir „Sporto legionas“ rytinę mankštą. Parke, prie J. Miščiukaitės meno mokyklos, vyko pilateso ir kalanetikos užsiėmimai. Miesto stadione varžėsi paplūdimio tinklinio, o aikštelėje prie sporto arenos – „Sintek“ krepšinio 3×3 entuziastai, taip pat vyko 268 m lenktynės kuo įvairesnėmis priemonėmis (riedučiais, paspirtukais, riedlentėmis). Stadione varžėsi „Jonavos“ ir „Stumbro“ (Kaunas) futbolo komandos.

O prie miesto laikrodžio šurmuliavo „Auksarankių turgelis“, kuriame sukurtais darbeliais prekiavo kūrybingos ir darbščios jonavietės. Nuo 11 val. Joninių slėnyje prasidėjo „Šeimų piknikas“. Vieni dalyvavo protmūšyje „Tai bent šeimynėlė“, kiti stebėjo programą „Mokslinis šou atradėjas“, o sporto mėgėjai varžėsi smiginio ir virvės traukimo rungtyse. Vaikus džiugino zoologijos sodo edukacijos „Vėžliai“ ir „Apie vabzdžių gyvenimą“, kinologų klubo pasirodymas. Kad niekam nestigtų pramogų, vyko varžybos „Aplenk vėją“, spektaklis pagal lietuvių liaudies pa-

25

TAUROSTA saką „Ropė“, putų šou, pramogauti kvietė ir stalo bei liaudies žaidimų kampeliai, animatoriai, mini „burbuliatorius“. Taip pat buvo galima piešti „Atviruką milžiną“ Jonavai, dalyvauti Krašto muziejaus vaikų edukacinėje programoje, stebėti gelbėjimo tarnybų, mokyklų, neformaliojo švietimo ir vaikų užimtumo organizatorių veiklos pristatymus.

Vakarop miesto gatvėmis pražygiavo gausi, spalvinga ir triukšminga eisena, kurioje dalyvavo daugiau nei 30 rajono įstaigų, organizacijų, bendrovių, meno kolektyvų. Kolona gatve nuo stadiono judėjo Žeimių, Vasario 16-osios, Sodų gatvėmis iki šventės vietos Joninių slėnyje, kur visų laukė finalinio koncerto „Mes mylim Jonavą“ atlikėjai.

Vakarą sveikinimo kalba pradėjo Jonavos rajono meras E. Sabutis, pakelta Jonavos miesto vėliava. Buvo apdovanoti konkurso „Sukurta Jonavoje“ laimėtojai.

Apdovanojimai įteikti bendrovei „Jonavos paslaugos“ už sukurtą elektroninį internetinį kapinių registrą www.jonavoskapines.lt, UAB „Plankmara“ už gaminį „Grindys TOP-LAG“; Andriui Šukučiui už gaminį „Kūrinys-Mūza“, MB „Vaikystės pasaka“ už nuotraukų rėmelį iš faneros „Šeimos medis“, MB „Lioli lioli“ už gaminį „Personalizuotas smėlinukas kūdikiui“, Renatai Usevičiūtei už gaminį „AuRe sezoninis dekoras“, Jelenai Šimonienei už gaminį „Veltinis katinas“.

Vakaro metu netrūko ir staigmenų: prekybos tinklas „Lidl“ jonaviečiams išdalijo 1000 nemokamų ledų porcijų. Šventiniame koncerte dalyvavo Jonavos atlikėjai Gediminas Januškevičius, Deimantė Šimbaraitė, Julija Radzevičiūtė, Kristina Chlastauskaitė. Muzikinį asorti papildė svečiai – grupės „La Forza“, „Lemon Joy“ ir „Naktinės personos“. Likus valandai iki vidurnakčio dangų griausmingai nutvieskė įspūdinga fejerverkų kaskada. Renginį vainikavo pašėlusių „Radistų“ diskoteka.

26

2018 NR. 2 (8)

I. Datos ir žmonės

SKARULIŲ MUZIKOS FESTIVALIS – KLAUSYTOJŲ ŠIRDYSE Sigita MIKALAUSKIENĖ, VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“ vadovė Algimanto Barzdžiaus nuotraukos

2017-aisiais prasidėjęs tarptautinis Skarulių muzikos festivalis ir šią vasarą jonaviečius sukvietė į nemokamas muzikines popietes. Tradiciškai du renginiai vyko Šv. Onos bažnyčioje Skaruliuose, o festivalio uždarymo renginys persikėlė į Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią Jonavos mieste. Festivalio meno vadovas Liudas Mikalauskas dalijosi įspūdžiais apie pasirengimo darbus: „Pakvietėme orkestrą iš Suomijos

„Saimaa Sinfonietta“ bei šios šalies operos primadoną Angeliką Klas. Planuodami koncertinę erdvę supratome, jog visas orkestras su instrumentais ir soliste tiesiog netilps po Skarulių bažnyčios skliautais, todėl festivalio uždarymą numatėme Jonavos miesto širdyje – Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje.“ Tačiau, anot L. Mikalausko, festivalio esmė ir pagrindinis tikslas nepasikeitė: „Ir toliau pagrindinės festivalio vertybės

27

TAUROSTA

Paskutinis kun. A. Mikitiuko pamokslas parapijiečiams.

Lietuvos pasididžiavimas M. Levickas.

išlieka nekomerciškumas, profesionalumas bei koncentravimasis į Skarulių bažnyčią, kaip išskirtinę sakralią bei paveldo erdvę, nusipelniusią visos Lietuvos dėmesio.“

gus, nuaidėjo Jonavos rajono savivaldybės atstovės, festivalį lankančios nuo pat pirmojo koncerto, Birutės Gailienės ir skaruliečių bendruomenės sveikinimai.

Susirinkusieji dėkojo festivalio organizatoriams už gražią idėją bei jos tąsą, atlikėjams – už suteiktą atgaivą karštą vasaros popietę, rėmėjams bei šv. Mišias aukojusiems kunigams.

Paskutinysis liepos mėnesio sekmadienis Jonavos rajono muzikos mylėtojams tapo išskirtine diena. Nepabūgusieji vasaros kaitros būriavosi prie Skarulių bažnyčios dar gerokai prieš šv. Mišias. Tądien vyko net dvi iškilmingos šventės – tradiciniai Šv. Onos atlaidai bei antrojo tarptautinio Skarulių muzikos festivalio atidarymo renginys. Šv. Mišias aukojo ilgametis Jonavos dekanas bei Skarulių parapijos klebonas kun. Audrius Mikitiukas, sujaudinęs visus prasmingu pamokslu ir neblėstančiu subtiliu humoro jausmu.

Giesmes grigalinio giedojimo stiliumi atliko Vilniaus Dievo gailestingumo šventovės ansamblis, sulaukęs gausių padėkos aplodismentų bei padėkos žodžių.

Antrojoje renginio dalyje skambėjo visame pasaulyje koncertuojančio, lietuviškojo akordeono renesanso įkvėpėjo Martyno Levickio koncertas. Skambėjo paties atlikėjo sukurti kūriniai, kuriuos papildė lietuvių liaudies dainų motyvai bei pasaulio klasikų melodijos.

Tiek sausakimšoje bažnyčioje, tiek ir lauke ant specialiai pastatytų suoliukų koncerto klausę festivalio lankytojai negailėjo aplodismentų garsiajam akordeonistui, muzikuoti pradėjusiam nuo ankstyvos vaikystės.

Koncerto pabaigoje publika plojo atsistojusi, sužavėta M. Levickio meistriškumo, kai, paprašytas kun.

A. Mikitiuko, jis ekspromtu sugrojo linksmiausią melodiją. Skarulių bažnyčios skliautai buvo pripildyti ne tik muzikos garsų, bet ir pačių šilčiausių emocijų, kurias spinduliavo susirinkusieji. Koncertui pasibai-

28

2018 NR. 2 (8)

Rugpjūčio 12 d. popietę nuskambėjo antrasis Skarulių muzikos festivalio renginys. Šv. Mišias aukojo naujasis Jonavos dekanas kun. Virginijus Birjotas, giedojo festivalio meno vadovas L. Mikalauskas. Kaip visuomet gausų tikinčiųjų būrį sukvietusi Skarulių bažnyčia ir šį kartą buvo pilnut pilnutėlė. Po pamaldų pasirodymą surengė Čikagos lietuvių operos primadona, simfoninio orkestro choro dainininkė, sopranas Nida Grigalavičiūtė, nuo pat pirmųjų natų pavergusi visų širdis.

Solistei ne tik klavišiniais, bet ir atliekamų kūrinių nuotaikingu pristatymu talkino charizmatiškasis maestro Vytautas Lukočius. Viešnia iš JAV atliko spalvingą programą, kurioje buvo galima išgirsti ir žymiausių pasaulio klasikų arijų, ir lietuvių liaudies dainų. Koncerto pabaigoje solistė dainavo duetu su L. Mikalausku. Pasirodymas palydėtas gausių publikos ovacijų – neliko abejingų įspūdingai vokalo technikai, skaidriam tembrui ir šiltam bendravimui. Po koncerto dar ilgai netilo susižavėjimo kupinos kalbos, o pati solistė dėkojo už įsimintiną popietę: „Buvo ypač malonu koncertuoti Skarulių Šv. Onos bažnyčioje, žinant, kad ji beveik 400 metų senumo. Pirmiausia tai yra paveldas, o tokioje erdvėje visada ypatinga būti – juo labiau koncertuoti. Iš karto pajutau žmonių

I. Datos ir žmonės

Čikagos lietuvių operos primadona N. Grigalavičiūtė.

Skambus duetas – N. Grigalavičiūtė ir L. Mikalauskas.

Jonavos parapijos dekanas kun. V. Birjotas su rėmėjais, svečiais, festivalio rengėjais.

susidomėjimą, netikėta buvo, kad jie kartu dainavo.“ Baigiamieji antrojo tarptautinio Skarulių muzikos festivalio akordai nuskambėjo rugpjūčio 26-osios ryte. Tiesa, šį kartą renginys vyko kitoje vietoje nei įprasta – didelis orkestras netilpo kamerinėje Skarulių bažnyčios erdvėje, todėl festivalio uždarymo renginys persikėlė į Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią. Šv.

Mišias aukojo Jonavos dekanas kun. V. Birjotas. Vargonais akompanuojant maestro V. Lukočiui, giesmes atliko festivalio meno vadovas L. Mikalauskas, parapijos jaunimo, sumos choro giedotojai. Kaip visuomet, gausų tikinčiųjų būrį pritraukiantis festivalis ir

šį kartą pasiteisino, bažnyčia buvo pilnutėlė. Netrukus iškilmingą festivalio uždarymo koncertą dovanojo Suomijos operos primadona A. Klas bei „Lappeenranta Saimaa Sinfonietta“ simfoninis orkestras ir jo meno vadovas ir vyr. dirigentas V. Lukočius. Gausus būrys atlikėjų pripildė bažnyčios skliautus muzikos ir nuo pat pirmųjų kūrinių pavergė publiką – po kiekvieno atlikimo aidėjo gausios ovacijos. Orkestrantai ir solistė buvo sužavėti tokio šilto sutikimo ir dar ilgai dalijosi įspūdžiais apie išskirtinę viešnagę Jonavoje. „Esame išties maloniai nustebinti, gera buvo matyti besišypsančius orkestrantų veidus, griausmingai aidint plojimams.

29

TAUROSTA

Suomijos operos primadona A. Klas Jonavoje.

Suomijoje klausytojai yra santūresni, jie saikingai ploja, o lietuviai yra tikrai karštesnio temperamento!“ – juokėsi dirigentas V. Lukočius. Jis džiaugėsi, kad publika šiltai priėmė suomių kompozitoriaus Jan Sibelius kūrinius. Koncertui pasibaigus, sveikinimo žodį tarė pagrindinės festivalio rėmėjos – Jonavos rajono savivaldybės tarybos narė Marija Širvelienė, patikinusi, jog bus ieškoma būdų Skarulių muzikos festivalį remti ir kitais metais, nes tokio pobūdžio renginiai labai reikalingi ne tik kraštiečiams, bet ir miesto svečiams. Gėles priėmę organizatoriai pažadėjo, kad šis festivalis, sukviečiantis gausią publiką iš visos Lietuvos bei siekiantis tapti gražia tradicija Jonavos krašte, vyks ir 2019-aisiais metais.

30

2018 NR. 2 (8)

Akivaizdu, kad Jonavos gyventojai ir miesto svečiai atrado ir pamilo šį muzikinį vasaros renginį – tai lengvai galima pastebėti iš publikos gausos. „Sausakimšos bažnyčios renginių metu tik patvirtina, jog einame teisingu keliu, esame labai dėkingi pirmajam mecenatui – AB „Achema“ bei antrojo festivalio pagrindinei rėmėjai – Jonavos rajono savivaldybei už palaikymą ir visapusę pagalbą. Ji suteikia galimybę pakviesti į Jonavą tarptautinius kolektyvus ir klausytis koncertų nemokamai. Tokios krypties festivalis laikysis ir ateinančiais metais, todėl Jonavos gyventojų ir svečių laukia daug malonių staigmenų, apie kurias visi sužinos jau 2019 m. – trečiojo sezono metu.

II. Jubiliejai

POETUI, DAILININKUI APOLINARUI PAKALNIŠKIUI – 85 (1933 11 22 – 2018 08 30)

VĖLYVI DRUGIAI SPALVŲ PALETĖJE Marius GLINSKAS, žurnalistas Nuotraukos ir eilėraščiai iš autoriaus leidinio „Vėlyvi drugiai“

Kūrėjai visada išeina per anksti. Tarsi nujausdami lemtingą akimirką, dažnai užrašo: „gal dar spėsiu“.

Taria pabrėždami, kad praversta ir tuščių lapų gyvenimo kalendoriuje, kad galėtų sodriau, intensyviau tarti žodį ar pirštuose suturėti teptuką. Tas „gal dar“ pasergsti kasdien tirpstančią vilties žvakę ir palieka užuominą, kad tai, ką čia ir dabar palieki, ką žino apie tave kiti – dar ne viskas. Ne viskas – vadinasi, dar nardo tavo gelmėse žaibai, dar žaižaruoja tavo gelmėse ugnys, kurios kažkokio metafizinio virsmo akimirkomis gali tapti knyga, paveikslu ar skulptūra. „Gal dar spėsiu ir jį... paleisti į dienos šviesą“, – kalbėjo Apolinaras Pakalniškis apie „visų savo ieškojimų fizikos džiunglėse“ tvarinį. Atrodo, nespėjo, nepaleido. Gal nustebintų mokslo pasaulį, o gal tai nebuvo itin svarbu. Žinome, kad jo giminės ragino išleisti eilėraščių rinkinį. Juk pirmiausia į jo neramią būtį atėjo žodis. Jo, dar trumpakelnio Plungės gimnazijos mokinio, rašinius mokytoja skaitydavo visai klasei. Tačiau žodis negali būti vienas, jis pasikvietė į Apolinaro gyvenimą ir įvairių spalvų. Tada ant gimnazijos sienų kabinti berniuko paveikslai, matyt, ir buvo didelių peizažų, natiurmortų, vaizduotės vizijų užuomazgos, vėliau pristatytos dideliais paveikslais ne tik Žemaitijoje, bet ir Jonavoje.

Aš vienas – ir ne vienas...

Dar vėliau prisipažino: „Mano eilėraščiai darėsi vis liūdnesni, todėl užsiėmiau tapyba.“ Produktyvumu, kaip ir kiekvienas kelioms mūzoms tarnaująs žmogus, nepasižymėjo, didelio palikimo nesukrovė.

2015-aisiais sakė, kad suskaičiavo apie 40 paveikslų, kuriuos mėgėjiškose ekspozicijose nesigėdytų iškabinti. Kukliai kalbėjo, be mažiausio narciziško

31

TAUROSTA krustelėjimo savo viduje. Dabar prisimename, kad 2016-aisiais miesto Viešojoje bibliotekoje Apolinaro tapybos paroda gražiai įsiterpė į krašto tautodailės atspindžius, nustebino netradiciniu tradicinių temų pateikimu. „Mano gyvenimas nebuvo nuobodus“, – atviravo autorius savo pirmos ir paskutinės knygos „Vėlyvi drugiai“ skaitytojams. Gal čia vėl kaltas asmenybės daugialypumas, tie „slaptieji talentai“, kurie ilgainiui gyvenimo kelyje it ylos iš maišo išlenda. Ir ko tik žmogus neišbandė: narstė radijo aparatus, plušo kolūkio buhalteriu, puoselėjo sodus, daržus, bendravo su bitėmis, pagaliau tapo agronomu, dar vėliau įsidarbino Jonavos azotinių trąšų gamykloje, kur tapo kvalifikuotu aparatininku, pamainos viršininku. Savo kolektyvinio sodo „viloje“ praleisdavo ištisas vasaras, augino gėles, triušius, nutrijas. Beje, čia ne vieną va-

landą skirdavo ir nurimti neleidžiančiai plunksnai, neuždžiūstančiam teptukui. Įdomu, kad kūrėjų dvasia neaplenkė ir Apolinaro atžalų: sūnus – gamtos mokslų daktaras, Lietuvoje atradęs ne vieną vabzdžių rūšį, entomologijos temomis parašęs ne vieną knygą, dukra – baigusi meno mokyklą.

Liko kelios dešimtys paveikslų, 2015-aisiais išleista poezijos knyga, prisiminimai apie kuklias, bet nepaprastai įdomias dailės parodas. Liko ir Tavo atžalose rusenanti kūrėjų ugnelė, kuri, tikėkimės, plazdės ir šildys giminės medį. Gaila, turbūt jau neišvysime to, kas galėjo tilpti į frazę „gal dar spėsiu“. Nesvarbu, kad nespėjai.

Didelis džiaugsmas vien tai, kad pajutai nesustabdomą laiko ritmą, kad atskleidei mums savo asmenybės šviesą.

Skarulių Šv. Onos bažnyčia. Popierius, guašas.

32

2018 NR. 2 (8)

II. Jubiliejai

SAULĖLYDIS

ŠILO ŽVAKĖS

Žiema. Saulėlydis. Balti laukai.

Lūpos tyli. Kalba vien tik akys

Juose – ilgi ilgi beržų šešėliai.

Apie meilę, atmieštą skausmu...

Ateis naktis, ir jos juodi plaukai

Dega žvakės – melsvos šilo žvakės –

Užkris ant balto žemės veido vėlei...

Dega širdys, kupinos jausmų.

Juodi plaukai... Ir baltas veidas... Kam

Nežinau, ar turim tokią teisę,

Ši vizija kas vakarą atgyja?

Ar gerai, kad mes dažnai kartu?

Ar tam, kad vėl – akimirksniui menkam –

Tik žinau, kad vėl aš čia ateisiu,

Širdin grąžintų degančią žariją?..

Ir kad vėl čionai ateisi tu...

Kam kelti tai, kas baigėsi seniai,

Ir kalbės, kalbės vėl mūsų akys,

Kas numirė, prarado prasmę savo?

Lūpos lūpas glamonės karštai.

Gal net nebuvo. Gal tik vaizdiniai.

Lyg bažnyčioj degs čia melsvos žvakės

Gal tik sparnu žuvėdra sumosavo...

Iškilmingai, tyliai ir griežtai.

Laukuos ilgų šešėlių nuo beržų

Aš prašau – kalbėkim vien tik tiesą,

Jau nebėra. Jau saulė nusileido.

Kad ir kaip bebūtų ji karti!

Ir draikosi, ir krenta pamažu

Juk ne veltui dega žvakės šviesios

Juodi plaukai ant balto žemės veido...

Ir varpai kažkur – arti, arti...

1969

33

TAUROSTA

MANO FLEITA

RUDUO LIETUVOJ

Nurimk, giria! Paliauki gaudus,

Ar lyja Lietuvoj, ar tai dangus

Įsiklausyk. Įsiklausyk –

Nebūtas mūsų nuodėmes nuplauna?

Kai mano fleitai širdį skauda,

Ruduo. Toks murzinas ir nerangus

Tu jos ringuotam kliedesy

Ateina ir į sielą įsibrauna...

Lengvai pažinsi savo raudą!

Gamta nežydi jau ryškiom spalvom, O tu, Nerie, girdi mane?

Nes visa, kas veržliai į saulę stiebės,

Ar tai tik paukštis auštant gieda?

Sugrįžta tyliai, nulenktom galvom

Ar tavo krištolo dugne

Atgal į žemės motinišką glėbį...

Spalvingi akmenėliai rieda...

Ar žuvys dūsauja sapne?

Dar bobų vasara tikriausiai bus: Ateis ir pažiūrės į mus iš aukšto,

Klausykis, obelie, palaukėj –

Lyg valdininkas, aukštas ir svarbus,

Ar ne kamanė čia greita

Atseikės džiaugsmo kiekvienam po šaukštą...

Žiedų sietyne dūzgia jaukiai?

Ar mano liūdinti fleita

Ir nepaklaus tavęs, kas tu esi,

Su vėju sutartinę traukia?

Ko ilgisi širdis, ko ieško protas, Kur link vilioja jį žvaigždė šviesi

Šlamėk, giria! Sruvenki, upe,

Ir kiek naktų dėl šito nemiegota –

Žydėk, šakele obelies, – Man visos jūsų godos rūpi!

Nuskink auksuotą lapą atsainiai

Nes aš – tai ta giria, ta upė,

Ir prisisek prie atlapo alėjoj –

Tas pilkas grumstas pakelės...

Kaip ordiną už tai, kad gyvenai, Kad dirbai. Kad mąstei. Ir kad mylėjai!

1996 10 13

34

2018 NR. 2 (8)

II. Jubiliejai

VĖLYVI DRUGIAI Ruduo. Vienur – sužėlę jau rugiai,

Bet jie laimingi: gražūs ir laisvi,

Kitur – šalnų nurudinti dirvonai.

Vėlyvą saulės spindulį pagavę,

Virš jų plevena vėlyvi drugiai:

Jie šoka, žaidžia... O miškai gelsvi

Margi šeiriai ir puošnūs machaonai.

Iš nuostabos nustoja net alsavę...

Per vasarą gyvenę kirminais,

Gyvenime dažniausiai – atvirkščiai:

Balandą graužę, dilgėlę ar svėrę,

(Kas atpažins save – tegu neširsta!) –

Išskrido! Bet juk tuoj žiema ateis,

Puošniais sparnais mosavę taip grakščiai,

Jie žus, nektaro net neatsigėrę...

Nektaro persisiurbę kirmėlėm pavirsta…

2003

35

TAUROSTA

Dr. BRONISLOVUI LUBIUI – 80 Kovo 11 akto signataras, Jonavos rajono garbės pilietis, koncerno „Achemos grupė“ prezidentas (1938–2011)

„Stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti.“ /iš Šv. apaštalo Pauliaus laiško galatams/

36

2018 NR. 2 (8)

II. Jubiliejai

ŠALIA MŪSŲ GYVENIMO A. Giedra, F. Kriaučionis, J. Sirvydis

ALGIRDAS GIEDRA, ilgametis AB „Achema“ gamybos direktorius (Ištrauka iš rašomos atsiminimų knygos)

Amoniako gamybos cecho A-2 viršininkas A. Giedra, apie 1970 m.

Tai aš, Algirdas Giedra, po 17 metų 1966-ųjų gegužę grįžau į Lietuvą iš Sibiro tremties ir mokslų Krasnojarsko Sibiro technologiniame institute. Buvau pilnas jaunatviškos energijos ir noro kuo greičiau pradėti dirbti Lietuvoje. Pradžioje įsidarbinau inžinieriumi Kauno liejykloje „Centrolitas“, modeliavimo ceche.

Darbas buvo ne man ir ne pagal mano specialybę, todėl ieškojau kito. Į dirbtinio cheminio pluošto gamyklą Kaune ir Kėdainių trąšų gamyklą nepriėmė. Galbūt todėl, kad buvau tremtinys.

Liepos pradžioje atvažiavau ieškoti darbo į Jonavą. Apsilankiau pas kadrų skyriaus viršininką, partorgą Aleksandrą Gracevičių. Jis pažadėjo, kad priims į metanolio cechą, kuris netrukus turėjo būti paleistas, pamainos viršininku. Aš greitai susitvarkiau reikalus Kaune ir atvykau į Jonavą. Tačiau A. Gracevičius pranešė, kad metanolio cecho atidarymas nukeltas į 1968-uosius, bet nusivedė pas direktorių Česlovą Maciulevičių, kuriam parodė mano pažymą apie reabilitaciją ir pasiteiravo, ką su manimi daryti. Direktorius išklausė, paklausinėjo apie tremtį bei tėvo teistumą ir liepė mane siųsti į amoniako gamybos cechą, pas viršininką Bronislovą Lubį. B. Lubys praktiškai nieko neklausinėjęs nusiuntė į konversijos cechą, pas viršininką Stasį Urboną, su viza forminti pamainos viršininku. S. Urbonas trumpai instruktavo ir pažymėjo, kad cechas sprogus, tačiau saugiai veikia, našus, todėl nuolatos mokami atlyginimai ir premijos. A. Gracevičius neleido dirbti tol, kol prisiregistruosiu Jonavoje, todėl turėjau laisvo laiko. Jį daugiausia leidau paplūdimyje prie Neries. Čia susipažinau su daugeliu būsimų bendradarbių: Andriumi Anciuta, Zenonu Franukevičiumi, Leonu Stanišausku ir, be abejo, Česlovu Mimonsku, kuris dirbdamas aparatininku prisistatydavo esąs gamyklos vyriausiasis inžinierius.

Gamykloje karjerą pradėjau 1966-ųjų liepos 21 d.

S. Urbonas, sužinojęs mano rusų kalbos gebėjimus, pristatė rašyti darbo instrukcijas, gamybos reglamentą sausojo ledo gamybos skyriui. Kaip tik tuo metu

37

TAUROSTA sausojo ledo gamyboje buvo „sušaldytas“ vandens šaldymo aparatas. Tada pirmą kartą susidūriau su B. Lubio reiklumu. Apimtas pykčio žadėjo iš meistro atimti diplomą, o S. Urboną „nuimti“ nuo darbo. Pastarasis buvo tiek įbaugintas, kad pamatęs B. Lubį apsisukdavo ir eidavo į priešingą pusę, sakydamas, jog su viršininkais geriau nesusitikti.

Kolegos aparatininkai paaiškino, kad stažuotis man reikės apie metus laiko. Kadangi buvau baigęs technologinius mokslus ir turėjau porą metų praktikos, sekėsi geriau – per tris mėnesius spėjau padirbėti įvairiuose baruose aparatininku, o išlaikęs egzaminus pradėjau savarankiškai dirbti pamainos viršininku amoniako konversijos skyriuje. Įsimintiniausias buvo darbo instrukcijų išmanymo patikrinimas. Ceche būdavo stora didelė egzaminų užduočių knyga, su kuria egzaminuojamasis keliaudavo pas visus specialistus, kad šie surašytų egzaminų klausimus. Klausimų susidarydavo šimtai. Paskutinis savuosius paskirdavo B. Lubys. Man laikant konversijos aparatininko darbo instrukcijų egzaminą, jis ėmė klausinėti katalizės teorijų. Labai nustebau, jog B. Lubys puikiausiai iki smulkmenų išmanė technologinį procesą.

Pirmą B. Lubio krikštą „apturėjau“ savarankiškai padirbėjęs porą mėnesių. Dirbau konversijos cecho „D“ pamainos viršininku. Vyriausiojo pamainos viršininko pareigas ėjo Algirdas Skonsmanas, sintezės cecho – Eugenija Murinaitė, kompresijos cecho – Valerijus Juročkinas, oro skaidymo – J. Zlatkus. Dirbant naktinei pamainai, viena technologinė linija buvo sustabdyta remontuoti. Mūsų pamaina turėjo cecho viršininko užduotį iškrauti iš skruberio dalį įkrovos, vadinamųjų Rašigo žiedų. Mano vadovaujami aparatininkai, atlikę užduotį, susėdo diskutuoti apie kosminius skrydžius. Tai buvo nusižengimas, nes jie privalėjo nuolatos vaikščioti ir stebėti prietaisų rodmenis, juos užrašyti pamainos žurnale. Paryčiais centriniame valdymo pulte išgirdau B. Lubį: „Murinaite, padėk ragelį“ ir iš jos rankų krentančio ragelio garsą.

Atsisukęs pastebėjau B. Lubį su visa gamybos viršininkija. Tai buvo eilinis naktinis patikrinimas, kuris po pamainos baigėsi aptarimu. O rezultatai buvo tokie: Pas E. Murinaitę šaltkalvis gaminosi peilį, kompresijoje mašinistas snaudė, o oro skaidymo cecho pamainos viršininkas miegojo. Kadangi mūsų ceche mašinistas plovė siurblinės grindis, jaučiausi saugiai.

Bet be reikalo, mat tuo metu dar nežinojau B. Lubio

38

2018 NR. 2 (8)

charakterio. Jis kaipsyk aptarimą pradėjo nuo mano cecho ir pasakė, kad aparatininkai sėdėjo ir diskutavo ne apie darbo reikalus, o pamainos viršininkas, užuot kontroliavęs Rašigo žiedų krovą, leido tai daryti. Aš atsakiau, kad mes žiedų iškrovėme dvigubai daugiau, negu cecho viršininkas nurodė potvarkyje. Po to aptarti pažeidimai kituose cechuose ir galiausiai grįžta prie konversijos cecho kritikos. Aš vėl nenutylėjau.

Tada B. Lubys nesusivaldė ir pradėjo bartis, aiškinti, koks esu netikėlis ir kad jis mane išvarysiąs iš darbo, ištremsiąs atgal į Sibirą. A. Skonsmanas man mynė ant kojos ir liepė tylėti, ką ir padariau. Čia mano karjera galėjo ir baigtis, tačiau, emocijoms nuslūgus, žadėtųjų represijų nesulaukiau. Apie mane B. Lubys išklausinėjo Kostą Šideikį (savo žmonos brolį), dirbusį mūsų ceche vyriausiuoju aparatininku. Sužinojęs, kad nesu visai trenktas, po kelių mėnesių dargi paskyrė stažuotis vyriausiuoju pamainos viršininku. Kiekviename ceche dirbau visose darbo vietose, aparatininkų instrukcijų egzaminus laikydavau pas cechų viršininkus arba technologus. Sintezės ceche tai buvo Kairys ir Slovikas, kompresijos – Algis Jakučionis ir Antanas Kazlauskas, oro skaidymo – Šarūnas Dragunevičius ir Aloyzas Rūkas. A. Rūkas norėjo, kad likčiau dirbti pas jį pamainos viršininku, o Kairys leido net pamainai vadovauti. Paskutinį parašą turėjo padėti gamybos viršininkas B. Lubys arba jo pavaduotojas Valentinas Jurevičius. Kadangi pastarasis mane žadėjo egzaminuoti kelias dienas, o B. Lubiui užteko tik poros klausimų, pas jį pirmiausia ir nuėjau. Tuo metu B. Lubys, bendraudamas su žurnaliste, man prirašė per dvidešimt klausimų. Visą dieną jo kabinete braižiau schemas, o mano žinių patikrinimas baigėsi jau po darbo valandų. Turbūt tąkart išsiaiškinome, ką aš žinau, ir likome vienas kitu patenkinti.

Man pradėjus karjerą, gamykloje vyriausiais pamainos viršininkais dirbo Marytė Nešukaitytė, Valentinas Jurevičius, Petras Janulevičius, A. Skonsmanas.

Kai pats pradėjau eiti vyriausiojo pamainos viršininko pareigas, kolegomis, be minėtųjų, tapo ir Alfredas Pet­rokas, J. Šileika. Gamyklai augant, kai kurie jų vėliau užėmė ir aukštesnes pareigas. Kadangi A. Pet­ rokas dainavo studentų chore, o P. Janulevičius šoko pramoginius šokius, tai mums su J. Šileika teko iš peties padirbėti.

Kitas susidūrimas su B. Lubiu įvyko šiam jau einant gamybinio skyriaus viršininko pareigas ir ku-

II. Jubiliejai

riant dispečerių tarnybą. Mes, vyriausieji pamainos viršininkai, įprastai atlikdavome ir bendragamyklines funkcijas – vadovavome gaisrininkams, dujų gelbėtojams, avarinių mašinų vairuotojams ir kt.

Priprasti prie naujos tvarkos buvo sudėtinga. Kartą rytinėje pamainoje iš cechų viršininkų gavau nurodymą sustabdyti vieną technologinę liniją defektams pašalinti. Užduotį atlikome, tačiau to nepranešiau vyriausiajam dispečeriui. Kitą dieną penkiaminutėje apsilankęs B. Lubys nušalino mane nuo darbo, pareikšdamas, kad privalau perlaikyti instrukciją. Visą savaitę uoliai mokiausi. Mokėjau mintinai nubraižyti net oro skaidymo bloką ir ką tik paleistą vakuuminį tirpalo garinimo įrenginį. Sutartu laiku atėjau į gamybos skyriaus viršininko B. Lubio kabinetą, bet šis, liepęs laukti, išėjo į gamyklą. Grįžo jau darbui pasibaigus ir klausia: „Žinai, kur aš buvau? Buvau metanolio kompresijoje, išmatavau diferencinio stūmoklio geometriją. Vargu ar tu jį nupieštumei tiksliai pagal matmenis. Tu ir nesistenk jo piešti, tačiau niekada nesuk man galvos ir žinok, kas valdo gamyklą.“ Pasirašė egzaminų knygoje ir aš laimingas grįžau į savąją pamainą.

1969 m. mus kartu su J. Šileika pakėlė į aukštesnes pareigas. B. Lubys agitavo tapti karbamido cecho viršininko pavaduotoju, tačiau man karbamido gamyba buvo svetima, o amoniakas – savas. Todėl į karbamido cechą papuolė J. Šileika, o aš po ilgo derinimo su specialiomis tarnybomis tapau antrojo amoniako gamybos cecho viršininko pavaduotoju.

Antrasis amoniako gamybos cechas buvo statomas pagal GIAP-o ir čekų projektą. Jis buvo sudėtingesnės technologijos už pirmąjį amoniaką, dvigubai didesnio našumo. Pasitarimus su statybininkais vesdavo direktorius Č. Maciulevičius ir Jonavos statybos tresto vadovas S. Ramonas, kartais gamyklos kapitalinės statybos direktorius K. Šadauskas ir vyriausiasis inžinierius M. Ratomskis. B. Lubys praktiškai nesikišo – šefavo karbamido cecho statybą. Jis man ir viršininkui Henrichui Norkui teigdavo, kad statome mes su statybininkais, o visi kiti mums padeda. Tačiau didelį dėmesį ėmė rodyti atliekant cecho paleidimo ir derinimo darbus. Aš, kaip technologas, vadovavau naktinei pamainai ir sudarydavau grafikus, kuriuos B. Lubys tvirtindavo. Jie nuolat keisdavosi ir artino gamybos pradžią. Paskutinėmis dienomis prieš gamybos linijos paleidimą, „išvedimą“ į normalų technologinį režimą

pagrindiniai inžinieriai neišeidavo iš cecho paromis, ten gyvenome. Pirmasis produktas buvo pagamintas 1971 m. balandžio 8 d., tai B. Lubys užrašė viršininko kabinete ant sienos.

Asmeniškai globojau ir mokiau pirmuosius vyriausius pamainos viršininkus. Tai buvo Leonas Gergelis, Romas Ketvirtis, Bronius Vainora ir dvi Birutės.

Ypač antrojo amoniako gamybos cecho statyboms nusipelnė Šarūnas Dragunevičius, kuris, atsiliekant darbams, sugebėjo oro skaidymo cechą paleisti numatytu laiku. Paleidus antrojo amoniako gamybos cechus, nematydamas gamyklos perspektyvos, į pensiją išėjo vyriausias inžinierius Ratomskis, o jo vietą užėmė B. Lubys. Taip pat tais metais staiga mirė direktorius Č. Maciulevičius ir gamykla liko be vadovo.

Buvo manoma, o ir Maskva taip siūlė, kad jo vietą užims B. Lubys, tačiau valstybė atsiuntė savo atstovą – Leopoldą Kaminską. Manau, kad šiam sprendimui įtakos turėjo saugumas arba partijos centro komitetas. Tai supriešino vadovų darbą iki pat L. Kaminsko išėjimo į pensiją 1984 m. Po metų antrojo amoniako cecho gamyba buvo reorganizuota į A-2 cechą, abu oro skaidymo cechai sujungti į vieną. H. Norkus išėjo kurti gamtos apsaugos tarnybos. Mane pasikvietė vyriausias inžinierius B. Lubys ir prisipažino nusprendęs daryti eksperimentą: cecho viršininku paskirti mechaniką A. Jakučionį, o mane palikti cecho viršininko pavaduotoju, visiškai atsakingu už viso cecho darbą. Aš sutikau ir paprašiau išspręsti kelis asmeninius klausimus. Kadangi jau turėjau du vaikus, pageidavau, kad juos priimtų į darželį ir šeimai suteiktų didesnį gyvenamąjį plotą. Buvo atsakyta, kad vaikus į darželį galiu vesti nuo rytdienos, o trijų kambarių butą gausiu kitame naujos statybos daugiabutyje. Viskas taip ir įvyko, tik žadėtąjį butą gavau iškart pirmame priduotame name. Dar kartą teko įsitikinti, kad B. Lubys, nepriklausomai nuo pareigų, savo rankose laikė ir socialistinių deficitų (butų, mašinų, darželių) skirstymą.

Nors novgorodiečiai ir pranašavo, kad mes, lietuviai, neturėdami chemijos tradicijų, nesugebėsime valdyti tokių sudėtingų agregatų, stengėmės ir dirbome. Pasitaikė klaidų. Prisimenu atvejį, kai buvo „sudegintas“ metano konvertorius amoniako ceche A-2. Jo viršininkas A. Jakučionis neišlaikė ir išėjo į kitą darbą. Valdžia nutarė, kad turiu perimti paliktas pareigas, tačiau to nenorėjau ir parašiau sutikimą

39

TAUROSTA dirbti laikinai tam tikromis sąlygomis. Vėliau kadrų skyriuje pasiteiravus apie būsimą įpėdinį, viršininkas Kamerzūnas paaiškino, kad laikinojo darbo terminas baigėsi ir esu paskirtas nuolatiniu cecho vadovu.

Bėgo metai, greta pradėtas statyti dar galingesnis amoniako cechas, vadinamasis stambus amoniakas (didelio našumo technologinė linija – iš dalies „Kellog“ firmos kopija). Vieną vakarą po darbo apsilankęs direktorius L. Kaminskas pasiūlė vadovauti statomam cechui. Aš parodžiau į pareinamąją vėliavą ir pasakiau, kad gal užteks, yra jaunesnių, ir mandagiai atsisakiau. Po kiek laiko ateina vyriausiasis inžinierius B. Lubys ir sako turįs tris kandidatus į naujojo amoniako cecho viršininkus. O išsirinkęs jis mane, nes žino, jog neatsisakysiąs, kadangi pažįstu jo charakterį. O jei nesutiksiu, būsiu išvarytas iš fabriko. Žaibiškai tai apmąstęs, atšoviau, kad neturime specialistų dirbti tokiame sudėtingame ir pavojingame ceche, todėl neišvengiamai padarysime klaidų. O tada mane, tremtinį, patį pirmą pasodins. Sakau, priimkite į partiją, tada žiūrėsime. Pats žinojau, kad manęs, kaip liaudies priešo, ten nepriims. Buvo keista, bet B. Lubys su pasiūlymu sutiko. Po kelių mėnesių pasikvietęs išdėstė, kad peržiūrėjo mano tėvo bylą, o ten nesama jokio įrašo apie nusikaltimą, tik parašyta, kad „užeidavo“ miškiniai. „O tu žinai, kad daugiau nei pas pusę Lietuvos piliečių užeidavo“, – klausė manęs. Tad liepė rašyti prašymą, o rekomendacijas duos abiejų cechų partorgai ir 25-ojo partijos suvažiavimo dalyvė B. Vanagienė. Viskas taip ir įvyko, tad 1975 m. rugsėjo 1 d. tapau trečiojo amoniako cecho viršininku.

1981 m. B. Lubio iniciatyva buvau paskirtas gamybos skyriaus viršininku. Amoniako cecho vadovais tapo A. Gaižauskas ir V. Aksinavičius. Iš pradžių gavau dvi savaites susipažinti su gamykla ir po to prasidėjo darbas visuose jos padaliniuose. Skyrių sudarė penki vyriausieji dispečeriai, keturių cechų kuratoriai, du operatyvinio planavimo inžinieriai technologai, pavaduotojas ir aš – iš viso 14 žmonių. Pavaduotojas L. Kaminskas 1982 m. išvyko dirbti į Kubą. B. Lubys pažadėjo, jam grįžus, ir man leisti padirbėti užsienyje. Tada visuose cechuose kildavo problemų: ypač nestabiliai dirbo azoto rūgšties cechas, trūko deguonies ir azoto oro skaidymo ceche, šlubavo KFD kokybė, gamtą teršė nitrofoskos cechas, nerentabilūs buvo pirmasis ir antrasis amoniako cechai. Darbą sunkino ir

40

2018 NR. 2 (8)

tai, kad B. Lubys nesutarė su direktoriumi L. Kaminsku, tad stumdydavo mane iš vieno kabineto į kitą, nes abu norėjo parodyti savo galią.

1985 m. iš Kubos grįžus L. Kaminskui, priminiau B. Lubiui duotą pažadą. Šis šypsojosi ir nesiruošė jo tesėti. Tuo metu gavau pasiūlymą užimti Maišiogalos tarybinio ūkio direktoriaus pavaduotojo pareigas su visomis privilegijomis: geru atlyginimu, tarnybine mašina, didžiuliu namu. Tad parašiau jau tuomet generaliniam direktoriui B. Lubiui prašymą atleisti pareigų ir pervesti į Maišiogalą. B. Lubys pakėlė atlyginimą 30 rublių ir prašymo nekomentavo. Tada padaviau pareiškimą išeiti iš darbo. Po dviejų savaičių mane kartu su gamyklos partorgu E. Mažūnaičiu pasikvietė rajono komunistų partijos sekretorius E. Prichodskis ir pareikalavo pasiaiškinti. Aiškinau, kad mano automobilis paseno, neturiu pinigų, todėl noriu važiuoti užsidirbti į užsienį. E. Prichodskis pareiškė, kad jis mašiną išskirs iš savo rezervo ir leis pasirinkti darbą panašiomis sąlygomis viename iš keturių tarybinių ūkių Jonavos rajone. Po keleto dienų pasikvietė B. Lubys, pasisodino priešais ir su ašaromis akyse sako: „Ką aš tau, Algi, gyvenime padariau blogo, kad tu išaiškinai sekretoriui, jog neduodu tau mašinos.“ Reikėjo suktis, kad sekretorius ne taip suprato. B. Lubys pažadėjo surasti vietą užsienyje ir išleisti vieneriems metams. Pareiškimą teko atsiimti, o pažadas leisti padirbėti Kuboje buvo ištesėtas.

APIE B. LUBĮ – BE KOMPLIMENTŲ B. Lubys buvo ypač kietas vadovas. Vadovavo jis diktatoriškai: kitus išklausydavo, tačiau sprendimus priimdavo tik pats. Iš pradžių būtinai įsitikindavo sprendimo teisingumu ir mokėdavo kitiems tai įteigti. Kalbėdavo konkrečiai, patikimai, kritikuodavo kietai ir įžūliai. Jam skirta vieša kritika oponentui blogai baigdavosi. Užsibrėžtų tikslų siekdavo visomis priemonėmis ir dažniausiai sėkmingai. Mąstė strategiškai, numatydavo penkerių ar net dešimties metų perspektyvą. Buvo labai darbingas, viską įvykdydavo pagal numatytą planą. Pasitarimus vesdavo pagal tikslines temas su atsakingais asmenimis, protokolais, kontroliuodavo ankstesnių sprendimų vykdymą. Man sakydavo: „Esi geras inžinierius, tačiau tavo demokratinis valdymo būdas prie gero neprives“, arba: „Algi,

II. Jubiliejai

kodėl aš tiek daug darau liaudžiai, o jos numylėtiniai yra Jungbliutas ir tu, o ne aš?“ Atsakydavau: „Liaudis Jus myli, tačiau kartu ir bijo.“ Reikia pasakyti, jog B. Lubys labai gerai suprato, kad be gerų specialistų ir darbininkų gamyklos agregatai yra tik rūdijančio metalo krūva. Dėjo daug pastangų, kad darbuotojai būtų vietiniai, rengiami Jonavoje. Ruošiant inžinierius artimai bendravo su Kauno politechnikos institutu – studentams mokėjo stipendijas, pats dėstė technologiją ir kt. Niekada neprieštaravo, kad būtų priimami geri specialistai, žinojo, kuriems sektoriams jų trūksta. Jis išmanė, kam reikia daugiau mokėti, kuriuos pagirti. Leidžiant antrąjį amoniako cechą, sakydavo: „Į vieną darbo vietą priimk tris specialistus: vieną iš „Orgchim-o“, kitą – patyrusį, nusamdytą svetur, o trečią – saviškį jauną. Taip ne visada išeidavo, bet patarimas pasiteisindavo. Vienu metu jis iš manęs reikalavo sudaryti specialistų augimo penkerių ir dešimties metų perspektyvos schemas, kiekvienai pareigybei numatant po tris kandidatūras. Tais laikais mane vadino juoduoju Lubio generolu.

*** Kadangi su B. Lubiu dirbau per 40 metų, manęs dažnai prašo jį apibūdinti kaip vadovą, inžinierių, žmogų. Iš mano pasakojimų apie darbą „Achemoje“ galima suprasti, koks buvo B. Lubys. Jeigu man gyvenime leistų pakartoti savo gamybinę veiklą, geresnio vadovo už jį nerasčiau. Tai vadovas nuo Dievo. Gerai matė perspektyvas, negailėdamas jėgų sėkmingai pasiekdavo išsikeltų tikslų. Žinojo, kad vadovą pavaldiniai turi gerbti ir jo bijoti.

Buvo iškalbus ir mokėjo pavaldinius ne tik įtikinti, bet ir įbauginti. Kitus išklausydavo, tačiau sprendimus priimdavo savarankiškai. Kartais gerai apgalvojęs kokį nors pasiūlymą pateikdavo kaip savo. Taip pat jis buvo geras inžinierius, turėjo kompetencijų patikrinti atliekamus darbus ir duoti naudingų patarimų. Draugiškų santykių su bendradarbiais nepuoselėjo ir artimų draugų neturėjo.

Toks buvo B. Lubys.

FAUSTAS KRIAUČIONIS, ilgametis įmonės įrenginių skyriaus viršininkas, AB „Achema“ komercijos direktorius Dr. Br. Lubį pažinojau nuo 1964 m. vidurio. Buvome artimi kaimynai, ilgą laiką gyvenome greta. Grįžęs iš stažuotės Rusijos įmonėse, tais pačiais metais Bronislovas pradėjo vadovauti statomam amoniako gamybos padaliniui. Aš tuo metu rūpinausi įrenginių komplektavimu, o jis – montavimo darbų priežiūra ir įrenginių derinimu, darbuotojų mokymu ir rengimu.

Bronislovas į darbus įsisuko kaip viesulas – neseniai baigęs Kauno politechnikos institutą, atlikęs stažuotę, buvo kompetentingiausias specialistas gamykloje. Jo reiklumas, tvirta valia ir užsispyrimas nepatiko statybininkams, montuotojams ir projektuotojams. Anksčiau veikusi statybininkų formulė „darbus priimk – ištaisysim“ nustojo galioti. Buvo tik viena formulė „ištaisyk – priimsiu“. Neveikė ir spaudimas „iš viršaus“, nors buvo įsipareigojimų, terminų, vyravo komjau-

41

TAUROSTA nuoliškos statybos dvasia. Tikriausiai jis jautė, kad tai tik pradžia modernios, europietiškos gamyklos. Greita integracija į pasaulio trąšų rinką šį faktą patvirtino.

Pradėjus eksploatuoti pirmąjį amoniako gamybos padalinį, įmonė sparčiai plėtėsi. Sėkmingo darbo pradžia leido visų lygių valdžiai tikėti projekto sėkme ir didinti gamybos potencialą. Plėtrai reikėjo kvalifikuotų specialistų. Kadangi gamykla priklausė sąjunginei ministerijai, ši primygtinai siūlė atsivežti specialistų iš Rusijos. B. Lubys taip nemanė ir nepasidavė – vietoje įkūrė darbuotojų (tada vadinamų kadrais) mokymo centrą. Manau, jo nuopelnas, kad sąjunginio pavaldumo įmonė liko tautiška. Daug vadovaujančių specialistų lietuvių buvo grįžę iš Sibiro tremties, baigę mokslus Rusijoje, ir jie sėkmingai dirbo gamykloje. Kai buvo paleistas pirmasis amoniako cechas, vienas iš LTSR aukščiausiųjų vadų per iškilmes pasakė: „Daug kas galvojo, kad nesugebėsime paleisti gamybos be variagų iš Rytų.“ B. Lubys pats labai daug dirbo, to reikalavo ir iš kitų. Gal todėl greitai kopė karjeros laiptais. Šalia visų nesibaigiančių darbų jis sugebėjo užsiimti ir moksline veikla: tapo nusipelniusiu Lietuvos Respublikos inži-

nieriumi, mokslų daktaru, išradėju, mecenatu.

Prasidėjus atgimimui, tikėjo, kad jo sukauptas intelektinis potencialas padės Lietuvai. Jis įsitraukė į politiką, tapo Aukščiausiosios Tarybos nariu, Nepriklausomybės akto signataru, Seimo nariu, LR ministro pirmininko pavaduotoju.

Tačiau greitai nusivylė politikų intrigomis, todėl grįžo prie įprasto darbo, visas jėgas nukreipdamas į koncerno verslo strateginį vystymą, jo diversifikaciją. Buvo įkurta per 30 įvairaus profilio verslo įmonių Lietuvoje ir užsienyje. Koncernas tapo daugelio tarptautinių asociacijų nariu. Dirbdamas Pramoninkų asociacijos prezidentu, kaip šalies patriotas, rūpinosi ne tik dujų terminalo statymu Lietuvoje, bet ir elektros bei dujų jungčių su Lenkija įgyvendinimu.

Deja, verslo ir politikos konkurencija sužlugdė ne vieną gerą B. Lubio iniciatyvą. Gal tai paspartino jo išėjimą?

Man teko garbė 47 metus dirbti šalia. Šalia gamybininko, verslininko, valstybininko. Napoleonas sakė, kad valstybės vyro širdis turi plakti galvoje. Toks jis, iškilus Lietuvos sūnus, išliks mūsų atmintyje.

JONAS SIRVYDIS, buvęs AB „Achema“ generalinis direktorius Įmonėje „Azotas“ pradėjau dirbti 1964 m. Tuo metu gamykla dar buvo statoma: augo amoniako, oro skaidymo ir amoniakinio vandens cechai bei angliarūgštės ir deguonies pildymo skyriai. Mano karjera prasidėjo transporto skyriuje (jis tada taip vadinosi) nuo mechaniko pareigų. Skyriaus vadovybę sudarė viršininkas, aš – mechanikas, ir dispečerė. Vieną dieną užeina jaunas, gražus vyriškis ir klausia: „Kur jūsų galva?“ Aš atsakau: „Galva išėjusi, o mes čia likome tik pusgalviai.“ Pasijuokėme ir susipažinome, aišku, jis užėjo ne šiaip sau, reikėjo krano įrenginiams pervežti.

Bendras to meto įmonės ir jos darbuotojų vaizdas buvo įdomus. „Azotas“ tuo metu išsiskyrė savo dy-

42

2018 NR. 2 (8)

II. Jubiliejai

džiu ir sudėtingomis technologijomis, o jos darbuotojai buvo jauni, išsilavinę ir pasirengę tobulėti. Daugumą jų sudarė Kauno politechnikos instituto absolventai. Tik vadovybė tuo metu jau turėjo darbo patirties.

Taigi visi buvome jauni, ir Bronislovas buvo mūsų bendraamžis, bet išsiskyrė lyderyste. Jis turėjo gerą iškalbą, buvo darbštus, užsispyręs ir drąsus. Nors buvo tarybiniai laikai, jis dažnai išsakydavo savo nuomonę įvairiais klausimais, net jei ji nesutapdavo su partijos vadovų nuostatomis. Tačiau visi matė, kad įmonėje jis yra ryškiausia asmenybė, todėl greitai pakilo karjeros laiptais iki įmonės vadovo. O prasidėjus atgimimui, tapo signataru, vėliau trumpai ministru pirmininku.

Mes kartu dirbome 48 metus, todėl teko gerai pažinti jo charakterį ir kitus jo, kaip vadovo, bruožus.

Nors nebuvo šachmatininkas, tačiau visada numatė keletą strateginių ėjimų į priekį. Apskritai jis ilgą laiką buvo autoritarinio valdymo šalininkas. Nepaisant to, rūpinosi, kad pavaldiniai išvyktų į įvairius kursus, netgi užsienyje, gilintųsi į naują visuomeninės sistemos sampratą, ekonomiką, konkurenciją ir mokytųsi kalbų. Aš pats net penkis kartus buvau išsiųstas į užsienį mokytis. Visa tai davė apčiuopiamos naudos. Jis buvo vadovas, norėjęs, kad pavaldiniai kuo daugiau žinotų, o ne toks, kuris bijo, kad pavaldinys bus gabesnis už jį. Todėl ilgainiui tapo žinoma, kad, praėję „Achemos“ mokyklą, nemažai cechų vadovų ar pavaduotojų buvo skiriami įvairių įmonių vadovais.

tažu. Bronislovas tai sugebėjo, kadangi jis labai gerai išmanė ir techninę dokumentaciją, ir statybos aikštelių situaciją.

Jis, kaip įmonės vadovas, griežtai reikalaudavo iš pavaldinių darbus atlikti laiku ir kokybiškai. Tačiau pastebėjęs eilinį darbuotoją pažeidžiant darbo tvarką, niekada jo neįspėdavo, su kaupu atsiimdavo jo vadovas. Tokia valdymo sistema yra racionali.

Laikui bėgant keitėsi ir Bronislovo charakteris bei valdymo ir bendravimo forma. Jis nuo autoritarinio valdymo priartėjo prie demokratinio-komandinio.

Vertino komandos narių nuomonę, tačiau galutinį sprendimą priimdavo pats. Tai davė apčiuopiamų rezultatų. Iš motinėlės „Achemos“ išsivystė milžiniškas Lietuvos koncernas „Achemos grupė“. Daug įtakos vadovavimo tobulėjimui, autoriteto solidumui suteikė darbas Seime, vadovavimas Pramoninkų konfederacijai ir vyriausybės premjero pareigos.

Pabaigai norėčiau paminėti, kad tokių gabių žmonių kaip Bronislovas Lietuvoje gimsta ne kiekvienais metais. Jo staigi mirtis buvo didelis smūgis visam koncernui ir jo žmonėms.

Nors įmonės valdymas buvo sėkmingas ir pažangus, tarybiniais laikais neišvengta ir kuriozų. Juk sovietmečiu bet kokio naujo objekto eksploatacijos pradžia būdavo skiriama „įžymioms“ datoms pažymėti, pavyzdžiui, partijos suvažiavimui ar partinio veikėjo gimtadieniui. Būdavo iškabinami plakatai: „Iki paleidimo liko 20 dienų“. Visi žinojo, kad tai nerealu, tačiau pasakyti niekas nedrįso... Staiga tas plakatas dingdavo, bet „statybų“ vajus ir toliau tęsdavosi, tik žodžiais. Pasitarimai būdavo organizuojami ir vidurnaktį, neva visi dirba ir naktimis, kad būtų galima pasiteisinti partijos ir valdžios atstovams. Juose dalyvaudavo įmonės vadovybė, statybininkų vadovai dažnai su statybos ministro pavaduotoju, įmonės vyriausieji specialistai ir montuotojų vadovai. Kai pagalvoji, kam visa ta vaidyba?.. Tačiau įmonės vadovybei reikėjo išlaviruoti šiame chaose, kad nebūtų apkaltinta sabo-

43

TAUROSTA

PEDAGOGUI, ŽURNALISTUI, RAŠYTOJUI KOSTUI FEDARAVIČIUI – 80

VISKĄ PARODO ATEINANTIS IR NUEINANTIS LAIKAS Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė Nuotraukos iš K. Fedaravičiaus šeimos albumo

PROFESIJOS PASIRINKIMAS Nuo vaikystės K. Fedaravičių viliojo knygos, todėl labai daug skaitė. Mokydamasis Nemunėlio Radviliškio (Biržų r.) vidurinės mokyklos septintoje klasėje sukūrė pirmąjį eilėraštį. „Pirmiausia jį išklausė mama, mokėjusi nemažai Antano Vienažindžio eilių, kurias tyliai niūniuodavo, kai užeidavo liūdesys. Pasiklausė mano pirmojo eiliuoto kūrinio apie Darių ir Girėną, perskridusius Atlantą, bet labai nesusižavėjo. Tik pagyrė už tai, kad žinau Lietuvos didvyrius“, – nusišypso pašnekovas.

Jonavoje gyvenantis pedagogas, žurnalistas, rašytojas ir puikus organizatorius Kostas Fedaravičius 2018 m. spalio mėnesį minėjo 80 metų sukaktį. Šis žmogus žinomas šalyje kaip Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) pirmininkas, sugebėjęs įgyvendinti Vinco Kudirkos svajonę – suburti atokiau didmiesčių gyvenančius kūrėjus, leisti jų knygas ir taip paskelbti nepriklausomai Lietuvai, kad kaimo žmonės moka ne tik sėti, pjauti ir miestiečiams užauginti duoną, bet ir atsiskleisti savo kūriniais. Aštuoni dešimtmečiai – tai milžiniška patirtis, leidusi susipažinti su tais, kurie skelbė lietuvišką žodį iš giliausių sodžių gilumos.

44

2018 NR. 2 (8)

Tada moksleivis dar nežinojo, kad ateityje kūryba jam taps tarsi duona, be kurios neapsieinama nė vienos dienos. Mokytojos Malvina Vėjelienė ir Emilija Natkaitė, matydamos vaikino polinkį knygoms ir poezijai, patikėjo jam mokyklos literatų būrelio vadovo pareigas, o pačios, skatindamos nesitraukti nuo kūrybinio kelio, dalijosi savo knygomis ir vis teiraudavosi, ar perskaitė, ar patiko ir t. t. „Degiau aistra skaityti ir kurti. Kartą mokytoja M. Vėjelienė, žavėdamasi, kad nebepaleidžiu knygos iš rankų, man net galvą paglostė“, – prisimena poetas.

K. Fedaravičius prisipažįsta kaip ir daugelis svarstęs, kuo norėtų būti ateityje – juk vidurinės mokyklos metai vis tiek praeis. Kur pasukti? Kokią profesiją pasirinkti? Gal būti gydytoju, lakūnu, o gal tapti kunigu? Kartais šmėkšteldavo mintis, kad kaimo žmogui visai tiktų ir traktorininko specialybė – artų dirvą, sėtų grūdus, puoselėtų kaimo laukus. Vienuoliktoje

II. Jubiliejai

ti. „Tokios buvo vasaros. Bet knygų negalėjau atsisakyti – jas „rijau“ vakarais ir naktimis prie žibalinės lempos, kol akyse pradėdavo šokinėti raudoni zuikiai.

Geriausias mano draugas tuomet buvo Maironis, jį skaitydavau net užsidaręs daržinėje. Ta poezija svaigau tada, svaigstu ir dabar“, – dalijasi prisiminimais K. Fedaravičius.

Būdamas kuklus, jis nesigyrė, kad kuria eilėraščius. Tačiau ar ilgai galėjo slapstytis? Mokytoja M. Vėjelienė, parengusi kelis moksleivio eilėraščius, nusiuntė Biržų rajono laikraščiui, kurio puslapiuose pasirodė K. Fedaravičiaus pavardė. Tad vėliau nebereikėjo slėpti savo kūrybinių gebėjimų nuo tėviškės žmonių.

K. Fedaravičius – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto trečiojo kurso studentas prie Neries.

klasėje domėjimasis literatūra, knygų „rijimas“ savaip pakoregavo profesijos pasirinkimą – Kostas nusprendė tapti žurnalistu ir mokytoju.

Nemunėlio Radviliškio mokyklos pedagogės neabejojo jaunojo literato kūrybos ateitimi. Skatindamos moksleivio pasitikėjimą, suorganizavo jo kūrybos vakarą, kuriame dalyvavo ir žinomas poetas Vaidotas Spudas, teigiamai įvertinęs vaikino gabumus.

ĖJIMAS Į VIEŠUMĄ

24 KILOMETRUS – PĖSČIOMIS

Pasak pašnekovo, nerūpestingų metų jam, Biržų krašto aukštaičiui, nebuvo. Sklėriškio kaimo darbai vasaromis neleido nė atsikvėpti – su seserimi teko ne tik daržus ravėti, bet ir kolūkio avis bei telyčias gany-

Pasak K. Fedaravičiaus, į Vilnių studijuoti jis išvyko gerokai prakutęs literatūroje. Baigęs Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, mokytojavo Pasvalio ir Biržų rajonų mokyklose.

Dešimtokų palinkėjimai, atsisveikinant su Nemunėlio Radviliškio mokykla, 1958 m. birželio 25 d.

45

TAUROSTA

Prie poeto E. Matuzevičiaus ąžuoliuko su aštuonmetės mokyklos jaunųjų literatų būrelio pirmininke P. Selintaite Krinčine (Pasvalio r.).

Iki šiol neišblėso Biržų literatų būrelio veikla, kurioje dalyvavo ir K. Fedaravičius. Tuo metu tai buvo vienas stipriausių literatūrinių sambūrių visoje Lietuvoje. Jam vadovavo satyrikas Petras Skodžius. Būtent čia būsimasis kūrėjas susipažino su Kęstučiu Nastopka, Danute Balbieriene, Viliumi Mizaru, Algirdu Butkevičiumi, kurių kūryba jį žavėjo.

Jaunuolio susidomėjimą literatūrine veikla atskleidžia ir toks faktas. Gavęs kvietimą į Biržų literatų būrelio vakarą, Kostas užsidegė noru jame dalyvauti, nors tuo metu buvo gili žiema, sniego – iki kelių, o 24 kilometrų kelias iki Biržų užpustytas. Bet juk kūryba – jo gyvenimo svajonė. Tad poetas nedvejodamas pėsčiomis leidosi į rengiamą vakarą. Tačiau negandos dažniausiai ištinka tada, kai žmogus jų mažiausiai tikisi. Brendant per sniegą, atplyšo bato padas, bet užsispyręs literatas namo negrįžo – prisirišo jį kelnių diržu ir pasiekė susitikimo vietą. „Aš turėjau pasiėmęs savo kūrybos eilėraščių, bet skaityti jų neišdrįsau. Namo grįžau vėlgi pėsčiomis su pririštu bato padu apie pirmą valandą nakties. Laimei, viskas baigėsi gerai“, – šypsodamasis verčia prisiminimų puslapius LKRS pirmininkas.

46

2018 NR. 2 (8)

Su kino režisieriumi Zacharijumi Putilovu savo bute Jonavoje.

SONETŲ ROMANAI Studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute, K. Fedaravičius itin susidomėjo mūsų krašto raštijos pradininkais ir kultūros šviesuliais. Jis sumanė kaupti faktus ir galbūt parašyti apybraižas apie Abraomą Kulvietį, Martyną Mažvydą ir Stanislovą Rapolionį.

Bet vėliau, jau gyvendamas Jonavoje ir sulaukęs brandaus amžiaus, pasielgė kitaip – per 30 metų sukauptą medžiagą apie šiuos Lietuvos kultūros šviesulius K. Fedaravičius panaudojo sonetų romanuose. Toks žanras lietuvių literatūroje – naujovė.

2010-aisiais šviesą išvydo „Abraomas Kulvietis“.

Anot autoriaus, tai ryškiausias XVI a. pirmosios pusės švietėjas, tragiškos lemties asmenybė, kilusi iš Jonavos rajono, Kulvos dvaro, kuriame ir dabar gyva šio žmogaus dvasia. Po trejų metų pasirodė sonetų romanas „Martynas Mažvydas“, kurio pagrindinis veikėjas – pirmosios lietuviškos knygos – „Katekizmo“ – autorius. O 2015 m. K. Fedaravičius išleido savo trečiąjį romaną apie Stanislovą Rapolionį. „Savo tikslą pasiekiau. Dabar galiu nusiraminti, nes to labai norėjau. Padariau viską, ką galėjau. Gal-

II. Jubiliejai

Nors leidimas spausdinti pirmąjį numerį buvo gautas, bet spaustuvės, bijodamos represijų, nesutiko suteikti šią paslaugą. Bet Kostas vis tiek „Ūkininką“ išspausdino Viliaus Mizaro dėka Rygoje.

Prieš penkerius metus viename interviu K. Fedaravičius sakė: „Tuo metu mano mama gulėjo Antakalnio klinikose. Jai amputavo koją, o aš prie mirštančios mamos skaičiau pirmojo numerio mašinraštį.

Net ir pirmojo „Ūkininko“ numerio, kuriame publikuoti ne kokie nors politiniai straipsniai, bet grožinės beletristikos kūriniai, aptarimas vyko, galima sakyti, nelegaliai, toli nuo viešumos – „Jonavos balso“ redakcijos rūsyje. Ir niekas nežinojo, ką ten susirinkę žmonės veikia. Jeigu būtų išaiškėję, ko mes ten renkamės, tikriausiai nebūtų leista.“ Pranutė ir Kostas prie LKRS vėliavos Jonavoje, 1998 m.

Nuotrauka iš K. Fedaravičiaus šeimos albumo.

voju, kad Jonavai nelikau skolingas. Ir dar noriu pasakyti: kiekvienas turi žinoti, ko atėjo į šią žemę. „Martyno Mažvydo“ epiloge istorikas teisingai pastebi: jeigu ne Mažvydas, tiek daug kentėjęs, kuriam niekas tada paminklo nepastatė, šiandien, ko gero, gal būtume neraštingi. Jis žengė žingsnį į kultūrą, raštą, žodį, jis pastūmėjo visą epochą į šviesą. O už tai, kad mano darbas neliko gulėti stalčiuje, esu dėkingas Lietuvos reformacijos ir kultūros draugijai. Jeigu kai kam nepatiks mano sonetų romanas, tegul ima plunksną ir rašo savąjį“, – kalbėjo jo autorius.

ATGAIVINO „ŪKININKĄ“ Atvirai kalbant, žavi K. Fedaravičiaus užsispyrimas siekti to, apie ką svajojo mūsų „Tautiškos giesmės“ autorius Vincas Kudirka. Sovietmečiu jo kūriniai buvo uždrausti – nei skaityti, nei viešinti nebuvo galima.

Tai ką kalbėti apie V. Kudirkos kadaise leistą ir užgesusį „Ūkininką“?

K. Fedaravičiui, maištingai asmenybei, labai norėjosi sužinoti, kodėl draudžiama domėtis tuo, kas vertinga, kas yra mūsų tautos pagrindas? Išsiaiškinęs, kad V. Kudirkos leisto „Ūkininko“ devizas buvo „Vardan tautos labo, teisybės ir laisvės“, Jonavoje įsikūręs ryžtingas aukštaitis nusprendė atgaivinti šį žurnalą.

Beje, UAB „Dobilo leidykla“, kurią įkūrė K. Fedaravičius, leido „Ūkininko“ žurnalą. Jo viršelį puošė koncerno „Achemos grupė“ prezidento Bronislovo Lubio, akcinės bendrovės „Achema“ generalinio direktoriaus Jono Sirvydžio, LKRS Jonavos skyriaus narės Albinos Jefimenko, šių eilučių autorės ir kitų žymių žmonių nuotraukos.

SUBŪRĖ KAIMO KŪRĖJUS Bet tuo K. Fedaravičius nepasitenkino. Siekdamas įgyvendinti V. Kudirkos svajonę – suburti sodžių kūrėjus, beletristikoje atskleidžiančius kaimo gyvenimą, ėmėsi iniciatyvos.

Jonavoje veikianti „Ūkininko“ redakcija 1993 m. paskelbė Abraomo Kulviečio metais ir pirmą kartą pakvietė į respublikinį literatūrinį konkursą, skirtą lietuviško žodžio pradininkui. Rugsėjo pradžioje surengtoje „Krintančio lapo“ šventėje dalyvavo daugiau nei 200 kūrėjų iš visos Lietuvos. Tokios šventės, kai šalies mastu pagerbtas Abraomas Kulvietis, iki tol dar nebuvo. Tai tapo įžanga į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos įkūrimą.

1994 m. sausio 28 d. steigiamojo suvažiavimo, vykusio rajono savivaldybėje, metu susirinkusieji balsavo už naują darinį, o jos vadovu išrinko iniciatyvų, energingą ir produktyvų kūrėją K. Fedaravičių, kuris jau 24-erius metus vadovauja LKRS.

47

TAUROSTA eiti pirmyn. Juk mes iš dobilo ir rugio žemės atėjome ir einame, palikdami literatūros gaiviose lankose neišdraikytas pradalges. Mūsų kredo: „Gyvenimas – kūryba, kūryba – gyvenimas“, – akcentuoja ilgametis LKRS vadovas.

Anot jo, iki tol apie juos, kaip rašytojus, niekas nieko nežinojo – kūrėjai rašė savo narveliuose, tad rodėsi, kad jų ir nebuvo. Be kasdienių darbų, dėliojo eilėraščius, apsakymus, romanus, apybraižas, pasakojo atsiminimus apie patirtas skriaudas, vargus, tremtį, rezistenciją. „Taip pro laiko luitą prasimušė kaimo rašytojų žodis, teigiantis, kad žiburio neįmanoma pavožti po puodu ir nematyti šviesos, įsižiebusios ant kalno. Šiandien nepriklausomoje Lietuvoje kiekvienas daro tai, ką gali padaryti“, – neslepia džiaugsmo LKRS įkūrėjas K. Fedaravičius.

Niekas nepaneigs – iniciatyva yra labai reikšminga ir jos neįmanoma pamatuoti jokiais matais. Svarbiausia, kad buvo išgirsti ir pagarsinti tie, kurie kaimo beletrizuotą žodį išsaugojo stalčiuose.

Su buvusiu anglų kalbos mokytoju, romano „Mantas“ autoriumi Vytautu Talačka Jonavoje.

„Šiuo metu sąjungoje yra daugiau kaip 100 aktyvių narių. Jie dalyvauja renginiuose, renkasi į respublikinę metų šventę „Mes atėjome ir einame“, kurią organizuojame kiekvienų metų birželio mėnesį. Per savo veiklos metus UAB „Dobilo leidykla“ išleido daugiau kaip 400 įvairaus žanro knygų, teminių almanachų ir antologijų. Džiaugiuosi kūrėjų aktyvumu ir kūrybingumu, garsinant Lietuvos kaimą“, – atvirai sako LKRS pirmininkas K. Fedaravičius.

IŠGIRDO VISA LIETUVA Per LKRS veiklos metus daug kas pasikeitė. Daug kas keičiasi ir daug kas keisis. LKRS sukaupė gerą patirtį. Mainosi kūrėjų kartos. Drąsiai imasi kūrybos kaimo žmogus. Sukaupta patirtis skatina eiti pirmyn – kūrėjui nėra ramybės uosto. Anot K. Fedaravičiaus, kūrėjas – ne sportininkas. Jis – aktyvioje meno arenoje. Iš jos inkrustuoja savo žodį į dobilą ir rugį. „Mes, kūrėjai, rankų nuleisti negalime – privalome

48

2018 NR. 2 (8)

LAIŠKŲ KNYGOS Ir tai dar ne viskas. K. Fedaravičius artimai bendravo su tokiais rašytojais, kaip Paulius Drevinis, glaudūs kūrybiniai ryšiai siejo su Leonardu ir Eugenijumi Matuzevičiais, Jonu Strielkūnu, Petru Zablocku, Mykolu Karčiausku, Algimantu Zurba... „Mane domino rašytojai, kurie kilę iš tų rajonų, kuriuose dirbau. Susidarė nemažas būrelis. Medžiagą apie juos rinkau laiškais, o iš jų sudariau knygas „Mielas Bičiuli ir Broli“, „Mano tėviškė – Rojaus kampelis“, „Pasvalio molio grumstas“ ir kitas. Man knyga yra aštuntasis pasaulio stebuklas, ir joks kompiuteris jos apibėgti negali“, – sako pašnekovas, ateityje ketinantis išleisti laiškų knygą apie poetę Viliją Šulcaitę, kilusią iš Jonavos.

Negalime nepaminėti, kad K. Fedaravičius yra sukūręs ir išleidęs sonetų rinkinius: „Tu – moteris“, „Iš vasaros“, „Ateik“, „Man reikia tavęs“, „Vilniaus sonetai“, „Atsisveikinimas gruody...“. „Mano sonetai – tai himnas Moteriai, Žmonai, Tėvynei“, – teigia jų autorius.

II. Jubiliejai

Jo knygų lentynoje – Sergejaus Jesenino, Aleksejaus Kutkino poezijos vertimai. Tikriausiai daugeliui bus naujiena ir tai, kad neišleisto, veikiausiai niekam nežinomo sonetų romano „Tamošiaus Bekepurio sugrįžimas“ autorius yra K. Fedaravičius. Jis taip pat parašė dramą apie Vytauto žmoną Oną, sukūrė šios dramos libretą operai (muziką sukūrė kompozitorius Jurgis Gaižauskas). Jis parašė dramas apie Jogailos motiną Julijoną ir apie paskutinę Jogailos žmoną, taip pat apie Pilėnus ir 1863 metų sukilimą. Bet kol kas šie kūriniai dar neišleisti.

ŠEIMA – TAI TVIRTOVĖ K. Fedaravičius akcentuoja – širdimi ir kūnu vertinąs nedalomą ištikimybę žodžiui ir žmogui, labiausiai nemėgstąs tuštybės. O politika – ne jo žirgas. Anot pašnekovo, Lietuva eina teisingu savo keliu, kuriuo velkasi daug balasto.

nimą bei kitus nuopelnus 2014-aisiais K. Fedaravičius tituluotas Jonavos krašto šviesuoliu ir apdovanotas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondo skulptūra „Rex“.

Taip pat apdovanotas Žemės ūkio bei Kultūros ministerijų diplomais ir padėkomis už kaimo veiklos puoselėjimą.

Jubiliejaus proga Lietuvos kaimo rašytojai linki LKRS pirmininkui K. Fedaravičiui ilgų gyvenimo metų, naujų knygų, tvirtų žingsnių, žengiant kūrybos vieškeliais. *** Tu – moteris. Stebuklas žemės šitos.

Tu meilės kelias mūsų širdimis.

Nereikia stabdyti progreso, net mažiausio. Pašnekovas įsitikinęs – ko reikia ir ko nereikia, parodo išeinantis ir ateinantis laikas. Todėl su grėbliu matuoti naujoves nederėtų.

Tau storos meilės knygos parašytos.

„Mano šeima yra tvirtovė, kurios jokios vėtros negali sugriauti. Ją sudarau aš ir mano žmona Pranutė, kurią vedžiau Biržuose, kai dirbau „Biržiečių žodžio“ redakcijoje 1965 m. Ji yra mano padėjėja ir dešinioji ranka, mano globėja ir didžioji meilė. Džiaugiuosi dviem dukromis – Junona ir Reda, keturiais vaikaičiais: Aurimu, Eriku, Deividu, Skaiva ir dviem provaikaičiais: Elija ir Tijumi“, – sako LKRS pirmininkas K. Fedaravičius, visada energingas, optimistiškai nusiteikęs ir mėgstantis šmaikštauti.

Tu – moteris. Tu – ryto rasos tyros.

Aukštaitis pabrėžia, kad Biržai – jo gyvenimo ir kultūros lopšys, kito tokio kampelio jis ir neturi. Jam gaila, kad Sklėriškio kaimą mena tik didžiulis ąžuolas, kurį apkabinti reikia keturių vyrų. Jis esąs pagrindinis liudininkas visų šimtmečių gyvų žmonių kančių, džiaugsmo, sėkmių ir nesėkmių. Čia, prie šio milžino, užkastas ir Sklėriškio kaimo testamentas, kviečiantis kraštiečius susirinkti bet kada, nepaisant aplinkybių ir buvimo vietos.

Todėl skambėt tau odės nepaliovė,

Kad, jas skaitydama, tikėtumei mumis.

Tu – pranašas pavasario staigaus.

Tau skamba žemėje visų poetų lyros, Balti rugpjūčiai krinta iš dangaus.

Tu – moteris. Taurių jausmų valdovė.

Vienintelė tu vyrus sutramdai.

Tau suteikti visų gėlių vardai.

Tu – moteris. Žvaigždžių širdy sėjėja, Todėl tau meilės auksas netamsėja.

Už aktyvią literatūrinę veiklą, knygų leidybą, jų sudarymą, kūrybą, didelį indėlį į krašto kultūrinį gyve-

49

TAUROSTA ***

***

Tu – moteris. Tu mums visur švieti.

Man reikia tavęs, kad galėčiau rašyti,

Net ir tada, kai saulės nematyti.

Kad galėčiau gyventi vien tavimi.

Tu visada kaip pilnatis skaisti,

Man reikia tavęs, kad galėčiau matyti,

Nors naktys ima akmenim mums lyti.

Kaip pateki žemėj pilnatimi.

Tu – moteris. Tu mums visur viena,

Man reikia tavęs, kad būčiau su saule,

Ir tavo meilė – troškulys gyventi.

Kuri visada šviesą žada visiems.

Tu – moteris. Tu – amžina diena,

Man reikia tavęs, kad šitam pasauly

Kuri neleidžia metams mūs pasenti.

Aš melsčiausi tavo žodžiams šviesiems.

Tu – moteris. Tu mus visus keiti,

Man reikia tavęs, kad galėtum skaityti

Tik tavo meile mes visi tvirti,

Tu mano eiles, tik tau paskirtas.

Be meilės mes tik akmenys bevardžiai.

Man reikia tavęs, kad galėčiau įgyti

Tu – moteris. Tu – džiaugsmo sūkurys,

Stiprybės prieš nuopuolius žemėj visus,

Tu – mūsų meilės giedras vyturys,

Kad būčiau aš sau šitoj žemėj teisus,

Tu – mūs bedugnė ir viršūnės skardžiai.

Kaip Dievas, palaiminęs meilei tautas.

50

2018 NR. 2 (8)

II. Jubiliejai

*** Man reikia tavęs, kad šaltis praeitų,

Kol vasaros dangus kaip linas,

Ir sieloje šviestų gegužio giedra.

Pražydęs su saulėtekiu kartu,

Man reikia tavęs kaip žibutei šlaitų,

Kol meile dar gyvenimas vadinas,

To ženklo įrodyt, kad ji žemėj yra.

Kol mūsų šaukštai dar ne po pietų.

Man reikia tavęs, kad dangaus nekuprotų

Ateik iš vasaros, kol ji mums gieda

Nei šalčio, nei vėtrų juodoji jėga.

Apie mūsų meilę – tą paparčio žiedą.

Man reikia tavęs kaip žydinčių plotų, Kad būtų gyvenimo saulė ilga.

*** Ateik iš vasaros, kol ji kaip vaikas

Man reikia tavęs, kad galėčiau pakilti,

Dar šypsosi, įbridus į žalius atolus.

Kaip kyla pavasariui vešlūs daigai.

Ateik iš vasaros, kol dar mylėti laikas,

Man reikia tavęs, kad pro šimtmečio smiltį

Kol saulė dar nuo mūsų nenutolus,

Galėčiau regėt, kad šviesa nesibaigia,

Kol galime matyt danguj maloniai,

Kad kūnas – ne žodžiai gyvenimą teigia,

Kol vasaros peizažai neišbluko,

Kad virstų gėriu tai, kas buvo blogai.

Kol spinduliuoja jos skaistybe kloniai, Išmaudyti pernakt baltybėj rūko.

*** Ateik iš vasaros, kol dar nerudenėja,

Ateik iš vasaros, vienatvę nusimetus,

Kol sielos erdvės dar be debesų,

Gyvenimui naujų jėgų sukaupus.

Kol galime abudu eit prieš vėją,

Ateik iš vasaros, kol jos kalnai nestatūs,

Kol sieloje nuo vasaros šviesu.

Kol esame kasdien dori ir taupūs.

Kol mūs keliai atoluos nepaklydę,

Taupyt gyvenimą kasdien išmokę

Kol esam mes gyvenimo pilni,

Ir dievint meilę – amžiną viliokę.

Kol dar paliekam šviesią brydę, Kol vasaroj dar esam ne vieni.

51

TAUROSTA

IŠKILIAM KRAŠTIEČIUI JONUI BUTKEVIČIUI – 70

GYVENIMAS – NUOSTABI PASAULIO PAŽINIMO KELIONĖ Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

ATEITIS UŽKODUOTA VAIKYSTĖJE Nors nuo vaikystės ir jaunystės dienų skiria nemažai dešimtmečių, dr. J. Butkevičius vienu svarbiausių laikotarpių laiko keliones pėsčiomis po Lietuvą drauge su tėvais – tai buvęs impulsas vėlesniems gyvenimo pokyčiams. „Būdavo, einame palei Šušvės upę, o nuo kito kranto atskrieja dainuojamų sutartinių melodijos. Ir negali nesustoti, negali neįsiklausyti – tai tarsi žingsnis į mūsų tautos kultūros pažinimą“, – mįslingai pasakoja pašnekovas.

„Gyvenimas – nuostabi pasaulio pažinimo kelionė“, – sako aistringas keliautojas, šiandien įnikęs į tapybos sritį, profesorius, technikos mokslų daktaras, Lietuvos bajoras Jonas Butkevičius, prižiūrintis ir puoselėjantis tėvų sodybą Dumsiškių kaime, Šveicarijos seniūnijoje. Šie namai, anot pašnekovo, esantis didžiausias dvasinis turtas, nes čia saugomi jo tėčio, žinomo Lietuvos dailininko Prano Butkevičiaus paveikslai, kurių kolekciją papildo ir jo paties tapybos darbai. Besiruošdamas naujai savo kūrinių parodai, rengiamai asmeninio jubiliejaus proga Vilniuje, Pylimo galerijoje, profesorius mielai sutiko pasidalyti savo įžvalgomis apie nueitą gyvenimo kelią.

52

2018 NR. 2 (8)

O kai atslinkdavo vakaras, nakvoti priimdavo kaimo žmonės – dar iki šiol išlikęs nakvynių ant šieno kvapas. „Geri ir malonūs tie prisiminimai. Keliaudavome neskubėdami, aptarinėdami įvairius klausimus, kartais pasvajodami apie ateitį. Tėvai man buvo draugai iš didžiosios raidės. Eidavome per miškus, palei tvenkinius, tėčio gimtosios Šušvės pakrantėmis. Kelionių aistra ir užgimė pėstute žvalgantis po Lietuvą su tėvais“, – dalijasi prisiminimais profesorius.

Anot J. Butkevičiaus, žmogaus charakteris susiformuoja iki penkerių metų – užsifiksuoja kai kurie įvykiai, mąstysenoje bręsta idėjos, kurios bus įgyvendinamos suaugus.

Kai Butkevičiai persikraustė gyventi į Vilnių, jau pirmą savaitgalį tėvas išsivedė devynerių metų Joną pasidairyti po sostinę. „Einam, čia gyvensi, turi pažinti miestą“, – tepasakė. Vaikui didmiestis pasirodė tarsi milžiniškas ir bauginantis pasaulis – gąsdino didžiuliai namai, grėsmingai atrodė gatvėse burzgiantys automobiliai. „Apėjome visus senamiesčio kvartalus –

II. Jubiliejai

Su tėvu Pranu ir mama Janina, 1949 m.

Studentas tėviškėje, 1967 m.

Mama sodyboje Dumsiškiuose.

atrodo, pats ūgtelėjau ir pasijutau vyresnis“, – nusišypso profesorius, prisimindamas vaikystės epizodus.

VARTAI Į LAISVĘ „Pasaulį pažinti galima tik keliaujant, bet kelionė privalo būti spalvinga. Dar būdamas vaikas, pradėjau rinkti pašto ženklus, kurie sudomino pasaulio valsty-

Sodo sodinimas Dumsiškiuose, 1957 m.

Tėvas Pranas prie paties drožto kryžiaus Sąjūdžiui Dumsiškiuose, 1989 m.

bėmis. Įvairioje literatūroje ieškodavau simbolio, kuris pavaizduotas ant pašto ženklo. Taip sužinojau, kas yra toji Peru, Tanzanija, daugybė kitų tolimų šalių.

Nematoma jėga traukė mane susipažinti su šalimis, kurios man visiškai nebuvo žinomos“, – mintimis dalijasi Dumsiškių kaime tėvų sodybą prižiūrintis J. Butkevičius.

Sovietmečiu, nebūdamas komunistų partijos nariu, galėjo išvykti tik į Tarybų Sąjungai priklausančias res-

53

TAUROSTA publikas. Jonas nepraleido progos – išmaišė jas visas, nepaisydamas pavojų, kopė į kalnus ir baidarėmis leidosi plaukti kalnų upėmis. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir atsivėrus galimybėms pasižvalgyti po pasaulį, aistringas keliautojas nėrė į keliones. „Lietuvos nepriklausomybė man davė tris dalykus: mąstymo, judėjimo ir veiklos laisvę. Todėl esu patenkintas, kad galėjau aplankyti per 70 įvairių pasaulio valstybių, įkopti į Kilimandžaro, Monblano, El Misti Peru viršukalnes, apeiti Anapurnos žiedą Himalajuose. Tos mano kelionės nebuvo vien tik sportinio pobūdžio – jose gausu ir kultūrinių elementų.

Tiesą sakant, kur tik lankiausi, nepraleidau galimybės pasidairyti po tų valstybių muziejus. Taip pažindinausi su viena ar kita užsienio šalimi“, – pasakoja J. Butkevičius.

PADĖJO FUTBOLAS Nuo ketvirtos klasės lankęs futbolo treniruotes ir dalyvavęs varžybose J. Butkevičius akcentuoja, kad sportas gyvenime labai padėjo. Pirmiausia – apsaugojo nuo įvairaus plauko chuliganų Vilniuje. „Rajone, kur gyveno mūsų šeima, siautėjo plėšikautojų ir kitokių piktybinių elementų grupuotės. Bet manęs neliesdavo vien todėl, kad žaidžiau futbolą. Tai tų gaujų nariai tapo tarsi mano apsaugininkais“, – prisimena keliautojas.

Nė kiek neperdedant galima sakyti, kad J. Butkevičius serga kelionių aistra. Jį domina pasaulio civilizacijos, tad iš anksto susidėlioja planą, kurias vertėtų aplankyti. Keliautojas būtinai išstudijuoja visą geografinę ir istorinę medžiagą apie planuojamus aplankyti kraštus, pasikartoja kopimo į kalnus taisykles ir reikalavimus. Buvo ne vienas atvejis, kai atsakingi darbuotojai, iš registracijos punkto išlydėdavę grupes į kalnus, neslėpė nuostabos Jono drąsa. Jie žavėjosi žmogumi, kuris, gerokai perlipęs penkias dešimtis, dar turi parako kopti į kelis kilometrus siekiančias kalnų viršūnes.

Iš atminties neišdyla kopimas į Kilimandžaro viršukalnę. Pasiekti tarp debesų įstrigusią aukštumą, anot pašnekovo, yra tam tikras atskaitos taškas, leidžiantis įvertinti savo jėgas ir labiau pažinti save. Jono teigimu, sportas išmokė jį kovoti su pavojais, ištverti

54

2018 NR. 2 (8)

ir nugalėti pasitaikančius sunkumus – tiesiog įteigti sau, kad tai įveikiama. J. Butkevičius atvirai sako, kad futbolo aikštelėje paaukodavo visas jėgas, ypač pratęsus varžybų laiką, bet turėdavo suimti save į rankas ir nepasiduoti silpnumui. Atrodydavo – nebėra jėgų, griūsi ant žemės ir nebeatsikelsi. Bet pareiga ir atsakomybė tiesiog suteikdavo stiprybės, ir tas bejėgiškumas išnykdavo.

AKISTATA SU KALNAIS Kalnuose taip pat teko susidurti su nenumatytais sunkumais, bet pasiekti užsibrėžtą tikslą net pačiais sudėtingiausiais momentais padėdavo savitaiga. Pašnekovas neabejoja: įveikti nemalonius netikėtumus jį išmokė aktyvus sportas. Geras fizinis pasiruošimas jį išgelbėjo ir tada, kai, kopdamas į Kilimandžaro viršukalnę, esančią beveik 6 km aukštyje, įveikęs maždaug 5,2 km, susirgo kalnų liga. „Pasijutau labai keistai – ėmiau siūbuoti, praradau pusiausvyrą, netekau jėgų. Bet apie žūtį nepagalvojau, nes visada labai gerai gebėjau įvertinti situaciją, – įspūdžiais dalijasi pašnekovas. – Mama nerimaudavo, kai išeidavau į kalnus, o tėtis vyriškai ją nuramindavo: esą, nebijok, Jonas protingas, nerizikuos ir nepaliks mūsų našlaičiais.“ Tada, kopdamas į Kilimandžarą, alpinistas negalėjo nuvilti nei savęs, nei tėvų – pasirinkai tokį maršrutą, tai ir privalai jį įveikti. „Supratau, kad turiu valdyti situaciją, tad sau pasakiau: Vanka, taip tuomet vadindavau save, kitos galimybės lipti į Kilimandžarą tau amžius nebesuteiks, antras dalykas – tokios puikios gamtinės sąlygos čia retai kada būna. Juk ir praėjusią naktį Kilimandžaras keliautojų neįsileido – dėl prasto oro buvo uždrausta šturmuoti viršukalnę. Be to, stiprinau save ir ta mintimi, kad ateityje galiu nebeturėti ir finansinių galimybių. Taigi pasiduoti neturėjau teisės. Atvirai sakant, psichologiškai įtikinau, kad sau iškeltą tikslą pasiekti privalau – turiu įkopti į viršukalnę. Nenaudojau prievartos, tik tvirtai nusiteikiau ir nukreipiau save tikslo link. Tikėjau Aukščiausiojo pagalba, todėl iš širdies pasimeldžiau, ir Dievas atvėrė man kelią kopti aukštyn. Palipus apie 100 metrų, viskas atsileido, kažkaip palengvėjo – ir vėl buvau tokios pat savijautos, kaip ir ruošdamasis šiai kelionei“, – prisimena J. Butkevičius.

II. Jubiliejai

Su draugu Vytautu Bukausku Kilimandžaro viršukalnėje.

Tas pats nutiko ir drauge keliavusiam Vytautui Bukauskui. Jonas, atgavęs jėgas, parėmė jį petimi – abu sėkmingai pasiekė viršūnę. Kaip prisimena profesorius J. Butkevičius, tąkart į Kilimandžaro viršukalnę ketino įkopti 120 žmonių. Lietuvių grupę sudarė aštuoni asmenys, ją pasiekė šeši. Sėkmė lydėjo du vokiečių instruktorius, kurių padedami viršūnę pasiekė dar pora kalnų sporto mėgėjų – amerikietis ir vokietis.

Anot pašnekovo, įveikti sunkumus padeda tik vidinė stiprybė, fizinis pasiruošimas ir tikėjimas savo jėgomis. „Pasakyk – tu gali. Neišsigąsk ir neprarask tikėjimo. Tik tuomet tau pasiduos šešių kilometrų aukščio kalnas“, – teigia jis.

POSŪKIS Į TAPYBĄ Pasak dr. J. Butkevičiaus, posūkis į tapybą nėra atsitiktinis – šį pasirinkimą bus nulėmę iš tėvo perimti genai. Antra vertus, su tapyba jis susijęs visą gyvenimą, nes stebėjo, kaip ant drobės tėtis Pranas savo ranka išvedžioja įvairius vaizdus. Juos matydamas negalėdavo atsigrožėti nutapytu natiurmortu, peizažu ar kitos tematikos darbu. „Kartais tėvo tapybos pamokas patirdavau tiesiog gamtoje – nuvažiuodavome prie Žaliųjų ežerų, kur ant molberto ištiestoje drobėje rasdavosi vaizdai. Pertraukėlių metu prisirinkdavau vynuoginių sraigių ir, norėdamas būti panašus į tėtį

dailininką, dažais išmargindavau jų namelius ir spalvingas paleisdavau į laisvę. Dar mokydamasis pradinėse klasėse, puikiai valdžiau pieštuką ir labai gražiai piešiau. Tada tėtis iš tikrųjų tikėjo mano gebėjimais ir širdyje jautė mane būsiant jo pasekėju“, – mąsto P. Butkevičiaus palikuonis.

Didelę įtaką panirti į tapybą padarė ir dėdė Vladas Karatajus, žymus dailininkas, išleidęs tapybos technikos vadovėlį, kuriuo naudojasi ir šių laikų studentai. „Aš dažnai lankydavausi jo studijoje ir sodyboje Dzūkijoje, prie Daugų ežero. Dėdė tapydavo ir namuose, ir keliaudamas po kraštą. Tad man šios pamokos turėjo neįkainojamos reikšmės. Paveikslų kolekcijoje yra ir mūsų šeimos – mamos, tėvo ir mano portretai. Beje, mane, devintos klasės moksleivį, V. Karatajus kalbino stoti į tapybą. Bet pabijojau: o jeigu nepasiseks? Juk, nepaisant gabumų, galimos įvairios protekcijos, apėjimai, kuriais, neabejojau, gali pasinaudoti nesąžiningieji. O antra, labai nemėgstu nurodymų ir užsakymų. Tuomet, sovietų santvarkoje, matyt, būčiau dirbęs kaimo mokykloje piešimo mokytoju ir vykdęs įvairius politinius užsakymus – nutapyti kokį brigadininką, ūkiui vadovaujantį asmenį ar agronomą. Esu laisvamanis – jokia priespauda man nepriimtina. Tad, baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į urbanistiką. Bet, turiu pripažinti, visą gyvenimą mokiausi būti menininku – studijavau knygas apie dailę, bendravau su dailininkais, keliavau drauge. Ir dabar,

55

TAUROSTA

Buketas mamai. Aliejus, drobÄ—, 50x40. 2015 m.

56

2018 NR. 2 (8)

II. Jubiliejai

Vakaras Santorinyje. Aliejus, drobÄ—, 40x70. 2017 m.

Senasis Talinas. Aliejus, drobÄ—, 50x70. 2017 m.

57

TAUROSTA artėjant 70-mečiui, ant darbo stalo guli kokia nors atversta meno knyga. Prisimenu, mokslinis vadovas prof. Vytautas Vaclovas Šeštokas, žinodamas mano būdą, sugebėjo man „įpiršti“ žalio parko Vilniuje projektą, bet pirmiausia atsiklausdamas, o ne nurodydamas. Atsakiau, kad imsiuosi šio atsakingo darbo, nes „paprašėte, o ne liepėte“. Tada profesorius tik nusišypsojo ir tarė: „Tai mums žinoma.“ Toks tas mano charakteris“, – neslepia J. Butkevičius.

AŠTUONIOS PARODOS Pradėjęs tapyti, J. Butkevičius sakosi svajojęs surengti tegul ir nedidelę, bet nors vieną savo paveikslų parodą. Antraip – kam būtų reikėję gadinti dažus?

Tačiau realybė buvo visai kita – per trejus tapytojo veiklos metus surengtos septynios personalinės parodos. Pašnekovas ypač džiaugiasi pavasarį Raudondvario pilyje įvykusia bendra jo ir tėčio Prano tapybos darbų paroda „Kartų spalvos“. Joje atsiskleidė sūnaus ir tėvo tapybos sąsajos ir individualumo bruožai. O rudenį savo jubiliejaus proga prestižinėje Pylimo galerijoje, Vilniuje, J. Butkevičius pakvietė į aštuntąją personalinę tapybos parodą. „Tapyba, kaip ir visa kita kūryba, pirmiausia yra iššūkis sau: ar įveiksi tuščią baltą drobę ir paliksi joje savo minties pėdsaką, ar pasiduosi? Čia kaip kopimas į kalną – norėdamas užkopti, turi įveikti sunkumus.

Tad kūryba reikalauja užsispyrimo ir kantrybės. Bet nieko nepasieksi tai darydamas per jėgą. Privalai degti noru, atsipalaiduoti, atsiriboti nuo visų kitų darbų ir rūpesčių. Kaip teigė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Tapyba – tai bėgimas basomis per saulės išdegintą pievą“, – sako pašnekovas.

SPALVOS – ATGAIVA SIELAI Pasak dailininko, jis tapo arba abstrakcijas, arba ekspresijas. Abstrakcijos išreiškia mintį, jausmą, skausmą, džiaugsmą. Tarkime, koks liepsnojantis vaizdas ar pavasario bliuzas. Abstraktu, bet atspindi nuotaiką. „Savo paveiksluose ieškau santarvės tarp žmogaus ir gamtos, kurioje pats jaučiuosi geriausiai.

Keliaudamas po įvairias valstybes, mačiau, kaip negailestingai naikinama gamta – kertami atogrąžų miš-

58

2018 NR. 2 (8)

kai Amazonės džiunglėse, naikinami koralų rifai prie Indonezijos salų ir taip toliau. Todėl kūrybos tematiką papildo kelionių įspūdžiai“, – supažindina tapybos keliu tvirtai žengiantis J. Butkevičius.

Taip gimė „Las Vegas naktį“, „Senasis Talinas“, „Geiša“, kiti darbai. Trečioji tema – Lietuvos įkūnijimas drobėje, pavyzdžiui, „Ruduo Jonavos Šveicarijoje“, „Bukietas mamai“, kiti. Juose aiškiai matyti medžiai, gėlių žiedai, kitokie gamtos elementai. „Abstraktus tapybos būdas leidžia išreikšti vyksmą, būseną, reiškinį, o ekspresija suteikia galimybę atverti gamtos grožį“, – priduria jis.

Anot tapytojo, matytą vaizdą būtina susintetinti ir apdoroti. J. Butkevičius prisimena, kad Apalačuose jį nustebino medžių spalvos, kokių Lietuvoje nepamatysi. Todėl matytus vaizdus užfiksavo foto aparatu, o sugrįžęs į Lietuvą tai įprasmino ant drobės. Taip gimė kūrinys „Indėnų vasara Apalačuose“. „Mano darbai siejasi su tėvo tapyba. Jis sumaniai žaidė spalvomis.

Matydavau, kaip dėlioja ir komponuoja peizažą. Beje, mano spalvos yra ryškesnės, nei tapė tėtis. Spalvos – tai atgaiva sielai. Jos turi magišką galią. Spalvos – tai žmogaus emocijos, mintys ir net darbai. Todėl tapau atviromis spalvomis, naudoju plačią jų paletę, reljefinius potėpius. Spalvų derinius priešpastatau gyvenimo kasdienybės rutinai, vyraujančiai įtampai pasaulyje“, – prisipažįsta dailininkas.

PAGARBA IR ĮVERTINIMAS Jono tėvas P. Butkevičius, dailininko kelią pradėjęs nuo realizmo, vėliau perėjo prie impresionizmo, o baigė tapyti ekspresionizmo su abstracijos elementais stiliumi. Jonas siekė tėvui įsiūlyti abstrakcijos idėją.

Atrodo, įtikinti pavyko – žiemą garsus Lietuvos dailininkas P. Butkevičius nugruntavo 16 drobių, ketindamas jose įgyvendinti sūnaus siūlomą mintį. „Pavasarį sprogsiu spalvomis“, – pasakė P. Butkevičius. Deja, nebespėjo to padaryti, nes 1994 m. balandžio 20 d. sustojo jo širdis. „Liko neįgyvendinta mintis. Nusprendžiau nebetęsti realizmo temos, pradėjau savo, kaip dailininko kelią, nuo ekspresijų ir abstrakcijų. Dailininkas Gediminas Pranskūnas, pamatęs vieną pirmųjų mano paveikslų „Indėnų vasara Apalačuose“, pasakė, kad groju

II. Jubiliejai

smuiku ne visomis keturiomis, bet dviem stygomis. Ir tai jau esą gerai. „Varyk ir nesismulkink“, – toks buvo jo įvertinimas. Šis žmogus man ir dabar labai padeda susivokti meno kelyje“, – pasidžiaugia kraštietis.

Anot J. Butkevičiaus, drąsos ir pasitikėjimo jam suteikė tapytojo Algio Skačkausko teiginys: „Pirk gerus dažus ir tepk storai.“ O dailininkė Ilona Žvinakienė, peržiūrėjusi kelis pastele nupieštus paveikslus, patarė imtis aliejinių dažų, nes pastelė tokio talento dailininkui esanti per silpna. Šį rudenį Pylimo galerijoje, kuriai vadovauja buvusio Lietuvos Prezidento Antano Smetonos anūkas Rimantas Smetona kartu su dukra Milda, surengtoje J. Butkevičiaus paveikslų parodoje matėme pačius geriausius jo darbus. Jubiliatas neslepia pasitenkinimo – surengti parodą šioje prestižinėje galerijoje gali tik žinomi ir garsūs dailininkai. Prieš tai meno mėgėjai galėjo gėrėtis V. Karatajaus, Rimo Zigmo Bičiūno ir Jono Daniliausko darbų ekspozicijomis. „Malonu, kad mano kūriniai eksponuojami tarp Lietuvos grandų. Tai, be abejo, didžiulis įvertinimas“, – džiaugiasi J. Butkevičius.

SODYBA TAPS MUZIEJUMI Pašnekovas šmaikštauja: turįs dvi rezidencijas, tad jaučiasi esąs kaip koks karalius ar grafas. Mat profesorius vieną pusę metų gyvena Dumsiškiuose, kitą pusę – bute Vilniuje.

Nieko negali būti brangiau už tėvų sodybos atminimą. Todėl vienintelis Janinos ir Prano Butkevičių sūnus ėmėsi iniciatyvos – investavo apie 100 tūkst. litų tam, kad namai atsigautų ir atjaunėtų. „Čia – mano širdis. Labai troškau sodybą atgaivinti. Žiemą, kai išvykstu į Vilnių, kur butą esu pavertęs tapybos dirbtuvėmis, namus prižiūri geri žmonės. O be gyvybės kiemas Dumsiškiuose vis tiek nelieka – tuomet čia karaliauja du katinai ir šuo. Kokį kartą per mėnesį aš taip pat atvažiuoju pasidairyti, bet pabūnu kelias valandas, pasišneku su keturkojais – ir atgal. Būstas Vilniuje ir tėvų sodyba Dumsiškiuose – lygiaverčiai mano namai“, – pakiliai kalba pašnekovas.

Ar nevertėtų parduoti, tarkime, vieno jų? Ne, J. Butkevičius sako, kad apie tai negali būti nė kalbos.

Kol būsiąs pajėgus išlaikyti butą Vilniuje, jį saugosiąs ir turėsiąs. Juk kultūriniu požiūriu Vilnius vis tiek yra pranašesnis už Jonavą. „Ten mano draugai, ten daug renginių, muziejų, pažįstamų dailininkų, kurie mane globoja, pataria, išsako savo poziciją, – samprotauja menininkas. – Namų Dumsiškiuose taip pat neparduosiu. Mane kankina viena problema – neturiu palikuonių. Kam juos palikti? Mano siekis, kad šie namai išliktų kaip muziejus, kur galėtų sueiti giminės, draugai, susibėgti dailininkai. Net testamente, jeigu kam nors šią Dumsiškių sodybą užrašysiu, teisės parduoti nebus“, – pabrėžia J. Butkevičius.

DĖMESYS ŠVEICARIJAI Keturis dešimtmečius bendraudamas su studentais Vilniaus Gedimino technikos universitete, profesorius išliko ištikimas savo motinos Janinos tėviškei – Šveicarijos seniūnijai. J. Butkevičius yra sukūręs Šveicarijos herbą, gyvenvietės centre vietą rado jo akmenų parko projektas, įamžinęs visus šio krašto buvusius ir gyvus kaimus. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga netoli seniūnijos iškilo koplytstulpis pagal profesoriaus parengtą projektą. Vadovaujantis jo siūlymais ir idėjomis, neseniai Šveicarijos gyvenvietėje iškilo akmeninis paminklas šio krašto savanoriams, kovojusiems už Lietuvos laisvę 1919–1920 m., atminti.

J. Butkevičius yra suprojektavęs ir savo lėšomis pastatęs penkis koplytstulpius ir vieną kryžių Lietuvoje (du koplytstulpiai stovi Dumsiškių k., vienas kryžius ir koplytstulpis – Skarulių kapinėse). Suprojektavo ir su kalnų bendražygiais pastatė kryžių ant Kryžių kalno, netoli Šiaulių. „Aš vienas tokių svarbių klausimų nesprendžiu, bet pasitarimų metu laikausi griežtesnės pozicijos.

Kaip ir minėjau, labai nemėgstu prievartos ir primestos nuomonės. Prisimenu, svarstant klausimą apie Šveicarijos seniūnijos kaimų įamžinimą, siūliau atgabenti didžiulį riedulį, kuris atspindėtų centrinę seniūnijos gyvenvietę. Daug teko pastangų įdėti, kol atsakingus asmenis įtikinau jo svarba, bet savo idėjos neatsisakiau. Dabar užrašas „Šveicarija“, iškaltas ant šio milžino, iš tolo traukia dėmesį ir yra visos apylinkės akcentas“, – pasidžiaugia J. Butkevičius.

59

TAUROSTA

TEISINGUMO JAUSMAS Pašnekovas prisipažįsta esąs labai jautrus, tiesiog nujaučiąs netikrą šypseną, pavydų žvilgsnį ir veidmainiavimą. „Kartais atsikertu, kitąsyk – ranka numoju.

Tebūnie“, – sako jis.

Didžiausiu kiekvieno žmogaus priešu menininkas įvardija pavydą, kuris klesti ir šiandienėje Lietuvoje. Į karjeros viršūnes neretai moka prasmukti asmenys, neturintys toje srityje nei talento, nei gebėjimų. „Tai patyriau ir dirbdamas universitete – susidaro tam tikras ratas, blokuoja gabiausiuosius, siekia „prakišti“ sau parankų žmogų. Iš tikrųjų tai labai negražūs dalykai. Prisimenu, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, net nėjau į Rugsėjo 1-osios šventę Vilniaus katedroje, nes žinojau, kad pirmose eilėse sėdės tie, kurie šlovino sovietinę santvarką, bet per akimirką sugebėjo „atsiversti“ ir prisigretinti prie laisvos mūsų šalies piliečių.

Man su tokiais ne pakeliui“, – mintija menininkas.

Keturiasdešimt metų dirbdamas su studentais, jis

išmoko „dozuoti“ informaciją, kitaip tariant, riboti atvirumą. Anot profesoriaus, kiekvienas žmogus yra pažeidžiamas – kuo daugiau atsiversi, išsipasakosi, tuo daugiau atskleisi save. Kitas tuo netruks pasinaudoti. „Yra žmonių, su kuriais susitikdavome retai, bet jautėme dvasinį artumą. Tad dabar, sulaukęs gyvenimo brandos, atsirenku žmones, kurie teikia man šilumos ir gerų jausmų. Mūsų šeimoje buvo vertinamas teisingumas. Jaučiu, kada žmogus sukčiauja ir ypač – kenkia valstybei. Tada manyje užverda kraujas, galiu net ir aštresnį žodį pasakyti. Bet visada atleisiu tam, kuris prisipažins klydęs ir atsiprašys“, – pabrėžia pašnekovas.

Pasak J. Butkevičiaus, jo, gimusio po Šaulio ženklu, genuose užprogramuota judėti, keliauti, kuo daugiau pažinti ir puoselėti meną. Jis nelaiko savęs nei vilniečiu, nei kauniečiu. „Esu Lietuvos ir Europos Sąjungos pilietis. Man visai nesvarbu, už kurią mūsų šalies krepšinio komandą sirgti – aš visada sergu už Lietuvą“, – atsisveikindamas sako lietuviškosios Šveicarijos garbės pilietis, keliautojas, dailininkas, prof., dr. J. Butkevičius.

Ruduo Apalačų kalnuose. Aliejus, drobė, 60x80. 2017 m.

60

2018 NR. 2 (8)

II. Jubiliejai

FOTOMENININKUI VALERIJUI BUKLAJEVUI – 70

NE ŽIŪRĖTI, O MATYTI, KĄ FOTOGRAFUOJI Vera SEMIONOVA, žurnalistė Nuotraukos V. Buklajevo

PRADŽIA V. Buklajevas gimė 1948 m. rugpjūčio 20 d. Kirovograde (Ukraina). Tačiau fotografija jo gyvenime atsirado ne iš karto. „Kada ja susidomėjai?“ – paklausiau savo buvusio bendradarbio. Šis atsakė: „Mokykliniais laikais. Mes su šeima (tėvas buvo kariškis) kaip tik atvažiavome gyventi į Lietuvą, į Ruklą. Jonavoje pradėjau lankyti priešpaskutinę vidurinės mokyklos klasę. Kartą tėtis nupirko mažiuką fotoaparatą, atrodo, „Smena“, ir pasakė: „Bandyk.“ Pamokos buvo paprastos – „Fotografuok ir daryk nuotraukas.“ Baigęs vidurinę, jaunuolis studijavo Pskovo (Rusija) pedagoginiame institute, Chemijos-biologijos fakultete. Ten jį paprašė būti sienlaikraščio redaktoriumi. Vieni į sienlaikraštį rašė, o Valerijus maketavo.

Pabandė prisiminti ir tėvo pamokas. Fotoaparatu fiksavo įvairius renginius ir nuotraukas dėjo prie rašinių.

Daug fotografavo ir savo malonumui.

Neseniai mūsų krašto fotografas, fotomenininkas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Valerijus Buklajevas atšventė savo jubiliejinį – 70-ąjį gimtadienį. Daugeliui žmonių jo asmuo pirmiausia asocijuojasi su ilgamečiu fotokorespondento darbu Jonavos rajono laikraštyje „Naujienos“. Tačiau Valerijaus veikla gerokai platesnė. Neeilinė sukaktis – proga prisiminti tai, kas joje turi išliekamąją vertę, pasikalbėti su pačiu jubiliatu apie jo gyvenimo ir kūrybos kelią.

Praėjus porai metų nuo instituto baigimo, V. Buk­ lajevas vėl parvažiavo į Jonavą. Jau buvo specialistaspedagogas chemikas, bet vietos rusų mokykloje neatsirado. Pusę metų važinėjo dirbti mokytoju į Ukmergę, kas jo netenkino. Tad 1975 m. įsidarbino tuomečiame gamybiniame susivienijime „Azotas“ (dabar akcinė bendrovė „Achema“). Čia iš pradžių ėjo įvairias pareigas, nesusijusias su fotografija.

Tačiau vis mažiau norėjosi dirbti inžinieriumi ar, juo labiau, grįžti mokytojauti. Vis labiau traukė mokyklos, instituto laikų hobis.

61

TAUROSTA

IR POMĖGIS, IR DARBAS Pasak Valerijaus, reikšmingi jam buvo 1986-ieji.

Tada pradėjo dirbti pagal savo pomėgį – fotolaborantu „Azoto“ kultūros rūmų kino studijoje (ir vėliau jis dažniausiai duoną valgė iš fotografijos). Tuo metu gamyklos vadovybė sumanė sukurti keletą kino filmų apie įmonę ir jos žmones. Buvo surinkta grupė darbuotojų, kurie sugebėtų tai padaryti.

V. Buklajevas filmavo, ryškino juostas. Kiek pamena, buvo išleisti penki ar šeši kino filmai. Deja, po maždaug penkerių jo darbo metų ši kino studija buvo uždaryta.

Vėliau įmonėje, pervadintoje į AB „Achema“, atsilaisvino fotografo vieta, kurioje Valerijus ir pradėjo darbuotis. Jam buvo skirta ir fotostudija. Daugiausia Valerijui teko fotografuoti žmones. Pagal galimybes, fotografavo beveik visus gamyklos renginius. Padirbėjus septynetą metų, ir ši pareigybė bendrovei tapo nebereikalinga. „Išėjęs iš „Achemos“, ieškojau darbo. Porą metų „iš bėdos“ vadovavau Chemikų mokyklos fotografų būreliui, – toliau savo gyvenimo kelią prisiminė pašnekovas. – Kartu su krašto korespondentėmis, kaip fotografas, bendradarbiavau respublikiniuose dienraščiuose „Lietuvos žinios“ ir „Lietuvos rytas“.

2000-ųjų sausį prasidėjo naujas V. Buklajevo profesinės veiklos etapas – jis tapo ilgamečiu rajono laik-

62

2018 NR. 2 (8)

raščio „Naujienos“ fotokorespondentu. Išdirbo 15 metų, per tą laiką pasikeitė net keturi redaktoriai. Gal būtų darbavęsis ir toliau, tačiau sutrukdė sveikatos problemos.

SVARBU, KAS IŠLIEKA Visgi su pašnekovu sutarėme, kad fotografui yra svarbiau ne tai, iš ko jis pelno duoną, bet meninę vertę turinčios nuotraukos, laisvalaikiu atlikti kūrybiniai darbai, kurie lieka kraštui. „Ką tu pats mėgai „įamžinti“, kokias parodas organizavai, ką nuveikei fotografijos srityje?“ – raginau Valerijų prisiminti.

Anot jo, mėgo (ir tebemėgsta) fotografuoti įvairius vaizdus, draugus. O informacija apie tai, ką nuveikė laisvu nuo darbo metu, besidomintiems žmonėms yra žinoma.

Daug šio autoriaus nuotraukų panaudota Jonavos krašto muziejaus lankstinukuose.

V. Buklajevas – ilgametis Lietuvos spaudos fotografijos konkursų dalyvis. Surengė meninių nuotraukų parodas g/s „Azotas“, AB „Achema“, Krašto muziejuje, Jonavos kultūros centre. Šios įstaigos organizuotame Lietuvos tūkstantmečiui skirtame konkurse užėmė 1-ąją vietą.

II. Jubiliejai

Plati ir jonaviečio kūrybinė bibliografija. V. Buklajevo nuotraukos iliustruoja almanachą „Laiko aidas“ (2000). Jo fotografijų rasime almanache „Tarp praeities ir ateities. Jonava“ (2009). Šalia kitų autorių, jo darbai puošia fotoalbumus „Žalioji „Achemos“ šviesa“ (2005), „Jonavos kraštas“ (2005), „Jonavos kraštas. Ten, kur teka Lietava...“ (2008), „Jonavos kraštas iš paukščio skrydžio“ (2012) ir kt. leidinius.

Turi sukaupęs didelį dokumentinių ir meninių fotografijų archyvą.

Nuo 2006 m. mūsų kraštietis yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys (LŽS). 2010 m. už profesionalumą ir meilę pasirinktai fotografo profesijai tapo LŽS Kauno skyriaus įsteigto „Gintarinio parkerio“ laureatu.

Žydėjimas.

UŽAUGINO PASEKĖJĄ Įdomu, kad per V. Buklajevo gyvenimą įvyko tikra fotografijos revoliucija. Jis pats pradėjo nuo nespalvotų nuotraukų. Tik gerokai vėliau pasirodė spalvotos.

Ilgokai teko ne tik fotografuoti, bet ir savo rankomis ryškinti nuotraukas. Paskui atsirado skaitmeninė aparatūra ir fotografija. Techniškai dirbti pasidarė daug lengviau – galima padaryti, kiek nori, kadrų, paskui – išsirinkti.

Pakviečiu pašnekovą pasidžiaugti, kad turi savo, kaip fotografo, pasekėją – jauniausią dukrą Viktoriją.

Valerijus pasakoja, kad sūnus ir vyresnioji dukra ypatingo susidomėjimo fotografija nerodė. O Viktoriją pradėjo mokyti aštuntoje klasėje. „Su manimi ji buvo visur – miesto, kultūros centro renginiuose. Aš su

Išmintis.

63

TAUROSTA savo aparatu, ji – su savo. Kultūros centro surengtoje Lietuvos tūkstantmečiui skirtoje parodoje dalyvavo ir Viktorija su keletu nuotraukų. Pirmąją savo parodą ji surengė Krašto muziejuje“, – sakė jis.

Tėtis savo dukrai ne kartą sakė ir bandė ją išmokyti: „Reikia ne žiūrėti, o matyti, ką fotografuoji.“ Viktorija iš karto sakė, kad nenori būti fotoreportere, kad užsiims portretais ir mados fotografija. Merginos svajonė pildosi. Šiuo metu ji gyvena Londone,

studijuoja madą ir dizainą, kitąmet turėtų baigti. Čia ir fotografuoja modelius. Žodžiu, rado save, kas, anot tėčio, yra labai svarbu. „Dabar visi turi kokį nors fotoaparatą ar fotografuojantį telefoną. Fotografavimo principas jau kitoks – nufotografuosiu, paskui pažiūrėsiu, kas išeis“, – baigdamas pokalbį pokyčius pripažino V. Buklajevas. Jis pats dėl sveikatos jau retai ima į rankas profesionalią aparatūrą. O fotografuoti vadinamosiomis „muilinėmis“, tuo labiau telefonu, fotomenininko nuomone, yra niekai.

Džiaugsmas.

Nenugalimas jausmas.

64

2018 NR. 2 (8)

II. Jubiliejai

Dailininko dublis.

DrÄ…sa.

65

TAUROSTA

BRĘSTA SUKILIMAS (ištrauka iš ruošiamos spaudai atsiminimų knygos)

Tadas VAITELIS (1911–1999) Nuotraukos V. Vaitelytės

tų ne tik kūną, bet ir sielą surakina. Nebuvo girdėti, kad lageryje kas nors planuotų, kaip įsikurs grįžęs, ką veiks. Velka žmogus kojas į darbą ir nieko negalvoja.

Ir kam čia galvoti, kad viskas apgalvota iki smulkmenų, o tau reikia tik dirbti ir dirbti. Ir daugiau nieko.

Priešingu atveju laukia dideli nemalonumai ar net mirtis.

Kiekvienas rimtas politinis visuomeninis įvykis turi savo raidą. Jis vystosi pamažu, bręsta, kol išsiveržia kaip vulkanas. Turi ir epilogą – įvykio rezultatą, tolesnes pasekmes. Jos ir nulemia įvykio svarbą. Juo rimtesnis politinis įvykis, tuo gilesnės pasekmės.

Ilgi ir sunkūs priespaudos metai palaužė kovingą nuotaiką. Žmogus prisitaiko, velka sunkų jungą, nebesitikėdamas, kad kas nors galėtų pasikeisti. Gražiai pradeda J. Tumas-Vaižgantas savo „Pragiedrulius“, vaizduodamas sunkią žiemą, kada sninga ir sninga, jo paklotas vis storėja. Ir, rodos, nėra prošvaisčių, taip snigs ir snigs.

Taip buvo ir lageryje. Žmonės ėjo į darbą alkani.

Dirbo po 10 valandų didžiausiame šaltyje, kuris siekdavo iki -50 laipsnių ir daugiau. Kaipgi nedirbsi, jei esi sukaustytas raudonų varžtų, kurie per daugelį me-

66

2018 NR. 2 (8)

Niekas neabejojo, kad čia pilna informatorių, kurie pranešinėja ne tik, ką darai, bet ir galvoji, mąstai ar net sapnuoji, todėl kalbėdamas visada turi pasverti kiekvieną savo žodį, nes jis gali būti tiksliai perduotas. Nei iš šio, nei iš to, žiūrėk, ką nors ir permeta į kitą brigada. Reiškia, kažkam užkliuvai. Paspurdėsi – pateksi į sustiprinto režimo brigadą, BUR‘ą (brigada usilenovo režima), o ten, žinok, dar yra vienutės, karceris, kurio režimą gali skaudžiai pajusti. Ne vienam sveikatą palaužė visam gyvenimui. Ko ne ko, bet išradingumo, kaip žmogų kankinti, čekistams tikrai netrūksta.

Gal todėl kalėjime ir lageryje taip nemėgstami informatoriai, kurie čia paprastai vadinami stukačiais.

Jie yra operupolnamočeno (operatyvinio įgaliotinio), paprastai kažkodėl vadinamo kūmu, akys ir ausys. Per juos kūmas sužino visas lagerio smulkmenas: ką kaliniai galvoja, kaip gyvena, kam ruošiasi.

Ir vis dėlto, taip ankštai gyvenant, sunku nuslėpti nuo kaimyno net ir slapčiausias savo nuotaikas, mintis, o juo labiau žingsnius ir darbus. Tai viena, tai kita smulkmena ima, žiūrėk, ir išduoda, kad čia kažkas ne taip. Prasideda įtarinėjimai, akylesni stebėjimai ir galų

III. Lietuvos šimtmečio žmonės

gale atsiranda faktų, kad tas ar anas yra tikras stukačius. Tokiam jau vargas lageryje. Su juo niekas nebendrauja, jis tampa izoliuotas. O tai jau labai skaudžiai veikia jo psichiką. Kūmas tada stengiasi permesti tokį savo pagalbininką į kitą vietą. Kalėjime tokiems daug lengviau, nes kamera nuo kameros izoliuota, bet ir ten žinomesnis stukačius pagarsėja plačiau viename ar kitame korpuse. Tam pasitarnauja Morzės abėcėlės ryšys, kuris ir storas mūro sienas įveikia. O dar pasivaikščiojimo aikštelės lauke, tualetai, bendri koridoriai, maisto dalinimas ir kita. Tiesa, į aikšteles ir tualetus vedama tik atskiromis kameromis, ir prižiūrėtojai stengiasi, kad jų gyventojai nesusitiktų ir kitiems nepaliktų kokios nors informacijos. Ir vis dėlto, vykstant dideliam judėjimui, kartais atsiranda koks nors plyšelis, ir kaliniai mikliai juo pasinaudoja.

O lageryje visi laisvai vaikšto po barakus, darbe irgi bendrauja, taigi, kartą demaskuotas stukačius tampa nebepavojingas ir nenaudingas. Tada, kaip minėjau, belieka viena išeitis: kūmas jį permeta toliau ir perduoda kito tokio pat kūmo žinion, kad toliau dirbtų pragaištingą darbą, už tai gaudamas mažus trupinius nuo čekistų stalo.

Mirus Stalinui, pūstelėjo gaivesni vėjai. Informatoriams prasidėjo sunkesnės dienos. Jiems kartais net viešai primindavo negarbingas pareigas (anksčiau to nedrįsdavo). Užsimaskavę ar ant galvos maišą užmovę, dargi apkuldavo. Pajutęs pavojų, toks išsišifravęs stukačius pats savanoriu pabėgdavo į BUR-ą, kad išvengtų didesnių nemalonumų.

Toks, pavarde Škėma, buvo ir tarp mūsų. Tik vienetai buvo kaip Škėma, pasislėpę BUR-e, kiti buvo perkeliami į kitus lagerius. Visas korpusas informatorių darbavosi, kruopščiai užsimaskavę. Postalininiu laikotarpiu, laisvėjant nuotaikoms, pradėta su stukačiais aktyvesnė kova. Kokia kalinių bendrijai nauda, jei čekistas išsišifravusį stukačių permes į kitą lagerį, kur jis savo pragaištingą darbą tęs kitur. Jį reikia sunaikinti vietoje. Taigi, ką nors įtarę, kaliniai kolektyviai jį sekdavo ir, kai jau būdavo tikri, kad jis išdavikas, kur nors nuošalyje nudobdavo. Kartais net darbovietėje (miesto statybose) ar lageryje. Čekistai reaguodavo labai operatyviai – net visą lagerį apžiūrinėdavo. Po tokio įvykio kartą pastebėjo ant vengrų gydytojo, gyvenančio mūsų sekcijoje, drabužių raudonas dėmes. Na, ir tardė vargšą visą parą, kol įsitikino,

kad jis nekaltas. Nes šis žmogus buvo didelis humanistas – ką jau čia kalbėti apie žmogžudystę, jei pelytės užmušti jis negalėdavo. Reikia pasakyti, kad čekistams prisipažinimą sunkiai sekdavosi išgauti, mat kaliniai, perėję tardymus, būdavo atsargūs ir gana vieningi.

Vieną kartą, praėjus kuriam laikui po eilinės žmogžudystės (o tokių jau buvo ne viena), darbovietėje prasidėjo ypač kruopštus tardymas. Pasakota, kad žuvo ne eilinis stukačius, bet slaptas darbuotojas iš Maskvos. Jis sekęs ne tik kalinius, bet ir administraciją, žinias perduodavęs tiesiogiai Maskvai. Pasirodo, būta ir tokių.

Susidorojimų su stukačiais čekistai nepajėgdavo išaiškinti, todėl jie ėmė dažnėti. Žiūrėk, žuvo, rodos, visiškai padorus kalinys. Bet paaiškėja, kad jis praeityje turėjęs dėmių: ar buvęs koks pareigūnas, stribas, ar šiaip ką negera padaręs. Su tokiu ima ir susidoroja. Po to pradeda kalbėti, kad žmogus visiškai be reikalo žuvęs, kad tai asmeninių intrigų auka.

Tokių susidorojimų vis gausėjo, kiekvieną savaitę vis kas nors atsitikdavo. Aktyviausi būdavo ukrainiečiai.

Savo tautiečius aš raginau nesiimti tokio darbo, bet vieną kartą buvo šnekama, kad ir lietuviai savo žiaurų brigadininką nugalabijo. Kiek ten tiesos, sunku pasakyti. Čekistų darbas su stukačiais pasidarė sunkiai įmanomas, reikėjo ieškoti naujų formų, kad informatoriaus galva nenusiristų. Lagerio viduje žmonės ėmė laisviau jaustis.

Kartą, kai konvojus dėl kažkokio mažmožio nušovė kalinį, visas lageris sujudo. Niekas iš jo nesiruošė bėgti, nes tai neįmanoma, o konvojus vis tiek šaudė, nes už „pabėgimo likvidavimą“ jam ir premija, ir atostogos. Anksčiau dėl to visi tylėdavo, o dabar ėmė ir pasišiaušė. Parašė lagerio viršininkui raštą, kaltindami konvojų už savavališką žmogžudystę ir pagrasino net streiku.

Netrukus vėl toks atsitikimas. Baigiantis išvedimo į darbą ceremonijai, vienas konvojus spyrė kaliniui į užpakalį. Tas parkrito ir guli. Pakeltas atsistojo, susvyravo. Tuo metu kalinių kolonoje nuaidėjo garsi ir šaiži komanda: – Kolona stot! Nė iš vietos! Kalinius muša kon­vojus.

67

TAUROSTA Komanda žaibo greitumu nuaidėjo pirmyn per visą kelią: nuo lagerio iki miesto statybos vietos (apie 3 km). Visas kelias pilnas žmonių, surikiuotų po keturis. Ir visi sustojo kaip įbesti. Konvojus sutriko. Raginti paskutiniuosius nėra kaip, kai priešakyje visa kolona stovi. O stovi apie 4 tūkstančius žmonių, Tik viena minutė prastovos – netoli šimto darbo valandų, o tai jau sudaro apie 10 darbadienių.

Gražus pavasario rytas. Oras nešaltas. Stovi kilometrinė kalinių kolona, kaip nebylė mūro siena. Konvojai bėgioja aplinkui ir ragina eiti. Pradeda ir gražiuoju prašyti ir atsiprašinėti už vieno įžūlumą. Pagaliau iš kolonos pasigirdo stiprus balsas: – Pakvieskit lagerio viršininką! Mes su juo kalbėsim! Su jumis nėra ko kalbėti.

Gal pirmą kartą konvojus pakluso kalinių reikalavimui. Greitai, už kokių 10 minučių, atsirado ir viso lagerio viršininkas Vlasovas. Kalinių jis buvo gerbiamas už tai, kad su jais elgėsi žmoniškai: nedemonstravo savo didybės ir nebuvo žiaurus.

Trumpai pašnekėjęs su sargyba, kreipėsi į išrikiuotus kalinius klausdamas, kas atsitiko. Derybos truko neilgai. Viršininkas pasmerkė konvojaus elgesį, pažadėjo, kad ateityje panašūs dalykai nepasikartosią ir mandagiai pakvietė eiti į darbą. Vėl komanda, kuri sustabdė eiseną, nuaidėjo per kilometrinę koloną, kad galima eiti. Ją kaip aidas pakartojo kiti, kad tolimesnieji išgirstų. Kai tik komandą išgirdo pirmieji, kolona pajudėjo pirmyn. Sargybiniai ėjo tylėdami, kaip musę kandę. Kalinį, kuriam konvojus buvo įspyręs, grąžino į lagerį ir atleido tą dieną nuo darbo.

Lageryje įtampa vis didėjo. Kūmo pašauktas žmogus dažnai atsisakydavo vienas eiti ir imdavo ką nors drauge, pareikšdamas, kad dar norįs gyventi. Iš dalies kūmo darbas buvo paralyžiuotas. Tam judėjimui pradžią davė prieš metus atvykęs etapas iš Karagandos, kurie po sukilimo pateko į Norilską ir buvo išskirstyti po įvairius lagerius. Jie ir buvo kaip tas raugas tešloje.

1953 m. kovo 5 d. mirė Stalinas. Nemačiau nė vieno kalinio, kuris dėl to būtų liūdėjęs. Daugelis puoselėjo viltį, kad greičiau būsią kokių nors permainų, kurios paliesiančius ir mus. Dienos slinko, bet permainų taip ir nematyti. Tik lagerio viduje didėjo įtampa. Vis

68

2018 NR. 2 (8)

dažniau nudobdavo kokį stukačių. Ir brigadininkai nedrįsdavo spausti kalinius prie darbo. Berods, apie tą laiką jiems už darbą pradėjo pinigus mokėti, tik kai atskaitydavo už išlaikymą, apsaugą, agitaciją, kultūrines priemones ir kita, mažai kas ir belikdavo. Zonoje atsirado parduotuvėlė, kur šį tą galėjai nusipirkti.

Pradėjus pinigus mokėti, kaliniams teko pirkti valstybinės paskolos lakštus, žinoma, priverstiniu būdu.

Bjauru, kai aukos turi šelpti savo baudėjus. Nuotaikos buvo pritvinkusios noro priešintis.

STREIKAS 1953 m. gegužės 25 d. kaliniai įprastu laiku grįžo iš miesto statybos ir paskelbė, kad prasideda streikas.

Ne paprastas, o bado. Kodėl? – klausiame grįžusiųjų.

Jie nieko tikro negalėjo pasakyti, tik girdėję, kad Medviežkoje kalinius šaudo ir kad sukilo viso Norilsko belaisviai. Iš darbovietės negrįžo nemaža mūsų, kažkodėl ten sargyba juos sulaikiusi. Buvo spėliojama, ar administracija suskaldė jėgas tam, kad lengviau būtų susidoroti su sukilėliais? O gal patys kaliniai nepanoro grįžti? Sunku pasakyti. Tą dieną maisto niekas neėmė. Padėtis labai įtempta. Iš karto atsirado streiko komitetas, nes tam tikrais kanalais buvo informuota, kaip elgtis. Pradėta ieškoti juodų vėliavų, kurias reikėjo išsikelti ant lagerio pastatų. Norėta iškelti ir plakatą: „Laisvė arba mirtis“, bet jau kitą dieną lagerio vadovybė įtikino, kad reikia atsisakyti bado streiko ir visų kraštutinių veiksmų. Buvo pranešta, kad į darbą eiti negalima. Pasirodė smogikų būrys, kuris lazdomis išvaikydavo besiartinančiuosius prie vartų. Rytojaus dieną iš miesto statybos sugrįžo likusieji likimo broliai. Jie pasakojo, kad Medviežkos I lageryje dalis kalinių buvo pervežami kitur. Tarp jų buvo trys Pavolgio vokiečiai baptistai: senukas ir du jaunesni. Kaip įprasta, rūšiuojant darbo jėgą, senukas pateko į vieną mašiną, o jaunesnieji į kitą. Šie prašėsi važiuoti kartu, bet atsakymas – neigiamas. Tada jaunesnieji bėgo pas senuką ir buvo peršauti. Išgirdę šūvius, kaliniai sunerimo ir važiuojančiųjų į miesto statybas klausė, kas atsitiko. Sužinojus kilo nepasitenkinimas. Konvojus, drausdamas susišaukimą ir įsakydamas nutilti, pradėjo šaudyti. Tas dar labiau visus įsiutino. Pasigirdo sirena ir keli tūkstančiai darbininkų metė darbą. Pneumatiniai plaktukai dūžiai, įvairių mašinų ūžesys, dirbančiųjų šauksmai ir komandos staiga virto mirtina

III. Lietuvos šimtmečio žmonės

tyla. Susikaupimas lyg prieš didelį žygį. Ten, kur dar virė darbas, skubėjo streiko aktyvistai, ir darbo garsai nutildavo bematant. Buvo jau antroji dienos pusė ir signalo grįžti į lagerį ilgai laukti neteko.

Kaipgi klostėsi gyvenimas lageryje streiko metu?

Streikas, kaip žinia, visada yra kraštutinė priemonė, o čia ypač. Mūsų IV lageryje buvo apie 4000–6000 žmonių. Tokiai miniai, kad ir pusbadžio dietą taikytum, vis tiek reikia nemažų maisto ir kitokių atsargų, kurias tekdavo gabenti iš gana toli. Ir staiga visi kaliniai meta darbą ir dargi atsisako maisto. Kur dėti nors ir vienos dienos maistą? Vis tiek stambūs kiekiai.

Gerai, kad streikininkai greit nutraukė bado streiką.

Betgi darbas! Gausi ir pigi darbo jėga, su kuria komunistų valdžia nugalėjo Šiaurę, pavertė ją industriniu kraštu, staiga nustojo dirbusi. Baisūs dalykai. Sustojo ne vienai dienai. Mūsų lageris nedirbo mėnesį. Administracija siūlė visokiausius projektus, bet streikininkai mažai pasitikėjo administracija. Žinojo, kad ji visą laiką meluoja. Meluos ir dabar, todėl visą laiką reikalavo ne vietinės komisijos, bet iš Maskvos. Lageryje atsirado žmonių, gerai žinančių Maskvos tarybinius aukštus pareigūnus. Padavė vardinį sąrašą tų žmonių, kurie turėtų įeiti į tą komisiją, su kuria streikininkai sutiktų kalbėti.

Per visą streiką nebuvo nei žmogžudysčių, nei chuliganizmo, nei jokių muštynių. Tiesa, teko matyti, kaip ukrainiečiai tardė vieną savo vyruką už kolaboravimą su čekistais. Iš šalies žiūrint, atrodė, kad tas žmogus buvo visiškai nekaltas. Mušti jo nemušė, bet grasino, psichologiškai spaudė.

Vieną ankstų rytą į mūsų, medikų, sekciją įėjo keturi vyrai ir visus pažadino. Trys vyrukai – smogikai ir vienas gydytojas. Jis tuo metu jau nebedirbo medicinoje, todėl su mumis negyveno. Vienas iš vyrukų pakvietė išklausyti, ką tas gydytojas pasakys. O tas tuoj pat išpyškino nemažą monologą. Išdėstė, kada ir kur jis bendradarbiavo su KGB (komitet gosudarstvenoj bezopasnosti). Save vis kaltino, smerkė ir prižadėjo daugiau su KGB nesusidėti. Žinoma, tokį prisipažinimą išgaunant, reikėjo greičiausiai ir smurtą pavartoti, taigi teigti, kad visiškai nebuvo incidentų, gal ir ne visiškai tikslu. Tiesa, pareiškėjas buvo nekoks žmogus, netaktiškas. Net man asmeniškai teko su juo susikauti etapo metu, už ką jis, būdamas poliklinikos gydytojas, man ilgokai keršijo.

Kartą buvo suruoštas mitingas. Kalbėtojai vienas už kitą įspūdingiau ir karščiau ragino streikuoti ir vieningai laikytis iki galo, kol bus patenkinti kalinių reikalavimai. O jie, to meto akimis žiūrint, buvo tikrai nemaži. Iš sargybos bokštelių, kontoros ir aplinkinių langų čekistai galėjo matyti mūsų mitingą. Daugelis mūsų į juos vis žvilgčiojo ir laukė kokios nors reakcijos – šūvių ar puolimo. Tvyrojo įtampa. Tuo metu kaip tik pasigirdo trenksmas ir kažkas šleptelėjo. Visa minia kaip vienas prigulė prie žemės. Kas galėjo, pasileido bėgti, o kalbėtojas pritūpė už stalelio. Žodžiu, panika, visas mitingas pakriko. Bet, pirmam įspūdžiui praėjus, pradėjome žvalgytis, kurgi tas priešas. Pasirodo, kad jo visiškai nėra. Mat netoli mitingo stalelio, kiek iš šono, stovėjo medinė, neaukšta pašiūrė, ant kurios stogo, kad geriau matytų ir girdėtų, sulipo nemažai jaunų vyrukų. Vienas, matyt, užsnūdo ir nuslydo nuo stogo. Pataikė į skardinę statinę su vandeniu ir sukėlė nemažą triukšmą. Kadangi mitingas ėjo į pabaigą, tai šis nuotykis tapo jo epilogu.

Nuobodu nieko nedirbti. Knygų irgi nebuvo. Sportininkai sumanė paįvairinti gyvenimą: surinko dvi futbolo komandas ir suruošė turnyrą. Iš šalies žiūrint, galėjo atrodyti, kad streikininkai visiškai neblogai gyvena: nieko nedirba, žaidžia ir valgo. Tačiau taip nebuvo. Įtampa augo su kiekviena diena. Pradėjo vežti iš kitų lagerių sužeistuosius, tarp kurių buvo ir tautietis Vytautas Kauneckas. Matyt, mūsų lageryje buvo geresni chirurgai. V. Kauneckas – žymus vertėjas, labai malonus, inteligentiškas žmogus. Sunkus sužeidimas jį visam gyvenimui suluošino, bet dvasia liko tvirtas.

Grįžęs į tėvynę apsigyveno Vilniuje ir dar daug nudirbo mūsų literatūros baruose. Sutikęs V. Kaunecką Lietuvoje, jo nepažinau, bet jis priėjo prie manęs ir pasakė, kad mano veidą, pabudęs iš komos, ir klausimą „Ar tu lietuvis?“ bei globą prisimena visą savo gyvenimą. Atsimenu, teko daug padirbėti, organizuojant lėšų rinkimą jo gydymui. Mirė V. Kauneckas sulaukęs Lietuvos atgimimo, 1993 m. rugsėjo 18 d., Kaune.

Kartą atvežė nedidelę grupę kalinių iš kito tebestreikuojančio lagerio. Juos norėjo izoliuoti atskira tvora, bet mūsiškiai ją ėmė ardyti. Čekistams, net ir pasitelkus karius, nepavyko pasipriešinti ir kaliniai susitiko. Daug skriaudų buvo išsakyta. Girdėjau, kaip vienas kalinys tvirtino, jog į tarybinius lagerius ir kalėjimus suvaryta 17 milijonų žmonių, o kur dar tremtiniai. Jų kelis kartus daugiau. Jis ragino sargybinius

69

TAUROSTA būti žmonėmis, mesti ginklus ir atsisakyti tarnauti blogio imperijai. Turbūt koktu jiems buvo klausytis tokių moralų iš tų, kuriuos spardė, kankino, o ne vienas ir kulką tiesiai paleido, kurio ir rankos kruvinos.

Tik kažin, ar tie žodžiai pasiekė jų proto gelmes, ar kiek sudrebėjo širdis.

Kitas vėl pradėjo aiškinti, kaip kaliniai materialiai skriaudžiami. Prie lagerio esanti nemaža kiaulidė, kiaulės šeriamos kalinių maisto atliekomis, dažnai ir atsargomis. O kurgi ta mėsytė? Jos niekada nematė nė vienas kalinys. Jiems tik pašvinkusios žuvys – kaloringiausias maisto davinys. Šiaipgi kasdieninis maistas – skysta avižienė košelė, ir ta normuota.

– Jūs mus badu marinate, mus apvagiate ir tunkate iš mūsų. Žiūrėkite, kokie jūsų ir kokie mūsų veidai, – šaukė kitas.

Ir iš tikrųjų, skirtumas aiškus: kalinių veidai pilki, jų gi – skaistūs, raudoni. Įstatymų nustatyta, kiek laiko kalinys turi nešioti veltinius, vatinuką, vatines kelnes, marškinius ir visa kita.

– Jūs varote mus dirbti į šaltį su kiaurais veltiniais, dešimtą terminą nešiojamais kitų kalinių nutrintais skarmalais. Kur dingsta mūsų šilti drabužiai?

Iš jų kai kas irgi tunka, – šaukia seniokas, matyt, koks nors apskaitos darbuotojas, nes kalba ginančiojo balsu.

– Ką jūs išdarinėjate su mūsų sesėmis kalinėmis moterų lageryje? Jūs neverti prie jų prisiliesti! Jūs gi galvijai! Atsivežkit sau komjaunuolių, tai geriau tiks į jūsų bandą, – šaukė iš atvežtųjų (matyt iš V lagerio) pusės jaunas vyrukas.

Kai minia įsisiautėja, jai žodžių netrūksta. Daug, oi daug skriaudų išsakė tą dieną kaliniai. Jų klausėsi ir aukštesni pareigūnai su žymesniais antpečiais. Kaliniams tai buvo gera proga išlieti apmaudą dėl neteisybės, nes sambūris buvo spontaniškas, be išdėstytų stukačių, išduosiančių kalbėtojus. Čiagi minia prabilo, o su ja susidoroti jau žymiai sunkiau.

Už poros dienų lagerio viršininkas Vlasovas sukvietė kalinius aktualijoms aptarti, bet susirinkimas išėjo bekraujis: kalbėjo tik administracija. Kaliniai nenorėjo, nors ir buvo raginami: greičiausiai bijojo pasisakyti. Be to, jų ir atėjo nedaug. Ne taip, kaip aną

70

2018 NR. 2 (8)

dieną prie tvoros, kur buvo susirinkusi tūkstantinė minia.

Paskelbta, kad iš lagerio reikia išvežti visus invalidus, nes nusimato šturmas. Streiko vadovybė pasitarusi sutiko su šiuo siūlymu. Tai buvo gražus administracijos gestas. Kam gi invalidus traukti į mūšį, kur galbūt bus liejamas kraujas? Čia juk reikia pajėgių vyrų.

Tačiau lageryje įtampa didėjo ne kasdieną, bet kas valandą. Nuolat atvykdavo visokie aiškintojai, viršininkai, prokurorai. Kaliniai nesileisdavo į kalbas: nori – klauso viršininko ar net jam paprieštarauja, nenori – eina į šalį. Kai visos agitacinės priemonės buvo išsemtos, pagaliau pasirodė komisija iš Maskvos. Ji liepė kiekvienos tautybės kaliniams išsirinkti delegatus, kad galėtų su jais šnekėtis čia pat, lagerio zonoje.

Buvo išnešti suolai, sustatyti stalai. Patikrinus komisijos autentiškumą, iškilo sunkus uždavinys išrinkti lietuvių atstovą. Reikėjo išmintingo, labai ryžtingo, drąsaus žmogaus, bet ir ne per daug žinomo. Ką žinai, gal jie ketina iniciatorius iššifruoti ir paskui likviduoti. Pirmiausia kreipiausi į ligonius, kurie gulėjo mūsų ligoninėje ir dargi gaudavo iš tautiečių pašalpą.

Tarp jų buvo vienas kitas tinkamas tokiam darbui. Bet pasirodė, kad ligoniai, dargi džiovininkai, gyvybę labiau brangina negu sveikieji. Neatsirado nė vieno, kuris sėstų už derybų stalo su žvėrimis ir rizikuotų savo gyvybe. Išėjęs iš ligoninės, pasukau į darbininkų sekciją, kurioje buvo daugiausia man artimų žmonių. Išdėsčiau, kokie pavojai gresia tam delegatui. Nesinorėjo neapgalvotai žmogų stumti į pražūtį. Pasitarę vyrai išrinko Kazimierą Rumbutį. Šis nesipriešino, matyt, pareigą labiau vertino negu savo kailį, kurį čia greitai gali padžiauti. Bet, ačiū Dievui, jo niekas neatpažino: jis dėl to nė kiek nenukentėjo ir sveikas tarnavo Dievui Raudondvario bažnyčioje zakristijonu.

Streikui vadovavęs ukrainietis dabar visiškai viešai ir atkakliai gynė kalinių interesus. Bet už tai, streiką likvidavus, jis buvo atskirtas ir žiauriai sumuštas. Kažin ar liko gyvas? Ne vienas aktyvesnis streiko vadovas susilaukė tokio pat likimo. Garbė jiems, o kurie krito – Dieve, būk jiems gailestingas. Šaunūs buvo vyrukai!

Komisijai raštu buvo pateikti kalinių reikalavimai.

Reikalauta nuimti nuo barakų langų grotas (kam gi jų reikia: juk ir taip lageris apsuptas ugnies ir plieno

III. Lietuvos šimtmečio žmonės

žiedu), pašalinti nuo kalinių drabužių numerius, peržiūrėti bylas ir nekaltuosius paleisti, uždrausti sargybai be atodairos šaudyti į kalinius. Ypač daug dėmesio skirta reikalavimams palengvinti kalinių buitį – pagerinti maistą, aprangą, padaryti 8 valandų darbo dieną ir kt. Komisija dėl daugelio dalykų sutiko, dėl kitų priešinosi. Žadėjo pasitarti ir reikalavo nutraukti streiką. Streikininkai su tuo nesutiko ir, komisijai išvažiavus, streikas tęsėsi, bet jau nebeilgai.

Gal po savaitės, vieną pavakarį, iš visų pusių lagerį apsupo ginkluoti kariškiai. Išstatė galingus garsiakalbius ir ėmė aiškinti, koks beprasmis mūsų tolesnis streikas. Mes juk viską esame išsakę Maskvos komisijai. Ko dar norime?

– Gal iš viso nenorite dirbti? Ne, dirbti reikės. O gal norite tarybinę valdžią nuversti? Per skystos jūsų kelnės. Tarybų Sąjunga ne su tokiais priešais susidorojo. Jūs gi čia vieni atskirti tolimoje Šiaurėje, – kalbėjo oratoriai per garsiakalbius.

Oratoriai keitėsi ir įtikinėjo, kad toliau streikuoti beprasmiška. Mūsų IV lageris, kaip ir visi kiti, aptvertas aukšta spygliuotos vielos tvora. Už kokių penkių metrų – kita tokia pat aukšta tvora, o tarp jų – išpurenta žemė, kad būtų aiškiai matyti bėglio pėdos.

Kampuose – sargybos bokšteliai. Ten dieną naktį budi sargybiniai, ginkluoti net kulkosvaidžiais. Kas tik pasirodo draudžiamoje zonoje tarp vielų, sargybinis privalo nušauti. Net ir tuos, kurie prie tvoros arčiau prieina.

O tą vakarą, po ilgų oratorių kalbų, į kurias niekas nekreipė dėmesio, kareiviai keliose vietose plačiai išplėšė abiejų užtvarų spygliuotas vielas ir oratoriai pradėjo labai intensyviai agituoti baigti streikuoti: – Kas nori likti gyvas, bėkite per tas išardytas užtvaros angas arba per sargybos būstinę (vachta). Lageris bus šturmu imamas. Už pasilikusiųjų lageryje gyvybę mes neatsakome. Perbėgusieji bus saugūs ir nebaudžiami, nes savarankiškai atsisakė streiko. Bėkite, kol dar nevėlu! Jūsų gyvybė pavojuje! – kalbėjo ir kalbėjo iš garsiakalbių.

Vienas kitas bandė bėgti, bet budinčių sukilėlių sučiupti ir apkulti buvo grąžinti į lagerį. Buvo paskelbta, kad bėglius užmuš vietoje. Tokio atsitikimo neteko matyti, bet sukilėlių budintieji, ginkluoti lazdomis,

pradėjo budėti arčiau atidarytų angų, kad galėtų sulaikyti bėglius. Bet kareiviai įsakė lazdomis ginkluotiems streikininkų sargybiniams pasitraukti.

– Eikite šalin, jūs ten su lazdomis, kitaip tuoj pat paleisime švino. Ei tu, su raudonu šaliku, mesk lazdą, – šaukė sargybinis ir iššovė. Kulka prazvimbė virš galvų.

Jiems, matyt, patiko, kad gali mus pabauginti, todėl pradėjo dažniau šaudyti, įsakinėti ir koreguoti judėjimą lageryje. Lazdas iš tikrųjų teko mesti, bet mūsų sargybiniai apsiginklavo akmenimis, kurių čia netrūko, o kareiviai jų, paslėptų kišenėse, negalėjo matyti. Be to, bėglį akmeniu greičiau pavysi negu lazda, tik jis ne toks pavojingas.

Per garsiakalbius agitacija intensyvėjo. Oratoriai žadėjo tuoj pat pradėti šturmą. Protarpiais grojo muzika.

Buvo matyti, kad valdžia įvykdys, ką sugalvojusi.

Niekas nenorėjo mirti, todėl daug kas dairėsi į streiko vadovus laukdami, ką šie pasakys. O tie tylėjo.

Vienas kitas kalinys perbėgo pas kareivius. Tai dažnėjo. Per garsiakalbį išgirdome vieną bėglį, pranešusį, kad juos ten draugiškai priėmė ir raginantį kitus taip daryti, nes vis tiek anksčiau ar vėliau teks kapituliuoti. Jei lageris bus imamas šturmu, aukų bus, gal ir daug.

Iš pradžių streikuojančiųjų gretas palikdavo pavieniui, kiek vėliau – po du tris, o paskui grupelėmis ir grupėmis. Agitacija ir jėga padarė savo. Žmonės bėgo ne todėl, kad pritarė administracijai ar reiškė jai simpatijas, bet bėgo nuo mirties. Reikia pasakyti, kad pirmiausia išdavikiškai pasielgė mažiausiai patikimi žmonės, kurie bendradarbiavo su administracija, brigadininkai ir kiti turintieji šiltesnes vietas. Bet iš kitos pusės, tenka pabrėžti, kad toli gražu ne visi brigadininkai ar vadinamieji pridurkai bėgo. Bėgo ir paprasti darbininkai. Bėgo ir tie, kurių nervai neišlaikė arba kurie visada rūpinosi tik savo kailiu, – jiems aukštesni bendruomeniniai ar tautiniai idealai buvo svetimi. Na ir, žinoma, pirmieji padus pasipustė stukačiai. Į bėgančiuosius žiūrėjome su panieka. Tarp lietuvių tokių nebuvo. Tai, žinoma, mums garbė. Trumpa Šiaurės naktis ėjo į pabaigą. Kareiviai kūreno laužus ir traukė armoniką, o per garsiakalbius vis dažniau ir su didesniu patosu ragino visus bėgti, nes pasilikusiųjų la-

71

TAUROSTA geryje laukė žūtis. Niekas nemiegojo, laukė lemiamų įvykių.

SUKILIMAS SUTRIUŠKINTAS Kai bėglių skaičius vis labiau augo, streikininkų vadovybė paskelbė kapituliaciją ir sutiko paklusti administracijai. Tuoj apie tai buvo pranešta per garsiakalbius: paskelbtas įsakymas visiems su daiktais kuo greičiausiai rinktis prie vachtos. Kalinio turtas telpa nedidelėje terbelėje. Taigi visi su terbelėmis sustojome prie vachtos vartų. Kad nesusirinktų vienoje vietoje per didelė minia, tuoj pat buvo atidaryti vartai ir imta išvedinėti kalinius, o sargyba siautė lageryje išvarydama visus iki vieno. Niekam nebuvo padaryta išimtis.

Net chirurgą, kuris ruošėsi daryti operaciją, išgrūdo pro vartus. Sako, kad paliko tik kelis pačius sunkiausius ligonius. Taigi lageris liko tuščias.

Pro vartus varė skubotai, tikrindami ne pagal vardus, o skaičiuodami maždaug po 50 žmonių. Už vartų mus priėmė du sargybiniai ir atskaitė visiems gerai žinomą instrukciją: „Žingsnis į kairę ar į dešinę laikomas pabėgimu, konvojus be įspėjimo panaudos ginklą.“ Mus nuvedė netoli, į tundrą. Visus susodino ir liepė ramiai sėdėti. Matėme, kaip ir kitus, nedidelėmis grupelėmis, ne per toli nuo mūsų sodino, bet per tam tikrą atstumą, kad negalėtume šnekėtis. Tundra skurdi, apaugusi žemaūgiais berželiais. Lygumos.

Iš toli viskas matyti. Sėdėjome ilgokai – nuo ryto iki popiečių. Mano grupėje pažįstamų nebuvo, tad kiurksojau vienas laukdamas, kas bus toliau.

Kažkam pasidarė bloga. Neturėjome ne tik vaistų, bet ir vandens. Man, kaip felčeriui, teko suteikti pagalbą. Ką tu gali padaryti tokiu atveju? Diena buvo graži, oras nešaltas, tad pirmiausia patogiai ligonį paguldžiau ir liepiau giliau kvėpuoti, patariau patrinti delnus. Tai buvo paprastas darbininkas, jam netrukus pasidarė geriau. Netrukus prislinko prie manęs vienas rusas ir sako: – Ką daryt? Jaučiu, kad vidurius susuko ir tuoj paleis.

– Konvojau! – sušukau aš. – Žmogui viduriai skauda. Leiskite jam paeiti į šalį 20 žingsnių, kad visiems oro nepagadintų.

72

2018 NR. 2 (8)

– Negalima! Šausiu, – suriko konvojus.

Visi kaip vienas pradėjo šaukti, o vėliau ir skanduoti.

– Vir-ši-nin-ko!

– Na, gerai! Tegul eina į šalį kokius 5 metrus, – nusileido konvojus.

Vos tik spėjo žmogus susitvarkyti, tuoj atbėgo karininkas ir trys kareiviai. Triukšmas jau buvo nurimęs.

Bet vis tiek, dėl šventos ramybės, kelis, arčiau pasitaikiusius, apkūlė lazdomis, liepė tylėti ir netriukšmauti. Ne vien pas mus, bet ir kitur taigoje pasigirsdavo protesto ar pagalbos šauksmai. Kur yra daugiau gyvų žmonių, aišku, atsiranda ir įvairių problemų.

Už keleto valandų pradėjo kalinius vesti atgal į lagerį. Artinosi ir mūsų eilė. Teko pereiti pro tikrą koštuvą. Prie sargybos būstinės stovėjo stalas, už kurio sėdėjo lagerio administracija, kariškiai, už jų stovėjo keletas tų pačių lagerininkų, ištikimų vadovybei.

Priešais šitą stalą, ant to paties kelio, maždaug už 50 metrų stovėjo kiek mažesnis stalas, už kurio sėdėjo pora sargybinių ir aplink būriavosi taip pat kaliniai, anksčiau perbėgę pas kareivius, stukačiai. Sėdintieji ir prie vieno stalo, ir prie kito atrinkinėjo: ką įleido į lagerį, o kai ką vedė į šalį. Stipriai darbavosi ypač pirmas stalelis, už kurio sėdėjo pora sargybinių ir būriavosi bėgliai ir stukačiai. Visi norėjo patekti į lagerį, nes nežinia, ką darys su atskirtaisiais, kuriuos administracija tikriausiai laikys sukilimo iniciatoriais. O nežinia visada žmogų baugina. Tai buvo ne itin tiksli, skubota atranka: kartais pagal išvaizdą ar elgesį, o kai kas ir asmeniškas sąskaitas suvedinėjo. Tai nutuokė ir administracija. Todėl atranka toliau vyko ir lageryje: praeina diena kita ir vėl, žiūrėk, koks mažas etapėlis iškeliauja kažkur kitur.

Perėjęs per koštuvus, kaip ir dauguma tautiečių, patekau į lagerį. Deja, dalis ir mūsiškių buvo priskirti prie maištininkų. Į jų skaičių pateko ir inžinierius Astrauskas. Jis buvo izoliuotas miesto statyboje (gorstroj) ir į lagerį daugiau nebegrįžo. Čia skaitytojui turiu priminti, kad Astrauskas, aš ir Petreikis, jaunesniųjų paprašyti, turėjome jiems vadovauti, patarinėti. Tuokart Petreikis išvažiavo su invalidais, Astrauskas pateko prie atrinktų sukilėlių,

III. Lietuvos šimtmečio žmonės

o į lagerį grįžau tik aš vienas. Taigi sukilimo malšintojai savo pasiekė – mūsų triumviratas buvo visiškai išardytas. Ką nors naujo lipdyti buvo beprasmiška.

Nebedrįsom net aukų rinkimo lietuviams džiovininkams iš karto atnaujinti. To ėmėmės kiek vėliau, kai viskas aprimo. Sklido gandai, kad sukilimo vadovas (ukrainietis) ir keli jo bendražygiai buvo žiauriai sumušti ir kažkur lėktuvu išgabenti. Su kitais atskirtaisiais nebuvo žiauriai elgiamasi. Kadangi jų susidarė nemažai (ne vien iš mūsų lagerio, o iš viso Norilsko), o tinkamų patalpų valdžia iš karto jiems neturėjo, tai laikinai apgyvendino kažkokioje pašiūrėje. Sukilėliai, protestuodami prieš nežmoniškas sąlygas, tą pašiūrę padegė. Girdėjau, kad tai pagreitino jų išsiuntimą iš Norilsko į kitus lagerius.

PO SUKILIMO Lageryje nuotaika kaip po laidotuvių: gaila atskirtųjų, gaila pralaimėto sukilimo. Patys geriausi, aktyviausi žmonės kažkur kitur ir nežinia, koks jų likimas.

Tuo metu jie mums atrodė tikri didvyriai, geriausi draugai. Kituose lageriuose, malšinant sukilimą, žuvo daug žmonių. Ypač žiauriai buvo malšinamas sukilimas katorgininkų lageryje.

Mūsų lageryje buvo garsus brigadininkas Pavūla, ukrainietis. Visada jo brigada pasiekdavo geriausius rodiklius. Vyrukas buvo simpatiškas ir draugiškas, su visais rasdavo bendrą kalbą. Jis irgi pateko į atskirtųjų būrį. Jį grąžino į lagerį kelioms dienoms materialiai atsiskaityti. Žiūrėdamas, kaip nuo aukštumos svaidomi plakatai su jo pavarde, palingavo galva ir su kartėliu tarė: Sic transit gloria mundi (Taip praeina pasaulio garbė.). Mums tuo metu jis atrodė kaip šventasis su aureole – didvyris ir kankinys.

Bėgo laikas, blėso sukilimo įspūdžiai. Kartais būreliuose susirinkę aptardavome, ką dėl sukilimo mes praradome ir ką laimėjome. Kituose lageriuose aukų buvo daug, pas mus, sakyčiau, jis švelniai praėjo. Netrukus ėmėme ir sukilimo, o gal šiaip sau laikų pasikeitimo, vaisius skinti. Greitai nuo kalinių barakų buvo nuimtos geležinės grotos, vadinamos rešiotkomis, kažkaip lyg šviesiau pasidarė. Tiesa, tos grotos nebeturėjo ir reikšmės, nes barakų durys ir nakčia buvo atviros (tualetas lauke). Po kiek laiko nuėmė ir numerius nuo drabužių. Taip nuo kepurės, nugaros ir

kairės pusės šlaunies dingo manasis C174. Be grotų, be numerių! Gal ir laisvė nebetoli! O jos visi taip ilgėjomės, taip laukėme. Rodos, nieko daugiau nereikėtų, kad tik išleistų už zonos laisvai pasivaikščioti, kad paskui nesekiotų su užvestu ginklu konvojus.

Tiesa, man jau teliko tik metai bausmės. Kitus pradėjo šaukti perteisti, bet manęs nelietė. Daugiausia perteisinėjo buvusius mažamečius arba invalidus.

Nors, apskritai, sunku suprasti, kokias bylas jie atsirinkdavo. Perteisimai vykdavo masiškai ir šabloniškai, matyt, pagal nurodymą iš aukščiau, mažai tesigilinant į bylos duomenis. Daug kam buvo sumažintos bausmės. Jautėme, kad kažkur toli ir aukštai vyksta pasikeitimai mūsų naudai.

Gavau laišką iš Buriat-Mongolijos nuo savo pusbrolio Bronio Kadžio, kuriuo jis kvietė, atlikus bausmę, važiuoti pas jį į Mongoliją, jei neleistų grįžti į tėvynę. Paprastai po lagerio siųsdavo į tremtį. Ką gi – neblogas pasiūlymas. Netrukus gavau ir siuntinį lyg patvirtinimą, kad pas juos gyvenimas visai neblogas.

Siuntinyje maisto produktai, daugiausia riebalai. Taigi, švintant laisvės rytui, prie kitų perspektyvų dar prisidėjo ir Mongolija.

Dirbančiųjų lagerio zonoje atlyginimas buvo labai menkas ir, išeinant į laisvę, tikriausiai kišenės bus visiškai tuščios. Bet laisvė yra laisvė, nors kišenėse ir laisvi vėjai švilpia. Tiesa, turėjau vieną neblogą daiktelį: kabinete ant sienos kabojo gražus aliejiniais dažais ant drobės tapytas paveikslas. Ir rėmai neblogi, nors ir paprasti, be pagražinimų. Jau visi metai, kai aš visiškai asmeniškai jį įsigijau. Jį man nutapė tautietis menininkas Tarvydas, kuris ilgokai gydėsi mūsų ligoninėje.

Dažų jam buvo atsiuntę iš namų. Taigi dėl paveikslo niekam pretenzijų neturėjo kilti. Jis puošė mano kabinetą, ir daugelis man jo pavydėjo. Kito tokio lageryje nebuvo. Tikėjausi jį parduoti prieš išeidamas į laisvę. Buvau numatęs ir vieną, kitą potencialų pirkėją.

Tačiau, kai iki bausmės galo teliko mėnuo, ir aš jau ėmiau apmokyti kitą mediką, vieną dieną pas mane atėjo sanitarinio skyriaus viršininkė gydytoja Vasiljeva ir paprašė tą paveikslą atiduoti jai, paaiškindama, kad, išeinant iš lagerio, vis tiek jį iš manęs atims, tokių dalykų neleis išnešti. Žinoma, ji buvo teisi. Sargyba tikrai būtų atėmusi. Man neliko nieko kito, kaip tik sutikti. Vyliausi, kad ji man kuo nors atsilygins. Ji pasakė, kad paveikslą paims, kai turės transporto priemonę, nes paveikslas buvo apie 60–70 cm aukščio.

73

TAUROSTA

Apie 1955 m. po lagerio, bet dar ne laisvėje.

Prie rentgeno laboratorijos su likimo draugu.

Mano draugai felčeriai irgi tvirtino, kad man pasisekė sėkmingai realizuoti paveikslą, kad tokia viršininkė tikrai neapsikiaulins, o išėjo kaip tik taip: po savaitės atėjo ji su vairuotoju, jam pirštu parodė paveikslą, pati gi, nė žodelio man nepasakiusi, išėjo.

žai atsirado ir tokių, kurie neturėjo kur prisiglausti. Jiems buvo duota pastogė nakvynei. Aš gi plačiai įkvėpiau oro ir žygiavau pas savo draugus. Diena graži, saulė šviečia. Gali sukti į kairę ar į dešinę – kur tik nori.

Į LAISVĘ

Išeinant iš lagerio, vietoj paso davė laikiną pažymėjimą, dargi su fotografija. Taigi jau šioks toks pilietis. Buvo 1954 m. rugpjūčio 20-oji, pati vasara.

Sulaukiau ilgai lauktos dienos. Atėjo ji neišvengiamai, kaip būtinybė, ir didelio susijaudinimo nepatyriau. Lageryje visą savo mantą tampydavome maišeliuose, bet kaipgi dabar su juo per miestą eisiu? Taigi draugai tautiečiai darbovietėje man paruošė truputį faneros, ir aš susikaliau visiškai padorų čemodanėlį, dargi kampučius apkausčiau skardele nuo konservų dėžučių. Išeidamas į laisvę, čemodanėlyje turėjau medicinos užrašų ir konspektų pluoštelį, porą medicinos knygų, kurias man iš Lietuvos atsiuntė gydytoja Br. Sakavičiūtė, mamytės atsiųstą megztinį ir dar vieną kitą mažmožį. Kai surinko prie sargybos būstinės apie 50 žmonių, išeinančių į laisvę, tik keli turėjo čemodanėlius, kiti nešėsi tradicinius maišelius.

Buvo paskelbta, kad po dviejų dienų mums visiems reikia susirinkti į geležinkelio stotį, o dabar galime eiti kur kas nori. Aš turėjau porą adresų tautiečių, kurie atlikę bausmę gyveno Norilske. Nema-

74

2018 NR. 2 (8)

Staiga vienoje gatvėje pamačiau bėgančius žmones.

Jie lėkė taip, lyg būtų didžiausias pavojus: vienas kitą aplenkdami, stumdydamiesi, viena moteriškė net gulėjo skubančiųjų parblokšta. Niekaip negalėjau suprasti, kas čia atsitiko – sukilimas, gaisras ar kas panašaus? Ir aš pasukau ta kryptimi, kur visi bėgo. Žiūriu, priešaky parduotuvė, o ties ja tiesiai iš mašinos pardavinėja agurkus. Ne tiek prekyba vyksta, kiek muštynės, nes visiems tų agurkų, aišku, neužteks. Pasirodo, vertėjo grumtis, nes buvo vienintelis atvejis, kai atsirado tokių delikatesų. Toks skurdus gyvenimas brangiausių iškasenų turtingame mieste. Aplinkui rūksta kaminai, veikia fabrikai, o žmonės, čia sugrūsti prievarta – buvusieji ir esami kaliniai, kareiviai, skurdo. Palyginti negausus būrys čia atvykusių dirbti čekistų, partinių ir dažniausiai su komandiruotėmis kokių nors specialistų, žinoma, sudarė privilegijuotą luomą. Jiems visokiausi limitai, privilegijos, pašalpos, priedai.

III. Lietuvos šimtmečio žmonės

Jau laisvėje, apie 1960 m.

Su draugais, buvusiais lagerininkais – „tautos priešais“ Lietuvoje.

Tautiečius radau įsikūrusius kukliai, bet, žinoma, žymiai geriau nei lageryje. Vienas kitas jau ir susiporavę, tik, gink Dieve, ne su kitatautėmis. Susipažinau su jauna pora Antute ir Benium Kurgonais. Jų pažintis prasidėjo dar kalėjimuose, persiunčiamame punkte, Taip jau susiklostė, kad Norilske Benius pateko į V lagerį, kuris buvo šalia moterų lagerio. Ir sunkiausiomis sąlygomis, per tam tikrą nuotolį, per draudžiamą zoną, per kurią net paukštis neturi teisės perskristi, Benius sugebėjo surasti kelius, kuriais palaikė meilės ryšius su Antute. Ir štai dabar abu laisvi, abipusė meilė žėri iš abiejų akių. Malonu tokioje šeimoje pabuvoti, pasigėrėti kitų laime. Benius man ta proga padovanojo nuotrauką, kuri po 40-ties metų įgalino mus atnaujinti pažintį Jonavoje. Tokie tai kartais būna vingiuoti gyvenimo keliai.

ant jo galvos. Turbūt gyvenime nieko daugiau taip nekoliojau, kaip tada tą kunigą. Priverčiau jį pasakyti ir šaltinius, kuriais mane šmeiždamas rėmėsi. Su vienu (Juozaičiu) aš buvau nepažįstamas, o kitas mane kaip tik užverbavo dirbti pogrindyje vadovaujamą darbą.

Nei su vienu, nei su kitu man nebeteko susitikti, ir šiandien nesu tikras, kam priklausė pogrindžio organizavimo iniciatyva. Tiesa, veikla neišsivystė: jaunuomenė gyveno savo gyvenimą, o mes – savo. Mes tik propagavome susilaikyti nuo žudymo ir organizavome rinkliavas ligoniams džiovininkams šelpti. Gal tie vyrukai tik mane įtarinėjo, kaip buvusį gimnazijos direktorių, o lageryje – vadinamą pridurką, tai yra, dirbantįjį aptarnavimo sferoje, o ne bendrus darbus. Dėl to vienas kitas mane kartais įtardavo, bet pamazgų niekas nepylė, o čia dar ir per kunigišką ruporą.

Turėjau čia ir vieną nemalonų susitikimą su kunigu Valentinu Šikšniu. Rodos, lageryje mes nebuvome priešiškai nusiteikę, bet, praėjus pusmečiui po sukilimo, Jonas Kisielius papasakojo man, kad kunigas V. Šikšnys skleidžia gandus, jog Vaitelis saugumo užverbuotas. Aš ėmiau jo tuoj ieškoti, bet, pasirodo, jis kaip tik prieš kelias dienas išleistas į laisvę, kaip atlikęs bausmę. Pikta ir apmaudu buvo, kad tokias pamazgas visiškai nepelnytai pila ant galvos ne bet kas, o kunigas.

Kitame didžiulio kambario gale būriavosi, kaip jau sakiau, būrelis tautiečių ir tyliai stebėjo mūsų ginčą, tikriau sakant, mano plūdimąsi, bet nesikišo. Kunigas V. Šikšnys norėjo taikiai išsiskirti, atsiprašinėjo, bet aš visiškai nejaučiau jam jokios simpatijos ir išsiskyrėme, sakyčiau, nedraugiškai. Vėliau jis jau Lietuvoje mane surado. Nebeprisiminėme senų bėdų, jaučiau, kad jis jautėsi man skolingas ir palaikė gerus santykius iki pat mirties. Dieve, duok jam amžiną, ramų atilsį. „Klysti žmogiška, bet klaidoje pasilikti – kvailystė“, sako sena lotynų patarlė. Jis suklydo, bet klaidoje nepasiliko, už ją sumokėjo. Kažin kaip jis atrodė tautiečiams, taip mano išvanotas? Tikriausiai, autoritetas dėl to nepadidėjo.

Ir štai Norilske mes susitikome būryje tautiečių. Jis draugiškai tiesė ranką, bet mane apėmė toks pyktis, kad nebesusilaikiau ir paleidau visą keiksmų krušą

75

TAUROSTA Tadas Vaitelis gimė 1911 m. gegužės 23 d. Panevėžio apskrityje, Vadoklių valsčiuje, Gelažių kaime, vidutinio ūkininko šeimoje. Baigė Vadoklių pradžios mokyklą ir Ramygalos progimnaziją.

Vėliau mokslus tęsė Kaune. Kauno Jėzuitų gimnazijoje baigė penktą klasę ir įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurioje baigė visą gimnazijos kursą. Po to įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinį fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą bei lietuvių ir lotynų kalbas. 1941 m. gavo universiteto baigimo diplomą. 1941–1944 m. dalyvavo pogrindinėje Lietuvos laisvės armijos organizacijoje.

Mokytojauti pradėjo kiek anksčiau, Sovietų Sąjungai grąžinus Vilnių. Visą vokiečių okupacijos laiką dirbo Kauno aukštesnėje prekybos mokykloje mokytoju ir direktoriaus pavaduotoju.

Vėliau T. Vaiteliui pavesta organizuoti progimnazijos steigimą Panemunėje. Įkūrus Panemunės progimnaziją, čia ėjo direktoriaus pareigas. 1945 m. sausio 25 d. areštuotas ir pasodintas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Rugpjūčio 7–9 d. LTSR VRM Karinio tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties su turto konfiskacija. 1945–1954 m. kalėjo Pečioros, Vorkutos, Intos ir Norilsko lageriuose. Atbuvęs bausmę, 1954–1956 m. ištremtas į šiaurę nuo Krasnojarsko (Krasnojarsko kraštas, Uderėjaus rajonas, Razdolinskas). Tremtyje sukūrė šeimą, vedė taip pat tremtinę Aldoną Veiverytę, užaugino dvi dukras.

1957-aisiais grįžusiam į Lietuvą pavyko prisiregistruoti ir įsidarbinti Ukmergėje. Dirbti mokytoju neturėjo teisės, todėl įsidarbino Ukmergės RKS sandėlyje, esančiame Jonavoje. Neakivaizdžiai baigė Kauno kooperacijos technikumą ir įsigijo prekių žinovo specialybę. Ukmergės RKS sandėlyje dirbo iki pensijos. Mirė 1999 m. rugsėjo 10 d. Jonavoje, eidamas 89 metus.

Už dalyvavimą pogrindinėje veikloje 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras T. Vaitelį pripažino neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviu ir suteikė Laisvės kovų dalyvio vardą.

76

2018 NR. 2 (8)

IV. Šimtmečio kronika

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ŠIMTMEČIO ĮPRASMINIMAS BIBLIOTEKOJE Ieva STUČINSKAITĖ, Jonavos viešosios bibliotekos metodininkė rinkodarai ir viešiesiems ryšiams Nuotraukos iš viešosios bibliotekos archyvo

Anglų kalbos pamokų dalyviai.

Baigėsi 2018-ieji – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metai, kurie visai Lietuvai buvo išties ypatingi ir svarbūs, palydėti daugybės renginių ir švenčių. Nuo 2017-ųjų išradingi Jonavos rajono gyventojai, įmonės, organizacijos, ugdymo įstaigos šiai progai skyrė ne vieną įdomų ir originalų renginį. Jonavos viešoji biblioteka taip pat įsitraukė į įvairias veiklas. Šiais laikais biblioteka jau ne tik žinių kaupimo centras ar knygų saugykla. Joje nuolat vyksta įvairi

veikla: knygų pristatymai, susitikimai, kūrybinės dirbtuvės, filmų peržiūros, netradicinės pamokos. Šiuolaikinė biblioteka siekia tapti antrais namais, ji leidžia suprasti, kad kiekvienas lankytojas yra laukiamas.

Siekdama įprasminti šimtmečio šventę, Jonavos viešoji biblioteka skatino domėtis Lietuvos valstybės kultūra, istorija, tradicijomis. Patraukliai pateikta informacija, renginiai įvairaus amžiaus grupėms – štai kuo biblioteka gyveno bene dvejus metus.

77

TAUROSTA

Dirbtuvės „Lietuva – domiuosi, kuriu, skaitau, žaidžiu“.

MEILĖ TĖVYNEI NEŠA LAISVĘ Biblioteka yra kultūros ir žinių lopšys, o bibliotekininkai yra tarsi mokytojai. Norint sudominti mažuosius lankytojus, reikia pateikti svarbią informaciją žaidimo forma. Tad tokį būdą ir pasirinko Vaikų literatūros skyriaus darbuotojos, suplanavusios edukacines-kūrybines dirbtuves „Lietuva: domiuosi, kuriu, skaitau, žaidžiu“. Per įvairius žaidimus laisva forma mažieji skaitytojai buvo supažindinti su Lietuvos valstybei svarbiausiomis datomis: Lietuvos nepriklausomybės, Valstybės, Lietuvos kariuomenės dienomis ir kitomis. Siekta, kad vaikai į edukaciją pažvelgtų kitomis akimis ir pajustų, jog tai gali būti ne tik nuobodybė, bet ir šaunus bei žaismingas laisvalaikis. Pilietiškumo nestokojančios dirbtuvės daugiau nei pusantro šimto vaikų supažindino su istorinėmis datomis. Iš visų edukacijų Kariuomenės diena susilaukė didžiausio populiarumo. Renginio metu bibliotekoje lankėsi Didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko Vado grupės viešųjų ryšių karininkas kpt. Gintaras Striupaitis. Jis informatyviai, vaizdžiai ir įdomiai papasakojo apie Lietuvos kariuomenę bei atsakė į visus rūpimus klausimus. Renginio dalyviai virto mažaisiais kovotojais, kai jiems buvo leista pasimatuoti kariams įprastus atributus: šalmus, kuprines, liemenes.

Tai paliko neišdildomą įspūdį.

78

2018 NR. 2 (8)

Sveikinimas Kovo 11-ąją.

Kadangi jaunajai kartai, gimusiai nepriklausomybės laiku, itin svarbu prisiminti istoriją, bibliotekoje lankėsi Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovas Arūnas Antanaitis, kuris miesto ir rajono moksleiviams įdomiai ir įtikinamai papasakojo apie egzotiškuosius išeivijos lietuvius. Paskaitoje lektorius žaismingai provokavo moksleivius pagalvoti, kas yra tikras lietuvis. Vieni klausytojai sakė, kad jis turi būti patriotas, mylėti Tėvynę, kiti labiau akcentavo lietuvių kalbos mokėjimą. A. Antanaitis teigė, kad lietuviai visame pasaulyje yra pirmiausiai tie, kurie domisi tautos praeitimi ir savo darbais siekia gražiai pasitikti artėjančią Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktį.

Knygnešiai – tai žmonės, kurie spausdintu lietuvišku žodžiu, o ne kardu kovojo už lietuvybę ir Lietuvos nepriklausomybę. „Knyga neša žinią, žinia neša meilę Tėvynei, meilė Tėvynei neša laisvę“ tokius žodžius išgirdo moksleiviai, dalyvavę netradicinėje pamokoje, kurioje buvo rodomas filmas „Knygnešys“. Filmu stengtasi parodyti, kad knyga yra viena didžiausių absoliučios kultūros sudėtinių dalių. Pasak žurnalistės Dalios Teišerskytės, ji padeda suprasti, kad kultūra – tai paprastumas, dvasingumas ir meilė, pagalba tam, kuris likimo ar istorijos valia atsidūrė ant žemesnio socialinio laiptelio. Knyga yra vedlys ir sargas, tas stebuklas, be kurio neatsiveria kito žmogaus tikėjimas, paslaugumas, tarnystė, be kurios nėra lygia-

IV. Šimtmečio kronika

Filmo „Knygnešys“ peržiūroje.

Piname tautinę juostą.

Mažųjų sveikinimas.

Protų kovų laimėtojai – komanda „Kraštiečiai“.

verčio bendravimo, vieno tikslo, vieno kelio ir vienos Tėvynės. Po filmo peržiūros vyko intensyvi diskusija apie Lietuvos Respublikos simboliką bei šalies istorijos vingius.

Neapsieita ir be tradicijų, kultūrinio paveldo paminėjimo. Istorija gyva, jos niekas neužmiršo iki šiol ir nepamirš niekada. Iš viso pateikta 100 klausimų įvairiomis temomis: veiksmai ir kovos už nepriklausomybę, žmonės, mokslas, kultūra, menas, literatūra, sportas, pinigai ir kt. Šis bibliomūšis subūrė aštuonias Jonavos viešosios bibliotekos ir filialų komandas. Interaktyviu būdu (organizuojant „Skype“ seminarus) surengta net 10 turų, kurie vyko 2017–2018 m. Protų kovų nugalėtojais tapo Čičinų filialo komanda „Kraštiečiai“, kuriai atiteko pagrindinis prizas – ekskursija į Valdovų rūmus.

Jaukią žiemos popietę jonaviečius bibliotekos darbuotojos subūrė pasiklausyti tradicinio lietuvių liaudies instrumento – kanklių muzikos. Muzika yra menas, tąkart tapęs puikiu įkvėpimu šventinėse kūrybinėse dirbtuvėse „Piname tautinę juostą“ ir padėjęs dalyviams išgyventi tautiškumą. Sukurtos tautinės juostos vėliau įteiktos pilietiškiausiems Jonavos viešosios bibliotekos lankytojams kaip knygų skirtukai.

Kelionė per Lietuvą dar 2017 m. prasidėjo protų kovų „100 klausimų apie Lietuvą“ dalyviams. Tai bene didžiausias projektas, sukvietęs ne tik Jonavos miesto, bet ir rajono gyventojus pabūti drauge. Konkursu norėta priminti svarbiausius istorinius faktus, iškiliausias asmenybes, parodyti gražiausias Lietuvos vietas.

ŠIMTMEČIO DOVANOS LIETUVAI Bibliotekos savanorio Domanto Žukausko dėka Jonavos viešoji biblioteka prisijungė prie vyriausybės organizuoto projekto „Šimtmečio dovanos“. Būda-

79

TAUROSTA mas dar dešimtoje klasėje, septyniolikmetis Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos moksleivis pradėjo nemokamai vesti anglų kalbos pamokas bibliotekoje. Jo dovana Lietuvai – „laikas, dalijantis savo žiniomis“.

Už itin prasmingą savanorystę apdovanojimą jam įteikė Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas S. Skvernelis.

Bibliotekininkės nuoširdžiai pasistengė, kad vaikams skaitymas taptų ne prievole, o šauniu laisvalaikio leidimo būdu. Per visą vasarą buvo pritraukta 1770 dalyvių, perskaityta apie 200 lietuviškų knygų. Ši akcija „Šimtmečio dovanų“ kategorijoje „Laikas bend­rystei“ tapo dovana Lietuvai.

Bibliotekos savanoris teigia esąs tikras patriotas, mylintis savo šalį ir niekada jos nepaliksiantis, tad jam vienas malonumas prisidėti prie gerų darbų. Pasitelkdamas naujausias technologijas, originalius, inovatyvius mokymo būdus, jis veda pamokas iki šiol.

Savanorio rengiami mokymai labai išpopuliarėjo tarp suaugusiųjų ir šiais metas tapo viena populiariausių veiklų bibliotekoje, kurioje nuolat dalyvauja per 30 žmonių.

ŠVENTĖ BAIGĖSI, O KAS LIKO PO JOS?

Viešosios bibliotekos ir filialų darbuotojos mažiesiems skaitytojams dovanojo džiaugsmo, juoko, žaidimų kupiną vasarą. Norėdamos įprasminti šimtmetį, jos pasiryžo visą vasarą, kiekvieną trečiadienį, skaityti vaikams lietuviškas knygas. Nuo birželio ir rugpjūčio pabaigos vyko akcija „Vasara su lietuviška knyga“.

Pagrindinis jos tikslas – netradiciškai ugdyti jaunąją kartą, pabrėžiant lietuviškumą, tautines vertybes. Tačiau tai jokiu būdu nebuvo įprastas knygų skaitymas.

Kiekvieno užsiėmimo metu trumpai pristatėme tradicijas ar svarbiausias metų šventes. Pavyzdžiui, Valstybės dieną mažieji lankytojai skaitė „Pasaką apie karalių Mindaugą“, per miesto gimtadienį klausėsi legendų apie Joną ir Jonienę, įkūrusius gimtąjį miestą, per Kepurių dieną vaikai ieškojo „Nykštuko kepurėlės“, o kai galiausiai rado, patys sau pasigamino neką prastesnes. Kiekvieno susitikimo metu biblioteka virsdavo vaikų pasakų šalimi su visiems gerai pažįstamais personažais: Zuikiu, Piratu, Princu ir Princese, Meškiuku, Nykštuku, Pepe Ilgakojine, ir kt. Smagiausia, kad per visus 12 užsiėmimų, vykusių Jonavos viešosios bibliotekos Knygų terasoje, buvo šilta ir saulėta! Į šią akciją įsitraukė ir Jonavos rajono darželiai, mokyklos, veiklos centrai, stovyklos. Akcija išplito kaip „virusas“ ir į kitus Jonavos viešosios bibliotekos filialus, tad bendromis jėgomis buvo suburta visa Jonavos miesto ir rajono bendruomenė! Bibliotekų darbuotojos, pasitelkusios fantaziją, stebino savo lankytojus, kviesdamos skaityti knygas neįprastose vietose – bibliotekos kiemelyje, sodyboje ir net išvykus prie „Laimės žiburio“ Anykščiuose.

80

2018 NR. 2 (8)

Visus šiuos šventinius metus lydėjo ir kitos įdomybės. Buvo parengta spaudinių paroda „Lietuvos respublika 1918–1940 m.“. Taip pat sukurta virtuali paroda „Prakalbinęs lietuviškai Homerą“, kurioje pateikta Jeronimo Ralio biografija, pasidalinta jo publikacijomis, pristatyti verstų knygų leidimai.

Fotografijų akcija „Tau, Lietuva“ kvietė skaitytojus iš naujo pažvelgti į lietuvių autorių rašomas knygas.

Lankytojai raginti fotografuotis su lietuviškomis knygomis Jonavos miesto ir rajono bibliotekose. Išradingi skaitytojai pasiūlė nemažai fotografijų, kurios kovojo dėl pagrindinio prizo. Iš gausybės nuotraukų per socialinį tinklą „Facebook“ išrinkta nugalėtoja, laimėjusi profesionalią fotosesiją studijoje „Ernestos žvilgsnis“.

Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos mokiniai sukakties proga bibliotekoje dalijosi savo piešinių paroda „Mano Lietuva“. Šie darbai taip pat papuošė Jonavos viešosios bibliotekos leidžiamo kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ pirmąjį 2018 m. numerį, skirtą Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo metams. Tačiau biblioteka išleido ne tik šį leidinį, bet ir monografiją „Jonavos krašto savanoriai 1918–1920 m.“.

Vienas iš paskutiniųjų renginių – tautosakos paveldo dirbtuvės „Šimtmetis jonaviečių lūpomis“, kurias vedė etnologė Gražina Kadžytė. Dirbtuvių metu buvo prisiminta smulkioji Jonavos krašto tautosaka. Po trumpo pristatymo dalyviai kūrė įprastoms patarlėms neįprastas pabaigas, šiuolaikinius palyginimus, mįsles.

Visu šiuo darbu siekėme atspindėti šiuolaikinių realijų vaizdinius. Dirbtuvių rezultatai bus apibendrinti ir sudėti į Jonavos krašto smulkiosios tautosakos rinkinį, kuris keliaus į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvą, Jonavos rajono bibliotekas ir mokyklas.

IV. Šimtmečio kronika

Kaip teigė D. Teišerskytė: „Džiugu, kad vis didesnė krašto žmonių dalis supranta, kad kultūra – kaip žmogaus ir visuomenės produktas, jos formos ir sistemos, kurių buvimas leidžia kurti, perteikti ir panaudoti materialines vertybes – yra svarbiausias valstybės išskirtinumo būvis, prioritetas, kuriam nėra ir negali būti lygių.“

Piešinių paroda „Mano Lietuva“.

Dėl šių turiningų metų Jonavos viešosios bibliotekos populiarumas itin išaugo. Gausiai registravosi nauji skaitytojai, renginiai sulaukė didelio susidomėjimo, bibliotekos knygų terasoje nestigo knygų, kuriomis dalijosi patys jonaviečiai, „Facebook“ platformoje sekėjų skaičius perkopė 2000. Žmonės nebijo ateiti, klausti, dalyvauti. Galima drąsiai teigti, kad novatoriška Jonavos viešoji biblioteka yra viena iš įstaigų, lyderiaujančių Jonavos rajone, kuriant kultūros lopšį, kuriame mielai supasi bibliotekos lankytojai.

Akcija „Vasara su lietuviška knyga“.

81

TAUROSTA

ŽEIMIŲ KOPLYTSTULPIS 1919–1920 M. KARŽYGIAMS Karaliaus Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną ir Žeimių miestelio 655-erių metų sukakties proga žeimiečiai ir svečiai rinkosi į K. Bogdano skverą.

Po iškilmingų mišių Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje čia atidengtas koplytstulpis su atminimo lenta Lietuvos savanoriams, apgynusiems Lietuvos valstybingumą ir laisvę 1919–1920 m. kare. Jo autoriai – vietos tautodailininkai A. Narkevičius ir J. Baltrimavičiūtė-Listvina. Žeimių bendruomenė pasižymi vieningumu ir meile savo kraštui. Tai ir ilgamečio seniūno F. Pilipavičiaus svarus indėlis.

Tegul tai bus Lietuvos himno žodžių „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“ išsipildymo vieta.

82

2018 NR. 2 (8)

Nuotraukos Danutės KASPARAVIČIENĖS

IV. Šimtmečio kronika

PAMINKLAS KRAŠTO KARŽYGIAMS ŠVEICARIJOJE Nuotraukos Danutės KASPARAVIČIENĖS

2018 m. rugsėjo 1-oji tapo Šveicarijos seniūnijos bendruomenės istorijos dalimi. Kasmetė šventė „Rudens mozaika“ pasipuošė ypatingu akcentu – atidengtas paminklas 1919–1920 m. nepriklausomybės kovų savanoriams. Du mokslų daktarai, aktyvūs krašto bendruomenės nariai Juozas Jokimas ir Jonas Butkevičius kartu su ilgamečiu Šveicarijos seniūnijos vadovu Algimantu Paplonskiu sujungė pastangas pastatyti

šį Lietuvos šimtmečio garbei ir kovotojams atminti skirtą paminklą. Pagal tarpukario Lietuvos tradicijas paminklas suręstas iš lauko akmenų su Gedimino stulpų ženklu viršuje. Darbus atliko paminklų specialistas Arvydas Ivanauskas.

Laukimas. Iš kairės: Jonavos parapijos dekanas, kun. V. Birjotas, savanorio B. Vaškevičiaus dukra Aušra Šopienė, prof. J. Butkevičius.

Šveicarijos „Rudens mozaikos“ kulminacija – paminklo atidengimas. Kalba Šveicarijos bendruomenės pirmininkas J. Jokimas. Šalia Jonavos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja V. Šadauskienė ir Šveicarijos seniūnijos seniūnas A. Paplonskis.

Šveicarijos bendruomenė gerbia savo narius, kovotojus už Lietuvos nepriklausomybę.

83

TAUROSTA

Pašventinimas.

Pagarba amžiams.

Mes – šveicarai – esame jėga!

84

2018 NR. 2 (8)

IV. Šimtmečio kronika

JONAVOS ŠAULIŲ KRYŽIUI – 90 Vytautas VENCKŪNAS

1928 m. Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio sukaktuvėms minėti Lietuvos šaulių sąjungos komitetas ragino savo būrius ir kitas visuomenines organizacijas svarbiose, matomose vietose statyti kryžius-paminklus.

Jonavos šaulių būrys savo paminklą pastatė aikštelėje prie geležinkelio, tarpstotėje Jonava–Gaižiūnai. Ši judrios sankryžos prie kelio Kaunas–Ukmergė–Jonava vieta parinkta vykusiai, nes priklausė valstybei (geležinkelių valdybai), buvo gerai matoma nuo geležinkelio ir kelio. Nors teritorija buvo ir apleista, priversta šiukšlių, bet, pasitelkus talkininkus, sutvarkyta, apsėta žole ir pasodinta krūmų.

Pagal sutartį kryžių gamino kryždirbys Domininkas Leparskis iš Varnutės kaimo.

1928 m. birželio 7 d. rašte nurodyta: Jonavos šaulių kryžius, 2018 m. Nuotrauka V. Venckūno.

Greitai prabėgo pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės dešimtmetis. Laiką skubino daugybė kūrimosi darbų, o nesibaigiantis konfliktas su Lenkija sustiprino kariuomenę – nepriklausomybės garantą. Kaip vidaus rezervo kariuomenė, policijos pagalbininkė, ją stiprino ir Šaulių sąjunga, atlikusi tautos lietuvinimo, švietimo vaidmenį. Su ja buvo susijusios visos tautinės ir valstybinės šventės, akcijos, nes į šią organizaciją būrėsi pažangus, inteligentiškas jaunimas. Šauliai visada veikdavo tiksliai ir laiku. Tenka pastebėti, kad karinės drausmės taisyklės buvo taikomos apmokant šaulius militaristinių veiksmų ir elgesio visuomenėje.

p. Leparskis padirba kryžių sulig duotojo braižinio (senovės Šv. Jono kryžiai). Išpjausto, išskaptuoja kryžiuje stovylas: Kristaus mūkelę, Šv. Jono, Povilo, Petro. Antrame aukšte keturių evangelistų stovylas, trečiame aukšte priešaky Šv. Jurgio, Dievo akis ir ką nors kituose dviejuose šonuose.

Išskaptuoja paveikslą už Lietuvos Nepriklausomybę ir išpjausto parašus. Išskaptuoja šaulio ženklą ir parašą.

Kryžių ir aptvėrimą 2x2 m nudažo ir nupolituruoja. Už minėtą darbą Jonavos šaulių būrys sumoka 270 litų.

85

TAUROSTA

Jonavos kryžiaus atidengimo šventė, 1928 m. Nuotrauka iš B. Vaitkevičiaus dukros A. Šopienės albumo.

Sutartį pasirašė valdybos pirmininkas B. Garmus.1 Sutartis įvykdyta 1928 m. spalio 1 d.

Istorijoje apie Jonavos šaulių būrį mokytojas B. Garmus rašė: 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės 10-ties m. sukaktuvėms paminėti būrys Jonavoje gražiausioje vietoje, geležinkelio, plento ir Neries kryžkelėje pastatė stilingą paminklą – kryžių. Kryžių puošia gražus dailininko Ignatavičiaus paveikslas, kuriame atvaizduotas kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės sužeistasis, kraujais pasruvęs, šaulys, Kristaus laiminamas.

Jonavoje šaulių kryžiaus pašventinimo iškilmėse spalių mėn. 14 dn. dalyvauja: 10-ties m. Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejaus komiteto pirmininkas generolas leitenantas Nagevičius, š-lių s-gos centro Valdybos vice pirmininkas dail. A. Žmuidzinavičius, Š. S. kultūros skyriaus ved. V. Daudzvardas, Š. S choras, p. N. Martinonio diriguojamas Karo muziejaus orkestras.

86

2018 NR. 2 (8)

Iš ryto svečiai, vietos šaulių būrys ir pilnutėlė bažnyčia vietos žmonių dalyvauja iškilmingose pamaldose.

Per mišias griežia orkestras ir gieda šaulių choras. Po pamaldų šauliai ir didžiulė žmonių minia vyksta prie paminklo.

Valdybos pirmininkas mokytojas B. Garmus skaito paminklo pašventinimo aktą, kurs skamba šitaip: „1928 m. spalių mėn. 14 dn. Lietuvos Nepriklausomoj Respublikoj, prezidentaujant Tautos Vadui Antanui Smetonai, Jonavos būrio šauliai, laimingai švęsdami dešimtį metų Lietuvos Nepriklausomybės stato šį kryžių-paminklą pagerbti žuvusius dėl Tėvynės laisvės įvairiose kovose ir priešų kalėjimuose ir kartu prisiekiame, kad Lietuvos šauliai amžinai bus ištikimi jų siekiams.

Lietuvos sostinė Vilnius dar lenkų rankose. Prūsų lietuviai kenčia teutonų vergiją. Rusijoje komunistų despotinė priespauda kankina darbininkų mases. Partijų rietenos skaldo mūsų jėgas, bet nuo šiol tarpe lietuvių šventame tautos darbe nėra partijų, nėra luomų, nėra neapykantos, nėra skirtumų ir tautinio antagoniz-

IV. Šimtmečio kronika

mo. Tik vienybėje, pasišventime ir teisėtume randame stiprybę.“ Po aktu pasirašę Šaulių ir kitų organizacijų atstovai.

Paminklą šventino Jonavos parapijos klebonas kunigas Petras Vaitekūnas. Įspūdingai kalbėjo gen. Nagevičius, kurio kalbą palydėjo Tautos himnas chorui ir orkestrui pritariant. Šaulių sąjungos Centro atstovas dail. Žmuidzinavičius savo kalboje pažymėjo, kad šis paminklas stovi prie kelio, kurs mus veda į mūsų sostinę Vilnių, ir prie Neries, kuri mūsų brolių vilniečių ašaras neša. Jo kalbai pritarė galingasis šaulių choras „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Iš vietinių kalbėjo mokytojas St. Tijūnaitis. Visų kalbos paliko gilaus įspūdžio. Kryžius būriui atsėjo apie 1000 litų.2

komercinei veiklai. Liepos 7 d. Jonavos šauliai parašė laišką XVII Kauno šaulių rinktinės vadui prašydami užtarimo: ...Nepalankūs šaulių idėjai gaivalai, Jonavos žydai, Gordanas Berelis ir Solskis Abelis, visai gerai žinodami, kad čia šaulių globojamas sklypelis, padarė slaptomis sutartį su geležinkelių valdyba ir šią aikštelę išsinuomavo penkiems metams biznio tikslams, tikslu ten pastatyti javams sandėlį ir sargui namuką...

Kaip žinia, iki 1940-ųjų toje aikštelėje nieko nebuvo statoma, joje per šventes kelta tautinė vėliava.

Nuo čia prasidėdavo visos iškilmingos eisenos į miesto šventes arba gegužines, vykusias Girelės pušyne.

1940 m. sovietų valdžia Šaulių kryžių sunaikino.

1930 m. spalio 26 d. būrys šventė dešimtmečio sukaktuves. Buvusiam jo vadui, 60 m. amžiaus Justinui Vareikiui, dešimtmetį pasišventusiai dirbusiam Lietuvai, būrys išreiškė padėką ir išrinko savo garbės pirmininku. Būrio šventėje dalyvavo Šaulių sąjungos viršininkas, pulkininkas leitenantas Kalmantas, Šaulių sąjungos centro atstovas V. Daudzvardas ir rinktinės vado pavaduotojas, atsargos leitenantas Varanius.

Prie paminklo-kryžiaus šauliai duoda priesaiką ir bučiuoja vėliavą, kryžių. Pulk. Kalmantas ir kunig.

P. Vaitiekūnas pasakė gražias ir įspūdingas kalbas.

Nuo kryžiaus šauliai vyksta į iškilmingą posėdį vidurinės mokyklos salėj. Posėdyje dalyvauja šauliai – svečiai ir žymesnioji Jonavos visuomenė. Šaulys mokytojas B. Garmus nupasakojo būrio kūrimosi laikus ir nuveiktuosius darbus. Perskaityta mirusieji būrio šauliai: Juozas Krištaponis, Algirdas Virbickas ir Šadreika. Juos susirinkimas pagerbė atsistojimu. Iškilmingas posėdis baigtas Tautos himnu.

Vakare ugniagesių salėje buvo suruoštas šaulių vakaras. Suvaidino šauliai. Ypatingai gerai savo roles atliko B. Lengvenis ir D. Valiūnas.

Dr. Basavičiaus liaudies univ. choras, diriguojamas vidurinės mokyklos mok. A. Kojelio, padainavo keletą dainelių.2 1932 m. kilo reali grėsmė, kad šaulių pasididžiavimas gali būti sunaikintas, nes tas plotelis žemės tiko

Jonavos šaulių kryžius 1930 m., švenčiant būrio 20-metį.

Pirmoje eilėje trečias iš kairės būrio vadas Justinas Vareikis, penktas – Balys Vaškevičius. Trečioje eilėje būrio valdybos pirmininkas mokytojas B. Garmus.

Nuotrauka iš B. Vaitkevičiaus dukros A. Šopienės albumo.

87

TAUROSTA Po pusės amžiaus, 1990 m., kryžius atstatytas ir pašventintas kiek tolėliau nuo buvusios vietos. Šiandien, kai kyla grėsmės tautiniam identitetui, kai atsisakoma istorijos, kaip kamieno, siejančio su mūsų šaknimis, ištakomis, Šaulių kryžius stovi vienišas, nelankomas, retkarčiais padažomas... Ir tiek.

Archyviniai šaltiniai: 1 LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1927 2 LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1935

Domininkas Leparskis prie atstatyto Šaulių kryžiaus Jonavoje, 1990 m. Nuotrauka iš Jonavos krašto muziejaus.

Prie atstatyto Šaulių kryžiaus kalba tremtinė Veronika Gabužienė, 1990 m.

Nuotrauka iš Jonavos krašto muziejaus.

Atstatytą Šaulių kryžių šventina kunigas Vincentas Pranckietis.

Nuotrauka iš Jonavos krašto muziejaus.

88

2018 NR. 2 (8)

V. Kūrybinė mozaika

NIUSLANDIJOS AKVARELĖS Dalė VASILJEVA (Polgrimaitė), Jonavos r. savivaldybės viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė

mokytoju Trakų ir Vievio mokyklose. 1954–1959 m. neakivaizdiniu būdu Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute jis studijavo rusų kalbą ir literatūrą, vėliau lietuvių kalbą ir literatūrą, įgijo rusų bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybes.

1959 m. V. Žukas pradėjo dirbti Skarulių aštuonmetėje mokykloje direktoriaus pavaduotoju mokymo-auklėjimo reikalams ir rusų kalbos mokytoju.

1984 m., uždarius Skarulių aštuonmetę, V. Žukas mokytojavo Jonavos neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje, kur ėjo ir bibliotekos vedėjo pareigas.

Valentas Vytautas ŽUKAS (1926 01 03 – 2017 11 23) gimė Marcinkonių valsčiuje (Varėnos r.), Kabelių kaime.

Tėvai sunkiai gyveno ir iš trijų vaikų jį vieną išleido į Vilnių siekti mokslo. Karo metais (1941–1944) V. Žukas dirbo ir su pertraukomis mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurioje įgijo vidurinį išsilavinimą. Vėliau darbavosi Varėnos rajono Musteikos girininkijoje, Vilniaus Lietpoligrafijos tiekimo ir Lietprofsąjungos kontorose ekonomistu, buhalteriu-sąskaitininku.

Nuo 1949 m. V. Žukas pradėjo dirbti rusų kalbos

Jis visada jautė mokytojo pareigą ir atsakomybę, to reikalavo ir iš mokinių, kolegų. Jo pamokos buvo skirtos ne vien lietuvių ar rusų kalbai mokyti. Mokiniai laukdavo pasakojimų apie keliones pėsčiomis ir dviračiu po Lietuvą ir Jonavos apylinkes, apie sveiko gyvenimo prasmę, darbo ir mokymosi svarbą. Be rusų, jis dar mokėjo lenkų, lotynų, vokiečių kalbas. Savo asmeniniu pavyzdžiu mokė mylėti Tėvynę, būti dorais piliečiais. Daug skaitė. Jo butas buvo paverstas didžiule biblioteka.

Jis buvo darbštus, sąžiningas, principingas žmogus, kuris gyveno darnoje su savimi, gamta ir aplinkiniais.

Mokytojo požiūris į gyvenimą, žmogiškąsias vertybes sudėtas į eilėraščius, kurie kupini širdgėlos iki skausmo, meilės ir džiaugsmo, ilgesio dzūkiškam tėviškės kraštui. „Niuslandijos akvarelės“ (2009 m.) – nedidelės apimties poezijos knygelė, nepasiekusi skaitytojo. Jaučiame pagarbą ir pareigą paskelbti V. Žuko palikimą, nes liko gerumo tiltas...

89

TAUROSTA

TĖVUI Neseniai (rodos, vakar) kelies V. V. ŽUKAS-VALVYTŽĖ

eini – Ko žvengia arklys?

NIUSLANDIJOS AKVARELĖS

Ko nerimauja avys?

Niuslandija? Kas ji? Aišku: šalis.

Ir vėl tie bimbalai!

Kur išsidėsčius? Plotis? Kokie aitvarai

Kaip padūkusios karvės...

smėlynuose pasėjo aukso grūdų;

Iššutusios tarpupirštės peršti,

lūšnų vietoj – prie pilaitės pilis?..

skauda suskirdusios kojos...

Niuslandija – žmonės, numetę ragus:

Padrąsini Murzą – teloja.

mūru – visi už vieną,

– Gal kas su ugnim? Kerštui...

paskui – kas gera –

(Už ką jam kerštautų –

vakare, naktį ir dieną.

nenuskriaudęs nei žvėries, nei paukščio...)

Kai kam – vidurys tarp blogai ir gerai,

Peržegnojęs gimtinę

Vienas kitas: suprask atbulai.

glaudeis kampe svetimam.

2003

Svetima žemė ir svetimas namas su užgyventais randais iš tolimo Peterburgo pelkių, apkasų sumaitotos skeveldrų žemės toli toli nuo gimtųjų namų.

Dalia paleidus Tave tik užgesus akims...

1986

90

2018 NR. 2 (8)

V. Kūrybinė mozaika

MAMAI

***

už mėnasius be dzienos šviesos

Ateik, pasikalbėsim,

uz pabudzimų

Kai aš ilsėsiuos ant lentos.

pirmų riksmų

Lūpos sučiauptos. Užmerktos akys.

in žamį atajimų

Ausų būgneliai kurti tavo balsui...

sūpynes lopšo

Nebijok. Ne lūpom, o širdim kalbėk.

(už jo svajingų dzingu lingu)

Pakeik. Paberki priekaištų:

pasakytų Tavo pirmų žodzį

buvo nebe taip, kaip reikėjo...

ajimų link šviesos

Nuskriaustas likai? Neužtarta?

už bekelnystį ilgus drobinius marškinius

Kalbėk. Gal bus lengviau;

katrej nuo vėjų gynė ir nuo šalcų

prašviesins širdį, nučiuoš nuo smegenų danga...

už duonos lustų ir kiaušinį

Tiesa, pritart ar gintis negalėsiąs, –

tarbon indėtus

priekaištai sutūps ant irstančiojo kūno

kad priganytau karves ir avis

(su juo visi po užvožu paliks,

už maišų nuo rudenio lietaus

kol susilies ir su žeme, ir dulkėm).

už nagines ir vyžas

Kalbėk, tikįs, kad bus lengviau.

burokais nudažytas kojas

Ateik, pasikalbėsim.

sutrūkusias nuo lietaus ir saulės

Be gyvo žiedo ir be dirbtinos gėlės;

už būlbį duonos rūgšcį dzieškon

gyvasis žiedas – nuotakai,

ir kelio ieškanc link ciesos...

kad lengvint kelią, įveikt gyvenimo spyglius;

lankiuosi žamei

jis tiks ir šviesą išvydusiam mažyliui,

katron ilsies

kad jis atneštų jam lengvus sapnus...

1982

O man... kad mirtų su manim?

Ar žūtų sąvartyno šiukšlių glėbyje?

Ateik be žiedo. Kalbėk be žodžių, širdimi,– gal įtampą nuims nurimusi širdis.

91

TAUROSTA Nebijok –

„Poilsiaut nusipelnėm Karibuos prie Gango“, –

Pasieks mane.

choru traukia avinėlių vadai.

Suprasiu.

Taip gražiai elegantiškai sninga...

1999

Ar metas minėt kažkokie pažadai...

Upynų beržuose svajonės suminga...

***

............................

Dar vis keliauju tėvų žemėn.

Pagirioms keli centai ir karvių ragai.

(Kiek daug kelių, o dar daugiau takelių!)

2007

Pėsčias.

Kai nuklystu, grįžtu (žingsniavęs nebe tuo keliu), – vėl pievom, vėl grioviais, miškų takais, takeliais...

Pavasario, vasaros ir rudenio dienom (kartais ir žiemą), kai laukuose nebekūrenama laužų ir nebekepa miltingų bulvių.

1989

Tu nepapjauni – pjauna jis tave.

Nebūtinai paguldo jis kraujų klane, nebūtinai sustabdo žingsnį, širdį...

Pasaulis toks ...ir stabdo.

Nebūtinai, kai tu eini gatve ar lovoje, kai laikraštį skaitai galva laisva ar keliant taurę, puodelį su kava – ir vakare, ir rytą, dar gana ankstyvą.

*** Ir nūnai elegantiškai sninga įstatymų posmais darniai: nusipelnėm gyventi be ringo – į ateitį neš mus ratų nauji stipinai „Išparduota“, „Parduota“ (parduota nebrangiai) „Dalis mums“ – skiri jiems pagal rangą.

92

PASAULIS TOKS

2018 NR. 2 (8)

Bet jeigu pats?

Kelionė apmokėta, prašom Vyniot drobulėn? Namely be langų? .............................

Nors jo kišenėse nerastum grašio, Kvapelio promilių ieška...

Geriausiai apibendrint nuosava kišenė: turi – gal sau raičiotis, pasnausti po stalu...

V. Kūrybinė mozaika

Energija gyva? Ją kumščiais ramini arba peiliu,

gal motka nor rozų nuspirks materjolo suknelai?

Po to – kyli į dangų ar guli purve...

Ale ir tėvui raikia šiltų marškinių

Energijai gyvuot, kad ji nebeišblėstų!

ir gunčės šiltos – naminė jau vieni lopiniai

Pasaulis toks:

miško šakos žinia kap susmoky

pasiūlo tau daugiau nei dešimtį kelių.

nepasgaili – moka rūbus gadzyc...

Pasirenki

Ne, ir vėl viskas padotkam

(jei dar gali)

vis ton skylėn – jos užlopyc, dzie, negali

dažniau iš tų, kurie malonūs giminei velnių.

visas gyvenimas – tu skalnas ir skalnas

1991

žamės spindzis, o moki zlotų krūva 1982

NEACIMENU kų man lopšys su balkiu žadėjo,

LAUKAI,

Gal kunigo dalių?

jūs prakeikėt mane

O gal laisvį kap vėjas?

už nuganytus rugius

O gal pancį nuo arklio ar karvės kojų?

ir už apykreivę vagą,

Duonos lig valiai

už rankas, nenulaikančias plūgo,

(su spirginiu ar mėsos kųsneliu)?

už atmintį, atšipusią, vangią, –

Gardzų pyragų su razinom...

kas praėjo, jai viskas nuslūgo.

Ne, juodos duonos gerau savo dzieškos ir raugo

Laukai, jūs prakeikėt mane –

Gražiai apkeptos su neatšokusiu pluteli

gal todėl tik draugaujam sapne

ir tarba, katron lustas ir prie lusto kiaušinis

akimirksniui,

sniedainiai, kol saulė stotkus namo parvaris

kol sapnas grąžina rūpesčių tvanui.

tadu – šveisi kopūstus su būlbėm

2000

pagraicu – kašikas laukia ir grybai miški parneši būdavo – motka išdzovina (Pranas jaunesnis, ale grybauna gerau už mani) gražus baravykus asabniai kupčiam

93

TAUROSTA ***

***

Aš su partija į saulę

Susiveršim diržus,

nuo kojelių lig galvos:

šveisim putrą, lapus…

kas skaniausia – į burnelę...

Įžymiems po vieną ar kelis dvarus,

Kaltas aš, kad tu vos vos?

paprastiesiems – keliai į kapus.

Nesuaugęs su šalele

1994

Lietuvos! ***

1995

Lietuva – didvyrių žemė – ***

nuo vaikystės tai žinom seniai.

Iškovojom laisvę. Laisvėje gyvenam,

Lyg bitės triūsė tėtušiai prie žemės,

tik štai nebežinom, kur jinai nuves.

kad toltų nuo žemės dukrelės ir sūnai milžinai 1997

Nuosavas namukas ir sklypelis žemės; nuostabi pačiutė, dangiški vaikai.

………………………………………

...............................

Vienas kambarėly. Ir tamsus, ir žemas…

***

Nuogas žeminėjęs, nuogas ir likai.

Manęs jau ieško „Paukščių takas“

1998

ir vėjas siūlo: laikas iškeliauk!

O man dar norisi regėt, kaip saulė teka

***

ar pušys nepaklaus, kaip aš laikaus.

Čia Lietuva.

Nenoriu dar išeit: „Paukščių take“ pavargsta kojos,

Šiek tiek rūtų žaliuoja.

šviesos srautai nuvargina akis...

Inteligentai šaligatvius šluoja.

Nėra šalia tavęs berželio, kuris rankom moja,

(Nešluoja kalti paaugliai.)

paduoda lazdą negaluojanti Viltis.

2000

1996

94

2018 NR. 2 (8)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

PIRMIEJI JONAVOS VALSČIAUS ŠAULIAI

FELIKSAS UŽKURYS (1900–1975) Feliksa ŽENTELIENĖ (Užkurytė), mokytoja

GIMTOJI ŽEMĖ Šilų seniūnijoje Jaugeliškių kaimas į šiaurės rytus nuo buvusio Koncepto dvaro laukų glaudžiasi prie Paberžės upelio ir Šilų piliakalnio. Išlikę statūs upelio krantai ir platus vadaksnis, vadinamas Loma, su tokiais pat krantais, byloja apie buvimą plačios upės ir nemažos pilies su trimis kauburiais, iš kurių aukščiausias – vidurinis. Prieš šimtmetį dar čia sruveno skaidrus vanduo su vėžiais ir upėtakiais, dabar jis užžėlęs, nevalomas, bebrų išardytas... Dar po šimtmečio liks tik buvusios upės reljefinė žymė. Anot senelių pasakojimų, buvusi legenda, jog pilyje lankėsi karalius Jogaila ir ta vietovė vadinta Jogailiškiais. Toks pavadinimas randamas ir senuose žemėlapiuose. Vėliau, keičiantis raštvedybai, įsivėlusi klaida ir atsirado Jaugeliškiai.

FELIKSAS UŽKURYS – LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS (5) JONAVOS ŠAULIŲ BŪRIO RIKIUOTĖS ŠAULYS (1920–1932 M.), JONAVOS VALSČIAUS SAVIVALDYBĖS TARYBOS NARYS (1934–1939 M.), PAVASARININKŲ KUOPOS VALDYBOS NARYS, BAŽNYČIOS PALAIKYMO TARYBOS NARYS (1941–1945 M.).

Pravažiavus kaimą ir dabar jau nežymų tiltą per Paberžės upelį, jungiantį du buvusios didelės upės krantus, kairėje pusėje buvęs Šilų Kosakovskių dvaro pastatas. Išlikę tik buvusio namo pamatiniai ženklai.

Toliau Šilų gyvenvietėje dar yra buvusio didelio medinio namo liekanos su šimtamečiais medžiais. Dešinėje toliau nuo kelio – Beržų dvaras, prieškaryje priklausęs Lietuvos pulkininkui Vytautui Kalmantui.

Ties kryžkele, kur įvažiavimas nuo plento per geležinkelį, mano tėvo Felikso vaikystės atsiminimuose buvę du Kosakovskių dvaro kumetynai: kairėje pusėje nuo kryžkelės iki upės kranto ilgas rąstinis namas su daugybe kambariukų, durų ir langelių, kuriuose ne stikliukai, o ištemptos kiaulių taukinių plėvės, praleis-

95

TAUROSTA davusios šiek tiek šviesos. Kitas kumetynas – dūminė pirkia, kurioje gyveno kumetyno baudžiauninkų prižiūrėtojai, darbų organizatoriai.

Po baudžiavos panaikinimo 1863 m. Jaugeliškių žemės buvo „supjaustytos“ rėžiais, išdalintos pagal „nuopelnus“ ir pagal dirbančiųjų skaičių šeimose – kiek žmonių dirbs ponams už gautą rėžį ir sklypelį nuosaviems namams pasistatyti: gyvenamajam, tvartui, kluonui. Žmonės pajuto didelę „gerovę“ – tam tikrą laisvę: XX a. pradžioje susiformavo Jaugeliškių kaimas su gyventojais – XIX a. baudžiauninkų palikuonimis.

IŠ VAIKYSTĖS PRISIMINIMŲ Feliksas dar buvo mažas berniukas, kai vakarinėje kelio pusėje ugnyje pleškėjo Jaugeliškių kaimo sodybos. Verkė, įsikniaubęs į ilgą, storą ir šiurkštų mamos sijoną. Žmonės gelbėjosi, kaip kas galėjo: juk nebuvo nei telefonų, nei priešgaisrinės pagalbos... Bet niekas nepaliko sudegusių pastatų griuvėsių: kiekvienam buvo brangus savos žemės sklypelis – glaudėsi išlikusių sodybų kluonuose, pirtyse... Pamažu dygo ir augo naujos iš rąstų supintos trobelės, tvartukai...

Prie J. Šimbaro sodybos buvo pastatytas kryžius, kiekvienas praeivis prieš jį nukeldavo kepurę ir persižegnodavo, prašydamas Dievo, kad nepatirtų tokios baisybės...

Felikso tėvas – kaimo maršalka, privalėjo išsiaiškinti ir caro valdžiai pateikti versiją, kodėl kilo gaisras. Ir išsiaiškino, kad tai buvo kerštas, susijęs su vagyste. Tais laikais didžiausias turtas buvo arkliai. Juk be arklio esi niekas, kaip dabar be mašinos: nei kur nuvažiuosi, nuveši, parveši, žemę įdirbsi... Tai ir vogdavo arklius. Ypač reikėdavo saugoti, kai prie Bučkalnio miško įsikurdavo čigonų taboras. Todėl naktigonėse priekines arklių kojas surakindavo metaliniais pančiais.

Gaisrai dažnai nusiaubdavo kaimus. Iš caro valdžios buvo įvairių reikalavimų ir draudimų: vakarais anksti eiti gulti, naktimis nekūrenti krosnių, nedeginti ir nesišviesti balanomis tvartuose... Tik apie 1920-uosius metus atsirado žibintai su knatais ir stikliniais gaubtais. Tačiau valstiečiams jie buvo neįkandama

96

2018 NR. 2 (8)

naujovė, nes reikėjo pikti ir žibalą iš Jonavos žydų, ir liktarnas arba kambarines lempas, kurios kainavo apie dešimt auksinukų: reikėjo parduoti centnerį kviečių, kad gautum septynis tokius pinigėlius...

Bet krikščionybė Felikso vaikystės laikais buvo žymiai aukštesnio lygio negu dabar. Visas kaimas ruošdavosi kalėdojimams: iššvarindavo trobas, stalus užtiesdavo baltomis staltiesėmis, pastatydavo kryželius ir laukdavo kunigo, kuris įėjęs pašventindavo, paprašydavo parodyti, kokias turi religines relikvijas, vaikučiams padovanodavo „abrozdėlių“ (šventųjų paveikslėlių), patikrindavo, ar mokomi poteriauti...

Sekmadieniais dirbti – gėda ir nuodėmė prieš Dievą, dovanotina tik ypatingais atvejais, pavyzdžiui, kai reikia gelbėti šieną nuo lietaus... Jei nėra galimybių dalyvauti šv. Mišiose, tada reikia klauptis prieš šventųjų paveikslus ir melstis... Felikso šeimoje taip ir būdavo, ir jo tėvas visą gyvenimą nešiojo ant kaklo „abrozdėlį“ – tokį metalinį pinigėlį su Kristaus atvaizdu. Gal todėl ir jo sūnų – Felikso ir Broniaus – gyvenimai buvo surišti su Bažnyčia iki sovietinių laikų...

XX a. pradžioje, Felikso vaikystės metais, pasaulietinio turinio knyga – labai retas svečias valstiečio namuose. Aštuoniasdešimt procentų – beraščių ir mažaraščių. Retai kas mokėjo tik maldaknygę skaityti arba tik pasirašyti, nors ta maldaknygė ir rožančius privalėjo būti kiekvienoje šeimoje. Religiniai dalykai mokė žmones padorumo pagal dešimt Dievo įsakymų...

1908 m. rugpjūčio 4 d. Feliksui sukako aštuoneri, ir tėvai nusprendė vyriausiąjį sūnų leisti į Butkūnų carinę liaudies mokyklą – „carskaja narodnaja škola“.

Iš Jaugeliškių kaimo ją lankė tik du berniukai: Feliksas ir Kazimiero Guogio sūnus Julius. Ją baigė 1914 m. pavasarį. Butkūnai – netoli Markutiškių ir dar koks kilometras į kairę nuo pagrindinio kelio. Taigi apie penketą kilometrų pėsčiomis... Vasarą eidavo basi, tik rudenį, atšalus orams, įsispirdavo į klumpaites. Bet tokį kelią nueiti su nelanksčiais medpadžiais buvo sunku: skaudėjo padai. Todėl tam tikras kelio atkarpas pabėgėdavo basi, nešdami klumpaites, paskui vėl įsispirdavo... Kartais mamos kojytes apvyniodavo autais. Tada atsipalaidavę skudurai prie klumpių tabaluodavo. Kai paspausdavo šalčiai, mokyklą kuriam laikui uždarydavo.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Šešiametės carinės Rusijos liaudies mokykla.

Iš kairės pirmas antroje eilėje F. Užkurys, antras – J. Guogis, 1908 m.

Butkūnų caro laikų liaudies mokyklą lankė vaikai iš aplinkinių kaimų penkių kilometrų spinduliu. Štai duomenys iš Kauno centrinio archyvo: Kaimo pavadinimas

Gyventojų skaičius

Mokinių skaičius

Butkūnai

59

5

Lukšiai

358

35

Dragočiai

47

8

Jurkonys

20

2

Pupkuliai

62

6

Satkūnai

86

5

Kvietkučiai

235

23

Šilai

12

1

Paluokė

12

1

Jaugeliškiai

31

2

Iš viso:

922

89

Dauguma šių kaimų šiandieną visiškai išnykę...

Iš lentelės matome, kad mokyklą lankė apie šimtas mokinių. Dirbo keli mokytojai, veikė kelios jungtinės klasės dideliame name. Bet Feliksas neprisimi-

nė – nežinojo, kieno buvo tas namas, kam jis priklausė... Mokslas nebuvo privalomas, daugiau sezoninis – mokyklą lankė, kas galėjo ir norėjo. Vieniems buvo problema didelis nuotolis, kiti neturėjo kuo apsirengti, tretiems reikėjo ganyti pas turtingesnius ir duonai užsidirbti...

Nuotraukoje tarp visų mokinių matome tik mažumą mergaičių. Dažniausiai tai tik turtingesnių ūkininkų dukrelės. Kaimuose vyravo nuomonė, kad moterims mokslas nebūtinas. Svarbiausia joms – namų ruošos darbai: mokėti verpti, austi, virti, kepti, gyvulius ir daržus prižiūrėti, vaikus užauginti. To jos mokėsi iš savo mamų iš kartos į kartą.

Matyti, kad iš mokinukų buvo reikalaujama vienodos aprangos – uniformų. Tai buvo mamų išausti ir pasiūti lininiai po kaklu užsegami marškinėliai. Panašūs ir mergaičių, tik viena ponaitė baltai aprėdyta.

Mokytojai – reiklūs ir griežti. Neklaužadų beveik nebuvo. Tik kelis atvejus Feliksui teko matyti, kai pyktelėjusi mokytoja užsimojo su liniuote, o išdykėlis iš Lukšių buvo paklupdytas...

Buvo reikalaujama kalbėti rusiškai, mokytoja net išjuokdavo lietuviškai kalbančiuosius. Kai vaikai kal-

97

TAUROSTA bėjo apie obuolius, ji sakė: „Obuolia, obuolia, ha ha ha...“ Egzaminuoti atvažiuodavo caro vyriausybės atstovai ir sentikių popai, todėl reikėjo mokėti mintinai rusiškai sakyti jų maldas. Kartą vienas inspektorius egzaminavo iš geografijos. Buvo pakabintas žemėlapis. Jis aiškindamas ir klausinėdamas, kur gyvena caras ir kokia didelė Rusijos imperija, užsimiršęs suko aplink pirštą rodomosios lazdelės virvelę. Kai pakvietė mokinį parodyti, kur yra Peterburgas, šis, žiūrėdamas į žemėlapį, čiupo lazdelę ir stipriai patraukė virvutę... Vaikams buvo juoko, bet visi greitai nuščiuvo, nes bijojo būti nubausti.

Rašyti mokėsi ant juodų grafitinių lentelių, vadinamų grifais. Vaikystėje tokią dar pati mačiau. Tėtis pasakojo, kad ant jos rašydavo, nutrindavo ir vėl rašydavo. Reikėjo labai gerai mokėti daugybos lentelę ir skaičiuoti mintinai. Pagrindinis mokymosi metodas buvo įsiminimas: ką mokytojas paaiškina, reikėjo daugkart kartoti ir išmokti... Užrašų ir vadovėlių nebuvo. Maldos, dainelės, skaičiavimai, geografijos, istorijos, gamtos pavadinimai... „Užrašei ant lentelės, įsimink ir ištrink.“ Toks tėčio išmoktas greitas mintinas skaičiavimas vėliau jam pravertė žemės ūkyje perkant ir parduodant. Kai jau mokiausi vidurinėje mokykloje, stebėdavausi, kaip greitai jis mintinai daugindavo ir dalindavo. Mes mokėjome daug algebros ir geometrijos formulių, bet taip skaičiuoti neišmokome. Buvo išmokytas ir gražiai, tvarkingai rašyti. Gražus buvo jo parašas.

LIETUVYBĖS SKLAIDA Jonavos bažnyčios kunigas kuratas Jonas Ulickas buvo didelis lietuvybės puoselėtojas. Daug bendravo su vaikų tėvais katalikais, slapstydamasis nuo žandarų. 1904 m. lietuviškos spaudos draudimas buvo atšauktas, bet žandarai vis tiek akylai stebėjo, kad lietuvybė nebūtų skleidžiama. Tačiau kaimuose, sulenkėjusiuose dėl dvarininkų vartojamos „poniškos“ lenkų šnekos, daugelis buvo paniekinę lietuvių kalbą.

Kunigui J. Ulickui Jonavoje kunigaujant 1901– 1914 m., likęs toks liudijimas (citata iš Vidmanto Jan-

98

2018 NR. 2 (8)

kausko knygos „Šv. Jokūbo Jonavos bažnyčia ir parapija“): Plaukai ant galvos stojos veizint į tuos katalikus per lenkystę... Aplink Jonavą sztai tėvai tarp savęs kalba lietuviškai, bet vaikams ir tarnams liepia sznekėti lenkiškai, nes tokia mada.

Lietuvybės tikslais kunigas kuratas iš valsčiaus surinko apie dešimt 13–14 metų carinės liaudies mokyklos mokinių, kurių tėvai buvo Lietuvos patriotai, nusiteikę prieš sulenkėjimą. Iš Jaugeliškių pasirinko Feliksą ir Julių, kurie, be mokslo Butkūnuose, dar kartą ar du per savaitę eidavo į Jonavą pas kunigą J. Ulicką, didžiausią dėmesį skyrusiam lietuviško skaitymo ir rašto pratyboms, Lietuvos literatūrai ir istorijai. Kunigas mokinius vadino „mano daraktoriais“, nes gautas žinias šie privalėjo perduoti Praulių ir Jaugeliškių jaunimui. Žmonės žinojo apie slaptą kunigo veiklą. Tai buvo rizikingas bendruomeninis susitarimas. Nuo 1914 m. J. Ulickas buvo iškeltas į kitą parapiją, o šie du vaikinukai, Feliksas ir Julius, jau baigę carinę mokyklą Butkūnuose, kiekvieną vakarą, kad nebūtų sučiupti, vykdavo vis pas kitą mokinį nuo septynerių iki aštuoniolikos metų. Reikėjo saugotis, kad tokio lietuvybės skleidimo neužuostų žandarai.

Todėl ten, kur vykdavo užsiėmimai, namus ir kelius atidžiai saugodavo tėvai. Kartais koks vaikas įlipdavo į medį ir stebėdavo aplinką, kilus įtarimui, duodavo ženklą slėptis. Daraktoriai jokio atlygio negaudavo, tik kunigo nurodymu juos pamaitindavo mokinio tėvai.

Baigus šešiametę mokyklą toliau mokytis nebuvo galimybių, nes mokslas buvo labai brangus. To galėjo siekti tik bajorų, stambių ūkininkų vaikai arba tie, kurių artimieji uždirbdavo Amerikoje.

Todėl 1915–1917 m. mamos Karolinos rūpesčiu Feliksas buvo patikėtas Jonavos žydų šeimai mokytis kalvystės amato. Tais laikais tai buvo prestižinė profesija.

O apie 1920–1925 m. nepriklausomoje Lietuvoje pradėta steigti lietuviškąsias pradines mokyklas. Bet nebuvo kas dirba: labai trūko mokytojų. Todėl baigusiuosius carines mokyklas valdžia kvietė pagelbėti šviesti Lietuvą – mokyti vaikučius skaityti ir rašyti.

Tada Feliksas ir Julius iš Jaugeliškių, jau subrendę jaunuoliai, tapę aktyviais Šaulių sąjungos nariais, ėmėsi patikėtų pradinių klasių mokytojų pareigų. Julius

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

dirbo įsteigtoje Šilų pradinėje, o Feliksas – Praulių.

Jo mokinukė buvo ir Juzefa Strazdienė, kuri, baigusi Ukmergės mokytojų seminariją, vėliau dirbo Jonavos 1-ojoje vidurinėje.

LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS NARIO VEIKLA Būdamas apsišvietęs mokytojas, jaunas ir energingas, į Lietuvos šaulių sąjungos Jonavos valsčiaus 5-ąjį šaulių būrį Feliksas įstojo 1920 m. sausio 8 d., tuoj po jo susikūrimo 1919 m. gruodžio 18 d. Aktyvus narys 1921 m. išrinktas būrio valdybos pirmininku, kuriuo buvo iki 1922-ųjų pabaigos.

Nuo 1927 m. Jonavos parapijos klebonu buvo paskirtas kanonų teisės licenciatas kun. Petras Vaitiekūnas, ypač daug nuveikęs ir palikęs žmonėms neblėstantį atminimą. Rūpinosi ir bažnyčia, ir miestu, aktyviai lankydavo ir kaimo žmones. Suaktyvino

šaulių veiklą, dalyvavo bemaž visuose renginiuose.

Buvo ir pavasarininkų kuopos globėjas, valdybos pirmininkas.

Feliksas tapo aktyviu jo pagalbininku. Kadangi buvo kaimietis iš ūkio, turėjo vienkinkį – spalvotai nudažytą brikelę su greita kumelaite, taigi tapo Vaitiekūno vadeliotoju: vežiodavo į atlaidus ar kitur, kur paprašydavo... Klebonas ir miesto burmistras reikalavo, kad ir vadeliotojas ant pirmos sėdynės atrodytų tvarkingai – juodai apsirengęs, su baltais atvartėliais ir varlyte po kaklu... Šauliai turėjo uniformas su prie diržų kabinamais revolveriais (sovietų laikais broliai yra matę ir čiupinėję tėvo paslėptą revolverį). Šauliams būdavo duodami įpareigojimai: stebėti tvarką jaunimo gegužinėse (pasilinksminimai gamtoje), iškilmingose eisenose, minint Lietuvos Nepriklausomybės dieną, Vasario 16-ąją, atlaiduose prie Šv. Jokūbo bažnyčios – aikštėje, kur dabar Panerio pradinė mokykla. Ten suvažiuodavo daug padvadų, sustatydavo jas eilėmis.

Jonavos jaunųjų pavasarininkų kuopos valdyba su Jonavos parapijos klebonu P. Vaitiekūnu (sėdi centre), 1928 m. Pirmas iš dešinės stovi F. Užkurys.

99

TAUROSTA Kunigas P. Vaitiekūnas ir kitur siųsdavo daryti tvarką. Pavyzdžiui, Vandžiogaloje kildavusios riaušės – lenkai susipešdavo su lietuviais dėl pamaldų kalbos. Vieni reikalaudavo, kad jos vyktų lenkiškai, o kiti – lietuviškai. Ten dažnai Feliksas ir vykdavo dviračiu arba raitas... Vėliau, tarpininkaujant kunigui ir Jonavos miesto burmistrui, pavyko žmones sutaikyti.

Susitarta dėl padalijimo pusiau: jei pamokslas sakomas lenkiškai, tai giesmės skamba lietuviškai, ir panašiai. Šita tradicija Vandžiogalos bažnyčioje išliko iki mūsų dienų.

Visuomenė šaulius gerbė, jie turėjo autoritetą.

Atlaiduose, mugėse, valstybinių švenčių metu į juos dairydavosi: uniformuoti, mandagūs ir dar su revolveriais... Tuoj atkreipdavo dėmesį: „Žiūrėk, žiūrėk – šaulys eina.“

KELIOS ASMENINIO GYVENIMO NUOTRUPOS Apie 1928-uosius Feliksas patyrė didelį netekties skausmą... Nuo džiovos mirė jo draugė. Galbūt dėl užsimiršimo jis taip aktyviai įsitraukė į kunigo P. Vaitiekūno organizuotą veiklą? Kartą Felikso jaunesnis brolis Bronius, šaulių orkestro dalyvis, man samprotavo: Kakių 26-erių metų Faliukas turėja panelą. Vakarot važiuodava in Milagainius. Jinai griežė smuiku, alia susirga džiova ir numiria. Jis labai kentėja..., vaikščiodava kap žemi pardavis... Motina jo labai gailėja...

Jaunųjų pavasarininkų valdybos nuotraukos antroje pusėje Felikso ranka užrašyta: „Atminčiai Onai Baukytei...“ ir parašas. Kodėl ji pas Feliksą išliko? Gal artimieji grąžino? O gal nespėjo įteikti?

Atgavus nepriklausomybę, prasidėjo kėlimosi į vienkiemius laikotarpis. Tėvas savo valaką padalijo sūnums. Atėjo metas vesti, statytis trobesius ir kurti naują gyvenimą... Kartais Feliksas važiuodavo į Liepių kaimą, „kur turėja kitą panelą“. 1931 m. liepos mėnesį klebonas P. Vaitiekūnas po pamokslo iš sakyklos jau trečią – paskutinį – kartą paskelbė, kad šaulys F. Užkurys ateinantį sekmadienį, per Šv. Jokūbo atlaidus, ves prie altoriaus savo sužadėtinę ir priims santuokos sakramentą... XX a. pradžioje gyventi nesusituokus

100

2018 NR. 2 (8)

Elena ir Feliksas Užkuriai, 1931 m. (kopija iš vestuvinės nuotraukos).

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Jaugeliškių kaimo žmonės kolūkinėje rugiapjūtėje, 1952 m. Iš kairės: Boleslovas Mikuckas, Aleksandras Fomkinas, Vincas Kuliešius, Jonas Guogis – kaimo muzikantas, Pranė Kuliešytė, Elena Užkurienė, Kazė Rozenbergaitė (Fomkinienė), Vladzė Mikuckienė, Pranas Kuliešius, Feliksas Užkurys.

Sėdi priekyje iš kairės: Kazė Guogienė, Mykolas Tiška, Marytė Rozenbergaitė, Agripina Fomkinaitė.

buvo visiškai nepriimtina ir to neteko girdėti... Kunigai tris sekmadienius skelbdavo „užsakus“, kas su kuo tuoksis, kad vėliau neatsirastų problemų dėl kokių nors nevedybinių santykių ar nesantuokinių vaikų.

Bet nutiko taip, kad Feliksas tą dieną vedė prie altoriaus ne tą pažadėtąją, o kitą – Eleną Kapūstavičiūtę, Kačėnų dvaro bajoro Kazimiero Ignoto Švabo anūkę. Jo dukra Antosia Švabuvna, Elenos mama, laikė save tikra lenke, jaunystę praleidusi Peterburge, lietuviškai nemokėjo... Taip Feliksas, toks prisiekęs lietuvninkas, pateko į lenkišką aplinką. Mano močiutės, priešiškos viena kitai, visai nebendravo, gal net nebuvo susitikusios. Nemokėjo susikalbėti: viena lietuvė, kita – lenkė.

O ta aštuoniolikmetė Elena buvo drąsi ir ryžtinga. Per vieną pokalbį, ką užsibrėžė, tą įvykdė: „Ot, jis bus mano! Ne aš būsiu, kad nepadarysiu!“ Ir padarė... Įsižiūrėjo kavalierių, subrendusį, 13 metų vyresnį, pa-

sipuošusį, kuris per Vaivadiškių kaimą šalia sodybos raitas prajodavo, kažkur dviračiu važiuodavo, o kartą stabtelėjo, pasižiūrėjo... (nežinojo Elena, kad į Liepius). Dar ir Jonavos kunigą į Žeimius vežė, pralėkė su brikeliu. „Kaip jį sutikti?“ – su viltimi nuėjo į Jonavos bažnyčią, ne į Žeimius, kaip visada... Ir išgirdo, kad įsižiūrėtasis ženijasi.

Ką daryti? Pamatė jį šventoriuje, pribėgo, pasisveikino, o jis prisiminė praeitą rudenį šią samdytą bulvių kasėją, kuri taip stropiai dirbo... Ta pati? Ir... kalbėjo, kalbėjo, vesdamas dviratį, lydėjo... Mat Jaugeliškiai link Vaivadiškių pakeliui... Ir galvoje susisuko mintys: „Anoji gera, bet ne tokia išvaizdi, vienmetė..., o šita graži, drąsi, iškalbinga, irgi nori tekėti ir kurti savo gyvenimą, kaip ir aš. Šita jauna, geriau vaikus gimdys.“ Anai nesijautė kaltas: juk tais laikais iki vestuvių – tabu! Ką daryti? Visą naktį ėjo iš proto, o ryte prašė kunigo P. Vaitiekūno patarti. Šis pasakė: „Kas tie užsakai? Jei taip nori, sutuoksiu be užsakų.“ Taip

101

TAUROSTA per savaitę įvyko piršlybos – susitarimas su tėvais...

Ir skubotos tuoktuvės, nes rugiapjūtė spaudė... Pirmadienį jaunamartė visą dieną rugius parinkinėjo.

Lygiai po metų Feliksui – šauliui lietuvninkui, Mindaugo karūnavimo dieną gimė dukra. Tai aš – Feliksa, gimusi 1932 m. liepos 6 d. Mama Elena sakė: „Tą dieną dešimt vežimų primyniau ir vakare tave pagimdžiau.“ Taigi iš tarpukario Lietuvos laikų kaip pro miglą atsimenu P. Vaitiekūno paveikslą, kai kalėdodamas lankydavosi tėvų sodyboje ir vaikučiams duodavo saldainiukų „Dul dul dūdelė“. Šalia savos žemės tėtis dar tiek nuomojo iš pusbrolio Antano Vareikio. Arkliais reikėdavo išdirbti dešimt hektarų. Sunku įsivaizduoti, kaip daug žmonės tais laikais dirbo: nuo grūdų sėjos iki duonos ištraukimo iš krosnies... Ėmė valstybinę paskolą, statėsi trobesius, užveisė didžiulį sodą, uogyną, braškyną, tikėdamiesi taip uždirbti pinigų. Obuolius išlaikydavo ir iki pavasario vežiodavo į turgų, braškes – į Jonavos geležinkelio stotyje įkurtą priėmimo punktą, į Kauno turgų... Kur dar gyvuliai, daržai, kas dveji metai gimstantys vaikai? Kol mes, vyriausieji, paaugome ir įsijungėme į darbus, mamai talkino samdyta mergina E. Rozenbergaitė.

Ant stalo visada matydavau pluoštus spaudos: „Ūkininko patarėją“, dar kažką... Poilsio minutėmis bendraudavome mažai: tėvelis įnikdavo į spaudą, politiką... Dar ruošdavosi kažkokiems agronomijos kursams Kaune. Kaimynai ateidavo ir vis klausdavo: „A kaip tu, Faliuk, darytum?“ Sekmadieniais važiuodavo į bažnyčią, kartais mane, kaip vyriausiąją, pasiimdavo. Kartą vedė parodyti Jeronimui Raliui pastatytą paminklą – tose senosiose kapinėse su mediniais ir metaliniais kryžiais jis atrodė įspūdingai. Pasakojo, kaip J. Ralys gydė senelį Joną ir pinigų neėmė, o paprašė, kad atvežtų karvytei plaką šieno. Tada dauguma jonaviečių laikė karves, aplink buvo ganyklos.

1941–1945 m. F. Užkurys buvo Bažnyčios palaikymo tarybos narys. Ją sudarė trys asmenys: F. Užkurys iš Jaugeliškių kaimo, Petras Monkevičius iš Lukšių ir tarybos pirmininkas klebonas A. Klimas.

Po karo Feliksas, kaip buvęs šaulys ir Nepriklausomos laisvos Lietuvos veikėjas, visąlaik drebėjo, kad nebūtų išvežtas. Gal dėl to ir liko nepaliestas repre-

102

2018 NR. 2 (8)

sijų, kad neturėjo politinių priešų, niekas neįskundė.

Be to, 1951–1952 m. nesipriešino stoti į kolūkį, nors atėmė žemę, paliko tik 60 arų sodą ir kiemą su pastatais ir ganyklą tik vienai karvei – atskirą arba bendrą.

Darbai pasikeitė: į priėmimo punktą Šiluose vežiojo savo ir kaimynų pieną...

O mamai Elenai prie namų pritrūko veiklos, todėl antrą kartą savo gyvenime pasielgė ryžtingai: „Vaikų gana! Dabar kitaip gyvensiu!“ Jai buvo apie 40 m., kai tapo kolūkio „Kelias į taiką“ moterų tarybos pirmininke, Jonavos teismo tarėja... Buvo apdovanota.

Paskui dirbo Šilų paukštyno pardavėja, apylinkės renginių ruošėja... Turėjo paklausą! „Kol maistą ruošiu, sugalvoju, ką kalbėsiu, kaip svečius palinksminsiu,“ – kalbėdavo ji.

Va, taip... buvo.

(Autorės kalba autentiška.)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

AKLOJO EŽERO DURPYNAI IR ŽMONĖS Vytautas VENCKŪNAS

IŠ B. KAMINSKO IR H. SADZEVIČIAUS ATSIMINIMŲ Tarpukario Lietuvoje Samaninės durpynas buvo privatus – priklausė Adolfui Kamarauskui, jame dirbdavo sezoniniai darbininkai. Gyveno jie irgi ten pat, ilgame rąstų name, greta kurio stovėjo dar keturi mediniai namai: kontora, kepykla, garvežių depas. Kartu gyveno ir vietiniai kaimo gyventojai, mano tėvai ir gausi mūsų, Kaminskų šeima. Šiame krašte durpės pradėtos kasti už dabartinės Aklojo ežero gyvenvietės, kur dabar yra Svetliko sodyba. Tai buvo geros durpės, kurias kartu su kelmais veždavo parduoti į Ukmergę, net už Šventosios tilto, berods, į linų fabriką.

Kai prasidėjo karas, keliu į Ukmergę traukė galybė pabėgėlių: ir ratuotų, ir pėsčių. Daugelis jų buvo žydai iš Jonavos, gal ir Kauno. Vokiečių naikintuvai intensyviai iš oro apšaudydavo bėglius. Netekusi vilties išsigelbėti, jauna žydų šeima paliko vaiką pakelės griovyje ties Kaušankos kaimu. Gyventojai Stanevičiai, auginę dvi dukras ir sūnų, išsaugojo mažąją žydaitę. Ją pakrikštijo ir davė Lionės vardą, suteikė savo pavardę.

Vietiniai Stanevičių paslapties vokiečiams neišdavė, o ir pati mergaitė buvo išmokyta slėptis, išgirdus svetimus balsus. Suaugusi tapo gražia panele juodais garbanotais plaukais, išvažiavo į Klaipėdą ir daugiau jos neteko sutikti. Gal kas iš Stanevičių palikuonių žino gražuolės Lionės likimą?

Samaninės durpyno tris barakus pastatė rusų karo belaisviai. Statiniai buvo aptverti aukšta spygliuota tvora su sargybos bokšteliais kampuose. Belaisvius saugojo vokiečių kareiviai. Į lagerio teritoriją nieko neleisdavo, išskyrus aptarnaujančius asmenis. Už lagerio veikė mechaninės dirbtuvės, kepykla, garvežių depas. Ten

buvo ir trys namai laisvai samdomiems sezoniniams darbininkams apgyvendinti, taip pat kapinės – į dešinę nuo geležinkelio atšakos, link Ilgabradų, 30–50 metrų, tiek pat ir nuo kelio Jonava–Ukmergė. Už jų stovėjo Jono Cviliko vienkiemio namas, pastatytas jau po 1950 m. Dabar jo vietą žymi alyvų krūmas palei kelią.

Tose kapinaitėse laidojo belaisvius, užkasdavo juos negiliai, nes kapinės buvo pelkėje. O vietiniai gyventojai rinkosi Veprių arba Panoterių amžinojo poilsio vietas.

Kryžiai rusų belaisviams buvo su įstrižu skersiniu, žyminčiu mirusiojo slavišką tikėjimą. Ant jo užrašydavo tik kalinio numerį. Vokiečiai ir su gyvaisiais elgėsi brutaliai – belaisviai eidavo dirbti voromis, apiplyšusiais rūbais, vos pavilkdami kojas. Tuos, kurie bandydavo įbrukti kokią morką ar duonos kriaukšlę, grasindavo nušauti. Vaikai visada surasdavo būdų prisigretinti prie belaisvių. Kartą pabėgo būrelis rusų, kurie užsukę pas Kaminskus (gyveno Marijampolės kaime) gavo pavalgyti ir naktį išėjo. Ryte pasirodė vokiečiai su šunimis, klausinėjo, ar nematė belaisvių. Tada tėvas parodė visai priešingą kryptį, nei patraukė pabėgėliai.

Karui pasibaigus, durpes ėmė kasti vokiečiai belaisviai, kurie gyveno likimo brolių rusų statytuose barakuose. Už lagerio teritorijos niekas nepasikeitė: vietos gyventojai gyveno trijuose namuose, rusų kareiviai – ilgajame rąstų name, veikė kepykla. Niekas neprisimena, ar vokiečių belaisviai laidoti netolimose kapinėse.

Po karo niekas tais kapais nesidomėjo, valdžiai irgi nerūpėjo, nes visi belaisviai laikyti išdavikais. Dabar tų kapų neliko nė ženklo – tik lygus, suartas ir apsėtas laukas...

Vokiečiai nelaisvėje patyrė geresnį gyvenimą nei rusai. Jie turėjo dūdų orkestrą, kuriam instrumentus atsiuntė iš Vokietijos, ir grodavo organizuojamuose

103

TAUROSTA šokiuose. Tokie vakarai sutraukdavo vietos jaunimą, kuris mokydavosi vakarietiškų šokių, juose linksmindavosi ir rusų kareiviai. Kai kas prisimena tarp rusų kareivių ir vokiečių belaisvių vykusias futbolo rungtynes. Vokiečiai turėjo savo gydytoją, kuris gydė ir vietos gyventojus.

Vokiečių belaisviai dingo staiga. Jie buvo išvežti per vieną naktį, apie 1947 m.

Darbus durpyne perėmė kaimo jaunimas, nes rūpėjo ištrūkti iš kolūkių, gauti darbo knygelę, be kurios mieste nebuvo įmanoma įsidarbinti. Kolūkiečiai tokių darbo knygelių neturėdavo.

Netrukus barakai buvo pertvarkyti į bendrabučius sezoniniams darbininkams. Po karo darbo jėgos perteklius ir sąlyginai geresni uždarbiai nei kolūkiuose, kur buvo mokama už darbadienius grūdais, traukė ne tik aplinkinius, bet ir kitų respublikų žmones. Nors darbas buvo labai sunkus, trūko maisto, bet jaunystė viską įveikdavo. Vakaronės ir šokiai sutraukdavo ir aplinkinių kaimų jaunimą.

Besibaigiant durpių ištekliams, Samanynės gyvenvietė pamažu nyko, nes žmonės kėlėsi į naujus bendra-

bučius Aklajame ežere, statėsi savo namus. Siaurojo geležinkelio atšaka pro Aklojo ežero gyvenvietę pasiekė Paąžuolinės durpyną, pradėta intensyviai kasti durpes Aklojo ežero rytinėje pusėje.

----------------- *** -----------------

Ne visada Ukmergę iš Jonavos buvo galima pasiekti tiesiu keliu. Senasis pašto traktas iš Ukmergės suko Kėdainių link pro Bukonis, Šėtą ir kairiuoju Nevėžio krantu į Kauną. Kiti vietiniai keliai vedė pro Beržų dvarą iki Markutiškių, Panoterių dvarų Siesikų link iki pašto trakto Ukmergė–Kėdainiai. Kelias nuo Kauno į Jonavą ir Ukmergę ėjo dešiniuoju Neries krantu palei upę pro Drąseikius, Žinėnus, Batėgalą, Kurmagalą ir Kauno gatve – į Jonavos centrą.

Tiesiausias kelias iš Jonavos į Ukmergę buvo vietinis pro Laukogalius, Šiaudinę, Gudžionius, Akmeniškių mišką ir Jurkonių, Kūniškių, Bajoriškių II, Upninkėlių kaimus iki dabartinio tilto per Šventąją Upninkuose.

Tada, pasukus į kairę, palei Šventąją link Dubių piliakalnio, pro Rizgonių kaimą – į Veprius. Iš Veprių kelias į Ukmergę vedė taip pat Šventosios dešiniuoju

1812 m. Kauno gubernijos žemėlapis, naudotas prancūzų kariuomenės karo metu. Žemėlapis iš Valdo Urbonavičiaus kolekcijos.

104

2018 NR. 2 (8)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

krantu tiesiai į miesto piliakalnį. Jis buvo pakankamai judrus ir reikšmingas, tai liudija žemėlapis, datuotas 1812 m. ir naudotas prancūzams puolant Rusiją. Jame pažymėtos dvi užkardos, pastatytos besitraukiančios rusų kariuomenės, ties Lokio upe ir Vepriuose. Šis kelias buvo svarbus, nes vedė iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės Kernavės ir Vilniaus. Visi šie keliai aplenkė pelkėtą, nusėtą užankančiais ežerėliais vietovę.

Amžių sankloda suformavo durpynus su ežerėliais ir upeliais, maitinančiais Veprių dirbtinį ežerą ir Šventosios upę. Galima tik spėti, kad senaisiais laikais tai būta didelio ežero. Tik likę Baltasis, Juodasis ir Ilgajo ežerėliai, įstrigę laike ir pelkėtų miškų tankmėje, mena jo didybę. Tuoj už Ilgabradų (senasis lietuviškas pavadinimas – Ilgabrastis, kilęs iš žodžių – „ilga brasta“) kaimo, abipus kelio Bečių, Karčių, Markutiškių, Pageležių, Kaušankos miškuose dar ir šiandien gausu pelkių, žvėrių ir paukščių buveinių. Tie miškai, turtingi miško gėrybių, anksčiau buvo vietos ir Jonavos stoties gyventojų papildomas pragyvenimo šaltinis. Seniau vandeningas upelis Smala, įtekantis į Lokio upę, arba Geležė bei Kriokšys, maitinantys Veprių ežerą, šiandien neatpažįstamai pasikeitę, vietomis virtę melioraciniais grioviais. Jau niekas neprisimena Aklojo (Glušo) ežero, tvyrojusio to paties pavadinimo durpyne. Pasikeitė ir Baltojo (Kryžaukos), Juodojo (Bronislavos) pelkingų ežerėlių, tvyrojusių Samaninės pelkynuose, krantai – tapo pelkėti, sunkiai prieinami.

Pelkėtų vietų neaplenkė 1828–1836 m. tiesiamas pašto traktas iš Peterburgo į Varšuvą, pakeitęs vietos kaimelių gyventojų buitį, kraštovaizdį, administracinį suskirstymą. Kelias tapo riba tarp Veprių ir Panoterių valsčių sandūroje su Jonavos valsčiumi ties Ilgabradais. Pašto stotis Pageležiuose, sargo ir kelio priežiūros namas Kaušankos kaime buvo pirmieji valdiniai namai šiame krašte. Aplink juos aukštesnėse vietose įsikūrę Kaušankos, Aklojo ežero, Pageležių, Tabalų, Kryžaukos, Rotautų, Gailionių kaimai didėjo, nes atsirado darbo aplinkiniuose durpynuose. Dar ir šiandien iš žemėlapio neišnyko pavadinimai: Pageležių raistas, Paąžuolynės, Aklojo ežero, Samaninės, Tabalų, Ilgajo durpynai, nors durpės nekasamos. Buvusios durpingos pelkės virto dirbamais laukais, pievomis, miškais.

Yra žinoma, kad vietos gyventojai nuo seno išgaunamas durpes naudojo kurui, vežė į Ukmergę par-

duoti. Savo vertę turėjo ir smalingų medžių kelmai, kuriuos pirkdavo Ukmergės elektros jėgainės, pieninė, skerdykla, linų fabrikas. Senieji gyventojai prisimena, kad durpes rankiniu būdu pirmiausiai pradėjo kasti už Aklojo ežero gyvenvietės, abipus kelio Pageležių link.

1920 m. rugpjūčio 14 d. LR Steigiamasis Seimas patvirtino įstatymą, pagal kurį valstybės naudai buvo nusavinti visi didieji durpynai, o 1921 m. gruodžio 16 d. įstatymu leista nusausinti pelkes, einančias per svetimas žemes. Taip buvo padėti pagrindai durpynų nuomai ir eksploatacijai. Aklojo ežero durpynas atsidūrė stambaus durpynų pramonininko Antano Pabedinsko rankose, o Samaninės priklausė Adolfui Kamarauskui iš Ukmergės. Tabalų ir Gaižiūnų durpynai intensyviau pradėti eksploatuoti vokiečių okupacijos laiku 1941–1944 m.

APIE DURPIŲ KASIMO BŪDUS IR GABENIMĄ Sausesnėse pelkėse, kurių nedideli plotai retai pasitaikydavo, durpes kasdavo specialiai pagamintais kastuvais. Čia pat džiovindavo saulėje, vartydavo, kraudavo į kūgius – „štabelius“. Plačiai buvo naudojama ir mintinių durpių gamyba. Tai bene plačiausiai visuose durpynuose paplitęs būdas, kada durpės kasamos iš duobių, ant kranto suliejamos vandeniu, išmaišytos supilamos į formas ir paliekamos džiūti. Jos tiko kurui, jei turėjo ne daugiau nei 30 proc. drėgmės. Toks gamybos būdas buvo pažangesnis nei kastinių – durpės geriau degdavo, jų gabalai buvo vienodi, tinkamai išnaudojami resursai.

Suprantama, toks darbo našumas netenkino pramonės poreikių. Jau nuo 1921 m. imtasi konkrečių veiksmų mechanizuoti durpių gamybą. Tam paskatą davė pasaulinis karas, sutrikdęs pigios akmens anglies importą iš Anglijos. Pirmieji mechanizuoti durpių gamybos įrenginiai buvo arklinės durpių gamybos mašinos. Tai medinis arba metalinis kubilas ant rogių pavažų su kintamo žingsnio vertikaliu mentiniu sraigtu viduje. Iškastos šlapios durpės būdavo metamos per kubilo viršų, mentimis jas smulkindavo ir suspaustas išstumdavo pro stačiakampę angą apačioje, prie dugno. Prie sraigto viršaus pritvirtintas „dišlius“, kurio

105

TAUROSTA gale pakinkyti arkliai jį suko ratu. Tokius įrenginius gamindavo tiek vietos kalviai, tiek fabrikai. Vakarų Europoje jau buvo naudojamos durpių kasimo elevatorinės mašinos, kurias varė lokomobiliai. Lietuvoje jos pirmiausiai pasirodė tuometiniame valstybiniame Ežerėlio durpyne, kuris durpėmis aprūpindavo Kauno miestą. Liaudiškai jas vadino „bageriais“ (iš vokiško žodžio „der Bagger“ – ekskavatorius, žemkasė). Darbininkų brigada kasamas durpes mesdavo ant nuožulnaus elevatorinio transporterio, kuris tiekdavo skystas durpes į spaudimo mašiną, kurios mechanizmas panašus į naudojamą buityje mėsmalę. Pastarąją ir transporterius suko mechaninė pavara su garo katilu. Išspaustos ir suformuotos durpės buvo kapojamos pagal dydį ir ant padėklų vielinio transporterio gabenamos į džiovinimo lauką. Padėklą su durpių briketu, sveriančiu iki 50 kg, reikėjo nuimti nuo transporterio, nunešti ir dėti ant žemės, o padėklą grąžinti. Tokią kasimo mašiną aptarnaudavo apie 30 darbininkų.

Durpių gamybos elevatorinės mašinos buvo importuojamos iš Vokietijos. Jas atsimena daugelis prieškario ir pokario durpyno darbininkų.

Intensyviai durpynai pradėti eksploatuoti nutiesus siaurojo geležinkelio liniją iš Jonavos į Ukmergę 1916 m. Vokietijos okupacinė valdžia ėmėsi skubių darbų ne tik plačiojo geležinkelio linijoms atkurti, bet ir tiltams, naujiems geležinkeliams tiesti. Siaurasis geležinkelis leido greitai pervežti krovinius, keleivius.

Durpės greitai tapo pagrindiniu kuru daugelyje Lietuvos miestų. Jomis aprūpindavo ne tik Jonavą, bet ir Ukmergę. Durpės gabentos ir į kitus miestus, kur jas pirko gyventojai bei įmonės.

Siaurojo geležinkelio atšaka Jonavoje buvo privesta iki perkrovimo rampos, kur durpės, miško mediena ir kitos medžiagos bei prekės buvo perkraunamos į plačiųjų geležinkelių vagonus. Ukmergės geležinkelio stotyje durpės sandėliuotos lauke, prie atskiros krovinių rampos. Krovos darbai nebuvo mechanizuoti. Apie 1956 m. perkrovimo darbus atlikdavo ekskavatoriais.

Dar prieš II pasaulinį karą nuo magistralinio siaurojo geležinkelio į durpynus buvo nuvestos atšakos.

Taip atsirado bėgiai į Tabalų Aklojo ežero, Paąžuolynės, Samaninės durpynų gilumą. Nuo geležinkelio atsiradimo tai buvo durpynų vidaus geležinkelis, turintis savo garvežius. Pagrindine stotimi tapo Pagele-

106

2018 NR. 2 (8)

žių geležinkelio stotis, kur buvo formuojami sąstatai, vyksiantys Jonavos ir Ukmergės kryptimis.

Vietos kaimų gyventojams darbas durpynuose ir prie geležinkelio tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Aplinkiniuose kaimuose nebuvo šeimos, kurios suaugusieji ir vaikai nebūtų dirbę durpyne. Darbas sezoninis, bet jo pakako ir vyrams, ir moterims, ir vaikams. Dirbti buvo labai sunku – per ištisas dienas pelkėje nuo ankstyvo ryto iki vėlumos.

PAGELEŽIŲ APYLINKĖS DURPYNŲ DIREKCIJA XX a. pradžioje didžiulės pelkės pakraščiuose didesnės gyvenamosios vietovės buvo Jeruzalimo viensėdis (2/16)1, Egipto vienkiemis (1/7), Kaušankos viensėdis (5/42), Klymiškių vienkiemis (1/6), Mariampolio palivarkas (3/25), Palazdynės palivarkas (1/5), Tabalos vienkiemis (1/8), Zelenkos viensėdis (2/17), Tokaviškio vienkiemis (1/4), Paąžuolynės (Padembuvkos) viensėdis (2/12). Ten, kur šiandien yra Aklojo ežero gyvenvietė, senuose žemėlapiuose pažymėtas Užuraisčio vienkiemis. Arčiausiai Samanynės vienkiemio buvo Kryžaukos kaimas (9/48). Sulenkintas kaimo pavadinimas lietuviškai skambėtų kaip „kaimas kryžkelėje“.

1923 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Samaninės viensėdis neminimas kaip gyvenamoji vietovė, kaip ir Rotautų, Kaušankos, Tabalų, Aklojo ežero, Ąžuolynės kaimai. Tai buvo viensėdis prie kelio, turėjęs kelis trobesius, pastatytus Skliausteliuose nurodytas kiemų ir gyventojų skaičius pagal 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenis.

1

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

SSRS karinio žemėlapio kontekstas, 1951 m. Raudonai pažymėti pagrindinių objektų pavadinimai.

107

TAUROSTA pirmiesiems Samaninės durpyno darbininkams po 1925 m. Čia kūrėsi Samaninės durpynas, prieškaryje buvęs privatus ir priklausęs A. Kamarauskui. Pats savininkas vadovavo įmonei, kuri vadinosi Pageležių durpių gamykla. Jos kontora buvo Ukmergėje, Vytauto g. 26. Įmonė turėjo 78 nuolatinius darbininkus: 4 mašinistus, 4 kūrikus, 32 durpių kasėjus, 24 durpių klojėjus, 4 durpių krovėjus, 4 moteris, dirbančias prie mašinos, 4 moteris – prie džiovinimo. Atlyginimas už 8 valandas buvo nuo 2,5 Lt iki 6 Lt. Daugiausiai uždirbo „bagerių“ mašinistai. Įmonė dirbo sezoniniu režimu tris keturis mėnesius. Kiti darbininkai – padieniai, daugiausiai moterys ir paaugliai – durpes vartydavo, kraudavo. Tais laikais buvo gausu talkininkų, kurie vykdavo į durpyną krauti durpių į geležinkelio vagonus savo miesto įstaigai, mokyklai. Per sezoną buvo pagaminama 6–8 tūkst. tonų durpių.

Pamažu vienkiemis plėtėsi – buvo statomi namai sezoniniams darbininkams, sandėliai, atsirado kalvė ir garvežio depas, remonto dirbtuvės, tvartai, kuriuose darbininkai laikė gyvulius.

KITA VALDŽIA, NAUJA TVARKA 1940 m. liepos 15 d. gyvenimas Lietuvoje apsivertė aukštyn kojomis. Faktinė sovietų Rusijos okupacija prasidėjo privataus kapitalo nacionalizavimu.

1941 m. rugpjūčio 1 d., remdamasis Lietuvos liaudies seimo priimtu įstatymu dėl bankų ir stambių įmonių nacionalizacijos, Lietuvos Socialistinės Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas Kazys Vilutis, dalyvaujant įmonės darbininkų komiteto atstovams Stepui Šarkinui, Stasiui Galaunei ir Leonui Paplonskiui, surašė nacionalizuojamos A. Kamarausko įmonės už 265 985 Lt aktą. Šį aktą pasirašė ir buvęs savininkas A. Kamarauskas. /Adolfas Kamarauskas, Prano g. 1898 02 15 Rygoje. 1941 m. gyveno Ukmergėje, Vytauto g. 26. Augo dvi dukros: Danutė (1932 m.) ir Judita (1936 m.)/ Pagal nekilnojamojo turto surašymą Samaninės vienkiemyje buvo įmonei priklausantys statiniai: gyvenamas namas tarnautojams (16x6,3 m, rąstinis), barakas darbininkams (15x5,2 m, rąstinis), gyvenamas namas (7,4x6 m, iš lentų), gyvenamas namas (6,8x4,3 m, rąstinis), kalvė ir įrankių sandėlis, tvar-

108

2018 NR. 2 (8)

tas (5,4x2,3 m, rąstinis, su pristatyta daržine), daržinė (9,4x4,7 m, iš lentų), garvežio depas (4,5x7,2 m iš lentų, su rąstinėmis dirbtuvėmis), sargo gyvenamas namas (rąstinis), pirtis (2x5,5 m, rąstinė).

Nacionalizuoto durpyno plotas – 91,44 ha, kurio tinkamumas eksploatuoti sudarė 98 proc. Į nacionalizuojamų pagrindinių įrenginių sąrašą buvo įrašytas durpių kasimo agregatas Nr. 1 (1923 m. gamybos), Nr. 2 (1927 m. gamybos), 600 mm pločio vėžės, dviejų ašių garvežys K-208.

Analogiškai buvo nacionalizuota ir Aklojo ežero durpių įmonė, priklausiusi A. Pabedinskui, iš viso už 47 404,15 Lt. Remiantis tuo pačiu priimtu įstatymu dėl turto nacionalizacijos, dalyvaujant Finansų ministerijos atstovui Antanui Dapkui, įmonės darbininkų komiteto atstovams Edmundui Paplonskiui, Juozui Davalgai, Stasiui Kartanui, 1940 m. rugpjūčio 3 d. buvo sudarytas turto nacionalizavimo aktas. Į valstybės nuosavybę perimti trobesiai: gyvenamas namaskontora (4,95x7,25 m), kalvė (4,97x4,0 m), tarnautojų bendrabutis (6,7x12,0 m), durpių kasimo agregatas, medžiagos ir produkcija. Pagal inventorizacijos aktą 1940 m. gruodžio 31 d. įmonės direktoriumi dirbo E. Paplonskis, buhalteriu – Edvardas Mikulskis, sąskaitininku – Liudas Ignatavičius.

Visi buvę valstybiniai ir privatūs durpynai tapo pavaldūs Valstybiniam durpių trestui, įkurtam 1940 m. spalio 3 d. Samaninės, Aklojo ežero, Tabalos, Gaižiūnų durpynai sujungti į vieną Pageležių apylinkės durpynų direkciją.

Atėjus naujai valdžiai, darbas durpynuose nenutrūko, buvo pats sezono įkarštis ir įrenginių niekas nekeitė. Gal tik kalbų apie tai daugiau buvo. Atsirado agitatorių už naują santvarką, kurią reikės pamėgti ir nekalbėti, kas patinka. Apylinkių ūkininkai kalbėjo, kad ir jų žemes apkarpys. Prasidėjo aktyvių tautininkų, šaulių, pažangių mokytojų suėmimai. Patekėjus Stalino saulei, pilni tremtinių vagonai pajudėjo Sibiro link. Užsimota plačiai – išvežti Lietuvos protą, tautinę dvasią, paliekant paklusniuosius. Viena paguoda, kad neužklupo karas, siautėjęs kaimyninėje Lenkijoje. Tačiau kartu su pabėgėliais netruko pasirodyti pirmieji jo požymiai. Lenkai, žydai, lietuviai iš Lenkijos traukėsi nuo neišvengiamai artėjančio vokiečių fronto.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Internuotų darbininkų gyvenamasis barakas Tabalos durpyne. Autoriaus nuotrauka.

NAUJA OKUPACIJA Nepraėjo nė vieneri metai, kai Lietuva buvo okupuota ir „geranoriškai priimta į bendrą tautų šeimą“ – prasidėjo nauja okupacija. Iš Jonavos Ukmergės link traukė galybė pėsčių ir važiuotų pabėgėlių iš visos šalies. Tiek žmonių šis kelias dar nematė. Senesnieji, prisiminę Pirmąjį pasaulinį karą, lygino naująjį su ankstesniuoju. Aname ir lietuviai, ir žydai traukėsi į Rusiją, o dabar tik sovietinės valdžios žmonės ir žydai. Matyt, toks likimas, nuo kurio nepabėgsi, kai vienus okupantus keičia kiti. Europos kelių kryžkelėje gyvename ir didesnieji besigrumdami pro mus vis praeina, savo tvarką įveda. Žmonės spėliojo, kad šis karas bus žiauresnis – daugiau ginklų, daugiau mašinų. Daug karo pabėgėlių liko gulėti kelio dulkėse ties Samaninės, Aklojo ežero durpynais po vokiečių lėktuvų pirmųjų antskrydžių.

Ir taip kartojosi kasdien, kol pasirodė pirmieji vokiečių kareiviai. Niekas nėjo dirbti, nors graži 1941-ųjų vasara jau buvo įpusėjusi...

Netrukus naujoji Lietuvos generalinės srities (Lietuvos pavadinimas karo metu, duotas vokiečių) val-

džia pareikalavo tęsti įprastinius darbus. Krašto ūkio generalinio tarėjo įsakymu Nr. 286, išleistu 1941 m. gruodžio 11 d., nuo 1942 m. sausio 1 d. buvo privalu grąžinti senąją lietuvišką buhalterinę įmonių atskaitomybę (R-1308/1/10). Atšauktos visos buvusios lietuviškos ir sovietinės valstybinės šventės. Pabrėžtinai Valstybinis durpių pramonės trestas aplinkraščiu išplatino pirmojo generalinio tarėjo P. Kubiliūno kreipimąsi, kad Vasario 16-oji viešai nešvenčiama.

1942 m. kovo 21 d. reicho fiurerio nurodymas dėl karo poreikiams svarbių reikalavimų, kur nurodytos griežtos sankcijos už sabotažą, neteisingą žinių pateikimą arba kenkimą karo poreikiams užtikrinti, tapo direktyviniu dokumentu vietos įmonėms, gyventojams. Naujasis durpių tresto Kaune vedėjas Liudvikas Rindelaub išplatino potvarkį Nr. 10 kartu su reicho fiurerio 1942 m. kovo 21 d. nurodymu visoms apylinkių durpynų direkcijoms dėl okupuotų sričių darbo jėgos panaudojimo šia svarbos tvarka: 1.

2.

3.

4.

Vokiečių ginklavimosi uždaviniams; Reikalingiems kariuomenės uždaviniams; Maitinimo ir žemės ūkio reikalams; Verslo uždaviniams, kuriais suinteresuoti vokiečių verslininkai;

109

TAUROSTA 5. Verslo uždaviniams, atitinkamos srities gyventojų reikmėms.

Senasis įmonės pavadinimas išliko. Durpių pramonės centras vienijo visos Lietuvos durpynų direkcijas: Ežerėlio (I ir II įmonių durpynai), Kazlų Rūdos (Gorijos, Kajackaraisčio, Raudonplynės, Sūsio durpynai), Kaišiadorių (Gineikų, Epušotos, Gyvatyno, Vilkų Raisto, Šlapiaraisčio, Naujasodžio, Vaidžionių durpynai), Panevėžio (Gailių, Sacharos, Užubalių durpynai), Vilniaus (Baltosios Vokės, Buzaraisčio, Margių, Riešės durpynai), Telšių (Duseikių, Draudikių, Skurvidiškės durpynai), Pageležių (Aklojo ežero,

Samaninės, Tabalos, Gaižiūnų durpynai). Generalinio komisaro Lietuvai A. fon Rentelno įsakymu tresto pavadinimas pakeistas į Lietuvos generalinės srities valstybinį durpių pramonės centrą (Torfindustrie zentrale) tik 1943 m. Pageležių apylinkės durpynų direkcijos centras buvo Ukmergėje, jam vadovavo Adolfas Kamarauskas, buvęs prieškario Samaninės durpyno savininkas. Direkcijai priklausė vyriausias buhalteris Albertas Petrokas, vyriausias sąskaitininkas Mečys Danilevičius, kartotekos tvarkytojas Jurgis Gelažius, maisto tiekėjas Vytautas Pilipavičius, kontoros valytoja Mikalina Strazdienė.

Samaninės gyventojai pagal 1942 metų gyventojų surašymą: Eil. Pavardė, vardas Nr

Gimimo metai

Tikyba, tautybė

Gimimo vieta (valsčius)

Išsilavinimas, pareigos

Pastabos

1911 11 15

R. kat., lietuvis

Kėdainių

pradinis, šaltkalvis mašinistas

šeimos galva

2.

Cechanauskienė 1917 08 13 Felicija

R. kat., lietuvė

Kėdainių

pradinis, šeimininkė

žmona

3.

Cechanauskaitė 1936 01 11 Stasė

R. kat., lietuvė

Panoterių

(–)

duktė

Cechanauskas Juozas

1.

4.

Cechanauskas Jonas

1941 01 01

R. kat., lietuvis

Panoterių

(–)

sūnus

5.

Pulkauninkas Stasys

1921 12 23

R. kat., lietuvis

Pabaisko

pradinis, darbų prižiūrėtojas

nevedęs

6.

Visipavičius Jonas

1914 01 01

R. kat., lietuvis

Ryga, Latvija

pradinis, durpyno darbininkas

nevedęs

7.

Širvinskas Jonas

1899 07 12

R. kat., lietuvis

Balninkų

beraštis, sargas

nevedęs

8.

Klimantavičius Mikas

1919 09 25

R. kat., lietuvis

Žeimių

pradinis, šaltkalvis

nevedęs

9.

Matrosovas Charitonas

1901 10 28

Stačiat., rusas

Balninkų

pradinis, dailydė

vedęs

10.

Bakučionis Juozas

1922 03 08

R. kat., lietuvis

Pabaisko

savamokslis, mašinistas

nevedęs

11.

Dobožinskas Juozas

1917 05 16

R. kat., lietuvis

Siesikų

pradinis, šaltkalvis mašinistas

nevedęs

12.

Varanavičius Feliksas

1916 01 12

R. kat., lietuvis

Siesikų

savamokslis, mašinistas

nevedęs

110

2018 NR. 2 (8)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

13.

Liutkovičius Marijonas

1919 01 22

R. kat., lietuvis

Panoterių

savamokslis, šaltkalvis

nevedęs

14.

Surgautas Balys

1921 12 14

R. kat., lietuvis

Deltuvos

amatų mok., šaltkalvis mechanikas

nevedęs

15.

Kaminskas Vincas, Kazio

1900 01 01

R. kat., lietuvis

Jonavos

savamokslis, vežikas

šeimos galva

16.

Kaminskienė Stefanija

1902 03 09

R. kat., lietuvė

Žeimių

beraštė, šeimininkė

žmona

17.

Kaminskas Juozas

1923 01 05

R. kat., lietuvis

Jonavos

pradinis, šaltkalvis

sūnus

18.

Kaminskas Kazys

1924 09 20

R. kat., lietuvis

Jonavos

savamokslis, kurikas

sūnus

19.

Kaminskas Vytautas

1932 03 15

R. kat., lietuvis

Jonavos

mokinys

sūnus

20.

Kaminskaitė Aldona

1934 12 19

R. kat., lietuvė

Jonavos

mokinys

duktė

21.

Kaminskaitė Stasė

1937 11 20

R. kat., lietuvė

Jonavos

(–)

duktė

22.

Matiukas Jonas

1901 01 11

R. kat., lietuvis

Skiemonių

savamokslis, šaltkalvis

vedęs

23.

Stankevičiūtė Valė

1916 02 04

R. kat., lietuvė

Panoterių

savamokslė, šeimininkė

sugyventinė

24.

Matiukas Česlovas

1940 12 24

R. kat., lietuvis

Veprių

(–)

sūnus

25.

Paplonskas Leonardas

1915 12 17

R. kat., lietuvis

Gelvonų

savamokslis, sandėlio vedėjas

26.

Paplonskienė Kazė

1915 06 07

R. kat., lietuvė

Veprių

savamokslė, šeimininkė

žmona

27.

Paplonskas Edmundas

1891 11 16

R. kat., lietuvis

Smalvų

vidurinis, vedėjas

vedęs

28.

Želvaitė Emilija

1912 10 31

R. kat., lietuvė

Darbėnų m.

savamokslė, šeimininkė

sugyventinė

29.

Danilevičius Mečys

1913 09 13

R. kat., lietuvis

Kauno m.

vidurinis, sąskaitininkas

nevedęs

30.

Cibulskis Kazys

1888 05 02

R. kat., lietuvis

Josvainių

savamokslis, durpyno darbininkas

šeimos galva

31.

Cibulskienė Kazė

1899 04 09

R. kat., lietuvė

Vandžiogalos

beraštė, šeimininkė

žmona

32.

Cibulskaitė Stasė

1922 02 02

R. kat., lietuvė

Kėdainių

beraštė, durpyno darbininkė

duktė, netekėjusi

111

TAUROSTA 33.

Cibulskis Jonas

1926 07 09

R. kat., lietuvis

Kauno m.

pradinis, darbininkas

sūnus

34.

Cibulskis Juozas

1930 11 10

R. kat., lietuvis

Vandžiogalos

pradinis, darbininkas

sūnus

35.

Cibulskaitė Regina

1932 05 07

R. kat., lietuvė

Babtų

(–)

duktė

36.

Cibulskaitė Marijona

1934 02 01

R. kat., lietuvė

Babtų

(–)

duktė

37.

Cibulskis Antanas

1937 03 15

R. kat., lietuvis

Babtų

(–)

sūnus

38.

Cibulskis Aleksandras

1939 04 01

R. kat., lietuvis

Vandžiogalos

(–)

sūnus

39.

Cibulskaitė Valerija

1941 03 25

R. kat., lietuvė

Panoterių

(–)

duktė

40.

Budrys Petras

1899 11 17

R. kat., lietuvis

Plungės

pradinis, vachmistras, policijos punktas

vedęs

41.

Černius Petras

1916 05 16

R. kat., lietuvis

Troškūnų m.

gimnazijos 3 klasės, policininkas

nevedęs

42.

Kankovas Fiodoras

1919 02 01

Stačiat., rusas

Veprių

pradinis, vagonų krovėjas

nevedęs

43.

Lukijanovas Nikita

1923 04 20

Stačiat., rusas

Jonavos

pradinis, vagonų krovėjas

nevedęs

44.

Petrovas Jonas

1921 09 17

Stačiat., rusas

Žeimių

savamokslis, durpyno darbininkas

nevedęs

45.

Vlasovas Michėjus

1914 09 21

Stačiat., rusas

Žeimių

savamokslis, durpyno darbininkas

nevedęs

46.

Vlasovas Ivolijus

1918 12 12

Stačiat., rusas

Žeimių

savamokslis, vagonų krovėjas

vedęs

47.

Petrovas Jeromėjus

1923 05 30

Stačiat., rusas

Žeimių

savamokslis, durpių klojikas

nevedęs

48.

Konkovas Petras

1922 05 17

Stačiat., rusas

Veprių

savamokslis, durpių kasėjas

nevedęs

49.

Deveikytė Julė

1919 02 09

R. kat., lietuvė

Kovarsko

pradinis, lentų nuėmėja

netekėjusi

50.

Jakeliūnaitė Anelė

1921 05 12

R. kat., lietuvė

Kovarsko

pradinis, durpių vartytoja

netekėjusi

Stačiat., rusė

Jonavos

pradinis, durpių vartytoja

netekėjusi

51.

Chlebopašovaitė 1924 09 17 Irena

112

2018 NR. 2 (8)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

SOVIETŲ KARIUOMENĖS KARO BELAISVIŲ STOVYKLA „Iš nevokiškų darbo jėgų, dirbančių okupuotose srityse, reikia pareikalauti to paties darbo našumo, kaip to reikalaujama iš vokiškų darbo jėgų.“ Privalomas darbo valandų skaičius per savaitę ne mažiau nei 54 valandos, t. y. šešios dienos po devynias darbo valandas. Tokius reikalavimus kėlė naujoji valdžia. Kad darbas būtų spartesnis, jau 1941 m. vasarą iš Kauno 336-osios karo belaisvių stovyklos (Stalag 336) per Jonavą siauruoju geležinkeliu buvo atvežti pirmieji sovietinės kariuomenės karo belaisviai. Ši karo belaisvių stovykla, atkelta iš Vokietijos ir dislokuota Kauno 7-ajame forte, pradėjo veikti 1941 m. rugpjūčio 1 d.

Tai buvo viena didžiausių sovietinių karo belaisvių naikinimo vietų Lietuvoje. Nuo bado, šalčio, išsekimo ir ligų suimtieji masiškai mirdavo. Kauno 7-ajame forte iš viso žuvo 35 tūkst. karo belaisvių. Kad ši pagrindinė stovykla, o ne jos filialai Šiauliuose, Alytuje, Vilniuje, Kalvarijoje aprūpindavo darbo jėga Samaninės durpyną, liudija belaisvių paskyrimo dirbti durpyne dokumentai. Karo belaisviai, prižiūrimi vokiečių, kirto aplinkiniuose miškuose medžius, o vietiniai vežė į Samaninę, pjovė lentas. Aptvertoje teritorijoje sovietų kariuomenės karo belaisviai statėsi barakus, o už spygliuotos tvoros – namus vokiečių kareiviams, maisto sandėlį, sargybines. Kiti dirbo durpynuose – štabeliuodavo, kraudavo durpes, raudavo kelmus. Iki žiemos lagerio teritorija, barakai, pagalbinės patalpos buvo baigtos statyti. Maksimaliai išnaudota karo belaisvių darbo jėga leido padidinti produkcijos realizaciją. Archyvinėje medžiagoje nėra duomenų, kiek belaisvių (daugiausiai sovietų kariuomenės) dirbo Samaninės durpyne. Iš tabelių ir raštų, reikalaujančių darbo jėgos, galima spręsti, kad vienu metu stovykloje būdavo iki 500 belaisvių. Archyviniai dokumentai leidžia suprasti, kad belaisvių stovykla veikė 296-osios karo belaisvių stovyklos režimu, o dalis kalinių dirbo durpynuose pagal rašytines vedėjų paraiškas darbo jėgai iš karo belaisvių stovyklos. Durpynas skirdavo darbų prižiūrėtojus, o tvarka rūpinosi belaisvių stovyklos apsaugos tarnyba. Beje, belaisvių stovyklos apsaugą užtikrino vokiečiai. Samaninės durpyne durpių džiovinimo, štabeliavimo darbus nuolatos atlikdavo karo belaisviai.

SAMANINĖS KARO BELAISVIŲ LAGERIS Koks buvo Samaninės durpyno lageris, kurį pastatė patys sovietų kariuomenės karo belaisviai?

Apie tai byloja NKVD 296 karo belaisvių lagerio 1-ojo skyriaus sanitarinis pasas, surašytas 1946 m.

Samaninės (byloje rusiškai – Samanini) 1-asis lagerio skyrius yra 22 km nuo Ukmergės, 13 km nuo Jonavos, 40 km nuo Kauno. Vietovė pelkėta, apaugusi miškais. Gyvenamos vietovės išsidėsčiusios pakankamu atstumu nuo lagerio teritorijos. Bendroji gyvenamojo ploto kvadratūra – 813 kv. m, statinius sudarė trys barakai, kuriuose įrengti kieti triaukščiai gultai ir po vieną stalą kiekviename barake. Prausyklose įrengti vandens čiaupai – vienas trisdešimčiai belaisvių, veikė lauko tualetai – viena tupima vieta 25 belaisviams. Įrengta 20 vietų pirtis, viena dezinfekavimo kamera, skalbykla be džiovinimo patalpų. Maisto bloke (barakas Nr. 1) – keturios virtuvės, valgyklų nėra, ledainės taip pat. Vanduo buvo tiekiamas iš artezinio gręžinio.

Veikė 12 lovų izoliatorius, viena ambulatorija. Lagerio teritorija buvo aptverta dviejų eilių spygliuota, daugiau nei trijų metrų aukščio tvora. Įrengti dvigubi vartai, sargybos punktas su praėjimu pėstiesiems, keturi sargybos bokštai ir du blokpostai. Teritorija elektra neapšviesta.

KAPINĖS Pasak vietos gyventojų, prie Samaninės gyvenvietės, už geležinkelio atšakos, kuri vedė į durpyno gilumą, Jonavos link, buvo nedidelės kapinės. Prisimenami pravoslaviški mediniai kryžiai be antkapių. Tai liudija, kad ten buvo laidojami mirę karo belaisviai ir internuotieji darbininkai. Iš buhalterinės apskaitos dokumentų, panaudotų medžiagų nurašymo aktų matyti, kad buvo nurašomos lentos karstų gamybai.

Klausimas vienas – kodėl po laimėto karo sovietų valdžia nesiėmė žygių perkelti karių kapus į Ukmergę ar Jonavą? Apie tai duomenų nėra. Matyt, tebegaliojo 1941 m. rugpjūčio 16 d. J. Stalino iniciatyva išleistas įsakymas Nr. 270, pagal kurį visi sovietų karo belaisviai laikyti tėvynės išdavikais. Į nelaisvę patekusių ka-

113

TAUROSTA

Samaninės belaisvių stovyklos planas, 1945 m. LYA.

rininkų šeimos buvo represuotos, o kareivių – neteko valstybės paramos. Niekas nesužinos jų pavardžių, skaičiaus, tautybės, nes buvusių kapinių vietoje dabar yra ariamas laukas.

Bet tauta turi gerbti tautą. Pagarbos ženklas – atmintis ir praeities pamokos. Atmintis prasideda malda prie atminimo kryžiaus.

DARBAS IR INTERNUOTŲ ŠEIMŲ ATSIRADIMAS 1942 m. padaugėjo gyventojų Panoterių ir Veprių valsčiuose. Į Lietuvos generalinę sritį plūdo priverstinai evakuoti (internuoti) rusai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kitų tautų atstovai. Sprendžiant iš archyvinių bylų, 1944 m. balandžio–birželio mėnesiais Veprių valsčius priėmė paskutinius 226 internuotuosius iš vokiečių okupuotų kraštų. Daugiausia tai buvo moterys ir jų vaikai, invalidai, garbaus amžiaus vyrai. Jie šeimomis buvo „išdalinti“ vietos ūkininkams.

Nedidelė jų grupė dirbo Aklojo ežero ir Samaninės

114

2018 NR. 2 (8)

durpynuose. Panoterių valsčiuje internuotųjų buvo dar daugiau. 1944 m. liepą jų atvyko 382, daugiausiai iš Leningrado apskrities, jie apgyvendinti pas vietos ūkininkus. Kaip ir Veprių valsčiuje, tai buvo moterys ir jų vaikai, tėvai. Daugelis moterų dirbo Tabalos, Aklojo ežero, Samaninės durpynuose. Suprantama, Gaižiūnų darbo jėga taip pat pasipildė atvykėliais.

Priverstinai evakuotų asmenų apgyvendinimas nebuvo trumpalaikis procesas, todėl 1942–1944 m.

Kaune veikė Lietuvos generalinės srities rusų tautybės gyventojų reikalų biuras. Panoterių ir Veprių valsčiai turėjo biurui pavaldžius įgaliotinius. Jakovas Ivanovas rūpinosi Panoterių, o Prokofijus Panfilovas – Veprių reikalais. Sprendžiant iš archyvinių buhalterinių dokumentų, atlyginimas už atliktus darbus internuotų (dokumentuose jie vadinti karo atbėgėliais) ir laisvai samdomų darbininkų nesiskyrė. Karo belaisviams atlyginimas taip pat buvo apskaitomas, tik pervedamas stovyklai. Tabalos, Aklojo ežero, Gaižiūnų durpynuose buvo sparčiai statomi barakai augančiam internuotų darbininkų skaičiui iš Rytų šalių. Archyvinėse bylose daugelio jų pavardės rusiškos.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Prie durpių kasimo agregato buvo dirbama pamainomis – nuo 4 val. ryto iki 12 val.; nuo 15 val. iki 23 val. Jį įprastai aptarnaudavo 30–35 darbininkai: 2 kūrikai, lokomobilio ir agregato prižiūrėtojai, 10–12 kasėjų, 8–10 durpių klojėjai, 7–8 durpių formuotojos.

Brigadas sudarydavo vietiniai samdomi darbininkai.

Prie vieno kasimo agregato dirbdavo dvi brigados.

1944 m. pradžioje Pageležių apylinkės durpių direkcija turėjo jau devynis įvairaus našumo dirbančius „bagerius“. Po du agregatus turėjo Aklojo ežero, Tabalų, Gaižiūnų durpynai, o Samaninės – tris. Tai reiškė, kad gamyba, palyginti su prieškario laikotarpiu, padidėjo mažiausiai du kartus. Vidutiniškai per vieną pamainą uždirbdavo: kūrikai – 4 RM2, kasikai – 3,75 RM, klojikai – 3,75 RM, formuotojos prie agregato – 2,5 arba 3,7 RM. Už kitus darbus – durpių vartymą, dėjimą į rietuves, krovimą, kuriuos atlikdavo moterys, vaikai ir karo belaisviai, mokėjo žymiai mažesnį atlyginimą.

Sprendžiant iš profsąjungos narių, išpirkusių nario mokesčio ženklelius, sąrašo, Pageležių apylinkės durpyne nuolat plušo 230 samdomų darbininkų, iš jų 43 Gaižiūnų durpyne (1943 m. rugsėjo mėn.).

MAITINIMAS Durpynų darbininkus, tarnautojus, administraciją aprūpindavo maisto produktais iš direkcijos maisto sandėlių pagal nustatytą normatyvą dviejų savaičių laikotarpiui. Maisto prekių kainą išskaičiuodavo iš gaunamo atlyginimo, kurį mokėdavo dukart per mėnesį. Maisto prekių normas padidindavo, jei buvo dirbami sunkūs darbai, viršvalandžiai. Internuotų darbininkų šeimų vaikams buvo skiriamas papildomas davinys. Maisto ir kitas prekes registruodavo, pasirašant gavėjui.

Vadinamąjį ekstra maisto davinį švenčių proga nuolatos gaudavo tarnautojai ir durpynų vedėjai. Jį sudarė kepimo milteliai, prieskoniai, kava ir kt. Degtinė ir cigaretės buvo normuotai skiriamos visiems darbuotojams.

Kaip maitinti karo belaisviai, kuriems nebuvo taikomas karo meto maisto davinio normatyvas? Davinio racionas paprastas: kruopos, lęšiai, bulvės arba RM – Vokietijos piniginis vienetas – reichsmarkė.

2

duona, kopūstai. Kartais gaudavo papildomą davinį kaip paskatinimą daugiau ir geriau dirbti.

Bene geriausia iliustracija yra jonaviečio Vinco Garnio, kuris tarnavo generolo Plechavičiaus vietos rinktinėje eiliniu, laiškas artimiesiems į Marvilės (Varpėnų) kaimą. (Jis į Samaninės karo belaisvių stovyklą pateko, kai buvo išformuota rinktinė, nespėjus pasislėpti nuo vokiečių persekiojimo.) Laiške rašė: Mus areštavo 50 karių iš Jonavos trečią Velykų dieną.

Nežinau už ką ir kam aš dirbu Samaninų durpyne, tuojau netoli Ilgabradų. Aš kol kas sveikas ir gyvas, tik esu areštuotas ir dirbu darbo stovykloje Pageležių durpyne. Darbas nėra toks sunkus ir nėra toks lengvas, bet maistas labai silpnas: gaunam į dieną du litrus „zupės“ ir karišką kepaliuką duonos ant penkių sykį į dieną.

Tai galit įsivaizduoti, kaip atrodau...“ Samaninės lagerio apsaugai maistą gamino durpyno direkcijos paskirtos apylinkės moterys.

Darbo įrankiai, drabužiai, apavas buvo griežtai apskaitomas ir dingimo ar sulaužymo atvejais nuostolis išskaičiuotas iš darbo užmokesčio. Darbo drabužius sudėvėjus anksčiau nustatyto laiko, naujus tekdavo nusipirkti.

PRIEŠKARIO OKUPANTŲ SUGRĮŽIMAS Vokietijai pralaimint karą Sovietų Sąjungai, grižo prieškariniai okupantai. Grįžo ir ankstesnė tvarka. Tik pavadinimas atsirado kitas – 1944 m. rugsėjį įsteigta Pageležių durpių kontora, kuriai priklausė Aklojo ežero, Samaninės ir Tabalos durpynai. Pasikeitė situacija ir Samaninės durpyne: vokiečių karo belaisviai kasė durpes, o sovietai juos saugojo tuose pačiuose barakuose ir durpynuose. Karo belaisviai Lietuvoje atsirado po to, kai Raudonoji armija apsupo ir 1944 m. liepos 13 d. užėmė Vilnių, kai kapituliavo Kuršo grupuotė. Lietuvoje buvo įkurti Klaipėdos, Šilutės, Vilniaus, Šiaulių, Kauno karo lageriai, kuriuose buvo per 28 tūkst. karo belaisvių. 296-asis Kauno lageris įsteigtas 1945 m. sausio 1 d. Iš pradžių jame buvo 576, 1946 m. sausio 1 d. – 5 106, 1947 sausio 1 d. – 5 185 belaisviai. Lageris visame Kaune ir apylinkėse turėjo 11 skyrių. Durpių gamyba užsiėmė 4-asis Ežerėlio durpynas ir 1-asis Samaninės. Belaisvių skaičius buvo limituojamas atsižvelgiant į poreikius. 1945 m. lapkričio 13 d. duome-

115

TAUROSTA nimis, iš 296-ojo belaisvių lagerio Samanynės skyrius galėjo priimti 600 belaisvių, bet jų nebuvo skirta. Faktiškai buvo apgyvendinta 1190 belaisvių dar tais pačiais, 1945 metais. 1946 m. limitas buvo 1000 belaisvių, faktiškai buvo apgyvendintas 781 belaisvis. 1947 m. limitas buvo 1000 belaisvių, faktiškai apgyvendinti 468 belaisviai.

Galima daryti išvadą, kad pirmieji vokiečių karo belaisviai buvo atvežti į Samaninę 1945 m. lapkričio pabaigoje ir gruodžio mėnesį. (SSRS VRM įsakymas Nr. 001187.)

Visuose lagerio skyriuose veikė operatyviniai saugumo karininkai, kurie aiškinosi aukštų vokiečių karininkų, SSRS piliečių, tarnavusių vokiečių armijoje, praeitį. Būta daug užverbuotų belaisvių, kurie provokuodavo civilius, apsimesdami norintys pabėgti pas partizanus. 1946 m. lapkričio 1 d. ataskaitoje yra nuteistųjų sąrašas – 79 belaisviai, jiems skirtas 10–20 metų kalėjimas GULAG‘e arba sušaudymas.

Nepaisant griežtos tvarkos, iš lagerių pabėgo 722 belaisviai, sugauti 368. Dėl išsekimo, ligų Lietuvos lageriuose mirė 3045 belaisviai, 339 buvo areštuoti ir nubausti, ištremti, sušaudyti. Belaisvių lageryje Nr. 296 per 1945–1947 m. mirė 779 belaisviai. Daugiausia 1945-aisiais – 717 belaisvių iš 6710. Nenustatyta, kad Samaninės kapinaitėse būtų laidojami vokiečių belaisviai. Lagerių Nr. 296 ir Nr. 390 kapinės buvo Kaune: VI forte, Aukštuosiuose Šančiuose, Aleksote.

Sovietmečiu į VI forto kapines buvo perkeltas paminklas keturiems komunistams iš Vytauto prospekto (buvusių miesto kapinių), sušaudytiems 1926 m. Pasakojama, kad mirusiuosius iš Samaninės išveždavo į Kauną. Kapinių knygoje yra 1946–1947 m. 173 mirusių karo belaisvių pavardės, beveik visos vokiškos.

Lyginant belaisvių mirtingumą su kitais lageriais Rusijoje, matyti, kad gyvenimo sąlygos čia jiems buvo palankesnės, nors pranešimuose vadovybei konstatuota, kad 50 proc. belaisvių yra netinkami dirbti.

1945 m. balandžio 13 d. SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro įsakymu numatyta, kad karo belaisviai privalo gauti atlyginimą už darbą, atsižvelgiant į karinį laipsnį ir lageryje einamas pareigas. Eiliniai ir puskarininkiai gaudavo 7 rb., vidutinio rango karininkai – po 10 rb., aukštieji karininkai – 15–30 rb. Už darbo normų įvykdymą iki 50 proc. atlyginimas suda-

116

2018 NR. 2 (8)

rė 10 rb., 51–80 proc. – 15 rb., 81–100 proc. – 25 rb., viršijantys darbo normą gaudavo 50 rb. per mėnesį.

Už šiuos pinigus buvo galima nusipirkti cigarečių, kitų būtiniausių smulkmenų. Sovietinė propaganda skatino belaisvius našiai dirbti, žadėdama išleisti į namus anksčiau, tačiau tik 56 laimingieji už pasižymėjimą darbe apdovanoti laisve. Kita skatinimo priemonė – iki 10 dienų atostogos poilsio namuose. Vėliau jau buvo leista gauti pinigines perlaidas iš namų.

Belaisvių valgiaraštį Samanynės lageryje, kaip ir kituose, sudarė sriuba, košė, arbata. Vidutinis paros racionas turėjo sudaryti 3200 kcal. GULAG‘o kalinio norma – 1500 kcal. Ši norma buvo maksimali vidutiniškai dirbančiam belaisviui, dirbantiesiems našiau skirdavo ir didesnę.

Kasdien priklausė 600 g duonos, 10 g miltų, 30 g mėsos, 100 g žuvies, 15 g taukų, 600 g bulvių, 170 g raugintų kopūstų, 300 g agurkų, svogūnų, burokėlių, morkų, šviežių kopūstų, taip pat cukraus, aliejaus ir kitų priedų iki 50 g. Ligoniams ir tą dieną nedirbantiems norma buvo mažinama vienu trečdaliu. Blogiausi metai buvo 1945-ieji, kai visoje šalyje grėsė badas.

SSSR istorikai teigia, kad karo belaisviai sovietų lageriuose gyveno geresnėmis sąlygomis nei Vokietijoje. Samanynės gyventojai tai tik patvirtino – vokiečiai su rusų karo belaisviais elgėsi šiurkščiai, tarsi laikytų ne žmonėmis. Karo belaisvių 296-ojo lagerio Samanynės skyriaus administraciją sudarė kapitonas Ivanas Minenko Ivanovičius – viršininkas, vyresnysis leitenantas Jefimas Aksiutinas Aleksejevičius – viršininko pavaduotojas-tiekimo skyriaus viršininkas, jaunesnysis leitenantas Levas Lazbinas Vulfovičius – vertėjas, Kazys Kraujalis, Prano – sanitarinės dalies viršininkas. Karo belaisvių lagerio išlaikymu ir administravimu direkcijai nepavesta rūpintis. Karo belaisvių užsakydavo vietos durpyno vedėjas, teikdamas paraišką, kurioje nurodyta darbo vieta, pobūdis, apimtis, laikas.

Karo belaisvių apsaugą durpyno teritorijoje turėjo užtikrinti lagerio skyriaus sargyba. Pasak vietos gyventojų, karo belaisviai prie „bagerių“ nedirbo. Jie durpes vartė, krovė į rietuves ir vagonus, kirto mišką, rovė kelmus prižiūrimi sargybinių.

Karo belaisvių stovyklos Samanynės skyrius buvo likviduotas 1947 m. lapkričio 19 d. Ežerėlio durpyno 4-asis skyrius buvo likviduotas įsakymu Nr. 001107 1947 m. spalio 30 d.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

PABAIGA Kai ištuštėjo Samaninės karo belaisvių stovyklos barakai, į durpyną sezoniniams darbams suplūdo daug aplinkinių kaimų gyventojų, miestiečių. Suprantama, netekę žemės, varomi į besikuriančius kolūkius, žmonės matė didesnę naudą dirbti durpynuose. Tai buvo kelias pasitraukti iš kolūkio ir įgyti pasą.

Samaninės gyvenvietė pamažu nyko – daugelis kėlėsi į statomą Aklojo ežero gyvenvietę, kur buvo kontora. Galutinai Samaninės gyvenvietė sunyko apie 1961 m., kai buvo uždarytas siaurasis geležinkelis Jonava–Ukmergė.

Pagamintos durpės klojamos džiovinti.

Nuotrauka iš Jonavos durpių įmonės metraščio.

Aklojo ežero (Pageležių) durpyno Samanynės brigada, 1957 m.

Nuotrauka iš Jonavos durpių įmonės metraščio.

Aklojo ežero (Pageležių) durpyno darbininkės, apie 1960 m. Nuotrauka iš Jonavos durpių įmonės metraščio.

STRAIPSNYJE PANAUDOTI ŠALTINIAI Leidiniai: 1. V. Tininis. Vokietijos ir sąjungininkų karo belaisviai Lietuvoje 1944–1949 m., 2015.

2. G. Erslavaitė. Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944), 1 dalis. Mintis, 1965, p. 285.

3. Inž. J. Vidmantas. Durpės. Kaunas, 1936.

4. Inž. V. Taujenis. Mūsų pelkės – durpynai ir jų naudojimas. Kaunas, 1923.

5. Lietuviškoji enciklopedija, 7 tomas.

Varpas, 1939, p. 239–246.

Archyvų medžiaga: 1. Lietuvos centrinis valstybinis archyvas (LCVA): f. R-622, ap. 1, b. 4; f. R-622, ap. 1, b. 14; f. R-736, ap. 1, b. 1; f. R-736, ap. 1, b.

3; f. R-381, ap. 1, b. 4; R-381, ap. 1, b. 27; f.

R-1308, ap. 4, b. 1, 2, 3, 4, 5, 9, 20, 26.

2. Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA): f. V-69, ap. 1, b. 12; f. V-69, ap. 1, b. 122; f. V-75, ap.

1, b. 1; f. 141, ap. 2, b. 38; f. 1771, ap. 190, b. 3

117

TAUROSTA

PULKININKAS BRONIUS VASILIAUSKAS Vaclovas SLIVINSKAS, inžinierius

asmenybė, kūrusi Lietuvos kariuomenę ir valstybę, – Nepriklausomybės kovų organizatorius ir dalyvis.

B. Vasiliauskas gimė 1888 m. gegužės 5 d. Šakių apskrityje, Naujamiesčio miestelyje (dabar – Kudirkos Naujamiestis). Jo tėvas – Antanas Vasiliauskas, motina – Magdalena Kavaliūnaitė-Vasiliauskienė.

1908-aisiais B. Vasiliauskas baigė Veiverių mokytojų seminariją. Mokytojavo Eržvilko, Pernaravos pradžios mokyklose. Jaunas mokytojas visomis išgalėmis skiepijo mokiniams meilę neseniai atgautai lietuvių kalbai, tautiškumui ir Tėvynei. Apie tai jis vėliau rašė savo autobiografijoje.

1914 m. buvo pašauktas į carinės Rusijos kariuomenę. Po trumpų mokymų 1915 m. baigė Odesos karo mokyklą ir tarnavo leitenantu Čeliabinske bei Rovlaruose (Rusija). Netrukus B. Vasiliauskas buvo išsiųstas į priekines fronto linijas, einančias pro Vladimirą, Volynską ir Baranovičius. Įnirtinguose mūšiuose su Austrijos-Vengrijos daliniais buvo nesunkiai sužeistas, jam suteiktas štabo kapitono laipsnis.

B. Vasiliauskas – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto studentas, 1924 m. LCVA.

Bukonių bažnyčios šventoriuje rasite kapą su paminklu, ant kurio užrašyta, jog čia ilsisi atsargos pulkininkas Bronius Vasiliauskas (1888 05 05 – 1943 10 12).

Tačiau šis karininkas ne vietinis, todėl, siekiant išaiškinti jo asmenybę, teko nemažai laiko praleisti Lietuvos centriniame valstybiniame archyve, perversti daugybę dokumentų. Paaiškėjo, kad tai buvo iškili

118

2018 NR. 2 (8)

Po bolševikinio perversmo Rusijoje 1918 m. perkeltas į Rovno batalioną, kuriame buvo nemažai lietuvių, turėjusių savo draugiją. Tų pačių metų vasarą Kijeve įsteigta lietuvių draugija, į kurią B. Vasiliauskas išsiųstas kaip Rovno atstovas.

1918-ųjų rudenį daugeliui lietuvių buvo leista grįžti į Vilnių, šia laisve pasinaudojo ir B. Vasiliauskas.

Nuo liepos jis mokytojavo Krakių miestelyje, to paties pavadinimo valsčiuje. Tuo laiku ėmė tvertis Lietuvos kariuomenė, į kurią karininkas įstojo 1919 m. vasario

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Gimimo metrikos kopija, išduota Naumiesčio parapijos klebono 1940 m. Iš teikiamų dokumentų Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio statusui gauti. LCVA.

Veiverių mokytojų seminarijos baigimo 1908 m. pažyma, išduota 1915 m. Kijevo gubernijoje.

119

TAUROSTA

Teismo antstolio firminis kampinis antspaudas. LCVA.

2 d. Jis padėjo suformuoti 2-ąją ir 3-iąją kuopas, kurios davė pagrindą 5-ajam pulkui, tuo metu vadintam atskiruoju batalionu. 1919 m. kovo 20 d. B. Vasiliauskas paskirtas adjutantu generalinio štabo rikiuotės skyriuje. 1919 m. balandžio 28 d. jam suteiktas Lietuvos kariuomenės kapitono laipsnis.

1919 m. spalio 26 d. B. Vasiliauskas perkeltas į Ukmergės 8-ąjį pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulką, paskirtas kuopos vadu. Netrukus dalyvavo mūšiuose su bolševikais ties Žiežmariais, o 1920 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais – mūšiuose su lenkais. Kovų sūkuryje 1919 m. gruodžio 15 d. jam suteiktas majoro laipsnis. 1922-ųjų spalio 21 d., paskyrus pulkininko leitenanto laipsnį, B. Vasiliauskas paskirtas generalinės ūkio dalies viršininku.

Valstybės tarnautojo pasižadėjimas. LCVA.

1927 m. gruodžio 1 d. už politikavimą, nesuderinamą su valdininko pareigomis, atleistas iš VRM tarnybos. 1928 m. vasario 21 d. paskirtas teismo antstoliu Alytaus apskrityje. 1930 m. birželio 17 d. perkeltas į Kauną ir paskirtas Kauno apygardos teismo antstoliu. Jo antstolio kontora buvo O. Ožeškienės gatvėje Nr. 21. Sprendžiant iš tarnybos lapo, jau tais metais valdininko sveikata pašlijo, dažnai sirgo. O 1936 m. liepos 13 d. paprašė atleidžiamas iš pareigų.

B. Vasiliauskui, kaip atsargos karininkui, dalyvavusiam Nepriklausomybės kovose 1919–1920 m., buvo paskirta 14,2 ha žemės Kauno apskrityje, Raudondvario valsčiuje, Bendrių kaime. Dar turėjo nuosavybės teisę į pusę namo Kaune, Trimito gatvėje Nr. 4.

Pačiam prašant, 1924 m. sausio 16 d. atleistas iš karo tarnybos į atsargą, bet dalyvavo atsargos karininkų sąjungos veikloje, išrinktas karininkų sąjungos valdybos nariu.

1924 m. vasario 1 d. pradėjo dirbti Vidaus reikalų ministerijos (VRM) policijos referentu. Tais pačiais metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą.

1926 m. rugsėjo ir spalio mėn. išsiųstas į Čekoslovakiją susipažinti su socialine apsauga, po kiek laiko paskirtas egzaminų komisijos pirmininku policijos mokyklos 4-osios laidos mokinių įgytoms žinioms patikrinti. Tais pačiais metais vedė žmoną Eleną.

Leidimo nešiotis karinį ginklą titulinis puslapis. LCVA.

120

2018 NR. 2 (8)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Jau prasidėjus sovietų okupacijai, Kauno komendantūra 1940 m. birželio 19 d. teikė B. Vasiliauską Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių komisijai dėl kariuomenės kūrėjo savanorio statuso suteikimo. Bet tuometinei „liaudies“ J. Paleckio vyriausybei, kūrusiai planus, kaip sunaikinti Lietuvos karininkiją, tai visai nerūpėjo.

Netrukus B. Vasiliauskas uždarytas į kalėjimą, bet 1941 m. birželį sukilėliai jį išvadavo. 1941 m. liepos 1 d. Kauno karo komendantui sudarius pašalpų, skirtų dingusių partizanų šeimoms, komisiją, jos nariu tapo pulkininkas leitenantas B. Vasiliauskas.

Per vokiečių okupaciją B. Vasiliauskas persikėlė gyventi į tuometinės Ukmergės apskrities Panoterių valsčiaus Krasnapolio palivarką (dabar – Bukonių seniūnija). Dėl kokių motyvų, galime tik spėlioti: gal dėl blogėjančios sveikatos, gal norint pasitraukti toliau nuo okupantų įtakos.

Pagal 1942 m. gegužės gyventojų surašymą Krasnapolio kaime gyveno trys šeimos. Vieną jų sudarė Bronius Vasiliauskas – šeimos galva, pensininkas, gim. 1888 m. Naujamiestyje, ir jo žmona Elena Vasiliauskienė – žemdirbė, gim. 1901 m. Kelmėje.

B. Vasiliauskas mirė 1943 m., eidamas 55-uosius metus. Išrašas iš Bukonių bažnyčios mirties metrikų knygos skelbia: Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt trečiais metais spalio mėn. dvyliktą dieną Krasnapolio dvare Panoterių valsčiaus Ukmergės apskrities mirė Bronislovas Vasiliauskas, sirgęs širdies ir inkstų ligomis. Vedęs, 55 metų pensininkas, prisirašęs prie Bukonių parapijos. Antano sūnus. Šeimos liko žmona Elena 42 m.

Nepriklausomybės kovų dalyvio pulkininko B. Vasiliausko kapas Bukonių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios šventoriuje.

Buvo palaidotas Bukonių klebono kunigo Julijono Kazlausko spalio 14 d. Bukonių bažnyčios šventoriuje, kaip garbus parapijietis, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę.

B. Vasiliausko žmonos likimas nežinomas. 1944 m. liepą, einant fronto linijai, visi Krasnapolio kaimo pastatai sudegė, liko tik vienas klojimas, kuris stovėjo dar iki 1990 m.

121

TAUROSTA

NAUJAUSI LEIDINIAI APIE JONAVOS KRAŠTĄ IR ŽMONES. KRAŠTIEČIŲ KŪRYBA Rimantė TARASEVIČIENĖ

Būti moterimi: lyrika / Egmilė. – Kaišiadorys: Printėja, 2017. – 241, [1] p.: iliustr. – Tikrasis aut. vardas: Eglė Brazdžiūnienė.

Tai vienuolikta kraštietės Eglės Miliušytės-Brazdžiūnės knyga, kurioje spausdinama naujausia poetės lyrika. Ji klausia: „...ką reiškia būti moterimi? Ieškančia, laukiančia, mylinčia, tikinčia, liūdinčia, nueinančia...“ Taip išvardijami atskirų skyrelių pavadinimai. Kiekviename jų – per 40 eilėraščių.

E. Miliušytė-Brazdžiūnė teigia: „Kadangi šiame gyvenime esu moteris, tai ir visi mano eilėraščiai yra persijoti per moterišką rėtį – per mąstymą, per išgyvenimus, per savotišką egzistencijos matymą ir vertinimą, per jutimus ir per visa tai, prie ko tik prisiliečia moteriška širdis.“ „Būti moterimi – tai dovana iš Dievo, kuris šią misiją mums patikėjo. Tad būkime ligi galo jomis – suprantančiomis, atjaučiančiomis, švelniomis ir mylinčiomis“, – kviečia Egmilė.

Išleista 150 egz. tiražu.

122

2018 NR. 2 (8)

VII. Naujausi leidiniai

Jonava faleristikoje / Algimantas Kšivickas. – Vilnius: „Diemedžio“ leidykla, 2018. – 119, [1] p.: iliustr. – Atkurtai Lietuvai 100. „Esu trečios kartos jonavietis, todėl norėjau surinkti kuo daugiau ženklelių apie gimtąjį miestą. [...] Šiame leidinyje aprašiau 208 ženklelius, mano asmeniniame rinkinyje yra 184. Surinkti tiek ženklelių padėjo Jonavos, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Radviliškio kolekcininkai. Kelis eksponatus pirkau užsienio interneto aukcionuose. Manau, kad buvo išleista dar apie 10 ženklelių, susijusių su Jonava, bet jų gauti nepavyko. Ženkleliai apie Jonavą buvo leidžiami įvairiomis progomis bei sukaktims paminėti. Daugelis gamintojų irgi turėjo savo ženkliukus, kuriuose buvo pavaizduotos įmonių emblemos ir logotipai. Kiekvienas ženklelis yra tarsi mažas Jonavos istorijos atspindys. Savo leidinyje norėjau ne tik pateikti ženklelio vaizdą, bet ir plačiau papasakoti apie su juo susijusį įvykį. Šis noras paskatino užrašyti miestelėnų prisiminimus, rinkti informaciją muziejuose, bibliotekose, Kauno apskrities archyve. Manau, kad mano ženklelių katalogas sudomins ne tik kolekcininkus, bet bus įdomus ir jonaviečiams, kurie jame ras unikalios informacijos bei nematytų nuotraukų“, – įžangos žodyje rašo A. Kšivickas.

Išleista 300 egz. tiražu.

Jaunos dienos – vėtrų dienos: Jonavos rajono moksleivių kūrybos konkursas, skirtas Petro Vaičiūno atminimui. – Panoteriai, 2018. – 23, [1] p.

Tai kas antri metai organizuojamo Jonavos rajono moksleivių kūrybos konkurso, skirto Petro Vaičiūno atminimui, dalyvių kūrybos knygelė. Šio konkurso pagrindinis tikslas – ugdyti moksleivių kūrybinius gebėjimus, taip pat lavinti rašymo ir skaitymo įgūdžius, skatinti skaityti knygas. Jau išleista dvylika mūsų rajono moksleivių kūrybos knygelių. Rengėjai „Pratarmėje“ rašo: „2018-ųjų metų knygelė „Jaunos dienos – vėtrų dienos“ – tai vieno Petro Vaičiūno eilėraščio žodžiai kaip paskata jauniesiems poetams ir rašytojams nenurimti, kurti ir ieškoti savo kūrybinio kelio. Knygelės pradžioje sudėtos Petro Vaičiūno mintys apie meną bei kūrybą ir jo eilėraštis, tapęs Petro Vaičiūno pagrindinės mokyklos himnu. Tikimės, kad jis taps ir mūsų konkurso dalyvių kredo. Toliau knygelėje pateikta šių metų moksleivių kūryba: eilėraščiai, dienoraščių ir apsakymų ištraukos, vaizdeliai, miniatiūros, padavimai ir kt. kūrinėliai.“ Leidinyje spausdinama penkiolikos moksleivių iš Jonavos Jeronimo Ralio bei Senamiesčio gimnazijų, Raimundo Samulevičiaus progimnazijos, Jonavos „Neries“, Jonavos rajono Upninkų bei Panoterių Petro Vaičiūno pagrindinių mokyklų kūryba.

123

TAUROSTA Mes laisvei gimę: eilėraščiai, proza, publicistika: [antologija skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui] / Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga; [sudarytojas ir redaktorius Kostas Fedaravičius]. –Jonava: Dobilo leidykla, 2018. – 221, [1] p.

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos antologijos „Mes laisvei gimę“ sudarytojas ir redaktorius – kraštietis Kostas Fedaravičius. Knygoje spausdinami kūriniai, skirti Lietuvai: tremtinių posmai, kovų vaizdai, apmąstymai, apsakymai, įprasminantys laisvės siekį, atsiminimai. Ji dedikuojama Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Leidinyje publikuojama ir kraštiečių, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narių Marijos Blažaitytės, Kosto Fedaravičiaus, Irenos Nagulevičienės, Algirdo Radvilavičiaus, Vaclovo Volkaus kūryba.

Išleista 140 egz. tiražu.

Paskutinis pamokslas: Tėvas Stanislovas / Valentina Šereikienė. – Kaunas: Obuolys, [2018]. – 366, [2] p., [4] iliustr. lap.: iliustr., faks., portr. – Bibliogr.: p. 365–367. – Kn. taip pat: Apie autorę: p. 15–17.

Knyga skirta Tėvo Stanislovo metams atminti (2018 m.). Tai antroji kraštietės Valentinos Šereikienės knyga, kurią įkvėpė vienas iškiliausių Lietuvos žmonių – Tėvas Stanislovas. Knygoje ne tik dalijamasi atsiminimais apie jį, bet ir skelbiami dar niekur nepublikuoti dvasininko pamokslai, svarstoma, kaip, sulaukus brandaus amžiaus, nepasiduoti apatijai ir kiekvieną dieną sutikti pozityviai.

V. Šereikienė pateikia Tėvo Stanislovo gyvenimo pamokas iliustruojančių pavyzdžių. Pristatomos istorijos apie Lietuvos šviesuolius, kurie sulaukę senatvės nenustoja gyventi, o stengiasi maksimaliai išnaudoti kiekvieną akimirką. „Dvasininko idėjas pagrindžia ir šiandienos autoritetų mintys. Habilituotas medicinos mokslų daktaras, kardiologas Aleksandras Kriščiūnas įtikina, kad amžius ir sveikata gali sutarti. Pagarbą vyresniesiems kaip problemą aptaria „Pilnų namų“ bendruomenės steigėjas Valerijus Rudzinskas. Į klausimą, ar siela sensta, atsako psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas. O galiausiai pati autorė – socialinių mokslų daktarė Valentina Šereikienė – per visą knygą veda skaitytojus Tėvo Stanislovo gyvenimo keliais, įterpdama nuotaikingų pasakojimų, įdomių faktų ir naudingų patarimų.

Tėvas Stanislovas mirė garbaus amžiaus, sulaukęs 89-erių, nugyvenęs ilgą ir turiningą gyvenimą. Jis atlaikė sovietinio režimo žiaurumus, niekada nepalūžo, neprarado tikėjimo ir, svarbiausia, gyvenimo džiaugsmo. Dar daugiau – sugebėdavo juo apdovanoti kitus! Ši knyga – veiksminga priemonė šalin nuvyti liūdesiui, suteikti dvasinės stiprybės ir paskatinti veikti, kad ir kokio amžiaus būtumėte!“, – rašoma anotacijoje.

Išleista 2000 egz. tiražu.

124

2018 NR. 2 (8)

VII. 2019 m. sukakčių kalendorius

JONAVOS RAJONO JUBILIEJINĖS DATOS 2019 M. Regina LUKOŠEVIČIENĖ

Sukanka 315 metų, kai gimė Marija KOSAKOVSKIENĖ-ZABIELAITĖ – bajorė, Jonavos miestelio įkūrėja, Domininko Kosakovskio žmona. Gimė 1704 m. Mirė 1769 m. rugpjūčio 9 d. Palaidota Jonavos bažnyčios požemiuose. Apie tai liudija bažnyčioje esanti atminimo lenta.

Sukanka 250 metų, kai gimė Mykolas KOSAKOVSKIS – archeologas, bajoras. Gimė 1769 m. Martyniškyje, Kosakovskių giminės Martyniškių šakos atstovas, Juozapo Antano vyresnysis brolis. Mirė 1839 m. Žeimiuose (Jonavos r.), čia ir palaidotas.

SAUSIS Sausio 1 d.

sukanka 85 metai, kai gimė Bronislavas KMITAS – prozininkas. Gimė 1934 m. Svilonėlių k. (Jonavos r.).

Sausio 3 d.

sukanka 75 metai, kai gimė Andrejus KAZLAUSKAS – tautodailininkas, medžio drožėjas. Gimė 1944 m. Pavėkių k. (Šiaulių r.). Gyvena Jonavoje.

Sausio 5 d.

sukanka 90 metų, kai gimė Edmundas SIMANAITIS – poetas, publicistas, Lietuvos ir Jonavos rajono politikos bei visuomenės veikėjas, Jonavos krašto šviesuolis (2012 m.).

Gimė 1929 m. Marijampolėje. Mirė 2017 m. vasario 27 d. Jonavoje.

Sausio 31 d.

sukanka 145 metai, kai gimė Petras PAGIRSKIS – Lietuvos kariuomenės pulkininkas.

Gimė 1874 m. Kaune. Mirė 1940 m. Barsukynės k. (Jonavos r.), ten buvo palaidotas, 2016 m. perlaidotas Žeimių miestelio kapinėse.

VASARIS Vasario 20 d.

sukanka 65 metai, kai gimė Albinas PAVASARIS – poetas, mokytojas, Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narys. Gimė 1954 m. Kelmų k. (Ukmergės r.). Gyvena Jonavoje.

KOVAS Kovo 4 d.

sukanka 85 metai, kai gimė Justinas Algimantas PALAIMA – profesorius, technologijos mokslų daktaras, mokslininkas, nusipelnęs mokslų daktaras. Gimė 1934 m. Užupių k.

(Jonavos r.). Mirė 2012 m. spalio 30 d. Kaune.

125

TAUROSTA

Kovo 23 d.

sukanka 90 metų, kai gimė Mykolas KRUČAS – poetas, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos, Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narys. Gimė 1929 m. Mackonių k.

(Panevėžio r.). Gyvena Upninkuose (Jonavos r.).

Kovo 24 d.

sukanka 75 metai, kai gimė Julius LENČIAUSKAS – žurnalistas, redaktorius, knygų autorius. Gimė 1944 m. Vinkšnupių k. (Vilkaviškio r.). Gyvena Jonavoje.

BALANDIS Balandžio 5 d.

sukanka 90 metų, kai gimė Vilija ŠULCAITĖ – poetė. Gimė 1929 m. Jonavoje. Mirė 1992 m. balandžio 18 d. Vilniuje.

Balandžio 9 d.

sukanka 95 metai, kai gimė Regina EIMONTAITĖ-ŠILIENĖ – tautodailininkė. Gimė 1924 m. Varnutės k. (Jonavos r.). Mirė 1988 m. spalio 13 d. Palaidota Jonavos kapinėse.

Balandžio 16 d.

sukanka 70 metų, kai gimė Regina KARALIŪNIENĖ – Jonavos krašto muziejaus įkūrėja, ilgametė jo direktorė, knygų apie Jonavos kraštą autorė. Gimė 1949 m. Jonavoje.

Gyvena Jonavoje.

Balandžio 20 d.

sukanka 75 metai, kai gimė Vytautas ILONIS – tautodailininkas, medžio drožėjas, pedagogas, knygų autorius, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys. Gimė 1944 m. Šakiuose. Gyvena Jonavoje.

Balandžio 23 d.

sukanka 90 metų, kai gimė Domicėlė KITRIENĖ – knygų autorė, viena iš Azotinių trąšų gamyklos Jonavoje įkūrėjų, buvusi ilgametė azotinių trąšų gamyklos (dab. AB „Achema“) Centrinės chemijos laboratorijos viršininkė. Gimė 1929 m. Lieplaukės k. (Telšių r.). Gyvena Kaune.

GEGUŽĖ

Gegužės 7 d.

sukanka 60 metų, kai gimė Jonas ANDRIULEVIČIUS – Jonavos rajono savivaldybės teatro įkūrėjas, meno vadovas, režisierius, kultūros veikėjas, teatro pedagogas, Jonavos meno mokyklos Teatro skyriaus įkūrėjas ir vedėjas, Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos prezidentas (2009–2017 m.). Gimė 1959 m. gegužės 7 d. Krasausiškių k. (Prienų r.).

Gyvena Jonavoje.

Gegužės 9 d.

sukanka 70 metų, kai gimė Algirdas CHALADAUSKAS – Lietuvos mokslo ir karinis veikėjas, technologijos mokslų daktaras (1985 m.), nuo 1993 m. LR kariuomenės atsargos pulkininkas, vyresnysis mokslo darbuotojas. Gimė 1949 m. Jonavoje. Gyvena Kaune.

Gegužės 24 d.

sukanka 90 metų, kai gimė Kęstutis ANDZIULIS – tarptautinės kategorijos futbolo teisėjas, žurnalistas. Gimė 1929 m. Jonavoje. Mirė 2007 m. gegužės 8 d. Kaune.

BIRŽELIS Birželio 3 d.

126

sukanka 120 metų, kai gimė Antanas SAMUOLIS (Samulevičius) – dailininkas, tapytojas. Gimė 1899 m. Puišių k. (Raseinių r.). 1937–1939 m. gyveno ir kūrė Prauliuose (Jonavos r.). Mirė 1942 m. vasario 9 d. Leisine (Šveicarija).

2018 NR. 2 (8)

VII. 2019 m. sukakčių kalendorius

Birželio 8 d.

sukanka 95 metai, kai gimė Vladislovas MICHELEVIČIUS – vyskupas, docentas, teologijos licenciatas, titulinis Tapso vyskupas, Kauno arkivyskupo augziliaras ir generalinis vikaras. Gimė 1924 m. Kačiūniškių k. (Kauno r.). Mirė 2008 m. lapkričio 12 d. Kaune.

Birželio 10 d.

sukanka 90 metų, kai gimė Liubomiras GRADAUSKAS – biomedicinos mokslų daktaras, profesorius. Gimė 1929 m. Butkūnų k. (Jonavos r.). Mirė 2012 m. gegužės 28 d.

Birželio 18 d.

sukanka 90 metų, kai gimė Grigorijus Jakovas KANOVIČIUS – prozininkas, dramaturgas, poetas, vertėjas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino kavalierius, Jonavos rajono garbės pilietis (2014 m.), daugelio valstybinių premijų laureatas.

Gimė 1929 m. Jonavoje. Nuo 1993 m. gyvena Izraelyje.

LIEPA Liepos 26 d.

sukanka 70 metų, kai gimė Vytautas Venckūnas – Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius, leidinių apie Jonavos kraštą autorius. Gimė 1949 m. liepos 26 d. Kazlų Rūdoje. Gyvena Jonavoje.

RUGPJŪTIS Rugpjūčio 5 d.

sukanka 75 metai, kai gimė Raiza UŽUSENIENĖ – poetė. Gimė 1944 m. Oranienburgo (Vokietija) priverstinių darbų stovykloje. Gyvena Jonavoje.

RUGSĖJIS Rugsėjo 8 d.

sukanka 75 metai, kai gimė Jonas BURAKOVAS – sporto meistras, nusipelnęs treneris, Kauno aklųjų ir silpnaregių sąjungos klubo „Sveikata“ treneris. Gimė 1944 m. Rimkų k.

(Jonavos r.). Gyvena Kaune.

Rugsėjo 13 d.

sukanka 80 metų, kai gimė Tomas JONČAS – medžio drožėjas, tautodailininkas. Gimė 1939 m. Tauragėje. Gyvena Veseluvkos k. (Jonavos r.).

SPALIS Spalio 18 d.

sukanka 105 metai, kai gimė Jurgis PALAIMA – psichologas, socialinių mokslų daktaras, profesorius. Gimė 1914 m. Aukštakaimio k. (Jonavos r.).

Spalio 25 d.

sukanka 135 metai, kai gimė Juozas IGNATAVIČIUS – dailininkas. Gimė 1884 m. Kaune. 1927–1935 m. gyveno Jonavoje. Čia nepaprastai daug tapė. Mirė 1940 m. spalio 16 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, kapas neišlikęs.

LAPKRITIS Lapkričio 24 d.

sukanka 100 metų, kai gimė Aleksandras BOGDANAS – dirigentas, muzikos pedagogas, J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos simfoninio orkestro vadovas (1949– 1969 m.), Kauno miesto simfoninio orkestro įkūrėjas. Gimė 1919 m. Žeimiuose. Mirė 1973 m. sausio 20 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

127

TAUROSTA

GRUODIS Gruodžio 1 d.

sukanka 110 metų, kai gimė Jonas GARBŠYS – mokytojas, Žeimių pradžios mokyklos vedėjas. Gimė 1909 m. Vyželių k. (Zarasų r.). Nužudytas 1941 m. birželio 14 d. Žeimiuose. Palaidotas Švedriškių kapinėse (Ignalinos r.).

Kitos datos: Sukanka 700 metų, kai prie Žeimių įvyko didelis lietuvių mūšis su kryžiuočiais (1319 m.)

Sukanka 125 metai, kai balandžio mėn. įvyko labai didelis gaisras Jonavoje (1894 m.)

Sukanka 120 metų, kai buvo parengtas Jonavos miesto atstatymo planas (1899 m.)

Sukanka 110 metų, kai pradėjo važiuoti pirmieji keleiviniai autobusai tarp Kauno ir Ukmergės pro Jonavą (1909 m.)

Sukanka 110 metų, kai buvo įkurta Panoterių Petro Vaičiūno pagrindinė mokykla (1909 m. įkurta Mankūnų pradžios mokykla Pasodos kaime) Sukanka 105 metai, kai buvo pastatytas tiltas per Nerį (1914 m.)

Sukanka 80 metų, kai buvo įsteigta Jonavos viešoji biblioteka (1939 m.)

Sukanka 75 metai, kai buvo įsteigta Užusalių biblioteka (1944 m.)

Sukanka 65 metai, kai buvo įsteigta Juškonių biblioteka (1954 m.)

Sukanka 65 metai, kai buvo įsteigta Šveicarijos biblioteka (1954 m.)

Sukanka 65 metai, kai buvo įsteigta Upninkų biblioteka (1954 m.)

Sukanka 60 metų, kai buvo įsteigta Čičinų biblioteka (1959 m.)

Sukanka 55 metai, kai buvo įsteigta Liepių biblioteka (1964 m.)

Sukanka 50 metų, kai buvo įsteigta Ruklos biblioteka (1969 m.)

Sukanka 45 metai, kai buvo atidaryta Jonavos 4-oji vidurinė mokykla (1974 m., dabar – Senamiesčio gimnazija) Sukanka 30 metų, kai g/s „Azotas“ (dabar – AB „Achema“) įvyko didelio masto ekologinė avarija (1989 03 20) Sukanka 30 metų, kai buvo atidarytas Jonavos krašto muziejus (1989 m.)

Sukanka 25 metai, kai pastatytas memorialas laisvės kovotojams (1994 m., architektas Vytautas Juraška)

128

2018 NR. 2 (8)

Gyvename nerimo ir blogio pilname pasaulyje, kuris galėtų būti labiau pritaikytas paties žmogaus žmogui ir Dievas tuomet džiūgautų mumyse. / Akademikas Algirdas Gaižutis/

Su Šv. Kalėdom ir Naujais 2019 Metais!

Gediminas Pranskūnas. VYNUOGYNŲ ŠVENTĖ. Drobė, aliejus.

TAUROSTA

130

2018 NR. 2 (8)