Page 1

I. Datos ir žmonės

JONAVOS KRAŠTO KULTŪROS IR ISTORIJOS METRAŠTIS 2019 M. NR. 1 (9)

1


TAUROSTA

2

2019 NR. 1 (9)


I. Datos ir žmonės

1


TAUROSTA TURINYS I. DATOS IR ŽMONĖS

Sąjūdžio Jonavoje priešistorė Vidmantas Jankauskas

3

100-mečio atgarsiai. Nuotraukų koliažas Kęstutis Putelis

24

Jonavos viešosios bibliotekos istorija 1939–1975 m. (I dalis) Regina Lukoševičienė, Ramūnas Čičelis

28

II. JUBILIEJAI Edmundui Simanaičiui – 90

39

Mykolui Kručui – 90

47

Tėvynei esame visada skolingi Kiekviena pragyventa diena – tai pati geriausia dovana Irena Nagulevičienė Jonui Andriulevičiui – 60

Ėjimas į šviesą ir tiesą teikia egzistencinę prasmę Irena Nagulevičienė Jonavos Krašto muziejui – 30

Lietuvos atgimimo vaisius Daiva Petrikėnienė

III. LIETUVOS ŠIMTMEČIO ŽMONĖS Grigorijui Kanovičiui – 90

„Žodis – tai gyvenimas“ Ramūnas Čičelis

IV. KRONIKA

Įvykiai

55 62

V. KŪRYBINĖ MOZAIKA Poetui Albinui Pavasariui – 65

80

Kodėl pensininkai neemigruoja? Humoreska Gražina Čekavičienė

88

O visgi papartis žydi! Humoreska A. Aleksandravičienė

89

Esame bejėgiai atsukti laiką atgal Irena Nagulevičienė

VI. IŠTAKOS, ISTORIJOS, PRISIMINIMAI

Skarulių Šv. Onos bažnyčios statybos ir remontų istorija. (Nauji duomenys) dr. Adomas Vitas ir dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė

96

Lietuvių kalbos reliktai Italijoje Algirdas Grėbliūnas

104

Upninkų bažnyčios istorija. I dalis Pagal kun. Pranciškaus Tumino rankraštį

112

VII. NAUJAUSI LEIDINIAI APIE JONAVOS KRAŠTĄ IR ŽMONES

Kraštiečių kūryba Rimantė Tarasevičienė

125

68

70

LEIDĖJA – Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka / REDAKCINĖ KOLEGIJA – Vytautas Venckūnas – redaktorius, Irena Nagulevičienė, Rimantė Tarasevičienė, Gintarė Vaiciekavičiūtė, Jurgita Serapinė / KOREKTORĖ – Rita Masiliūnienė / ADRESAS – Žeimių g. 9, LT-55158 Jonava, tel. +370 614 68 838, el. p. taurosta.jonava@gmail.com, www.jonbiblioteka.lt / MAKETAVO IR SPAUSDINO UAB „Printėja“, Vytauto Didžiojo g. 114B, LT-56111 Kaišiadorys / TIRAŽAS – 500 egz. ISSN 2424-4317

INFORMACINIAI RĖMĖJAI

RĖMĖJAI

VISI „TAUROSTOS“ LEIDINIAI SVETAINĖJE www.jonbiblioteka.lt 1-as viršelis Ledo šviesa. Nuotrauka I. V. Lemos 4-as viršelis Simbolis. Nuotrauka I. Pratkelienės

2

2019 NR. 1 (9)

LEIDINĮ GALIMA ĮSIGYTI VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS ABONENTINIAME SKYRIUJE


I. Datos ir žmonės

SĄJŪDŽIO JONAVOJE PRIEŠISTORĖ Jonava, 1990 m. Vidmantas JANKAUSKAS, dailėtyrininkas, žurnalistas Nuotraukos autoriaus

„JONAVOS BALSAS“ Prieš tris dešimtmečius teko gyventi ir dirbti Jonavoje, mat 1985 m., baigęs žurnalistikos studijas tuometiniame Vilniaus V.  Kapsuko universitete, gavau paskyrimą į „Jonavos balso“ redakciją. Jonavą iki tol pažinau menkai, buvau keletą kartų važiavęs pro šalį, o atlikdamas praktiką „Valstiečių laikraštyje“ parengiau reportažų iš poros rajono ūkių. Sutikau į Jonavą kraustytis dėl to, kad ji yra šalia Kauno, kur planavau dar pasimokyti dailės mokykloje ir apskritai galėjau nenutolti nuo kultūrinio gyvenimo. Žinoma, mieliau būčiau likęs Vilniuje, bet praktiškai neturėjau šansų gauti vietą, mat į sostinę kabinosi dauguma bendrakursių (pirmiausia – vilniečių), dažnas jų buvo įsidarbinęs jau studijų metais... Dirbti į Jonavą atvykau kiek pavėlavęs, tik nuo rugsėjo pirmosios, kadangi po baigtų studijų dar porą mėnesių paplušėjau studentų statybiniame būryje Jakutijoje. Taigi pradžiai  – šiek tiek vietinės topografijos. „Jonavos balso“ redakcija buvo įsikūrusi strategiškai geroje vietoje, pačiame miesto centre, pagrindinėje – Spalio revoliucijos  – gatvėje (Nr. 20), kuri atkartojo dar pirmoje XIX a. pusėje nutiesto Peterburgo–Varšuvos plento fragmentą. Gal šeštajame–septintajame dešimtmetyje statytas dviejų aukštų redakcijos pastatas šalia turėjo ir savo „brolį dvynį“, kuriame šeimininkavo rajono komjaunimo komitetas, Kraštotyros ir paminklų apsaugos bei Knygos bičiulių draugijos. Abu šiuos pastatus jungė vienaaukštis priestatas, kuriame buvo įrengta redakcijos salė. Pirmajame redakcijos

pastato aukšte dar buvo įsikūrusi ir spaustuvės administracija, o jos gamybinės patalpos bei redakcijos garažas tęsėsi gilyn į kiemo pusę ir praktiškai susijungė su netoliese stovinčiu knygyno pastatu. Iš vienos ir kitos pusės redakcijos pastatą supo tokie svarbūs objektai, kaip universalinė parduotuvė ir valgyklarestoranas „Svetainė“, o beveik priešais, kitoje gatvės pusėje, senosios arklių pašto stoties komplekse, glaudėsi rajono centrinė biblioteka. Tolėliau už jos buvo Jonavos neakivaizdinės mokyklos pastatas, priešais ją, ties Žeimių ir Pergalės gatvių sankryža stovėjusiame pilkame stalininės architektūros rūme, buvo įsikūręs Lietuvos komunistų partijos (LKP) rajono komitetas – praktiškai aukščiausia ir visagalė rajono valdžia. Einant toliau, toje pat Žeimių gatvės pusėje, stovėjo keturių aukštų rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pastatas, o dar toliau, prieš žydų kapinių kalną,  – gamybinio susivienijimo „Azotas“ kultūros ir technikos rūmai. Visuose šiuose objektuose vėliau ne kartą lankiausi, bet pirmiausia buvau pakviestas į partijos komitetą. Jo sekretorius Antonas Papliovkinas ir propagandos bei agitacijos skyriaus vedėjas Jonas Jaciničius buvo tiesioginiai ideologiniai laikraščio (LKP rajono komiteto ir rajono liaudies deputatų tarybos organo) vadovai. Kiekvienas redakcijos žurnalistas negalėjo pradėti darbo nesulaukęs formalaus šių draugų „palaiminimo“... Bet grįžkime į Spalio revoliucijos gatvę Nr. 20. Redakcijos darbuotojai buvo įsikūrę antrajame aukšte. Redaktorius Julius Lenčiauskas užėmė erdvų kabinetą su langais į gatvės pusę, o dauguma žurnalistų kabinetų, taip pat maniškis, langais žvelgė į kiemo pusę. Aš redakcijoje atsiradau po to, kai mirė ilgametis

3


TAUROSTA redaktoriaus pavaduotojas Petras Pankratjevas ir įvyko nedidelis kėdžių perstumdymas. Buvęs kultūros skyriaus vedėjas Kostas Fedaravičius patapo naujuoju redaktoriaus pavaduotoju, o aš gavau skyriaus vedėjo pareigas su maždaug 130 rublių alga. Man buvo paskirta kuruoti kultūros, švietimo, medicinos reikalus. Be redaktoriaus pavaduotojo K. Fedaravičiaus, rašiusio apie rajono partinį, tarybinį gyvenimą, redakcijoje dar dirbo šie žurnalistai: atsakingasis sekretorius Valdas Sutkus, pramonės skyriaus vedėja Jadvyga Pekarskaitė ir žemės ūkio skyriaus vedėjas Juozas Skripkauskas. Fotografo pareigas ėjo Valentinas Tatariškinas, jis vienintelis buvo tikras jonavietis. Šis branduolys išliko praktiškai visą mano darbo redakcijoje laiką, tiesa, dar 1986 m. atvyko dirbti Laima Rinkevičiūtė (Slovikienė), o 1988 m. – Aldona Skaisgirytė (Gedvilienė). 1988-ųjų pradžioje išėjo V. Tatariškinas, tad jo etatą pasidalijome mudu su J. Skripkausku. Praktiškai visas tuometinis Jonavos gyvenimas sukosi apie gamybinį susivienijimą „Azotas“, o jo generalinis direktorius Bronislovas Lubys buvo, ko gero, įtakingiausias asmuo rajone. XX a. septintajame dešimtmetyje iškilęs „Azotas“ greitai tapo pagrindiniu anksčiau baldininkais garsėjusio miesto darbdaviu, ir ne vien tiesiogine prasme. Mat „Azoto“ statybomis rūpinosi didžiulis Chemijos statybos trestas, veikė Gelžbetoninių konstrukcijų gamykla, „Sojuzprammontažo“ tresto Lietuvos montavimo valdyba, Inžinerinių tinklų statybos ketvirtoji valdyba ir daugybė kitų įmonių. Be kita ko, neseniai pastatyti didžiuliai „Azoto“ kultūros ir technikos rūmai buvo tapę svarbiausiu miesto kultūros židiniu ir visiškai nustelbė kuklius rajoninius kultūros namus. Kažkada baldų gamyba garsią Jonavos praeitį bepriminė tik Baldų kombinatas. Antrojo pasaulinio karo metais beveik visai sunaikinta ir po to per keletą dešimtmečių greitai išaugusi Jonava neturėjo mažesniems miestams ir miesteliams būdingo jaukumo, auros. Vyravo monotoniški, pilkoki daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalai, pramoninė architektūra su miesto centro panoramos pagrindine dominante – didžiuliu katilinės kaminu. Sovietinės epochos pastatai buvo užgožę ir dvibokštę baltamūrę bažnyčią, kuri visu savo grožiu sušvisdavo tik žvelgiant nuo Neries pusės, ypač – važiuojant per tiltą. Savotišką antspaudą Jonavai uždėjo ir tai, kad netoliese, Rukloje, bazavosi oro desanto divizija, ap-

4

2019 NR. 1 (9)

linkiniuose miškuose buvo dar ir kitų karinių dalinių, tad miesto gatvėse nuolat galėjai matyti šmirinėjančius sovietų kariškius. Atvykęs dirbti į „Jonavos balsą“, greitai pamačiau, kad Jonava, kaip didelis ir greitai išaugęs miestas, neturi jokių ryškesnių kultūrinių ir istorinių tradicijų. Nors įsikūręs beveik pačiame Lietuvos centre, būdamas daugybės svarbių istorinių epochų ir įvykių liudininkas, jis atrodė tarsi beveidis, lyg kokia tobula rasa. Žinoma, pirmiausia man užkliuvo tai, kad miestas neturi savo muziejaus. Atrodo, kad ir nebuvo didelio poreikio (bent jau valdžios sferose), nes oficialus istorinės atminties naratyvas čia iš esmės rėmėsi į tokius kertinius akmenis, kaip pro Jonavą ėjęs lenininės „Iskros“ kelias, prieškario komunistai-pogrindininkai (jų daugiausia būta dar caro laikais rusų kolonistais apgyvendintuose Užusaliuose ir aplinkiniuose kaimuose; apie juos itin daug rašė minėtas kolega K. Fedaravičius) ir sovietiniai išvaduotojai... Nenuostabu, kad rajono valdžia labai didžiavosi, jog centrinėje miesto aikštėje, priešais vykdomojo komiteto rūmus, puikavosi neseniai pastatytas bronzinis tarptautinio proletariato vado biustas (sukurtas kraštiečio skulptoriaus Konstantino Bogdano). Tuo laiku vienas svarbiausių autentiškos miesto istorijos ženklų – gydytojo, visuomenės veikėjo ir Homero vertėjo Jeronimo Ralio antkapinis paminklas kukliai glaudėsi priešais buvusiame skverelyje (senųjų kapinių vietoje) ir pašaliečiui buvo sunkiai pastebimas... Taigi man, kaip „Jonavos balso“ kultūros skyriaus vedėjui, tikrai buvo kur pasireikšti. Ilgai netempdamas, šalia einamųjų darbų (rašyti apie rajono kultūros, švietimo, medicinos ir kitų įstaigų problemas, rengti reportažus iš įvykio vietos, aprašinėti darbo pirmūnus ir pan.) ėmiausi po truputį kapstytis beveik nejudintuose Jonavos krašto istorinės atminties dirvonuose. Dirbau keliomis kryptimis. Žurnalistui bene paprasčiausia ir įprasčiausia iš jų – susitikti ir pakalbinti žymesnius Jonavos krašto išeivius. Taip vieną po kito parengiau interviu su skulptoriumi K. Bogdanu, aktoriumi Vladu Bagdonu, poetu ir vertėju Aleksiu Churginu, dailininke Stase Samulevičiene, Lietuvos muziejininkystės patriarchu Pauliumi Galaune ir kitais. Beje, esu parašęs apybraižą ir apie vieną „revoliucinių kovų“ dalyvę, mat moteriškė sugebėjo visai įdomiai papasakoti savo gyvenimo istoriją...


I. Datos ir žmonės

Kita kryptis buvo sudėtingesnė – ėmiausi rinkti istorinę medžiagą apie žymesnius iš Jonavos krašto kilusius ar čia dirbusius kultūros veikėjus. Taip per kelerius metus parašiau straipsnių apie Abraomą Kulvietį, Vincentą Slendzinskį, Stasį Tijūnaitį, Juozą Ignatavičių ir daugelį kitų. Nemažai teko padirbėti narpliojant gydytojo ir Homero vertėjo Jeronimo Ralio biografijos, jo paminklo istorijos peripetijas, o bene daugiausiai apie daktarą papasakojo dešimtą dešimtį bebaigiąs architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, su kuriuo susitikau jo bute Vilniuje, Lazdynuose. Dviračiu buvau nukeliavęs ir į J. Ralio gimtuosius kraštus Žemaitijoje. Noriai dalyvaudavau vasaromis vykusiuose kultūros žmonių susibūrimuose Piliakalniuose  – rašytojo Petro Vaičiūno tėviškėje. Taip pamažu plėtėsi mano pažinčių ratas, o pastangos judinti krašto istorinius klodus, atrodo, sulaukė teigiamo įvertinimo. Dalies tada bei vėliau parašytų biografinių apybraižų pagrindu 1992 m. išleidau knygelę „Ko nenusinešė laikas“. Gerai suvokiau autentiškų šaltinių paieškos svarbą, nors anais laikais tai padaryti nebuvo lengva. Reikėjo surasti vietinių senųjų jonaviečių, pas kuriuos būtų išlikę fotografijų, istorinių dokumentų. Pamažu, plečiantis pažintims, tokių žmonių radau ne vieną. Beje, stengdamasis pagyvinti susidomėjimą senąja ikonografija, „Jonavos balsui“ pasiūliau įsteigti naują rubriką. Mano sumanymui buvo pritarta, ir rubrika „Fotoatminties klodai“ gyvavo kelerius metus... Literatūros apie Jonavą, išskyrus prieš keliolika metų pasirodžiusią V. Judrio knygelę, beveik nebuvo. Norint gilintis į miesto istoriją, reikėjo rimtesnės atspirties. Beveik atsitiktinai patyriau, kad senąja Jonavos praeitimi, jos urbanistiniu paveldu domisi architektūros istorikas Algimantas Miškinis. Ilgai nelaukęs susiradau jį Kaune, Architektūros ir statybos institute, ir gavau perskaityti svarbiausią jo darbą šia tema. Vėliau nuolat lankydavausi šioje įstaigoje, laukdavau pasirodant naujų publikacijų. Iš dalies A.  Miškinio dėka ėmiau orientuotis istoriografijoje ir archyvinėje medžiagoje ir pamažu pats ėmiau jos ieškoti. Jau 1986–1987  m. „Jonbalsyje“ paskelbiau porą ilgesnių publikacijų apie miesto praeitį, pirmąsyk spaudoje iškėliau Jonavos senamiesčio likučių apsaugos klausimą, agitavau per miestą tekančio upelio nepravardžiuoti slaviškai Varanka ar Varnaka, o vadinti gražiai lietuviškai – Varnute.

Dar noriu paminėti, kad jau 1986-ųjų vasarą, per atostogas, gavęs iš redakcijos oficialų raštą, nuvažiavau padirbėti ir į Valstybinį istorijos archyvą Vilniuje. Nakvynę geranoriškai parūpino buvusio bendrakursio Vidmanto Kliuko šeima. Kelių tokių išvykų rezultatas – archyvinės medžiagos pagrindu jau atgimimo laikais parengtos plačios publikacijos apie Bukonių, Upninkų, Žeimių, Jonavos bažnyčias. Žinoma, tai buvo šiek tiek daugiau, nei reikalavo mano pareigos redakcijoje. Bet rašyti apie istoriją buvo žymiai smagiau nei apie kokias nors kolūkio kultūros namų ar vaikų darželio problemas. Antra vertus, ir honoraras didesnis, kas irgi buvo svarbu...

PAŽINTYS Žodžiu, pamažėl visai rimtai įsitraukiau į Jonavos krašto istorijos studijas, tapau šioks toks jos žinovas. Šis „pašalinis“ darbas ne tik neleido paskęsti žurnalistikos kasdienybės rutinoje, bet ir už pastangas sulaukiau tam tikro atlygio – galėjau susipažinti su daugeliu įdomių žmonių. Pirmiausia paminėčiau Chemijos statybos treste dirbusį inžinierių Gediminą Ilgūną. Jo pavardę „Jonavos balse“ pastebėjau ėmęs vartyti ankstesniųjų metų komplektus, bet tikrai ne iškart suvedžiau, kad straipsnelių, nuotraukų autorius ir dar studijų metais įsigytos knygos apie XIX a. keliautoją ir mokslininką Joną Čerskį autorius yra tas pats žmogus. Kai tai išsiaiškinau, nutariau tuoj pat su Gediminu susipažinti. Mano, kaip redakcijos darbuotojo, padėtis leido tai padaryti be jokių didesnių ceremonijų, tad paskambinau ir vieną gražią rudens popietę su Gediminu susitikome toje pat Spalio revoliucijos gatvėje. Nors jis buvo suvalkietis, o aš – kupiškėnas, iš pat pradžių mums atsirado nemažai bendros kalbos ir gana greitai susibičiuliavome. Ėmiau dažnai lankytis jo bute Sodų gatvėje, kur gyveno su žmona, ketvirtosios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birute bei dukromis moksleivėmis Ugne ir Milda. Ilgūnų namuose jausdavausi lyg savotiškoje dvasinėje oazėje, kur tarp knygų lentynomis, paveikslais, įvairių kelionių suvenyrais nustatytų, nukabinėtų sienų buvo visai kitas pasaulis, kur niekada nestigo įdomių pokalbių ir susitikimų. Nuo pat pažinties pradžios mane ne tik patraukė Gedimino geranoriškumas, demokratiškumas, bet ir istorijos žinios, platus žvilgsnis į pasaulį ir, aišku, darbštumas. Tuo metu

5


TAUROSTA

Gediminas Ilgūnas, 1987 m.

Su Edmundu Simanavičiumi ir Jurgiu Algirdu Bieliniu „knygnešių karaliaus“ Jurgio Bielinio tėviškėje, Biržų r., 1987 m.

dar nedaug ką žinojau apie jo gyvenimą, bet negalėjau nesižavėti juo, kaip tvirtu, atkakliai užsibrėžto tikslo siekiančiu žmogumi, prisiekusiu keliautoju. Tą akivaizdžiai rodė gausi kelionių dokumentacija. Jau daugelį metų Gediminas vietoj ramaus vasaros atostogų poilsio organizuodavo įvairiausias keliones-ekspedicijas, turinčias konkretų pažintinį tikslą. Tam jis subūrė bendražygių grupę, kuriai ilgainiui prigijo „Keliautojų respublikos“ vardas. Keliauta dviračiais, motociklais ir kitomis priemonėmis. Kaip supratau, bene įspūdingiausia buvusi 1968 m. dviejų mėnesių kelionė per Sibirą J. Čerskio keliais, bet ne mažiau įdomios ir kitos: po Viduriniąją Aziją, Kaukazą, Latviją, taip pat po Lietuvą knygnešių, 1863 m. sukilėlių vado A. Mackevičiaus keliais ir pan. Kiekvienos kelionės metu surinktą medžiagą Gediminas susistemindavo ir per žiemą parengdavo didelį informatyvų albumą su nuotraukomis, aprašymais. Tai reikalavo daugybės valan-

dų papildomo triūso be jokio atlygio, vien tam, kad liktų įdėtos pastangos ir paieškos nenueitų veltui. Ir tokių albumų lentynose buvo jau kelios dešimtys, galėjau juos vartyti ir vartyti... Kaip vėliau parodė laikas, dalis jų tapo knygų medžiaga. Beje, ir mūsų pažinties pradžioje Gediminas dirbo prie naujos knygos apie rašytoją Vincą Pietarį, kurio keliais taip pat buvo surengęs ekspediciją, suradęs jo kapą Rusijos gilumoje...

6

2019 NR. 1 (9)

Ilgūnų namai Jonavoje buvo savotiškas tų laikų kultūrinis salonas, kur rinkdavosi daug įvairių žmonių: kelionių bendražygių, kultūrininkų iš Vilniaus ar Kauno, jaunimo. Vienaip ar kitaip juos čia traukė bendri interesai, įdomus ir neformalus bendravimas, maloni, jauki aplinka. Čia buvo planuojami ir organizuojami nauji žygiai. Retkarčiais tokių susitikimų dalyviu tekdavo būti ir man, taip susiradau nemažai naujų pažįstamų, su kai kuriais bendrystė tęsėsi net


I. Datos ir žmonės

kelis dešimtmečius... Žinojau, kad Gediminas palaiko ryšius su daugybe žymių žmonių, tarp kurių jis minėjo rašytojus Vytautą Petkevičių, Grigorijų Kanovičių, Kazį Sają, akademiką Paulių Slavėną ir kt. Didžiumą Gedimino „prietelių“ turėjau progą pamatyti 1986-ųjų pavasarį Verkiuose, kai tuometiniuose Mokslininkų rūmuose Gedimino 50-mečio proga vyko iškilmingas mokslo istorikų susibūrimas. Jubiliatas perskaitė tai progai parengtą pranešimą, vyko vaišės... Būčiau ir aš mielai prisijungęs prie „Keliautojų respublikos“, dalyvavęs kurioje nors ekspedicijoje, bet žinodamas, kad bus sudėtinga suderinti atostogų grafikus, o ir turėdamas kitokių planų, nesiskubinau siūlytis. Vis maniau, dar pasitaikys palankesnis momentas. Bet prasidėjo Sąjūdis, daug kas vertėsi aukštyn kojomis ir „Keliautojų respublikos“ nariu netapau. Tiesa, viename žygyje su Gedimino respublikonais vis dėlto sudalyvavau – važiavome dviračiais nuo Jonavos per Šveicariją į Paryžių, o mūsų „ekspediciją“ filmavo televizija. Jonavos rajono kaimeliai su garsiais europiniais pavadinimais sudomino žinomą režisierių Vid­ mantą Puplauskį. Deja, to filmo apie mūsų žygį (jei jis buvo sukurtas) aš nemačiau... Nuo pat pažinties su Gediminu supratau, kad jis – išskirtinė asmenybė tuometiniame Jonavos peizaže. Norėjosi, kad apie jį jonaviečiai sužinotų kuo daugiau, kad jo rašinius istorine tematika dažniau spausdintų „Jonavos balsas“. Pats Gediminas tokiam norui lyg ir neprieštaravo, bet abejojo, ar įmanoma. Kai vieną kitą sykį apie tokį reikalą užsiminiau savo šefui J. Lenčiauskui, jis irgi entuziazmo nepalaikė, sakydamas, kad G. Ilgūnas nėra jau toks labai teigiamas ir pageidautinas autorius. Supratau, kad Gedimino biografijoje esama kažkokios dėmės, bet nei jo paties primygtinai klausinėjau, nei kitaip bandžiau išsiaiškinti. Mūsų bendravimui tai tikrai netrukdė. Visa tiesa, kad vyresnysis kolega dar būdamas paauglys šeštajame dešimtmetyje panoro prisijungti prie užgniaužiamo partizaninio judėjimo, buvo draugo išduotas ir už idealizmą kelerius metus atsėdėjo gulage, paaiškėjo vėliau, Sąjūdžio metais... Teko geriau pažinti ir daugiau įdomių jonaviečių. Vienas jų – „Azoto“ gamybinio susivienijimo automatizuotojo valdymo sistemų skyriaus viršininkas, taip pat tikras suvalkietis Edmundas Simanavičius (vėliau pavardę sulietuvinęs į Simanaitį). Edmundas retsy-

kiais profesiniais klausimais parašydavo į „Jonbalsį“, bet mane sudomino tai, kad jis – prisiekęs dailės gerbėjas. Maža to, kad du jo sūnūs buvo dailininkai, jis pats „Azoto“ kultūros rūmuose Chemiko dienos proga ėmėsi organizuoti ekslibrisų parodas, leido katalogėlius, sukviesdavo dailininkus ir taip pagal išgales judino miesto kultūrinį gyvenimą. Pastebėjęs, kad ir Edmundas rimtai domisi istorija bei turi minčių, įkalbėjau parengti straipsnį apie Jonavos įkūrėjus Kosakovskius. Jis pažadą ištesėjo, parašė, bet nepamiršo nusiskųsti, kad labai daug laiko sugaišęs besigilindamas į šaltinius. Tai buvo bene pirma lietuviška publikacija šia tema. Įdomu, kad apie Kosakovskius surinktos informacijos E. Simanaičiui prireikė ir vėliau, kai jis, jau būdamas rajono meras, rengė leidinius apie Jonavą, propagavo jos įkūrėjus. Beje, kiek vėliau Kosakovskiais susidomėjau ir aš pats, o jau dirbdamas Vilniaus dailės akademijoje parengiau apie juos keletą publikacijų. Kitas įdomus jonavietis, kurį G.  Ilgūno dėka teko artimiau pažinti, irgi buvo inžinierius, iš kaunijos kilęs Jurgis Algirdas Bielinis  – knygnešių karaliaus Jurgio Bielinio vaikaitis, žymaus Lietuvos socialdemokratų veikėjo Kipro Bielinio sūnėnas. Jo namuose, Parko gatvėje, ne kartą teko lankytis, skolintis ir studijuoti dėdės paliktus Steigiamojo Seimo stenogramų tomus. Jurgis bendravo su Kaune gyvenančiu kupiškėnu – pandėliečiu architektu ir skulptoriumi Leonu Juozoniu, kuris kaip tik tuo metu jau gana intensyviai darbavosi įamžindamas žymių Lietuvos žmonių gimtines. Būtent L. Juozonis savo stogastulpiu pažymėjo ir knygnešių Bielinių gimtinę Biržų rajono Purviškių kaime. Iškilmingas paminklo atidengimas įvyko 1987 m. rugsėjį. Ten vykau kartu su J. A. Bieliniu, G. Ilgūnu, Algimantu Galinsku ir E. Simanavičiumi. Iki Sąjūdžio pradžios dar buvo likę daugiau nei pusė metų, o renginys Purviškiuose jau alsavo lietuvybės, priešinimosi rusų okupacijai dvasia. Grįždami į Jonavą dar užsukome į Balio Sruogos tėviškę Baibokuose, o po to mano iniciatyva aplankėme Adomo Petrausko muziejų Uoginiuose. Pažintis su unikaliuoju kupiškėnu ir jo sukauptomis vertybėmis mano bendrakeleiviams paliko gilų įspūdį. Po tos išvykos vėliau dar nesyk teko dalyvauti įvairiuose renginiuose kartu su J.  A.  Bieliniu ir L.  Juozoniu, kartu riedėti su Jurgio Algirdo vairuojamais žiguliukais, meiliai vadinamais Katerina... Kilus Sąjūdžiui, J. A. Bielinis stengėsi visur aktyviai dalyvauti, o atiduodamas garbę savo dėdės

7


TAUROSTA Kipro atminimui, daug pasidarbavo atkuriant Lietuvos socialdemokratų partiją. Maždaug nuo 1995-ųjų mano ryšiai su Jurgiu Algirdu buvo ilgam nutrūkę. Neseniai vėl susitikome jo sodyboje Raudondvaryje, prie Kauno. J. A. Bielinis – vienas iš nedaugelio likusių gyvų tos kartos jonaviečių sąjūdininkų. Su L. Juozoniu epizodinius ryšius palaikiau praktiškai iki pat jo mirties 2015 m. Kadangi, kaip minėjau, Jonavoje gyvenau visai šalia upės, tai kiekvieną dieną eidamas į darbą ar grįždamas namo, praeidavau pro Šv. Jokūbo bažnyčią. Be to, toje pat gatvėje buvo ir klebonija, tad nieko nuostabaus, kad retsykiais prasilenkdavau su klebonu kunigu Vincu Algirdu Pranckiečiu. Tai buvo jau septintą dešimtį įpusėjęs, iškilaus ir įsimenamo stoto, stambokos figūros ir jau beveik visai nuplikęs vyras, atrodo, tikras tipinis klebonas. Kurį laiką nedrįsau jo trukdyti, bet, kai labiau susidomėjau Jonavos istorija ir sužinojau apie Kosakovskių giminės palaidojimus Jonavos bažnyčios rūsiuose, tuoj pasitaikius progai užkalbinau kleboną. Jis mane priėmė labai maloniai, aprodė bažnyčią ir jos rūsius, papasakojo, kaip radęs čia išplėštą ir išniekintą fundatorių nekropolį, pasirūpino sutvarkyti vyskupo Juozapo Kazimiero ir generolo Juozapo Antano karstus, o visus kitus palaikų likučius palaidojo bendrame kape. Klebonas Pranckietis man paliko šviesaus, nuoširdaus, gero ir įdomaus žmogaus įspūdį. Pamažu susibičiuliavome, sužinojau jo sudėtingą gyvenimo istoriją. Kun. Vincas nuo pat pradžių rėmė Sąjūdį, pagal išgales dalyvavo jo, taip pat Tremtinių draugijos veikloje. Jau nepriklausomybės laikais padėjau jam leisti atsiminimų bei publicistikos knygas ir pats, jo padedamas, parašiau bei išleidau Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios ir parapijos istoriją. Mūsų pažintis tęsėsi iki pat 2016-ųjų, kai gegužę garbiojo monsinjoro siela iškeliavo į amžinybę, o gyvenimo iškankintą jo kūną prigaudė Šv. Jokūbo bažnyčios šventorius. Paminėjau tik kelias svarbesnes pavardes, bet jų buvo žymiai daugiau: inžinierius Vaclovas Janušis, žurnalistas Ričardas Adamonis, gydytoja Meilutė Raštikytė-Alksnienė, kunigas dr. Pijus Čižauskas, istorikas Algimantas Galinskas, Algirdas Grėbliūnas, Leonas Simniška... Rimta pagalbininke ir mano kraštotyrinio darbo rėmėja nuo pat pradžių tapo LTSR Savanoriškos knygos bičiulių draugijos rajono skyriaus atsakingoji sekretorė Aleksandra Grendienė. Kadangi

8

2019 NR. 1 (9)

knygos bičiulių draugijos patalpos buvo greta redakcijos (Spalio revoliucijos g. 18), Aleksandros kabinete lankydavausi gana dažnai. Ji buvo rimta kultūrinio darbo entuziastė ir tam reikalui turėjo šiek tiek draugijos lėšų bei galimybių. Aleksandra, kaip ir gretimame kabinete sėdėjusi LTSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos rajono skyriaus atsakingoji sekretorė Danutė Snitkienė, nuo pat pradžių rėmė Jonavos muziejaus idėją...

MINTYS APIE MUZIEJŲ Taigi, dar gerokai prieš susiburiant Sąjūdžiui, Jonavoje būta įdomių, darbščių, kultūrai pasišventusių žmonių (tik dalį jų čia paminėjau). Buvo šioks toks potencialas, buvo daugiau mažiau aiškus tikslas, tik reikėjo kokio nors postūmio, kad vežimas pajudėtų iš mirties taško. Reikėjo, kad kas nors išdrįstų imtis organizacinio darbo naštos. Sužinojęs, kad Plungėje gana aktyviai veikia kultūrinis-šviečiamasis Daukanto klubas, ėmiau galvoti, kad kažko panašaus reikėtų ir Jonavoje. Kodėl negalėtų įsikurti, sakykim, Abraomo Kulviečio klubas? Jo veikloje, be abejonės, turėtų dalyvauti Jonavoje dar per mažiai įvertintas G. Ilgūnas, kurį aš jau neblogai pažinau ir labai gerbiau už pasiaukojamą kultūrinį darbą. Žinoma, šių minčių garsiai netrimitavau, atidėjau planus ateičiai, nes reikėjo susitelkti ne mažiau svarbiam darbui – muziejui. Tiesa, žinybinį muziejų ką tik buvo įkūręs „Azotas“, muziejėliai veikė Pirmojoje vidurinėje mokykloje ir Užusaliuose, nedidukė memorialinė ekspozicija buvo ir Prano Vaičiūno tėviškėje, Piliakalniuose. Bet to maža. Kad Jonavai reikia savo kraštotyros muziejaus, pritarė ir redaktorius J. Lenčiauskas, parašęs straipsnį „Svajonės... praeities vardan“. Bet aišku kaip diena, kad tuščioje vietoje muziejaus neįkursi! Netgi neužtenka turėti patalpas – jose reikia ką nors eksponuoti. Taip kilo mintis imtis iniciatyvos ir, pasikvietus į pagalbą keletą mums pažįstamų vietos kolekcininkų, pasitelkus mokyklų surinktus eksponatus, surengti laikinąją parodą, kuri bent fragmentiškai atskleistų Jonavos krašto istoriją. Kartu su A. Grendiene ir D. Snitkiene ėmėmės šio veiklos ir 1987-ųjų pabaigoje darbas įsibėgėjo. Prikalbėjome parodai medžiagos pateikti nuo Upninkų kilusį kolekcininką, geografą, Žemės ūkio akademijos docentą Antaną Ražinską, Jonavoje gyvenantį kolekcininką Vytautą Aravičių, vietinį mokyto-


I. Datos ir žmonės

ją Henriką Briedį, savo senų monetų rinkinėlį sutiko parodyti milicijoje dirbanti Julija Jurčicienė, gavome liaudies menininkių L. Lukauskienės, K. Ražinskienės darbų, L. Juozonis pateikė J. Ralio portretą... Berods, iš Pirmosios vidurinės mokyklos muziejaus atkeliavo nemažas kiekis senovinių kaimo buities rakandų ir žemės ūkio įrankių. Aš pats asmeniškai jau turėjau surinkęs šiek tiek istorinių nuotraukų, tad buvo kuo užpildyti dalį stendų. Beje, tuos istorinės dalies stendus man pačiam teko ir apipavidalinti. Iš viso surinkome per du šimtus eksponatų, iš kurių seniausi – prie Lukšių piliakalnio rastų pora akmens amžiaus kirvukų... Parodą priglausti sutiko Jonavos neakivaizdinės vidurinės mokyklos, įsikūrusios dar prieš karą Jonavos miesto pradžios mokyklai statytame rūme, direktorius Zigmas Banevičius. Jis šiam reikalui paskyrė didžiąją salę. Rūpinausi ne tik eksponatų rinkimu, eksponavimu, bet ir parodos reklama  – labai svarbu buvo padaryti įspūdį rajono valdžiai, kad ši pagaliau imtų rimtai galvoti apie muziejaus įkūrimą ir po parodos pasiūlytų jam kokias nors patalpas. Tuo tikslu parengiau parodos plakatą, Kaune pasirūpinau gauti cenzūros (Glavlito) leidimą jį spausdinti, pats išraižiau ir atspaudžiau lino raižinius-kvietimus, pakviečiau į atidarymą atvykti kolegą iš „Komjaunimo tiesos“ V. Kliuką. Parodos atidarymo dieną „Jonavos balse“ paskelbiau straipsnelį „Muziejaus pradžia?“, kuriame, tarp kitko, rašiau: „Kraštotyrininkai ir knygos bičiuliai pasistengė surinkti ir parodyti jonaviečiams kelis šimtus eksponatų, tuo norėdami priminti, jog kol kas Jonavoje dar yra ką rinkti ir reikia kuo greičiau tą daryti. Tad ir į didelį parodos išbaigtumą

nepretenduojama. Netgi priešingai – rengėjai tikisi, jog jonaviečiai, apsilankę parodoje, prisimins ir patys turį namuose vieną ar kelis eksponatus ir kitą sykį, eidami pro šalį, atneš juos į parodą. Pagal galimybes tie eksponatai bus kuo greičiau įtraukti į jau veikiančią ekspoziciją. Reikia manyti, kad apie muziejų galvoja ne tik parodos rengėjai, bet ir dauguma jonaviečių, tad ir laukiama jų paramos. Tai dar vienas parodos tikslų.“ Bet svarbiausia, per atidarymą norėjosi matyti kokią nors „žvaigždę“, tad nutarėme pakviesti žymųjį kupiškėnų muziejininką Adomą Petrauską, kuris savo įdomiais pasakojimais galėtų sudominti lankytojus, ypač jaunuosius. Parašiau laišką Adomui, ir jis sutiko mūsų padedamas atvažiuoti. Dar teko pabūti ir kroviku, mat „Azoto“ kultūros rūmai sutiko parodai paskolinti stendų, bet krovėjų trūko, tad pats turėjau siauru koridoriuku iš rūsio tempti dėžes ir plokštes, krauti jas į autobusiuką, paskui prie mokyklos iškrauti. Tik į salę, buvusią antrajame aukšte, sutempti atsirado šiek tiek talkininkų... Bet štai visi parengiamieji darbai baigti, atėjo 1988  m. sausio 12-oji, parodos „Senoji Jonava“ atidarymo diena. Iš Algirdo Grėbliūno gautu gaziku ankstų rytą lekiu į Uoginius paimti Adomo. Diena apygražė, sausoka, sniego nėra. Adomą mano vizitas užklumpa kiek netikėtai  – pasirodo, pamiršęs apie susitarimą, netgi pažadėjęs kolūkių pirmininkų delegacijai ekskursiją po savo muziejų... Ekskursija tai dar pusė bėdos, bet po jos laukia gausios vaišės pir-

9


TAUROSTA tyje su cepelinais, alučiu! Tik apie trečią valandą pavyksta Adomą pakelti nuo stalo ir mes greitai lekiame atgal į Jonavą... Kelias netrumpas, bet suspėjame laiku – kaip tik prieš parodos atidarymą 17 valandą. Žmonių pilna salė, atėjo Papliovkinas ir Jaciničius iš partkomo, redaktorius, atvažiavo V.  Kliukas iš Vilniaus. Man teko tarti įžanginį žodį, tad iš karto apsidrausdamas pažymėjau, jog parodą parengė mėgėjai, entuziastai, bet tai tik pati pradžia. Ateityje, kai bus kuriamas Jonavoje muziejus, šio darbo turėtų imtis pakviesti specialistai ir pan. Taip, kad ir nelabai prikišamai, stengiausi paakinti rajono valdžią imtis žygių muziejui įkurti. Baigęs kalbą kreipiausi į kviestinį svečią ir pasiūliau jam pakomentuoti etnografinę parodos dalį. Adomas prieina prie išdėliotų eksponatų, ima vieną, kitą, pasakoja, kam tas ar kitas įnagis skirtas, kaip juo reikia naudotis... Ir tuomet staiga suprantu, kad sensacijos nebus – Adomas gali įdomiai, informatyviai papasakoti apie vieną ar kitą daiktą, bet jis – ne savame muziejuje, ne Uoginiuose, kur žino kiekvieno saugomo eksponato istoriją, kur kiekvienas kampelis jam kažką sako, liudija... Čia, naujoje, svetimoje vietoje, prie tvieskiančių lempų šviesos, jis, net ir matydamas pažįstamus daiktus, jaučiasi nejaukiai, suvaržytas, jo žodis visai nebe toks įtaigus, pagavus... Jis čia lyg žuvis, išmesta į krantą. Taigi jaučiu, kad su šiuo numeriu kiek nepavyko, na, bet ką padarysi... Atrodo, kad ir pats Adomas suprato savo keblią padėtį, bet pakalbėjo, kiek galėjo, atsakė į vieną kitą klausimą ir, rodos, viskas praėjo gerai... Norėjome parodos atidarymą deramai įamžinti, o L. Simniška, pasisiūlęs pagelbėti, pasirūpino kino kamera. Viskas būtų buvę gerai, bet aš eidamas nepastebėjau kameros laido ir jį užkliudžiau. Atrodo, įvyko trumpasis jungimas, laidas plykstelėjo lyg koks „bikfordo šniūras“... Salė akimirksniu paskendo dūmuose! Laimė, „gaisras“ greitai buvo likviduotas, bet Papliovkinas su savo komanda jau nuo pat pradžių jautęsis kiek nepatogiai, kad priekaištus dėl muziejaus nebuvimo išgirdo net... korespondentas iš „Komjaunimo tiesos“, pasinaudojęs sumaištimi greitai pasišalino. Po to greitai išsisklaidė ir kiti lankytojai. Taigi, atidarymas buvo sugadintas... Bent jau man liko toks įspūdis. Ar pavyko tada kiek nufilmuoti, nežinau, nes juosta, atrodo, nebuvo išryškinta. Tiesa, L. Simniška kurį laiką man vis žadėjo tai padaryti, bet netesėjo. Paskui prasidėjo Sąjūdis, kiti įvykiai ir juosta, berods, kažkur dingo... Iš parodos atminimui liko tik kelios nuotraukos, plakatas, kvietimas...

10

2019 NR. 1 (9)

D. Snitkienė mus, keletą organizatorių ir svečių, pakvietė vakarienės į „Svetainės“ restoraną. Po to A.  Petrauską pas save į svečius pasikvietė Gediminas. Ten dalyvavau ir aš su V. Kliuku. Vakaras praėjo maloniai, tačiau negera nuotaika, atsiradusi po šios dienos įvykių, manęs neapleido. Galiausiai po pasisėdėjimo Adomas pakilo, padėkojo už šiltą priėmimą ir pasiprašė parvežamas namo. O dėl transporto tai nesutarta! Kažkaip vyliausi, kad Adomas gal norės pernakvoti Jonavoje ir rytą jį bus galima išsiųsti atgal autobusu. Su tokia skuba išvažiuodamas iš Uoginių aš tiesiog užmiršau apie tai informuoti, o jis įsivaizdavo, kad namus palieka tik vienam vakarui. Skaudu buvo žiūrėti į žmogų, nes jis išgyveno ne dėl savęs, o dėl to, kad neperspėjo žmonos, jog šį vakarą negrįš. Ji jaudinsis jo laukdama, negalės užmigti... Ką daryti? Pabandėme skambinti Adomo žmonai, bet kur tu vėlai vakare į kaimą prisiskambinsi... Gerai, kad turėjau užsirašęs „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisieriaus Povilo Zulono telefono numerį, tai pasukau jam, išdėsčiau situaciją, po to su juo dar pašnekėjo pats Adomas, sutarė, kad Povilas paskambins Adomienei ir nuramins ją. Taigi, šis reikalas susitvarkė. Adomą apnakvyndinti sutiko J.  A.  Bielinis ir aš palydėjau svečią iki Parko gatvės. Bet tuo istorija dar nesibaigė. Kitą rytą atėjęs į darbą išgirdau, kad Bielinis sukėlė šaršalą, esą aš neteisingai nurodžiau autobuso laiką ir Adomas dėl to pavėlavęs išvykti... Jurgis Algirdas jau išlėkė į garažą traukti savo Katerinos, kad pats svečią nuvežtų į Kupiškį... Laiku suvaldžiau situaciją, nes autobusas dar nebuvo išvažiavęs. Nuėjau į Bielinio butą ir palydėjau Adomą į autobusų stotį. Čia su mašinike atriedėjo ir Jurgis Algirdas. Išsiaiškinome, kad jis pats per savo karštą būdą sukėlė skandaliuką, mat sumaišė 7.00 val. ir 9.42 val. reisus. Viską nuleidome juokais, bet nežinia, kokį įspūdį tai padarė Adomui... Paroda „Senoji Jonava“ veikė bene dvi savaites. Dešimtąją dieną ją aplankė į rajono kraštotyros konferenciją atvykusi aukšta viešnia iš Vilniaus  – LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotoja Leokadija Diržinskaitė-Piliušenko. Kai kurie jonaviečiai, pavyzdžiui, J.  Jurčicienė, labai apsidžiaugė galėdami parodos fone nusifotografuoti su svarbiu asmeniu... Paroda sulaukė tam tikro pasisekimo ir Jonavos visuomenei, atrodo, paliko teigiamą įspūdį. Antai atsiliepimų knygoje mirgėjo pritariantys, skatinantys įrašai: „Norėtųsi daugiau tokių parodų, apimančių vis platesnius horizontus, vis gilesnius


I. Datos ir žmonės

ir gilesnius kultūros klodus“, „Reikėtų sutelkti visuomenės jėgas tam, kad paroda nebūtų laikinai veikianti“, „Reikėtų išsikovoti patalpas ir būtinai įsteigti Jonavoje kraštotyros muziejų“ ir pan. Sureagavo ir valdžia, kuri pasiūlė išeitį – po parodos „pasaugoti“ eksponatus miesto vykdomojo komiteto rūsyje. Žinoma, mes siekėme visai ne to, kolekcininkai nebūtų tam pritarę. Įkalbėti juos ką nors dovanoti muziejui galėjome tik tada, jei būtų patalpos... Maža to, iš vieno stendo dingo keletas Jurčicienės duotų pinigėlių, bjauriausia, kad ne jos pačios, o pasiskolintų. Atrodo, kad paskutinę parodos dieną juos kažkas pasisavino. Taigi, išlindo organizacinių klaidų ir dėl to man asmeniškai liko nemažai nuosėdų. Supratau, kad rengiant tokias akcijas vien entuziazmo nepakanka, kad taip dirbdamas nuolat susidursi su visokiais nuo tavęs nepriklausomais trukdžiais, kuriems įveikti reikia resursų, tam tikros sistemos. O kai tos sistemos nėra, kai nevaldai resursų ir turi būti prašytojo vietoje, malonumas menkas. Nuo tada stengiuosi imtis tik tokių darbų, kur žinau, kad pats galėsiu valdyti didžiąją dalį proceso, kur žinau, kaip ką reikia pradėti ir kaip užbaigti... Pamačiusi valdžios nerangumą, A. Grendienė nusprendė veikti pati ir, dar veikiant parodai, išsirūpino, kad ateityje nedidelį muziejų būtų galima įrengti pastato, kuriame buvo įsikūrusi draugija, rūsyje (Spalio revoliucijos g. 18). Dėl šio rūsio paėmimo iš komjaunimo reikėjo gauti Papliovkino leidimą. Ėjo Danutė, Aleksandra ir aš. Papliovkinas nieko neturėjo prieš, paskambino komjaunuolių vadui R.  Ginkui ir sutarė, kad galima tą kambarėlį skirti laikinam muziejui. Į šias gana švarias, tik ankštokas patalpas niekas labai nepretendavo, komjaunuoliai buvo pradėję remontą, bet nebaigė, tik iškalė dalį sienų lentelėmis... Sausio 26 d. Jurčicienės gautu milicijos automobiliu eksponatus suvežėme į nurodytą sandėlį miesto vykdomajame... Per spaudą paraginau jonaviečius ir toliau dovanoti naujus eksponatus, nešti juos į Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos rajono skyrių. Aleksandrai pavyko gauti šiek tiek medienos iš Miškų ūkio (per Violetą Maculevičienę), o vienas iš muziejaus entuziastų, pensininkas Antanas Čekaitis (beje, savo namuose turėjęs nedidelį muziejų ir, kaip vėliau paaiškėjo, buvęs tremtinys) ėmėsi darbo – rengė patalpas ekspozicijai komjaunimo komiteto rūsyje. Man ir pačiam ten teko padirbėti: pjauti, kalti, matuoti... Tas darbas užtruko visą pavasarį. Jau svarstėme, kada galėsime atidaryti tą laikiną ekspoziciją, bet, prasidė-

jus Sąjūdžiui, šis rūpestis kažkaip nutolo ir muziejus čia taip ir neatsirado. Dalis surinktų eksponatų toliau laukė savo eilės miesto vykdomajame komitete. Pasikeitus politinei situacijai, rajono valdžia iš tiesų rimčiau susirūpino muziejaus steigimu ir jau 1989 m. laikinas muziejus buvo įkurtas mokytojo, politinio kalinio Balio Garmaus namuose. Jam vadovauti iš Užusalių pakviesta mokytoja Regina Karaliūnienė, beje, pagal kilmę jonaviškė nuo Skarulių. Ji prie muziejaus, vėliau persikėlusio į buvusios arklių pašto stoties kompleksą, vairo išbuvo daugiau nei dvidešimt metų...

VASARIO 16-OJI 1988-ųjų sausio pabaigoje ir vasario pradžioje sovietinės Lietuvos informacinėje erdvėje jautėsi nemaža įtampa – artėjo Vasario 16-osios 70-metis. Sistema norom nenorom turėjo į tai kažkaip reaguoti. Viena iš strategijų buvo visaip menkinti tos datos reikšmę ir apskritai tarpukario Nepriklausomą Lietuvą, o iškelti neva tikrąjį Lietuvos valstybingumą paskelbusią ir įgyvendinusią V. Kapsuko vyriausybę. Ta tema laikraščiai gaudavo spausdinti jau parengtus sovietinių istorikų straipsnius, pasirodė net atitinkama monografija. Žinoma, po vasarą Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo disidentų surengto ir plačiai nuskambėjusio nesankcionuoto mitingo, pasmerkusio Ribentropo-Molotovo suokalbį, režimo adeptai Vilniuje suprato, kad vien tik tokia kontrpropaganda skylės neužkiši. Buvo aišku, kad Lietuvoje tikrai atsiras žmonių, minėsiančių šią solidžią istorinę datą, o tai sukels dar didesnį atgarsį Vakaruose. Taigi, matyt, gana karštligiškai ieškota būdų, kaip nustoti gintis ir pereiti į puolimą. Galiausiai galinga propagandos mašina rado sprendimą  – apkaltinti tuometinį JAV prezidentą Ronaldą Reiganą! Čia galima priminti, kad R. Reiganas garsėjo kaip tvirtas sovietinio režimo oponentas ir TSRS atvirai vadino „blogio imperija“. Jis neliko abejingas svarbiai mūsų tautos istorijos sukakčiai ir kaip tik prieš Vasario16-ąją pasveikino lietuvius su švente, tuo aiškiai išsakydamas Amerikos poziciją dėl Lietuvos okupacijos. Sovietiniai propagandistai, niekaip nebegalėję nuginčyti pasisakymo esmės, užsikabino už to, kad kažkas drįsta „kištis į Tarybų Lietuvos vidaus reikalus“! Taigi, imtasi organizuoti

11


TAUROSTA

1988 m. vasario 15 d. valdžios organizuoto mitingo „Azoto“ remonto mechaniniam ceche dalyviai.

visuomenės „protestus“ prieš tokį kišimąsi. Neatsiliko šiame fronte ir Jonava. Vasario 15-ąją, pirmadienį, iš pat ryto redakcijoje sužinojau, kad „Azote“ suplanuotas „mitingas“, kuriame ruošiamasi pasmerkti R. Reiganą. Turėjau dalyvauti kaip foto korespondentas, važiavau kartu su A.  Papliovkinu ir „Azoto“ partiečių vadu Eugenijumi Mažūnaičiu. Remonto mechaniniame ceche radome kelias dešimtis darbininkų niūriais veidais, nudelbtais žvilgsniais. Aišku, kad visi valdžios atvaryti į „priemonę“. Keletas aktyvesnių režimo pakalikų ir pats Mažūnaitis perskaitė JAV prezidentą smerkiančias kalbas, keli pasirašė protesto laišką, kurį LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas turėjo perduoti JAV ambasadai Maskvoje, aš padariau keletą kadrų ir... viskas atlikta. Šio „mitingo dalyvių“ laiškas ir beveik analogiškas iš baldų kombinato buvo atspausdinti jau antradienio numeryje, o pora mano darytų nuotraukų iš „mitingo“, beje pasirašytų slapyvardžiu (kad vėliau nebūtų gėda), pasirodė dar po dviejų dienų. Beje, visą šią propagandinę kampaniją užviršavo vasario 15ąją Vilniuje, Gedimino aikštėje, surengtas valdžios

12

2019 NR. 1 (9)

organizuotas mitingas, kuriame irgi pultas Reiganas ir nepriklausomybės rėmėjai, o tarp tų puolėjų buvo tokios personos kaip Juozas Baltušis, Šarūnas Marčiulionis... Tiesa, savaitgalį prieš Vasario 16-ąją lankiausi Vilniuje. Mieste visur buvo pilna milicijos. Iš kažko girdėjau gandą, esą vietinė Lietuvos valdžia, įvesdama vos ne apgulties padėtį, taip stengiasi apsisaugoti nuo bet kokių nenumatytų atvejų. Kitaip Maskva, atseit, pagrasinusi Songailą, kaip nesusitvarkantį, pašalinti iš posto... Vaikščiodamas po senamiestį pastebėjau, kad M. Gorkio gatvėje, prie namo, kur buvo pasirašytas Vasario 16-osios aktas, sukiojasi keli milicininkai. Toks įspūdis, kad reikia tik ilgiau sustoti ir prie tavęs jau prikibs „už viešosios tvarkos ardymą“ arba bent palieps greičiau nešdintis. Buvau nuėjęs ir prie A. Mickevičiaus paminklo – čia dar daugiau sargybinių, suskaičiavau per dešimtį milicininkų ir raudonraiščių. „Amerikos balsas“ įspėjo, kad valdžia, sutelkusi tiek jėgų, gali imtis ir represijų, todėl disidentai planavo sukaktį paminėti labai kukliai: padėti gėlių ant J. Basanavičiaus kapo Vilniuje, prie Maironio pa-


I. Datos ir žmonės

minklo Kaune ir gal dar šį tą. Bažnyčios vyresnybė irgi pranešusi, kad vasario 16 d. specialių pamaldų nebus, tik kasdienės... Tą ypatingą Lietuvai dieną pasistengiau būti Kaune. Minėjau, kad pradėjęs dirbti Jonavoje, nieko nelaukdamas ėmiausi lankyti vakarinę dailės mokyklą. Į Kauną važiuodavau du kartus per savaitę. Didelių nepatogumų nejutau, nes susisiekimas buvo gana patogus: vos išėjęs iš redakcijos tuoj sėsdavau į autobusą ir po gero pusvalandžio išlipdavau Kauno Žaliakalnyje... Taip važinėjau beveik trejus metus. Žinojau, kad Kauno patriotai, nepaisydami galimų represijų, ruošiasi paminėti Vasario 16-ąją 8 val. vakaro padėdami gėlių prie Maironio paminklo. Pats akcijoje dalyvauti nesiruošiau, bet labai rūpėjo iš šalies pažiūrėti, kas gi vyks. Gailėjausi, kad vasarą nebuvau Vilniuje ir nemačiau to garsiojo mitingo A. Mickevičiaus skverelyje. Taigi, po darbo nuvažiavau į Kauną ir tuoj patraukiau į senamiestį. Pamatęs, kad kelias M.  Valančiaus gatve link katedros užtvertas (girdėjau vieną milicininką aiškinant, kad jie tokių priemonių imasi „saugodami tikinčiųjų ramybę“), perbėgau vieną kvartalą ir Trakų gatve sugebėjau prasmukti į Rotušės aikštę. Tuo metu mane nufotografavo. Rotušės aikštės kampe, prie senojo pašto, priešais katedrą, būriavosi nemažai žmonių, bet ir jiems priėjimas prie katedros buvo užtvertas. Čia pat stovėjo grotuotas varanokas ir įsijautę faraonai be ceremonijų čiupdvo ir grūsdavo ten kiekvieną, parodžiusį vos menkiausią nepaklusnumą, bet, manau, kad lengvai galėjo „supakuoti“ bet kurį pasitaikiusįjį. Tarp tų susirinkusiųjų, kaip pastebėjau, gerą pusę sudarė draugovininkai. Didesnių incidentų nesimatė, visi laukė, kada žmonės po pamaldų išeis iš bažnyčios. Virš miesto girdėjosi sraigtasparnių ūžimas, tvyrojo kažkokia bjauri įtampa. Kiek pastovėjęs minioje, nutariau prasibrauti pro milicininkus ir nutaisęs naglą miną tai sėkmingai padariau. Prisispaudęs prie sienos laukiau, kas bus toliau. Pamaldos katedroje baigėsi, pro bažnyčios duris išėję žmonės tylomis, lyg susigūžę, greitai išsiskirstė, akimirką viskas tarsi nutilo. Staiga pro duris plūstelėjo grupelė žmonių, šaukiančių „Laisvės! Laisvės!“ Jie pabandė veržtis prie rotušės, Maironio paminklo. Uniformuoti milicininkai ir daugybė civilių, matyt, saugumiečių, puolė prie jų, bandydami sulaikyti ar išsklaidyti. Bet ta šaukianti grupelė buvo susitelkusi, gal susikibusi rankomis, tad jų išsklaidyti nesisekė. Pro mane lakstė susirūpinę civiliškai apsiren-

gę pareigūnai ir per raciją prašė pagalbos. O grupelė drąsuolių laikėsi, nors ir negalėjo prasiveržti aikštės link. Nuo „tvarkos saugotojų“ kliuvo ir kai kuriems pašaliniams stebėtojams. Tiesa, aš likau nepaliestas. Aplinkui saugumiečiai viską fotografavo ir filmavo. Kaip gaila, kad nebuvo tų užsienio korespondentų, kurie praėjusią dieną stebėjo Vilniaus „mitingą“ ir jau buvo palikę Lietuvą, iš tiesų jie praleido pagrindinį Vasario 16-osios įvykį... Bet gal valdžia dėl to ir spaudė protestuotojus, nes iš anksto žinojo, kad niekas iš šalies neužfiksuos? Vienu metu per arti pasisukiojau prie faraonų ir, matyt, jų vadas į mane atkreipė dėmesį. Supratau, kad reikia nešdintis, bet kadangi elgiausi pabrėžtinai ramiai, tai mane tiesiog pro kordoną išstūmė į Rotušės aikštę. Čia irgi ilgai neužsibuvau, nes netrukus pradėjo „valyti“ ir aikštę. Kaip baigėsi tai grupelei drąsuolių, nemačiau, tik vėliau spaudoje skaičiau, kad 18 žmonių buvo „atvesdinti į miliciją asmenybėms nustatyti“... Aš iš Rotušės aikštės papuoliau į Kuzmos gatvę, bet ir iš čia nebuvo įmanoma pasiekti katedrą. Su grupe vaikinų, taip pat norėjusių prasiveržti iš apsupties, dar bandėme Panevėžio gatve išlįsti į Vilniaus gatvę, bet nepavyko. Galiausiai jau dviese pasiekėme jos pradžią ir radome nuo Laisvės alėjos pusės irgi užtvertą. Eidami Laisvės alėja, stebėjome senamiesčio pusėn žygiuojančius draugovininkų būrius (gal apie 30). Štai kaip režimas buvo išsigandęs saujelės drąsuolių, siuntė prieš juos šimtus ar tūkstančius tramdytojų! Kai kurie veikėjai akivaizdžiai pridėjo į kelnes, pamatę, kad sava liaudis jais nebetiki ir jų nebebijo... O aš dar nuėjau į dailės mokyklą ir padirbėjęs vėlai vakare grįžau į Jonavą. Vis nepaleido įkyri mintis, kad tik kas nors baisaus Lietuvoje neįvyktų. Rytojaus dieną sužinojau, kad tą naktį Druskininkuose būta incidento: vienas milicininkas nužudytas, o kitas sužeistas. Laimė, greitai paaiškėjo, kad su politika tai neturi jokio ryšio, tiesiog banditų išpuolis... Anie įvykiai Kaune man įsiminė visam gyvenimui, nes pirmąsyk sukėlė tokį stiprų emocinį sukrėtimą atsidūrus pačiame istorinių įvykių smaigalyje. Šiandien to vakaro įspūdžius sugretinčiau tik su 1991 m. sausio 13-osios nakties išgyvenimais... Prisimenant 1988-ųjų vasarį, reikia dar pažymėti ir tokį charakteringą dalyką, kad režimo propagandinės akcijos sulaukdavo ne tik „etatinių“ vietos propagandistų, bet ir šiaip, atrodo, normalių, raštingų

13


TAUROSTA žmonių pritarimo, palaikymo. Žinojau, kad ir mūsų redakciją pasiekė užtektinai visokios JAV prezidentą bei „vaduotojus iš Vakarų“ smerkiančios rašliavos. Dar sykį pasitvirtino akivaizdi tiesa: tereikia kažkam iš viršaus pamojuoti kaulu ir visada apačioje atsiras vizginančių uodegas, amsinčių... Štai, pavyzdžiui, toks vyresnio amžiaus darbininkas Viktoras Junkaitis. Atrodė gana šviesus žmogus – ne tik parašydavo į laikraštį įvairiomis ir, sakyčiau, aktualiomis temomis, bet dar buvo ir vietinio kalibro literatas-poetas. Artėjant minimai Vasario 16-ajai, jis, manau, niekieno labai neragintas, o tik iš perdėto entuziazmo, išpyškino į „Jonbalsį“ vaizdingą rašinį apie savo vargus „smetoninėje“ Lietuvoje ir taip sėkmingai pūstelėjo propagandistų dūdą... Antra vertus, jaučiau, kad mūsų šefas, ar tai iš nenoro persistengti, ar iš supratimo, kad nedera taip drabstyti purvais Lietuvos istoriją, nesiskubino visos tos smerkėjų rašliavos tuoj pat publikuoti. Jis apdairiai laikėsi vidurio linijos, ir laikas gana greitai parodė, kad pasirinkimas buvo geras. O kaip jautėsi tie rašeivos propagandistai matydami atgimstančią Lietuvą, man liko nežinoma... Jie tiesiog buvo užmiršti. Minėtasis V. Junkaitis irgi kažkaip pamažu išnyko iš mano akiračio, o dar po kelerių metų sužinojau, kad mirė... Nors ir aiškiai mačiau visą atgrasų propagandinį marazmą, būdamas etatinis žurnalistas, aš 1988-ųjų pradžioje dar negalėjau sau leisti atvirai nepritarti tuometinei politikai. Pernelyg netvirtos buvo mano pozicijos... Bet galiu paminėti, kad, kiek leido galimybės, ieškojau būdų, kaip pagyvinti visuomenės istorinį švietimą, istorinių žinių populiarinimą. Antai, dar vasario mėnesį centrinėje bibliotekoje suorganizavau viktoriną Lietuvos istorijos klausimais (lyg kokį protų mūšį, šiandienos terminais kalbant). Viktorinoje dalyvavo keturios 34-osios vidurinės profesinės technikos mokyklos komandos. Pasirodė, kad jaunimas nėra visai tamsus, nors, žinoma, ir klausimai buvo gan elementarūs. Vienas tokių labai atitiko laiko dvasią: „Kada buvo įkurta tarybų valdžia Lietuvoje?“ Suprantama, dauguma mokinių nurodė propagandistų išreklamuotą 1918 m. gruodžio 16 d., bet atsirado tokių, kurie parašė, kad tai įvyko... dešimčia mėnesių anksčiau. Taigi, ir iš tokio mažmožio jautėsi, kad valdžios užsukta propagandinė kampanija davė keistų rezultatų – jauni žmonės tą žiemą gal pirmąsyk išgirdo apie Vasario 16-ąją, kuri į jų atmintį įstrigo kaip labai svarbi data...

14

2019 NR. 1 (9)

Vygaudas Juknelis, 1988 m.

VYGAUDAS Maždaug tuo metu, kai dirbau prie parodos „Senoji Jonava“, kiek artimiau susipažinau su jaunu darbininku iš „Azoto“ Vygaudu Jukneliu. Jis retsykiais užsukdavo į redakciją ir palikdavo čia kokį nors savo rašinį aktualia tema. Štai sausio mėnesį man pavyko prastumti į laikraštį Vygaudo rašinėlį „Kur tu, jaunime?“. Jame autorius piktinosi, kad Jonavoje vykusiame labai įspūdingame Maironio 125-ųjų metinių minėjime beveik visai nesimatė vietos jaunimo. Ieškodamas abejingumo priežasčių, Vygaudas žvelgė giliau: „O kiek istorijoje „pasikaustęs“ moksleivis palieka mokyklą? Perskaičius tuos du apgailėtinai plonus „Lietuvos TSR istorijos“ vadovėlius, susidaro įspūdis, kad lietuviams istorija prasidėjo tik 1940 metais. O visa, kas buvo iki to laiko – tai tik nuoseklus užsibrėžto tikslo – socializmo – siekimas... Bet juk tai absurdas! Argi galima istoriją kraipyti, karpyti, klijuoti, nuasmeninti ir nušviesti tik vienoje šviesoje? Pasirodo, galima. Ir netgi kai kam tai būtina. Rezultatas – istoriškai bukas jaunimas, negerbiantis savo tautos, kadangi jau ir nežino, ką gerbti.“ Nors su Vygaudu iki tol man neteko išsikalbėti, bet iš rašinių matėsi, kad jis  – galvojantis žmogus. Vieną jo rašinį aš net bandžiau siūlyti tuomet


I. Datos ir žmonės

gan pažangiai „Komjaunimo tiesai“. Po to, kai parašiau nedidelę recenziją G. Ilgūno knygai „Vincas Pietaris“, Vygaudas prisipažino, jog nustebo sužinojęs, kad gana dažnai į „Jonavos balsą“ parašinėjantis statybininkas ir knygos apie V. Pietarį autorius yra tas pats žmogus. Supratau, kad ir Vygaudui būtų įdomu susipažinti su Gediminu. Patogi proga pasitaikė vasario pradžioje. Vygaudas kaip tik buvo parašęs nemažą straipsnį, kuriame naujai pažvelgė į Vasario 16-osios prasmę. Tiksliau pasakius, Vygis nieko naujo neišgalvojo, o tik, pasinaudojęs tada itin gausiai užderėjusiais sovietinių pseudo istorikų rašiniais, įrodė, kad 1918 m. gruodžio 16 d. buvo ne lietuvių, o Maskvos reikalas, ir tuo tarsi teigė tikrąją nepriklausomybės dieną esant Vasario 16-ąją. Toks straipsnis mūsų laikraštyje, taip pat įtrauktame į prieš šią datą nukreiptą kampaniją, vargiai galėjo pasirodyti, ką aš iš karto atvirai išsakiau autoriui. Vygaudas pritarė, bet vis dėlto nutarėme pabandyti. Straipsnį perdaviau redaktoriui, šis jį perskaitė ir grąžino. Ne, nespausdins, nors nieko prieš pasakyti negali. Tiesiog tokius straipsnius turi rašyti mokslininkai, specialistai, o ne kažkoks Juknelis. Žinoma, pagrindinė priežastis buvo ne ta... Tą pačią dieną Vygaudą sutikau gatvėje ir persakiau jam redaktoriaus nuomonę. Jis labai nenusiminė, tik pasakė norįs būti supažindintas su Gediminu. Esą reikia organizuoti žmonių švietimą, aiškinti jiems istorijos faktus, kad nustotų tikėję visais kanalais varoma propaganda. Deja, tąkart Gedimino mes neradome. Rytojaus dieną jam paskambinęs pasakiau, kad su juo nori susipažinti toks Juknelis, paaiškinau, koks reikalas. Po kurio laiko Vygaudas su Gediminu susitiko. Ką jie kalbėjo, nežinau, bet, aišku, kad aiškių patarimų, konkrečių nurodymų Vygis tikrai negavo, nes situacija buvo dar nepalanki tokiai veiklai, Gediminas tebebuvo stebimas KGB. Kaip vėliau paaiškėjo, ir pats Vygaudas buvo ne be nuodėmės. Pasirodo, jis buvo teistas už chuliganizmą ir „sėdėjęs“. Bet po to vaikinas ėmė kabintis į gyvenimą, įsidarbino „Azote“, vedė, susilaukė dviejų dukterų, įstojo į Vilniaus universitetą neakivaizdžiai studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Štai tada, kai pradėjo gilintis į rimtesnes knygas ir detaliau susipažino su Lietuvos istorija, jau niekas negalėjo nuo jo nuslėpti tikrovės. Vaikinui atsivėrė akys, jis pamatė, kokioje

apgaulės atmosferoje gyvena Lietuva, kaip sistemos asmeniškai apgautas yra jis pats. Kai nusivylimas tikrove sutapo su politinių pokyčių pradžia, jam kilo didžiulis noras veikti ir atkurti teisybę: kompensuoti apgavystę ir padėti atverti akis kitiems žmonėms... Jau viskam praėjus, Vygaudas man pasakojo, kad per tą įsimintiną 1988-ųjų Vasario 16-ąją norėjęs kažką padaryti, kažkaip priminti žmonėms apie melą (gal kur nors iškelti trispalvę), tik draugai atkalbėję nuo to, sulaikę... Apie save galiu pasakyti tik tiek, kad man atbusti nereikėjo – Nepriklausomos Lietuvos idėją seniai nešiojausi giliai savyje, galbūt todėl ji skleidėsi pamažu, be didelio proveržio. Gegužės 5-ąją, Spaudos atgavimo dieną, „Jonavos balsas“ tradiciškai paskelbė naują savo aktyvistų septyntuką. Tarp jų jau buvo ir V. Juknelis, jauniausias iš pagerbtųjų. Jį pristatydamas klausiau: „Pradėjote rašyti tuo metu, kai straipsniai vis mažiau „karpomi“. Kaip manote, ar už tai Jūsų paties kada „neprikirps“? Vygaudas atsakė tiesiai: „Dažnai po aštresnio rašinio draugai, žiūrėk, jau ir sako: „Vygi, baik, nes važiuosi už Uralo.“ Tačiau aš vis tiek rašau, o dėl to Uralo galiu pasakyti, kad galėdamas ir pats nuvažiuočiau, nes girdėjau, kad ten galima gerai uždirbti.“ Po kiek laiko Vygaudas „Jonavos balsui“ nebebuvo „kažkoks Juknelis“. Jis susilaukė pripažinimo kaip istorijos žinovas – birželį laikraštyje pasirodė jo platus straipsnis apie pirmąjį mūsų nacionalinio atgimimo šauklį – „Aušros“ žurnalą. Bet tada, 1988-ųjų pradžioje, mažai žinojome vieni apie kitus, nors iš žodžių, veiksmų jau matėsi, kas ko vertas, su kuo, kaip sakoma, galima eiti į žvalgybą, o ko geriau šalintis. Abipusio pasitikėjimo pagrindu ir būrėsi aktyviausi, permainoms pasirengę Jonavos žmonės. Daug detalių išaiškėjo žymiai vėliau, gal liko ir paslapčių, bet pasirinkimai parodė, jog eita, matyt, teisingai, nes kitokio kelio ir nebuvo...

ŽINUTĖ LAIKRAŠTYJE Na, o įvykiai Jonavoje brendo pamažu. Vygaudas neatsisakė idėjos įkurti kokį nors klubą ar savišvietos būrelį, o aš ruošiau istorines publikacijas. Sykį, bevaikščiodamas paneriu (buvo gal jau kovo pabaiga), Vygaudas paklausė mano nuomonės, kaip realizuoti

15


TAUROSTA sumanymą „šviesti žmones istoriškai“. Prisiminęs savo mintis apie kultūros klubą, pasakiau, kad to, apie ką jis šiandien galvoja, greičiausiai nepavyks įgyvendinti, bet yra viena galimybė – kurti Lietuvos kultūros fondo rėmimo grupę. Šis fondas neilgai gyvavo, bet apie jo veiklą būta vien gerų atsiliepimų. Jo plati programa leido suderinti įvairius sumanymus. Be to, tuo laiku nesigirdėjo, jog kas nors kitas Jonavoje būtų ėmęsis organizuoti panašią grupę. Taigi pirmieji būtume galėję daugiau sau leisti. Ši idėja Vygaudui, atrodo, patiko. Kadangi aš Jonavoje buvau ne vietinis, grupės branduolį suburti pasiūliau pačiam. Jis noriai ėmėsi šio darbo, nes tikriausiai buvo numatęs, ką rinksis. Būdamas nuoseklus, dar norėčiau paminėti tą pavasarį, kovo 24-ąją, Kaune, Radijo gamyklos kultūros rūmų salėje, įvykusį 1863 m. sukilimo minėjimą. Šiuo renginiu, beje, sulaukusiu nemažo valdžios pasipriešinimo, debiutavo kauniškis klubas „Atgaja“. G. Ilgūnas skaitė pagrindinį pranešimą, dainavo Veronika Pavilonienė. Vygaudas, kuris taip pat atvažiavo į minėjimą, kaip pastebėjau, buvo labai susidomėjęs šiuo renginiu, sujaudintas. Atrodo, kad „Atgajos“ klubo veikloje jis pamatė tai, ką galvojo sukurti Jonavoje. Per šį minėjimą užsimezgė mūsų ryšiai su kauniečiais. Balandį Vygaudas būrė grupės branduolį, aptarinėjome veiklos kryptis, taktiką. Kadangi galvojame užsimoti gana plačiai, be to, reikėjo užsitikrinti ir šiokią tokią paramą, supratome, jog nedera visiškai apeiti oficialių kultūra besirūpinančių instancijų. Taip kilo mintis įtraukti į buriamą grupę tuometinį rajono kultūros skyriaus vadėją Julių Smetoną ir vyr. metodininkę kultūros paminklų apsaugai Inesą Miesčionaitienę. Jie pritarė Kultūros fondo rėmimo grupės idėjai, ir mums to pakako. Svarbiausia buvo išjudinti vežimą ir pradėti darbą, nelaukiant, kol kas nors suuos pavojų ir pradės kaišioti pagalius į ratus. Taigi, paruošę šiokius tokius grupės įstatus, balandžio 20 d. susirinkome kultūros skyriaus vedėjo kabinete. Kiek pamenu, tada atėjo, berods 11 ar 12 žmonių. Be manęs, Vygaudo, J. Smetonos ir I. Miesčionaitienės, susirinko daugiausia „Azoto“ darbininkų, kuriuos aš mačiau pirmą kartą. Iš šių žmonių vėliau „Taurostos“ klube daug pasidarbavo Valdemaras Bačiauskas, Kazimieras Šimkus, Vytautas Lititauskas, Gintaras Kubiliūnas ir kiti.

16

2019 NR. 1 (9)

Posėdis tuomet neužtruko – pasišnekėjome, susipažinome, priėmėme įstatus, išsirinkome grupės pirmininką bei pavaduotoją ir išsiskirstėme. Kitą dieną apie šį įvykį parašiau žinutę į „Jonavos balsą“. Reikia pasakyti, kad tada gyvenimas buvo nepalyginti lėtesnis nei dabar, todėl laikraščio pirmojo puslapio rubrikai „Mieste-rajone“ (mūsų vadintai tiesiog „Mozaika“), nuolat stigo informacijos apie svarbesnes naujienas. Kiekviena jų buvo tiesiog gaudyte gaudoma, nes, be kita ko, lėmė ir didesnį honorarą. Gerai tai žinodamas, supratau, kad žinutė apie grupės įkūrimą praeis be jokių didesnių peripetijų. Iš tiesų, žiūrint iš šalies, atrodo, tokia smulkmena, menkniekis, o mums tai buvo apskelbimas visiems, kad jau gyvuojame, tarsi koks manifestas, kurio niekas nebegalėjo nuneigti, atšaukti. Ir taip 1988  m. balandžio 26 d. antradienio numeryje pasirodė žinutė, pavadinta „Įsikūrė rėmimo grupė“. Kadangi ji palyginti neilga, tad ją visą ir pacituosiu: „Įvyko steigiamasis Lietuvos kultūros fondo Jonavos rajono rėmimo grupės susirinkimas. Grupės pirmininku išrinktas V.  Juknelis, „Azoto“gamybinio susivienijimo darbininkas, pavaduotoju – J. Smetona, rajono kultūros skyriaus vedėjas. Susirinkimo dalyviai numatė pagrindines darbo kryptis: kultūros paminklų apsaugą ir propagavimą, kalbos kultūros ugdymą, liaudies istorinės atminties kaupimą, respublikos ir rajono kultūrai reikšmingų datų minėjimą, ekologinės kultūros propagavimą. Kuri ar kurios iš šių veiklos krypčių taps pagrindinės, parodys laikas.“ Žinutę buvau parašęs aš, tačiau, kaip įprasta, pasirašiau pseudonimu – V. Mantvydas. Antradienis redakcijoje būdavo svarbi diena, nes redaktoriaus kabinete aptardavome praėjusios savaitės numerius, suplanuodavome kitos savaitės darbus. Tąkart man teko atlikti praėjusių laikraščių apžvalgą. Truputį nekantraudamas laukiau „gamybinio“, ne dėl tos apžvalgos, o dėl žinutės. Nujaučiau, jog turi būti kokia nors reakcija „iš viršaus“. Ir neapsirikau. Prieš susirinkimą užsukus į šefo kabinetą, sučirškė telefonas. Redaktorius pakėlė ragelį ir iškart supratau, kad kalba A. Papliovkinas iš partkomo. Sekretorius skambino kaip tik dėl mano pateiktos informacijos. Jo balsas buvo toks stiprus, kad tą griausmą ragelyje girdėjau net stovėdamas kitapus ilgo stalo. Ką šefas su vyriausiuoju rajono ideologu tuomet šnekėjosi, šiandien jau negalėčiau atkurti pažodžiui. Tačiau pokalbio es-


I. Datos ir žmonės

Aviacijos konstruktoriaus, genorolo Antano Gustaičio minėjimas Kaune, 1988 m. kovo 20 d. Iš kairės: Viktoras Ašmenskas, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Simas Stanaitis.

mę žinojau iš anksto – dar tada, kai praėjusį ketvirtadienį, dieną po Kultūros fondo grupės susirinkimo, parašiau tą žinutę. Partkomui didžiausią pyktį sukėlė faktas, kad kažkas išdrįso be jo palaiminimo susiburti į grupę, turinčią gana toli siekiančius tikslus. Ir apie tai dar parašė laikraštis, to paties LKP rajono komiteto organas! A. Papliovkinas vanojo šefą už mane, už „nebudrumą“ ir dar velniai žino už ką, bet pastarasis šiam atsakinėjo trumpai, nesileisdamas į diskusiją – kaip ten bebūtų, faktai buvo pateikti teisingai, dėl to prie laikraščio nebuvo reikalo kibti, ir šitai suprato net pats Papliovkinas. Šaukštai po pietų! Grupė pradėjo gyvuoti... Po šio rytinio pokalbio prasidėjęs „gamybinis“ vyko įprasta tvarka. Šefo garbei reikia pasakyti, kad dėl tų kelių eilučių „Mozaikoje“ nesulaukiau jokių priekaištų, „partkomiški“ žaibai netrenkė į tiesioginį taikinį, sukėlusį griausmasvaidžio pyktį. Tuo ši istorija ir baigėsi, jeigu toks žodis tinka, – faktiškai nuo to viskas prasidėjo...

EKSKURSAS Į AVIACIJĄ Prieš imantis plačiau pasakoti apie Kultūros fondo rėmimo grupės Jonavoje veiklą, reikėtų padaryti dar vieną ekskursą. Taip jau išėjo, kad dirbdamas Jonavoje susidūriau su Lietuvos aviacijos istorija. Be abejonės, žymiausi mūsų aviatoriai yra Atlanto nugalėtojai S. Darius ir S. Girėnas, tad net sovietmečiu šios pavardės nebuvo užmirštos, su jomis siejosi, kad ir nedidelės, bet šiokios tokios galimybės viešai kalbėti apie tarpukario Lietuvą ir didžiuotis mūsų istorija. Kaip žinia, dar 1983  m. sugebėta pastatyti meninį filmą apie lietuvių skrydį per Atlantą... Taigi, bet koks viešas kalbėjimas apie Darių ir Girėną bei Lietuvos aviatorius buvo tam tikra atminties duoklė nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečiui. Tai gerai suprato ir G. Ilgūnas, beje, kaip mokslo istorikas, turėjęs pažįstamų tarp senųjų Lietuvos aviatorių, aviacijos istorikų. Tad kai 1987 m. balandį iš Gedimino išgirdau, kad Kaune ruošiamas kažkoks Lietuvos aviacijos

17


TAUROSTA paminėjimas, noriai sutikau ten važiuoti kartu. Renginys buvo numatytas balandžio 11-ąją (gal derinantis prie Kosmonautikos dienos?). Nors informacijos turėjome mažai, vienoje studentų miestelyje esančioje auditorijoje radome mokslinę konferenciją, skirtą Lietuvos sportinės aviacijos 60-mečiui... Diena buvo saulėta, auditorijoje tvanku, o pranešimai – nuobodoki, tad sunkokai ten išsėdėjau. Aišku, kad važiuodami čia tikėjomės kažko daugiau. Na, bet Gediminas sutiko savo pažįstamų, o man tai buvo pirma platesnė pažintis su aviatoriais. Būtent čia pirmąsyk pamačiau S. Dariaus dukrą Nijolę Dariūtę-Maštarienę, aviacijos istoriką Joną Balčiūną, keletą kitų senųjų aviatorių. Tuomet dar nežinojau, kad ši pažintis nebus paskutinė... Beveik po metų, 1988-ųjų kovo 20 d., toje pačioje auditorijoje įvyko žinomo Lietuvos lakūno ir lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio (1898–1941) 90-mečio paminėjimas. Aišku, mudu su Gediminu vėl čia apsilankėme. Publikos buvo susirinkę jau gerokai daugiau, dalis man pažįstama iš pernykščio renginio, dalyvavo keli likę gyvi Lietuvos karo lakūnai, tarp jų ir Simas Stanaitis. Klausėmės pranešimų apie išskirtinę A.  Gustaičio asmenybę, apie jo nuopelnus Lietuvos aviacijai, apie garsiuosius ANBO lėktuvus ir kita. Viskas įdomu, nauja, bet kažkaip keista, kad niekas iš pranešėjų nepaaiškino, kaipgi atsitiko, kad A.  Gustaičio gyvybė nutrūko taip anksti, vos perkopus keturiasdešimtmetį... Ir štai, minėjimui artėjant į pabaigą, žodį tarė vyriausias minėjimo dalyvis  – architektas ir buvęs Lietuvos karininkas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Jis prisiminė savo pažintį su A.  Gustaičiu, papasakojo, kaip atėjus į Lietuvą sovietams generolas buvo atleistas iš pareigų, vėliau enkavedistų suimtas ir išgabentas į Maskvą. Viltys, kad bolševikai jį bandys panaudoti kaip talentingą aviacijos konstruktorių, nepasiteisino. Po ilgų tardymų ir kankinimų, artinantis vokiečiams prie Maskvos, A.  Gustaitis buvo sušaudytas... Auditorija sulaikiusi kvapą išklausė garbaus architekto kalbą ir nuoširdžiai jam paplojo už tiesą ir drąsą. Ką ir besakytum, minėjimas baigėsi savotišku kaltinimu sovietų okupantams, nužudžiusiems vieną talentingiausių lietuvių tautos sūnų ir sunaikinusiems jo gyvenimo kūrinį – Lietuvos karo aviaciją! Taigi, šį kartą jau sulaukėme to, „kažko daugiau“, kas, kad ir labai nedrąsiai, bet pranašavo bręstantį Sąjūdį, artėjantį Atgimimą. Man šis minėjimas, tapęs pirmąja platesne pažintimi

18

2019 NR. 1 (9)

su A. Gustaičiu, padarė gilų įspūdį. Prie generolo asmenybės sugrįžau dar ne kartą. Pirmiausia 1989 m. nutapiau A.  Gustaičio sušaudymą vaizduojantį paveikslą, vėliau šiek tiek gilinausi į generolo biografiją, paskelbiau porą straipsnių... Tam tikrų aviacijos tradicijų turėjo ir Jonavos kraštas. Žinojau, kad iš čia kilęs vienas žymiausių Lietuvos akrobatinio skraidymo meistrų, anksti žuvęs Stepas Artiškevičius. Dar tebebuvo gyva jo motina, tad vis planavau parinkti medžiagos ir parašyti apie šį žymų kraštietį. Neprisiruošiau... Užtat pasitaikė proga susipažinti su kitu įdomiu jonaviečiu – oreiviu Leonu Simniška. Jis dirbo milicijoje (vadinamoje nežinybinėje apsaugoje) ir laisvalaikiu su draugais kūrė oro balioną! Neturėdamas kitokios medžiagos, kelis mėnesius jį klijavo iš paprasčiausios polietileninės plėvelės, skirtos šiltnamiams dengti... Sakė, kad beklijuodami keliais nuėjo daugiau kaip kilometrą. Tuojau pasisiūliau pabūti pirmojo pakilimo liudininku ir apie tai parašyti į laikraštį. Leonas sutiko, tad vieną gražią 1987-ųjų rudens dieną, įkrovę į žigulių priekabą balioną (jis svėrė apie 60 kg) bei gondolą, nuvažiavome į netoli Jonavos buvusį apleistą Makštavos aerodromą išbandyti ką tik baigtą oreivio kūrinį. Buvome keturiese, nes išvynioti sulankstytą baliono kupolą ir, svarbiausia, išlaikyti jį pučiamą reikia nemažos jėgos. Iš pradžių viskas ėjosi lyg ir gerai: pievoje išskleidėme didžiulį polietileninį „maišą“ ir, išskėtę jo angą, ėmėme pamažu vidun pūsti karštą orą, panaudodami gana primityvų degiklį – paprasčiausią dujų balioną ir prie žigulių prijungtą ventiliatorių... Didžiulis baliono „kūnas“ sujudo, ėmė augti ir pamažu įgauti reikiamą formą, primenančią didelę salę. Bet kaip tik tada, įpusėjus darbą, paaiškėjo, kad kiek apsirikta dėl vėjo stiprumo. Balionui pučiantis, vėjas vis stipriau jį gniuždė ir stūmė į šoną! Tapo aišku, kad kupolo nepavyks išlaikyti vertikalioje padėtyje. Vėjas gali balioną nešti elektros linijos ar medžių link ir sudraskyti, niekais paversdamas ilgų mėnesių darbą... Leonas nusprendė atisakyti sumanymo tądien pakelti balioną ir atidėjo tai kitam kartui. Paguodai į orą buvo pakeltas tik nedidelis iš vyniojamojo popieriaus suklijuotas balionas „Bonifacijus“... Kita gera proga išbandyti patobulintą balioną L. Simniškai pasitaikė tik 1988-ųjų pavasarį, balandžio 29-ąją. Vieta buvo pasirinkta netoli Ragožių kaimo. Paaiškėjo, kad jau iš vakaro Leonas išbandė


I. Datos ir žmonės

balioną ir jis pakilo. Taigi, ir mums kupolą pavyko pastatyti gana normaliai, o lipti į gondolą buvo patikėta man. Balionas šoktelėjo į viršų keletą metrų ir ėmė skrieti, o likusieji ant žemės prilaikė jį už virvės... Nuskridau gal šimtą metrų, nes nepakankamai įkaitintu oru užpildytas kupolas turėjo mažą keliamąją galią ir kiek atvėsęs vėl ėmė leistis. Taigi, nors skrydis buvo trumpas (ir kol kas vienintelis mano gyvenime), tapau vienu pirmųjų žmonių Lietuvoje, pakilusių savadarbiu oro balionu! Jau gegužės pradžioje balionu iš karto skrido du žmonės, kartu buvo pakeltas dujų balionas ir degiklis, pasiektas apie 200 m aukštis... Taigi, tais įsimintinais metais, kai Lietuvoje prasidėjo Atgimimas, kartu atgimė, o gal tiksliau  – vėl nuo nulio savo kelią pradėjo lietuviška oreivystė, kurios vienu iš centrų trumpam buvo tapusi Jonava. Tai patvirtina ir toks faktas, kad rugpjūčio mėnesį čia apsilankė operatoriai iš centrinės televizijos ir kūrė reportažą apie jonaviečius oreivius. Na, o 1988 m. spalį, palydint Jonavos rajono delegatus į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, prie iškilmių prisidėjo ir L. Simniškos vadovaujama vietinių oreivių komanda – jie skverelyje prie neakivaizdinės vidurinės mokyklos pakėlė savo balioną. Baigiant šį trumpą ekskursą į aviaciją, reikia pažymėti, kad 1988-ieji buvo ne tik jubiliejiniai Lietuvos nepriklausomybės metai, bet ir S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 55-osios metinės. Tad visai neatsitiktinai noras paminėti šią sukaktį Jonavoje ir tapo pirmuoju susibūrusios Kultūros fondo rėmimo grupės rūpesčiu...

VEIKLOS PRADŽIA Tiesa, papasakoti, kas dėjosi Lietuvoje ir Jonavoje mėnesį prieš atsirandant Sąjūdžiui, – gana nelengvas dalykas. Jautėsi, kad kažkas kaupiasi, kad kažkas turi pratrūkti... Bet kaip? Kur? Kada? Šito niekas negalėjo pasakyti. Buvo daug diskusijų dėl lietuvių kalbos teisių, dėl ekologijos, pasirodė pirmosios sukrečiančios publikacijos apie mūsų tremtinius, atrodo, vis labiau įsisiūbavo kalbos apie teritorinę ūkiskaitą. Jonavoje apsilankęs „Minties“ leidyklos redaktorius Vytautas Visockas dėstė puikius sumanymus leisti iki tol neprieinamas, užmirštas knygas, užsiminė ir apie tai, jog greitai išeis Vito Tomkaus ir Stasio Kašausko knygos,

kurios tikrai sukrės visuomenę. Daug jonaviečių susirinko į susitikimą su žurnalistu, rašytoju Algimantu Čekuoliu. Knygos šventėje „Jonava‘88“ dalyvavęs poetas Mykolas Karčiauskas kalbėjo, kad pagaliau turime įsisąmoninti, jog gyvename tarybinėje respublikoje, o ne kokioje paruošų bazėje, kad turime savo kalbą, istoriją, literatūrą. Jis netgi užsiminė, kad gegužės pabaigoje Vilniuje numatoma paminėti lietuvių trėmimus į Sibirą. Visa tai skambėjo labai naujai ir viliojančiai, visa tai buvo pirmieji laisvės gurkšniai, nors šalia tebetekėjo įprastas gyvenimas: B. Lubys pagal įprastus nurodymus iš viršaus buvo išrinktas delegatu į TSKP XIX konferenciją, kultūros rūmai, kaip ir anksčiau, tebeorganizavo iškilmingas jaunuolių „palydėtuves į tarybinę armiją“, linkėjo jiems „sąžiningai tarnauti tėvynei“, mokiniai tebebuvo mokomi apie vadovaujamąjį komunistų partijos vaidmenį ir 1940 m. revoliuciją Lietuvoje. Vilčių per daug nebuvo, gal todėl tarybinės spaudos šventėje Gedimino aikštėje sutiktas studijų laikų pažįstamas kupiškėnas Valdas Kukulas man aiškino, kad nėra ko tikėtis, jog Tarybų Sąjunga savanoriškai suteiktų Lietuvai respublikinę ūkiskaitą ir paleistų nuo savo vadžių... Tokioje atmosferoje mūsų ką tik susibūrusi Kultūros fondo rėmimo grupė gegužę ruošėsi pirmajam renginiui  – paminėti „Lituanicos“ skrydžio 55-ąsias metines. Tokį pasirinkimą lėmė siekis deramai užsiangažuoti Jonavoje, o savo jėgomis to padaryti dar negalėjome. Sužinoję, kad grupė aviacijos istoriko Jono Balčiūno suburtų aviacijos entuziastų (oficialiai vadinosi LTSR aviacijos sporto federacija ir jos ištakų taryba) kaip tik važinėja po Lietuvą ir savo originalia programa populiarina legendinį mūsų lakūnų skrydį, nusprendėme juos pasikviesti į Jonavą. Kultūros ir technikos rūmai mums paskyrė savo mažąją salę, grupės narys Kazimieras Šimkus visiems renginio svečiams atliejo po bronzinę S.  Dariaus ir S. Girėno statulėlę (pagal B. Pundziaus pirmavaizdį). Vygaudas parašė reikiamą rašinį į laikraštį. Minėjimas įvyko gegužės 16 d., pirmadienį, žmonių prisirinko pilna salė. Alytiškio kolekcininko Vytauto Burinsko paroda, įdomūs lakūno ir „Lituanicos“ kopijos konstruktoriaus Vytauto Kensgailos, Jono Balčiūno pasakojimai, Grigaliaus Majorovo skaidrės, kėdainiečių kino mėgėjų sukurtas filmas pateisino visus lūkesčius. Renginį gražiai ir emocingai vedė Aniuta Dukynienė. Tiesa, buvo gaila, kad į Jonavą negalėjo atvykti N. Dariūtė-Maštarienė, bet tai nesumenkino vakaro.

19


TAUROSTA Kaune numatytam pastatyti S. Dariaus ir S. Girėno paminklui surinkta 717 rublių. Kažkas buvo paaukojęs net penkias dešimtines... Gaila, bet mano archyve neliko nė vienos fotografijos iš to pirmojo klubo renginio. Nepamenu, kodėl nefotografavau  – ar aparatas sugedo, ar dar kažkas sutrukdė. Tada fotografavo tik kaunietis G.  Majorovas, bet per reikalų gausą mes laiku nepasirūpinome paprašyti nuotraukų... Artėjant vasarai pradėjome galvoti apie programos paminklosauginę dalį. Kilo mintis pasirinkti kurį nors rajone esantį piliakalnį ir sutvarkyti jo aplinką. I. Miesčionaitienės patarti apsistojome prie dešiniajame Neries krante buvusio Laukogalių piliakalnio (dar vadinamo Milžinų kalnu, arba Kryžkalniu). Pirmiausia dėl to, kad jis arčiausiai miesto ir pasiekiamas pėsčiomis. Prieš imdamiesi darbų atsiklausėme ir gamtosaugos inspektoriaus Igno Stankovičiaus nuomonės. Jis neprieštaravo, tad jau birželio 4 d. prasidėjo darbas. Tą šeštadienio rytą, apsiginklavę kirviais ir pjūklais, nuo centrinės bibliotekos patraukėme į Laukogalius. Žmonių susirinko ne itin gausiai, daugiausia klubo nariai, bet dirbome gana pakiliai. Kai šiandien pagalvoju, turėdami motorinius pjūklus, mes tą darbą, kuriam atlikti prireikė beveik visos vasaros, būtume galėję padaryti per kelias dienas. Tačiau tuomet nebūtų taip įsiminusios ant piliakalnio praleistos valandos, tie pokalbiai, dalinimasis naujienomis. Gyvenimas tapo toks intensyvus, kad jeigu kartais ir labai trūkdavo laiko nulėkti prie piliakalnio, vis tiek stengdavausi būti ten sutartą dieną, nes žinojau, kad aptarinėsime rajono naujienas, kad Alvydas Juravičius greičiausiai bus atvežęs iš Vilniaus naujos Sąjūdžio spaudos. Beje, Alvydas kaip tik tą

20

2019 NR. 1 (9)

„Lituanicos“ skrydžio 55-ųjų metinių paminėjimo Jonavoje kvietimas, 1988 m.

„Taurostos“ klubo nariai ir pagalbininkai ant Laukogalių piliakalnio, 1988 m.

Laukogalių piliakalnio tvarkdariai.


I. Datos ir žmonės

birželį baigė Jonavos 4-ąją vidurinę mokyklą ir įstojo studijuoti į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Apsidrausdamas nuo pavojaus po stojamųjų būti pašauktas į kariuomenę, jis specialiai susilaužė kairės rankos pirštą...

dėtą sąjūdietišką veiklą, turiu pripažinti, kad ir kiek Lietuvai pavyko pažengti Vakarų kryptimi, nueita dar itin mažai, dar negalime pasakyti, jog esame labai saugūs. Iš duobės pakilęs didysis kaimynas vis labiau alsuoja į mūsų nugaras...

Nuo balandžio pradžios Jonavoje porą mėnesių nebuvo G. Ilgūno. Po ilgų prašymų jis pagaliau gavo leidimą aplankyti Australijoje gyvenantį brolį ir, jo padedamas, po Pietų kryžiumi surengė dar vieną įspūdingą kelionę.

Pirmuoju tikru ekologinio sąjūdžio pranašu Jonavoje reikėtų laikyti vasaros pradžioje „Azoto“ gamybiniame susivienijime įvykusį susitikimą su rašytojais. Tai buvo ne šiaip koks nors svečių iš sostinės pasižmonėjimas, bet gana rimta ir atvira diskusija apie Lietuvos bei Jonavos rajono ekologines grėsmes. Tada lankėsi ką tik susikūrusios Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Vytautas Petkevičius, Romas Gudaitis, taip pat tuometinis LTSR Rašytojų sąjungos pirmininkas Vytautas Martinkus. Be jų renginyje dalyvavo ir grupė svarbių nomenklatūros pareigūnų, gamtos apsaugos specialistų: LTSR Valstybinio gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Vytautas Einoris, LMA Fizikinių-techninių problemų instituto direktorius Jurgis Vilemas, Valstybinės atmosferos oro apsaugos inspekcijos vyr. inspektorius Rapolas Liužinas ir kiti. Žinoma, dalyvavo ir „Azoto“ specialistai, rajono vadovai (E. Prichodskis). Iš visų svečių labiausiai matomas ir girdimas buvo rašytojas V.  Petkevičius. Jo išsakytas mintis galima būtų apibendrinti tokia citata: „Kodėl rašytojai pradėjo kovą pirmieji? Gal dėl to, kad jie buvo labiausiai informuoti. Ateina štai pas mane mokslininkas iš instituto ir siūlo davinius, kurių niekas nenori publikuoti. Kaip neparašysi! Parašai. Būdavo taip – parašai ir eik „ant kilimo“. Mes neatvažiavome griauti „Azoto“, mes atvažiavome norėdami sužinoti, kuo galima padėti. Buvo tokia padėtis, kad viskas nuo visuomenės buvo slepiama. Yra „Agropromas“ – vienintelė organizacija už kritikos ribų, kuri daro, ką tik nori. Mes pirmieji parodėme, kad ne viskas gerai. Nereikia būti mokslininku, kad nežinotum, jog negerai barstyti pesticidus, herbicidus iš lėktuvo, kad nepastebėtum, jog žemės ūkyje taikomasi ne prie mūsų reljefo, ne prie tradicijų, o prie technikos. Apie tai ir turėtume kalbėti. Reikia, kad žmonės išmoktų mąstyti. Juk mes nemokame diskutuoti. Rašytojai tebus šioje diskusijoje savotiškas katalizatorius, dopingas. Ir manau, kad mums pasitarime reikėtų akcentuoti kai kuriuos momentus. Pirmiausia, kaip sakiau, „Azoto“ mes nenugriausime, tačiau reikia sutelkti visuomenės jėgas, pakelti „vėliavą“ prieš šitą laidojimo poligoną, reikia pasiekti, kad Kaune būtų pradėta valymo įrenginių statyba. Tam dabar yra galimybės, nes ateis ka-

Jonavos rajonui, turinčiam didžiulę azotinių trąšų gamyklą, buvo labai aktualūs ekologijos reikalai. Kelis dešimtmečius apie tai garsiau nešnekėta, bet po 1988ųjų pavasario įvykių ši problema iškilo kaip viena svarbiausių. Tuo metu paaiškėjo, jog „Azote“ ne tik sparčiai vyksta naujos statybos (buvo baigiamas 4-asis amoniako cechas), bet rajone numatyta pastatyti dar dvi ekologijai grėsmingas gamyklas: pabėgių mirkymo įmonę Rizgonyse ir kenksmingų medžiagų saugojimo bei perdirbimo įmonę Bukonyse. Atvirėjanti visuomenė jau buvo pasiryžusi priešintis tokiems respublikos valdžios planams. Kadangi mūsų Lietuvos kultūros fondo rėmimo grupės veiklos programoje kaip vienas iš pagrindinių tikslų buvo įrašytas ekologinės kultūros propagavimas, stvėrėmės ir šio veiklos baro. Teko gana artimai bendrauti su kauniečių klubu „Atgaja“, suplanavusiu vasarą rengti ekologinį protesto žygį valtimis Neries ir Nemuno upėmis. Prisimenu apsilankymą Kaune, Literatūros muziejuje, kur birželio 2 d. kaip tik įvyko vienas iš pasitarimų būsimo žygio klausimais. Tuomet pirmąsyk kiek iš arčiau pažinau geltonplaukį vaikiną, kažkodėl visų vadinamą Šernu. Buvo tai šviesaus atminimo „Atgajos“ klubo pirmininkas Saulius Gricius, kurį visada matydavau trykštantį energija, kupiną gražių sumanymų. Tiesa, artimiau nesusibičiuliavome, nes ryšius su Kaunu palaikė pats V. Juknelis. Man tik labai įsiminė vienas iš tos birželio vakaronės pokalbių Maironio namų kieme. Nedidelėje kompanijoje, besišnekučiuojant su S. Griciumi, kalba nukrypo į politiką ir Valdemaras Bačiauskas pasakė, jog mums reikia kuo daugiau nuveikti – kol Rusija sėdi duobėje, ji negalės rimčiau sutrukdyti, o kai, Vakarų padedama, išlips iš tos duobės, atsigręš prieš tuos pačius Vakarus ir, aišku, prieš mus – Lietuvą. Ta mintis, išsakyta Sąjūdžio gimimo išvakarėse, šiandien atrodo nė trupučio nepasenusi. Prisimindamas prieš trisdešimt metų Jonavoje pra-

21


TAUROSTA da nors naujas persitvarkymas, trinktels iš aukščiau kumščiu ir… viskas bus nuspręsta…“ Būtent tą birželį į beužsimezgantį ekologinį sąjūdį įsitraukė ir mūsų LKF rėmimo grupė, suorganizavusi rajono gyventojų parašų rinkimą po LTSR Aukščiausiajai Tarybai adresuotu laišku, pasisakančiu prieš naujų chemijos įmonių statybą Jonavos rajone. Liepos 2 d. į Šveicarijos kaime vykusią jaunimo šventę susirinkusius žmones pasirašyti po šiuo laišku ragino bene pirmąsyk viešame renginyje pasisakęs rėmimo grupės pirmininkas V. Juknelis, čia pat stovėjo stendas su atitinkamu plakatu, parašų blankais. Akcija tęsėsi apie du mėnesius ir per tą laiką buvo surinkta 3380 parašų. Tiesą sakant, reikia pažymėti, kad, taikydamiesi prie laiko dvasios, neblogų iniciatyvų ėmėsi ir Jonavos komjaunuoliai. Pavyzdžiui, birželio pradžioje susirinkę į sąskrydį Santakos girininkijoje, prie Šventosios, jie (daugiau nei 200 dalyvių) paskelbė kreipimąsi į rajono Liaudies deputatų tarybą, ragindami atsisakyti Jonavai pavojingų statybų. Apskritai, rajono komjaunuolių valdžia, priešingai partkomo pozicijai, gana greitai suskubo parodyti palankumą mūsų grupei. Bene birželio pabaigoje mudu su V. Jukneliu buvome pakviesti pas LKJS rajono komiteto pirmąjį sekretorių Raimundą Ginkų. Kalbėjomės apie veiklos perspektyvas, problemas. Pamenu, R. Ginkus ir antrasis sekretorius Gintautas Praniulis domėjosi kai kuriais planuojamais renginiais, siūlėsi padėti ieškant patalpų mūsų grupei. Šiandien truputį komiškai atrodo komjaunuolių pasiūlymas perduoti apleistą vandentiekio bokštą, kuriame esą būtų galima įrengti kavinę, apžvalgos aikštelę ar dar ką nors.

22

2019 NR. 1 (9)

Iš Rašytojų sąjungos viešnagės „Azoto“ gamybiniame susivienijime, 1988 m. birželio 10 d. Vytautas Petkevičius ir Romas Gudaitis diskutuoja su Bronislovu Lubiu.

„Taurostos“ klubas renka parašus prieš naujų chemijos įmonių statybas Jonavos rajone. Šveicarijos kaimas, 1988 m. liepos 2 d.

Įdomi, tačiau mums tolima idėja! Su rajono komjaunuoliais pasisekė realizuoti ir vieną bendrą projektą – plakato (piešinio) konkursą ekologine tematika. Konkursas tęsėsi apie du mėnesius, sulaukėme nemažai darbų, o rugsėjo pradžioje buvo surengta paroda ir apdovanoti nugalėtojai. Apibendrinant reikia pasakyti, kad planuojamos pabėgių mirkymo įmonės Rizgonyse ir kenksmingų medžiagų saugojimo bei perdirbimo įmonės Bukonyse statybos sulaukė didelio pasipriešinimo


I. Datos ir žmonės

jau susikūrus Sąjūdžiui. Buvo imtasi visų įmanomų priemonių, kad Jonavos krašte neišdygtų šie monstrai. Panašiai buvo kovojama ir prieš Ignalinos AE trečiąjį bloką. Bet ar Lietuvai nuo to tapo geriau? Dabar jau tiksliai nepamenu, kada mūsų Kultūros fondo rėmimo grupė buvo pavadinta „Taurosta“. Pavadinimo ieškota vos tik įsikūrus, tačiau nebuvo bendros nuomonės. Norėjosi, kad vardas ne tik gražiai skambėtų, taptų įsimintinas, bet ir būtų prasmingas, turėtų šiam kraštui suprantamą vertę. Ties Jonava į Nerį įtekančio, nuo XVI a. istoriniuose šaltiniuose minimo Taurostos upelio pavadinimas man atrodė pats tinkamiausias, bet aš neskubėjau jo piršti, maniau, kad bus lygiaverčių pasiūlymų. Deja, tokių neatsirado, tad viename susirinkime už jį ir buvo nubalsuota. Tai įvyko, atrodo, birželio pabaigoje (liepos 5 d. „Taurostos“ vardas paminėtas laikraštyje).

VASARAI ĮPUSĖJUS Birželio 3-iąją, Vilniuje įsikūrus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinei grupei, politinis krašto peizažas ėmė sparčiai keistis. Jau birželio 14-ąją, per tremties sukakčiai skirtą Lietuvos laisvės lygos mitingą Gedimino aikštėje, pirmąsyk viešai suplevėsavo Trispalvė. Birželio 24 d. ten pat Sąjūdis suorganizavo partinės konferencijos delegatų palydas į Maskvą. Nei oficialioji spauda, nei televizija to nereklamavo, bet žinios apie permainas iš lūpų į lūpas jau sklido per Lietuvą. Kaip minėjau, mus, jonaviečius, jos pirmiausia pasiekdavo iš tiesioginio liudininko sostinėje – A. Juravičiaus. Prisimenu, kaip sykį mums, susirinkusiems prie Laukogalių piliakalnio, jis citavo per pirmąjį mitingą Gedimino aikštėje užsirašytus įdomesnius šūkius iš ten buvusių plakatų... Atrodė nauja ir labai drąsu. Man labai norėjosi pačiam būti Vilniuje ir savo akimis matyti besiplėtojančius įvykius.

Vienas jų buvo liepos 9 d., šeštadienį, įvykęs didžiulis mitingas Vingio parke, kur Sąjūdžio sukviesta šimtatūkstantinė minia susirinko pasveikinti iš Maskvos sugrįžusių partinės konferencijos delegatų. Mitingą vedė V. Petkevičius. Ypač įsimintiną kalbą pasakė poetas Sigitas Geda. Šiame mitinge kalbėjo LKP CK sekretorius Algirdas Brazauskas, kurį minia sutiko gana palankiai. Ir kas galėjo pagalvoti, kad ateityje, jau nepriklausomoje Lietuvoje, šis nomenklatūrininkas padarys tokią politinę karjerą! Liepos 12 d. Gedimino aikštėje įvyko kitas mitingas, skirtas paminėti 1920 m. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartį. Nors sukaktis ir ne jubiliejinė, aišku, kad buvo išnaudojama kiekviena proga surengti mitingą. Labai paranku buvo tai, kad galėjai kalbėti apie nepriklausomą Lietuvą ir remtis Lenino vardu... Kiek žinau, mitingą po Blaivybės sąjūdžio priedanga organizavo Lietuvos laisvės lyga. Valdžia į aikštės prieigas buvo sutraukusi nemažas milicijos pajėgas, bet susirinkusiųjų išvaikyti nedrįso... Liepos 16-ąją su Gediminu ir Birute Ilgūnais vykome į Lietuvos kultūros fondo organizuojamą „Lituanicos“ skrydžio 55-ųjų metinių minėjimą Žemaitijoje. Pirmiausia apsilankėmė S. Dariaus tėviškėje (Plungės r., Dariaus k.), o kitą dieną dalyvavome mitinge prie baigiamo atstatyti S. Girėno gimtojo namo Vytogaloje (Šilalės r.). Aplankėme ir Plungėje besidarbuojantį meistrą Jakovą Bunką, kuris kūrė medžio skulptūrų memorialą čia gyvenusiems žydams atminti.

Jau birželio pabaigoje aš nuvežiau dokumentus į tuometinį LTSR Valstybinį dailės institutą, o liepos pradžioje, pasiėmęs kasmetinių atostogų, laikiau stojamuosius egzaminus. Nors tą vasarą vėl tapti studentu man nepavyko, bet turėjau progą bene dešimtį dienų pagyventi Dailės instituto bendrabutyje Latako gatvėje ir sudalyvauti keliuose įsimintinuose renginiuose.

23


TAUROSTA

24

2019 NR. 1 (9)


I. Datos ir žmonės

25


TAUROSTA

26

2019 NR. 1 (9)


I. Datos ir žmonės

27


TAUROSTA

JONAVOS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS ISTORIJA: 1939–1975 M. (I D.) Regina LUKOŠEVIČIENĖ, Ramūnas ČIČELIS

jas bibliotekas švietimo ministerija steigia pirmiausia tose vietose, kur savivaldybė padeda jas išlaikyti. Aplinkraštį apie valstybinių viešųjų bibliotekų steigimą Švietimo ministerija išsiuntinėjo tik 1936 m. pabaigoje, kai savivaldybių biudžetai jau buvo patvirtinti, todėl Jonavos savivaldybė atsisakė steigti biblioteką.

BIBLIOTEKOS ĮKŪRIMAS Valstybinių viešųjų bibliotekų tinklas Lietuvoje pradėtas kurti 1937 m. Valstybinių viešųjų bibliote­kų įstatymo vykdymo taisyklės nustatė, kad nau-

Jonas Marcinkevičius

28

2019 NR. 1 (9)

Remiantis archyviniais dokumentais yra žinoma, jog 1939 m. nuo vasario 1 d. Jonavos viešosios valstybinės bibliotekos vedėju buvo paskirtas rašytojas Jonas Marcinkevičius, jį spalio mėnesį pakeitė Vac­ lovas Treinys. Bibliotekos vedėju galėjo būti asmuo, turintis III laipsnio bibliotekininko vardą, kuris buvo suteikiamas baigusiems progimnaziją, išklausiusiems bibliotekininkų kursus ir išlaikiusiems egzaminus. Tų pačių metų balandžio 1 d. Jonavoje savo duris skaitytojams atvėrė valstybinė viešoji biblioteka ir buvo priskirta III eilės bibliotekų grupei (pagal gyventojų skaičių). Jonavos bibliotekos vedėjas gaudavo 280 litų mėnesinį atlyginimą. Sveikatos departamentas bibliotekoms nustatė šias darbo valandas: tris dienas per savaitę nuo 10 iki 12 val. ir nuo 15 iki 18 val., sekmadieniais nuo 13 iki 16 val. Bibliotekos būtinai turėjo dirbti turgaus dienomis. Iš Jonavos viešosios bibliotekos vedėjo 1940 m. sausio 10 d. Kultūros departamentui pateiktos ataskaitos (apie 1939  m. ketvirtąjį ketvirtį) matyti, kad knygos į namus buvo išduotos 2383 kartus. Per tris mėnesius į namus buvo išduo-


I. Datos ir žmonės

tos 1383 knygos, o per vieną darbo dieną – vidutiniškai 28 knygos. Biblioteka tarp jonaviečių buvo populiari. Tai rodo per tris mėnesius išaugęs abonentų skaičius: 1940  m. sausio pradžioje biblioteka turėjo 168 skaitytojus, o kovo pabaigoje  – jau 229. Šioje bibliotekoje buvo ir skaitykla. Palyginus kelių ketvirčių statistikos duomenis, galima daryti išvadą, kad bibliotekos lankytojų skaičius palaipsniui augo. Didžiausią skaitytojų dalį sudarė moksleiviai, bet dažnai lankydavosi ir darbininkai, amatininkai, rečiau – ūkininkai, prekybininkai. Tautiniu atžvilgiu valstybinę biblioteką gausiausiai lankė lietuviai, jie knygas ėmė 1734 kartus per ketvirtį. Žydai, kurie turėjo savo bibliotekas – 492 kartus, rusai  – 157 kartus. Daugiausiai buvo skaitomos grožinės literatūros knygos, o skaitykla naudojosi tik nedidelė dalis bibliotekos lankytojų. Remiantis leidiniu „Lietuvos viešosios bibliotekos 1943 metų anketos duomenimis“ Jonavos valstybinė viešoji biblioteka karo metu kilusio gaisro buvo sunaikinta. Tuo metu ji turėjo 1302 leidinius. Bibliotekos įkūrimo duomenų išliko nedaug, jie prieštaringi. Buvusio bibliotekos vedėjo V. Treinio dukra Janina Treinytė-Paliokienė pasakojo, jog tėtis 1938 m. ar 1939 m. rūpinosi bibliotekos Jonavoje įkūrimu. Štai ištrauka iš jos laiško: „Tuo metu jis [V.  Treinys] labai gražiai sutarė ir draugavo su vietiniu klebonu [Petru] Vaitiekūnu. Klebonas jam patarė nuvažiuoti pas Prezidentą A.  Smetoną, paprašyti, kad leistų Jonavoje atidaryti valstybinę biblioteką. Klebono paremtas pinigais kelionei ir gavęs rekomendacinį laišką, tėtė išvažiavo. Bet Prezidentas buvo užimtas ir priimti jo negalėjo. Priėmė prezidentienė, kuri tvarkydavo kai kuriuos vyro reikalus. Išklausiusi tėtį, patenkino jo prašymą. Leido atidaryti Jonavoje valstybinę biblioteką su atitinkamu atlyginimu bibliotekininkui tose patalpose, kurias rekomendavo klebonas. Smetonienė skyrė tam tikrą pinigų sumą knygų pirkimui, už kurią tėtis nupirko knygų, bet jų buvo nedaug. Todėl jis pradėjo vaikščioti mieste ir kaimuose pas žmones, prašydamas aukoti atliekamas knygas ir žurnalus. Prisirinkęs nemažai gerų, vertingų knygų ir žurnalų, atidarė biblioteką. Tiksliai neprisimenu, bet tai

Steigiamų bibliotekų nuo 1939 m. sausio 1 d. sąrašas LCVA, f. 391, ap. 4, b., 1952 m.

Viešosios valstybinės bibliotekos vedėjo priesaika. LCVA, f. 391, ap. 4, b., 1955 m.

29


TAUROSTA buvo 1938 m. ar 1939 m. Atsirado skaitytojų, bet neilgai trukus prasidėjo karas. Karo metu Jonavoje buvo sugriauta ir sudeginta daug namų. Biblioteka išliko, bet liko apiplėšta, nes nespėta iš jos evakuoti knygas. Buvo išgrobstyta daug gerų knygų. Šalį okupavus vokiečiams, buvo pareikalauta, kad bibliotekoje būtų ir vokiškų knygų, kitaip ji bus uždaryta. Ir vėl tėtei teko rūpintis, kur gauti tų vokiškų knygų. Nemažai jų atvežė ir patys vokiečiai. Jas skaitydavo vokiečių karininkai. Tėtė su jais turėjo palaikyti draugiškus ryšius, jei norėjo, kad biblioteka gyvuotų. Pasibaigus karui, perėmus valdžią tarybinei santvarkai, Jonavoje atsirado žmonių, kurie apšmeižė tėvą, į Vilnių rašė skundus, kad jis tarnavo vokiečių pakalikams. Bet jis net vokiškai kalbėt nemokėjo ir glaudesnių ryšių su vokiečiais neturėjo. Tą žinojo ir tuometiniai Jonavos valdininkai, todėl tėtei pasiūlė dirbti teismo sekretoriumi. Ilgus metus dirbo sekretoriumi, pašlijus sveikatai  – mokesčių agentūroj, o 1970  m. lapkričio 29 d. mirė nuo plaučių uždegimo. Buvo gimęs 1907 m. Nors ir negyvenau savo tėvo šeimoje, bet prisimenu jį su pagarba kaip ramų, svajingą žmogų, taip mylėjusį gamtą, muziką, knygas ir mėgusį piešti.“ (Marijampolė, 2005 m. liepos 31 d.) Suprantama, kad praėjo daug laiko, kai kas galėjo ir pasimiršti. Galėjo būti, jog V. Treinys rūpinosi bibliotekos fondų komplektavimu, tačiau pirmuoju vedėju buvo J.  Marcinkevičius. Tą patvirtina ir archyviniai dokumentai. Gaila, jog ir archyvinės žinios labai šykščios. Nėra žinomas net tikslus pirmosios valstybinės bibliotekos adresas. Aišku tik, kad ji buvo įsikūrusi senamiestyje. Pasak senos jonavie­tės Nadieždos Kriučkovaitės, pirmoji Jonavos valstybinė biblioteka veikė dideliame su mansardomis, rudai dažytame name Birutės g., šalia mokytojo J. Garmaus namo (Birutės g. Nr. 2, 1989 m. čia įsikūrė Jonavos krašto muziejus). Pastatas neišliko, o biblioteka vėliau išsikėlė į Spalio revoliucijos, po to į Kauno gatvę. N.  Kriučkovaitė teigia, kad V.  Treinys  – pirmasis bibliotekos vedėjas, dar ir gyveno pas jos tėvus, nuomavo butą antrajame aukšte. Buvo be kairės rankos, bet labai raštingas, o tais laikais tokių žmonių buvo reta. Iki kurių metų V. Treinys dirbo bibliotekos vedėju, tikslių žinių neturime.

30

2019 NR. 1 (9)

BIBLIOTEKA 1940–1944 M. Jonavos valstybinė viešoji biblioteka, anksčiau priklausiusi savivaldybei, įkūrus tarybinę santvarką, buvo nacionalizuota. Prasidėjus karui, bibliotekos darbas buvo nutrauktas, jo metu bibliotekos fondas buvo sunaikintas. „Jonavos valstybinė viešoji biblioteka, sudegusi 1940 m., atkurta 1941 m. Jos fonduose buvo 1039 tomai knygų, užregistruota 160 skaitytojų. Per mėnesį išduota 650 knygų. Veikė skaitykla, patalpos patenkinamos. Vedėjas – Vaclovas Treinys.“ Tai sužinome iš leidinio „Lietuvos viešosios bibliotekos 1943 metų anketos duomenimis“. Kultūros ministerijos archyve išlikusioje Jonavos valstybinės viešosios bibliotekos 1944 m. spalio 1 d. anketoje yra pateikti šie duomenys: „3. Liko po karo 241; 6. Užprenumeruota „Šviesa“ ir „Lietuva“; 10. Kambariai 2, tinkami; 12. Nėra nei elektros, nei langų; 13. Skaitykla veikia kasdien 9–13 ir 15–18 (sekmadieniais 13–15) val.; 16. Biblioteka persikėlė į naujas patalpas; 17. Knygų žuvo virš 1300; 19. 1941 m. biblioteka sudegė. Dabar irgi žuvo inventorius ir dalis knygų, nes patalpose stovėjo vokiečių kariuomenė. Ir kai sudegė biblioteka, nuo to laiko nebuvo įgytas joks inventorius. Tik buvo gautas iš valst. savivaldybės inventorius ir tai netinkamas. Pasirašė V. Treinys 1944 m. spalio 12 d.“

BIBLIOTEKOS VEIKLA 1945–1975 M. 1945  m. susirūpinta bibliotekos atkūrimu. Kaip prisimena Jonavos gyventojas Mykolas Kulakauskas, kai kurie gyventojai stengėsi prisidėti prie bibliotekos fondų atkūrimo. Tačiau knygų tuo laikotarpiu buvo mažai, jos karo metais apgadintos. 1948 m. rugsėjo 25 d. laikraščio „Literatūra ir menas“ numeryje išspausdintas B. Galinausko straipsnelis „Na ir bibliotekos vedėja“. Jame rašoma apie Jonavos bibliotekininkę, kuri kiekvienam lankytojui sakė: „Knygų skaityti užsigeidėt? Bet pas mane tiek – atneškit dvi savo, gaunate vieną mano.“


I. Datos ir žmonės

Prie senojo bibliotekos pastato Kauno gatvėje, apie 1960 m. Nežinomo autoriaus nuotrauka.

Bibliotekos skaitykla pokario metais. Jonavos krašto muziejaus fondų nuotrauka.

Nežinome, kokia vedėja tuo metu dirbo. Susipažinome ir su archyvinėmis bylomis, esančiomis Kauno apskrities archyve. Iš Jonavos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo posėdžio, įvykusio 1950 m. kovo mėnesio 21 d., protokolo Nr. 4. sužinome, jog „nuo 1950 m. vasario 1 d. vedėjos pareigose buvo Janina Sčiglinskaitė, biblioteka turėjo pagal turto knygą 1290 knygų. Ji priėmė 1118 knygų, buvo išduota skaityti 213 knygų. Trūkumas  – 169 knygos. Tačiau knygų trūkumas priėmimo akte nepažymėtas. Pats aktas kaipo dokumentas rastas netvarkingas. Nuolatinių skaitytojų biblioteka turi 190. Bibliotekos vedėja nesudaro kiekvieno mėnesio darbo plano, ir nėra kiekvieno mėnesio darbo ataskaitos. Iki šiol dar nėra knygų katalogo, kas neduoda tinkamo skaitytojui pasirinkimo knygų. Skaitytojai renkasi knygas iš visų tarpo, ir tuo kenkia knygoms. Knygos yra nenumeruotos ir neantspauduotos bibliotekos antspaudu. Bibliotekoje nėra dokumentacijos, iš kurios būtų matyti, kokios knygos skaitytojų yra skaitomos, kiek knygų yra paimta kiekvieną dieną ir mėnesį. Pagal bibliotekos vedėjos pasisakymą yra pravesta laike jos darbo kovo mėnesį tik du pasikalbėjimai su skaitytojais, tačiau nėra šių pasikalbėjimų protokolų, iš kur matytųsi, kaip aktyviai šie pasikalbėjimai pravedami ir kiek skaitytojų juose dalyvavo. Parodos stendas bibliotekoje (Kauno gatvėje), apie 1960 m. Nežinomo autoriaus nuotrauka.

31


TAUROSTA Taip pat bibliotekos vedėja mažai gali rekomenduoti skaitytojams daugiau skaitytinas knygas, nes ne visų knygų turinys yra žinomas pačiai vedėjai. Dėl to daugiausia yra skaitomos tik grožinės literatūros knygos ir mažai imamos politinės bei mokslinės literatūros knygos. Gaunamieji raštai yra nesutvarkyti: nenumeruojami, neįrišami. Garantijos taip pat nesutvarkytos. Pareikalavus jos buvo ieškomos visuose raštuose. Visiems šiems trūkumams ištaisyti nuolat veikianti švietimo komisija prie Jonavos miesto darbo žmonių tarybos nutarė: • Kuo trumpiausiu laiku sutvarkyti visą bibliotekos dokumentaciją, kad kiekvienu metu būtų galima žinoti, kiek knygų yra paimama kas dieną ir kas mėnesį, kiek jų yra bibliotekoje. Sudaryti knygų katalogą, kad nereikėtų rinktis knygų iš bendro jų skaičiaus. • Sunumeruoti visas knygas ir žurnalus, užantspauduoti jas bibliotekos antspaudu, kad apsaugoti nuo dingimo. • Pravesti platesnį aiškinamąjį darbą su skaitytojais apie tarybinės knygos reikšmę, ypatingai su kilnojamų bibliotekėlių vedėjais.“1 Iš kito Jonavos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo posėdžio, įvykusio 1953 m. spalio mėnesio 27 d., protokolo Nr. 73 paaiškėja, kad „Jonavos miesto biblioteka randasi Spalio revoliucijos gatvėje Nr. 39. Biblioteka užima du kambarius, kartu veikia vaikų ir miesto rajoninė biblioteka, patalpos per ankštos. Paskutinį kartą remontas buvo atliktas 1951 m. Langai be dubeltų, patalpos neatremontuotos, knygų kambarys ankštas, tamsus. Dėl lentynų, spintų trūkumo, knygos sudėtos ant taburečių. Dirba dvi vedėjos ir dvi bibliotekininkės. Rajoninėje bibliotekoje skaitytojų skaičius – 893 skaitytojai, vaikų bibliotekoje – 643 skaitytojai. Rajoninės bibliotekos iniciatyva buvo surengta viena konferencija Jonavos vidurinėje mokykloje „Nikolajevo pjūtis“, dalyvavo 145 klausytojai. Vaikų konferencijos nebuvo surengta nė vienos. Sienlaikraštis leidžiamas reguliariai. Yra šaškių ir šachmatai. Įvestas radijo taškas.

1  KAA, f. R-85, ap. 1, b. 19 a, 2.

32

2019 NR. 1 (9)

Remiantis aukščiau išvardintais faktais, Jonavos miesto D. Ž.  D.  tarybos Vykdomasis komitetas nusprendė: • Įpareigoti Jonavos miesto D. Ž. D. T. Vykdomąjį komitetą išrūpinti Jonavos miesto bibliotekai kitas patalpas. • Dažniau rengti konferencijas su skaitytojais. • Padidinti žaidimų komplektus, kaip pav., šachmatus, domino. • Pagerinti darbą su skaitytojais ir bibliotekos lankytojais. • Sutvarkyti rajono bibliotekos ir vaikų bibliotekos darbą, kad Jonavos rajono ir vaikų biblioteka būtų pavyzdžiu rajone esančioms bibliotekoms.“2 (Protokolų kalba netaisyta.) 1950  m. Jonava tapo rajono centru. Miesto gyvenimas pagyvėjo. Pastatytas administracinis pastatas, kultūros klubas, septynmetė mokykla. Augo gyventojų skaičius. Aktyviau veikė ir biblioteka, kuri 1950 m. tapo rajonine. Pasak jonavietės N. Kriučkovaitės, dabartinio bibliotekos pastato vietoje buvo tuščia vieta – mokykla ją naudojo kaip stadioną, rengdavo įvairias varžybas bei šventes. Šalia, kur dabar parduotuvė „RIMI“, anksčiau buvo karių kapinės. Jas iškėlus, pastatytas kino teatras „Jaunystė“. 1954 m. baigtas statyti Lietuvos komunistų partijos komiteto pastatas. Kai netilpo Jonavos 1-osios vidurinės mokyklos klasės, pradinukai mokėsi partijos komiteto pirmajame aukšte. Pasak ilgametės bibliotekos darbuotojos a. a. Vidutės Saveikienės, partijos komiteto pastate buvo įkurti ir kai kurių dalykų kabinetai. 1963  m. Jonavos rajonas panaikinamas, dalis jo prijungiama prie Ukmergės rajono, dalis – prie Kauno. Rajoninė biblioteka tapo miesto biblioteka ir priklausė Kauno rajoninei bibliotekai. 1965  m. vėl atkuriamas Jonavos rajonas. Rajoninė biblioteka greta kitų funkcijų pradeda metodiškai vadovauti kaimo bibliotekoms. Kiekvienais metais bibliotekoms buvo keliami svarbūs uždaviniai. Gera darbo organizacija, dėmesys aktualiems visuomeninio politinio gyvenimo reiškiniams, estetinis skaitytojų auklėjimas, bibliografinio 2  KAA, f. R-85, ap. 1, b. 38, l. 99,100.


I. Datos ir žmonės

informacinio darbo gerinimas – tai buvo esminiai masinių bibliotekų darbo barai.

SKAITYTOJAI 1949 m. pabaigoje biblioteka turėjo tik 267 skaitytojus, kuriems išdavė 2090 spaudinių. 1954 m. bibliotekoje buvo 8846 spaudiniai, skaitytojų skaičius – 430, jiems išduota 4800 spaudinių. Šeštajame dešimtmetyje miestas sparčiai statėsi, vystėsi pramonė, daugėjo gyventojų. Taip pat augo ir bibliotekos skaitytojų skaičius. 1957  m. bibliotekoje skaitė 603 skaitytojai, jiems išduota 6006 spaudiniai. 1952 m. skaitytojų skaičius siekė 390. Jiems išduota 3170 spaudinių. Vidutiniškai kiekvienas skaitytojas perskaitė po aštuonias knygas. 1959–1976 m. bibliotekos veiklą apsprendė TSKP CK nutarimas „Dėl bibliotekų darbo būklės šalyje ir priemonių jam pagerinti“, priimtas 1959 m. Buvo siekiama, kad bibliotekos aptarnautų kiekvieną gyvenamąją vietovę, kiekvieną šeimą. Vykdydama šį nutarimą, Jonavos rajoninė biblioteka pasiekė, kad per dvejus metus (1959–1960 m.) skaitytojų skaičius išaugtų dvigubai, 1961 m. jų buvo 1101. Bibliotekos darbuotojos siekė, kad bibliotekos spaudiniais naudotųsi kiekvienas potencialus skaitytojas, kiltų skaitymo intensyvumas bei veiksmingumas. Tolydžio vis daugiau knygų būdavo išduodama: 1958 m. – 7200 spaudinių, o 1961 m. – net 14944. Augo ir fondų panaudojimo intensyvumo, vidutinio skaitomumo rodikliai. Pavyzdžiui, 1958 m. skaitomumo rodiklis buvo 11,4, o 1961 m. – 13,6. Respublikos masinių bibliotekų skaitytojų vidutinis skaitomumas buvo –13,7. 1962  m. pradėta statyti azotinių trąšų įmonė. 1965  m. gamykla pradėjo veikti. Septintajame dešimtmetyje ypač išaugo baldų pramonė. Tarp dviejų gyventojų surašymų, įvykusių 1959 ir 1970 metais, Jonavos gyventojų skaičius išaugo beveik tris kartus, stiprėjo švietimas ir kultūra. 1962 m. skaitytojų užregistruota 1051, literatūros išduota 10106 vienetai. Nuo 1962 m. naudojamos kilnojamosios bibliotekėlės ir knygnešystė. Tokios bibliotekėlės veikė baldų kombinate, autotransporto kontoroje, miškų ūkyje,

azotinių trąšų gamyklos statybos aikštelėse ir kitur. Kad knyga pasiektų kuo daugiau miesto šeimų, prisidėjo moksleivės knygnešės Zigfrida Mikalauskaitė ir Marytė Autukaitė, Kauno gatvėje aptarnaujančios po 15 šeimų. Iš viso biblioteka turėjo 10 knygnešių. Pionierių būrys, vadovaujamas mokytojos O. Čeplijauskienės, mieste lankė tas šeimas, kurios neateidavo į biblioteką. 1963 m. bibliotekoje užregistruota 1519 skaitytojų, jiems išduoti 16162 spaudiniai, o 1965 m. bibliotekoje skaitė 2001 asmuo. Vidutiniškai per metus kiekvienas skaitytojas perskaitė po 13 knygų. Biblioteka turėjo didelį būrį aktyvių skaitytojų. Dažnai joje apsilankydavo A. Vikertienė, moksleivis D. Stučinskas ir kiti. I. Pilipavičiūtė rašė: „Malonu užeiti, kai bibliotekoje esi laukiamas svečias. Išsirinkti knygą padeda ne tik bibliotekininkės. Skaitytojai gali naudotis katalogais, kartoteka, knygų parodomis, parankinėmis dėžutėmis, plakatais, bibliografinėmis priemonėmis.“3 1967  m. skaitytojų skaičius buvo 2385, išdavimų skaičius – 50053, o 1968 m. gruodžio 31 d. biblioteka turėjo 2400 skaitytojų ir jiems išdavė 51236 spaudinius. Vidutinis skaitomumas siekė 21,3. Kūrybiškai panaudodamos sukauptą patyrimą, rajono bibliotekos toliau gerino darbą, ieškodamos naujovių ir pritaikydamos jas praktikoje. 1970  m. rajoninė biblioteka aptarnavo 2436 skaitytojus. Bibliotekos paslaugomis naudojosi 17 proc. miesto gyventojų. Skaitytojams buvo išduoti 46364 spaudiniai. Padidėjo ir susidomėjimas atskirų mokslo šakų literatūra. 1972 m. rajoninė biblioteka sutelkė 2438 skaitytojus. Išduotų spaudinių skaičius siekė 51302. Vidutinis skaitomumas buvo 21. Per metus biblioteką aplankė 7975 lankytojai. Bibliotekos skaitykloje, kurioje buvo keturios darbo vietos, skaitė 756 skaitytojai. Žurnalai skaitytojų patogumui būdavo nesegami, išduodami į namus. Skaityklos vedėja organizuodavo masinius renginius, 3  Pilipavičiūtė I.  Biblioteka kviečia: Spalio 50-mečiui // Jonavos balsas. – 1967, rugs. 26.

33


TAUROSTA teikdavo skaitytojams bibliografinės informacijos, ruošdavo knygų parodas. Nors skaitytojų skaičius mieste sparčiai augo, biblioteka, neturėdama erdvios skaityklos, negalėdama sutalpinti savo fondo, turėjo neaugantį, pastovų skaitytojų skaičių: 1973 m. – 739, 1974 m. – 684, 1975 m. – 700. Abonemente 1973 m. užregistruoti 1277 skaitytojai, 1974 m. – 1374. Kilnojamųjų bibliotekėlių skaitytojai sudarė apie 20 proc. visų bibliotekos skaitytojų: 1973  m.  – 502, 1975  m.  – 460. Populiaria skaitytojų aptarnavimo forma tapo tarpbibliotekinis abonementas (TBA). Iš Kauno viešosios bibliotekos, Respublikinės bibliotekos per metus vidutiniškai gaunama nuo 40 iki 60 knygų (1973 m. – 42, 1974 m. – 62 knygos). 1973–1975 m. išduotos literatūros skaičius nedidėjo (nuo 51411 iki 51462 spaudinių). Vidutinis skaitomumas buvo 20. Didžiausias literatūros kiekis, išduotas bibliotekos abonemente: 1973  m.  – 26089, 1974 m. – 35045 spaudiniai. Skaitykloje 1973 m. išduoti 7284, o 1974 m. – tik 684 spaudiniai, t. y. laikraščiai, žurnalai, informaciniai leidiniai, kuriais leista naudotis vietoje. 1975  m. buvo paskelbtas visasąjunginis konkursas „Biblioteka, geriausiai propaguojanti visuomeninę politinę literatūrą“. Rajoninė ir kaimo bibliotekos aktyviai dalyvavo konkurse. Rajoninei bibliotekai pavyko išduoti daugiau visuomeninės politinės literatūros – iki 4811 leidinių per metus.

FONDAI Karo metu bibliotekos fondas buvo sunaikintas. 1946–1950 m. jis išaugo tik iki 4000 leidinių, o 1952 m. siekė tik 5000 vnt. 1953 ir 1954 m. biblioteka didesnės veiklos neišvystė. Bibliotekos darbuotojai didelį dėmesį skyrė fondams komplektuoti. Knygos buvo komplektuojamos per Respublikinį bibliotekų kolektorių pagal teminius užsakymų planus, tačiau skirstant knygas į juos buvo mažai atsižvelgiama. Dalis literatūros pirkta iš Jonavos knygyno. Knygų dovanodavo ir skaitytojai. 1955 m. naujoji bibliotekos vedėja perėmė 9287 knygų fondą. Šeštajame dešimtmetyje fondas kasmet pasipildydavo maždaug po 1000 knygų ir 1957 m. susidarė

34

2019 NR. 1 (9)

beveik 13000 spaudinių. Be knygų, biblioteka prenumeruodavo apie 35 pavadinimų periodinių leidinių. Laikraščiai ir žurnalai buvo užsakomi atsižvelgiant į skaitytojų poreikius. 1957 m. pradėtas sudaryti abėcėlinis ir sisteminis katalogai, daugiau dėmesio skirta individualiam darbui su skaitytojais. Siekiant geriau aptarnauti gyventojus, reikėjo turėti gerai sukomplektuotus knygų fondus, kurie kiek­vienais metais augo. 1961  m. bibliotekos fonde buvo 12346 spaudiniai. Didžiausią fondo dalį sudarė grožinė literatūra. Jonavietis Kęstutis Stanevičius, bibliotekoje skaitęs nuo 1960  m., prisimena: „Biblioteka ilgą laiką turėjo mažas patalpas. Nebuvo galimybių išplėsti knygų fondą, o iš esamų buvo sunku pasirinkti norimą knygą.“ 1962  m. bibliotekos fondas išaugo iki 13277 spaudinių, 1963  m. fondą sudarė 13668 spaudiniai. 1965 m. fondo apyvarta buvo 1,7. 1967 m. pabaigoje bibliotekos fondą sudarė 16952 spaudiniai. 1968 m. rajoninėje bibliotekoje pradėtos komplektuoti plokštelės. Per pirmuosius metus įsigyta 1300 įvairių epochų kompozitorių įrašų. 1972 m. bibliotekos fonde buvo 16748 spaudiniai. Per metus biblioteka gavo 1360 įvairių leidinių. Buvo komplektuojamos plokštelės, 1972 m. jų buvo 1390. Plokštelių fondą tvarkė skaityklos vedėja, kuri jas aprašydavo, klasifikuodavo, išduodavo skaitytojams į namus, organizuodavo muzikinius vakarus. Biblioteka turėjo nedidelį kilnojamąjį fondą, iš kurio knygų skirdavo 15 kilnojamųjų bibliotekėlių. Nors bibliotekos patalpos buvo ankštos, fondas sparčiai didėjo. 1973  m. jame buvo 18666 leidiniai, per metus jų gauta 1715. 1975  m. fondas pasiekė 28898 vnt. Ypač daug literatūros gauta 1975 m. – 9930 egz. Bibliotekos fondas pasipildė knygų iš uždarytų kaimo bibliotekų.

KULTŪRINĖ VEIKLA 1952 m. biblioteka kartu su mokytojais suorganizavo du literatūros vakarus, pradėtos ruošti knygų parodos.


I. Datos ir žmonės

Šeštajame dešimtmetyje bibliotekos darbuotojai kartu su bibliotekos aktyvu organizuodavo skaitytojų konferencijas, literatūros vakarus. Vidutiniškai per metus įvykdavo po du didesnius renginius. „Vystantis“ socializmui, bibliotekos darbas tapo vis labiau ideologizuotas, bibliotekos turėjo vykdyti komunistų partijos suvažiavimų nutarimus, kurie turėjo įtakos bibliotekų darbo turiniui. 1961 m. apie bibliotekos veiklą plačiau pradėjo rašyti rajoninis laikraštis „Socialistiniu keliu“. Nors biblioteka ir turėjo skaityklą, tačiau jos patalpos buvo mažos, renginius tekdavo organizuoti mokyklų ar kultūros namų salėje. Todėl knygų propagavimas apsiribodavo literatūros parodėlėmis, plakatais. Nepaisant visų sunkumų, bibliotekos darbuotojai darė viską, kad bibliotekoje būtų jauku, kad skaitytojai visada surastų reikalingą knygą. Bibliotekoje kabėjo plakatai „Chemija žmogaus tarnyboje“, „Kai skamba muzika“ ir kiti. Skaitytojai knygas pasirinkdavo jau ir padedami katalogų. Visa rajoninės bei kaimo bibliotekų veikla buvo organizuojama pagal TSKP CK nutarimus. Buvo propaguojama visuomeninė politinė to meto literatūra. Bibliotekos veikla politizuota, ideologinis darbas buvo vienas iš svarbiausių uždavinių kuriant komunizmą. Buvo organizuojamos visasąjunginės bibliotekų darbo apžiūros. 1962 m. Jonavos rajoninėje ir kaimo bibliotekose lankėsi Kauno viešosios bibliotekos bibliografijos skyriaus vedėjas Viktoras Spitrys. 1964 m. biblioteka surengė literatūrinį teismą pagal Antano Vienuolio apsakymą „Paskenduolė“. Teisėjo vaidmenį atliko rajoninio laikraščio redakcijos darbuotojas Ričardas Adamonis. Renginys vyko kino teatro salėje, kurioje vos tilpo žiūrovai. Kadangi biblioteka neturėjo savo skaityklos, tuo laikotarpiu literatūrinius vakarus organizuodavo kultūros namuose. Juos surengti padėdavo 1-osios vidurinės mokyklos literatų būrelis, kuriam vadovavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja O. Guodelienė. Miesto visuomenė, bibliotekos skaitytojai domėjosi bibliotekos organizuojamais renginiais, noriai juos lankydavo.

Nuo 1965 m. mieste didesnis dėmesys buvo skiriamas kultūros įstaigų, bibliotekų veiklai. Rajoniniame laikraštyje rašyta apie bibliotekų uždavinius: „Kaimo ir miesto bibliotekos laukia rimtos paramos iš rajono bibliotekos. Pastarosios pareiga – nuolat kontroliuoti bibliotekininkų darbą, juos ir jų aktyvą mokyti, teikti konkrečią paramą. Daug naudos, pavyzdžiui, duotų zoniniai seminarai geriausiose bibliotekose, seminarai kilnojamųjų bibliotekėlių vadovams.“4 Tęsėsi bibliotekos draugystė su žinomu Amerikos lietuvių veikėju A. Bimba. 1967 m. liepos mėnesį jis atsiuntė antrąjį savo redaguojamo meno ir literatūros žurnalo „Šviesa“ numerį. 1968 m. kovo mėnesį biblioteka profesinės-techninės mokyklos (Nr. 34) salėje suorganizavo skaitytojų susitikimą su rašytojais, kilusiais iš Jonavos. Atvyko poetė Vilija Šulcaitė ir rašytojas Grigorijus Kanovičius. Apie kūrėjų kelią papasakojo laikraščio „Jonavos balsas“ redakcijos darbuotojas J. Raudeliūnas, kuris pažymėjo šių rašytojų kūrinių populiarumą, jų ieškojimus, pastangas su skaitytojais kalbėtis kuo įtaigiau, kuo įdomiau. G. Kanovičius teigė: „Mano atmintin ypač įstrigęs Jonavos internacionalizmas… Dabar čia gyvenantys įvairių tautybių žmonės stato naująją Jonavą.“ Giliai jaudindamasi kalbėjo ir V. Šulcaitė. Rašytojai skaitė savo naujausius eilėraščius, pasidalijo kūrybiniais planais, paliko skaitytojams autografus. 1967  m. biblioteka pažymėjo rusų rašytojo M.  Gorkio 100-ąsias gimimo metines. Į profesinės technikos mokyklos salę susirinko rajono mokyklų lietuvių ir rusų kalbų dėstytojai, jaunieji literatai, bibliotekos skaitytojai, miesto gyventojai. Pranešimą apie rašytoją skaitė „Jonavos balso“ redakcijos darbuotojas J.  Raudeliūnas. Bibliotekoje veikiančioje parodėlėje skaitytojai galėjo susipažinti su rašytojo M. Gorkio kūriniais. 1970 m. pavasarį Jonavoje viešėjo tradicinio poezijos pavasario dalyviai: Linas Valbasys, Jonas Lapašinskas, Algimantas Mikuta. Susitikimą su poetais organizavo rajoninė ir vaikų bibliotekos, knygynas. 1971 m. rajono bibliotekininkus aplankė Širvintų 4  Knygos keliai. Ar jie platūs? // Jonavos balsas. – 1966, liepos 19.

35


TAUROSTA kultūros darbuotojai, kurie susipažino su jonaviškių darbu. Daug literatūros parodų, teminis vakaras „Mano tėvynė – TSRS“ buvo suruošta pažymint TSRS įkūrimo jubiliejų. Kadangi 1972-ieji paskelbti Tarptautiniais knygos metais, visas dėmesys buvo sutelktas į knygas, spaudą, biblioteką, skaitytojus. Tais metais biblioteka, bendradarbiaudama su mokyklomis, kultūros namais, surengė 36 masinius renginius ir 10 literatūros parodų. Rugsėjo mėnesį buvo suorganizuotas didelis renginys  – Knygos šventė. Joje dalyvavo poetai V.  Šulcaitė, J.  Graičiūnas ir kiti. TSRS Vidaus reikalų ministerijos kolegijos ir TSRS Rašytojų sąjungos valdybos nutarimu 1973 m. organizuota sąjunginė skaitytojų konferencija „Ištikimi Tėvynės sūnūs“. Jos tikslas  – supažindinti skaitytojus su vidaus reikalų darbuotojų veikla. Konferencija turėjo atspindėti ne tik milicijos darbuotojų veiklą, bet ir plačiau apimti internacionalinį, patriotinį ir teisinį skaitytojų auk­lėjimą. Rajoninė biblioteka organizavo literatūros parodas, teminį vakarą „Tarybinė milicija grožinėje literatūroje“. 1973 m. buvo suorganizuotas literatūrinis-muzikinis montažas „Mano gimtinė – Lietuva“, skirtas Tarybų valdžios atkūrimui. Su šiuo montažu apsilankyta šešiose kaimo bibliotekose. Organizuoti kiti politiniai renginiai. 1974  m. biblioteka tarp daugelio datų paminėjo ir lietuvių poetės Salomėjos Nėries 70-ąsias gimimo metines. Paruošta literatūros paroda apie S. Nėries gyvenimą, kūrybą, organizuotas literatūros vakaras „Gyvenimo giesmė“. Gruodžio 26 d. vyko rajono kultūros darbuotojų konferencija, kuri susumavo metų darbo rezultatus, numatė ateities gaires. Konferencijos metu rajoninės bibliotekos vedėjai Jadvygai Rimdeikienei buvo įteiktas LTSR Kultūros žymūno ženklelis. 1974 m. respublikoje buvo paskelbta masinių bibliotekų interjero ir eksterjero apžiūra. Kaimo bibliotekų su tipinėmis patalpomis kategorijoje Jonavos r. Užusalių kaimo biblioteka (vedėja K. Andrejeva) užėmė trečiąją vietą. Rajoninė biblioteka tuo metu buvo remontuojama. 1975 m. vasario mėnesį įvyko kultūros darbuotojų antrasis suvažiavimas. Jame dalyvavo penki rajono

36

2019 NR. 1 (9)

delegatai. Bibliotekininkams atstovavo Vaivadiškių bibliotekos vedėja E. Skorupskienė. M. K. Čiurlionio 100-ąsias gimimo metines biblioteka paminėjo knygų parodomis, kuriose eksponuotos dailininko reprodukcijos, surengė literatūrosmuzikos vakarą „Spalvų ir garsų pasaulyje“. Tokio paties pobūdžio vakaras buvo skirtas ir poeto S. Jesenino 80-osioms gimimo metinėms. Skaityklos vedėja paruošė teminius segtuvus „Žmonės lyg žvaigždės“ (apie 9-ojo penkmečio pirmūnus), „Jaunųjų jonaviečių balsai“, „Azotinių trąšų gamykla ir jos žmonės“ ir kt.

DARBUOTOJAI Neturime tikslių žinių apie pirmuosius Jonavos valstybinės viešosios bibliotekos vedėjus. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomose bylose radome įsakymą Nr. 79, kuriuo Mykolas Jonaitis, Jonavos valsčiaus viešosios bibliotekos vedėjas, nuo 1941 m. lapkričio 1 d. skiriamas Prienų valstybinės viešosios bibliotekos vedėju. Iš šių duomenų galime daryti išvadą, kad minėtasis M.  Jonaitis bent keletą mėnesių galėjo eiti Jonavos valstybinės viešosios bibliotekos vedėjo pareigas. Iš rastų dokumentų sužinome, kad V. Treinys dirbo su pertraukomis, remiantis prisiminimais, galbūt iki 1948  m. Nuo 1950  m. vedėja dirbo Janina Sčiglinskaitė. Manome, kad ją 1954 m. pakeitė Stanislavas Dubauskas. Jis bibliotekos vedėju dirbo 1954–1955 m. Nuo 1955 m. rugsėjo šias pareigas užėmė Jadvyga Rimdeikienė. Bibliotekininke dirbo Bronė Urbutytė. 1958 m. liepos 9–11 d. įvyko pirmoji Tarybų Lietuvos bibliotekininkų konferencija, apibendrinusi bibliotekinės statybos rezultatus bei patyrimą. Jonavos rajoninė biblioteka metodiškai vadovavo 42 kaimo bibliotekoms. Gerai dirbo Beržų, Girelės, Samaninės, Skrandinės, Skarulių bibliotekos. Rajono bibliotekininkų gretas papildydavo mažai specialistų, ateidavo dirbti tik merginos, pabaigusios vidurines mokyklas. Neturinčioms patyrimo kaimo bibliotekų darbuotojoms būdavo surengiami 10 dienų mokymai rajoninėje bibliotekoje.


I. Datos ir žmonės

Bibliotekos darbuotoja Ona Kajokienė, apie 1970 m. A. Nekrošiaus nuotrauka.

Jonavos kultūros darbuotojai (tarp jų ir bibliotekos darbuotojai) prie M. Mažvydo bibliotekos, apie 1976 m. Nežinomo autoriaus nuotrauka.

Jonavos centrinės bibliotekos direktorė Jadvyga Rimdeikienė, apie 1977 m. J. Staniulio nuotrauka.

Skaitytojai visada likdavo patenkinti bibliotekininkių darbu. Nuo 1958 m. bibliotekoje įvedamas kilnojamojo fondo vedėjo etatas. 1961–1965 m. šio fondo vedėja dirbo Žoržeta Adamonienė. Jai išėjus į rajono vykdomąjį komitetą, šio fondo vedėja tapo Aldona Jurkevičienė, į Jonavą atvykusi 1957 m. pagal paskyrimą, kai Vilniaus valstybiniame V.  Kapsuko universitete įgijo bibliotekininkės specialybę.

Bibliotekos vaikų literatūros skyriaus aktyvas, 1980 m. B. Degutienės asmeninio archyvo nuotrauka.

1958 m., įvedus skaityklos vedėjos etatą, jai atiteko šios pareigos. Nuo 1976 m. ji paskirta knygų tvarkymo ir komplektavimo skyriaus vedėja, vėliau dirbo spaudinių saugykloje. Nuo 1963 m. rudens iki 1970 m. rajoninėje bibliotekoje dirbo Aldona Vancevičienė. Ji 1957 m. gavo Vilniaus kultūros mokyklos bibliotekininkės diplomą

37


TAUROSTA ir atvyko į Jonavos rajono Keižionių biblioteką. Vėliau dirbo rajoninėje bibliotekoje, mokyklos bibliotekoje, o nuo 1976 m. liepos mėnesio – centrinės bibliotekos komplektavimo ir knygų tvarkymo skyriuje. 1963–1966  m. skaityklos vedėjos pareigas ėjo Ona Kajokienė. Ji buvo ir aktyvi skaitytoja, literatūros vakarų dalyvė. Metodinis vadovavimas kaimo bibliotekoms pagerėjo 1967 m., gavus rajoninės bibliotekos metodininko etatą. Pradėti organizuoti ketvirtiniai kultūros darbuotojų seminarai kultūros namų darbuotojams ir bibliotekininkėms. Metodinė pagalba kaimo bibliotekininkoms būdavo teikiama išvykų metu. Rajoninės bibliotekos darbuotojai dalyvaudavo zoniniuose seminaruose, kuriuos organizavo Kauno viešoji biblioteka. 1967 m. rajono kultūros darbuotojų dienos proga TSRS Kultūros ministerijos garbės raštais ir ženkleliais apdovanotos Skarulių bibliotekos vedėja Genė Autukienė, rajoninės bibliotekos vedėja Jadvyga Rimdeikienė ir bibliotekos kilnojamojo fondo vedėja Aldona Jurkevičienė. 1968  m. į Jonavą atvyko Aida Tiškaitė, baigusi Vilniaus V. Kapsuko universitetą. Ji pradėjo dirbti rajoninės bibliotekos metodininke. A. Tiškaitė, skaityk­ los vedėja Nijolė Banikonytė ir Svilonių bibliotekos vedėja Svetlana Gladyševa dalyvavo respublikiniame kultūros darbuotojų seminare Giruliuose. 1969 m. kovo 1 d. rajono kultūros darbuotojai susirinko į pirmąją konferenciją. Kultūros namų, bibliotekų ir klubų darbuotojai užpildė baldų kombinato klubo salę. Konferencijoje pasisakė Kauno viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojas J. Baltušis, rašytojai žemiečiai V.  Šulcaitė ir G.  Kanovičius. Jos metu išrinkti aštuoni delegatai į respublikinį kultūros darbuotojų suvažiavimą: Kuigalių kultūros namų direktorė K.  Junčienė, Užusalių bibliotekos vedėja K. Andrejeva ir kiti. 1970–1975 m. bibliotekoje dirbo penki darbuotojai. 1972–1973  m. bibliotekoje dirbo viena darbuotoja su aukštuoju išsilavinimu, trys – su specialiuoju bibliotekiniu, viena – su viduriniu.

38

2019 NR. 1 (9)

Biblioteka iki 1976 m. neturėjo abonemento vedėjos etato. 1972–1975 m. skaityklos vedėjomis trumpą laikotarpį dirbo Rima Vizbaraitė, Zita Eimontaitė, Danutė Liužinaitė, Ona Glinskaitė, Teresė Statkevičiūtė-Boreišienė, Roma Kasteckienė, o bibliotekininkėmis  – Genė Markevičiūtė, Danutė Liužinaitė, Virginija Suckelytė-Davalgienė, Laima Kučinskaitė. 1975  m. rugpjūčio 1 d., baigusi V.  Kapsuko kultūros mokyklą, atvyko Leva Kunigiškytė, kuri pradėjo dirbti bibliotekininke. Metodininkė Marytė Ostudina rajoninėje bibliotekoje darbavosi nuo 1970 iki 1973 m. Jai pakeitus darbovietę, metodininke pradėjo dirbti Stasė Ramuckienė, Vilniaus kultūros mokyklos auklėtinė. Centralizavus rajono bibliotekas, S. Ramuckienė vadovavo centrinės bibliotekos metodiniam skyriui.

MATERIALINĖ BAZĖ 1946–1950 m. biblioteka buvo įsikūrusi dviejuose mažuose kambariuose. Tose pačiose patalpose 1946 m. įsikūrė Vaikų skyrius. 1951 m. Vaikų skyrius gavo bibliotekininko etatą ir atsiskyrė nuo bibliotekos. Kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, silpna materialinė bazė neleido išvystyti plačios bibliotekos veiklos, organizuoti masinius renginius. Iš archyvinės medžiagos paaiškėjo, kad 1953 m. biblioteka buvo Spalio revoliucijos gatvėje Nr. 39. Ji užėmė du kambarius. Kartu veikė vaikų ir miesto rajoninė biblioteka. Vėliau biblioteka buvo perkelta į buvusias vaistinės patalpas Kauno gatvėje. Rajoninei ir vaikų bibliotekoms buvo paskirta po du kambarius. 1974  m. pradėti remontuoti senieji pašto stoties pastatai, į kuriuos buvo numatyta perkelti biblioteką. Jie pastatyti 1835 m., nutiesus per Jonavą Peterburgo–Varšuvos plentą. Pašto stotis ne kartą degė. Ypač ji nukentėjo nuo gaisro, įvykusio 1905  m. gegužės mėnesį. Todėl senoji pašto stotis ne kartą rekonstruota ir remontuota.


II. Jubiliejai

LIETUVOS IR JONAVOS VISUOMENĖS VEIKĖJUI, POETUI, ŽURNALISTUI

EDMUNDUI SIMANAIČIUI – 90 (1929-01-05 – 2017-02-27)

„TĖVYNEI ESAME VISADA SKOLINGI“

Dr. Ramūnas ČIČELIS, žurnalistas, rašytojas

Vakarų humanistikoje nuo pat Antikos, filosofo Platono laikų, įprasta manyti, kad žmogus yra prieštaringas – kiekvienas savo gyvenime susiduriame su, regis, nesutaikomais ir neišsprendžiamais pasirinkimais, kai abu elgesio ir minčių keliai, renkantis tą vienintelę teisingą poziciją, atrodo vienodai teisingi arba klaidingi – tuomet pasimetame ir neretai palūžtame. E. Simanaitis savo gyvenimu įrodė, kad net šiais, gerokai kupinais neaiškumų, laikais įmanoma išsaugoti tvirtą vertybinį pagrindą ir įveikti moralinį dvilypumą tvirtu asmenybės vientisumu. E. Simanaitis, gimęs ir augęs dar tarpukario Lietuvoje, iš savo šeimos gavo tvirtas etines nuostatas, kurių svarbiausia yra ištikimybė tėvynei, Dievui, šeimai ir žmonėms. Mūsų valstybę okupavus sovietinės armijos

daliniams, E. Simanaitis, kaip ir daugelis kitų nesusitaikiusiųjų su tėvynės nelaisve, buvo ištremtas į Rusijos platybes. Ten jis tik pasitvirtino savo, kaip žmogaus, teisumą istoriniame laike. Kiti kaliniai ir šviesūs žmonės iš jau anuometinės Sovietų Sąjungos buvo neišsemiamas dvasinis ir kultūrinis šaltinis, iš kurio E. Simanaitis nelaisvėje pildė savąją kultūrinę, literatūrinę, filosofinę ir istorinę gyvastį. Tremties metai E. Simanaičiui, regis, aiškiai parodė, kad be minėtų mokslo, kultūros ir dvasios pamatų nėra moralaus žmogaus. Grįžęs iš nelaisvės, E. Simanaitis apsigyveno Jonavoje ir ilgus metus dirbo „Azoto“ gamykloje. Čia jo kolegos ir bendradarbiai jautėsi apdovanoti eruditu, plačių požiūrių, aukšto intelekto ir, svarbiausia, tvirto žmogaus bendravimo dovana. Lietuvai tapus nepri-

39


TAUROSTA klausoma, E. Simanaičiui atrodė beveik savaime suprantama, kad reikia imtis visuomeninės veiklos, dalyvauti miesto, rajono ir Lietuvos politikoje. E. Simanaitis – vienas iš nedaugelio praktikavusių katalikybę Jonavos rajono merų. Nuėjęs kelią iki Lietuvos Respublikos krašto apsaugos viceministro pareigų, E. Simanaitis visur ir visada išliko doras, atviras, galintis pagelbėti žmogus. E. Simanaičio literatūrinis palikimas, prieinamas mums, Jonavos viešosios bibliotekos skaitytojams,

ir šiandien rodo, kaip įdomu yra skaityti eilėraščius, kuriuose, skirtingai nei istoriniuose veikaluose užfiksuotos ne tik autoriaus mintys, bet ir jo būsenos bei emocijos. E. Simanaičio gyvenimo kelias moko integralumo, tvirtos dvasios ir nepaklysti net labai sunkiais laikais – viso to, ką šiuolaikiniai žmonės neretai atmeta kaip nereikalingus įsipareigojimus ir santykius. E. Simanaitis yra tokia asmenybė, kuri įveikė jai duoto istorinio laiko ribotumą ir bus aktuali dar labai ilgai.

Vytautas VENCKŪNAS, „Taurostos“ redaktorius

Marijampoliečių mūrininko ir skalbėjos Simanaičių šeima nebuvo pasiturinti, bet visus tris vaikus išleido į mokslus. Tėvas, apsišvietęs lietuvininkas, šaulys, buvo tikras autoritetas jaunajam Edmundui, Rygiškių Jono gimnazijos mokiniui. Kai 1945 m. tėvą suėmė ir nuteisė kalėti Sibire, Edmundo likimas buvo aiškus – neišvengiamai priešintis okupantams. Tuo laiku jaunuolis dar nežinojo, kad netrukus jo gyvenimo vektorius sutaps su tėvo. Ilgas, sunkus kelias į Sibirą ir grįžimas į Lietuvą per sovietines gūdumas išmokys atsargumo, nes žinojo, kad bus sekamas.

jūdžio tarybos pirmininkas, Tėvynės sąjungos įkūrėjas 1993 m. „Tremtinio“ ir „Vorutos“ žurnalistas, pirmasis Jonavos rajono meras (1995–1997 m.), Krašto apsaugos viceministras (1997–2000 m.).

Jis liko saugumo akiratyje, nors gamykloje užuovėją buvo radę daugelis lietuvių tremtinių, aukštas pareigas einančių nepartinių.

Be galo energingas gyvenimo būdas, detalus Lietuvos istorijos išmanymas mums, jauniems aktyvistams, buvo pavyzdys ir atrama. E. Simanaitis reikalavo naujoviškai mąstyti, neleido klysti. Dažnai sakydavo: turėkit stuburą, būkite tvirti savo įsitikinimais, nes esame matomi ir draugų, ir priešų. Kol dar šalies nebuvo apleidusi okupacinė kariuomenė, jutome jo išmintingą atsargumą, nes ne visi, laisvės nuotaikų pagauti, supratome grėsmę. Dar vis buvo likusi baimė pažadinti žvėrį. Buvo pasiūlymų palikti sovietinę armiją karinių bazių teisėmis ir kt. Visus abejojančiųjų argumentus nušlavė jo pasakymas: „Mes grąžiname, atkuriame Lietuvos nepriklausomybę sulig 1918 m. riba. Tada bolševikų armija mus puolė, tikėdamasi okupuoti, o mes, girdi, grįžti norime į 1939 m., kada Sovietų sąjungos bazės įsikūrė Lietuvoje. Kas iš to išėjo, puikiai prisimename.“ Tai buvo pasakyta išlaikant toleranciją bei pagarbą kalbėtojams.

1990 m. atkurta Lietuvos nepriklausomybė E. Simanaičiui atvėrė vartus į bekraštes veiklos galimybes. Jis buvo Sąjūdžio seimo narys, savanoris, Jonavos są-

Jau po 2000-ųjų Savivaldybės taryba svarstė siūlymą E. Simanaičiui suteikti rajono garbės piliečio vardą. Preliminariai visos frakcijos tam pritarė. Kai

Nors ir atgavęs laisvę, patyrė suvaržymų, bet užsispyrimas nugalėjo – 1960 m. baigė tuometinio Leningrado politechnikos institutą. Kruopštaus, preciziškai tikslaus jaunuolio darbą netrukus pastebėjo Marijampolės (Kapsuko) maisto pramonės automatų gamykloje, todėl jam patikėtos vyriausiojo energetiko pareigos. Kadangi Jonavoje buvo lengviau gauti butą, atvyko dirbti į gamybinį susivienijimą „Azotas“, kur tapo vyriausiuoju prietaisininku. Jam pavaldi automatikos tarnyba, prižiūrinti ir remontuojanti technologinių procesų automatizuotas valdymo sistemas, išsiskyrė dėl Edmundo atsakomybės ir pedantiško tikslumo.

40

2019 NR. 1 (9)


II. Jubiliejai

atsiklausiau jo paties, atsakymas buvo „ne“, nes vienoje gretoje būti su kolaborantu neleidžiąs jo gyvenimo principas. Tada supratau, kad tolesnės kalbos bevaisės. E. Simanaitis visada turėdavo tiesioginės informacijos iš Seimo, kurią gaudavo iš draugų – A. Terlecko, S. Tamkevičiaus, kun. A. Svarinsko. Žiniomis dalindavosi tuometėje Sąjūdžio būstinėje (Vasario 16-osios gatvėje, buvusiuose Jonavos šaulių kuopos vado V. Činiko namuose), kur susirinkdavo jonaviečiai. Visa jo veikla turėjo bendrą vardiklį – negrįžtamai, besąlygiškai, greitai įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę. Žinoma, kad ne visi vienodai supratome jo mintis apie Lietuvos nepriklausomybę, kiti, norėdami būti matomi, pradėjo aiškiai konfrontuoti su E. Simanaičiu, nuteikinėti prieš jį. Bet tai buvo laikina, žemo mentaliteto puolimams buvo ruoštasi. Jis neprašė pagalbos, kai buvo sunku, – gynėsi taktiškai, kantriai, neparodydamas vidinės įtampos. Bene paskutinis KGB dokumentas, bylojantis, kad E. Simanaitis iki pat sovietų valdžios pabaigos laikytas pavojingu, buvo KGB nurodymas Nr. M/426 – 1983 m. dėl specialiųjų priemonių taikymo piliečiams, keliantiems pavojų valstybei ypatingos situacijos metu. Pagal planą visus sekamus keturis Jonavos miesto gyventojus – Juozą Aravičių, Juozą Razmaratą, E. Simanaitį, Vladą Šiukštą numatyta suimti bute. Pirmasis turėjo būti sulaikytas E. Simanaitis ir išvežtas į tardymo izoliatorių Vilniuje. Numatytas operacijos vykdytojas – majoras A. Paukštė. Dokumentą pasirašė tuometinis KGB

Jonavos skyriaus viršininkas Z. Bankauskas 1988 m. rugsėjo 11 d. E. Simanaitis buvo pakviestas dirbti į Krašto apsaugos ministeriją viceministru ne tik kaip lyderis, bet ir kaip asmuo, puikiai išmanęs nepriklausomos Lietuvos istoriją, todėl galėjęs prisidėti prie švietimo, statutų ir norminių dokumentų, atitinkančių NATO reikalavimus, ruošimo. O kur dar dimisijos karininkų, jaunųjų savanorių, šaulių veiksmų koordinavimas! Kartu su viceministru, JAV atsargos generolu majoru Jonu Kronkaičiu, buvo greito Lietuvos kariuomenės ir krašto apsaugos sistemos sukūrimo pagal vakarietišką modelį iniciatorius ir vykdytojas. Šiandien nesusimąstome kad ir rajono herbas – karingoji gulbė – nelengvai pas mus atėjo. Buvo pašaipų, užgauliojimų, interpretacijų. Bet nugalėjo sveikas protas, tylus užsispyrimas, kurio Edvardui pakako. Ramybės skvero atminimo paminklai – atminties rieduliai – taip pat jo mintis. E. Simanaitis apgailestavo, kad kitaip negalime pasiteisinti, jog buvome barbarai, sunaikinę senąsias kapines. Jam buvo svarbus tautos identitetas, išreikštas per ženklus, istorinę atmintį, liaudies tradicijas. Apie jo inteligentiškumą, poetišką sielą, užsispyrimą išmokyti visus kalbėti taisyklinga lietuvių kalba ir kitas tautines, patriotine veiklas dar ilgai nebus pamiršta. Kaip brangų, kruopščiai nušlifuotą brangų akmenį jausime turėję ir turintys jį atmintyje.

Marius GLINSKAS, poetas, žurnalistas

„Vakaras jau apgaubia laukus ir pievas, ir taip tylu aplinkui...“ – Jonavos viešojoje bibliotekoje sklandė daina, o ekrane šniokštė jūros bangos, kviečiančios prisiminti ir geru žodžiu paminėti dar taip neseniai su mumis bendravusį krašto šviesuolį, dvasios inteligentą, nepailstantį pilietį E. Simanaitį. Rodos, taip neseniai, 2016-ųjų vasarą, šis žmogus dar vaikštinėjo palei mūsų tvenkinius, trumpu galvos linktelėjimu atsakinėdavo į pasveikinimus, šiek tiek mankštinosi lauko treniruokliais. Paskui staiga išgirdome – Edmundas ligoninėje, jis dar kovoja, nors vil-

ties nėra. O vasario 27-ąją tyliai pravėrė duris į Anapilį. Vakaras, kuris gaubė laukus ir pievas, priglobė ir jį patį – garbų vyrą, poetą, politiką, bebaimį Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Jonavoje aktyvistą. Parašiau „poetą“ ir suklusau. Kiek tose ne itin nugludintose strofose glūdi poezijos? Vienas kritikas kadaise autoriui yra sakęs: „Tavo eilėraščiai, Edmundai, per daug protingi.“ Tai – tiesos sakymas, ne asmeninės, o istorinės atminties fiksavimas. Turėjo šis žmogus, anot literatūrologo R. Čičelio, moralinį instinktą, ką rašyti, jį nekankino dažną kūrėją persekio-

41


TAUROSTA

PRISIMINIMŲ VAKARO AKIMIRKOS

Rajono meras Eugenijus Sabutis. Apie praradimus ir atradimus...

Pulkininkas Arūnas Dudavičius ir Sondra Simanaitienė. Yra apie ką pakalbėti.

42

2019 NR. 1 (9)

Darius Simanaitis. Apie tėvą...

Režisieriaus Jono Andrulevičiaus mokinys, jaunasis skaitovas Paulius Mikšys. Eilės...

Bendraminčiai, likimo draugai.


II. Jubiliejai

E. Simanaitis mitinge miesto stadione, 1988 m. liepos 25 d.

Politinių kalinių ir tremtinių popietė krašto muziejuje.

Jonavoje, prie krašto muziejaus, prieš renginį.

E. Simanaičio kūrybos ekspozicija viešojoje bibliotekoje.

jantys vidiniai prieštaravimai, išraiškos formų paieškos. Edmundo poetinį balsą stiprino supratimas, kad didžioji politika – ne valdžia, o tarnystė tėvynei, tau duotam laikui, iš čia ir viltis, ir pilietinis įsipareigojimas, tikėjimas Viešpaties apvaizda, su kuria nesyk sakralioje tyloje susitikdavo.

siūlęs šiam kolektyvui senovės baltų deivės vardą. Ir dar – ne vieno valstybės apdovanojimo kavalierius, devynių, manau, dar pakankamai neįvertintų poezijos ir publicistikos knygų autorius, ne vieno leidinio bendraautoris, 2005 m. išrinktas Lietuvos kaimo šviesuoliu.

Buvo ekslibrių kolekcininkas, Lietuvos žurnalistų draugijos narys, Kaimo rašytojų sąjungos garbės narys, nors niekada nesiveldavo į literatūrines diskusijas, nesverdavo ir nelygindavo savo kūrybinių opusų su kitais. Paskaitydavo ir... tyliai išeidavo. Mažai kas žinojo, kad šis gražbyliauti nelinkęs vyras – iš pirmosios garsaus jonaviečių choro „Žemyna“ kartos, pa-

Keistokai, atrodo, dera dvi prigimtys – inžinieriaus ir lyriko. Jaunasis marijampolietis, lankydamas Rygiškių Jono gimnaziją, prijautė tėvo, krosnis mūrijusio darbininko, tautinėms nuotaikoms, domėjosi Šaulių sąjungos veikla, tapo net Tauro partizanų apygardos Vytenio būrio laisvės kovotoju. 1945 m., ką tik po karo, tėvukas buvo suimtas ir ištremtas Uralo link. Po

43


TAUROSTA pusantrų metų, 1947 m. rudenį, stalininės ideologijos puoselėtojai ir jam, 18-mečiui berniokui nuo Suvalkijos lygumų, „dovanojo“ dešimt metelių Karlago ir Steplago, besidriekiančių Kazachstane, lagerių, neišvengiant Džekazgano vario rūdos kasyklų. Nuo pražūties gelbėjo jaunystė, dieviškoji kūrybos kibirkštėlė ir „Stalino universitetai“, kuriuose jis lygioje gretoje atsidurdavo ir su kunigu, ir su mokytoju ar generolu. Suprato, kad nesvarbu, kas esi – lietuvis ar rusas, bolševikas ar eseras, svarbiau – žmogiškumo klodai, sąžinė.

Beje, bičiulis prisimenamas ne tik kaip kruopštus inžinierius, bet ir lietuviškų terminų gamybininkų žargonui kūrėjas, puikus istorinių datų žinovas. Datos, anot E. Simanaičio, tartum Lietuvos istorijos kelio ženklai, jas būtina įsidėmėti. Lietuvos sąjūdžio laikais, atgimstant tautai, E. Simanaičio balsas vis dažniau skambėjo jonaviečių mitinguose, valdžios posėdžiuose. Jam nereikėjo semtis ryžto, jis žinojo, ką sako.

Minvydas SIMANAITIS, E. Simanaičio vaikaitis

Akmenų atmintis nenusilpo... Ne vardai ir ne datos sukyla... Iš eilėraščio „Tauro kalno akmenys“ Ar, sugrįžus į prisiminimus, tikslu sakyti, retrospektyviai apžvelgiant asmenį, poveikis vis dar veikia, paveikinėja. Tame savojo „aš“ lygmeny, kur laikas neturi karūnos. Kur laiko tėkmės įsiliejimas reikštų tosios vietos pražūtį, taigi įsiliejimas paneigtų erdvę, į kurią brautųsi. Iškylantį tėvuko vaizdinį galėčiau palyginti su Dariaus Simanaičio TĖTĖS EX-LIBRIU, užrašas ant kaktos, dar sykį užtikrinantis, kad Edmundas nebus supainiotas. Tamsios akys, ūsiukai po nosimi, ryški lūpų linija. Nepažinojau tėvuko vešliais plaukais, nuo pat manosios pradžios jis yra susiformavęs, susirinkęs save ir išsaugojęs, atliekantis darbą, pareigą, kurią kadaise atrado. Pareigą ir meilę, kuri eilėraščiuose pasireiškia kaltės jausmu. Juk išties esi kaltas, jei tave baudžia ir dar taip nuožmiai. Jaunystės metais iš artimos aplinkos atimta tėviškė, į kurios dirvą taip stipriai bandyta įsišaknyti. Skaitydamas Viktoro E. Franklio knygą apie holokaustą („Žmogus ieško prasmės“) bandau pamatyti ir tėvuką, deja, suprasdamas begalinių detalių skirtumus. Ir negebėdamas suvokti, tik analogiškai apčiuopdamas tų smulkių detalių reikšmę pasaulyje, sterilizuotame jėga nuo dvasinio subtilumo. Knygoje teigiama, kad vieni kaliniai išvaduoti tampa skriaudėjais, tarsi situacijos pasikeitimas suteiktų jiems galimybę būti prižiūrėtojais. Jie neišsivaduoja iš meškos ar kito siaubūno primesto pasaulio dvimatiškumo –

44

2019 NR. 1 (9)

arba tu muši, arba tave muša. Tėvukas nemušė, jis kovojo, deja, man nežinomais būdais. Ką tikrai pažinau, tai tvirtumą, stabilumą, aptinkamą, kad ir rutinoje ar kovoje su liga, su yrančiu kūnu. Pastanga judėti fiziškai ir protiškai. Dažnai mąstau apie save, kaip paveldėjusį tėvų nuodėmes, bet skaitydamas tėvuko eilėraščius vis ryškiau matau jį kaip šaltinį. Savęs suvokimo, savos kaltės, galbūt prieš savo paties susikurtus dievus ir demonus. Tačiau savikūros įvardinimas yra neveiksni terapija, vienintelis būdas elgtis taip, kaip tėvukas, – šmaikštauti iki mirties akimirkos. Kiek Edmundas man yra senelis, o kiek idėja, neaprėptas žmogus, visuomet buvęs keliais žingsniais priekyje. Tarsi niekada mums nebuvo lemta išties susitikti. Sulig mano subrendimu ir pasiruošimu tylios akimirkos susižvalgymui tėvukas silpnėjo, vis labiau niro į savo gyvenimo archyvo struktūravimą. Vardan ateities! Jis siekė, jis paliko save ateičiai. Pėdsakus, o gal dar būsimus. Gal tarp daugybės paliktų tekstų, užrašų, komentarų, tarp tų, kurių niekas dar nematė, niekieno akiai dar neatsivėrė, gal tarp jų yra įžvalgų, padėsiančių mums, kurie turime tęsti. Turime ar norime? Gal su tokiais užmojais patiriame ir siaubingą paslaptį, ir geidulingą traukulį? Taigi norime ir turime, ar tiksliau – noriu ir turiu. Jo eilėraščiuose aptinku savo paties išgyvenimų, kuriais ir užbaigsiu: „Kodėl kodėl kartoju / tą patį posmą / vis iš naujo?“ (iš „Rūtos ciklo iš aštuonių atsigrįžimų“, „Neatsiklaupus“ 7).


II. Jubiliejai

Vilnė SIMANAITYTĖ, 12 metų E. Simanaičio vaikaitė

ATE Karibų piratai tupi pajūry. Atkeliauja kareiviai apginti namus. Sėdi senelis atsirėmęs į duris, Ir laukia baigties, ramios su draugais. Atėjo močiutė palinkėti sėkmės, Nes kelionė ilga bus sapnuos ir kalnuos. Atbėgo sesutė pasakyti ate, Nes negrįšiu aš greitai, O gal niekada. Pakliuvau į nelaisvę, apsiginti nemoku. Surišo parankes ir greitai išėjo. Skaudu yra, kai palieka tave Artimas brolis, o gal dėdė, teta. Jis pasakė ate, nes grįžti negrįš. Nors mes laukiam jo, susėdę rate. Pasiilgsim visi jo sielos gražios. Jis puošė namus ir mūsų jausmus. Sunku atsisveikint, kai būni pririštas.

Tik sustoki, pažiūrėki, kas gi gali atsitikt, Jei sutiksi pasilikt ar truputį dar išlikt. Atsigręžti nedrįstu, O kai žiūriu, greit mirštu. Dar pabūti daug baisiau, Negu eiti kuo greičiau. Kojos lūžta, rankos plyšta, Kai širdis nustojo plakt. Laido gerklę mano tėtis, O su juo visa šeima. Kaip dar galima išbūti, Jei esi čionai viena? Kaip dar galima užsnūsti, Kai matai, kad čia ne aš? Dar palauki ir pabūki, Kol ateis mums pabaiga. Nejudėk tu bent minutę, Nes po jos tai pabaiga. Dar tu leiski man pabūti su sava šeima, O tada jau nebėra, Nei ko laukti, nei kada...

Atsigręžti baisu, nes grįžti nedrįsti. Skauda sielos dalelę, Nors žinai, kad ji tuščia. Sklinda aidas iš po kojų, Nors bijai, kad ten ne aš.

Mes turime tikėti savo pasirinktais keliais, nes kitaip nukrypsime į šoną. Mes mylėjome ir gerbėme Tėvuką Edmundą, tai leiskime ir jam mus mylėti bei gerbti, – taip mes išsaugosime Tėvuko atminimą. Jis stebi mus iš dangaus su meile, tai mes leiskime jam jaustis taip pat mylimam ir nepamirštamam.

45


TAUROSTA Juntautė SIMANAITYTĖ-BYTAUTĖ, E. Simanaičio vaikaitė

Senelis. Tėvukas. Žmogus, išgyvenęs tremtį. Negaliu suvokti, kaip ją įmanoma ištverti ir neprarasti savęs, jau nekalbant apie gyvybę. Kokie tie psichologiniai aspektai, kuriantys asmens tvirtybę? Mane taip pat stebina, kaip kūnas išgyvena kenksmingus veiksnius, traumas, badą, kankinimus. Bet viskas remiasi į psichoemocinį žmogaus tvirtumą. Iš kur mano senelis turėjo šios stiprybės? Ar jos yra ir manyje? Ar tvirtumas kyla iš meilės Tėvynei? Ar Lietuva padėjo seneliui grįžti ir toliau gyventi, kurti šeimą? Jis iki paskutinio atodūsio gyveno taip, tarsi Tėvynė būtų pirmoje vietoje. Gal netgi apiplėšdamas šeimą...

Kas Lietuva buvo tau? Kas Lietuva yra man? Jei vėl iškils grėsmė, ar aš liksiu ir kovosiu, ar bėgsiu ir gyvensiu kitur vardan Jos. Ar aš dabar gyvenu vardan Jos? Ačiū, tau. Man geriausia čia, Lietuvoje, tėvų že­mėje. Senelio laidotuvėse nesijaučiau atsisveikinusi. Dažnai jį prisimenu. Uždegiau žvakutę jam Midelburgo bažnyčioje, šalyje, kurioje bažnyčios praranda sakralumą. Nors ir mirė senelis kitoks, pažeistas Alzheimerio ligos, pasimetęs, bet jo esatis su manimi yra tokia, kokia buvo ir vis tampa. Gyvenęs, kentėjęs VARDAN.

Indraja SIMANAITYTĖ-LENKŠIENĖ, E. Simanaičio vaikaitė

Edmundas Simanaitis – mano tėčio tėtis. Į jį kreipdavausi tėvuku, kaip ir visi kiti vaikaičiai. Šis kreipinys yra išskirtinis, nes retas. Dažniau išgirstume kreipiantis „seneli“, o Žemaitijos kraštuose – „bočiau“. Bet ne tik kreipinys, ir asmuo buvo išskirtinis. Nuo pat mažens tėvukas ugdė meilę mokslui ir žinioms. Prisimenu, kaip vaikystėje gimtadienio ir šv. Kalėdų proga, be saldumynų, paprastai gaudavau vaikiškų spalvingų knygučių, skirtų mokytis, su angliškais gyvūnų pavadinimais, dinozaurų rūšimis ir kt. Tėvukas visada pagirdavo, jeigu padeklamuodavau eilėraštį ar padainuodavau dainelę anglų kalba. Ūgtelėjusi noriai ir smalsiai klausydavausi jo pasakojimų, prisiminimų apie išgyvenimus, Lietuvos ir pasaulio istoriją. Tėvuko kalba visada būdavo įdomi, net jei jis pasakodavo tą pačią istoriją, ji skambėdavo naujai. Taigi, tėvukas buvo puikus oratorius ir skatin-

46

2019 NR. 1 (9)

davo mus tokius būti. Reikliai prašydavo ar prašydamas reikalaudavo (čia jau kaip kam atrodydavo) pasakyti tostą, palinkėjimą ar pateikti įžvalgų apie įvykius Lietuvoje ir pasaulyje. Šis tėvuko skatinimas ugdė gebėjimą sklandžiai reikšti mintis, reikšti nuomonę, vesti ir valdyti diskusijas, domėtis įvykiais ir faktais. Tėvukas visada akcentuodavo didžiulį močiutės vaidmenį šeimoje. Buitiniai rūpesčiai guldavo ant jos pečių, todėl, atostogaujant Jonavoje, tėvukas mus mokė visada padėti močiutei (padengti pietų stalą, kad ir minimaliai, tačiau prisidėti prie maisto gaminimo ir pan.). Padėti būtina ir reikalinga, taip sukuriame ryšį su aplinkiniais ir tampame visuomenės dalimi. Iš senelio net nesuvokdama daug išmokau. Nuoširdžiai esu dėkinga „tėvuko mokyklai“, kuri padėjo užaugti savarankišku ir geru žmogumi.


II. Jubiliejai

POETUI MYKOLUI KRUČUI – 90

KIEKVIENA PRAGYVENTA DIENA – TAI PATI GERIAUSIA DOVANA Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

TOLERANTIŠKAS ŽMOGUS Tokios energijos, kokia spinduliuoja dėde Mykolu šaukiamas senjoras, gali pavydėti ne vienas jaunas žmogus. Jo poezijos posmai ir paties sukurti romansai skambėjo įvairiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose surengtose Lietuvos neįgaliųjų draugijos šventėse, Nepriklausomų rašytojų sąjungos sueigose. O ką kalbėti apie rajono poezijos klubą „Šaltinis“, kurio renginiuose šis žmogus savo šmaikščiomis eilėmis pakelia nuotaiką ir pralinksmina auditoriją? Su M. Kruču visada malonu bendrauti, nes jis niekada nė vieno neįžeis, visada išlaikys taktą ir toleranciją. „Visokių žmonių yra, visokių reikia. O pyktis – kam? Gyvenimas duotas draugiškai santarvėj gyventi. Nei aš čia koks poetas, nei koks visokių galų žinovas. Draugauju su kiekvienu žmogumi. Man jie visi geranoriški, ir aš jiems linkiu tik gero. Geriau kokį šmaikštų posmą „sumesti“ – visiems ūpas bus geresnis“, – šmaikščiai kalba rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narys.

Upninkuose gyvenančio Mykolo Kručo pavardė ne vieną kartą skambėjo įvairiuose šalies renginiuose. Jis yra penkių knygų autorius, aktyvus kaimo bendruomenės narys, vietos kultūros centro mėgėjų meno kolektyvų dalyvis, Lietuvoje pelnęs „Glauniausio pasakoriaus“ titulą, grojantis įvairiais muzikos instrumentais, savo rankomis pagaminęs kelerias kankles. O savo 90-ojo gimtadienio proga jis parengė ir išleido dokumentinę apybraižą „Giminės takais“.

PASAKOJIMAI APIE KAIMĄ Įsikūręs Upninkuose, Mykolas iš karto pajuto prieraišumą gražiam kampeliui. „Upninkai – nuostabi vietovė. O aš esu kaimo žmogus, buvęs agronomas, dirbęs įvairiuose ūkiuose. Čia ir saulė skaisčiau šviečia, ir upės kitaip srovena, ir pumpurai sodresni išsprogsta. Miela matyti, kaip tvarkomi šaligatviai, sodinamos gėlės, akį traukia tvarka ir švara. Man čia

47


TAUROSTA labai patinka. Todėl mano pirmoji poezijos knyga, kurią išleidau 2002-aisiais, ir vadinasi „Saulėlydžiai prie Šventosios“, – atvirai sako Mykolas. Nors jis senokai išėjo iš savo tėviškės Mackoniuose, Panevėžio rajone, tačiau šaknys ir šiandien tebėra sodžiaus žemėje. Iš ano meto į poeziją įsiliejo didžiulis, praeitį menantis ąžuolas, augęs tame pačiame Mackonių kaime. Tad antroji poezijos knyga, pasirodžiusi prieš pat autoriaus aštuoniasdešimties metų jubiliejų, gimtinės garbei pavadinta „Senu ąžuolu“. Joje suguldyta pirmoji „Paliūnės sodžiaus“ dalis, kurioje parodoma kaimo žmonių kasdienybė. Penkerius metus Mykolas, stengdamasis nenukrypti nuo panevėžietiškos tarmės, guldė to paties sodžiaus gyvenimo tęsinį. „Paliūnės sodžiaus“, išleisto 2014 m., siužetas baigiamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu. Tame pačiame leidinyje sukomponuota dalis „Metai senovės kaime“ atspindinti sodiečių papročius, buitį, religines šventes, kaimynų bendravimą. Leidinį vainikuoja skyrius „Vasaros diena kaime“. Kūrėjo teigimu, jame perteikiami jo paties prisiminimai, vaikystės ir jaunystės metai, parodoma viena darbymečio diena – šienapjūtė.

SKAMBA PROTĖVIŲ ŠNEKTA Knygos „Paliūnės sodžius“ autorius sako, kad rimtai kurti pradėjo tada, kai išėjo į pensiją. „Anksčiau rašinėdavau tik šiaip kokius posmelius, o atsiradus laiko ėmiausi rimtesnio darbo – mintimis sugrįžau į tėviškės laukus, kur man kiekvienas medelis buvo pažįstamas. Knygoje nėra nė vienos tikros pavardės, realybėje nebuvo ir tokio Paliūnės kaimo, tik aš taip pavadinau. Rašau apie gyvenimą tokį, kokį matau, kokį jaučiu ir kokį prisimenu. Kadangi paliečiau keletą istorinių įvykių, tad važiavau į Vilnių pas žinovus, derinausi, nenorėjau prasilenkti su tikrove. Jie pavartė, išklausė, patarė. Išėjo tas, kas išėjo – yra knygelė. Aš – kaimietis, ne kokius didžius mokslus krimtęs, bet plunksna traukia. Smagu, kad turiu gerbėjų, kuriems įdomu, kaip senovėje gyveno žmonės, koks iš tiesų buvo tas kaimas. Tikiuosi, kad čia skaitytojas ras ir buvusio savo sodžiaus dalelę“, – dalijasi mintimis M. Kručas. Pasak autoriaus, „Paliūnės sodžius“ – istorinė-buitinė poema, kurioje pasakojimas pagrįstas faktais ir

48

2019 NR. 1 (9)

Aštuoniolikmetis Paliūnės sodžiaus bernas Mykolas. Nuotrauka M. Kručo, 1947 m.

prisiminimais. „Rašiau šnekamąja kalba, nesistengiau laikytis kirčiavimo taisyklių, norėjau parodyti senovės kaimo vaizdą, anų laikų šnektą. Norisi, kad nenugrimztų į užmarštį tautosaka, vaizdingi protėvių žodžiai, gyva, autentiška kalba“, – komentuoja autorius. Bet kūrėjas ieškojo ir kitokių kūrybos formų – eilėraščiai su pašmaikštavimais rinkinyje „Pavasario želmenys“ perteikė mūsų gyvenimo ydas. Jame kūrėjas humoristiškai (net sarkastiškai) pasijuokia ir iš savęs, ir iš jaunimo, ir iš elitu save laikančios aukštuomenės, ir iš girtuoklio. Teisybė, kartais autorius pajunta nostalgiją praėjusiam laikui, kurio nei sugrąžinsi, nei pakartosi – lieka jį atgaivinti eilėraščio eilutėse. 2017-aisiais išleistame rinkinyje „Keturiese“ publikuojami 26 M. Kručo eilėraščiai. Be šio autoriaus, leidinyje spausdinama ir dar trijų upninkiečių kūrėjų  – Anos Aleksandravičienės, Laimutės Šatienės ir Danguolės Vasiliauskienės – kūryba. Tai tarsi keturių autorių knygelės, sukomponuotos į vieną leidinį. Bet Mykolas nesustabdė savo kūrybinės srovės  – neseniai, šių metų kovo mėnesį, išleido dokumentinę apybraižą „Giminės takais“, skirtą savo giminės genealogijai. Jos paskirtį nusako ant viršelio spausdinamas ketureilis:


II. Jubiliejai

Laikas augins naujas kartas, Praeitį dulkėmis užklos, O ši knyga, tarsi gija, Istoriją prikels ir pakartos.

DRĄSUS SUMANYMAS „Ši mano knyga – ne grožinė literatūra ir ne beletristika. Ji paremta archyvuose surasta medžiaga, mano paties prisiminimais apie gimtąjį Mackonių kaimą Panevėžio rajone ir ten gyvenusius žmones, kuriuos teko pažinti, mano gentainių ir artimųjų pasakojimais“,  – laikydamas rankose naują leidinį, pasakoja M. Kručas. Pasak autoriaus, daugelis, išgirdę jo sumanymą parengti knygą, reikalaujančią ir tikslumo, ir didelio atsidavimo, stebėjosi tokiu užsispyrimu. „Kai kas suabejojo, ar verta gyvenimo saulėlydyje atiduoti jėgas rinkti medžiagą, išlaidauti tam, kad išleistum knygą apie praeitį? Bet man skauda, kad mūsų palikuonys išsibarstę po pasaulį, nemažai jų gyvena užsienyje, nebepažįsta ne tik tolimesnių giminaičių, bet ir artimesnių genties narių, nebendrauja tarpusavyje. Labai norėčiau, kad ši knyga padėtų atnaujinti artimųjų santykius, padėtų atskleisti mūsų vaikystę ir jaunystę, palyginti su šių dienų gyvenimu. Juk mūsų anūkai, proanūkiai užaugs, gal taps mokslininkais, rašytojais ar istorikais, tad tikiu, kad šis leidinys pravers jiems papildant žinias apie savo genealogiją. Prisipažinsiu – jaunystėje ir aš per mažai domėjausi savo protėviais. Šiandien sulaukęs garbaus amžiaus gyvenimą vertinu kitu žvilgsniu – noriu sužinoti ir iš užmaršties (o gal ir nežinios) prikelti tai, ką apklojo laiko dulkės“, – savo idėją atskleidžia M. Kručas.

BELDIMASIS Į ARCHYVUS Medžiagą naujai knygai upninkietis rinko trejus metus. Mat Mackonių kaimas, kuriame autorius gimė, augo, patyrė karų siaubą, šiandien liko tik užrašuose – buvusių sodybų vietoje plyti neaprėpiami laukai, kasmet apsėjami vis kitomis kultūromis. Nebeliko nė vieno kiemo, nė vieno ten gyvenančio žmogaus.

Sunkiausia buvo pradžia. Mykolas prisipažįsta nežinojęs, nuo ko pradėti, kur ieškoti artimųjų, kaimynų. O sumanymo ašyje – prisiminti ne tik tuo metu sodžiuje įsikūrusius mackoniečius, bet ir prieiti iki šių dienų, parašyti, kur dabar jie gyvena, koks jų likimas. O gal keliai dar susibėgs, žmonės susitiks, pasikalbės, suras bendrų pažįstamų? „Gaila, kad daugelis mano bendraamžių, galėjusių pasidalyti prisiminimais, jau iškeliavę į Anapilį. Tai apsunkino medžiagos rinkimą. Mano sesuo ir vyresni broliai Kazimieras, Stanislovas ir Pranas jau ilsisi Amžinojoje ramybėje – nesuspėjau jų pasakojimų išklausyti, todėl teko pačiam naršyti po praeitį ir gaivinti per kelis dešimtmečius nuo šių dienų nutolusius įvykius. Esu valstiečio sūnus, išgyvenęs audringą vaikystę ir jaunystę, patyręs karus, okupaciją, kolūkių kūrimą. Nevalia pamiršti mūsų tautos kančių, didvyriškos kovos už Lietuvos laisvę. Mano gyvenimiška patirtis leidžia praskleisti praeities širmą ir atkurti aną laikmetį. Dabar nebėra tokių vaizdų, kuriuos teko regėti man pačiam. Keičiantis santvarkoms, pokyčiai palietė ir sodžių – retai kurioje pievoje pamatysi besiganantį arklį, avių bandą ar mūkiantį veršelį. Mano prisiminimuose sutiksite ir šiuos „personažus“, – dalijasi mintimis autorius. Jo teigimu, šiandien sunku suskaičiuoti, kiek kartų teko važiuoti į įvairius archyvus, prašyti duomenų apie vieną ar kitą gyventoją. Dažniausiai atsakymo tekdavo laukti po kelias savaites. „Tiesą sakant, už kiekvieną atsiųstą pažymą reikėjo mokėti, veltui niekas neduoda. O nustatęs buvusio kaimyno ar kito reikiamo asmens adresą, važiuodavau pas jį, prašydamas pasidalyti prisiminimais. Nelengva buvo, tiesą sakau. Bet sutikti sunkumai man netapo kliūtimi parengti ir išleisti šią knygą. Šiandien esu patenkintas, kad savo devyniasdešimtmečio proga giminėms galiu padovanoti po užrašytą jų šeimos istoriją“, – pasidžiaugia jubiliatas.

KNYGOS STRUKTŪRA Leidinys suskirstytas į atskirus skyrius, kuriuose medžiaga sudėliota pagal tam tikras temas. Dalyje „Mackonių kaimo grožis ir vargai“ smulkiai aprašoma, kaip atrodė sodybos, kokia technika būda-

49


TAUROSTA vo dirbama laukuose, pristatomos tuometės šventės ir papročiai, stabtelima ties karo ir pokario laikotarpiais. Skyriuje „Kručų šeimos genealogija – nuo senovės iki šių dienų“ pateikiamos autoriaus artimųjų istorijos. Viena dalis skirta užrašytiems prisiminimams („Iš atsiminimų kraitės: giminių pasakojimai apie save ir artimuosius“), kuriuos surinko knygos sudarytojas. Didelis dėmesys skiriamas buvusiems kaimynams ir jų šeimos nariams skyriuje „Žinios apie kitus giminaičius ir kaimynus“. Leidinyje nemažai vietos užima Vadaktų bažnytkaimio pristatymas („Maldos namai ir jų tarnai. Vadaktų bažnytkaimis ir jo apylinkės“). Pats autorius apie save pasakoja skirsnyje „Knygos sudarytojo Mykolo Kručo literatūriniai vingiai ir visuomeninė veikla“. Knyga iliustruota nuotraukomis, kurias autorius surinko iš giminių, kaimynų, daugelį vaizdų ir įvykių užfiksavo jis pats. Spausdinamas ir iš archyvo gautas Mackonių sodžiaus planas su ten gyvenusių savininkų pavardėmis ir žemės plotais, autoriaus nupieštas Mackonių kaimo išsidėstymas. Ši dokumentinė apybraiža turi didelę vertę ne tik Kručų giminei, bet ir kiekvienam, itin jaunesniam skaitytojui. Tai tikra XX a. gyvenimo panorama, vaizdžiai perteikianti to meto kaimą, žmonių negandas, nepaisant sunkių sąlygų, būrimąsi į meninius kolektyvus ir dalyvavimą kultūrinėje veikloje.

KRISTIJONO DONELAIČIO PĖDOMIS „Nuo mažens mėgau skaityti, bet bėda  – kaime bibliotekų nebuvo, tai skaitydavau visa, kas pakliūdavo į rankas: laikraščius, senus kalendorius, knygeles. Labai patiko eiliuoti kūriniai, tad kai kuriuos išmokdavau deklamuoti. Mėginau net piešti, bet nebuvo, kas pamoko, tai ir numojau ranka į savo teplionę. O eiliuoti sekdavosi visai neblogai – kurdavau sveikinimus įvairių švenčių proga, piršliui paprašius, ant popieriaus suguldydavau smagią kalbą. Jaunystės metais jaunimo vakarėliuose deklamuodavau išmoktas eiles, sukūręs kupletus, dainuodavau pritardamas armonika. O kai išėjau į pensiją ir apsigyvenau Upninkuose, atsidėjau rimtesnei kūrybai“, – apie save pasakoja Mykolas. M. Kručo eilėraščiai ir poemos primena mūsų tautos dainių Strazdelį  – kaimo poetą Antaną Strazdą.

50

2019 NR. 1 (9)

Mykolas nepripažįsta romantikos, jam nereikia iliuzijų, nereikia įsivaizduojamo reginio – jo eilėraščiuose atsispindi tai, ką kadaise matė, ką regi dabar. Skaitant M. Kručo kūrinius, prieš akis iškyla kaimo vaizdai  – sodžiaus kiemas: po jį gūrinėjančios karksinčios vištos, prie klojimo ar daržinės mūkiantis veršelis, garduose kriuksinčios kiaulės ir kita. Poemose susipažįstame su daugeliu personažų, dirbančių visais metų laikais ne miesto fabrikuose, bet tame pačiame sodžiuje. O kokiu sodriu žodžiu autorius aprašo pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą – kiekvieną jų tarsi Kristijono Donelaičio pasekėjas papuošdamas tam laikotarpiui būdingais darbais. „Negaliu būti sudėjęs rankas. Man gyvenimas – tai judėjimas. Kuo daugiau kruti, kuo mažiau laisvo laiko lieka, tuo lėčiau sensti. Kam vakarus leisti prie televizoriaus ekrano, kuriame apstu nešvankybių, muštynių, smurto? Geriau imu pieštuką, sėdu prie stalo ir savo mintis suguldau į eiles. Jose, tose strofose, esu aš visas – mano siela ir kūnas, mano nuomonė ir įvairių reiškinių vertinimas“, – atvirauja M. Kručas.

KANKLĖS – DIDŽIAUSIAS PASIEKIMAS M. Kručas – Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narys, Nepriklausomų rašytojų sąjungos garbės narys, Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos narys, jo kūryba išspausdinta daugelyje įvairių almanachų. Jis – aktyvus Upninkų kultūros centro meno kolektyvų dalyvis, neįgaliųjų draugijos satyros teatro artistas. O jeigu prisiminsime, kad buvo užsiėmęs kanklių, kuriomis pats kankliuoja, gaminimu, tai šmaikščiai galima pasakyti, kad šis senjoras – tarsi „visų galų meistras“. Pats Mykolas prisipažįsta kanklių gaminimą laikąs didžiausiu pasiekimu. „Kanklės  – mūsų šeimos tradicija. Įsigijau knygą „Senosios kanklės ir kankliavimas“, konsultavausi su jų gamintojais  – Kęstučiu Rudžiu iš Krekenavos, Virbašium iš Zujūnų. Suradau tinkamos medienos ir ėmiausi darbo: kasmet pagamindavau po vieną instrumentą, iš viso esu pagaminęs šešis. Visi jie skirtingų tonacijų. Parduoti neketinu. Tegul lieka kaip dovana ir atminimas vaikams, anūkams, proanūkiams“, – savo poziciją dėsto kūrėjas.


II. Jubiliejai

Knygos „Paliūnės sodžius‘‘ pristatymas Upninkuose, 2014 m. Nuotrauka M. Kručo.

Nuoširdus Jonavos r. mero Eugenijaus Sabučio sveikinimas jubiliejaus proga. Nuotrauka Kęstučio Putelio.

Geriausias draugas Bronius Sedleckas sveikina sulaukus garbaus amžiaus. Nuotrauka K. Putelio.

Žemiečiai klauso Mykolo kankliavimo ir dainų, 2015 m. Nuotrauka iš Upninkų bendruomenės albumo.

M. Kručo sėkmė neaplenkė konkurse dėl geriausio Lietuvos pasakoriaus vardo. Minint Tarmių metus, Upninkuose gyvenantis garbaus amžiaus sodietis nuskynė laurus. „Glauniausio pasakoriaus“ vardą jis pelnė ir kitose respublikinėse varžytuvėse.

gandų. „O kam to reikia? Esu ramus žmogus, nepatinka man tie „pletkai“. Tegul kiti ir pliurpia, kas jiems ant liežuvio, o aš verčiau pasiklausysiu, patylėsiu, bet nenešiu tų paistalų kitiems. Bala jų nematė“, – kartą paatviravo Mykolas. Dėl jo širdies gerumo upninkiečiai senjorą vadina „dėde Mykolu“.

Bet svarbiausia – Mykolas laukiamas visuose kultūriniuose renginiuose, nes su savimi atsineša geros nuotaikos saują, kurią padalija kiekvienam atėjusiajam. Turime tik žemai nusilenkti kūrėjui už jo paties sukurtus ir dainuojamus romansus.

PLAČIOS SIELOS ŽMOGUS Šis senjoras – plačios sielos žmogus, nemėgstantis apkalbų, nesiveržiantis būti pirmas, neskleidžiantis

M. Kručas – tarsi toji darbštuolė skruzdė, tempianti po šapelį į vieną kalną, kol sukrauna visą skruzdėlyną. Dažnai pagalvoju: jeigu gyventų daugiau žmonių, savo charakteriu bent šiek tiek panašių į mūsų Mykolą, Lietuvoje tikrai nebūtų tiek pavydo, pykčio ir pagiežos.

90-ojo gimtadienio proga teskamba M. Kručui „Ilgiausių metų!“

51


TAUROSTA

Plati giminė, platus ir draugų, gerbėjų ratas. Nuotrauka K. Putelio.

2019 NR. 1 (9)

52


II. Jubiliejai

xxx

GYVENIMO MAŽMOŽIAI

Esu vienišas sodžiaus poetas,

Iš mažmožių kyla svarbūs dalykai,

Skambančios kanklės guodžia mane.

Mokėk naudotis – gyvensi ne dykai.

Už lango slenka mėnuo iš lėto,

Dažnas paklausia: „Garbus seneli,

Vakarą tylų rašau eiles.

Kaip tu suradęs teisingą kelią? Kaip reik išmokti ilgai gyventi,

Apie auštantį rytą rasotą,

Iš kur sveikatos tos pasisemti?“

Kur pievoj brydę paliko žirgai, Laukų arimus ir pempių klyksmą,

Tėviškės gamta taip surėdyta,

Ten vyturėlis čirena aukštai.

Nereik ieškoti, ko nematyta, Ko žmogui reikia, mes viską turim,

Guldau eiles į posmus poemos –

Savą brokuojam, į svetur žiūrim.

Paliūnės sodžiaus senus laikus.

Ilgai gyventi kiekvienam duota,

Ar netikėtai svajoti ėmus,

Tik išnaudokim gamtos aruodą.

Gimsta romansas širdžiai brangus.

Basi po rasą, kai mes bėgiojom, Kas yra sloga, dar nežinojom.

Kai liūdesys braunas į širdį,

Nepirkom vaistų, nei vitaminų,

Netenku sau kažko brangaus.

Valgėm, ką patys sau užauginom.

Humoro eilėm galiu prabilti,

Lašinius kirtom, kumpį ir sviestą.

Juokas man ašarą nubrauks.

Nuo sunkaus darbo nebuvo riesta. Kasdien daržovės, švari gamta supa,

Prabėgo metai, vėju nuskriejo,

Dainos ir šokiai – pakelia ūpą.

Nesugrąžinsiu jų atgalios.

Kai žmogus būna geros sveikatos,

Jaunystėj audros mane lydėję

Pamerginėti randas akvatos.

Širdy tik aidu pasikartos.

Kuri didžiuojas – tavęs negirdi, Reikia surasti kelią į širdį.

53


TAUROSTA Kartais tas kelias – klaidus, vingiuotas

DEVYNIASDEŠIMT PAVASARIŲ

(Jeigu nė karto dar nevažiuotas).

Gyvenimėlis skrieja pro šalį,

Kas to nežino, tegul sau stena.

Šiandieną – triguba šventė.

Tie, kurie myli, ilgiau gyvena.

Dievulis leido ateit į pasaulį,

Pavydas, pyktis ardo sveikatą,

Užaugt ir gražiai pasenti.

Piktos marmūzės niekas nematė. Tekdavo kartais duot kvailiui kelią,

Metų jau neskaičiuoju –

– Tegul suranda pats savo galą.

Juos primena gegutė.

Rodos, jau visos paslaptys mano.

Kas metai iškukuoja,

Jei kam patinka, tegu gyvena.

Kiek jų turėtų būti.

Raiboji gegutėlė, Man metų negailėjo. Devyniasdešimt iškukavus, Dar dešimtį pridėjo.

2019 m., kovas

54

2019 NR. 1 (9)


II. Jubiliejai

TEATRO REŽISIERIUI JONUI ANDRIULEVIČIUI – 60

ĖJIMAS Į ŠVIESĄ IR TIESĄ TEIKIA EGZISTENCINĘ PRASMĘ Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

MALONŪS VAIKYSTĖS PRISIMINIMAI Jubiliejus – gera proga pabraidyti po vaikystės, bėgusios Krasausiškių kaime, Stakliškių apylinkėje, Prienų rajone, pievas. Jam, būsimam teatralui, teko matyti tokią aplinką, kokios jaunesnės kartos atstovas niekada nepatirs. Vaikui būdavo įdomu kartu su tėvais po atviru dangumi žiūrėti kiną, kurį sukdavo burzgiantis motoras. Namuose naujienas pranešdavo radijas, o televizoriaus kaimiečiai neturėjo. Kai vienas kaimynas nusipirko tokią stebuklingą dėžutę, visi Krasausiškių gyventojai į jo namus susirinkdavo.

„Gyvenimas – tai kelionė vingiuotu, duobėtu, žvyruotu, asfaltuotu keliu, kuriame svarbiausia žinoti kryptį. Kas benutiktų, privalau eiti, suklupus – keltis ir eiti. Visas mano gyvenimas  – tik ėjimas“,  – sako teatro pedagogas, Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos dramos mokytojas ekspertas, režisierius Jonas Andriulevičius, šiemet minintis 60-ąjį gimtadienį. Daugiau kaip pusė amžiaus atiduota darbui su mokiniais, aktoriais, režisuojant kelias dešimtis spektaklių, kuriuos matė ne tik Lietuvos, bet ir įvairių užsienio šalių žiūrovai. Anot jo, brandi sukaktis vis dažniau kviečia įsiklausyti į savo artimą, pamatyti nuskriaustą, paguosti kenčiantį, nusišluostyti ašarą ir eiti, nes tik ėjimas į šviesą ir tiesą teikia egzistencinę prasmę.

„Bet žmonės buvo aktyvūs, artimi ir nuoširdūs. Prisimenu, bibliotekoje dirbanti mano teta statydavo vaidinimus, kuriuose mielai vaidindavo mano tėvai, kiti kaimo žmonės. Čia stebėjau gana gyvą kultūrinį gyvenimą, o miestą pirmą kartą gyvenime pamačiau gal kokių septynerių metų“, – net pats nusistebi Jonas. Turėdamas lakią vaizduotę, miestus susikurdavo žvelgdamas į debesis. O klausantis močiutės sekamų pasakų, čia pat atgydavo laumės, raganos, kiti veikėjai – pasaulis buvo labai įdomus. Smalsumas nuvesdavo į atokesnę vietą kasti bunkerių, vaizduotė viliodavo kartu su kitais vaikais rengti turistinius žygius. O kartą baltaplaukis vaikas, vedinas banguojančių rugių platybės, taip pasiklydo lauke, kad tik teta išvadavo į „laisvę“. „Mus supo gamta  – netoli tyvuliavo ežeras. Mokykla, kur viename kambaryje mokėsi visų klasių pradinukai, buvo už kalniuko. Prisimenu, pertraukos metu sėsdavome į valtelę ir visas pulkas leisdavomės per ežerą. O mokytojai – didžiulis rūpestis. Būdavo,

55


TAUROSTA

Vaikystės dienos tėviškėje su pussesere Onute ir pusbroliu Vytu Andrulevičiais, 1964 m.

Brangiausia nuotrauka. Su tėvais Jonu ir Antanina Andriulevičiais Garliavoje, 1970 m.

atbėga ant kranto ir šaukia, kad jau laikas į pamoką. Argi mus prišauksi, kai plaukioti kur kas smagiau negu klasėje sėdėti? – prisimena režisierius.  – Bet po dviejų klasių su tėvais persikėlėm į Garliavą. Tačiau Krasausiškės vis tiek mane labai traukė – dažnai atvažiuodavau pas ten gyvenusią močiutę ir net vaidindavau mokykloje įvairiuose spektakliuose.“

ba teikė malonumą. Todėl, turėdamas aštuonių klasių išsilavinimą, nusprendžiau stoti į Marijampolės (tada V. Kapsuko – I. N.) kultūros mokyklą. Toks mano pasirinkimas nustebino mokyklos bendruomenę – visi buvo „apšalę“. Mama, labai norėjusi, kad aš tapčiau veterinarijos gydytoju, už galvos susiėmė: ką duos tas lakstymas po sceną? Jokie įkalbinėjimai baigti vidurinę manęs neįtikino – būdamas keturiolikmetis, pradėjau mokytis režisūros Marijampolėje, žinoma, kartu siekiau ir vidurinio išsilavinimo. Režisūros mokė nuostabi pedagogė, aktorė Albina Skučienė, gebėjusi perteikti visa, ką turi žinoti ir mokėti būsimasis režisierius. Kultūros mokyklą baigiau raudonuoju diplomu. Valstybinių egzaminų komisijoje, kuriai pirmininkavo Zenonas Buožis, dalyvavę Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto atstovai pasiūlė tęsti studijas šioje aukštojoje mokykloje, bet aš, aštuoniolikos metų jaunuolis, atsidaviau likimui ir nuvažiavau

PASIRINKO REŽISŪROS MOKSLUS Garliavos vidurinėje mokykloje Jonas mokėsi labai gerai. Todėl jo sprendimas palikti mokymo įstaigą po aštuonių klasių pribloškė ne tik mokytojus, bet ir bendraklasius. „Mokykloje aktyviai dalyvavau dramos būrelyje, repeticijas lankydavau net ir sirgdamas. Man vaidy-

56

2019 NR. 1 (9)


II. Jubiliejai

pagal paskyrimą į Birštono sanatoriją, kur man pasiūlė vyriausiojo gydytojo pavaduotojo kultūrai darbą. Tiesą sakant, kiek išsigandau. Koks iš manęs pavaduotojas, jei ką tiktai sulaukiau pilnametystės? Galiausiai atsisakiau ir pasukau į Klaipėdą“, – šmaikščiai pasakoja pašnekovas.

JONAVOS KULTŪROS CENTRE Puikiai išlaikęs specialybės stojamuosius egzaminus, po ketverių studijų metų Prienuose pristatė diplominį darbą „Krintančios žvaigždės“ pagal Justino Marcinkevičiaus poeziją. „Tuomet atmintinai mokėjau beveik visas šio poeto eiles, lankiausi jo namuose. Spektaklyje vaidino ir būsimas abiturientas Audrius Siaurusevičius. Diplo-

minis darbas, kuriam vadovavo docentas Gediminas Šimkus, buvo įvertintas puikiai. Baigęs studijas, pradėjau dirbti Prienų kultūros centre teatro būrelio vadovu. Maždaug po pusantrų metų atsirado galimybė gauti butą, bet man jo savivaldybė nedavė. Žinoma, ir nusiminiau, ir užpykau, todėl, atitarnavęs armijoje, į Prienus nebegrįžau ir atvažiavau į Jonavą, kur gyveno ir dirbo mano teta, – tęsia pasakojimą Jonas. – Mano dėmesį patraukė gražūs gamybinio susivienijimo „Azotas“ kultūros rūmai. Kažkokia jėga pastūmėjo užeiti. O kai tądien budėjusi Dalia Kedenienė paklausė, ko ieškau, nedvejodamas išpyškinau, kad noriu įsidarbinti. Tai nukreipė mane į direktoriaus Vidmanto Jančaičio kabinetą, kuris pasiūlė meno vadovo vietą. Taip ir užsikabinau. Įsidarbinau gegužės mėnesį, o rugsėjį jau buvau subūręs teatro grupę.“ Pasak pašnekovo, tuo metu kultūros centro meno mėgėjų būryje sukosi daug jaunų žmonių, tarp kurių

AB „Achema“ veteranų pagerbimo šventės vedėjai aktorė Asta Stašaitytė ir J. Andriulevičius.

Su „Aukso paukšte“. 2000 m. Jonavos savivaldybės teatras ir režisierius pripažinti geriausiais šalyje.

Vasario 16-oji Janinos Miščiukaitės meno mokykloje.

57


TAUROSTA buvo Česlovas Časas, Loreta Zabalujeva, Vaiva Dimšaitė, vėliau tapusi režisieriaus žmona, daugelis kitų.

NEPASIPIRŠO, BET VEDĖ „Nežinau, kodėl, bet kultūros centre Vaiva man „nekrito į akį“. Kartą pastebėjau ją autobusų stotyje, pasipuošusią, kaip vėliau paaiškėjo, pačios siūtais pagoniškais drabužiais. Pasisiūliau panešti sunkius krepšius iki kultūros centro, kitaip tariant, ištiesiau pagalbos ranką ir susibendravome. O po neilgos draugystės pasukome į metrikacijos skyrių – tapome šeima“, – prisiminė Jonas. Pasak Vaivos, toji diena, kai ji su rūkytos žuvies krepšiu grįžo iš viešnagės pas tėvus Rusnėje, buvo lemtinga. „Artimiau susipažinome, bet jis man taip ir nepasipiršo. Rudenį pasiūlė nuvažiuoti pas tėvus pasisvečiuoti. Neatsisakiau. O ten mane pristatė kaip būsimą žmoną. Atvirai sakant, tą akimirką aš amo netekau, bet širdimi jaučiau – tai man skirtas žmogus. Per spalio šventes atšokome vestuves ir einame kartu iki šiol“, – papildo Jono prisiminimus žmona Vaiva, choreografė ir talentinga artistė, pelniusi daugybę įvairių apdovanojimų ir paskatinimų.

TEATRALŲ ŠEIMA V. Andriulevičienė atvirai sako, kad be scenos negalėtų gyventi. Tėvas Juozas Dimša buvęs puikus artistas, 50 metų vaidinęs Rusnės teatre, mama turėjusi labai gražų balsą ir buvusi talentinga dainininkė. Tėvo brolis Petras Dimša – žinomas aktorius, kurį žiūrovai matė daugelyje filmų. Aktorinius genus iš Dimšų paveldėjo ne tik Vaiva, bet ir jos sesuo Živilė Martinaitienė, daug metų dirbusi Savivaldybės teatro režisiere. Teatro keliu pasuko ir abiejų sūnus Kasparas, baigęs mokslus ir tapęs diplomuotu aktoriumi. „Kai visi trys susirenkame namuose, turime apie ką pasikalbėti, aptarti vieną kitą vaidmenį ar spektaklį. Esame teatralų šeima“, – pasidžiaugia J. Andriulevičius. „Jonas yra režisierius, taigi nuo jo sumanymo priklauso vaidmens atlikimas. Tiesą sakant, mes daug diskutuojame, kuriame, ieškome sprendimų. Jis man labai padeda įsijausti į vaidmenį, išklauso pasiūlymų. Tiesiog ieškome geriausio varianto, kol jį surandame. Negaliu be teatro. Dirbdama Janinos Miščiukaitės meno mokykloje choreografe, aš ir ten teatro elementų pritaikau. Jaučiu, kad teatras atveria mane pačią“, – prisipažįsta aktorė.

NETIKĖTAS SPRENDIMAS Nei režisieriui, nei visuomeniniais pagrindais dirbantiems aktoriams į galvą nešovė mintis, kad rajono taryba gali kada nors panaikinti savivaldybės teatro, kuriam buvo suteikta aukščiausioji kategorija, statusą, kolektyvui palikdama tik Jonavos kultūros centro skyriaus teises. Sprendimas buvęs skaudus ir netikėtas, atnešęs didelių išgyvenimų ir paskatinęs ieškoti naujo kelio, nepasimesti, eiti, kad ir nežinion.

Jono ir Vaivos Andriulevičių šeima po pirmos Simono komunijos Jonavos bažnyčios šventoriuje, 2000 m. Priekyje – sūnūs Kasparas ir Simonas.

58

2019 NR. 1 (9)

Pasak J. Andriulevičiaus, labiausiai buvo gaila ne pelnytai pasiektos aukščiausios mėgėjų teatrų kategorijos, bet ir renginių, organizuotų Jonavos krašto žiūrovams. „Esame dėkingi žiūrovams, kuriuos mylėjome ir mylime. Tik jiems nuo 1993-iųjų organizavome tarptautinį mėgėjų teatro forumą „Aidas“, vykdavusį Jonavoje kas antri metai“, – mintija režisierius. – Jame žiūrovai galėjo pamatyti ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Rusijos, Islandijos, Vokietijos, Čekijos, Didžiosios


II. Jubiliejai

Britanijos, Lenkijos, JAV ir kitų užsienio valstybių kolektyvų spektaklius. „Aidas“ buvo įtrauktas į pasaulinės mėgėjų teatro sąjungos AITA/IATA renginių planą, kaip atitinkantis tarptautinių renginių reikalavimus. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu 2014 m. forumas „Aidas“ patvirtintas prioritetiniu mėgėjų meno renginiu. Gražius prisiminimus kelia vaikų ir jaunimo teatro festivaliai DEK („Draugai, emocijos, kūryba“), socialinės integracijos projektai „Lygybės medis“, kiti buvusio savivaldybės teatro sumanymai. O ką kalbėti apie dešimtis spektaklių, vaidintų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio scenose? Meno vadovui ir režisieriui J.  Andriulevičiui net dvi kadencijas buvo patikėtos Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos AITA/IATA nacionalinio centro prezidento pareigos. Šie faktai kalba apie rimtą įdirbį.

INVESTICIJA Į KAIŠIADORIS „Realybė patvirtino, kad viską, ką esi pasiekęs, galima prarasti per vieną akimirką, vienu sprendimu. Neslėpsiu – tai buvo netikėtas ir skaudus smūgis, nesupratau priežasties, beje, niekas nesiteikė ir paaiškinti, tik vykdomosios komisijos pirmininkė patvirtino, kad „viename kumštyje bus geriau“. Tačiau, anot Just. Marcinkevičiaus, „visa, kas gyva, miršta“. Taigi ir spektaklis – gyvas organizmas miršta ir išlieka tik tol, kol bus ta pati publika. Ar verta jo gailėti? Pagaliau ir pati žemiška kelionė laikina... Vertybė  – žmonių ryšiai, kurie mus sieja, jungia į bendraminčių bendruomenę. Per 32 kūrybos metus mes juos sukūrėme ir išlaikėme, ir tai didžiausias pasiekimas – būti reikalingiems vieni kitiems, būti atsakingiems už bendrą veiklą. Tai suteikia jėgų tolesniems žingsniams. Todėl panaikinus statusą, dar tiksliau sakant, – teatrą, žmonės neišsibėgiojo, pasiliko kartu. Šis susitelkimas ir vienas kito palaikymas  – nuostabiausias dalykas, kurio jokiais pinigais nenupirksi“, – pabrėžia ilgametis buvusio teatro režisierius. Visi nuveikti darbai, kategorijos ir titulai liko tik prisiminimuose. Reikėjo ieškoti kito kelio ir toliau kurti, statyti spektaklius, juos rodyti publikai. Jonavos teatralai, praradę savarankišką statusą, susibūrė į asociaciją „Žmogui – Jonavos teatras“, įsteigtą Kaišiado-

ryse, ir aktyviai įsitraukė į jos veiklą. „Asociacija jau anksčiau buvo įkurta, mes tik akcentavome „Jonavos teatrą“, pakeitėme nuostatus. Šios visuomeninės organizacijos vadovas – teatro aktorius Arūnas Simonaitis. Aš esu toks pats narys kaip ir kiti. Taigi, kol esame gyvi, dirbame, vaidiname Žmogui. Džiaugiamės šia diena  – branginame šią akimirką, buvimą čia ir dabar, negyvename nei praeitimi, nei itin reikliai į ateitį žiūrime. Tiesiog einame pirmyn per daug negalvodami, kas bus už posūkio“,  – sako J. Andriulevičius, subūręs teatralų grupę Kaišiadorių kultūros centre ir dirbantis čia teatro režisieriumi. Turima patirtis ir ryšiai labai padėjo asociacijai „Žmogui – Jonavos teatras“ dalyvaujant tarptautiniame projekte su Latvijos ir Rusijos teatrais. Visų trijų valstybių teatralai vaidina spektaklį pagal P. Čechovo pjesę „Jubiliejus“. Jonaviečių aktorinius ir režisūrinius sprendimus labai šiltai įvertino Maskvos žiūrovai. Vasario 1-ąją, kai spektaklis buvo vaidinamas Kaišiadorių kultūros centro salėje, jį stebėjo nemažai jonaviečių. Šiais metais tarptautinis projektas „Vaidiname vieną pjesę“ vyko gegužės mėnesį Kaišiadoryse. Mūsų krašto teatralai dalyvavo Dainų šventės Teatro dienoje, mėgėjų teatrų prestižiniame festivalyje „Atspindžiai“, kuriame kaip asociacijos nariai pristatė spektaklį „Išvarytieji“. J. Andriulevičiaus suburti Kaišiadorių teatralai „Atspindžiuose“ vaidino P. Čechovo pjesę „Jubiliejus“ ir tapo diplomantais, o respublikinėje mėgėjų teatrų šventėje „Tegyvuoja teatras!“ pelnė tris nominacijas.

ISTORIJA KARTOJASI „Mūsų dabartinės darbo sąlygos yra nelengvos. Dažniausiai repetuojame aktorių butuose – tai pas vieną, tai pas kitą. Dekoracijas laikome taip pat savo valdose. Kitąsyk net juokiamės, kad esame tarsi pogrindininkai – važiuodami vaidinti, traukiame reikalingas dekoracijas iš rūsių, repetuojame vėlgi būstuose. Neturime lėšų, kad galėtume nuomotis patalpas“, – atvirai sako režisierius. Jo teigimu, „už borto“ kolektyvas pateko antrą kartą. Nuo 1985  m. veikiantis teatras iš „Azoto“ kultūros rūmų buvo išprašytas šiems perėjus į ūkiskaitą.

59


TAUROSTA „Anuomet buvo paprasčiau – patalpas buvusiame vaikų darželyje mums skolino Meno mokykla. Finansinę paramą išvykoms, dekoracijoms, rūbams teikė verslininkas Vygaudas Juknelis. Taigi didesnių problemų neturėjome. O 1994-aisiais mūsų kolektyvui suteiktas Jonavos rajono savivaldybės teatro statusas. Nuo tada atsirado galimybės teikti paraiškas ir dalyvauti įvairiuose projektuose, kurti nelengvus, bet įdomius planus, organizuoti renginius. Šį kartą situacija kiek prastesnė. Tačiau meilė teatrui – tai nepagydoma liga, ji nepriklauso nuo materialinės bazės, tai fenomenas, atskleidžiantis žmonių atsidavimą ir aukojimąsi investuojant net savo lėšas. Esame teatras Žmogui ir vaidiname įvairiose erdvėse, įvairiai publikai, net Pravieniškių kaliniams. Tikimės sulaukti didesnio dėmesio iš verslo žmonių, remiančių mūsų asociacijos iniciatyvas. Džiaugiuosi teatro žmonėmis, publika ir dėkoju jiems už kelionę kartu, nepriklausomai nuo kelio ir kelionės maršruto“, – nusišypso J. Andriulevičius. Jo planuose  – nemažai įvairių projektų, naujų spektaklių, darbo su aktoriais veteranais. „Puoselėju viltį parodyti spektaklius Jonavos žiūrovams, rasti galimybę repetuoti ir vaidinti ten, kur yra gera scena, apšvietimas. Esame nusiteikę optimistiškai ir tikime, kad jonaviečiai netrukus mus išvys ir savo mieste“,  – viliasi J. Andriulevičius.

KŪRYBIŠKUMO ATIMTI NEĮMANOMA Išėjimas iš komforto zonos, uždarius Jonavos rajono savivaldybės teatrą, nesužlugdė kūrybos proceso, nepanaikino užmegztų ryšių – ir šian-

60

2019 NR. 1 (9)


II. Jubiliejai

dien atskrieja laiškai, kuriuose klausiama, kada įvyks tarptautinis teatrų festivalis „Aidas“. „Išliko ryšiai su užsienio kolegomis – sulaukiame ir laiškų, ir kvietimų pas juos nuvykti. Viskas yra Aukščiausiojo rankose. Šimtai padėkų, diplomų, kitokių raštų dūli stalčiuose. Kam jie dabar įdomūs? Ir ne apdovanojimai svarbu. Širdį šildo draugai, žinios, bendravimas ir vienas kito supratimas. Kartais sukyla ir prieštaringos emocijos, – dalijasi karčia patirtimi J. Andriulevičius. – Šiandien net pasigailiu, kad visą tą laikotarpį buvau tarsi apsėstas teatro, per mažai dėmesio skyriau šeimai. Jeigu būtų galima laiką atsukti atgal, gal taip nesielgčiau. Gal?.. Tačiau laikas nesustoja, laikrodis vis eina pirmyn, ir man ne gėda už praėjusį laiką. Užaugo du nuostabūs sūnūs: Simonas ir Kasparas, išliko daug draugų visame pasaulyje, o mes vis dar kuriame, dar vaidiname, dar dirbame, dar einame, esame reikalingi... Keista, bet man šiandien atrodo, kad iki 50-mečio vis kilau į kalną, o dabar, praėjus dešimčiai metų, leidžiuosi žemyn. Duok Dieve, kad tas leidimasis būtų kuo lėtesnis.“ Anot Vaivos, kildamas į kalną, kiekvienas turi tikslą kuo greičiau pasiekti jo viršūnę. Todėl nesidairo ir

nemato nieko, kas dedasi aplink. „Nuo 60-ies imi dairytis, pastebi kiekvieną smulkmeną, pradedi girdėti kiekvieną garsą ir vertini ramybę, kurios iki šiol neturėjai. Norisi kartais pasėdėti ant suolelio ir pasikalbėti su artimu žmogumi, pasigėrėti supančia aplinka“, – papildo vyrą V. Andriulevičienė. Abu Jonavoje gyvenantys menininkai poilsį ir nusiraminimą randa kaime, kur kvepia žolė, laukia lysvės ir šiltnamis. Ten yra gyvenimo pilnatvė, leidžianti užmiršti negandas ir patirtus išgyvenimus. „Norėtųsi tarti ačiū visiems teatro bendrakeleiviams, žiūrovams ir tiems, kurie nematė nė vieno spektaklio, ir tiems, kurie sunaikino mūsų teatrą, bet ne mus ir kūrybinį polėkį“,  – su ironijos gaidele, bet be pykčio ir nuoskaudos atsisveikina Lietuvos nacionalinio kultūros centro Meno tarybos narys, Kauno apskrities teatro ekspertas konsultantas J. Andriulevičius. Beje, teatro mistika, magija persekioja ir režisieriaus asmeninį gyvenimą. Liūdnas sutapimas  – 2019 m. Teatro dieną režisierius praleido prie Motinos karsto...

61


TAUROSTA

JONAVOS KRAŠTO MUZIEJUI – 30

LIETUVOS ATGIMIMO VAISIUS Daiva PETRIKĖNIENĖ, Jonavos krašto muziejaus direktorė

KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS ĮKŪRIMAS 2019 m. rugpjūčio 1 d. Jonavos krašto muziejui sukanka 30 metų. Ta proga kviečiu prisiminti muziejaus kūrimosi istoriją, nuveiktus darbus ir muziejaus ateities viziją. Ilgą laiką Jonavoje nebuvo kraštotyros muziejaus. Sąjūdžio metais jonaviečiai, įkvėpti atgimimo nuotaikų, ėmė aktyviai kelti muziejaus įsteigimo būtinumo klausimą. 1988  m. dabartinėje Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje suorganizuota eksponatų paroda „Senoji Jonava“. Ja bandyta atkreipti rajono valdžios dėmesį, jog Jonavai reikalingas muziejus. Parodoje buvo demonstruojami ekspedicijose surinkti senoviniai buities daiktai, kolekcininkų Vytauto Aravičiaus, Antano Ražinsko, Henriko Briedžio, Julijos Jurčicienės, Reginos Karaliūnienės dovanoti meno kūriniai, eksponatai. Po šios parodos nekilo klausimų dėl muziejaus būtinumo. Jau 1989 m. pavasarį istorikė R. Karaliūnienė vykdė ekspedicijas rajono kaimuose, rinko eksponatus. Kartu su rajono kultūros namų dailės dirbtuvių darbuotojais dailininkėmis Nijole Rutkauskiene ir Nina Vaičiulevičiene bei staliumi Jonu Daunora rūpinosi ekspozicijos apipavidalinimu. 1989 m. rugpjūčio 1 d. muziejus lankytojams atvėrė duris senajame buvusio Jonavos pradžios mokyklos vedėjo, tremtinio Balio Garmaus name (Birutės gatvėje Nr. 2). Atgimimo metais B. Garmaus namas tapo

62

2019 NR. 1 (9)

Jonavos kultūros židiniu. Čia buvo platinama laisvės spauda, lankydavosi dauguma sąjūdiečių bei Jonavos gyventojų. Muziejaus ekspozicijos pagrindą sudarė parodos „Senoji Jonava“ eksponatai. Muziejus buvo visuomeninis, jį kuravo tuometinis Jonavos kultūros skyrius ir Lietuvos kraštotyros draugijos Jonavos skyrius. 1990 m. poeto ir dramaturgo Petro Vaičiūno 100-osioms gimimo metinėms jo gimtinėje, Piliakalnių kaime, R. Karaliūnienė kartu su rašytojo žmona Teofilija Vaičiūniene įrengė ekspoziciją. J.  Daunora pagamino naujus vartus, vitrinas, stendus, ekspoziciją apipavidalino dailininkės N. Rutkauskienė ir N. Vaičiulevičienė. Po metų, rugsėjo 25-ąją, rašytojo ir dramaturgo Raimundo Samulevičiaus gimimo dieną, atidarytas muziejus Samulevičių sodybos klėtelėje, Praulių kaime. 1991  m. pabaigoje mokytojo B.  Garmaus dukrai Aldutei Garmutei atsiėmus tėvo namą, vėl reikėjo muziejui rasti patalpas. 1992 m. Kraštotyros muziejus persikėlė į senąją arklių pašto stotį, kur yra iki šiol. Į pirmąją parodą lankytojai buvo pakviesti 1992 m. kovo 27 d. Joje buvo eksponuota per 200 Jonavos tautodailininkų ir dailininkų darbų. Parodos atidarymo metu muziejui suteiktas valstybinio vietinio pavaldumo statusas, skirti du arklių pašto stoties korpusai, patvirtinti 6 etatai: direktorė R. Karaliūnienė, vyriausioji rinkinių saugotoja Danutė Snitkienė, du moksliniai bendradarbiai – Nineta Lisauskaitė ir Benedikta Grigaliūnienė, prižiūrėtoja Danutė Fedoravičienė,


II. Jubiliejai

Savivaldybės atstovė Regina Geštautienė.

Muziejaus darbuotojos B. Degutienė, V. Mecelienė.

Kraštotyros muziejaus, įsikūrusio Birutės gatvėje Balio Garmaus name, atidarymas. 1989 rugpjūčio 1 d.

Parodos plakatas, 1990 m.

Jonavos krašto muziejaus istorijos skyriaus atidarymas, 1993 m. gegužės 18 d. Iš kairės: tuometinis savivaldybės valdytojas Juozas Jokimas, muziejaus direktorė Regina Karaliūnienė, švietimo skyriaus vedėjas Donatas Juodelė, švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja kultūrai Ona Sadzevičienė.

sekretorė Alina Gronskienė. 1993 m. buvo oficialiai atidaryti Istorijos ir Etnografijos skyriai. Muziejininkėms teko paplušėti iš peties juos įrenginėjant: savo jėgomis jos atliko vidaus remonto darbus, įrengė patalpas, pertvaras, sunešė eksponatus, juos paruošė eksponuoti.

SAMULEVIČIŲ SODYBOS MEMORIALINIS MUZIEJUS Samulevičių sodybos memorialinis muziejus įrengtas 1991 m. dailininkui Antanui Samuoliui at-

63


TAUROSTA

Jonavos krašto muziejaus etnografijos skyriaus atidarymo renginys, 1993 m. rugsėjo 25 d.

Muziejininkės edukacinio užsiėmimo metu.

64

2019 NR. 1 (9)


II. Jubiliejai

Muziejaus kolektyvas su prezidentu Valdu Adamkumi.

Muziejininkės amatų dienų metu.

65


TAUROSTA Nuo 2003 m. Krašto muziejaus patalpose, Dailės skyriuje, įrengtas ir Turizmo informacijos centras. Dėl strategiškai patogios muziejaus padėties atvykę turistai pirmiausia užsuka į muziejų, kur gali gauti reikiamos informacijos bei turistinių informacinių lankstinukų.

MUZIEJAUS RINKINIAI

Archeologinė Skarulių dvarvietės ekspozicija muziejaus rūsyje.

minti statytoje klėtelėje. Ekspozicijai daug eksponatų padovanojo šeimos atminimo saugotoja Genovaitė Malinauskaitė. Įdomiausi jų yra A. Samuolio muzikos instrumentai, rašytojo R.  Samulevičiaus asmeniniai daiktai, rankraščiai, „Šypsenos“ ordino kavalierės, dailininkės animalistės Stasės Samulevičienės gaminti žaislai, daug šeimos bibliotekos knygų. 1994 m. muziejui perduotas ir senasis Samulevičių sodybos namas, kuriame eksponuojami šeimos baldai, indai, fotografijos, suvenyrai, laiškai, atvirukai. Samulevičių memorialinį muziejų pamėgo ir rajono menininkai. Jame vyko poezijos skaitymo, atminimo vakarai, menininkų plenerai, Jonavos rajono savivaldybės teatro organizuotas mėgėjų teatro festivalis „Aidas“, skirtas R. Samulevičiui atminti. Pastaruoju metu moksleivių ypač mėgstamos vasarą čia organizuojamos amatų stovyklos.

TAUTODAILĖS IR AMATŲ CENTRAS 2001-ųjų rugsėjį Jonavos krašto muziejui buvo perduotos buvusios Jonavos tarybinio ūkio patalpos Dumsių seniūnijos Šveicarijos kaime. Šis pastatas buvo ypač apleistas, tad muziejininkės įdėjo be galo daug darbo ir meilės, kol jį suremontavo ir pritaikė muziejaus veiklai. 2002 m. rugpjūčio 10 d. Tautodailės ir amatų centras pakvietė pirmuosius lankytojus. Įrengta ekspozicija užėmė 14 kambarių, kuriuose pristatyti tautodailininkų darbai bei skirtingi senieji krašto amatai: linų apdirbimas, verpimas, audimas, šiaudiniai sodai, pynimas iš vytelių, keramika, bitininkystė, vyko amatų šventės, edukacijos.

66

2019 NR. 1 (9)

Kiekvieno muziejaus paskirtis – išsaugoti istorinio ir kultūrinio palikimo vertybes, atskleisti jų turinį. Nuo pat muziejaus veiklos pradžios darbuotojos aktyviai rinko istorinę medžiagą apie žymius kraštiečius, rajono tautines mažumas, rezistenciją, tremtį, dalyvavo atstatant nepriklausomybės laikotarpio paminklus, vykdė etnografines ekspedicijas, fiksavo Jonavos krašto papročius ir tradicijas. Lig šiol muziejaus rinkiniai formuojami taip, kad visapusiškai atspindėtų mūsų rajono istoriją ir savitumą. Šiuo metu Jonavos krašto muziejuje saugoma per 50000 vienetų muziejinių vertybių.

EDUKACINĖ VEIKLA Nuo pat pirmųjų muziejaus gyvavimo metų prasidėjo ir jo švietėjiška veikla: vyko įvairūs renginiai, amatų dienos, ekskursijos po rajono lankytinas vietas, teminės pamokėlės. Muziejaus edukacinė veikla ypač suaktyvėjo ir išsiplėtė 1997 m. laimėjus Atviros Lietuvos fondo edukacinių programų konkurse. Muziejininkėms atsivėrė galimybė išvykti pasimokyti į Angliją, Hempšyro grafystę, ir susipažinti su šio krašto muziejų edukacine veikla. Pasisėmus patirties, naujausi edukacinės veiklos metodai buvo pritaikyti ir Jonavos krašto muziejuje. Vėliau svečiai iš Atviros Lietuvos fondo bei Anglijos Hempšyro grafystės lankėsi Krašto muziejuje, stebėjo čia vykdomas edukacines programas. Muziejaus steigėja ir ilgametė direktorė R. Karaliūnienė atsimena puikius svečių atsiliepimus. Hempšyro grafystės edukacinių programų vadovas Bill Duffton išvykdamas pasakė: „Atvykome mokyti, bet mokytis teko ir patiems.“ Pastaraisiais metais Krašto muziejus net ne visada pajėgia priimti visus norinčiuosius apsilankyti muziejaus edukacijose. Lankytojų ypač pagausėjo Lietuvos kultūros ministerijai inicijavus Lietuvos moksleivių


II. Jubiliejai

kultūros paso programą. Šioje programoje jau patvirtinti net 22 muziejaus edukaciniai užsiėmimai, tad moksleiviai juose gali apsilankyti nemokamai. Labai džiaugiamės, kad į šias edukacines valandėles atvyksta moksleiviai ir iš aplinkinių rajonų mokyklų – Kauno, Ukmergės, Kėdainių, Kaišiadorių. Nuolat plečiame edukacinę veiklą, siekiame, kad ji būtų kuo įvairesnė. Pasigaminome eksponatų kopijas, tad moksleiviai gali pasimokyti mūsų senolių darbų: girnomis malti miltus, mušti sviestą, grūsti sėmenis, apdoroti linus. Šiuo metu ypač populiarios edukacinės programos „Etninio tapatumo ženklai kasdienybėje: lininio maišelio dekoravimas“, „Bitės liemuo, lino gelmuo“, „Lino kelias“, „Kuo kvepia namai: lietuvių tradiciniai valgiai“. Įsigijome šakočių kepimo įrangą, tad netrukus galėsime lankytojus pakviesti į šio skanėsto kepimo edukacinį užsiėmimą.

PROJEKTINĖ VEIKLA Pastaruosius penkerius metus muziejus ypač aktyviai vykdo projektinę veiklą. Pavyko laimėti ir įgyvendinti daugiau nei penkiolika projektų. Gavus paramą, rūsyje buvo įrengta Skarulių dvarvietės archeologinių radinių ekspozicija, įsigyta archeologinių kostiumų, atnaujinta Samulevičių memorialinio muziejaus ekspozicija, įrengta pavėsinė lauko renginiams, išleista turizmo informacinių leidinių, įrengti lauko informaciniai stendai Kauno gatvėje bei dviračių takuose, įsigyta priemonių naujoms edukacinėms programoms, vesta daugybė renginių ir seminarų. Vykdydami projektą „Jonavos istorijos pėdsakais“, muziejaus darbuotojai vyko į ekspediciją į Izraelį, kur bendravo su žydų kilmės išeiviais iš Jonavos ir jų giminaičiais, užrašė jų istorijas, parsivežė nuotraukų, surengė parodą. Antraisiais šio projekto metais muziejaus darbuotojos vyko į Jungtines Amerikos Valstijas, lankėsi lietuvių bendruomenėse, archyvuose, bibliotekose, rinko istorinę medžiagą apie Lietuvos šviesuomenės paveldą už Atlanto.

raiškas projektų finansavimo konkursams, plėsti muziejaus veiklą, populiarinti turizmą ir krašto pažinimą. Labai laukiame Istorijos skyriaus remonto darbų pabaigos, kad galėtume naujai sutvarkytose patalpose įrengti šiuolaikinės visuomenės poreikius atitinkančią interaktyvią istorinę ekspoziciją, patraukliai pristatančią Jonavos istoriją, žymius kraštiečius, muziejaus fonduose sukauptus eksponatus. Šios ekspozicijos labai reikia tiek miesto istorijos sklaidai, tiek tinkamai reprezentacijai. Tikimės, jog galėsime įrengti šiuolaikinę edukacijų klasę, į kurią priimtume didesnes lankytojų grupes. Tuomet Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro krašto muziejus taptų dar patrauklesnis savo lankytojams, galėtų tinkamai reprezentuoti kraštą. Viliamės, kad ilgainiui dėmesio sulauks ir muziejaus kiemelis. Sutvarkius muziejaus teritoriją, miesto Ramybės parkas galėtų tapti ne tik puikia rekreacine, bet ir edukacine erdve jonaviečiams ir miesto svečiams. Geriausias mūsų darbo įvertinimas yra patenkintų lankytojų gausa. Labai džiaugiamės, kad, nepaisant to, jog šiuo metu dalis muziejaus uždaryta remontuoti, lankytojų skaičius nesumažėjo. Tikimės, jog ir ateityje pavyks prisiderinti prie greitai kintančių lankytojų poreikių, patenkinti jų lūkesčius. Tikimės, jog Krašto muziejus gyvuos dar ilgai ir bus svarbi Jonavos kultūrinio gyvenimo dalis.

ŽVILGSNIS Į ATEITĮ Muziejaus kolektyvas į ateitį žvelgia kupinas idėjų, planų ir vilčių. Ir toliau ketiname aktyviai teikti pa-

67


TAUROSTA

JONAVOS RAJONO GARBĖS PILIEČIUI, RAŠYTOJUI GRIGORIJUI KANOVIČIUI – 90

„ŽODIS – TAI GYVENIMAS“ Tokia fraze savo kūrybinę biografiją ir buvimo šioje Žemėje prasmę apibūdina Lietuvoje gimęs ir užaugęs, dabar Izraelyje gyvenantis rašytojas Grigorijus Kanovičius. Šiemet jam sukanka 90 metų. Artėjant jubiliejui, apie kūrybą ir gyvenimo kelią su G. Kanovičiumi susirašinėjo Jonavos r. savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojas, rašytojas, žurnalistas dr. Ramūnas ČIČELIS. Jonava  – Jūsų vaikystės miestas. Ar tikslu būtų šį miestelį vadinti neišsenkamu Jūsų kūrybos šaltiniu, vieta, kur išmoktos pamatinės etinės tiesos, lydinčios Jus visą sąmoningą gyvenimą? Jonava – Jūsų mažasis pasaulio centras, nuo kurio neįmanoma nutolti? Jūsų pateiktam Jonavos apibūdinimui aš visiškai pritariu. Jonava buvo šiltas ir saugus lizdas keturioms

68

2019 NR. 1 (9)

tautybėms – žydams, lietuviams, rusams ir net lenkams. Tai buvo nepamirštamas įvairių tautų taikaus sugyvenimo pavyzdys. Šis miestelis buvo mano kūrybos neišsenkamas šaltinis, iš kurio aš išmokau etinės tiesos pagrindus. Ši etinė tiesa lydėjo mane visą gyvenimą. Tai – mano vaikystės pasaulio centras. Senoji žydų filosofinė ir religinė dialogo kultūra – Jūsų moralinis pamatas, reiškiantis nuolatinį kreipinį į pasaulį. Ar pagrįstai sakyčiau, kad Jums svarbi draugystė ir su asmeniškai simpatiškai, ir su empatiškai patiriamais kitokiais nei Jūs žmonėmis? Kaip apibūdintumėte šiuolaikinį žmogiškumą  – kaip charakterių įvairovės išlikimą ar kaip tolygų ir net savanorišką žmonių niveliavimąsi? Drįsčiau teigti, kad senoji žydų filosofinė ir religinė dialogo kultūra – moralinis mano nuolatinio mėginimo kreiptis į pasaulį pamatas. Šiuolaikinį žmogiš-


III. Lietuvos šimtmečio žmonės

kumą apibūdinčiau kaip charakterių įvairovės išlikimą. Be abejo, rašančiam žmogui labai svarbi draugystė su kitokiais žmonėmis, ką jau kalbėti apie rašytojo bendraminčius. Taip, Jūs teisus. Man, kaip rašytojui, svarbi draugystė ir su tais, kurie man yra simpatiški, ir su tais, kurie man yra antipatiški.

ti anksčiau suprastą tiesą bei išvengti nukrypimų nuo jos? Ir eiliniam žmogui, ir kūrybos žmogui atmintis nėra saviapgaulė, o vienintelis būdas suvokti praeitį. Rašytojas naudojasi šiuo būdu tam, kad galėtų užfiksuoti amžinus gyvenimo dėsnius.

Modernią žmoniją aš vertinu kaip charakterių įvairovę, o ne kaip besitęsiantį ar net savanorišką žmogaus mėginimo supanašėti su žmogumi procesą.

Taip, literatūra suteikia autoriui tokią galimybę – atsiversti jau parašytas knygas ir patikrinti, ar jose išsakytos mintys ir tiesos atlaikė laiko išbandymą. Taip besitikrindamas, autorius gali išvengti melo.

XX a. Rytų Europos kinas – išskirtinis meno istorijos reiškinys, prie kurio prisidėjote. Žmogus kine ir gyvenime – tik vaidmenų atlikėjas ar kai kas daugiau? Kas lieka, atmetus asmens vaidmenis, asocialus gyvūnas ar giluminė savastis, kuri ir nulemia gyvenimą ir gerą kino kūrinį?

Ar yra šiame pasaulyje aukštesnė tikrovė už žodį? Ar pavadintumėte save žmogumi, kuris visą kelią bandė žodžiais prikelti tą pasaulį, apie kurį XX a. viduryje žydai buvo priversti tylėti? Ar tikrai mūsų gyvybė yra žodis? Gyvenimas  – tai mus supančio pasaulio egzegezė? Išmintis – tyla ar kalba?

Lietuviškam kinui aš atidaviau kelias dešimtis scenarijų, kelis dešimtmečius darbo, o Lietuvos kino studijoje dirbau vienuolika metų redaktoriumi ir scenaristu. Į Jūsų klausimą, kas yra žmogus kine ir gyvenime, atsakysiu taip: žinoma, kad kažkas daugiau nei vaidmenų atlikėjas. Net jei atskirtume vaidmens atlikėjo pusę ir liktų asocialus gyvulys, bet dažniausiai – giluminė savastis. Ji ir nulemia kūrinio gyvybingumą ir kokybę.

Man regis, kad šiame pasaulyje nieko aukštesnio už žodį nėra. Negalėčiau savęs pavadinti žmogumi, kuris visa laiką mėgina žodžiais išaukštinti tą pasaulį, apie kurį didelę XX a. dalį žydai buvo priversti tylėti. Aš nesutinku su tais, kurie sako, kad žydai tylėjo. Jie netylėjo nei Aušvice, nei getuose. Beje, Vilniaus gete veikė teatras, kurio visi dalyviai buvo nužudyti.

Literatūra Jums yra ir žmonių susikalbėjimo būdas. Romano rašymas – laikinumo forma ar visgi galimybė prabilti amžinybės link? O gal toks palyginimas būtų pernelyg ambicingas?

Taip, žodis – tai gyvenimas. Išmintis – tai ir tyla, ir kalba. 2019 m.

Gera, rimta literatūra yra, be jokios abejonės, unikalus ir nepakeičiamas bendrabūvio ir savitarpio supratimo būdas. Klasikų veikalai, pavyzdžiui, Levo Tolstojaus ar Gabrieliaus Garsijos Markeso, yra sukurti ne vienai ir ne kelioms dienoms, tai – kūriniai, kurie kreipsis į skaitytoją dar daugelį šimtmečių. Ir nemanau, kad toks teiginys yra pernelyg ambicingas. Kas žmogui ir menininkui yra atmintis – pusiau sąmoninga (savi)apgaulė ar vienintelė praeities suvokimo ir interpretacijos forma, kurią rašytojas naudoja laikinume fiksuodamas amžinuosius dėsnius? Gal literatūra leidžia jos autoriui tiesiog atsiversti laike nutolusias savo knygas ir taip patvirtin-

69


TAUROSTA

Jonavos rajono savivaldybės tarybos pokyčiai 2015–2019 M. TARYBA, BAIGUSI KADENCIJĄ, SU MERU E. SABUČIU

2019–2023 M. KADENCIJOS NAUJOJI TARYBA SU MERU M. SINKEVIČIUMI

70

2019 NR. 1 (9)


IV. Kronika

70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70

SVEIKINAME JUBILIEJAUS PROGA Jonavos krašto muziejaus įkūrėją ir ilgametę direktorę

REGINĄ KARALIŪNIENĘ Ne skaičiai nulemia metus, O nueiti keliai, darbai ir mintys. Tei kuo praturtinam kitus, Moke.dami save dalinti /Jonavos krašto muziejaus darbuotojos, 2019 m./

70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70

70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70

70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70 70

71


TAUROSTA

1989 METŲ KOVO 20 DIENA, 11 VALANDA. GAMYBINIS SUSIVIENIJIMAS „AZOTAS“.

IZOTERMINĖS SKYSTOJO AMONIAKO SAUGYKLOS AVARIJA.

NITROFOSKOS CECHO GAISRAS.

120 gelbėtojų darbo valandų.

nerimo, baimės, abejingumo ir pasiaukojamo

50

sužeistųjų.

5000

evakuotų Jonavos miesto ir rajono gyventojų.

Valerijus EDGARAS – Alfonsas GUDAVIČIUS – Henrikas NARKEVIČIUS – Vladimiras SAVINAS – Ivanas TICHONENKA – Sergejus TICHONOVAS – Rimantas VENCKUS žuvo tą tragišką valandą.

SLEPIAMUS FAKTUS APIE AVARIJOS PRIEŽASTIS, PASEK­MES SVEIKATAI IR BENDRUOMENĖS SAVISAUGAI UŽKLOJO METŲ IR SVARBIŲ ISTORINIŲ ĮVYKIŲ KLODAI. AR ŠIANDIEN TURIME JAUSTIS SAUGŪS GYVENDAMI TOJE PAČIOJE VIETOJE, ŠALIA TO PATIES GALINGO PRAMONINIO POTENCIALO? SAKYKIME – TAIP. MOKSLO PAŽANGA DAVĖ DAUG MODERNIŲ SAUGOS SPRENDIMŲ. TIK BŪKIME ATVIRI IR KALBĖKIME. KALBĖKIME APIE TAI, KĄ REIKĖTŲ DARYTI, KAD BŪTŲ IŠVENGTA PASIKARTOJANČIOS NELAIMĖS. NELIKIME ABEJINGI, BŪKIME REIKLŪS SAU IR KITIEMS. 72 2019 NR. 1 (9)


IV. Kronika

73


TAUROSTA

APDOVANOTI RAŠYTOJO GRIGORIJAUS KANOVIČIAUS PREMIJOS SKYRIMO KONKURSO DALYVIAI Danguolė DEIKIENĖ, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė

G. Kanovičiaus premijos laureatės ir jų vadovės. Iš kairės: Senamiesčio gimnazijos mokytoja L. Vaškevičienė, moksleivės G. Smaižytė, G. Cialkevičiūtė ir J. Ralio gimnazijos mokytoja V. Maciulevičienė. K. Putelio nuotrauka.

2019 m. balandžio 30 d. vykusio Jonavos rajono savivaldybės tarybos posėdžio pradžioje tradiciškai pasveikinti ir apdovanoti rašytojo G. Kanovičiaus premijos konkurso „Jonavos tautinių mažumų gyvenimo ženklai – miesto istorijos liudytojai“ dalyviai. Šių metų konkursui pateikti du darbai: po vieną iš kiekvienos rajono gimnazijos. Vadovaujantis rajono savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 25 d. sprendimu atnaujintais premijos skyrimo konkurso nuostatais, konkursas laikomas įvykusiu, jei vertinti pateikiama ne mažiau nei 10 rašinių. Konkursui pateikus mažiau darbų, galimas tik paskatinamojo prizo skyrimas, kurio suma – 400 eurų mokiniui ir 250 eurų mokytojui, vadovavusiam rašinio kūrėjui. Atsižvelgus į rašytojo G.  Kanovičiaus siūlymą, abi šių metų konkurso dalyvės apdovanotos paskatinamosiomis premijomis. Už dalyvavimą konkurse padėkota Gabrielei Smaižytei, Senamiesčio gimnazijos IV c klasės mokinei (novelė „Praeities nuotraukų įkvėpti“, darbo vadovė – lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Lina Vaškevičienė) ir Gabijai Cialkevičiūtei, Jeronimo Ralio gimnazijos II f klasės mokinei (rašinys „Nuo praeities nepabėgsi“, darbo vado-

74

2019 NR. 1 (9)

vė – lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Valerija Maciulevičienė). G.  Smaižytė konkurse dalyvavo trečius metus iš eilės. Gimnazistės 2018 m. konkursui teiktas rašinys buvo įvertintas III prizine vieta. Šių metų konkurse, rašytojui G. Kanovičiui pageidaujant, išskirtas jos rašinys „Praeities nuotraukų įkvėpti“: „Šiame rašinyje yra tikro liūdesio. O liūdesys yra tiesos brolis ir bet kurios meno rūšies pradžių pradžia.“ Konkurso dalyvės apdovanotos piniginiais čekiais ir mero padėkos raštais, knygomis, dovanėlėmis ir gėlėmis. Dalyvių mokytojoms taip pat skirtos knygos, simbolinės dovanėlės ir gėlės. Rašytojo G. Kanovičiaus šeimos iniciatyva, siekiant atskleisti ir įprasminti daugiatautę Jonavos rajono istoriją, nuo 2013  m. įsteigta premija, kuri konkurso tvarka skiriama už rajono mokinių rašinius, atspindinčius Jonavos tautinių mažumų gyvenimo ženklus. Nuo 2016 m. sudaryta galimybė konkurse dalyvauti didesniam gimnazistų skaičiui (ne tik III–IV, bet ir II gimnazijos klasėms). Nuo 2019 m. konkurse galėjo dalyvauti visų rajono bendrojo ugdymo mokyklų 10–12 (II–IV gimnazijos) klasių mokiniai.


IV. Kronika

POETEI VILIJAI ŠULCAITEI – 90 Regina LUKOŠEVIČIENĖ

Poetė V. Šulcaitė gimė 1929 m. balandžio 5 d. Jonavoje, Sodų gatvėje. Čia augo, bėgiojo prie Varnutės upelio. Poetė pasakoja: „Mano tėvai, atvykę iš Kėdainių, apsigyveno Jonavoje 1928 metais. Įsikūrė kažkur Klaipėdos gatvėje, „salkose“. Aš buvau pirmoji gausioje mūsų šeimoje.“

V. Šulcaitė. „Poezijos pavasaris – 1991“ Jonavoje. Nuotrauka iš Jonavos viešosios bibliotekos fondų.

Žeme žemele –

Žeme žemele –

Kuo atsilygint galėsiu,

Kuo atsilygint už triūsą?

Jeigu pavargusi

Motina mano esi –

Aš grumsteliu tylėsiu.

Motina mūsų.

Žeme žemele –

Žeme žemele –

Tavo delnai gėlėti

Aš amžinai mylėsiu,

Širdį išmokė

Ir tavyje nutilus,

Grožį ir tiesą mylėti.

Aš grumsteliu kalbėsiu.

Žeme žemele –

Padidėjus šeimai, Šulcai persikėlė gyventi į Sodų gatvę, pas ponią Danileičovą, į 45-ą namą. Čia, šioje gatvėje, ir prabėgo poetės vaikystė. Būsimoji poetė ištisas dienas su kitais vaikais laipiodavo Varnutės upelio šlaitais... Vakarais, kada nuo upelio kildavo rūkas, nutilus miesto triukšmui, pasigirsdavo jo raminamas šnarėjimas. Jame Vilė prieš miegą plaudavosi kojas, po to ilgai sėdėdavo ant kranto ir svajodavo. Šiam neišvaizdžiam upeliui buvo skirtas ir pirmasis V. Šulcaitės eilėraštis. Poetė prisimena: „Buvo labai graži, saulėta kovo diena, tokia, kada jauti, jog dar žiema, bet jau būtinai bus pavasaris. Upelio krantu aš nuėjau iki Neries ir čia išgirdau, kaip pradėjo sproginėti Varnutės plaunamas Neries ledas: tyn... tyn... Šitas garsas taip užgavo man širdį, jog, parėjusi namo, sėdau ir parašiau pirmąjį savo eilėraštį.“1 V.  Šulcaitė mokėsi Jonavos pradinėje mokykloje, vėliau  – Kėdainių gimnazijoje. 1953  m. baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. 1956–1964  m. mokytojavo Kaune, iki 1975  m. dirbo Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos bibliotekos vedėja. Poetė dažnai lankydavosi gimtajame mieste, skaitė savo poeziją, kalbėjo apie gyvenimą ir kūrybą susitikimuose, literatūros vakaruose, mylėjo Jonavą, nors ir daug skausmo čia patyrė...

Tavo veidai rasoti Širdį išmokė Laisve kvėpuot ir alsuoti.

1  Vaikystės gatvėje: [pokalbis su Vilija Šulcaite / užrašė] Gediminas Ilgūnas // Jonavos balsas. – 1977, vas. 12, p. 3.

75


TAUROSTA

Varnutės upelis žiemą, apie 1960 m. A. Juzėno nuotrauka

„Prisimenu ir nuoskaudą, kai, karo audros nublokšta į Šiaulius, grįžau į okupuotą Jonavą. Ir... Jonavos neradau. Išgąsdino ir baisios degėsių krūvos, ir dar baisesnis žiaurumas kai kurių žmonių, pirmųjų vokiškosios okupacijos metų nešvarios bangos iškeltų į paviršių; dalis jų susitepė nekaltų žmonių krauju jau vėliau, kai mes slapta naktį vienos geros moters įspėti, kad patekome į pasmerktųjų sušaudyti sąrašus, išvykome iš Jonavos. Išvežė mus vietinis rusas, draugas Rybakovas, kurį netrukus sušaudė vokiečiai. Šis žmogus išgelbėjo nuo bendro kapo Girelėje mane, abu mano tėvus...“2

eilėraščiai žavi poetiškumu, jausmingumu. „Ją dominančios temos labai įvairios ir akcentuoti kurią nors vieną negalėjau: visos autorės pasirinktos temos vienodai svarbios. Mėginau rasti ką nors bendra, būdinga visai Šulcaitės poezijai: tai pakili nuotaika, emocionalumas, aistra. Per visą V. Šulcaitės kūrybą eina moters paveikslas. Moteris motina, sesuo, draugė, moteris pilietė, kovotoja, linksma ir liūdinti moteris, susirūpinusi dėl vaikų ateities, kenčianti.“3

Eilėraščius V. Šulcaitė pradėjo spausdinti 1948 m. Kiekvienas kūrėjas į literatūrą ateina savaip, nepakartojamai. Nepakartojamas ir šios poetės kelias. Jis pažymėtas ieškojimais, skausmingais išgyvenimais, net blaškymusi. Be jų nebūtų V. Šulcaitės poetinio žodžio, brandžiausių kūrinių. Ji išleido poezijos rinkinių, poemų, išvertė rusų ir kitų tautų rašytojų kūrinių. Jos

Išeina ir poetai... Lieka poezija. Lieka tai, kas nuoširdu, kas išgyventa. V. Šulcaitė mirė 1992 m. balandžio 18 d. Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse.

2  Miestas, kuriame išvydau saulę: [pokalbis su poete Vilija Šulcaite / užrašė] Kostas Fedaravičius // Jonavos balsas. – 1985, vas. 16, p. 2.

3  Ieškant atramos taško / Elena Poželaitė // Naujos knygos. – 1979, Nr. 8, p. 36.

76

2019 NR. 1 (9)

1979 m. V. Šulcaitei suteiktas LTSR nusipelniusios kultūros veikėjos vardas.

2009 m., minint V. Šulcaitės 80-ąsias gimimo metines, Jonavos viešoji biblioteka išleido bibliografijos rodyklę „Poetė Vilija Šulcaitė (1929–1992)“.


IV. Kronika

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos filialas ir choras „Viltis“ pažymėjo veiklos 30-metį. Šių metų vasario 9 d. Jonavos kultūros centre gausiai susirinkusius svečius sveikino ilgametė Jonavos filialo valdybos pirmininkė V. Gabužienė. Prisimintas nueitas kelias, Anapilin išėję bendražygiai, likimo draugai. Skambėjo tremties, Tėvynės ilgesio dainos, kurias atliko ne tik choras „Viltis“, bet ir šventės draugai: Kauno choras „Ilgesys“, Ukmergės choras„ Tremtinys“, Kėdainių choras „Diemedis“. Solenizantus sveikino rajono savivaldybės vadovai, partijų atstovai, visuomeninės organizacijos. „Ačiū už patirtą bendrą jausmą muzikoje. Ji sujungia Dievo ir žmonių pasaulius“. Šie choro vadovės V. Michelkevičienės žodžiai puikiai išreiškė svečių nuotaiką.

77


TAUROSTA

ANTANUI SAMUOLIUI (SAMULEVIČIUI) – 120 Vytautas VENCKŪNAS

Žymus Lietuvos tapytojas, vienas talentingiausių XX a. ketvirtojo dešimtmečio lietuvių kartos dailininkų, gimė dabartiniame Raseinių rajone, Puišių kaime, 1899 m. birželio 3 d. Su Jonavos kraštu jį sieja brolio Vaclovo ir Stasės Samulevičių 1936  m. įsigyta sodyba Praulių kaime. Tuoj už Liepų kaimo, Bazilionių miško laukymėje, buvusi graži vieta puikiai tiko talentingam dailininkui, sirgusiam tuo laiku retai pagydoma liga – plaučių džiova. A.  Samuolis pats parengė klėtelės-studijos projektą, kuris buvo pradėtas įgyvendinti 1938 m. Jam išvykus gydytis į Šveicariją 1939 m., klėtelė taip ir liko nebaigta įrengti. A.  Samuolis liko Šveicarijoje, nes prasidėjęs II pasaulinis karas neleido parsivežti

sergančio dailininko. Lesino mieste dailininkas mirė 1942 m. vasario 9 d., ten ir palaidotas. Visus jo darbus surinko ir saugojo Stasė Samulevičienė, brolio žmona, žymi liaudies meistrė, pasaulinio garso kailinių žaisliukų kūrėja. Daugumą dailininko paveikslų įsigijo M. K. Čiurlionio dailės muziejus, esantis Kaune. S. Samulevičienė, artimai bendraudama su Jonavos krašto menine bendruomene, padovanojo vieną A.  Samuolio paveikslą (be pavadinimo), kuris šiandien priklauso Jonavos krašto muziejaus fondams. Įtaigus, audringas paveikslo tonas ir vieniša pamiškės sodyba primena Praulių viensėdį. Paveikslas tampa dar įdomesnis, apžiūrint abi jo puses. Reverse yra kitas piešinys, kuriame pavaizduotas vyras

A. Samuolis. Be pavadinimo. Drobė, aliejus, 42x54.

78

2019 NR. 1 (9)


IV. Kronika

su žibintu rankoje. Pasak dailininko J. Butkevičiaus, paveikslas atliktas to paties dailininko, ta pačia technika. Taigi turime du A. Samuolio paveikslus. Kuris jų yra svaresnis  – spręsti žinovams. Šiandien džiaugiamės, kad Samulevičių sodyba puoselėjama, joje įkurtas Krašto muziejaus filia­las, pabaigta įrengti A. Samuolio statyta klėtelė-studija.

A. Samuolis. Be pavadinimo. Antroji pusė. Drobė, aliejus, 42x54.

79


TAUROSTA

JONAVOS POEZIJOS KLUBO „ŠALTINIS“ SVETAINĖ

ESAME BEJĖGIAI LAIKĄ ATSUKTI ATGAL Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė Nuotraukos A. Pavasario

antra, sulaukus tokio amžiaus, polėkio galimybės sumažėja. Tai kaipgi kitaip pavadinsi tokią būseną? Tik senatve“, – atvirai sako A. Pavasaris. Jis kiek apgailestauja, kad per šį metą neįvykdė to, ką buvo planavęs. „Galvojau išleisti apsakymų knygelę, net pavadinimą turėjau sumanęs. Į ją ketinau įdėti du nepublikuotus ir aštuonis spausdintus kūrinius. Bet... Neišleidau. Nematau tame nieko baisaus – prieš mirdamas vis tiek išleisiu apsakymų rinkinį“, – tarsi guodžia save kūrėjas.

Albinas Pavasaris

Šių metų pavasarį Jonavoje gyvenančiam Justino Vareikio progimnazijos kūno kultūros mokytojui metodininkui, rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nariui, aktyviam Lietuvos Sąjūdžio dalyviui ir politikui Albinui Pavasariui sukako 65-eri. Dešimtmečiais kaupta patirtis ne tik suteikė brandos, bet ir davė galimybę susipažinti su įvairiais žmonėmis, turėjusiais tam tikros įtakos jubiliato pasaulėžiūros platumui, išbandytų literatūros žanrų įvairovei. Apie tai mintimis dalijosi jubiliejų paminėjęs A. Pavasaris.

POEZIJĄ PAKEITĖ PROZA Anot pašnekovo, „65-eri – tai pati baisiausia ir nemaloniausia sukaktis, nes ji rodo, kad atėjo senatvė.“ „Kitokio apibendrinimo čia nematau, tai pirma. O

80

2019 NR. 1 (9)

Knygoje jis numatęs spausdinti ne tik apsakymus, bet ir apie dešimt miniatiūrų. Gyvenime daugiausia laiko skyręs poezijai, kūrėjas mano, kad perėjimą prie prozos bus padiktavęs požiūris į įvykius, susitikimai ir naujos pažintys su žmonėmis, pagaliau ir jo paties pozicijos įvairiose srityse. „Nežinau, kas lengviau – kurti eilėraščius ar dėlioti apsakymų siužetus? Paprasčiausiai – renkiesi tai, kas tuo metu lengviau gula į eilutes. Dabar gal būtų geriau pasirinkti prozos žanrą“, – samprotauja jis. Kai aktorius, „Šaltinio“ klubo garbės narys Petras Venslovas paprašė parašyti pjesę trijų žmonių teatrui, Albinas nedvejodamas pažadėjo tai padaryti. „Toji pjesė man tiesiog skambėjo galvoje – tai turėjo būti trijų buvusių sąjūdininkų pokalbis. Tų veikėjų, kurie buvo nustumti į šalį nuo dalyvavimo Sąjūdžio veikloje. Sėdau rašyti – puikiai sekėsi. Bet staiga kažkas tarsi pakirto mintį – įstrigau. Perskaičiau kūrinį ir pastebėjau, kad reikėtų kai ką pataisyti. Bet kol kas negaliu to daryti, kažkaip nekyla ranka. Aktorius prašė, kad atiduočiau tai, ką padariau, nes jis pats buvęs


V. Kūrybinė mozaika

sąjūdietis, taigi žinotų, kaip susidoroti su tekstu. Bet pažadą, bent taip manau, privalau ištesėti – neabejoju, kad pjesę baigsiu ir atiduosiu aktorių teismui“, – dalijosi mintimis A. Pavasaris.

MOKYTOJŲ SĄJŪDŽIO LYDERIS Iki 1988-ųjų Albinas sako nedalyvavęs politinėje veikloje – ėjęs kūno kultūros mokytojo pareigas, nemažai dėmesio skyręs kūrybai. Bet prasidėjęs judėjimas, skelbęs Lietuvos išsivadavimą iš Tarybų Sąjungos gniaužtų, A. Pavasariui buvo tarsi stimulas kažką daugiau veikti. „Mokyklai labai reikėjo permainų, nes vyravo ilgas stagnacijos laikotarpis. Todėl mes, grupė bendraminčių, tarp kurių buvo pedagogai Birutė Ilgūnienė, Jonas Legas, Antanas Dekontas, Bronius Nykštela, Robertas Čyvas, Saulius Kazlauskas, Kęstutis Jakštas, kiti pokyčių troškę mokytojai, susibūrėme į Jonavos rajono Mokytojų sąjūdį. Tokio sambūrio reikėjo tam, kad vidaus tvarka būtų aukštesnė nei nuleidžiami reikalavimai iš viršaus, kad pagaliau baigtųsi diktatas ir stagnacija. Mūsų reikalavimuose buvo surašyta dešimt punktų. Beje, juos tebeturiu iki šiol. Mokytojų sąjūdžio dalyviai mane išrinko lyderiu, kuriuo buvau iki 1990-ųjų“, – prisimena pašnekovas. Paskui G. Ilgūnas patarė jungtis prie Lietuvos Sąjūdžio atsisakant atskiro judėjimo. Pedagogai sutiko įsilieti į bendrą visos Lietuvos organizaciją – A. Pavasaris į jį atėjo kaip Jonavos rajono Mokytojų sąjūdžio lyderis.

Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininko pareigas, buvau tuo metu veikusio prezidiumo narys“, – tęsia pasakojimą Albinas. 1992-aisiais, įvykus pokyčiams Lietuvos Respublikos Seime, į Jonavą atvykę žemdirbių sąjūdžio dalyviai ragino kurti partiją, kuri būtų atsvara Lietuvos demokratinei darbo partijai. Anot iniciatorių, Sąjūdį turėjo pakeisti nauja politinė jėga. „Tuo metu veikė Demokratų partija, o tremtiniai ir politiniai kaliniai gyveno savo ambicijomis ir siekė tik privilegijų. Man tai nebuvo priimtina, todėl pasitarėme su buvusiais sąjūdiečiais ir nusprendėme burtis apie Vytauto Landsbergio autoritetą. Pirmieji, kurie parašėme prašymus tapti Lietuvos konservatorių partijos nariais Jonavos rajone, buvau aš, Bronius Nykštela, Bronius Juknevičius, Vytautas Venckūnas, Arvydas Stirna, kiti, – pasakojo A. Pavasaris. – Partijos nuostatuose buvo nemažai panašių dalykų į Didžiosios Britanijos konservatorių. Bet man nepatiko toks partijos pavadinimas. Be to, tuo laikotarpiu negalėjau pritarti daugeliui Jonavos konservatoriams vadovavusių politikų propaguojamų nuostatų – jos man buvo nepriimtinos. Tiesa, iš partijos nepasitraukiau, bet likau nuošalyje, veikloje nedalyvavau.“ Galbūt dėl to eilėraštyje „Toks metas“ jis rašė: „Ne visi kelių gale regėjom / vieną šventę – tobulą ir gražią, / gal todėl vieniems puota artėja, o kitiems – svaiginantis miražas.“

POSŪKIS Į POLITIKĄ

Anot A. Pavasario, jam teko apsispręsti, ar lieka partijoje, kuri vėliau susiliejo su Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, ar visiškai jos atsisako. Prisipažįsta negalėjęs atsisakyti kvietimo toliau dalyvauti politiniame gyvenime, nes Jonavos rajone jis buvo konservatorių partijos steigėjas.

Prasidėjus rinkimams į rajono tarybą, A. Pavasariui buvo pasiūlyta išsikelti savo kandidatūrą pagal gyvenamąją vietą. „Tada paprieštaravau, nes didžiausią įtaką vaikams ir jų tėveliams turėjau darbo vietoje, o ne gatvėje, kurioje gyvenu. Tad kandidatavau Chemikų mikrorajone. Anuomet jokių sąrašų nebuvo. Tiesą sakant, ir dabar nepripažįstu sąrašų, kuriuose pasitaiko nieko vertų pavardžių. Nelengvai, bet, eidamas iš buto į butą, pelniau gyventojų pasitikėjimą ir patekau į rajono tarybą, kurioje visą kadenciją turėjau

„Taip ir likau. Nors savo viduje iš tikrųjų maištavau, todėl net mano narystė buvo suspenduota. Bet aš nieko nei priešiško, nei teigiamo nedariau. Vienu metu net galvojau pereiti į Ukmergės skyrių. Bet mane išrinko į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos skyriaus tarybą. Šiandien atvirai galiu pasakyti: partijų nekaitaliosiu, kaip kiti daro. Pasirinkau vieną, tai arba pasitrauksiu iš jos, arba liksiu joje visam likusiam gyvenimui. Bet išdavystės pakęsti negaliu. Mane piktina tai, kad mano partiečius vadina konservatoriais. Aš net Gabrieliui Landsbergiui esu sakęs, jog

81


TAUROSTA nederėtų leistis taip žeminamiems, juk tokios partijos jau seniai nebėra. Ši politinė jėga vadinasi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai“, – teigia jis.

MINUSAI IR PLIUSAI Pašnekovas sako rajone nematąs ryškesnio polinkio į patriotizmą. Jo nuomone, labai svarbu pakelti Lietuvos Respublikos vėliavą ar užgroti valstybės himną švenčių metu. Anot jo, moksleiviai klauso himno įrašo, bet ar jie jaučia savo širdyse teksto prasmę, ar žino jo reikšmę? „Gal mano giluminis, dvasinis konservatyvus požiūris nebepastebi pozityvumo mokyklose? Bet akivaizdu, kad Valentino diena nugali ir užgožia visus kitus dalykus. Tai nėra gerai. Būtina įeiti į moksleivių širdis taip, kad valstybinių švenčių metu jos pačios giedotų mūsų „Tautišką giesmę“, – samprotauja politikas. Jo nuomone, Jonavoje atlikta nemažai gerų darbų. Tarkime, nutiesti dviračių takai, gražiai sutvarkyta Neries krantinė, įrengiamos automobilių stovėjimo aikštelės prie daugiabučių, kita. „Visa tai užgožia kitus negatyvus, kurių mieste taip pat yra. Pakalbėkime apie Jonavoje siaurinamas gatves. Didesnio absurdo pasiekti nebeįmanoma – visur stengiamasi sudaryti kuo geresnes ir saugesnes eismo sąlygas, o pas mus daroma priešingai. Aš, kaip pilietis ir kaip vairuotojas, matau tik bloginamas sąlygas. Tai akivaizdu Vasario 16-osios, Prezidento gatvėse. Reikia tikros savivaldos ir šeimininkiško požiūrio į įgyvendinamus projektus. Negaliu suprasti, kodėl reikėjo šitaip sudarkyti Kauno gatvę ir joje pakloti kalnelius kas keliasdešimt metrų? Kam tas bandomasis projektas? Ar tik dėl to, kad Jonava būtų Lietuvoje pirmoji savivaldybė, pasirinkusi bandomojo triušio vaidmenį? Pirmauti reikia ten, kur gerinama gyvenimo kokybė, o ne prisiklijuojamas pilotinis ženklas. Reikia naudoti tai, ką savivaldybė sukaupia iš mokesčių, o ne tai, ką kažkieno gera ranka „pasuka“ iš tam tikrų ministerijų. Investicijų lyg ir nenorima. Kodėl neieškoma galimybių pastatyti laisvojoje ekonominėje zonoje gamyklą? Būtų ir darbo vietų, ir investicijų. Nereikėtų naivių bandomųjų projektų“, – tokia pozicija dalijasi A. Pavasaris.

82

2019 NR. 1 (9)

MUZIKANTAS NUO VAIKYSTĖS Reiklus, principingas pedagogas gimė ir augo kaimo aplinkoje, Ukmergės rajone. Kaip prisimena Albinas, meilės muzikai ir poezijai daigai bus susiformavę dainingų tėvų šeimoje. „Matyt, ne šiaip sau mano protėviams atiteko Pavasario pavardė“, – mįslingai užsimena kūrėjas. Iš vaikystės išlikusiuose prisiminimuose atsiveria tėvų namai gimtajame kaime, kur dažnai susirinkdavo daug svečių, skambėdavo dainos. O jis nuo dešimties metų nepaleisdavo iš rankų armonikos. „Man patiko šis muzikos instrumentas. Tai būdamas 12–14 metų puikiausiai traukdavau polkas ir valsus kaimo vakaruškose ir gegužinėse. Už tą darbą gaudavau pinigėlių. Ir man patiko, ir sodiečiai, susirinkę pasilinksminti, būdavo patenkinti. Džiaugdavausi, galėdamas pagauti dainuojančių svečių melodiją ir jiems pritarti armonika. Tėvų vienkiemis stovėjo atokiau kitų akių, tad dažnai čia skambėdavo jaunalietuvių himnas Kazio Bradūno tekstu, kitos patriotinės dainos. Man visos dainos labai patiko, todėl buvau jų akompaniatorius“, – sako Albinas. Sodyboje, įsikūrusioje nuošalyje, rinkdavosi ne tik giminės, bet ir mokytojai, ir kolūkio pirmininkas. „Niekas nebijojo valdžios akių, nes mano tėtis buvo dirbęs apylinkės pirmininku, o vėliau  – ėjo kolūkio pirmininko pavaduotojo pareigas. Antra vertus, namuose skambančios dainos nepasiekdavo kitų vienkiemių. Man tokie suėjimai virsdavo tikra muzikos švente“, – šiandien prisimena A. Pavasaris.

PADĖKA MOKYTOJUI VINCUI Vaikystėje išryškėjęs potraukis muzikai, išmokta ne viena patriotinė daina tarsi skatino vaiką kurti ketureilius. Bet didžiausią įtaką kūrybai turėjo mokytojas Vincas Lukša, Vepriuose Albiną mokęs nuo penktos klasės. „Esu laimingas, kad mane mokė šis pedagogas, šiandien žinomas poetas Vincas. Jis net kai kuriuos tiksliuosius dalykus supoetindavo. O Vepriai jau anuomet buvo tapę įvairių renginių centru Ukmer-


V. Kūrybinė mozaika

1-osios vidurinės mokyklos mokytojas, rajono slidinėjimo rinktinės treneris, 1981 m.

gės rajone, – prisimena pašnekovas.  – Dirbdamas mokyklos direktoriumi, jis sugebėdavo suorganizuoti tokias sueigas, kurios sutraukdavo gausų būrį žmonių. Įtariu, kad retas kitas pedagogas būtų turėjęs tokią biblioteką, kokią buvo sukaupęs mano mokytojas V. Lukša. Ir pamokas jis vesdavo savitai – kiekvienam moksleiviui duodavo kitokią temą, pavyzdžiui, aprašyti skirtingus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus, labai vertino kiekvieno išsakytą poziciją, mylėjo ir gerbė lietuvių kalbą. Leisdamas savo nuomonę išreikšti eiliuotai, jis tarsi skiepijo eiliavimo pradmenis. Gal dėl tos priežasties iš septynių mokyklą baigusių abiturientų tik du klasės draugai netapo eilėraščių kūrėjais – visi kiti išmėgino šio žanro subtilybes.“ Mokytojo V. Lukšos iniciatyva mokykloje buvo leidžiamas literatų būrelio stendas, kuriame dažnai pasirodydavo mokinių sukurtų eilėraščių. „Labai džiaugiuosi, kad turėjau tokį mokytoją, su kuriuo ir dabar dažnai susitinkame, pasikalbame, pasidalijame nuomonėmis apie šiandieninę poeziją. Beje, jis yra išleidęs keliolika savo eilėraščių rinkinių, žinomas kaip aktyvus poezijos švenčių Vepriuose organizatorius, gražiai dainuoja. Esu jam dėkingas už tas kūrybines vertybes, kurias įskiepijo“,  – pasidžiaugia pašnekovas.

Su Jonavos turizmo klubo nariais Kaukazo kalnuose, 1983 m.

KELIAS Į RESPUBLIKINĘ SPAUDĄ Pasirinkęs kūno kultūros specialybę, A. Pavasaris studijas pradėjo Vilniaus pedagoginiame institute. Dar būdamas pirmojo kurso studentas, jis buvo išrinktas į „Pedagogo“ redakcijos kolegiją, kurioje dirbo Kęstutis Nastopka, Marcelijus Martinaitis, kitos garsenybės. „Nežinau, kodėl delegavo mane. Gal dėl to, kad lietuvių kalbos ir literatūros stojamąjį egzaminą išlaikiau penketu? Mano kuratorius buvo Vytautas Tomkus, tai jis pastebėjo literatūrinius sugebėjimus. Iš pradžių rašiau straipsnius, o vėliau atsivėrė platesnės galimybės pristatyti savo ir bendraminčių poetinius kūrinius. O paskui eilėraščius pradėjo spausdinti ir tuo metu leistas „Tarybinis mokytojas“. Taip atsirado galimybės išeiti į platesnius vandenis, – sako jis. Turėdamas kūrėjo gyslelę, A. Pavasaris, dar studijuodamas aukštojoje mokykloje, dalyvavo eilėraščio konkurse, kurį surengė minėto laikraščio redakcija. Vertintojai K.  Nastopka, M.  Martinaitis, kiti skyrė jaunam kūrėjui paskatinamąją premiją. Nuo to laiko užsimezgė nuoširdūs draugiški santykiai su fakulteto bendrakursiu Aliumi Balbieriumi, taip pat turėję nemažai įtakos Albino kūrybai, kuri itin išsiplėtė jam pradėjus dirbti Jonavoje.

83


TAUROSTA

EILĖRAŠČIAI – TAI GYVENIMAS Iki šiol A. Pavasaris yra išleidęs du eilėraščių rinkinius. Prieš gerą dvidešimtmetį pasirodė pirmoji jo knyga „Praradimų turtas“, o 2014-aisiais poezijos gerbėjai jau sklaidė poezijos rinkinį „Ženklai“, kuriame kūrinių ir puslapių skaičius artimas šešioms de-

šimtims. Ir tai suprantama – pastaruoju leidiniu norėta stabtelėti ir įsiamžinti ties 60-ojo gimtadienio slenksčiu. Šis kūrėjas aktyviai dalyvauja „Šaltinio“ klubo veikloje – nepraleidžia visų jo rengiamų švenčių, neatsisako savo kūryba pasidalyti kitų rajonų organizuojamuose poezijos renginiuose. 2012-aisiais respu-

Pirmos poetės Irenos Nagulevičienės poezijos knygos „Laiptai“ pristatymas Jonavoje, 1998 m. Iš dešinės: aktorius Petras Venclovas, poetai – I. Nagulevičienė, Alfonsas Kalnietis, vakaro vedėjas A. Pavasaris.

Poezijos šventėje Rokuose, Kauno rajone „Šaltinio“ atstovai (iš kairės): A.Pavasaris, I. Nagulevičienė, P. Zlatkus.

84

2019 NR. 1 (9)

Pirmosios Albino Pavasario poezijos knygos „Praradimų turtas“ pristatymas Jonavoje, 2000 m. Iš kairės: vakaro vedėja I. Nagulevičienė, poetai – A. Pavasaris, A. Jefimenko, N. Smolina.

Su poezijos bendrakeleiviu P. Zlatkumi.


V. Kūrybinė mozaika

blikiniame konkurse „Žydinčios vyšnios šakelė“ tapęs diplomantu, po trejų metų buvo pripažintas jo nugalėtoju ir vainikuotas laureatu. Savo gyvenimą paskyręs darbui mokykloje ir savarankiškai gyventi mokęs ugdytinius, vieną rinkinio „Ženklai“ dalį jis pavadino „Mokykla“. Visos žinomos tiesos apie šią mokslo šventovę eilėraščiuose nuskamba didingai, bet labai šiltai. Pasigirsta ir skambučio aidas, ant lentos išryškėja parašyta pirmoji raidė, abituriento žvilgsniu pažvelgiama į pašėlusiu greičiu nuskubėjusius metus. „Jūs – jaunystė – / jai degti ir žydėti kai spalvas pasirenka pati / negalvodama kad

gali nubyrėti / žiedlapiais ne žemėn o širdin...“ („Jūsų kelias dar nežino“) „Mano eilėraščiai – tai mano gyvenimas. Žvilgsnis į praeitį, ateities įvertinimas, stabtelint ant dabarties liepto. Man pačiam ir mano poetinei kūrybai įkvėpimo ir reikšmės turėjo kopimas į kalnus – neapsakomai reikšminga patirtis. Gal kiti eilėraščiai pasirodys kiek liūdni ar nostalgiški, bet juk kiekvieną kūrėją lydi ir džiaugsmai, ir praradimai, ir ašaros, ir šypsenos, – šypsosi pedagogas. – Niekada nesiskundžiau gyvenimu. Jį reikia branginti, nes dienos kaskart trumpėja. Gaila tik vieno – esame bejėgiai atsukti laiką atgal.“

LAIMINGAS AŠ kad žemę šią išvydau

einu į naktį vienas

ir kad keistai švelnumą jos jutau

kai miesto šunys ima skaudžiai lot.

kai pirmąkart

Kad dar galiu

rugių tankmėj paklydęs

paglostyt galvą vaiko

nė nesuklupęs tyliai parkritau.

su viltimi, kad jam nuo to geriau

Kad laukuose

be skrupulų

kur vieškeliai žvyruoti

pasaulį kartais klaikų

savais takais prie žiedlapių ėjau

iš vaikiškos galvos tebevarau.

akių šviesa

Kad iš gelmės

ir kojom išmatuotą

iki savos viršūnės

nešioju tą margumą širdyje.

palūždamas ir kildamas einu

Kad neskendau gelmingoj meilės jūroj

be nuodėmės

ir nesispjaudžiau skendęs seklumoj

kad nemokėjau būti

nepabudau

ir kad už tai kažkas nedovanos.

sapnuos svajonę kūręs

Kad iškenčiau

neuždariau jos nė vienuos namuos.

pakeltą kalaviją

Kad iš dangaus

virš iki šiol nenulenktos galvos

auksuojant mėnesienai

kai taip karčiai tačiau vylingai lyja

nebiro žvaigždės ant manos galvos.

iš verkiančio dangaus virš Lietuvos.

Kad iki šiol

85


TAUROSTA

Eilėraščių ciklas „Reikia eiti“ 1. VILTIS

2. SIEKIMAS

Gal laisvės jausmo ar viršūnės šauksmo

Vėl pasitiks uolos kakta sustingusi

palaimintas buvimas kelyje –

ir alkanas ledyno žvilgsnis,

neišsakysi žodžiais, jei paklaustų –

bet nesustabdomas troškimas – amžinybę

kas virš tavęs, kas tavyje?..

paliesti savo neribotais žingsniais.

-----------------------

-----------------------------------

Susikaupimo nuojauta šventa

Tarsi varžtais kas smilkinius spaustų,

su virpesiu krūtinėje užauga,

rodos, akys iššoks ant kaktos.

ir, rodos, laukia ištiesta ranka

Lyg banga atvilnija ir gaudžia

kely pažinto, išbandyto draugo.

vėjas, kelią išdrįsęs pastot.

Sušildo nerimas jaukus,

Aštriabriaunėj viršūnėje regis –

net abejonėms vietos nebelieka,

išsvajotas artumas žvaigždės.

akimirka, ir jau eini taku,

Dega rankos, palietusios ledą,

tarsi prakeiktas ar susižavėjęs.

ir dūrimą jauti prie širdies. Vėjo šauksmas jau toldamas girdis – nugalėto dejonė jame. Kaista ledas, ašarom virsta, ir pro ašaras juokiamės mes.

86

2019 NR. 1 (9)


V. Kūrybinė mozaika

3. ATGAIVA

4. ATMINTIS

Ledynas tirpsta pamažu,

Kai mėnulio juosta pro medžius

tik jo upeliai – veržlūs ir maištingi.

driekiasi tarpukalnėn į slėnį,

Atrodo – ne iš pakraščių,

kai lietus mirgėjime žvaigždžių

O iš vidaus jie atitirpsta...

ima tarsi ašaros byrėti,

-------------------------Iš dangaus tas upelių žydrumas,

Kai nelieka žemėj atramos

įsigėrus į tėkmę spalva.

ir laikaisi dilgės įsitvėręs,

Ir patvinęs į kraują veržlumas,

Kai aklai tikiesi, kad akmuo

ir apsvaigus iš džiaugsmo galva.

niekad neišslys iš savo vietos,

Iš dangaus ežerėliai nukritę,

Kai viršūnėj sukasi galva

prasišviečiantys net gelmėje.

gal iš baimės, gal nuo tikro aukščio,

Ir atrodai į vandenį bridęs,

Kai įsigeria dangaus spalva

lyg braidytumei danguje...

į ledyną, ežerą, upokšnį. Kai jauties iš naujo, kaip tada – pats save ties pat riba įveikęs, ir kuždi užspausdamas žaizdas – reikia eiti, eiti, eiti...

87


TAUROSTA

KODĖL PENSININKAI NEEMIGRUOJA? Humoreska

Gražina ČEKAVIČIENĖ

Su žmona anksčiau pešdavomės, kokias laidas žiūrėsime. Aš širdyje buvau vis dar jaunas, tad rinkdavausi – sportą, o solidumo dėlei – politiką. Bet maniškė kaip įstrigo serialų džiunglėse, taip ir liko nuo jų priklausoma. „Tu pažiūrėk, kokios ten moterys, kaip pasipuošusios“, – aikčioja ji. Pažiūrėjau kartą ir išsigandau: žiūri jie vienas į kitą ir labai ilgai nesikalba, vaizdas – lyg abu būtų ufonautai. Vyrai pasipuošę tunikomis, apsiavę šlepetėmis, vienas karolius užsikabinęs vaikšto. O jau jų moterys tokiais dažytais veidais (amžius nesvarbu), o jau brangenybių prisikrovusios. Užtai ir sėdi namuose, nes gatvėje kaipmat jų netektų. Ir apdarai auksu tviska, lyg priešrinkiminės mūsų kandidatų kalbos. Apie papročius net nekalbu  – ne mano vyriškam protui suprasti. Tad, kad nesipyktumėm, nupirkau dar vieną televizorių ir galvojau, bus taika. Kur tau. Žmoną pradėjo dominti įvairios temos, ypač emigracijos problemos. Supykau: – Kiek metų sėdėjai uždaryta? Ar neatsimeni, kai važiuojant į brolišką užsienį Štirlicas grupę lydėjo? – Na, tai buvo tada, bet dabar gali važiuoti, kur nori. – Tai ir važiuoja pasaulio pamatyti, save parodyti. Būtum jauna ir tu lėktum. Gal kokį užsienietį suviliotum – ir prie altoriaus. Jo ir pensija būtų tris kartus didesnė ir dėmesio daugiau gautum nei čia. – Bet jeigu visi išsivaikščios... – aimanavo manoji. – Sugrįš. Lėkė airiai, lėkė ispanai – sugrįžo, – raminau ją ir staiga supratau, kodėl pensininkai beveik neemigruoja. Nes jeigu mes, pensininkai, emigruotumėme, tikrai prasidėtų krizė.

88

2019 NR. 1 (9)

– Nusišneki, – papūtė žmona gurklį. – Pensiją užsidirbai? Užsidirbai iki gyvos galvos. O čia imi ir emigruoji, nesirodai. Ką daryti? Kur tavęs ieškoti? Tu ne nusikaltėlė, tu gyva, kur tau pervesti pensiją? O kas būtų jeigu visi pensininkai emigruotų? Kas sėdėtų ant suolelių nagrinėdami amžiną temą „Jeigu aš būčiau prezidentas?“ Kas važiuotų į sostinę gerti nemokamos kavos? Kas užpildytų vaistinėse laimingas valandas? Kas sugebėtų išgyventi iš neišgyvenamos pensijos? – Sako, ten laidojimo paslaugos brangios, – įsiterpė ji. – Bet žemė visur vienoda. Juk nelėksi ten, kur kremuoja ant kranto, kaip tavo seriale. Suprask, ne ant verslininkų, o ant pensininkų laikosi valstybė. Ne mūsų kojomis nulėkti iki Lenkijos, todėl perkame čia. Žmona nusiramino, įniko į serialą, o aš pakartojau mintyse auksinę išmintį – gerai ten, kur mūsų, pensininkų, nėra.


V. Kūrybinė mozaika

O VISGI PAPARTIS ŽYDI! Humoreska

Ana ALEKSANDRAVIČIENĖ Piešiniai autorės

„Rupūžyte, tu neseniai išperėta, kaip aš tau pavydžiu“, – mąsto Karūsė nuo pat mielo ryto. O radijas vis tam tikru intervalu transliuoja net traškėdamas: – Joninės, Joninės. Nepamirškite skėčių, botų ir kitos šiltesnės amunicijos... Tik debesys slenka pilni, lyg karvės tešmenys po gero dobilienos nukramsnojimo. Lietus tuoj prapliups

pliaupti, dar, žiūrėk, ir perkūnais ims griaudėti. Karusė nervinasi besiklausydama to barškalo – retos Joninės, kad padurkai nešlaptų, už apykaklės nevarvėtų. Bet vis tiek viliasi, kad padangėje, nors ir šėmoje, nušvis menkas spindulys. Moteriškutė ruošėsi, net ir savo Jonui paslapčia ąžuolo vainiką nuraitė. Visokiomis pievų gėlėmis puošė, kėlėsi juk su pirmuoju saulės spinduliu, kad kaimo bobos nenudraskytų pačių puošniausiųjų. Juk senis, jautį pardavęs, gyrėsi, kad dorą pinigą užkalė, nusiraškė lyg nuo gerai užderėjusios slyvos vaisius. „Drėbtelės, akys lyg varlės barščiuose išsprogs iš nuostabos,  – tarsi medumi duoną tepė mintį Karūsė. – Gal, nors vieną kartą per visą jos sumautą gyvenimėlį šašlyko, kad ir skuboto marinavimo, širdžiai atsileidus, nupirks. Na, jei pagailės, bent meduolį ar kokį ant pagaliuko gaidelį tikrai įspraus į ranką. Svarbiausia, kad be lietaus, kad tik koks tarpas sausesnis išlįstų. Gal ir jos gogelis išsirangytų iš namų į taip gražiai šaukiamą Jonų respubliką.“ Norisi moteriai pasižiūrėti į žmones. Ką gero ji regi tame savo gyvenimėlyje? O dar juk ir kaimynės pasakojo, kad šiemet šventė bus – „užmušk save vienu pamatymu“. Nuo pat ryto nerimsta jos širdis. Laksto po tvarus, laksto, lyg ožka į uodegą kirpta, turi suspėti apsidirbti iki šventinio vakaro. Reikia, kad ir gyvulys būtų paėdęs, ir paukštis palesintas. Tvartas žviegia, gagena, mekena... O kur dar penkios karvės pievoje. Toli iki jų, bet dūsuodama dviračiu numina. Po to laukia dar ir melžimas, pieno tvarkymas. Atima darbai daug laiko ir jėgų. Bet ką darysi, kaime juk nuo mažumės, o kai darže žolė kaip vilna stojasi, mūru kyla per tą lietų, kuris įsismarkavo šiemet, vos spėji traukti usnis ir visokias garšvas, balandas.

89


TAUROSTA O taip norisi ir jai nors retsykiais gražiai pabūti. Panages išsivalyti, švarias parodyti. Amžiną dirvos sluoksnį nešiojasi. Nagų nusikarpyti juk negali, kaip piktžoles drėks? Juokiasi miesčionys – kaimo „japai“, kulnys mužikų skirdusios. Ką jūs, baltarankiai, teišmanote apie žemdirbio triūsą? Pabėgate nuo žemės į knibždančius miestų skruzdėlynus, bruką darmai tik šiūruojate, avalynę gadinate, be jokios prasmės kartais tik puspadžius trinate. Pasižiūri kartais ir gailestis ima. Nusiperka koks sumiesčionėjęs frantelis brangesnį rizelį, – kaip toji Lenino motina, kuri, teturėdama vieną padoresnę juodą suknią, į vizitus keliaudavo, – bele tik fasonas pritinka ir demonstruojasi: „Žiūrėkite, kaip aš gerai laikausi, koks esu turtingas.“ O tokio tūlo kišenėse – vieni vėjai tik blaškosi. Betgi niekas neįlįs, nepatikrins. Nematys, ką namie valgo. Et, o juk toks – iš to pačio karvės šūdo išsikarabakštinęs,  – moteriškė tirštai nusispjauna,  – nuogu užpakaliu kažkada po kaimą lakstęs. Dėl vargšų tėvų triūso prakutęs. Perą palikęs, jų skalsesnį kąsnį atėmęs, pikiruojasi dabar kokiu tatai Gedimino prospektu ar Laisvės alėja. O jau kai į kaimą parvyksta, pone Dieve, nesnausk, bajoras gi baisus dedasi. Kai jo seniokai – motina, tėvas, po pievas su grėbliais duodasi, pastarasis, bambos gumbą išvertęs, prieš saulutę „žezlonge“ gulinėja, skrudinasi. Piršto gi dėl susenusių tėvų nepakrutina. Tokie vaikai tik sarmatą prieš kaimynus neša. Atostogauja mat, saulėje išbalusius minkštimus šildo. Bizūno aniems! Doro pančio per tuos durnomis dietomis išpuoselėtus „pusrutulius‘‘. Laksto, kad ir va, Grindienė su pieno, grietinės puodynėmis, verda, čirškina, kad gardžiau parmazonus pamaitinti, o dukra kaip gera kultuvė sultingus papus išvertusi drybso ir jodyti senosios nesigėdija. Skaniai pasprogti – tai pirma. Karūsės veidas niaukiasi, kaip tas „čia  – Lietuva, čia lietūs lyja“, dangus. Mina  – linmarka, „lino mūkos buveinė“. O kai prieina mintis, kad ir saviškiai, katrie puoselėti, glostyti, po tuos užsienius išsilakstė, raukšlė gilėja. Mokėsi, mokėsi... O dabar vienas kažkokio negro viešbutyje grindis dralija, nešulius tampo. Kita storarūriui airiui pridrapalytus, priterebytus, pribezėtus baltinius velėja. Nesupranta Karūsė, ko tie mokyti žmonės bėga iš Lietuvos? Ir kas per profesija – kempingo ekonomė? Net naktimis jau jai nesimiega, pagalvojus apie vaikus, nuojautų blogumas lanko. O dar kai Marakonienė papasakojo, kad jos Ingutė Vokietijoje kažkokioje „raudonųjų matroskinų‘‘  – ar

90

2019 NR. 1 (9)

velnias ten atmins tuos jų pavadinimus – „modeliu‘‘ darbuojasi, visai už saviškius nusigando. Modelis? Kaimas kuždasi, kad paleistuve gi merga taškosi. Na, gal ir parsiveža ji tuos nemažus pinigus, nes tėvai net daržiuko nepasisodina, visko pilni, uliavoja kas miela diena. Mergiotė, matyt, juos dorai aprūpina. Gal ir pelninga toji „profesija‘‘, bet Karūsė tai tikrai nenorėtų savo dukteriai tokios „laimės“ linkėti. Pykteli ant saviškių: irgi geri, motinai net laiško nesugeba parašyti. Mama, „skaipinkimės“. O kaip „skaipintis“, jei motina net to „skaipintuvo“ akyse nėra mačiusi. Visą gyvenimą paskui karvių uodegas. Ir dėl ko, dėl jų – vaikų. Juokiasi mat višteliai – „mama, tavo telefonas prieštvaninis“, jai prieš nosį naijičneliais „aipadusais“ mosikuoja, kai trumpam atostogų užlekia. Ir kas dabar per jaunimas, nesuprasi. Gerai tas kaimo laiškininkas Laškamonikiukas ir sako – „debiliakai“. Juk gerą karvę kainuoja tie jų „aipadusai“. Karūsė – ne koks „Hansa“ bankas. Tėvas juk irgi pinigų lopeta negrėblioja. Vis kruvina procia juos užprūnyti, tuos „jevrus“, – taip jis anuos šaukia, niekaip neišmoksta taisyklingai pasakyti, – uždirbti tenka. Et, taip abu juk ir nusibaigs kaip kaimynų Jadziūnė. Vienas betąsydamas karvei už spenio kris po pilvu, o kai kaimo daktarytė konstatuos – insultas, jau bus iškeliavęs pas jaunystės kavalierius. Gi kaimynų Stasiukas vis juokaudavo: „Mane panos jau šaukia. Linksminsiavos, tanciavosma gulsčiomis“, ir nebėr. Kitas kur nors arimo gale letenas atmes. Karūsė plūsta lipniomis mintimis, kas tik dabar ir darosi ant to svieto. Pyksta jau net pati ant savęs. Gerai dar, kad durys virsteli ir jos Jono kuodas įlenda, tai ir ašaroti dar imtų. – Sveika, moč, – mirkteli akį senis, – tai a ruošies jau į tancūlkes? Jupa pagatavyta, išprosyta? Čebatėliai blizga? – rankomis tik mosuoja. – Pasibičyk, vyksma garnitorių pravėdinti, kandžių išbarstyti. Nezgrabniai grybšteli Karūsei už šono, o pastaroji net atšoka, toks įtartinai „šiltas“ pasirodo tas jos pats. Matyt, žaltys jau spėjo su Anelytės Joniuku išmaukti „už viso kaimo šventų Jonų, gyvų ir pasimirusių, žyvatą‘‘, jų dūšeles, taip sakant, spėjo pamaloninti, koserėm bedugnėm sugrojo „amžiną atilsį duok mirusiems ir gyvus užjausk‘‘. Daug savo jaunumės prietelių jie jau netekę. Ale tai seniai sarmatos neturi! Net vakaro jau nepalaukia. Ris juk kaip paršai. Spės tuos savo rukšlėtus šnipus buteliuosna sukišti.


V. Kūrybinė mozaika

Karūsės mina kaip pipirą perkandus. Oi pyksta, oi barasi ji už latravimą. Nusisuka šalin. Geriau nekels audros vandens stiklinėje, juk po tam neiškrapštysi nė su pyragu į šventę, snukį suraukęs užsispirs lyg ožys. O taip norisi su susiedkomis susieiti, pasišnekučiuoti. Vargelius viena kitai išrokuoti. Ačiū Dievui, kaimuose žmonės dar glaudžiasi pečiais. Tad ir jautiesi ne vienas šiame pasaulyje, vis tarpe jų, tad moters širdis ir atlyžta. – O ko jau man neiti? Ko nepasirėdyti? Visą gyvenimą su darbais spėjau ir šiandien spėsiu, – vyrui įpila patrovos, padeda kvepiančios česnaku ir garuojančios dešros ripką – pati juk ir gamina. – Gal neišbrokysi? – balsą suminkštinusi, kviečia „šeimos galvą“ valgyti. O jau jos mintys, mintys... „Pusk. Gal nors to „šamorliako“ smarvės smaradas išeis, ne taip aplinkiniams tuo marmalu dvoks“, – bet lyg lapė, paploninusi liežuvį, palinki: – Skalsaus. – Nu, tu ne boba, tu, Karūsyt, tikras auksas, – Jono burna tik viepiasi, – ir kur aš kitą tokią begaučiau? Ir srebia, kad net mėsingos ausys į šalis laksto. Šlamčia tiesiog kaip jautis, kad savaitę būtų neėdęs, taip jos pats paurija. „Darbininkas gi, tegu pucija. Kiek čia mums jau ir beliko to draugystės kelio, žiūrėk, ir kukuojam katras sau vienas“, – atlėgsta jau ir pastaroji, deda ant stalo ką geresnio beturinti. – Juk yra kaime daug bjauresnių, daug baisesnių, negu maniškis. Pirštu manęs juk nėra palietęs. O katroje gi troboje tų dūmų nėra? Pasivaksijam abu retsykiais, o po tam ir vėl ramu, vėl dienos šviečia.“ Na, būna, kad kartais jį tenka parvilkti kaip kokį zuperinį bulvių maišą. Bet retai tas nutinka, po bulviakasio ar kieno tai krikštynų, veselios, varduvių suėjimo. O ir vyrai padeda įmesti į vežėčias. Kai arklys traukia ją užsisvajojusią, jį išsikėtojusį, išsidrėbusį, tokiu metu juk Karūsė nė neskubina gyvulio, atleidusi vadeles, sėdi šalia, gėrisi nakties gražuma. Kol arkliokas juos partutina, pats jau ir iš ratų išlipa. Tik ryte, kai rasalą nuo agurkų ar kopūstų maukia, kas kartas dievagojasi, kad daugiau nė lašo į burną. Miršta! Karūsė netiki, juokiasi. Juk tik iki kito karto

tas jo „mirštu‘‘. Išsislaugys tik ir, žiūrėk, vėl lėks kaip staininis eržilas, darbas rankose virs. Tai kur jau begali tokį vyrą smarkiai ir peikti ar ant jo pykti. „Mano žmogus, vaikų tėvas“, – mintimis glosto... Erzeliuoja, marguoja, migruoja slėnis. O jau žmonių, žmonių! Ir laikinai sustatytuose kioskeliuose  – gardumynų, saldumynų! Kvapai, kvapai ir kvapuose – kvapai. Karūsei net po širdies duobute ima traukti. Lietuviai skundžiasi, kad, žalty, blogai jiems gyvenasi. Nepriteklius?! Lašinių, skilandžių, dešrų, nors vežimu vežk! Priraityta, pričirškinta, – moteris net akis išplėtusi tik dairosi, tik grožisi. Abi kelio pusės – gėrybių kalnai. Ir muzikos garsų pilnas abiejų klausos kaušelių skreitas. Kaukia kaip kokie alkani vilkai girioje vidury speiguotos žiemos. Nugirdo iš pro šalį einančių lūpų, kad tie kaukikai vadinasi „zombiai‘‘. Bet ir panašūs gi! Žeberklais akis smeigė, o snukiai – lavonų, kaip nubielyta mėsa, kaukolės. Baisus gi išsiderkliavojimas tų muzikalių dainininkų! „Tokius naktį sutik, krisi gi vietoje, nespės net greitukė prilėkti“, – baisėjosi Karūsė. Lyg nenorėdami jai blogo, tie pabaigė pasirodymą. Į sceną įropojo trys moteriškaitės ir ėmė maknoti, kinkuoti, trepenti kojelėmis, dar ir apvalainus klubus liūliuoti. Viena, taip panaši į Karūsės kaimynę Gabrūsę, kuri šimtą penkiasdešimt kilogramų rito, buvo apsitraukusi ankštu rūbeliu – „siūlele, tik neįplyšk, kūneli, neišlįsk“, tikra „šlapiankė“. Ir kad ėmė sukaliotis, kirbinti šventės dalyvius, stengėsi, kad pastarieji nestovėtų lyg mietą prariję, paraitytų savo negabaritiškus gabaritus ir visokius kitokius ten grobkaulius. Mažumėlę ir į šalis pakinkuotų, pasisukaliotų, šaukė net per mikrofoną: – Tie šventės sveteliai, kur turi margus skėčius, imate ir mojuojate į dešinę. O tie, kurie su vienspalviais, į kairę. Ei, šokėjėliai, kratote pasturgalius taip, kad žemelė Jonavos drebėtų, kulnais ir pakulnėmis kaukšite, – kvietė jau bokalų prisirijusius. Minia, apvaikščiojusi alaus palapines, buvo jau pagavusi „kaifą“, davėsi lyg pasiutusi. Purve kliuksinosi, žlegsinosi. Bet tai „šlapiai dešrai“ vis dar buvo erzelio negana, pati drebino strėnas lyg košalieną ir kitus vertė imti iš jos pavyzdį. – Plūkiame, plūkiame tėvynės gimtosios žemelę, kad nedulkėtų! Kad mūsų miestas per amžius žydėtų, klestėtų!..

91


TAUROSTA

92

2019 NR. 1 (9)


V. Kūrybinė mozaika

Čia jau net ir rimtuolė Karūsė mintyse jai pritaria: „Žydėk, plazdėk, mano brangi baltasparne gulbele – Jonavėle!  – ir susizgrimba:  – rūtelyte karpytlapyte, pamojuočiau ir aš juk tuo „parasoniku“, dar ir kaip pamojuočiau“, – tik prisimena, kaip „Norfa“ ją prigavo. Gal ir tos šventės proga verslininkai naudojasi durnu žmogeliu, mat paskelbė akciją lietsargiams. Pažiūrėjo ji, kad ne visus keturis eurus tekaštavo, tai, na nebūt kaimo bobelka, ir susigundė lyg durnė. Juodas – praktiškas. Sulankstomas – patogus. Pagal jos kišenę. Skėtį nuosavą turės. Dukra tai juk visus iš namų seniai išdavadijo, išglemžė. Ėmė ir nusipirko, kad nors galva nešlaptų. Bijojo, kad jei sulis, neseniai jos dažytų plaukų spalva nutekės, nespės braukti. Iš parduotuvės ėjo išdidi, lyg pati Anglijos karalienė, juk nedažnai įsigyja naują pirkinį. Bet kai jau nesiseka gyvenime, tai ir nesiseks: spustelėjo lietsargio „knopkę“, o tas – fyt – ir nušoko lyg spyruoklė, nebūtų „Made in China‘‘. Lyg juoda skrybėlė lietsargio stogas nulėkė toli, toli... į pievą. O jos rankoje liko kotas riestu galu. Karūsė kaip išsižiojo, taip ir nesusičiaupė: taigi naujas, kaip čia dabar taip?.. Bet negi paliksi? Tad greit atsitokėjo ir risčia leidosi paskui. Tik jau nebūtų gi mūsų tautiečiai tikri lietuviai – pro šalį tursnodami ir „laitus“ besprogdami bernai ir mergos kad jau žvengė iš jos. Ir kas gi dabar nesijuokia iš seno žmogaus nelaimės? Tarsi Puškoriaus neprajodyti kumeliai žvingavo. Visa išraudusi nuo sarmatos Karūsė rinko tas lietsargio dalis iš pievos. Ką ir bedaryti, gal kaip nors eis susiremontuoti? „Nusiperki, velns žino ką, tik pinigus pakloji. Kas grąžins? Nebandyk nė kreiptis, kad broką pamainytų, akis išplėš“, – moteris taikėsi su savo nesėkme ir vylėsi, gal kai eis sutaisyti. Bet kai ir jos Jonis parodė turtingą „leksikono pasogą“, pasiuto Karūsė. O kai senis dar ir konstatavo, kad jai, senai žąsiai, per kaktą jau ir plaukų dažai srove bėga, norėjosi užkaukti kaip tam scenoje besidraskiusiam „zombiui“. Gerai, kad atsiminė turinti kišenėje skarą, tad nugurkė nuoskaudą. Apsišluostė ja veidą ir akis. Dar ir apsirišo ta pačia, ko jau čia besikuklinsi, galvą. Vis dažai netekės. Tik skaudu liko, kad ir Jonas – jos gyvenimo ramstis, netilo, šaipėsi, kad dabar jau atrodanti lyg Bulgarijos romė. Dantis sukandusi šiaip ne taip susilankstė tą nelemtą pirkinį, įsikišo į rankinę ir ilgam nutilo. Ir mojuok dabar, kad nori, už tą savo Jonavą! Uodegos ir tos neturi. „Oi, kad aš pamojuočiau ir dar taip pasišvaistyčiau,

ypačiai Joniui pasistengčiau užtelžti per tą savimi patenkintą fizionomiją“, – virė lyg barščių puodas jos mintys. Bevaikščiodama ir bevėpsodama į visokias grožybes, aprimo. Tik neilgam. Vidaus organas, medicinos pavadintas skrandžiu, paskelbė streiką: „Neduodi šašlyko – gurgiu ir darau tau didelę gėdą prieš visus atvykusius ir vietoje pindinčius.“ O ką į jo ertmę įmesi, jei tas jos neromytas kumelys vaikšto tiktai aplinkui alaus kioskus? O pastarųjų tiesiog apstu. Kur akis bekreipsi, alus liejasi laisvai! Atrodo, kad lietuviai be jo nei muzikos girdi, nei šokti gali, o dainuoti – tuo labiau. Na, ji to myžalo negers. Nėra juk dar tokia kvaila, kaip veidrodyje atrodo. Kam? Kad paskutines smegenis marintų? Nevalia! Per radiją juk girdėjo, kaip vienas gudrus docentas porino, kad ląstelės žūsta ir jau niekada neatsinaujina. Bet gerą porciją dešrelių, šašlyko ar kito kokio mėsgalio tai ji suraitytų vienu mirksniu. Ir gal ne vieną! Seilę varvina ir į tas sukrautas meduolių kupetas. Tik iki jų Jonis niekaip neprieina, nors tu ką! Ji jau nebesuskaičiuoja, kelintą vyras plastmasinį butelį, nemažą kaip kokia pilvota dėlė, išsiurbė. Suka ir suka kaip kuisis aplink nosį ratus apie tas „alaus šventoves“, o kad ji alkana, jos brangiausiam – nė motais! Atsiminė seną patarlę Karūsė, kad draugą tik bėdoje pažinsi. Bet kai jau ėmė prarasti viltį, Jonui, ilgokai stovėjusiam eilėje prie to „linksmintojo“ kiosko, ėmė ir prašvito protas, o gal ir vyriška savigarba suveikė, mat ėmė ir netikėtai pasiūlė: – Motin, tai gal tau kokios duonukės pakepintos nupirkti? Karūsė, baisaus alkio kamuojama ir jau visiškai apatiška tapusi, bet pasitelkusi humorą tarstelėjo: – Kur jau čia ir nenorėsi tokio gardumyno, ypač, kai protezas viename ir antrame žandikauliuose. Kepintą – tik kramtyk, traškink! Patieką apturėsi ir vizitą pas dantistą dovanos.  Bet spėjo susizgribti, kad „dosnųjį“ supykdys, tai nė tos pakepintos neteks, todėl surimtėjo ir su siūlymu sutiko. Sutiko ir su mažiausiu, nes suprato, kad tai ir bus laimingiausia šventės loterija. Nors duonos pačiulps, vis ne „ant tuščios“ gros besotis. Gal aprims ir duobikę po paširdžia spausti, nes jau ir kojos į užpakalį lenda nuo tokio beprasmio vaikščiojimo, stoviniavimo ir vėlek tursnojimo.

93


TAUROSTA – Tai, žmona, sėskiamos užu stalelio. Vaišinu tave! – pūtėsi jos pats lyg kalakutas, kurio niekas nepasirinko Padėkos dienai, o parskubėjęs su duonuke, šmaikštavo,  – tu juk brangiausia mano ponia, švyti tarsi „europeiska“ ką tik nukaldinta, moneta. „Tai kur nepasidžiaugti tokiu vyro dosnumu,  – liūdnas šešėlis perbėgo tomis Karūsės išsaugotomis smegenų ląstelėmis. – Bet, nors ir maža patieka, vis patieka, o gal ir dar ką nors pridės prie tos duonikės, atsileis gi širdis? Juk gėda bus jam taip be niekur nieko sėdėti ir vietą po stogu užimti. Tegu jau jis siurbs tą birzgalą, su viltimi pavalgyti.“ Tūptelėjo moteriškė ant pirmo suolelio ties kioskeliu, kuriame triūsė net kelios lyg saulėje nuraudusios braškės moteriškaitės. Kur ten jau nenurausi nuo kepamų šašlykų, kebabų... Ir seilė tarsi paklodė tik ėmė tįsti, tįsti... Gerai dar, kad spėjo nušliurpti... Tikras vargas moterims su tokiais nesusipratėliais. Pluša, pluša, o pinigai vis vyrų kišenėse. Užspaudę lyg kokie nagai jų turisi. Kas, kad namuose tie aruodai pilni, ne žmonų. Ir nuo pat jaunumės gi taip, nuo to laiko, kai atiteka į vyrų tėvų namus. Žmonų triūso juose nebuvo, nėra ir nebus. Viskas juk – „šeimų galvų“. – Imk, – padeda ant stalo vos ne nuopersko dydžio maišiuką su keliais gabaliukais tos „kepintosios“. Ir savęs nepamiršęs atsinešė bliūdą troškintų žirnių, alaus su putele. Karūsę nusmelkia baisus dieglys, apima toks didis graudumas: „Tai va, kiek aš su tavimi teužgyvenau! Kiek tu mane teįvertini, „antroji obuolio puse.“ Lėtai ima vieną gabalėlį, o tas kaip akmuo! „Kuo tu jį ir kramtysi, „Karūsyte?“ – šaiposi pati iš savęs, bet čiulpsi, sulpsi... Tik širdyje kaupiasi didelė lyg Mahometo kalnas nuoskauda. „Parazite, tu parazite! Man, savo moteriai, kuri su tavimi amžių jau baigia nugyventi, net šmotelio minkštesnės mėsos pagailėjai“, – akys traukiasi sūriu valkčiu. Vogčiomis skarelės kampuku ašarą nugnybia. Tuo pačiu ir lietaus paplautus plaukų dažus, žvilgtelėjusi į mergautinį veidroduką, apsivalo. Maišosi su jos gyvenimo sūrymu. Gerai, kad kas iš pažįstamų neužeina, kokia gėda būtų. O su ta mintimi išdygsta prieš akis Gruilienė. „Ir iš kur tik toji išlindo? Kiba, matė?“ – net nusigąsta Karūsė, bet spėja susitvardyti, kai toji pripuola ir ima glėbesčiuotis, labintis. O jau jos Joną tai tik sveikina, tik glamžo, tik taškavoja putlius to parazito žandus, tik siurbiasi į

94

2019 NR. 1 (9)

lūpas. Abejinga Karūsė nesureikšmina: negi seno kuilio pavydėsi? Stengiasi neparodyti, nors ir gelia. „Šūdinas. Oi, koks šūdinas tas tavo gyvenimas, Karūsyt. Tikra mėšlo krūva. Žiūrėk, va kokia puošni Gruilienė. Ją juk vyras vos ne ant rankų nešiotų, jei tik pakelti įstengtų. O tu – durnelė, tylenė. Juk ir žodį bijai išdaužti. Ką ten išsakyti, kas dedasi toje dūšelėje. Vis nusileidi, nusileidi... Tavo akyse glamžo vyrą, o tu šypsaisi, kaltini vis ne Joną, kuris baigia ant sprando užlipti su visais „kerziniais“... Kai Karūsė tik ryšulėliu drapanų nešina į vyro namus įžengė, uošviai buvo nepatenkinti – marti ubagė netiko jų Joniukui į porą. Pastarasis jos irgi neužstodavo, jei kas ne taip, žmoną kaltino, kad nemoka apsieiti. Kitų triūsas, jų užgyventas gyvenimas, todėl Karūsė tylėjo ir taikėsi. Tad ir nutilo jos linksmumas, nebeskambėjo lūpose daina. Darbas ir darbas. Vėliau prisidėjo ir vaikai. Smagi darbininkė buvo jaunystėje, negailėjo savęs, taip ir pražilo nespėjusi nė mirktelti, pralėkė metai. Žino, neįtinka Jonui, negražūs jam nušarmoję jos plaukai. Vis bamba, kad nesusitvarko, liepia nusidažyti. O kam tas jos grožis? Karvėms, kiaulėms? Ji joms ir tokia tinka. Nesiginčija. Sudėjusi centą prie cento, perka tuos dažus, maliavojasi. Tik ar jaunystę tuo dažu sugrąžinsi? Bėga lietumi skalbiami, tiktai vargą sau įsitaisė. Tik pajuokai išsistatė save. – Karūsyt, – įraudusi nuo „gyvatės seilių“, Gruilienė gundo, – eime prie mūsų stalo. Užteks visko! Mano Pranis kad nukrovė, kad nudrėbė – nebeaprėpiame vieni. Man irgi juk bus smagiau. Viena boba tesu tarp vyrų. Palaikysi man draugę. Jonai, a nū ka, jami savo moteriškę ir pirmyn, Joninės juk! Kaimynai juk seni, „triachnim starinoj, pabūdiem barinami“, – užbaigia rusiškai. Karūsia žino, kad patinka jos Jonas tai rupkei. Uodegą tik ir vizgina, nuo pat jaunumės taip seilė tįsta. Galėtų, tai tuoj raita ir nujotų. Kaime moterys nemyli Gruilienės, baisiai ji jau smaili ant vyrų, dažna jos baidosi lyg nelaimės. Tik kur dingsi, kai regi, kad Jono snukis tik ir šviečia, blizga kaip koks pilnas mėnulis. O ir toji jau Karusę grūda pro žmones. Kita ranka šleivojantį Joną vairuoja linkui tos vietos, kur ūžia jau gerokai įšilusi kompanija. Eina ji lyg avelė romiai nuolankiomis akimis paskui bandą. Viena mintis tik sušildo, kad sočiai pavalgys, nes skrandis turbūt tapęs žirnio dydžio...


V. Kūrybinė mozaika

Neaprašinėsiu įvykių, niekam turbūt neįdomu, kas ten kiek taurelių išlenkė, kur katras nugriuvo, ką išvežė į traumatologinį, o kam tą naktį trūko ir gyvasties siūlas... Šventė! Tegu tatai lieka paslaptis. Bet kad kažkas surado „stebuklingą papartyną“ ir nusiskynė „laimės žiedelį“, – šypsausi dabar linksmai ir palieku intrigą. Galiu tik prasitarti, kad Joninės „Jonų respublikoje“ buvo, yra ir bus! Kas, kad visada lietingos, bet užtat nemarios!

Juk net kuklioji Karūsė po to „mėnesėlio palydėjimo ir saulės pasitikimo“ dabar po kaimą vaikščioja išdidi, skepetą šalin metusi ir kasą aplink galvą apsisukusi. Nė dažyti jos nebereikia. Akys tik ir švyti lyg tos paslaptingos nakties įžiebtos žvaigždės. Netyla tiktai piktos kaimynų paskalos. Dūzgia lyg kokie pakušinti širšinai. Bet kas tos paskalos, kai Pranas Gruilys savo Karūsytę ir guldamas, ir keldamas... bučiuoja saldžiai į lūpas!?

95


TAUROSTA

SKARULIŲ ŠV. ONOS BAŽNYČIOS STATYBOS IR REMONTŲ ISTORIJA (Nauji duomenys)

dr. Adomas VITAS, VDU Gamtos mokslų fakultetas dr. Gabija SURDOKAITĖ-VITIENĖ, Lietuvos kultūros tyrimų institutas

Dendrochronologija (dendron graikų kalba – medis, chronos – laikas ir logos – mokslas) – mokslas, kuris apima datuotų metinių medžio rievių informacijos išgavimą ir jos taikymą aplinkos ir istoriniams tyrimams.1 Vienas iš dendrochronologijos uždavinių  – medinių pastatų konstrukcijų ir meno kūrinių medienos datavimas, t. y. medžių, kurių mediena naudota pastatų konstrukcijose ar kituose dirbiniuose, kirtimo metų nustatymas.2 Ši mokslo šaka susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje3. Skarulių bažnyčios medinių konstrukcijų mėginiai (medienos gręžiniai) tyrimui paimti 2018 m. vasarą. Tirtos grindys ties anga į rūsį prie presbiterijos, perdangos balkiai ir jų vertikalios atramos, stogo gegnės. Bažnyčios statybai ir vėlesnėms rekonstrukcijoms ar remontams, išskyrus altorių, naudota pušies mediena, kirsta ne vegetacijos sezono metu, dažniausiai iš brandaus miško. Vidutinis medžių, kurių mediena naudota bažnyčios konstrukcijoms, amžius – 103 m., o seniausia pušis buvo per 200 m. amžiaus.

1  James H. Speer, Fundamentals of tree-ring research, Tucson: University of Arizona Press, 2010, p. 4. 2  Michael G. L. Baillie, Tree-ring dating and archaeology, London: Croon, Helm, 1985, p. 21–25. 3  Fritz Hans Schweingruber, Jahrringe und Umwelt Dendroökologie, Birmensdorf: Eidg. Forschungsanstalt für Wald Schnee und Landschaft, 1993, p. 1.

96

2019 NR. 1 (9)

BAŽNYČIOS STATYBOS ISTORIJA Nepaisant to, kad Skarulių bažnyčios pastatas ir jo interjero įranga, dailės vertybės seniai pateko į mokslininkų domėjimosi akiratį4, šios bažnyčios statybos istorija vis dar išlieka neaiški. Iš pastarojo laiko publikacijų žinoma, kad pirmoji Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo, Šv. Jurgio, Mikalojaus, Martyno ir Onos bažnyčia Skaruliuose įsteigta Mikalojaus ir Magdalenos Stankovičių1522 m. balandžio 1 d. Tų pačių metų gegužės 15 d. mirus Mikalojui, jo našlė kartu su Mikalojaus sūnėnais Vaclovu ir Jurgiu Andriejevičiais, Motiejumi Petraškevičiumi ir Stanislovu Bagdonavičiumi perleido Lipnikų bažnyčiai (taip tada vadinosi

4  Algė Grinevičiūtė-Jankevičienė, Trys gotiškos halinės bažnyčios Lietuvoje, Lietuvos TSR architektūros klausimai, Kaunas, 1960, t. 1, p. 228; Algė Jankevičienė, Skarulių bažnyčia, Lietuvos architektūros istorija, Lietuvos architektūros istorija: keturių tomų monografija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio, Vilnius: Mokslas, 1988, p. 274; Marija Matušakaitė, Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 31–34, 44–49, 218–219; Marija Matušakaitė, Lietuvos skulptūra iki XVII  a. vidurio, Vilnius: Aidai, 2007, p.  110–112, 114–117, 126–132, 144, ir t.t.; Irena Vaišvilaitė, Baroko pradžia Lietuvoje, Vilnius: VDA leidykla, 1995, p. 68–73; Skaruliai, sudarytojas Klaudijus Driskius, Vilnius: Tautos paveldo tyrimai, 2010.


VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Skaruliai) Lipnikų dvarą.5 Žinoma, kad šioje bažnyčioje kunigo, tikro savo dėdės, buvo pakrikštytas būsimas Kauno maršalka ir naujos mūrinės Skarulių bažnyčios statytojas Andriejus Skorulskis (1554–1637)6. Atrodo, ir vėliau Skaruliai buvo svarbus giminės centras, nes tarp 1692–1716 m. čia klebonavo kitas jos atstovas – kun. Vincentas Skorulskis, nenustatytu metu parapijai tūkstančio auksinų legaciją buvo paskyręs Vilniaus kanauninkas Aleksandras Skorulskis.7 A.  Skorulskis kartu su Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu (1549–1616) keliavo į Jeruzalę (nuo 1582 m. iki 1584 m.), kur buvo įšventintas į Šventojo kapo riterių ordiną.8 XVIII a. Skarulių bažnyčios dokumentuose minima, kad mūrinis pastatas pastatytas pagal vienos iš Jeruzalės bažnyčios pavyzdį.9 Tradiciškai literatūroje teigiama, kad Kauno maršalka naują mūrinę bažnyčią pastatė 1620–1622 m.10 Ši informacija pateikiama XVIII  a. pabaigos bažnyčios dokumentuose. Pavyzdžiui, 1782  m. Skarulių parapinės bažnyčios vizitacijos akte rašoma, kad A.  Skorulskis, supirkęs žemes, buvusias prie Lipnikų, jas pavadino pagal savo pavardę Skaruliais ir apie

5  Acta primae visitationis diocesis Vilnensis Anno Domini 1522 peractae: Vilniaus kapitulos archyvo Liber IIb atkūrimas, parengė ir sudarė Stephen Christopher Rowell, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2015, p. 246. 6  Vaida Kamuntavičienė, Kauno benediktinų vienuolyno istorija XVII‒XX a. pradžioje, t. 1: Kauno benediktinių vienuolyno tyrimai, Kaunas: VDU, 2016, p. 34, 38. 7  1700 m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2432. 8  Ten pat, p. 38. 9  1716 m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2243; Vyskupo Ignoto Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m. (toliau – Vyskupo Ignoto Masalskio Kauno dekanato...), sudarė ir parengė Vytautas Jogėla, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2001, p. 293. 10  Algė Grinevičiūtė-Jankevičienė, min. veik., p. 228; Algė Jankevičienė, min. veik., p. 274; Vidmantas Jankauskas, Iš Skarulių dvaro, miestelio ir parapijos istorijos, in: Skaruliai, sudarytojas Klaudijus Driskius, Vilnius: Tautos paveldo tyrimai, 2010, p. 21.

1620 m. pastatė mūrinę Šv. Onos bažnyčią.11 Tačiau Lipnikai tapo Skaruliais dar iki to laiko, kai Andrius perėmė dvarą. Vidmantas Jankauskas atkreipė dėmesį, kad istoriografijoje įsivėlusi klaida, jog XVI a. pabaigoje Lipnikai, atitekę Skorulskiams, jau 1592  m. vadinami Skaruliais. Lipnikai ir Skaruliai vartojami sinonimiškai dar ir XVII a. I pusėje.12 Bet taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Lipnikuose-Skaruliuose savo valdas turėjo keletas šios giminės atstovų. Pavyzdžiui, 1598  m. Trakų pilies teismo raštininkas Malcheras Michnevičius Skorulskis13 grąžino savo tėvui Baltramiejui Michnevičiui Skorulskiui Skarulių dvarą Kauno paviete.14 Tais pačiais 1598  m. kitas giminės atstovas Petras Šymanovičius Skorulskis jam priklausiusią nuosavybę Skaruliuose testamentu užrašė savo seserims ir patvirtino tėvo užrašymus Skarulių bažnyčiai.15 Esama ir kitų neatitikimų vėlesniuose bažnyčios dokumentuose. Pavyzdžiui, 1844  m. vizitacijos akte teigiama, kad Škaplieriaus brolija Skaruliuose įkurta 1749  m. liepos 8 d., tačiau iš ankstesnių dokumentų aiškėja, jog ją Vilniaus vyskupas ordinaras Aleksandras II Kotovičius aprobavo 1685 m. liepos 18 d., o į bažnyčią brolija įvesdinta 1694  m. spalio 12 d.16 1700 m. teigiama, kad bažnyčia konsekruota 1682 ar 11  Vyskupo Ignoto Masalskio Kauno dekanato..., p. 293. 12  Vidmantas Jankauskas, min. veik., p.  19, 257; Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas, Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas, Vilnius: Pradai, 1993, p. 223. 13  Malcheras Skorulskis – Trakų pilies teismo raštininkas (1593–1602), Kauno pilies teismo raštininkas (1602–1616), pilies teismo pateisėjas (1616–1622), teisėjas (1622–1639). Žr. Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego: spisy, t. 2: Województwo trockie, XIV–XVIII wiek, opracowali Henryk Lulewicz et al., Warszawa: DiG, 2007, p. 650. 14  Raštas, kuriuo Trakų pilies teismo raštininkas Malcheras Michnovičius Skorulskis grąžina savo tėvui Baltramiejui Michnovičiui Skorulskiui Skarulių dvarą Kauno paviete. Įrašas apie pripažinimą teisme. 1598 m., VUB RS F69-54. 15  XVII–XVIII a. Skarulių bažnyčios dokumentų sąrašas, VUB RS F. 57-B-53-1302, l. 1–1v. 16  1700  m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2431; 1716 m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2246.

97


TAUROSTA 1685 m., tačiau jau 1716 m. inventoriuje (ne vizitacijoje) skelbiama, kad bažnyčia konsekruota, bet kada ir kieno, nežinoma.17 Architektūros istorikė Algė Jankevičienė šią bažnyčią priskyrė halinių pastatų tipui. Pastatas renesanso stiliaus su gotikos elementais.18 Šios dvi meno kryptys susipynusios ir sienų mūrų specifikoje: vienur plytos rištos gotikiniu, kitur – renesansiniu būdu.19 Skorulskis, priešingai nei Radvila, pasirinko tuo metu tradicinį architektūros stilių, o tuo tarpu Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis inicijavo pirmosios LDK barokinės bažnyčios statybą. Labiausiai renesansinė pastato meninė raiška atsispindi pagrindinio fasado kompozicijoje. Pagrindiniame fasade išryškinta triguba ir trys mažesnės arkos, renesansinė portalo struktūra.20 Apie bažnyčios interjerą ir jos įrangą gausesnių žinių pateikia 1700, 1716, 1721 m. inventoriai ir vizitacijų aktai. Ankstyviausiame surastame bažnyčios dokumente  – 1634  m. inventoriuje  – surašyti tik liturginiai indai ir tekstilė. Ši bažnyčia turėjo būti vizituojama apie 1654–1655 m. ir 1667 m., kai vyko visos Vilniaus vyskupijos vizitacijos, tačiau šių dokumentų nerasta, o ir 1697 m. inventorius (žinomas iš 1700 m. vizitacijos akto) taip pat nerastas ir nežinia, ar apskritai išlikęs. XVII–XVIII a. sandūroje Skarulių bažnyčioje stovėjo trys altoriai. Didysis su septyniomis šventųjų skulptūromis (šv. Andriejaus, Mikalojaus, Sofijos, Agnietės, Kotrynos, Barboros ir šv. archangelo Mykolo). 1700–1721 m. altoriaus pirmame tarpsnyje kabėjo šv. Onos (pagal bažnyčios titulą), o antrame tarpsnyje –

17  1700 m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2430; 1716 m. Skarulių bažnyčios inventorius KAKA b. 89, l. 215v. 18  Algė Grinevičiūtė-Jankevičienė, min. veik., p. 228. 19  Algė Jankevičienė, min. veik., p. 274. 20  Plačiau apie pastato architektūrą žr. Algė Grinevičiūtė-Jankevičienė, min. veik., p. 228; Algė Jankevičienė, min. veik., p. 274–276.

98

2019 NR. 1 (9)

šv. Jurgio ant drobės tapyti paveikslai.21 Šv. Onos paveikslas buvo puoštas trimis sidabrinėmis karūnomis. Antrajame altoriuje kabėjo stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas (1716 m. įvardytas kaip Švč. Mergelės Marijos Aplankymo), puoštas dviem sidabrinėmis paauksuotomis karūnomis, perlų vėriniais, juvelyriniais dirbiniais su brangakmeniais, taip pat šalia paveikslo kabėjo 82 votai.22 Altoriuje taip pat stovėjo penkios drožtos šventųjų skulptūros. Nuo 1694 m. šis altorius tapo Škaplieriaus brolijos altoriumi. Trečiasis  – Išganytojo Jėzaus Kristaus  – altorius užbaigtas tarp 1700–1716  m. Jame kabėjo ant drobės tapytas neaiškaus siužeto Išganytojo (pažymima, kad kūrinys parvežtas iš Romos) paveikslas, o antrame tarpsnyje Jėzaus apipjaustymo šventykloje paveikslas.23 Antrame šio altoriaus tarpsnyje stovėjo penkios, vėliau trys medinės skulptūros.24 Išganytojo paveikslas buvo gerbiamas, tai liudijo sidabrinis spindulių vainikas apie Jėzaus galvą, penki širdies ir dešimt plokštelių pavidalo votų.25 1782 m. bažnyčioje būta keturių altorių. Papildomai XVIII a. buvo pastatyti šv. Stanislovo ir tuo metu itin populiarios Čenstakavos Dievo Motinos altoriai, tačiau 1781 m. per gaisrą pastarasis apdegė, o visiškai 21  1634 m. Skarulių bažnyčios inventorius, KAKA, b. 89, l. 214–214v; 1700 m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2430; 1716 m. Skarulių bažnyčios inventorius, KAKA, b. 89, l. 215v; 1716 m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2245; 1721 m. Skarulių bažnyčios inventorius, KAKA, b. 89, l. 221v. 22  1700  m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2430; 1716 m. Skarulių bažnyčios inventorius, KAKA, b. 89, l. 215v; 1716  m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2245. 23  1700  m. vizitacijos akte šis altorius buvo dar neužbaigtas, o 1716  m. jau smulkiai aprašytas. Žr. 1700 m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2430; 1716 m. Skarulių bažnyčios inventorius, KAKA, b. 89, l. 215v; 1716 m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2245. 24  1700  m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2430; 1716 m. Skarulių bažnyčios inventorius, KAKA, b. 89, l. 215v; 1716  m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2246. 25  1716  m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2247.


VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

DENDROCHRONOLOGINIS MĖGINIŲ DATAVIMAS IR PASTATO REMONTŲ REKONSTRUKCIJA

1 pav. Perdangos balkis virš presbiterijos. Kairėje pusėje matyti gręžinio paėmimo vieta ir už jos esanti sandūra su kitu perdangos balkiu.

sudegė greta buvęs Šventųjų apaštalų ir Judo Simono šoninis altorius.26 Gaisre sudegė alavinės žvakidės, alaviniai kryžiai, relikvijoriai, juvelyrinės paveikslų puošmenos, karolių vėriniai, votai, krištoliniai sietynai, sidabro aptaisai.27 Iš ankstesnių publikacijų žinoma, kad pastatas apdegė 1656 ir 1812 m. karų metu.28 Kad bažnyčia daug kartų remontuota, akivaizdžiai matosi apžiūrint pastogės medines konstrukcijas. Vizualiai matyti naujesnės ir senesnės gegnės bei ne vientisi, o iš atskirų gabalų sudurstyti perdangos balkiai (1 pav.). Seniausią medieną paprastai galima atpažinti iš tamsiai pilkos spalvos bei pakitusios išorinės struktūros dėl oro kaitos, šviesos ir drėgmės poveikio. Tačiau taip yra ne visuomet. Pasitaikė, kai vizualiai senesnė mediena, atlikus tyrimus, pasirodė esanti jaunesnė. Taip greičiausiai atsitiko dėl prastos stogo būklės – ant stogo ir perdangos konstrukcijų pateko drėgmės.

26  Vyskupo Ignoto Masalskio Kauno dekanato..., p. 296–297. 27  Ten pat, p. 310–313. 28  Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas, min. veik., p. 223.

Dendrochronologinis datavimas remiasi principu, kai tam tikros medžių rūšies rievių pločio kaita yra panaši dideliame geografiniame regione.29 Tuomet lygindami datuojamo pavyzdžio medžio rievių pločių seką su žinomu etalonu, galime nustatyti tiriamos medienos medžio kirtimo ar žuvimo metus.30 Augdama pušis formuoja branduolio (centre, prie šerdies) ir balanos medieną (kamieno išorėje).31 Branduolio mediena yra tamsesnės spalvos, sausesnė ir atsparesnė puvimui.32 Dėl šios priežasties išorinė balanos mediena dažnai būdavo pašalinama, kad likusioji taptų atsparesnė kenkėjams ir biodegradacijai. Pušies balanos rievių skaičius priklauso nuo medžio amžiaus, t. y. balanos rievių skaičius didėja medžiui senstant. Tuo remiantis, galima matematiniais metodais apskaičiuoti galimai trūkstamą rievių skaičių ir apytikslius kirtimo metus, t. y. nurodyti tikėtiną medžio kirtimo laikotarpį.33 Būtent su tokia situacija susidūrėme datuodami bažnyčios grindų medieną. Tai aptarsime šiame straipsnyje vėliau. Tuo atveju, jeigu nėra išlikusios nė vienos balanos rievės, tikslus datavimas neįmanomas ir nurodyti įmanoma tik anksčiausią tikėtiną datą, po kurios medis buvo nukirstas.34 Taigi, nustatytos datos rodo medžių, kurių mediena naudota statybos reikmėms, laiką. Dažniausiai nu-

29  James H. Speer, min. veik., p. 22–23. 30  Michalel G. L. Baillie, min. veik., p. 153. 31  Peder Gjerdrum, Heartwood in relation to age and growth rate in Pinus sylvestris L., in: Scandinavia, Forestry, 2003, vol. 76 (4), p. 413. 32  Adam M.  Taylor, Barbara L.  Gartner, Jeffrey J. Morell, Heartwood formation and natural durability – a review, in: Wood and Fiber Science, 2002, vol. 34 (4), p. 587. 33  Peder Gjerdrum, Estimating missing sapwood rings in three European gymnosperm species by the heartwood age rule, in: Dendrochronologia, 2013, vol. 31, p. 229. 34  lotynų k. Terminus post quem.

99


TAUROSTA statyba negalėjo būti ankstesnė nei 1584 m., kai Andriejus Skorulskis grįžo iš Šventosios žemės, o greičiausiai tik po to, kai perėmė bažnyčios koliatoriaus teises. 1592 m. birželio 29 d. Skaruliuose buvo surašytas aktas (patvirtintas spalio 6 d. Kaune), kuriuo Jonas, Mato sūnus, ir Paulius, Mikalojaus sūnus Grinevičius, Petraševičiai perleido bažnyčios ir klebonijos koliatorių teises Andriui, Mykolo sūnui Michnevičiui Skorulskiui ir jo žmonai.38 Taigi naujos mūrinės bažnyčios statyba greičiausia pradėta ne anksčiau nei 1592 m.

2 pav. Perdangos balkis virš presbiterijos, datuotas 1572 m. Nuotraukoje matyti medienos mėginių paėmimo grąžtas.

kirsti medžiai pastatams būdavo naudojami iš karto35. Tačiau kartais paruošta mediena būdavo džiovinama kelerius metus.36 Mediena, skirta tapytų paveikslų lentoms, būdavo džiovinama ne mažiau kaip 4–5 metus.37 Skarulių bažnyčios statybai naudotos medienos medžių kirtimo datos rodo bažnyčios statybos laiką ir daugelį bažnyčios rekonstrukcijų. Seniausia mediena, rasta trijuose bažnyčios perdangos balkiuose, kirsta 1572–1574 m. Jie yra perdangos konstrukcijose virš presbiterijos (2 pav.). Tikėtina, kad pastaroji mediena naujosios mūrinės bažnyčios statyboms panaudota, išardžius senąjį medinį pastatą. Senuosiuose dokumentuose pasakojama legenda, kad Skarulių bažnyčia pastatyta pagal vienos iš Jeruzalės šventovių modelį. Tokiu atveju bažnyčios 35  O. Rackham, W. J. Blair, J. T. Munby, The thirteenth-century roofs and floor of the Blackfriars Priory at Gloucester, in: Medieval Archaeology, 1978, vol. 22, p.  105–122; Frederick William Bolton Charles, Marry Charles, Conservation of timber buildings, London, 1995, p. 46. 36  Jeniffer Hillam, Dendrochronology: guidelines on producing and interpreting dendrochronological dates, London: English Heritage, 2004, p. 14. 37  J. M. Fletcher, Tree-ring analysis of panel paintings, in: B.  A.  R.  International Series, vol. 51: Dendrochronology in Europe, ed. J. Fletcher, 1978, p. 303– 306; D. H. Milesand, D. Haddon-Reece, List 71-TreeRing Dates VA27, 1996, p. 93–97.

100

2019 NR. 1 (9)

Dendrochronologinių tyrimų rezultatai leidžia kvestionuoti ir istoriografijoje įsitvirtinusią bažnyčios statybų pabaigos datą (1620–1622 m.). Perdangos balkių grupei medžiai buvo nukirsti ir panaudoti XVII  a. pirmajame dešimtmetyje. Vienas balkis datuotas 1606 m., kitas – 1600 m. (dėl suirusios medienos ir nepatogaus priėjimo imant mėginį nutrupėjo kelios rievės). Matyt, šiai grupei priklauso dar vienas ar du balkiai, kurių paskutinės rievės yra pašalintos apdirbant medieną, todėl jie datuoti ganėtinai plačiame 1594–1622  m. ir 1582–1610  m. datų diapazone. Tačiau 1716 m. bažnyčios vizitacijos akte pastato interjero aprašyme pažymėta, kad ties presbiterijos arka tarp piliorių ant medinės sijos 1606 m. rugpjūčio 21 d. buvo iškelta skulptūrinė Nukryžiuotojo grupė su Sopulingąja Švč. Mergele Marija ir šv. evangelistu Jonu39. Vadinasi, tuo metu mūrinė bažnyčia jau stovėjo, arba bent jau jos skliautai buvo sumūryti. Presbiteriją nuo navų dalies skyrusi medinė sija su Nukryžiavimo grupe (Nukryžiuotasis, Švč. Mergelė Marija ir šv. apaštalas Jonas) buvo faktiškai privalomas XVII a. bažnyčios interjero elementas40, nors, atrodo, liturgiškai šios skulptūrinės grupės iškėlimo laikas ir apeigos nebuvo reglamentuotos. Taigi bažnyčios statybos laiką galima būtų susiaurinti ir apibrėžti 1592–1606 m. laikotarpiu. Tačiau kyla klausimas, ar tuo metu, XVI a. pab. – XVII a. pr., mūrinės bažnyčios statyba galėjo trukti palyginus to38  XVII–XVIII a. Skarulių bažnyčios dokumentų sąrašas, VUB RS, F. 57-B-53-1302, l. 1. 39  1716  m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2243. 40  Jovaiša Liudas, Žemaičių vyskupijos parapinių bažnyčių pastatai XVII a. I pusėje, in: Menotyra, 2006, Nr. 3, p. 6.


VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

kį trumpą – 14-os metų laikotarpį. Galime pateikti keletą panašaus laikotarpio ganėtinai trumpos statybos pavyzdžių. Pavyzdžiui, Nesvyžiuje pagal italų architekto Džiovanio Marijos Bernardonio (Giovanni Maria Bernardoni) projektą 1587–1593 m. pastatyta Dievo Kūno bažnyčia, o 1590–1596 m. Šv. Eufemijos bažnyčia ir vienuolynas.41 Joniškio bažnyčia sumūryta 1601–1605 m. ir šis laikotarpis būtų gerokai trumpesnis, jei ne 1602–1603 m. maras, karas ir lėšų stoka.42 Vilniaus jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčia pastatyta 1604–1618 m., tačiau ir čia spartesnei darbų eigai trukdė lėšų stoka.43 Per 16 metų, 1610–1626 m., sumūryta Kruonio unitų cerkvė44, o Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia iškilo per 11 metų (1620–1631  m.).45 Todėl galimybe per keturiolika metų pastatydinti mūrinę Skarulių bažnyčią netenka abejoti. Skarulių bažnyčios priekyje, ties įlipimo anga į rūsį, po didžiuoju altoriumi, yra išlikusios dviejų laikotarpių grindys. Apžiūrėtoje grindų konstrukcijoje 41  Aistė Paliušytė, Nesvyžius, in: Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 326–329. 42  Liudas Jovaiša, Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios istorija, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 2: Šiaulių vyskupija, d. 1: Joniškio dekanatas, kn. 1: Balkaičiai-Joniškis, sudarytojos Dalia Vasiliūnienė, Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011, p. 215. 43  Neringa Markauskaitė, Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčiai – 400 metų, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2004, t. 25, p. 291–294. 44  Klemensas Čerbulėnas, Kruonio unitų cerkvė, in: Lietuvos architektūros istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio, red. A. Lagunavičius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1988, p.  280; Jolita Liškevičienė, Kruonis, in: Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 83. 45  Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. 1: Vilnius, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p.  433–435; Klemensas Čerbulėnas, R. Jaloveckas, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia, in: Lietuvos architektūros istorija, t. 2: Nuo XVII a. pradžios iki XX a. vidurio, red. A. Lagunavičius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 280.

3 pav. Arkos statramstis, datuotas 1671 m. Kairėje pusėje ‒ bažnyčios pastogė virš presbiterijos

nėra išlikusių paskutinių rievių, todėl dendrochronologiniu metodu negalima nustatyti tikslios datos, tik datą, po kurios medis buvo nukirstas bei vyko statybos darbai. Atlikti tyrimai rodo, kad grindys įrengtos jau veikiančioje bažnyčioje po 1635 m. 1654–1667 m. karų su Švedija ir Rusija metu Skarulių bažnyčia, kaip ir kitos Lietuvos katalikų bažnyčios, buvo smarkiai nuniokota ir jos materialinei bazei atkurti prireikė ne vieno dešimtmečio.46 Iš gautų tyrimų rezultatų paaiškėjo, kad viena bažnyčios rekonstrukcija vyko XVII  a. 8-ajame dešimtmetyje. 1670 m. datuotas perdangos balkis, 1671 m. – arkos statramstis (3 pav.). Ši rekonstrukcija, vykusi po 1656 m. gaisro švedų tvano metu, užsitęsė, nes bažnyčios stogo gegnei mediena buvo kirsta tik 1676 m. (4 pav.). Be to, žinoma, 46  Vaida Kamuntavičienė, Kauno dekanato parapijų padėtis XVII a. antrojoje pusėje, in: Soter, 2009, t. 30 (58), p. 129, 135.

101


TAUROSTA

4 pav. Gegnė presbiterijos dalyje. Mediena kirsta 1676 m.

5 pav. Apvalus perdangos statramstis prie užlipimo į pastogę, datuotas 1760 m.

kad karo metu nukentėjo ir varpinė. Po karo dvaro savininkas Rapolas Zigmantas Skorulskis pasirūpino nauju varpu (vietoje senojo, sunaikinto per karą), kurį 1670 m. nuliedino Vilniaus varpų liejikas Jonas Delamarsas.47

disponuoti negalėjo.50 Visgi, nepaisant nesklandumų, kaip rodo medienos datos, 1714 m. ir 1716 m. kirsta mediena buvo panaudota reikalingiems stogo ir skliautų remonto darbams.

1714 m. ir 1716 m. datuoti du perdangos balkiai. Nors 1700  m. parapijos vizitacijos akte pažymėta, kad bažnyčios stogas ir skliautai yra geros būklės48, jau 1716 m. dviejuose dokumentuose pastebėta, kad skliautuose matomos skilimo žymės ir kad mūrą reikia taisyti.49 Kaip tik tuo metu bažnyčios dokumentuose minima kanauninko Aleksandro Skorulskio legacija bažnyčios remontui, tačiau dėl jos buvo kilę problemų ir tuometinis parapijos klebonas šia suma 47  Vidmantas Jankauskas, min. veik., p. 21–22. 48  1700  m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2429. 49  1716  m. Skarulių bažnyčios vizitacijos aktas, BCz, b. 1775 IV, l. 2243; 1716 m. Skarulių bažnyčios inventorius, KAKA, b. 89, l. 215v.

102

2019 NR. 1 (9)

XVIII a. vyko ir daugiau bažnyčios tvarkymo darbų. Kaip rodo tyrimai, 1731  m. keista gegnė, 1756 m. – perdangos balkis, o 1760 m. – perdangos statramstis (5 pav.). Galbūt tai susiję su „neseniai atliktu“ stogo remontu, minimu 1782 m. vizitacijoje,51 ir atrodo, kad 1781 m. birželio 15 d. gaisras išdegino tik vidaus įrangą, bet nepalietė pastato medinių konstrukcijų. Tikėtina, kad būta ir daugiau stogo rekonstrukcijų, tačiau didžioji dalis gegnių pakeistos neseniai vykusio bažnyčios remonto metu. Antra vertus, šio tyrimo tikslas nebuvo tirti kiekvieną medienos konstrukcinį elementą.

50  BCz, b. 1775 IV, l. 2262; KAKA, b. 89, l. 215v. 51  Vyskupo Ignoto Masalskio Kauno dekanato..., p. 293.


VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

IŠVADOS Atlikti dendrochronologiniai tyrimai rodo, kad Skarulių Šv. Onos bažnyčia pastatyta apie 1592– 1606 m. Statybai naudota ir mediena kirsta 1572– 1574 m., matyt, išimta iš buvusios medinės Lipnikų (Skarulių) bažnyčios. Ši data rodo ankstesniosios medinės bažnyčios remonto datą, nes mažai tikėtina, jog 1572–1574 m. naujai statyta bažnyčia būtų taip greitai perstatinėjama. Galime teigti, kad Skarulių bažnyčia remontuota bent penkis kartus. Pirmasis remontas įvyko XVII a. 8-ajame dešimtmetyje po karo su švedais ir Maskva. XVIII a. vyko net trys didesni remontai (1714–1716, 1731 ir 1756–1760 m.), o XIX a. fiksuota rekonstrukcija po 1812 m. Prancūzijos–Rusijos karo. Skarulių Šv. Onos bažnyčios dendrochronologinius tyrimus parėmė Lietuvos kultūros taryba.

6 pav. Išardyto altoriaus kolonų elementai iš liepos medienos. Skersiniame pjūvyje, trečios nuotraukos apačioje, ketvirtosios nuotraukos viršuje, dešinėje, matyti priklijuoti pušies medienos intarpai.

XIX a. bažnyčia remontuota po 1812 m. karo metu įvykusio gaisro. Perdangos balkis keistas 1817 m. Taip pat tikėtina, kad tuo metu ar netrukus ant apatinių grindų buvo paklotos viršutinės grindys, kurios matomos ir šiandien. Mediena šioms grindims kirsta 1810–1863 m. laikotarpiu. Bažnyčioje saugomos kadaise išardyto šoninio altoriaus keturios kolonų dalys su drožybos elementais (6 pav.). Joms pagaminti naudota liepos mediena su nedideliais įklijuotais pušies intarpais. Nors ir nėra galimybių detaliau apžiūrėti šiuo metu bažnyčioje esančius altorius, galime daryti prielaidą, kad esami altoriai ar jų dalys irgi pagaminti iš liepos medienos. Kadangi nėra sukurtų liepos medžio rievių istorinio laikotarpio chronologijų, šiuo metu datuoti minėtas altoriaus dalis nėra galimybių. Galime tik pasakyti, kad buvo pasirinktos šimtametės liepos, kurių amžius siekė net iki 140 m., o kamienai sąlygiškai nebuvo stori, t. y. metinės rievės buvo siauros. Kažin, ar dabar pavyktų aptikti Lietuvoje tokių augančių liepų, kurios būtų apimamos suaugusio žmogaus rankomis ir būtų net 140 m. amžiaus.

Apie straipsnio autorius Adomas Vitas (g. 1973), dendrochronologas, biomedicinos mokslų daktaras, VDU gamtos mokslų fakulteto mokslo darbuotojas. Mokslinių tyrimų sritys: klimato kaitos poveikis ekosistemoms (dendroklimatologija), subfosilinių medžių tyrimai, medinių pastatų datavimas (dendrochronologija). Yra parašęs per 70 mokslo straipsnių, dalyvavęs daugiau nei 25 tarptautinėse konferencijose. Gabija Surdokaitė-Vitienė (g. 1974), dailės istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus mokslo darbuotoja. Mokslinių tyrimų sritys: XVII–XIX a. istorinės tekstilės ir siuvinėjimo raida, XVII–XIX a. Lietuvos bažnytinė dailė (specializacija  – Kristaus kančių tematika), Lietuvos religinė liaudies dailė, kryždirbystės istorija. Yra parašiusi monografiją, per 70 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje.

103


TAUROSTA

LIETUVIŲ KALBOS RELIKTAI ITALIJOJE Algirdas GRĖBLIŪNAS

I. ETRUSKŲ-RASENNŲ PAMINKLŲ RUNŲ ĮRAŠAI I.1 RASENNA – ETRUSKŲ SAVIVARDIS Krašte, kuris plyti tarp Italijos upių Arno (šiaurėje) ir Tiberio (pietuose), I tūkst. pr. Kr. išaugo viena įdomiausių senovės pasaulio civilizacijų. Ji kartu su graikais  – kur kas anksčiau už romėnus  – atsistojo ant Europos tikrosios istorijos slenksčio ir buvo nepaprastai pranokusi primityvias to meto Centrinio Lacijaus gentis. Istorijoje šią tautą graikai vadinę Tyrenoi, arba Tyrsenoi (graikiškai: Τυρενοι, Τυρσενοι), o lotynai – Etrusci, arba Tusci. Pagal visuotinai pripažįstamą teiginį jie buvo vadinami etruskais, o jų kalba laikoma neindoeuropietiška. Ir net iki pastarųjų dešimtmečių italų mokslininkai slėpė jų savivardį  – etnonimą Rasenna, nes šis indoeuropiečių kalbos žodis prieštaravo paplitusiam jų teiginiui, kad etruskai nepriklauso indoeuropiečių kalbų grupei.

Čia balsis „e“ neįrėžtas akmenyje. Taigi RASNAL = RASENAL. Tačiau šio runų žodžio paskutinė raižė pagal senųjų raštų skaitytojo Juozo Šeimio sudarytą abėcėlę būtų ne raidė „l“, bet „i“. Todėl manytina, kad užrašas RAS(E)NAL atitinka RASENAI.  Tiesa, internete skelbiamas ir italų mokslininkų pateiktas etruskų savivardžio Rasenna iššifravimas, paremtas biblinių tekstų išaiškinimo metodika (žr. 3 pav.). Taigi italų mokslininkų pateiktame etruskų savivardyje Rasenna ne visos balsės (e, a) yra įrėžtos. Bet žinoma, kad žiloje senovėje buvęs priebalsinis raštas, o hebrajų toks yra ir dabar. Antai, enciklopedijoje rašoma: hebrajų raštas – priebalsinis raštas1m (p. 299).

1 pav. esantis dokumento atvaizdas rodo, kad 1997 m. Švedijos Stokholmo universiteto mokslininkė Paola Russo paskelbė, jog etruskų artefaktų įrašuose aptiko ir iššifravo 7 raižių (raidžių) įrašą Rasenna. Pastaba: runų įrašas skaitomas iš dešinės į kairę.

Ir tik šio amžiaus pradžioje (apie 2010 m.) vienas žymiausių etruskų kalbos tyrinėtojų, italas profesorius Massimo Pittau, viešai prabilo apie etruskų savivardį Rasenna, bet tik po to, kai Paulas Kampidoris (Paolui Campidori) pateikė šio žodžio etimologinį kilmės variantą. Jis pasiūlė teiginį, kad žodžio Rasenna reikšmė – „(vyras ar karys) nusiskuto“, kitaip – „nusiskutusių barzdas vyrų kraštas“. Tada ir M. Pittau sutiko, kad etnonimą Rasenna taip pat patvirtina šiandieniniai Toskanos toponimai – vietovardžiai. O kaip pavyzdį pateikė vietovardį Razina, esantį Arečo provincijoje. Įdomu, kad šis teiginys rodo, jog žodžio Rasenna aptikimas, iššifravimas italų tyrinėtojams nebuvo staigmena.

Tai pakartojo ir turkų mokslininkas prof. dr. Firudin Agasioglu, etruskų archeologiniuose paminkluose aptikęs artimą užrašą RASNAL (apibrėžtas) (2 pav.).

M. Pittau teigia, jog jam nežinoma, kad iki šios dienos (t. y. iki XXI a.) kuris nors kalbos žinovas būtų ištyręs etruskų žodžio Rasenna kilmę, jo reikšmę. Tik

Bet pastaraisiais dešimtmečiais kai kuriems tyrėjams pavyko tarp etruskų artefaktuose užrašytų runų aptikti minėtąjį jų savivardį Rasenna.

104

2019 NR. 1 (9)


VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

1 pav. Paola Russo paskelbtas mokslinis darbas apie sąvoką Rasenna, Stokholmas.

2 pav. RAS(E)NAL = RAS(E)NAI raktas (pažymėta elipsėje) ant etruskų dėklo (indo). 715x580. Turkija. Prof. dr. Firudin Agasioglu. „Archeologijos istorija: nuo etruskų iki romėnų“ https://www.tarihvearkeoloji.blogspot.com

3 pav. https://www.cairomontenotte.com

P. Campidori nustatė ryšius tarp etruskų žodžių ir toponimų – vietovardžių – ir padarė tinkamas išvadas. Pasak M. Pittau, šios išvados siejasi su antikos laikų Dionisijo Halikarnasiečio nurodymu, kad etruskai save vadinę Rasenna. Be to, etnonimą Rasenna taip pat patvirtina šiandieniniai Toskanos toponimai, įskaitant Raziną Arečo provincijoje. Anot jo, P. Campidori paaiškinęs, kad žodžio Rasenna reikšmė yra „(vyras ar karys) nusiskuto“. M. Pittau sutinka, kad šis siūlymas tikėtinas ir todėl priimtinas, nors galbūt kas nors pateiks ir geresnį žodžio reikšmės išaiškinimą. (Massimo Pittau – Rasenna www.pittau.it/Etrusco/Studi/rasenna-campidori.html)

Nuostabą kelia ir tai, kad italų kalbininkai etruskologai nežinantys, jog Italijoje dar ir šiandien yra kaimelis, kurio vardas sutampa su prieš Kristų gyvenusios genties Rasenna savivardžiu. Deja, žymusis italų kalbininkas M. Pittau kaip pavyzdį pateikė vietovardį Razina, esantį Arečo provincijoje. Savivardį Rasenna man pasisekė aptikti Italijos kelių žemėlapyje (4 pav.). Antai, Rasenna – kaimelis Vidurio Italijoje, apie 5 km į šiaurės vakarus nuo Fiume Nera aukštupio vagos. Jis yra abipus SP 51 kelio ir apie 2,5 km į pietvakarius nuo Monte Fema kalno. Netoli parko Nazionale dei Monti Sibillini. Šio kaimelio vardas sutampa su švedų mokslininkų, tyrinėjančių etruskų kultūrą, aptiktu žodžiu Rasenna. Įdomu, kad šis etnonimas labai artimas lietuviškam miestui Raseiniai (kuris be balsio „i“ tampa visiškai bendravardžiu). Italijos kaimelis Rasenna yra netoli Nera upės (pastarasis artimas lietuvių upės vardui Neris), kurios yra dar Cervara (Ker-vara) (žr. 4 pav.). Italijos kelių žemėlapyje yra ir daugiau vietovardžių su šaknimi ras-, ros-. Rasina – kaimelis Vidurio Italijoje, arti SS 3 plento

105


TAUROSTA

4 pav. Kaimelis – Rasenna. https://www.viamichelin.it/web/Mappe-Piantine

5 pav. Kaimelis – Rasinna. https://www.viamichelin.it/web/Mappe-Piantine

106

2019 NR. 1 (9)


VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

ir apie 4,5 km į šiaurę nuo kaimelio Molina. Pastaroji yra šalia upės Caldognola ištakų. Rassa – gyvenvietė Šiaurės Vidurio Italijoje, netoli Šveicarijos, Alagna Valsesia savivaldybės teritorijoje. Netoli Fiume Sesia aukštupio vagos, šalia SP 82 kelio, apie 5 km į vakarus nuo Pila ir apie 5 km į pietvakarius nuo Mollia bei 10 km į pietvakarius nuo Rossa. Rasa – vietovė Šiaurės Rytų Italijoje, netoli Austrijos, šalia SP 147 vieškelio. Arti Bressanone kaimo ir Fiume Isarco upės bei E 45, A 22 plento. O ši vietovė yra apie 4 km į pietus nuo Spinga kaimelio ir 3 km į pietryčius nuo vietovės Aica. Rassina – gyvenvietė prie Fiume Arno upės aukštupio vagos (plg. liet. Arinas – ežeras Joniškyje, Molėtų r.) ir apie 2,5 km į pietryčius nuo Torrente Vessa upės žiočių bei apie 3,5 km į pietryčius nuo Bibbiena. Įdomu, kad upės vardas Vessa yra lietuviškojo Vėsa (upė netoli Jonavos) bendravardis, kilęs iš žodžio „vėsus – ne visai šaltas, nekarštas“2 (p. 376). Taigi, ir Italijos upės vardas Vessa kilęs iš to paties lietuvių žodžio vėsus ir turi tą pačią reikšmę „ne visai šaltas, nekarštas“ (žr. 5 pav.).

upė. Toliau: Rasos – Vilniaus miesto dalis, Rasa lauko, Rasene – pievų pavadinimai Latvijoje [...]. Šaknis ras-, atrodo, labai archajiška. Ji siejama su lietuvių rasa, rasoti –„kristi, trauktis, dėtis rasai, rasenti dulkti, dulksnoti, lynoti“ (DLKŽ); Vedose – mitologinės upės, esančios kažkur pasaulio pakraštyje, vardas“, „rasah – sultys, skystis, skystimas, avestos Ransha – pasakų upės vardas ir t. t. (E. Fraenkel, 1962, p. 699)2 (ten pat – p. 272–273).

I. 2 AR P. CAMPIDORI TEISUS? Taigi, noriu pateikti etruskų-rasennų artefaktų užrašų išaiškinimus, kurie nuneigtų P. Campidori teiginį, kad žodžio Rasenna prasmė yra „(vyras ar karys) nusiskuto“, t. y. bebarzdis (žr. 6–12 pav.).

Be to, to paties pavadinimo gyvenvietėje yra ir Italijos traukinių stotis Rassina. Yra ir gyvenvietė Rosina, esanti apie 2,5 km į šiaurės rytus nuo Rassina ir apie 2,5 km į rytus nuo Fiume Arno upės. Toliau – kaimas Rassa, esantis Šiaurės Rytų Italijoje, abipus Naviglio Adigetto upės (Fiume Adige dešinysis intakas), apie 1,5 km į vakarus nuo miestelio Lendinara. Be to, greta yra ir kaimas Ramodipalo Rasa. Šalia SR 88 vieškelio rasime ir vietovę Capitello Rasa. Tetti Rasa – vietovė Šiaurės Vakarų Italijoje, arti SP 294 vieškelio, apie 7 km į rytus nuo Torrente Maira upės ir kiek toliau į pietus nuo Torino. Kaimelis Rasa yra Šveicarijoje, bet pasienyje su Italija, apie 5 km į vakarus nuo Lago Maggiore ežero (šis didelis ežeras beveik visas priklauso Italijai), 8 km į vakarus nuo miestelio Ascona ir apie 3,5 km į pietvakarius nuo Pila kaimelio, arti Isorno upės žemupio. Žymus kalbininkas Aleksandras Vanagas leidinyje „Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas“ rašė, kad šalia Raseinių teka upė Raseika, Reseika, Ras-upis

6; 7 pav. Barzdotų etruskų biustai: 495×489 ir 459×600 – 700 m. prieš Kr. http://w.w.w.ancient.eu/article/1025/ etruscan-pantheon/

107


TAUROSTA

9 pav. Moneta. 174×174.

10 pav. Moneta. Emisijos (monetų kalimo) etalonas: 893×371. 8 pav. Barzdoto etrusko terakotinė skulptūra iš etruskų kapavietės – nekropolio, 600 m. pr. Kr.; 520× 424. Cerveteri (Italija) La necropoli della Banditaccia a Cerveteri. https://www.stormfront

https://www.lamoneta.it% Sicilija, 520–510 m. pr. Kristų. Įdomus monetos užrašas: SOIKAS (SAIKAS) (skaityti iš kairės į dešinę). http:// www.engramma.it

12 pav. Etruskų tapyba. Deivės. Iš etruskų nekropolio. 1160×400. Toskana (Italija) https://www.toscanaholidays.it

108

2019 NR. 1 (9)


VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Etruskų-rasennų skulptūros, vazos, tapybos darbai, monetos rodo, kad daugelis jų nešiojo įvairaus ilgio barzdas. Taigi esami rasennų artefaktai paneigia P. Campidori savivardžio Rasenna siejimą su žodžiais „(vyras ar karys) nusiskuto“. Todėl, manau, galima teigti, kad etnonimo Rasenna susiejimas su tos tautos vyrų barzdų skutimu yra nepagrįstas ir galbūt galėjo reikšti laikotarpį, kada vyrai pradėjo dailinti barzdas. Galimai šis paprotys atėjo iš etruskų kultūros laikotarpio ir susijęs su suaugusio vyro atskyrimu nuo jaunuolio.

II. ETRUSKŲ-RASENNŲ UŽRAŠŲ TYRIMAS II.1 ETRUSKŲ-RASENNŲ IŠ TOSKANOS NEKROPOLIO PAVEIKSLO UŽRAŠO PASLAPTIS Paveiksle iš Toskanos yra ir etruskų-rasennų runų užrašas, kurį pasisekė perskaityti. Beje, jame (12 pav.) matomas ir žalčio simbolis, kuris siejasi su lietuvių stabmeldiškais papročiais. Dar net XV  a. lietuviai, gerbdami žalčius, laikė juos namuose ir girdė pienu. Remdamasis etruskologo J.  Šeimio sudaryta runų abėcėle3, iššifravau šį etruskų užrašą iš Toskanos nekropolio (12 pav.). Nukopijavau etruskų raižes (raides) ir po jomis surašiau šiandienine transkripcija lietuviškas raides. O nesančias balses nurodžiau skliaustuose. Etruskų paminklo įrašą skaitome iš dešinės į kairę, pradedame nuo būtybės su sparnais, laikančios žalčius. Toliau skaitome nuo deivės galvos, galiausiai – nuo demono su kūju galvos: 1. A(i)T(a)N(a)VIKE 2. AIKS(a)KI 3. E(i)KI DE(i) R(a)S(a)KE T(e)NAS DAT(a) D(i) VIN(a)D(a) D(a)LE D(a), toliau AitanaVike AikSaki, eiki dei Rasake tenas data divinada daleda. Aitana-Vike Aik Saki, eiki dei Rasake

13 pav. Etruskų sarkofagas. Gurnacci muziejus, Voltera (Italija) http://sites.google.com/site/ jsarrazyn/

tenas data (duos) divinada (dievišką) daledą (dalę, likimą). Lietuviškas atitikmuo: Deivė Aitana-Vikė, aik sakė tarė (atsisveikindama su jaunuoliu) eiki pas deivę Rasakę (Rasą) ji tenai (anapus) duos dievišką dalę (likimą). Įdomu, kad ir paveikslas rodo vyro atsisveikinimo vaizdą, galbūt iškeliaujant jam anapus ar į žygį.

II. 2. ETRUSKŲ-RASENNŲ IŠ VOLTEROS URNOS UŽRAŠO PASLAPTIS Remdamasis J. Šeimio sudaryta runų abėcėle3, iššifravau šį (13 pav.) etruskų paminklo iš Gurnacci (Voltera) muziejaus užrašą. Nuo paminklo nukopijavau įrėžtas etruskų raižes, po jomis surašiau šiandienine transkripcija lietuviškas raides. Neįrėžtas balses

109


TAUROSTA nurodžiau skliaustuose.

minklo nukopijavau įrėžtas etruskų raižes, po jomis surašiau šiandienine transkripcija lietuviškas raides. O neįrėžtas balses nurodžiau skliaustuose.

Etruskų paminklo įrašą pradedame skaityti nuo gulinčios figūros galvūgalio, iš dešinės į kairę: VAROIOS RAS(e)N(a) EIOVA RISA V(a)R(a) ILOT(ą) Lietuviškas atitikmuo: Varojos (varė, vijo) Rasenai eiova (eidami, pėsti), risa vara (ir risčia, raiti) ilotus (ylomis, ietimis ginkluotus priešus). Įdomu, kad įrašo turinį atspindi paminkle esančios, barzdoto rasenno ir pusnuogių ilotų kovotojų skulptūros. Taigi ir šio paminklo užraše yra įrėžtas šios tautos savivardis Rasenna.

Etruskų paminklo įrašą skaityti pradedame nuo gulinčios figūros galvūgalio, iš dešinės į kairę. IDA DOD(a) SENTINA TEM(a) D(u)SA ESA, toliau ida doda sentina (sendina), tema dusa (dvasios) esa (esanti). Lietuviškas atitikmuo: Yda doda (duoda) sentina (sendina), esa (yra) dvasios tema (tamsa). Patarimas gyviesiems, kad kiekviena yda sendina, yra dvasios tamsa, aktuali ir dabar.

II. 3 ETRUSKŲ-RASENNŲ SARKOFAGO IŠ TOSKANOS UŽRAŠO PASLAPTIS Remdamasis J. Šeimio sudaryta runų abėcėle, iššifravau šį etruskų paminklo užrašą (14 pav.). Nuo pa-

14 pav. Etruskų sarkofagas, 800×538. Chiusi nacionalinis archeologijos muziejus (Toskanos regionas, Italija). http://lgivaud.wordpress.com

110

2019 NR. 1 (9)


VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

IŠVADOS I. Etnonimas Rasenna sietinas su lietuvių žodžiais „rasa, rasoti“, kurie reiškia „kristi, trauktis, dėtis rasai“ bei „rasenti – dulkti, dulksnoti, lynoti“. Latvių kalboje taip pat yra tos pačios prasmės žodis „rasa“. Senovės indų žodis „rasa“ reiškia mitologinės upės, esančios kažkur pasaulio pakraštyje, vardą, minimą sanskrito vedose. Taip pat indų kalboje žodis „rasah“ reiškia „sultys, skystis, skystimas“.

II. Iki šiolei išlikę Italijos vietovių pavadinimai rodo rasennų (etruskų) ir lietuvių kalbų artumą. Įdomu, kad ir dabar Italijoje yra daugiau nei šimtas tokių pačių rasennų ir lietuvių toponimų – vietovardžių. Ir dar per šimtas jų skiriasi tik vienintele vietovardžio galūnės raide. O kilusių iš vieno šaltinio, turinčio bendras šaknis, pavyko aptikti daugiau kaip 500 vietovardžių. Taigi, anot Juozo Šeimio: „Šių (etruskų-rasennų) raštų nei italas, nei graikas, nei rusas, nei anglas, nei vokietis neperskaitys, jei jis nemokės lietuvių kalbos.“

LITERATŪROS ŠALTINIAI: 1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 4, Vilnius, „Mokslas“, 1978, p. 299. 2. A. Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius, „Mokslas“, 1981, p. 376; Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. 3. J. Šeimys. Gališkos runos. Marijampolė, UAB „TeleSAT presas“, 2003, p. 131–132. 4. Lietuvos TSR Administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. II d., Vilnius, 1976, p. 41. 5. Aiškinamasis lietuvių kalbos žodynas. Sudarė Aldona Mackevičienė. Vilnius, 2001, p. 389. UAB „Gimtinė“.

111


TAUROSTA

UPNINKŲ BAŽNYČIOS ISTORIJA. I DALIS 1941–1945 metų Upninkų Šv. Mykolo parapijos klebono kun. Pranciškaus Tumino rankraštis

Rankraštį redagavo ir perrašė kunigas Vaclovas RAMANAUSKAS 1960 m. Rankraštį skaitmenino ir perrašė inž. Robertas ARLAUSKAS, 2018 m.

Kun. Vaclovas Ramanauskas – vienuolis, poetas, Lietuvos istorijos žinovas. Dirbo Skarulių ir Upninkų parapijų klebonu. 1991 m. paskirtas Ukmergės Šv. Trejybės klebonu. 1996 m. sausio 27 d. vietos banditų buvo kankintas ir nužudytas savo bute Ukmergėje.

RANKRAŠČIO REDAKTORIAUS ŽODIS Kai 1960 m. atvykau į Upininkus, radau nesutvarkytą parapijos raštinę ir jos dokumentus. Tačiau tarp jų pastebėjau ir šios istorijos rankraštį, sujauktą, sumaišytą. Pasiryžau jį sutvarkyti, perrašyti ir palikti kitiems, kad vėliau koks nors istorikas, mėgėjas ar specialistas galėtų išleisti rimtą veikalą. Gaila, kad Upninkų bažnyčios istorijos nesutvarkė kun. Čižauskas, kuris klebonavo Upninkuose apie dvejus metus ir, kaip specialistas, būtų viską geriau padaręs, nes jis yra Archeologia Christiana doctor, įgijęs Romoje šį mokslinį laipsnį. Gavau autoriaus kun. P. Tumino leidimą ir ėmiausi redaktoriaus darbo. Norėjau padaryti viską geriau, nupiešti planus, surinkti buvusių klebonų nuotraukas, patikslinti žinias, bet nespėjau, nes Upninkuose tebuvau aštuonis mėnesius. Be to, vasarą buvau užsiėmęs kitais darbais, tvarkėme liturginius drabužius, tai šį darbelį palikau rudeniui, o jam atėjus teko išsi-

112

2019 NR. 1 (9)

kelti iš Upninkų. Parapija liko neaplankyta, taigi nieko negalėjau patikslinti, su žmonėmis pasitarti. Taip ir surašiau, kas buvo galima iš kunigo Tumino užrašų surinkti. Laikiausi autoriaus paliktos tvarkos, gal tik skyrelius kitaip sunumeravau. Mano paties pridėtas skyrius „Penkiolikai metų praėjus“, kuriam žinių ėmiau iš Upninkų inventoriaus knygos (tiksliau, storoko sąsiuvinio „Tagebuch“), vedamos nuo 1920 m. Čia surašyti ne vien žmonių pasakojimai, cituojami ir rašytiniai šaltiniai. Autoriaus minimo šaltinių sąrašo neradau, žinios paimtos iš teksto. Upninkų bažnytkaimis įsikūręs kairiajame Šventosios upės krante, apie 10 km nuo jos žiočių. Jis įsitaisęs labai gražioje vietoje  – tarsi saloje, kurią iš trijų pusių supa upės: Šventoji, Širvinta ir Neris. Kai pavasarį ar rudenį jos ištvinsta, į Upninkus patekti neįmanoma, nes nei per vieną jų nėra tilto. Kai kada netgi būna neįmanoma susisiekti keltu. Iš kaimyninių parapijų arčiausiai yra Vepriai  – už 8 km. Per miškus netoli ir Gegužinė – už 12 km, bet iki jos nėra kelio. Gelvonai įsikūrę už 10 km, o Skaruliai  – už 13 km. Tačiau nuo visų kaimyninių parapijų Upninkus skiria upės, todėl su jomis susisiekti sunkoka. Mažas parapijos kampas siekiasi su Panoteriais. Nuo didesnių miestų Upninkai irgi yra ne per toliausiai: 21 km iki Jonavos, 26 km iki Ukmergės. Iš


VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Upninkų į Kauną per Jonavą reiktų riedėti 53 km. Nuo Upninkų arčiausiai į plentą ties Aklojo Ežero gyvenviete – 8 km.

Minimi Palaimos yra mirę, Adolis –1948 m. gruodžio 12 d., Baltrus – 1948 m. sausio 3 d., Adomas – 1950 m. lapkričio 5 d.

Parapija, kurią gan nepatogiai skiria Šventoji, sudaro apie 1500 žmonių. Bažnyčia vidutinė, pusiau mūrinė ir medinė, kryžiška. Joje rasime tris altorius: didįjį Šv. Mykolo (virš jo Kristus ant Kryžiaus), ir šoninius – vieną Švč. Jėzaus Širdies (paveikslas pieštas ant drobės, viršuje šv. Antanas), kitą  – Švč. Marijos (viršuje šv. Jurgis).

Panaudoti rašytiniai šaltiniai:

I. ĮŽANGA

4. Senieji dokumentai, metrikų knygos, inventoriaus sąrašai, žurnalų straipsniai.

1941–1945 m. būdamas Upninkų parapijos klebonu ir mylėdamas parapijiečius, domėdamasis jų praeitimi, turėjau noro parašyti kiek išsamesnę Upninkų bažnyčios bei apylinkės istoriją, pasiremdamas dokumentais bei žmonių pasakojimais. Kadangi pačiam teko dėl karo aplinkybių iš šios apylinkės pasitraukti, viso savo sumanymo įgyvendinti negalėjau. Surašiau tik medžiagą apie Upninkų bažnyčią bei apylinkę, surinktą iš senų žmonių pasakojimų, bet nepasinaudojau dokumentais. Seni žmonės, ypač tie, kurie daug žino, smarkiai retėja. Kad nors kokios žinios pasiektų būsimus upninkiečius, jų inteligentus bei vadus, jas užfiksavau. O dokumentus ištirti ir šias surinktas žinias panaudoti rimtesnėms studijoms apie Upninkų apylinkės praeitį palieku kitam Upninkų praeities istorikui mėgėjui. Šiuo tikslu pateikiu man žinomą šaltinių sąrašą. Duok Dieve, kad ir šios menkos žinios, sudėtos į rašinėlį, nežūtų ir išliktų ateities kartoms. 1941–1945 m. laikotarpiu daugiausia vertingų žinių pateikė šie parapijiečiai: 1. Adolis Palaima, gimęs 1860 m., iš Sergijevkos kaimo. Nepaisant senatvės, jis turėjęs gan šviesią atmintį, iš jo pasakojimų daugiausia medžiagos yra semta. 2. Baltrus Palaima, g. 1870  m., iš Kunigiškių k. Taip pat turėjęs daug reikalų su pasakojamaisiais dalykais. 3. Adomas Palaima-Pagada, g. apie 1865  m., iš Kunigiškių k. Didelis kunigų prietelis, rėmėjas.

1. Michal Balinski. Starožytna Polska. Warszawa, 1886 m., t. 4. 2. Ks. Jan Kurszewski. Kosciol Zamkowy. Wilno, 1910 m., t. 2. 3. Ks. Jan Kurszewski. Biskupstwo Wilenskie. Wilno ? m.

II. SVARBIAUSIŲ UPNINKŲ PARAPIJOS ISTORIJOS ĮVYKIŲ CHRONOLOGIJA 1. 1482 m. – pirmosios žinios apie Upninkų bažnyčią, Radvilų minimos donacijų (aukų) akte. 2. 1650  m.  – Daumantiškių (Pabaisko sen., Ukmergės r.) dvarininkai Gružauskai atkuria Upninkų bažnyčią. 3. 1807 m. – Upninkų bažnyčia sudega. 4. 1844 m. – panaikinama Upninkų parapija. 5. 1859  m.  – pašventinama dabartinė bažnyčia. Upninkai tampa Veprių filija. 6. 1867 m. – panaikinama Upninkų filija. Prasideda Upninkų dvasinis ir materialinis nykimas. 7. 1901 m. – Upninkai gauna nuolatinį kunigą ir vėl laikomi Veprių filija. 8. 1920 m. rugsėjo mėn. 4 d. – Upninkai atgauna parapijos teises. 9. 1935  m.  – sutvarkomas Upninkų bažnyčios fasadas ir vidus, dekoruojama, uždengiamas skardos stogas. 10. 1944  m.  – karo audrose sudega visi beneficijos trobesiai. Bažnyčia apdaužoma, bet nesugriaunama. 11. 1960  m.  – iškilmingai paminimas bažnyčios pašventinimo 100-mečio bei parapijos atgaivinimo 40-mečio jubiliejus. Kaip nematerialusis

113


TAUROSTA paminklas įvedami Švč. Mergelės Marijos – Krikščionių Pagalbos atlaidai.

III. SENASIS LAIKOTARPIS III. 1. MIESTELIS Senais laikais Upninkai buvo žymesnis miestelis. Tai rodo ir daugybė griuvėsių likučių, pamatų, plytų, rūsių, randamų visoje apylinkėje ariant laukus ar kitais atvejais. Seni žmonės pasakoja, kad miestas buvo išsidėstęs abipus Šventosios, kur dabar yra Upninkų ir Užupio senosios kaimo statybos. Prisimenama, kad Užupis buvęs kaimas, o Upninkai iki šiol tebevadinami miesteliu ir jo gyventojai laiko save miestelėnais. Tas Upninkų miestelis sudegė ir buvo sunaikintas per švedų karus. (Švedai Lietuvoje „viešėjo“ 1655– 1660 m.) Iš to laikotarpio Lazdinavos kaime, Valančiūnienės sklype, išlikę kalno pylimai, kur viena pusė kovodama gynėsi. Vadinami tie pylimai Gintine, tačiau žmonės iškreipdami vadina Giltine. Apie tą Gintinės kalną yra toks padavimas, papasakotas Adomo Palaimos-Pagados. Jis jį girdėjęs iš savo tėvo, turėjusio

114

2019 NR. 1 (9)

labai gerą atmintį: „Mušėsi su švedais. Vajauninkas (kariautojas, karo vadas) laikėsi ant Gintinės kalno. Užėjo labai didelis debesis su perkūnijomis. Vajauninkas ir sako debesiui: „Murmėk, nemurmėk, ir tau bus.“ Pasigirdo iš debesies balsas: „Gulk ir pailsėk.“ Vajauninkas su savo kariuomene ir sugulė. Tada kad pradėjo duoti griaustinį, audrą priešams ir sumušė švedus, visai sumušė. Tada vajauninkas atsikėlė ir užgiedojo: „Dievas mūsų gelbėtojas.“ Nuo tada ir pradėję žmonės tą giesmę giedoti.“ Anot Baltraus Palaimos girdėtų prisiminimų, Šventosios vardas kilęs dėl upėje krikštytų žmonių, kaip pasakojama, nuo diedų ir pradiedų.

III.2. SENOJI, GALBŪT PIRMOJI, BAŽNYČIA Senovėje bažnyčia, regis, jau po karų su švedais, stovėjo ant desintino (dešimtinės) už kapinių, prie kelio, maždaug ties dabartine Tarasevičiaus sodyba, Lazdinavos kaime. Pasakojama, kad ji buvo nemaža, medinė. Kaip ir kada sudegė, nebežinoma. Kalbama, kad tai buvo prieš 300 metų.


VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

III.3. ANTROJI BAŽNYČIA Antrosios bažnyčios vieta buvusi prie pat Upninkų miestelio, kur dabar kiurkso alyvomis apaugę griuvėsiai. Šiandien čia randamas ir vadinamasis šventorėlis. Tada storasis topolis, kuris auga priešais tuos griuvėsius, prie kelio, buvo vežimo ienos storumo. Dabar jo storis siekia daugiau nei metrą, o aukštis – apie 10 metrų. Prie medžio prikaltas mažas kryželis, kuris, sakoma, anksčiau buvęs prie bažnyčios durų. Bažnyčia buvusi medinė, didesnė už dabartinę, dengta gontais. Ji tituluota Šv. Mykolo vardu, o šoniniai altoriai buvo Švč. Dievo Motinos ir Šv. Apolinaro. Ši bažnyčia sudegė 1807  m. Pasakojama, kad zakristijonas per šienapjūtę, po pamaldų, išėjo grėbti šieno ir paliko neužgesintas žvakes, o gal angliukas netyčia užkrito. Kilus gaisrui, žmonės išgelbėjo monstranciją, kielikus (vėliau tie daiktai atiteko Vepriams, net dabartinė jų monstrancija yra iš Upninkų paimta). Iš degančios bažnyčios spėtas išnešti ir vienas Dievo Motinos paveikslas. Vėliau, kai Upninkuose bažnyčios neliko, jos inventorius su tuo paveikslu atiteko Vepriams. Maldos namus vėl atkūrus, tą paveikslą viena mergaitė ar moteris, vardu Agatėlė, keliais eidama atgal parnešė. Jis buvo įtaisytas sename nešiojamajame altorėlyje, o dabar yra nišoje prie bažnyčios durų, paprastame altorėlyje. Ateityje planuojama jį perkelti į bažnyčią, laikyti specialiai įrengtame altoriuje. Paveikslas, sukurtas 1860  m., turi nuolatinį vardą – Švenčiausioji gėlė – Upninkų Mergelė.

III.4. BEINORIŠKIAI Kol Upninkų bažnyčia buvo nesudegusi, kunigas gyveno Upninkuose, ofisinėje. Tai buvo didžiulis senas medinis namas. Vėliau jame, kiek pakeistame, įsikūrė Upninkų mokykla, kuri 1944-aisiais per karą sudegė. Žmonės atmena toje ofisinėje gyvenusių kai kurių kunigų pavardes, pavyzdžiui, kunigo Mackevičiaus. Bažnyčiai sudegus 1807 m., kunigas išsikėlė gyventi į Beinoriškius (sodyba Kunigiškių kaimo laukuose, netoli upės ir kelio, apaugusi medžiais, dabar  – Baltraus Palaimos sklypas). Mat būdamas

bevaikis Beinoras savo žemę – 33 desentinus (dešimtines) užrašė Bažnyčiai. Ten kunigas pasistatė koplytėlę, kurioje paprastomis dienomis laikydavo pamaldas, o sekmadieniais eidavo į Upninkus. Žmonės prisimena kai kurias tais laikais Beinoriškiuose gyvenusių kunigų pavardes, pavyzdžiui, kun. Brastavičiaus, kalbėjusio lenkiškai, kun. Jagudavičiaus ir kt. Senosios Beinoriškių koplytėlės išliko tik pamatai, o ji pati, nuvežta į Veprius ir padaryta viena iš Kalvarijos stacijų koplytėlių – Večernykas. Nors kiti sako, kad tas Večernykas padarytas iš koplytėlės nuo Upninkų kapų.

III. 5. RAŠYTINIAI ŠALTINIAI APIE UPNINKŲ BAŽNYČIĄ A. Upininkų vardas istoriniuose šaltiniuose aptinkamas žymiai vėliau nei Veprių.1 Mykolas Radvila, [Mykolajus Radvilaitis arba Mykolas Radvila Senasis (1450–1509) red. pastaba] stambus Lietuvos didikas, buvęs Smolensko, Naugarduko, Bielsko vietininkas, Trakų kaštelionas ir pagaliau Vilniaus vaivada ir Lietuvos kancleris 1488  m. apdovanojo Upninkų bažnyčią, kuri buvo jo tėvo įsteigta savose valdose. Mykolas Radvila minėtajai bažnyčiai užrašė Upninkuose žemės daugiau negu kad keturiomis žagrėmis suariama, keturias pievas, visokių javų, išskyrus avižas, dešimtinę iš Upninkų ir Biguškių [Bikuškio] dvarų, visokių javų ir daržovių dešimtinę iš Žemaitkiemio ir Žeimių dvarų, aštuonis žmones, penkias kapas mokesčio iš smuklių, dvi statines apynių iš savojo Kėdainių miesto, vieną druskos statinę, dešimtį pūdų medaus, duoklės pavidalu surenkamos Dubingiuose, įsipareigoja kas savaitę mokėti bažnyčiai po vieną grašį nuo prekybos stalų bei būdelių Upninkuose ir duoti dešimtinę žuvies, sugaunamos Upninkų perkėloje. Upninkų klebonas ryšium su tuo užrašymu buvo įpareigotas kas šeštadienį laikyti giedotines mišias už aukotoją bei jo protėvius, o pirmadieniais, kiekvieną sausą dieną atlaikyti aniversarus už jo protėvius.2

1  Dr. P. Pakarklis. Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje XV–XIX amžiuje. Vilnius, 1956, p. 15 2  Ks. Jan Kurszewski. Biskupstwo Wilenskie. Wilno...., p.177.

115


TAUROSTA B. Pirmame Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąraše, sudarytame 1522  m., Upninkų bažnyčia jau yra įrašyta. Pirmas tų bažnyčių sąrašas rastas iš 1522 m., sudarytas prelato Jono Albinuso knygoje, pavadintoje „Vilniaus diecezijos bažnyčių įkūrimo ir apdovanojimo aktų knyga“. Tame sąraše tarp kitų paminėtos tokios bažnyčios: Maišiagalos, Kernavės, Širvintų, Musninkų, Pabaisko, Upninkų (Upniki), Žeimių (...), Siesikų, Deltuvos, Ukmergės (...), Žaslių, Paparčių, Gegužinės, Kauno (...).2 Įdomu, kad tame sąraše dar nėra paminėtų Veprių, Gelvonių, Skarulių bažnyčių, nekalbant jau apie Jonavos, kuri atsirado žymiai vėliau. Taigi visai tikras dalykas, kad Upninkų bažnyčia įsteigta dar prieš 1522 m. Reikia atsiminti, kad Jogaila po Lietuvos krikšto įsteigė daug bažnyčių ir jas apdovanojo. O Vytautas, apkrikštijus žemaičius, jų įkūrė dar daugiau ir dosniai rėmė. Kunigaikščiais sekė didikai, kurie taip pat fundavo bažnyčių statybas ir jas apdovanodavo žemėmis. Tai buvo pirmoji Lietuvos bažnyčių steigimo fazė. Tada bažnyčia statyta Jogailos ar kokio didiko, nes teritoriniu atžvilgiu Upninkai priklausė Jogailos valdomoms žemėms. Tiksliausia būtų manyti, kad, Upninkų bažnyčia įsteigta Radvilų, tačiau tikslūs metai nežinomi. C. Dar viename 1543 m. Vilniaus vyskupijos dokumente minima, kad kažkoks kunigas Steponas de Lepienno tvirtinamas naujai apdovanotos Upninkų koplyčios klebonu su visomis teisėmis dvasiniuose ir žemiškuose reikaluose (...).3 D. Upninkai priklausė Vilkmergės pavietui. Tai baž­nytinis kaimas, esantis tos pačios upės kairiajame krante (o ta upė didžiąja dalimi priklausė Vilniaus pavietui). Šią vietovę valdant protestantų dvarininkams Gružauskams, Upninkuose veikusi kalvinų bažnyčia. 1650  m. Maišiogalos dekanas iš Gružauskų atgavo bažnyčios fundacinius turtus.4 3  Ks. Jan Kurszewski. Kosciol Zamkowy. Wilno, 1910, t. VI, p. 74. 4  M.  Balinski. Starožytna Polska. Warszawa, 1886 m., t. IV.

116

2019 NR. 1 (9)

E. „Vyskupas (1600–1615) Benediktas Voina vis stengėsi iš eretikų atgauti užgrobtas bažnyčias teismo keliu, nors tai buvo labai sunku. (...) Tas pats vyskupas savo trečioje reliacijoje 1614 m. praneša, kad iš eretikų yra atgautos šios bažnyčios: Iviensis, Musnisensis (...) Upnisensis (...).“5 Kokia buvo ta pirmoji Upninkų bažnyčia, nėra žinių, greičiausiai paprasta, medinė. „Naujai statomos bažnyčios nebuvo didelės ir gražios, jos buvo daugumoj medinės arba nedidelės mūrinės.“ (Katalikų bažnyčia Lietuvoje. P. 83)

III.6. KALVINIZMO ANTPLŪDIS Esama žinių, kad apylinkių bažnyčiose XVII a. pradžioje „karaliavo“ kalvinai. Pavyzdžiui, Deltuva tada bendrai buvo stiprus apylinkės kalvinų centras, o apie 1600  m. ir kiek vėliau buvo pats žydėjimas. Gelvonuose 1648–1686 m. taip pat veikė evangelikų koplyčia. Čiobiškyje, kuris tuo laiku buvo apylinkės centras, 1631 m. veikė evangelikų reformatų bažnyčia. 6 Kaip žinoma, tada beveik visą Lietuvą buvo užplūdęs protestantizmas. Net didikai juo persiėmė, o kadangi jie buvo bažnyčių fundatoriai, tai jas irgi pavertė protestantiškomis. Katalikybė dar silpnai buvo įaugusi į žmones, kunigų stokota, jie nemokėjo lietuviškai ir, priklausydami nuo didikų malonės, jų sielų reikalais rūpinosi labiau negu paprastų žmonelių. Užtai žinomas istorikas A. Alekna rašė: Jis (popiežiaus legatas) rado, lankydamas Vilniaus vyskupiją 1595– 1597 m., už Neries daug kunigų stokos, o jeigu prie kai kurių bažnyčių ir rado kunigų, tai jie nemokėdami lietuviškai nebuvo naudingi krašto gyventojams. Tai buvo būdinga ir Upninkų apylinkei. Nors tikslių žinių nerasta, yra pagrindo manyti, kad ir Upninkų bažnyčią buvo užvaldę kalvinai, nes visos aplinkinės bažnyčios buvo paliestos protestantizmo. Kadangi tuo laiku Upninkai priklausė Radviloms, galima spręsti, kad jų bažnyčią buvo užval5  Kun. prof. dr. J. Totoraitis. Vilniaus vyskupų reliacijos XVII ir XVIII amžiuje. Tiesos kelias, 1939, Nr. 3, p. 169. 6  Lietuviškoji enciklopedija: Čiobiškis, Deltuva, Gegužinė, Gelvonai.


VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

dę protestantai kalvinai. Šį faktą patvirtina 1650 m. Upninkuose iš naujo įkurta katalikų bažnyčia. Tose religinėse varžybose tarp katalikų ir protestantų kartais bažnyčios buvo atimamos, o kartais sunaikinamos ir statomos naujos, o kartais šalia katalikiškosios protestantai pastatydavo savo bažnytėlę. Kaip šiuo atveju galėjo būti Upninkuose, žinių nėra.

glaudėsi pas seserį Upninkų dvare, o amžiaus pabaigoje net važinėjęs su kuinu ir paprastais ratais po apylinkę kalendavodamas išmaldos. Čia, apie Upninkus, ir mirė pas Olšauską, Apeikiškių kaime.

III.7. GRAFAS HERN

Kadangi kažkuris iš grafų buvo vardu Apolinaras, tai jo, kaip bažnyčios rėmėjo, garbei vienas altorius pavadintas Šv. Apolinaru. Sako, kad ir šio vardo atlaidai vykdavę. Vėliau kunigas Vėlutis Šv. Apolinaro altorių pakeitė į Švč. Jėzaus Širdies. Šv. Apolinaro paveikslas ir dabar kabo ant sienos, šalia minėto altoriaus.

Upninkų ir Veprių apylinkėse buvęs Bečių senovinis dvaras, kuriam priklausė visi aplinkiniai dvarai ir kaimai: Upninkų, Šližių (praloštas kortomis), Aukštakaimis, Dagilionys, Upninkėliai, Bajoriškiai ir kt. (net iki Markutiškio). Bečius valdė grafai Hernai. Anksčiau ta apylinkė, arba bent Upninkai, priklausė tūlai generolienei Vitanhesovai. Hernas iš pradžių buvo Vilniaus gubernatoriaus liokajus. Gubernatorius išnaudojo kažkokią karaliaus giminaitę ir, bijodamas bėdos, įpiršo Hernui ją vesti. Už tai sudarė sąlygas įsigyti 280 valakų žemės (apie 5600 ha) ir apsigyventi Bečiuose. Prieš Bečius, ant dešiniojo Šventosios upės kranto kalnų, pušynuose, kur priešais įteka Širvinta, iškylaujantiems ponams būdavo ruošiamas maistas. Kai kada ponas Hernas, prisisodinęs ponų vežimą, važiuodavo grybauti į mišką. Rinkdavęs visokius grybus, net šungrybius. Kažkoks žmogelis ir sako: „Pons, kad čia šungrybis.“ „Et, bus gerai, nesvarbu“, – atsakęs šis. Prasimanydavo visokių štukų. Kartą vasaros metu, pasikinkęs į roges du didelius ožius, pasisodinęs motiną ir žmoną, sumanė šliuožinėti. Įvažiavęs į pelkę, apvirto ir viską palikęs pats nuėjo sau. Žmonai, matyt, tų štukų jau buvo per daug ir po šio atsitikimo ji vyrą su dviem vaikais pametė. Tada Hernas susirado kažkokią ištvirkėlę, labai išlaidžią, jai vis reikėjo pinigų. Tad grafas Hernas sugalvojo žulikystėmis jų įsigyti. Apdrausdavo brangiai savo palivarkus, o vėliau sudegindavo ir gaudavo stambias sumas. Kad padegtų, papirkinėdavo Jonavos žydus. Kartą Upninkėlių vyrai sugavo chuliganus ir pristatė policijai. Hernas nesusigriebė laiku aferų užtrinti, tad apie tai sužinojo tardytojas, draudimo bendrovė ir reikalas pateko į teismą. Buvo konfiskuoti grafo Herno dvarai, atimtas titulas. Vyras priverstas

Po grafo Herno buvo daug dvaro valdytojų. Jie, ieškodami pelno, labai nugyveno Veprių apylinkių miškus, nors tai buvusi ypač miškinga vieta.

1818 m. kronika mini, kad Hernas Sovietnikas – valstybės patarėjas, Upninkų dvaro valdytojas – esąs liuteronas.

III.8. UPNINKŲ PARAPIJA 1818 M. Parapijos apimtis. 1818  m. inventoriuje rašoma, kad Upninkų parapija „rubežiuojasi su parapijinėmis bažnyčiomis: Pabaisku – 2,5 mylios, Deltuva – 2 mylios, Gelvonų – 1 mylia, Skarulių – 2 mylios, Siesikų – 2,5 mylios. Parapijos dydis išilgai – 3 mylios, skersai – 1,5 mylios“. Parapijoje suskaičiuoti 924 vyrai ir 932 moterys, iš viso – 1856 gyventojai. Parapijoje einančiųjų prie Šv. sakramentų – 1368, neinančių (vaikų) – 488, iš viso – 1856. Nuo 1818 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. įvyko 18 tuoktuvių, 67 krikštai (35 berniukų ir 32 mergaičių), mirė 21 asmuo (15 vyrų ir 6 moterys). Palyginti su statistika po šimto metų, t. y., 1920 ar 1942 m., gimimų skaičius tais metais buvo didesnis. Bažnyčios atstumas nuo gubernijos miesto Vilniaus buvo 44 mylios, nuo artimiausio pašto  – Ukmergės apie 16 mylių. Red. pastaba: nurodyti atstumai tarp objektų nekoreguoti. Koplyčios. Upninkų parapijoje tais metais buvo trys koplyčios: Veprių, Šližių ir Beinoriškių (Upninkų). Apie jas rašyta 1818 m. inventoriaus knygoje. A.  Veprių koplyčia: Viena koplyčia randasi Vepriuose, dalinai iš mūro, dalinai iš medžio, pastatyta

117


TAUROSTA Kosakovskių paveldimose žemėse. Toji koplyčia priklauso tėvams domininkonams Vilniuje Šv. Dvasios. Joks kunigas nuolat negyvena toje koplyčioje, bet sekmadieniais ir šventadieniais atvažiuoja domininkonų prokuratorius iš Milašiūnų polivarko. Apie šios koplyčios fundušą Vilniaus domininkonai visad praneša. B. Šližių koplyčia: Toje pat parapijoje randasi kita koplyčia Pauplių polivarke, kuris priklausė Hernui Sovietninkui. Ji yra medinė, gontais dengta, sena, reikalingas remontas. Nuo parapijos bažnyčios randasi apie 0,5 mylios. Prie šios koplyčios nuolatinio kunigo nėra, tačiau laikomos Mišios, kai upė patvinsta ar pareikalavus dvarui. Įrankių jokių nėra. Kunigas atvažiuoja Mišių laikyti su viskuo. C. Beinoriškių koplyčia: Trečia maža koplyčia yra pačioje Upninkų klebonijoje gana gerame stovyje, medinė, šiaudais dengta, kurioje klebonas dėl klebonijos tolumo nuo bažnyčios darbo dienomis laiko Mišias. Abiem šioms koplyčioms kiekvienais metais išgaunamas indultas iš Vilniaus dvasinės vyriausybės. Dvarai. 1818 m. inventoriaus knygoje rašoma: Šioje parapijoje reikšmingesni dvarai yra: Upninkai – pono Herno Sovietniko, kuris yra liuteronų išpažinimo; Veprių dvaras – pono N. P. Kosakovskio-Lovčio (medžioklininko); Santakų dvaras  – pono Cydziko Sovietniko (patarėjo). Abu tie dvarai yra Rymo katalikų išpažinimo. Altarija. 1818  m. toje pačioje knygoje minima, kad Upninkų altarijai tūla Eufrozina Petravičienė, Pajūrio tėvūnienė, 1774 m. paaukojusi 1200 sidabrinių rublių. Tie pinigai esą paskolinti, o vekselis laikomas vyskupijos archyve. Pinigai paskolinti iš 7 proc. (su 7 proc. palūkanomis. Red. pastaba), ir klebonas kasmet gauna 84 rublius. Už tai turi pareigą per savaitę atlaikyti dvejas Mišias už altarijos fundatorę. Redaktoriaus pastaba: altarija – kunigo altaristos, negalinčio dirbti pastoracinį darbą ir gyvenančio „iš altoriaus“, t. y. iš tikinčiųjų aukų už patarnavimą, namai, ūkis. Upninkų klebonu 1818 m. buvo kun. A. Gineika, filosofijos daktaras (apie jį bus pasakojama kitame skyrelyje).

118

2019 NR. 1 (9)

III. 9. UPNINKŲ BAŽNYČIOS BENEFICIJA KUNIGIŠKIUOSE 1818 M. Redaktoriaus pastaba: beneficija – žemės valda, be teisės paveldėti. 1 valakas – 21 ha. Upninkai priklausė toms bažnyčioms, kurios turėjo žemių su baudžiauninkais. Upninkų bažnyčios žemes Kunigiškiuose 1818  m. sudarė 20 valakų ir dar 0,5 valako miško, iš viso apie 410 ha. Tų metų inventoriaus knygoje rašoma: Žemė didesne dalimi yra nenaudojama, nes daugiausia smėliai ir raistai. Tą bažnytinę žemę apdirba 10 Kunigiškių baudžiauninkų šeimų ir 16 laisvųjų vyrų. Iš kiekvienos baudžiauninkų šeimos (gryčios) vyras ir moteris privalo 3 dienas atidirbti dvare. Be to, kiekviena baudžiauninko šeima per metus moka po 18 sidabrinių kapeikų (visi jie sumoka 1,80 rb.). Kiekvienas valstietis žemės gali turėti daugiau negu 0,5 valako. Bažnytinį dvarą – beneficiją – sudarė šie trobesiai: šiaudais dengta medinė klebonija, dvi klėtys, dvi daržinės, klojimas ir bravoras. Surašytos ir to meto kunigo pajamos: 1. Asmeniškų pajamų  – 200 rb. sidabru. (Reikia manyti, kad į tą sumą įeina pajamos iš dvaro, o gal dar ir altarijos pajamos). 2. Iš bažnyčios – 20 rb. sidabru. 3. Valstiečių činčo – 1,80 rb. sidabru. Iš viso 221,80 sidabrinių rublių. Taigi, anų laikų rublio verte pajamas labai geros. Išlaidos: 1. Valdiškiems mokesčiams apmokėti  – 65,80 rb. sidabru. 2. Bažnyčios išlaidos – 20 rb. sidabru. 3. Bažnyčios tarnams  – 15 rb. sidabru. (Tada tarnais buvo vargonininkas ir zakristijonas.) 4. Ūkio pagerinimui – 30 rb. sidabru. 5. Klebono pragyvenimui – 91 rb. sidabru. Iš viso: 221,80 sidabrinių rublių.


VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Žmonių žiniomis, Kunigiškių kaime 7 dirbami valakai ėjo kunigui, o kiti 7 valakai – Upninkų dvarui. Valakų sistema, anot istoriko A.  Šapokos, Lietuvoje buvo įvesta XVI a.

bernai kapą iškasė manydami rasti sklepą ir brangenybių, o kaulus atgal sumetė. Žmonės kapo vietą ir dabar žino. Viena blogybė, jų nuomone, kad tame pačiame miškelyje palaidotas ir arkliavagis Valeravičius.

Kada ir kaip ta bažnytinė žemė pražuvo, tikrų žinių nėra. Jau 1831 m., po sukilimo, caro valdžia atėmė dalį bažnytinių ir bajorų dvarų. Bet greičiausiai 1842  m. bažnytinės žemės buvo atimtos pagal caro valdžios įsakymą ir palikta tik 33 dešimtinės.

Man norėjosi šį kapą sutvarkyti pastatant tame pušynėlyje kryžių, kapo vietą aptverti, arba kaulus perkelti į šventorių. Kryžiui ąžuolą žadėjo vienas senukas, bet trumpai Upninkuose būdamas planą įvykdyti nesuspėjau.

III. 10. KUNIGAS ADOMAS GINEIKA – UPNINKŲ PARAPIJOS KLEBONAS.

III. 11. PASKUTINIS KUNIGAS IR UPNINKŲ PARAPIJOS LIKVIDAVIMAS

1818 m. inventoriaus knygoje randamas įrašas, kad Upninkų parapijos klebonu buvo kun. Adomas Gineika, filosofijos daktaras. Vienuolis karmelitas kunigu įšventintas 1775 m. Vilniuje, bet 1785 m. iš Romos per vyskupą Masalskį gavo sekuliarizaciją ir tapo pasaulietiniu kunigu. Klebonavo 13 metų (neaišku, ar Upninkuose, ar bendrai). Greičiausiai 1807 m. prie jo sudegė Upninkų bažnyčia. Pagal to laiko rašymo stilių reikia suprasti, kad klebonavo jis Upninkuose. Vikaro nėra, bet reikalui esant kviečia kunigus – vienuolius trinitorius iš Jonavos. Šios žinios nekelia abejonės, nes surašytos jam klebonaujant.

Atėjo sukilimo metai – metiežas. Tuo laiku Upninkų parapijos kunigu Beinoriškiuose buvo Vareikis, kilęs iš ponų. Jis net per išpažintis raginęs žmones prisidėti prie sukilimo. Rusai per kratą pas jį rado 20 šautuvų. Už bausmę uždarė bažnyčią, parapiją panaikino prijungdami prie Veprių. Bažnyčios inventorių – indus, monstranciją, liturginius drabužius  – pavedė valdyti Veprių bažnyčiai ir išvežė apie 1847 m.

Adolis Palaima pasakojo, kad kunigas Gineika Dubių kaime, kur dabar Augūno sklypas, turėjo savo palivarką. Jį buvo gavęs paveldėjimo ar panašiu keliu, ten buvusi jo gimtinė. Galbūt vėlyvesniame amžiuje nepriklausė Upninkams, tame palivarke turėjo savo koplyčią. Labai jam patiko apylinkės, dažnai po jas špaciruodavo. Vieną kartą vaikštinėdamas mėgstamoje vietoje susitiko mešką. Mat tada tame pakraštyje, kaip ir bendrai apie Veprius, buvę labai dideli miškai, kuriuose gyveno šie žvėrys. Labai išsigandęs, jis apsirgo ir vėliau mirė. Prašė palaidoti ne šventoriuje, o kapuose, savo mylimose žemėse. Adolis Palaima pasakojo, kad jis jau buvo gimęs, kai kun. Gineika mirė, bet tai nepanašu į tiesą, nes jis gimė 1856 m. Kunigo Gineikos kapo vieta dabar yra Sergijevkos kaime, Mikučionio sklype, prie Upninkų–Veprių kelio kryžkelės. Dabar ten auga pušynėlis, o anksčiau buvo kryžius. Apie 1938  m., matininkui matuojant žemę,

III. 12. VARPAI Varpai yra galbūt pati seniausia Upninkų parapijos nuosavybės atmintis. Jie ištikimai tarnavo išlikdami per visas audras. Likvidavus parapiją, varpus norėta išvežti į Veprius, nes šie varpų neturėjo. Tačiau Upninkų parapijiečiai to neleido. Sulaikė paruoštus plukdyti prie Šventosios, kilo ginčas net su muštynėmis. Vieną iš varpų per tai net sudaužė. Žmonės vėliau sakydavo: „Taip Dievas davė, kad varpai Vepriams paimti nesidavė.“ Kai 1917 m. vokiečiai vežė iš bažnyčių varpus, tai klebonas tą sudužusį jiems atidavė. Kiti du tebėra ir šiandien. Vienas varpas yra 18 cm pločio ir 15 cm aukščio su įrašu: „Anno 1770 XIADZ Z PARAPIA ODLALMIE DLEOTEBTE, VA BENDE DZECIG TYRATUY WPO ZEBIE“. Lietuviškai: „Kunigas su parapija nuliejo mane, kad varge vaikus Tu gelbėtum skambėjimu.“ Antrasis – 14 cm pločio ir 11 cm aukščio su užrašu: „Anno 16?? m.“ (neišskaitoma). Varpinė yra medinė, 4x4 m, dviejų aukštų, dengta cinkuotos skardos stogu, išorėje kun. Ig. Milašiaus apkalta lentomis.

119


TAUROSTA III.13. KAPAI, KAPELIAI, PILIAKALNIAI Upninkų kapinės yra labai senos. Kiek atmintis siekia, nuo diedų ir pradiedų jos jau buvusios. Žmonės mini švedų laikus, kaip kapinių pradžią. 1945 m. jas tvarkant, rastas senovinis sidabrinis pinigėlis, kuris priklausė, rodos, Jono Kazimiero (1648–1668) laikams. Tai atitinka švedų laikotarpį, kai Upninkai buvo sunaikinti. Šiose kapinėse buvusi labai sena medinė koplytėlė. Į ją žengdamas kunigas turėdavo gerokai pasilenkti, kad neprasimuštų kaktos. Čia, o ne į bažnyčią, nešdavo velionius, kur vykdavo pamaldos (pasakojo Adolis Palaima). Gal kartais čia yra buvusi bažnyčia – tuoj prie kapinių į pietus, kuri minima antrame desintine, o šventorius virto kapinėmis, bet tai tik spėliojimas. 1926 m. kapinės buvo praplėstos į vakarus. 1955 m. kun. Igno Milašiaus rūpesčiu kapinės buvo padidintos ir aptvertos nauja tvora. Maždaug per 1 km nuo Upninkų į rytus, važiuojant į Veprius, po dešiniąja puse nuo kelio, Valančiūnienės sklype, Lazdynavos kaime, iki šiol yra išlikę pylimai kalne, vadinami Gintine, apie kuriuos buvo pasakota skyriuje III.1. Kiti pylimai yra antroje Šventosios upės pusėje, Užupio kaime, už Morkūno sklypo, ant kalno, vadinamajame piliakalnyje, ir jie vadinami Gancais. Ten stovėję švedai. Panašių pylimų yra Samantonyse, Dubiuose, Dagilionių miške. Kapinių esama ir Upninkėlių kaime, kur laidoti Upninkėlių ir Bajoriškių mirusieji. Jos apleistos, be tvoros. Šiose kapinėse apylinkės gyventojai rengėsi statyti koplytėlę, jau ruošė medžiagą, bet kilęs karas sutrukdė. Dagilionių kaime taip pat esama senkapių, bet jų menkai likę. Tokios kapinėlės atsirado maro laikais (žr. skyrelį „Ligos, gaisrai (...)“. Kaimo laukuose, iš Upninkų išvažiuojant į Jonavą, po dešine, kokį pusę kilometro nuo kaimo, Juozo Utkos-Trudnos sklype, yra vadinamieji Kapinėliai. Ant dešiniojo Musinio upelio kranto, to paties Utkos sklype, yra net du maži piliakalniai, kuriuos ir matininkas išskyrė kaip kapavietes, neleisdamas ten arti. Yra dar mažų piliakalnių Vareikių kaime, Marcinausko sklype, Dagilionių laukuose. Važiuojant kairiąja Šventosios upės puse, daugiau nei už kilometro nuo Upninkų, į rytus, yra upelis ir griovys, vadinamas Nudeikiškiu. Tai garsi vietovė savo vaiduokliais ir pasakomis apie juos.

120

2019 NR. 1 (9)

III. 14. LIGOS, GAISRAI, BADAI, POTVYNIAI IR KITOKIOS NELAIMĖS. Baudžiavos laikais siautė cholera. Žmones taip masiškai mirdavo, kad Medinų kaime liko tik Morkūnas. Upninkų klebonas aiškino, kad apsisaugojimui reikia gerti po stikliuką džingelio – šventagaršvės (Angelica Archangelica) šaknies, užpiltos degtineą. Tada liga apstojusi (pasakojo Baltrus Palaima). Dar seniau siautęs maras. Ta liga, anot senųjų prisiminimų, „staugdama eidavo“ (pasakojo Adomas Palaima-Pagada). Labai baisi ji atrodė žmonėms. Kaip vaistas, taip pat minima džingelio šaknis. Apie 1868 m. buvusi didelė raupų epidemija. Daug mirė, tarp jų ir Upninkų bažnyčios statytojas Paškevičius. Didžiojo karo metu, apie 1917-uosius, gana plačiai siautė šiltinė ir „ispanka“ (ispaniškasis gripas). Nuo šiltinės ypač daug žmonių išmirė Užupio kaime. Panašių epidemijų, kaip choleros laikais, metu atsirado kaimų kapeliai. Mirdavo gausiai, kartais ištisomis šeimomis, tad nebuvo kam vežti velionių į kapus prie bažnyčios. Kokia boba apsižergusi nuvilkdavo kur nors nelaimėlį netoli kaimo, prakasdavo per kelias lopetas duobę ir apkasdavo (pasakojo Adolis Palaima). Panašiai atsiradę Upninkėlių, Dagilionių kapeliai. Didesnių gaisrų, kada sudegdavo visas kaimas, irgi ne kartą pasitaikė. Ypač Užupis (Zariečiai) daug kartų buvo nukentėjęs nuo ugnies. Paminėtini du gaisrai, kai sudegė visas Užupio kaimas: apie 1918 m. ir apie 1925 m. Yra ūkininkų (pavyzdžiui, Karolis Palaima), kuriems dėl gaisro teko net keturis kartus per gyvenimą statytis gryčią. Adoliui Palaimai mažam esant (dabar jam 88 metai), kaip pasakojo jo sena baba, vasaros metu labai aukštai buvo pakilęs Šventosios upės vanduo. Jis užliejęs ne tik pievas, bet ir dirvas, Dubių kaimą užtvindė iki kalnų, t. y. Šventosios pakrantės kalvų. Bepjaunant rugius nespėta gubų išnešti  – taip staigiai užėjo. Vanduo nešė su šaknimis medžius: ąžuolai plaukė, trobesiai plaukė. Bet tai neilgai truko, o atsitiko turbūt dėl to, kad iš kokio ežero ar upės prasimušęs į Šventąją vanduo. Tas potvynis labai sugadinęs derlingas pievas ir laukus, nes per gerą plaštaką užpylė smėliu. Jame kažkoks Palaima iš Užupio rado 6 senovines alavines lėkštes. Kam vėliau jos teko  –


VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

nežinia. Jau po daug metų tas pats Adolis Palaima iškasė už Dubių dar kelis pajuodavusius ąžuolus savo reikalams. Minėtasis potvynis galėjo būti anksčiau nei 1800 m. Pagados mama sakydavo, kad jos jaunystės laikais, gal apie 1850  m., siautusi labai didelė audra. Vėtra Širvintos klonyje sugriovė trobas, išvartė medžius, tvoras, sugriovė Paširvinčio kaimą. Žmonės rėkė, gyvuliai daužėsi, bliovė. Iš išgąsčio miręs pasakotojas – motinos brolis. Ne kartą buvo užėjęs ir badmetis. Žmonės tada valgė bėralą  – nevalytų rugių grūdus su pelais, sugrūstus piestoje. Gryna duona būdavo vietoj pyrago (pasakojo Adomas Palaima-Pagada).

Karčiamos buvo reikalingos ne tik išgerti. Jonavos–Ukmergės plento tada nebuvo. Iš Vilniaus prekybos ir kitais reikalais žmonės važiuodavo per Upninkus į Rygą. Tilto niekad čia nėra buvę, tik keltas. Karčiamose keliauninkai sustodavo pailsėti, pavalgyti, pernakvoti. Ratai buvo nekaustyti, medinėmis ašimis, nekaustyti ir arkliai. Tokie ratai kelionėje gesdavo, subyrėdavo, todėl veždavosi po atsarginį (pasakojo Adolis Palaima). Kaip žinoma, girtuoklystė labai sunyko vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais – 1850–1875 m. Vyskupo raginami kunigai priveikė šią ydą per pamokslus, blaivybės draugijas, dauguma tikinčiųjų pasižadėjo niekada nebegerti. Tik po 1863 m. sukilimo, kai rusai uždraudė blaivybės draugijas, vėl girtuokliavimas pradėjo atsigauti.

III.15. GIRTUOKLYSTĖS LAIKAI Senais laikais karčiamų buvo tikrai nemažai. Pačiuose Upninkuose, kur dabar laikinoji klebonija, stovėjusi didelė karčiama su labai erdviomis stadalomis (arklių pastogės). Ji galbūt bus sudegusi kartu su bažnyčia 1807 m. Dar dvi karčiamos buvo Kunigiškiuose – pakalnėje prie kelio, taip pat Bečiuose ir Rizgonyse – ten labai vogdavo arklius, Pagelažiuose, Laibiškyje, Luokės kalne ir kt. Upninkuose, Bečiuose, Vepriuose veikė bravorai. Prie jų naktimis baudžiauninkai privalėjo eiti sargybą. Degtinė, matyt, laikyta reikalingu dalyku, nes dvaro ponas leisdavo iš pūro (50 kg) bulvių išsivaryti degtinės. Visur karčiamas laikė žydai. Ten, kur jų nebuvo, žydai pardavinėdavo degtinę. Vėliau valdžia karčiamininkus žydus iš kaimų iškėlė į miestelius, nes per daug būta visokių suktybių. Žmonės daug gėrė. Degtinė buvusi labai pigi  – gorčius po auksiną (15 kapeikų), kitur už auksiną duodavo 5 butelius. Pragerdavo viską, ką prie miško ar kur kitur uždirbdavo. Ypač rinkdavosi į karčiamas per Užgavėnes. Namuose per šventes irgi degtinės turėdavo, bet iki muštynių neprieidavo. Vepriuose buvo ypač didelė karčiama su atskirais kambariukais. Mergos atsinešdavo ten ragaišio, sviesto, gerdavo kompanijomis. Pasigerdavo visi, o paskui elgdavosi kaip gyvuliai, grįždami namo vienas vienoje, kitas kitoje pusėj gulėdavo (pasakojo Adolis Palaima).

III. 16. BAUDŽIAVOS LAIKŲ PRISIMINIMAI Baudžiavos laikais Kunigiškių kaime pusė gyventojų 7 valakus žemės turėjo dirbti kunigui, todėl vadinosi „kunigiški“. Kita pusė taip pat 7 valakus žemės dirbo Upninkų dvarui, todėl vadinosi „karaliaučizni“ – karališki. Net dar prie dvarininko Bulmiero reikėjo eiti į dvarą (pasakojo Baltrus Palaima). Senais laikais Upninkų dvaro ponas dėl kažko pasinaravinęs, užsikaprizninęs septynis brolius Palaimas iš Kunigiškių išblaškė po Užupį, Aukštakaimį ir kitur. Iš čia ir paplito po Upninkų parapiją Palaimos (pasakojo Adomas Palaima-Pagada). Iš Užupio septynios gryčios, – mat tais laikais buvo priimta skaičiuoti „dūmais“, arba gryčiomis, o ne šeimomis, – nuo to pono visai iš apylinkės pabėgo, paliko savo žemę ir trobesius. Mat kasdien iš kiekvienos trobos reikėdavo bernui ir mergai eiti į dvarą dirbti, nebuvo kam duoną namuose uždirbti, savo žeme pasirūpinti. Į kariuomenę – rekrūtus – iš tos apylinkės imdavo 30–40 žmonių. Ką sugaudavo iš baudžiauninkų, tą ir išveždavo. Po 25 metų tarnavimo, jei kuris ir sugrįždavo, tai jau senelis. Kartais agentai pasivertę draugais kokį nors vyruką nusivesdavo į karčiamą, nugirdydavo, paskui surišdavo, ir į kariuomenę. Gaudydavo tik prasčiokus, ponų, miesčionių ir žydų neimdavo. Vėliau įstatymas buvo pakeistas: vienais metais imdavo penkis iš Upninkų, kitais metais – penkis iš

121


TAUROSTA Veprių (pasakojo Adolis Palaima). Nuo rekrūtų vyrai slapstydavosi miškuose. Būdavo, Medinų miškuose sukuria didelius laužus, įkaitina žemę, paskui anglis nušluoja ir miega kaip ant pečiaus (pasakojo Baltrus Palaima). Jei ponas dvaro lauke rasdavo prasčioko gyvulį, tam reikėdavo susimokėti 5 rublius. Už tai dvaro žemės bijodavo kaip ugnies, arti jos neganydavo gyvulių, kad kartais nusitraukęs netyčia neįeitų. Dvarininkai mergaitėms už neklusnumą kirpdavo pusę galvos bei šiaip visokių keistenybių prisigalvodavo ir išreikalaudavo. Valgyti į dvarą reikėdavo neštis savo. Duonos prisimerki į vandenį, įdedi druskos ir taip pavalgai, net skaniau kaip su pienu (pasakojo Adomas Palaima-Pagada).

III.17. KASDIENINIO GYVENIMO PAPROČIAI Iš senovės eina kalba, kad upninkiečiai vėliau negu kiti priėmė katalikų tikėjimą. Kai jau visur tas paprotys buvo išnykęs, apie Upninkus dar ilgai dėvėjo trinyčius (eglute austas audeklas). Tie trinyčiai buvo būtinai baltas, ilgas viršutinis vyrų drabužis, sujuosiamas virvele. Jei buvo dėvimi kitokie drabužiai, tai trinyčius būtinai vilkdavosi ant viršaus. Toliau gyveną žmonės turėjo priežodį: „Tie upninkiečiai vėlai vierą priėmė, užtai tebedėvi trinyčiais“, – prisimena Palaimienė Adolienė iš Sergijevkos, atitekėjusi iš Siesikų. Vyrai dėvėdavo drobines kelnes. Vasarą jaunesnieji rengdavosi drobinius marškinius, o senesnieji – trinyčius. Taip vienmarškiniai, baltomis kelnėmis su išilginiais dryželiais vasarą į bažnyčią eidavo. Vasarą vaikščiodavo basi, žiemą kasdien avėdavo vyžas. Kavalieriai nešiojo čiuprynas iki pečių. Ties kakta plaukai būdavo pakirpti, kad nelįstų į akis. Moterų drabužiai irgi būdavę drobiniai, ilgi, todėl bažnyčioje nesvarbu, ar esi basa, ar apsiavusi, vis tiek kojų beveik nesimatydavo (pasakojo Adolis Palaima). Senais laikais nebuvo mados vėtyti ar valyti grūdus. Su pelais supildavo rugius į krosnį, sudžiovindavo ir maldavo. Pelų neatskirdavo dėl skalsumo. Tik

122

2019 NR. 1 (9)

pas gerus gaspadorius, o juos galėjai apylinkėje suskaityti ant pirštų, valgydavo grynų rugių duoną. Taip buvo bent Užupyje. Už tai, ko neprivalgydavo, daug gerdavo. Gryčios buvo dūminės, be kaminų, su molinėmis aslomis. Vakarais šviesai degindavo balanas, smalėkus. Ugnį skiltuvais užsidegdavo. Man klebonaujant Upninkuose, vokiečių okupacijos metu, apie 1942 m., labai pabrango degtukai, tai kai kurie seniai išsitraukė skiltuvus ir puikiausiai jais mokėjo naudotis. Papasakodavo, kaip užsiauginti kerpę, kad gerai degtų, tai gana sudėtingas darbas. Visoje apylinkėje ardavo su jaučiais ir arklu. Karvių būdavo, bet prastai šeriamos jos mažai duodavo pieno. Javus pjaudavo ne dalgiu, o pjautuvu. Išeidavo labai gražūs pėdai. Pjūklo irgi nebuvo, storą pušį, kol nukerti, diena praeina, paskui kol atidalini balkį nuo medžio, vėl kiek darbo (pasakojo Adomas Palaima-Pagada). Žirnius į žardus dėdavę. Kai užeina šaltis, neša į klojimą ir kulia. Klojimai visur buvo su jaujomis. Dobilo, lubino, seradėlės – nežinojo. Skaityti visame Kunigiškių kaime (didžiausiame visoje parapijoje) mokėjo gal trys žmonės. Kituose kaimuose nė tiek skaitančiųjų nebuvo. Kiek rašyti gebėjo – nežinoma (pasakojo Baltrus Palaima).

III. 18. RELIGINIAI PAPROČIAI Sekmadieniais kiekvienoje troboje iš ryto buvo giedamos adynos (valandos trukmės giesmės). Vasaros sekmadienio rytą jauni vyrai, sujoję ganyti arklių, visi kartu valandas pragiedodavę, nes namuose nespėdavę. Koks tai būdavęs gražumas, apsakyti neįmanoma (pasakojo Adomas Palaima-Pagada). Giedodavo taip pat karunką (maldą), rožančių bei kitas giesmes. Per Adventą į rarotas (mišios Marijos garbei) eidavo labai anksti, dar prie žvakės jas atgiedodavo. Išpažinties eidavo į Veprius, nes Upninkuose tada kunigo nebuvo. Kunigai, ypač per Adventą, Gavėnią, klausydavo išpažinčių nuo aušros iki sumos ir po mišparų iki vakaro. Jauni vyrai išpažinties eidavo tris keturis kartus per metus. Vepriuose kunigas Vėlutis, pamatęs


VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

upninkiečius, liepdavo susirinkti prie tuščios klausyklos, o paskui pats ateidavo, kad upninkiečiams nereikėtų taip ilgai laukti. Per ezekvijas (gedulingos liturginės giesmės) žmonės veždavosi su savimi į Veprius pietus ir po pamaldų pas zakristijoną ar kur kitur poterius ir vaišes atlikdavo.

III. 19. PAVARDĖS Viena iš Upninkų apylinkėje išlaikytų senienų, be abejo, yra pavardžių vienodumas, ir tai kaimams yra charakteringa. 1948  m. statistikos, sudarytos parapijos lankymo metu, duomenys sako, kad Upninkų kaime gyveno 14 šeimų (76 žmonės). Tarp jų buvusios 7 Utkų šeimos (38 žmonės). Taigi, lygiai pusė Upninkų kaimo gyventojų turi Utkos pavardę. Pažymėtina, kad tame kaime kitų pavardžių savininkai, išskyrus Palaimos šeimą, buvę atėjūnai: Bružinskas (vargonininkas), Grinius, Šimonis ir kt. Bajoriškių kaime suskaičiuotos 26 šeimos (103 žmonės). Tarp jų – 13 Stepšių šeimų (62 žmonės). Didžioji dalis su kitomis pavardėmis, kiek atmenama, irgi buvę iš kitų kraštų. Kunigiškių kaime gyvenusios 53 šeimos (232 žmonės). Tarp jų Palaimų – 16 šeimų (71 žmogus), o Januškevičių – 15 šeimų (73 žmonės). Abi šios pavardės sudaro žymiai didesnę pusę Kunigiškių kaimo. Tai įrodo, kad žmonės, gyvendami savo gyvenimą tarp trijų upių ir miškų, palyginti mažai maišėsi, dauginosi kaip grybai – šeimynomis. Lygiai dėl to čia daugiau negu kitur Lietuvoje išliko įvairių gyvenimo senienų, papročių, dainų. Ir tai – upninkiečių naudai, nes jie puikiai išlaikė senojo lietuvio tauriąsias ypatybes (kurios Lietuvoje vyravo prieš kokį 100 metų): nuoširdumą, pagarbą bažnyčiai ir jos tarnams, jaunimo linksmumą ir kt. Visoje Upninkų parapijoje vyrauja Palaimos pavardė. Pagal 1942 m. statistiką šioje parapijoje gyveno 348 šeimos (1580 žmonių). Tarp jų visų buvusios 55 Palaimų šeimos (257 žmonės). Taigi, vidutiniškai kas šeštas parapijietis buvęs Palaima. Kitos vyraujančios pavardės yra Januškevičiai, Stepšiai, Utkos. Tretieji pagal dažnumą – Morkūnai, Vareikiai, Mockai, Raguliai ir kt.

Dėl pavardžių vienodumo atsirado pravardės: Ribokai – nes jų protėviai žvejodavo, Pagadai – nes jų senelis turėdavo priežodį sakyti „bus pagada“, Trūdnas  – nes kažkas mėgdavo skųstis, kad „trūdna“, t.  y. sunku, gyventi. Taip atsirado ir Anukai, Žiliukos, Bizdai, Matušokai, Kavoliai, Tamošiukai, Kareliai, Užtupai ir kiti. Šioje apylinkėje viena šeima kitą šeimą kasdieniniame gyvenime vadino ne pavarde, bet pravarde, kad būtų paprasčiau susigaudyti, apie kuriuos kalbama. Užtai ir šiame darbe, minint asmenis, nurodomas ne tik vardas, pavardė, bet ir pravardė, pvz., Adomas Palaima-Pagada – vardas, pavardė, pravardė. Kunigiškių ir Bajoriškių kaimų vardai bus kilę iš tų laikų, kai visi valstiečiai buvo baudžiauninkai, tik vieni priklausė bajorams, kiti – bažnyčiai, treti – karaliaus valdžiai (XVII–XVIII a.). Pagal tai žmonės gavo vardą: „bajoriškiai“, „karališkiai“, „kunigiškiai“. Tą patvirtina ir vietovardžiai: apie Jonavą yra Bajoriškiai, Karališkiai. Žmonėms sunkiausia buvo gyventi bajorų valdomose žemėse, lengviau karališkose ir bažnytinėse žemėse.

III. 20. NAPOLEONO AUKSAS Žmonės sutartinai teigia, kad kai Napoleono kariuomenė traukėsi iš rytų į vakarus per Lietuvą 1812– 1813  m. žiemą, bėgdama iš Vilniaus prie Upninkų, pelkėje, paslėpė aukso. (Sakoma, kad tai yra už kokių 200 metrų nuo miestelio, važiuojant į Jonavą, po dešine.) Kažkada atvažiavę užsieniečiai inžinieriai su planais ir tos vietos aprašymais ieškojo, bet aukso nesurado. Bandę vietiniai ir kiti gyventojai ieškoti su geležinėmis lazdomis, bet ir tiems nieko neišėjo. Vietiniai prisimena, kad toji pelkė anksčiau buvo vandeningesnė. Dabar dėl gamtos pokyčių yra žymiai pasikeitusi, užversta žemėmis.

III.21. PRELATAS ERDMANAS Prelatas Erdmanas – Petrapilio kunigų seminarijos rektorius  – buvęs turtingas žmogus. Turėjo Vilniuje keletą 70000 rublių vertės namų, už kurių nuomą kasmet gaudavo 12000 rublių. Taip pat valdė keletą dvarų, kurių vienas buvo Medinų dvaras Upninkų parapijoje. Dabar čia likęs Medinų kaimas. Tą dvarą gavęs iš familijos. Prelatas į šį dvarą dažnai atvažiuodavo, ypač mėgdavo praleisti vasaros atostogas. Šv. Mišias

123


TAUROSTA laikydavo kambaryje įrengtoje koplytėlėje. Ruošėsi Medinuose pastatyti mūrinę koplyčią. Labai mėgęs miškus ir po Mišių važiuodavo po juos pasivaikščioti. Radęs nulenktą berželį, pakeldavo, paremdavo. „Kad jam kur rankos nudžiūtų, kas jį palenkė“, – sakydavo. Apylinkėje jam priklausė daug miškų, o Medinų miškas iki šiol yra nepralenkiamas savo gražiais ąžuolynais. Pasakojama, kad prelatas buvo nupirkęs visus miškus iki Santakų ir sakėsi pardavinėsiąs tada, kai „medį pirks ant svarų“. Tačiau netikėtai mirė sėdėdamas krėsle viename iš savo dvarų Paberžės parapijoje. Prelatas buvo kilęs iš paprastų žmonių, sako, kad jo tėvas buvęs pisorius (raštininkas), vaikščiodavo baltomis kelnėmis pagal to laiko paprotį. Pats Erdmanas lietuviškai mokėjo, nors šiaip, žinoma, tik lenkiškai kalbėjęs. Žmonės dažnai pasakojo apie jo taupumą ir šykštumą. Menkai pats valgydavęs ir kitus menkai vaišindavęs. Būdavo, dvaro rugiai jau byra, jau visi nupjovė, o prelatas vis nenori mokėti darbininkams tiek, kiek visi moka, todėl nepjauna. Žmonės jau sako: „Prelate, škada rugių. Kas iš to, kad vėliau pjausi pigiau, betgi rugiai išbyrės.“ „Teik man jų škada, kaip kad kas iš bankrutkės oran dūmus pučia“,  – atsakydavo ir nepjaudavo.

124

2019 NR. 1 (9)

Važiuodavo dažnai su vienu arkliu paprastais ratais, už tai bernai kepurių nekeldavo, o kai važiuodavo su karieta ir su pora gerų arklių, tada visi kepures kilnodavo. Prelatas ir sakydavęs: „Panie, ne dėl manęs, bet dėl arklių kepurę kelia.“ Sunku patikėti, bet pasakojama, kad iš kunigo Ragažinsko pasiskolinęs 60 rublių, o ant raštelio užrašęs 6. Kunigas Ragažinskas atsiuntė žmogų paklausti, kodėl taip padarė. Prelatas atsakė: „Jis – Ragaišis, tai kam vadinasi Ragažinskas?“ Suprask, visi turime nuodėmių. Prelatas Upninkų bažnyčiai yra padovanojęs šv. Mykolo paveikslą, dabar esantį didžiajame altoriuje, ir kryžių prie durų, bobinčiuje. Tą šv. Mykolo paveikslą liepęs nukopijuoti iš Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios. Jį nukopijavo dailininkė Kaminskaitė. Anksčiau altoriuje buvo tas paveikslas, kuris dabar kabo ant sienos prieš sakyklą.

Kitame „Taurostos“ numeryje skaitykite: Bažnyčios atsigavimas 1901–1940 m., Karo metai 1941–1945 m. Po penkiolikos metų... 1945–1960 m.


VII. Naujausi leidiniai

NAUJAUSI LEIDINIAI APIE JONAVOS KRAŠTĄ IR ŽMONES. KRAŠTIEČIŲ KŪRYBA Rimantė TARASEVIČIENĖ

Gamtos akimirkos: albumas / Danutė Kasparavičienė. − Jonava, 2018. − [56 p]: iliustr. spalv. Tai pirmasis kraštietės Danutės Kasparavičienės foto albumas. Vietoje įžangos – Eglės Miliušytės-Brazdžiūnės eilėraštis „Tau...“ Foto albume užfiksuotos sustabdytos gamtos akimirkos įvairiais metų laikais ir skirtingu paros laiku. Knygą 5 egz. tiražu išleido www.colorland.com

Gera, geresnė, geriausia. Kokia ji? [Jonavos „Neries“ pagrindinė mokykla] / parengė: Irma Karnusevičienė, Nomeda Urbonavičienė. – Jonava, 2018. – [28] p.: iliustr. Leidinį mokyklos 20-mečio proga inicijavo mokyklos metodinė taryba. Knygoje daug nuotraukų, iliustruojančių „Geros mokyklos koncepcijos“ (2015 m.) teiginius. Pristatoma mokyklos administracija, netradicinės integruotos pamokos, būrelių veikla, projektai, renginiai, sportininkų bei menininkų pasiekimai, taip pat Mokinių tarybos, savanorių grupės „Bendraamžiai – bendraamžiams“ veikla bei pažintinės mokinių kelionės po įvairias šalis. Išleista 40 egz. tiražu.

125


TAUROSTA

Giminės takais / Mykolas Kručas. − Kaišiadorys: Printėja, 2018. − 112 p.: iliustr. Tai dokumentinė apybraiža, pasakojanti apie Mackonių kaimą (Panevėžio rajonas), iš kurio po visą šalį išsibarstė Kručų giminė. Knygos autorius Mykolas Kručas šiuo metu gyvena Upninkuose (Jonavos rajone). Jis, ieškodamas žinių įvairiuose archyvuose, surado tai, ko iki šiol nežinojo net ir giminaičiai. Leidinyje aprėpiamas labai ilgas laikotarpis, nukeliantis skaitytoją į XX a. pradžią, atskleidžiantis to laikmečio lietuvių tautos papročius ir tradicijas. „Ši mano knyga – ne grožinė literatūra ir ne beletristika. Ji paremta archyvuose surasta medžiaga, mano parties prisiminimais apie gimtąjį Mackonių kaimą Panevėžio rajone ir ten gyvenusius žmones, kuriuos teko pažinti. Mano gentainių ir artimųjų pasakojimais. [...] Pasinaudodamas kai kuriais istoriniais šaltiniais, mėginau atkurti Mackonių, Vadaktų ir kitų kaimų senovę, papasakoti apie žemės ūkio darbus, ūkininkavimą, tų laikų papročius, kaimynų ir giminių bendravimą, šventes ir džiaugsmus. Naujajai kartai tegul tai bus žvilgsnis į nenudailintą ir nesumeluotą praeities kaimą“, – pratarmėje rašo autorius M. Kručas. Knyga išleista 100 egz. tiražu.

Gyvenimo nepalaužtieji / sudarytojas Vaclovas Slivinskas. − Kaišiadorys: Printėja, 2018. − 112 p.: iliustr. Tai knyga apie pedagogus Vaclavą ir Stasį Martinėnus, kurie į Jonavą atvyko 1952 m. Tuomet mieste buvo vienintelė vidurinė mokykla, tad jie šioje mokykloje ir dirbo: Vaclava dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, o Stasys – matematiką. Abu buvo prieškarinės Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai ir lietuviškos tautinės kultūros puoselėtojai. Knygos pradžioje prisimenama S. Martinėno vaikystė, jo studijos Karo mokykloje, tarnybos pradžia, gyvenimas Lietuvoje okupacijos metais, areštas, tremtis, gyvenimas lageryje. Toliau pasakojama apie gyvenimą Lietuvoje, grįžus iš tremties, lemtingą susitikimą su Vaclava Jačionyte. Ji knygoje pristatoma kaip Tautinės olimpiados dalyvė. Toliau aprašomas judviejų gyvenimas Jonavoje, džiaugiamasi galutiniu S. Martinėno reabilitavimu, pateikiami V. Martinėnienės užrašyti prisiminimai, taip pat artimųjų ir buvusių mokinių prisiminimai bei S. Martinėno apdovanojimai. Knyga išleista 400 egz. tiražu.

126

2019 NR. 1 (9)


VII. Naujausi leidiniai

Linksmos akys: parodijos, epigramos, šaržai / Grigorijus Kanovičius. – Vilnius: Inter Se, 2018. –152 p.: iliustr. Leidykla „Inter se“ išleido epigramų, parodijų ir šaržų rinktinę „Linksmos akys“, sudarytą iš dviejų Grigorijaus Kanovičiaus epigramų ir parodijų rinkinių – „Linksma akim“ (1964 m.) ir „Nuogi Olimpe“ (1981 m.). Pirmajam rinkiniui šaržus sukūrė Stasys Krasauskas, o antrajam – Andrius Cvirka. Šie šaržai iliustruoja ir naująjį rinkinį. Leidinio atsiradimą inicijavo ir finansavo Kanadoje gyvenantis G. Kanovičiaus sūnus Dmitrijus Kanovičius, pavadinimą pasiūlė jaunesnysis sūnus Sergejus. „Šmaikščios, linksmos, simpatijos ir draugiškumo įkvėptos eilės taikliai apibūdina sovietinės bohemos žvaigždes – daugelį jų šių laikų žmonės mini kaip literatūros, muzikos, dailės ir kino klasikus, žymius mokslininkus. Epigrama ir parodija – sunkus, rašytojų ne itin mėgstamas žanras. Paradoksalu, kad šiame rinkinyje kaip lietuviškos satyrinės poezijos virtuozas atsiskleidžia rusų kalba parašytais romanais išgarsėjęs klasikas“. Knyga išleista 1000 egz. tiražu.

Rudens romansai: foto albumas / Danutė Kasparavičienė. − Jonava, 2018. − [100] p.: iliustr. Trečiajame kraštietės Danutės Kasparavičienės foto albume autorės nuotraukos sudėtos temomis: „Ruduo Grodne...“, „Spalvos Vilniuje“, „Užsuk į Šešuolėlių dvaro parką“, „Vaizdai iš Rubikių apžvalgos bokšto“, „Alantos dvaro parke“, „Ginučių piliakalnio panorama“, „Žvilgsnis nuo Ladakalnio piliakalnio“, „Ruduo Šilų seniūnijoje“, „Lokenėlių piliakalnis“, „Jonava. Mano mylimo miesto akimirkos...“, „Viešosios bibliotekos sargai“ [beržai], „Jonavos Šveicarija“, „Neris ties Achema“, „Taurostos tvenkinys“, „Ruduo Jonavos miesto parke 2017 m.“. Knygą 3 egz. tiražu išleido www.colorland.com

127


TAUROSTA

Visa tai buvo, buvo, buvo…: eilėraščiai / Petras Zlatkus. – Kaišiadorys: Printėja, 2019. – 92 p. Tai šeštoji autoriaus lyrinių eilėraščių knyga. Kaip ir ankstesnėse, vyrauja žmogaus dvasingumo, gamtos, meilės motyvai. Visa tai išreiškiama glaustai, poetinė kalba sklandi ir melodinga. Rinkinėlyje pateikiami ir seni – dar mokyklos suole (1955– 1959 m.) ir atliekant karinę tarnybą (1963–1965 m.) parašyti eilėraščiai. „Šiame rinkinėlyje Jūs nerasite literatūrinio žanro stebuklų, o – patį gyvenimą. Ateina momentas, kada norisi pasidalinti savo poetiniu pasauliu su kitais. [...] Poezija priklauso nuo kūrėjo biografijos, nuo poeto charakterio, nuo sukaupto dvasinio turto, sugebėjimo pasipriešinti kasdienybei, atsiriboti nuo primityvumo, inertiškumo ir buities rutinos. Jos negalima skaityti prabėgomis verčiant puslapį po puslapio, nes daug kas praslys pro akis ir širdį. Aš įsitikinęs, kad poezija gelbsti žmogaus sielą, ji – šventovė, todėl privalo būti aukštos moralės, nešti gėrį, grožį, šviesą“, – teigia Petras Zlatkus. Knyga išleista 60 egz. tiražu.

Vėžlys Dūmas: kelio knyga (ne)vaikams / Gytis Norvilas ; [dailininkė Kristina Norvilaitė]. − Kaunas: Žalias kalnas, 2018. − 54, [6] p.: iliustr. Tai kraštiečio Gyčio Norvilo knyga. Jis – vienintelis autorius Lietuvoje, kurio knygos net dukart, 2012 ir 2017 metais, pelnė kūrybiškiausios metų knygos titulą. „Vėžlys Dūmas“ – smagi knyga, kurioje yra vietos operai ir futbolui, juokams ir susimąstymai. Knyga apie lėtą kelionę svajonės link. „Vėžlys Dūmas buvo trenktas. Vieną kartą ant jo nukrito kaštonas, kitą kartą – alyvinis obuolys. Sutrenkimų Dūmas nebijojo, nebijojo ir būti šiek tiek keistas – nei dainavo, nei per virvutę šokinėjo, nei krepšinį žaidė, nevalgė cepelinų ir niekas nebuvo matęs, kad jis žiūrėtų televizorių. Užtat jis mokėjo saugoti paslaptis ir turėjo svajonių – išmokti važiuoti dviračiu ir... pamatyti ledkalnį.“ „Ši vėžlio istorija yra lėta ir iškilminga. Čia ir sapnų realybė, ir realaus gyvenimo sąlygiškumas; tie klodai ragina ir skatina į gyvenimą žvilgtelti šiltai, atlaidžiai“, – rašytoja Gintarė Adomaitytė. Knyga išleista 1000 egz. tiražu.

128

2019 NR. 1 (9)


VII. Naujausi leidiniai

UŽDARYTI VIETOS LAIKRAŠTĮ GRUBIU BŪDU MANUFAKTŪRĄ, MAŽŲ MAŽIAUSIAI NEATSAKINGA. NE VISIEMS TARNAUJA INTERNETAS,

KULTŪROS IR INFORMACIJOS ŠVIESULĮ, KAIP PREKYBOS KIOSKĄ, LAIKRODŽIŲ TAISYKLĄ, TAI SKRIAUDA KULTŪROS GYVENIMUI. O IR JONAVOS TEN BEVEIK NĖRA!

NE VISI VIENODAI SUPRANTA

GYVENIMO PRASMĘ:

ATJAUTOS

IR AUKOS BALANSĄ.

,,Pasaulis išnyks ne todėl, kad daug žmonių, o todėl, kad daug nebežmonių“.

Žydų posakis 129


TAUROSTA

130

2019 NR. 1 (9)

Profile for Jonavos viešoji biblioteka

Taurosta Nr. 1 (9)  

Taurosta Nr. 1 (9)  

Advertisement