KNYGA, KURIĄ TURĖJO PERSKAITYTI JŪSŲ TĖVAI (o jūsų vaikai džiaugsis, jei perskaitysite jūs)

KNYGA, .85,Æ 785Ø-2

3(56.$,7< 7,

- Ĭ 6 Ĵ 7 Ø 9$ ,

ǧ2 - Ĭ 6 Ĵ 9$ , . $ , ' Ŀ , $ 8 * 6 , 6 -(, 3(56.$,7 <6,7( -Ĭ6Ǩ

Original title: The Book You Wish Your Parents Had Read (and Your Children Will Be Gland That You Did) English language edition first published by Penguin Random House UK, London Text copyright © Philippa Perry, 2019 The author has asserted her moral rights All rights reserved Vertimas © Jurgita Jėrinaitė ir Helios Kirjastus OÜ, 2020 Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė Redaktorė Aušra Tamošiūnienė Viršelio dizainerė © Mai Grepp Maketuotojas Jaak Rüütel Spausdino spaustuvė „Print Best“ ISBN 978-9949-691-79-1

TURINYS

Pratarmė Įžanga

9 11 PIRMA DALIS 7ÙY\VWÙV SDYHOGDV

Praeitis grįžta įgelti mums (ir mūsų vaikams) Įtrūkimas ir jo atitaisymas Kaip atitaisyti praeitį Kaip kalbamės su savimi Geri ir (ar) blogi tėvai: neigiamas vertinimo aspektas

17 25 29 32 37

ANTRA DALIS -ĭVĵ YDLNR DSOLQND Svarbiau ne šeimos sudėtis, o kaip šeima sutaria Kai tėvai negyvena kartu Kad skausmas būtų pakeliamas Kai tėvai kartu Kaip reikia ir kaip nereikia ginčytis Geranoriškumo puoselėjimas

43 45 48 48 50 57 5

75(Î,$ '$/,6 -DXVPDL Kaip sugerti jausmus Jausmus pripažinti svarbu Jausmų nepripažinimo pavojus: atvejo analizė Įtrūkimas, jo atitaisymas ir jausmai Išgyventi jausmą, o ne imtis žygių Pabaisos po lova Kaip svarbu priimti bet kokią nuotaiką Reikalavimas būti laimingam Dėmesio nukreipimas nuo jausmų

66 70 76 81 82 86 87 90 95

KET VIRTA DALIS .ORMDPH SDPDWÇ Nėštumas Simpatinė magija Kokie tėvai esate?

Kūdikis ir jūs Gimdymo planas Gimdymo patirties išklausymas Ropštimasis prie krūties Pradinis ryšys Parama: kad galėtume būti tėvai, turime pasijusti vaikais Prieraišumo teorija Prievartos verksmas Keičiasi hormonai, keičiatės ir jūs Vienatvė Depresija po gimdymo 6

101 104 110 114 114 116 117 119 122 130 134 137 138 141

PENKTA DALIS *HURV SVLFKLQÙV VYHLNDWRV VÇO\JRV Ryšys Duoti ir gauti – abipusis bendravimas Kaip prasideda dialogas Paeilis veiksmas Kai dialogas sunkus: diafobija Kodėl svarbu dėmesingai stebėti Kas nutinka, kai esate priklausomi nuo telefono Mes gimstame pasirengę dialogui Kūdikiai ir vaikai taip pat yra žmonės Kaip išmokyti vaikus tapti neklaužadomis... ir kaip nugalėti tą įprotį Kodėl vaikas tampa „prielipa“ Kaip rasti prasmę auginant vaiką Numatytoji vaiko nuotaika Miegas Kas yra miego skatinimas Padėti, ne gelbėti Žaidimas

151 152 155 155 157 162 164 165 169 171 174 175 176 177 182 185 188

ŠEŠTA DALIS (OJHV\V %HW NRNV HOJHV\V \UD EHQGUDYLPDV Sektini pavyzdžiai Laimėtojai ir pralaimėtojai Kaip išgyventi, kas vyksta dabar, o ne vaizduotis ateitį Savybės, būtinos, kad gerai elgtumės Jeigu visoks elgesys yra bendravimas, ką reiškia vienoks ar kitoks elgesys?

197 199 202 203 207 7

8

Geriau anksčiau sutarti nei vėliau barti Žodžiais išsakyti jausmai padeda tinkamai elgtis Kai paaiškinimai neveikia Kiek griežti turi būti tėvai?

Tai koks tas bendradarbiavimas ir kaip jis veikia?

Daugiau apie pykčio priepuolius Zirzimas Tėvų melas Vaikų melai Ribos: apibrėžkite save, o ne vaiką Ribos vyresniems vaikams ir paaugliams Paaugliai ir jaunuoliai Ir pagaliau: kai mes visi užaugame

213 214 216 220 222 225 230 234 238 246 256 259 268

Epilogas Papildomi šaltiniai Padėka

271 273 279

Teisingas posakis, kad vaikai mokosi ne iš mūsų žodžių, o iš darbų. Prieš pradedant kalbėti apie vaikų elgesį naudinga, netgi būtina, pažvelgti į jų pirmuosius sektinus pavyzdžius. Ir vienas tų pavyzdžių esate jūs. Ši knygos dalis bus vien apie jus, nes jūs savo vaikui darysite didžiausią įtaką. Pateiksiu pavyzdžių, kaip vystantis jūsų santykiui su vaiku praeitis veikia dabartį. Pakalbėsiu apie tai, kaip vaikas gali įžiebti pamirštus mūsų jausmus iš vaikystės ir kaip mes, tų jausmų paskatinti, netinkamai su juo pasielgsime. Taip pat apžvelgsiu, kodėl taip svarbu analizuoti savo vidinį kritiką, kad kitai kartai neperduotume žalingų padarinių.

3 5 $ ( , 7 , 6 * 5 ð Ŀ 7 $ ð * ( / 7 , 0 8 0 6 ǧ,5 0Ĭ6Ĵ 9$,.$06Ǩ Vaikui reikia šilumos ir priėmimo, prisilietimų, mūsų fizinio buvimo kartu, meilės ir ribų, supratimo, žaidimų su visokio amžiaus žmonėmis, nuraminimo, begalės mūsų dėmesio ir laiko. O, tada labai paprasta, knyga galėtų čia ir pasibaigti! Tiktai ne, nes mums daug kas kliudo. Įsiterpia gyvenimas: aplinkybės, vaikų priežiūra, pinigai, mokykla, darbas, laiko stygius, verslai... ir visi žinote, kad tai dar ne galutinis sąrašas.

17

Dar labiau nei viskas, kas išvardyta, gali kliudyti patirtis, atsinešta iš tų laikų, kai patys buvome kūdikiai ir vaikai.

Jeigu neatsigręšime pasižiūrėti, kaip patys buvome auginami ir ką iš to perėmėme, praeitis grįš mums įgelti. Juk ir patys pastebite, kad imate ir pasakote ką nors „kaip mama sakydavo“. Žinoma, jeigu vaikystėje tie žodžiai leido jums pasijusti mylimam, reikalingam ir saugiam, viskas gerai.

Tačiau labai dažnai tai būna priešingą poveikį darantys žodžiai.

Palaikyti ryšį su vaiku gali kliudyti mūsų pačių nepasitikėjimas savimi, mūsų pesimizmas, jausmus blokuojančios gynybinės reakcijos ir baimė būti užvaldytiems jausmų. O kartais sutarti su vaiku kliudo kas nors, kas mus jame erzina, mūsų lūkesčiai arba baimės dėl jų. Mes esame tik viena grandinės, nusitęsiančios tūkstantį metų į praeitį ir nežinia kiek į ateitį, grandis.

Gera žinia yra ta, kad savo grandį galite pataisyti, taip patobulindami ir savo vaikų bei jų vaikų gyvenimą. Ir pradėti geriausia šiandien. Jums nebūtina elgtis taip, kaip su jumis buvo elgiamasi; galite atmesti tai, kas buvo nenaudinga.

Jeigu esate tėvai ar ketinate jais tapti, galite iškraustyti savo vaikystę kaip dėžutę ir susipažinti su jos turiniu: patyrinėti, kas jums nutiko, kaip tada jautėtės, kaip jaučiatės dėl to dabar ir, gerai viską išanalizavę ir apžiūrėję, sudėti atgal tik tai, ko jums reikia.

Jeigu augdamas (-a) jautėte pagarbą, jeigu jus laikė unikalia ir vertinga asmenybe, gavote besąlygiškos meilės, pakankamai pozityvaus dėmesio, o santykiai su šeimos nariais jus praturtindavo, jau turite brėžinį, kaip sukurti pozityvius, funkcionalius santykius. Jūs savaime supratote, kaip 18

padėti savo šeimai ir savo bendruomenei. Jeigu visa tai jums pažįstama, tyrinėti savo vaikystę nebus skausminga.

Jeigu tokios vaikystės neturėjote, – o dauguma mūsų neturėjome, – sugrįžti į vaikystę gali būti emociškai nemalonu. Esu įsitikinusi, kad būtina geriau įsisąmoninti tą diskomfortą norint sugalvoti, kaip neigiamų šablonų neperduoti ateities kartoms. Labai daug paveldėtų dalykų dar nesame suvokę patys, todėl kartais sudėtinga suprasti, ar reaguojame į vaiko elgesį čia ir dabar, ar reakcija yra nulemta mūsų praeities.

Manau, toliau pateiktas pasakojimas padės iliustruoti, ką turiu galvoje. Jį išgirdau iš Tėjos, mylinčios mamos ir vyresniosios psichoterapeutės, ugdančios kitus psichoterapeutus. Paminiu abu šiuos jos vaidmenis todėl, kad būtų aiškiau, jog net patys geranoriškiausi ir sąmoningiausi iš mūsų gali įsmukti į emocinį laiko plyšį ir sureaguoti į praeities įvykius, o ne tai, kas vyksta čia ir dabar. Istorija prasidėjo nuo to, kad Tėjos dukra Emilija, beveik septynerių mergaitė, žaidimų aikštelėje šūktelėjo mamai, kad įstrigo ant laipynės ir jai reikia pagalbos.

Liepiau jai lipti žemyn, o kai ji pasiskundė negalinti, staiga supykau. Pamaniau, kad tai juokinga – nesunkiai nuliptų pati. Užrikau: „Tuoj pat lipk žemyn!“ Emilija pagaliau nulipo. Ji bandė įsikibti man į ranką, bet vis dar buvau įpykusi, todėl pasakiau „ne“, ir ji užbliovė.

Kai grįžome namo ir kartu išsivirėme arbatos, dukra nusiramino, o aš viską sau nurašiau kaip „Dieve, vaikai gali būti rakštis“ atvejį.

19

Prabėgo savaitė, lankėmės zoologijos sode ir ten radome dar vieną laipynę. Pažvelgusi į ją pajutau kaltę. Emilijai laipynė taip pat priminė aną savaitę, nes ji kone baimingai pakėlė į mane akis.

Paklausiau, ar nori palaipioti. Šį kartą, užuot atsisėdusi ant suolo ir sulindusi į telefoną, atsistojau prie laipynės ir ją stebėjau. Pajutusi, kad įstrigo, Emilija ištiesė rankas, kad padėčiau. Šį kartą nutariau ją paskatinti. Pasakiau: „Statyk pėdą ten, kitą – ten, pasilaikyk ten, ir pati nulipsi.“ Ji taip ir padarė.

Nulipusi duktė paklausė: „Kodėl aną kartą man nepadėjai?“ Pagalvojau apie tai ir atsakiau: „Kai buvau maža, močiutė elgėsi su manimi kaip su princese ir visur nešiodavo, visą laiką prašydavo: „Būk atsargi!“ Tada jaučiausi neįgali nieko pati nuveikti ir neįgijau pasitikėjimo savimi. Nenorėčiau, kad tau taip nutiktų, todėl nepadėjau, kai praėjusią savaitę paprašei nukelti nuo laipynės. Prisiminiau save tokio amžiaus, kai man nebuvo leidžiama nieko daryti pačiai. Mane apėmė pyktis ir išsiliejau ant tavęs, nors tai neteisinga.“ Emilija pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „A, o aš pagalvojau, kad tau nerūpiu.“ „O, ne, – atsakiau, – rūpi, bet tada nesupratau, kad pykstu ant močiutės, o ne ant tavęs. Atsiprašau.“

Ne vien Tėja apsigavo ir padarė prielaidas apie savo emocinę reakciją nepagalvojusi, kad šią galėjo sužadinti ne tik dabartinis įvykis, bet ankstesnė jos patirtis.

20

Tačiau kai po kokio nors vaiko poelgio ar prašymo pajuntate pyktį arba kokią kitą sunkią emociją, pavyzdžiui, apmaudą, nusivylimą, pavydą, pasibjaurėjimą, paniką, irzulį, baimę ar panašiai, gerai pagalvokite, ar tai nėra įspėjimas. Įspėjimas, kad buvo nuspausti kokie nors jūsų mygtukai, o ne vaikas ar vaikai daro ką nors blogo.

Dažnas toks modelis: pykčiu ar kita perdėta emocija reaguojate į savo vaiko elgesį todėl, kad taip išmokote gintis nuo jausmo, kuris apimdavo jus būnant jų amžiaus.

Jums to nesuvokiant, vaiko elgesys gali pažadinti jūsų pačių nevilties, ilgesio, vienatvės, pavydo ar stygiaus jausmus.

Ir tada jūs nesąmoningai pasirenkate lengvesnį variantą: užuot įsijautę į tai, ką jaučia jūsų vaikas, einate trumpesniu keliu – supykstate, nusiviliate ar supanikuojate.

Kartais sužadinti praeities jausmai ateina iš giliau, ne iš paskutinės kartos. Mano motiną erzina žaidžiančių vaikų riksmai. Pastebėjau, kad taip pat įsitempiu, kai ima triukšmauti mano dukra ir jos draugai, nors jie ribų neperžengia. Trokšdama sužinoti daugiau, paklausiau mamos, kas jai būtų nutikę vaikystėje, jeigu būtų žaidusi triukšmingai.

Mama papasakojo, kad jos tėvas, mano senelis, jai gimus jau buvo pradėjęs šeštą dešimtį ir jam dažnai smarkiai skaudėdavo galvą, todėl visi vaikai turėdavo vaikščioti po namus ant pirštų galiukų, nes kitaip pakliūdavo į bėdą.

Gali būti baisu, kad pykčio jausmas dar sustiprės ar ryškiau pasireikš pripažinus, jog vaikai kartais suerzina. Iš tiesų, kai įvardijame sau nepatogius jausmus ir surandame alternatyvų naratyvą (nelaikome vaiko atsakingu už juos), nustojame kaltinti savo vaikus, kad tuos jausmus pažadino.

Tai padarę kur kas rečiau pasiduosite įsisenėjusiam jaus21

mui ir nenuskriausite savo vaiko. Ne visada pavyksta atsekti, kas sukelia kokią nors emociją, bet tai nereiškia, kad priežasties nėra, ir kartais šio požiūrio tikrai verta laikytis.

Dar viena iš galimų priežasčių, kodėl reaguodami į dabartinį vaiko elgesį pasiduodate įsisenėjusioms emocijoms, yra ta, kad vaikystėje jautėte, jog ne visada patikote jus mylintiems žmonėms. Kartais juos erzindavote, su jumis būdavo sunku, nuvildavote artimuosius, pasirodydavote nesvarbus, nepakenčiamas, nerangus ar kvailas. Kai apie tai primena jūsų paties vaiko elgesys, sureaguojate impulsyviai ir rėkiate arba darote ką kita, kas jums įprasta neigiamai elgiantis.

Nėra abejonių, kad virsmas tėvu ar motina yra sunkus. Per vieną naktį jūsų vaikas tampa visišku prioritetu.

Septynioms dienoms per savaitę, dvidešimt keturioms valandoms per parą. Sulaukę vaiko galbūt pagaliau suprasite, su kuo teko susidurti jūsų tėvams, galbūt labiau juos vertinsite, imsite su jais tapatintis ar pajusite jiems didesnę užuojautą. Tačiau turite tapatintis ir su savo vaiku ar vaikais. Laikas, skirtas apmąstyti, kaip jautėtės būdami tokio amžiaus kūdikiai ar vaikai, padės ugdyti empatiją savo vaikui. Padės jums suprasti ir atjausti jį, kai elgsis taip, kad kils noras jį atstumti.

Turėjau klientą Oskarą, kuris įsivaikino aštuoniolikos mėnesių berniuką. Kaskart, kai vaikas numesdavo maisto ant grindų, Oskaras pajusdavo kylant įsiūtį. Paklausiau jo, kas būtų nutikę jam vaikystėje, jeigu būtų numetęs maisto ar palikęs jo lėkštėje. Jis prisiminė, kad taip pasielgus senelis stuktelėdavo per krumplius peilio kriaunomis ir liepda-

22

vo eiti iš kambario. Kai Oskaras prisiminė, kaip pats jautėsi vaikystėje, kai su juo taip elgdavosi, ėmė atjausti save mažą ir, savo ruožtu, atlaidžiau elgtis su savo sūnumi.

Lengva apsigauti, kad emocijos sukyla dėl dalykų, vykstančių priešais mus, ir nėra tiesiog reakcija į tai, kas nutiko praeityje. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, jog turite keturmetį, kuris per savo gimtadienį gauna kalną dovanų ir kurį šiurkščiai išvadinate „išlepintu“, nes nepasidalijo vienu iš daugybės savo naujų žaislų.

Kas gi vyksta? Logiška, kad ne vaikas kaltas, jog gavo tiek dovanų. Galbūt nesąmoningai padarėte prielaidą, kad jis nevertas tiek daiktų, ir susierzinimas dėl to išsprūdo griežtu tonu arba neprotingu tikėjimu, kad keturmetis elgsis brandžiau.

Jeigu sustosite, atsigręšite ir pasidomėsite, ko suirzote dėl dovanų, galbūt atrasite, kad vidinis jūsų keturmetis yra pavydus arba jaučia konkurenciją. Galbūt jums būnant ketverių tėvai liepė dalytis kuo nors, kuo nenorėjote dalytis, arba tiesiog jums niekas niekada nedovanojo tiek dovanų, ir dabar, užuot gailėjęsi savęs keturmečio, užsipuolate niekuo dėtą savo paties vaiką.

Tai man primena neapykantos kupinus elektroninius laiškus ir neigiamus komentarus socialinėje žiniasklaidoje, kurių iš anoniminių šaltinių sulaukia viešieji asmenys. Jeigu skaitysite tarp eilučių, pamatysite, kad ryškiausia tuose įrašuose yra tokia mintis: Neteisinga, kad tu esi žinomas, o aš – ne. Pavydas savo vaikams taip pat nėra labai retas reiškinys. Jeigu jaučiate tokį pavydą, turite įsisąmoninti jį, o ne jo vedami negatyviai elgtis vaikų atžvilgiu. Jiems nereikia, kad tėvai trolintų.

23

Į šią knygą įtraukiau pratimų, kurie bus naudingi norint giliau suprasti, apie ką kalbu. Jeigu pasiūlymai atrodo nesvarbūs arba per sunkūs, galite praleisti juos ir galbūt grįžti prie jų vėliau, kai jausitės geriau pasiruošę.

PRATIMAS IŠ KUR KYLA ŠI EMOCIJA?

Kai kitą kartą pajusite savo vaikui pyktį (ar kitą perdėtą emociją), nereaguokite nemąstydami, o sustokite ir paklauskite savęs: ar šį jausmą sukėlė vien tik vaikas ir jo elgesys? Kas kliudo man pažvelgti į situaciją jo akimis?

Geras būdas nustoti reaguoti yra pasakyti: „Man reikia laiko pagalvoti apie tai, kas vyksta“ ir išnaudoti pauzę ramybei atgauti. Netgi jeigu vaiką reikia pamokyti, nėra prasmės to daryti supykus.

Mokomi iškart, vaikai girdės tik jūsų pyktį, o ne tai, ką stengiatės jiems pasakyti.

Antrąją pratimo dalį galite išbandyti net neturėdami vaikų. Tiesiog stebėkite, kaip dažnai supykstate, pasijuntate teisuoliais, pasipiktinate, supanikuojate arba susigėstate, bjauritės savimi ar sutrinkate. Ieškokite pasikartojančių reakcijų.

Prisiminkite, kada pirmą kartą taip jautėtės, prisiminkite, kada vaikystėje pradėjote taip reaguoti, ir galbūt suprasite, kiek stiprus šis įprotis. Kitaip sakant, įprotis jūsų reakciją nulemia tiek pat, kiek ir įvykis realioje dabartinėje situacijoje.

24