GYVENIMAS MŪSŲ PLANETOJE. Mano liudijimas ir ateities vizija

Gyvenimas mūsų planetoje Mano liudijimas ir ateities vizija

David Attenborough ir Jonnie Hughes

Original title: A Life on Our Planet Copyright © David Attenborough Productions Ltd, 2020 First published by Witness Books, an imprint of Ebury Publishing The author has asserted his moral rights All rights reserved Vertimas © Jurgita Jėrinaitė ir Helios Kirjastus OÜ, 2021 Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė Redaktorė Aušra Tamošiūnienė Maketuotojas Jaak Rüütel Spausdino spaustuvė „Print Best“ ISBN 978-9949-691-95-1

N

iekada anksčiau nebuvau lankęsis tokioje vietoje kaip Ukrainos miestas Pripetė. Tai visiškos nevilties vieta.

Iš pažiūros Pripetė – visai mielas miestas: čia yra alėjų, viešbučių, pramogų parkų, aikštė, ligoninė, centrinis paštas, geležinkelio stotis. Yra ir kelios mokyklos, baseinai, kavinių, barų, parduotuvių, universalinių parduotuvių ir kirpyklų, restoranas, įsikūręs prie upės, teatras, kino teatras, šokių ir gimnastikos salės bei futbolo stadionas su lengvosios atletikos takeliais. Pripetėje rasi visus mūsų žmogiškosios buveinės patogumus, sukurtus tam, kad čia būtų gera gyventi.

Miesto kultūros ir prekybos centrą supa daugiabučiai namai. Iš viso 160 daugiaaukščių pastatų, jungiamų gerai apgalvoto gatvelių tinklo. Kiekviename bute yra balkonas.

Kiekviename name – skalbykla. Aukščiausi pastatai – beveik dvidešimties aukštų, visi jie karūnuoti milžinišku geležiniu kūju ir pjautuvu – simboliu, primenančiu šio miesto statytojus.

Pripetė pastatyta spartaus Sovietų Sąjungos augimo laikotarpiu – praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje.

Tai buvo specialiai kurti idealūs namai, modernistinė uto9

pija, pritaikyta beveik 50 000 žmonių – geriausiems Rytų bloko inžinieriams ir mokslininkams bei jaunoms jų šeimoms. Jie visi – besišypsantys, vaikštinėjantys plačiais bulvarais, stumdantys vaikų vežimėlius, besimokantys baleto, plaukiojantys olimpinio dydžio baseine ar besiirstantys valtimis upėje – užfiksuoti mėgėjiškoje devintojo dešimtmečio filmo juostoje.

Tačiau šiandien Pripetėje negyvena niekas. Trupančios sienos. Išdužę langai. Griūvančios sąramos. Klaidžiojant po tuos tamsius, tuščius pastatus reikia akylai žiūrėti po kojomis. Kirpyklose riogso nuvirtusios kėdės, ant grindų išmėtyti dulkėti plaukų suktukai ir pažirusios veidrodžių šukės. Universalinės parduotuvės palubėje karo dienos šviesos lempos. Miesto rotušės parketo atplaišos išmėtytos ant didingų marmuro laiptų. Ant mokyklos kabinetų grindų mėtosi vadovėliai ir pratybų sąsiuviniai, kuriuose mėlynu rašalu mirga daili kirilika. Baseinai tušti. Butuose stovinčių sofų sėdynės susmegusios iki grindų. Lovos supuvusios. Jokio judesio, lyg nuspaudus pauzės mygtuką.

Išsigąsti, jei kas nors staiga sujuda nuo vėjo.

Už kiekvienų durų, pro kurias tik įžengsi, vis labiau jauti, kaip trūksta žmonių. Tas trūkumas labiausiai ir krinta į akis. Esu lankęsis ir kituose žmonių apleistuose miestuose – Pompėjoje, Angkoro šventykloje Kambodžoje ir Maču Pikču Peru – bet čia aplinka atrodo tokia įprasta, kad tik sustiprina pojūtį: žmonės iš Pripetės pasitraukė nenatūraliai. Pastatai ir buitis tokia pažįstama, jog supranti, kad viskas buvo apleista ne šiaip sau, tiesiog bėgant laikui.

Pripetė yra visiškos nevilties vieta, nes viskas čia, pradedant skelbimų lentomis, į kurias niekas nežiūri, baigiant logaritminėmis liniuotėmis tiksliųjų mokslų kabinete ar 10

nebegrojančiu pianinu kavinėje, virto paminklu žmogaus gebėjimui prarasti viską, ko jam reikia ir ką jis brangina.

Mes, žmonės, vieninteliai Žemėje galime sukurti pasaulius ir juos sunaikinti.

1986 metų balandžio 26-ąją sprogo ketvirtasis greta miesto stovinčios Vladimiro Iljičiaus Lenino atominės elektrinės, šiandien visų žinomos Černobylio pavadinimu, reaktorius. Sprogimas įvyko dėl prasto planavimo ir žmogiškos klaidos. Černobylio reaktoriai turėjo konstrukcijos trūkumų, apie kuriuos nežinojo aptarnaujantis personalas.

Be to, žmonės nerūpestingai atliko savo darbą. Černobylis sprogo dėl klaidų – pačios žmogiškiausios priežasties.

Viršutinių atmosferos sluoksnių vėjai virš Europos išnešiojo keturis šimtus kartų daugiau radioaktyviųjų medžiagų, nei sprogus Hirošimos ir Nagasakio bomboms kartu sudėjus. Jos krito iš dangaus su lietumi ir sniegu, pateko į daugybės šalių dirvas ir vandenis. Galiausiai pasiekė ir mitybos grandinę. Vis dar nesutariama dėl šio įvykio sukeltų pirmalaikių mirčių skaičiaus, bet jų būta šimtai tūkstančių. Daug kas vadina Černobylį brangiausia aplinkos katastrofa istorijoje.

Deja, tai netiesa. Pastarąjį šimtmetį diena po dienos beveik nepastebimai visoje planetoje kai kas vyksta. Vyksta taip pat dėl blogo planavimo ir žmogiškų klaidų. Ne dėl kokio nors nelemto nelaimingo atsitikimo, o dėl neatleistino aplaidumo ir nesupratimo, kuris veikia viską, ką darome. Tai prasidėjo ne nuo sprogimo, o tyliai ir nejuntamai – dėl įvairių globalių ir sudėtingų priežasčių. To pasekmių nepamatuosi prietaisu – tokiu kaip radiacijos matuoklis.

Prireikė šimtų tyrimų visame pasaulyje, kad būtų patvirtinta, jog apskritai kažkas vyksta. Ir to vyksmo poveikis 11

bus kur kas didesnis nei kelių nelaimingų valstybių dirvožemio ir vandenų užterštumas. Tai gali išmušti iš pusiausvyros ir sugriauti viską, kas mums atrodo duotybė.

Kalbu apie tikrąją šių laikų tragediją – spartėjantį mūsų planetos biologinės įvairovės nykimą. Kad gyvybė planetoje išties klestėtų, biologinė įvairovė turi būti be galo didelė. Planeta gali normaliai gyvuoti tik tada, kai milijardai skirtingų atskirų organizmų geriausiai išnaudoja kiekvieną prieinamą išteklių bei galimybę ir milijonai rūšių sąveikauja tarpusavyje, palaikydamos viena kitą. Kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo saugesnė visa gyvybė Žemėje, taip pat ir mes. Tačiau dabar žmonės gyvena Žemėje taip, kad biologinė įvairovė nuolat mažėja.

Visi esame kalti, nors, žinoma, ne asmeniškai. Tik pastaraisiais dešimtmečiais pagaliau supratome, kad mūsų gimtasis žmonių pasaulis visada buvo natūraliai netvarus.

O supratę galime rinktis. Toliau gyventi laimingą gyvenimą, auginti šeimas, siekti dorų savo kuriamos šiuolaikinės visuomenės tikslų, ignoruodami prie slenksčio laukiančią katastrofą. Arba galime keistis. Šis pasirinkimas anaiptol nėra paprastas ir aiškus. Juk, šiaip ar taip, labai žmogiška laikytis įsikibus to, ką žinome, ir atmesti arba bijoti to, ko nežinome. Kas rytą atitraukę užuolaidas Pripetės žmonės pirmiausia pamatydavo didžiulę atominę elektrinę, kuri vieną dieną sugriaus jų gyvenimą. Dauguma gyventojų joje dirbo. Likusieji priklausė nuo tų, kurie ten dirbo. Jie turėjo suprasti, kaip pavojinga gyventi arti atominės elektrinės, tačiau abejoju, ar būtų sugalvoję išjungti jos reaktorius. Černobylis tiekė jiems brangią prekę – patogų gyvenimą.

12

Šiandieną mes visi esame Pripetės gyventojai. Patogiai gyvename savo kuriamos katastrofos šešėlyje. O katastrofą lemia tie patys dalykai, kurie leidžia mums gyventi patogiai. Ir šitaip gyventi atrodo labai natūralu, kol nėra įtikinamos priežasties keisti elgesį ir kol neturime gero alternatyvaus plano. Štai kodėl parašiau šią knygą.

Gamtos pasaulis nyksta. Įrodymai – visur aplink mus.

Tai vyko visą mano gyvenimą. Mačiau tai savo akimis. Ir galiausiai tai baigsis mūsų išnykimu.

Tačiau vis dar yra laiko išjungti reaktorių. Ir mes vis dar turime gerą alternatyvą. Ši knyga – tai pasakojimas, kaip priėjome iki didžiausios savo klaidos ir kaip, – jeigu veiksime nieko nelaukdami, – vis dar galime ją ištaisyti.

13

2020-ieji {±Ÿ±ƚĬĜŅ ŞŅŞƚĬĜ±ÏĜģ±× ƀØí ĵĜĬĜģ±ųÚŅ čƼƴåĹƋŅģƱ eĹčĬĜåŸ ±ƋĵŅŸüåųŅģå× ĉŎĂ ĜŻ ĵĜĬĜģŅĹŅ Ú±ĬåĬĜƱ X±ƚĩĜĹëŸ č±ĵƋŅŸ ŞĬŅƋƱ× ƐĂ ŞųŅÏåĹƋ±Ĝ

Mes veikiame visą pasaulį. Aklas planetos šturmas keičia pačius gyvūnijos pasaulio pamatus. Štai kokia mūsų planetos padėtis 2020-aisiais19.

Kasmet išgauname iš vandenynų per 80 milijonų tonų jūrų gėrybių ir 30 procentų žuvų išteklių sumažinome iki kritinio lygio20. Vandenynuose išnaikintos beveik visos stambios žuvys.

Praradome maždaug pusę sekliųjų vandenų koralų ir kiekvienais metais išbąla vis daugiau rifų.

Pakrančių plėtros ir jūrų gėrybių auginimo projektai apkarpė 30 procentų mangrovių ir dumblių augaviečių plotų.

Plastiko atliekomis užterštas visas vandenynas: nuo paviršinių vandenų iki giliausių įdubų. Šiuo metu šiaurės 97

Ramiajame vandenyne, kur sukasi paviršinės srovės, yra susiformavusi milžiniška šiukšlių sala iš 1,8 trilijono plastiko vienetų. Dar keturi panašūs šiukšlių „plaustai“ formuojasi kitose sūkuriuotose vandenyno vietose.

Plastikas patenka į vandenynų mitybos grandinę ir 90 procentų jūros paukščių skrandžiuose aptinkama plastiko.

Aldabra yra gamtos rezervatas, kuriame leidžiama lankytis vos saujelei žmonių. Kai saloje nusileidau 1983-iaisiais, filmuodamas „Gyvąją planetą“, vienintelės paminėti vertos į pakrantę atplukdytos sąnašos buvo didžiuliai seišelinės lodoicės* riešutai. Neseniai saloje apsilankė kita filmavimo komanda. Jie rado žmonių šiukšlių kiekviename salos paplūdimyje. Milžiniškiems vėžliams, – kai kuriems iš jų daugiau kaip šimtas metų, – dabar tenka ropštis per plastikinius butelius, alyvos skardines, kibirus, nailono tinklus ir gumos atliekas.

Joks pasaulio paplūdimys nėra apsaugotas nuo mūsų atliekų.

Gėlųjų vandenų sistemoms iškilusi tokia pati grėsmė kaip ir jūrų. Mes sutrikdėme natūralią beveik visų didžiausių pasaulio upių tėkmę, pastatydami daugiau kaip 50 000 stambių užtvankų. Užtvankos taip pat gali paveikti vandens temperatūrą, drastiškai keisdamos žuvų migracijos ir neršimo laiką.

Mes ne tik verčiame į upes savo šiukšles, bet ir laukuose pribarstome trąšų, pesticidų ir pramoninių cheminių medžiagų, kurias vanduo suneša į upes. Daugybė upių dabar yra labiausiai planetoje užterštos teritorijos. Be to, imame upių vandenį laukams drėkinti ir taip jas išsekiname, kad dalis upių kažkuriuo metų laiku net nepasiekia jūros. * Palmių rūšis.

98

Statome pylimus užliejamosiose pievose ir aplink upių žiotis, melioruojame pelkes taip sparčiai, kad jų beliko tik pusė tiek, kiek buvo man gimus.

Dėl poveikio gėlo vandens sistemoms ten gyvenančių gyvūnų ir augalų išnyko daugiau nei kurioje kitoje buveinėje. Pasaulio mastu jų gyvūnijos populiacijos dydis susitraukė 80 procentų. Pavyzdžiui, Mekongo upė Pietryčių Azijoje parūpina ketvirtį gėlavandenių žuvų, sugaunamų visame pasaulyje, – 60 milijonų žmonių pamaitina vertingais baltymais. Tačiau dėl užtvankų daromos žalos, pernelyg didelio vandens sunaudojimo, taršos ir žuvų išteklių pereikvojimo laimikis kasmet ne tik mažėja, bet ir smulkėja. Pastaraisiais metais žvejams tenka naudoti tinklelius nuo moskitų, kad pagautų ką nors valgoma. Šiuo metu kasmet iškertame 15 milijardų medžių. Pasaulio atogrąžų miškų sumažėjo perpus. Pagrindinė miškų kirtimo priežastis, dvigubai dažnesnė nei kitos trys svarbiausios priežastys kartu sudėjus, yra jautienos gamyba.

Vien Brazilija skiria 170 milijonų hektarų savo žemės – septynių Jungtinių Karalysčių dydžio plotus – ganykloms.

Kadaise tuose plotuose plytėjo atogrąžų miškai. Antroji miškų kirtimo priežastis yra sojos. Sojoms auginti skiriama apie 131 milijonas hektarų, didžioji dalis tų žemių yra Pietų Afrikoje. Daugiau kaip 70 procentų sojų sušeriama mėsai auginamiems galvijams. Trečias pagal dydį miškų priešas yra 21 milijono hektarų ploto alyvpalmių plantacijos, daugiausia Pietryčių Azijoje21.

Vis dar išlikę miškai yra žiauriai sudalyti kelių, ūkių ir plantacijų. 70 procentų jų medžių priedanga siekia vos kilometrą kuria nors kryptimi. Nebeliko gilių, tamsių girių.

99

Vabzdžių skaičius pasaulio mastu per 30 metų smuko ketvirtadaliu. Ten, kur gausiai naudojama pesticidų, – dar daugiau. Neseniai atlikus tyrimus atskleista, kad Vokietijoje prarasta 75 procentai skraidančių vabzdžių, o Puerto Rikas prarado beveik 90 procentų visų vabzdžių ir vorų, gyvenusių medžių lajose. Daug jų yra apdulkintojai – būtina grandis įvairiose mitybos grandinėse. Kiti – plėšrūnai, kurie lemia, kad augalėdžių vabzdžių neprisidaugintų tiek, jog kiltų antplūdžiai22.

Pusė mūsų planetos derlingų žemių paversta ūkiais.

Dažniau mes tą žemę nualiname, negu puoselėjame. Pritręšiame nitratais ir fosfatais, pernelyg nuganome, deginame, išsekiname augindami netinkamas kultūras ir purškiame pesticidais, sunaikinančiais dirvos bestuburius, nuo kurių priklauso dirvos gyvybingumas. Daugelis dirvų praranda derlingą paviršinį sluoksnį, ir taip turtingos ekosistemos, kuriose klesti grybai, kirminai, bakterijos ir galybė kitų mikroskopinių organizmų, virsta kieta, sterilia ir tuščia žeme. Lietus nuteka nuo jos kaip nuo asfalto, taip prisidėdamas prie didžiulių potvynių, vis dažniau kamuojančių kraštus, kuriuose klesti pramoninis ūkininkavimas.

Septyniasdešimt procentų paukščių, gyvenančių planetoje, yra naminiai. Didžioji dalis – vištos. Visame pasaulyje kiekvienais metais jų suvalgome 50 milijardų. Bet kurią akimirką jų gyvena dvidešimt trys milijardai. Dauguma vištų lesinama sojų pašarais, o šie gaunami dirbant žemę iškirstų miškų vietoje.

Dar grėsmingiau skamba faktas, kad 96 procentus visos Žemės žinduolių masės sudaro mūsų pačių ir mūsų auginamų maistui gyvūnų masė. Patys sveriame trečdalį 100

to. Naminiai žinduoliai, daugiausia galvijai, kiaulės ir avys, sudaro tik 60 procentų. Visa, kas lieka – visi laukiniai žinduoliai, nuo pelių iki dramblių ir banginių – tesudaro 4 procentus23. * * * Nuo šeštojo dešimtmečio laukinių gyvūnų populiacijos vidutiniškai sumažėjo per pusę. Kai dabar pasižiūriu pirmuosius savo filmus, suprantu, kad nors tada jaučiausi laukinėje gamtoje, vaikštinėjantis po natūralų pasaulį, tai tebuvo iliuzija. Tos girios, lygumos ir jūros jau buvo pradėjusios tuštėti. Daug stambesnių gyvūnų jau buvo reti.

Kintama pradinė padėtis iškreipė gyvybės Žemėje suvokimą. Mes pamiršome, kad kadaise reikėdavo kelių dienų pervažiuoti vidutinį mišką, ganėsi bizonų bandos, kurias aplenkti reikėdavo keturių valandų, o paukščių būriai būdavo tokie dideli ir tankūs, kad užtemdavo dangus. Tie dalykai buvo įprasti dar prieš kelias žmonių kartas. Dabar jau nebe. Mes įpratome prie nualintos planetos.

Laukinius žvėris pakeitėme prijaukintais. Laikome Žemę savo planeta, žmonių valdoma dėl žmonijos gerovės. Likusiam gyvajam pasauliui mažai kas lieka. Iš tiesų laukinis pasaulis – pasaulis be žmonių – išnykęs. Mes nusiaubėme Žemę.

Pastaruosius kelerius metus apie tai kalbu visur, kur tik galiu: Jungtinėse Tautose, Tarptautiniame valiutos fonde, Pasaulio ekonomikos forume, pasakoju Londono finansininkams ir Glastonberio festivalio dalyviams. Norėčiau, kad nereikėtų dalyvauti šioje kovoje, kad tokios kovos 102

apskritai nereikėtų. Tačiau man gyvenime neįtikėtinai pasisekė. Išties jausčiausi labai prasikaltęs, jeigu matydamas pavojų nutarčiau jo nepaisyti.

Turiu priminti sau siaubingus dalykus, kuriuos žmonija padarė planetai per tiek laiko, kiek aš gyvenau. Juk Saulė vis dar pateka kiekvieną rytą, laikraštis įkrenta pro pašto dėžutės plyšį. Bet nepraeina nė dienos, kad apie tai negalvočiau. Ar nesame kaip tie Pripetės žmonės, aklai žengiantys katastrofos link?

103