Evelina ZENKUTĖ. „Lost Lost Lost“ pėdomis, arba 16 mm spektakliui apie J. Meką

Pirmoje gruodžio pusėje Klaipėdos dramos teatre debiutavusio lenkų režisieriaus Michało Borczucho premjera apie Joną Meką „Lost Lost Lost“ („Prarasta prarasta prarasta“) leidžia įkvėpti, kartais – sulaikyti kvėpavimą, sykiu įkvepia. Įkvepia ieškoti mekiško lengvumo, šviesos, poetiškos prozos, gyvenimo paradoksų. Viskas gali būti visaip: spektaklis tampa efemerišku paminklu J. Mekui; jo rankose laikyta kamera „Bolex“ – nauja vaizdo dienoraščius kūrusia kūno dalimi; šešiolika „Bolex“ kino juostos milimetrų – žodžiais.

Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Lost Lost Lost“ apie J.Meką (rež. M. Borczuchas).

Pastatyme „Lost Lost Lost“ nėra fabulos, priežasčių ir pasekmių dualizmu akumuliuojamo veiksmo, tradicinei dramaturgijai pavaldaus vystymo, kulminacijos ir atomazgos. Nėra, nes būti negali. Ir tai ne postdraminio teatro etiketas. Statant spektaklį apie J. Meką – avangardinio JAV kino krikštatėvį, filmavusį labai specifinius, fragmentiškumu, būsenomis, o ne išrašytu scenarijumi paremtus filmus, daugiau nei dėsninga pasirinkti nuo tradicinio teatro nutolusią formą. Mažų mažiausiai. Labiausiai – įžvalgu, preciziška, pagarbu.

Režisierius M. Borczuchas sukuria postapokaliptinį ateities pasaulį, kažkokios katastrofos paliestą erdvėlaikį, kuriame eliminuojamas bet koks skaitmeninis vizualumas. Praeities vaizdų nebėra, neužfiksuosi jų ir dabartyje. Pragaras, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos. Iš pradžių pagalvoji – puiku, mirkteli nūdienos ►

Domo Rimeikos nuotr.

◄ visi-fotografuoja-ir-filmuoja-viskąvisur-ir-visada ironijos akis, bet netrukus supranti – patekome į liūdną, labai liūdną pragarą. Taip, jis įgalina intensyviau išgyventi šią akimirką, bet, jei atmesime su socialiniais tinklais susijusią vaizdų devalvaciją, ir atima daug: porą meno industrijų (pvz. kiną ir fotografiją), istorijos, atminties fiksavimo mašinas. Praradimų pragaras. Amnezijos pragaras. Turbūt todėl, radę J. Meko naudotą kamerą „Bolex“, pasąmoningai nujausdami vis gilėsiančią tuštumą, tyrėjai ir leidžiasi rekonstruoti tai, kas gali būti prarasta amžiams.

Scenoje – apokaliptinės antropologinės laboratorijos atributai (Dorotos Nawrot scenografija): stalai, kėdės, rašymo ir įrašymo reikmenys, mikrofonai, ausinės, lempos; scenoje – tipinis Amerikos kino teatrų šviečiantis tablo; scenoje – imituotos interviu studijos; scenoje – kokakola ir bananai. O Semeniškių, J. Meko gimtojo kaimo, nėra. Ir ta daiktiška tėvynės nesatis išgrynina prarastojo rojaus metafizinį būvį. Semeniškiams nereikia materializuotis šešėliu, garsu, antraplaniu vaizdu ar įsikūnyti kokia nors kita pretenzinga forma. Semeniškiai yra nematoma, bet visada esanti ir į priekį vedanti siela.

Režisierius M. Borczuchas ir dramaturgė Joanna Bednarczyk J. Meką rekonstruoja atkurdami jo pokalbius su filosofe, rašytoja Susan Sontag, menininkais Johnu Lennonu ir Yoko Ono, įscenindami 1994 m. diskusiją, kurioje, be J. Meko, dalyvauja S. Sontag, politikas Vytautas Landsbergis ir videomeno pradininkas Namas June’as Paikas, bei į interviu transformuodami dienoraščių nuotrupas, kai šnekinamas pats J. Mekas. Jokio intensyvaus veiksmo – tik pašnekesiai. Sunkesni ar lengvesni, trunkantys ilgiau

ar trumpiau, aprėpiantys daug – filmus, jų kūrimą, muziką, meną apskritai, laisvę, filosofiją, politiką, patriotiškumą, karą, Ameriką, Lietuvą, ilgesį, prisiminus, tylą etc. Patį gyvenimą. Šio spektaklio atomai – pokalbiai. Bet ne tik. Iš jų, neabejokime, susideda ir gyvenimas. Mes nuolatiniame pašnekesyje su savimi, kitais, gamta, Dievu. Visas menas – filmai, teatras, nuotraukos, muzika, paveikslai, knygos – yra pokalbis. Pasirinkti jį spektaklio pamatu – ir verta, ir teisinga.

„Lost Lost Lost“ teka ramiai. Sruvena kaip upė. Sėdi ir stebi balsus, veidus nešantį spektaklio vandenį. Upei nereikia istorijos, veiksmo, logikos. Ji tiesiog yra, ir tiek. Kaip ir kita, meditacijai nepavaldi grupė. Jei kas nors leistų, jos atstovai prie didžiojo vandens surengtų triukšmingą kulinarinįmuzikinį pikniką. Ar vieni turėtų pykti ant kitų ir juo labiau ant upės? Veikiau pasukti kas sau. ►

◄ Gyvenimo arba žmonijos istorijos dalyviai (nekyla ranka rašyti personažai), visi jie – mirę ar gyvi – lyg reti vabzdžiai buvo pagauti ir kelioms valandoms su žiūrovais uždaryti po tuo pačiu teatro pastato gaubtu. Lygiai vienam ontologijos seansui. Ko gero, didžiausias paminklas žmogui – neužmarštis. Gyvas, kol atmena. Kol prisiminimais, artefaktais sučiumpama už rankos ir nepaleidžiama. Ir aktoriai sučiupo. Jonas Baranauskas – jaunojo J. Meko smalsumą, lengvumą ir nelyg besikeičiantys kadrai trūkčiojančias veido mimikas, Darius Meškauskas – skausmingą vyresniojo J. Meko nostalgiją, prisiminimų stingdomą žvilgsnį ir tą, rodos, save vis norinčią apkabinti ranką, Karolina Kontenytė – S. Sontag drąsą, pasitikėjimą savimi ir intelektualų kategoriškumą, Digna Kulionytė – rytietišką Y. Ono trapumą ir elegantišką mąslumą, Karolis Maiskis – J. Lennono atsainumą ir hipiuojantį apsipūtimą ar atsipūtimą, Rimantas Pelakauskas – talpias V. Landsbergio pauzes ir ironišką krizenimą.

Spektakliui įpusėjus aktorius Janas Dravnelis pradeda stryku „pjaustyti“ ant žemės gulinčią elektrinę gitarą. Minutės virsta garsais, garsai, kaip priklauso minutėms, tįsta, išsitempia, vėl susitraukia. Scenoje likusios Y. Ono akys klaidžioja salės palubėmis. Spektaklis tęsiasi. Gyvenimas neturi pau- zių – truputį nemirštama. Dalis žiūrovų pakyla nuo kėdžių, dalis pasilieka. Dalis, suskambėjus į salę kviečiančiam skambučiui, grįžta, dalis neatsisukdami išeina į diskotekišką Teatro aikštę. Menas į kėdes pasodino, menas ir išvadavo. Ironija ir šuniška nuojauta. Lyg būtų žinoję, kad per pertrauką, muzika sujungsiančią dvi spektaklio dalis, aktoriai ant tablo sudėlios žodžius „Art and Liberation“ („Menas ir išsilaisvinimas“).

Kokie jie trapūs, neretai sunkiai nusakomi žodžiais. Kai suvoki, kad teatras efemeriškiausia, labiausiai įamžinimui nepasiduodanti meno rūšis, apie vaizdų užkonservavimą,

atmintį, išliekamumą kalbantis spektaklis apsitraukia melancholiška desperacijos membrana. Bet tame slypi kažkoks neapčiuopiamas grožis. Gal todėl, kad bandoma įveikti neįmanoma. Arba dėl to, kad ta keista priešprieša siejasi su paties J. Meko asmenybės paradoksais – iš kaimo ištraukto ir į didelio miesto džiungles įmesto žmogaus gyvenimu, namų, kurių nebėra, ilgesiu.

Tyrėjas Darius apgailestauja, kad civilizacija užbetonavo žemę – nebėra jos kaip paliesti. Pasaulis persipildė, tęsia jis, ir technologijos šios problemos neišsprendė – išnyko pačios. Liko alkani žmonės. Nuskamba klausimas: kada pradėsime gyventi, užuot garbinę technologijas? J. Mekas gyveno: mėgavosi maistu, gamta, susitikimais, filmavo, arba, kaip pats jis sakė, videografavo akimirkas, būsenas, jausenas. Gy-ve-no. Bet vis dėlto filmavo, o tam reikia civilizacijos atributų. Gal spektaklyje, supriešinančiame technologijų išnykimo utopiją (ar distopiją) ir dabartinį besaikį jų vartojimą, ir slypi atsakymas. Eliminuosi technologijas, fiksavimo ir skaitmenizavimo galimybę, prarasi dalį asmeninės ar civilizacijos istorijos. Taip, galbūt tokia būtų taip skatinamo propaguoti „čia ir dabar“ patyrimo kaina. Bet ar ne per didelė? Norisi tikėti, kad egzistuoja kažkokios prabos viduriukas, sveikas protas, kai vieno dėmens nereikia naikinti, o kito išaukštinti.

J. Mekui besigilinant į Y. Ono filosofiją apie muziką ir tylą, scenoje pasirodo jaunuolių ansamblis. Užgroja be garsų. Muzikantai skaito natas, juda jų pirštai, burnos įkvepia ir pučia orą į instrumentus, kūnai linguoja į taktą. Kiek žiūrovų tą akimirką išgirdo melodiją?

Filmuodamas kamerą laikai žemiau smegenų ir aukščiau širdies, taip atsiranda naujas organas. ►

◄ Maždaug tokia iš kažkurio J. Meko interviu ar dienoraščio perkelta mintis nuskamba spektaklyje. Sykiu tai receptas, reikalaujantis mažiau ingredientų, nei pagaminti „Lost Lost Lost“ pabaigoje minimus J. Meko taip mėgtus bulvinius blynus. Žiupsnelis proto, truputis dūšios.

Komiška situacija. J. Meką, jo žmoną Polą ir brolį Adolfą kalbina žurnalistė. Staiga sujudimas, keisti garsai iš dangaus. Visi pakelia galvas, išsigandę kyla nuo kėdžių, išsibėgioja. Rodos, pats Alfredas Hitchcockas būtų paukštį paleidęs. Vienintelis Jonas lieka sėdėti. Neapšiko, sako. Vualia. Susivoki, kad pirmoje spektaklio dalyje ant užrašo „It all comes back now in glimpses“ užtėkšta dėmė visai ne egzistencinis iškapsėjusio laiko simbolis. Vis dėlto pataikė.

Senasis Jonas nusiima skrybėlę ir uždeda ją jaunajam ant galvos; senasis ir jaunasis Jonai scenos šone tyliai šnekučiuojasi tarpusavyje; tyrėjo vaidmenis atliekantys Jonas ar Darius (juos vaidinantys J. Baranauskas ir D. Meškauskas – sykiu ir J. Meko įkūnytojai) stebi klausinėjamą ar klausinėjantį J. Meką. Susitikimai, buvimas vienas kito horizonte – tiek su savimi, tiek su kitais – bene gražiausia, kas nutinka žmogui.

Po „Lost Lost Lost“ nepaleidžia klausimas, kodėl taip sunkiai priimame tai, kas pakrypę mums neva neįprasta linkme. Nieko baisiai avangardinio šiame spektaklyje nėra. Patenkame į gana logiškas taisykles ir sąlygas diktuojantį lauką: ateitis po katastrofos, provokuojanti situacija, iš gyvenimo išplėšianti technologijas, pasaulinio garso asmenybės ir dokumentuota jų pažinimo galimybė, krūva aktualių dabarčiai klausimų. Bet vis dėlto kitiems sunku. Bandau suprasti priežastis ir užstringu, kaip ta populiarioje J. Meko citatoje minima plokštelė, dar sykį pajausdama, kodėl ši būsena jam tokia nemaloni. Vienintelė miglota mintis: ko gero, nemažai žmonių nebesugeba priimti ne abstrahuoto, ne santraukomis kalbančio, ne kažkokius koncentratus, esencijas siūlančio meno. Šįkart spektaklis pasivijo gyvenimą, nuo kurio bandoma pabėgti. Kažkas atėjo į teatrą ir patyrė ne eskapistinį malonumą, o susidūrė su neapdorota, nešlifuota realybe. Štai ir šnypščia uroboras – gyvatė, ryjanti savo uodegą. Tai tik prielaida. Ačiū Dievui, ją sau pritaikys ne visi. Buvo, kas spektaklį išgyveno. Ir kalba čia ne apie išsėdėjimą kėdėje.

Gana anemiškame – bent išsišokimų ir nukreivavimų požiūriu – mieste „Lost Lost Lost“ norėtųsi perkrikštyti į „Rasta rasta rasta“. Gana tradiciniame tradicinės publikos apibrėžtame teatre norėtųsi, kad apibrėžimai būtų trinami dar intensyviau. Drąsa yra rizika, suvokimas, kad teks susitaikyti su tam tikromis pasekmėmis. Gerai, kai teatras nebijo. Drąsa išlaisvina, augina, stiprina.

Paklaustas, ar gyvenimo pabaigoje norėtų grįžti į Lietuvą, J. Mekas nebeatsako. Jaunasis Jonas atsisėda prieš senąjį. Dvi skrybėlės. Pradžia ir pabaiga. Pokalbis niekada nesibaigia.