Danguolė RUŠKIENĖ. Gydomąjį poveikį žadantis „Pleistras“

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Nišinėje galerijoje spalio pabaigoje atidaryta Klaipėdoje gyvenančios Simonos Agotos Martinkus fotografinės juvelyrikos paroda „Pleistras“ / „Patch“. Tai pirmoji autorės personalinė paroda, kurioje ji pristato analoginiu fotoaparatu užfiksuotas fotografijas iš savo asmeninio archyvo ir naujai sukurtus juvelyrikos dirbinius – sages. Paroda veiks iki kitų metų sausio 6 d. Ją organizavo Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.

S. A. Martinkus. Iš ciklo „Pleistras“. 2018–2022 m.

S. A. Martinkus Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete baigė metalo meno ir juvelyrikos studijas. Šiuo metu ten pat studijuoja taikomojo meno magistrantūros programoje. Nuo 2016 m. dalyvauja jungtinėse parodose, eksperimentinės juvelyrikos bei kitose kūrybinėse dirbtuvėse Lietuvoje ir užsienyje, veda edukacinius užsiėmimus. Jau kuris laikas S. A. Martinkus kūrybos ir tyrimų lauke – praeities refleksijos. Lig šiol jos temos buvo labiau susijusios su istoriniais, taip pat ir dailės paveldo objektais. Baigiamasis S. A. Martinkus bakalauro darbas – juvelyrinių objektų kolekcija „Išlikę fragmentai“ įvertintas už šiuolaikišką istorijos aktualizavimą. Dabar, studijuodama magistrantūroje, ji gilinasi į Klaipėdos krašte sovietmečiu sukurtus vitražus, siekdama priminti apie jų vertę, atkreipti dėmesį į nykstančius arba jau išnykusius monumentaliosios dailės kūrinius ir aktualizuoti juos šiuolaikinio meno kontekste.

Gręžiojimasis atgal, pastangos išsigryninti asmeninį santykį su praeitimi akivaizdus ir šioje – debiutinėje S. A. Martinkus parodoje „Pleistras“. Todėl galima sakyti, kad jauna menininkė savo kūryboje kol kas nuosekli.

Pleistrui jos parodoje priskirtos kelios funkcijos. Neužgijusią žaizdą jis saugo nuo nešvarumų, dezinfekuoja ir todėl skatina gijimą. Dar viena jo funkcija – maskavimas. Jis uždengia pažeistą vietą ir tokiu būdu nors iš dalies grąžina kūnui estetišką išvaizdą. Taigi pleistras skirtas tam, kad išloštum laiko, kol žaizda užgis. Ji ne tik saugoma nuo kenksmingų ir net gyvybiškai pavojingų mikrobų. Pleistras suteikia galimybę jaustis nors kiek komfortabiliau, t. y. sugrąžina ankstesnę

išvaizdą ir savijautą, kai kūnas dar nebuvo pažeistas. Žinoma, interpretacijų pleistro tema galėtų būti ir daugiau, bet kol kas autorė pasufleruoja šias. Viena vertus, pleistras saugo ir gydo, kita vertus, jis maskuoja, todėl leidžia patikėti, kad nieko neįvyko ir viskas yra kaip anksčiau. O tai turėtų padėti reabilituotis.

Būtent pastarasis momentas ilgainiui pradeda dominuoti S. A. Martinkus fotografijose. Fotografiniais vaizdais pasakodama kitiems ir primindama sau apie kažkada patirtas akimirkas, ji archyvinę fotografiją siūlo pasitelkti kaip pleistrą, t. y. gydomąją, maskuojamąją, galiausiai – reabilituojančią priemonę. Naudoti ją šiandien, vos tik atsiradus pažeidimų, kuriuos siekiant ►

◄ išgyventi privalu saugoti nuo aplink knibždančių mikrobų. Kitaip žaizda tiesiog neužgis, pradės gangrenuoti, o tai jau gali tapti viso kūno žūties priežastimi.

Ko gero, nebūtų visiškai tikslu vadinti tai (savi)terapija, bet su S. A. Martinkus fotografija vyksta kažkas panašaus. Autorė pirmiausia dėl savęs ištraukia iš praeities atvaizdus, kurie nukreipia ją į šviesius prisiminimus. Taip suaktyvindamos naujai atsiradusių pažeidimų gijimą ir bent sąlyginai grąžindamos į ankstesnę būseną, šios fotografijos veikia kaip (savi)reabilitacijos priemonė. Vargu ar jos pajėgios užtikrinti visišką išgijimą, tačiau, kol pleistras dengia žaizdą, galima pamiršti apie skausmą, o tai yra labai daug.

Pleistrui priskiriamos funkcijos čia dar nesibaigia. Jis S. A. Martinkus kūrybiniame mąstyme įgauna dar vieną paskirtį, kuri kreipiama ne į buvusio laiko ar būsenos grąžinimą, bet veikiau į naujo, galbūt dar tik būsimo savęs suvokimą. Autorė parodoje pateikia 21 sagę. Jos – iš skirtingų medžiagų, tačiau forma ta pati – medicininis pleistras. Kaip visa juvelyrika tradiciniu požiūriu, taip ir šie pleistrai skirti puoštis.

O šiuo atveju – puošti savo žaizdas – gilesnius ir galbūt ne tokius skausmingus įdrėskimus. Skirtingai nuo įprastų kūno spalvos ar permatomų medicininių pleistrų, kurie beveik nepastebimi, šie juvelyriniai objektai siekia atkreipti į save dėmesį, kartu atkreipdami dėmesį į pažeistą vietą. Todėl, jie ne tik gydo, maskuoja, bet ir puošia atsiradusias žaizdas. Tai keičia ne tik pleistro, bet ir pačios žaizdos suvokimą. Tai, į ką paprastai nemalonu ar net baisu žiūrėti, gali būti ne tik priimtina, patrauklu, bet ir kelti pasigėrėjimą.

Tokiu būdu S. A. Martinkus pavyksta sukurti daugiasluoksnį parodos pagrindą.

Subtiliai pračiupinėdama nostalgiškus prisiminimus, ji ištraukia buitinius – bendrabutinius vaizdus, kai buvo smagu tiesiog būti. Kai buvo gera bendroje virtuvėje visiems kartu gamintis maistą. Kai nebuvo pinigų, bet dėl to nekilo problemų. Kai gyvenimas buvo panašus į žaidimą su garantuota pergale, o visi jo žaidėjai – ne konkurentai, bet svarbi triumfo dalis. Kai neapčiuopiamą ir veik perregimą laiką jautei labiau nei konkrečią dieną su aiškiu, bet jau įkyrėjusiu ritmu.

Ne viskas taip liūdna ir dabar. Būtų neteisinga teigti, kad autorė murkdosi pesimizmo liūne. Tačiau tai, kad ji siūlo reabilituotis pasitelkiant praeities fotografiją, išduoda jos jautrumą praeičiai, kabinimąsi į nostalgiškus prisiminimus. Galbūt epizodiškus, bet būtent tuos, kuriuose išliko dabar stokojama šviesa. Išbandžiusi tokį būdą, S. A. Martinkus jį siūlo ir kitiems – išsitraukti senus savo albumus ir susirasti save (nebūtinai tiesioginį savo atvaizdą). Tą, buvusį sveiką, be nūdienių pažeidimų. Būtent tokie vaizdai, autorės teigimu, turi gydomųjų, maskuojamųjų ar net puošiamųjų galių.

Fotografija čia siūloma kaip lengvas šydas, galintis pridengti sunkią dieną, kai norisi pasislėpti nuo dabarties. Ne išnykti, bet trumpam prisidengti, kuriam laikui tapti nematomam. Tam, kad turėtum laiko užsigydyti gilias žaizdas ar tik įkyriai kraujuojančius įdrėskimus. S. A. Martinkus siūlo gana patogią būseną – sunkią akimirką kabintis ne į nežinomą ateitį, bet susirasti save praeityje. Pasiimti tai, kas tau kažkada priklausė, – buvusią akimirką ir panaudoti ją antrą, trečią ar dar kažin kelintą kartą. Naudoti tol, kol ji veikia, kol praeities šviesa pajėgi išsklaidyti dabarties prieblandą. Ir nepamiršti, kad pleistras gali ne tik gydyti, bet ir puošti.

S. A. Martinkus. Sagės „Patch“. 2022 m.