Sondra SIMANAITIENĖ. Skambančio kosmoso formos skulptorės D. O. Matulaitės kūryboje

D. O. Matulaitės kūrinių parodos „Tėvynės tema“ Prano Domšaičio galerijoje fragmentai.

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje nuo šių metų lapkričio 11 d. iki 2023 m. gegužės 28 d. veikia vilnietės skulptorės Daliutės Onos Matulaitės kūrinių paroda „Tėvynės tema“.

D. O. Matulaitė (gim. 1942 m.) yra viena ryškiausių šiuolaikinių skulptorių, savo kūryboje aprėpusi XX a. antrosios pusės epochą ir įprasminusi Lietuvos valstybės atkūrimo kelią iki šiandienos. Jos kūryboje žodžiai tauta, laisvė, orumas, pasitikėjimas, ryžtas, pasiaukojimas, tvirtybė, seserystė, ištikimybė, mano gentis yra pamatiniai, lemiantys autorės temų pasirinkimą, jų plėtotę ir kantrybę, įgyvendinant kūrinių pastatymą viešose vietose, aktualizuojant Lietuvos valstybei svarbias asmenybes ir reikšmingus istorinius įvykius. Kai kurių monumentalių darbų įgyvendinimas užtrukdavo dešimt ar net dvylika metų. Tad nesunku suvokti, kokio atkaklumo asmenybė yra skulptorė profesorė D. O. Matulaitė. Jau neminint fakto, kad moteris skulptorė – išskirtinis reiškinys, nes veik

Gintarės Grigėnaitės nuotr.

iki XXI a. skulptūra laikyta vyriška profesija. O ir dabar mažai rasime moterų, kuriančių monumentaliosios dekoratyvinės dailės srityje.

Tai, kad D. O. Matulaitės jubiliejinė kūrinių paroda „Tėvynės tema“ eksponuojama pirmiausia Klaipėdoje, yra dėsninga. Mat Klaipėdos kraštas D. O. Matulaitės biografijoje ir kūryboje išliko kaip vaikystės ir ankstyvosios jaunystės veik mitologinė erdvė, kurioje formavosi būsimosios skulptorės vidinio pasaulio meninis kosmosas. Nors, kaip parodos atidarymo metu kalbėjo skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė, kuri, drįsčiau teigti, yra šiuolaikinė D. O. Matulaitės kūrybinių ambicijų ir užmojų tęsėja, ši paroda turėtų atkeliauti į Vilnių ir Kauną, o skulptorė D. O. Matulaitė už viso gyvenimo darbus jau seniai yra verta Naconalinės kultūros ir meno premijos.

D. O. Matulaitės retrospektyvinę parodą „Tėvynės tema“ sudaro 21 skulptūra (medis, bronza, akmuo, prie keturių skulptūrų naudojamas elektrinis minidifuzorius, kuris leidžia dūmus ir skleidžia šviesą), keturi piešinių ciklai, atlikti mišria autorine technika, ir keturios didelės nuotraukos, pristatančios skulptūrinius monumentus, stovinčius Medvėgalio archeologiniame komplekse, Šiauliuose, Berznyke (Lenkija) ir Nemenčinėje.

Parodos turinį suprojektavo pati autorė, atrinkusi darbus iš 1972–2021 m. kūrybinio laikotarpio. Palydimąjį žodį parodai parašė menotyrininkė doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė, o parodos ekspoziciją Prano Domšaičio galerijoje sukūrė D. O. Matulaitės mokinys, skulptorius Daumantas Kučas. ►

◄ Galerijos erdvė su dideliais langais iš abiejų pusių puikiai tinka skulptūros ekspozicijai, mat natūrali šviesa formų plastiką papildo šešėliais ir apgaubia paslaptinga aura.

Parodą sudaro darbai, kurių temas autorė yra įvardijusi albume „Dalia Matulaitė“ (2014, Artseria, Vilnius, sudarytojos D. O. Matulaitė, Danutė Zovienė). Tad, aptardama parodos turinį, naudosiu pačios autorės darbų suskirstymą į tam tikras temines grupes.

Skulptorė D. O. Matulaitė save laiko krikštyta pagone („142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“, Ramutė Rachlevičiūtė, 2021), todėl jos darbuose labai glaudžiai susipina senoji pagoniškoji (gamtiškoji) pajauta ir krikščioniškosios pasaulėžiūros vertybinis turinys.

Baltų temai parodoje atstovauja trys piešiniai, atlikti mišria technika („Baltai“, 1994). Tai muziejuje atrasti ir perpiešti archeologiniai radiniai, ikikrikščioniškosios baltiškosios kultūros reliktai, turintys simbolinę ritualinę prasmę. Baltų temai priklauso ir skulptorės sukurtas „Paminklas žemaičių dūnininkų genčiai“, stovintis Medvėgalio archeologiniame komplekse, parodoje matome monumento nuotrauką.

Legendų tema skulptorės kūryboje yra viena įdomiausiai ir drąsiausiai interpretuotų. Legendas skulptorė suvokia kaip „gyvąją versmę iš tautos tvėrimosi kūdikystės nugrimzdusių atminties klodų mūsų pradžiamotės ir pradžiatėvio skaičiuoto laiko ir suvoktos erdvės“. ►

◄ Pirmasis skulptorės sukurtų legendų ciklo kūrinys buvo Kaune 1979 m. pastatytas beveik keturių metrų aukščio „Stumbras“. Klaipėdos skulptūrų parke šia tema įkūnytas mitinis jautis, nešantis klajojančio ežero debesį. Skulptorė yra padariusi įdomią išvadą, kad piešdama žvėris iš natūros ir liaudies skulptūras muziejuose, ji žvėris piešia kaip skulptūrą, o liaudies skulptūroms suteikia žvėriškumo.

Parodoje Klaipėdoje legendų temą atspindi trys darbai. Medinė „Neringa“ sukurta 1972 m. parodai „Mūsų jūra“. Tuomet skulptorė nuomojosi butą Vokiečių ir Trakų gatvių sankirtoje, iš ten keliaudavo dėstyti į Vaikų dailės mokyklą. Grįžusi po darbo, pasidėjo plastiliną ant radiatoriaus, kad atšiltų, ir mintyse kartojo „mūsų jūra, mūsų jūra...“. Bemedituojant į jos vaizduotės erdvę įžengė didinga moteris, nešanti ant pečių du laivus. Dydžiu ji prilygo Amerikos Laisvės statulai. Vaizdinį Dalia užfiksavo piešinyje ir parodai sukūrė medinę „Neringą“. Ji 1983 m. transfomavosi į didingą monumentalų kūrinį – bronzinę penkių metrų aukščio „Neringą“ Klaipėdos skvere netoli Senojo turgaus (architektas Rimantas Buivydas). Skulptūroje „Neringa“ simetriškų linijų darną kerta dvi laivų, primenančių sparnus, įstrižainės. Taip iš statiškos kompozicijos išgaunama dinaminė-plastinė raiška. Parodoje eksponuojama ir 1983 m. iš bronzos išlieta „Neringos“ galva.

Į aukštį orientuotoje skulptūroje „Eglė – medžių motina“ (1983, bronza, granitas, h 216 cm) diagonalių kompozicija išreikšta dar stipriau. Trapi moters figūra su plačia pečius dengiančia pelerina balansuoja ant laivo-medžio (eglės) briaunos. Ji stovi tik ant vienos kojos, o paviršius, ant kurio stovi, nestabilus, bet kada galintis pakrypti į vieną ar kitą pusę. Taip išgaunama dramatiškos įtampos atmosfera, sukuriamas moters tvirtybės ir pasitikėjimo savo pačios nuovoka ir gebėjimu balansuoti paveikslas. Skulptūrų parke stovi dar vienas kūrinys iš legendų ciklo – „Dvylika brolių“ (1984, akmuo, bronza, h 300 cm).

Genties moterų temai parodoje atstovauja du mažosios plastikos bronziniai darbai, kurie yra didelių monumentalių skulptūrų – „Šventvakarių Ėvė. Dedikacija Ievai Simonaitytei“ (1985, skulptūra stovi Priekulėje) ir „Seserys. Lazdynų Pelėdai“ (1988, Vilniuje) – pirmtakai. Skulptūra „Aušra“ (1985, paminklas aušrininkams atminti stovi Šiauliuose) parodoje pristatoma nuotraukoje.

Išskirtinai moterų temą plėtojantys kūriniai D. O. Matulaitės kūryboje yra atpažįstami iš siluetų: sėdinčios moters figūros, į meditaciją panirusio žvilgsnio, tiesios nugaros (I. Simonaitytės siluetas, nenatūraliai pasviręs atgal, sukuria keistą ritualinio judesio įspūdį), išplatintų pečių linijos, dažnai apgaubtos pelerina, todėl figūros primena egiptietiškų skulptūrų siluetus.

Ypač atkreiptinas dėmesys į rankų pozicijas, nes tai ženklų kalba. Pvz., skulptūros „Aušra“ moters dešinės (smegenų dešinioji pusė atsakinga už jausmus) rankos pirštai išskėsti, kairės (atsakinga už logiką) – tvirtai suglausti, galbūt taip siekta perteikti aušrininkų gebėjimą laviruoti tarp emocinio ir racionalaus sprendimų.

Parodoje daugiausia kūrinių priklauso temai „Momento nuojauta“. Eksponuojami keturi darbai, inspiruoti Kristijono Donelaičio kūrybos. Skulptorė D. O. Matulaitė teigė, kad XVIII a. egzistavusios moralinės problemos yra aktualios ir XXI a. K. Donelaitis yra tiesos sakytojas, kurio kritika pasauliui reikalinga ir šiandien. Darbe „Saugus būstas“ cituojamas K. Donelaičio tekstas: „Juk jūs, ponai, mus būrus jau taip nustekenot, kad paskiaus mums ►

◄ reiks ėst žiurkes irgi pelėdas“ ir taip kreipiamasi į Nord-Seb-us, Snorus ir Sekundės bankus. Skulptūrinėje kompozicijoje vaizduojamos riebios žiurkės, apspitusios mažą namuką, sukuria kraupią siaubo nuotaiką, tačiau donelaitiškais žodžiais perteikiama ir žmogų sustiprinanti teigiama žinutė: pasijuokime iš riebių žiurkių-bankų ir nesileiskime suvalgomi.

Kai 2013 m. vienas iš Merkurijaus planetos kraterių buvo pavadintas K. Donelaičio vardu, D. O. Matulaitė sukūrė dar vieną šmaikščią skulptūrinę kompoziciją „Merkurijaus krateris. Donelaitis žiūri į Žemę“ (2014, bronza, akmuo, teleskopas, vanduo, elektrinis mini difuzeris, h 75 cm), įgalindama mūsų vaizduotę pamatyti K. Donelaitį, žiūrintį iš Merkurijaus į Žemę.

Skulptūros „Inga Rinau skaito dukrai Donelaitį“ (2012, bronza, akmuo, h 149 cm) vertikali kompozicija sudaryta iš pagrindo, tai yra krėslo, kuriame sėdi moteris, ant rankų ji laiko knygą, ant knygos stovi maža mergaitė, jos akys uždengtos raiščiu, moters žvilgsnis nukreiptas žemyn, o virš jų abiejų – sparnus išskleidęs K. Donelaičio laikų kaizerio herbo erelis, laikantis didinamąjį stiklą, tarsi savo imperijoje stebėtų tvarką. Skulptūrai panaudotas rausvas granito akmuo, kurio nušlifuotas, tarsi žiedais besiskleidžiantis paviršius perteikia jautrų motinos ir dukros santykį. Skulptūra slepia skaudžią ironiją, mat ji buvo inspiruota tikros istorijos. Tai lietuvės I. Rinau kova už galimybę po skyrybų su užsieniečiu vyru savo dukrą auginti Lietuvoje, nors Europos Teisingumo Teismas vaiko globą atidavė tėvui. D. O. Matulaitę ši istorija sukrėtė, ji tarsi asmeniškai išgyveno motinos skausmą ir sukūrė I. Rinau istorijai dedikuotą kūrinį, kuriame ir vėl K. Donelaitis iškyla kaip moralinis autoritetas. „Aš mėgstu ir žaisti, bet mano darbai yra politiniai“, – apie savo kūrybos santykį su tikrove yra sakiusi skulptorė („142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“, Ramutė Rachlevičiūtė, 2021).

Viena jautriausių skulptūrų – „Šešėlių šviesa“. Šis darbas skirtas per karą sudegusios tėviškės atminimui, namams Jukniškėse, netoli Kelmės. Skulptūroje susipina motinos kančia ir iš jos pačios kylanti vaikus paguodžianti stiprybė. Kai kurias savo skulptūras D. O. Matulaitė palydi eilėraščiais:

Motinos kančia ir paguoda, kaip erškėtrožės degantis krūmas...

Šešėlių šviesa skaudi,

Apkabinta tuščiam glėby...

Vaikai, nubyrėję žiedlapiai,

Pakąsti pakeliui į Šiaurę...

Maldos suaižėjusiu aidu,

Varpais geležinkeliai gaudžia...

Kaip sulapojusi aimana, palinkus prie yrančios žemės...

Suskirdę lūpos – kaip Dievo Motinos,

Rauda be garso ir žodžių... (Dalia Matulaitė. Artseria. Vilnius, 2014)

Skulptūroje „Kelionė į Europą“ (2004, akmuo, bronza, h 105 cm) skausmo dėl sudegusių gimtinės namų intensyvumą skulptorė perkelia į sudegusios Europos vaizdinį, mitą apie Europos pagrobimą. Kiauras kūnas, tiksliau – žmogaus ir jaučio kiautas, keliaujantis erdve kol sudils iki paskutinės smiltelės. Europos tragizmo nuojauta ir skausmas dėl ateities. Šalia suolelis stebėtojui tarsi kviečia: prisėsk, praeivi, ir pagalvok, kas vyksta, ir gal tavo mintis prisidės prie žūties sustabdymo. Gaila, kad parodoje neleidžiama ant suolelio prisėsti, nes tai būtų tikrasis interaktyvumas, be jokios pozos.

Parodoje skulptorė neparodė „Valdovų“ temos. Gal tai ir paradoksalu, nes paroda vadinasi „Tėvynės tema“. Druskininkuose stovi jos skulptūra „Karūna“ (2010–2011) – paminklas Žygimantui Augustui ir Barborai Radvilaitei, Budapešte – „Monumentas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui bei Lenkijos karaliui Jogailai ir karalienei Jadvygai“ (2013). Iš dalies galėtume šiai temai priskirti parodoje rodomą naujausią D. O. Matulaitės darbą „Jonas Basanavičius“ (2016–2021, bronza, akmuo). Jame kompozicinė diagonalė išgauta pavaizdavus J. Basanavičių sėdintį laisva poza, tarsi jis sėdėtų šiandien, užmetęs koją ant kojos, tačiau jo rankos simetriškai apglėbia knygą ir ją tvirtai laiko ant kelių, o prie Lietuvos patriarcho nugaros prigludęs, į dviejų žirgų sprandus tarsi į krėslo atlošą įsikibęs guvus angeliukas vaiko pavidalu. Kūrinys iš pirmo žvilgsnio neišsiskiria forma, ir tik pradėjus detaliai analizuoti fragmentus, vėlgi atsiranda šmaikštumo ir pagarbos derinys.

D. O. Matulaitės gebėjimas skulptūroje derinti humoristinį, mitinį ir pasakotojo objektyvųjį žvilgsnius yra stebėtinai geras vaizdavimo būdas, leidžiantis ne tik adoruoti, bet ir reflektuoti jos interpretuotas lietuvių tautai reikšmingas temas ir personalijas.

Parodos atidarymo metu menotyrininkė R. Rachlevičiūtė atkreipė dėmesį į D. O. Matulaitės santykį su kalba. Išties skulptorė kūryboje yra reikli ir ištikima žodžiui. Apie savo kūrybinės galios šaltinį ji sakė: „... tarsi prieš mano valią rašyte užsirašo baltųjų eilių tekstas, kuris gal ir yra tikrasis mano esybės, mano dvasios būvio ir mano kūrinio esmingasis „sielos virpesys“ („Dalia Matulaitė“, Artseria, Vilnius, 2014).

Sakydama baltosios eilės, skulptorė apibūdina prigimtinai apsireiškiančią kuriančiąją energiją žodžiu, kylančiu iš vidinės ritminės klausos. Suskambėjimo momentas D. O. Matulaitės kūryboje labai svarbus. Metalas turi savo skambesį. Akmuo turi savo skambesį. Medis turi savo skambesį. Žodis turi savo skambesį. Ir mintis turi skambesį. Skulptorė aprašo vaikystėje matytą ir girdėtą žvaigždėtą dangų (kosmosą) Kelmėje, kur ji augo iki trejų metukų, vėliau – Priekulėje, Čiūteliuose ir Gropiškiuose. Vaikystėje išgirstas dangaus skambėjimas atsikartoja Vilniuje, kai naktį, grįždama iš dirbtuvių, laukia autobuso, o aplinkui čirpia žiogai, jų čirpimas rimsta artėjant šalčiams, kol visiškai perauga į kosminės tylos žieminį skambesį. Iš šio potyrio gimė piešinių ciklas „Rugsėjo žiogai“ (1993, mišri technika), parodoje eksponuojami devyni jo piešiniai.

Skulptorė žodžiais yra išsakiusi ne vieną savo kūrybinį impulsą, kuris galiausiai įgaudavo skulptūrinę formą. Bet ji niekada nedebiutavo kaip poetė ar prozininkė, kaip jos kartos kolegos – skulptorius ir poetas Vytautas Šerys, skulptorė ir poetė Veronika Vildžiūnaitė, skulptorius ir prozininkas Šarūnas Šimulynas. Minėti autoriai pirmiausia buvo stiprūs vaizduojamosios dailės kūrėjai, tačiau gretimai vystė ir savo rašymo įgūdį, leisdami knygas. D. O. Matulaitė liko ištikima vieninteliam pašaukimui ir vienintelei meilei – skulptūrai.

Parodos atidaryme dalyvavo ir mintimis dalijosi parodos kuratorė menotyrininkė doc. dr. R. Rachlevičiūtė, menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, skulptorius D. Kučas, skulptorė A. Jasiukevičiūtė ir galerijos direktorė Skaistė Marčienė.