Rosana LUKAUSKAITĖ. Prisilietus prie kitų pasaulių

„M(other)“ (choreografė R. Gudavičiūtė, Lietuva).

Šiais laikais pasaulį vis dažniau linkstame išgyventi ne kaip vieną bendrą mūsų visų patirtį, bet veikiau kaip multivisatą, talpinančią visą aibę galimai egzistuojančių pasaulio versijų su savais dėsniais ir pasirinkimų išsišakojimais. Galbūt net galima teigti, kad dauguma dabartinių konfliktų kyla pamaldiems laiko ir erdvės monoteistams susidūrus su įnirtusiais erdvėlaikio pliuralizmo šalininkais. Nuolatos keičiantis laiko ir erdvės sampratoms, žmogus išlieka pirmutiniu visų daiktų matu. Norėdami suprasti kitą, turime atjausti žmogaus prigimties kompleksiškumą, atsinešamą iš pradžių pradžios – namų. Namai yra saugus uostas ir komforto zona. Tai pradžios taškas orientavimuisi erdvėje ir laike. Tačiau kas nutinka, jei šis uostas nuolatos talžomas audrų, uždaromas dėl siaučiančių pandemijų ar atakuojamas priešiškai nusiteikusių jėgų? Klaipėdos 16-ojo tarptautinio menų festivalio „Plartforma“ organizatoriai, atliepdami pasaulyje sklandančias nuotaikas ir nuojautas, šiemet renginį dedikavo būtent namų temai.

„Made in Oslo“ (J. Strømgreno trupė, Norvegija). Donato Bielkausko nuotr.

Prasidėjęs balandį Jo Strømgreno trupės norvegišką identitetą atskleidžiančiu šokio spektakliu „Made in Oslo“, festivalis šiemet vyko ištisus metus. Rudens sezoną atidarė „Teatr Nowszy“ kūrėjai iš Lenkijos, publiką pakvietę susitikti Klaipėdos autobusų stotyje fizinio teatro spektaklyje „Odisėjas“. Susitarimų sistema, kuri leidžia apibrėžti visus vienoje ar kitoje erdvėje leidžiamus ir tinkamus judesius, mimikas, ištariamus žodžius, užimamą fizinį ar psichologinį plotą, tokiose pereinamosiose erdvėse, kaip keltų terminalai, oro uostai, traukinių ar autobusų stotys, apsunkina besąlyginio laisvės pojūčio, kurį siejame su kelionėmis, paieškas. Niekur kitur nesame taip pririšti prie savo tapatybės, pilietybės ir kas dešimt metų užfiksuojamos išvaizdos. Šias susitarimų užkardas pereiname ne tik todėl, kad galėtume nusigauti iš vieno taško į kitą, nuo vienos kelionės atkarpos prie kitos – kelionė pati savaime yra siekiamybė, buvimas su tikruoju savimi, apvalytu nuo kasdienybės reikalavimų ir primetamų vaidmenų. Kad kelionė nevirstų vien vartotojiška preke, priminimu metinėje „Google“ žemėlapių suvestinėje, menininkai pasiūlo visą egzistenciją suvokti kaip nesibaigiančią kelionę beribėje erdvėje.

Rašant šį tekstą, užsienio spaudoje nuskambėjo pranešimas apie 18 metų Šarlio de Golio oro uoste gyvenusio Mehrano Karimi Nasseri mirtį. Iranietis Prancūzijos oro uoste buvo įstrigęs savotiškoje limbo būsenoje nuo 1988 iki 2006 m. Iš pradžių dėl teisinių imigracijos priežasčių (netekęs asmens dokumentų), o vėliau savo noru tranzitinėje vietoje gyvenusio M. K. Nasseri istorija įkvėpė net kelis filmus ir operą. Keisčiausia, kad kelios savaitės prieš mirtį iranietis vėl grįžo į oro uostą. ►

◄ Atrodo, kad šis žmonių srautų cirkuliacijos taškas oro linijų trasoje, primenantis egzistencinę perėją, tapo tikraisiais jo namais – buvimu tarp čia ir ten, praradus senąją tapatybę ir nesusikūrus naujos.

Visą gyvenimą desperatiškai kraustęsis iš vienos vietos į kitą amerikiečių poetas Robertas Frostas dažnai rašė apie „bent metaforiško buvimo namuose“ svarbą, užsimindamas apie tai, kaip retai kur iš tikrųjų jis jausdavosi pritapęs. Jo žodžiais tariant, „namai yra vieta, į kurią grįžtant visada esi laukiamas“. Tai motinos apkabinimas, kuris nebūtinai turi būti susijęs su konkrečiomis koordinatėmis ir gali būti jaučiamas net nebeturint kontakto su artimaisiais. Festivalyje namų temomis per vaiko ir mamos santykį bei paauglių išgyvenimų prizmę bylojo šokio spektakliai „M(other)“, kuriame choreografė Raimonda Gudavičiūtė šoko su

sūnumi Elias, ir Auksiniu scenos ► „Me two“ / „Savoj krūvoj“ (Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“).

„Odisėjas“ („Teatr Nowszy“, Lenkija).

Diskusija po spektaklio „Me two“ / „Savoj krūvoj“. Donato Bielkausko nuotr.

„Man Strikes Back“ (trupė „Post uit Hessdalen“, Belgija). Donato Bielkausko nuotr.

„RISA-Friction“ (RISA ir šokio teatras „Minimi“, Suomija). Oleksii Korotych nuotr. ◄ kryžiumi geriausio metų spektaklio vaikams ir jaunimui kategorijoje apdovanotas „Me two“ / „Savoj krūvoj“ (Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“).

Šiuolaikiniam cirkui skirta „Plartformos“ programos dalis namų temą nagrinėjo per žmogaus ir technologijos susidūrimo (belgų trupės „Post uit Hessdalen“ cirko spektaklis „Man Strikes Back“) bei trinties santykiuose motyvus (suomių RISA ir šokio teatro „Minimi“ spektaklis „RISA-Friction“). Šokėjai ir choreografai italas Moreno Solinas ir ispanas Igor Urzela festivalyje pristatė savo spektaklį „Idiot Syncrasy“, kuriame juokas ir kvailiojimas pasiūlomi kaip alternatyvos, norint išgyventi kriziniais laikais. Ne veltui juokdario ir išminčiaus dualistinės prigimties archetipas pasikartoja ne vienoje pasakoje ir literatūriniame kūrinyje.

Suomių meno kolektyvo „Wauhaus“ spektaklis „Flashdance“ žiūrovams pasiūlė siurrealistinę patirtį, išsivystančią iš asmeninio fantazijos ir patirčių vandenyno. Multisensorinio pasirodymo ašimi tampa didžiulis plastiko dangalas, kurio augimas tamsoje

„Flashdance“ (meno kolektyvas „Wauhaus“, Suomija).

„Inbetween“ (S. Ferienčíková, M. Júdová, A. Timpau, Slovakija, Rumunija, Čekija). Donato Bielkausko nuotr.

primena plūduriavimą nuo bet kokios stimuliacijos izoliuotame flotariume: įveikę sulėtintą, niekieno iš išorės nekurstomą nežinomybės baimę, nesaugumo jausmą ir vidinį skepsio monologą, žiūrovai panyra į refleksyvią būseną, kurioje nebeveikia tikrovės pažinimo kriterijai. Oro cirkuliacija didžiuliame, visą sceną dengiančiame plastiko maiše prikausto dėmesį ir pajungia publikos vaizduotę. Dažnai mūsų žvilgsnis nenoromis yra taktilinis – žvelgiame taip, kaip bandytume paliesti. Taigi prieš mus išnyra ne vizualinė ir net ne taktilinė, o sinestezijos reiškiniu pagrįsta būtybė, sujungianti vos juntamas užuominas ir išaudžianti savo pačios apčiuopiamumo pluoštą. Į mentalinę distanciją tamsos masė atsako tiesioginiu fiziniu artumu. Instinktas paglostyti, prisijaukinti nežinomą padarą įveikia racionalų santūrumą. Siekiame paglostyti neegzistuojantį. ►

◄ Taikus gyvas eteris perima mūsų juslinės atminties, svajonių pavidalus – rodosi kaip kalnai, debesys, jūra, galiausiai priartėja prie gyvūnų sferos, rangosi kaip mistiškas leviatanas. Išgyvename atvirkštinę pranašo Jonos, praleidusio banginio pilve tris dienas ir naktis, mito parafrazę. Būtybė galėtų išnykti kitą sekundę po spektaklio pabaigos, įjungus šviesas ir atlikėjams išlindus iš plastiko, bet aktyvus žiūrovų dalyvavimas ją sukuriant iš beveik nieko lemia, kad ir sunaikinimas nėra toks jau paprastas veiksmas. Personifikuota tamsa pranoksta jai iškeltus iššūkius, o kas iš tikrųjų atsitinka scenoje, lieka atlikėjų ir žiūrovų, kiekvieno mačiusio skirtingą pasirodymą, paslaptimi.

Vizualinis koncertas „Nemuno septyni“ (K. Lučinskas ir D. Bielkauskas). Oleksii Korotych nuotr.

Spektaklyje „Inbetween“, sukurtame tarptautinės moterų kūrėjų komandos – Soňa Ferienčíková (SK), Mária Júdová (SK), Alexandra Timpau (RO, CZ), veikia keturi atlikėjai, valdantys virves, transformuojančias milžinišką audinį, kuriuo modeliuojamas perėjimas nuo apibrėžtų visuomenės sistemų prie individo ekspansijos visomis kryptimis. Šiuos audinio architektūrinius kismus valdanti grupės atlikėjų įtampa gimdo kitą, platesnį įtampų tinklą – buvimo kartu prievartą. Ji yra prigimtinė, paveldima, ontologinė žmogiškosios egzistencijos prielaida. Tai prievarta, kurią išmokstame ignoruoti, nes ji yra būtina išlikimui. Ji žymi beveik visas sociumo praktikas ir galiausiai prisotina visą socialinį lauką. Nepaliaujamas socialinio audinio tankinimas gausėjančiomis socialinių platformų įtrauktimis,

Festivalis „Plartforma“ šiemet vyko ištisus metus ir sulaukė didelio publikos susidomėjimo. Donato Bielkausko nuotr.

ironiškomis, o gal ir labai realiomis Kinijos socialinio reitingavimo modelio imitavimo grėsmėmis fiksuoja subliminalią individų paklusnumo erą. Mūsų sąmonė ir pasąmonė pajungiama besiplečiančių sistemų algoritmams. Net ir bandymai ištrūkti iš šios matricos („vienišo vilko“ filosofija, antisocialus elgesys) virsta sistemos saugiklių patikra, potencialių plyšelių demaskavimu. „Netflix“ ir kitų srautinių transliacijų kompanijų tarsi nuo konvejerio leidžiamų serijinių žudikų temą tyrinėjančių dokumentinių ir vaidybinių filmų, serialų populiarumą galima traktuoti kaip bandymą „socializuoti“, sugrąžinti į saugią zoną individus, egzistuojančius už normos ribų. Taip hipertrofuojasi sistema, kuri veikiau leidžia sau pavojingai išsiplėsti nei pripažinti, kad kai kurios atplaišos yra nebesugrįžtamai nutolusios.

Pasak specialistų, apie 10–15 proc. suaugusiųjų tvirtina kenčiantys nuo nemigos. Stebinantis miego sutrikimų skaičiaus padidėjimas pastaraisiais metais siejamas ir su COVID-19 liekamaisiais reiškiniais bei dėl pandemijos padažnėjusiais nerimo simptomais. Šiemet daug kam bemieges naktis sukėlė karo Ukrainoje situacija, ir tai įkvėpė klaipėdiečius Godą Giedraitytę ir Donatą Bielkauską inicijuoti Lietuvos ir Ukrainos garso kūrėjų ir šokėjų jungtinį darbą – spektaklį „Nemiga“. Būdraujame negalėdami užmigti, vartomės lovose, tikrindami naujienų portalus. Integruotų technologijų, nenutrūkstamo žinių srauto ir įelektrintos sąmonės fone ir karas tampa hiperrealiu. Nuo šio fakto nebeįmanoma pabėgti, nebeegzistuoja saugi distancija. Atlikėjai ukrainietė Mariya Salo ir Petras Lisauskas išgrynintą choreografiją šiam spektakliui sukūrė iš asmeninių patirčių tankio, todėl jautrumas ir kūrybinis intymumas čia ypač ryškus. Spėliojama, kad nemiga yra susijusi su evoliuciniu poreikiu bent vienam iš genties atstovų būdrauti nakties metu, taip apsaugant saviškius nuo plėšrūnų ir kitų pavojų. (Hibridinio) karo kontekste geriau nemiga nei letargas ir užmarštis.

„Idiot Syncrasy“ (choreografai M. Solinas ir I. Urzela, Italija, Ispanija).

„Nemiga“ (M. Salo ir P. Lisauskas, Ukraina, Lietuva). Donato Bielkausko nuotr.

Festivalį lapkritį užbaigė specialiai „Kaunas 2022“ programai sukurtas dueto „Tykumos“ (Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas) vizualinis koncertas „Nemuno septyni“. Klaipėdoje klausytojai galėjo ne tik išgirsti gyvo garso koncertą, bet ir kino ekrane stebėti „Nemuno septyni“ atidarymo koncerto videofilmą, dalyvauti debiutinės plokštelės „Nemuno septyni“ pristatyme.

Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“, 2022 m. bendrame kūrybiniame vyksme suvienijęs skirtingų šalių meninę patirtį ir kūrėjų kūrybinį potencialą, namų temą interpretavo kaip savo (svetimo) difuziją, ribų gausinimą ir ištrynimą, priklausymą bendruomenei arba bandymą atsiskirti, paukštišką laisvę ir migraciją namo. Visiškai nutolti nuo namų nederėtų – su savo tapatybe, praeitimi, šaknimis esame surišti nenutraukiamais saitais, tačiau dažniausiai mums reikia daugiau erdvės – už saugios namų zonos atsiveriančio plataus kosmologinio horizonto ir ten plytinčių kitų pasaulių.