Deimantė ŽUKAUSKIENĖ. Kišeninis Senelis: vaikiškas pasakojimas

Kartą jau gyveno Kišeninis Senelis. Gal net ne kartą, o kelis, keturis ar septynis. Kai kurių savo gyvenimo įvykių, akimirkų jis negalėjo papasakoti, nes neatsiminė. Tiksliai neatsiminė, kiek jam metų, iš kur atsirado, kada, pas ką anksčiau gyveno, tačiau atsiminė, ką yra matęs. O matęs jis šilto ir šalto, apkeliavęs daug šalių, matęs ir gyvenęs tarp daug įvairių žmonių. Kišeninis Senelis buvo medinis. Jį, greičiausiai, išdrožė koks senas arba jaunas kaimo, o gal miesto amatininkas. Gausiai ornamentuotas įvairiais rombais, stačiakampiais, trikampiais, brūkšniais, originalus ir savitas – toks buvo Kišeninis Senelis. O kodėl kišeninis? Tai dėl savo nedidelio aukščio, kompaktiškumo. Prireikus Senelį galima buvo įsidėti į kišenę ir visur nešiotis su savimi.

Kišeninį Senelį globėjai rado sendaikčių turguje kažkur Vokietijoje ir padovanojo savo įsūniui Lukui, kuris labai norėjo, tačiau niekada neturėjo senelio. Senelis turėjo magišką savybę atgyti. Kai jis atgydavo, pasakodavo įvairiausius pasakojimus ir smagius nutikimus. Tokia dovana berniukui labai patiko ir darė didžiulį įspūdį. – Apie ką šiandien papasakosi, Seneli? – klausdavo Lukas kas vakarą. – Šiandien pasakosiu apie Prancūzijos Provansą, kurio žemės pasižymi gražiausia gamta: vakaruose teka Ronos upė, iš pietų Provansą supa Viduržemio jūra, o šiaurėje – kiek akys aprėpia vien alyvmedžiai, rytuose kraštovaizdis eina Alpėmis. Čia plyti gilūs tarpekliai, levandų laukai, kvepiančių žolelių kalvos ir saulės nutvieksti paplūdimiai, žydras vanduo, jachtų pilni uostai. – O kur dar buvai nukeliavęs, Seneli? – Kartą gyvenau amžinajame mieste. Čia kiekvienas miesto kampas, pastatas ir griuvėsiai sukaupę tiek istorijos, kiek, ko gero, nė vienas kitas pasaulio miestas. Kai kurie Romos pastatai skaičiuoja net 3 000-uosius gyvavimo metus, o čia jau kiek daugiau nei man metų. O kartą viešėjau Londone – viename spalvingiausių Europos miestų, kur važinėjau pačiu seniausiu visame pasaulyje metro. Čia gyvena žmonės, šnekantys skirtingiausiomis kalbomis. Londono miestą į dvi dalis perskiria Temzės upė. Esu nusifotografavęs prie Big Beno – vieno didžiausių pasaulio laikrodžių, jo aukštis net 96 metrai.

Senelis dar daug papasakojo Lukui apie įvairiausius pasaulio miestus. Berniukas tiek prisisvajojo, prisiekė, kad būtinai vieną dieną visas šias šalis aplankys.

Senelis ne tik pasakodavo savo istorijas, bet ir duodavo berniukui naudingų patarimų, pavyzdžiui, kaip nuspėti orą iš dangaus ženklų: – Lukai, įsidėmėk, jei dangaus pakraščiai raudoni – rytoj bus vėjas. Jei vakare dangaus skliautas žvaigždėtas – kita diena bus giedra. O jei saulei leidžiantis vakaruose dangus nusidažo aukso geltonumo spalva, galima tikėtis gerų orų.

Išgirdęs, kad Lukui nesiseka be kalendoriaus išsiaiškinti, kiek koks mėnuo turi dienų, Senelis išmokė paprasto ir lengvo būdo, kaip kiekvieno mėnesio dienų skaičių sužinoti pagal savo krumplius: „Atsimink, Lukai, kai sugniauši ranką į kumštį, pamatysi iškilusius kalnelius. Tai tavo krumpliai. Kiekvienas iškilęs krumplys ir tarpeliai tarp jų reiškia atskirą mėnesį. Pradėk skaičiuoti nuo mažojo pirštelio krumplio ir, jei vienos rankos krumplių bei tarpelių nebeužteks, pereik prie kitos rankos. Jei mėnuo išpuola ant krumplio, jis turės 31 dieną, jei ant tarpelio – 30 dienų arba mažiau.

Lukas ir Kišeninis Senelis iš tiesų smagiai leido laiką. Jiems kartu niekada nebuvo nuobodu. Lukas gyveno pas mylinčius globėjus, kurie dažnai keliaudavo, todėl Senelio draugija jį džiugino. Globėjai Lukui sakydavo: „Mes diplomatai.“ Tačiau berniukas nežinojo, ką tai tiksliai reiškė, jam šis žodis skambėjo panašiai kaip aparatas, automatas, šokoladas, limonadas. Taip savo sąmoju Lukas linksmino Kišeninį Senelį, kad jis juokdavosi smagiai susiėmęs už pilvo.

Tačiau...

Užėjo karas, griaudėjo patrankos, švilpė kulkos, degė namai, pastatai, ūkiai. Luko globėjai gavo žinią, kad turi skubiai trauktis iš miesto, nes jie gali atsidurti svetimšalių nelaisvėje. Per karo sumaištį Kišeninis Senelis pasimetė. ***

Lukas užaugo ir tapo jūrininku. Jis aplankė visus miestus ir šalis, kuriuos kažkada Seneliui pažadėjo išvysiąs. Praėjo daug laiko, bet iš atminties jų nuoširdi draugystė neišdilo. Kartą Lukas, grįžęs po dar vieno savo plaukiojimo jūroje, apsilankė blusturgyje. Ten dažnai ieškodavo įdomių daiktų, dovanų savo globėjams. Ir čia netikėtai akys užkliuvo už mažo medinuko. Taip, tai buvo tas pats Kišeninis Senelis, atpažino jį iš tų pačių rombų, stačiakampių, trikampių, brūkšnių. – Aš tave suradau, Seneli! – sušuko Lukas.

Deja, atgijęs Senelis Luko niekaip neatsiminė. Tačiau Lukas to neišsigando ir nenusivylė, jis ėmė pasakoti savo istorijas. Vaikinas pasakojo apie buriavimą, laivus, jachtas, įgulos formavimą, pasiskirstymą darbais. Pasakojo apie keliones po Graikijos salas, kur, atrodo, net oras kvepia vynuogėmis, alyvuogėmis, kur keliautojus pasitinka dangaus žydrumo paplūdimiai, lagūnos, nedidelės įlankėlės, kalnai, šiltas ir saulėtas oras...

Kišeninį Senelį labai džiugino šie pasakojimai, ši kompanija.

Daugiau Lukas ir Kišeninis Senelis jau niekados nebesiskyrė.