Durys 2022 07

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 LIEPA / Nr. 7(103)

Dailininkų J.Bučmytės ir A.Krajinsko „Neringai“ sukurto scenovaizdžio akcentas.

Neringa – A.Pilibavičiūtė, Žynys – E.Dauskurdis.

Opera-triptikas „Neringa“ – visiškai nauja nacionalinė opera, gimusi pajūryje.

2

Nerijaus Jankausko nuotr.

Romualdo Budriūno nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 liepa / Nr. 7 (103) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

MUZIKA Žaneta SKERSYTĖ. Kompozitorius A.Remesa: vertinkime savo miesto istorinę praeitį

4

Ieva BUDRIŪNAITĖ. Milžinų opera mažoje kultūros saloje

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

11

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ, Sondra SIMANA, Evelina ZENKUTĖ. „TheAtrium“ festivalis: „Vivos Voco!“

LEIDĖJAS © 2022 UAB „Ilada“

ETNOKULTŪRA

SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“

Daiva JANAUSKAITĖ. Paveldo žvaigždės žibėjo Klaipėdoje

16

24

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

DAILĖ Dalia KARATAJIENĖ. Kas vyksta A.Jasenkos paveikslų paviršiuose

36

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

KINAS

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2022.

4 psl. – 6-ojo „TheAtrium“ festivalio spektaklio „Audra“ (rež. A.Serra, Italija) akimirka. Alessandro Serra nuotr.

Andrius RAMANAUSKAS. Asas Maverikas

38

Kęstutis MEŠKYS. LUX Europos publikos kino apdovanojimas. „Išgyventi Europą“ ar ją išsaugoti?

40

ŽURNALĄ REMIA

GINTARO LAŠAI

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų finansinę paramą

Nijolė KLIUKAITĖ. „Poezijos pavasaris“ pajūryje

48

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ, Dainius SOBECKIS. Tarp dviejų krantų – debesys ir kaktusai

50

Alma RIEBŽDAITĖ. Garikas Nerealusis

56

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (2)

59 3

MUZIKA

Egidijaus Jankausko nuotr.

4

MUZIKA

Kompozitorius A.Remesa: vertinkime savo miesto istorinę praeitį Rugpjūčio 1-ąją Klaipėdos piliavietėje bus pristatyta kompozitoriaus, pranciškono pasauliečio Alvido Remesos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ premjera. Teatralizuotu oratorijos pastatymu besirūpinantis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras juo atvers antrojo Klaipėdos festivalio programą ir paminės miesto 770-ąjį gimtadienį. A.Remesa Klaipėdos miesto kultūriniam gyvenimui paskyrė brandžiausius 40 kūrybos metų, o 24-iose pasaulio šalyse skambėjusi ir tebeskambanti jo muzika garsina ir Klaipėdos, ir visos Lietuvos vardą. Žaneta SKERSYTĖ

Pranciškonišku keliu – Kas jus paskatino pasirinkti pranciškonišką kelią?

– Muzika. Kad ir kaip būtų keista, pranciškonų muzikos kultūra labai erdvi, tarp

pranciškonų pasauliečių buvo nemažai profesionalių kompozitorių.

Kalbant apie muzikinę pranciškonų kultūrą, pasakytina, kad kaip ir kitos krikščioniškos vienuolijos, taip ir pranciškonai įnešė savo indėlį į Europos muzikos kultūrą. Tai liudija didžiulis pranciškonų muzikos archyvas Asyžiuje (Italijoje), Šv. Pranciškaus bazilikoje. Pranciškonų kronikų teigimu, muzika su dideliu entuziazmu buvo priimta vienuolynuose.

1287 m. Salimbeno pranciškonų kronika

rašė apie žymų pranciškonų menininką Henriką Posaną, talentingą giedojimo mokytoją, paskirtą pranciškonų provinciolu Graikijoje: „Jis sugebėjo ypač gražiai rašyti bei iliustruoti knygas gaidomis ir įvairiais giedojimo ženklais. Rašė giesmes ir pats joms akompanavo. Buvo geras giedotojas, turėjo tokį galingą ir skambų balsą, kad jo pripildydavo visą chorą. Pats grojo smuiku, sukūrė daug sekvencijų ir giesmių.“ Pats šv. Pranciškus Asyžietis buvo giesmių kūrėjas (bene vienintelis šventasis).

Tomo Celaniečio teigimu, šventojo plunksnai priklauso Dievo šlovės ir švč. Mergelės Marijos sveikinimai.

Pranciškonai, būdami ištikimi meno globos ir senoms mecenavimo tradicijoms, ir dabar globoja menines įstaigas, muziejus, meno galerijas, koncertų sales, turi savo chorus bei orkestrus, rengia festivalius.

Pranciškonai negali lygintis su tėvais benediktinais grigališkojo choralo ir muzikos teorijos darbų srityse, tačiau ir čia yra įnešę savo indėlį. ► 5

MUZIKA

Apsukus istorijos ratą ◄ – Esate vienas iš Lietuvos pranciškonų pasauliečių ordino atkūrimo iniciatorių ir pirmasis vadovas. Jūsų paties, kaip pranciškono pasauliečio (br. Jeronimas OFS), veiklos barai itin platūs, tad turbūt geriausiai galite papasakoti, kaip mūsų miesto gimtadienis susijęs su pranciškonais?

– Pranciškonų kaip meno ir kultūros mecenatų tradicija Vakarų Lietuvoje menama nuo XIII a. vidurio. Norime šito ar ne, visa Klaipėdos istorija susijusi su pranciškonais.

Remiantis istoriniais dokumentais, pranciškonų vienuolis Henrikas Liucelburgietis, būdamas Kuršo vyskupu (1250–1263), prisidėjo prie Klaipėdos miesto įkūrimo, pastatydamas pirmąsias Šv. Mikalojaus ir Šv.

Jono bažnyčias, ir aktyviai dirbo pastoracinį darbą su lietuviais ir žemaičiais, nes prie Kuršo vyskupijos 1237 m. buvo prijungta beveik visa etnografinė Lietuva. Su šiaurės vakarų žemaičiais pranciškonai jau anuomet palaikė ryšius, kadangi Kretingos, Palangos ir kitų apylinkių gyventojai priklausė Klaipėdos Šv. Mikalojaus parapijai.

Taigi Klaipėdos miesto užgimimo pagrindas – būtent šventykla. Klaipėda atsirado iš bažnyčios. Apie ką mąstė pirmieji Klaipėdos architektai, statydami šventyklą? Deja, šito nebepavyks sužinoti, tačiau tikėtina, kad pirmųjų Klaipėdos architektų ir statytojų vienintelis ir pagrindinis tikslas buvo sukurti Dievo karalystę mūsų gražioje Vakarų Baltijos pakrantėje. Apsukus 770 metų istorijos ratą, lyg ir vėl atsiduriame išeities taške. Atrodytų, kad Klaipėda vėl įkuriama antrą kartą, tačiau šį kartą – nešanti prisikėlimo įvaizdį ir aureolę.

Gyvename gražiausiame Lietuvos mieste prie Baltijos jūros, prieškario europiečių neretai vadintu „Šiaurės Venecija“. Miestą kuriančių žmonių širdys ir protai dovanoja bendruomenei materialinę ir dvasinę gerovę. Jie įaudžia į savo miesto sielą gilias dvasines tradicijas. Prisiminkime, kokia iškili Klaipėda buvo prieškariu. Miestas apėmė vos trečdalį dabartinės teritorijos, tačiau čia buvo 11 maldos namų, bažnyčių su puikiais vargonais, choriniu giedojimu. Prieškariu čia veikė simfoninis orkestras, atlikdavęs net Ludwigo van Beethoveno simfonijas.

Galima tik pasidžiaugti, kad šiuolaikinių pranciškonų iniciatyva Klaipėdoje gimė naujas dvasinis ir kultūrinis centras – Šv.

6

Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bažnyčia, o su ja ir brolių pranciškonų globojamas naujas dvasinės, psichosocialinės pagalbos centras onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Argi tai ne prisikėlimo požymis?

Ištikimi švietimo misijai – Papasakokite plačiau, kokie buvo XIII a. vidurį siekiančios pranciškonų misijos Lietuvoje tikslai?

– Žinoma, kad pirmasis į Lietuvą įžengęs pranciškonas buvo saksų provincijolas Jonas iš Piancarpino. Kaip popiežiaus Inocento IV pas totorius siųstas diplomatas ir pasiuntinys jis su dviem broliais 1245 m. perėjo Lietuvos žemes, tačiau lietuvių genčių tąkart nesutiko.

Pirmasis lietuvių žemėse apaštalavęs pranciškonas buvo Henrikas iš Liucelburgo. Tas pats popiežius Inocentas IV 1247 m. paskyrė jį vyskupu Žiemgaloje, o 1250–1263 m. – Kuršo vyskupu. Šiai vyskupijai taip pat buvo priskirtos ir lietuvių žemės, o apaštalavimo darbe, kuriam jis vadovavo iš Rygos, padėjo ir pranciškonai minoritai iš Rygos konvento.

Popiežius jį buvo paskyręs Lietuvos valdovo Mindaugo globėju: krikštijo ir globojo jo šeimą, 1253 m. dalyvavo jo vainikavime Lietuvos karaliumi. Pranciškonai Bertoldas ir Henrikas tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sekretoriais ir patarėjais (žr. „Šv. Pranciškaus varpelis“, 1993 m. Nr. 3–4). XIV a. pabaigoje pranciškonų ordino vienuoliai ruošė Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Jogailą bei visą lietuvių tautą krikštui. Galima manyti, kad tada pranciškonams Lietuvoje buvo rodoma nemaža pagarba, sparčiai augo vienuolynai ir bažnyčios, o tai nulėmė, kad 1530 m. buvo įsteigta nepriklausoma Lietuvos pranciškonų provincija. XIX a pranciškonų vienuolija buvo viena gausiausių Lietuvoje, turėjo 60 vienuolynų.

Būdami ištikimi savo ordino neturtingųjų švietimo tradicijoms, pranciškonai šalia savo vienuolynų Lietuvoje statė seminarijas, gimnazijas ir pradines mokyklas. Lietuvos pranciškonų istoriko, tėvo Vinco Viktoro Gidžiūno teigimu, pranciškonai buvo ne tik pirmieji Lietuvos krikštytojai, bet ir lietuviškos raštijos pradininkai, švietėjai.

Jie atidarė pirmąją mokyklą prie Vilniaus Arkikatedros, dirbo patarėjais, sekretoriais, vaikų auklėtojais Lietuvos didikų dvaruose

(žr. V.Gidžiūnas OFM, „Šv. Pranciškaus varpelis“, 1948 m.). XVIII a. pabaigoje Lietuvos teritorijoje veikė maždaug 100 pranciškonų įsteigtų švietimo įstaigų, kuriose viena iš svarbiausių disciplinų buvo muzikinis lavinimas. Kaip žinome, pats šv. Pranciškus Asyžietis (~1181–1226) buvo giesmių kūrėjas – vienas iš nedaugelio šventųjų. 1224 m. pabaigoje, jau gavęs stigmų dovaną ant La Vernos kalno, jis sukūrė žymiąją „Saulės giesmę“ (kitaip dar vadinamą „Kūrinijos giesme“) ir mokė brolius ją giedoti. Kartu su broliais jis giedojo liturgines giesmes pagal lotyniškus tekstus, jam priskiriami pirmųjų kalėdinių giesmių sukūrimo nuopelnai. Šv. Pranciškaus biografo Tomo Celaniečio teigimu, šventojo plunksnai taip pat priklauso Dievo šlovės ir švč. Mergelės Marijos sveikinimai, o šv. Bernardinas Sienietis jam priskyrė dar du kūrinius – „In foco l’amor mi mise“ ir „Amor di caritate“. Jau 800 metų kasdien pranciškonų vienuolynuose ir pasaulietinėse kongregacijose, taip pat ir Lietuvoje, įvairiomis pasaulio kalbomis skamba giedama šventojo menininko kūryba.

Buvo giedama, muzikuojama – Apskritai muzikai pranciškonai visuomet teikė ypatingą reikšmę. Kaip tai pasireiškė?

– Nuo XIV a. naujai steigiamuose pranciškonų vienuolynuose Vilniuje (1321), Lydoje (1394), Ašmenoje (1398), Kaune (1400), vėliau Kretingoje (1602), Tytuvėnuose (1613), Telšiuose (1624), Dotnuvoje (1701), Klaipėdoje (1784) ir daugelyje kitų skambėjo, buvo kuriama ir užrašoma lietuviška (be abejo, ir lotyniška bei kitokia) sakralinė, o kartais ir liaudies muzika. Visuose vienuolynuose buvo sukauptos didelės bibliotekos (librarijos), kuriose buvo nemaži muzikos skyriai. Gausi pranciškonų muzikinė literatūra buvo ne tik saugoma ir archyvuojama, bet ir atliekama, propaguojama, dauginama, populiarinama.

Buvo giedama ir muzikuojama tiek pranciškonų vienuolynuose, tiek už jų ribų – per atlaidus šventoriuose, devintinių (Dievo Kūno šventės) procesijose, miesto gatvėse ir aikštėse viešai atliekant šv. Kalėdų, šv. Velykų ir kitas misterijas. Pranciškonai – pirmieji kalėdinės prakartėlės ir Kryžiaus kelių (kalvarijų) propaguotojai Europoje, juos pradėjo populiarinti ir Lietuvoje, sudaryda-

MUZIKA

mi prielaidas ir galimybes lietuviškų kalėdinių ir kalvarijų giesmių įvairovei pasireikšti.

Pažymėtinas ir pranciškoniškasis Kristaus kančios mąstymas, kuris lietuvių tautoje įsikūnijo Graudžių verksmų pavidalu. Jie yra atliekami dažniausiai gavėnios metu (trijų dalių formos, kiekvieną dalį sudaro skaitinys, giesmė, rauda ir skundas). Muzikos srityje pranciškonams buvo keliami dideli reikalavimai, todėl nenuostabu, kad, stodami į pranciškonų ordiną, jaunuoliai laikė lotynų kalbos ir giedojimo egzaminus.

Su procesijomis, jungiančiomis poeziją, vaidybą ir muziką, lietuvius pirmą kartą supažindino pranciškonai bernardinai, rengdavę procesijas ir patys jose dalyvaudavę.

Tie patys pranciškonai bernardinai į pamaldas žmones pradėjo kviesti varpais. Taip pat bernardinų dėka pirmosiose krikščioniškose Lietuvos bažnyčiose suskambo tikinčiųjų bendruomenės giedamos giesmės. Dar XV a. bernardinai ragindavo tikinčiuosius giedoti, sakydami: „Kas gieda – dvigubai meldžiasi.“ Pranciškonų istoriko V.Gidžiūno teigimu, „anuo metu bernardinų bažnyčiose giedamos giesmės daugiausia buvo pačių jų sukurtos“. Žmonės pradėjo bažnyčiose giedoti prieš mišias ir po jų, prieš pamokslą ir po jo, procesijose ir maldingų kelionių metu. 1482 m. popiežiui Sikstui IV leidus švęsti Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo šventę (gruodžio 8 d.), Vilniaus bernardinai ėmė rengti šventei pritaikytus spektaklius, kurie, galimas dalykas, buvo palydimi muzikos. Remdamiesi istorine medžiaga, kad Lietuvos bernardinai pamokslus skelbdavę ne tik lotynų, bet ir lietuvių kalbomis, galime manyti, jog spektakliai ir vaidinimai, skirti viešai auditorijai, buvo atliekami lietuvių kalba.

Pažymėtina, kad pirmojo LDK bažnyčios vargonininko vardas taip pat yra siejamas su pranciškonais. Istorikas Stephenas Christopheris Rowellas mini 1468 m. Vilniaus pranciškonų konvente tarnavusį vargonininką Petrą (Piotr). Tai vienas seniausių liudijimų apie vargonininkus Vilniaus bažnyčiose ir apskritai Lietuvos muzikos istorijoje. Vėlesniuose šaltiniuose yra minimas dar vienas pranciškonų vargonininkas – Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje 1699 m. tarnavęs Sebastijonas Raukas. Pranciškonai turėjo ir savo vargonų statytojų bei meistrų. Žymiausias iš jų – Vilniaus pranciškonų bernardinų meistras Mikalojus Jansonas (Nicolaus Jantzon, 1720–1791), pastatęs

vargonus Vilniaus Šv. Pranciškaus ir šv.

Bernardino, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Augustijonų), Šv. Teresės, taip pat Tytuvėnų, Kurtuvėnų, Linkuvos, Troškūnų bažnyčiose. Pranciškonų ordino nariais yra buvę ir nemažai profesionalių kompozitorių. Vien tik trečiajam pranciškonų ordinui (tretininkams) priklausė Giovanni da Palestrina, Charlesas Gounod, Ferencas Lisztas, Edgaras Tinelis, Ignazas Mittereris.

turiu pasakyti, kad čia turime puikius austrų firmos „Reger“ trijų manualų vargonus.

Jie ne tik skirti liturgijai bažnyčioje, bet ir terapijos, akustinės estetikos tikslams. 12 tonų sveriantys, apie 16 000 vamzdžių ir vamzdelių turintys, itin spalvinga tembrų, registrų palete pasižymintys vargonai savo galimybėmis peržengia kuklias liturginės funkcijos ribas. Tai liudija nuolat čia rengiami koncertai, festivaliai.

Pirmieji vargonai

Bendradarbiauja su teatru

– Muzikinės kultūros Klaipėdoje pradžia taip pat sietina su pranciškonais?

– Kalbant apie Klaipėdą, deja, kol kas patikimų istorinių faktų turime mažai, bet galima teigti, kad čia muzikinės kultūros pradžia sietina su pranciškonų vyskupo H.Liucelburgiečio veikla Kurše. Esu įsitikinęs, kad pirmieji vargonai Lietuvą pasiekė daug anksčiau, nei datuojama oficialiuose Lietuvos muzikos istorijos darbuose. Tokią prielaidą keliu po nuodugnių Lietuvos pranciškonų muzikinės kultūros studijų, kurių išvadas apibendrinau mokslinėse publikacijose. Todėl, remdamasis istoriniais dokumentais ir savo argumentais, pateikiu rimtą hipotezę, kad Lietuvoje pirmieji vargonai pasirodė ne 1408 m. Vilniuje, o apytikriai 1250 m. Klaipėdoje. Manyti, kad vyskupas, minėtu laikotarpiu įkūręs Klaipėdą ir pastatęs Šv. Mikalojaus ir Šv.

Jono bažnyčias, neturėjo kad ir nedidelių kilnojamųjų vargonėlių, – portatyvo ar pozityvo, – būtų nerimta.

– Klaipėdos publikai taip pat esate žinomas kaip ne vieno kūrinio didelėms atlikėjų pajėgoms autorius – nuo 1987 m. pagal Edmundo Kelmicko eiles parašyto „Paprasto Requiem“, 1991 m. sukurtos oratorijos „Šv. Pranciškus Asyžietis“ iki septynių simfonijų, iš kurių naujausia – 2018 m. vasarą Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje pristatyta simfonija-oratorija „In Assumptione BMV“. Šios ir ankstesnių simfonijų premjeras atliko Klaipėdos muzikinio teatro solistai, choras ir orkestras, diriguojami Stasio Domarko.

Papasakokite plačiau apie jūsų ilgametį kūrybinį bendradarbiavimą su šiuo teatru.

– Mūsų bendravimas prasidėjo 1985 m., kai tuometėje Klaipėdos liaudies operoje buvo pastatyti mano pirmieji sceniniai kūriniai – vienaveiksmė opera „Pakeisti širdį širdimi“ ir baletas vaikams „Raudonodžių vadas“.

Vėliau ėmėme glaudžiai bendradarbiauti su ilgamečiu teatro vadovu ir dirigentu, maestro prof. S.Domarku, kuris dirigavo visų mano septynių simfonijų premjeras.

Simfonija Nr. 1 „Universitas“ (1996) buvo skirta Klaipėdos universiteto gyvavimo penkmečiui. Ją Klaipėdos muzikiniame teatre surengtose iškilmėse atliko Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas S.Domarko. Vėliau 1996–1997 m. man teko asmeniškai dalyvauti orkestro gastrolėse Olandijoje, kur geriausiose Amsterdamo koncertų salėse surengtuose koncertuose pagal olandų dirigento Pierre’o Schuitemakerio sudarytą programą buvo atliekami ir mano simfoniniai kūriniai.

2000-ųjų išvakarėse, minint krikščionybės 2 000 metų jubiliejų ir dalyvaujant vyriausiems Lietuvos dvasininkams, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje buvo atlikta mano ►

Klaipėdos miesto užgimimo pagrindas – būtent šventykla. Klaipėda atsirado iš bažnyčios. Šiandien Klaipėdoje matome augantį Šv.

Pranciškaus Asyžiečio vienuolyną ir brolių pranciškonų globojamą onkologinį centrą su puikia miesto visuomenės dvasiniams poreikiams skirta koplyčia. Ši ypatinga erdvė, turinti idealią akustiką, jau yra tapusi prestižine dvasinės muzikos renginių vieta, tenkinanti miesto šviesuomenės dvasinius, intelektinius poreikius. Būdamas pranciškonų vienuolyno Klaipėdoje vargonininku,

7

MUZIKA

◄ ketvirtoji simfonija „Ecce homo“ simfoniniam orkestrui, mišriam chorui ir trims solistams. Specialiai šiam jubiliejui sukurtą kūrinį (beje, vienintelį Europoje) atliko Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, Klaipėdos muzikinio teatro mišrus ir Klaipėdos kamerinis chorai. Kūrinys pakartotinai buvo atliktas kitais metais šv. Pranciškaus Asyžiečio dieną, spalio 4-ąją, Kretingos pranciškonų vienuolyno Viešpaties Apreiškimo švč. Mergelei Marijai bažnyčioje.

Kompaktinėje plokštelėje išleistas kūrinio įrašas sulaukė populiarumo tarp Europos ir Lietuvos dvasininkų.

2004 m. diriguojant S.Domarkui Klaipėdos muzikiniame teatre nuskambėjo mano penktoji simfonija „Atradimai“, kurią atliko Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras.

2011 m. užbaigiau šeštąją simfoniją „Prisikėlimas“ simfoniniam orkestrui, mišriam chorui ir dviem solistams. Dviejų dalių kūrinyje rėmiausi nežinomo autoriaus grigališkojo choralo velykine sekvencija „Victimae

paschalis laudes“, datuojama X–XII a. Simfonijos premjera sutapo su mano 60-mečiu ir kūrybinės veiklos 40-mečiu. Premjerą ir dar tris mano simfoninius kūrinius XIV tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ koncerte „Bravo, Maestro“ Nidos amfiteatre (2011-08-14) atliko Klaipėdos muzikinio teatro simfoninis orkestras, vokalines partijas lotynų ir aramėjų kalbomis dainavo teatro mišrus choras (vad. Vladimiras Konstantinovas), solistai Danutė Petrauskaitė (sopranas) ir Artūras Kozlovskis (bosas), dirigavo S.Domarkas. Antroji simfonijos premjera įvyko Pakutuvėnų pranciškonų vienuolyno koncertinėje erdvėje „Angaras“ festivalio „Pakūtos dozė“ metu (2011-0820). Po septynerių metų tie patys atlikėjai į pasaulį palydėjo ir jūsų minėtą mano septintąją simfoniją (2018-08-19). Septynių dalių simfonija, sukurta Švč. Mergelės Marijos septynių džiaugsmų pranciškoniško rožinio pagrindu (liturginis tekstas lietuvių, lotynų,

aramėjų kalbomis) ir skirta Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo (Žolinės) iškilmėms, užbaigė XXI festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ programą.

Miesto įkūrimo versija – Kuo ypatinga ką tik jūsų sukurta oratorija „Sakmė apie Mėmelburgą“, kuri bus atlikta per 770-ąjį Klaipėdos miesto gimtadienį?

– Oratoriją, vėlgi susidedančią iš septynių dalių ir įžangos, atliks Klaipėdos muzikinio teatro simfoninio orkestro varinių pučiamųjų grupė, mišrus choras, solistai (diskantas, sopranas, tenoras ir baritonas), mušamųjų grupė, solo instrumentai – smuikas, violončelė, birbynė ir elektroninis klavišinis instrumentas. Libreto autorius – Klaipėdos pranciškonų vienuolyno vyres-

„Muzika – mano gyvenimo būdas, lydintis nuo vaikystės iki šių dienų. Nuo tada, kai tapau pranciškonu pasauliečiu, man muzika įgavo maldos formą, arba, kitaip tariant, sakralumo dimensiją“, – sakė kompozitorius A.Remesa.

Egidijaus Jankausko nuotr.

8

MUZIKA

nysis br. Benediktas Jurčys OFM. Pagrindiniai oratorijos veikėjai – Kuršo vyskupas Henrikas Liucelburgietis, pilies komtūras, Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininkas Eberhardas iš Zaino ir Mėmelė, t. y. senovinis Nemuno upės pavadinimas, įgavęs simbolinį moteriško prado pavidalą.

Oratoriją pradės teatralizuota eisena iš laivo, atplaukusio į Klaipėdos uostą, piliavietės link. Ten atviroje erdvėje bus atliekamas kūrinys. Žinoma, dar galimi pakeitimai, bet laiko liko labai mažai. Kūrinyje nesiekėme tiksliai išlaikyti istorinės Vakarų Lietuvos chronologijos, norėjome pateikti žmogiškąją, „suromantintą“ miesto įkūrimo istorijos versiją. Oratorijos pabaigoje bus skaitomas miesto įkūrėjo, vyskupo H.Liucelburgiečio testamentas.

metų kūrinys buvo įtrauktas į Tarptautinio M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso privalomąją programą. Atlikėjai išvežiojo kūrinį po visą pasaulį ir jis dabar skamba plačiai. Aš nesu pianistas, bet „Stigmų“ sėkmė – įrodymas, kad dvasinis kūrinio krūvis byloja pats. Kartą manęs paklausė: kur slypi kūrinio populiarumas, kur ta magija, kaip sukurti potencialiai populiarų kūrinį? Manau, kad atsakymas slypi dvasingume. Dvasingumo grožis – tai neprasiskleidusios rožės grožis. Visada smalsu, kas slypi žiedo viduje. Šiaip ar taip, kompozitoriui nekurti – tai nekvėpuoti.

Žavi siurrealizmo idėjos

– Ar tikėjimas – svarbiausias jūsų kūrybos įkvėpimo šaltinis? Iš kur dar semiatės kūrybinių impulsų ir idėjų?

– Gerbiu amerikiečių kompozitorių Charlesą Ivesą, parašiusį kūrinį „Neatsakytas klausimas“. Dažnai jo klausausi. Kad ir kaip atsakyčiau į šį klausimą, būčiau netikslus.

Muzika – gyvenimo būdas, lydintis mane nuo vaikystės iki šių dienų. Nuo tada, kai tapau pranciškonu pasauliečiu, man muzika įgavo maldos formą arba, kitaip tariant, sakralumo dimensiją. Yra daug filosofų, skirtingai atsakančių į šį klausimą. Levas Tolstojus yra pasakęs, kad jeigu pasaulis staiga žūtų, būtų gaila vienintelio dalyko – muzikos. Japonų išmintis teigia, kad muzika – tai meno forma, per kurią žmonės bendrauja su Aukščiausiuoju. Taip pat yra sakoma, kad jeigu nori ką nors sugadinti, pabandyk tai nusakyti žodžiais. Taigi muzika man – ir viskas, ir niekas arba tiesiog egzistencijos forma. Muzika skirta žmogaus ir Dievo bendrystei.

Kalbant apie žmogaus ir Dievo santykį, dvasingumas man visada lieka pirmine muzikos kategorija. Bažnytinė muzika nuolatos kinta, sakralinė – taip pat. Vieni ieško grynai liturginės muzikos – tos, kuri atliekama išimtinai bažnyčioje, kiti ieško sakralinės muzikos, kuri skamba koncertų scenose. Dar kitiems įkvėpimo šaltiniu tampa kokia nors sakralumo apraiška, – pavyzdžiui, Šventojo Rašto eilutė, – įkvepianti tiesioginės informacijos neperteikiantį instrumentinį kūrinį. Tai tam tikras dirgiklis, sukuriantis intelektinį foną, atmosferą.

– Kaip apibūdintumėt skiriamuosius savo kūrybos bruožus? Kaip, turėdamas tiek įvairios veiklos, sugebate neapleisti kūrybos?

– Galima sakyti, kad sakralinė ir bažnytinė muzika mane lydi jau 50 metų. Niekada muzikoje neieškojau technikos, mechanikos, greičio ar sporto. Neparašiau nė vieno kūrinio, tarnaujančio reklamai ar konkretiems daiktams. Mano veikla susijusi tik su dvasine sritimi. Diplominį darbą kūriau dar sovietmečiu. Įkvėptas žymiojo Salvadoro Dali paveikslo, pavadinau jį „Paskutine vakariene“, bet tai buvo slaptas pavadinimas.

Tuo metu negalėjai rašyti kūrinio religine tematika. Man imponuoja siurrealizmo idėjos, nes vienas pagrindinių jo postulatų – suderinti visiškai nesuderinamus dalykus. Tai daryti bandau ir aš, mane žavi siurrealizmo idėjose slypinti intriga, domina tai, kas slypi už garso, linijos, natos. Nesiekiu demonstruoti meistriškumo. Išbandžiau įvairiausius muzikos žanrus, norėdamas išgirsti garsą už linijos, o dvasingumą – už garso.

– Bene ryškiausias siurrealizmo pavyzdys jūsų muzikoje – miniatiūros fortepijonui „Stigmos“?

– Stigmos – tai žaizdos, kurias šv. Pranciškus gavo kaip žyminį antspaudą, aukščiausio atsidavimo Kristui ženklą. Įkvėptas šios istorijos, parašiau miniatiūrų ciklą fortepijonui, kuris staiga išpopuliarėjo. Prieš 20

Sakralumo dimensija

Mano pasirinktas kūrybos stilius neprograminis, dirbu labai intuityviai. Žaviuosi kompozitoriumi Olivier Messiaenu, kuris man yra vienas didžiausių dvasinės muzikos korifėjų, konceptualiai derinęs intelektą su sakralumu, atradęs unikalų šių dedamųjų junginį. Savo kūryboje stengiuosi derinti tikrąją, autentišką tikėjimo raidę, ištakas, trykštančias iš pirmųjų katakombų krikščionių, bandydamas suteikti jai šiuolaikinį, intelektualų garsinį pavidalą. O.Messiaenas buvo vienintelis, kuriam pavyko taip giliai prasismelkti į liturgiją (juk bažnytinė muzika yra sudėtinė liturgijos dalis, nors tai dažnai neakcentuojama). Aš, kaip paprastas vienuolyno bažnyčios vargonininkas, bandau derinti šias dvi muzikos kryptis.

Gydomoji muzikos galia – Negana to, daug dėmesio skiriate muzikos terapijai. 2000 m. Klaipėdoje įkūrėte Respublikinį muzikinės psichoterapijos centrą (RMPC), surengėte keturias respublikines konferencijas tema „Muzika ir kūryba psichoterapijoje“. Atskleiskite ir mūsų skaitytojams gydomojo muzikos poveikio paslaptis.

– Muzika tarsi lietus nuplauna nuo sielos dulkes. Ji turi galių nukelti į tolimiausią praeitį, sužadinti viltis apie ateitį, sustiprinti džiugesį ar liūdesį. Tačiau muzika veikia ne tik vaizduotę. Klausantis tinkamai parinktos muzikos, galima išgyti nuo nerimo, depresijos, atsisakyti asmenybę griaunančių priklausomybių. Kalbant apie muziką kaip garsų meną, pažymėtina, kad anglų kalboje žodis „garsas“ (sound) turi ir kitų reikšmių – sveikas, tvirtas, teisingas, logiškas, pagrįstas, patikimas. Sakoma, kad, pabuvus prie bažnyčios skambant varpams, galima išgyti nuo ligų. Jokios mistikos čia nėra, tik vienas kitas mokslo įrodytas faktas. Muziką sudaro garsai, kurių aukštis matuojamas hercais – virpesiais per sekundę. Na, o vibracija fiziškai veikia žmogaus raumenis ir vidaus organus.

Garso bangas ar virpesius ne tik girdime ausimis, bet ir juntame visu kūnu, todėl žmogų veikia ir negirdimi virpesiai. Ausimis girdime tik 30–40 proc. virpesių, visa kita priimame padais, visu kūnu. Esu vedęs terapijos užsiėmimus nuo gimimo negirdintiems žmonėms. ► 9

MUZIKA

◄ Nors jiems buvo gal kiek sunkiau įsisavinti instrukcijas, terapijos poveikis buvo toks pat, kaip ir girdintiesiems. Pakartosiu, kad didžiausią sveikatinantį poveikį žmogui turi būtent sakralinė muzika, nesvarbu kokia. Kodėl? Juk tai pati archajiškiausia muzikos forma. „Kam švaistyti pinigus psichoterapijai, kai gali pasiklausyti mišių?“ – kažkada klausė džiazo kompozitorius Michaelas Torke’as.

Kitą savo metodikos elementą vadinu gamtos „įrėminimu“ muzika. Per muzikos terapijos užsiėmimus leidžiu gamtos garsų fonogramą, derindamas ją su gyva improvizacija fortepijonu. Muzikos terapeutas taip išreiškia savo didžiulę pagarbą gamtai. Pacituosiu daoizmo principą: „Gerdamas vandenį, prisimink šaltinį.“ Muzika pirmiausia kilo iš gamtos: žmogus norėjo pamėgdžioti paukščių balsus, upelio čiurlenimą, vėjo ošimą medžiuose.

Gamtos garsai gydo savaime. Artumas gamtai iš dalies paaiškina ir gydomąjį klasikinės muzikos poveikį, įrodytą daugeliu tyrimų. Kodėl Stradivarijaus smuikas neįkainojamas? Todėl, kad jis pagamintas iš natūralaus medžio, jo tembrinė charakteristika artima upelio čiurlenimui, bičių dūzgimui ir kitiems gamtos garsams. Daugelis kūrėjų rašė muziką, įkvėptą gamtos ar skirtą klausytis gamtoje – parke ar prie vandens, pavyzdžiui, G.F.Händelio „Vandens muzika“ ar W.A.Mozarto serenada „Mažoji nakties muzika“.

Manau, kad tapau muzikos terapeutu dėl pranciškoniškosios gyvensenos – siekio padėti artimui. Juk muzika išties gali padėti žmogui, sušvelninti depresiją, įtampą, pašalinti baimes, nuovargį, nemigą. Man pačiam teko išgyventi gilią depresiją, ir tuometis Klaipėdos psichiatrijos ligoninės vadovas, jau šviesaus atminimo Algirdas Narinkevičius mane paragino: „Dabar žinai, kas yra psichinis skausmas, tad gali padėti kitiems.“ Sukūriau gydomųjų programų, su jomis dirbau daugiau nei 20 metų, pasisėmiau patirties psichoterapijos srityje, studijavau specialiąją literatūrą ir pritaikiau visa tai Klaipėdos psichikos ligoniams. Šiuo metu dirbu tik su onkologijos pacientais – savanoriauju pranciškonų globojamame onkologijos centre, taikydamas Bristolio universiteto onkologijos tyrimų mokslinio instituto programos rekomenduojamas metodikas ir muzikos terapiją, kuriai naudoju savo paties kūrybą. Šiuo metu ruošiuosi muzikinės psichoterapijos kursui Klaipėdoje apsistojusiems ukrainiečių pabėgėliams.

10

Savo laiko šeimininkas – Pandemija atvėrė skausmingą tiesą – žmones slegia psichologinės problemos.

Visuomenėje daugėja vienišų ir dėl to nusiminusių žmonių. Kur ieškoti paguodos?

– Pirmiausia reikėtų paklausti – o kas tu esi, t. y. kuo tu save laikai? Vienas iš Antikos išminčių pasakė – duokite man atramos tašką ir aš apversiu pasaulį. Kai mes suprasime, kas iš tikro esame, gausime atsakymus į visus klausimus. Kiekvienas mūsų yra nepakartojamas, unikalus ir ateidamas į pasaulį atsineša dvi prigimtines teises: būti mylimu ir mylėti ką nors. Jei ko nors iš šių dviejų teisių negauname, jaučiame diskomfortą, psichologinį, psichinį skausmą, depresuojame. Būti savimi – svarbiausias žmogaus uždavinys. Užpildyti diskomfortą galima muzika, tikėjimu, pagalba artimam, kančią išgyvenančiam žmogui. Jei tavo atramos taškas muzika, keliauk šiuo keliu nesidairydamas. Kiekvienas mūsų privalo suprasti, kuriuo keliu reikia eiti, kadangi vieningo laimės recepto nėra.

– Ar randate laiko laisvalaikiui tarp gausių veiklų?

– Šiuo metu esu Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios vargonininkas ir onkomuzikos terapeutas, oficialiai – bedarbis, todėl laiką galiu planuoti. Nuostabus jausmas, kai ne laikas tvarko, reguliuoja tavo veiksmus ir gyvenimą, o tu esi savo laiko šeimininkas. Pats pasakymas, kad „visiškai neturiu laiko“, rodo asmens netobulumą, nesugebėjimą adaptuotis socialinėje aplinkoje ir vertinamas, kaip rimtas trūkumas.

Tikrą poilsį jaučiu tik harmonijoje su gamta, su vandeniu, man vanduo yra kažkas daugiau nei H2O. – Klasikinė, rimtoji muzika pasiduoda ne kiekvienam. Gal jos klausytis reikia tinkamai nusiteikti?

– Galbūt suklysiu teigdamas, kad muzika pati pasirenka mus, o ne mes muziką.

Dar niekas nepamilo muzikos prievartos būdu. Svarbu surasti savyje tylą ir paklausti savęs nuoširdžiai, kokios muzikos norisi klausytis. Neabejoju, kad gausime teisingus atsakymus. Galbūt neesminis dalykas populiarinti prievartos būdu vienus ar kitus žanrus (sovietmečiu muzikos įstaigose taip buvo daroma, kai kurie muzikos žanrai

buvo vertinami politiškai). Paprasčiausiai nusiraminkime ir savęs paklauskime – kokios muzikos man dabar reikia? Suprantama, tam tikra muzika reikalauja mentalinio išprusimo. Visa tai ateis savaime, jei tik būsime nuoširdūs su savimi.

Linkėjimai „miestauosčiui“ – Esame tikri, kad ir naujoji jūsų oratorija praturtins mūsų miesto, kurį kaip kūrybinga asmenybė viename interviu pavadinote ne uostamiesčiu, o „miestauosčiu“, kultūrinį gyvenimą. Save vadinate „kauniečiu tremtyje“, mat gimėte ir mokslus baigėte Kaune, paskui studijavote kompoziciją Vilniuje, o į Klaipėdą atvykote iškart po studijų ir štai jau beveik keturis dešimtmečius esate „miestauosčio“ gyventojas. Ko palinkėtumėte Klaipėdai jubiliejaus proga?

– Klaipėdos miesto (ne uosto) kultūriniam gyvenimui paskyriau brandžiausius 40 kūrybos metų, o 24 pasaulio šalyse skambėjusi ir tebeskambanti mano muzika skleidžia žinią apie Klaipėdą ir Lietuvą.

Visi žinome, kiek uostas svarbus valstybei: jis gerokai papildo valstybės biudžetą, yra svarbus strateginis taškas. Tačiau, su visa pagarba valstybės biudžetui, manęs žodis „uostamiestis“ nežavi, nes jis neatspindi realybės. Kodėl uostamiesčiais nevadinami tokie miestai kaip Hamburgas, Amsterdamas, Niujorkas? Jie taip pat turi uostus. Tėvas Stanislovas kartą akcentavo vizualines klaidas, kurias daro žiniasklaida, o ir visos Lietuvos žmonės. Pavyzdžiui, Palangos tiltas. Koks tiltas, jei jis nieko nejungia? Tačiau jį visi atkakliai ir toliau vadina tiltu. Taigi kultūriniu požiūriu man mieliau skamba „miestauostis“, nors, tai, žinoma, skonio reikalas.

Klaipėda kilo ne iš uosto, bet iš bažnyčios, šventovės, vienuolyno. Klaipėdą laikyčiau ne tik seniausiu, bet ir liberaliausiu dabartinės Lietuvos miestu, atlaikiusiu nelengvą istorinių pervartų laikotarpį. Šiandien jai linkiu nevengti istorinės tiesos, kad ir kokia skaudi ji būtų, išklausyti skirtingų etninių grupių, bendruomenių, socialinių sluoksnių balsus, klaipėdiečiams puoselėti pagarbą vienų kitiems. Priminsiu Oscaro Wilde’o žodžius: „Geriau bloga taika nei geras karas.“ Pasidžiaukime, kad šiandien Klaipėdoje gyventi gera, būkime tikrais „miestauosčio“ piliečiais.

MUZIKA

Milžinų opera mažoje kultūros saloje

Lietuvoje yra vieta, kur dera labai maži ir labai dideli dalykai. Ten vykstama dėl jaukių kamerinių patirčių, atsitraukti nuo miesto triukšmo. Atsipalaiduoti padeda jūros muzika, pušų ošimas ir kopų didybė, šalia kurių pats pasijauti lyg mažas smėlio grūdelis. Koncertai prie marių, kiemeliuose ar jaukiose bažnyčiose – Kuršių nerijos kultūros turistų kasdienybė. Ar gali didelis kūrinys – opera-triptikas „Neringa“ – rasti savo vietą mažoje kultūros saloje? 2021-ųjų rugpjūčio 14-osios vakaras įrodė, kad tikrai taip. Pasibaigus operos spektakliui nekilo abejonių – reikia daryti viską, kad 2022-ųjų vasarą jo įspūdžius patirtų dar daugiau tarptautinio kamerinės muzikos festivalio „Kuršių nerija“ klausytojų. ►

11

MUZIKA

Ieva BUDRIŪNAITĖ

◄ Visiškai nauja nacionalinė opera – prabanga net ir didžiausiems šalies teatrams.

Neringos miestui Lietuvos kultūros sostinės vardo metai tapo proga išplaukti į drąsesnius vandenis, pristatyti tai, ko šis kraštas dar nėra matęs ir kas būtų skirta tik jam.

Didelė operos kūrėjų komanda atsispyrė nuo vieno tvirto pagrindo, turinčio daug kūrybinio potencialo. Juo tapo legenda apie Neringą, kurioje pasakojama, kad milžine užaugusi mergaitė, norėdama apsaugoti žvejus nuo audringos jūros bangų, prinešė daug smėlio, supylė kopas ir taip jiems sukūrė ramų užutėkį. „Jūra“, „Kopos“ ir „Pušys“ – trys operostriptiko „Neringa“ dalys, kurias sukūrė trys skirtingi kompozitoriai. Pažvelkime į operą kitu kampu ir rasime dar vieną trejetą: tekstas, muzika ir vaizdas. Kaip libreto autorė, kompozitoriai ir dailininkai kartu ir atskirai nupiešė didingą operos paveikslą? Koks jų santykis su kitais operos kūrėjais, šiuo kraštu ir legendomis apskritai?

Neringa – A.Pilibavičiūtė, Žynys – E.Dauskurdis.

Loreta Narvilaitė: Šiam kūriniui priklauso būti Neringos žemėje.

Jį rodant kituose miestuose, juolab akademiniame teatre, uždarose patalpose, būtų ne toks stiprus įspūdis.

Daugumai Neringa yra trumpalaikė atostogų stotelė, tad ir jos pažinimas lieka paviršutiniškas. Tik čia gyvenantieji ir kuriantieji gali mums padėti ją suprasti nuodugniau. „Labai džiaugiamės, kad šios operos libretą parašė vietinė gyventoja, žinanti visus legendos ir šio krašto istorinius, kultūrinius akcentus, puikiai tekstus eiliuojanti lituanistė Gintarė Dikšienė.“ – sakė festivalio „Kuršių nerija“ meno vadovas ir operos atsiradimo iniciatorius Robertas Beinaris.

Dešimt naktų – tiek libreto autorė užtruko rašydama pirmąją teksto versiją, kuri užkūrė tolesnį operos komandos narių darbą.

Kodėl kūryba nevyko dienomis? Priežastis paprasta – šviesus paros metas karan12

Naglis – R.Urbietis.

tino metu buvo skirtas šeimos mažiesiems.

Dailininkų duetas Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas drąsiai vadinami Kuršių nerijos ambasadoriais. „Tiems, kurie atvyksta čia atostogauti ar čia yra apsistoję ilgesniam laikui, Alberto ir Jūratės atradimas tampa įvykiu, leidžiančiu visiškai pakeisti savo mąstymą“, – apie jų kūrybos reikšmę šiam kraštui pasakojo Kasparas Pocius. Beje, operos „Neringa“ dailininkams scenografams šiemet įteikta Kuršių nerijoje gimusio Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Kitoje Kuršių marių pusėje, Klaipėdoje, gyvena ir kuria kompozitorė Loreta Narvilaitė. Pagal G.Dikšienės libretą ji parašė antrąją operos-triptiko dalį „Kopos“. „Stovėdama ant jūros kranto, tarsi turiu laisvę, erdvę veiklai. Ir ta erdvė kedena mintis“, – teigė kompozitorė, kuriai jūra yra vienas pagrindinių kūrybos įkvėpimo šaltinių. Tai galime suprasti vien perskaitę kelis jos opusų pavadinimus: „Pamatyk jūrą tolumoje“, „Banga palydi paukščio skrydį“, „Į krantą jūra krenta“, „Skambesys bangų sutampa su dangum“.

MUZIKA

Operos-triptiko „Neringa“ finalinė scena.

Jūra ir naujos kūrybinės bangos Iššūkis – visų operos „Neringa“ kūrėjų patirtį vienijantis žodis, tačiau kiekvienas gali papasakoti apie skirtingus kūrybinio proceso atradimus. Libreto autorei G.Dikšienei operos libretą rašyti teko pirmą kartą.

Ji iki šiol stebisi, kad, sulaukusi netikėto R.Beinario skambučio, taip greitai sutiko imtis šio darbo ir nepasidavė net tada, kai atrodė, kad tikrai nepavyks. „Kartais lengviau kurti nežinant, kokia atsakomybė ir kūrybinis svoris tau užkrautas“, – atviravo G.Dikšienė ir dabar jaučiasi geriau pasiruošusi kitiems kūrybiniams iššūkiams.

Nors tuo metu operos muzika dar gyveno ateityje, libretas jau skambėjo: „Įdomu tai, kad dauguma tekstų rašant ateidavo su melodija. Nemaža dalis jų užuominų gimdavo bevaikštinėjant prie jūros ar keliaujant miško takais.“ „Supratome, kad brendame į labai gilius, neištirtus vandenis“, – apie kūrybinio proceso pradžią pasakojo operos ►

Slibinas – R.Kudriašovas.

Nerijaus Jankausko nuotr.

13

MUZIKA

Operai-triptikui „Neringa“ muziką sukūrė kompozitoriai V.Striaupaitė-Beinarienė, L.Narvilaitė ir A.Martinaitis.

◄ scenografiją ir kostiumus sukūrę dailininkai J.Bučmytė ir A.Krajinskas. Dabar jie nesunkiai atpažintų Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, L.Narvilaitės ir Algirdo Martinaičio muzikos stiliaus bruožus, nes ankstesni šių kompozitorių kūriniai nuolat skambėdavo menininkų studijoje. Ilgametę patirtį turintiems kūrėjams šis darbas padovanojo naujų atradimų: „Gerai pažįstant krašto istoriją, etnokultūrą, mitus ir būties ypatybes, atsirado galimybė visa tai sudėti į vieną stilingą, aiškiai suprantamą vaizdų kalbą, sujungiant informacijos gausą, minčių, vaizdinių srautus.“ Didelė kūrinio apimtis ir trumpas laikas idėjai įgyvendinti – didelio ir mažo priešprieša susitinka ir kompozitorės L.Narvilaitės patirtyje. „Pirmą kartą teko dirbti didelėje kūrybinėje komandoje, kurioje kiekvienas menininkas turėjo savo vizijas, tad reikėjo ir prisitaikyti dėl atlikėjų patogumo, kai ko ir atsisakyti dėl geresnio meninio rezultato“, – intensyvų darbo laikotarpį prisiminė autorė. Kaip svarbų atradimą ji išskyrė labai profesionalią ir 14

geranorišką kūrybinę komandą, ypač kelis jos atstovus – operos įkvėpėją ir pagrindinio vaidmens atlikėją: „Tiesiog nuostabu, kaip Aistė Pilibavičiūtė sugebėjo idealiai išmokti ir įtaigiai padainuoti sudėtingiausią jai sukurtą Neringos partiją. O R.Beinaris, kurį anksčiau pažinojau kaip fantastišką obojininką, ne tik inicijavo operos atsiradimą, subūrė kūrybinę komandą, organizavo visą atlikimą, bet dar ir redagavo partitūras, daug repetavo ir puikiai padirigavo premjerą.“

Kopos ir romantiška jų pradžia Apie Neringos vardo kilmę ir pačios Kuršių nerijos, kaip milžinės mergelės, supiltos smėlio juostos atsiradimą yra nemažai legendų ir jų interpretacijų. Ko gero, labiausiai žinomą 1968 m. sukūrė poetas Eduardas Mieželaitis. „Rašydama libretą, siekdama visapusiškai perteikti šio krašto magiją,

Romualdo Budriūno nuotr.

prasmę ir išskirtinumą, įterpiau motyvų bei veikėjų ir iš kitų legendos versijų“, – kūrybos kryptį patikslino G.Dikšienė.

Puikiai suprantame, kad Kuršių nerijos susiformavimas gali būti paaiškinamas konkrečiais faktais, o ši istorija – tai romantizuoti gamtos reiškiniai, mažai bendro turintys su realybe. Kodėl verta tikėti legendomis ir leistis į jų įkvėptas kūrybines keliones? Pasak G.Dikšienės, „kurdami vaizdingas, dažnai realybės neatitinkančias istorijas, mes pakylame virš savo ribotumo, suteikiame sau vilties, kad pasaulyje galimi stebuklai, o galingų būtybių egzistavimas padeda patikėti ir magiška mūsų gebėjimų augimo galimybe“.

Kūrėjai yra įsitikinę, kad legendoje apie milžinę Neringą kiekvienas sau rastų kažką aktualaus. Dailininkai J.Bučmytė ir A.Krajinskas šią istoriją suvokia kaip universalią legendą, tinkančią visoms epochoms ir visiems galaktikos istorijos laiko ciklams. Asmeninį santykį su istorija jaučia ir kompozitorė L.Narvilaitė: „Neringos legenda atskleidžia milžinės

MUZIKA

Opera-triptikas „Neringa“ Rugpjūčio 10 ir 13 d. Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro lauko estradoje bus atlikta opera-triptikas „Neringa“ (Jūra.

Kopos. Pušys).

Operos kompozitoriai: Vaida StriaupaitėBeinarienė, Loreta Narvilaitė, Algirdas Martinaitis.

Idėjos autorius ir dirigentas: Robertas Beinaris.

Libreto autorė: Gintarė Dikšienė.

Režisierius: Vytautas Rumšas.

Režisieriaus padėjėja: Gryta RadzevičiūtėMaksimovič.

Dailininkai scenografai: Jūratė Bučmytė, Albertas Krajinskas.

Vaizdo menininkai: Alfas Pliūra, Renata Kilinskaitė, Paulius Dautartas.

Operą atliks festivalio „Kuršių nerija“ orkestras „Musica humana“ (meno vadovas ir dirigentas R.Beinaris), Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas) ir solistai.

Vaidmenys ir atlikėjai: Neringa – Aistė Pilibavičiūtė (sopranas), Naglis – Ramūnas Urbietis (baritonas), Motinėlė – Aistė Benkauskaitė (mecosopranas), Žynys – Egidijus Dauskurdis (bosas), Saulė, Deivė Laima – Kristina Zmailaitė (sopranas), Slibinas – Romanas Kudriašovas (baritonas), Praamžius – V.Rumšas (balsas).

Dalyvauja: Liudviko Rėzos kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Neringa“ (vadovė Rita Rušinskienė), Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro liaudiškos muzikos kapela „Joldija“ (vadovas Laurynas Vainutis).

Operos-triptiko „Neringa“ scenografijos ir kostiumų autoriai – neringiškiai dailininkai A.Krajinskas ir J.Bučmytė.

merginos dvasinio augimo kelią, jos artimą santykį su motina ir dievybių pasauliu. Tai įkvepia augti (kaip milžinė užaugo protu ir širdimi) ir atlikti didelius, kilnius darbus.“

Pušys ir ošianti lauko estrada Prieš akistatą su žiūrovais sunku nuspėti, ar kūrinys juos įtrauks, tačiau, dėliodami paskutinius štrichus, kūrėjai pajaučia, ar jų darbas nenuėjo veltui. „Atėjo pasididžiavimas, santūrios emocijos, kad mūsų sukurti scenovaizdžiai harmoningai pulsuoja su atlikėjų ir muzikos ritmu, yra modernūs, saviti, ryškūs, originalūs ir įsimintini. Tai buvo nepakartojamas jausmas“, – visus pastatymo elementus suvienijusias repeticijas prisiminė dailininkai.

Opera-triptikas sulaukė labai daug gerų atsiliepimų, tačiau ne visi norintys tilpo į

Operai libretą parašė neringiškė lituanistė G.Dikšienė.

Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro lauko estradą. Šiemet „Neringą“ galės pamatyti dvigubai daugiau žmonių – du pasirodymai toje pačioje vietoje vyks rugpjūčio 10 ir 13 dienomis. „Manau, kad šiam kūriniui priklauso būti Neringos žemėje. Jį rodant kituose miestuose, juolab akademiniame teatre, uždarose patalpose, būtų ne toks stiprus įspūdis“, – sakė kompozitorė L.Narvilaitė.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Matyti, kaip tavo kūrinys įgauna galutinę formą, yra jaudinanti patirtis kiekvienam autoriui, tačiau pagrindinė operos kūrėjų užduotis yra meninį įspūdį perduoti klausytojams. Libreto autorė G.Dikšienė linkėjo, kad publika susitelktų į buvimą čia ir dabar, pajustų magišką žodžių, muzikos ir vidinio veiksmo galią. Tai, jos nuomone, vienas iš svarbiausių dalykų šiame skubančiame, pilname nerimo ir chaotiškame pasaulyje.

15

TEATRAS

Prasidėjęs gegužės viduryje, beveik visą birželį uostamiestyje tęsėsi Klaipėdos dramos teatro rengiamas 6-asis tarptautinis teatro festivalis „TheAtrium“. Po pastaruosius dvejus metus smarkiai jį ribojusios pandemijos šiemet festivalis vyko visu pajėgumu. Festivalinėje Lietuvos teatro vitrinoje buvo parodyta 13 lietuviškų spektaklių, tarptautinėje programoje – dar keturi, sukurti užsienyje. Pastarieji bene labiausiai intrigavo, nes pastatyti žymių režisierių Alessandro Serra, Grzegorzo Bralo, Tamaros Trunovos, Oskaro Koršunovo, mažai kam matyti, į festivalį atkeliavo iš Italijos, Lenkijos, Ukrainos ir Ispanijos. Jų įspūdžiais pasidalijo teatrologė Jūratė Grigaitienė, teatralės Sondra Simana ir Evelina Zenkutė.

G.Bralo „Andronicus...“ J.Grigaitienė: Šiemetė tarptautinio teatro festivalio „TheAtrium“ tema „Vivos Voco!“ („Šaukiu gyvuosius!“) buvo pasiskolinta iš Friedricho Schillerio poemos „Varpo daina“.

Spektaklio kūrimas, pasak festivalio organizatorių, panašus į sudėtingą, daug kruopštaus darbo, jėgų ir kantrybės reikalaujantį varpo liejimo procesą. Nuo pirminės idėjos iki spektaklio realizavimo, kaip ir varpo liejimo atveju, praeina nemažai laiko, kol žiūrovai pamato galutinį variantą scenoje arba, metaforiškai kalbant, išgirsta varpo skambesį. Festivalis – tai savotiškas scenos meno krikštas, varpo skambėjimo pasitikrinimas.

Tačiau organizatoriai greičiausiai sąmoningai nutylėjo antrąją, ne tokią šviesią epigrafo dalį, kurioje sakoma: „Apraudu mirusius“.

Antrąją, tamsiąją dalį geriausiai atliepė lenkų režisieriaus G.Bralo spektaklis „Andronicus-Synecdoche“ pagal pačią pirmąją jauno Williamo Shakespeare’o parašytą ir rečiau statomą dramą „Titas Andronikas“. Režisierius meninių idėjų savo pastatymams ieško senųjų kultūrų apeigose, ritualuose, papročiuose.

Menininkas ir antropologas G.Bralas daug metų tyrinėjo įvairių tautų raudas, kai gyvieji gedi ir aprauda mirusius artimuosius. Laidotuvių ir atsisveikinimo su mirusiuoju apeigų įtampa ir dramatizmas kyla būtent iš raudų.

Greta sekama ir senąja antikinės dramos tradicija, todėl spektaklyje tampa svarbūs keli

„TheA t

„Viv o segmentai – choro ir vienas po kito pasirodančių trijų protogonistų santykių raiška.

Drama „Andronikus-Synecdoche“ man nuskambėjo kaip labai sudėtingos ritminės ir garsinės struktūros, kakofoniškas muzikinis kūrinys, artėjantis šiuolaikinės simfonijos žanro link. Ir pats režisierius visada vaidinimo metu yra scenoje kartu su muzikine grupe, akylai seka spektaklio ritmą, savotiškai stimuliuoja ir „diriguoja“ aktoriams, tarsi moderniai atkartojantiems raudas ar antikines graikų ožių giesmes. Kūrybinė grupė išraiškingais judesiais, balsais, gestais, vaizdais išlaiko stiprų spektaklio energetinį lauką, todėl tragedijos veiksmas vyksta kylančia linija iki kulminacinio taško. Manau, režisieriui pavyko įgyventi savo sumanymą,

Scenos iš spektaklio „Andronicus-Synecdoche“ pagal A.Bral pjesę, remiantis W.Shakespeare’u (rež. G.Bralas, Lenkija).

16

TEATRAS

A trium“ festivalis:

v os Voco!“ nes intensyvus ritminis-muzikinis-vizualinis veiksmas prikausto žiūrovų dėmesį nuo spektaklio pradžios iki pabaigos. Neatsitiktinai šis teatras vadinamas antropologinių tyrinėjimų teatru, o scenoje matyti baisumai ir netektys atliepė karo Ukrainoje kontekstą.

S.Simana: Lenkų režisieriaus G.Bralo spektaklis „Andronicus-Synecdoche“ – tragedija visa savo galia ir poveikiu publikai.

Tik be katarsio, kuris, anot Aristotelio, yra pagrindinė tragedijos dalis – sielos apvalymas. Ritualas pradedamas raudojimu ir baigiamas pranešimu „ritualas baigtas“ – tokia yra spektaklio pradžia ir pabaigos ištartis.

Režisierius šaltakraujiškai manipuliuoja spektaklio pagrindine idėja, sutelkdamas žvilgsnio amplitudę į žmonijai būdingą

totalų paklusimą vieno tirono (vienos idėjos) valiai. Tai galią įgavusio monstro ir jam pavaldžios aplinkos tragedija. Be abejo, sunku neįvertinti režisieriaus įdirbio, kurį jis sukaupė vadovaudamas teatrui „Song of The Goat Theatre“ (Ožių giesmės teatras).

Ožių giesmės graikų teatre reiškia tragediją.

Režisierius G.Bralas scenoje siekia idėjos absoliuto ir tai daro vadovaudamasis ne intuicija, o loginiais sprendimais. Tuo požiūriu jis primena veikėją Prosperą iš W.Shakespeare’o „Audros“. Taip savotišku būdu festivalio fone susijungia abi W.Shakespeare’o pjesės.

Tačiau šis spektaklis nėra šimtaprocentinis W.Shakespeare’o tekstas. Režisieriaus bendražygė ir žmona Alicja Bral parašė

pjesę „Andronicus-Synecdoche“, inspiruota W.Shakespeare’o dramos „Titas Andronikas”. Įdomus momentas, kad kai žiūrovai po spektaklio kelis kartus pakartojo, kad tai žiaurumo teatras, režisierius nusijuokė, kad toli gražu ne, Alicja yra parašiusi žymiai žiauresnę pjesę. Tačiau nesunku suprasti, kad stebint žaginimus, galūnių kapojimus, žudymus ir girdint dejones bei riksmus, užvaldo dirglumas dar ir dėl vykstančio karo – širdis vis tiek atsisako suvokti ir priimti žmogiškosios prigimties tamsą, kurioje glūdi pasitenkinimas kankinant artimąjį.

Panašaus rafinuoto žiaurumo ir persekiojimo siaubo esame patyrę Atgimimo metu žiūrėdami Tengizo Abuladzės filmą „Atgaila” (1984), kuriame ►

Per susitikimą su žiūrovais režisierių G.Bralą kalbino aktorė Justina Vanžodytė.

Domo Rimeikos nuotr.

17

TEATRAS

◄ Stalino naikinimo mašina užkasa gyvą dailininką. Tačiau skirtumas yra.

T.Abuladzė totalitarinę sistemą parodo per žmogaus vidinę dramą, o G.Bralas eina universalumo link, sukaldamas veiksmų planą išorinėmis priemonėmis, kas ir buvo būdinga graikų amfiteatruose vaidintoms tragedijoms, – ryškus, akcentuotas žmogaus veido-kaukės makiažas, kostiumų geometriškumas, kontrastuojantys balso tembrų sąskambiai.

G.Bralas kuria vaizduojantį, imituojantį teatrą. Toks sceninio pasaulio kūrimas gali atrodyti pernelyg instrumentiškas, šaltas, racionalus, nejautrus ir dėl to, apskritai paėmus, atmestinas.

E.Zenkutė: Kad ir ką sakytų iš kai kurių spektaklių patamsyje klupinėdami sprunkantys žmonės, kartais teatras vis dėlto yra stipriesiems, nebijantiesiems nepatogių akistatų, o agresija, smurtas ir kraujas gali ne kelti šleikštulį ar pasipiktinimą, bet pakylėti į kažkokį kitą, neretai net sakralų lygmenį. Į tokią dimensiją žiūrovus perkelia lenkų režisieriaus G.Bralo pagal pirmą ir itin kruviną W.Shakespeare’o tragediją „Titas Andronikas“ pastatytas spektaklis „Andronicus-Synecdoche“. Ir nieko atsitiktinio čia nėra.

Spektaklis yra žiaurus ir brutalus, nes tokia yra dramaturgija, ir teksto logika reikalauja kietų sprendimų. Spektaklis bloškia prie ištakų, į antikinio teatro stilistiką, nes G.Bralas yra įkūręs antropologinį Ožių giesmės teatrą (gr. tragodia – ožių giesmė), kurio pagrindinis domėjimosi laukas ir yra graikų tragedijos. Spektaklyje svarbų vaidmenį atlieka veiksmą komentuojantis choras, nes choras ir buvo reikšminga antikinio teatro dalis. Spektaklis yra muzikalus, nes melodija, harmonija ir ritmas apnuogina, padeda atverti žiūrovų emocijas, be to, anot režisieriaus, W.Shakespeare’o tekstai yra labai muzikalūs. Spektaklis yra dinamiškas, nevienalytis, nes tokia privalo būti net kokia drama – su kalvelėmis ir duobėmis.

Spektaklis yra intertekstualus, nes tik taip, remiantis skirtingais šaltiniais, galima apčiuopti prigimtinių jausmų, kurie ne visada malonūs, reljefus. Spektaklyje aktoriai naudoja gestus, nes tam tikras emocijas išreikšti žodžiais nei įmanoma, nei paveiku.

Sąrašą galima tęsti ir tęsti, nes viskas pastatyme „Andronicus-Synecdoche“ apgalvota iki menkiausių smulkmenų. Šis teatrinis racionalumas, pragmatizmas, 18

aštrus režisieriaus protas ir didelis žinių bagažas leidžia į agresijos scenoje reiškinį pažvelgti kitaip. Galu gale jame pajusti tam tikrą estetiką. „Aš bandau atrasti kelią į brutalumą, kuris man yra labai gražus“, – sakė režisierius, akcentuodamas, kad spektaklis turi sučiupti ir nepaleisti, prikaustyti dėmesį, suformuoti kanalą su žiūrovais.

11 trupės aktorių įkūnija daugiau nei 30 pjesės veikėjų, kurie beveik visi, išskyrus du, žūva. Mirtis veja mirtį, įtraukdama žiūrovus į kruviną, rituališką transo būseną. Ir tai yra patirtis, o patirtys teatre – svarbios. Jei ne svarbiausios.

A.Serra „Audra“ J.Grigaitienė: Labai įdomu, kad šiame festivalyje žiūrovai turėjo progą pamatyti du spektaklius, sukurtus pagal W.Shakespeare’o dramas – pačią pirmąją

„Titas Andronikas“ ir paskutiniąją „Audra“. Žymaus režisieriaus A.Serra su italų teatro aktoriais pastatytas spektaklis „Audra“ – kardinaliai priešingas lenkų vaidinimui – lengvas, žaismingas, sklidinas ir genialaus dramaturgo, ir režisieriaus fantazijos šuorų.

Kai kurios scenos net priminė Eimunto Nekrošiaus spektaklių stilistiką. Pats režisierius neslepia, kad jam, kaip menininkui, didžiulę įtaką padarė matyta garsaus lietuvių režisieriaus trilogija „Otelas, „Makbetas“, „Hamletas“. Ypač gražiai vizualiai perteikta pirmoji scena, kai lengvu audeklu sukuriamas įtikinamas jūroje siautusios audros įvaizdis. Kuriama teatro magija, kai vaizduotės sparnai perkelia žiūrovus iš realybės prozos į metafizinės poezijos lygmenį. Nors šiame spektaklyje taip pat kalbama apie kovą už valdžią, kerštą, tačiau visos kolizijos perteikiamos šviesiai ir net su humoru. Svarbus ir atgailos, atsiprašymo motyvas.

S.Simana: Intensyvumas, kontekstai, karas, W.Shakespeare’as, – kokią tiesą šiandien

Scenos iš spektaklio „Audra“ pagal W.Shakespeare’ą (rež. A.Serra, Italija).

TEATRAS

išnešioja teatras? Daugybė klausimų kyla, einant į teatrą žiūrėti atvežtinių spektaklių.

Pajusti pasaulio vandenyno alsavimą. Tai labiau ritualas, apsivalymas. Žiūrovai ne aukoja, jie nuskaidrėja arba atvirkščiai – užsidrumsčia, nes, kaip lenkų režisierius Krystianas Lupa sakė, jie „tampa tikrąja to gyvenimo erdve, tokia pat realia, kaip scenografijos baldai“. Šiųmetis festivalis, iškėlęs (iš)šūkį „Šaukiu gyvuosius!“, aktyviai įtraukė žiūrovus, kurie susiduria su sąlyga – būti gyvais.

Ne abejingais, pramogaujančiais, be pozicijos, bet būti esmingai gyvais tiesos akivaizdoje.

Ir ką gi pasiūlo teatras apmąstyti? Dar ir dar kartą W.Shakespeare’ą, kuris savo kruvina tiesa teigia atleidimo aksiomą.

Italų režisieriaus A.Serra spektaklis „Audra“ pastatytas pagal paskutinę W.Shakespeare’o pjesę. Režisierius akcentuoja pagrindinę W.Shakespeare’o temą – atleidimą, širdies perkeitimą. Kaip gali brolis atleisti broliui tremtį ir pažeminimą? ►

Režisieriaus A.Serra susitikimas su festivalio „TheAtrium“ publika. Pokalbį vedė Klaipėdos dramos teatro meno vadovas, dramaturgas Gintaras Grajauskas.

Domo Rimeikos nuotr.

Alessandro Serra nuotr.

19

TEATRAS

◄ Iš kur semiasi jėgų Prosperas, anot A.Serra, W.Shakespeare’o prototipas, atleisdamas broliui, kuris iš jo atėmė viską?

Atleidimo žodžius pasufleruoja gamtos dvasia Arielis, kurią scenoje tradiciškai įkūnija moteris. Įdomu, kad Prosperas, mąstytojas, cituojantis išmintingiausius pasaulio žodžius, saugomas savo stojiško charakterio, išdrįsta atleisti broliui ir, palikęs susikurtą saugų pasaulį, sugrįžta į gimties žemę. Pagrindinė spektaklio mintis trečio pasaulinio karo grėsmės akivaizdoje yra gydanti ir sutelkianti humanišką empatiją. Tuo režisierius A.Serra išsiskiria iš kitų festivalyje pristatytų užsienio režisierių – tikėjimu žmogaus gerąja, mylinčiąja puse, kuri gali realizuotis nuėjus atleidimo kelią. Bet išlieka abejonė, pažado efemeriškumas, nes viršų prieš meilę spektaklyje vis dėlto ima didaktika.

Spektaklio ritualinis sluoksnis kuria monotonišką teisumo labirintą, kurį vis suardo komiški, buki plokščiadūšiai personažai.

Lėbaujantys komediantai (aktoriai – tikri neapoliečiai) iš sudužusio laivo nugirdo, pavergia salos čiabuvį juodaodį, kuris baltuosius vadina dievais. Stebina rasistinės aktualijos (baltieji išnaudoja Afriką) tiesmukas traktavimas. Juodaodis parodomas toks pat naivus, nevalyvas, kvailas kaip būtų vaizduotas prieš du ar tris šimtus metų.

Kai dabar gyvename politkorektiškumo ir lygių teisių deklaravimo laikais, juodaodžio traktavimas glumina ir kelia klausimą, ką šiandien tuo nori pasakyti režisierius. Ar tai, kad niekas nepasikeitė? Kad Afrika ir

toliau ciniškai išnaudojama, kad juodaodžiai išlieka už protingumo, sąmoningumo ribos? Įdomu, kaip tokius vaizdinius priims Avinjono festivalio žiūrovai, ar pakaks tolerancijos nepastebėti to, kas bado akis.

E.Zenkutė: Kai spektaklyje susipina teatro magijos, vaizduotės, teatro esmės, keršto, išsilaisvinimo ir atleidimo temos, o jos fundamentalios tiek kalbant apie scenos meną, tiek apie patį gyvenimą, supranti, kad ne paplūdimiu šviečiant saulei pasivaikščioti išeita. Pasirenkama irtis į mažytį grumstelį visos Žemės kontekste, į salą, kuri yra ir norimų rasti atsakymų, ir aktorių su žiūrovais susitikimo vieta. Taigi potencialios tiesos ir potencialių stebuklų platforma.

Pagal paskutinį W.Shakespeare’o kūrinį italų režisieriaus A.Serra pastatyta „Audra“ – pritemdyta ir persmelkta keršto, aistrų, galios žaidimų, tačiau šviesi metafiziniu požiūriu pabaigoje, minimalistinė vaizdu, išraiškos priemonėmis, bet turtinga paliečiamų temų.

Ne kartą kėliau sau klausimą, ar ta pakylėtai, kartais naiviai nuskambanti frazė „teatro magija“ susijusi tik su vaizduotės aktyvavimu, kurį „Audroje“ ir akcentuoja A.Serra. Suprask, nereikia beveik jokių įrankių – kaip ir šiame spektaklyje, užtenka kelių lentų, tampančių sala, audeklo, virstančio banguojančia jūra, – ir vualia. Mano fantazija ima veikti. O jei prieš akis visko daug? Stebuklas jau neįmanomas? Atsakymo nežinau. A.Serra jį turi. Ir tai žavu.

Italų kūrėjas įsitikinęs, kad kiekvienas, kuris stato spektaklius, privalo mesti šalin

Scenos iš spektaklio „Blogi keliai“ pagal N.Vorožbit pjesę (rež. T.Trunova, Ukraina).

20

teatro ginklus, triukus, netikrus dalykus.

Lygiai taip, kaip „Audroje“ Prosperas atsisako savo stebuklingų galių ir burtų. O juk tik tada, kai viską paleidžia, ir tampa išties laisvas.

A.Serra sakė, kad W.Shakespeare’as yra vienintelis autorius, kuriam savo kūriniuose pavyko sujungti kūnišką ir dvasinį pradus. Bet čia, anot režisieriaus, – ir didysis paradoksas. „Kad prilenktume paslaptį prie savo kojų, prisiviliotume dvasingumą, reikia pradėti nuo pagrindų. Ir tai yra mūsų profesijos prieštaravimas. Nors jos pagrindas – gyvuliškas žmogus, fizinė energija, erotiškumas, komiškumas, vulgarumas, vis dėlto siekiame dangaus, metafizinės dimensijos“, – po spektaklio kalbėjo režisierius.

Ir išties. „Audroje“ tiek daug išskaičiavimo, keršto, klastos. Kone kiekvienas nuskriaustasis tampa kito skriaudiku, taip tęsdamas neapykantos giją. Tik vienas Prosperui tarnauti turintis Arielis, oro dvasia, rodos, plevena aukščiau žemiškojo purvo ir savo šeimininką moko atjautos, atleidimo.

Ir Prosperas tam pasiduoda. Jis atsisako burtų ir, paleidęs Arielį, išsilaisvina pats.

Klyksmu „atleiskite“ Arielis baigia ir visą „Audrą“, o tai skiriasi nuo originalios dramaturgijos, padedančios tašką žodžiu „laisvė“. A.Serra atskleidė, kad tokį finišą lėmė prasidėjęs Rusijos karas su Ukraina.

Neva broliškos tautos žudo viena kitą, o kalbėti apie atleidimą būtent dabar – labai svarbu. Suprantu geras intencijas, bet vis dėlto: atleiskite, neatleisiu.

TEATRAS

T.Trunovos „Blogi keliai“ J.Grigaitienė: Teatro iš Ukrainos spektaklis „Blogi keliai“ – tai šešios istorijos apie vyro ir moters santykius. Sukurtas pagal tikrus žmonių liudijimus kare Ukrainoje.

Patiko naudojami ukrainietiški motyvai – dainos, tautinio kostiumo detalės, folkloro elementai. Įsiminė scenografija, kaip daug pasakanti metafora – visą sceną įrėmino grotos ir geležinė pakyla, simbolizuojanti kažkada buvusius laiptus be pakopų į namus, kurių nebėra taip pat. Tai tarsi atsarginis vilties pakilimo ir (ar) nusileidimo takas. Ilgesio, nerimo, baimės ir nežinios kamuojami spektaklio herojai desperatiškai bando (lipa, šliaužia, kabarojasi, slysta, griūva ir kt.) pasiekti kiek aukščiau virš realybės esančių namų jaukumą, kuriame kartais užsideganti lempa apšviečia išlikusius sveikus baldus ir siuvinėtą kilimėlį su Kristaus atvaizdu. Todėl tai jau nebe kambarys, o koplyčia, kurioje gali trumpam pailsėti ir jėgas atgauti karo nualinti žmonės. Įdomu, kad spektaklyje nėra nubrėžta griežtų ribų ir skirstymo į juoda ir balta. Epizodai susipina tarsi akvarele lieti peizažai, todėl nebeaišku, kur auka, o kur budelis, kur tiesa, o kur melas. Sukrečianti scena, kai auka įsimyli savo budelį ir, beprotiškos aistros apakinta, nemato nieko aplink, net kankinama jaučia savotišką malonumą. Pjesėje niekas nieko neteisia ir nekaltina, todėl išnyksta riba tarp gėrio ir blogio. Spektaklio kūrėjai tik užduoda

daug nepatogių klausimų ir žiūrovus ragina nuspręsti, su kuo jie. Gyvenimas ir meilė tęsiasi net karo sąlygomis. Todėl tragikomiškai atrodo bobulė, nepaisant karo baisumų, žiūrinti per televiziją mėgstamą laidą.

Sukrečia, kai personažai pradeda logiškai mąstyti ir skaičiuoti, kiek realiai kilogramų žmogienos „prigamino“ žmonių likimus negailestingai traiškanti beprasmiško karo mašina, o višta sulaukia daugiau dėmesio ir kainuoja brangiau už žmogaus gyvybę. Nes, pasak vieno iš herojų, baisiausias tik pirmasis nužudymas, o paskui žmogus atbunka nuo visko, net nuo žudymo.

S.Simana: Teatro iš Kyjivo spektaklis „Blogi keliai“ kėlė daug lūkesčių, kad bus atskleista tiesa pirminiu pavidalu, nes apie save kalbės patys ukrainiečiai.

Ir ką gi mes pamatėme? Heroizmo – nulis, nėra nei baltų, nei juodų, nei gerų, nei blogų, nei mūsų, nei priešų. Yra pilkoji zona, kurioje vaizduojamos žmonių istorijos iš realiai prasidėjusio 2014 m. karo Rytų Ukrainoje. Kvaili, paviršutiniški, išsigandę žmogeliai. Jie bando išgyventi jiems primestomis sąlygomis, vieni eina į karą, kur tampa nevaisingi, neįgalūs, kontūzyti, kiti eina į karo zoną, kad galėtų apie tai papasakoti tiems, kurie laukia naujienų. Žiaurus rusų kareivis, švelniai ir tyliai veikiamas išsigandusios ukrainietės mergaitės jausmingumo, atsipalaiduoja, tarsi patiki, kad ir jis gali būti kitoks, ir tuomet yra jos pačios nužudomas, o ji išprotėja.

Toks spektaklis iki vasario 24 d. galėjo būti rodomas ir vertinamas, bet dabar,

kai jau aiškiai poliarizuojasi žudančio ir žudomo opozicijos, sunku suvokti, kad jie visi vienodai pilki, kad visi tokie tik dėl to, kad blogi keliai, kad juos krato, kai važiuoja ir norisi vemti.

Ištrynimas teisiojo valios būti neužpuolamam šiandien jau skamba kaip nusikaltimas. „Šaukiu gyvuosius!“, tai yra teisiuosius, – sako teatras. Bet tokių pagal spektaklį „Blogi keliai“ tiesiog nėra. Arba jie dar negimę.

Nors realybėje mes tikime, viliamės, kad tiesa egzistuoja ir kare. Tiesiog šis spektaklis ne apie tą tiesą, kurios mes tikimės. Kurios aš tikiuosi.

E.Zenkutė: Dar 2018-aisiais Kyjivo dramos ir komedijos teatro kairiajame Dniepro krante sukurto spektaklio „Blogi keliai“ apie 2014 m. Ukrainoje prasidėjusį karą, tikėdamiesi, kad jis praras savo aktualumą ir bus pašalintas iš repertuaro, iki vasario 24-osios nebenorėjo patys jo kūrėjai. Deja.

Antrą kartą Rusijos organizuota invazija į Ukrainą ne tik neleido spektakliui užgesti, bet ir transformavo jį į politinę žinutę, trupės nešamą visam pasauliui.

Dar sykį patirta agresija vėl ir vėl įrodė, kokie stiprūs yra ukrainiečiai. Stiprus turi būti ir Ukrainos menininkas, sugebantis rasti jėgų savo asmeninę poziciją atsieti nuo kūrinio, gilintis į paprastą, neretai pasimetusį žmogų, kuris tiesiog gyvena gyvenimą, nesirinkdamas jokių pusių. Spektaklyje „Blogi keliai“ nė karto nenuskamba joks verdiktas, prakeiksmas, blogis neįgauna vardų ir pavardžių, nors pastatymo ►

Po spektaklio žiūrovams buvo surengtas susitikimas su režisiere T.Trunova.

Domo Rimeikos nuotr.

21

TEATRAS

◄ režisierė T.Trunova susitikime su

žiūrovais kalba karčiai išdidžiai. Taip byloja žmonės, kuriems realybė apie dalykų esmę nebekelia diskusijų ir interpretacijų. „Blogi keliai“, pastatyti pagal dramaturgės Natalijos Vorožbit pjesę, kuri remiasi tikromis šešiomis Rytų Ukrainos žmonių istorijomis, vykstančiomis 2014aisiais prasidėjusio karo fone, atstovauja dokumentinio teatro žanrui. Teoriškai.

Bet išties tai kažkas daugiau, kai atmeti visus „apie“, ir lieka tik gyvenimas. Tad ir pasivažinėjimas tais blogais keliais, kurie nuolat rodomi scenos gilumoje esančiame ekrane, labai skausmingas tiek aktoriams, kuriems jokiais teatro triukais jau nebereikia žadinti emocijų, priešingai, ko gero, vaidinant tenka jas slopinti, tiek žiūrovams, tampantiems to skausmo ir tikrumo liudininkais.

Personažai savo istorijas pasakoja būdami šalia per visą sceną nutiestos tvoros, kartais vis pralįsdami, prasibraudami pro ją, arba visomis jėgomis kabarojasi į didžiulės metalinės čiuožyklos viršų. Neretai ir nuslysta. Niekas čia, kai tenka visomis įmanomomis priemonėmis laviruoti tarp gyvenimo ir mirties, kabintis į tai, kas liko, nėra lengva.

Bet pačiame čiuožyklos viršuje sukonstruotame euroremonto nemačiusiame kambarėlyje kabo viltis – Jėzaus paveikslas.

Ir kai po spektaklio į sceną žengia režisierė ir dėkoja mums, lietuviams, Ukrainos vėliavą iškėlusi trupė verkia. Verkia ir kone

visa plojanti salė. Ir belieka tikėti pažadu, kad ištroškęs bus pagirdytas, o nuliūdęs – pralinksmintas.

O.Koršunovo „Dėdė Vania“ J.Grigaitienė: Festivalio „TheAtrium“ tarptautinė programa finišavo aukščiausia nata – žymaus lietuvių režisieriaus O.Koršunovo spektakliu – Antono Čechovo „Dėdė Vania“ su Katalonijos žvaigždžių trupe. Šį kartą „žvaigždžių trupės“ titulas tikrai pasiteisino, nes spektaklis pakerėjo įtikinama vaidyba, o žiūrovai ilgai po jo karštais plojimais dėkodami kvietė ir kvietė bisui aktorius. Tai buvo tradicinis, psichologinis, išgyvenimo meno spektaklis, kuriame svarbiausia yra aktorius, ansamblis, atmosfera. O dėdės Vanios monologas – tiesiog aktorinio meistriškumo viršūnė. Jame atsispindėjo ir pyktis, ir neviltis, ir kančia dėl beprasmiškai iššvaistyto, negrįžtamai prarasto savo gyvenimo. Kiek esu mačiusi šios pjesės pastatymų, šis atrodė tiksliausiai atskleidžiantis A.Čechovo veikėjų dramatizmą. Todėl kiekvienas žiūrovas viename ar kitame epizode galėjo atpažinti save, susitapatinti, nes buvo daug ne tik besijuokiančių, bet ir verkiančių. Scenografija įtikinamai atspindėjo monotonijos, nuobodulio, beprasmybės, kančios alinamos šeimos provincijoje atmosferą. Spektaklyje nebuvo nieko perteklinio, jokių įmantrių režisūri-

Scenos iš spektaklio „Dėdė Vania“ pagal A.Čechovą (rež. O.Koršunovas, Ispanija).

22

nių triukų, tik labai tiksli įvykių ir visų personažų tarpusavio santykių analizė. Graži metafora, kai gražuolei Jelenai Andrejevnai dėdės Vanios atneštos rožės žiedlapiai krenta ir tarsi kokie raudoni kraujo lašai tykšta po visą sceną. O.Koršunovo vedami ispanų aktoriai atvėrė A.Čechovo sukurtą pasaulį visu jo tragišku grožiu ir net kalbos vertimas nesutrukdė mėgautis šių aktorių aukščiausia meistryste ir profesionalumu.

S.Simana: Katalonų teatro spektaklis „Dėdė Vania“ pagal A.Čechovą, režisuotas O.Koršunovo, buvo itin laukiamas, tikintis keistos jungties – ispaniško temperamento, lietuviškos depresijos ir rusiškos „dūšios“ sprogstamojo mišinio.

Klausimas, ar sprogo?

Scena buvo suskirstyta į kelias zonas: scenos viduryje, už permatomos stumdomos pertvaros – kaimas, kuriame gyvena dėdė Vania, Sonia, Astrovas, auklė ir kiti; priekyje – plati avanscena, į kurią įžengę veikėjai tarsi patraukdavo ketvirtą sieną ir bendraudavo su žiūrovais tiesiogiai, ir, kaip jau būdinga O.Koršunovo spektakliams, keli ekranai, centriniame – sodriai vešintis Ispanijos kraštovaizdis, kitame pasirodydavo padidinti veikėjų veidai.

Režisierius daugelyje savo spektaklių dirba su scenos zonomis, kiekvienai zonai suteikdamas tam tikras autonomines galias ir ribas. Žiūrovams leidžiama suvokti kiekvienos zonos taisykles, techniškai juos suviliojant, taip tarsi padarant režisieriaus bendraautoriais.

Pauliaus Sadausko nuotr.

TEATRAS

O tai A.Čechovo atveju itin svarbu – žiūrovai turi persiimti visais jausmais, kurie vyksta scenoje. Šią sąlygą O.Koršunovas stengiasi įgyvendinti maksimaliai. Egzaltuotas jausmingumas, nusivylimas, prieraišumas, nuobodulys, meilės troškimas – visa yra aiškiai išreikšta, žiūrovams nereikia spręsti jokių dilemų. Jiems bereikia siūlomą jausmą, tarsi pasiūtą drabužį all sizes, apsirengti ir tyliai sėdėti.

Bet lietuvių žiūrovai visada ieško antrojo plano. Deja, kataloniečių pastatyme antrojo plano nėra. Dėdė Vania valstietiškas iki graudaus lietuviško Mykoliuko, Sonia pragmatiška iki buhalterio blanko, gydytojas Astrovas galantiškas kaip viduramžių rakto skylutė – nei ironijos, nei sarkazmo, nei ilgesingo sielos staugsmo... Tik aiškus ir paprastas gyvenimas, toks, koks jis ir yra, galvokime.

Tai ir buvo didysis O.Koršunovo sprogimas, sukeltas mano galvoje – tylus ir aiškus kaip tie Katalonijos gamtos peizažai.

E.Zenkutė: Melancholiškam, sentimentaliam ir kiek anemiškam A.Čechovui režisierius O.Koršunovas perpylė kraują.

Egzotiškas gerąja to žodžio prasme kokteilis suplaktas sumaišius rusų klasiko godas ir Katalonijos teatro trupės meistriškumą.

Taip alpulį, nuobodulį, egzaltuotą tragizmą spektaklyje „Dėdė Vania“ pakeitė pietietiško temperamento persmelktas lengvumas, pjaustomos gitaros rifai ir žaismingi aktorių susidūrimai su publika.

Tačiau nereikia apsigauti. Visų vaidinusiųjų organika ir lengvumas dar nereiškia

prasmių seklumos. Ko gero, priešingai. Tas aktorių plevenimas, kontrastuodamas su A.Čechovo kūriniuose atveriamu egzistenciniu nervu, nelaiminga meile, nenusisekusio gyvenimo jausmu, tik dar labiau išryškina skaudulius, daugiau ar mažiau palietusius kiekvieną mūsų.

Spektaklyje itin įdomia ir gal reikšmingesne nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio tampa ekologijos tema, kurią vysto apie kertamus miškus kalbantis, o vėliau Jelenai florą ir fauną nurodantį žemėlapį demonstruojantis daktaras Astrovas. Stebint „Dėdę Vanią“, neapleido ir nuojauta, kad scenos viršuje pakabintame ekrane rodytais gamtos vaizdais siekta ne sustiprinti ar iliustruoti personažų emocijas, o įspėti, kad, kol kovojame su personalinėmis katastrofomis, kažkur tolumoje, lyg tas spektaklyje ataidintis griaustinis, mums grasina globalūs kataklizmai, galintys sunaikinti tai, į ką dabar žiūrime kaip į savaime suprantamą duotybę.

Bet gyvenimas eina. Ir po visų audrų, kai visa, kas slėgė ir kaupėsi, trenkia žaibu, – Dėdė Vania suvokia, kad Jelena jo nemyli, ir bando nušauti jos vyrą profesorių Seriabriakovą, nusprendusį parduoti dvarą, o vėliau nori nusižudyti pats, Sonia sužino, kad Astrovas jai abejingas, galiausiai Jelena su Seriabriakovu išvyksta – ateina nusiraminimas. Pasigirsta, rodos, visiškai iš konteksto iškrentantis (bet tame ir slypi šio užtaiso galia) Auklės lūpine armonikėle ir Telegino gitara sugrojamas bliuzas. Štilis. Gyvenimas tikrai eina toliau.

Susitikimas su „Dėdės Vanios“ pagrindinio vaidmens atlikėju Julio Manrique, kurį kalbino aktorė Eglė Jackaitė.

Paskutinė spektaklio scena dar sykį įrodo, kad žiūrovų širdims atverti nereikia griausmingo ir efektingo beldimo. Beišsirišantį Dėdės Vanios gyvenimo mazgą spėja sugriebti Sonia, jo dukterėčia, tampanti vienintele paspirtimi jam būti toliau, skatinanti palaukti ir žadanti – poilsis dar tikrai ateis.

Mes dar pailsėsime, sako ji savo dėdei, mes dar pailsėsime. Ir jie abu, susėdę prie didelio stalo, tvarko sąskaitas. Turbūt gyvenimo.

Post scriptum E.Zenkutė: Klaipėdos dramos teatro festivaliui „TheAtrium“ pasibaigus, užvaldė viena mintis: mūsų gyvenimus dažnai veikia ir likimus dėlioja nepaaiškinamos jėgos. Neabejoju, kad festivalio komanda jo programą sudarė dar tada, kai Rusijos invazija į Ukrainą buvo tikra tiek, kiek saitų su realiu gyvenimu turi susapnuotas košmaras.

Vis dėlto festivalio dėmenis pažymėjo karo Ukrainoje punktyras – nuo tiesiogiai apie jį prabilusio ukrainiečių pastatymo „Blogi keliai“ iki idėjiniu lygmeniu keršto, smurto, agresijos temas palietusios italų „Audros“ ir lenkų „Andronicus-Synecdoche“. Vienintelio O.Koršunovo su katalonais kurto spektaklio „Dėdė Vania“ kontekstas buvo kitas, bet net ir šis pastatymas, žvelgiant iš globalesnės perspektyvos, turėjo sąsajų su dabartine situacija. Pagal A.Čechovo dramaturgiją statytas spektaklis ne pačia jo tematika, bet jau už teatro scenos išnyrančia plotme dar ir dar kartą palietė rusų kultūros, net ir mirusių jos klasikų, likvidavimo klausimą.

Nujaučiu, kad kažkur čia, tarp kokybiškos įvairovės bei jungiančių elementų, ir guli tas raktas, atveriantis duris į kokybišką festivalį.

Kokybišką tiek, kiek jis gali būti ten, kur yra, su tokiais resursais, kokius turi. Vien pamojęs ranka žymiausių teatro kūrėjų nepasikviesi. Tam reikia pinigų, tinkamų techninių teatro galimybių, įdirbio populiarinant festivalį, formuojant jo tradiciją.

Turime tai, ką turime, ir turime neblogai.

Beje, šiemet festivalį „TheAtrium“ turiningai papildė susitikimai su rodytų spektaklių kūrėjais. Tokie programą turtinantys renginiai ne tik padeda rasti atsakymus į neatsakytus klausimus, išplėsti to, kas visai neseniai pamatyta, ribas, bet ir rodo rimtą organizatorių poziciją: festivalis yra visuma, apimanti daugiau nei pavieniai spektakliai.

23

Paveldo žva i žibėjo Klaipė ETNOKULTŪRA

Tikra atgaiva širdžiai ir tautų kultūros lobių pažinimo švente tapo trečiasis tarptautinis nematerialaus kultūros paveldo festivalis „Lauksnos“, Klaipėdoje vykęs birželio 23–26 dienomis. Jaukus, be trankaus triukšmo, bet žadinantis smalsumą ir pasididžiavimą ne tik savomis, lietuvių kultūros vertybėmis, bet ir unikaliu renginiu, leidžiančiu susipažinti su kitų kraštų ypatinguoju palikimu.

Šiemet į Klaipėdą buvo atvykę praeities dainavimo ir muzikavimo tradicijas puoselėjantys svečiai iš Čekijos, Sakartvelo, Ukrainos, Graikijos ir Mozambiko.

Gruzinai dar parodė ir per šimtmečius išsaugotus imtynių bei kautynių būdus, dabar jau vadinamus nematerialiuoju

tautos paveldu. Kai kuriuose koncertuose žiūrovai ir net atlikėjai negalėjo sutramdyti ašarų, senieji papročiai ir dainos tapo iki kraujo aktualūs, verčiantys neapkęsti piktavalių užpuolikų ir sielvartauti dėl be kaltės žuvusių, nežinia kur išvežtų, nuo tėvų ir Tėvynės atskirtų vaikų, labiau už viską savo

Daiva JANAUSKAITĖ

Neramios mintys Šiemet „Lauksnos“ vertė galvoti apie karą.

Ne festivalis dėl to buvo kaltas, o sunkus laikmetis, kai esame susirūpinę dėl karo siaubiamos Ukrainos ir tokios pat grėsmės Lietuvai. Gal todėl ir savose, ir svečių dainose labiausiai buvo girdėti, kaip senais laikais į mūšį, į ilgus metus trukusią karinę tarnybą buvo išlydimi vyrai ar kaip žuvusieji buvo apraudami.

24

Lietuviai pasaulį stebina neatmenamais laikais užgimusiomis sutartinėmis.

a igždės pėdoje žemę mylinčių ir pasiduoti neketinančių žmonių.

Ukrainiečių folkloro ansamblio iš Kijevo „Volodar“ moterys kaskart turėjo paaiškinti, kad į Klaipėdą atvyko be vyrų, kurie dėl karo tėvynėje negali išvykti iš šalies. Iš jų lūpų po kiekvieno koncerto skambėjo

padėkos už brolišką tautiečių priėmimą Lietuvoje.

Gruzinai klaipėdiečiams parodė į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktą kautynių būdą – tradicines imtynes čidaoba. Ypatingas būdas ginti savo namus, kraštą ir valstybę imantis tik stovint, kai ►

ETNOKULTŪRA

Iš Švedijos atvykęs C.Gera pristatė unikalią savo tėvynėje Zimbabvėje tūkstantmetį gyvuojančią tradiciją groti instrumentu mbira arba sansi.

25

ETNOKULTŪRA

Meladzės šeimos nariai sudaro ansamblį, kuriame kiekvienas – labai svarbus.

Meladzės dainuoti ir groti mokosi iš tėčio. ◄ leidžiama atakuoti ir kojomis – pakišti koją ar mesti per koją. Tikros pergalės tikslas – parversti priešininką ant nugaros. Visa tai žiūrovai matė ne tik filmuose, bet ir gyvai.

Pasirodo, gruzinų berniukai imdavo mokytis šių imtynių nuo ankstyvos vaikystės.

Gundė pabandyti

Meladzės visur vaikštinėjo drauge, buvo nesunku pajusti šios šeimos vienybę ir tvirtybę.

26

Vos prieš kelias savaites klaipėdiečiams po rekonstrukcijos atvertas Danės skveras tapo pagrindine festivalio vieta. Prie paminklo „Arka“ nuo gatvės nusukta scena buvo geras festivalio orientyras.

Koncertai čia sutraukė labai daug žmonių, žiūrovai prie scenos praleisdavo valandų valandas, o pavargę nuo kaitros vaikštinėjo skvero takais. Juos ten viliojo

ETNOKULTŪRA

Čekų vaikinai siekdavo išsiskirti ne tik ypatingais šokiais, bet ir puošmenomis.

Piemens įvaizdį įkūnijęs čekas skyrėsi nuo kitų ansamblio narių ir rūbais, ir instrumentu, kuriuo grojo tik jis.

Tėvo rūpestingumas ir atsakomybės jausmas, mamos pasitikėjimas savo sutuoktiniu ir švelnumas, vaikų klusnumas ir noras viską atlikti kuo puikiausiai žavėjo žiūrovus, neleido nuo atlikėjų atitraukti akių. iki vėlaus vakaro veikęs „Amatų miestelis“.

Amatininkai ne tik norėjo parduoti savo darbus, bet ir rodė, kaip jie gaminami.

Smalsuoliai stebėjo, kaip meistrai drožia, kala, pjauna, riša, audžia, velia, siuvinėja, tapo ir kuria daugybę kitų gražių dalykų senosiomis technikomis, o jų pagaminti daiktai dar ir šiandien yra malonūs pažiūrėti ir patogūs naudoti.

Festivalio metu vyko daugybė pamokų, kiekvienas pasikalbėjimas su lankytojais atvėrė paslaptis, tenkino smalsumą ir žadino norą išbandyti kažką panašaus patiems. „Lauksnų“ prekyvietė buvo labiau skirta tradiciniams lietuviškiems amatams pristatyti, žiūrovams ir meistrams pakviesti pabendrauti, sugundyti patiems išbandyti rankų miklumą.

Kiekvienas meistras ir jo darbai buvo plačiai pristatyti festivalio „Facebook“

Čekai garsėja liaudiškomis melodijomis, kurias atlikdavo smuikuojantys vyrai.

paskyroje. Taip jie tapo prieinami ne tik į skverą atėjusiems žmonėms, bet ir interneto vartotojams visame pasaulyje.

Pamokos kiekvienam „Lauksnos“ tuo ir įdomios, kad tai nėra vien tik koncertai. Šį kartą apie festivalį

galėjo sužinoti ir autobusais į Klaipėdą atvykstantys žmonės. Autobusų stoties salė buvo išpuošta tautodailininkės Margaritos Macijauskienės šiaudiniais sodais. Įmantriausių formų sodai sukosi nuo skersvėjo ir traukė keliautojų žvilgsnius, trumpindami laukimą ir žadindami norą pažinti lietuvių liaudies meną.

Festivalis po kelių dienų baigėsi, o sodai liko puošti stotį iki rudens. ► 27

ETNOKULTŪRA

Dnipro kazokų dainas atlikusios ansamblio „Volodar“ narės atviravo – neretai į karą išeinantys vyrai šiomis dienomis prašo atlikti senąsias kazokų išlydėjimo apeigas. ◄ Nemažai lietuvių panašius trapius kūrinius yra matę tik muziejuose, o apie jų reikšmę protėvių gyvenime nė nenutuokia.

Festivalio metu pasimokyti rišti sodus galėjo kiekvienas norintis.

Rankdarbių mėgėjos turėjo progą išmokti pasisiūti delmonus – puošnias Mažosios Lietuvos moterų pasisiūtas, išsiuvinėtas, noriai dovanotas ir pačių nešiotas kišenėles.

Festivalio dienomis buvo galima stebėti, kaip gimsta lietuviškas kryžius su nukryžiuotuoju, išdrožtu į to paties medžio.

Meistro įrankiai, rankų jėga ir miklumas vertė stebėtis ir domėtis, kaip galvoje gimęs sumanymas tampa realybe.

Smalsuoliai turėjo progą pamatyti filmą apie Ignalinos ir Švenčionių kraštuose cimbolais grojančius muzikantus ir išvysti juos pasirodančius festivalio scenoje.

Kaip narplioti siūlus, kad iš to išeitų margaspalvės pintinės juostos, rodė meistrė, 28

kurios rankose gimdavo spalvoti stebuklai.

Pabandžiusioms tai pirmą kartą padaryti merginoms aiškėdavo, kad toks pynimas prilygsta svetimos kalbos mokymuisi – sunku, ne iškart suprantama, bet įmanoma, reikia tik noro.

Sausų žolynų ir gėlių atsivežusi meistrė iš Vilniaus krašto rodė, kaip dėti spalvingus augalus, kad jie virstų vilnietiškomis verbomis, dalijosi šio darbo paslaptimis ir subtilybėmis.

Iš stiklo karoliukų Čekai iš Šiaurės Bohemijos Milžinų ir Džizero kalnų regionų, kur jau kelis šimtus metų gaminami pūsti stiklo karoliukai, klaipėdiečiams parodė, kaip iš jų pasigaminti papuošalus kalėdinei eglutei.

Šeimose ši tradicija būdavo perduodama iš kartos į kartą.

Svečiai pasakojo, kad nedideli gamybos cechai saugojo šią tradiciją ir karoliukų gamybos būdą, tačiau tik nedaugeliui jų pavyko išlikti socialistinės ekonomikos pertvarkos laikmečiu.

Kulhavý šeimos dirbtuvėms pavyko išsaugoti jiems senolių perduotas žinias ir toliau palaikyti ryšį su vietiniais karoliukų gamintojais.

Tokių kalėdinių papuošalų kūrimas minimas ir tradicinėse pasakose apie Krakonošą, legendinį kalnų valdovą.

Barbora Kulhavá ir Marekas Kulhavý iš Čekijos Poniklos miesto yra geriausiai Čekijoje žinomi meistrai, puoselėjantys rankų darbo eglutės papuošalų gamybos iš pūstų stiklo karoliukų tradiciją. Jie naudoja specifine stiklo apdirbimo technologija pagamintus karoliukus. Ši tradicija Čekijo-

ETNOKULTŪRA

je žinoma ilgiau nei 120 metų. Karoliukai gaminami pučiant įkaitintą stiklinį vamzdelį, iš anksto įdėtą į žalvarinę formą. Po to karoliukų virvelė pasidabruojama, nuspalvinama ir dekoruojama rankomis. Tik vėliau ji supjaustoma į trumpesnius gabaliukus ar net atskirus karoliukus. Juos meistrai veria ant vielos ir suformuoja lengvus, blizgančius kalėdinius papuošalus.

Viešnios virpino širdis Šiemet ypatingas žiūrovų dėmesys teko ukrainietėms ansamblio „Volodar“ narėms.

Jos savo pasirodymuose atliko Dnipro kazokų dainas ir taip pasakojo apie šimtametę savo tautos istoriją. Moterys kartu apraudojo šiomis dienomis žuvusius vyrus, gailėjo našlaičių, liejo sielvartą dėl sunaikintų namų.

Dnipro regiono kazokų dainos 2016 metais įtrauktos į Nematerialaus kultūros paveldo, kuriam reikalinga neatidėliotina apsauga, sąrašą.

Tradiciškai šiose dainose pasakojama apie karo tragedijas ir asmeninius kazokų karių

santykius. Šios dainos dainuojamos dviem grupėmis: prie pirmojo dainininko prisijungia antrasis, traukiantis aukštesniu balsu, tada prasideda likusioji grupė, dainuojanti vidutiniais ir žemais balsais.

Jei grupėje nėra dainininkų vyrų, moterys nuo senų laikų imituoja juos, pažemindamos balsus. Taip šį kartą atsitiko ir Klaipėdoje.

Kaip ir daugelis tradicijų, kazokų dainos ilgus šimtmečius buvo dainuojamos bendruomenėse. Jos turėjo vyrų išlydėjimo į karą tradicijas: juos dažnai dar gyvus apraudodavo lyg mirusius, palaistydavo jų kelią vandeniu, kaip tai daroma per laidotuves.

Ansamblio „Volodar“ nariai patys renka dainas ir papročius, stengiasi juos išsaugoti.

Ansamblis įkurtas beveik prieš 30 metų.

Jo meno vadovė Marharyta Skazhenyk yra etnomuzikologė, Ukrainos P.Čaikovskio nacionalinės muzikos akademijos Kijeve muzikos etnografijos mokslinių tyrimų laboratorijos mokslinė bendradarbė. Ne ką mažiau tituluoti ir kiti ansamblio nariai. Kai kurie yra nusipelnę etnomuzikologai mokslininkai, liaudies muzikos mokytojai, tarp jų yra ir istorikas, architektė, jaunesnieji – dar studentai. ►

Pietų Moravijos ir Zlino rajonuose gimę rekrūtų šokiai atspindėjo karių verbavimą į kariuomenę XVIII a.

Graikijos Pogoni miesto polifoninių dainų klubas stebino gebėjimu išlaikyti itin sudėtingą ir seną dainavimo tradiciją.

29

ETNOKULTŪRA

◄ Jų požiūris į folklorą – profesionalus, etnomuzikologijos darbus ansambliečiai skelbia ir profesiniuose moksliniuose leidiniuose.

Priminė rekrūtų palydėtuves

Vyrai iš Sakartvelo demonstravo senovinius kovos būdus.

Linksmieji čekai, pristatę festivalio žiūrovams Pietų Moravijos ir Zlino rajonuose gimusius rekrūtų šokius, atspindėjo karių verbavimą į kariuomenę XVIII a. Išlydimi į ilgą karinę tarnybą jauni vyrai norėjo ne tik atsisveikinti su artimaisiais, bet ir palikti jų atmintyje ryškų prisiminimą, todėl kiekvienas jų sukurdavo savo šokį, susidedantį iš trijų dalių: dainuojamos dainos, po kurios atliekami lėti šokio judesiai, o dar vėliau – greitesnio šokio dalis. Šokiai nėra susieti su tikslia choreografija, jie pasižymi spontaniškumu, improvizacija ir individualia išraiška – net šokinėjimo varžybomis.

Tokie rekrūtų šokiai vadinami Slovácko verbŭnk, jie į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukti 2008 m. Šokio pavadinimas kilęs iš vokiško termino Werbung (pakeistas į verbŭnk), reiškiančio „verbavimas“ ir atspindinčio jo istorinę kilmę – šokėjų ir karių verbavimą į kariuomenę XVIII a. Iki pat šiol jį atlieka Slovacko regiono miestų ir kaimų liaudies šokio grupės.

Slovácko verbŭnk šokama pagal muziką, vadinamą „naujosiomis vengrų dainomis“.

Yra šeši skirtingi regioniniai šio šokio tipai, atspindintys didžiulę šokio figūrų ir muzikos ritmų įvairovę, įdomu, kad jie vis dar keičiasi.

Rekrūtų šokių tradiciją Klaipėdoje pristatė Brno miesto folklorinio šokio grupė „Ayfas“. Ši 1970 m. įkurta šokių grupė priklauso Čekijos jaunimo liaudies meno ir sporto asociacijai. Jos nariai rinko ir tyrinėjo tradicinius savo miesto ir apylinkių šokius bei dainas Veselí mieste, Moravijos regione.

Dainoje – penkios melodijos

Vienas įsimintiniausių festivalio renginių – naktišokiai.

30

Itin egzotiškai skambantį dainavimą festivalyje demonstravo Graikijos Pogoni miesto polifoninių dainų klubas. Tai yra Epyro regiono daugiabalsį dainavimą sauganti grupė.

ETNOKULTŪRA

Epyro polifonija – tai šimtmečius dainuojamos daugiabalsės dainos, atliekamos 4–12 dainininkų grupės. Čia skamba nuo dviejų iki keturių, kartais ir penkios savarankiškos melodinės linijos. Ritmas remiasi senovės graikų poezijos eilėdara (jambinė, trochėjinė).

Visa tai liudija apie retą ir reikšmingą muzikos reiškinį, kurio ištakos siekia gilius senovės laikus, kai Epyras buvo vieningas.

Pirmasis balsas veda pagrindinę melodiją.

Antrasis balsas yra atsakingas už daugiabalsės dainos struktūros formavimą. Trečiasis balsas istoriškai yra vėliausiai susiformavęs – tai grupės solisto balsas. Galiausiai ketvirtasis balsas įvairiais būdais nepertraukiamai palaiko melodikos pagrindą.

Thanasio Viltaniočio 2017 m. įkurtas dainų klubas siekia saugoti ir skleisti unikalią protėvių perduotą vietinių dainų tradiciją, į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktą prieš porą metų.

Epyras – tai Balkanų istorinis regionas, esantis dabartinėje šiaurės vakarų Graikijoje ir pietų Albanijoje. Graikijos Epyro didžioji dalis sutampa su Epyro periferija, o Albanijos valdoma Epyro dalis yra vadinama Šiaurės Epyru. Šio regiono dainose apdainuojami visi žmogaus gyvenimo etapai – vaikystė, santuoka, mirtis, istoriniai įvykiai ir religinio gyvenimo ciklai.

Po Antrojo pasaulinio karo ir po jo kilusio Graikijos pilietinio karo ši tradicija pradėjo palaipsniui nykti, nes Epyro gyventojai ėmė migruoti į didelius Graikijos ir užsienio miestų centrus. Ilgainiui kaimuose liko labai mažai patyrusių atlikėjų.

Dainų kubas įrašinėja ir taip fiksuoja daugiabalsių dainų atlikimo tradiciją, saugoja ją ateities kartoms ir deklaruoja, kad šis tradicinis reiškinys yra unikalus ir svarbus ne tik savoje šalyje, bet ir pasauliniu mastu.

Scenoje – visa šeima Nė vienas žiūrovas neliko abejingas, pamatęs scenoje Meladzės šeimą iš Sakartvelo.

Dažną kartą pasirodydavo visa devynių asmenų šeima – tėvai ir septyni jų vaikai.

Buvo panašu, kad jie ne tik yra puikiai suderinę balsus, bet ir jų tarpusavio santykiai pavydėtinai šilti. Tėvo rūpestingumas ir atsakomybės jausmas, mamos pasitikėjimas

Klaipėdos etnokultūros centro vadovė Nijolė Sliužinskienė džiaugėsi pavykusiu trečiuoju „Lauksnų“ festivaliu.

Klaipėdos etnokultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansambliui „Alkiukai“ festivalio metu buvo įteikta „Aukso paukštė“.

savo sutuoktiniu ir švelnumas, vaikų klusnumas ir noras viską atlikti kuo puikiausiai žavėjo žiūrovus, neleido nuo atlikėjų atitraukti akių.

Abu sutuoktiniai yra kilę iš muzikalių šeimų, kai susituokė, jau dainavo folkloro ansamblyje. Visi jų vaikai nuo mažumės girdi namuose dainuojant, o nuo šešerių jau pradeda lankyti vaikų folkloro ansamblį.

Jie mielai atlieka tiek choro, tiek šeimos repertuaro dainas, dalyvauja festivaliuose, folkloro renginiuose, koncertuose. Šeimos galva pasakojo, kad jie dainuoja ir kasdieny-

bėje, pavyzdžiui, kai visa šeima renka vynuoges, spaudžia ir užraugia vyną. Be liaudies dainų, Meladzės šeima kartu dainuoja senąsias tradicines kartvelų religines giesmes.

Meladzės Klaipėdoje pristatė daugiabalsį dainavimą, kuris kartvelų tautoje susiformavo dar prieš priimant krikščionybę (IV mūsų eros amžiaus pradžioje).

Visuose Sakartvelo regionuose klesti a capella vokalinė polifonija. Pietinėje šalies dalyje – Mečetijoje ir Lazetijoje iki XX a. pradžios tik istoriniai šaltiniai bylojo buvus polifonines dainas. ► 31

ETNOKULTŪRA

Šiemet festivalis „Lauksnos“ sutapo su Joninėmis, tad ir jomarko dalyviams pasisekė – jie stengėsi ne tik parduoti savo gaminius lankytojams, bet ir pamokyti juos am

32

ETNOKULTŪRA

ti juos amato.

33

ETNOKULTŪRA

Mbiros muzika buvo žinoma jau prieš tūkstantį metų Zimbabvės Šona genties tradicijose. Ji skambėjo visose žmonėms svarbiose gyvenimo veiklose – vestuvėse, laidotuvėse, dvasių iššaukimo apeigose, prišaukiant lietų, palaikant ryšį su protėvių ir mirusių genties vadų dvasiomis. C.Gera atliktose dainose skambėjo nuoskaudos dėl smurtaujančio ir girtaujančio tėvo elgesio, mamos ilgesio, jautrios tėvo meilės savo mažyliui temos.

Svarbus tokios muzikos bruožas yra jos cikliškumas, kai kiekvienas naujas temos pakartojimas šiek tiek skiriasi nuo ankstesnio ir vienija daugybę tarpusavyje giminingų melodijų.

Mbira galima groti atskirai arba ansamblyje su keliais kitais instrumentais.

Bendrystė ir solidarumas buvo jaučiami viso festivalio metu.

Meduoliai su festivalio pavadinimu tapo puikiomis lauktuvėmis. ◄ Visi šalies regionai turi savotišką daugiabalsę dainavimo tradiciją. Klaipėdiečiai turėjo progą tai patirti klausydamiesi šeimos pasirodymų.

Stebino jautriomis temomis Bene mažiausiai karingumo demonstravo iš Švedijos, kur dabar gyvena, į festivalį Klaipėdoje atvykęs muzikos atlikėjas Crisas Gera. Jis pristatė unikalią savo 34

tėvynėje Zimbabvėje tūkstantmetį gyvuojančią tradiciją groti instrumentu mbira arba sansi.

Instrumentą sudaro medinė lenta su viršuje įtvirtintais metaliniais klavišais, kartais ji sumontuota iš moliūgo išskobtame korpuse. Metaliniai klavišai dažniausiai yra gaminami iš šaukštų rankenų, dviračio stipinų arba spyruoklinės vielos. Jie užgaunami nykščiais arba nykščio ir kitų pirštų deriniu.

Instrumentas skleidžia švelnų garsą, kuris laikomas mistišku, ramiu ir kerinčiu.

Klaipėdos etnokultūros centro darbuotojai, surengę trečiąjį „Lau

ETNOKULTŪRA

Tradicijos paprastai perduodamos šeimose, tai instrumento gamybos ir grojimo įgūdžių tąsa.

Mūsų sutartinės – unikalu Lietuviai svečius stebino savo sutartinėmis.

Tai – archajiškas aukštaičių regiono dainavimo stilius, kai dainuojama dviem ar trimis balsais.

Ne visi lietuviai šiais laikais supranta ir mėgsta sutartines.

Seniausių užuominų apie sutartines randama XVI a. rašytiniuose šaltiniuose, tačiau pačios sutartinės užrašytos tik XIX–XX a.

Sutartines paprastai giedodavo moterys, vyrai dalyvaudavo instrumentinėse sutartinėse kankliuodami, lamzdžiuodami, skudučiuodami, pūsdami ragus, daudytes.

Sutartinių tyrėjai yra suskaičiavę bemaž 40 skirtingų sutartinių atlikimo būdų.

Tai vaizdžiai demonstravo Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ sutartinių atlikėjai. Dažniausiai tradicijoje pasitaiko dvejinės, trejinės ir keturinės sutartinės.

Sutartinės skambėjo ne viename koncerte, jas buvo galima išgirsti ne tik prie paminklo „Arka“, bet ir Laikrodžių muziejaus kiemelyje ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus konferencijų salėje vykusiame koncerte.

čiąjį „Lauksnų“ festivalį, nusipelnė nuoširdžiausių žiūrovų padėkų.

Šių metų festivalyje sutartines giedojo ir giedotojų grupė „Trys keturiose“, ansambliai „Labingis“, „Siulingėla“ iš Vilniaus, „Sasutalas“ iš Kauno, „Saulala“, „Siaudela“, „Žemyna“ iš Biržų.

Tai buvo trečiasis „Lauksnų“ festivalis, surengtas Klaipėdos etnokultūros centro. Jis vyksta kas antrus metus. Savo tradicijas jau išsiugdęs, jis jau nesunkiai atpažįstamas, o jį pamėgę Klaipėdos ir Lietuvos žmonės žino, ko galima tikėtis šiame renginių gausiame festivalyje.

Trečiosios „Lauksnos“ neprailgo nei žiūrovams, nei dalyviams. Stebinanti kaskart pristatoma tautų kultūros įvairovė verčia laukti kitų „Lauksnų“ tikintis, kad neišvykstant iš Klaipėdos bus galima pažinti dar daugiau įdomių papročių, muzikavimo tradicijų ir amatų.

Nerijaus Jankausko ir Vytauto Liaudanskio nuotr.

35

dailė

Kas vyksta A.Jasenkos p Liepos 1-ąją Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos padalinyje Giruliuose atidarytos parodos „Paviršiai“ / „Surfaces“ autoriaus vardas dar visai neseniai asocijavosi tik su muzika. Kompozitorius, Kauno technologijos universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Antanas Jasenka – žinomas elektroninės ir elektroakustinės muzikos kūrėjas, simfonijų, operų autorius, kuris taip pat kuria muziką kinui ir teatrui, bendradarbiaudamas ne tik su Lietuvos, bet ir su užsienio režisieriais. Tačiau jau trejus metus Antanas yra aktyviai įsitraukęs į tapybą, ir pažintį su ja galima visai pagrįstai pradėti nuo vaizdinės raiškos bei muzikos analogijų.

Dalia KARATAJIENĖ A.Jasenka. Vilniaus miesto peizažas ir jo gyventojai. 2021.

Pavadinimai – riboženkliai Muzika, kaip žinoma, nedisponuoja tikrovės apibūdinimo ar konkrečios istorijos pasakojimo įrankiais. Todėl nenuostabu, kad A.Jasenkos paveikslai neretai priartėja prie abstrakčios tapybos formų, suteikdami teisę matyti juos taip, kaip girdime muziką: atsiveriant paveikslams savo širdimi, jai paklūstančiu protu bei jausmais ir neieškant kūriniuose gyvenimo atitikmenų bei realybės pėdsakų.

Tačiau tapyba vis dėlto turi savus dėsnius, kurie numato vaizdo ir tikrovės ryšius, nepriklausomai nuo to, ar tie ryšiai yra tiesioginiai, ar tik numatomi. Ritmines, kartais griežtai geometrines, o kartkartėmis organinėmis užuominomis pasižyminčias apibendrintas A.Jasenkos paveikslų kompozicijas akivaizdžiai valdo jų pavadinimai, neleisdami žiūrovų vaizduotei visiškai laisvai klydinėti po nematytų struktūrų ir 36

neatpažįstamų dėmių paviršius. Paveikslų pavadinimai – tai riboženkliai, nubrėžiantys savotiškas demarkacines žiūrovų mąstymo ir paveikslų pajautos lauko linijas. Jos apibrėžia erdvę, apimančią biblines gėrio ir blogio ir šiandieninės įprastos mums kasdienybės ribas, kurių sugretinimai neretai esti ironiški. Tokie parodos kūrinių pavadinimai kaip „50 Hz siunčiamas į Vilniaus miesto paštą SMS žinute“, „Nojus Vilniuje perka kreditinę banko kortelę“ ar „50 Hz triukšmas tapo pasiekiamas Lazdynų gyventojamas“ – ne tik nuorodos žiūrovams, bet ir literatūrinio A.Jasenkos talento liudijimas. (Menininkas, beje, rašo ir poeziją.) Iš tikrųjų žiūrovai, ieškantys akimis Nojaus ar Lazdynų mikrorajono vaizdų, nėra klaidinami – ieškomus motyvus, ištirpdytus arba „įmūrytus“ drobėse, vis dėlto galima pamatyti. Gavus pavadinime esančią nuorodą, nereikia didelių pastangų, kad paveiksluose galiausiai išvystume žuvį, žmogaus siluetą, akį ar gatvę. Tačiau šie objektai – ne savi-

tiksliai paveikslų pavidalai, o veikiau paties menininko tyrimų objektai, jam aiškinantis, kaip, pasak A.Jasenkos, „skamba žmogaus sąmonė“, apie šiuos dalykus mąstanti.

Įkrauti gėrio ir blogio Taigi A.Jasenkos tiriami paviršiai – anaiptol ne empirika, o paveikslų erdvės – ne geografija. Atsisakydamas konkrečių lokacijų ir ignoruodamas istorinių periodų žymes, A.Jasenka savuose sąmonės paviršių tyrimuose kalba apie žmogiškosios būties universalumą ir byloja tiesiog apie kosminę, viršlaikinę visatą, kurioje žmogaus būtis yra nuolat atakuojama ir gundoma destruktyvios, nors akimis ir nematomos, blogio galios. Žvelgiant į kūrinius pažodžiui ir bandant „vertėjauti“ iš paveikslų kalbos į kasdienybės leksiką, galima sakyti, kad kaip tik šioji nepavaizduota ir nematoma blogio

DAILĖ

s paveikslų paviršiuose Nors menininkas nepateikia jokių paguodžiančių gėrio pergalės vilčių, niekas nedraudžia manyti, kad šioji viltis gali būti užkoduota.

Istorija, kuri buvo labai tikra. 2021.

energija formuoja kūrinių paviršių dinamiką, decentralizuoja kompozicijų pusiausvyrą, išardo pažįstamus daiktus į nepažinius, fragmentiškus ir iš pažiūros netvarkingai sugulusius kompozicijų elementus. Jie tampa tais skambančiais paviršiais, įkrautais gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, linijos ir jos trūkio sąveikos energija. Jie virsta tomis penkiomis dešimtimis hercų, vibruojančių ne tik ritminėje, bet ir spalvinėje paveikslų struktūroje. Šalia dėmesį aktyvinančių įprastų šiltų ir šaltų spalvinių – raudonos ir žalios, mėlynos ir geltonos – kontrastų paveiksluose regime neįprastų spalvinių gretinių, kuriuos galima prilyginti obertonams. Neretai muzikos kūrinio audinį formuoja ne tik pagrindinis tonas, bet ir jį viršijantys obertoniniai dažniai ir net atsitiktinio triukšmo dažniai, kuriuos, kalbant apie A.Jasenkos paveikslų paletę, atitinka violetiškai rausvi, intensyvūs žaliai geltoni blykstelėjimai, suteikdami dailininko kūriniams ir spalvinį savitumą, ir išraiškingą pilnumą.

50 Hz tabletė. 2021.

13 – mįslingas skaičius „Paviršiai“ / „Surfaces“ – jau devintoji personalinė A.Jasenkos tapybos kūrinių paroda. Joje eksponuojama 13 paveikslų, kuriais dailininkas artinasi prie nepažinaus ir ontologiškai nesuprantamo, nuolat konfrontuojančio gėrio ir blogio pradų bendrabūvio, rodydamas, kaip šį bendrabūvį atspindi žmogaus sąmonė ir įsivaizduojami jos, reflektuojančios pasaulį, istoriją, metaistoriją ir net buitį, paviršiai.

Komentuodamas A.Jasenkos paveikslus, filosofas Ervinas Koršunovas yra užsiminęs, kad Antano kūriniai mena transcendenciją. Apie ją mes nieko tikro negalime pasakyti. Matyt, todėl tikroviškų paviršių su aiškiais tekstūros, faktūros ir kitais medžiagiškumą bylojančiais požymiais kūriniuose ir nerasime, bet užtat kiekviename pamatysime įtampą,

dualumą, paveikslų veikėjais virtusių spalvinių plotų, ritminių grupių, dydžių konfrontacijas.

Nors menininkas nepateikia jokių paguodžiančių gėrio pergalės vilčių, niekas nedraudžia manyti, kad šioji viltis gali būti užkoduota, pavyzdžiui, pozityvią konotaciją turinčioje 13-os reikšmėje. Kalbinamas A.Jasenka nuolat mini analogijas tarp šiandienos politinių įvykių ir Biblijoje aprašytųjų, akcentuodamas ne tiek galutinio pažinimo siekį, kiek troškimą vizualiai tirti patį būties fenomeną, išvadas paliekant tyrimo užribiuose ir pasitikint gydančiu ir pajėgiu intuicijos bei menininko pasąmonės gebėjimu suformuluoti galutinius teiginius.

Gal 13 drobių kaip tik ir parinko kūrėjo pasąmonė, leidžianti iš jos „ištraukti“ 12 apaštalų ir 13-ąjį Jėzaus asmenį, tuo parodai suteikiant paguodžiančių gėrio pergalės vilčių. Niekas nedraudžia taip manyti.

A.Jasenkos „Paviršiai“ / „Surfaces“ atviri interpretacijoms.

37

kinas

Asas Maverikas „1969 m. kovo 3 d. JAV karinis jūrų laivynas įkūrė elitinę lakūnų mokyklą, skirtą tik geriausiems iš geriausių. Mokyklos tikslas buvo išmokyti pamiršto oro mūšių meno ir surinkti į vieną vietą vyrus ir moteris, kurie būtų geriausi naikintuvų pilotai pasaulyje. Jiems tai pavyko. Karinis jūrų laivynas tai pavadino naikintuvų pilotų mokykla.

Pačių pilotų žodžiais, tai asų (Top Gun) mokykla.“ Tokiais įvadiniais titrais prasideda didžiausia šios vasaros kino premjera teatruose – „Asas Maverikas“ („Top Gun: Maverick“, 2022).

Andrius RAMANAUSKAS

Po 36 metų „Maverikas“ yra 1986-aisiais pasirodžiusio filmo „Asai“ („Top Gun“) tęsinys. Pirmtakas kadaise tapo tikru savo laikmečio kino hitu ir iki šių dienų turi legendos statusą.

Legendos, kuri ne vieną to meto jaunuolį Amerikoje paskatino siekti naikintuvo piloto karjeros kariuomenėje.

Tuo metu aktorius Tomas Cruise’as tapo geidžiamiausiu Holivudo jaunuoliu, o jo sukurtas personažas filme „Asai“ iki šiol laikomas vienu geriausių aktoriaus vaidmenų, leidusių jo karjerai iššauti aukštyn.

Apie kultinio filmo „Asai“ tęsinį „Asas Maverikas“ pirmąkart prabilta 2015-aisiais.

38

Gerbėjams, kurių gal liko ne tiek daug, reikėjo laukti net 36 metus. Šiemet pasirodęs tęsinys yra didžiausias skirtumas tarp pirmosios ir antrosios filmo dalies kino istorijoje. Naujajai žiūrovų kartai pirmasis filmas greičiausiai nė nežinomas, todėl naujausią ilgai lauktą dalį sunku net pavadinti tęsiniu.

Siužetas: pagrindinį vaidmenį atliekančio aktoriaus T.Cruise’o personažas pravarde Maverikas priverstas sugrįžti į karinių naikintuvų pilotų mokyklą, kurią pats baigė prieš 30 metų. Tik šį kartą – kaip lakūnų mokytojas. Žodis „Maverikas“ (anglų k. Maverick) reiškia nepriklausomą nuo aplinkos žmogų. Tokiu žodžiu vadinami vizionieriai, norintys pasiekti tai, ko dar niekam nepavyko pasiekti. Jie nėra status quo gerbėjai ir stengiasi supurtyti sistemą. Tai įtakingi, drąsūs ir linkę rizikuoti žmonės. Šiais laikais, kai daugumą oro misijų atlieka bepiločiai kariniai dronai, Maverikas gauna užduotį per trumpą laiką apmokyti elitinius lakūnus sudėtingai karinei misijai atlikti ir įrodyti, kad lakūnų pilotuojami lėktuvai vis dar reikalingi. Kartu jam reikės stoti į akistatą su praeities šešėliais, ištaisyti buvusias klaidas, pamiršti nuoskaudas ir suburti komandą, kuri būtų pajėgi įvykdyti tai, kas daugeliui atrodo neįmanoma.

Scenarijus girdėtas ir perteiktas ekrane šimtus kartų.

Vyksta iš tikrųjų Šių dienų plačiosioms masėms skirtas kinas dažnai eina keliu „kuo daugiau – tuo geriau“. Todėl matome krūvą superherojų franšizių su dešimtimis personažų viename filme. Jiems atsiskleisti tiesiog nelieka laiko, o publikai jų likimas galiausiai visai neberūpi. Į istorijas prikimšta krūva problemų: nuo pirmaeilių iki trečiaeilių temų, kol galiausiai nebežinai, apie ką filmas. Kai stengiamasi būti viskuo, dažniausiai tampama niekuo. Auditorija dėl nieko neišgyvena, nes čiagi tik visko prikimštas filmas. Veiksmas vyksta velnišku greičiu su daugybe efektų,

kartais net atrodo, kad žiūri ne filmą, o stebi kompiuterinį žaidimą. „Maverikas“ tam tikrais atžvilgiais grįžta prie senų Holivudo istorijų pasakojimo manierų ir formulių, kurios būdingos jo pirmtakui. Istorijoje nėra daug personažų, o tie, kurie yra, turi aiškią hierarchiją. Žiūrovai aiškiai junta, kuris personažas yra svarbesnis už kitą. Filme daug klišinių situacijų, kurių rutuliojimąsi ir baigtį galima nuspėti iš anksto. Istorija nesiblaško ir nesistengia aprėpti visko, ko tik įmanoma, koncentruojasi ties aviacija, lakūno emocijomis ir komandos sutelkimu sudėtingai misijai. Ir tai viskas – nei daugiau, nei mažiau. Tačiau „Maverikas“ vis tiek paveikus filmas ir nuoširdumu, paprastumu išsiskiria iš daugelio savo konkurentų, siekiančių surinkti iš žiūrovų kuo daugiau pinigų.

Nors žiūrovai aiškiai pajus senų 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių filmų nostalgiją, „Maverike“ naudojamos moderniausios filmavimo technologijos. Čia užfiksuotos geriausios kada nors sukurtos oro mūšio scenos. Didžioji dalis to, ką matome ekrane, filme vyksta iš tikrųjų. Kiekvienas aktorius, vaidinantis pilotą, sėdi tikroje skrendančio lėktuvo kabinoje, o skriejantys gamtos peizažai fone nėra pridėti kompiuteriu filmo montavimo metu. Kiekvienas lėktuvo manevras nėra tik režisieriaus vaizduotė, tai realybėje įmanomas ir atliktas profesionalių lakūnų triukas.

Meilės laiškas aviacijai Filmo prodiuseris Jerry’s Bruckheimeris apie „Maveriko“ kūrimo procesą viename interviu pasakojo: „Kai prieš daug metų kūrėme pirmąją dalį, susodinome aktorius į tikrus „F-14“ lėktuvus. Deja, kiekvienas ištisai vemdavo. Negalėjome panaudoti jokios filmuotos medžiagos. Išskyrus tik tą, kurioje buvo T.Cruise’as, nes jis yra pilotas (realiame gyvenime pilotuoja savo lėktuvą). Kurdami antrąją dalį, elgėmės visiškai kitaip. Apmokėme visus aktorius, pradėjome nuo paprasto butaforinio lėktuvo, tada įsodinome juos į

kinas

Kadrai iš filmo „Asas Maverikas” (rež. J.Kosinski’s, 2022).

akrobatinį lėktuvą ir galiausiai – į „F-18“ naikintuvus. Aktoriai buvo tarsi tikri kariai. Jie turėjo praeiti labai griežtus išgyvenimo vandenyje apmokymus. Jie skraidė tris mėnesius, ir tik tada įjungėme kameras. Nors vėmimų neišvengėme, aktoriai išliko kontroliuojami ir jūs tai galite pajusti ekrane.“ Filmo režisierius Josephas Kosinski’s pridūrė: „Tai filmas apie šeimą, draugystę ir pasiaukojimą. Tai meilės laiškas aviacijai.

Mes jums parodysime, kas tai yra iš tikrųjų, ką reiškia būti pačiu geriausiu pilotu iš geriausių. Mes negalėtume perteikti tokios unikalios patirties, jeigu nebūtume filmavę tikrų lėktuvų ir juos pilotuojančių žmonių.

Ir mums tai padėjo padaryti Amerikos karinis jūrų laivynas.“

Tobula pramoga Internete po filmo premjeros pasirodė nemažai tikrų naikintuvų lakūnų atsiliepimų apie filmą. Kiekvienas paminėjo, kokią didelę reikšmę pirmoji dalis turėjo

jų specialybės pasirinkimui ir kad antroji dalis puikiai perteikia lakūno patirtį. Žinoma, kine viskas labiau dramatizuota ir sutirštinta, į dvi valandas sudėta tiek įvykių, kiek tikras lakūnas realybėje gali nepatirti per viso savo karjerą. Bet reikia suprasti, kad filmo apie lakūną, ištisai taisantį variklį ir rašantį ataskaitas biure, niekas nežiūrėtų.

Vieno lakūno žodžiai apie „Maveriką“ ypač įsiminė: „Filme matant besisukančius ore ir atliekančius triukus lėktuvus paprastiems žiūrovams atrodo, kad tai vyksta be jokios priežasties ir tik tam, kad atrodytų gražiau ekrane. Tai iš dalies yra tiesa. Pats kaip naikintuvo pilotas galiu pasakyti, kad, kai skrisdavau į man paskirtą misiją ir iš jos grįždavau į bazę, visada padarydavau kelias nereikalingas kilpas. Nes kodėl gi ne? Skristi smagu. Mes net sakydavome, kad jeigu pilotas to nedaro, kai turi tam laiko, jam kažkas negerai su galva.“ To ir palinkėčiau žiūrovams, kurie dar nematė šio filmo. Per daug negalvoti ir mėgautis. Nes kodėl gi ne? Manau, „Maverikas“ yra gana įtaigus, tad per daug stengtis

Naujas filmas Pavadinimas: „Asas Maverikas” / „Top Gun: Maverick“. Žanras: veiksmo drama.

Sukurta: 2022 m. JAV. Režisierius: Josephas Kosinski’s.

Scenarijaus autoriai: Ehrenas Krugeris, Ericas Warrenas Singeris, Christopheris McQuarrie’as.

Aktoriai: Tomas Cruise’as, Milesas Telleris, Valas Kilmeris, Jennifer Connelly, Jonas Hammas, Edas Harrisas.

Operatorius: Claudio Miranda.

Kompozitoriai: Haroldas Faltermeyeris, Lady Gaga, Hansas Zimmeris, Lorne’as Balfe’as.

Trukmė: 2 val. 10 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.

atsipalaiduoti nė nereikės. Tai smagus ir didelis filmas, kuris, kaip ir jo pirmtakas, jaunąją kartą greičiausiai įkvėps domėtis aviacija. Visiems kitiems tai – tobula pramoga, kviečianti atsipalaiduoti, ateiti į kino teatrą, atsivėsinti oro kondicionieriais ir pabėgti nuo vasaros karščio.

39

KINAS

LUX Europos publiko s

„Išgyventi Europ ą Kino festivalių istorija ir kultūra prasidėjo 1932 m., kai Venecijoje įvyko pirmasis Tarptautinis Venecijos kino festivalis (it. Mostra Internazionale d’Arte Cinematografica). Paradoksalu, kad šis kino renginys buvo įkurtas Italijos diktatoriaus Benito Mussolini iniciatyva. Kita vertus, tai tik patvirtina, kokią reikšmę ir įtaką kinas turi žmonių sąmonei. Tai puikiai suvokia autoritarinių valstybių atstovai, kiną naudodami kaip efektyvią „minkštąją“ (soft) priemonę ir šių dienų ideologiniame kare. Beje, atsakydama į klausimą apie soft priemonių galimybę formuoti ES piliečių tapatybę, bendrą vertybinį pagrindą, Europos Parlamento Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė Sabine Verheyen pripažino, kad ES neturi vieningo informacinio lauko, per kurį būtų galima tas vertybes, taip pat ir soft priemonėmis, efektyviai transliuoti. Tad LUX Europos kino apdovanojimas, kurio ceremoniją ir renginius šiąvasar teko aplankyti Europos Parlamente šių eilučių autoriui, bent iš dalies turėtų tą spragą užpildyti.

LUX Europos publikos kino apdovanojimo ceremonija vyko Europos Parlamente Strasbūre.

40

KINAS

o s kino apdovanojimas.

p ą“ ar ją išsaugoti?

Kęstutis MEŠKYS

Suartinti žmones Nors kultūros festivaliai plačiai aptariami sociologijos, vadybos ir turizmo studijose, darbų, skirtų būtent kino festivalių reiškiniui, vis dar yra nedaug. Galima paminėti tokius vardus kaip Kai Reichel-Heldt (2007), kuri nagrinėjo Berlinalės ir mažesnių Vokietijos kino festivalių organizavimo ir finansavimo struktūrų skirtumus, o Ruby

Cheung (2010) sudarė finansavimo modelius teminiams kino festivaliams JK. Ragan Rhyne (2009) išanalizavo kino festivalius kaip kultūros industrijos dalį. Valdymo požiūriu Charlesas-Clemensas Rülingas (2009) tyrinėjo festivalius kaip kultūros lauką konfigūruojančius įvykius. Dalis darbų buvo skirti Holivudo ir Europos kino industrijos skirtumams.

Kino reikšmę apskritai – kaip edukacinę, švietimo priemonę – gerai suvokia senas kino tradicijas turinčios Europos šalys (Prancūzijoje kino mokymai yra bendrojo lavinimo mokyklų programų dalis). Šių dienų Europos kino mokymo judėjimas išaugo iš kino renginio – Europos universiteto kino

apdovanojimo (EUFA) projekto, kurį 2016 m. inicijavo „Filmfest Hamburg“, bendradarbiaujant su Europos kino akademija (EFA). Tuomet pirmą kartą buvo paskelbtas Europos universiteto kino apdovanojimas, kurį įteikė ir už kurį balsavo Europos universitetų studentai. Šios iniciatyvos tikslas – įtraukti jaunesnę auditoriją, skleisti Europos idėją ir perteikti Europos kino dvasią universitetų studentų auditorijai. Ji taip pat remia filmų sklaidą, kino švietimą ir debatų kultūrą. O 2019 m. ji tapo oficialia Europos kino apdovanojimų kategorija. Kartu ji suteikia galimybę universitetų studentams nuo Lisabonos iki Vilniaus, nuo Budapešto iki Stambulo patirti Europos filmus kaip bendrą socialinę veiklą ir bendrą aistrą.

Iniciatyva remia filmų sklaidą, kino švietimą ir diskusijų kultūrą. Kaip ir Europos kino akademija, kuri dabar vienija daugiau nei 3 tūkst. Europos kino profesionalų. Jos programoje – konferencijos, seminarai ir praktiniai užsiėmimai, o pagrindinis tikslas – suartinti žmones. Kinas, kaip ir dauguma meno sričių, neegzistuoja vakuume už visuomenės ribų, jis jautriai reaguoja į Europos ir pasaulio geopolitinius procesus, socialinius skaudulius. Jei Europos kinas nori išlikti aktualus, jam reikia kontakto, bendravimo, abipusio ryšio, diskusijų, neretai protingos konfrontacijos su tam tikrų visuomenės grupių nuomonėmis ir siekiais.

Paramos išraiška

LUX apdovanojimo prizas.

Panašius tikslus sau kelia ir LUX Europos publikos kino apdovanojimas, teikiamas nuo 2020 m. Tai bene vienintelis kino apdovanojimas, kurį skiria parlamentas, šiuo atveju – Europos Parlamentas ir Europos kino akademija, bendradarbiaudama su Europos Komisija ir su Europos kiną palaikančiu „Europa Cinemas“ kino teatrų tinklu. ► 41

KINAS

Kalba Europos kino akademijos pirmininkas M.Downey.

◄ LUX Europos publikos kino apdovanojimo ištakos siekia 2007 m. Tuomet Europos Parlamentas, siekdamas išreikšti paramą kultūrai, pabrėždamas kino reikšmę formuojant Europos identitetą ir vieningos Europos idėją bei palaikydamas Europos kino akademijos nuo 1997 m. teikto Žiūrovų simpatijų prizo (People’s Choice Award) praktiką, kartu su šia organizacija įsteigė LUX kino apdovanojimą.

42

LUX apdovanojimo ceremonija. Pirmąją premiją režisierei J.Žbanić įteikė Europos Parlamento pirmininkė R.Metsola.

LUX Europos publikos kino apdovanojimas (trumpai – LUX publikos apdovanojimas) siekia visuomenės dėmesį sutelkti į esminius bendrijos klausimus, sukeliančius didžiausias diskusijas, tiesti kultūros tiltus Europoje ir pasaulyje, stiprinti politikos ir piliečių ryšį. „Išgyventi Europą“ per prasmingą, meniškai brandų kiną – vienas svarbiausių šio apdovanojimo tikslų.

Kai šių eilučių autorius pirmą kartą prieš dešimtmetį lankėsi Strasbūre ir savotiškai

„išgyveno“ to meto Europą, į akis krito puikiai sutvarkytos gatvės ir skverai, sekundės tikslumu judantys komfortiški ir begarsiai tramvajai, riboti palyginti naujų ir netaršių automobilių srautai. Tą komfortiškos ir sočios Europos vaizdą stiprino ties didingais Europos Parlamento rūmais išsidėstę tvarkingi namų kotedžų kvartalai, kur medžių paunksmėje nerūpestingai kavą ir vyną gurkšnojo Europos gyventojai. Kiek kitokią senąją Europą pamačiau keliauda-

KINAS

LUX antrąją premiją režisieriui J.P.Rasmussenui įteikė Europos Parlamento pirmininko pavaduotoja E.Regner.

LUX trečiąją premiją režisieriui S.Meise’ui įteikė Europos Parlamento Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė S.Verheyen.

mas į Strasbūrą šiomis dienomis. Beviltiškai vėluojantys traukiniai, apdergtos stotys ir grafičiais išteplioti tramvajai, o gatvėse – nemažai jau senokų, apdulkėjusių automobilių. Ir visur – toli gražu ne europietiški veidai. Beje, ir gatvėse, ir transporte vis rečiau begirdėti širdžiai miela Catherine Deneuve ir édith Piaf kalba. „Išgyventi“, matyt, tokią Europą galima, bet pergyventi, bent mums, naujosios Europos gyventojams, tampa vis sunkiau.

projektams vis sunkiau. Tad LUX publikos apdovanojimas tampa vienu iš būdų paremti Europos kūrėjus ir išlaikyti kultūrų įvairovę, sumažinti pandemijos ir karo sukeltą izoliaciją ir padėti įveikti skiriančias fizines bei psichologines sienas. Kita vertus, tai būdas padėti kinui atliepti šių dienų Europos skaudulius.

LUX publikos apdovanojimo sulaukę filmai įgyja kokybės ženklą ne tiek kino profesionalų, kiek paprastų žiūrovų akyse.

Pirminę nominantų atranką atlieka autoritetinga ekspertų komisija, kurios nariais 2022 m. atrankoje tapo iškilūs kino industrijos veikėjai: LUX Europos publikos kino apdovanojimo garbės pirmininkas, Europos kino akademijos pirmininkas, humanitarinių mokslų garbės daktaras Mike’as Downey, daugelio kino festivalių organizatorė, viena iš iniciatyvos „27 Times Cinema“ autorių iš Belgijos Bo Alfaro Decreton, kino festivalio „Queer Wave“ įkūrėjas ir meno direktorius iš Kipro Diego Aparicio, kino teatro „Øst for Paradis“ valdančioji direktorė ir platinimo vadovė iš Danijos Ditte Daugbjerg Christensen, 2021 m. LUX Europos publikos kino apdovanojimo laureatas, gavęs jį už filmą „Kolektyvas“, prodiuseris ir kino režisierius iš Rumunijos Alexanderis Nanu ir daugelis kitų žinomų kino vardų. Kiekvienas komisijos narys turi teisę pateikti du jo nuomone geriausius filmus. Atrankos komisijos narių uždavinys – peržiūrėti ir aptarti į trumpąjį „European Film Awards“ sąrašą įtrauktus filmus bei dėl jų balsuoti. Nors paprastai į trumpąjį sąrašą atrenkami penki filmai, šiemečiam apdovanojimui dėl pandemijos buvo atrinkti tik trys. Šie nominantai buvo paskelbti per 34-uosius Europos kino apdovanojimus, kurie vyko Berlyno kino festivalio metu Vokietijoje 2021 m. gruodžio 11 d.

Atrinko ekspertai

Trys nominantai

Europos „atvirų durų“ politikos, COVID-19 pandemijos ir civilizuotą pasaulį užgriuvusio karo Ukrainoje pasekmės ir problemos tampa vis akivaizdesnės. Jos atsiliepė ir kino industrijai – ištuštėjo kino salės, vis sunkiau į jas surinkti žiūrovus. O tai reiškia, kad ir kino kūrėjams suburti kūrybines grupes ir rasti finansavimą naujiems filmų

Jais tapo filmai „Didžioji laisvė“ (Austrija, Vokietija, rež. Sebastianas Meise’as, 116 min.), „Bėglys“ (Danija, Prancūzija, Švedija, Norvegija, rež. Jonas Poheris Rasmussenas, 90 min.) ir „Quo Vadis, Aida?“ (Bosnija ir Hercegovina, Austrija, Olandija, Prancūzija, Lenkija, Vokietija, Turkija, rež. Jasmila Žbanić, 103 min.). ► 43

KINAS

LUX apdovanojimo seminare Europos Parlamente. ◄ Filmas „Didžioji laisvė“ pasakoja,

Pokalbis su režisieriumi J.P.Rasmussenu.

44

kaip pokario Vokietijoje Hansas patenka į kalėjimą dėl to, kad yra homoseksualas. Jo laisvės troškimas nuolat sužlunga, nes jis pažeidžia Vokietijos baudžiamojo kodekso 175 straipsnį. Vieninteliais ilgalaikiais santykiais jo gyvenime tampa santykiai su ilgamečiu kameros draugu Viktoru, nuteistu už žmogžudystę. Pradinė jų panieka perauga į abipusę meilę.

Animacinis filmas „Bėglys“ pasakoja realią istoriją. 36-erių Aminas Nawabi (slapyvardis), daug pasiekęs akademikas, grumiasi su skausminga paslaptimi, kurią slepia jau 20 metų. Ši paslaptis gali sugriauti gyvenimą, kurį jis susikūrė.

Aminas apie savo nepaprastą kelionę, į kurią jis leidosi būdamas pabėgėlis vaikas iš Afganistano, pirmą kartą pasakoja filmo režisieriui. „Quo Vadis, Aida?“: Bosnija, 1995 m. liepos 11 d., Aida yra Jungtinių Tautų vertėja mažame Srebrenicos mieste.

Serbijos armijai užėmus miestą, jos šeima, kaip tūkstančiai kitų civilių gyventojų, siekia gauti prieglobstį JT stovykloje. Kaip

derybų dalyvė, Aida turi versti gyvybiškai svarbią informaciją. Virš 8 tūkst. nužudytųjų. Toks likimas laukia jos šeimos ir kitų žmonių...

Visi šie filmai jau buvo sulaukę ne vieno tarptautinio kino festivalio (taip pat ir Berlinalės) apdovanojimų. Tai, beje, yra vienas iš pagrindinių LUX apdovanojimo nominantų atrankos kriterijų. Svarbūs ir kiti faktoriai: filmais turi būti iliustruojamos įvairios kertinės Europos diskusijų temos, jie turi būti prieinami kuo platesnei, įvairiai Europos publikai ir filmus turi būti įsigijusios ir demonstravusios bent penkios ES šalys.

Vertinant šių metų LUX apdovanojimui nominuotų filmų tematiką, į akis krenta ryškus jų politinis aspektas, kuris iš dalies atspindi šių dienų realijas. Bet čia galima įžiūrėti ir Berlinalės, kaip politizuoto kino festivalio įvaizdį turinčio kino renginio, įtaką. Dar labiau ta aplinkybė išryškėja, kai palygini su praeitų 2021 m. nominantais ir LUX apdovanojimo nugalėtojais, tarp kurių – daugiau vertybinius dalykus aktualizuojantys filmai „Dar po vieną“

KINAS

Režisierius J.P.Rasmussenas.

R.Franzas, J.Žbanić, M.Subašić.

(rež. Thomas Vinterbergas), lenkų ir prancūzų juosta „Kristaus kūnas“ (rež. Janas Komasa). Tarp kitko, abu filmai rodyti Klaipėdoje kino klube „8½“.

Balsavo žiūrovai Nuo nominantų paskelbimo dienos 2021 m. gruodžio 11-ąją Europos žiūrovai elektroniniu būdu galėjo balsuoti iki 2022 m. gegužės 25 d. ir atiduoti balsus už savo filmus-favoritus. Visos Europos žiūrovams filmai buvo nemokamai prieinami jų gimtąja kalba (nominuoti filmai buvo subtitruojami 24 oficialiomis ES kalbomis), o peržiūras lydėjo diskusijos, susitikimai su filmų kūrėjais. Galutinį įvertinimą lėmė žiūrovų ir Europos Parlamento narių balsai, abiem grupėms skiriama po 50 proc. balsų.

Visą atrankos ir balsavimo procesą lydi dar nuo 2010 m. įgyvendinamas projektas „27 / 28 Times Cinema“, kurio sumanytojai ir rėmėjai yra LUX kino apdovanojimas bei tokie partneriai kaip „Giornate degli Autori“ (Venecijos festivalis) ir tinklas „Europa Cinemas“. Įgyvendinant šią iniciatyvą, Venecijoje rengiami intensyvūs 10 dienų trukmės mokymo kursai, kuriuose dalyvauja 27 jauni Europos kino mėgėjai ir kino bendruomenės entuziastai.

Projektas skatina ne tik jaunimo domėjimąsi kinu kaip pačia demokratiškiausia ir efektyviausia meno sritimi, bet ir aktyvias diskusijas apie aktualiausias dabarties problemas. ►

Po diskusijų su Europos Parlamento nariu P.Auštrevičiumi.

45

KINAS

nesugebame atsigauti.“ Gyva tų įvykių liudininkė – Munira Subašić, išgyvenusi po Srebrenicos genocido motina ir Srebrenicos motinų asociacijos prezidentė, sakė: „Kai kalbu su jumis, daugelis mamų verkia dėl savo vaikų Ukrainoje ar Rusijoje. Jų vaikai žudomi arba žudo kitus. Kai matau tas scenas, negaliu užmigti, tos pačios scenos, kurias matėme Srebrenicoje.“ Apibendrindamas seminaro diskusijas ir pasisakymus, Europos Parlamento narys, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininko pavaduotojas Romeo Franzas pabrėžė, kad LUX apdovanojimas – „tai svarbi, unikali kultūros priemonė, pristatanti apmąstymus ir diskusijas mūsų visuomenėje aktualiais klausimais. Šios diskusijos dar aktualesnės šio brutalaus karo metu. Mes visi esame labai pasibaisėję karu Ukrainoje ir visais naikinančiais karais, kurie atneša tiek daug žalos.“ Po LUX apdovanojimo iškilmių su pagrindinį laimėjimą gavusia kino režisiere J.Žbanić.

Pagrindinio LUX prizo laimėtojas buvo paskelbtas per 2022 m. birželio 8 d.

Europos Parlamente Strasbūre vykusią LUX publikos apdovanojimo ceremoniją, kurioje teko dalyvauti ir šių eilučių autoriui. Išvakarėse – birželio 7 d. – Europos Parlamente spaudos atstovams buvo organizuotas seminaras, kuriame nominuotų filmų kūrėjai, LUX apdovanojimo iniciatoriai, organizatoriai ir partneriai – Europos kino akademijos atstovai pristatė filmus, diskutavo politinių ir kultūros, kino aktualijų klausimais. Buvo paliesta ir skaudi karo Ukrainoje tema. ◄

Skausmingos patirtys Kalbėdamas apie savo filmą „Didžioji laisvė“, režisierius S.Meise’as pabrėžė: „Skausminga patirtis tiems žmonėms yra ne tai, kad jie buvo nuolat užgauliojami dėl jų seksualinės tapatybės... Visą gyvenimą jie turėjo teistumą, ir aš manau, kad mūsų filme vyrauja bendras jausmas, kad pasaulyje nėra teisingumo.“ Ne mažiau skausmingas patirtis gvildena ir režisieriaus J.P.Rasmusseno filmas „Bėglys“. Kalbėdamas apie filmo kūrimo istoriją, jis papasakojo, kad idėja kilo, kai jis dar buvo paauglys, susipažinus su Aminu, būsimo filmo herojumi: „Aš augau labai 46

mažame Danijos kaimelyje ir vieną dieną Aminas jame pasirodė vienas pats iš Afganistano... Mes tapome draugais. Jau tada man buvo įdomu, kaip ir kodėl jis atkeliavo, bet jis nenorėjo apie tai kalbėti. Aš tai gerbiau, bet ši istorija buvo mūsų draugystės paslaptimi daugelį metų, kol galiausiai jis nusprendė atsiverti ir pasidalyti su manimi savo istorija.“ Šių dienų įvykių Ukrainoje kontekste ypač stipriai nuskambėjo režisierės J.Žbanić filmo „Quo Vadis, Aida?“ tema ir intonacijos. Ne tik Europos, bet, manau, ir Lietuvos žiūrovams, kurie taip pat turėjo ne vieną progą pamatyti šį filmą. Nenuostabu, kad ir seminare ši juosta sukėlė gyvas diskusijas. Kalbėdama jame J.Žbanić sakė: „Man, kaip bosnei, buvo labai sunku išgyventi tai, kas atsitiko Srebrenicoje. Srebrenica buvo JT saugoma zona. JT pažadėjo užtikrinti žmonių saugumą. Šis pažadas buvo sulaužytas ir žuvo 8 372 žmonės. Aš ten nebuvau, buvau Sarajeve ir girdėjau, kas vyksta, ir man tai buvo tikrai didelė trauma.“ Ar ir Lietuva, girdėdama iš Rytų kaimynės grasinimus, gali ramiai miegoti po NATO skydu ir pasikliauti jos garsiai deklaruojamomis saugumo garantijomis?

Toks klausimas kyla ne vienam iš mūsų. „Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, – pridūrė režisierė iš Bosnijos, – turės pasekmių per artimiausius 30 metų. Kaip, pavyzdžiui, Bosnijoje, kur mes vis dar stengiamės ir

Neramios mintys LUX Europos publikos kino apdovanojimo filmas-laureatas iškilmingai buvo paskelbtas 2022 m. birželio 8 d. Europos Parlamento posėdžių salėje, į kurią buvo pakviesti visų trijų nominuotų filmų kūrėjai, parlamentarai. Nugalėtoju tapo Bosnijos režisierės J.Žbanić filmas „Quo Vadis, Aida?“.

Nugalėtoją paskelbusi Europos Parlamento pirmininkė Roberta Metsola sakė: „Šis filmas yra stiprus kvietimas siekti teisingumo Srebrenicos moterims ir motinoms, kurios matė žiaurų daugiau nei 8 tūkst. artimųjų nužudymą.“ Karo Ukrainoje kontekste šis sprendimas nebuvo netikėtas. Stiprų filmo sąskambį su šių dienų įvykiais patvirtino ir režisierės J.Žbanić žodžiai, pasakyti per LUX apdovanojimo ceremoniją: „Kurdama šį filmą maniau, kad karas Balkanuose buvo paskutinis Europoje. Buvau tokia sukrėsta, kai sužinojau, kad mes, europiečiai, leidome kilti karui Ukrainoje.

Kad neradome būdo tam užkirsti kelią.“ Dar skausmingiau nuskambėjo genocidą Srebrenicoje išgyvenusios ir ne vieną vaiką joje praradusios M.Subašić žodžiai: „Meldžiau Dievo, kad mamos niekada nepatirtų to, ką patyrėme mes, kad jokia mama neieškotų savo vaikų kaulų... Prašau sustabdyti karą Ukrainoje. Sustabdykite kančias.“

KINAS

Šių eilučių autoriui krito į akis, kad daugelio Europos Parlamento narių kėdės buvo tuščios. Džiugino tik tai, kad svečių ir spaudos ložės buvo perpildytos. Beje, simboliška, kad prieš LUX apdovanojimų ceremoniją į Europos Parlamentą su prašymu sustabdyti karą

Vertinant šių metų LUX apdovanojimui nominuotų filmų tematiką, į akis krenta ryškus jų politinis aspektas, kuris iš dalies atspindi šių dienų realijas. kreipėsi Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkas Ruslanas Stefančiukas.

Ar Europos politikų ir menininkų pastangos sustabdys šią karo beprotybę? Ši mintis nedavė ramybės, viešint tas kelias dienas Strasbūre, vaikščiojant jo vis mažiau Europą primenančiomis gatvėmis, triukšmingais Europos Parlamento koridoriais, diskutuojant su kolegomis, politikais, parlamentarais, su Europos Parlamento Kultūros ir švietimo komiteto pirmininke S.Verheyen. Ar Europos Sąjunga, gimusi kaip ekonominė sąjunga, šiandien neturėtų pagaliau atsigręžti į egzistencinius, vertybinius savo pagrindus, kai tos vertybės taip brutaliai paminamos? Šį klausimą uždaviau ir S.Verheyen, ir mūsų parlamentarui Petrui Auštrevičiui diskusijų metu. Atsakymai buvo vienareikšmiški: „Pagrindinės Europos Sąjungos vertybės yra pagarba žmogaus orumui ir žmogaus teisėms, laisvė, demokratija, lygybė ir teisinė valstybė. Šios vertybės vienija visas valstybes nares – jokia šalis, kuri nepripažįsta šių vertybių, negali priklausyti Sąjungai.“ Bet kur tos tolerancijos kitam ir jo mąstymo bei elgesio kultūrai ribos, kai paminamos vertybės, gresiančios tavo paties egzistencijai? Ir ar užteks tų politinių deklaracijų, vien menininkų ir kultūros žmonių pastangų, kad šie žodžiai virstų „kūnu“, kad kiekvienas iš šios sąjungos piliečių ne tik „išgyventų Europą“, bet ir būtų pasiruošęs ginti jos vertybes? Tai esminis egzistencinis šių dienų Europos išsaugojimo klausimas.

Strasbūro gatvelėse.

Strasbūre plevėsuoja ir Ukrainos vėliava.

Naujieji Strasbūro akcentai.

Europos Parlamento Media centro ir asmeninio archyvo nuotr.

47

GINTARO LAŠAI

„Poezijos pava s Nijolė KLIUKAITĖ

Keistas reiškinys tie poetiniai skaitymai, tas bandymas susikalbėti paslėptomis prasmėmis, čia ir dabar, skaitymas, tegu žiūrint į tekstą, bet regint smalsias ir geranoriškas susirinkusiųjų akis, atsiveriant ir laukiant, kad tave priims. Net nejauku kartais darosi nuo to poeto ir klausančiojo patiklumo, nuo kūrimo veiksmo kartu – taip taip, tai atsiranda, imasi iš poetinio teksto ir sukuria tokį buvimo kartu burbulą (patinka man tas pandeminis naujadaras), sprogstantį ir išnykstantį dar neišsyk, kurį laiką dar gaubiantį ir skaitymams pasibaigus. Paskui išsibėgiojame ir vėl čiuožiame dienos paviršiais. Tobulai mokame tai daryti. Išmokome mandagiai šypsotis, kalbėti bjaurastis (irgi mandagiai), mandagiai pagrasinti, nors poetas, manding, turi kažkokį šeštą ar septintą jausmą ir geba identifikuoti menkiausius falšo virpesius. Įpratome, susigyvenome su juo – visuotiniu baltu (mes jo nespalviname, tai užtinkuoti jausmai) melu.

Priimame runkelių kaimynystę, priimame česnakus, morkas ir kitus kitokius, kaip sako Benediktas Januševičius savo eilėraštyje „Augalų kaimynystė darže“ (Poezijos pavasaris 2022, p. 71). O kur mums dėtis?

Mūsų daug. Kiekvienas – individualybė, apsisiautusi savo burbuliniu skydeliu.

O štai poezijos skaitymų metu randasi vienas burbulas. Visiems.

Gyviesiems ir mirusiems. Taip. Išėjusieji, iškeliavusieji poetai (viliuosi, kad jie sugrįžta kaip nuoširdžiausi klausytojai) tampa dar artimesni nei anksčiau. Klaipėdos poetai nuo seno rengia vardinius išėjusiųjų skaitymus. Tai skaitymai Vytautui Brenciui, Onai Dovidavičiūtei-Pučeniai, Stasiui Jonauskui, dabar jau ir Aleksandrui Žaliui.

Jie vyksta poetų gimtinėse arba gyventose vietose ir tampa kažkokiu keistai nusakomu reiškiniu. Nereikšmingos, kartais įkyriai erzinusios detalės nyksta arba tiesiog 48

perkuria pačios save, išgrynindamos esmę.

Mane visada žavi miesteliuose ir kaimuose į skaitymus susirenkantys žmonės, ypač ten rašantys, kuriantys savo eilėraščius ir labai savitą poetiką. Tinka tas nesumeluotas sielos skimbtelėjimas, tas noras susitikti, žiūrėti vienas kitam į akis, bendrauti prasmingiau. Iš dalies visi esame vienišiai, bet kartu ir labai bendruomeniški žmonės, todėl ir susirenkame skaityti ir klausytis to, kas išmąstyta liūdesio ar skausmo, rimties ar nušvitimo valandą, patenkame į kažkokią sakralinę erdvę, o mūsų išėjusieji poetai stovi šalia kaip amžinojo žodžio sakralumo sergėtojai.

Kiekvienas, paleidžiantis į viešumą savo žodį, atsiveria tikrąja, nesaugiąja puse.

Poezija toks jau dalykas, kad visas esi kaip ant delno: jeigu esi grafomanas – esi grafomanas, jeigu tau skauda – visi mato ką. Natūraliai kyla klausimas: ar ne protingiau būtų naudotis išmoktomis, nugludintomis ir nieko nepapiktinan-

čiomis mandagumo frazėmis, gyventi santūriau, ramiau, bet ne! – tyrinėji pats savo skaudulius, tamsiuosius vidinius kambarius, užkaborius visokius ir kitiems rodai, kai, pripažinkime, didžiajai daugumai to visai nereikia, pakaktų lengvų pakutenimų. Kažkodėl turi paleisti, net ne paleisti, stumte išstumti savo Aš į žmones.

Juokingiausia – ne, graudžiausia, kad tik suformavęs save kaip žodį ūmai pamatai, kad tau pačiam tas žodis jau nebepatinka, tu jau kitoks, kitas, ne tavo tai rūbas, ne tavo vidus... Taip dažniausiai ir nutinka – bent jau man, – kad įsivertini save tik sulaukęs net ne žodinio ar kokio aiškiau apibrėžiamo atsako, o tik kažin kokių virpesių, sugauni žmogaus atsidūsėjimą arba sutramdytą nuobodulio žiovulį, pašaipų gegutės kukū. Iš jų ir lipdai save ir savo jungtis su kitais, kitokiais.

Nieko nežinau tikresnio už Gintarą Grajauską. Toks taupus tas jo eilėraštis ir toks talpus. Ramus, atrodytų, bet po ta

GINTARO LAŠAI

a saris“ pajūryje sutramdyta ramybe – visuotinis apledėjimas ir amžinybės gaisras. Nežinau, kaip jis ištveria tokį pasaulio atsivėrimą savy.

Baisu yra šitaip aiškiai jį pamatyti, tą apgaulingą ir nykų ir vis dėlto beprotiškai pilną pasaulį. Tiesiog kaip laumžirgis iš jo paties eilėraščio. Laumžirgis, kurio akys didesnės už galvą. Tiek jose nuostabos...

Sutramdytą jausmą į pasaulėvoką įvelka Elena Karnauskaitė.

Daiva Molytė žaidžia kaligrafija ir ironizuoja kasdienybę.

Rita Kairienė tebesigrumia su paauglių pasaulio monstrais.

Jūratė Sučylaitė eilėmis kovoja už žmogaus psichinę sveikatą.

Dainius Sobeckis tebeieško Dievo.

Sondra Simanaitienė tebemezga žmonėms jungtis.

Dalia Tamošauskaitė tebeieško pačios trumpiausios eilėraščio formos...

Bet tai vis mūsų, Klaipėdos skyriaus, poetai, kuriuos jau šiek tiek pažįstame, todėl visada nekantriai laukiame svečių ir naujų jų atradimų. Šį „Poezijos pavasarį“ mus aplankė Meilė Marija Kudarauskaitė, Ričardas Šileika, Antanas A.Jonynas, Aušra Kaziliūnaitė, Liutauras Degėsys ir Safiye Can iš Vokietijos.

Jeigu skaitant eilėraštį arba klausantis jo, paties poeto ar kokio kito interpretatoriaus skaitomo, atpažįstame savo pačių gyvenimiškąjį kodą, jis – eilėraštis – įvyksta dar kartą, šįsyk jis fiksuoja mums artimą poetinį lauką, nušviečia jo erdves, nubrėžia ribas. Kodų ieškojau ir M.M.Kudarauskaitės ir jos sūnaus Vytauto Kudarausko-Bunkaus bendroje poezijos knygoje „Lėto laiko glėbyje“ (Homo liber, 2022). M.M.Kudarauskaitės posmuose tokie poetiniai kodai: „kriaušė (...) it vienkiemio mama“ (p. 15), „žydryne plaukianti akimirka, nelyg gauruota pašluostė, prismeigta prie popieriaus raidelių šakutėmis“ (p. 22) ar „sėklos triūsas po velėna“ (p. 103). Tai dažniausiai gamtos ir kasdienybės sankirtos, suteikiančios pasauliui ar įvykiui naujų

spalvų. V.Kudarausko-Bunkaus eilėraščiai su mamos poetiniais laukais irgi kertasi gamtiniais motyvais: Minor 1 Šauk nešaukęs – Prie žemės paliksi Ir sparnais dangun nepakilsi.

Ko veržiesi, žmogau, Į tuštybę, absurdišką tremtį, Kai pražydusios obelys Barsto meile, gerumą?.. (p. 137) Vis dėlto gamta šio poeto eilėraščiuose negriežia pirmu smuiku, dažniau sušmėžuoja kaip fonas vidinėms dramoms: Parpuoliau aš per lietų Lietuvai ant kelių, Paimk, mane, šalie, Priglausk, metalo žeme. (p. 139) O jos – tos dramos – įvairios, gimdančios gaisrą įpučiančius žodžius: Kai nudegina vandenys, Dūmai ir žodžiai, Kuo gesinti tą gaisrą?.. (...)

Kaip išplaukt Iš ugnies, nesušlapus Per lietų, kaip Ištarti tą degantį žodį Kur tu? (p. 140) V.Kudarausko-Bunkaus poezijoje skausmingos vidinės patirtys koreliuoja su gamtos motyvais, lyg ir bandydamos megzti tarpusavio ryšius, bet šie nėra glaudūs.

M.M.Kudarauskaitės eilėraščiuose gamta tampa guodėja, vidinio pasaulio pratęsėja, o jos sūnaus Vytauto eilėse gamta tik išryškina vidines prieštaras ir neišsprendžiamus konfliktus: ...Išeiki iš sulytos ganyklos, Kur kas dieną gano sekmadienius Su išeiginėm sukniom, Karvelių melodijom.

Teškia tave prie sienos, Prie riedančio dangaus trupinio... (p. 140) Belieka tik pasidžiaugti, kad ilgai Klaipėdoje gyvenęs, dirbęs ir, žinoma, kūręs poetas sugrįžta į mūsų miestą savuoju

žodžiu. Dėl to čia plačiau apie jį ir pakalbėjau.

A.A.Jonynas, šįsyk atlydėjęs čerkesų kilmės poetę iš Vokietijos, savo eilėraščių tepaskaitė kelis. Kaip pats skelbėsi, nerimtus, bet iš tikrųjų jie pilni skaudžios ironijos.

Labai skaudžios.

S.Can eilėraščiai – revoliucingi. Dažniausiai ji gina moterų teises, bet artimos jai ir kitos temos bei visi bendražmogiški norai: Norėjau kad niekam verkti netektų Norėjau kad jokiam gyviui netektų kentėti Norėjau turėti stebuklų lazdelę bet aš jos neturėjau.

Aš norėjau įstengti išgydyti visas žaizdas kiekvieną vaiką apsaugoti savo glėby.

Norėjau turėti stebuklingą gėrimą Tokį užburtą gėrimą prieš neteisybę Prieš diskriminaciją, visus tuos skausmus kurie kyla bet aš jo neturėjau.

Gėlių jūra tegu ant mūsų visų išsilieja.

(Poezijos pavasaris 2022, p. 383) L.Degėsys – meistriškai valdantis žodį filosofas. Visada žaviuosi tobulu minties ir formos deriniu. A.Kaziliūnaitė filosofiškai stojiška ir moteriškai trapi. Galima būtų tęsti „Poezijos pavasario“ įspūdžius be galo, be krašto, juolab kad ir skaitančiųjų buvo kur kas daugiau, nei užsiminiau. Poezijos laikas buvo tirštai turiningas ir dar tirščiau turtingas. Gaila tik vieno – kad taip mažai mokytojų, kurie domisi poetiniu žodžiu, taip mažai inteligentijos – juk anksčiau, kiek teko girdėti, bent jau pedagogai, gydytojai ir dvasininkai tokiais save laikė. Šiais laikais tų inteligentų turėjo tik pagausėti, bet...

Bet nevirkaukime dėl nepašauktųjų, pabaikime R.Šileikos eilėraščiu „Dėl rytdienos“ iš „Trupmenų“: Dėl šventos ramybės, dėl geliančios tiesos, dėl dantis šiepiančiojo, dėl gardaus duonos kąsnio, dėl aklos meilės, dėl kraujo praliejimo, dėl uodegos vizginimo, dėl manęs tau, dėl tavęs man (Poezijos pavasaris 2022, p. 253).

49

GINTARO LAŠAI

Tarp dviejų krantų – d Poetai Dainius Sobeckis ir Dalia Tamošauskaitė kartu parašė eilėraščių ciklą, kuris buvo skirtas ir pirmą, kol kas vienintelį kartą perskaitytas prie Dangės upės birželį Klaipėdos rašytojų projekto „Laiškai Jonui Mekui iš Klaipėda Fluxus“ renginyje „Tarp dviejų krantų – debesys ir kaktusai. Jonui Mekui atminti“.

Eilių ciklo pavadinimą abu poetai tokį ir paliko – „Tarp dviejų krantų – debesys ir kaktusai“. Eilėraščiai be pavadinimų, pažymėti žvaigždutėmis, – Dalios, o su pavadinimais – Dainiaus.

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ, Dainius SOBECKIS

*** Tarp Dviejų Krantų – Debesys ir Kaktusai.

kaktusų slėnyje Arizonoje bet moteriškei gera kaktusas meta kiaurasamčio šešėlį ***

Vaje, kaip Viskas Keičiasi!.. Dar Vakar Buvo Kaktusai ir Debesys.

Kur Prasideda tai, Kas Baigiasi, dar nė Neprasidėję?

Reikės Išsiimti Akinių Stiklus: o tai vis Aprasoja... Ir Nepamatau.

Lietuviški kaktusai

Gyvenimas danguje

skverelyje prie Dangės moteriškė gyvenimo suvargus prekiauja lietuviškais kaktusais

ir nepamatau gyvasties Dangės danguje

geltonos baltos raudonos rausvos rožės

vien žuvys ir dumbliai

šalia prekystalio auga irgi lietuviškas kaktusas erškėtrožė danguje nė debesėlio tačiau kaitra kaip 50

jokių pėdintojų namų stogų medžių lapijos tik nuraibuliuoja nubanguoja gyvenimas valčių

ne mano *** Kai Pririnksiu pilną Maišelį Akmenukų, tau Paieškosiu Su Skylute – Galėsi Pasikabint Ant Krūtinės. Arba Ant Kairiojo Riešo. Kur Rasi Stipresnį Amuletą Už patį Gyvenimą!..

Amuletas amuletas saugos mane nuo piktų akių skersakiavimo nuo raganų raganių mulkinimo nuo troškulio bado persivalgymo nuo meksikietiškų serialų nužiūrėjimo nuo pietų vakarienės prievolės nuo draugo priešo kaimyno nuo perkūnijos plunksnų debesų amuletas saugos mane

GINTARO LAŠAI

– debesys ir kaktusai nuo gyvenimo gero *** Kartą Gyveno...

Kokia čia Pasaka?! Jeigu Gyventų Tris ar bent Du Kartus, tada tai jau Būtų.

Be galo be krašto septynis gyvenimus paeiliui jam čia labai patiko vėliau sekę dar šeši gyvenimai atnešė neprašyto nuobodulio po to dar ėjo penki gyvenimai kurie teikė šiokią tokią viltį tada sekę keturi gyvenimai siundė tiktai sukrėtimus paskui dar buvo trys gyvenimai pilni nesuvokiamų ieškojimų tuomet pralėkė dar du gyvenimai ir išsisklaidė kaip garvežio dūmai pagaliau dar buvo vienas gyvenimas iš kurio jau nebesitikėjo nieko daugiau tik visiškos ir negrįžtamos baigties *** Ištversi. Ir tai, Ko Nenorėsi. Ir tai, Ko

Lauksi Labiau Už Viską.

Tiesa, šitai – Visų Sunkiausiai.

Iš Neįpratimo.

Tvėrimas 1 aš neįpratęs laukti parduotuvėje kasos gale turguje minios viduryje gyvenime mirties eilėje nesu įpratęs laukti mylimosios per nesimatymą klausimo į atsakymą mėnesienos giedrią naktį tačiau tik tark žodį imsiu laukti čia ir dabar ištversiu meilę ir laimę tversiu *** Toks Trumpas Žodis „Aš“ Gali Užimti Visą Gyvenimą.

Kiek daug Priklauso Nuo Rašysenos!..

Aš tu tu toli eisi gyvensi ilgai

nieko nestokosi būsi laiminga užmigsi ir kokį kartą nepabusi ištirpsi danguje aš greitai apglėbsiu kaktusą ir virsiu išvirsiu tekančios tekilos tekėjimo syvais *** Kai Juoda Katė Perbėgs Kelią, Galėsi Pasukti Kairėn. Arba Dešinėn. Tarsi Tiesiai nė Nereikėjo.

Kai, Grįžus Namo, Ji Sėdės Prie Buto Durų, Galėsi Apsimesti, jog Pametei Raktą... Ir Pernakvoti Pas Draugą. O Kai Toji Katė Įsitaisys tau Ant Kelių, Galėsi tik ► 51

GINTARO LAŠAI

◄

Glostyti ją...

Arba ne. Bet Nuo To Niekas Nebepriklausys. Nes Viskas jau Bus Niekas.

52

Niekada niekada nesakyk noriu namo geriau pareik niekada nesakyk noriu valgyti geriau pavalgyk

niekada nesakyk noriu laimės būk laimingas niekada nesakyk noriu meilės mylėk niekada nesakyk

GINTARO LAŠAI

pabaiga turi pradžią

niekas nežino sužinos

***

niekada nesakyk turiu svajonę

Neduok man Nieko, Kuo aš Netikiu. O Netikiu Niekuo. Tad Duok man Nieko!.. Ir kuo Daugiau. Kad Užtektų Viskam.

išpildyk ją niekada nesakyk viskas baigiasi

Netikiu netikiu kastanedomis kaktusų gėrimais netikiu jėzumis dangaus karalystėmis netikiu saošjantais ežero gelmėmis netikiu mahdžiais žemės gelbėtojais netikiu jahvėmis degančiais krūmais netikiu budomis fikusų maldomis netikiu kalkiais baltais žirgais tavim tikiu ***

Vyto Karaciejaus nuotr.

Kad Patikėtume, jog Yra Laikas, Išradome Laikrodį.

Kad Neabejotume, jog Laikas

Eina, Prisigaminome Veidrodžių.

Kad Tikėtume Dievą...

Viską, Kuo Netikime, Įdaiktiname.

Kad Patikėtume, jog Gyvename. O tam Reikia daugybės Daiktų, Kad Būtų Nuo Ko Valyti Dulkes.

Pavidalai nors visatoje esame tik dulkės nepavirsime į dulkes grabo lentos sulygins visus žemės dievus dievai paliks šią planetą taps avatarais debesų ūkuose kad vėl praėjus milijardams metų galėtų tverti dulkių pavidalus *** Ieškodama Dievo, Vaikščiojau Užvertusi Galvą. Kol Kartą per jį Suklupau. ► 53

GINTARO LAŠAI

◄

Kankinys dievas man pakišo koją užlaužė ranką išnarino petį išsuko pirštus subadė dygliais galvą užkrėtė virusinėmis vinimis atsuko dangaus karalystės čiaupą *** Jie Šaukė: „Finito! Greičiau Ją Ant Laužo!“ „Ar jūs Ją Pažįstat?..“ – Paklausė Senolė. „Ar Žinot, Iš Kur Ji?..“ – Smalsavo Jaunesnė. „Ne, Pirmąkart Matom! – Atsakė suirzę. – Bet Šitaip Ilgai Laužui Pagalius Tempėm...

Negali toks Darbas Nueiti Perniek!“

54

Autodafė

apvogsiu Chase Manhattan banką

ir nenuėjo perniek nei darbas nei darbininkai nei auka nei aukotojai nei malkos nei ugnis

imsiuosi tverti naujus visa tai

ji buvo paspirginta kaip reikiant su visais spec. efektais aimanomis ir aplodismentais tik niekas netikėjo nesitikėjo nei laukė anei vylėsi kad ji grįš su trenksmu dundėdama perkūnais ir svaidydamasi žaibais iš dangaus *** Kai Nebeištversiu, Pasisuksiu Ant kito Šono. Arba Atsigulsiu Ant Nugaros. Gal net Ant Pilvo. Ir Viskas bemat Pasikeis.

Sapne.

Tvėrimas 2 tapsiu aviuko šono šeimininke trimituosiu pasaulio pabaigą supirksiu kriptovaliutas pasaulyje nuginkluosiu MI6 ir FTB agentus nužudysiu paskutinius diktatorius

kol pagaliau vieną kartą neatsibusiu *** Nepradėtum, jei Žinotum, Kaip Baigsi. Bet Pradedi. Nes Netiki, Kad Baigsi Apskritai.

Po visko kiekviena pabaiga

GINTARO LAŠAI

turi pradžią naują pradžią kiekviena pradžia turi pabaigą žinomą pabaigą nereikia pradėti nereikia ir baigti ištirpk lietuje sustink pusnyse sudek kaitroje lipk į Bo medį *** Įlipęs Į Bo Medį, Laikyk Debesis

Tvirtai (Apsivyniok Vadeles Apie Riešus): Jeigu bent vienas Ištrūks, Pasirodys Saulė... Ir Nebebus Ko Laukti.

Ar Bereikia Blogiau?!.

Procesas tuomet užslinks kaktusų šešėliai šešėlių syvai syvų nuodai nuodų palaima

palaimos laimė laimės akimirka akimirkos amžinybė amžinybės trapumas trapumas sutrupins mano kaulus *** Kiek Aš ją Bešaukiau, Nendrė Neatsigręžė – vis Linko Ežeran... Ir linko.

Kol Perlūžo.

Kančia kartais Būna Esmė.

Gyvenimas ►

Vyto Karaciejaus nuotr.

55

GINTARO LAŠAI

◄

Po. Ir Gyvenimas Iki.

meilė praeina ir nebegrįžta tik laikas niekada nesibaigia

Prieš

na nebent sulig pasaulio užbaiga

viskas prasideda nuo gyvenimo prieš

karsto antvožo uždanga

turi rinktis sukti į kairę arba į dešinę pirmyn ar atgal aukštyn ar žemyn

***

brautis prieš srovę arba leistis pasroviui ridentis kartu su ratais arba užtraukti rankinį stabdį *** Apsižiūrėjau...

Greitai Nebeturėsiu Ką tau Pasiūlyt: Praėjusiais Gyvenimais Netiki tu, Ateinančiais – aš... O Dabartiniai visai Nebetiki Mumis.

Užbaiga viskas kas bloga nutinka iš tikėjimo nieko gero nenutinka laukiant ir viliantis

56

Aš tau Viską Papasakojau!.. Nes Visko Neišpasakosi. Tad Neverta nė Stengtis. Todėl Tyliu.

Tyla tyla aplinkui siaučia pūgos liūtys pila vėjai trankos gamyklos dunda ūžia garvežiai sirenos cypia tik manyje nėra ramybės prašau užeiti *** Kartais Ramybė – tai, Kas Išgelbsti.

Kartais – Kas Tyliai Skausmingai Nužudo.

Garik a Alma RIEBŽDAITĖ

Žiūrint visiškai objektyviai, pasaulyje egzistuoja tik vienos rūšies drama. Vadinasi: ji arba jis įsimylėjo kitą ir nebemyli manęs.

Tai turėjo būti paskutinis Misisipės ir Žaneto susitikimas, bet kažkuris iš jų žiauriai susimovė ir gali būti, kad Misisipei teks dar ilgai varstyti Žaneto kabineto duris, o gal net galų gale ieškoti kito psichoterapeuto, kad išsigydytų gilias jos sieloje padarytas žaizdas ir vėlei. Tai, kas atsitiko, vadinasi retraumatizacija. Žanetas ją pasitiko gražiuoju klausimu „kaip jūs jaučiatės“.

Misisipė jautėsi gerai, kol Žanetas neuždavė jai keisto klausimo: – Ar yra kokia nors tema, kuria tau labai knieti pasikalbėti, bet tu to nedarai?

Misisipė ilgai mykė ir stenėjo, vaikščiojo visokiais teminiais šunkeliais, bijodama pasukti į autobaną, kol galų gale ryžosi: – Yra. Tai meilė. Aš įsimylėjau. Jūsų terapija suveikė, bet programoje ir vėl įsivėlė kažkokia klaida.

Ir iš karto nėrė į šunkelį.

– Na, įdomu, – sumurmėjo Žanetas. – Įdomu, kaip tu reaguoji, kai yra atstumiama tavo meilė. Šunkelyje ji pradėjo kalbėti apie visokius bendrus jų pažįstamus, kurių mažame miestelyje yra apstu.

– Tu tik nepagalvok nieko blogo, jei pamatysi mane su žmona tarp žmonių, apie kuriuos tu kalbi. Aš tau tikrai šito nepasakočiau, bet ta moteris yra mano žmonos draugė. Ta prasme, pasaulietiniai reikalai, mes apie klientus, žinoma, nekalbame...

Stojo žiojėti nejauki ilga tyla.

– Kas atsitiko? – paklausė psichoterapeutas švelniai. – Kodėl tu tyli?

Misisipė vis dar negalėjo atsitokėti, todėl dar kurį laiką tylėjo.

– Aš... aš... labai džiaugiuosi, kad jūs turite žmoną ir esate laimingas... Aš... nepa-

k as Nerealusis prastai džiaugiuosi, aš... jau... jaučiuosi tokia s... saugi...

Atsisėdusi tęsė toliau: – Žinote, aš kaip tik apie tai rašiau... Na, jūs žinote, aš rašau apie mūsų procesą, rašau ironiškai, prisigalvoju daug visokių dalykų, kurių niekada nebuvo, prifantazuoju...

– Kaip man įdomu būtų paskaityti, ką tu prirašei...

– Na, jau galite, žinote, pasirodė pirmieji kūriniai su jūsų figūra, tik jūs nepriimkite už gryną pinigą. Žinote, kūrybiškoji mano dalis yra chuliganiška, joje yra destruktyvumo, ji maištinga, ciniška, ji keikiasi, na, suprantate, tai yra kūrybiškosios dalies sudedamosios dalys...

– Na, jei čia būtų geriausia tavo draugė...

– Na... Aš pamilau vieną žmogų... Ir tai... tai... esate... ne... ne jūs. Aš labai stengiausi, Dievas mato, – Misisipė jaučiasi visiškai susimovusi ir apsipila ašaromis.

– Taip...

– Na, tokį vieną vaikiną. Ne, ne, tarp mūsų nieko nėra ir niekada nebuvo nieko ir nebus, bet man jis patinka. Ir tai atsitiko kažkaip juokingai. Na, man visada patiko lochai. O į jį žiūriu, žiūriu, bet nei jis man patiko, nei ką. Aš tiesiog eksperimentavau. Sakau, žiūrėk, jis turi tą savybę, ir tą turi gerą, bet kodėl tu neįsimyli, kodėl tu būtinai turi įsimylėti lochus. Na, pažvelk į jį, kartojau sau diena iš dienos, pažvelk, koks jis šaunus, puikus, bet tu jo nemyli, tau patinka lochai. Ir taip aš kalbėjau pusę metų. Ir, žinote, vieną dieną atsitiko baisus dalykas: žiūriu į jį su tuo pačiu vidiniu monologu, ir, žinote, vidinis monologas nutrūko, nes mano viduje pradėjo kažkas liepsnoti. Aš labai išsigandau.

– Na, o kokiomis savybėmis jis pasižymėjo?..

– Na, jis niekada nepasiduodantis kovotojas, stiprios dvasios žmogus, protingas, stebi aplinką ir daro išvadas, pasižymi ►

GINTARO LAŠAI

Alma Riebždaitė. Transformacija.

57

GINTARO LAŠAI

◄ geru humoru jausmu, šiek tiek savimyla, egoistas, apsibrėžiantis ribas, mėgstantis pablūdyti, bet šiaip labai geras ir nuoširdus vaikinas. Šalia jo jaučiuosi labai gerai. Ir, galvoju, tai dėl to, kad jis, na, jis myli mane tikra, nuoširdžia meile. Na, šiaip jis visai ne mano skonio. Tokio niekada neįsimylėčiau.

Psichoterapeutas klausėsi nustėręs. Viskas turėjo baigtis kitaip: jis atstumia Misisipės meilę, Misisipė jam išlieja visus pritvenktus pykčio jausmus ir jie atsisveikina. Jam taip nusibodo Misisipė! Su visomis klientėmis taip, jos, idiotės, įsimyli, jas atstumi, užtvankos griūva ir psichinė sveikata pacientei stebuklingu būdu sugrįžta, bet ta kurva jo neįsimylėjo!

– Taip, taip... na, jis lochas, ir jis eina prie tavęs kaip tu… – jis bandė sustabdyti ir pagauti ore skrendančią karaliaus figūrą, bet ji visu smūgiu trenkėsi ir įsmigo į Misisipės kaktą.

Susitvardęs jis klausinėjo toliau: – O koks jo vardas?

– Garikas.

– Koks Garikas?

– Garikas Harla… Harma… Garikas Nerealusis! Aš prisiekiu, nieko tarp mūsų nebuvo ir nebus, bet mano širdis, na, kaip čia pasakius. Mano širdis priklauso jam. Ir... na... jis mane traukia kaip vyras. Jūs... ė... ė... jūs manęs visai netraukiat.

– Jis lochas.

– Jums visi lochai, – tyliai sumurmėjo Misisipė. – Jūs irgi einate pas supervizorių, o jeigu neinate, tai dar blogiau. „Ir už ką aš jam mokėjau pinigus, – tyliai pradėjo niršti Misisipė, – kad galų gale pasakytų, kad aš esu lochė. Visų pirma, jis painiojasi sąvokose, aš ne lochė, o duchė. Man visi visokius bjaurius dalykus ir nemokamai gali pasakyti.

Susimokėjau, norėjau, kad kažkas ką nors gražaus bent už pinigus pasakytų...

Ir še tau, kad nori.“ Misisipė paskendo neviltyje.

Ji padarė nusikaltimą, už kurį jai buvo paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė.

Grįžusi iš kalėjimo po dešimties metų ji nuvyko pas buvusįjį, nes norėjo susisiekti su sūnumi, kuris jau buvo užaugęs.

Jos buvusysis gyveno gražiuose namuose, be jos vaikų turėjo dar du mažus vaikus.

– Duok man sūnaus telefoną, noriu jam paskambinti, – paprašė savo buvusio vyro Misisipė.

58

So-Pranas pradėjo iš jos juoktis ir tyčiotis.

Tikriausiai tokį jį tėra mačiusi tik viena Misisipė, todėl ja niekas niekada ir nepatikės. Na, gal dar kokia moteris, sunku pasakyti.

– Aš tavęs maldauju, duok man sūnaus telefoną, noriu jam paskambinti.

So-Pranas toliau vaipėsi, juokėsi ir visaip tyčiojosi iš jos sapne.

Tomis dienomis Misisipės gražusis veidas pajuodo ir sutino, lyg ji būtų penkerius metus gėrusi alkoholinį viskį diena iš dienos. Žanetas buvo tas, „kuris jai tiek daug davė“ ir kurio ji vis dėlto nepamilo. Pamilo kitą! Atsivėrė bjauri šlykšti jos gyvenimo žaizda. Neištvėrė: iš tikrųjų nusipirko tris litrus alkoholinio viskio ir vieną saulėgrąžų pakelį.

Tikrai, Misisipė veikia kaip terapinis šuo. Nėra geresnio terapinio momento, kaip pasakyti: aš myliu kitą. Iš karto žmogaus sieloje kyla milžiniška cunamio banga, garantuojanti didįjį apsišlavimą.

So-Pranui tai buvo nepakeliama. Bet ko tikėtis iš So-Prano, jei net specialistas Žanetas neatlaikė ir iš pykčio sviedė į Misisipę šachmatą.

Gali būti, kad, gyvendama su žiauriais tėvais, ji vis įsimylėdavo kitus – tikrus, išgalvotus, knygų ir filmų herojus. Žinoma, ji niekada neturėjo teisės pasakyti, kad myli kitą. O gal ji norėjo mylėti tėtį, o mama jai neleido mylėti to gyvulio? Įdomu, kaip ją nubaus Žanetas? Ką iš jos atims?

Misisipė nepraranda tikėjimo garsiojo Žaneto Vasiliausko profesionalumu: galbūt šitoje situacijoje pavyks surasti pozityvų sprendimą ir jis elgsis psichoterapeutiškai. „Aš turiu teisę nemylėti tų, kurie nemyli manęs, turiu teisę nemylėti tų, kurie nemyli manęs…“ – tyliai apsvaigusi ir šlapia nuo ašarų prieš užmigdama šnabžda Misisipė. „Aš nemyliu tavęs, nemyliu tavęs, nemyliu!“ – rėkia mintyse Misisipė, vairuodama mersedesą.

– Šiandien mirė žymus Lietuvos poetas.

Ir pasako poeto vardą ir pavardę.

– Kad mes tokio nežinom, – sako avatarai.

– Tai kad jūs ir žymaus filosofo nežinojot.

Man atrodo, vaikinai, kad jums reikia daugiau mokytis, skaityti, būti labiau apsišvietusiems, – vožia Misisipė.

Prasideda atsakomoji avatarų reakcija.

– O jūs žinote, kas yra Kobi Braintas?

– Taip, žinau, jis yra krepšininkas.

– Ne, jis tenisininkas.

– Ne, jis tikrai yra vienas žymiausių NBA krepšininkų.

– Gerai, o jūs žinote, kas yra ratai?

– Žinau, tai narkotikai.

– O anfa?

– Anfetaminas. Tai kažkokie pramoniniu būdu sukurti narkotinai.

– O LSD? – bando jie galutinai priremti prie sienos Misisipę.

– Apie LSD prieš daugybę metų skaičiau vienoje nuostabioje A.Merdok knygoje „Jūra, jūra...“, – tai ištarusi ji pasijunta pasaulio kvaile Nr. 1, bet tęsia toliau: – LSD sukelia vaizdinius, kurie gali atsirasti net po daugybės metų.

– Vo, žino, – su nuostaba paskelbia verdiktą avatarai.

– O jūs žinot tokius lapelius, juos įsidedi į akį ir iš karto viskas patenka į smegenis?

– Eikit, negali būti, – tokių lapelių Misisipė nežino.

– Tikrai tikrai, – juokiasi avatarai ir parodo, kaip yra dedamas lapelis į akį.

– Netikiu.

– Ne, ne, – sako vienas iš avatarų, – pasikiši po liežuviu ir viskas.

– Kramtykit kanapės lapą, – ištaria Misisipė ir visi lūžta iš juoko.

– O jūs norėtumėt ką nors pabandyti?

– Svajoju.

– Tai gerai, rytoj devintą susitinkam laisvam plote.

– Davaj.

– O jūs nebijot važiuot į tą Indiją?

– Bijau.

– Tai kodėl važiuojat?

– Pinigai sumokėti. „Negi nevažiuosi dabar į Indiją dėl to, kad bijai gyvačių. Juk visi į tą Indiją važiavo. Ir Jurga važiavo. Nėra ko šikti į kelnes.“ – Žinote, kai grįšiu iš Indijos, jūs būsite pirmieji, su kuriais norėsiu susitikti... Parvešiu jums lauktuvių...

– Ką? – avatarai sužiūra į Misisipę.

– Koronavirusą.

Baisiausia yra tai, kad jiems yra labai gera būti kartu. Tai nepaaiškinama. Misisipė tik supranta, kad ji susidraugavo su avatarais ir kad labai gera turėti draugų, kurie tau kartais parašo, kai tu sekmadienį jautiesi vienišas ir neturi ką veikti: – Nori pažaisti stalo tenisą?

– Noriu.

Tai yra kažkokia nesąmonė, kad Misisipė gali su jais kalbėtis ir sakyti, kad šią savaitę

KULTŪROS ISTORIJA

blogai jaučiasi. Visa ta jų draugystė, kuri atsitiko, prieštarauja gamtos dėsniams.

Po kelių dienų ji susapnuoja Gariką Nerealųjį.

Jie eina nuo kažkokio vandens telkinio.

Misisipė nešasi knygą, kurią neseniai pasiėmė bibliotekoje.

– Apie ką šita knyga? – klausia Garikas.

– Tai keista meilės istorija. Tikrai nežinojau, apie ką šita knyga – kažkaip teisindamasi priduria Misisipė.

– Gal mes šitą knygą galime skaityti kartu?

Ir Misisipė sapne pradėjo mąstyti, kaip jie skaitys tą knygą kartu. Ji paskaito iki 90-ojo puslapio, paskui atiduoda Garikui, jis irgi perskaito iki 90-ojo puslapio arba daugiau ir pasako Misisipei, iki kurio puslapio yra perskaitęs. Ir taip jie keičiasi ta knyga. Kitų minčių Misisipei į galvą neatėjo.

O paskui jie nuėjo į kažkokią poilsiavietę šalia miško, kartu maudėsi, kalbėjosi.

– Žiūrėk, – šaukia Garikui Misisipė. – Pelėda! Aš pirmą kartą matau pelėdą!

Ir tada atsirado dar daugiau pelėdų, pelėdos leidosi ant Misisipės pečių, ant žemės, prie kojų. Suskrido visos miško pelėdos, pačių įvairiausių rūšių. Gal kokios penkiasdešimt penkios ar septyniasdešimt trys pelėdos, ir visos jos supo Misisipę.

O Garikas buvo kitoje tiltelio pusėje. Ir jis pašaukė pelėdas, ir jis, ir Misisipė, ir visos būtybės pradėjo eiti ratu ir žaisti kažkokį žaidimą.

Misisipė žiūri į Gariką, klausosi Gariko, tik paliesti jo negali. Garikas ją visada pralinksmina. Ji suprato: jei žmogus nemyli tavęs, kaip tu nori, tai dar nereiškia, kad jis nemyli tavęs iš visos širdies. Kaip kvaila būti laimingai, kai matai Gariką ir girdi Gariką, ir būti laimingai, kai nematai ir negirdi, nes prisimeni, kaip matei ir girdėjai.

Misisipei yra taip blogai, kad ji nori tik miego. Sąmonė niekaip neranda sprendimo, kaip pasielgti su Žanetu. Ji grįžta po darbo ir tiesiog išsijungia iki nakties. Ją pabudina telefono skambutis. Skambina So-Pranas.

Misisipė pakelia ragelį.

– Mama, sveikinu tave su meilės diena.

Ji truputį pabūna ir išgirsta save klausiančią psichoterapeuto: – Papasakokite, kas atsitiko paskutinėje mūsų konsultacijoje?

Bulvės buvo mamos meilės išraiška, o ji, Misisipė, atstūmė mamos meilę. Ji nuolat pamilsta Kitą, kuris jai neduoda Nieko.

Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (2) Artėjančiam Klaipėdos 770 metų jubiliejui Pasekime, kaip toliau vystėsi Klaipėdos miestas 1619–1701 m. Per likusius 82 metus, kol Prūsija iš kunigaikštystės 1701 m. virto karalyste, šalį valdė kunigaikštis Georgas Vilhelmas, Didysis kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas, padėjęs pamatus Prūsijos valstybei, ir kunigaikštis Frydrichas III, tapęs pirmuoju karaliumi Prūsijoje. Tų valdovų sprendimų veikiamas dėliojosi miesto, tada vadinto Mėmeliu, paveikslas.

Jovita SAULĖNIENĖ

Miestas-tvirtovė XVII a. nestokojo šalį sukrečiančių įvykių.

Vyko Trisdešimties metų karas (1618–1648), švedų okupacija (1629–1635), 1678 m. užpuolė švedai. Tai skaudžiai palietė Mėmelį. „Iš viso miesto padaryti tvirtovę“, – toks 1628 m.

Kunigaikštis G.Vilhelmas (1595–1640).

priimtas kunigaikščio G.Vilhelmo „maloningas nuosprendis“. Mėmelis kaip miestastvirtovė išsilaikė net iki XVIII a. vidurio.

Tvirtovės statusas iš esmės pakeitė augančio miesto vaizdą. Jis buvo juosiamas bastioniniais įtvirtinimais, olandiško tipo pylimais, jų išorinėje pusėje iškastais grioviais. Stiprinant pilį buvo griaunami kai kurie pastatai. Ėmė formuotis naujas Odų rajonas, kuriame kūrėsi švedai, škotai, nes jiems senamiestyje buvo draudžiama apsigyventi. ► 59

KULTŪROS ISTORIJA

Didysis kurfiurstas F.Vilhelmas (1620–1688).

◄ Uždrausta sandėlius statyti miesto centre ir nurodyta jiems vieta palei Dangės upę. Ta tvarka liko visiems laikams. Iki mūsų dienų išlikę sandėliai tai patvirtina.

Gyventojai turėjo prisitaikyti prie miestų-tvirtovių tvarkos taisyklių. Tai pareikalavo iš jų drausmės ir tam tikro pasiaukojimo. Įkurdintus beveik 1 tūkst. įgulos karių miestiečiai privalėjo apgyvendinti savo namuose, mokėti mokestį į kunigaikščio kasą, o miestas turėjo skirti lėšų jų išlaikymui. Kiekvienas miestietis privalėjo sukaupti maisto atsargų pusei metų. Pašarų tvartuose nurodyta laikyti tik vienai dienai. Piemenys privalėjo ganyti toli nuo pylimų, kad juos išsaugotų. Miestiečiai be kunigaikščio sutikimo negalėjo išvykti į užsienį, o jam leidus turėjo savo name „palikti žmones ir tiek namų turto, kiek būtina kareiviams apgyvendinti“.

Buvo stiprinama miesto vartų kontrolė.

Gyventojai turėjo organizuoti sargybą.

Kadangi patekti į Mėmelį buvo galima tik pro miesto vartus, nurodyta kiekvieną įeinantįjį apklausti, išsiaiškinti, iš kur ir pas ką atvyksta, ir informaciją užrašyti. Kiekvieno atplaukusio laivo kapitonas privalėjo prisistatyti tvirtovės komendantui ir leisti laivą patikrinti.

Atkreiptas dėmesys ir į miesto švarą.

Kad išvengtų ligų epidemijų, gyventojams buvo įsakyta „kas savaitę priešais savo duris 60

Didysis kurfiurstas su savo armija persekioja švedų būrius per užšalusias Kuršių marias 1679 m. Dailininko Mattaeuso Meriano (1593–1650) graviūra. 1679 m.

gatvę apvalyti ir šiukšles išvežti į vietą, kurią nurodys leitenantas“, ir priminta, jog nebus taikstomasi, kad „gatvėse yra kiaulidės“, „tokios purvynės“.

Taisyklės palietė ir priemiesčius. Iš Krūmamiesčio turtingesnieji turėjo apsigyventi mieste, vargingieji – Smeltėje ir Vitėje. Priešui užpuolus, iš priemiesčio į miestą gyventojai privalėjo persikelti per šešias valandas, o savo namus sudeginti. Siekiant išvengti gaisrų, gyventojai turėjo apsirūpinti odiniais kibirais, priešgaisriniais kabliais ir rankinėmis pompomis.

Švedai mieste 1629 m. rugsėjo 26 d. sudarytos paliaubos tarp Švedijos ir Lenkijos apvertė viską aukštyn kojomis: šešeriems metams Mėmelis su visu kraštu atiteko švedams. Miestiečiai savo namuose turėjo apgyvendinti jau po 10–15 kareivių. Tai buvo sunki nauja jiems užkrauta našta.

1635 m. rugsėjo 12 d. sudarius taikos sutartį tarp Švedijos ir Lenkijos, švedai apleido Mėmelį. Kunigaikštis G.Vilhelmas įsipareigojo kompensuoti Mėmeliui 45 000 florinų sumą, kurią miestas kaip kontribuciją sumokėjo švedams. Kunigaikštis paliko prievolę

gyventojams išlaikyti kareivius savo namuose. Už tai pažadėjo savo paramą laisvai prekybai vykdyti.

1678 m. švedų kariuomenė vėl bandė užimti Mėmelburgo pilį, bet ten buvusi stipri brandenburgiečių įgula, vadovaujama legendinio generolo Friedricho Dönhoffo (1639–1696), atlaikė jų puolimą. Tik miestas buvo sudegintas.

Su šiuo švedų antpuoliu sietinas padavimas, kuriame pasakojama apie sūrį, išgelbėjusį Mėmelburgo pilį nuo Švedijos karaliaus Eriko kariuomenės apgulties.

Padavimas buvo įamžintas. Nulietas iš geležies sūrmaišis buvo pakabintas toje vietoje, kur buvo „išmestas“ sūris. Ant Mėmelburgo pilies išorinių vartų kabojęs geležinis sūrmaišis svėrė „du centnerius ir tarnavo svarmeniu vartus pakeliant ir nuleidžiant“.

Po švedų antpuolio 1679 m. vasario 21–26 d. Didysis kurfiurstas F.Vilhelmas atvyko į Mėmelį, pabuvojo tvirtovėje, susitiko su jos įgula. Jis įsakė ir toliau stiprinti Mėmelio miestą-tvirtovę, tęsti pylimų išplėtimo ir tobulinimo darbus. Pagal Didžiojo kurfiursto įsakymus ne kartą buvo perstatinėjama ir pilis. Tvirtinama, kad iš visų pagal jo įsakymą pilyje vykdytų darbų labiausiai paminėtina kunigaikščių salė, buvusi „visos pilies puošmena“, kur „virš židinio kabėjo tinke išlipdytas kurfiursto herbas“.

KULTŪROS ISTORIJA

Miesto augimui Didysis kurfiurstas priėmė nemažai svarbių sprendimų, kurie paskatino miesto augimą.

Vienu pirmųjų savo dokumentų Jo didenybė priminė, kad Mėmelio miestas-tvirtovė įkurtas pagal Kulmo teisę ir 1642 m. vasario 6 d. patvirtino jos jurisdikciją. 1657 m. spalio 15 d. jis suteikė miestui „laisvą nelimituojamą ir neapribotą prekybą, laivininkystę, saugojimą, brokavimą ir svarstykles – tai, kas laisvai prekybai pasitarnauja

Priešui užpuolus, iš priemiesčio į miestą gyventojai privalėjo persikelti per šešias valandas, o savo namus sudeginti. ir reikalinga“. Šis sprendimas ir vėliau priimti Sandorių nuostatai padėjo galutinai nuslopinti ilgai besitęsiančias Karaliaučiaus pirklių pastangas riboti Mėmelio prekybinius ryšius su kitais miestais.

Išaugus prekybai, kartu susiformavo ir miesto elitas. Pirkliai išliko aktyviausiu miestiečių sluoksniu XVII–XIX a. Tai buvo turtingi ir kūrybingi miestiečiai, susibūrę į pirklių gildiją, jie tapo svarbiausiais miesto kūrėjais. Jų darbų pėdsakai dar iki šiol ryškūs.

1665 m. nuo karių įgulos apgyvendinimo savo namuose valdovas atleido burmistrus, dvasininkus, teisėjus, mokytojus, varpininkus, pribuvėjas, taip pat nakvynės namus ir pridūrė, kad reikia ateityje į „Mėmelį komandiruoti kiek galima daugiau nevedusių kareivių“. Likusiems miestiečiams ir toliau liko prievolė tą naštą nešti.

tarnaičių algos. Sakysime, „gera vokietė tarnaitė“ už metus gauna 30–36 florinus, o lietuvė tarnaitė, kuri „dirbti virtuvėje taip kaip vokietė moka“, – 27–30 florinų, „įskaitant lininius drabužius ir batelius“.

Tvarka numatyta ir amatininkams.

Kubiliams, skardininkams, puodžiams ir kitiems amatininkams nurodyta gaminti tik jų profesiją atitinkančius gaminius ir juos parduoti laikantis nurodytų kainų. Net iki XIX a. vidurio išsilaikė draudimas bet kam, užsimaniusiam pardavinėti ar įsigyti sodinukų, gėlių sėklų. Buvo būtina priklausyti amatininkų cechui. Amatininkams leista „pardavinėti tik obuolius, kriaušes, riešutus, svogūnus ir kitas daržoves – daugiau nieko“.

Sandorių straipsniuose buvo nurodyta, kaip prekiauti, kaip gaminti alų ir kiek dienų leidžiama jį pilstyti metiniame turguje.

Leista svetimšaliams „aštuonias dienas pilstyti alų, vyną, midų ir degtinę“, pirkliams – „tik tris dienas“. Olandams ir svetimšaliams jūreiviams leista smulki prekyba tik neturtingiesiems ir t. t.

riniais, nešioti sabalų kailių kepures. Tarnus irgi galėjai atskirti pagal jiems nuostatais priskirtus rūbus. Lietuviams „neleistina užsimanyti kokiu nors drabužiu vokiečius mėgdžioti“. Lietuviams samdiniams buvo uždraustos kiaunių, lapių kepurės, galionuotos skrybėlės, tymo ar juchto apavas.

Lietuvės mergos negalėjo „nešioti skarelių, prijuosčių, liemenėlių iš brangios drobės ir tymo batelių su kailiu“. Nesilaikantiems grėsė baudos.

Beje, apie miestiečių madas, jų skonį nelabai ir žinome. Istorikas Johanas Zembrickis yra užsiminęs, kad vėliau, jau XVIII a. viduryje, moterys nepripažino skrybėlių. Tapo madingos įvairių spalvų atlaso ir damasto kepurėlės su sidabriniais ir auksiniais nėriniais. Vyrai mėgę raudonas kelnes, raudonas liemenes ir mėlynus ar rudus surdutus. ►

Įtvirtinta teisiškai Nemažai reikalavimų skirta miestiečių aprangai, atsižvelgiant į luomus ir tautybes.

Pirkliai rengtis privalėjo pagal „tik jų luomą ir turtą, tačiau be prabangos ir žemesniesiems sluoksniams rodyti gerą pavyzdį“.

Amatininkų šeimoms buvo uždrausta dėvėti šilkinius drabužius, puoštis perlų vė-

Didysis Mėmelio antspaudas.

Prūsiška tvarka Didysis kurfiurstas 1681 m. paskelbė krašto ir miesto nuostatus, pagal kuriuos kasdienis ir šventinis gyvenimas privalėjo tekėti taip, kaip jis buvo reglamentuotas.

Nuostatuose daug dėmesio skirta kainų politikai. Buvo griežtai pareikalauta laikytis nurodytų kainų „už kiaulės paskerdimą ir dešrų darymą“ ar „veršio papjovimą“ ir pan.

Nusakytos atitinkamai lietuvių ir vokiečių

Mėmelburgo pilis ir miestas. 1600 m.

61

KULTŪROS ISTORIJA

Gyvenamieji namai dabartinėje Žvejų gatvėje 1624 m. ◄ Nuostatuose skiriamas dėmesys ir gyventojų moralei. Juose apibrėžta miestiečio pareiga bažnyčiai. Nustatyta, kad „sekmadieniais ir švenčių dienomis, prieš ir po vidurdienio, kol vyksta pamaldos, o per didžiausias šventes – ištisą dieną negalima pilstyti vyno, midaus, alaus nei degtinės arba sėdėti svečiuose“. Pažymėta, kad „turi būti nutraukti visokie darbai namuose, važinėjimai“. To nepaisymas buvo baudžia-

Mėmelio tvirtovės liekanos.

62

mas pinigine bauda ir pajamos turėjo būti pristatytos miesto tarybai. Net buvo nurodyta būti gailestingiems neturtingiesiems.

Reikalauta, kad „kiekvienas miestietis šalia kito turėtų pragyvenimo šaltinį ir turtingieji mažiau pasiturintiems prasimaitinti negalėtų trukdyti, neturi nė vienas miestietis trejopu verslu verstis“.

Buvo skatinamas miestiečių taupumas.

Nurodyta, kad sužadėtuvės, vestuvės ir vaikų

krikštynos galėjo užtrukti tik vieną dieną ir jose buvo galima valgyti tik vieną kartą, „daugiausia dvi alaus statines ištuštinant“. Per laidotuves buvo uždraustas „didelis bruzdesys, prašmatnumas, rijimas ir girtavimas“.

Nebetęsiant išdėstytų nuostatuose reikalavimų visose gyvenimo srityse, drąsiai galima daryti išvadą, kad Didžiojo kurfiursto F.Vilhelmo laikais prūsiškoji tvarka Mėmelyje ir jo krašte buvo įtvirtinta teisiškai.

Iliustracijos iš J.Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8