Alma RIEBŽDAITĖ. Garikas Nerealusis

◄ Po. Ir Gyvenimas Iki.

viskas prasideda nuo gyvenimo prieš

turi rinktis sukti į kairę arba į dešinę pirmyn ar atgal aukštyn ar žemyn

brautis prieš srovę arba leistis pasroviui

ridentis kartu su ratais

arba

užtraukti rankinį stabdį

Apsižiūrėjau... Greitai Nebeturėsiu Ką tau Pasiūlyt: Praėjusiais Gyvenimais Netiki tu, Ateinančiais – aš... O Dabartiniai visai Nebetiki Mumis.

viskas kas bloga nutinka iš tikėjimo

nieko gero nenutinka laukiant ir viliantis meilė praeina ir nebegrįžta

tik laikas niekada nesibaigia

na nebent sulig pasaulio užbaiga

karsto antvožo uždanga

Aš tau Viską Papasakojau!.. Nes Visko Neišpasakosi. Tad Neverta nė Stengtis. Todėl Tyliu.

tyla aplinkui

siaučia pūgos liūtys pila vėjai trankos

gamyklos dunda ūžia garvežiai sirenos cypia

tik manyje nėra ramybės

prašau užeiti

Kartais Ramybė – tai, Kas Išgelbsti. Kartais –Kas Tyliai Skausmingai Nužudo.

Žiūrint visiškai objektyviai, pasaulyje egzistuoja tik vienos rūšies drama. Vadinasi: ji arba jis įsimylėjo kitą ir nebemyli manęs.

Tai turėjo būti paskutinis Misisipės ir Žaneto susitikimas, bet kažkuris iš jų žiauriai susimovė ir gali būti, kad Misisipei teks dar ilgai varstyti Žaneto kabineto duris, o gal net galų gale ieškoti kito psichoterapeuto, kad išsigydytų gilias jos sieloje padarytas žaizdas ir vėlei. Tai, kas atsitiko, vadinasi retraumatizacija.

Žanetas ją pasitiko gražiuoju klausimu „kaip jūs jaučiatės“.

Misisipė jautėsi gerai, kol Žanetas neuždavė jai keisto klausimo: – Ar yra kokia nors tema, kuria tau labai knieti pasikalbėti, bet tu to nedarai?

Misisipė ilgai mykė ir stenėjo, vaikščiojo visokiais teminiais šunkeliais, bijodama pasukti į autobaną, kol galų gale ryžosi: – Yra. Tai meilė. Aš įsimylėjau. Jūsų terapija suveikė, bet programoje ir vėl įsivėlė kažkokia klaida.

Ir iš karto nėrė į šunkelį. – Na, įdomu, – sumurmėjo Žanetas. – Įdomu, kaip tu reaguoji, kai yra atstumiama tavo meilė.

Šunkelyje ji pradėjo kalbėti apie visokius bendrus jų pažįstamus, kurių mažame miestelyje yra apstu. – Tu tik nepagalvok nieko blogo, jei pamatysi mane su žmona tarp žmonių, apie kuriuos tu kalbi. Aš tau tikrai šito nepasakočiau, bet ta moteris yra mano žmonos draugė. Ta prasme, pasaulietiniai reikalai, mes apie klientus, žinoma, nekalbame...

Stojo žiojėti nejauki ilga tyla. – Kas atsitiko? – paklausė psichoterapeutas švelniai. – Kodėl tu tyli?

Misisipė vis dar negalėjo atsitokėti, todėl dar kurį laiką tylėjo. – Aš... aš... labai džiaugiuosi, kad jūs turite žmoną ir esate laimingas... Aš... nepa-

prastai džiaugiuosi, aš... jau... jaučiuosi tokia s... saugi...

Atsisėdusi tęsė toliau: – Žinote, aš kaip tik apie tai rašiau... Na, jūs žinote, aš rašau apie mūsų procesą, rašau ironiškai, prisigalvoju daug visokių dalykų, kurių niekada nebuvo, prifantazuoju... – Kaip man įdomu būtų paskaityti, ką tu prirašei... – Na, jau galite, žinote, pasirodė pirmieji kūriniai su jūsų figūra, tik jūs nepriimkite už gryną pinigą. Žinote, kūrybiškoji mano dalis yra chuliganiška, joje yra destruktyvumo, ji maištinga, ciniška, ji keikiasi, na, suprantate, tai yra kūrybiškosios dalies sudedamosios dalys... – Na, jei čia būtų geriausia tavo draugė... – Na... Aš pamilau vieną žmogų... Ir tai... tai... esate... ne... ne jūs. Aš labai stengiausi, Dievas mato, – Misisipė jaučiasi visiškai susimovusi ir apsipila ašaromis. – Taip... – Na, tokį vieną vaikiną. Ne, ne, tarp mūsų nieko nėra ir niekada nebuvo nieko ir nebus, bet man jis patinka. Ir tai atsitiko kažkaip juokingai. Na, man visada patiko lochai. O į jį žiūriu, žiūriu, bet nei jis man patiko, nei ką. Aš tiesiog eksperimentavau. Sakau, žiūrėk, jis turi tą savybę, ir tą turi gerą, bet kodėl tu neįsimyli, kodėl tu būtinai turi įsimylėti lochus. Na, pažvelk į jį, kartojau sau diena iš dienos, pažvelk, koks jis šaunus, puikus, bet tu jo nemyli, tau patinka lochai. Ir taip aš kalbėjau pusę metų. Ir, žinote, vieną dieną atsitiko baisus dalykas: žiūriu į jį su tuo pačiu vidiniu monologu, ir, žinote, vidinis monologas nutrūko, nes mano viduje pradėjo kažkas liepsnoti. Aš labai išsigandau. – Na, o kokiomis savybėmis jis pasižymėjo?.. – Na, jis niekada nepasiduodantis kovotojas, stiprios dvasios žmogus, protingas, stebi aplinką ir daro išvadas, pasižymi ►

Alma Riebždaitė. Transformacija.

◄ geru humoru jausmu, šiek tiek savimyla, egoistas, apsibrėžiantis ribas, mėgstantis pablūdyti, bet šiaip labai geras ir nuoširdus vaikinas. Šalia jo jaučiuosi labai gerai. Ir, galvoju, tai dėl to, kad jis, na, jis myli mane tikra, nuoširdžia meile. Na, šiaip jis visai ne mano skonio. Tokio niekada neįsimylėčiau.

Psichoterapeutas klausėsi nustėręs. Viskas turėjo baigtis kitaip: jis atstumia Misisipės meilę, Misisipė jam išlieja visus pritvenktus pykčio jausmus ir jie atsisveikina. Jam taip nusibodo Misisipė! Su visomis klientėmis taip, jos, idiotės, įsimyli, jas atstumi, užtvankos griūva ir psichinė sveikata pacientei stebuklingu būdu sugrįžta, bet ta kurva jo neįsimylėjo! – Taip, taip... na, jis lochas, ir jis eina prie tavęs kaip tu… – jis bandė sustabdyti ir pagauti ore skrendančią karaliaus figūrą, bet ji visu smūgiu trenkėsi ir įsmigo į Misisipės kaktą.

Susitvardęs jis klausinėjo toliau: – O koks jo vardas? – Garikas. – Koks Garikas? – Garikas Harla… Harma… Garikas Nerealusis! Aš prisiekiu, nieko tarp mūsų nebuvo ir nebus, bet mano širdis, na, kaip čia pasakius. Mano širdis priklauso jam. Ir... na... jis mane traukia kaip vyras. Jūs... ė... ė... jūs manęs visai netraukiat. – Jis lochas. – Jums visi lochai, – tyliai sumurmėjo Misisipė. – Jūs irgi einate pas supervizorių, o jeigu neinate, tai dar blogiau. „Ir už ką aš jam mokėjau pinigus, – tyliai pradėjo niršti Misisipė, – kad galų gale pasakytų, kad aš esu lochė. Visų pirma, jis painiojasi sąvokose, aš ne lochė, o duchė. Man visi visokius bjaurius dalykus ir nemokamai gali pasakyti. Susimokėjau, norėjau, kad kažkas ką nors gražaus bent už pinigus pasakytų... Ir še tau, kad nori.“

Misisipė paskendo neviltyje.

Ji padarė nusikaltimą, už kurį jai buvo paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė.

Grįžusi iš kalėjimo po dešimties metų ji nuvyko pas buvusįjį, nes norėjo susisiekti su sūnumi, kuris jau buvo užaugęs.

Jos buvusysis gyveno gražiuose namuose, be jos vaikų turėjo dar du mažus vaikus. – Duok man sūnaus telefoną, noriu jam paskambinti, – paprašė savo buvusio vyro Misisipė. So-Pranas pradėjo iš jos juoktis ir tyčiotis.

Tikriausiai tokį jį tėra mačiusi tik viena Misisipė, todėl ja niekas niekada ir nepatikės. Na, gal dar kokia moteris, sunku pasakyti. – Aš tavęs maldauju, duok man sūnaus telefoną, noriu jam paskambinti.

So-Pranas toliau vaipėsi, juokėsi ir visaip tyčiojosi iš jos sapne.

Tomis dienomis Misisipės gražusis veidas pajuodo ir sutino, lyg ji būtų penkerius metus gėrusi alkoholinį viskį diena iš dienos. Žanetas buvo tas, „kuris jai tiek daug davė“ ir kurio ji vis dėlto nepamilo. Pamilo kitą! Atsivėrė bjauri šlykšti jos gyvenimo žaizda. Neištvėrė: iš tikrųjų nusipirko tris litrus alkoholinio viskio ir vieną saulėgrąžų pakelį.

Tikrai, Misisipė veikia kaip terapinis šuo. Nėra geresnio terapinio momento, kaip pasakyti: aš myliu kitą. Iš karto žmogaus sieloje kyla milžiniška cunamio banga, garantuojanti didįjį apsišlavimą. So-Pranui tai buvo nepakeliama. Bet ko tikėtis iš So-Prano, jei net specialistas Žanetas neatlaikė ir iš pykčio sviedė į Misisipę šachmatą.

Gali būti, kad, gyvendama su žiauriais tėvais, ji vis įsimylėdavo kitus – tikrus, išgalvotus, knygų ir filmų herojus. Žinoma, ji niekada neturėjo teisės pasakyti, kad myli kitą. O gal ji norėjo mylėti tėtį, o mama jai neleido mylėti to gyvulio?

Įdomu, kaip ją nubaus Žanetas? Ką iš jos atims?

Misisipė nepraranda tikėjimo garsiojo Žaneto Vasiliausko profesionalumu: galbūt šitoje situacijoje pavyks surasti pozityvų sprendimą ir jis elgsis psichoterapeutiškai. „Aš turiu teisę nemylėti tų, kurie nemyli manęs, turiu teisę nemylėti tų, kurie nemyli manęs…“ – tyliai apsvaigusi ir šlapia nuo ašarų prieš užmigdama šnabžda Misisipė. „Aš nemyliu tavęs, nemyliu tavęs, nemyliu!“ – rėkia mintyse Misisipė, vairuodama mersedesą. – Šiandien mirė žymus Lietuvos poetas.

Ir pasako poeto vardą ir pavardę. – Kad mes tokio nežinom, – sako avatarai. – Tai kad jūs ir žymaus filosofo nežinojot. Man atrodo, vaikinai, kad jums reikia daugiau mokytis, skaityti, būti labiau apsišvietusiems, – vožia Misisipė.

Prasideda atsakomoji avatarų reakcija. – O jūs žinote, kas yra Kobi Braintas?

– Taip, žinau, jis yra krepšininkas. – Ne, jis tenisininkas. – Ne, jis tikrai yra vienas žymiausių NBA krepšininkų. – Gerai, o jūs žinote, kas yra ratai? – Žinau, tai narkotikai. – O anfa? – Anfetaminas. Tai kažkokie pramoniniu būdu sukurti narkotinai. – O LSD? – bando jie galutinai priremti prie sienos Misisipę. – Apie LSD prieš daugybę metų skaičiau vienoje nuostabioje A.Merdok knygoje „Jūra, jūra...“, – tai ištarusi ji pasijunta pasaulio kvaile Nr. 1, bet tęsia toliau: – LSD sukelia vaizdinius, kurie gali atsirasti net po daugybės metų. – Vo, žino, – su nuostaba paskelbia verdiktą avatarai. – O jūs žinot tokius lapelius, juos įsidedi į akį ir iš karto viskas patenka į smegenis? – Eikit, negali būti, – tokių lapelių Misisipė nežino. – Tikrai tikrai, – juokiasi avatarai ir parodo, kaip yra dedamas lapelis į akį. – Netikiu. – Ne, ne, – sako vienas iš avatarų, – pasikiši po liežuviu ir viskas. – Kramtykit kanapės lapą, – ištaria Misisipė ir visi lūžta iš juoko. – O jūs norėtumėt ką nors pabandyti? – Svajoju. – Tai gerai, rytoj devintą susitinkam laisvam plote. – Davaj. – O jūs nebijot važiuot į tą Indiją? – Bijau. – Tai kodėl važiuojat? – Pinigai sumokėti. „Negi nevažiuosi dabar į Indiją dėl to, kad bijai gyvačių. Juk visi į tą Indiją važiavo. Ir Jurga važiavo. Nėra ko šikti į kelnes.“ – Žinote, kai grįšiu iš Indijos, jūs būsite pirmieji, su kuriais norėsiu susitikti... Parvešiu jums lauktuvių... – Ką? – avatarai sužiūra į Misisipę. – Koronavirusą.

Baisiausia yra tai, kad jiems yra labai gera būti kartu. Tai nepaaiškinama. Misisipė tik supranta, kad ji susidraugavo su avatarais ir kad labai gera turėti draugų, kurie tau kartais parašo, kai tu sekmadienį jautiesi vienišas ir neturi ką veikti: – Nori pažaisti stalo tenisą? – Noriu.

Tai yra kažkokia nesąmonė, kad Misisipė gali su jais kalbėtis ir sakyti, kad šią savaitę