Jovita SAULĖNIENĖ. Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (2

blogai jaučiasi. Visa ta jų draugystė, kuri atsitiko, prieštarauja gamtos dėsniams.

Po kelių dienų ji susapnuoja Gariką Nerealųjį.

Jie eina nuo kažkokio vandens telkinio. Misisipė nešasi knygą, kurią neseniai pasiėmė bibliotekoje. – Apie ką šita knyga? – klausia Garikas. – Tai keista meilės istorija. Tikrai nežinojau, apie ką šita knyga – kažkaip teisindamasi priduria Misisipė. – Gal mes šitą knygą galime skaityti kartu?

Ir Misisipė sapne pradėjo mąstyti, kaip jie skaitys tą knygą kartu. Ji paskaito iki 90-ojo puslapio, paskui atiduoda Garikui, jis irgi perskaito iki 90-ojo puslapio arba daugiau ir pasako Misisipei, iki kurio puslapio yra perskaitęs. Ir taip jie keičiasi ta knyga. Kitų minčių Misisipei į galvą neatėjo.

O paskui jie nuėjo į kažkokią poilsiavietę šalia miško, kartu maudėsi, kalbėjosi. – Žiūrėk, – šaukia Garikui Misisipė. – Pelėda! Aš pirmą kartą matau pelėdą!

Ir tada atsirado dar daugiau pelėdų, pelėdos leidosi ant Misisipės pečių, ant žemės, prie kojų. Suskrido visos miško pelėdos, pačių įvairiausių rūšių. Gal kokios penkiasdešimt penkios ar septyniasdešimt trys pelėdos, ir visos jos supo Misisipę.

O Garikas buvo kitoje tiltelio pusėje. Ir jis pašaukė pelėdas, ir jis, ir Misisipė, ir visos būtybės pradėjo eiti ratu ir žaisti kažkokį žaidimą.

Misisipė žiūri į Gariką, klausosi Gariko, tik paliesti jo negali. Garikas ją visada pralinksmina. Ji suprato: jei žmogus nemyli tavęs, kaip tu nori, tai dar nereiškia, kad jis nemyli tavęs iš visos širdies. Kaip kvaila būti laimingai, kai matai Gariką ir girdi Gariką, ir būti laimingai, kai nematai ir negirdi, nes prisimeni, kaip matei ir girdėjai.

Misisipei yra taip blogai, kad ji nori tik miego. Sąmonė niekaip neranda sprendimo, kaip pasielgti su Žanetu. Ji grįžta po darbo ir tiesiog išsijungia iki nakties. Ją pabudina telefono skambutis. Skambina So-Pranas. Misisipė pakelia ragelį. – Mama, sveikinu tave su meilės diena.

Ji truputį pabūna ir išgirsta save klausiančią psichoterapeuto: – Papasakokite, kas atsitiko paskutinėje mūsų konsultacijoje?

Bulvės buvo mamos meilės išraiška, o ji, Misisipė, atstūmė mamos meilę. Ji nuolat pamilsta Kitą, kuris jai neduoda Nieko.

Pasekime, kaip toliau vystėsi Klaipėdos miestas 1619–1701 m. Per likusius 82 metus, kol Prūsija iš kunigaikštystės 1701 m. virto karalyste, šalį valdė kunigaikštis Georgas Vilhelmas, Didysis kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas, padėjęs pamatus Prūsijos valstybei, ir kunigaikštis Frydrichas III, tapęs pirmuoju karaliumi Prūsijoje. Tų valdovų sprendimų veikiamas dėliojosi miesto, tada vadinto Mėmeliu, paveikslas.

Kunigaikštis G.Vilhelmas (1595–1640).

XVII a. nestokojo šalį sukrečiančių įvykių. Vyko Trisdešimties metų karas (1618–1648), švedų okupacija (1629–1635), 1678 m. užpuolė švedai. Tai skaudžiai palietė Mėmelį. „Iš viso miesto padaryti tvirtovę“, – toks 1628 m. priimtas kunigaikščio G.Vilhelmo „maloningas nuosprendis“. Mėmelis kaip miestastvirtovė išsilaikė net iki XVIII a. vidurio.

Tvirtovės statusas iš esmės pakeitė augančio miesto vaizdą. Jis buvo juosiamas bastioniniais įtvirtinimais, olandiško tipo pylimais, jų išorinėje pusėje iškastais grioviais. Stiprinant pilį buvo griaunami kai kurie pastatai. Ėmė formuotis naujas Odų rajonas, kuriame kūrėsi švedai, škotai, nes jiems senamiestyje buvo draudžiama apsigyventi. ►

Didysis kurfiurstas F.Vilhelmas (1620–1688). Didysis kurfiurstas su savo armija persekioja švedų būrius per užšalusias Kuršių marias 1679 m. Dailininko Mattaeuso Meriano (1593–1650) graviūra. 1679 m.

◄ Uždrausta sandėlius statyti miesto centre ir nurodyta jiems vieta palei Dangės upę. Ta tvarka liko visiems laikams. Iki mūsų dienų išlikę sandėliai tai patvirtina.

Gyventojai turėjo prisitaikyti prie miestų-tvirtovių tvarkos taisyklių. Tai pareikalavo iš jų drausmės ir tam tikro pasiaukojimo. Įkurdintus beveik 1 tūkst. įgulos karių miestiečiai privalėjo apgyvendinti savo namuose, mokėti mokestį į kunigaikščio kasą, o miestas turėjo skirti lėšų jų išlaikymui. Kiekvienas miestietis privalėjo sukaupti maisto atsargų pusei metų. Pašarų tvartuose nurodyta laikyti tik vienai dienai. Piemenys privalėjo ganyti toli nuo pylimų, kad juos išsaugotų. Miestiečiai be kunigaikščio sutikimo negalėjo išvykti į užsienį, o jam leidus turėjo savo name „palikti žmones ir tiek namų turto, kiek būtina kareiviams apgyvendinti“.

Buvo stiprinama miesto vartų kontrolė. Gyventojai turėjo organizuoti sargybą. Kadangi patekti į Mėmelį buvo galima tik pro miesto vartus, nurodyta kiekvieną įeinantįjį apklausti, išsiaiškinti, iš kur ir pas ką atvyksta, ir informaciją užrašyti. Kiekvieno atplaukusio laivo kapitonas privalėjo prisistatyti tvirtovės komendantui ir leisti laivą patikrinti.

Atkreiptas dėmesys ir į miesto švarą. Kad išvengtų ligų epidemijų, gyventojams buvo įsakyta „kas savaitę priešais savo duris gatvę apvalyti ir šiukšles išvežti į vietą, kurią nurodys leitenantas“, ir priminta, jog nebus taikstomasi, kad „gatvėse yra kiaulidės“, „tokios purvynės“.

Taisyklės palietė ir priemiesčius. Iš Krūmamiesčio turtingesnieji turėjo apsigyventi mieste, vargingieji – Smeltėje ir Vitėje. Priešui užpuolus, iš priemiesčio į miestą gyventojai privalėjo persikelti per šešias valandas, o savo namus sudeginti. Siekiant išvengti gaisrų, gyventojai turėjo apsirūpinti odiniais kibirais, priešgaisriniais kabliais ir rankinėmis pompomis.

1629 m. rugsėjo 26 d. sudarytos paliaubos tarp Švedijos ir Lenkijos apvertė viską aukštyn kojomis: šešeriems metams Mėmelis su visu kraštu atiteko švedams. Miestiečiai savo namuose turėjo apgyvendinti jau po 10–15 kareivių. Tai buvo sunki nauja jiems užkrauta našta. 1635 m. rugsėjo 12 d. sudarius taikos sutartį tarp Švedijos ir Lenkijos, švedai apleido Mėmelį. Kunigaikštis G.Vilhelmas įsipareigojo kompensuoti Mėmeliui 45 000 florinų sumą, kurią miestas kaip kontribuciją sumokėjo švedams. Kunigaikštis paliko prievolę gyventojams išlaikyti kareivius savo namuose. Už tai pažadėjo savo paramą laisvai prekybai vykdyti. 1678 m. švedų kariuomenė vėl bandė užimti Mėmelburgo pilį, bet ten buvusi stipri brandenburgiečių įgula, vadovaujama legendinio generolo Friedricho Dönhoffo (1639–1696), atlaikė jų puolimą. Tik miestas buvo sudegintas. Su šiuo švedų antpuoliu sietinas padavimas, kuriame pasakojama apie sūrį, išgelbėjusį Mėmelburgo pilį nuo Švedijos karaliaus Eriko kariuomenės apgulties. Padavimas buvo įamžintas. Nulietas iš geležies sūrmaišis buvo pakabintas toje vietoje, kur buvo „išmestas“ sūris. Ant Mėmelburgo pilies išorinių vartų kabojęs geležinis sūrmaišis svėrė „du centnerius ir tarnavo svarmeniu vartus pakeliant ir nuleidžiant“.

Po švedų antpuolio 1679 m. vasario 21–26 d. Didysis kurfiurstas F.Vilhelmas atvyko į Mėmelį, pabuvojo tvirtovėje, susitiko su jos įgula. Jis įsakė ir toliau stiprinti Mėmelio miestą-tvirtovę, tęsti pylimų išplėtimo ir tobulinimo darbus. Pagal Didžiojo kurfiursto įsakymus ne kartą buvo perstatinėjama ir pilis. Tvirtinama, kad iš visų pagal jo įsakymą pilyje vykdytų darbų labiausiai paminėtina kunigaikščių salė, buvusi „visos pilies puošmena“, kur „virš židinio kabėjo tinke išlipdytas kurfiursto herbas“.

Didysis kurfiurstas priėmė nemažai svarbių sprendimų, kurie paskatino miesto augimą. Vienu pirmųjų savo dokumentų Jo didenybė priminė, kad Mėmelio miestas-tvirtovė įkurtas pagal Kulmo teisę ir 1642 m. vasario 6 d. patvirtino jos jurisdikciją. 1657 m. spalio 15 d. jis suteikė miestui „laisvą nelimituojamą ir neapribotą prekybą, laivininkystę, saugojimą, brokavimą ir svarstykles – tai, kas laisvai prekybai pasitarnauja

ir reikalinga“. Šis sprendimas ir vėliau priimti Sandorių nuostatai padėjo galutinai nuslopinti ilgai besitęsiančias Karaliaučiaus pirklių pastangas riboti Mėmelio prekybinius ryšius su kitais miestais.

Išaugus prekybai, kartu susiformavo ir miesto elitas. Pirkliai išliko aktyviausiu miestiečių sluoksniu XVII–XIX a. Tai buvo turtingi ir kūrybingi miestiečiai, susibūrę į pirklių gildiją, jie tapo svarbiausiais miesto kūrėjais. Jų darbų pėdsakai dar iki šiol ryškūs. 1665 m. nuo karių įgulos apgyvendinimo savo namuose valdovas atleido burmistrus, dvasininkus, teisėjus, mokytojus, varpininkus, pribuvėjas, taip pat nakvynės namus ir pridūrė, kad reikia ateityje į „Mėmelį komandiruoti kiek galima daugiau nevedusių kareivių“. Likusiems miestiečiams ir toliau liko prievolė tą naštą nešti.

Didysis kurfiurstas 1681 m. paskelbė krašto ir miesto nuostatus, pagal kuriuos kasdienis ir šventinis gyvenimas privalėjo tekėti taip, kaip jis buvo reglamentuotas.

Nuostatuose daug dėmesio skirta kainų politikai. Buvo griežtai pareikalauta laikytis nurodytų kainų „už kiaulės paskerdimą ir dešrų darymą“ ar „veršio papjovimą“ ir pan. Nusakytos atitinkamai lietuvių ir vokiečių tarnaičių algos. Sakysime, „gera vokietė tarnaitė“ už metus gauna 30–36 florinus, o lietuvė tarnaitė, kuri „dirbti virtuvėje taip kaip vokietė moka“, – 27–30 florinų, „įskaitant lininius drabužius ir batelius“.

Tvarka numatyta ir amatininkams. Kubiliams, skardininkams, puodžiams ir kitiems amatininkams nurodyta gaminti tik jų profesiją atitinkančius gaminius ir juos parduoti laikantis nurodytų kainų. Net iki XIX a. vidurio išsilaikė draudimas bet kam, užsimaniusiam pardavinėti ar įsigyti sodinukų, gėlių sėklų. Buvo būtina priklausyti amatininkų cechui. Amatininkams leista „pardavinėti tik obuolius, kriaušes, riešutus, svogūnus ir kitas daržoves – daugiau nieko“.

Sandorių straipsniuose buvo nurodyta, kaip prekiauti, kaip gaminti alų ir kiek dienų leidžiama jį pilstyti metiniame turguje. Leista svetimšaliams „aštuonias dienas pilstyti alų, vyną, midų ir degtinę“, pirkliams – „tik tris dienas“. Olandams ir svetimšaliams jūreiviams leista smulki prekyba tik neturtingiesiems ir t. t.

Nemažai reikalavimų skirta miestiečių aprangai, atsižvelgiant į luomus ir tautybes. Pirkliai rengtis privalėjo pagal „tik jų luomą ir turtą, tačiau be prabangos ir žemesniesiems sluoksniams rodyti gerą pavyzdį“. Amatininkų šeimoms buvo uždrausta dėvėti šilkinius drabužius, puoštis perlų vėriniais, nešioti sabalų kailių kepures. Tarnus irgi galėjai atskirti pagal jiems nuostatais priskirtus rūbus. Lietuviams „neleistina užsimanyti kokiu nors drabužiu vokiečius mėgdžioti“. Lietuviams samdiniams buvo uždraustos kiaunių, lapių kepurės, galionuotos skrybėlės, tymo ar juchto apavas. Lietuvės mergos negalėjo „nešioti skarelių, prijuosčių, liemenėlių iš brangios drobės ir tymo batelių su kailiu“. Nesilaikantiems grėsė baudos.

Beje, apie miestiečių madas, jų skonį nelabai ir žinome. Istorikas Johanas Zembrickis yra užsiminęs, kad vėliau, jau XVIII a. viduryje, moterys nepripažino skrybėlių. Tapo madingos įvairių spalvų atlaso ir damasto kepurėlės su sidabriniais ir auksiniais nėriniais. Vyrai mėgę raudonas kelnes, raudonas liemenes ir mėlynus ar rudus surdutus. ►

Didysis Mėmelio antspaudas.

Mėmelburgo pilis ir miestas. 1600 m.

Gyvenamieji namai dabartinėje Žvejų gatvėje 1624 m.

◄ Nuostatuose skiriamas dėmesys ir gyventojų moralei. Juose apibrėžta miestiečio pareiga bažnyčiai. Nustatyta, kad „sekmadieniais ir švenčių dienomis, prieš ir po vidurdienio, kol vyksta pamaldos, o per didžiausias šventes – ištisą dieną negalima pilstyti vyno, midaus, alaus nei degtinės arba sėdėti svečiuose“. Pažymėta, kad „turi būti nutraukti visokie darbai namuose, važinėjimai“. To nepaisymas buvo baudžiamas pinigine bauda ir pajamos turėjo būti pristatytos miesto tarybai. Net buvo nurodyta būti gailestingiems neturtingiesiems. Reikalauta, kad „kiekvienas miestietis šalia kito turėtų pragyvenimo šaltinį ir turtingieji mažiau pasiturintiems prasimaitinti negalėtų trukdyti, neturi nė vienas miestietis trejopu verslu verstis“.

Buvo skatinamas miestiečių taupumas. Nurodyta, kad sužadėtuvės, vestuvės ir vaikų krikštynos galėjo užtrukti tik vieną dieną ir jose buvo galima valgyti tik vieną kartą, „daugiausia dvi alaus statines ištuštinant“. Per laidotuves buvo uždraustas „didelis bruzdesys, prašmatnumas, rijimas ir girtavimas“.

Nebetęsiant išdėstytų nuostatuose reikalavimų visose gyvenimo srityse, drąsiai galima daryti išvadą, kad Didžiojo kurfiursto F.Vilhelmo laikais prūsiškoji tvarka Mėmelyje ir jo krašte buvo įtvirtinta teisiškai.

Mėmelio tvirtovės liekanos. Iliustracijos iš J.Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.