Daiva JANAUSKAITĖ. Paveldo žvaigždės žibėjo Klaipėdoje

Tikra atgaiva širdžiai ir tautų kultūros lobių pažinimo švente tapo trečiasis tarptautinis nematerialaus kultūros paveldo festivalis „Lauksnos“, Klaipėdoje vykęs birželio 23–26 dienomis. Jaukus, be trankaus triukšmo, bet žadinantis smalsumą ir pasididžiavimą ne tik savomis, lietuvių kultūros vertybėmis, bet ir unikaliu renginiu, leidžiančiu susipažinti su kitų kraštų ypatinguoju palikimu.

Šiemet „Lauksnos“ vertė galvoti apie karą. Ne festivalis dėl to buvo kaltas, o sunkus laikmetis, kai esame susirūpinę dėl karo siaubiamos Ukrainos ir tokios pat grėsmės Lietuvai. Gal todėl ir savose, ir svečių dainose labiausiai buvo girdėti, kaip senais laikais į mūšį, į ilgus metus trukusią karinę tarnybą buvo išlydimi vyrai ar kaip žuvusieji buvo apraudami.

Šiemet į Klaipėdą buvo atvykę praeities dainavimo ir muzikavimo tradicijas puoselėjantys svečiai iš Čekijos, Sakartvelo, Ukrainos, Graikijos ir Mozambiko.

Gruzinai dar parodė ir per šimtmečius išsaugotus imtynių bei kautynių būdus, dabar jau vadinamus nematerialiuoju tautos paveldu. Kai kuriuose koncertuose žiūrovai ir net atlikėjai negalėjo sutramdyti ašarų, senieji papročiai ir dainos tapo iki kraujo aktualūs, verčiantys neapkęsti piktavalių užpuolikų ir sielvartauti dėl be kaltės žuvusių, nežinia kur išvežtų, nuo tėvų ir Tėvynės atskirtų vaikų, labiau už viską savo

Lietuviai pasaulį stebina neatmenamais laikais užgimusiomis sutartinėmis.

žemę mylinčių ir pasiduoti neketinančių žmonių.

Ukrainiečių folkloro ansamblio iš Kijevo „Volodar“ moterys kaskart turėjo paaiškinti, kad į Klaipėdą atvyko be vyrų, kurie dėl karo tėvynėje negali išvykti iš šalies. Iš jų lūpų po kiekvieno koncerto skambėjo padėkos už brolišką tautiečių priėmimą Lietuvoje.

Gruzinai klaipėdiečiams parodė į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktą kautynių būdą – tradicines imtynes čidaoba. Ypatingas būdas ginti savo namus, kraštą ir valstybę imantis tik stovint, kai ►

Iš Švedijos atvykęs C.Gera pristatė unikalią savo tėvynėje Zimbabvėje tūkstantmetį gyvuojančią tradiciją groti instrumentu mbira arba sansi.

Meladzės šeimos nariai sudaro ansamblį, kuriame kiekvienas – labai svarbus.

Meladzės dainuoti ir groti mokosi iš tėčio.

Meladzės visur vaikštinėjo drauge, buvo nesunku pajusti šios šeimos vienybę ir tvirtybę. ◄ leidžiama atakuoti ir kojomis – pakišti koją ar mesti per koją. Tikros pergalės tikslas – parversti priešininką ant nugaros. Visa tai žiūrovai matė ne tik filmuose, bet ir gyvai. Pasirodo, gruzinų berniukai imdavo mokytis šių imtynių nuo ankstyvos vaikystės.

Vos prieš kelias savaites klaipėdiečiams po rekonstrukcijos atvertas Danės skveras tapo pagrindine festivalio vieta. Prie paminklo „Arka“ nuo gatvės nusukta scena buvo geras festivalio orientyras.

Koncertai čia sutraukė labai daug žmonių, žiūrovai prie scenos praleisdavo valandų valandas, o pavargę nuo kaitros vaikštinėjo skvero takais. Juos ten viliojo

Čekų vaikinai siekdavo išsiskirti ne tik ypatingais šokiais, bet ir puošmenomis. Piemens įvaizdį įkūnijęs čekas skyrėsi nuo kitų ansamblio narių ir rūbais, ir instrumentu, kuriuo grojo tik jis.

Čekai garsėja liaudiškomis melodijomis, kurias atlikdavo smuikuojantys vyrai.

Tėvo rūpestingumas ir atsakomybės jausmas, mamos pasitikėjimas savo sutuoktiniu ir švelnumas, vaikų klusnumas ir noras viską atlikti kuo puikiausiai žavėjo žiūrovus, neleido nuo atlikėjų atitraukti akių.

iki vėlaus vakaro veikęs „Amatų miestelis“. Amatininkai ne tik norėjo parduoti savo darbus, bet ir rodė, kaip jie gaminami.

Smalsuoliai stebėjo, kaip meistrai drožia, kala, pjauna, riša, audžia, velia, siuvinėja, tapo ir kuria daugybę kitų gražių dalykų senosiomis technikomis, o jų pagaminti daiktai dar ir šiandien yra malonūs pažiūrėti ir patogūs naudoti.

Festivalio metu vyko daugybė pamokų, kiekvienas pasikalbėjimas su lankytojais atvėrė paslaptis, tenkino smalsumą ir žadino norą išbandyti kažką panašaus patiems. „Lauksnų“ prekyvietė buvo labiau skirta tradiciniams lietuviškiems amatams pristatyti, žiūrovams ir meistrams pakviesti pabendrauti, sugundyti patiems išbandyti rankų miklumą.

Kiekvienas meistras ir jo darbai buvo plačiai pristatyti festivalio „Facebook“ paskyroje. Taip jie tapo prieinami ne tik į skverą atėjusiems žmonėms, bet ir interneto vartotojams visame pasaulyje.

„Lauksnos“ tuo ir įdomios, kad tai nėra vien tik koncertai. Šį kartą apie festivalį galėjo sužinoti ir autobusais į Klaipėdą atvykstantys žmonės. Autobusų stoties salė buvo išpuošta tautodailininkės Margaritos Macijauskienės šiaudiniais sodais. Įmantriausių formų sodai sukosi nuo skersvėjo ir traukė keliautojų žvilgsnius, trumpindami laukimą ir žadindami norą pažinti lietuvių liaudies meną.

Festivalis po kelių dienų baigėsi, o sodai liko puošti stotį iki rudens. ►

Dnipro kazokų dainas atlikusios ansamblio „Volodar“ narės atviravo – neretai į karą išeinantys vyrai šiomis dienomis prašo atlikti senąsias kazokų išlydėjimo apeigas.

◄ Nemažai lietuvių panašius trapius kūrinius yra matę tik muziejuose, o apie jų reikšmę protėvių gyvenime nė nenutuokia.

Festivalio metu pasimokyti rišti sodus galėjo kiekvienas norintis.

Rankdarbių mėgėjos turėjo progą išmokti pasisiūti delmonus – puošnias Mažosios Lietuvos moterų pasisiūtas, išsiuvinėtas, noriai dovanotas ir pačių nešiotas kišenėles.

Festivalio dienomis buvo galima stebėti, kaip gimsta lietuviškas kryžius su nukryžiuotuoju, išdrožtu į to paties medžio. Meistro įrankiai, rankų jėga ir miklumas vertė stebėtis ir domėtis, kaip galvoje gimęs sumanymas tampa realybe.

Smalsuoliai turėjo progą pamatyti filmą apie Ignalinos ir Švenčionių kraštuose cimbolais grojančius muzikantus ir išvysti juos pasirodančius festivalio scenoje.

Kaip narplioti siūlus, kad iš to išeitų margaspalvės pintinės juostos, rodė meistrė, kurios rankose gimdavo spalvoti stebuklai. Pabandžiusioms tai pirmą kartą padaryti merginoms aiškėdavo, kad toks pynimas prilygsta svetimos kalbos mokymuisi – sunku, ne iškart suprantama, bet įmanoma, reikia tik noro.

Sausų žolynų ir gėlių atsivežusi meistrė iš Vilniaus krašto rodė, kaip dėti spalvingus augalus, kad jie virstų vilnietiškomis verbomis, dalijosi šio darbo paslaptimis ir subtilybėmis.

Čekai iš Šiaurės Bohemijos Milžinų ir Džizero kalnų regionų, kur jau kelis šimtus metų gaminami pūsti stiklo karoliukai, klaipėdiečiams parodė, kaip iš jų pasigaminti papuošalus kalėdinei eglutei.

Šeimose ši tradicija būdavo perduodama iš kartos į kartą.

Svečiai pasakojo, kad nedideli gamybos cechai saugojo šią tradiciją ir karoliukų gamybos būdą, tačiau tik nedaugeliui jų pavyko išlikti socialistinės ekonomikos pertvarkos laikmečiu.

Kulhavý šeimos dirbtuvėms pavyko išsaugoti jiems senolių perduotas žinias ir toliau palaikyti ryšį su vietiniais karoliukų gamintojais.

Tokių kalėdinių papuošalų kūrimas minimas ir tradicinėse pasakose apie Krakonošą, legendinį kalnų valdovą.

Barbora Kulhavá ir Marekas Kulhavý iš Čekijos Poniklos miesto yra geriausiai Čekijoje žinomi meistrai, puoselėjantys rankų darbo eglutės papuošalų gamybos iš pūstų stiklo karoliukų tradiciją. Jie naudoja specifine stiklo apdirbimo technologija pagamintus karoliukus. Ši tradicija Čekijo-

je žinoma ilgiau nei 120 metų. Karoliukai gaminami pučiant įkaitintą stiklinį vamzdelį, iš anksto įdėtą į žalvarinę formą. Po to karoliukų virvelė pasidabruojama, nuspalvinama ir dekoruojama rankomis. Tik vėliau ji supjaustoma į trumpesnius gabaliukus ar net atskirus karoliukus. Juos meistrai veria ant vielos ir suformuoja lengvus, blizgančius kalėdinius papuošalus.

Šiemet ypatingas žiūrovų dėmesys teko ukrainietėms ansamblio „Volodar“ narėms. Jos savo pasirodymuose atliko Dnipro kazokų dainas ir taip pasakojo apie šimtametę savo tautos istoriją. Moterys kartu apraudojo šiomis dienomis žuvusius vyrus, gailėjo našlaičių, liejo sielvartą dėl sunaikintų namų.

Dnipro regiono kazokų dainos 2016 metais įtrauktos į Nematerialaus kultūros paveldo, kuriam reikalinga neatidėliotina apsauga, sąrašą.

Tradiciškai šiose dainose pasakojama apie karo tragedijas ir asmeninius kazokų karių santykius. Šios dainos dainuojamos dviem grupėmis: prie pirmojo dainininko prisijungia antrasis, traukiantis aukštesniu balsu, tada prasideda likusioji grupė, dainuojanti vidutiniais ir žemais balsais.

Jei grupėje nėra dainininkų vyrų, moterys nuo senų laikų imituoja juos, pažemindamos balsus. Taip šį kartą atsitiko ir Klaipėdoje.

Kaip ir daugelis tradicijų, kazokų dainos ilgus šimtmečius buvo dainuojamos bendruomenėse. Jos turėjo vyrų išlydėjimo į karą tradicijas: juos dažnai dar gyvus apraudodavo lyg mirusius, palaistydavo jų kelią vandeniu, kaip tai daroma per laidotuves.

Ansamblio „Volodar“ nariai patys renka dainas ir papročius, stengiasi juos išsaugoti. Ansamblis įkurtas beveik prieš 30 metų. Jo meno vadovė Marharyta Skazhenyk yra etnomuzikologė, Ukrainos P.Čaikovskio nacionalinės muzikos akademijos Kijeve muzikos etnografijos mokslinių tyrimų laboratorijos mokslinė bendradarbė. Ne ką mažiau tituluoti ir kiti ansamblio nariai. Kai kurie yra nusipelnę etnomuzikologai mokslininkai, liaudies muzikos mokytojai, tarp jų yra ir istorikas, architektė, jaunesnieji – dar studentai. ►

Pietų Moravijos ir Zlino rajonuose gimę rekrūtų šokiai atspindėjo karių verbavimą į kariuomenę XVIII a.

Graikijos Pogoni miesto polifoninių dainų klubas stebino gebėjimu išlaikyti itin sudėtingą ir seną dainavimo tradiciją.

Vyrai iš Sakartvelo demonstravo senovinius kovos būdus.

Vienas įsimintiniausių festivalio renginių – naktišokiai. ◄ Jų požiūris į folklorą – profesionalus, etnomuzikologijos darbus ansambliečiai skelbia ir profesiniuose moksliniuose leidiniuose.

Linksmieji čekai, pristatę festivalio žiūrovams Pietų Moravijos ir Zlino rajonuose gimusius rekrūtų šokius, atspindėjo karių verbavimą į kariuomenę XVIII a. Išlydimi į ilgą karinę tarnybą jauni vyrai norėjo ne tik atsisveikinti su artimaisiais, bet ir palikti jų atmintyje ryškų prisiminimą, todėl kiekvienas jų sukurdavo savo šokį, susidedantį iš trijų dalių: dainuojamos dainos, po kurios atliekami lėti šokio judesiai, o dar vėliau – greitesnio šokio dalis. Šokiai nėra susieti su tikslia choreografija, jie pasižymi spontaniškumu, improvizacija ir individualia išraiš- ka – net šokinėjimo varžybomis.

Tokie rekrūtų šokiai vadinami Slovácko verbŭnk, jie į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukti 2008 m.

Šokio pavadinimas kilęs iš vokiško termino Werbung (pakeistas į verbŭnk), reiškiančio „verbavimas“ ir atspindinčio jo istorinę kilmę – šokėjų ir karių verbavimą į kariuomenę XVIII a. Iki pat šiol jį atlieka Slovacko regiono miestų ir kaimų liaudies šokio grupės.

Slovácko verbŭnk šokama pagal muziką, vadinamą „naujosiomis vengrų dainomis“. Yra šeši skirtingi regioniniai šio šokio tipai, atspindintys didžiulę šokio figūrų ir muzikos ritmų įvairovę, įdomu, kad jie vis dar keičiasi.

Rekrūtų šokių tradiciją Klaipėdoje pristatė Brno miesto folklorinio šokio grupė „Ayfas“. Ši 1970 m. įkurta šokių grupė priklauso Čekijos jaunimo liaudies meno ir sporto asociacijai. Jos nariai rinko ir tyrinėjo tradicinius savo miesto ir apylinkių šokius bei dainas Veselí mieste, Moravijos regione.

Itin egzotiškai skambantį dainavimą festivalyje demonstravo Graikijos Pogoni miesto polifoninių dainų klubas. Tai yra Epyro regiono daugiabalsį dainavimą sauganti grupė.

Epyro polifonija – tai šimtmečius dainuojamos daugiabalsės dainos, atliekamos 4–12 dainininkų grupės. Čia skamba nuo dviejų iki keturių, kartais ir penkios savarankiškos melodinės linijos. Ritmas remiasi senovės graikų poezijos eilėdara (jambinė, trochėjinė).

Visa tai liudija apie retą ir reikšmingą muzikos reiškinį, kurio ištakos siekia gilius senovės laikus, kai Epyras buvo vieningas. Pirmasis balsas veda pagrindinę melodiją. Antrasis balsas yra atsakingas už daugiabalsės dainos struktūros formavimą. Trečiasis balsas istoriškai yra vėliausiai susiforma- vęs – tai grupės solisto balsas. Galiausiai ketvirtasis balsas įvairiais būdais nepertraukiamai palaiko melodikos pagrindą.

Thanasio Viltaniočio 2017 m. įkurtas dainų klubas siekia saugoti ir skleisti unikalią protėvių perduotą vietinių dainų tradiciją, į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktą prieš porą metų.

Epyras – tai Balkanų istorinis regionas, esantis dabartinėje šiaurės vakarų Graikijoje ir pietų Albanijoje. Graikijos Epyro didžioji dalis sutampa su Epyro periferija, o Albanijos valdoma Epyro dalis yra vadinama Šiaurės Epyru.

Šio regiono dainose apdainuojami visi žmogaus gyvenimo etapai – vaikystė, santuoka, mirtis, istoriniai įvykiai ir religinio gyvenimo ciklai.

Po Antrojo pasaulinio karo ir po jo kilusio Graikijos pilietinio karo ši tradicija pradėjo palaipsniui nykti, nes Epyro gyventojai ėmė migruoti į didelius Graikijos ir užsienio miestų centrus. Ilgainiui kaimuose liko labai mažai patyrusių atlikėjų.

Dainų kubas įrašinėja ir taip fiksuoja daugiabalsių dainų atlikimo tradiciją, saugoja ją ateities kartoms ir deklaruoja, kad šis tradicinis reiškinys yra unikalus ir svarbus ne tik savoje šalyje, bet ir pasauliniu mastu.

Nė vienas žiūrovas neliko abejingas, pamatęs scenoje Meladzės šeimą iš Sakartvelo. Dažną kartą pasirodydavo visa devynių asmenų šeima – tėvai ir septyni jų vaikai. Buvo panašu, kad jie ne tik yra puikiai suderinę balsus, bet ir jų tarpusavio santykiai pavydėtinai šilti. Tėvo rūpestingumas ir atsakomybės jausmas, mamos pasitikėjimas

Klaipėdos etnokultūros centro vadovė Nijolė Sliužinskienė džiaugėsi pavykusiu trečiuoju „Lauksnų“ festivaliu.

Klaipėdos etnokultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansambliui „Alkiukai“ festivalio metu buvo įteikta „Aukso paukštė“.

savo sutuoktiniu ir švelnumas, vaikų klusnumas ir noras viską atlikti kuo puikiausiai žavėjo žiūrovus, neleido nuo atlikėjų atitraukti akių.

Abu sutuoktiniai yra kilę iš muzikalių šeimų, kai susituokė, jau dainavo folkloro ansamblyje. Visi jų vaikai nuo mažumės girdi namuose dainuojant, o nuo šešerių jau pradeda lankyti vaikų folkloro ansamblį.

Jie mielai atlieka tiek choro, tiek šeimos repertuaro dainas, dalyvauja festivaliuose, folkloro renginiuose, koncertuose. Šeimos galva pasakojo, kad jie dainuoja ir kasdienybėje, pavyzdžiui, kai visa šeima renka vynuoges, spaudžia ir užraugia vyną. Be liaudies dainų, Meladzės šeima kartu dainuoja senąsias tradicines kartvelų religines giesmes.

Meladzės Klaipėdoje pristatė daugiabalsį dainavimą, kuris kartvelų tautoje susiformavo dar prieš priimant krikščionybę (IV mūsų eros amžiaus pradžioje).

Visuose Sakartvelo regionuose klesti a capella vokalinė polifonija. Pietinėje šalies dalyje – Mečetijoje ir Lazetijoje iki XX a. pradžios tik istoriniai šaltiniai bylojo buvus polifonines dainas. ►

Šiemet festivalis „Lauksnos“ sutapo su Joninėmis, tad ir jomarko dalyviams pasisekė – jie stengėsi ne tik parduoti savo gaminius lankytojams, bet ir pamokyti juos amato.

Bendrystė ir solidarumas buvo jaučiami viso festivalio metu.

Meduoliai su festivalio pavadinimu tapo puikiomis lauktuvėmis.

◄ Visi šalies regionai turi savotišką daugiabalsę dainavimo tradiciją. Klaipėdiečiai turėjo progą tai patirti klausydamiesi šeimos pasirodymų.

Bene mažiausiai karingumo demonstravo iš Švedijos, kur dabar gyvena, į festivalį Klaipėdoje atvykęs muzikos atlikėjas Crisas Gera. Jis pristatė unikalią savo tėvynėje Zimbabvėje tūkstantmetį gyvuojančią tradiciją groti instrumentu mbira arba sansi.

Instrumentą sudaro medinė lenta su viršuje įtvirtintais metaliniais klavišais, kartais ji sumontuota iš moliūgo išskobtame korpuse. Metaliniai klavišai dažniausiai yra gaminami iš šaukštų rankenų, dviračio stipinų arba spyruoklinės vielos. Jie užgaunami nykščiais arba nykščio ir kitų pirštų deriniu.

Instrumentas skleidžia švelnų garsą, kuris laikomas mistišku, ramiu ir kerinčiu.

Mbiros muzika buvo žinoma jau prieš tūkstantį metų Zimbabvės Šona genties tradicijose. Ji skambėjo visose žmonėms svarbiose gyvenimo veiklose – vestuvėse, laidotuvėse, dvasių iššaukimo apeigose, prišaukiant lietų, palaikant ryšį su protėvių ir mirusių genties vadų dvasiomis. C.Gera atliktose dainose skambėjo nuoskaudos dėl smurtaujančio ir girtaujančio tėvo elgesio, mamos ilgesio, jautrios tėvo meilės savo mažyliui temos.

Svarbus tokios muzikos bruožas yra jos cikliškumas, kai kiekvienas naujas temos pakartojimas šiek tiek skiriasi nuo ankstesnio ir vienija daugybę tarpusavyje giminingų melodijų.

Mbira galima groti atskirai arba ansamblyje su keliais kitais instrumentais.

Klaipėdos etnokultūros centro darbuotojai, surengę trečiąjį „Lauksnų“ festivalį, nusipelnė nuoširdžiausių žiūrovų padėkų.

Tradicijos paprastai perduodamos šeimose, tai instrumento gamybos ir grojimo įgūdžių tąsa.

Lietuviai svečius stebino savo sutartinėmis. Tai – archajiškas aukštaičių regiono dainavimo stilius, kai dainuojama dviem ar trimis balsais.

Ne visi lietuviai šiais laikais supranta ir mėgsta sutartines.

Seniausių užuominų apie sutartines randama XVI a. rašytiniuose šaltiniuose, tačiau pačios sutartinės užrašytos tik XIX–XX a.

Sutartines paprastai giedodavo moterys, vyrai dalyvaudavo instrumentinėse sutartinėse kankliuodami, lamzdžiuodami, skudučiuodami, pūsdami ragus, daudytes.

Sutartinių tyrėjai yra suskaičiavę bemaž 40 skirtingų sutartinių atlikimo būdų. Tai vaizdžiai demonstravo Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ sutartinių atlikėjai. Dažniausiai tradicijoje pasitaiko dvejinės, trejinės ir keturinės sutartinės.

Sutartinės skambėjo ne viename koncerte, jas buvo galima išgirsti ne tik prie paminklo „Arka“, bet ir Laikrodžių muziejaus kiemelyje ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus konferencijų salėje vykusiame koncerte.

Šių metų festivalyje sutartines giedojo ir giedotojų grupė „Trys keturiose“, ansambliai „Labingis“, „Siulingėla“ iš Vilniaus, „Sasutalas“ iš Kauno, „Saulala“, „Siaudela“, „Žemyna“ iš Biržų.

Tai buvo trečiasis „Lauksnų“ festivalis, surengtas Klaipėdos etnokultūros centro. Jis vyksta kas antrus metus. Savo tradicijas jau išsiugdęs, jis jau nesunkiai atpažįstamas, o jį pamėgę Klaipėdos ir Lietuvos žmonės žino, ko galima tikėtis šiame renginių gausiame festivalyje.

Trečiosios „Lauksnos“ neprailgo nei žiūrovams, nei dalyviams. Stebinanti kaskart pristatoma tautų kultūros įvairovė verčia laukti kitų „Lauksnų“ tikintis, kad neišvykstant iš Klaipėdos bus galima pažinti dar daugiau įdomių papročių, muzikavimo tradicijų ir amatų.

Klaipėdos etnokultūros centro darbuotojai, surengę trečiąjį „Lauksnų“ festivalį, nusipelnė nuoširdžiausių žiūrovų padėkų. Nerijaus Jankausko ir Vytauto Liaudanskio nuotr.