j eta“ taikant o logijas
O.Borodina ir R.Semenenka.
Įvairios choreografinės leksikos, skirtingų režisūrinių sprendimų, pavadinimų (pvz., „Veronos tragedija“, „Romeo ir Julija“) spektakliai sukurti naudojant žinomus muzikinius kūrinius. Plačiausiai paplitę pastatymai pagal Sergejaus Prokofjevo, kiek mažiau – pagal Hektoro Berliozo, Piotro Čaikovskio ir kitų kompozitorių muziką. Iš pastarųjų baleto enciklopedijoje minimi tokie faktai: dar 1926 m. „Rusų baletuose“ Bronislavos Nižinskajos kūryboje atlikta generalinė repeticija (šoko rusų „legendos“
ŠOKIS
Martyno Aleksos nuotr.
Tamara Karsavina ir Sergej Lifarj), 1939aisiais baletas pagal P.Čaikovskio muziką pastatytas Budapešto (Vengrija) operos teatre. 1942 m. (vėl atnaujintas 1949 m.) – baletmeisterio S.Lifarj „Paryžiaus Operoje“, 1943-iaisiais – „Balle teatr“ (Niujorkas, JAV) pagal H.Berliozo simfoniją pasirodė sukurtas Antony Tudoro, 1950 m. Karališkajame Danijos balete – B.Bartolino, 1959-aisiais baletas pristatytas Vupertalio (Vokietija) teatre etc. Kiek vėliau klasikines ar modernias baleto versijas kūrė tokie žymūs choreografai, kaip
Maurice Bejart (1966 m. Briuselyje Belgijoje, trupėje „XX a. baletas“), Johnas Neumeier (1974 m., Hamburge Vokietijoje), anglų baletmeisteris Matthew Bourne (2019 m.) ir kt. Nors pirmasis trijų veiksmų baletas pagal S.Prokofjevo muziką užfiksuotas 1938 m. (Brno, tuomet Čekoslovakijoje, choreografas bei Romeo vaidmens atlikėjas – Ivo Psota), rašytiniuose šaltiniuose labiau žinomas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse (1941 m. tuomečiame Leningrade – dabar Sankt Peterburge) įgyvendintas Rusijos ► 11
