Pillė VELJATAGA. 19-ieji „Pamario ženklai“ pasakoja apie vėjus

19-ieji „Pamario ženklai“ pasakoja apie vėjus

Tarptautinė emalio meno laboratorija „Pamario ženklai“ – 19 metų vykstantis renginys, žinomas ir tapęs Kintų Vydūno kultūros centro atpažinimo meno lauke ženklu. Organizatoriai į tarptautinę emalio meno laboratoriją visados kviečia įvairioms juvelyrikos mokykloms ir emalio technikoms atstovaujančius, nuolat ir epizodiškai emalį savo kūryboje naudojančius, pradedančius ir patyrusius menininkus. Tikslas – eksperimentavimas, dalijimasis patirtimi. Šiemet emalio meno laboratorija buvo dar eksperimentiškesnė dėl margos dalyvių sudėties.

„Pamario ženklų“ tradicija – dalyvių fotosesija. Šiemet – vėjų rožės tema.

„Pamario ženklai“ a apie vėjus

Ginto Beržanskio nuotr.

Pillė VELJATAGA

Liudija prestižą

Dėl pandemijos ribojimų neatvykusių menininkų vietas užėmė tie, kas galėjo atvykti, – menininkai iš Latvijos. Dalį eksponatų atsiuntė dailininkai, kurie dalyvavo nuotoliniu būdu, ir tai, manyčiau, liudija „Pamario ženklų“ prestižą. Surengta dėmesio verta paroda „Vėjų rožė. Ką pasakoja vėjai“. Joje eksponuojami ir Lietuvos emalio meno bei parodinės ir edukacinės veiklos grande dame Marytės Dominaitės, ir kartu su dukra atvykusios profesionalios latvių dailininkės Mirdzos Gukos mamos, aukštesnįjį rūbų modeliuotojos išsilavinimą turinčios kino studijos rekvizitininkės Roze’s Liepinos, ir jaunos fizikės Nadine Sippach, gyvenančios Berlyne, kuriam laikui grįžusios ir Kintuose lankančios emalio edukacinius užsiėmimus, kūriniai. Skirtingo lygio – nuo metalo meno profesionalų iki mėgėjų – ekspoziciją aptariančiam dailės kritikui vargu ar pavyktų rasti bendrą vardiklį įvertinant meninį rezultatą, tad sutelksiu dėmesį į idėjas, temos traktuotes. 19-ųjų „Pamario ženklų“ temos reikšminiai žodžiai yra „vėjų rožė“ ir „ką pasakoja vėjai“. Kaip anotacijoje rašė rengėjai, „2021 m. skiriami vėjų temai ir Kuršmarių vėtrungių tėvu vadinamam pirmajam žvejybos inspektoriui, menininkui, etnografui, krašto tyrinėtojui, olandų kilmės kraštiečiui E.V.Berbomui. ►

M.Lasinskas. Vaikystės vėjas. 2021. D.Kiesutė. Vėjų rozetė. Ką vidiniai vėjai pasakoja? 2021.

◄ Pamarys pasaulyje garsėja medinių vėtrungių amatu, kuris buvo naudojamas tik šiame Lietuvos regione. Vienas iš privalomų elementų vėtrungėje yra vėjų rožė. Kiekvienoje vėtrungėje ji buvo drožiama vis kitaip.“

Vėtrungių replika

Tbilisio meno akademijoje dizaino ir metalo studijas baigęs, Lietuvoje gyvenantis juvelyras Nikolozas Gamkhitashvili’s gerai išmano pertvarinio emalio techniką, kuri būdinga ir gruzinų taikomosios dailės mokyklai. Jo kūrinys „EVO – vėtrungė“ yra senųjų Kuršmarių vėtrungių replika. Vėtrungė buvo semantiškai talpus ženklas, kuris perteikdavo bendruomenei svarbią informaciją, ir dailininkas sako pabandęs įsivaizduoti, kokius mūsų laikų simbolius galima būtų pavaizduoti: greta miesto silueto ir vėjo jėgainės rasime barkodą bei panašius skaitmeninės eros atpažinimo ženklus.

Išgirdę frazę „vėjų rožė“ pirmiausia turbūt pagalvojame apie senovinį jūreivystės prietaisą, rodantį vėjo kryptis, įmantriu šriftu skritulio padalose užrašytus 24 vėjų pavadinimus. Fotografė Oksana Gamkhitashvili „Vėjų techno rožę“ padarė panaudojusi kompiuterio procesoriaus ventiliatorių – aliuminio baltumu švytintį gražios formos daiktą, kurio centre išdėstė spalvoto emalio segmentus. Suprantama, kompasas „vėjų rožė“ buvo matavimo prietaisas, ventiliatorius skirtas vėjui sukelti, o panašūs jie estetiniu patrauklumu.

Š.Vaitkutė-Žygienė. Votas vėjui – laimės pasauliui. 2021. D.Žydelienė. Vėlingis. 2021.

S.Malaškevičiūtė. Trys vėjai. 2021.

Galima būtų juokaujant sakyti, kad vėjas pačia savo prigimtimi meniškas, juk ir šiais laikais meteorologijoje „vėjų rože“ vadinamas įvairiaspalvis radialinis grafikas, kuriame pavaizduotos vėjų kryptys, jų stiprumas ir dažnumas tam tikroje vietovėje, yra dekoratyvus. N.Sippach pasinaudojo vienu iš internete esančių Kintų vietovės grafikų, kuriame rado linksmas raudoną bei oranžinę, mėlyną ir žalią spalvas.

Byloja metaforomis

Sumaniusi parodyti ne „vėjų rožę“, o grėsmingą viesulą, kuris ištiko mūsų pasaulį,

O.Gamkhitashvili. Vėjų techno rožė. 2021. N.Sippach. Vėjų rožė. 2021.

U.Mikuda. Jūreivio užrašai. 2021.

M.Dominaitė sukūrė plaketę „Tornado“. Spiralę – kaip išraiškingą formą ir kaip metafo- rą – dailininkė naudojo ir anksčiau. Iš viesulo „akies“ besisukanti emaliuoto vario spiralė iškyla virš plaketės plokštumos, mesdama aštrų šešėlį ant tarsi vandens paviršius švytinčios cinkuotos skardos ploto, kurį nuklojo viso, kas buvo, lūženos, chaotiškai pasklidę emalio atspalviai ir vingiuoti kontūrai.

Ne dramatiškoje, o epiškoje nuotaikų skalės pusėje atsiduria jaunosios kartos latvių juvelyrės Unos Mikudos „Jūreivio užrašai“. Skaidria emale dengti 16 kvadratinių vario lakštelių – tai, kaip rašoma anotacijoje, kasdieniai jūreivio pokalbio su jūra užrašai. Vizualinis tropas įtaigus: ant „lapelių“ nėra žodžių, jie byloja išmanančiam žmogui suprantamais pokyčiais. Lakštelių kampai vis labiau linksta, dalis plokštumos patamsėja, tarytum vėjui kylant ir dangui aptemstant.

Neseniai metalo meno bakalauro studijas Telšiuose baigusi Deimantė Kiesutė asociatyvinį mąstymą į lankas paleido, ir baigėsi sėkmingai. Temos pavadinime yra žodis „rožė“, panašu į „rozetę“, elektros instaliacijos įrenginį, prie kurio, prikišusi ausį, vaikystėje dailininkė laukdavo, kol išgirs sklindančius paslaptingus balsus, ūžesius. Kūrinys „Vėjų rozetė. Ką vidiniai vėjai pasakoja?“ yra apie tai, kaip neprarasti gebėjimo „klausytis, suprasti, pajausti. Prieš vėją ar pavėjui?“

Etnografijos motyvai

Baltų etnografijos motyvus dažnai naudoja emalį ir gintarą papuošaluose derinanti Dovilė Žydelienė. Pabrėždama ryšio su praeitimi svarbą, dailininkė objektą „Vėlingis“, t. y. ūmus, permainas nešantis vėjas, dedikuoja Pamario žmonėms, kurie ir dabar „iš vėjų šnekos, gausmo, švilpimo, gūsingumo nesuklysdami pasakys, iš kur pučia...“

Prieš kelerius metus VDA Telšių fakultete juvelyrės specialybę įgijusi Eglė Širvytė iš kukliai tamsaus emalio ir neblizgaus sidabro padirbino skritulį, jo spindulius, strėlės antgalius, paukštį, žuvį, saulę ir debesį. „Pastovumas vėjui nepažįstamas, jis suka ciklų ratą“, – rašė dailininkė, pristatydama parodai atsiųstą pagoniškojo pasaulėvaizdžio konotacijų turintį objektą. ►

E.Širvytė. Vėjų rožė. 2021. M.Dominaitė. Tornado. 2021.

M.Guka. Lietaus ir vėjo šaukliai. 2021.

◄ Šiuolaikiniame mene sinestezija – pojūčių sąveika, leidžianti „girdėti spalvas“, „matyti garsus“, vaizdu perteikti tai, kas patiriama lytėjimu – įgavo pamatinę svarbą. Juk kasdieniam pasauliui vis labiau virstant skaitmeniniu, atitolusiu nuo juslių, arba laisvalaikiu besimėgaujančiu visų pirma gastronominėmis juslėmis, meno kūrinio pasaulis pajėgia suteikti ypatingų patirčių. Juo labiau kai kalbame apie metalą, emalį ar keramiką, tekstilę, t. y. dailės šakas, kuriose medžiagų savybės yra dominuojanti meninės raiškos priemonė. Roterdamo Erasmus universiteto medijų studijų krypties magistro laipsnį turinčios, ten pat juvelyrikos kursus baigusios menininkės Justės Gatelytės kūrinyje – ir Pamario vėtrungių „vėjų rožės“ motyvas, ir nuo menkiausio oro virpėjimo skambantys emaliuoti vario strypeliai bei jų atspindys veidrodyje, leidžiantys „pamatyti ir išgirsti tai, kas nematoma“.

Grįsti reminiscencijomis

Žinomos viduriniosios kartos juvelyrės, VDA Telšių fakulteto absolventės Sandros Malaškevičiūtės, kuriančios papuošalus ir objektus iš organinio stiklo, braižui būdingos skaisčios spalvos, švytinčių ir matinių paviršių sąskambiai, šmaikštus humoras. Dailininkė, kuri sako įsivaizduojanti vėją kaip nematomą, bet jaučiamą, vizualizavo tai objekte „Trys vėjai“. Trys emalio plokštelės, panašios į debesėlius iš vaikiškos knygos, jose tarytum neįgudusia ranka išvingiuotas ornamentas, papuošimas kalnų krikštolo karoliukais atrodo smagiai ir dingteli keturvėjininkų poezijos eilutės „pasikinkęs jauną vėją...“

Mantvydo Lasinsko, tapybos restauratoriaus diplomą turinčio ir senokai emalio juvelyriką kuriančio dailininko, sukurtas žaislinis vėjo malūnėlis – nostalgija jausmams, vaikystėje patirtiems žiūrint į besisukantį malūnėlį.

Reminiscencijomis taip pat grįstas Šarūnės Vaitkutės-Žygienės, mūsų metalo meno scenoje vyraujančios viduriniosios kartos atstovės, kuriančios subtilią emalio juvelyriką, „Votas vėjui – laimės pasauliui“. Jį inspiravo Himalajų kalnuose matytos vėjyje plazdančios maldų vėliavėlės.

Viena iš atvykusių į Kintus „Pamario ženklų“ dalyvių, Latvijos dailės akade-

mijoje metalo dizaino ir plastinių menų magistro studijas baigusi jauna menininkė M.Guka buvo įsitraukusi į savo ankstesnį sumanymą emaliavimu ir stiklo karoliukais imituoti gyvūnų – varlių, reptilijų – kūno tekstūrą. R.Liepina, kuri sakė mėgstanti art deco stilistiką, ekskursijos po Kuršių neriją metu pamačiusi kormoranų koloniją, padarė dekoratyvią sparnus išskleidusio paukščio figūrą.

Pabaigai belieka pasakyti, kad 2022ieji bus Kintų Vydūno kultūros centro tarptautinės emalio meno laboratorijos 20-mečio metai, ir „Pamario ženklų“ vaidmens kultūros lauke refleksijai tiktų albumo išleidimas. Emalio meno galerijos kolekcijoje – apie 180 kūrinių, kurių autoriai yra virš 100 laboratorijos dalyvių. Emalio meno laboratorijos veiklos visuma verta menotyrinės analizės ir tolesnio pristatymo Lietuvoje bei užsienyje.

N.Gamkhitashvili’s. EVO – vėtrungė. 2021.

J.Gatelytė. Išgirsk vėjo kalbą. 2021. N.Sippach. Vėjo gaudytojas. 2021.