Durys 2021 10

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2021 SPALIS / Nr. 10(94)

15-ojo tarptautinio menų festivalio „Plartforma“ akimirkos.

Reginys „Hommage to Merce Cunningham“.

Festivalio uždarymas. Prancūzų instituto Lietuvoje direktorius Thomas Buffinas, prodiuserė Goda Giedraitytė ir festivalio renginių vedėjas režisierius Nerijus Gedminas.

Šiuolaikinio šokio spektaklis „When Love Walked In“ Palangoje.

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Blank Spots“.

Po spektaklio „When Love Walked In“ Klaipėdoje su Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje Yossefu Levy.

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Post no Bills“.

Donato Bielkausko nuotr.

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2021 spalis / Nr. 10(94) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

TEATRAS

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

Jūratė GRIGAITIENĖ. „Borisas Godunovas“ – stiprus politinis spektaklis

4

ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. „Romeo ir Džuljeta“ taikant naująsias technologijas

10

ŠIUOLAIKINIS MENAS Silvija ČIŽAITĖ-RUDOKIENĖ. Status quo perkrova

LEIDĖJAS © 2021 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500

KINAS

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

MUZIKA

18

Andrius RAMANAUSKAS. „Izaokas“: ar įmanoma į ekraną perkelti A.Škėmos pasaulį?

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2021.

4 psl. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklio – S.Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ (choreogr.

K.Simonovas) akimirka. Martyno Aleksos nuotr.

26

Daiva KŠANIENĖ. Šventinis koncertas efektingai sujungė vargonų ir orkestro muziką

29

Rūta VILDŽIŪNIENĖ. „Vox Maris“ – naujas chorinės muzikos festivalis

34

DAILĖ Pillė VELJATAGA. 19-ieji „Pamario ženklai“ pasakoja apie vėjus

38

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Kai raidės tampa puošmenomis

44

GINTARO LAŠAI

ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2021 m.“ SRTRF skyrė 40 tūkst. eurų finansinę paramą

Dainius SOBECKIS. Eilėraščiai

47

Algis KUKLYS. Jeronimai, Jeronimai. Gražus šeštadienis

50

Paulius KLIŠEVIČIUS. Lytinis ugdymas 1.1: kaip dingsta pinigai

52

Alma RIEBŽDAITĖ. Istorija, kurioje nenutiko nieko

55

Nijolė KEPENIENĖ. Susitikimas su šveicarų kūrėjais

58

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Juozas ŠIKŠNELIS. Kas knygon nesudėta (2)

60 3

TEATRAS

„Borisas Godunova s stiprus politinis spe k „Borisas Godunovas“ pagal rusų klasiko Aleksandro Puškino dramą – pirmasis žymaus lenkų režisieriaus Jano Klatos darbas Klaipėdos dramos teatre. Neabejotinai sėkmingo spektaklio premjera parodyta rugsėjo 1–3 dienomis.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Domina globalios problemos Teatro gerbėjai Klaipėdoje dar iki tol turėjo galimybę susipažinti su šio kontroversiškai vertinamo kūrėjo-maištininko kūryba. Šią vasarą vykusiame tarptautiniame teatrų festivalyje „TheATRIUM“ buvo parodyta šiuolaikinė J.Klatos interpretacija pagal

Klaipėdos dramos teatro premjeros – A.Puškino dramos „Borisas Godunovas“ (rež. J.Klata) akimirkos.

4

klasikinę J.W.Goethe’s poemą „Faustas“.

Spektaklis savo tematika, stipriai išreikšta vaizdine emocine partitūra priminė savotišką teatro ringą, kurį suprato ir atlaikė ne visi žiūrovai. Akivaizdu, kad lenkų režisierių domina ne psichologinės vidinės lokalios, o globalios pasaulio problemos. Pats J.Klata viename interviu yra sakęs, kad „teatras visada turi būti pavojingas, o dabar yra tas laikas, kai būtina kurti teatrą. Teatras yra bendruomenės priemonė įveikti kylančius pavojus, todėl dabar teatras reikalingas kaip niekada anksčiau“.

TEATRAS

a s“ – e ktaklis Toliau tęsdamas savo meninę misiją, J.Klata istorinės „Boriso Godunovo“ dramos tekstą, parašytą dar 1825 m., sėkmingai „įkurdino“ XXI a. socialiniame kontekste.

A.Puškino dramoje nuolat pasikartojantis mirusio ar nužudyto kūdikio motyvas tapo viso klaipėdiečių spektaklio parafraze.

Spektaklis vyksta sporto salės erdvėje su krepšinio lanku scenos centre (scenografė Justyna Lagowska). Pirma mintis, pamačius šią švelniai tariant keistą ir visiškai nederančią istorinei dramai scenografiją: Lietuva – krepšinio šalis. ►

Domo Rimeikos nuotr.

5

TEATRAS

◄ Atmintyje iškilo sovietmečiu virusios aistros, kai žaisdavo „Žalgiris“ su tuomete CSKA krepšinio komanda. Tada atrodė, kad lietuviai vyrai kovojo ne dėl sportinių rezultatų ir medalių, o už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau kai sporto salės švieslentėje įsižiebė šėtonui priskiriama skaičių kombinacija (666), o galinėje sienoje prožektoriaus šviesoje tarp sporto inventoriaus išryškėjo žmonių fotografijos, kilo mintis, kad režisierius valdžiažmogių blogio šaknų ieško gerokai giliau. Sporto salė su išdėliotais plastikiniais buteliais ir juose pamerktomis gėlėmis priminė kraupią Beslano tragediją, kai žuvo daug nekaltų, ištroškusių, siaubingą košmarą patyrusių suaugusiųjų ir vaikų. Neatsitiktinai gedintys žmonės po šios baisios nelaimės nešė į tragedijos vietą ne tik gėles, bet ir atsuktus vandens butelius – kaip paskutinį pagarbos ir meilės ženklą nekaltai nukankintiems vaikams. Ant sienoje sukabintos žuvusių žmonių fotografijų galerijos spektaklio vyriški personažai tarsi kokios žmogbeždžionės nuolat brutaliai lipa, šokinėja, karstosi, spardo, daužo ir visais kitais įmanomais būdais niekina šią sakralią vietą. Sunku įsivaizduoti, ar galima dar stipriau teatro kalba byloti apie vienos galingiausių pasaulio valstybių valdžios ciniškas politines pažiūras bei intencijas. Atrodo, kad nekaltų vaikų krauju tiesiogiai ar netiesiogiai yra susitepę visi šios istorinės dramos veikėjai. Talentingas režisierius politiniame spektaklyje užmena ir daugiau sceninių šaradų / mįslių, kurias norint teisingai iššifruoti reikia spektaklį pamatyti tikrai ne vieną kartą.

Žaislas galingųjų rankose Nors drama vadinasi „Borisas Godunovas“, tačiau caras (akt. Darius Meškauskas) scenoje pasirodo tik keletą kartų. Daugiau sceninis veiksmas sukasi apie Apsišaukėlį intrigantą Dmitrijų (akt. Donatas Švirėnas), klasta siekiantį užgrobti valdžią. Caro Boriso Godunovo valdžios didybę sukuria jo aplinkos žmonės, niekingi veidmainiai ir prisitaikėliai, siekiantys naudos tik sau.

Ypač įdomus ir ryškus vaizdinys – su raudonais kaspinais scenoje meninės gimnastikos pratimus atliekanti Marina, kurią įkūnijo aktorė Justina Vanžodytė. Raudoni besiplaikstantys kaspinai ir baltas gimnastės triko su erelių simbolika raudoname ► 6

TEATRAS

7

TEATRAS

◄ fone nepaliko jokių abejonių, apie kokią kaimyninės valstybės politinę figūrą per jo ilgai paslaptyje nuo viešumos laikytą mylimą moterį spektaklyje eina kalba. Arba avanscenoje visą spektaklį stovintis įstrižais baltais ir raudonais dryžiais pažymėtas stulpas kėlė tiesiogines asociacijas apie Lietuvos ir visos Vakarų Europos pasienio ruožuose kylančią nevaldomą migrantų krizę.

Daug minčių sukėlė ir dideli pripučiami guminiai kamuoliai su nupieštu spalvotu pasaulio žemėlapio vaizdu. Kamuolius vaikai mėto, ridena, su jais žaidžia, spyruokliuodami šokinėja, bandydami išlaikyti pusiausvyrą, arba naudoja gydomojo masažo tikslais. Pasaulis iškyla kaip trapus žaislas galingųjų rankose. Kamuoliai-gaubliai artikuliavo ne tik pasaulio galingųjų politinius žaidimus, jie kūrė itin nestabilią šiandieninio pasaulio atmosferą, kai nėra jokio pagrindo po kojomis. Spektaklyje atsivėrė ir skaudi tikėjimo krizė, nes šventųjų atvaizdai vis atsiduria netinkamose vietose arba meldžiamasi disko ritmu ir pan.

Trepsint šokio žingsneliu Sunkiasvorė, istorinių faktų ir siužetinių linijų gausa pasižyminti A.Puškino drama šiuosyk įvilkta į populiarios ir daugeliui gerai pažįstamos popkultūros rūbą. Spektaklyje nuolat skamba įvairių žanrų muzika: nuo roko, popmuzikos šlagerių iki klasikos.

Vienu metu pasigirdo net populiarios 8

lietuvių grupės „The Roop“ šiųmetės eurovizinės dainos motyvas, pateiktas kartu su šokio judesiais. Karo epizodas įgauna net komiškų atspalvių, kai sušokamas nindzių judesių ir gestų stilistika, mojuojant dviejų priešiškai nusiteikusių valstybių vėliavomis. Atrodo, kad baisūs istoriniai faktai ir sunkiai sveiku protu paaiškinami valdžios nusikaltimai yra papasakojami aktoriams scenoje trepsint lengvu šokio žingsneliu (choreografas Macko Prusakas). Kai kada atrodė, kad tragedija priartėjo prie lengvo pramoginio miuzikholo ar muzikinio reviu žanro. Beje, pats lenkų režisierius J.Klata neneigė, kad nevengia kurti teatrinių koverių.

Reikia pasidžiaugti ir pagirti visus be išimties Klaipėdos dramos teatro aktorius,

Kai kada atrodė, kad tragedija priartėjo prie lengvo pramoginio miuzikholo ar muzikinio reviu. kurie šiame spektaklyje pademonstravo puikų fizinį pasirengimą ir gerą sportinę formą, o aktorės J.Vanžodytės gimnastikos numeris atliktas tiesiog tobulai. Iš karto po premjeros žinoma uostamiesčio šokio pedagogė susižavėjusi gyrė aktorių kūno plastiką ir gebėjimą organiškai sujungti judesį ir / ar šokį su verbaliniu minties krūviu. Prisipažino, kad net šokio profesi-

TEATRAS

onalai galėtų pasimokyti kai kurių dalykų iš puikiai judančių ir šokančių Klaipėdos dramos teatro aktorių.

Spektaklio pabaigoje sunkių nusikaltimų prislėgto Boriso Godunovo desperatiškas bandymas perduoti sūnui valdžią ir galią neturi perspektyvos. Berniukas kepurnėjasi,

kabinasi už kamuolio-gaublio, bandydamas išlaikyti pusiausvyrą, bet jam tai daryti sekasi labai sunkiai. Šviesos ir vilties spektaklyje nėra daug. Žymus lenkų režisierius J.Klata „Boriso Godunovo“ pastatymu dar kartą įrodė, kad yra įdomus, tačiau daugeliui nepatogus

režisierius-provokatorius, gebantis klasikinius kūrinius ne pažodžiui iliustruoti, o originaliai interpretuoti ir aktualizuoti dabarties socialinio ir politinio gyvenimo kontekste. Gaila, tačiau ne visi žiūrovai tokius novatoriškus meninius bandymus supranta ir toleruoja.

9

ŠOKIS

„Romeo ir Džulj e naująsias techno l

Scenos iš premjerinio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklio – S.Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ (choreogr. K.Simonovas).

Klaipėdos valstybinio muVioleta MILVYDIENĖ zikinio teatro ir kviestinių statytojų sukurtas baletas „Romeo ir Džuljeta“ atnauPažintinė kelionė jintoje uostamiesčio Žvejų rūmų scenoje publikai buvo Baleto ir kitų šokio spektaklių Williamo pristatytas rugsėjo 16, 17 ir 18 Shakespeare’o tragedijos motyvais istorija išties nebenauja ir gana turtinga – jos raida dienomis. Premjerą pavyko tebesitęsia nuo praėjusio amžiaus pirmosios pamatyti šeštadienio vakarą. pusės iki šio laikmečio.

10

Bent keliasdešimt garsių pasaulio baletmeisterių ir šiuolaikinių choreografų (deja, tikslus skaičius neaiškus – tokios statistikos nėra) per prabėgusius daugiau nei devynis dešimtmečius kreipėsi į genialiojo anglų dramaturgo kūrinį, paveikti jo ryškių charakterių, stiprių aistrų, tyros meilės vaizdavimo. Vieni pastatymai pasižymi unikaliai atnaujintomis tradicinio baleto repertuaro interpretacijomis, kiti – moderniomis, šiuolaikinėmis traktuotėmis.

j eta“ taikant o logijas

O.Borodina ir R.Semenenka.

Įvairios choreografinės leksikos, skirtingų režisūrinių sprendimų, pavadinimų (pvz., „Veronos tragedija“, „Romeo ir Julija“) spektakliai sukurti naudojant žinomus muzikinius kūrinius. Plačiausiai paplitę pastatymai pagal Sergejaus Prokofjevo, kiek mažiau – pagal Hektoro Berliozo, Piotro Čaikovskio ir kitų kompozitorių muziką.

Iš pastarųjų baleto enciklopedijoje minimi tokie faktai: dar 1926 m. „Rusų baletuose“ Bronislavos Nižinskajos kūryboje atlikta generalinė repeticija (šoko rusų „legendos“

ŠOKIS

Martyno Aleksos nuotr.

Tamara Karsavina ir Sergej Lifarj), 1939aisiais baletas pagal P.Čaikovskio muziką pastatytas Budapešto (Vengrija) operos teatre. 1942 m. (vėl atnaujintas 1949 m.) – baletmeisterio S.Lifarj „Paryžiaus Operoje“, 1943-iaisiais – „Balle teatr“ (Niujorkas, JAV) pagal H.Berliozo simfoniją pasirodė sukurtas Antony Tudoro, 1950 m. Karališkajame Danijos balete – B.Bartolino, 1959-aisiais baletas pristatytas Vupertalio (Vokietija) teatre etc.

Kiek vėliau klasikines ar modernias baleto versijas kūrė tokie žymūs choreografai, kaip

Maurice Bejart (1966 m. Briuselyje Belgijoje, trupėje „XX a. baletas“), Johnas Neumeier (1974 m., Hamburge Vokietijoje), anglų baletmeisteris Matthew Bourne (2019 m.) ir kt.

Nors pirmasis trijų veiksmų baletas pagal S.Prokofjevo muziką užfiksuotas 1938 m.

(Brno, tuomet Čekoslovakijoje, choreografas bei Romeo vaidmens atlikėjas – Ivo Psota), rašytiniuose šaltiniuose labiau žinomas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse (1941 m. tuomečiame Leningrade – dabar Sankt Peterburge) įgyvendintas Rusijos ► 11

ŠOKIS

◄ baletmeisterio Leonido Lavrovskio pastatymas, kuriame šoko žinomi baleto meistrai Galina Ulanova ir Konstantinas Sergejevas. Įdomus dar vienas faktas: 1954 m. minimojo pagrindu sukurtas filmas-baletas, po metų parodytas Kanuose, buvo apdovanotas prizu „už geriausią lyrinį filmą“.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) „Romeo ir Džuljetos“ premjera įvyko 1977-aisiais – klasikinį baletą jame pastatė rusų baletmeisteris Nikolajus Bojarčikovas, o lyriškąją Džuljetą sukūrė Leokadija Aškelovičiūtė.

Tie patys, nuolat pasikartojantys scenografijos simboliai, gausybė instaliacijų dažnokai blaškė dėmesį ir trukdė matyti vyksmą scenoje.

Atmintyje dar išlikęs 1993-iaisiais Vilniuje matytas garsaus to meto Rusijos baleto artisto ir baletmeisterio Vladimiro Vasiljevo

12

pastatymas LNOBT. Ypač įstrigo jautrus finalinis momentas, kai į sceną pakilęs teatro orkestro dirigentas sujungė mirusių mylimųjų rankas.

Klaipėdos muzikiniame teatre 1999-ųjų vasarą baletą savitai interpretavo Jurijus Smoriginas (pagal H.Berliozo simfoninę muziką).

O šiame amžiuje...

Anželikos Cholinos teatro vienaveiksmio šokio spektaklio „Romeo ir Džuljeta“ (2003) forma buvo moderni, tik epizodiškai vaizduojanti tragiškos meilės istoriją, išryškinanti pagrindinius jos motyvus, panaudojant įvairių šiuolaikinių kompozitorių kūrinius. Jame netradiciška ir istorijos pabaiga, scenos gilumoje vaizduojant realų, „tebekovojantį“ gyvenimą, o avanscenoje – šviesų pomirtinį mylimųjų pasaulį. Tuomet neteko abejoti – dekoracijų, kostiumų ir šviesų gamos darna padėjo atskleisti šiuolaikinę tragedijos dvasią Beje, tais pačiais metais „Romeo ir Džuljeta“ buvo pastatyta ir Kauno valstybi-

niame muzikiniame, ir Oskaro Koršunovo teatre.

Viename naujausių šio baleto spektaklio pastatymų, kartu su studentais 2016-ųjų rudenį regėtame LNOBT (tuomečio baleto trupės vadovo, žinomo lenkų baletmeisterio Krzysztofo Pastoro choreografija) rutuliojama itališko fašizmo tema: čia kovoja ne giminės, o politinės jėgos. Ir jeigu pradžioje tematikos traktuotė kiek šokiravo, tai neilgai trukus visiškai įtikino.

Pats kūrėjas teigė: „Prokofjevo muzika – geniali. Shakespeare’as – genialus. Jų kūrybos ypatingumas tai, kad ji vis dar aktuali... Noriu parodyti, kaip gerai šis pasakojimas atitinka mūsų situaciją. Romeo ir Džuljetos istorija gali atrodyti svarbi maištaujančiam paaugliui, išvargusiam reklamos agentūros darbuotojui, naujų interpretacijų ieškančiam mokytojui, naujų programėlių savo IPad ieškančiam studentui ar motinai, kuri augina tris vaikus. Noriu kalbėti paprastiems žmonėms, kurie kariauja su kasdienėmis problemomis.“ Išties, kaip visa tai – ypač žvelgiant iš dabartinės sudėtingos pandeminės situacijos – aktualu!

ŠOKIS

Artimesnis neoklasikai Šis naujausias tarptautinės komandos (baletmeisteris Kirilas Simonovas, scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja iš Rusijos, muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežius, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis) pastatymas Klaipėdos valstybinia-

me muzikiniame teatre (KVMT) – siužetinis, dramatizmu persunktas dviejų veiksmų šokio spektaklis. Jo forma – struktūra, choreografinė leksika, muzikos partitūra etc. – artimesnė klasikinio baleto restauracijai nei šiuolaikinei traktuotei.

Rusijos baletmeisterio K.Simonovo kūryba jau šiek tiek pažįstama uostamiesčio žiūrovams bei KVMT baleto trupės gerbėjams – 2019-ųjų gruodį buvo pristaty-

tas jo sukomponuotas P.Čaikovskio baletas „Spragtukas“.

Kaip pastarajame, taip ir naujajame „Romeo ir Džuljetos“ pastatyme vyrauja modernaus baleto stilius, papildytas mimanso elementais. Vaizduojamojo meno integracija, rodos, privalėtų reginiui suteikti tam tikro teatrališkumo, tačiau apie tai – kiek vėliau.

Choreografinėje stilistikoje neatsisakoma ir tradicinių baleto formų, pavyzdžiui, ►

13

ŠOKIS

◄ neoklasikinio šokio, dar 30-aisiais XX a. metais JAV sukurto ir propaguoto išeivio iš tuometės TSRS, žinomo baletmeisterio Georgeso Balanchino. Būtent ši lengvai „skraidanti ir pakimbanti ore“ leksika čia atrodė labiausiai jauki, išgryninta, estetiška, asmeniškai priimtina, puikiai techniškai ir emocionaliai įkūnyta baleto trupės artistų.

Tiesa, kai kurie masiniai fragmentai – „tuštoki“ ir chaotiški, panašūs į anuomet matytus antrajame „Spragtuko“ veiksme.

Galbūt dar šiame spektaklyje gana vykusiai panaudotas polifonijos principas, pasiteisina piešinių simetrija, judėjimo trajektorijų kaita, pažymėtinas kordebaleto ansambliškumas.

Kita vertus, atlikėjų energetika – kiek silpnesnė, tarytum „perdegusi“ (galbūt natūralu?) po itin ryškių Klaipėdos uosto elinge įvykusių vasaros premjerų (G.B.Pergolesi „Stabat Mater“ ir I.Stravinskio „Šventasis pavasaris“).

Neišryškinti personažai Svarbiausios šios šokio spektaklio, interpretuojamos tragedijos individualybės, išskyrus pačius pagrindinius herojus, atrodė tinkamai neišryškintos – pradžioje teko net paspėlioti, kas yra kas (tai Merkucijus ar Paris,

o gal Tebaldas?). Montekių giminės atstovai, regis, net neegzistavo, kaip ir „kova“ tarp jų šeimų klanų.

Stipresnės charakteristikos tikėjausi ir iš Romeo vaidmens, nors solistui Romanui Semenenkai nestinga lengvai demonstruojamos atlikimo technikos.

Džuljetos, neva „turinčios autizmo spektro sutrikimą“, būsena taip ir liko neatskleista. Apskritai neįtikinanti pati koncepcija, nors amplua, sukurtas solistės Oleksandros Borodinos, savaime jausmingas, jautrus, dramatiškas. Gi perdėtas impulsyvumas būdingas ne vienai nebrandžiai sielai.

Auklės vaidmeniui atrinkta atlikėja pasirodė pernelyg jaunatviška (mačiau Darią Verovką) – tokia infantiliška linksma vėjavaikė, tarytum būtų Džuljetos draugė ar jaunesnioji sesuo.

Iš visų solinių personažų išskirčiau įtaigiai perteiktą Kapulečių duetą – žavėjo primabalerinos Olgos Konošenko plastika ir ryškus, solidus jai asistuojančio Manto Černecko įvaizdis.

Scenovaizdžio ypatumai Anksčiau scenografai ir kostiumų dailininkai šiam spektakliui kurdavo rūsčius, asketiškus scenovaizdžius bei stilizuotus renesanso epochos kostiumus, o dabar taikomos naujosios technologijos – toks kūrybos procesas, neva papildantis dabartinės, šiuolaikinės choreografijos viziją. ► 14

ŠOKIS

M.Černeckas ir O.Konošenko.

15

ŠOKIS

Drįsčiau manyti, analizuojamame šokio spektaklyje pernelyg daug dėmesio skiriama šalutiniams komponentams, sureikšmintai ir ne itin stilingai sujungtos kai kurios raiškos priemonės. Tie patys, nuolat pasikartojantys scenografijos

◄

16

simboliai, gausybė instaliacijų dažnokai blaškė dėmesį ir trukdė matyti vyksmą scenoje.

Pavyzdžiui, prologe kiekvieno skelbiamo vaidmens ir jo atlikėjo nespalvotos fotografijos kampe persišviečia kryžius. Pati idėja

būtų prasminga – tarytum pagarba artistui, jeigu nebūtų... panašu į „in memoriam“, tai savaime nuteikia kraupokai. Toks vizualus ir instinktyvus įspūdis. Jei atvirai, būdama trupės atlikėja, kategoriškai nesutikčiau su tokiu „pristatymu“...

ŠOKIS

Žinoma, scenografijoje atsisakyta ir legendinio balkonėlio, iš kurio, kaip teigia rašytiniai ir kiti informaciniai šaltiniai, Džuljeta numetė kopėčias savo mylimajam, ir to romantiškojo sodo (kodėl gi čia nepavaizdavus bent panašaus ant galinio kuliso – per banalu? Argi dueto apšokama gėlių klomba avanscenoje – įtaigiau?)... Na, neišlaikyta renesanso atmosfera, dingęs bet koks jo dvelksmas – tebūnie, tačiau...

Kostiumai ir muzika Trikdė kai kurie – atrodytų, visiškai ne sceniški ir tarpusavyje nederantys – solistų kostiumai. Štai kad ir pagrindinių personažų: Džuljeta papuošta persišviečiančia tiuline suknele išpūstu sijonu (tai, beje, išdidina atlikėjos figūrą), išpuošta įvairiais raudonais ornamentais (lelijų ar karūnų motyvas?), o Romeo aprengtas juodu „golfu“ ir margaspalvėmis, atrodė, gana storo audinio (gal veliūro?) kelnėmis ir (ar) visu kostiumu, primenančiu prekę turkiškame turgelyje. O Paris baltu pūkuotu sijonu atrodė lyg snaigė iš „Spragtuko“ Snieguolių valso...

Nemaloniai nustebino ir pusnuogių jaunuolių scenelė (tokia moderni bakchanalija?..), taip pat dviprasmiškai nuteikė mylimųjų panardinimas į vandenį vaizdo instaliacijose. Ką tai galėtų reikšti? (Jie nusiskandino? – aišku, tiesmukas, banalus retorinis klausimas...) Regis, kiekvienam žiūrovui palikta susikurti savąją versiją.

Antrasis veiksmas atrodė pernelyg ištęstas, vizualizacijose ir realiai regimi sudubliuoti epizodai (solinės Džuljetos scenelės) vertė nuobodžiauti. Kai pati herojė, atsisėdusi nugara į salę, stebi savo vedybų su Pariu ar savo nusinuodijimo nufilmuotus momentus...

Epiloge (ir vėl!) scenoje dominavo iš viršaus nuleisti kryžiai. Daug kryžių, gal keliolika kryžių...

Muzikinio teatro orkestro, iškelto iš „duobės“ ir priartinto prie publikos, perteikiama muzika buvo gana preciziškai atliekama, nors kai kuriuose fragmentuose klausai „netiko“ pernelyg garsūs ir ne visada tikslūs varinių pučiamųjų solo niuansai.

Nepaisant teigiamų nostalgiškų prisiminimų „koliažo“ priešpastatymo naujajam KVMT šokio spektakliui, savitai kritiškai vertinu bendrą disonansinį kūrėjų darbą.

Tačiau gerbiu emocijas tų, kuriuos galbūt giliai sujaudino iškilusios gigantiškos Madonos statulos ašaros...

17

Status quo p ŠIUOLAIKINIS MENAS

Pasaulis gyvena perkrovimo būsenoje, kuri trunka ilgiau, nei tikėjomės, norėjome, o, tikėtina, ir planavome. Ruduo atneša bangą po bangos, pandemija vis dar nevirto tik atsiminimų šešėliu ir tampa vis aiškiau, kad žmogaus bei žmonijos gyvenimo būdas yra liminaliame perkeitimo arba lūžio procese. Ar kas nors pasikeis? Greičiausiai vienaip ar kitaip privalės.

Todėl, rodos, natūralu, kartu ir gana drąsu prabilti šia ir kompleksine, ir kartu neigiamus išgyvenimus čia ir dabar apimančia tema kultūros kontekste. Gebėjimas ir noras mąstyti socioekonominėmis globaliomis temomis yra ir kultūros fenomenas, privilegija, kartu ir būtinybė.

15-ojo tarptautinio menų festivalio „Plartforma“ organizatoriai tai ne tik suprato, jie kritiškai ir konceptualiai reflektavo, renginio temą dedikuodami perkrovimui.

Reginys „Hommage to Merce Cunningham“ (choreogr. Paula Rosolen, „Haptic Hide“ (Vokietija) ir kviestiniai Lietuvos šokėjai).

18

perkrova

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Silvija ČIŽAITĖ-RUDOKIENĖ

Maišto dvasia ir grožis Reloaded arba perkraunama – tai procesas, kuriame šiandien yra pasaulis, pavieniai žmonės, kūrėjai. Kaip šiuolaikinio šokio apibrėžtis, taip ir ši tema atspindi tai, kas, pirmiausia, perkrovimo reiškinys nėra. Perkraunama – tai čia ir dabar vykstantis procesas, tai ne baigtinės situacijos refleksija, ne retrospektyvus požiūris, o į dabartį ir ateitį orientuotas veiksmas. Tad tęstinė programa, kuri apima pirmuosius rudens mėnesius, įtraukiant skirtingų šalių kūrėjus, organizatoriams turėjo būti savotiškas iššūkis ne tik dėl techninių įgyvendinimo niuansų, bet ir dėl praktinės konceptualumo pusės. Šias eilutes rašanti autorė taip pat atstovavo programai, vesdama praktines dirbtuves „Šokis kompiuterio klavišais“. Todėl šis tekstas – savotiška išorinio ir vidinio žvilgsnio į renginį dermė. Šįkart „Plartforma“ atidavė duoklę klasikiniam šiuolaikiniam šokiui (kad ir kaip fenomenaliai tai skambėtų, apibūdinant šiuolaikinį šokį), žiūrovus pakviesdama į Kitt Johnson ir trupės „X-act“ iš Danijos kūrinį „Post no Bills“. Šis spektaklis galėtų būti ir itin puiki edukacijos priemonė, kuri praktiškai leidžia pažinti šiuolaikinio šokio šaknis, pirminį santykį su socialiniais reiškiniais, skirtingomis filosofijomis, noru pasipriešinti nusistovėjusiai sistemai, dengti veidą kaukėmis, maištauti, tačiau kartu ieškoti grožio. Soliniame šokyje visa tai atsiskleidė per šokėjos kūną, kostiumą bei minimalią scenografiją. Žinoma, kaip ir dera postmoderniam meno kūriniui, žiūrovai privalo pasiruošti jo žiūrėjimui, sudirginti ►

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Audros akis“ (choreogr. R.Ouramdane’as (Prancūzija), Šeiko šokio teatras).

19

ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ visus savo intelekto „plaukelius“, todėl minimalioje parodoje prie durų jie skaitė S.Kierkegaardo ir kitų filosofų citatas, žiūrėjo nuotraukas, matė socialinio tyrimo ištraukas. O prasidėjus spektakliui prieš žiūrovų akis skleidėsi 8–9 dešimtmečių maišto dvasia, kurią papildė rankų gestais kuriamos drugelių aliuzijos. Kūrinio pabaigoje beliko mėgautis vandens – visa griaunančios, kartu ir visa kuriančios jėgos švelniu proveržiu – it tuo lašas po lašo akmenį įveikiančiu kapsėjimu. Ši kokybiš-

Tai, kad ieškoma ne tik diskusijų erdvės su žiūrovais, kad kuriamos prielaidos mokslinės minties sklaidai, atskleidžia šio renginio brandą.

Muzikos ir medijų performansas „This Order Goes Wrong” (Lora Kmieliauskaitė, Dominykas Digimas, Nidas Kaniušas, Roberto Becerra).

Scenos menų kritikų seminaras „Šokis kompiuterio klavišais“ su Silvija Čižaite-Rudokiene.

20

Šiuolaikinio cirko spektaklis „Perto“ (rež. Luisas Sartori do

ŠIUOLAIKINIS MENAS

ka vieno vakaro savotiška retrospektyva šokio lauke leido prisiminti arba pažinti šiuolaikinio šokio sistemos pagrindus, kartu pažvelgti į besikeičiančio laikotarpio ženklus, intelektualinių postmodernių pretenzijų laikotarpį ir permąstyti, ar tai taip pat turėtų būti viena iš perkrovimo būtinybės pasaulyje reikalaujančių dalių.

Įkalta į akmenį Be retrospektyvaus baigtinio potyrio, kuris taip pat buvo ir savotiškas impulsas permąstyti nusistovėjusios realybės ribas bei esamą situaciją, žiūrovai galėjo dalyvauti kūrybiniame procese. „Granhoj Dans“ iš Danijos pristatė dar tebestatomą spektaklį „Stone-Face-Book“.

Kūrinį apie žmogaus santykį su akmeniu, o galbūt žmogaus suakmenėjimą? Kartu tai ir šilumos, tikro santykio, to, kas ►

Spektaklis „Jūrinės šviesos“ (rež. Jonas Tertelis, Klaipėdos jaunimo teatras).

tori do Vale, „Portmanteau“ (Suomija, Brazilija).

21

ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ amžina, „įkalta į akmenį“, paieškos. Gal-

būt vertybių ilgesys?

Apie visas kilusias asociacijas ir mintis žiūrovai galėjo po pasirodymų diskutuoti su kūrybine komanda – choreografu Palle’u Granhojumi bei šokėju Mikolaju Karczewski’u. Choreografas išdavė, kad šis sprendimas buvo implikuotas dabar pasaulį alinančio viruso ir kūryba tapo tiesiogiai dėl to paveikta – šokėjas buvęs saviizoliacijoje, todėl šokis tapo ir vidiniu asmeniniu M.Karczewski’o išgyvenimu. Tačiau „Stone-Face-Book“ – ne socialinio tinklalapio parafrazė, tai pokalbis su akmeniu it poetės Wisławos Szymborskos eilėraštyje „Pašnekesys su akmeniu“, kurį cituoja šokėjas, o mes tegalime melancholiškai linktelėti: „– Esu mirtinga – nejau tavęs nesugraudinsiu?

– Aš akmeninis, – taria akmuo, – aš rimtas, kitaip negaliu.

Pasitrauk.

Neturiu raumenų, kad šypsočiaus.“ (Išvertė T.Venclova) ►

Spektaklis „Stone-Face-Book“ (choreogr. P.Granhojus (Danija), šokėjas M.Karczewski’s (Lenkija), „Granhoj Dans“ (Danija).

Šiuolaikinio šokio spektaklis „When Love Walked In“ (choreogr. Yossi’s Bergas ir Odedas Grafas, Izraelis).

22

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Performatyvus įvykis „Analizuojant žvėrį“ (rež. Paulius Markevičius, „Urbanistinis draustinis“, „Meno ir mokslo laboratorija“).

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Post no Bills“ (K.Johnson, „X-act“ (Danija).

23

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Platforma diskursui ◄ Atskleisdama temos įvairiapusiškumą, festivalio komanda prieš dieną, kai buvo parodytas „Stone-Face-Book“ apie tokį statišką reiškinį kaip akmuo (priimkime tai tiek kaip metaforą, tiek kaip tiesioginę reikšmę), pateikė visiškai priešingų koncepcijų formulę Šeiko šokio teatro spektaklyje „Audros akis“ (choreografas Rachidas Ouramdane’as).

Dialogas tarp Prancūzijos ir Lietuvos atsiskleidė per chaoso, vėjo, paukščių skrydžio dermę. Tačiau šiuo atveju nesinori plėtoti mintį, kadangi kelių dienų dirbtuvėse „Šokis kompiuterio klavišais“ dalyvavusieji, tikėkimės, būsimieji šokio kritikai, parengė straipsnį „Audros akis: šokio kompiuterio klavišais eksperimentas“.

Ir dabar galima prabilti ne tik apie kūrybinę ir meninę festivalio dalį, kurioje jungėsi klasikinis šiuolaikinis šokis, diskusijos po spektaklių, šiuolaikinio

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Olmeulmad: Sanctum textum“ (Raho Aadla, Age Linkmann, Arolin Raudva, Maarja Tonisson (Estija).

24

ŠIUOLAIKINIS MENAS

cirko pasirodymai, skirtingų miestų integracija. Čia buvo sukurta platforma ir teorinio bei mokslinio lauko diskursui.

Vis dėlto šališkumas neleidžia komentuoti praktinių dirbtuvių bei teorinių paskaitų kokybės, tačiau leidžia kalbėti apie festivalio koncepciją per se. O tai, kad ieškoma ne tik diskusijų erdvės su žiūrovais, kad kuriamos prielaidos mokslinės minties sklaidai, atliepiant visą festivalio koncepciją, atskleidžia šio renginio brandą.

Tad kokia buvo „Plartforma“ 2021 m.?

Neabejotinai pati dalyvaujanti pasaulio perkrovimo procese, atskleidžianti kultūros galią, reflektuojanti pasaulį ir gal net prisidedanti prie išgyvenimo sąlygų, kuriomis mūzos būna uždarytos karantine. O mums belieka laukti kitų metų ir tikėtis, kad, perkrovę status quo, pasaulyje gyvensime at(si)naujinimo bei laisvės jausenomis. To ir telieka palinkėti organizatoriams, dalyviams ir, žinoma, žiūrovams.

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Blank Spots“ (choreogr. Lukas Karvelis).

Festivalio uždarymas po spektaklio „Flesh“ (rež. Franckas Vigroux, „Cie d‘Autres Cordes“ (Prancūzija).

Donato Bielkausko, Eglės Sabaliauskaitės, Augustino Našlėno nuotr.

25

KINAS

„Izaokas“: ar įmanoma į ekraną perkelti A.Škėmos pasaulį?

Anksčiau trumpametražius filmus kūręs režisierius Jurgis Matulevičius neseniai išleido plačiajai visuomenei iki šiol tik kino festivaliuose rodytą savo pirmąjį ilgametražį kūrinį „Izaokas“.

Tai draminis filmas su detektyvo elementais, sovietiniu istoriniu kontekstu ir Lietuvos kinui nebūdingu estetiniu stilizuotu pateikimu. Čia pasakojama apie kaltę, persekiojančią nuodėmingą praeitį ir bandymus susigrąžinti sielos ramybę bei tai, kas jau seniai prarasta.

Kadrai iš filmo „Izaokas“ (rež. J.Matulevičius, 2019).

26

KINAS

Andrius RAMANAUSKAS

Apie filmo siužetą 1941 m. lietuvis kastuvu nužudo savo kaimyną žydą Izaoką Kaplaną per žudynes Lietūkio garaže, per vieną iš juodžiausių ir iki galo neišaiškintų Kauno istorijos įvykių. 1964 m. po daugiau nei 20 metų jau į sovietų Lietuvą iš JAV grįžta kino režisierius Gediminas Gutauskas su filmo scenarijumi. Jame detaliai vaizduojamos tos pačios žudynės Lietūkio garaže ir aprašoma konkreti situacija, kai nužudomas žydas Izaokas. Vėliau į scenarijų ir pagal jį statomą ekranizaciją dėmesį atkreipia KGB. Kodėl režisierius, kadaise persikėlęs į JAV, grįžta į sovietinę Lietuvą? Kodėl jo scenarijus taip istoriškai tiksliai atkuria žudynes, tarsi jis pats būtų jų liudininkas?

Galbūt jis pažįsta ką nors, kas dalyvavo žudynėse? Kodėl 1964 m. skamba postpanko gitaros melodijos? Kas mieste be pavadinimo palieka išdarkytus lavonus?

Ar tai tikra istorija, ar pamišėlio užrašai?

Ar dabar tikrai 1964-ieji?

Atsakymas – Antanas Škėma. Vienas išskirtiniausių lietuvių rašytojų ir dramaturgų. A.Škėma dažniausiai minimas kaip romano „Balta drobulė“ autorius. Tačiau jo kūryba neapsiribojo vien šiuo romanu.

Apysaka „Izaokas“ ir tapo atspirties tašku filmo atsiradimui. Ji parašyta prieš pat rašytojo mirtį ir pirmą kartą išleista tik po 24 metų po A.Škėmos žūties. Anot filmo scenarijaus autorių, paskutinis A.Škėmos darbas dar sudėtingesnis ir painesnis kūrinys nei „Balta drobulė“.

Vienas iš filmo scenarijaus autorių Nerijus Milerius taip atsiliepė apie A.Škėmos apysaką: „Net praėjus daugiau nei pusšimčiui metų, skaitytojus vis dar gali trikdyti akiplėšiškas rašytojo radikalumas. Kaip ir dažname kitame A.Škėmos kūrinyje, taip ir „Izaoke“ gausu vietų, kurias skaitydamas jautiesi nejaukiai. Tačiau radikali kūryba niekada negali būti patogi.

Radikali kūryba nepripažįsta jokių išlygų ir kompromisų. A.Škėmos „Izaokas“ aktualus ne taip, kaip kartkartėmis būna aktualus retro. „Izaokas“ aktualus kaip nužudytojo juokas, nuo kurio vis stengtasi pabėgti, kurio garsą vis siekta prislopinti ir kurį niekada nevėlu išgirsti, kad ir kaip nepatogu būtų.“

Naujas filmas Pavadinimas: „Izaokas“. Žanras: drama.

Sukurta: 2019 m. Lietuva.

Režisierius: Jurgis Matulevičius.

Scenarijaus autoriai: J.Matulevičius, Saulė Bliuvaitė, Nerijus Milerius.

Aktoriai: Aleksandras Kazanavičius, Severija Janušauskaitė, Dainius Gavenonis, Martynas Nedzinskas, Dainius Kazlauskas.

Prodiuseris: Stasys Baltakis.

Operatorius: Narvydas Naujalis.

Kompozitoriai: Agnė Matulevičiūtė, Domas Strupinskas.

Trukmė: 1 val. 44 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.

Stinga emocinio vientisumo Taigi, kaip pavyko filmo autoriams papasakoti emociškai sunkią istoriją, sudėtingame istoriniame kontekste ir dar su A.Škėmos psichodeliniu prieskoniu bei arthausiniu eksperimentavimu su vaizdine stilistika ir pasakojimo forma? „Izaokas“ puikiai iliustruoja tai, ko pasigendu naujosios kartos lietuvių režisierių autoriniuose filmuose. Panašiai, kaip ir Karolio Kaupinio filme „Nova Lituania“, ►

27

KINAS

dytų ne tokia tuščia. Dažnai pagrindinių personažų fone vyksta mažos antraplanės istorijos, kurias įdomu stebėti. Kartais fone vykstantis veiksmas susipina su pirmuoju planu. Pagrindiniai aktoriai kartais būna aplinkinių nublokšti į kadro galą. Tokia detali režisūra filmo pasauliui suteikia organikos ir tikrumo.

Spalvinė takoskyra – mįslė

J.Matulevičius, sukūręs keturis vaidybinius trumpametražius filmus ir vieną dokumentinę juostą, režisavo savo pirmąjį ilgametražį kūrinį „Izaokas“.

Asmeninio archyvo nuotr. ◄ J.Matulevičiaus juostai trūksta emocinio

arba lyrinio vientisumo. Tarkim, režisierius sugeba sukurti gerą sceną, bet ją reikia patalpinti tarp kitų dviejų scenų. Tačiau tas patalpinimas tarp kitų dviejų scenų viduriniąją sceną gali pakeisti radikaliai.

Scenas tarpusavyje galima sujungti įvairiai: didinant įtampą arba ją mažinant, kontrastuojant scenas, papildant vieną kita ir taip toliau. Jungčių gali būti begalė. Režisieriaus darbas tas jungtis tarp scenų išlaikyti kaip vientisą giją, kuria žiūrovams būtų malonu arba smalsu sekti iki pat pabaigos.

Net jei filmas nėra pasakojimas chronologine tvarka, scenas jungiantys siūlai turi būti.

Tai tarsi nematomas istorijos stuburas, kuris išlaiko visumą, be jo filmo istorija gali tapti padrikų vaizdų kratiniu.

Naujiesiems Lietuvos kino režisieriams sunku išlaikyti tą scenas jungiančią giją.

Kartais pažiūrėjęs vieną filmo dalį, kad ir kaip gerai režisuotą, po jos esi nubloškiamas į niekur. Viena scena tave kaip žiūrovą pačiumpa ir įtraukia, kitos dvi verčia žiovauti. Nepaisant to, kad ir kokios geros būtų atskiros paveikslo dalys, pasigendama bendro vaizdo.

Stiprus kameros darbas J.Matulevičiaus „Izaokas“ nėra detektyvinė istorija, kaip buvo reklamuojamas.

Tai filmas, kurio veiksmo fone plėtojama 28

detektyvinė gija. Deja, ji nėra įtraukianti.

Supaprastintai tariant, detektyvinės istorijos būna įdomios tiek, kiek ieškantis tiesos personažas yra įsitraukęs į paslapties įminimą. „Izaoke“ tai neaiškių motyvacijų turintis KGB agentas Kazimieras. Jam įdomi tiesa tik todėl, kad to reikia filmui. „Izaokas“ nėra detektyvinis filmas, jis nėra ir drama, į kurią esi emociškai įtraukiamas, taip pat jis nėra istorinis filmas, tiksliai atspindintis laikmečio dvasią. Tai kas yra šis filmas? Atsakymas galėtų būti vėl – A.Škėma. Bet nežinau, ar to užteks. Tai galėtų pasakyti A.Škėmos gerbėjai. Neutraliems žiūrovams bus sunku susitapatinti su pagrindiniais personažais ir įsitraukti į keistą, paranojišką A.Škėmos kūrybos pasaulį.

Kita vertus, viena stiprioji filmo pusių yra kameros darbas. J.Matulevičiaus juosta pilna keliaujančios kameros arba dar kitaip vadinamų nepertraukiamo kadro scenų.

Iš jų pati įsimintiniausia pati pirmoji, kuri nukelia tiesiai į Lietūkio garažo žudynių sumaištį. Tokios scenos reikalauja ilgų repeticijų, pasiruošimo ir koordinacijos.

Jos praplečia filmo veikėjų pasaulį, suteikia specifinės dinamikos ir, svarbiausia, leidžia žiūrovams pasijusti lyg jie patys būtų veiksmo sūkuryje. Tokio pobūdžio filmavimą retai aptiksi Lietuvos kine, ir gali būti, kad šios nepertraukiamo kadro scenos yra geriausios mūsų kino istorijoje.

Antraplaniai aktoriai čia nėra tik vos fone įžiūrimi siluetai, imituojantys pokalbį arba geriantys kavą restorane, kad aplinka atro-

Filmo pasakojimas suskirstytas į tris skyrius. Kai kurie iš jų nufilmuoti spalvotai, kiti nespalvotai. Paprastai tokiu estetiniu sprendimu režisieriai atskiria praeitį nuo dabarties, atsiminimus nuo tikrovės, sapnus ir fantazijas nuo realybės. „Izaoke“ šis sprendimas atskirti scenas spalviniais skirtumais buvo originalesnis nei anksčiau išvardytais atvejais. Sprendimas buvo toks originalus, kad po peržiūros, dar kelis kartus mintyse perkratęs filmo eigą, taip ir neatradau jam pateisinimo. Pats režisierius aiškino šį estetinį pasirinkimą taip: „Spalvas dėliojau pagal pagrindinių veikėjų savijautą.

Pirmoje dalyje juoda ir balta simbolizuoja praeityje įstrigusius tris pagrindinius filmo herojus, kurie gyvena prisiminimais, bandydami susigrąžinti prarastą laiką. Antra dalis – spalvota. Spalva simbolizuoja naują etapą jų draugystėje, naują pradžią. Trečioje dalyje grįžtu atgal į juodą ir baltą, kai personažai supranta, kad susigrąžinti tai, ko seniai nebėra, yra neįmanoma.“ Deja, ši režisieriaus išreikšta spalvinė takoskyra nėra tokia ryški ir atrodo labiau atsitiktinė nei meniška detalė, siekiant pabrėžti personažų emocinę būseną. Emociškai visas filmas atrodo slogus, be jokių prošvaisčių pagrindiniams personažams.

Labai sunku įsivaizduoti, kad šį sprendimą kas nors interpretuos panašiai, kaip režisierius sumanė.

Reziumuojant. Vieni kritikai gali atleisti vos dvi ar tris režisieriaus padarytas klaidas, kad galėtų mėgautis filmu ir rekomenduoti publikai. Kiti sinefilai pabrėžia, kad, jei filme yra nors viena gera scena, jį verta pamatyti, nes kartais užtenka vienos geros scenos, kad ją atsimintum ilgam ir kad ji padarytų įtaką tavo emocinei būklei. Nežinau, kurie teisūs ir kokia motyvacija reikalinga konkrečiai kiekvienam, bet „Izaoke“ yra bent trys įsimintinos scenos. Ir apie J.Matulevičių dar neabejotinai išgirsime.

MUZIKA

Šventinis koncertas efektingai sujungė vargonų ir orkestro muziką Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultetui švenčiant savo gyvavimo 50-metį, spalio 1-ąją šio Fakulteto koncertų salėje skambėjo klasikinė simfoninė ir vargonų muzika. Įsimintiną koncertą, pagerbiant šį reikšmingą jubiliejų, dovanojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio. Tai prasmingo, gražaus dviejų profesionalių miesto muzikos institucijų ilgamečio kūrybinio bendradarbiavimo rezultatas bei daug žadančios ateities perspektyvos paraiška.

Daiva KŠANIENĖ

Sužadino prisiminimus Klausantis nemirtingųjų baroko ir romantizmo epochų kompozitorių kūrinių, norom nenorom nevalingai šmėkštelėdavo atklydusios praėjusių metų prisiminimų nuotrupos... Per pusę šimto metų Fakultetui – Vakarų Lietuvos muzikų, teatralų, šokėjų kalvei teko patirti ir audringo augimo, klestėjimo laikus, ir reformų, permainų sunkumus, pakilimų ir nelabai sėkmingų momentų akimirkas, juridiškai priklausyti ne vienai institucijai. Štai net 23 metus

Fakultetas (Menų) labai sėkmingai gyvavo savojo Klaipėdos miesto universiteto sudėtyje. Iš atminties atklysta ir ilgametė, atrodo, kažkada galėjusi išsipildyti svajonė – turėti savą Fakulteto simfoninį orkestrą.

Juk čia veikė pajėgūs styginių ir pučiamųjų orkestrai. Lyg nebedaug betrūko...

Tačiau šiandien ir dabartiniai dėstytojai, studentai, darbuotojai, ir prie ištakų stovėję pedagogai pirmeiviai, ilgus metus purenę Fakulteto meninę dirvą, ir visa miesto muzikos gerbėjų bendruomenė, klausydamiesi nuostabaus koncerto, džiaugėsi, kad būtent šio Fakulteto auklėtiniai bei dėstytojai daug metų (nuo pat 1973 m.) sudarė Klaipėdos muzikinio teatro simfoninio orkestro, tapusio aukšto profesionalumo kolektyvu, pagrindą.

Aukščiausia viršūnė

Manau, ne vienam vyresniam klausytojui jautrių emocijų sukėlė koncerto pradžioje nuskambėjusi baroko genijaus J.S.Bacho (1685–1750) didingoji Tokata ir fuga d-moll vargonams, BWV 565, atliekama plačiai žinomos, daug koncertuojančios vargonininkės, prof. Renatos Marcinkutės-Lesieur. Gal ne tik aš pasijutau tarsi būtų išnykę tie ilgi 46 metai, simboliškai sugrąžinę 1975-uosius, kai būtent šiuo kūriniu, tuomet vargonuojant prof. Leopoldui Digriui, buvo „atidaryti“ naujieji Fakulteto koncertiniai čekų firmos „Rieger Kloss“ dviejų manualų, pedalo, 30 registrų vargonai. Be galo džiugu, kad ilgokai tylėję, pastaraisiais metais primiršti puikieji salės vargonai vėl prabilo. Gal nebenutils.

Baroko vargonų muzikos aukščiausia viršūnė – J.S.Bacho Tokata ir fuga d-moll ne tik atgaivino praėjusių dienų emocijas, bet ir suteikė daug dvasinio pasigėrėjimo, nes vargonininkė R.Marcinkutė-Lesieur talentingai perteikė šio genialaus muzikos veikalo esmę. Jos atliekama Tokata pasižymėjo J.S.Bacho klavyre slypinčiu skambesio galingumu, pakilumu; virtuoziškai skambėjo pasažai, besipinančios sekvencijos, improvizaciniai momentai, patetiški akordai, logiškai pabrėžiant epizodų kadencijas. Jautriai perėjusi į keturbalsę Fugą, vargonininkė, pratęsdama Tokatos garsinę erdvę, kiek bravūrišką ► 29

MUZIKA

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento T.Ambrozaičio, surengė koncertą, skirtą LMTA Klaipėdos fakulteto 50-mečiui. Koncertą vedė G.Griniūtė.

30

MUZIKA

◄ virtuoziškumą bei iškilnų patetinį stilių, išryškino jos polifoninio audinio gilumą, išskirtinį kompozicijos vientisumą.

Sudarė puikų ansamblį

LMTA Klaipėdos fakulteto koncertų salėje drauge su orkestru pasirodė ir čia įrengtais koncertiniais vargonais grojo vargonininkė R.Marcinkutė-Lesieur.

J.S.Bachą pakeitė kito baroko genijaus G.F.Händelio (1685–1759) Koncertas vargonams ir styginių orkestrui F-dur, op. 4, Nr. 5. Šioje epochoje, visuotinai karaliaujant vargonams, net ryškiausi kompozitoriai nedažnai šį instrumentą jungdavo su orkestru. G.F.Händelis pirmasis ėmė kurti Koncertus vargonams su instrumentiniais ansambliais, daugiausia su styginių orkestru. Jų sukūrė net 20. Įdomu, kad šiuos Koncertus jis pats laikė tik interliudijomis tarp sudėtingų, ilgų, didingų savo oratorijų („Samsonas“, „Izraelis Egipte“, „Saulius“, „Mesijas“ ir kt.) dalių. Norėdamas paįvairinti oratorijų atlikimą ar kitus pasirodymus, kompozitorius pertraukų metu improvizuodavo vargonais arba su styginiais atlikdavo šiuos Koncertus. ► 31

MUZIKA

◄ Klaipėdos muzikinio teatro orkestro styginių grupė, vargonininkė R.MarcinkutėLesieur ir dirigentas T.Ambrozaitis sudarė puikų ansamblį, barokiškai stilingai perteikdami G.F.Händelio Koncerto F-dur (dar labai artimo bažnytinių sonatų koncepcijai tradicinių dalių sekos požiūriu: lėtas dalis keičia greitos, mažai jas plėtojant) iškilmingą, himnišką nuotaiką, energiją bei išryškindami žanrinės, šokių muzikos intonacijas.

Pirmą kartą Klaipėdoje Didžiausią susidomėjimą kėlė pirmą kartą Klaipėdoje atliekama prancūzų kompozitoriaus romantiko C.Saint-Saënso (1835–1921) Simfonija Nr. 3, c-moll, op. 78, dar vadinama „Vargonų simfonija“, skirta autoriaus bičiulio, garsiojo kompozitoriaus ir pianisto F.Liszto atminimui. Simfonijos dramaturgijoje įžvelgiama tam tikra F.Liszto įtaka (monotematinis dramaturginis principas; taip pat daroma prielaida, kad, panaudodamas vargonus, kompozitorius norėjo pagerbti F.Liszto religingumą, jo vienuolio statusą). Gal tai tiesa, bet vargonai apskritai

Nors daug kas nuo seno yra įpratę C.SaintSaënso muziką laikyti santūria, perdėtai tvarkinga, „neišsišokančia“, tačiau tie, kurie klausėsi Klaipėdos muzikinio teatro orkestro atliekamos jo Trečiosios simfonijos, girdėjo ir emocijas, ir aistrą, ir sielos jaudulį. buvo vienas mėgstamiausių C.Saint-Saënso instrumentų; nepralenkiamas virtuozas – improvizatorius jis daugybę metų vargonavo įvairiose Paryžiaus katedrose ir bažnyčiose.

Po Simfonijos Nr. 3 premjeros Londone 1886 m., diriguojant pačiam kompozitoriui, autorius susilaukė pačių įvairiausių, prieštaringų, net gerokai negatyvių vertinimų: jo muzikoje „daugiau meistriškumo nei įkvėpimo“, jis „vienintelis didis kompozitorius, kuris nebuvo genijus“, tai „gerai parašyta 32

Į šventinį koncertą ir pasveikinti jubiliejų švenčiančio LMTA Klaipėdos fakulteto susirinko daug garbingų svečių – u

prasta muzika“ ir t. t. (nežinomi kritikai). O šalia šių kritinių atsiliepimų – genialiosios operos „Faustas“ kūrėjo Ch.Gounod frazė apie C.Saint-Saënso simfoninę muziką: „Tai prancūzų muzikos Beethovenas“; P.Čaikovskis: „Savo tėvynėje C.SaintSaënsas priklauso nedideliam menininkų būreliui, skleidžiančiam naujas, progresyvias idėjas muzikoje“; V.Kalinikovas: „Ši įkvėpta simfonija – vienas geriausių C.Saint-Saënso kūrinių, technikos ir instrumentuotės stebuklas.“

Fakulteto koncertų salėje susirinkusi publika neabejotinai pritarė pastariesiems vertinimams; pasibaigus simfonijai kilo ovacijos, išreiškusios susižavėjimą ir didelį dėkingumą orkestrui.

Nuskambėjo įspūdingai C.Saint-Saënso Trečioji simfonija nuskambėjo išties įspūdingai. Neįprasta

MUZIKA

ečių – uostamiesčio kultūrinės bendruomenės atstovų.

veikalo forma (dvi labai išplėtotos, didelės apimties dalys), savita sudėtis (soluojantys vargonai), klasicizmo ir romantizmo tradicijas jungianti muzikinė kalba, monotematinis medžiagos plėtojimas, sodri orkestruotė, virtuoziškos soluojančių instrumentų partijos, gausūs nuotaikų, tempų, spalvų, faktūrų ir kt. kontrastai, galingos kulminacijos simfoniniam orkestrui išties kėlė nemažai sunkumų.

Vargonų tembras suteikė veikalui neįprasto kolorito ir žadino apmąstymus. Jautriai

Nerijaus Jankausko nuotr.

įsipynė griežtokas, sukauptas ir jaudinantis vargonų (su styginiais) epizodas pirmosios dalies pabaigoje.

Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, vedamas dirigento T.Ambrozaičio, gana margą medžiagą, jos elementus meistriškai sujungė į vientisą, prasmingą, nedalomą paveikslą, sklandžiai, logiškai pereidamas iš vienos vidinės būsenos į kitą: valingus, herojinius, veržlius, net fanfariškus epizodus keitė ramūs, liūdni, skausmingi, neviltingi.

Nors daug kas nuo seno yra įpratę C.SaintSaënso muziką laikyti santūria, perdėtai tvarkinga, „neišsišokančia“, tačiau tie, kurie klausėsi Klaipėdos muzikinio teatro orkestro atliekamos jo Trečiosios simfonijos, girdėjo ir emocijas, ir aistrą, ir sielos jaudulį.

Po Trečiosios C.Saint-Saënsas daugiau simfonijų neberašė, nors gyveno dar 20 metų. Koncerto vedėja Gerūta Griniūtė priminė paties kompozitoriaus žodžius: „Šioje simfonijoje aš atidaviau viską, ką galėjau padaryti tada, aš dar kartą nebepadarysiu.“ 33

MUZIKA

„Vox Maris“ – naujas chorinės m u Rūta VILDŽIŪNIENĖ Rugsėjo 25 ir 26 dienomis Palangoje ir Klaipėdoje įvyko du naujo chorinės muzikos festivalio „Vox Maris“ koncertai. Ši chorinės muzikos šventė sumanyta kaip tarptautinis festivaliskonkursas, kuriame turėtų dalyvauti moterų chorai ir vokaIdėjos ištakos liniai ansambliai. Dėl pandemijos projektas buvo padalytas pusiau: minėtomis dienomis įgyvendinta pirmoji sumanymo Ne paslaptis, kad pajūrio link ne taip retai skrieja moterų choro meno puoselėtojos. Ši dalis – įvyko trijų Lietuvos moterų chorų koncertai, vestas tradicija yra užsimezgusi jau nuo 2014 m. Tai tarptautinis seminaras, skirtas choro vokalo formavimo klau- aktyvių, savo žanro gyvybingumu besirūpinančių chorvedžių Juditos Kiaulakytės, taip simams. Konkursinė dalis nukelta į lapkričio 27 d. ir vyks pat Rasos Gelgotienės ir Ilzės Valcės (Liepoja) nuotoliniu būdu. Dalyvaus chorai, vokaliniai ansambliai iš iniciatyva. Vadovaudamos moterų chorams, Lietuvos ir užsienio. jos ieško galimybių turtinti ir plėsti tokios

Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje „Dangės“ choras atliko šiuolaikinių lietuvių autorių kūrinius.

34

MUZIKA

m uzikos festivalis sudėties kolektyvų repertuarą. Mokomasi ne tik dainų, kasmet paruošiamas vienas stambios formos kūrinys, kurį kartu suvažiavę chorai kelių repeticijų metu derina, šlifuoja ir atlieka drauge. Vertingas sumanymas – užsakyti naują chorinį opusą šiuolaikiniams lietuvių kompozitoriams, taip siekiant turtinti šio žanro repertuarą. Tai nauda ir atlikėjams, ir kūrinių autoriams. Atlikėjai ugdo savo meninės saviraiškos galimybes, susipažįsta su naujausiomis muzikinėmis tendencijomis, o autoriai žino, kad jų kūryba skambės.

Minėtu laikotarpiu šiuose moterų chorų sambūriuose-koncertuose dalyvavo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Austrijos

merginų ir moterų chorai bei vokaliniai ansambliai. Koncertuota įvairių šalių miestuose ir miesteliuose, rengtos atskiros ir bendros programos.

Sumanymo sėkmė, pavykę koncertai, patenkintos atlikėjos, besidžiaugianti publika, nenustygstančios vadovės sugalvojo naują dalyką – surengti įvairiapusišką renginį: festivalį-konkursą bei seminarą opiais, profesionalams rūpimais klausimais. Taip gimė „Vox Maris“ projektas. Dėl dalyviams keliamų aukštų reikalavimų, meninių jų pasiekimų, renginio sklaidos, siekiant populiarinti chorinį meną, festivalio sumanymą parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Koncertavo bažnyčioje Pirmajame „Vox Maris“ festivalyje dalyvavo trys garsūs Lietuvos moterų chorai: Vilniaus universiteto „Virgo“ (vad. doc. Rasa Gelgotienė, ji – ir VU chorų „Gaudeamus“ bei „Pro Musica“ meno vadovė), Vilniaus kultūros centro „Liepos“ (vad. Audronė SteponavičiūtėZupkauskienė) ir Klaipėdos žvejų rūmų moterų choras „Dangė“ (vad. doc. J.Kiaulakytė).

Jų atliekamos sakralinės muzikos koncertas skambėjo rugsėjo 25-ąją po Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios skliautais. ►

Choras „Liepos“ giedojo mišių metu, o po jų atliko XIX–XXI a. lenkų, latvių, anglų autorių kompozicijas.

35

MUZIKA

Jungtinis festivalio „Vox Maris“ moterų choras galingai suskambo baigiamajame koncerte, kuriame kartu pasirodė moterų chorai „Dangė”, „Liepos” ir „Virgo”. ◄ „Dangės“ choras atliko šiuolaikinių

lietuvių autorių kūrinius. Tai A.Remesos, G.Purlio, V.Miškinio giesmės (koncertmeisterė J.Gedminienė). Choras „Liepos“ giedojo mišių metu, o po jų atliko XIX–XXI a. lenkų, latvių, anglų kompozitorių kompozicijas (koncertmeisterė L.Kuliešiuvienė).

Už galimybę koncertuoti Palangos bažnyčioje organizatoriai dėkingi klebonui Kęstu-

čiui Balčiūnui ir vargonininkui Edmundui Jucevičiui.

Seminaras vadovams Rugsėjo 26-ąją vykusiame seminare ir virtualiai, ir gyvai buvo sprendžiami ir teoriniai, ir praktiniai klausimai, kaip teisingai formuoti balsą, kaip

palengvinti procesą dirbant su mėgėjų kolektyvais.

Seminare patirtimi dalijosi chorų ir ansamblių vadovės, taip pat lektorė iš Lenkijos Baltstogės (Bialystoko) technologijos universiteto prof. Violeta Milkowska, Rusijos Federacijos Šiaurės Vakarų regiono chorų sąjungos prezidentė, Sankt Peterburgo jaunimo choro „Lauda“ meno vadovė Marina Kirejeva bei Lietuvos vaikų ir jaunimo

Finalinio koncerto pagrindinis akcentas – G.B.Pergolesi „Stabat Mater“: moterų chorai „Dangė”, „Liepos”, „Virgo”, Vilniaus universiteto kamerinis orkestras, sol

36

MUZIKA

centro mokytoja ekspertė, vaikų ir jaunimo choro, vokalinio ansamblio „Kivi“ meno vadovė Danguolė Aukselienė.

Baigiamasis koncertas Rugsėjo 26-ąją LMTA Klaipėdos fakulteto koncertų salėje surengto koncerto pradžioje skambėjo Vaclovo Augustino chorinė kompozicija „Tas spindulys“ (žodžiai A.Valionio), kuri buvo skirta praėjusių metų moterų chorų ir vokalinių ansamblių vadovų seminarui tema „Repertuaras moterų chorams“. Pastarąjį kūrinį baigiamajame koncerte dirigavo J.Kiaulakytė. „Vox Maris“ festivaliui specialiai užsakytas skambėjo Donato Zakaro kūrinys „Ave, Maris Stela“, kurį dirigavo A.SteponavičiūtėZupkauskienė.

Abi kompozicijos gana sudėtingos, todėl malonu tarti, kad choristės vykusiai atliko šiuos kūrinius.

Koncerto pagrindinis akcentas – stambios formos opusas, kurį chorų vadovės pasirinko išmokyti dainininkes ir pateikti klausytojams, šiemet buvo G.B.Pergolesi (1710–1736) „Stabat Mater“. Be minėtų moterų chorų, kūrinį atliko Vilniaus universiteto kamerinis orkestras, vadovaujamas Modesto Jankūno. Prieš suskambant „Stabat Mater“, orkestras pagrojo XX a. pradžios anglų kompozitoriaus P.Warlocko šešių dalių stilingą senovinių šokių „Capriol siuitą“.

Vilniaus universiteto kamerinio orkestro vadovas M.Jankūnas ir Klaipėdos žvejų rūmų moterų choro „Dangė” vadovė J.Kiaulakytė.

Tik Klaipėdoje susitikę ir parepetavę atskiri chorai jungtiniame koncerte sugebėjo pasiekti darnumo ir įtaigumo.

Smagu scenoje regėti jaunimą, be studijų universitete, dar ir skiriantį laiko savo meninei saviraiškai grojant kameriniame orkestre. Pasišventimo tokiai veiklai reikia tikrai nemažai.

ras, solistės – sopranas G.Gelgotė ir mecosopranas V.Kneziauskaitė, dirigentė R.Gelgotienė.

Didinga baroko epochos G.B.Pergolesi „Stabat Mater“ kompozicija suskambėjo efektingai ir įtikinamai. Tai paskutinis trumpą, vos 26 metų gyvenimą nugyvenusio kompozitoriaus veikalas. Kantatinio pobūdžio kūrinys 13-os dalių. Didžiuliam atlikėjų būriui dirigavo R.Gelgotienė. Jautriai ir įtaigiai savo partijas atliko solistės Gunta Gelgotė (sopranas) ir Vita Kneziauskaitė (mecosopranas). Tik Klaipėdoje susitikę ir parepetavę atskiri chorai jungtiniame koncerte sugebėjo pasiekti darnumo ir įtaigumo.

Lauksime „Vox Maris“ festivalio-konkurso tęsinio.

Indrės Pix / Prokadras.lt nuotr.

37

DAILĖ

19-ieji „Pama r pasakoja apie v Tarptautinė emalio meno laboratorija „Pamario ženklai“ – 19 metų vykstantis renginys, žinomas ir tapęs Kintų Vydūno kultūros centro atpažinimo meno lauke ženklu.

Organizatoriai į tarptautinę emalio meno laboratoriją visados kviečia įvairioms juvelyrikos mokykloms ir emalio technikoms atstovaujančius, nuolat ir epizodiškai emalį savo kūryboje naudojančius, pradedančius ir patyrusius menininkus.

Tikslas – eksperimentavimas, dalijimasis patirtimi. Šiemet emalio meno laboratorija buvo dar eksperimentiškesnė dėl margos dalyvių sudėties.

„Pamario ženklų“ tradicija – dalyvių fotosesija. Šiemet – vėjų rožės tema.

38

a rio ženklai“ e vėjus

DAILĖ

Pillė VELJATAGA

Liudija prestižą

Ginto Beržanskio nuotr.

Dėl pandemijos ribojimų neatvykusių menininkų vietas užėmė tie, kas galėjo atvykti, – menininkai iš Latvijos. Dalį eksponatų atsiuntė dailininkai, kurie dalyvavo nuotoliniu būdu, ir tai, manyčiau, liudija „Pamario ženklų“ prestižą. Surengta dėmesio verta paroda „Vėjų rožė. Ką pasakoja vėjai“. Joje eksponuojami ir Lietuvos emalio meno bei parodinės ir edukacinės veiklos grande dame Marytės Dominaitės, ir kartu su dukra atvykusios profesionalios latvių dailininkės Mirdzos Gukos mamos, aukštesnįjį rūbų modeliuotojos išsilavinimą turinčios kino studijos rekvizitininkės Roze’s Liepinos, ir jaunos fizikės Nadine Sippach, gyvenančios Berlyne, kuriam laikui grįžusios ir Kintuose lankančios emalio edukacinius užsiėmimus, kūriniai.

Skirtingo lygio – nuo metalo meno profesionalų iki mėgėjų – ekspoziciją aptariančiam dailės kritikui vargu ar pavyktų rasti bendrą vardiklį įvertinant meninį rezultatą, tad sutelksiu dėmesį į idėjas, temos traktuotes.

19-ųjų „Pamario ženklų“ temos reikšminiai žodžiai yra „vėjų rožė“ ir „ką pasakoja vėjai“. Kaip anotacijoje rašė rengėjai, „2021 m. skiriami vėjų temai ir Kuršmarių vėtrungių tėvu vadinamam pirmajam žvejybos inspektoriui, menininkui, etnografui, krašto tyrinėtojui, olandų kilmės kraštiečiui E.V.Berbomui. ► 39

DAILĖ

M.Lasinskas. Vaikystės vėjas. 2021.

D.Kiesutė. Vėjų rozetė. Ką vidiniai vėjai pasakoja? 2021.

◄ Pamarys pasaulyje garsėja medinių vėtrungių amatu, kuris buvo naudojamas tik šiame Lietuvos regione. Vienas iš privalomų elementų vėtrungėje yra vėjų rožė. Kiekvienoje vėtrungėje ji buvo drožiama vis kitaip.“

Vėtrungių replika Tbilisio meno akademijoje dizaino ir metalo studijas baigęs, Lietuvoje gyvenantis juvelyras Nikolozas Gamkhitashvili’s gerai išmano pertvarinio emalio techniką, kuri būdinga ir gruzinų taikomosios dailės mokyklai. Jo kūrinys „EVO – vėtrungė“ yra senųjų Kuršmarių vėtrungių replika.

Vėtrungė buvo semantiškai talpus ženklas, kuris perteikdavo bendruomenei svarbią informaciją, ir dailininkas sako pabandęs įsivaizduoti, kokius mūsų laikų simbolius galima būtų pavaizduoti: greta miesto silueto ir vėjo jėgainės rasime barkodą bei panašius skaitmeninės eros atpažinimo ženklus.

Išgirdę frazę „vėjų rožė“ pirmiausia turbūt pagalvojame apie senovinį jūreivystės prietaisą, rodantį vėjo kryptis, įmantriu šriftu skritulio padalose užrašytus 24 vėjų pavadinimus. Fotografė Oksana Gamkhitashvili „Vėjų techno rožę“ padarė panaudojusi kompiuterio procesoriaus ventiliatorių – aliuminio baltumu švytintį gražios formos daiktą, kurio centre išdėstė spalvoto emalio segmentus. Suprantama, kompasas „vėjų rožė“ buvo matavimo prietaisas, ventiliatorius skirtas vėjui sukelti, o panašūs jie estetiniu patrauklumu.

40

Š.Vaitkutė-Žygienė. Votas vėjui – laimės pasauliui. 2021.

D.Žydelienė. Vėlingis. 2021.

S.Malaškevičiūtė. Trys vėjai. 2021.

Galima būtų juokaujant sakyti, kad vėjas pačia savo prigimtimi meniškas, juk ir šiais laikais meteorologijoje „vėjų rože“ vadinamas įvairiaspalvis radialinis grafikas, kuriame pavaizduotos vėjų kryptys, jų stiprumas ir dažnumas tam tikroje vietovėje, yra dekoratyvus. N.Sippach pasinaudojo vienu iš internete esančių Kintų vietovės grafikų, kuriame rado

linksmas raudoną bei oranžinę, mėlyną ir žalią spalvas.

Byloja metaforomis Sumaniusi parodyti ne „vėjų rožę“, o grėsmingą viesulą, kuris ištiko mūsų pasaulį,

DAILĖ

O.Gamkhitashvili. Vėjų techno rožė. 2021.

N.Sippach. Vėjų rožė. 2021.

kampai vis labiau linksta, dalis plokštumos patamsėja, tarytum vėjui kylant ir dangui aptemstant.

Neseniai metalo meno bakalauro studijas Telšiuose baigusi Deimantė Kiesutė asociatyvinį mąstymą į lankas paleido, ir baigėsi sėkmingai. Temos pavadinime yra žodis „rožė“, panašu į „rozetę“, elektros instaliacijos įrenginį, prie kurio, prikišusi ausį, vaikystėje dailininkė laukdavo, kol išgirs sklindančius paslaptingus balsus, ūžesius. Kūrinys „Vėjų rozetė. Ką vidiniai vėjai pasakoja?“ yra apie tai, kaip neprarasti gebėjimo „klausytis, suprasti, pajausti. Prieš vėją ar pavėjui?“

Etnografijos motyvai

U.Mikuda. Jūreivio užrašai. 2021.

M.Dominaitė sukūrė plaketę „Tornado“. Spiralę – kaip išraiškingą formą ir kaip metaforą – dailininkė naudojo ir anksčiau. Iš viesulo „akies“ besisukanti emaliuoto vario spiralė iškyla virš plaketės plokštumos, mesdama aštrų šešėlį ant tarsi vandens paviršius švytinčios cinkuotos skardos ploto, kurį nuklojo viso, kas buvo, lūženos, chaotiškai pasklidę emalio atspalviai ir vingiuoti kontūrai.

Ne dramatiškoje, o epiškoje nuotaikų skalės pusėje atsiduria jaunosios kartos latvių juvelyrės Unos Mikudos „Jūreivio užrašai“. Skaidria emale dengti 16 kvadratinių vario lakštelių – tai, kaip rašoma anotacijoje, kasdieniai jūreivio pokalbio su jūra užrašai. Vizualinis tropas įtaigus: ant „lapelių“ nėra žodžių, jie byloja išmanančiam žmogui suprantamais pokyčiais. Lakštelių

Baltų etnografijos motyvus dažnai naudoja emalį ir gintarą papuošaluose derinanti Dovilė Žydelienė. Pabrėždama ryšio su praeitimi svarbą, dailininkė objektą „Vėlingis“, t. y. ūmus, permainas nešantis vėjas, dedikuoja Pamario žmonėms, kurie ir dabar „iš vėjų šnekos, gausmo, švilpimo, gūsingumo nesuklysdami pasakys, iš kur pučia...“ Prieš kelerius metus VDA Telšių fakultete juvelyrės specialybę įgijusi Eglė Širvytė iš kukliai tamsaus emalio ir neblizgaus sidabro padirbino skritulį, jo spindulius, strėlės antgalius, paukštį, žuvį, saulę ir debesį. „Pastovumas vėjui nepažįstamas, jis suka ciklų ratą“, – rašė dailininkė, pristatydama parodai atsiųstą pagoniškojo pasaulėvaizdžio konotacijų turintį objektą. ► 41

DAILĖ

E.Širvytė. Vėjų rožė. 2021.

M.Dominaitė. Tornado. 2021.

Grįsti reminiscencijomis

M.Guka. Lietaus ir vėjo šaukliai. 2021.

Šiuolaikiniame mene sinestezija – pojūčių sąveika, leidžianti „girdėti spalvas“, „matyti garsus“, vaizdu perteikti tai, kas patiriama lytėjimu – įgavo pamatinę svarbą. Juk kasdieniam pasauliui vis labiau virstant skaitmeniniu, atitolusiu nuo juslių, arba laisvalaikiu besimėgaujančiu visų pirma gastronominėmis juslėmis, meno kūrinio pasaulis pajėgia suteikti ypatingų patirčių. Juo labiau kai kalbame apie metalą, emalį ar keramiką, tekstilę, t. y.

◄

42

dailės šakas, kuriose medžiagų savybės yra dominuojanti meninės raiškos priemonė.

Roterdamo Erasmus universiteto medijų studijų krypties magistro laipsnį turinčios, ten pat juvelyrikos kursus baigusios menininkės Justės Gatelytės kūrinyje – ir Pamario vėtrungių „vėjų rožės“ motyvas, ir nuo menkiausio oro virpėjimo skambantys emaliuoti vario strypeliai bei jų atspindys veidrodyje, leidžiantys „pamatyti ir išgirsti tai, kas nematoma“.

Žinomos viduriniosios kartos juvelyrės, VDA Telšių fakulteto absolventės Sandros Malaškevičiūtės, kuriančios papuošalus ir objektus iš organinio stiklo, braižui būdingos skaisčios spalvos, švytinčių ir matinių paviršių sąskambiai, šmaikštus humoras. Dailininkė, kuri sako įsivaizduojanti vėją kaip nematomą, bet jaučiamą, vizualizavo tai objekte „Trys vėjai“. Trys emalio plokštelės, panašios į debesėlius iš vaikiškos knygos, jose tarytum neįgudusia ranka išvingiuotas ornamentas, papuošimas kalnų krikštolo karoliukais atrodo smagiai ir dingteli keturvėjininkų poezijos eilutės „pasikinkęs jauną vėją...“ Mantvydo Lasinsko, tapybos restauratoriaus diplomą turinčio ir senokai emalio juvelyriką kuriančio dailininko, sukurtas žaislinis vėjo malūnėlis – nostalgija jausmams, vaikystėje patirtiems žiūrint į besisukantį malūnėlį.

Reminiscencijomis taip pat grįstas Šarūnės Vaitkutės-Žygienės, mūsų metalo meno scenoje vyraujančios viduriniosios kartos atstovės, kuriančios subtilią emalio juvelyriką, „Votas vėjui – laimės pasauliui“. Jį inspiravo Himalajų kalnuose matytos vėjyje plazdančios maldų vėliavėlės.

Viena iš atvykusių į Kintus „Pamario ženklų“ dalyvių, Latvijos dailės akade-

DAILĖ

mijoje metalo dizaino ir plastinių menų magistro studijas baigusi jauna menininkė M.Guka buvo įsitraukusi į savo ankstesnį sumanymą emaliavimu ir stiklo karoliukais imituoti gyvūnų – varlių, reptilijų – kūno tekstūrą. R.Liepina, kuri sakė mėgstanti art deco stilistiką, ekskursijos po Kuršių neriją metu pamačiusi kormoranų koloniją, padarė dekoratyvią sparnus išskleidusio paukščio figūrą.

Pabaigai belieka pasakyti, kad 2022ieji bus Kintų Vydūno kultūros centro tarptautinės emalio meno laboratorijos 20-mečio metai, ir „Pamario ženklų“ vaidmens kultūros lauke refleksijai tiktų albumo išleidimas. Emalio meno galerijos kolekcijoje – apie 180 kūrinių, kurių autoriai yra virš 100 laboratorijos dalyvių. Emalio meno laboratorijos veiklos visuma verta menotyrinės analizės ir tolesnio pristatymo Lietuvoje bei užsienyje.

J.Gatelytė. Išgirsk vėjo kalbą. 2021.

N.Gamkhitashvili’s. EVO – vėtrungė. 2021.

N.Sippach. Vėjo gaudytojas. 2021.

43

DAILĖ

Kai raidės tampa p Nuo rugsėjo vidurio iki spalio 8-osios Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje veikė suomių kaligrafijos paroda „Raidės kaip brangakmeniai“. Ją organizavo Suomijos kaligrafijos asociacija ir Algio Kliševičiaus kaligrafijos mokykla, veikianti Klaipėdoje. Kompaktiška, kiek sumažinta darbų skaičiumi paroda, sėkmingai įveikusi pandemijos slenksčius ir pašto tarnybas, buvo puiki proga pamatyti, kuo šiandien gyvena suomių kaligrafai, tiksliau – Suomijos kaligrafijos asociacijai priklausantys kūrėjai.

Kaisa-Leena Tunkkari. Nėra ką veikti.

44

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Viskas rašyta ranka Suomijoje paroda debiutavo 2020 m.

Ji buvo paskirta asociacijos 20-mečiui, eksponuota bent kelių šalies miestų bibliotekose. Peržvelgus parodos katalogą ir kūrinius, rodomus Klaipėdoje, tampa aišku, kad ekspozicijoms bibliotekos pasirinktos logiškai. Parodos tema ypač susijusi su žodžiais, raštu, tekstais, knygomis ir knygos formatu. Pagrindinis beveik kiekvieno eksponuojamo kūrinio objektas, jo atsparos taškas – raidės, rašto ženklai, kaligrafų valia atsiduriantys įvairiuose kontekstuose, nešantys autentiškos rašto istorijos raidos dvasią, besimainantys, nes jungiami į šiuolaikiškas scenografijas.

Kartu kai kurie kūriniai kėlė keistą déjà vu pojūtį. Itin modernios kaligrafijos išpažinėjui jie padvelktų „senove“. Bet nėra ko badyti pirštais, kad tai praeitas amžius, toks, žinote, šiuolaikinės kaligrafijos formavimosi priešaušris.

Visus galimus priekaištus atremia vienas momentas – remiantis parodos katalogu ir apžiūrint sumažintą jos variantą gyvai, įsitikini, kad visi darbai, visos raidės ir jų struktūros yra rašytos ranka. Nė vienos skaitmenos. Tarsi atsiduri tikro kaligrafo (nes žodžio reikšmė graikų kalboje kallos – grožis + grapho – rašyti), taigi ranka rašyto ar piešto šrifto meistro dirbtuvėje. Šiuolaikinė modernioji kaligrafija į tą pusę jau nenori žiūrėti, deklaruoja laisvo ženklo, formos, linijos emocinį poveikį ir saviraišką per juos. Šios parodos darbuose saviraiškos nė kiek ne mažiau, tik ji kitokia, su išmanymu, meistryste, puikiu įrankių ir priemonių valdymu. Senos, bet nesenstančios vertybės. Vertingos, nes šiandienės kaligrafijos meninio lauko vaizdas nuo to tik platesnis, įvairesnis.

a puošmenomis

DAILĖ

Vienija entuziastus

Suomijos kaligrafų asociacija buvo įkurta 2000 m. ir, kaip teigiama jos svetainėje internete, yra skirta visiems, nepriklausomai nuo amžiaus ir patirties lygio. Asociacijos tikslas – suvienyti kaligrafijos ir raidžių meno entuziastus, ugdyti ir išlaikyti pomėgį kaligrafijai ir jos aukštus standartus, megzti ryšius su kaligrafijos kūrėjais Suomijoje ir užsienyje. Nuolat organizuojami konkursai, parodos, kursai, mokymai internete, keturis kartus per metus leidžiamas kaligrafijos žurnalas „Sukalken“, nariams nuolatos teikiama naujausia informacija. Svarbiausias asociacijos renginys – kasmetės kaligrafijos dienos, kurios suburia visų lygių kūrėjus, jų metu vyksta seminarai, pamokos įvairaus ►

Johanna Holstrom-Lauri. Vasaros rojus.

Sari Skog. Myliu...

Kirsi Kuivalainen. Poetė.

45

DAILĖ

◄ pasirengimo entuziastams ir kiti edukaciniai renginiai.

Nors į asociaciją priimami visi, kurie domisi kaligrafija, ji turi skirtingų lygių narius.

Pagrindiniais nariais gali tapti tie, kurie įrodo sukaupę pakankamai žinių ir įgūdžių, juos tvirtina asociacijos valdyba. Įdomu pažvelgti į kai kuriuos reikalavimus šiems

nariams: Vakarų kaligrafijos istorijos žinios, laisvai pasirinkto teksto raidžių stiliaus analizė, rašymo įgūdžiai, rašymo kontrolė, kai tvirti rašymo gebėjimai atskleidžiami per raides, tarpus, ritmą etc. Taip pat vertinamas tradicinių įrankių ir medžiagų pažinimas ir įvaldymas, pateikiama ir ranka rašyta bei įrišta knyga. Taigi pradedama

Pauliina Yliniitty. Mano pasaulis pripildytas filigrano.

Iiris Lyra. Tavo kelias.

46

nuo pagrindų pažinimo ir amato įvaldymo.

Kūrėjai, pasižymintys aukštu profesiniu kaligrafijos lygiu, gali tapti garbės nariais meistrais. Asociacijos nariais gali būti ne tik suomiai, bet ir kaligrafijos gerbėjai iš kitų Europos Sąjungos šalių.

Pasiekiant visus Trumpai apžvelgę Suomijos kaligrafijos asociacijos veiklą, tikriausiai kiek kitaip vertinsime ir jos narių, pagrindinių narių ir garbės narių kūrybinius darbus. Mokymasis, mokymas, edukacija, apimant kuo daugiau žmonių, pasiekiant visus, kuriems žodis kaligrafija skamba kaip gražiausia muzika, tampa itin aktualūs šiandienėse sumaištyse.

Tarp parodos kūrinių matėme asociacijos vadovės Pauliinos Yliniitty, narių TinosKaisos Rantala ir Margit Nieminen darbus, pelniusius autorėms stipendijas, garbės paminėjimų sulaukusias Jasminos Rantala ir Kirsi Kuivalainen, taip pat P.Yliniitty kaligrafijos kompozicijas.

Suomių kaligrafijos parodoje buvo akivaizdūs jos edukacinis ir pažintinis aspektai. Kūriniai priminė, kad, siekiant kaligrafijos aukštumų, svarbu nuolat mokytis, gerinti įgūdžius ir tobulėti. Nes kūrybinės saviraiškos džiaugsmas atperka ilgo mokymosi proceso vargus.

Hannele Norja. Viskam savo metas ir pabaiga.

GINTARO LAŠAI

Dainius SOBECKIS

priešui pačiam priešiausiam

Vaikeliams

tik žengsi Kamanų rezervatan

vaikeliai ateis laikas kuomet jūs nepamatysite neišvysite neregėsite ženklo

per amžių amžius pasigailėsi

nei danguje nei žemėje nei vandenyje nei po žeme tą ženklą pajusite tvyrantį ore susigeriantį į jūsų esybę atrandantį jūsų kapiliarus raudonuosius kraujo kūnelius aortą širdį kraujo spaudimą ir stabdį

Riteriai nuo kojų iki dantų apginkluotas būrys viduramžių riteriai nepramušami šarvai ir skydai bet svarbiausia iečių ietys saugo debesimis pasiruošę pulti visa govėda pastatyti lašelinę nuleisti kraują

susmigs į tavo minkštą kūnelį debesis iečių aštrių aklinai

Krasnagrūdos planas viename zajazde prie stalo eglinių lentų gimė pagrabinis planas jokiu būdu nepagalvokite apie naminių gyvūnėlių kapines verčiau apie įverstą ritualinių paslaugų įmonę individualią slaugų bazę nors labiau AMB atvirą miruolių bendriją kuri jums pasiūlys viską nuo ω iki α ne tik miruolio nurėdus parėdus verčiau jau lavoninės dešros pagrabų sūrio pakastuvių zrazų miruolio duonos pakravų trauktinės pakasynų alaus ragauk kol gyvas

Gabrielės Venckutės akvarelė.

Matė nematė bala nematė to mano gyvenimo giltinė nematė atrištų rugių pėdų paklodės kiauros protėviai nematė kataraktos išvaržos kepenų cirozės tėvai nematė negertuvių migos naktų vaikai nematė smėlio dėžės kareivukų karo velnias nematė to gyvenimo ► 47

GINTARO LAŠAI

◄

ir dievas nematė pala pala matė matė juk viską pramatė delno linija

XXX mylimasis šį vakarą išvirsiu sriubos įdėsiu odos gabaliuką nagų kremzlę ausies kepenų griežinėlį mylimoji šiąnakt sriubą srėbdamas čiulpsiu kaulų syvus graušiu širdį kairįjį plautį kalbėjosi temstant du kirminai grabe

Folio verso nuovarta tu sutiksiu tave ir versiu iš koto per petį kaip graikų romėnų sambo ar dziudo imtynėse parversiu tave kaip kinišką vazą ant persiško kilimo 48

įversiu tau egiptietišką auskarą į nosį kairiąją ausį

vaikai ir seneliai

suversiu tau kaltę dėl lenkiško pieno išlieto

užversiu tave liks tik kanopos kaustytos Vakaruose

sąvarte tu suvertęs kaltę dėl tuščio Rygos balzamo butelio

užversiu tavo mėlynas akis tuščiais knygų lapais

praversiu duris iš sibirietiško kedro tundriškai gergždžiančias beverti tu nepamiršk praversiu aš tau kelionėj po dykumas džiungles ir taigas nuversiu tave lyg Aukso ordos chaną atvykus žemaičių galvų atversiu tave į paklydimus tarp Mekos Jeruzalės ta prievarta kardu kalaviju sustingo pliusu nuovarta tu palaidojęs mane tarp miško išvartų atversiu tau opą skrandžio dugne tada suprasi kaip sopa priversiu tave iškuopti tą brudą kerzinių batų išvarta tu išvertęs mano kailį išverstaskūrėn perversiu tau kepenis inkstus tarsi ispanišką broilerį išversiu tave taip nepažins provaikaičiai

pagaliau

tuomet vartysiesi kapų sąvartyne kol atversiu kitą lapą

Yra jie yra skrisdami virš Mėmelio senamiesčio jūs yrate klausydamiesi apšvietos decibelų mes yrame bastydamiesi žaibolaidžių parke jis yra vėpsodamas į atlekiantį garvežį

tu yri stirksodamas ant Olando Kepurės aš yru irdamasis irkline valtimi Dangės Dangumi

GINTARO LAŠAI

Arvydo Stačioko nuotr.

49

GINTARO LAŠAI

Algis KUKLYS

Jeronimai, Jeronimai

Arvydo Stačioko nuotr.

Ak, Jeronimai, Jeronimai, ir kodėl nelemtą vakarą aplankei išvaizdžią moterį, tarsi anksčiau nebūtum regėjęs nė vienos bobos.

Juk tąsyk, kai žiopsojai į televizorių valgydamas kruopynę, nereikėjo iš namų kelti kojų.

Rodos, tavo žmona sėdėjo šalia ir susiraukusi tylėjo, tarsi nujausdama nelaimę. O juk moterys – tikros čerauninkės, todėl daug ką nujausdamos atspėja ir įspėja. Bet tu savosios niekada neklausei, ji nebuvo išvaizdi, lyg iš medžio išdrožta moterėlė. Ir ką tu, po šimts, svarstei srėbdamas kruopynę su lašinukais? Galbūt kaip pasprukti iš namų, nes dirsčiojai į laikrodį. Na, žinoma, žinoma...

Tau stuktelėjo keturiasdešimt metukų, dar jauteisi kaip jaunuolis, pilnas visokių minčių ir jėgų, anot mano tėvuko, galėjai ant aukšto net kelias mergas užnešti. Geriau tą vylingą vakarą būtum ištraukęs iš spintelės buteliuką, jį išgėręs ir nugriuvęs ant sofos.

Tačiau mažas velniūkštis tau kuždėjo į ausį, kad privalai aplankyti kitą moterį, patyrinėti josios krūtinę ir visa kita, o paskui 50

apkabinti liemenį. Ir nejaugi tąsyk neturėjai rimtų darbų? Juk reikėjo patvarkyti savo „golfuką“ arba nusliūkinti į kokią parduotuvę. Bet kažkoks rūkas aptraukė tavo akis: nusiprausęs ir užsivilkęs baltus marškinius, nucimpinai pas Bronytę, apie kurią nedaug ką išmanei. Net nesuabejojai, kad patraukli moteris vyrų akims – malonus reginys, o jų galvose vyniojasi gauruotos mintys. Tačiau tu, Jeronimai, visuomet buvai fantastinis naivuolis švelnia širdimi. Tiesiog tuo metu visos jūros tau atrodė iki kelių ir norėjosi jas perbristi. Deja, neperbridai.

Aš taip pat esu „geras“. Tuosyk neaplankiau tavęs, nesulošėme šaškėmis, nestuktelėjome stikliukais. O ką tąsyk veikiau? Ak, taip... Tą vakarą kantriai laukiau santechniko, nes artėjo prakeiktas šildymo sezonas. Ir kam šildymo sezonas patinka? Nepatiko ir Jeronimui, tačiau dirbdamas banke sumokėdavo visus mokesčius. Taigi prisiminiau... Būtent banko kukliame pobūvyje Jeronimas susipažino su Bronyte, žvelgiančia į vyrus gudriomis

akutėmis, tarsi kažko ieškotų jų žvilgsniuose.

Ir koks vyras užsimerks prieš tokią moterį?

Gal net jauno kunigo nervai neatlaikytų ir jis pasiūlytų jai darbą klebonijoje. O Jeronimas regėjo tik Bronytės papurusius plaukus, plačią šypseną ir įspūdingą krūtinę. Nesakyčiau, kad ir man nepatinka tokios „agnieškos“, tačiau su jomis esu atsargesnis. Padarysi klaidingą judesį ir giliai sužeisi savo širdį.

Na, o Jeronimas po nelemto pobūvio nerado sau vietos: tapo neramus, jį kankino nemiga ir erotiniai vaizdeliai, kuriuose visuomet pasirodydavo Bronytė. Teisingai kalba žemaičiai: „Kon nepadarė velns, ton padarys buoba...“ O visų patiklių vyrų nelaimė – naivumas, nes jie galvoja, kad ši moteris priklauso tik jiems. Ką gi, bandžiau apšviesti Jeronimo protą, tačiau jis turbūt galvojo, kad pavydžiu Bronytės. Todėl sėdėdavo nuleidęs galvą, žvilgsnį įsmeigęs į grindis.

Patekęs į Bronytės rankeles, net susiriesdamas pildė visus jos norus: girdi, surask tą ir aną, nupirk šį bei tą, o jeigu dirbi banke,

GINTARO LAŠAI

tai pinigai tau nė po kam. Ir nepajuto Jeronimas, kaip įklimpo į skolas. Pagaliau atslinko niūri diena, kai paimtus kreditus reikėjo būtinai grąžinti. Tik Bronytei visa tai nerūpėjo, ji rodė dantis ir siūbuojančią krūtinę. Toks vaizdas Jeronimui pakirsdavo kojas. Jis buvo rimtas vyras, tačiau kol nematydavo šitų grožybių. Žmona pajuto, kad Jeronimas pasikeitė, su ja net nebegulėdavo lovoje, girdi, esąs labai pavargęs. Ašarodama skųsdavosi, prašydavo, kad padėčiau.

Bet aš – ne ponas Dievas. Nesitikėjau, kad Jeronimui taip beviltiškai aptems protas, tarsi jo galva būtų savotiškas žibintas, kuris perdegė, ir baigta. Gaila, labai gaila bičiulio ir jo žmonos, bet iš gailesčio košės neišvirsi.

Kartą, atslinkęs pas mane ir išgėręs degtinytės, staiga ėmė raudoti. Tokio Jeronimo dar neregėjau, todėl sutrikau neišmanydamas, kokius žodžius parinkti sunkią akimirką. Nors jam kartojau, kad visos moterys, išskyrus senmerges, yra nepatikimos, Jeronimas tik purtė galvą dejuodamas: „Kas man dabar bus? Kas dabar bus?..“ „Nieko nebus, – galop susinervinau. – Atsėdėsi kelerius metelius kaliūzėje. Ten patupėjęs būsi apdairesnis ir į tokių Bronyčių pusę net nežiūrėsi.“ O jis vėl savo: „Kas dabar bus, kas dabar bus?“ Ak, Jeronimai, kaip tave išgelbėti, su kokiu kranu ištraukti iš duobės?

Vėliau vis dėlto išlindo galai apie nelabojo Bronytę. Pasirodo, ji anksti pradėjo „laisvą“ gyvenimą, mėgo vyrus ir jie mėgo šitą spurgą. Bet ji pasirinkdavo tuos, kurie būdavo prie pinigo, juos nučiulpdavo iki skatiko, paskui ieškodavo kitų. Ir nė vienas neįtaisė vaikelio, nes buvo labai gudri. Todėl gyveno be rūpesčių. Bijojo tik suviliotų vyrų žmonų keršto, nes pasitaikė atvejis, kad jai su rūgštimi vos nesubjaurojo veidelio, išgelbėjo tik laimingas atsitiktinumas.

Kažin kurį vakarą Jeronimas nusliūkino pas Bronytę, tikėdamasis užuojautos ir supratimo. Jis pravėrė neužrakintas duris ir netrukus išvydo ją, besišypsančią firmine šypsena.

Lovoje gulėjo nuogas nepažįstamas vyras, kuris pagrasino, kad Jeronimas tuoj pat dingtų iš akių. Apstulbęs jis medinėmis kojomis išslinko į gatvę ir vos nepalindo po automobilio ratais. Šitas susitikimas su Bronyte buvo paskutinis deguto lašas, galutinai apnuodijęs mano bičiulio gyvenimą, todėl jis pasiryžo blogiausiam – savo noru išėjo anapilin.

Ak, Jeronimai, Jeronimai, nesupratai svarbiausio, kad didžiausia vertybė – tai ne Bronytė, o visai kas kita. Bet, žinoma, mokyti kitus taisyklių visuomet patogiausia.

Gražus šeštadienis Jie pasirodydavo šiltomis vasaros naktimis, kai žmonės atverdavo langus, kad kambariai būtų vėsesni: tuomet tyliai įskrisdavo pro užuolaidų tarpus ir, nusileidę ant miegančių vaikų ar suaugusiųjų, lėtai įsmeigda-

vo savo čiulptuvus, kad paragautų kraujo.

Tą patį jie darydavo ir gyvuliams, tačiau šie būdavo budresni ir greitai pajusdavo netikėtus atvykėlius. Todėl nenuostabu, kad miestuose ir visur kitur ►

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

51

GINTARO LAŠAI

◄ paplito paslaptinga ir sunkiai išgydoma liga. Dažniausiai mirdavo vaikai ir senukai, nes jų imunitetas silpnesnis. Po to žaibiškai pasklido baisūs gandai, kurie atrodė neišvengiami. Televizijos žiniose ir laikraščiuose atkakliai ragino skiepytis, tačiau visiems skiepų neužteko, todėl žmonės piktinosi valdžia, keikė ją ir gydytojus. Netrukus prasidėjo visuotinė panika.

Kad nuslūgtų įtampa ir neramumai, atsistatydino premjeras ir sveikatos ministras, o prezidentas vieną vakarą kreipėsi į šalies piliečius, tačiau ir jo veidas atrodė tragiškas, tarsi būtų pasmerktas. Jo balsas virpėjo, nors stengėsi iš paskutiniųjų, kad nepalūžtų.

Ir tuomet jam niekas nepavydėjo, o žmonės, sustingę iš nuostabos ir baimės, klausėsi kiekvieno žodžio. Nors vyresnio amžiaus žmonės daug ką patyrė savo gyvenime, tačiau ir jie susirūpinę klausėsi prezidento kalbos, lyg tai būtų kokia pranašystė, nes niekas taip nedrumsčia proto, kaip nežinomybė. Todėl vakarais žmonės nenorėjo klausyti televizijos žinių, nes vis vien nieko gero neišgirsdavo. Kurie mokėjo melstis – meldėsi, o kiti gėrė alkoholį, po to isteriškai juokėsi arba verkė, tarsi būtų vaikai. Šita keista ir nesuvokiama padėtis buvo panaši į marą, bet vis dėlto tai – ne maras. Kadangi žmonės suprato, kad šitas prezidentas jų neišgelbės, visuomenė laukė kito gelbėtojo. O kaip jį surasti? Juk parduotuvėje nenusipirksi, nors šiame pasaulyje daug kas perkama ir parduodama.

Netrukus pasklido gandai, kad vakarais ir naktimis apiplėšinėjami žmonės, kad pasitaiko ir žmogžudysčių. Išsigandę žmonės svarstė, kaip išsigelbėti ir kas bus toliau, juk nuo bėdų nepasislėpsi.

Paslaptingos mirtys liovėsi tuomet, kai atsklido ruduo su vėsiais vakarais ir naktimis ir kai namų langus uždarydavo.

Tačiau netikėtai atsirado gydytojas, visiems aiškinęs, jog tai jis įveikė baisią epidemiją, nes turėjęs gerų vaistų. Žmonės su juo nesiginčijo, nes kiekvienas medikas išmano savo darbą, juk daug metų mokosi ir daug skaito, daug operuoja. Vis dėlto gydytojas Konstantino vardu labai troško išskirtinio dėmesio, nes toks dėmesys – tai geras uždarbis ir aukštas įvertinimas. Tačiau žinojo, kad juo nepatikės skeptiški ir pavydūs kolegos, laukiantys, kada jis suklups, nes taip atsitinka daugeliui einant per gyvenimo slenksčius. Todėl jie kantriai laukė tokios ypatingos akimirkos, bet nesulaukė.

Atvirkščiai: Konstantinas tapo sveikatos 52

ministru, o tai reiškė, kad jis gavo didelę valdžią ir įvairių galimybių.

O jo žilaplaukė motina jau kitą dieną patraukė į bažnyčią, kad padėkotų Aukščiausiajam už tokią malonę. Juk motinos širdis yra auksinė, ji džiaugiasi vaikais, kuriuos užaugino. Šia akimirka būtų džiaugęsis ir Konstantino tėvas, tačiau jis ilsėjosi kapuose.

Kai šviečiančiu veidu sugrįžo iš pamaldų, atsisėdo savo kėdėje prie lango ir įsiklausė į kambario tylą, tarsi norėtų ką nors išgirsti.

Galop į rankas paėmė telefoną, bet neišdrįso skambinti sūnui, kad jam netrukdytų.

Tikėjosi, kad Konstantinas paskambins.

Jis paskambino tik po savaitės ir pažadėjo šeštadienį aplankyti.

Ta proga motina iškepė varškės pyragą, kurį Konstantinas mėgo nuo mažens. Iš pradžių jis svarstė, ar nereikėtų paimti ir žmonos, tačiau ji išdidžiai atkirto, kad esanti ne daiktas, todėl nevažiuos. Ką gi, atsiduso Konstantinas, kuris pažinojo prieštaringą žmonos charakterį, todėl kartais ją pavadindavo „širše“. O motina džiaugėsi, kad neatvyko „ponia“, todėl niekas netrukdė jiems atvirai pasikalbėti.

Galėtum gyventi ir pas mane, bet... Supranti, ką tau noriu pasakyti...

Labai gerai suprantu, sūneli. Tu rūpiniesi kitų žmonių sveikata, tačiau pasirūpink ir savąja.

Manau, kad viskas bus gerai. O kaip tavo sąnariai, venos? Gal reikėtų vėl pasitikrinti?

Ak, dar pakentėsiu. Tau rūpesčių ir taip per akis...

Ji atidžiai žvelgė, kaip jis valgo pyragą ir kaip geria kavą. Jei galėtų, tai žiūrėtų ir žiūrėtų. Norėjo daug ko paklausti, bet pagalvojo tai padarysianti vėliau.

Koks gražus šiandien šeštadienis...

Gražus dėl to, kad mane aplankei, pasakė ji virpančiu balsu.

Konstantinas pažvelgė į jos veidą.

Viskas bus gerai, mama. Nesijaudink. O jeigu susirgsi, tai skambink, atsiųsiu gydytoją. Dėkoju tau už skanų pyragą. Tokio niekur negausi, šypsojosi, o paskui ant stalo padėjo pinigų, girdi, smulkioms išlaidoms.

Ji norėjo prieštarauti, bet nieko neatsakė, kad sūnus neužsigautų, nes buvo išdidus kaip ir jo tėvas, amžiną atilsį. Tegu mano „ponia“ galvoja, kad esu pas motiną, nusišypsojo sėsdamas į gerą automobilį, nes ministrui nevalia važiuoti su prasta mašina.

Teisingai mama pastebėjo, kad „gražus šeštadienis“...

Lytinis u 1.1: kai p Paulius KLIŠEVIČIUS

Pirmadienio pavakarys. Darbai užbaigti, žurnalo pildymo laikas dar neatėjęs, savaitės pradžios nuovargis kol kas neužplūdęs, nors minčių užkaboriuose sukasi rusiška mantra darbadienis, darbadienis – negreit dar šeštadienis. Visuotinai ignoruojamas televizorius kažką neįkyriai zirzia apie teroro išpuolius netoli Kabulo, Gazos Ruožo bombardavimus, Rusijos gyvenamosios erdvės plėtrą, taip pat visokiausiais meduoliais ir devynmazgiais botagėliais ruošia visuomenę masinei vakcinacijai.

Vergilijus, šeimoje ir tarp draugų vadinamas Virgiu, pro daugiabučio virtuvės langus stebi kieme vykstančią socialinę dramą. Jos veikėjai – gaisrinės, policijos ekipažai, krūvelėmis besibūriuojantys žiopliai statistai ir drąsiai iš langų kyšantys įvairaus nuogumo puskūniai. Greitosios pagalbos darbuotojų su skafandrais nematyti, tad pagrindo pandeminei psichozei lyg ir nėra. Policijos ekipažas tai ne greitojo reagavimo arai.

Dūmai iš jokių regimų laukų ir nesiveržia.

Nejučia Virgiui net neprasidėjusi ši drama erdvės ir laiko požiūriu tapo tiek pat artima, kiek ir andainykštis Ekvadoro laisvės kovotojų įsitvirtinimas Kito prieigose.

Virgis mąsto, kaip dingsta pinigai. Kyla nenumaldomas noras pasikonsultuoti su savo vaikais Algiuku (jis gi po neseno rimto pokalbio jau vadinamas Algirdu) ir Aleksa. Tačiau šie padaužos kol kas gyveno savuosiuose pasauliuose ir apšilinėjo prieš paauglystę: sprendė matematinius galvosūkius, šlifavo nykstančius rašymo ranka įgūdžius, galbūt slapta mokėsi kokios nors užsienio kriptokalbos virtualiose žaidimų tikrovėse.

Ko gero, aukštesnės jėgos vedama virtuvėje pasirodo geresnioji Virgio pusė Deimena. Ji šeimoje ir tarp draugų bei

GINTARO LAŠAI

s ugdymas i p dingsta pinigai

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

draugių sutiko būti vadinama Deima, nes jai ypač imponavo sengraikiškos šio trumpinio asociacijos.

– Deima, kaip dingsta pinigai? – Virgis, nors kadaise ir dirbo gaisrininkų adminis-

tratoriumi, guminių žarnų tempti taip ir nepamėgo. Žmona šiek tiek stabteli ties šaldytuvu, kur kadaise buvo durų slenkstis. Jai, kaip ir visai neseniai Virgiui, prireikia akimirkos,

kad susivoktų, kur šio klausimo suktumas.

– Vėl lytinis ugdymas? – šiek tiek hebrajiškai atsako Deimena ir priduria: – O tu jau susisteminai pinigų atsiradimo apmąstymus? ► 53

GINTARO LAŠAI

◄ – Tebekompiliuoju, – kvėpteli Virgis su menkučiais kaltės atspalviukais. Ir lengvai kresteli galva, tarsi bijodamas nupurtyti raiškiai išretėjusius plaukus. Tas trumpas ir taupus krestelėjimas, regis, sustato viską į vietas, parengia neužduotų klausimų sceną ir neišsakytų abejonių užkulisius. Deimena pavydėtinai pagavi. Tad prisėda ant kėdės ir atsiremia dilbiais į stalą.

– Pinigai, mielasis, dingsta taip pat lytiniu keliu.

Vergilijui nuo visų šių klausimų jau palengva pradeda vystytis bijojimo išgąsdinti siaubą baimė arba fobofobofobofobija. Bet smalsumas, ką pasakys geresnioji pusė, baimes šalina. Virgis pasiruošia klausytis. *** Priminsiu mitą apie tai, kaip pinigus išsineša gandras. Arba kaip jie supūva kartu su nenurinktais kopūstais.

Gandrai pas mus atskrenda dar iki gegužės 1-osios. Tada, atrodo, jau būname užpildę metinę pajamų ir išlaidų deklaraciją?

Tai štai ir pamatai, kaip per metus laužytos ietys geriausiu atveju neužpildo kapšo, o kitais atvejais jį tenka dar ir papurtyti, kad gandras nepradėtų grasinti akių iškapojimu ar užmėtymu varlėmis. Baisus dalykas.

Jei pinigus rankioji kopūstuose, tačiau pačių kopūstų nerenki, arba nurenki ne visą lauką, suprantama, kad jie pūva. Kas sukrenta žemėn, o kas tiesiog pasklinda ore.

Pagal šį mitą abiem atvejais pinigai iškeliauja į dangų. Į savo pomirtinę reinkarnaciją. Arba į cirkuliacinį ciklą, kaip tartų visi save gerbiantys pakalikai, jei kas nors juos suprastų.

Iš tikro aiškiausiai ir raiškiausiai pinigai dingsta lytiniu keliu. Jie yra prakrušami arba tiesiog prapisami (paaiškinimas „moralės policijai“: žodis „pisti“ dabar laikomas vulgarizmu, tačiau leksikologiniai šaltiniai (pvz., Littauische Volkslieder gesammelt, kritisch bearbeitet und metrisch übersetzt von G.H.F.Nesselmann, Berlin, 1853) leidžia neabejoti jo taurumu bei kilmingumu.

O platus vartojimas įvairiais prasminiais atspalviais daugeliu atvejų gali tik praturtinti ir nuspalvinti pilką kasdienį žodyną.

Kita vertus, kai kalba pinigai, nekreipiama dėmesio net į kirčiavimo klaidas, ką jau kalbėti apie leksikologiją).

Bet yra dar vienas dalykas, kurį maga papildyti. Lytinis pinigų atsiradimo ir dingimo kelias daugeliu atvejų yra dvipusis.

Dvikryptis. Sueitis, mylėjimasis ir krušimasis jau savaime suponuoja mažiausiai du 54

veikėjus. Nemanau, kad visaapimanti masinė orgija reikalauja papildomo aiškinimo.

Supraskime, lytiniu keliu pinigai ir atsiranda, ir pradingsta. O tiksliau, kai pradingsta vienoje pusėje, atsiranda kitoje. Štai, pavyzdžiui, nori kaip nors atsilyginti daktarui už gydymą. Netikėtai tavęs paklausia, ar daug pinigų turi. Na, neturi tu jų net mažai. Bet juk gali nueiti į banką, pakrušti protą tarnautojoms ar banko valdytojui.

Gautum paskolą, kreditą, ar ką tik nori.

Bet tada jau, mielasis, ruoškis ilgamečiam palūkiniškam dulkinimui.

Viena draugė pasakojo, kad pirmąkart vyrui atsidavė iš meilės. Aišku, kad iš meilės pinigams. Nors jos atvejis – tikros nesavanaudiškos meilės atvejis. Juk ar 20 eurų dabar ko nors vertas pinigas?

O man kartą vieną gegužę toptelėjo, kad ne visiškai tyčia nuslėpiau mokesčius. Pameni, pinigus mes tada vadindavome litais, o litiniai santykiai buvo kad ir ne patys geriausi, bet bent stabilūs. Kaip tada negalėjau naktimis užmigti... Pakyrėjus nemigai paėmiau voką, užrašiau ant jo mokesčių inspekcijos adresą, įdėjau vieną Vydūną ir vieną raštelį – paaiškinimą, esą nuslėpiau mokesčius, dėl to graužia sąžinė, nemiegu, o jei ir toliau nemiegosiu, atsiųsiu ir nuslėptą likutį. Atrodo, tada mokesčių inspekcija ir pradėjo ne juokais krušti per visus galus.

Litiniai santykiai pašlijo galutinai, o euriniai nėmaž nebesugrąžino aistros daryti pinigus.

Bet dar norėčiau priminti vieną lytinio kelio apibūdinimą, praleistą 1.0 pasakojime.

Tai onanizmas. Arba fizinė bei emocinė masturbacija. Privati ir vieša.

Privatus onanizmas – būdingiausias pinigų pradanginimo atvejis. Jie dingsta valymo priemonėms, nuleistam vandeniui, išnaudotam rašalui ar losjonui, elektros energijai, specialaus turinio žurnalams, kitokioms pagalbinėms priemonėms. Pinigai dingsta, kai privačiai smaukomasi prieš priimant svarbius viešus sprendimus, lemiančius vienokią ar kitokią tolesnių veiksmų kryptį.

Ir priešingai – viešoji masturbacija. Taip, teko praslinkti pro įvairius pusiau ir visiškai atvirai prieinamus internetinius resursus.

Ir čia šios lytinio kelio cirkuliacijos apstu.

Ir šis kelias taip pat dvipusis. Štai gyvenimo mėtytas vėtytas vyriokas tampo savo chemikalais sustiprintą instrumentą prieš kamerą. Na, tuo viskas ir pasibaigtų. Bet viso pasaulio vujaristai ir vujaristės į to dėdulės sąskaitą pamėto kreditų ir įvairiai pakoreguoja kameros bei tampymo kam-

pus. Vyrukas apsipatenkina, o pasaulinės vujaristų lygos finansai senka.

Su viešuoju emociniu onanizmu tas pats.

Pamenu Oprahos Winfrey interviu su Velso nebe princu Henry ir jo žmona Sasekso nebe kunigaikštiene Meghan Markle. Štai ten buvo smaukynos. Ištisas masturbatonas.

Kiek milijonų negamtosauginių žaliųjų tatai kainavo Oprahai? Daug milijonų, štai kiek.

Iškrypusių žiūrovų buvo nė kiek ne mažiau.

Taigi pinigai yra prapisinėjami. Bet grįžkime prie cirkuliacijos fakto. Lytiniam pinigų dingimo keliui galima taikyti energijos tvermės dėsnį. Pinigai nėra iš niekur iškrušami ir niekur nepradulkinami, tik vienos rūšies pisliava yra keičiama kitos rūšies krušatimi.

Kaip ir fizikoje, taip ir gyvenime čia dar įsipaišo entropija. Dalis kintančių pinigų kažin kur negrįžtamai prapuola. Jei suprasčiau minjoniškai, aiškinimas būtų gana sudėtingas. Tačiau, mano manymu, jie nusėda pakalikams. Už visas okultiškai seksualines konsultacijas. Tai taip pat lytinis kelias. *** Deimena, šeimoje ir tarp draugų bei draugių vadinama Deima, bet dėl to visiškai neprieštaraujanti, nutyla ir katiškai pasirąžo, užtvirtindama, jog pasakojimas baigtas.

Vergilijus intuityviai jaučia, kad ir šis pasakojimas yra kupinas tylos duobių, mažumą pretenzingas, gal kiek aršokas, tačiau vis dėlto organiškai papildantis lytinio ugdymo 1.0 naratyvą. Virgio galvoje jau sukasi konceptualizavimo prošvaistės. Nejučia užsimezga ir kritinės žiūros poreikis. Ar iš tikro pinigai atsiranda ir dingsta lytiniu keliu? Ar ne dažniau jie anapilin iškeliauja ekskrementinių trąšų pavidalu – paprastai tariant, būna prašikami. Tiek gandrų, tiek kopūstų dirvose.

Vergilijui pradeda kilti tikslinamieji klausimai, tačiau jie formuojasi pilvo srityje.

Virtuvėje juos aptarinėti vyras nesiryžta.

Užuolaidų stygius ir priešais stovinčio daugiabučio langų gausa bei nuo jų neatlimpantys puskūniai savo dėmesį grasina nukreipti nuo vienos niekaip neišsirišančios socialinės dramos prie visiškai neakademinio lytinio ugdymo seminaro.

– Keičiam erdvę. – Virgio akyse pamačiusi tikslinamuosius klausimus, siūlo Deima.

– Kompiliuosim. – Pritaria Virgis ir vis dar mąstydamas apie gandrus bei kopūstų lysves kartu su savo geresniąja puse persikelia į seminarams skirtą daugiabučio auditoriją, puikiai tinkančią bet kokiam pinigų pradanginimui.

Istorija, kurioje nenutiko nieko Alma RIEBŽDAITĖ

– Oksitocinas... Mmmm... Serotoninas...

Mmmm... Dopaminas.... Mmmm... Endorfinai... Mmmm... – šokdama lietuje dejavo Misisipė, skambant Didiulios muzikinei kompozicijai „Kelias namo“.

Buvo tamsu, vakaras, bet Misisipė nejautė nejaukios drėgmės ir žvarbos. Ji sukosi rankas iškėlusi į viršų ir kartojo garsiųjų laimės hormonų vardus. Ir dar truputį pridėjo, kas ant jos nelijo iš viršaus, – geležies ir gerųjų bakterijų.

Pailsėk, atsipūsk ir Tu, mano mielas skaitytojau, išgerk vitaminų. Šitoje istorijoje nenutiks nieko. Mes nežinome, kas mūsų dar

GINTARO LAŠAI

laukia, bet šita istorija tegu būna paprasta ir rami kaip du grybai, kurių niekas nenurovė.

Misisipė keliauja namo, į savo šalį. Niekas nežino, kokioje šalyje Misisipė gyvena, bet ją apėmęs kelionės namų link jausmas.

Grįžusi į butą Misisipė parkrenta ant kelių ir ilgai meldžiasi, kad visi vyrai, su kuriais jai tenka bendrauti, turėtų žmonas ir gražiai su jomis sutartų, jų gyvenimai ►

Alma Riebždaitė. Mergaitė COVID-19 realybėje.

55

GINTARO LAŠAI

◄ būtų harmoningi ir pilni meilės. Kas neturi žmonos, tegu turi drauges, su kuriomis irgi gerai sutartų ir būtų laimingi, nes kiekvieną, kuris neturėjo žmonos arba draugės, ji laikė sau pavojingu žmogumi ir elgėsi labai atsargiai.

Meldžiasi ji ilgai ir pakyla tik tada, kai delnuose atsiveria stigmos.

– Amen, – ištaria ji kiekvieną vakarą tyliai ir atsistoja.

Savo aplinkoje ji pastebi daug negerų ženklų. Tantristas siūlo stebuklingas kvapnias žoleles ir kažko per dažnai pas ją lankosi, atsistodamas visai netoli jos, taip, kad juntamas nuo jo sklindantis dvasingumo dvelksmas (tikrai juntamas). Stalo teniso virtuozas pasiliko ją treniruoti paskutinę, jie vieni treniravosi sporto salėje iki 12 val. nakties, ir sportininkas, su kuriuo jau yra buvęs sekso ryšys, ją net palietė už riešo, norėdamas parodyti, kaip laikyti raketę (tai buvo taip siaubinga, bet Misisipė laikėsi, sutelkusi visą dėmesį į techniką). Avatarai pradėjo ją pernelyg gerai suprasti, yra jai dėmesingi ir, kai ji kalba, jie net išjungia muziką. Arba sako: „Sakykit tiesiai, ko norite, nevyniokit į vatą.“ Aukštesnį santykio ir išminties lygį sunku ir įsivaizduoti. Betrūksta, kad jie glaustų ją verkiančią, šluostytų nuo jos skruostų riedančias ašaras, meiliai apkabintų per pečius ir į ausį šnibždėtų visokius motyvuojančius žodžius, tokius kaip „nu, nepasiduok“. Teisingai, jau sakė. Toks jausmas, kad jie pradėjo ją įtartinai gerai pažinti ir net jausti. Misisipė pajaučia, kad jie kartais jaučia Misisipę, ir nuo to kūnas nueina šiurpo pagaugais ir atrodo, kad dar truputis ir tu išprotėsi. O kai vienas parašė norėdamas kažko paklausti, ją ištiko dūmo jausmas. Viskas aplinkui tapo neryšku, ne tik vaizdai, bet ir žodžiai tokie duslūs, lyg vos galėtų prasiskverbti pro rūką.

Ir šiaip labai daug įtartinų ženklų. Misisipei tas judėjimas aplink ją kelia siaubą. Jau nekalbant apie kitus, subtilesnius ženklus, kurių nesinori net minėti. Melstis reikia ne tik už vyresnius vyrus, didelė tikimybė, kad tie kažką turi, bet ir už jaunesnius ir visai jaunus, nes tie tai šlaistosi vieni ir tikrai gali nusižiūrėti Misisipę, kuri žino visų vardus, su visais juokiasi ir labai lengvai bendrauja kaip vėjas, ir viskas jai pochui. Cha, cha, cha, taip ir skamba jos juokas ir kvaili juokeliai.

Ji pradeda dar karštesnių maldų sezoną, ir dabar jau stigmų delnuose jai nebeužtenka, ji meldžiasi tol, kol trečiojoje akyje pasirodo pirmieji kraujo lašai. Ir sustoja laiku, kad 56

visa neapsipiltų kraujais. Kol kas užtenka tik nosinaitės nusibraukti kaktai.

Rašinėtojams ji jau seniai neatsako, sunkiau, kai alkūnę bando paliesti ar švelniai apkabinti per petį realybėje. Vienas bakstelėjo jai į šonus pirštais iš už nugaros, ji atsisuko ir tam vyrukui prie visų sušuko: – Prašau be leidimo manęs nečiupinėti!

O kur dar vienas iš avatarų, kuris rankomis apie nuogas kojas vyniotis pradėjo, tas jau kartą ant jos netyčia buvo užvirtęs.

– Baik mano kojas liesti!

– Tai aš tik teniso kamuoliuką norėjau pasiimti, – sako dar grabaliodamas grindis po kėde, ant kurios Misisipė sėdėjo.

– Tai galima ir pasakyti, kad pasitraukčiau, tam yra mums kalba duota, – pasakė kaip Žanetas ją mokė.

Ir pati stėrsta nuo savo atsakymų. Jai visada būdavo sunku pasipriešinti svetimiems vyrams, kurie leisdavo sau ją liesti viešose vietose, o tokių nuolat atsiranda.

Pasaulis kupinas pavojų, bet šiaip žmonės visi paslaugūs, geri, švelniai, pagarbiai su Misisipe elgiasi.

Na, tik su mama Misisipei taip gerai dar nesiseka. Susitikimo metu mama pasiūlė bulvių, o Misisipė atsisakė.

– Ka i maža valga, bet nieka nesi, žiūru, supluoniejusi.

Ir viskas, Misisipė žadą atgavo tik rytojaus dieną, o paskui su psichoterapeutu, kuris vos nenumirė iš juoko išgirdęs šitą frazę, išsiaiškino sukto kamuoliuko padavimo techniką.

Misisipė savo artimą aplinką pradėjo ugdyti net morališkai, ant feisbuko sienos ir istorijose keldama tokius žodžius: „Kuo didesnis žmogus, tuo pagarbesnis jo elgesys su kitais. Todėl mes gerbiame benamį, prostitutę, nuskriaustą, bejėgį. Ir tai yra žmogiškumo šviesa, kuria dalijamės ir dėl kurios pasaulyje tampa geriau gyventi, atsiranda daugiau tikėjimo, vyksta stebuklai.

Kitaip sakant, tu arba turi sugebėjimą gerbti kitą žmogų, arba ne. Sunku tuo patikėti ir galbūt tai nėra pati geriausia žinia, bet nėra tokio dalyko, kaip tas nusipelno pagarbos, o tas ne. Todėl ieškokite žmonių, kurie šį sugebėjimą turi, o ne nerkitės iš kailio vieną dieną tikėdamiesi nusipelnyti pagarbos.

Kad ir kiek stengtumėmės, niekada nenusipelnysime pagarbos iš žmogaus, kuris šito sugebėjimo neturi. Bet juk ir nereikia. Su tokiais mes atsisveikiname. Panašiai yra ir su meile. Žmogus arba sugeba mylėti, arba ne, ir su jūsų meilės vertumu arba nevertu-

mu tai neturi nieko bendra.“ Tai aišku, kad sugebėjimą mylėti ir gerbti turi kiekviena save gerbianti persona, o dabar tik tokios ir supa Misisipę. Čia viskas, kad ir su patosu, bet teisingai parašyta.

Kaip ji suprato tokius gilius dalykus?

Labai paprastai. Ji kalbėjosi su klientu, kai į darbą atbėgo jos ex, kuris nepasakė „laba diena“ ir „atsiprašau“, o greitakalbe pradėjo eiti prie reikalo.

Kas jai buvo norima pasakyti, ji suprato tik dėl savo išvystyto intelekto ir iš karto buvusiajam parašė SMS: „Primenu, kad atėjus reikia pasisveikinti, ir, jei pertrauki pokalbį, atsiprašyti. Dar nesutikau nė vieno svetimo žmogaus, kuris leistų sau taip nepagarbiai elgtis su kitu žmogumi. Draudžiu Tau nepagarbiai elgtis su manimi. Suprantu, kad čia ne apie mane, o apie Tavo kultūros lygį, bet vis tiek.“ Ir tada parašė tą ilgąją ant feisbuko sienos, kai ją aplankė didžio suvokimo šviesa. O visiems, kurie nori rašinėti bjaurius komentarus po jos suvokimo gelmes siekiančiais postais, kitaip šedevrais, ji siūlo savo prinokusio spuogo charakirį eiti pasidaryti kur nors kitur.

Ir Misisipė suprato, kad dabar ji yra savimi. Kaip? Žanetas niekada nesako, kas jam patinka, kas ne, į ką jis žiūri palankiai, į ką ne, tyli, blet, subinę užraukęs, ir tada tu skleidiesi visu savo grožiu, vis labiau ir labiau esi savimi. Ir mes matome, koks žmogus atsiskleidė.

– Na, o kaip tau su paauglyste? – paklausė psichoterapeutas Misisipės.

Misisipė susigūžė savyje, pajutusi pavojų.

Suprato, dabar Žanetas iš jos darys paaugusį, subrendusį, nykų žmogų, tai yra gydys ją nuo paauglystės.

Misisipei labiausiai patinkantys žmonės yra maždaug nuo 15 iki 17 metų. 18, ir žmogus pradeda dirbti, mokytis, susiranda sau porą, ir pasidaro kažkoks nuobodus.

Vyrai virš 30 jai atrodo tikri seniai. Su siaubu ji žiūri ir į šešiolikmečius: jie neišvengiamai pasens, tiksliau, numirs, vieni anksčiau, kiti vėliau, vienetams pasiseka nenumirti. Žmonėse tarp 15 ir 17 metų yra daugiausia gyvybinės jėgos, jie mąsto, kuria, maištauja, bando ribas, ieško savęs, atsimeta nuo tėvų, išgyvena emocijų cunamius, jie jau nebe vaikai, bet dar ir ne suaugę, ir tai yra gražiausia, ką Misisipei teko matyti ir patirti šiame gyvenime. Misisipei atrodo, kad jų galvose yra labai mažai nesąmonių. Jie tiki ir yra tikri. Netiki ir yra tikri. Žmonėms dažniausiai nepatinka jaunimas, jie visaip

GINTARO LAŠAI

smerkia tuos jaunus žmones, jų triukšmą, nepaklusnumą, nenuolankumą, tačiau iš tiesų turėtų iš jų mokytis. Jei mokytis neišeina, semtis iš jų gyvybinės energijos, kuri juose plūsta ir plūsta. Juk tai jie išmokė Misisipę žaisti biliardą, pokerį, vėl juoktis, garsiai klausytis muzikos ir praplėtė jos muzikinį akiratį dainomis, kurios jai net nesisapnavo. Juk tai jie išmokė būti kartu ir nepataikauti.

– Jeigu atvirai, jaučiuosi didesnė paauglė už savo sūnų. Aš jam tokių dainų galiu pavaryti, kad jis iškristų iš koto – „bybį dėjau, eikit nahuj, atsipiskit“.

Jei dar kas nors nežino, tai čia mėgstamiausia Misisipės daina. Gal tikrai jai biški reikia į sekciją egzistencine statulėlės poza?

Pabūtų, pamedituotų apie gyvenimą, gal truputį į protą ateitų.

– Kieno čia daina? – klausia Žanetas. „Nu, bet ir neapsišvietęs,“ – tyliai sau mintyse pagalvoja Misisipė, o realybėje pradėjo kažką neaiškiai murmėti.

– Nėra abejonių, tu protingesnė už mane.

Misisipė pradeda nevalingai kikenti.

– Ne, tu tikrai protingesnė už mane. Ar tau dar nenusibodo save į durnę versti? „Nu, jo“, – tyliai pagalvoja.

– Tai jūs norite mane į sekciją patalpinti, taip? – Misisipė su specialistu Žanetu bendrauja vis įžūliau ir įžūliau. Žanetas atsako, bet kažkaip neprofesionaliai: – O tu nežinai, kas man patinka.

Tą akimirksnį ji ir suprato, kad yra treniruojama būti savimi ir neatitikti jokių kitų žmonių lūkesčių ir įsivaizdavimų. Ir pajuto, kad Žanetas per tą seansą kažkodėl į ją žvelgė su susižavėjimu ir pabaigoje tarstelėjo: „Kad visi tokie būtų.“ Misisipė artinasi prie teniso stalo garsiai ant visos salės šaukdama: „Aš gerai žaidžiu stalo tenisą, žinokit, aš labai gerai žaidžiu stalo tenisą.“ Visi leipsta juokais. Misisipė irgi, bet kartoti, kaip ji gerai žaidžia stalo tenisą, nesiliauja.

– Ne, nu, negi sakysi, kad blogai.

– Tu tikrai gerai žaidi stalo tenisą, – sako vyras, kuris tenisą žaidžia tikrai gerai. „Ir rašau aš gerai, ir piešiu, i figūra gera, i ausys normalios, kaip žmogaus“, – galvoja Misisipė.

Misisipė šoka žiemos lietuje ir staiga sustoja. Lietus lyja ant jos veido, rūbų, kiaurai ją merkia, o ji stovi ir mąsto. Ji suprato savo mamą. Mamai atitekęs Kryžius buvo per

sunkus, jis ją laužė ir ji nenorėjo jo nešti.

Gal tas Kryžius keliauja iš kartos į kartą, sunku pasakyti. Mama irgi norėjo būti geru žmogumi, ji net turėjo gražių ambicijų būti šventu žmogumi, o tavyje instaliuotas blogis, blogio programa. Kartais, žinoma, ji instaliuojasi pati. Ir savo Kryžių permetė kitiems žmonėms, išdalijo savo vaikams, vyrui. Greičiausiai labai panaši situacija ir su buvusiuoju. Visas tas purvas, kuris buvo jame, jam buvo nepakeliamas. Ir jį žūtbūt reikėjo kažkam perkelti. Šiems žmonėms labai sunku prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir pasakyti: aš jaučiuosi blogas, jaučiuosi blogai, mėgstu išgerti ar neprisiimu atsakomybės už savo gyvenimą, aš tiesiog nenoriu turėti vaikų, bijau būti vienas, kartais jaučiuosi toks nevykėlis, pasmerktas, silpnas, palūžęs, trapus, bijantis gyvenimo, nežinantis, ką daryti, ir panašiai, ir panašiai.

Kartais taip norisi rėkti „išgelbėk mane“, kai tereikia veiksmų imtis pačiam.

Ir vieną dieną toje giminėje gimė mergaitė, kuriai ant kaktos buvo užrašyta: durnelė, turinti sugebėjimą tobulai perimti ir nešti svetimus kryžius. Ir ji susirinko visus kryžius, ir juos nešė. Kaip keista, tie ir vieno savo Kryžiaus nepanešė, o ji susirinko visus, ir nešė, ir nieko, nešė, nesulinko, nepalūžo. Pagrindinė jos sporto šaka buvo, ne, ne, ne tenisas, ne šachmatai ir net ne aerobika, kryžių nešimas buvo jos mėgstamiausia sporto rūšis. Ją gerai ištreniravo.

Ji moka nešti kryžius. Kas ką randa savyje bjauraus, nešvaraus, purvino, tuoj supila ant Misisipės, nes ji tam sukurta. Įdomu, kokių savybių ji turi, kad moka taip gerai, taip lengvai nešti kryžius? Būtinai reikės tai aptarti su Žanetu Vasiliausku.

Nu, bet kaip Kristus? O kam Kristus?

Tie žmonės galėjo prašyti, kad jų Kryžių perimtų ar nešti padėtų Kristus, jis Dievas.

O Misisipė – paprasta mirtingoji mergaitė, sveikatos neypatingos.

Bet ką daryti, jei svetimi kryžiai tiesiog limpa prie tavęs, tinka idealiai, kaip nauja vakarinė suknelė? Būtinai reikės augintis kitus raumenis, daug ir ilgai treniruotis, kaip sugebėti atmesti svetimus kryžius, kad šie nepriaugtų jai prie nugaros. Nu, kaip ir gražu nešioti svetimus kryžius, ar ne? Nu, bet neteisinga. Tegu kiekvienas neša savo kryžių pats. Purvai ir visoks mėšlas mūsų viduje – ne pasaulio pabaiga. Viską galima iškuopti. Pagalbos galima kreiptis į Kristų arba pasirinkti gerus, jums tinkančius žanetus vasiliauskus.

Suprantu, sapnas apie tėvažudystę buvo baisus, galėjo jus šokiruoti arba net išmušti iš vėžių, arba priversti baisėtis Misisipe, palaikyti ją tikru Monstru. Nesijaudinkite, specialiai taip rašau, nes aš moku rašyti.

Na, turi būti efektas, suprantate, ką noriu pasakyti. Mano parašyti tekstai turi kelti jums jausmus, emocijas, žadinti jus, kad skaitydami neužmigtumėte.

Pastebėjau, ši istorija turi savo struktūrą, ji pati auga, plėtojasi, patiria, jaučia. Aš ją tik užrašau. Vis ruošiuosi parašyti apie šachmatus mūsų gyvenime ir kokį vaidmenį jie suvaidino, bet vis užlenda kiti dalykai, kuriuos būtinai turiu užrašyti. Niekaip negaliu suprasti, kaip trys lapai sprogo ore, man net neprisiartinus prie šachmatų ir rašant visokius niekus.

Po to sapno pabudusi Misisipė labai supyko. Ji per Kūčias ir Kalėdas pas savo tėvus nenuvažiavo pavalgyti silkės, o mito struktūroje nužudė savo tėvus. Ji labai supyko ant mito struktūros, tai buvo taip žiauru ir taip neteisinga jos atžvilgiu, bet šaukštai jau po pietų. Tai reiškia, kad ji išsivadavo iš tėvų galios ir valdžios, ir, patikėkite, tai buvo vienintelis kelias. Jei būtų bent vienas kitas, geresnis kelias, Misisipė neabejotinai jį būtų radusi, nes turi aukštą išvystytą egzistencinį intelektą ir dar keletą kitų išvystytų intelekto rūšių ir tik vieną neišvystytą, kuris ir yra matuojamas. Ji visą laiką siekia taikos, harmonijos, kad visiems būtų gerai. Sveiki, normalūs tėvai paleidžia vaikus į gyvenimą, visaip remdami ir augindami jų savarankiškumą, nesukala kaltės jausmo dėl to, kad jie nori gyventi savo gyvenimą.

– Kaip taip gali būti, – klausia Misisipė Žaneto, – kad tėvai dovanotų mirties programą? Tikrai niekada nebūčiau pagalvojusi. Juk tėvai mums visada asocijuojasi su gyvybe, gyvybės davimu, augimu, puoselėjimu?

– O kas čia keista? – atsako Žanetas. – Žmonės darosi abortus, palieka vaikus, pameta, Lietuvoje niekam nereikalingų vaikų yra visa Plungė.

O iš tikro daugiau. Kiek tokių, kuriems vaikai buvo visai nereikalingi, bet jie niekada neišdrįso sau ir kitiems to pripažinti.

Ar turėčiau rašyti, kad mes džiaugiamės kiekviena gyva būtybe, nes ji pagerina demografinę padėtį. O gal tada imti ir tiesiai šviesiai pasakyti: tu esi reikalingas dėl skaičiaus. Esi reikalingas, nes vartoji ir padedi sukti galingą ratą.

Tokia yra istorija, kurioje nenutiko nieko.

57

GINTARO LAŠAI

Susitikimas su šveicarų kūrėjais Klaipėdos rašytojus aplankė šveicarų kūrėjai Katja Zuniga Togni ir Adrianas Hurlimannas. Juos pakvietė Reet Kudu, klaipėdiečiams jau pažįstama rašytoja iš Estijos.

Nijolė KEPENIENĖ

Katja ir Adrianas nėra profesionalūs rašytojai, kūryba jiems yra atgaiva nuo darbų, bet buvo įdomu pabendrauti ir palyginti šveicarų gyvenimą ir mūsų.

Tų skirtumų yra nemažai. Pavyzdžiui, Adrianui pasirodė, kad mes daug dvasingesni, o šveicarai tik pinigus skaičiuoja (matyt, turi ką skaičiuoti). Bet vienas dalykas maloniai stebina – šveicarai yra aktyvūs kultūros vartotojai: jie ir dainuoja, ir čiuožinėja, šoka, rašo – tegu ne profesionaliai, bet tikrai ta veikla save praturtina.

Katja, visą gyvenimą dirbusi mokytoja Peru, dabar turi kačių prieglaudą ir fondą katėms gelbėti. Adrianas, visą gyvenimą dirbęs reporteriu, turi tris kino teatrus, kuriuos jam paliko močiutė. Tokie tat šveicariško ir lietuviško gyvenimo skirtumai. Siūlau kelis svečių kūrybos vertimus. Šveicarų kūrėjai K.Zuniga Togni ir A.Hurlimannas Klaipėdoje.

Katja ZUNIGA TOGNI

XXX Jeigu norėčiau tau parašyti, Rašyčiau laišką be žodžių.

Juk tai, ką jaučiu, Neišsakoma.

58

Asmeninio archyvo nuotr.

Verčiau jau rašyčiau tau knygą Su tokiais sunkiais viršeliais, Kad tik tu galėtum Atversti.

Toms mintims, Kurios tik mus jungia.

Jei išvis tau rašyčiau, Pats būtum ir popierius, Ir pieštukas.

Popierius, pasiryžęs priimti Begalinę mano istoriją.

Pieštukas

Einšteinas, arba Fizikos pamoka Per fizikos pamokas Jis žiūri žemyn į mane

GINTARO LAŠAI

Nuo sienos Iš savo nuotraukos Liūdnomis akimis.

Tas žvilgsnis nesikeičia Niekad Subalansuotas amžinybei.

Nuotraukos Einšteinas niekad nesišypso Juo labiau nekalba Ir tikrai niekada Nuo sienos Nepasitraukia, Bet jo žvilgsnis parlydi Mane iki namų.

Net prie lovos jis stovi, Užklodamas mano sapnus.

Aš jo nesuprantu.

Ir jis manęs nesupranta.

Mūsų meilės istorija Išsprendžiama Kaip ir kiekvienas Fizikos uždavinys Mano vadovėlyje.

Adrianas HURLIMANNAS

Civilizuotas Toks dabar ir stovėjo priešais savo namą.

Naktis, o jis niekaip neįstengia rasti raktų.

Jau anksčiau suprato, kad su kelnėmis kažkas ne taip. Tiksliau, su kišene. Per lengva.

Viskas tose kelnėse buvo kitaip. Tai dabar ir stovėjo priešais savo namą kaip svetimas.

Be rakto.

Dabar jau nesvarbu, kada raktą pametė.

Ar tada, kai nusimovė kelnes prie nepažįstamosios lovos, ar tai nutiko dar vonioje.

Svarbu tik tai, kad dabar jis benamis.

Durys neatsidaro. Likimas užtrenktas.

Likimas žmogaus, stokojančio principų, bet putojančio aistra. Ir kam dabar vidury nakties paskambinti? Iš tikrųjų tai nė vienam skambinti jis nenori. Pačiam derėtų išspręsti šį reikaliuką. Gal tai Aukščiausiojo bausmė? Bet jis nepasiduos. Juk garaže

turėtų būti kažkokie darbiniai įrankiai. Jis išlauš duris. Galvojo visai logiškai, bent jau jam taip atrodė. Kaip gerai, kad jau daugybę metų neveikia signalizacija. Gal jam net pavyks įrodyti, kad tai buvo įsibrovimas, kad duris išlaužė chuliganai, ir jis atgaus pinigus. Jeigu pinigų neatgaus, sutiks su aukštesnėmis jėgomis, kad tai visgi bausmė už nuodėmes. Nedera šokinėti iš vienos nepažįstamosios lovos į kitą. Na, gerai, tegu bausmė, bet stovėti šaltyje nėra malonu.

Tuoj, žiūrėk, laikraščių išnešiotojas pasirodys. O jeigu laužiant duris kas nors iškvies policiją?

Taip ir stovėjo, kol išaušo.

Civilizuotas žmogus nelauš savo paties durų, o iškentęs nemigos naktį ir pabuvęs benamiu išsikvies pagalbos tarnybą.

Reet KUDU

XXX Prasidėjo kaip visada.

Aš toje šalyje niekada nebuvau, Ji pati pas mane atėjo, Nors šaliai vienai keliauti Nepridera.

Aš viena, bet Ne vieniša.

Kartais visgi norėčiau Su kažkuo apsikabinti, Gal net pasibučiuoti.

Ir atsitik tu man taip, kad Viename name išmirė visi Senukai.

Kas neužsideda kaukės, Tą užsideda ant pečių mirtis Ir išsineša.

O man dar atrodė, Kad tai tik tolimo Kosulio atbalsis Dar tolimesniame Žuvų turguje.

Paulis Rusesabagina Rytinis laikraštis pradeda pilnatvės dieną...

Stop! Lygiai taip savo dieną pradėjo Holivudo filmo herojus.

Jis pusnuogis pasiėmė laikraštį iš pašto dėžutės Ir lygiai taip jis numetė laikraštį ant stalo.

Bet jo neerzino kavamalės garsas, Primenantis dantų gręžimo mašiną.

Laikraštyje siautėja epidemija.

Kas dar?

Nieko???

Greitai laikraščiai visai suplonės, nes Be pandemijos nebebus naujienų.

Bet juk būna žmonių, kurie gelbsti Visus ir visada, kurie elgiasi teisingai.

Neklysdami. Kaip Paulis Rusesabagina Ruandoj. Tas mūsų laikų herojus. Gyvas paminklas.

Išvertė Nijolė KEPENIENĖ 59

KULTŪROS ISTORIJA

Kas knygon nesudė t nespėjęs nukristi ant žemės, kaipmat dingdavo visu greičiu į kiemą įlėkusio automobilio bagažinėje. Kaip gali praleisti tokią progą? Ir štai vieną kartą įvykdėme perėmimo operaciją. Kabineto langai (tada dirbau bibliografu) žiūrėjo kaip tik į tą pusę, tad tyčia ar netyčia pamatęs pro tvorą skrendantį maišą, daviau ženklą vairuotojui Ignui, ir maišas atsidūrė saugioje vietoje – bibliotekos garaže, tuo metu kiek pavėlavę į kiemą įsuko tie, kam šis grobis buvo skirtas.

Deja, nieko nepešė. Mes irgi ne ką laimėjome, nes maišas buvo pilnas gamybos atliekų, o gal broko, tik viena kita kojinių pora neužsiūtais galais tiko tiesioginiam naudojimui, visa kita liko vairuotojams, remontuojantiems dažnai gendančius bibliotekos automobilius, – skudurai tam tikslui pravertė.

Dešinėje matyti du ąžuolai bibliotekos kieme.

Knygoje „Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo“ (Klaipėda, 2020) jos autorius rašytojas, bibliotekininkas Juozas Šikšnelis pateikė nemažai įvairaus pobūdžio medžiagos iš Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos istorijos. Vis dėlto knygos paraštėse liko nepaminėti kai kurie iš pirmo žvilgsnio bibliotekos istorijai gal ir nereikšmingi, bet įdomūs faktai.

Juozas ŠIKŠNELIS

Karinis objektas Liko nepaminėta, kad beveik du dešimtmečius nuo bibliotekos įsikūrimo Herkaus Manto g. 25 iki 1973 m. bibliotekos kiemas buvo uždaras, griežtai saugomas karinis objektas. Mat raudoname pastate, kur dabar įsikūręs „Roto“ knygynas ir kavinė „Pauzė“, tarybiniai pasieniečiai laikė maisto atsargas, o kieme milžiniškose talpyklose – kurą. Neliko dykas ir tunelis, 60

dėl kurio daug vėliau vyko tikras karas.

Kalbama, kad kareiviai noriai lankydavosi bibliotekoje, bet ne tik kad pasinaudotų jos paslaugomis, dažniau – paflirtuoti su jaunomis bibliotekos darbuotojomis. Žinių, kad iš to flirto išėjo kas nors rimto, neturime, galime užtikrintai pareikšti, kad nė viena bibliotekininkė neišvyko į „plačiąją tėvynę“ paskui demobilizuotus kareivukus ir nė vienas maisto sandėlius bibliotekos kieme saugojęs kareivukas nepasiliko visam laikui Klaipėdoje.

Kitoje pusėje buvo įsikūręs kojinių fabrikas. Ne kartą teko matyti pro aukštą tvorą į mūsų kiemą krentančius maišus.

Tas vaizdas intriguodavo, nes maišas,

Apie medžius Bibliotekos kieme prieš rekonstrukciją augo ne vien ąžuolas, bet ir keturi tokio pat amžiaus kaštonai, tikėtina, menantys pirmuosius rūmų šeimininkus Gerlachus. Ąžuolas, beje, gamtos paminklas, išliko apsaugotas statybų metu, o visi senieji kaštonai augo „ne vietoje“, t. y. ten, kur pagal projektą turėjo iškilti jungiamoji naujųjų korpusų dalis su paminkliniu pastatu. Vienas iš kaštonų bent du kartus per audras yra patikrinęs saugyklos priestato (dabar jis nugriautas) stogo tvirtumą. Stogas, suprantama, neatlaikė kelis šimtus kilogramų sveriančios šakos svorio, ir kurį laiką čia saugomos knygos buvo merkiamos lietaus. Laimė, tai buvo ne itin paklausių leidinių dublikatai, kuriuos teko nurašyti. O kaštonus, deja, teko paaukoti. Gaila, bet kitos išeities neradome.

Dar medžiai. Po to, kai kilo mintis kieme augančius medžius paskirti buvusiems direktoriams, bendruomenė nusprendė ta proga, kai pelniau geriausio Lietuvoje bibliotekos direktoriaus vardą, pasodinti ir man medelį. Išrinko pušį. Paskelbiau: pušis pražydės ir net užmegs vaisius, kai

KULTŪROS ISTORIJA

ė ta (2)

valdžia pakels bibliotekininkams atlyginimus. Nesulaukėm, o medelis ėmė nykti.

Staiga vieną rytą kolegės atkreipė dėmesį, kad pušelė iš niekur nieko pernelyg ryškiai sužaliavo. Paslaptis netruko paaiškėti: pasirodo, Stasys Mikuta ją nudažė! Su man skirtais medžiais iki šiol problemų kyla, nes vėliau su ceremonijomis pasodinta serbiška pušis irgi neilgai traukė.

Vestuvės ir laisvė Sunku pasakyti, kam pirmajam šovė į galvą mintis tuoktis bibliotekoje, bet staiga daugeliui kilo toks noras. Įsiminiau du atvejus. Užsuka porelė jaunų simpatiškų žmonių ir prašo rezervuoti tuoktuvėms salę kitų (?) metų vasarą. Kiek sutrikęs klausiu: ar iškęsite metus, ar nepersigalvosite? Užtikrino, kad jų meilė tvirta. Salės, lyg į vandenį žiūrėjęs, nerezervavau, o porelė irgi po metų nesugrįžo. Kitą kartą organizacinius reikalus tvarkė priekabi vestuvių planuotoja. Jai neužteko rezervuoti numatytai datai salę, dar reikėjo išsirinkti vietas jaunavedžių fotosesijai.

Toks užrašas ant sienos tarybmečiu turėjo būti nutrintas.

Užtrukau porą valandų, kol ponia liko viskuo patenkinta. Deja, ir šį kartą iki tuoktuvių nepriėjo. O štai tuokiantis vienai porai, prie pat jų kojų iš niekur nieko nukrito ir sudužo šviestuvas. Neturiu žinių, ar šukės atnešė jaunuoliams laimę.

Vieną rytą dar tais tolimais laikais, kai socializmas klestėjo tik komunistų partijos sekretorių pranešimuose per suvažiavimus, o gyvenimas buvo paniręs į gilią stagnaciją, atėję į darbą, kitoje gatvės pusėje, šalia paminklo Herkui Mantui, ant raudonų plytų sienos išvydome užrašą baltais dažais: „Laisvę Lietuvai“.

Specialiųjų tarnybų reakcija buvo gana vangi, gal tik po poros valandų atkulniavo du vyrukai, sprendžiant iš aprangos, ne eiliniai techniniai, bet etatiniai KGB darbuotojai, ir ėmė uoliai skusti dažus.

Tikriausiai jų grėsminga firma stokojo

Bibliotekos kieme užaugo galingas dviliemenis kaštonas, jo viršūnę vėjas buvo ne kartą nulaužęs.

dažų valiklio, todėl vyrukams ne itin sekėsi, nes užtruko kelias valandas, o užrašo pėdsakus dar buvo galima perskaityti gerą pusmetį.

Rašytojas bibliotekoje Uždaras bibliotekos kiemas tiko daug kam: ten buvo remontuojami asmeniniai automobiliai, auginami tulpių svogūnėliai, kalamos iš akmens ir drožiamos iš medžio skulptūros (prisipažįstu, tai dariau aš). Beje, ilgainiui man buvo draudžiama savo darbus dirbti šeštadieniais ir sekmadieniais, nes kalamo akmens triukšmas trukdė miegoti bibliotekos sargams (?). Teko matyti, kai užklydėliai net mylisi, o tolimame kiemo pakraštyje stovinčioje sarginėje, kur buvo įsikūrę bibliotekos staliai, dažnai buvo svaiginamasi.

Vienu metu bibliotekoje moksliniu sekretoriumi darbavosi rašytojas. Smagu skaityti jo surašytus posėdžių bei susirinkimų protokolus, nes jis stengėsi užrašyti ne tik sprendžiamų klausimų esmę, bet ir dalyvių emocijas, kaip antai: „...skyriaus vedėja tik paniekinamai nusijuokė...“ arba „...R.P. sumirksėjo ir gailiu balsu paklausė...“ ; „...metė išdidžiai ir trenkusi durimis išėjo...“ ir t. t. Dar dirbdamas bibliotekoje parašė iš išleido romaną, kuriame nepalankioje šviesoje pavaizdavo kai kuriuos bendradarbius, dėl to tapo persona non grata. Panaikinus etatą, buvo atleistas ir ilgai vengė lankytis bibliotekoje. Kol viskas užsimiršo.

Beje, dėl savo raštų kentėti teko ir šių eilučių autoriui. Kiekviena nauja knyga būdavo atidžiai skaitoma ir ieškoma personažų atitikimų su realiais bendradarbiais.

Ieškantieji ar norintieji atrasti dažniausiai likdavo užganėdinti. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Stalius ir Simonaitytė

Vaduotojai ir kriminalas

◄ Dabar gyvenantiems, o ypač jaunajai

Tarybmečiu kasmet organizuodavo iškilmingus miesto išvadavimo iš fašistinių grobikų minėjimus, kur pirmuoju smuiku grodavo vaduotojai. Ir štai vienais metais turėjo dalyvauti du vaduotojai, vienas – vietinis, kitas – iš Vilniaus. Svečias vėluoja, vietinis vaduotojas su užsidegimu pasakoja, kokie kruvini mūšiai vyko vaduojant miestą, kiek brolių padėjo galvas ir taip toliau. Pasirodo svečias iš sostinės ir gavęs žodį pareiškia:

kartai, neragavusiai tarybmečio, sunku įsivaizduoti, kas yra elementarių buities prekių deficitas. O tais laikais ne tik daug ko trūko, bet ir gauti nelabai kaip sekėsi, todėl kiekvienas gamybinis susirinkimas bibliotekoje prasidėdavo sakramentine vadovo fraze: „Apie ūkinius reikalus nekalbėsime.“ Nors tai buvo silpniausia vieta, nes stogai kiuro, lentynos lūžo, stalai ir kėdės klibėjo, grindys dubo, langų stiklai dužo. Įsigyti naujo inventoriaus – rožinė svajonė, todėl tenka remontuoti seną. Dėl to bibliotekai vienu metu ypač pasisekė, nes dirbo nepakeičiamas stalius, kuris iš numirusiųjų galėjo prikelti net beviltiškus baldus. Tik vienas trūkumas: tempė ir kaupė viską, ką tik rasdavo savo kelyje, todėl dirbtuvė buvo tiesiog užversta šlamštu, kurio anksčiau ar vėliau prireikdavo. Vėliau, kai nagingas meistrelis dėl amžiaus ir ligos turėjo palikti biblioteką, staliai keitėsi dažnai, bet daugiau tokių nepasitaikė. Anaiptol, teko patirti, kaip vienas jų naują spyną į duris dėjo lygiai šešias valandas ir, jei ne pagalba iš šalies, būtų nevaliojęs įdėti.

Legenda skelbia, kad Simonaitytė, važiuodama savo „Volga“, sustojo šalia bibliotekos nusipirkti apelsinų, kol Domutė laukė eilėje, rašytoja smalsiai apžiūrinėjo pastatą, kuriame įsikūrusi biblioteka. Po to neva tarstelėjusi vairuotojui: „Tinka, tik reikėtų fasadą perdažyti.“

Šviesuomenė, dabar gausiai susirinkusi į renginį ir besidžiaugianti nuostabia biblioteka, tada buvo užsisiuvusi burnas ir net necyptelėjo. miestą paėmėme be vieno šūvio, okupantai patys pasitraukė, ar ne taip, kolega? Vietinis vaduotojas tik gūžteli. Į salę suvaryti klausytojai, ypač nežinantys konteksto, skirstėsi irgi gūžčiodami.

Gaunu elektroninį laišką rusų kalba.

Pilietis, prisistatęs kaip vietinės stačiatikių bendruomenės šventikas, nori perduoti bibliotekai savo knygų rinkinį, kuriame – religiniai, filosofiniai leidiniai. Užkimbu, prižadu nesklaidyti, saugoti kaip vardinį fondą. Parveža knygas, metu žvilgsnį – solidūs leidiniai, kurių biblioteka neturi. Liepiu

Bendruomenė sodina bibliotekos direktoriui pušelę, kuri ilgainiui nudžiūvo. Asmeninio archyvo nuotr.

62

atsirinkti, palikti branduolį ir perduoti į asmeninių bibliotekų fondus. Praėjus tam tikram laikui, skambina išsigandusi skyriaus vedėja ir kviečia pas save. Atverčia vieną to piliečio asmeninės bibliotekos knygą, o ten pilna įrašų ranka ir ne bet kokių, o su politine potekste, nepadorių ir žeidžiančių mūsų politikų orumą, vienu žodžiu, kriminalas.

Skandalo nekėliau, nes knygų bjaurotojas žadėjo išvykti iš šalies. Nesidomėjau, ar išvyko, bet jo knygas, dar tinkamas skaityti, liepiau palikti bendruose fonduose, o subjaurotas nurašyti.

Spjūvis ir sapnas Esu minėjęs, kad skausmingai ir asmeniškai priimdavau kitų nepagarbą bibliotekai.

Ir štai, atvėrus naujosios bibliotekos duris 2006 m., nemažo kultūrinio renginio metu turiu progą viešai išlieti apmaudą dėl miesto šviesuomenės „stovėjimo po medžiu“, kai vadinamieji visuomenininkai puolė bibliotekos kūrėjus, kaltindami juos nebūtomis, iš piršto išlaužtomis nuodėmėmis. Šviesuomenė, dabar gausiai susirinkusi į renginį ir besidžiaugianti nuostabia biblioteka, tada buvo užsisiuvusi burnas ir net necyptelėjo.

Kodėl? Pasisakius palengvėjo, o po poros dienų vietiniame laikraštyje publikuotame reportaže iš renginio neaptikau nė užuominos apie savo pasisakymą. Išvardyti visi kalbėtojai, plojimų trukmė, net pranešėjų atodūsiai, o mano pranešimo priekaištai liko paraštėse. Ir tai buvo dar vienas spjūvis bibliotekai, nors straipsnį rašė ponia, besidedanti didele bibliotekos bičiule.

Tikėkite ar netikėkite, bet tolimais 1973 m. atvykęs su paskyrimu į biblioteką, naktį praleidau direktoriaus kabinete... ne vienas. Jei tikitės pikanterijos – skaudžiai nuvilsiu, nes visus lankytojus tik... susapnavau. Pirmasis duris pravėrė pirmasis Stadtbucherei Memel direktorius Georgas Kempas, draugiškai šyptelėjęs palinkėjo sėkmės. Po to galvą kyštelėjo ilgametė darbuotoja Dora Weisson. Įspūdžio jai nepadariau, todėl tik atsainiai vyptelėjo. Netruko pasirodyti ir paskutinis direktorius Gerchardas Lietzas. Sėkmės nelinkėjo, bet tik skėstelėjo rankomis. Kitos epochos vadas Nikolajus Petrovas buvo iškalbingesnis ir ištarė savo mėgstamą frazę: „jerunda“. Suprask kaip nori. Tad pirmoji naktis bibliotekoje virto sutrumpinta bibliotekos istorija.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8