Silvija ČIŽAITĖ-RUDOKIENĖ. Status quo perkrova

Status quo perkrova

Pasaulis gyvena perkrovimo būsenoje, kuri trunka ilgiau, nei tikėjomės, norėjome, o, tikėtina, ir planavome. Ruduo atneša bangą po bangos, pandemija vis dar nevirto tik atsiminimų šešėliu ir tampa vis aiškiau, kad žmogaus bei žmonijos gyvenimo būdas yra liminaliame perkeitimo arba lūžio procese. Ar kas nors pasikeis? Greičiausiai vienaip ar kitaip privalės. Todėl, rodos, natūralu, kartu ir gana drąsu prabilti šia ir kompleksine, ir kartu neigiamus išgyvenimus čia ir dabar apimančia tema kultūros kontekste. Gebėjimas ir noras mąstyti socioekonominėmis globaliomis temomis yra ir kultūros fenomenas, privilegija, kartu ir būtinybė. 15-ojo tarptautinio menų festivalio „Plartforma“ organizatoriai tai ne tik suprato, jie kritiškai ir konceptualiai reflektavo, renginio temą dedikuodami perkrovimui.

Reginys „Hommage to Merce Cunningham“ (choreogr. Paula Rosolen, „Haptic Hide“ (Vokietija) ir kviestiniai Lietuvos šokėjai).

perkrova

Silvija ČIŽAITĖ-RUDOKIENĖ

Maišto dvasia ir grožis

Reloaded arba perkraunama – tai procesas, kuriame šiandien yra pasaulis, pavieniai žmonės, kūrėjai. Kaip šiuolaikinio šokio apibrėžtis, taip ir ši tema atspindi tai, kas, pirmiausia, perkrovimo reiškinys nėra. Perkraunama – tai čia ir dabar vykstantis procesas, tai ne baigtinės situacijos refleksija, ne retrospektyvus požiūris, o į dabartį ir ateitį orientuotas veiksmas. Tad tęstinė programa, kuri apima pirmuosius rudens mėnesius, įtraukiant skirtingų šalių kūrėjus, organizatoriams turėjo būti savotiškas iššūkis ne tik dėl techninių įgyvendinimo niuansų, bet ir dėl praktinės konceptualumo pusės. Šias eilutes rašanti autorė taip pat atstovavo programai, vesdama praktines dirbtuves „Šokis kompiuterio klavišais“. Todėl šis tekstas – savotiška išorinio ir vidinio žvilgsnio į renginį dermė.

Šįkart „Plartforma“ atidavė duoklę klasikiniam šiuolaikiniam šokiui (kad ir kaip fenomenaliai tai skambėtų, apibūdinant šiuolaikinį šokį), žiūrovus pakviesdama į Kitt Johnson ir trupės „X-act“ iš Danijos kūrinį „Post no Bills“. Šis spektaklis galėtų būti ir itin puiki edukacijos priemonė, kuri praktiškai leidžia pažinti šiuolaikinio šokio šaknis, pirminį santykį su socialiniais reiškiniais, skirtingomis filosofijomis, noru pasipriešinti nusistovėjusiai sistemai, dengti veidą kaukėmis, maištauti, tačiau kartu ieškoti grožio. Soliniame šokyje visa tai atsiskleidė per šokėjos kūną, kostiumą bei minimalią scenografiją. Žinoma, kaip ir dera postmoderniam meno kūriniui, žiūrovai privalo pasiruošti jo žiūrėjimui, sudirginti ►

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Audros akis“ (choreogr. R.Ouramdane’as (Prancūzija), Šeiko šokio teatras).

Muzikos ir medijų performansas „This Order Goes Wrong” (Lora Kmieliauskaitė, Dominykas Digimas, Nidas Kaniušas, Roberto Becerra).

Scenos menų kritikų seminaras „Šokis kompiuterio klavišais“ su Silvija Čižaite-Rudokiene. ◄ visus savo intelekto „plaukelius“, todėl minimalioje parodoje prie durų jie skaitė S.Kierkegaardo ir kitų filosofų citatas, žiūrėjo nuotraukas, matė socialinio tyrimo ištraukas. O prasidėjus spektakliui prieš žiūrovų akis skleidėsi 8–9 dešimtmečių maišto dvasia, kurią papildė rankų gestais kuriamos drugelių aliuzijos. Kūrinio pabaigoje beliko mėgautis vandens – visa griaunančios, kartu ir visa kuriančios jėgos švelniu proveržiu – it tuo lašas po lašo akmenį įveikiančiu kapsėjimu. Ši kokybiš-

Tai, kad ieškoma ne tik diskusijų erdvės su žiūrovais, kad kuriamos prielaidos mokslinės minties sklaidai, atskleidžia šio renginio brandą.

Šiuolaikinio cirko spektaklis „Perto“ (rež. Luisas Sartori do Vale, „Portmanteau“ (Suomija, Brazilija).

ka vieno vakaro savotiška retrospektyva šokio lauke leido prisiminti arba pažinti šiuolaikinio šokio sistemos pagrindus, kartu pažvelgti į besikeičiančio laikotarpio ženklus, intelektualinių postmodernių pretenzijų laikotarpį ir permąstyti, ar tai taip pat turėtų būti viena iš perkrovimo būtinybės pasaulyje reikalaujančių dalių.

Įkalta į akmenį

Be retrospektyvaus baigtinio potyrio, kuris taip pat buvo ir savotiškas impulsas permąstyti nusistovėjusios realybės ribas bei esamą situaciją, žiūrovai galėjo dalyvauti kūrybiniame procese. „Granhoj Dans“ iš Danijos pristatė dar tebestatomą spektaklį „Stone-Face-Book“. Kūrinį apie žmogaus santykį su akmeniu, o galbūt žmogaus suakmenėjimą? Kartu tai ir šilumos, tikro santykio, to, kas ►

Spektaklis „Jūrinės šviesos“ (rež. Jonas Tertelis, Klaipėdos jaunimo teatras).

Šiuolaikinio cirko spektaklis „Perto“ (rež. Luisas Sartori do Vale, „Portmanteau“ (Suomija, Brazilija).

◄ amžina, „įkalta į akmenį“, paieškos. Galbūt vertybių ilgesys?

Apie visas kilusias asociacijas ir mintis žiūrovai galėjo po pasirodymų diskutuoti su kūrybine komanda – choreografu Palle’u Granhojumi bei šokėju Mikolaju Karczewski’u. Choreografas išdavė, kad šis sprendimas buvo implikuotas dabar pasaulį alinančio viruso ir kūryba tapo tiesiogiai dėl to paveikta – šokėjas buvęs saviizoliacijoje, todėl šokis tapo ir vidiniu asmeniniu M.Karczewski’o išgyvenimu. Tačiau „Stone-Face-Book“ – ne socialinio tinklalapio parafrazė, tai pokalbis su akmeniu it poetės Wisławos Szymborskos eilėraštyje „Pašnekesys su akmeniu“, kurį cituoja šokėjas, o mes tegalime melancholiškai linktelėti: „– Esu mirtinga – nejau tavęs nesugraudinsiu? – Aš akmeninis, – taria akmuo, –aš rimtas, kitaip negaliu.

Pasitrauk.

Neturiu raumenų, kad šypsočiaus.“ (Išvertė T.Venclova) ►

Spektaklis „Stone-Face-Book“ (choreogr. P.Granhojus (Danija), šokėjas M.Karczewski’s (Lenkija), „Granhoj Dans“ (Danija).

Šiuolaikinio šokio spektaklis „When Love Walked In“ (choreogr. Yossi’s Bergas ir Odedas Grafas, Izraelis).

Performatyvus įvykis „Analizuojant žvėrį“ (rež. Paulius Markevičius, „Urbanistinis draustinis“, „Meno ir mokslo laboratorija“).

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Post no Bills“ (K.Johnson, „X-act“ (Danija).

Platforma diskursui

◄ Atskleisdama temos įvairiapusiškumą, festivalio komanda prieš dieną, kai buvo parodytas „Stone-Face-Book“ apie tokį statišką reiškinį kaip akmuo (priimkime tai tiek kaip metaforą, tiek kaip tiesioginę reikšmę), pateikė visiškai priešingų koncepcijų formulę Šeiko šokio teatro spektaklyje „Audros akis“ (choreografas Rachidas Ouramdane’as). Dialogas tarp Prancūzijos ir Lietuvos atsiskleidė per chaoso, vėjo, paukščių skrydžio dermę. Tačiau šiuo atveju nesinori plėtoti mintį, kadangi kelių dienų dirbtuvėse „Šokis kompiuterio klavišais“ dalyvavusieji, tikėkimės, būsimieji šokio kritikai, parengė straipsnį „Audros akis: šokio kompiuterio klavišais eksperimentas“. Ir dabar galima prabilti ne tik apie kūrybinę ir meninę festivalio dalį, kurioje jungėsi klasikinis šiuolaikinis šokis, diskusijos po spektaklių, šiuolaikinio

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Olmeulmad: Sanctum textum“ (Raho Aadla, Age Linkmann, Arolin Raudva, Maarja Tonisson (Estija).

cirko pasirodymai, skirtingų miestų integracija. Čia buvo sukurta platforma ir teorinio bei mokslinio lauko diskursui. Vis dėlto šališkumas neleidžia komentuoti praktinių dirbtuvių bei teorinių paskaitų kokybės, tačiau leidžia kalbėti apie festivalio koncepciją per se. O tai, kad ieškoma ne tik diskusijų erdvės su žiūrovais, kad kuriamos prielaidos mokslinės minties sklaidai, atliepiant visą festivalio koncepciją, atskleidžia šio renginio brandą.

Tad kokia buvo „Plartforma“ 2021 m.? Neabejotinai pati dalyvaujanti pasaulio perkrovimo procese, atskleidžianti kultūros galią, reflektuojanti pasaulį ir gal net prisidedanti prie išgyvenimo sąlygų, kuriomis mūzos būna uždarytos karantine. O mums belieka laukti kitų metų ir tikėtis, kad, perkrovę status quo, pasaulyje gyvensime at(si)naujinimo bei laisvės jausenomis. To ir telieka palinkėti organizatoriams, dalyviams ir, žinoma, žiūrovams.

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Blank Spots“ (choreogr. Lukas Karvelis).

Festivalio uždarymas po spektaklio „Flesh“ (rež. Franckas Vigroux, „Cie d‘Autres Cordes“ (Prancūzija). Donato Bielkausko, Eglės Sabaliauskaitės, Augustino Našlėno nuotr.