AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01
nuplėštomis ausimis ir išvirtusiomis sustingusiomis akimis... Įkaušę medžiotojai barantys varovus po blogo varymo… Daugiau medžioklėn nebevažiavau… Į mano "indėnišką" gyvenimą atėjo nauji žmonės. Pasirodo tokių indianistų visoje Lietuvoje yra ne taip ir mažai. Gyvenom miškuose, palapinėse-tipiuose, apsirėdę tiksliomis tos kultūros drabužių kopijomis. Tai kažkiek panašu į žaidimą, gal kažkiek į bėgimą iš civilizacijos, bet tai suformavo man naują pasaulėžiūrą į Gamtą. Pirmoje savo indėniškoje stovykloje dovanų gavau kilniojo erelio plunksną. Ir nuo jos viskas stebuklingai prasidėjo - susidomėjau plėšriaisiais paukščiais, po to pelėdomis, tada susipažinau su ornitologais. Kaip sakė viena iš jų - visi vyrai pradeda nuo erelių, o baigia žvirbliais… taigi, ėmė patikti visi paukštuliai. Dėsningai į mano gyvenimą atėjo draugė, su kuria ėmėm lankytis jos tėviškės miškuose. Viskas taip nauja, nematyti pėdsakai, pagraužti, nutrinti medžiai. Kiek džiaugsmo suteikdavo rastos briedžių "riešutų" krūvelės. Žodžiu, atradom pilną gyvybės Mišką. Tai buvo 2009 metai. Apie Gamtos fotografus nė žinot, nežinojau. Tada neturėjom interneto, neturėjom, fotoaparato. Tik begalinę trauką Miškan. Ten nakvodavom, stebėdavom žvėris užsiėmusius savo reikalais. Tai labai skyrėsi nuo mano medžioklinio patyrimo. Aišku su laiku pastebėjau, kad čia lankomės ne mes vieni. Yra ir daugiau žmonių. Taip, palaipsniui susipažinau su Gamtos fotografais. Tokia, tat, buvo pradžia besitęsianti iki šiolei. Vis dar mokausi fotografuoti. Vis dar mokausi būti šalia žvėrių. Surinkau nemažą biblioteką knygų apie Gamtą, lietuvių ir rusų kalbomis. Paskutiniu metu labai skausmingai reaguoju į miško niokojimą. Kalbu ir apie miškų kirtimo karštinę. Ir apie skandalingas medžiokles. Supratau, kad jei Gamtos fotografo tikslas bus tik žvėrių nuotraukos - tai grašis jam kaina. Manęs toks tikslas jau nebetenkina. Nūdienos realijos parodė, kad mes turim kovoti už savo teisę turėti Miškus. Miškas naikinamas. Viskas taip supolitizuota, verslų užsukta, melas iš pačių aukščiausių postų. Visuomenė kartais pasyvi, kartais blogai informuota. O ir pati informacija apie tai, kas darosi gamtoje dažnai ateina iš medžiotojų lūpų, save vadinančių "vieninteliais tikrais gamtos mylėtojais ir žinovais". Būtų per skambu mano plepėjimus vadinti švietėjiška veikla, bet tik kiekvienam iš mūsų atsinešant mažą kruopelę į bendrą žinių aruodą, galima tikėtis kažkokių pozityvių pokyčių gamtosaugoje, ugdant pilietiškumą ir nepakantumą viską žudančiam vartotojiškumui… Pažinčių ratas išsiplėtė. Į mano gyvenimą atėjo žmonės iš " Baltijos vilko ", "Gyvojo miško ", pažintys su gamtos rezervatų darbuotojais, miškininkais. PUSLAPIS 7