Žurnalas Axis Mundi Nr.3

axis mundi Žurnalas apie mišką ir gamtą mylinčius žmones 2018/12 Nr.3

Gintarė Grašytė "Taigi, kodėl pelėdos?"

GYVASIS INTERNETAS

RŪKO FOTOGRAFAS Vidmantas Minkštimas

Monika Peldavičiūtė "GULTIS IR KELTIS SU MINTIMIS APIE MIŠKĄ"

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

Vidmanto Minkštimo nuotrauka

Sveiki, naujų takų ieškotojai, Ech, koks nuostabus buvo senovės lietuvių Advento laikotarpis, burtais ir mitais apipintas. Kaip tyrai ir giliai ten žmogaus gyvenimas persipynė su gamtos ciklais. Kokia pagarba, pasitikėjimas ir nuolankumas tvyrojo šventinėse apeigose ir kasdieniuose darbuose. Tuo metu žmonės dirbdavo tik būtiniausius darbus. Nevažiuodavo į mišką malkauti, nes tikėdavo, kad vėlės gyvena medžiuose. Tai taip pat buvo ir turgų metas: ko užderėjo gausiai, tą turgun, o ko trūksta - iš ten.

O senoliai sekdavo vaikams pasakas, kuriose jaunuolis ar mergina už savo gerą širdį iš mistiškų gamtos gaivalų sulaukdavo ne tik pagalbos, bet ir dovanų.

Ar kada skaitėte lietuvių pasaką apie saulės vaduotoją? Ten pasakojama, kaip milžinas pagrobia saulę ir visas augmenijos vešėjimas sustoja. O tada, drąsus karalaitis leidžiasi saulės ieškoti. Ir dabar tas milžinas saulę laiko, vangiai slenka dienos be šešėlio, be krypties, tai laikas, kai reikia įsiklausyti į save, kai reikia leistis ieškoti savo vidinės saulės.

Linkiu Jums šviesių ir jaukių švenčių, gausybės apkabinimų ir komplimentų, tvarių dovanų, skanaus maisto. Lai šis naujos pradžios laikotarpis leis subrandinti viltį ir tikėjimą, kad pasaulis taps geresnis, šviesesnis ir teisingesnis.

Snaigių sūkuryje šokanti Onutė Kuliešytė

PUSLAPIS 2

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

TURINYS

4

15

16

04

Vidmantas Minkštimas Rūko fotografas

07

Džuljeta Binkauskienė "Ekologija"

08

Jurgis Mykolas Jatautis "Gyvasis internetas"

14

15

Jolanta Toločkaitė Himnas miškui

16

Gintarė Grašytė "Taigi, kodėl pelėdos?"

Monika Peldavičiūtė "Gultis ir keltis su mintimis apie mišką"

19

24

Lina Sedra "Atsakymas skeptikams Jeloustouną tikrai išgelbėjo vilkai"

28

Lina Sedra: "Pažinkime save pažindami vilkus" (2 ciklo dalis)

30

Lina Sedra: "Be vilkų ir su vilkais. Arba - jie dar gali mums padėti"

38

Kontaktai

19

24

Onutė Kuliešytė Patirtis eitynėse už mišką

PUSLAPIS 3

AXIS MUNDI | GRUODŽIO 2018/12

Rūko fotografas

Vidmanto Minkštimo asmenukė

Kalbinu nuostabų rūko fotografą Vidmantą Minkštimą, kurio Facebook ir Instagram sieną nuolat puošia naujos fotografijos, o puikus humoro jausmas praskaidrina ir niūriausią dieną. Pamenu, susipažinom girioje, tuomet turėjom užduotį pasivaikščioti ir pasikalbėti apie gyvenimą, o šiandien tiesiog noriu jus su juo supažindinti.

Papasakok apie save.

Gimiau 1985 m. Molėtuose, kur gyvenau iki mokyklos baigimo. Vilniuje baigiau Viešojo administravimo studijas. Kiek pamenu save nuo vaikystės, mintinai mokėjau visų šeimos fotografijų albumų nuotraukas, visada žurnalus, laikraščius vartydavau tik dėl nuotraukų. O fotoaparatą į rankas su tikslu kažką sukurti paėmiau maždaug prieš 5 metus.

Tikriausiai patekau ant tos bangos, kaip ir nemažai jaunų žmonių: veidrodiniai fotoaparatai buvo lengvai prieinami, medžiagos savarankiškai mokytis paprastų techninių dalykų buvo daug. Žmogus su fotoaparatu man savaime atrodė galintis būti įdomus. Taip po truputi pradėjau skaityti literatūrą, bandyti fotografuoti.

Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkurse "Gintarinis Žaltys 2014" buvau apdovanotas Lietuvos miškininkų sąjungos specialiuoju prizu už geriausią miško nuotrauką. 2016 m. patekau tarp Lietuvos fotomenininkų sąjungos organizuoto konkurso "Debiutas" 10-ties geriausių fotografų ir dalyvavau grupinėje finalininkų parodoje. 2017 m. tapau Molėtų rajono dailės ir fotografijos premijos parodos - konkurso laureatu. 2018 m. surengiau personalinę parodą Kelmėje.

Kaip tapai rūko fotografu?

Tikriausiai visa tai galima vadinti meile iš pirmo žvilgsnio. Dar prieš įsigydamas savo pirmąjį fotoaparatą prisiskaičiau daug teorijos apie tinkamiausią laiką fotografavimui, apie auksines valandas, kada dienos metu gražiausia dienos šviesa ir pan. Pirmasis mano išvažiavimas fotografuoti buvo labai ankstyvas rytas link Molėtų observatorijos. Visą kelią tvyrojo didelis rūkas, viskas atrodė kaip dideliame debesų fabrike. Tai buvo mano pirmoji fotografinė pažintis su rūku. Iki pat dabar dievinu tokias oro sąlygas.

PUSLAPIS 4

AXIS MUNDI | GRUODŽIO 2018/12

Kartais atrodo, kad klaidžiojimas rūke nuotraukų pasikabinęs savo darbinėje paaštrina klausos pojūtį. Saulei dar aplinkoje. Be abejo, visada įdomiausia savo nepatekėjus, miškuose ar pievose tvyranti tyla žiūrovą pamatyti gyvai parodoje, galbūt su juo turi savo garsą. Neįmanoma to nupasakoti, tą pakalbėti akis į akį. reikia patirti. Rekomenduoju kiekvienam, kuris nebuvo miške prieš saulei kylant, Ar tenka kovoti su plagijavimu? nuvykti ten visiškai vienam. Būna, kad nepavyksta nieko nufotografuoti. Tuomet Nevadinčiau to didele kova, bet tenka rasti tiesiog vaikštau mišku, pievomis, taip tarsi savo darbų socialiniuose tinkluose ar sugebu iš naujo perkrauti savo mintis, pailsėti. paprastuose interneto tinklapiuose. Man nėra Kas tavo mūza? Kas tave įkvepia fotografuoti?

Naujos vizualinės idėjos dažniausiai ateina naktį arba vaikščiojant mieste. Visada tai ką sugalvoju užsirašau į savo specialią, tik fotografijai skirtą užrašų knygutę. Tos idėjos vėliau arba virsta tikrove, arba atmetamos kaip netinkamos, arba patobulinamos ir transformuojamos į kažką naujo. O pačioms idėjoms mane įkvepia knygos, kelionės, pokalbiai, naujos pažintys, geri arba blogi žmonės, laimingi arba nelaimingi žmonės, geros arba blogos fotografijos, parodos, trumpametražiai filmai, kiti kūrėjai (nebūtinai fotografai) ieškantys ribų tarp nusistovėjusių taisyklių ir jų laužymo.

gaila, kad žmonėms patinka mano fotografijos ir jomis dalijamasi, tačiau dažniausiai nuotraukos autorius nėra nurodomas ir atrodo tarsi ta nuotrauka buvo daryta to pačios žmogaus, kuris ja pasidalijo. Tokiu atveju rašau privačią žinutę paskyros savininkui ir prašau nuotrauką ištrinti. Kol kas visais atvejais pavykdavo susitarti iš pirmo karto. Jei nepavyktų - tokius atvejus galima tiesiog viešinti, palikti komentarus po nuotrauka, kad autorius yra kitas žmogus, arba tiesiog rašyti socialinių tinklų administratoriams. Kartais

Kas daugiausiai domisi tavo fotografijomis? Kas yra tavo žiūrovas? Šiais laikais kūrėjams nesunku pristatyti save, nes yra daug platformų, erdvių kur galima rodyti savo darbus, akimirksniu galima atrašyti į žinutes ar komentarus. Įdomu ir tai, kad socialinių tinklų analitiniai įrankiai gali pateikti šiek tiek informacijos apie tavo sekėjus. Pavyzdžiui, Instagram paskyroje daugiausiai mano nuotraukas seka žmonės nuo 25-34 metų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Londono ir Maskvos. Taigi, vaizdą galima susidaryti labai greitai. Tačiau kartais žinučių sulaukiu iš labai skirtingų ir įvairių žmonių. Žinau, kad ne viena mano atspausdinta nuotrauka kabo draugų, pažįstamų namuose.

Iš kitos pusės, niekas kol kas nėra mano PUSLAPIS 5

AXIS MUNDI | GRUODŽIO 2018/12

žmonės labai įdomiai pasiteisina: “nuotrauka daryta prie mano namų, todėl aš ją galiu laisvai naudoti”, “aš labai daug fotografuoju, todėl maniau, kad nuotrauka tikrai mano”.

Ar pasikeitė Lietuvos kraštovaizdis nuo to laiko, kai pradėjai fotografuoti?

Fotografuoju tik apie 5 metus, bet kraštovaizdis pasikeitęs net ir per tokį trumpą laiką: kažkur galima pamatyti naujas tvoras, naujas sodybas, kažkur - baigiančias sunykti sodybas, kažkur į ežerus nutiesti nauji tiltai, kažkur tiltai baigia supūti ar sugriūti, kažkur miškuose nutiesti takai ir keliukai, kažkur tie keliukai baigia užželti. Kažkada mama papasakojo, kad kai važiavo link Labanoro, ji matė, kad jau iškirstas miškas toje vietoje, kurios fotografija 2014 m. buvo apdovanota kaip geriausia miško nuotrauka. Specialiai ten nuvažiavau, kad tuo įsitikinčiau. Tačiau toje vietoje kirtimai nebuvo vykdyti, matyt mama pagalvojo ne apie tą vietą.

Kas tau yra gamta, miškas, medis?

Gamta man pirmiausiai asocijuojasi su vaikystės ir paauglystės prisiminimais iš Molėtų ir jo apylinkių: uogavimai ir grybavimai miškuose, kasdienės maudynės ežeruose. Augant nelabai domėjausi, taip pat ir informacijos buvo mažiau, kad miškas yra vertingas išteklius pramonei. Visada su šeima stengiamės, net ir nešiltaisiais sezonais, išvažiuoti pasivaikščioti į mišką ar prie ežero.

Ar turi panašumų su medžiu? Jei būtum medis, tai koks?

Neįsivaizduoju, koks medis galėčiau būti.

Tačiau man gimus, senelis kaime pasodino ąžuolą. Taigi tikriausiai su tuo ąžuolu esame panašaus amžiaus. Prisimenu visą to ąžuolo augimą nuo pat tada, kai reikėjo saugoti, kad kas ant jo neužliptų, iki dabar, kurio viršūnės nebeįmanoma pasiekti.

Parengė Onutė Kuliešytė

Vidmanto Minkštimo nuotrauka PUSLAPIS 6

AXIS MUNDI | GRUODŽIO 2018/12

"Ekologija" Pamenu laikus, kai duoną parnešdavau namo rezginėje, o visą kitą pardavėja vyniojo į storą popierių. Kai pasirodė polietileno maišeliai, tai buvo progresas ir higiena...

Dabar atsirado nauja mada - ekologija. Maišeliai tapo tarša. Na taip, kai keliavom po Balkanus, visi tarpekliai buvo „papuošti" plastiku...

Pabandyk į save pažvelgti Žemės akimis: kiek tau iš tiesų reikia ir kiek nori turėti „kad kiti matytų" arba kad patenkintum „ištroškusias" savo smegenis, kuriose BAIMĖ PRARASTI sėdi dar nuo Antrojo pasaulinio ir tremties... nors tu to nepatyrei...

Susirask kelmą arba akmenį arba paprastą laiptelį ir ramiai prisėsk. Įeik į savo vidinę visumą. O dabar pradėk vidinę tvarką ir higieną...

Gero apsikuopimo.

Apkabinu, Sielos mokytoja Džiuljeta Binkauskienė

PUSLAPIS 7

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

JURGIS MYKOLAS JATAUTIS

GYVASIS INTERNETAS Grybai visados buvo, yra ir bus neatsiejama miško ekosistemos dalis. Remiantis mikologija (įvairių grybų savybes analizuojančiu mokslu), grybai yra įdomūs tuo, jog negali būti priskiriami nei augalų, nei gyvūnų karalystei, tačiau tuo pačiu ypu turi tiek vienų, tiek kitų savybių. Čia reikėtų paminėti, jog grybai savo ypatybėmis, visgi, labiau panašėja į gyvūnus, iš esmės vien jau dėl to, nes jiems būdinga galimybė abstrakčiai mąstyti ir atlikti gero kognityvinio pasiruošimo reikalaujančias užduotis. Pasak žymaus japonų kilmės biologo/fiziko Toschijuko Nagasaki (Hokaido universitetas, Japonija), žmonėms derėtų remtis grybų hifų sugebėjimais vystyti tinklus ir pritaikyti šį grybų gebėjimą miestų metro infrastruktūrai vystyti.

Mikologams grybus sunku perprasti, kadangi pastarieji pasižymi ypatinga anatomine struktūra. Šiuo atveju žymus mikrobiologas Sgula Motspi pateikia tokią analogiją: „jeigu paimate į rankas pomidorą, tai aiškiai jį jaučiate ir galite apibūdinti, kokiomis savybėmis jis pasižymi, nes rankoje laikote visą vaisių, o tuo tarpu grybas, kaip toks, tėra sudėtingo miško mikroorganizmo dalis“. Plėtojant pastarąją mintį, reikia paminėti, jog grybai užmezga simbiotinius ryšius su supančia aplinka (daugeliu atveju tokia aplinka yra jų augimvietėse esantys medžiai).

Grybų mitybos būdas yra visai kitoks negu augalų, tačiau nėra toks ir kaip = kaip ir gyvūnų. Neturėdami chlorofilo, jie minta gatavomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. Toks mitybos būdas vadinamas heterotrofiniu. Pagal tai grybai skirstomi į saprofitinius ir parazitinius. Bet kuriuo atveju, grybai iš aplinkinių medžių, su kuriais sąveikauja, mineralines medžiagas gauna PUSLAPIS 8

AXIS MUNDI | SPALIS 2018/10 AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

pasinaudodami hifais – jau anksčiau minėtu gyvojo interneto tinklu. Hifas yra plonytė, išsišakojusi ir tankiai susipynusi grybo gijelė.

Daugybė plonyčių hifų ir sudaro grybieną – vadinamąjį micelį. Konkrečiu atveju, reikia pastebėti, kad hifai yra ypatingai ploni ir auga viršūniniu būdu. Dirvoje, kurioje auga, grybiena plečiasi į visas puses, ko išdavoje išoriniai hifai būna patys jauniausi. Hifams augant, ilgainiui tarpusavyje užmezgamos ilgos skaidulos. Tik paviršiuje susiraizgę hifai suformuoja kompaktinę masę – grybo vaisiakūnį (būtent tai, ką grybautojai ir kiti gamtos mylėtojai laiko „tikruoju“ grybu). Kaip tik dėl tokios augimo specifikos, dirvoje esančias jungtis tarp hifų įmanu prilyginti internetui arba socialiniams tinklams, tik gamtiniame lygmenyje, o ne "virtualybėje", šie požeminiai tinklai vystomi stebėtinai efektyviai, o naujos jungtys atsiranda taip pat labai greitai.

Kaip jau minėta anksčiau, savo mitybos pobūdžiu grybai gali būti arba saprofitiniai (tai yra tie, kurie užmezga glaudžius simbiotinius ryšius su savo aplinkos augmenija), arba parazitiniai – kurie tarpsta aplinkinės augmenijos sąskaita. Saprofitiniai grybai minta negyvomis augalinės arba gyvulinės kilmės organinėmis medžiagomis bei jų liekanomis. Šių grybų gausu dirvožemyje, kur yra augalinės kilmės liekanų, miške ant nukritusių lapų, šakelių ir šakų, spyglių, negyvų žolių, supuvusių kelmų, stuobrių, išvartų, žvėrių ir gyvulių ekskrementų ir t.t. Jie sudaro maždaug 3/4 visų žinomų grybų. Tokį jų išplitimą ir prisitaikymą prie įvairaus substrato nulemia jų organizmuose esantys fermentai, kurių yra daugiau kaip dvidešimt. Kai kurie saprofitiniai grybai gali augti net ant specialiai paruoštų mineralinių medžiagų terpių. Jie plačiai auginami laboratorijose, kur tiriamos grybų biologinės, fiziologinės bei gydomosios savybės, nustatoma fermentų ir įvairių chetininių medžiagų sudėtis. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pastaruoju metu tiek mūsų šalyje, tiek ir užsienyje vis daugiau tiriami ir aukštesnieji papėdgrybiai, taip pat valgomieji, nuodingieji ir medieną ardantys grybai. Tuo tarpu kai kuriose šalyse (kaip antai Kalifornija) įvairūs psilokobino ar muskamolio turintys ir psichodeliniu poveikiu pasižymintys grybai yra tyrinėjami ir taikomi kai kurių psichikos sutrikimų apraiškoms gydyti, taip pat ir šių ligų prevencijai (pavyzdžiui, bipoliariniam sutrikimui ar lengvai šizofrenijai, taip pat ir priklausomybei nuo alkoholio). Dar reikia pabrėžti, jog saprofitiniai grybai, išskyrus medieną gadinančius (trobagrybius ir kt.), žmogui yra naudingi. Iš saprofitinių grybų nemaža dalis yra ir valgomųjų.

Tuo tarpu parazitiniai grybai gyvena gyvuose augalų, gyvulių, paukščių, vabzdžių, PUSLAPIS 9

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

žuvų ir net žmogaus organizmuose. Jie deformuoja arba visai sunaikina užpultus audinius, sukelia įvairias ligas. Pavyzdžiui, skalsės ir kūlės sunaikina grūdus, rūdys augalų lapus, šiaudus. Parazitiniai grybai daug žalos padaro daržams, sodams ir miškams, žemės ūkiui.

Reikia pabrėžti, jog griežtos ribos tarp saprofitų ir parazitų nėra. Daugelis parazitų dalį savo gyvenimo gali praleisti kaip saprofitai, maitindamiesi negyvomis organinėmis medžiagomis, tuo tarpu kai kurie saprofitai kartais pereina į parazitinį gyvenimo būdą.

Norėtųsi pakalbėti ir apie Lietuvos miškuose augančių grybų ypatumus. Vienas tokių ypatumų – vadinamieji "Raganų ratai", kas savo ruožtu yra autentiška Lietuvos giriose augančių voveraičių ypatybė/reiškinys būdingas mūsų kraštų girioms. Žmogus seniai pastebėjo, kad voveraitės ir kai kurie kiti grybai auga ratais, žiedais, o jų viduje ir aplink juos, kad ir menko vėjelio pajudinta, subanguoja, daug žalesnė ir vešlesnė žolės juosta. Viduramžiais ir dar anksčiau tai baugino žmones, nes buvo aiškinama, kad tai pragariški ratilai, kuriuos patys pragaro gyventojai ištrypė. Dėl to dažnai būdavo apkaltinamos raganos - neva tai jų naktinių ritualų ir išdaigų darbas. Dėl šios priežasties grybų ratai vadinami „raganų ratilais“, kartais „raganų žiedais“. Labai ilgai, iki praeito amžiaus pradžios, buvo manoma, kad tik antgamtinės jėgos sugeba taip kruopščiai „išgauti“ apskritimo liniją miškuose ar laukuose, kur ir žolė auga pakaitomis - tai vešli, sodriai žalia, tai sunykusi. Žmonės bijodavo prisiartinti prie tokių ratų, o drąsesnieji tik pasidžiaugdavo prisipjovę voveraičių ar kitų grybų, augančių ratelių. Įdomu tai, kad tik praeito amžiaus pradžioje išaiškėjo, kad šie voveraičių rateliai yra ne raganų ar šėtono darbas, o paprasto

lauminio mažūnio (Marasmius oreadės) ir daugybės kitų grybų normalaus gyvenimo būdo išraiška (beje, pastarojo grybo miltų nuoviras gali būti efektyviai panaudotas moteriškiems negalavimams gydyti, kadangi reguliuoja estrogeno kiekį organizme). Apie 15-20 proc. kepurėtųjų grybų sudaro vadinamus „raganų ratilus“. Sužinojus, kad per metus iš sudygusios sporos grybiena auga spinduliškai į visas puses po 10-20 cm, o kai kurių grybų ir daugiau, nesunkiai buvo atskleista ir raganų ratelių atsiradimo priežastis. Čia derėtų akcentuoti, jog daugelis kepurėtųjų grybų auga ratais, bet nebūtinai geometrine konfigūracija ir taisyklingo apskritimo forma. Ypač taisyklingo apskritimo ratus sudaro lauminis mažūnis, didžioji meškabudė, kai kurios plempės, gijabudės, guotės, tauriabudės ir kai kurie kiti, senovėje siaubą varę grybai.

PUSLAPIS 10

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

Keista, tačiau dar šiandien „raganų ratilai“ kai ką gąsdiną. Pavyzdžiui, 2002 m. Pakruojo rajone dideliame javų plote buvo pastebėtas panašus reiškinys, kurį išaiškinant dalyvavo net astrofizikai ir ekstrasensai, tačiau mikologai nebuvo pakviesti. Ankstesniais metais šiuose laukuose grybų ratų nebuvo pastebėta. Įmanu numanyti, jog daugeliui smalsuolių įdomu, kaip gi susiformuoja „raganų rateliai“ ir kodėl jų viduje auga ir iš išorės juos gaubia vešli, žalia žolė? Taip yra dėl to, kad grybiena auga spinduliškai, ratu.

Gyvybingiausia grybienos dalis yra taisyklingo rato periferinėje dalyje, 20-30 cm zonoje, čia ji geriausiai išsivysčiusi, sukaupusi daugiausia maisto medžiagų, čia formuojasi vaisiakūnių užuomazgos, iš kurių išauga tik grybai, o žolės beveik nematyti. Šiuo 20-30 cm spinduliu išsivystęs tankus grybienos rezginys suvartoja visą drėgmę, nepalikdamas jos žolių šaknims, o to išdavoje tokiame plotelyje susidaro vadinamoji fiziologinė sausra, kuri trukdo žolėms augti. Be to, šioje zonoje nustatyta aukšta grybienos išskiriama azoto bei kenksmingų medžiagų koncentracija, nuodijanti žolių šaknis, todėl jos ir nebeauga. Jauna, energinga grybiena, naudodama hidrolitinius fermentus tuo

pačiu ardo baltymus ir kitas organines medžiagas, esančias dirvožemyje už šios grybienos zonos ir skaido juos į amoniaką, kurį esančios bakterijos paverčia lengvai žolių pasisavinamais nitratais, dėl to žolė vešliai auga, yra išsiskiriančios, sodriai žalios spalvos. Tuo tarpu ratilo viduje, senai grybienai išmirus ir suirus, taip pat išsiskiria daug azotinių medžiagų, lengvai pasisavinamų žolinių augalų, kurie sužaliuoja vešliau nei augantys už ratų. Taip grybiena per vegetacijos laikotarpį naujoje vietoje (20— 30 cm zonoje) išpešusi visa, kas jai buvo naudinga, reikalinga ir prieinama, išauginusi naują vaisiakūnių generaciją, toliau besiplėsdama, vėl apsirūpins būtinu maistu, vėl augins savo palikuonis.

Smagu tai, jog ratilais augantys grybai jau nebaugina grybautojų, o tik džiugina, kaip savitas gamtos stebuklas ir grožėjimosi vertas, autentiškas gamtos fenomenas.

Analizuojant grybų žmogui potencialiai teikiamą naudą, savaime suprantama, derėtų akcentuoti ir grybų turimas gydomąsias savybes. Daugiau kaip prieš 100 metų PUSLAPIS 11

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

pastebėta kai kurių pelėsinių grybų stiprios antibiotinės savybės, o vėliau, maždaug dar po 30 metų, pagaminti stipraus poveikio antibiotikai - penicilinas, biomicinas, aureomicinas ir kai kurie kiti vaistai, kurių pagrindinės veikliosios medžiagos, kaip sykis, buvo išgaunamos iš grybų.

Kur kas anksčiau pastebėtos makromicetų gydomosios savybės. Antai jau XVI a. baravyko ekstraktu ar milteliais buvo gydomos nušalusios, apmirusios kūno vietos, ypač kojų ir rankų pirštai. Džiovintų baravykų destiliatas buvo rekomenduojamas paralyžiuotų vietų, taip pat kraujotakos organų sutrikimui ir gastritui gydyti. Įtariama, kad baravykas turi priešvėžinių savybių sergant skrandžio ligomis. Galbūt todėl Bavarijos krašte (Vokietija), kur daug baravykų suvartojama maistui, skrandžio vėžys yra reta liga. Iš kai kurių tauriabudžių (Clitocybe), baltikų (Tricholoma) išskirta antibakterinė medžiaga klitocybinas (elitocybiri) ir kitos, stabdančios odos ir kaulų tuberkuliozės bakterijų gyvybinę veiklą. Stafilokokus, dažnam siaubą keliančius žmogaus organizmo parazitus/bakterijas. sukeliančius pūliuojančias žaizdas, sunaikina voveraitės, žaliuokės, rudojo piengrybio, raukšlėtojo

dyglučio ekstraktai. Paprastasis kelmutis vidurius laisvinantis grybas. Paprastojo taukiaus (Sarcosoma globosuni) spiritinis antpilas liaudies medicinoje buvo naudojamas reumatui, o jų gleivės — žaizdoms gydyti. Tuo tarpu priešalkoholinių savybių turi ne tik rašalinis mėšlagrybis, kuriame aptikta gydančiosios medžiagos koprino, artimo disulfiramui, bet ir baravykas paąžuolis, drūtgalė tauriabudė, kvapioji stirnabudė, smailakiapurė glotniagalvė.

Muskaridinas, muskarinas ir kitos musmirių medžiagos vartojamos vidaus sekrecijos liaukų veiklai aktyvinti, sklerozei, kraujagyslių spazmams, nervų ligoms gydyti.

Valgant lelijinį baltiką, gauruotąjį mėšlagrybį — mažėja cukraus kiekis kraujyje, o štai inkstų akmenligę nugalėti padeda piengrybis grūzdas. Radikulitas, raumenų uždegimas palengvinamas patrynus paprastosios poniabudės (jauni, vištos kiaušinio dydžio ir formos vaisiakūniai) spiritiniu antpilu.

Naujausiais literatūros duomenimis, polisacharidas lentinianas, gaunamas iš dideliais kiekiais Japonijoje ir kai kur kitur dirbtiniu būdu auginamo valgomojo dantenio (Lentinus edodes), įnirtingai kovoja su plaučių vėžiu. Teigiama, kad net yra pasveikusių ligonių. Taip pat ši medžiaga

PUSLAPIS 12

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

padidina ligonio atsparumą AIDS virusui. Įvertinus reikiamas klimatines sąlygas, derėtų šį grybą auginti ir Lietuvoje.

Priešvėžinių savybių turi ir įvairiaspalvė kempė. Gana reklamuojamas plokščiasis blizgutis (Ganoderma lucidum), rekomenduojamas vartoti norint sumažinti svorį, palaikyti ilgaamžiškumą, stiprinti imuninę sistemą, jis netgi parduodamas miltelių, kapsulių ar ekstraktų pavidalu.

Pastarieji trys grybai (valgomasis dantenis, įvairiaspalvė kempė ir plokščiasis blizgutis) ne tik reklamuojami, bet ir vartojami kaip kapsulės, milteliai, ekstraktas Japonijoje, Kinijoje ir kitose Rytų Azijos šalyse. Šioms reikmėms jie auginami ir dirbtiniu būdu.

Malonu, kad ir Lietuvoje susidomėta grybų gydomųjų savybių moksliniais tyrimais – tikėtina, jog tokios senos ir

galingos girios, kaip kad Labanoro giria ar kiti įvairių ekosistemų gausūs Lietuvos miškų masyvai turi savy prikaupę įvairaus gėrio – juk būtent todėl senovės Lietuviai gerbė miškus ir net bijojo parodyti nepagarbą šiai laukinės gamtos teritorijai (kaip šiandien atsimenu, kai močiutė man pasakojo, jog jauna būdama prieš eidama į mišką visuomet gražiai apsirengdavo, antraip gaudavo pylos nuo savo tėvų, kuriems girios esti šventa vieta). Suvokiant tokią miško gėrybių gausą ir visokeriopą tos gausos naudą žmogui, derėtų suprasti ir tai, kad miškais reikia gėrėtis ir juos visomis įmanomomis priemonėmis tausoti, užuot parceliavus, o grybus rinkti taip, jog dirvoje nuolat liktų gabalėlis grybo koto, iš kurio sporomis galėtų nauja gyvybė regztis...

Jurgis Mykolas Jatautis

PUSLAPIS 13

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

HIMNAS MIŠKUI Tėvynė – mūsų Lietuva, Miškas alsuoja, ji – žalia.

Miškai – tai plaučiai Lietuvos, Nebus – kas pamorės kapos.

Jei šiandien mišką tu kerti, Žmogau, susimąstyt turi.

Be Jo – nėra mums ateities, Pasiklausyk savos širdies.

Mus medis, kaip mama sūpuoja, Pasislepiam, jei užgaulioja.

Apsaugo nuo lietaus, kaitros…

Nekirsk jo – nedaryk klaidos.

Mūs medžiai saugojo pilis Paslėpk kirvius, te jie nekirs Nuo rankos piktojo žmogaus Galvojančio kiek pelno gaus.

Nuo pradžių Dievas sodą kūrė, Bet kur, žmogau, šiandieną žiūri?

Mes nusidėjom nuo Kūrėjo, Todėl tik kertam ir genėjam.

Tikiu, kaip medžiai išstovėsim, Drauge visi mes nedrebėsim, Apginsim miško Pašaukimą Ir Lietuvos žalios likimą.

Jolanta Toločkaitė

PUSLAPIS 14

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

18

Patirtis eitynėse

"Miškas Lietuvos atsiklausk tautos" Ir aš ten buvau, su visais kojas šalau ir rankose pagaliukus širdies ritmu daužiau.

O mano viduje liepsnojo pasididžiavimo laužas matant žmonių vienybę, drąsą pasakyti kokios Lietuvos norime, meilę artimui, tikėjimu žibančias akis, kad mūsų gamta klestės, o su ja kartu ir tauta.

Visas šis sambrūzdis vyko gruodžio 1 dieną, susirinko apie 900 mišką ir medžius mylinčių žmonių. Nors spaudė nemažas šaltukas, žmonės nepabūgo. Su būgnais, vėliavomis ir mediniais pagaliukais, keldami triukšmą, nešdami aiškią žinią žygiavome Gedimino prospektu nuo Katedros aikštės iki Seimo. Būgnų virpesiams einant per kūną jaučiau bundančią jėgą. Tai buvo pirma tokia patirtis mano gyvenime ir man labai patiko mus apjungęs vienybės jausmas.

Skambėjo dainos, liejosi eilės, o kalbos virpino širdį. Ir žinot, klausydama atlikėjų supratau, kad tuose žodžiuose, tuose posmuose telpa visko daugiau, nei visuose Europos Sąjungos aktų tomuose. Visa istorija, tautosaka, skausmas ir viltis, viską viską galima perskaityti tarp eilučių, jei matai širdimi.

Onutė Kuliešytė Nuotraukos Mindaugas Malakauskas PUSLAPIS 15

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

18

Nuotrauka iš asmeninio archyvo, paleidžiama apžieduota uralinė pelėda

Taigi, kodėl pelėdos?

Esu Gintarė. Draugai vis dažniau mane vadina "pelėdų daktare" ar "pelėdų motina". Ne, pelėdų aš negydau, ir daktarė esu mokslų - tyrinėju pelėdas. Jau 11 metų, nors tie pirmi jų balsų pasiklausymai, atpažinimai, susitikimai prasidėjo dar gerokai anksčiau. Na, bet papasakoti daugiau noriu ne apie save, o apie pelėdas.

Taigi, kodėl pelėdos? Lietuvoje galima sutikti beveik 400 skirtingas paukščių rūšis, o pelėdų iš jų yra vos 13. Tačiau pastebėjau, kad pelėdos sulaukia žymiai daugiau susidomėjimo nei kitos paukščių grupės. O juk dauguma pelėdų naktinės, sunkiai pastebimos, nemažai rūšių - ir labai retai sutinkamos, tad kodėl žmonės taip jomis domisi?

Viena iš priežasčių, neabejotinai, yra mūsų kultūrinis palikimas - dar ir dabar žinome daug dainelių, žaidimų, posakių apie pelėdas, o anksčiau jos užėmė dar svarbesnę vietą, buvo laikomos ypatingais mitiniais paukščiais, galbūt net dievybėmis ar jų pasiuntiniais.

Prisideda ir vis dar gajūs prietarai apie pelėdų pranašavimo galią, jų ūbavimas dar ir šiandien kartais laikomas bloga lemiančiu ženklu. Ir tai būdinga ne tik mums, lietuviams, - daugelyje šalių pelėdos laikomos ypatingais paukščiais, blogio pranašais ir/ar išminties simboliais. Pasidalinsiu savo pasvarstymais, kodėl taip yra. Visų pirma, pelėdos išsiskiria iš kitų paukščių savo didele apvalia galva, didelėmis akimis ir tuo, kad jos turi "veidą" (jį formuoja specialios ratu išsidėsčiusios plunksnelės). Tai jas labai išskiria iš kitų paukščių ir daro šiek tiek panašias į žmogų - ar ne iš to ir kilo tas ypatingų, žmogiškų ar dieviškų galių priskyrimas, ar ne dėl to pelėdos laikomos labai protingomis ir simbolizuoja PUSLAPIS 16

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

išmintį? Na, o jei dar pridėti kitas išskirtines 1 pelėdų 8 savybes - naktinį paslaptingą

gyvenimą ir keistus jų balsus, gebėjimą matyti tamsoje, negirdimą skrydį (išties pelėdos turi specialių prisitaikymų, dėl kurių nesigirdi, kaip jos skrenda, o juk negirdimai tik visokios dvasios ir vaiduokliai skraido...). Taip ir susiformuoja ypatingo paukščio samprata. Ir nors šiandien visus šiuos dalykus lyg ir galime paaiškinti, suprasti, bet žavesys pelėdomis dėl to nemažėja, o galbūt net kaip tik didėja - nes jos lieka išskirtinės lyginant su kitais paukščiais. Aš ir pati stengiuosi prisidėti prie to pelėdų populiarumo ir geresnio jų pažinimo - parašiau apie jas knygelę "Kas spokso iš uokso?" bei administruoju tokiu pat pavadinimu edukacinį puslapį Facebook socialiniame tinkle, kuriame rasite vaizdingas Lietuvoje sutinkamų pelėdų nuotraukas bei įdomias žinias apie jas.

Taigi susipažinkime su Lietuvos pelėdomis. Ne visas 13 pelėdų rūšių lengva pamatyti, kai kurios pas mus negyvena ir užklysta tik retkarčiais, netgi ne kasmet: tai

Lututė nuotrauka Kęstučio Čepėno

žiemą iš šiaurės atklystančios raiboji ir baltoji pelėdos, o iš pietų Lietuvą kartais pasiekia apuokėlis. Laplandinė pelėda irgi stebėta vos kelis kartus, nors gyvena kaimyninėse šalyse. Dar kelios pelėdų rūšys Lietuvoje gyvena, tačiau yra labai retos - tai pelėdikė, liepsnotoji ir balinė pelėdos.

Labai reti mūsų šalyje ir didieji apuokai - nors tikri mūsų miškų gyventojai, tačiau jų likę vos apie 20 porų.

Mažasis apuokas nuotrauka Kęstučio Čepėno

Taigi lieka tik 5 pelėdų rūšys, kurias Lietuvoje galėtume pavadinti dažnesnėmis: mažasis apuokas, naminė, uralinė ir žvirblinė pelėdos bei lututė. Ir jos Lietuvoje aptinkamos ne visur, pavyzdžiui, uralinės pelėdos tankiai apgyvendinusios Biržų girią, tačiau kitur jas sutikti labai sunku, o lututės gyventi renkasi pušynus, todėl daugiausiai paplitusios pietryčių Lietuvoje.

Na, bet bent jau 3 likusios rūšys (naminė ir žvirblinė pelėda bei mažasis apuokas) tikrai gyvena ir kažkur šalia Jūsų - jos PUSLAPIS 17

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

O pažinti Lietuvos pelėdas lengviausia pagal jų balsus - ne tik kiekviena rūšis turi skirtingą, bet 18 ir tos pačios rūšies patino ir patelės balsai dažnai žymiai skiriasi. Tad pirmas žingsnis pasiklausyti šių pelėdų balso įrašų, kad atpažintumėte, ką girdite. Antras žingsnis - eiti jų klausyti. Geriausias laikas tam - ankstyvas pavasaris (nors kai kurios pelėdų rūšys gana aktyvios būna ir rudenį), nuo pavakarės (žvirblinės pelėdos aktyviausios prietemoje) iki... ryto :) Ir čia prasideda visas pažinties su pelėdomis sudėtingumas ir žavesys.

Sunkumas, nes pelėda nebūtinai gyvena ten, kur pasirinkote jos klausyti, ji gali čia gyventi, bet nedemonstruoti balso, Jums gali būti šalta, sudėtinga būti tyliai, o gal net baisu tamsoje... Žavesys, nes būtent tas įsiklausymo, tylos, laukimo, ilgo buvimo su naktine gamta ir dalyvavimo joje laikas labiausiai ir įkvepia mus, dirbančius su pelėdomis. Taip, kartais būna

Uralinė pelėda nuotrauka Kęstučio Čepėno

tiesiog fiziškai sudėtinga (kai ilgas valandas beveik nejudėdamas pradedi jausti kaip stipriai atšąla temperatūrai krentant nuo -1 iki -2 laipsnių ar kai iš nuovargio užmingi stovėdamas), o kartais sudėtinga išklausyti visas savo mintis. Tačiau savo ribų išbandymas ir baimių įveikimas, kantraus laukimo išsiugdymas, netikėti ir smagūs naktiniai nuotykiai (pvz., užsisvajojęs keliu eidamas barsukas užmina ant kojos), įsitraukimas į pelėdų gyvenimą subtilybes (patinas šaukia patelę, ji atsiliepia, jis tikriausiai atnešė grobį, girdisi jauniklių balsai; ar keli patinai aplinkui pradeda balsais demonstruoti katras geresnis).

Galiausiai - ilgos valandos tylos su savimi, tikrai atperka visus nepatogumus ir sunkumus, įkvepia ir padeda šiek tiek kitaip viską matyti aplink.

Mes, pelėdas tiriantys ornitologai, tai darome dėl žinių ir pelėdų apsaugos. Bet tikrai verta tai pabandyti kiekvienam, ypač jei Jums patinka pelėdos - tokia pažintis tikrai paliks giliausius įspūdžius.

Naminė pelėda nuotrauka Kęstučio Čepėno

Dr. Gintarė Grašytė PUSLAPIS 18

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

Gultis ir keltis su mintimis apie mišką Parengė Onutė Kuliešytė Kalbinu “Gyvo miško” bendraįkūrėją ir koordinatorę Moniką Peldavičiūtę (29). Ji Vilniaus universitete baigė politologijos studijas. Po mokslų darbavosi tarptautinėse organizacijose: Pietų Korėjoje, Stambule, Gruzijoje, Baku Azarbaidžiane. Daug pasaulio apkeliavusi, dirbusi su žmogaus teisių projektais, pabėgėliais, galiausiai iki ašarų išsiilgusi Lietuvos gamtos, grįžo į tėvynę ir įsikūrė Anykščiuose, kur kiekvieną rytą sveikinasi su Šventosios Upės gulbėmis ir kitais paukščiais. Po liūto ženklu gimusi mergina drąsiai kibo į miškų gelbėjimo darbus, skirdama visą savo laiką ir išteklius.

Iš kur tokia meilė miškui?

Nors užaugau Šiaulių mieste, tačiau tėvų dėka išsaugojau intensyvų santykį su gamta.

Jie nuo mažens leisdavo mane į žygius gamtoje su dviračiais, slidėmis, nors broliai nėra tiek “pasinešę” (juokiasi). Net ir studijų metais savaitgalius leisdavau su žygeiviais, tai buvo vienintelis būdas harmonizuotis, kitaip nežinau, kaip būčiau ištvėrusi. Dėl to nenumaldomo potraukio gamtai dabar gyvenu Anykščiuose, čia gyvenant nereikia ieškoti gamtos, ji jau čia, lengva jausti jos ciklus, jaučiuosi gyva.

Visur, kur gyvendavau, kad ir didžiausiuose miestuose, kur gyvena milijonai žmonių ieškodavau gamtos. Kur tik galėdavau prisijungdavau prie vietinių “žaliųjų” judėjimų. Gruzijoje tam skyriau visus metus, kol ten gyvenau. Vietiniai manęs klausdavo: “tai ne tavo šalis, kodėl tu rūpiniesi, dalyvauji?” O kaip nedalyvauti? Nors Gruzijos gamta artimiausia lietuviškai, tačiau jos miestai - labai užteršti, gyvenau Tbilisyje, ten nuo taršos atrodo, net negalima įkvėpt.

Gyvenant Bakų, kai aplink tik dykumos dulkės ir smėlis, žalumos lopinėlį imi PUSLAPIS 19

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

vertinti nemažiau nei vandenį. Ir kai ateina suvokimas, kad gamta neturi sienų, kad visi esame jos dalis, tada natūraliai imi tai ginti.

Kaip gyvenai iki “Gyvo miško” judėjimo, kaip jame atsidūrei ir kaip pasikeitė tavo gyvenimas?

Iki “Gyvo miško” veiklos, sakyčiau, gyvenau gan prieštaringai - visą gyvenimą iki tol bandžiau suderinti savo du labai skirtingus pradus: politologiją - darbą viešame valstybės sektoriuje ir tarptautinėse organizacijose su vidiniu gėlių vaiku, beprotiška meile gamtai ir laukine prigimtimi. Būdavo, arba visiškai neriuosi į vieną, arba kitą kraštutinumą - arba dirbu savivaldybėje / "Investuok Lietuvoje" arba žiemą atsiskyrusi gyvenu miške. Tačiau dabar matau ir suvokiu, jog visos patirtys buvo reikalingos, jog tapčiau integruotu žmogumi, jaučiančiu savo šaknis ir suvokiančiu pasaulį, kuriame gyvenu.

Vieną dieną, išgirdus apie labai staigią miškų reformą, vidinis balsas stipriai sunerimo, jog tai grėsmė mūsų svarbiausiems valstybės ištekliams.

Nerimas ir intuicija neleido nuilsti. Pradėjau sekti kas vyksta ir ieškoti bendraminčių - taip mus miškas pasišaukė ir suvedė su Justina Vidzėne, kuri taipogi išgirdo miško balsą ir ėmėsi viską dokumentuoti. Moterys gamtoje kaip patelės - intuityviai jaučia grėsmę savo namams ir tuomet jose natūraliai aktyvuojasi prigimtinis instinktas saugoti. Galbūt dėl to šioje situacijoje pirmiausiai reagavo moterys, o po to prisijungė ir vyrai, pajutę pareigą ginti. Tai buvo didžiulė virtinė lemtingų įvykių, atsitiktinumų ir žmonių laiškas iš Estijos miško aktyvistų ir kelionė į Estiją, kelionė į Belovežo girios saugojimo epicentrą… Taip prasidėjo mūsų vis gilesnė pažintis su mišku ir pats miškas rodė mums kelią.

Kas yra “Gyvas miškas”?

Regis, dėl to, net gražiausi Lietuvos miškai pasiaukodami gulė, kad pabudintų žmogų, PUSLAPIS 20

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

lietuvį. Iš to skausmo matant krentančius medžius ir gimė judėjimas už gyvą, natūralią gamtą ir miškus. Nors ryškesnis sambrūzdis prasidėjo nuo miesto medžių, nes tai viešos, matomos, artimos erdvės, greitai veiksmas persikėlė į miškus. Žmonės pradėjo matyti realią situaciją, to nebegalima nuslėpti.

Pradžioje labai sunkiai sekėsi pritraukti žmones, atrodydavo per didelė problema, žmonės jausdavosi bejėgiai, nenorėdavo priimti skausmingos informacijos, nes nežinojo ką daryti. Tada pradėjome važiuoti į miškus, daryti reportažus, rodyti, skleisti. Tam skyrėme visą savo laisvalaikį, o po to ir visą laiką. Metus laiko kantriai viską dokumentavome, visur dalyvavome ir viešinome, mūsų užduotis buvo perduoti Miško žinią. Išviešinta informacija sukėlė daug skausmo ir pykčio. Ir mums iškart kilo klausimas: “O ko, šita situacija, mus moko ir ką mes galime padaryti?” Mes galime mobilizuoti skausmą ir pyktį, performuoti į įgalinimą kūrybai ir bendrystei. Mes galime pakeisti požiūrį į gamtos išnaudojimą ir tam vyksta nacionalinė diskusija, galime sukurti bendruomenę, kurią jungia stipri vertybinė ašis, galime kurti viziją, klausiant ko mes norim, kokių miškų, galim būti lyderiais pasauliui.

Apibendrintai, mūsų tikslas – pažadinti ir priminti tą kultūrą, kurią turėjome nuo seno, atgaivinti iš protėvių perduotą pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Skleisti šią žinią pasauliui.

Sukurti tam tikrą visuomeninį tinklą, kad galėtume atstovauti ne tik miško, bet ir gamtos klausimais, nes jeigu ne mes, tai niekas kitas to nepadarys.

Toliau laukia kiti etapai, nes yra didesnis "Gyvo miško" užmanymas. Priimu tai, kaip, matyt, skirtą misiją ir tarnystę - kur ir abu mano įgimti pradai bei savybės gali geriausiai realizuotis ir pasitarnauti bendram gėriui.

Su kokiais iššūkiais susiduri eidama šiuo keliu?

Didžiausias iššūkis yra žmonių apatija.

Kartais dėl to ateina juodos negatyvios mintys: “kodėl niekas negirdi? gal niekam nereikia?”

Tada aš išeinu į mišką ir tikėjimas tuo, ką darau – grįžta. Visi sunkumai, tik patikrina mano tikėjimą ir ryžtą, ateina suvokimas, kad kiekviena diena tai kūrybos kelias, kad svarbu ne tik tikslas, bet ir pati kelionė. Todėl į kasdieną žengiu su malda ir dėkingumu.

Nepykstu ir nekaltinu kitaminčių, jų situacijos suvokimas visiškai priešingas. Vyksta

PUSLAPIS 21

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

nesusikalbėjimas, nes miškas ir gamta mums turi skirtingas reikšmes. Mūsų tauta neturi bendro požiūrio į gamtą, kaip vertybę. Reikia padėti atrasti tą ryšį su gamtą, vėl išeiti į miškus ir grįžti į pirmapradį jėgų šaltinį.

Kas tau yra miškas?

Mišką nuo šiol laikau didžiausiu savo Mokytoju, Namais ir Šventove. Į mišką sugrįžtu pailsėti ir atgauti jėgas, į mišką einu klausti patarimo ir prašyti palaikymo, klausyti tylos, išgirsti save, pažinti gyvybę, iš miško semiuosi didžiausio Įkvėpimo, čia gaunu geriausias idėjas.

Rodos, kiekvieną kartą išeinu iš Miško it naujas žmogus - čia vyksta transformacija ir pažinimas.

Miške užkoduota pasaulio santvarka ir paslaptys ir mes žmonės dar tik mokomės atidaryti šiuos vartus…

Ar visas tavo gyvenimas skirtas miškui? Ar nesulauki dėl to priekaištų? Šiuo metu – taip. Esu visa tame, dalyvauju, seku įvykius, nagrinėju įstatymus, atstovauju interesus. Su komanda kuriame naujas schemas, ieškome būdų veiklos plėtimui.

Sausio mėnesį organizuojame alternatyvią mokslininkų konferenciją, kuriame interaktyvią žemėlapių platformą monitorinti miškams, domimės žaliosiomis inovacijomis.

Džiaugiamės, kad mus palaiko vis daugiau žmonių, verslų, prisijungia tarptautinės organizacijos. Manau, kad sistema nebuvo pasiruošusi tam, kad kažkas skirs visą savo laiką ir žinias. Visuomenė bunda ir investuoja į savo ateitį, tai investicija, kuri ilgainiui atneš teigiamus socialinius pokyčius.

Priekaištų nesulaukiu, džiaugiuosi vis didesniu palaikymu – gyvenimas atsiunčia žmones, kurie gali priimti ir netgi sustiprinti tai ką darome. Juk kuriame tai, ko dar nėra buvę, ir nežinome kur tai nuves, tai labai įdomi kelionė!

PUSLAPIS 22

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

Kokius žmones sutinki, ko išmoksti iš pakeleivių?

Sutinku be galo daug skirtingų žmonių, kurie atrodo jei ne miškas, šiaip galbūt ir nebūtų susitikę. Čia ir didžiausias žavesys - kaip miške svarbiausia bioįvairovė - taip ir visuomenėje mūsų stiprybė įvairovės vienybėje. Kiekvienas unikalus, su savo misija Žemėje - tad mokausi priėmimo ir bendros kūrybos. Artimiausi komandos nariai stebina savo nepaprastu atsidavimu ir tikėjimu idėja, tokios komandos už jokius pinigus nenupirksi, būtent tas užsidegimas yra neįkainojamas ir kuria stebuklus…

Kas tave labiausiai liūdina žmonėse? O kas džiugina?

Sunkus klausimas. Žmonėse tikriausiai labiausiai liūdina egocentriškumas ir nepagarba Gyvybei, o labiausiai džiugina kūrybiškumas ir šilta drąsi Širdis.

Jei būtum medis, tai koks, kodėl?

Jei būčiau medis norėčiau būti Obelis... nes jos sukrautas vaisius buvo vertas šventosios nuodėmės... na jei iš tiesų, tai Obelis man asocijuojasi su visa ko pradžia ir Amžinybe, Rojaus Sodo, Gausos, Meilės ir Šeimos simboliu...

Kokia bus tavo kalėdų eglė? Gyva ar dirbtinė, kodėl, ko palinkėtum žmonėms artėjant didžiosioms metų šventėms?

Mano namuose vietoj Kalėdų eglės ant sienos kabo iš kadagio ir eglės šakelių pintas vainikas, dailiai padabintas laimės paukštukais. O visiems žmonėms Saulei sugrįžtant norėtųsi palinkėti ĮKVĖPIMO, TIKĖJIMO, SUSITELKIMO IR BENDROS KŪRYBOS DŽIAUGSMO! Nepamirškim, jog esam savo tikrovės kūrėjais.

Gyvo Žalio!

PUSLAPIS 23

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

Nuotrauka - Lina sedra

Atsakymas skeptikams Jeloustouną tikrai išgelbėjo vilkai Apie plačiai pasaulyje nuskambėjusį ekologinį eksperimentą Jeloustouno nacionaliniame parke į jį grįžus vilkams, buvo nemažai rašyta įvairių šalių žiniasklaidoje. Žinia, kad vilkų buvimas parke garantuoja ekosistemos pusiausvyrą. Parko vadovybė žino, kad geriausias būdas reguliuoti gamtą yra jos visai nereguliuojant, nes išmoko pamoką, kai praeito šimtmečio pradžioje išnykus vilkams, Jeloustounui grėsė ekologinė katastrofa. Čia nusakysiu daugiau įvykių eigą ir eksperimento rezultatus. Plačiau apie vilkų įtakotus ekologinius procesus kalbu kitose straipsnio dalyse.

Jeloustounas buvo įkurtas 1872 metais beveik devynių šimtų tūkstančių hektarų trijų JAV valstijų – Montanos, Vajomingo ir Aidaho – teritorijoje. Ši laukinės gamtos karalija ne veltui įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Parkas unikalus dėl savo gamtinės įvairovės – nuo kalvotų pievų iki Uolinių kalnų masyvo peizažų. Jame gausu nuostabių ežerų ir upių, gūdžių miškų, spalvingų geizerių baseinų. Lankytojus vilioja didingas kriokliais pagarsėjusios Jeloustouno upės kanjonas. Dabar parke gyvena apie trys šimtai rūšių paukščių, beveik septyniasdešimt žinduolių ir šešiolika žuvų rūšių.

Didelę turistų dalį į Jeloustouną privilioja 1995 metais į parką grįžę ir dabar netrukdomai laisvėje gyvenantys vilkai. Bet šie išdidūs plėšrūnai vengia žmogaus draugijos. Nors turistiniais parko takeliais galima eiti dešimtis kilometrų į parko gilumą, per paskutinius dvidešimt metų nebuvo nė vieno atvejo, kad parke vilkai būtų užpuolę žmogų.

Kadangi gyvūnams neegzistuoja žemėlapyje nubrėžtos linijos, būna atvejų, kai Jeloustouno vilkai peržengia jiems skirtos teritorijos ribas. Jie nežino, kad taip besielgdami rizikuoja gyvybe.

PUSLAPIS 24

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

Kartais tai baigiasi tragiškai. Bet parko teritorijoje vilkų populiacija nėra žmogaus ribojama jokiomis priemonėmis. Nepaisant to, ji lieka stabili, kartais kiek išaugdama, kartais sumažėdama. Kitus gyvūnus Jeloustoune taip pat uždrausta medžioti.

Per septyniasdešimt dekadanso metų nuo to laiko, kai 1925-aisiais parke buvo nušautas paskutinis vilkas, Jeloustounas buvo gerokai nuskurdęs. Masiškai besidauginančių elnių niokojama nunyko didelė dalis augmenijos. Labai nukentėjo drebulės ir tuopos, gluosniai ir kiti upių pakrančių augalai. Miškuose jaunesni medeliai augo daug lėčiau dėl nugraužtų viršūnių ir nulaužytų šakų, o didesni nyko dėl pažeistos žievės.

Nebeturėdami natūralių medžiotojų, kurių reikia saugotis, elniai masiškai įsitaisė upių pakrantėse ir suniokojo krantus sutvirtinančią augmeniją, sukeldami sparčią eroziją. Todėl pradėjo keistis upės ir jų sistemos. Tuo pačiu drastiškai sumažėjo bebrų ir išnyko jų užtvankų sukurti baseinai. Dėl to pradėjo nykti žuvys ir amfibijos bei ropliai. Vandens paukščiai išskrido ieškoti patogesnių buveinių. Nyko bitės ir kiti zvimbalai. Upių pakrantėse nebeaugo įprastos gėlės ir žolės.

Tuo tarpu, kojotų skaičius ženkliai išaugo, bet būdami per maži ir nepakankamai organizuoti medžioti elnius ar briedžius, jie masiškai naikino smulkesnę parko fauną – kiškius, voveres, peles ir kitus graužikus. Padidėjus konkurencijai dėl to paties grobio, pradėjo nykti lapės, lūšys, kiaunės, barsukai ir kiti mažesni plėšrūnai. Labai sumažėjo stambiųjų žinduolių meškų, bizonų, ir daugybė kitų žvėrių. Beveik išnyko paukščiai maitėdos – krankliai ir ereliai.

Buvo bandoma reguliuoti elnių populiaciją juos medžiojant, bet net jei per tokias masines žudynes tam tikrais laikotarpiais pavykdavo stabilizuoti jų katastrofiškai augantį skaičių, teigiamų pokyčių parko ekosistemoje pasiekti nepavyko.

Kai 1995 metais į parką buvo grąžinti vilkai, Jeloustounas tapo viena iš pirmųjų didžiulių ekosistemų, kur mokslininkams atsivėrė galimybė vykdyti ekologinius tyrimus natūralioje gamtinėje aplinkoje. Grupės tyrinėtojų jau veik porą dešimtmečių stebi stebuklingai atgimstančią parko gamtą ir gyvūnų pasiskirstymą bei migraciją parko teritorijoje. Jie su nuostaba konstatuoja, kad vilkų dėka suklestėjo ne tik augmenija, bet ir visa parko bioįvairovė.

Daugelyje parko teritorijų ne tik atauga elnių nuniokoti medžiai, bet jų augimo tempai keleriopai padidėjo. Į parką sugrįžo paukščiai giesmininkai.

Kojotų skaičius vėl sumažėjo, o tai leido išaugti kiškių, voverių, pelių bei kitų graužikų populiacijai. Parke išaugo plėšriųjų paukščių skaičius, padaugėjo lapių ir kitų mažesnių plėšrūnų ir meškų, nes kaip ir paukščių maitėdų, dalis jų mitybos raciono buvo vilkų paliktos maitos, jau nekalbant apie uogas, kurių gausa taip pat stipriai išaugo elnių bandoms nustojus jas negailestingai trypti.

Nuotrauka - Lina Sedra PUSLAPIS 25

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

išaugo elnių bandoms nustojus jas negailestingai trypti.

Ataugus paupių medžiams ir krūmams, grįžo bebrai, kurie yra kertinė pakrančių rūšis, nes jų konstruojamos užtvankos įgalina vandens paukščių įvairovę bei garantuoja tinkamas sąlygas veistis daugybei kitų amfibijų bei žuvų.

Jei paseksime pokyčių poveikį kiek giliau, pamatysime, kad telkiniuose, kuriuose daugiau žuvų, mažiau laumžirgių lervų.

Laumžirgiai (moksliškai: skirtingasparniai žirgeliai) yra plėšrūnai ir minta tokiais vabzdžiais, kaip bitės. Dėl to augalai aplink vandens telkinius, kur daugiau žuvies, yra

Nuotrauka - Lina Sedra

daug efektyviau apdulkinami ir jų dauginimosi galimybės geresnės. Taigi, pagausėjus žuvų, parko upių pakrantės vėl apsipylė žiedais, džiugindamos vabzdžius. Suklestėjus augalų ir gyvūnų gausai bei įvairovei, praturtėjo dirvožemis, dar labiau skatindamas augimą.

Atgijo ir geografinis parko peizažas. Pokyčių grandinė sustabdė ne tik kalnų masyvų eroziją, bet grąžino didelę dalį parko upių į jų įprastas vagas. Jeloustouno upė atgavo buvusią didybę ir kriokliai jos ryškiaspalvių uolienų kanjone vėl šniokščia savo įprasta galia.

Mokslas – už vilkų teises Norėdama užkirsti kelią nesveikai polemikai, paminėsiu, kad neseniai spaudoje pasirodė straipsnių, siekiančių paneigti ar sumenkinti parko vilkų įtaką jo atkūrimui. Bandoma iškreipti faktus ir Jeloustouno eksperimentą pristatyti, kaip gražią, bet nieko bendro su realybe neturinčią pasaką. Tai ne kas kita, o tik kai kurių įtakingų, bet nelabai protingų politikų bandymai formuoti gamtai pražūtingą visuomenės nuomonę. Kaip ir kitais masinės propagandos atvejais bandoma klaidingai interpretuoti labiau skeptiško požiūrio mokslininkų nuomonių nuotrupas, kurios, pakeitus kontekstą, iškreipia jų teiginių prasmę.

Todėl pasidomėjau kai kurių tokiuose rašiniuose minimų ekologų (Matthew Kauffman, Bill Ripple, David Cooper ir Tom Hobbs) moksliniais darbais. Jie, pasirodo, neneigia, o vienbalsiai pripažįsta vilkų įtakos ekosistemai svarbą. Net jei šie mokslininkai nesutinka su vilkų sąlygoto staigaus ir šimtaprocentinio Jeloustouno renesanso versija, jie vienbalsiai palaiko kertinio vilkų vaidmens ekosistemoje faktą. Mokslininkai vienareikšmiškai sutinka, kad stambieji plėšrūnai ekosistemose yra būtini tam, kad palaikytų jų natūralią pusiausvyrą, kuri, nutraukus Gamtos nuotraukos Raimundo Gvildžio šią grandį, neišvengiamai subyra. Jų nuomone, ekosistema, išnaikinus Intervių vilkus, patiria tokius parengė Onutė Kuliešytė didelius nuostolius, kad yra nelengva ją pilnai atkurti. Pabrėžiama, kad būtina apskritai vengti tokių žalingų kraštutinumų, kaip stambiųjų plėšrūnų naikinimas. Kas gi galėtų dėl to ginčytis? „Lengviau, matyt, būtų palaikyti ekosistemų visumą, nei lopyti ją po to, kai prarandamos jos dalys“ kalba Tom Hobbs, Kolorado valstijos universiteto ekologas. Jis apgailestauja, kad medžiai dar pilnai neataugo visose Jeloustouno vietose. Mokslininkas teigia, kad upės, PUSLAPIS 26

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

Jeloustoune išnaikinus vilkus, pasikeitė per daug, kad viskas susitvarkytų lyg pamojus burtų lazdele. “Nėra taip, kad atėjus vilkams viskas staiga grįžo į įprastas vėžes.“ Sako kitas Kolorado valstijos universiteto ekologas David Cooper. „Kai kurios vietos gali atgyti greičiau, kai kurios gali iš viso neatsinaujinti.“ Atrodo, kad tokie nuomonių skirtumai atsiranda pagrinde dėl to, kad mokslininkai vykdo tyrimus skirtingose parko dalyse, kur dėl nevienodo žalos dydžio ar aplinkos sąlygų atsinaujinimas vyksta skirtinga apimtimi bei tempais.

Nuosaikioji mokslininkų grupė atkreipia dėmesį, kad atgimstančiai parko ekosistemai įtaką turi ne vien vilkai, o tam tikra sinergija, susikurianti grįžus vilkams, į atgimimo procesą po truputį įsijungiant kitiems sistemos dalyviams, kaip pavyzdžiui, pumos (kalnų liūtai) ir meškos. Na, šis teiginys, manding, taip pat visiškai neprieštarauja trofinių kaskadų entuziastų versijai, nes kaip matome iš tyrimų rezultatų, grįžus vilkams padaugėja ir kitų plėšrūnų. Taip, gavusios impulsą iš energijos piramidės viršūnėje esančių vilkų, visos jos grandys susiburia progresui kurti.

Net jei vilkai dar nespėjo grąžinti parkui visos jo ankstesnės prabangos, daugelyje jo vietų per šiuos porą dešimtmečių įvykęs atgimimas yra stulbinantis. Mokslininkų nuomonės daugiau skiriasi dėl paties pokyčių masto, bet iš esmės niekas neneigia vilkų nuopelnų parko renesansui. Bandymai sumenkinti ši dar vis azartiškai persekiojamų plėšrūnų įgalintą stebuklą yra, mažų mažiausia, neetiški. Nors tam, kad pilnai suvokti ekosistemose veikiančius procesus reikalingi papildomi tyrimai, jau dabar aiškų, kad be dominuojančių stambiųjų plėšrūnų ekosistemos tinkamai funkcionuoti negali ir juos reikia ne tik išsaugoti tose vietovėse, kur jų dar likę, bet būtina įveisti ten, kur tai dar įmanoma, sudarant jiems optimalias sąlygas gyventi natūralų gyvenimą.

PUSLAPIS 26

Apibendrinant Jeloustouną tyrusių mokslininkų diskusiją apie vilkų reikšmę belieka pasakyti: faktas, kad ekosistemose išnykus vilkams, gamtos įvairovė nuskurdo. Faktas, kad juos grąžinus, vėl suklestėjo. Tolesnės diskusijos, apie tai, kaip sparčiai vyksta šie procesai ir kurie veiksniai juos daugiau paveikia, yra ne tiek mums svarbios detalės, kurias laikui bėgant mokslininkai be abejo išsiaiškins.

Parengė Lina Sedra

Nuotrauka - Lina Sedra PUSLAPIS 27

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

PAŽINKIME SAVE PAŽINDAMI VILKUS (Antroji ciklo dalis) Nuo tada, kai įsižiebė pirmasis gyvybės žiburėlis, biologinė įvairovė nepaliaujamai turtėjo.

Pagrindinis evoliucijos tikslas buvo per didžiausią įmanomą įvairovę pasiekti tobulą tvarką, užtikrinančią aukščiausią našumą kaupiant ir panaudojant saulės energiją. Todėl gamtos sukurtoje visumoje nieko netrūksta ir nieko nėra bereikalingo. Kiekviena ląstelė turi paskirtį ir vietą organizme. Jei viena pradeda veikti kitų nenaudai, imuninė sistema ją sunaikiną, o jei to nepavyksta padaryti, išsivysto vėžys, kuris gali nužudyti patį organizmą. Bet taip nutinka tik kraštutiniu atveju, kai sistema praranda galią atstatyti tvarką, nes dėl genuose įrašytos programos ląstelės turi veik neribotą potencialą atkurti pažeistą visumą.

Kur begyventume – Afrikos džiunglėse ar Prancūzijos kalnuose, mūsų priklausomybė nuo ekosistemos teikiamų malonių yra tokia pati. Lietuvis tiek pat priklauso nuo potvynių, dirvožemio nuošliaužų, audrų ar sausrų, ligų ar parazitų, kaip amerikietis ar australas. Sveika ekosistema grynina orą ir valo vandenį, kad galėtume kvėpuoti ir malšinti troškulį. Dosnios Žemės dirvos leidžia augti vaismedžiams, daržovėms, grūdinėms kultūroms ir maitina mūsų galvijus ganyklose. Ekosistemos įgalina vabzdžių įvairovę, dėl kurios augalai veda vaisius. Jos vaidina esminį vaidmenį palaikant gyvybei tinkamą atmosferos temperatūrą. Kuo labiau auga žmonių skaičius, tuo daugiau mes tampame priklausomi nuo šio galingo mūsų gyvybę įgalinančio mechanizmo.

PUSLAPIS 28

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

Tačiau, žmonija – ši mūsų pasaulio ekosistemos ląstelių grupė, paskutiniais amžiais be atodairos keisdama ir naikindama gamtą, nesąmoningai tampa šios sistemos vėžiu. Ligos poveikis kuo toliau, tuo labiau plinta, apimdamas net planetos plaučius ir neužilgo gali pasiekti metastazių pakopą. Jei šio destruktyvaus vyksmo nesustabdysime laiku, nužudysime organizmą, kuriame taip atkakliai parazituojame ir žūsime drauge su juo.

Naujausių mokslinių tyrimų duomenimis, iki ribos, kai įvykių nebus įmanoma pasukti atgal, likę tik keliolika metų. Ekosistemų pakitimo mastai gali būti, ir kai kurie jau yra tokie, kad net save vadinančių pažangiomis industrinių valstybių piliečiai nebegali apsisaugoti nuo jų įtakos. Vietoj to, kad resursus nukreiptų progreso ir gerovės link, valstybės meta milijardus siautėjančios gamtos stichijos pasekmių atitaisymui, o verslas praranda dalį pelno dėl gamtinių katastrofų sąlygotų nuostolių.

Pagal statistinius paskaičiavimus, bendras gamtos žmogui teikiamas pelnas yra šimtas trilijonų dolerių per metus. Palyginus su juo, penkiasdešimt pelningiausių pasaulio įmonių visos drauge surenka tik dešimtadalį - dešimt trilijonų pelno per metus. Manding, tokio argumento turėtų užtekti net labiausiai užsispyrusiam verslo atstovui.

Nepaisant primygtinų gamtos mokslų specialistų įspėjimų, dalis žmonių arba nesuvokia, arba atsisako pripažinti, kas dedasi aplinkui. Tai lyg pažinimo katarakta. Šią uždangą būtina kuo skubiausiai nuplėšti, nes laiko liko labai nedaug. Todėl visi, kas galime, turime skleisti kuo daugiau informacijos apie gamtoje vykstančius procesus, jų priežastis ir galimas pasekmes.

Tai antrasis ciklo „Pažinkime save pažindami vilkus“ straipsnis. Taigi, jame daugiausia kalbėsiu apie vieną iš stambiųjų plėšrūnų – vilką, jo įtaką ir vaidmenį ekosistemos pusiausvyroje.

Pirmiausia kiek apžvelgsiu ekosistemas valdančius procesus esamos situacijos fone.

Parengė Lina Sedra

PUSLAPIS 29

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

BE VILKŲ IR SU VILKAIS. ARBA – JIE DAR GALI MUMS PADĖTI Sekant paskutinius mokslo atradimus, drąsiai galima daryti išvadą, kad ekosistemos sveikata priklauso nuo to, kiek pažeista jos biologinė įvairovė. Maža to, ekosistemos veiksmingumą didžia dalimi lemia kiekvienos rūšies genetinė pilnatvė bei socialinis stabilumas. Vaizdžiai tariant, net su kiekvienu išnykusiu augalų ar gyvūnų porūšiu mus visus jungiantis mechanizmas praranda po sraigtelį ir sistema po truputį griūva.

Dauguma pažangių ekosistemas tiriančių mokslininkų sutaria, kad didžioji dalis žmonijos patiriamų nemalonių ekologinių siurprizų ir atmosferos kataklizmų kyla dėl stambiųjų plėšrūnų ir jų buveinių naikinimo. Aukščiausią pakopą energijos srautų ir jos įsisavinimo piramidėje užimantys stambieji plėšrūnai nėra vien evoliucijos kaprizas ar bereikalinga prabanga. Jie natūrali ir būtina gamtos valios vykdytojų grandinės dalis, garantuojanti sistemos efektyvumą sugeriant saulės energiją, kitaip tariant, palaikant augalų ir gyvūnų rūšių gausą bei jų populiacijų pusiausvyrą, gyvybei tinkamas atmosferos bei geografines sąlygas ir dirvožemio sandarą.

Be plėšrūnų ekosistema griūva lyg kortų namelis. Netgi vienos iš ekosistemą sudarančių plėšrūnų rūšies, pavyzdžiui vilkų populiacijos išnykimas, sumažėjimas ar suardymas įsikišus žmogui, labai stipriai paveikia visą tos ekosistemos struktūrą ir gali ją sunaikinti gana sparčiai.

Aiškumo dėlei paranku visas gyvybės formas suskirstyti į kelias pagrindines grupes. Tam dažnai naudojamas piramidės modelis, atspindintis pagrindines mitybos grandines. Kadangi ne visi esame su juo susipažinę, trumpai jį aprašysiu. Pirmame, žemiausiame piramidės lygyje yra PUSLAPIS 30

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

augalai, fotosintezės būdu saulės energiją pakeičiantys į cheminę energiją. Antrasis lygis – žolėdžiai – pirmieji cheminės energijos vartotojai. Trečiasis lygis – smulkieji ir vidutiniai plėšrūnai, kurie vartoja cheminę energiją, gaudami ją iš smulkesnių augalais mintančių gyvūnų ir galiausiai – stambieji plėšrūnai, pagrinde mintantys stambiais žolėdžiais. Šias grupes mitybos lygių piramidėje mokslininkai vadina trofiniais (su mityba susijusiais, graikiškai trophē maistas) lygiais.

Realiai gamtoje veikia sudėtingesnės, viena su kita persipynusios mitybos grandinių sistemos, kurios įsilieja į komplikuotus mitybos tinklus. Gyvūnams mirus, vyksta skaidymo procesas, įsijungiant bakterijoms, kuomet dirvožemis praturtinamas medžiagomis, reikalingomis augalams augti. Šis skaidymo tinklas dažniausiai tiriamas kituose modeliuose. Piramidės lygių skaičius ir gyvūnų rūšių pasiskirstymas tuose lygiuose gali kisti nuo tyrimo tikslų ir tiriamos ekosistemos.

Bet mano straipsniui tai didesnės svarbos neturi, todėl į tai per daug ir nesigilinsiu, kaip ir į energijos iš lygio lygiui perdavimo efektyvumą, nes tai labiau specifinė tema.

Miškams nemažiau reikia vilkų, nei vilkams miškų XX amžiaus pabaigoje mokslininkų buvo pastebėta, kad suardžius plėšrūnų bendruomenes, ekosistemoje lyg krioklys pasipila destruktyvūs įvykiai, palaipsniui pasiekdami visus piramidės lygius. Jei plėšrūnai sugrąžinami į ekosistemą ir natūrali tvarka konkrečioje plėšrūnų populiacijoje vėl įsitvirtina, bioįvairovė ir darna daugiau ar mažiau atkuriama visuose lygiuose. Šiuos procesus imta vadinti trofinėmis kaskadomis (trophic cascades).

Vilkai yra laikomi kertine rūšimi ekosistemoje. Jie pagal trofines kaskadas valdo santykius tarp ekosistemos sudėtinių dalių. Tai įgalina visų kitų faunos bei floros rūšių pusiausvyrą ir bioįvairovę. Pokyčių banga ritasi toliau ir pakeičia net patį peizažą. Yra manoma, kad vilkų įtakoje ne tik tiesiogiai keičiasi jų medžiojamų žvėrių skaičius, bet paveikiama net jų elgsena ir mitybos įpročiai. Šis procesas mokslo pasaulyje vadinamas elgesiu pagrįsta trofine kaskada (behaviorally mediated trophic cascade).

Kai kurių vidutinio dydžio plėšrūnų skaičius sistemoje be vilkų labai išauga ir nusveria ekosistemos svarstykles plėšrūnų naudai, dėl to dar labiau nukenčia rūšių įvairovė. JAV, pavyzdžiui, tokia ekspansine rūšimi tampa kojotai. Anglijoje - lapės. Vilkų dėka taip pat pagausėja paukščių, vandenyse ar prie jų gyvenančių gyvūnų rūšių, žuvų, naudingų vabzdžių.

PUSLAPIS 31

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

Proceso eigoje atsiranda daugiau net kitų stambių plėšrūnų, kaip antai meškos. Jau nekalbant apie tai, kad suklesti augmenija ir atkuriamas dirvožemio derlingumas.

Jei žmogus kišasi į šią tobulą gamtos tvarką, pavojus iškyla ne tik visos biologinės sistemos įvairovei, bet ir kitų žvėrių sveikatai. Vilkai pirmiausia sumedžioja paliegusius ar sergančius žvėris, užkirsdami kelią epidemijoms. Jei Lietuvoje vilkai nebūtų medžiojami pasismaginimo tikslais, šernų maras nebūtų paplitęs, kaip jis neplinta vilkų gausiai gyvenamose teritorijose kitose šalyse, pavyzdžiui, Slovakijoje.

Europos Sąjungos šalyse, kaip žinome, vilkai saugoma rūšis. Pramoginė medžioklė leidžiama tik keliose jų, įskaitant Lietuvą. Kitose valstybėse vilkų populiaciją vis dar bandoma „reguliuoti“ ar kitaip jai „padėti“ profesionalių tarnybų pagalba. Jei toks kišimasis į gamtos reikalus vyksta nesuvokiant ekosistemos procesų, destabilizuodamas vilkų populiaciją jis sutrikdo ekosistemų veiklą. Bėda yra ta, kad kalbant apie sveiką ekosistemos funkcionavimą, visai ne vilkų skaičius yra svarbiausias, o sveika jų socialinė struktūra. Apie vilkų bendruomenę ir kaip ji įtakoja aplinką kalbėjau pirmame ciklo straipsnyje, todėl čia nesikartosiu. Žala ūkiams nuo tokios gamtos tvarkymo veiklos tik išauga. Taip likimo rykštė žiebia betvarkės kaltininkui žmogui.

Dabar mūsų miškuose vilkų skaičius sukasi apie žemiausią su Europos Sąjunga pasirašytoje sutartyje nustatytą limitą, būtiną, bet kaip matysime, nebūtinai pakankamą išsaugoti šiai nykstančiai rūšiai. Šių, 2018-19-ų metų medžioklės sezonas, įskaitant brakonierių siautėjimą, ypač aršus. Jau kyla klausimas, ar apskritai vilkų populiacija po jo sugebės atsigauti.

Vilkų nebus daugiau nei reikia Dažnai girdžiu argumentą, kad jei leisime vilkams laisvai daugintis, jų privis tūkstančiai. Bet taip nėra. Ekosistemoje veikia du pagrindiniai reguliavimo procesų srautai – iš apačios viršun ir iš viršaus apačion (trofinė kaskada). Sekant pirmojo energijos srauto logika, jei maisto šaltinis augtų, turėtų nuolat didėti ir aukštesnėje grandyje esančių rūšių skaičius, įskaitant piramidę vainikuojančią rūšį. Taip, esant maisto pertekliui, vilkai turėtų daugintis tol, kol jie galiausiai nebesutilptų teritorijoje.

Iš tikrųjų, vilkai turi savybę apspręsti savo pačių populiacijos skaičių, priklausomai ne tik nuo pramitimo galimybių, bet ir nuo kitų aplinkos sąlygų, kaip antai – teritorijos talpos. Jei

PUSLAPIS 32

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

smulkesni plėšrūnai dauginasi gana gausiai ir vystosi sparčiau, stambieji, kaip vilkai, jauniklius atsiveda rečiau ir jų brendimas lėtesnis. Be to, jie daug ilgiau rūpinasi savo jaunikliais.

Vienas vidinio vilkų populiacijos valdymo būdas, kuris yra specifinis šiai plėšrūnų rūšiai – gimstamumo šeimoje ribojimas. Kaip jau rašiau pirmajame ciklo straipsnyje – vilkai ne tik monogamai, bet vadovaujasi taisykle, kad šeimoje jauniklių gali atsivesti tik valdančioji Alfa pora.

Normaliomis sąlygomis jokie taisyklių pažeidimai netoleruojami ir gali būti žiauriai baudžiami, išskyrus tuos atvejus, kai teritorija neribota ir maisto užtenka.

Tuomet gali atsirasti kitų porų, kurioms pavyksta susilaukti jauniklių. Tokiais atvejais dažnai alfa patelė perima mamos funkcijas arba susiformuoja nauja šeima.

Galiausiai, vilkų bendruomenėje vyksta kovos tarp gentainių, o ekstremaliomis sąlygomis net tarp šeimos narių. Pirmame straipsnyje rašiau, kad iš vilkų galėtume pasimokyti pavyzdingų tarpusavio santykių, ir tai tiesa. Bet gamtoje veikia dėsniai, kurie gal ne visuomet ir ne visiems atrodo labai gražūs ar teisingi. Vienas jų – kova už būvį, beje, tai nesvetima žmonių bendruomenei.

Jei didesnėje teritorijoje gyvena daugiau, nei viena vilkų šeima ir bendras populiacijos skaičius išauga tiek, kad pasiekia per didelį tankį, įvyksta karas tarp šeimų ir laimi stiprieji. Jei teritorija talpina tik vieną vilkų šeimą ir jai išaugus iki tam tikro laipsnio pasidaro per ankšta, gali kilti kivirčai net pačioje šeimoje. Pastarųjų atvejų pastebima labai nedaug, nes vilkai šeimoje yra iš esmės labai prisirišę vieni prie kitų ir taip elgiasi tik esant ekstremalioms sąlygoms. Kaip visur, vilkų bendruomenėje pasitaiko išimčių iš taisyklės, bet jos retos ir dažniausiai trumpalaikės. Įdomu yra ir tai, kad vilkų patelių organizmas, kaip ir kai kurių kitų stambių žinduolių, geba reguliuoti brendimo laikotarpį bei vaisingumo ciklus, nes mitybos stresas bei įtampos faktorius įtakoja patelės endokrininę sistemą ir ovuliacijos ciklą. Jei, pavyzdžiui, teritorijoje trūksta grobio ar vilkų tankumas per daug padidėja, brendimo laikas gali išaugti, o vaisingumo periodai tapti retesni.

Visi šie procesai netrikdomai veikia, jei išlaikomas ekosistemos socialinis stabilumas.

Gamtossavireguliacijos nuotraukos Raimundo Gvildžio Kuomet į natūralų vilkų gyvenimą įsikiša žmogus ir šeimos išskaidomos, Intervių parengė Onutė Kuliešytė mechanizmas sutrinka. Tuomet atsiranda daugiau jauniklius vedančių porų ir dėl to plėšrūnų skaičius gali net išaugti. Be to, suirus šeimoms, sutrinka vilkų emocinė pusiausvyra, kas įtakoja jų elgseną. Net kai kurie prigimtiniai instinktai tiesiog nustoja dominuoti vilkų gyvenime. Belieka apibendrinti, kad kuo labiau drumsčiama vilkų šeimos ramybė, tuo didesnė jų skaičiaus augimo ir rizika, o tuo pačiu išpuolių už teritorijų ribų apimtis.

PUSLAPIS 33

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

Kaip sukuriamas uždaras žudymo ratas Dėl žmogaus kaltės susilpnėjus ar dingus stambiųjų plėšrūnų įtakai ekosistemoje ir sutrikus jų natūraliam elgesiui, balansas neišvengiamai suyra.

Elninių (elniai, stirnos, briedžiai) ir kitų kanopinių šeimos atstovai, skirtingai nuo vilkų, visiškai nesugeba reguliuotis patys. Kai dėl jų pačių kaltės sumažėja maisto, jų reakcija į nepalankias sąlygas yra atvirkštinė – tuomet jie dauginasi dar greičiau. Tai įvyksta ir tuomet, kai kanopinių gyvūnų medžioklė, išaugus jų skaičiui, suintensyvėja. Tokiu akseleruotu dauginimusi jų populiacija atsako į išnykimo pavojų. Nevaldomai augantis elninių skaičius neišvengiamai veda prie ekosistemos disbalanso.

Daugėjant augalais mintančių gyvūnu, nuskursta ne tik augmenija. Patys neproporcingai besidauginantys kanopiniai galiausiai yra pasmerkti išnykti, nes sunaikina savo buveines ir maisto šaltinius. Užtenka vien įsivaizduoti, kiek pastangų reikėtų žmonėms ir kiek jiems kainuotu atželdinti milžiniškus miško plotus ar atsodinti paupių augmeniją, norint, kad gyvūnai neišnyktų. Be to, neproporcingai padidėjus vienos gyvūnų rūšies skaičiui, joje lengvai kyla epidemijos, o nesant pakankamai sanitarų vaidmenį atliekančių plėšrūnų, ligos nevaldomai plinta. Todėl ten, kur stambiųjų plėšrūnų populiacijos dar neišnaikintos, reikia jas visomis jėgomis puoselėti ir atgaivinti. O sudarius sąlygas jiems vėl įsikurti buveinėse, bet kokia medžioklė, išskyrus ypatingus atvejus, tampa ne tik beprasmė, bet ir kenksminga.

Pažeidžiant ekosistemų darną susiformuoja uždaras vis intensyvesnio gyvosios gamtos naikinimo ratas. Vienintelė tokios betvarkės gamtoje siekianti visuomenės grupė yra medžiotojai ir kiti šio žudymo verslo pelnu suinteresuoti sluoksniai. Juk kuo daugiau žvėrių, tuo didesnis PUSLAPIS 26 malonumas ir tuo daugiau trofėjų. Ūkininkams neparankus nei kanopinių populiacijos augimas, nei vilkų elgsenos disbalansas. Todėl jų pastangos remti medžiotojų argumentus yra visai nelogiškos.

Suvokti klaidą – tik pusė darbo. Turime ją ištaisyti Bioįvairovės krizė, laimei, nėra visiškai nevaldoma. Ar bent jau kol kas. Tai, kas prarasta genetinėje įvairovėje sugrąžinti, be abejo, nepavyks. Bet gamta, kol ji nėra per daug pažeista, turi galią atstatyti sugriautą tvarką. Žmonių pareiga su ja bendradarbiauti, grąžinant į jos motinišką glėbį atimtus stambiuosius plėšrūnus.

PUSLAPIS 34

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

Ekosistemų, kur bandoma atkurti gamtinę įvairove, atgaivinant jau esančius ir steigiant naujus gamtos parkus bei rezervus, atsiranda vis daugiau. Šiuo metu galimybė įveisti parkuose vilkus yra svarstoma net Japonijoje, kur elniai daro gamtai didžiulę žalą. Nors dažnai nuostoliai, išnaikinus plėšrūnus, yra tokie dideli, kad sunku tikėtis šimtaprocentinių rezultatų, yra nemažai pavyzdžių, kur plėšrūnų, įveisimas padaro stebuklus.

Tiriant plėšrūnų sukeltų trofinių kaskadų poveikį ekosistemoms, ilgą laiką buvo eksperimentuojama laboratorinėmis sąlygomis. Pirmieji vilkų valdomų trofinių kaskadų tyrimai vyko Kanadoje Banfo (Banff) nacionaliniame parke, kai 1986 metais Bouvo (Bowe) slėnyje buvo pastebėta pirmoji vilkų šeima. Kuomet stambieji plėšrūnai, tarp jų – vilkai, buvo grąžinti į didžiausias JAV saugomas teritorijas (Josemičio (Yosemite), Zajono (Zyon), Vind Keivo (Wind Cave) ir Jeloustouno (Yellowstone) nacionalinius parkus), jose taip pat prasidėjo gausūs mokslininkų eksperimentai. Daugumoje minėtų parkų dominuojantis plėšrūnas yra vilkas.

Australijoje trofinių kaskadų teorija pasitvirtino įveisus laukinius šunis dingo. Visose šiose teritorijose plėšrūnų grįžimas davė panašius rezultatus. Trofinių kaskadų hipotezė pasitvirtino, ir tyrimų sėkmė nustebino net didžiausius entuziastus. Europoje galime paminėti Lenkijos patirtį. Trofinių kaskadų tyrimų Belovežo girioje rezultatai neprieštarauja JAV ir Kanados mokslininkų išvadoms dėl kertinio vilkų vaidmens ekosistemose.

Dabar jau žinoma nemažai atvejų, kai vilkai padėjo atkurti ir atgaivinti ekosistemas, patyrusias ekologinį nuosmukį juos išnaikinus. Kaip tai beatrodytų neįtikėtina kai kuriems iš mūsų, tai yra absoliučiai tikras ir neginčijamas mokslo įrodytas faktas. Vilkai lyg stebukladariai geba atkurti energijos kaitos ir tvarumo ciklą, užlopyti suirusius mitybos tinklus, subalansuoti ekosistemų pusiausvyrą. Jų įtakoje teigiami pokyčiai lyg banga piramide nusirita žemyn per visą sistemą. Kadangi Jeloustouno pavyzdys yra plačiausiai nuskambėjęs pasaulyje ir ryškiausiai iliustruoja trofinių kaskadų efektą ekosistemai, pačią jo istoriją pateikiu toliau atskiroje šio straipsnio dalyje. Joje taip pat trumpai apžvelgiu iš esmės panašias, bet vis dėlto šiek tiek išsiskiriančias mokslinių tyrimų išvadas.

PUSLAPIS 35

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

Įrodykime, kad žmonija sukurta ne tam, jog susinaikintų Trofinių kaskadų tyrimai neabejotinai įrodė, kad natūrali ekosistemų įvairovė turi didžiulę reikšmę žmonijos gerovei ir panaikinus vieną grandinės grandį, subyra visa grandinė. Mums yra gyvybiškai būtina išsaugoti nykstančias rūšis ne vien tam, kad jos nepakliūtų į Raudonąją knygą. Realiai ginant visos žmonijos, tuo pačiu ir ūkio sektoriaus bei kitų verslo šakų atstovų interesus, ekosistemose būtina palaikyti gyvybę su visu dar išlikusiu jos atmainų asortimentu.

Taigi, klausimas, ar reikia išsaugoti vilkus, apskritai nekyla. Vietoj jo klauskime, kaip jiems sudaryti kuo palankesnes sąlygas patiems tvarkytis savo buveinėse, kol dar liko vilkų ir jų buveinių, nes jei legalūs ir nelegalūs medžiotojai ir medkirčiai toliau siaus Lietuvos giriose, gali nelikti nei vienų, nei kitų.

Pramoginė medžioklė yra ne tik etiškai nepriimtinas užsiėmimas ir šiuolaikinės žmogaus visuomenės atavizmas, bet visiškai nereikalinga ir neabejotinai žalinga veikla, drauge su kitomis gamtą niokojančiomis veiklomis stumianti mūsų rasę link susinaikinimo. Sukurkime, įdiekime ir prižiūrėkime įstatymus, kurie tarnautų ne mūsų nykimui, o gerovei. Tai svarbu mums visiems. Be išimties.

Vilkai ekosistemoje būtini. Ne vien išlikę po medžioklės, o visi!

Parengė Lina Sedra

PUSLAPIS 36

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

Apgalvokite iš anksto, kaip atsisveikinsite su žaliaskare eglute :)

PUSLAPIS 37

AXIS MUNDI | GRUODIS 2018/12

2018 GRUODIS | NR.3

AXIS MUNDI

Žurnalo sumanytoja ir maketuotoja: Onutė Kuliešytė Redaktorė: Dovilė Milisevičiūtė

Straipsnių autoriai: Lina Sedra Gintarė Grašytė Jurgis Mykolas Jatautis Poezija: Jolanta Toločkaitė

Viršelio nuotrauka Vidmantas Minkštimas

Nei vienas medis neužaugs iki dangaus prieš tai šaknimis nepasiekęs pragaro.

Informacija ir pastebėjimai: skiautine@gmai.com

K. G. Jungas VISOS TEISĖS SAUGOMOS

PUSLAPIS 38