Page 1

axis mundi Žurnalo "Inspire" priedas 2018/10 Nr.1 Numeris skirtas atkreipti visuomenės dėmesį į miškų kirtimą

Raimundas Ereminas: "Pasimatuok eigulio kepurę"

Paulius Mekionis: "Ne kubiniais metrais, hektarais ir eurais turtingas miškas"

Austė Juozapaitytė: "Miškas - mano esaties dalis"

Edita Esenku: "Draugystė su medžiais Kipre"


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

Raimundo Gvildžio nuotrauka        Sveiki, miško ir gamtos mylėtojai bei puoselėtojai,          Surinkus derlių iš laukų ir persiritus per rudens lygiadienį, nejučiomis aplanko ramybės ir apmąstymų metas. Naktims vis ilgėjant, matuoju savo vidinio derliaus aruodus. Ar pakankamai džiaugiuosi savo darbo vaisiais, ar esu dėkinga už tai ką turiu, ar dosniai dalinuosi su tais, kurių sodas dar nepakankamai išpuoselėtas. Tokių minčių avilyje ir gimė mintis išleisti žurnalą apie mišką ir miškinius (suprask, žmones mylinčius mišką). Jei man prieš metus kas nors būtų pasakęs, kad bandysiu išleisti žurnalo priedą, būčiau tik pirštą prie smilkinio pasukiojusi, tačiau štai mintis tapusi kūnu jau jums prieš akis.         Pavadinimas “axis mundi” (lot.) reiškia – pasaulio ašis, tai archajiško pasaulėvaizdžio simbolis, jungiantis Dangų ir Žemę. O medis - tos sąjungos vaisius, nešantis gyvastį visam pasauliui. Ne veltui senovės lietuviai ir kitos tautos garbino medžius ir glaudėsi jų pašonėje. Juose apgyvendino savo dievus, protėvių vėles, stebuklingas būtybes. Visais laikais miškas, maitino, gynė ir gydė žmones. Kas atsitiko? Galėtume ieškoti kaltų istorijos vingiuose ar valdančiajame aparate, tačiau kam save apsunkinti neigiamomis emocijomis? Skirkime tą energiją švietimui, bendravimui, ieškojimui sprendimų, kurie tenkintų visas puses.         Taigi, kviečiu jus nerti į istorijas apie mūsų žaliąjį auksą – mišką.         Ir pabaigai noriu pridurti, kad mums labai gera rinkti istorijas, kurti eiles ir pasakojimus, mes su nekantrumu laukiame dienos, kada žurnalu galėsime dalintis su visais, todėl labai laukiame atgalinio ryšio, patarimų, pagyrimų ir konstruktyvios kritikos. Su sakais kvepiančiais linkėjimais Onutė Kuliešytė PUSLAPIS 2


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

TURINYS

4

11

04   

Raimundas Ereminas: "Pasimatuok eigulio kepurę"

08  

Kęstutis Gatelis: Tekstas miškui

09  

Antanas Nedzinskas: "Dzievulio medzy paslapcis"

10     

Paulius Mekionis: "Ne kubiniais metrais, hektarais ir eurais turtingas miškas"    Ignesos Žygelienės kūryba

13     14

Rasa Banelė: "Seno kaštono pasakojimas"

19        

Jurgitos Barišauskienės kūryba Edita Esenku: "Draugystė su medžiais Kipre"

15

20

21

26

23

Lina Sedra: "Medžiai išmintingesni nei žmonės"

25

Austė Juozapaitytė: "Miškas - mano esaties dalis"

29

Kontaktai

PUSLAPIS 3


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

Algio Kriščiūno nuotraukos

"Pasimatuok eigulio kepurę"      Ieškodama įdomaus pašnekovo interviu, socialinio tinklo platybėse radau Raimundą Ereminą (29). Miškininką, kilusį iš Mosėdžio miestelio. Jis - gerąja prasme užsispyręs žemaitis, kuris ėmėsi iniciatyvos ir sukūrė nuostabią neformalaus švietimo programą „Pasimatuok eigulio kepurę“. Trumpai pristatykite save.        Nuo mažens labai mėgau gamtą ir gyvūnus. Laisvalaikį leisdavau miškuose ir pievose. Todėl nenuostabu, kad baigęs mokyklą pasirinkau ekologijos ir aplinkotyros studijas Aleksandro Stulginskio universitete. Vėliau, Kauno Miškų ir Aplinkos Inžinerijos kolegijoje baigiau miškininkystę. Mano įdomiausia, vertingiausia darbo patirtis - eigulio ir girininko pavaduotojo.         Šiandien esu miškininkas, kuris dirba su mišku jo nekirsdamas. Pagrindinė mano veikla yra aplinkosauginis švietimas. Ištisas valandas ir dienas praleidžiu su vaikais bei suaugusiais mokydamas pažinti, saugoti ir 

mylėti gamtą. Aš motyvuoju žmones imtis iniciatyvos saugant gamtą. Taip pat stebiu ir dalyvauju nevyriausybinių organizacijų veiklose. Esu susipažinęs su valstybiniais miškais, šiek tiek su saugomomis teritorijomis. Kuriu precedentą jog miškininkas gali išgyventi ir uždirbti iš miško jo nekirsdamas. Laisvalaikiu domiuosi politika, istorija, sportu, įvairaus žanro knygomis.       Kokia yra parkų ir skverų reikšmė miesto klimatui?        Parkai ir skverai yra puikus lakmuso popierėlis, kuris parodo miesto kultūros lygį. Kultūringo miesto gatvės yra apželdintos įvairiais medžiais. Gausu gėlynų ir švarių žalių zonų. Spalvingi gėlynai, įvairių formų krūmai, tvarkingai apgenėti medžiai. Seni vertingi medžiai atidžiai prižiūrimi. Šiandien gyvenu Vilniuje ir man pikta bei juokinga matyti kraupų, apgailėtiną vaizdą. Medžiai, krūmai yra pamiršti, neprižiūrimi arba  PUSLAPIS 4


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

prižiūrimi jiems kenkiant. Labai daug savaime išdygusių medžių, kurių tiesiog niekas nenukirto, jie liko augti tarsi būta suplanuota juos čia turėti. Paradoksalu, bet būtent šie medžiai turi perspektyvą, nes lietuviai nebemoka pasodinti medžių. Apie pusę pasodintų medelių nudžiūva pirmaisiais metais, likę vargsta. Mieste nėra sodininkų, o želdinių sodinimu ir priežiūra užsiima rangovai, kurie šį darbą atlieka atžagariomis rankomis. Gali pasirodyti jog aš persūdau, bet kaip tada paaiškinti tai, jog prie mano daugiabučio jau daug metų stovi 3 eglės sausuolės? Kai dirbau valstybiniuose miškuose pripratau prie tvarkos. Mieste palaida bala.       Vasaros karštos, miestiečiai vyksta į prekybos centrus automobiliais. Taip būtų malonu automobilį palikti pavėsyje. Tačiau automobilių stovėjimo aikštelėse nėra medžių, nėra ir pavėsio. Net naujai pastatyto prekybos centro „Žali ” auto aikštelėje medžių beveik nėra. Tiesa viena pušis nudžiūvo jau pirmą vasarą. Kol mieste yra žalių skverų nepajauti jų naudos. Šią vasarą apsilankiau Varėnoje. Ten miestelio centre liko 3 pušys, viena jų džiūsta, todėl Varėnos centre ilsėtis nemalonu.         Kaip atsirado iniciatyva “Pasimatuok eigulio kepurę”?          Aš visada norėjau daryti daugiau nei kirsti mišką ir matuoti medieną. Norisi vykdyti aplinkosauginę veiklą. Dirbdamas miške pastebėjau jog miškininkas nebėra laikomas aplinkosaugininku, o gerų darbų padaro pasiutusiai daug. Taip pat pažįstu žvėris, paukščius, sumedėjusią augaliją, miške patiriu įvairių nuotykių. Pati miškininkystė labai įdomi ir neatrasta šaka. Kartą, po ilgų ieškojimų supratau, jog galiu dirbti kaip gidas į laukinę gamtą. Šiandien mano veikla susijusi su neformaliu švietimu mokyklose. O pavadinimas pasimatuok eigulio kepurę kilo iš nugirsto anekdoto apie tai, jog sergančiam veršeliui reikia uždėti eigulio kepurę ant galvos, nes tada jis pradės gerti, maitintis ir pasveiks.

      Ką dažniausiai veikiate su vaikais miške, ar susiduriate su tėvų baimėmis išleidžiant vaikus?         Tėvai noriai leidžia vaikus į gamtą. Žinoma, yra vienetai, kurie paniškai bijo erkių, bet tai mažuma. Protingi tėvai pasitiki vaikais, nesiskundžia jei sušlampa, išsitepa, pargriūva. Mano veikla traukia išmintingas šeimas, todėl jokių skundų ir baimių nematau. Miške stengiuosi paaiškinti čia vykstančius procesus, ieškome pėdsakų, stebime paukščius. Kalbamės apie žmogaus elgesį gamtoje, vartojimą, taršą. Sprendžiame klausimą – kaip pagaminti medienos, kad gamtai pakenktume kuo mažiau. Vaikai treniruojasi, įveikia gamtines kliūtis, sutvirtėja fiziškai ir emociškai.         Ar reikėtų daugiau pamokų apie mišką mokykloje?        Mano patirtis rodo jog miško pamokos yra puikus būdas neformaliam švietimui. Teorija, praktika, aplinkosauga, sveikata, atsakomybė. Gamta yra čia pat, ji įdomi, kintanti, čia nėra nuobodu. Neseniai nugirdau vaiko žodžius, jog miške gera, nes ten yra daug laisvės ir nuotykių. PUSLAPIS 5


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

      Šį rudenį mokau pažinti medžius ir krūmus pagal lapus. Artimiausioje aplinkoje jų radau apie 50 rūšių. Kaip nepažinti jų? Paukščiai labai gražūs, jų daug ir jie skraido prie pat mokyklos. Kas gali būti geriau už pėdsekystę? - Prireiks žinių, kruopštumo, pastabumo, atkaklumo. Mokyklos mane ir mano veiklas mielai priima. Pagaliau, šios veiklos yra mūsų, lietuviškos, o ne taivano, indų ar kinų. Užteks vaikytis popso. Mokykimės kas tikra ir sava.         Kaip vaikai mato mišką?        Miškininkystė, miškininkas – visa tai taip nežinoma, nesuprantama. Mano pamokų metų moksleiviai patiria ir supranta, kaip veikia miškininkai ir kokias sudėtingas problemas sprendžia miškininkystė. Aš tikiuosi, jog vaikams miškas tampa labiau suprantamas ir mylimas.         Ar įmanoma apskaičiuoti miško kainą?         Man sunku kalbėti apie miško kainą, iš medžių biznio niekad nedariau. Priklausomai nuo urėdijos gaunamo pelno, kai dirbau valstybiniuos miškuos, mano atlyginimas nekito. Kalbant apie miško kainą svarbu suprasti, jog miške yra daug darbų, kurie neša nuostolius: sodinimas, želdinių priežiūra, jaunuolyno ugdymas, dažnai      

biokuro gamyba, priešgaisrinė, sanitarinė apsauga, patruliavimas, dažni ugdomieji kirtimai ir eilė kitų darbų. Kad šiuos darbus būtų galima atlikti, ūkininkas privalo gauti pajamų. Pajamos gaunamos iš miško kirtimo, daugiausia pagrindiniais – plynais, atvejiniais, atrankiniais kirtimais. Jei bus nutarta atsisakyti vykdyti tuos darbus, kurie neša nuostolį, bet yra svarbūs miško ekosistemos stabilumui - ateityje bus bėdos.        Privatus miškas dirba su tikslu gauti pelną. Akivaizdu jog siekiama gauti daugiausia pajamų patiriant minimaliai išlaidų. Vis dėlto, didžiausia piniginę naudą galime gauti ne iš medienos. Pinigai gauti už rąstus yra menkniekis prieš biologinėje įvairovėje esamą potencialą. Biotechnologijos, vaistai ir kita, gali sukurti milžinišką pridėtinę vertę. Pagalvokime: kokią naudą žmonijai davė penicilinas pagamintas iš grybo. Šią vertę žmogui paprasčiau įvertinti nei gryno oro, malonaus kraštovaizdžio, švaraus vandens vertę. Miškininkystė, miškotvarka stengiasi, kad medienos ištekliai būtų tolygiai naudojami šimtmečiais. Negalimas trumpalaikio pelno vaikymasis, tai griauna pasitikėjimą atsakingu ūkininkavimu miške. Todėl, miško kirtimo normos didinimas yra nepateisinamas.

PUSLAPIS 6


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

      Dėl ko jums labiausiai liūdna?         Šiandien gyvenu Vilniuje ir man pikta bei juokinga matyti kraupų, apgailėtiną vaizdą. Medžiai ir krūmai yra pamiršti, neprižiūrimi arba prižiūrimi jiems kenkiant. Labai daug savaime išdygusių medžių, kurių tiesiog niekas nenukirto, jie liko augti tarsi būta suplanuota juos čia turėti. Paradoksalu, bet būtent šie medžiai turi perspektyvą, nes lietuviai nebemoka medžių pasodinti. Apie pusę pasodintų medelių nudžiūva pirmais metais, likę vargsta. Mieste nėra sodininkų, želdinių sodinimu ir priežiūra užsiima rangovai. Jie šį darbą atlieka atžagariomis rankomis.         O labiausiai liūdna dėl žmonių abejingumo, susikaustymo ir uždarumo. Gyvename nuostabiais laikais, juos mums dovanojo, iškovojo kiti. Ką žmogus gauna už dyką - nevertina. Taip pat bijau, jog per mažai prisidedu prie aplinkosaugos.         Norėtųsi jog mes, kuo toliau, tuo atsakingiau kirstume mišką. Reikia ieškoti būdų kaip pagaminti medieną nekenkiant. Ką galim prarasti? Biologinę įvairovę ir malonų kraštovaizdį. Aš manau, jog viskas yra neblogai, bet galėtų būti ir geriau.         Ar galėtumėte gyvent be miško?        Aš mėgstu leisti laisvalaikį mieste, su šeima, tarp žmonių. Vis tik mano draugai sako man, jog aš visada galvoju apie mišką. Kai važiuoju automobiliu per Lietuvą, nuolat stebiu miškus ir dalinuosi įspūdžiais su žmona. Manau, be miško man būtų riesta. Miške jaučiuosi labai tvirtai ir gerai.

      Ar turite pasiūlymų?        Taip, siūlau valstybiniuose miškuose atsisakyti pagrindinių miško kirtimų ąžuolynuose, nes:    • Gryni ąžuolynai sudaro mažą, apie 2% Lietuvos miškų ploto dalį;    • Ąžuolyno vertę sudaro ne mediena, o biologinė įvairovė, kurios ąžuolyne, lyginant su kitais miškais, yra daugiausia;    • Pagal miškininkystės mokslą, ąžuolynas yra galutinė miško kaitos stadija. Tai tvari ekosistema, kuriai nereikalinga žmogaus priežiūra.  Ąžuolynas atsikuria pats, sanitariniu požiūriu yra atsparus ligoms, kenkėjams, vėjovartoms ir kitiems veiksniams;    • Ąžuolas yra labai ilgaamžis medis, todėl jo medynas išlieka stabilus šimtmečiais;    • Dažnai lietuviško ąžuolo medienos kokybė yra prasta, daugiausia pagaminami žemiausios kokybės, D klasės, pigiausi pjautiniai rąstai ir malkinė mediena;    • Ąžuolo medieną nepatogu sandėliuoti ir sunku saugoti;    • Biržės atkūrimo ir priežiūros kaštai yra dideli;    • Kultūriškai, ąžuolynai labai brangūs lietuvio sąmonei;    • Sprendimą paprasta įgyvendinti, miškotvarkos projekte grynus (medyne auga 8 ir > dalys Ą) ąžuolynų sklypus pažymėti kaip nekertamais pagrindiniais miško kirtimais;    • Atsisakę ąžuolynų kirtimų valstybiniai miškai kokybiškai papildytų kertinių miško buveinių tinklą;    • Mažiausiomis lėšomis būtų sudarytos prielaidos išsaugoti biologinę įvairovę.          Atsisakę pagrindinių miško kirtimų ąžuolynuose mes nenustojame jų naudoti. Ąžuolyne randama biologinė įvairovė yra tinkamas tyrimo objektas ieškant aukščiausią pridėtinę vertę turinčių produktų – biotechnologijų. Būtina atkreipti mokslininkų dėmesį į šį galimą tyrimų objektą. Pašnekovą kalbino Onutė Kuliešytė PUSLAPIS 7


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

                 yvenimas neabejotinai yra dovana, kurią būtina branginti. Bet taip pat neverta pamiršti ir tų angelų sargų, kurie gyvybei leidžia pasijust gyvai ir tiesiog būti. Vienas iš tokių angelų yra miškas, kuris dieną ir naktį apdovanoja mus neįkainojamu oru. Kai kurie šį angelą yra praminę mūsų planetos plaučiais, o kai kam, nuo seno iki pat šių dienų, miškas neapsiriboja tik angelo vardu ir prilyginamas Dievui.         Kad ir kaip būtų su tuo vardu, bet dieviškumo miškui tikrai netrūksta. Jis dosniai maitina mus ne tik oru. Pakeltos medžių šakos tarsi daugybė rankų moja ir kviečia juos aplankyt, o po to apkabint ir pajust jų gyvybę. Kai kada, priartėjus arčiau miško, įsismaginęs vėjas prabyla šakų ošimu, kuris tarsi šnabždėtų ir norėtų pranešt kažką svarbaus. Gyvybės knybždėlynas, supantis medžius ir miško paklotę visada nustebina kokiu nors orkestru. Pro šalį prabėgantys stambūs gyvūnai tarsi sudrebina mišką ir taip primena žmonėms, kad jie ne vieni čia dideli. Su vėju ar be jo, su gyvūnais ar be jų - miškas visada kalba, tereikia išmokti klausyti. O giliau jį pažinus susidraugauti.         Miškas be paliovos kuria minčių mišką. Jis neprilygstamas kūrybiškumo žadinimo šaltinis. Nepamirškime to, kokia gaiva aplanko po kiekvieno pasivaikščiojimo siauru miško takeliu, kuris tuo pat metu dvelkia ir mistika. Pastarosios netrūksta ir kai aptinkame už naktį tamsesnę seno medžio drevę, kuri atrodo tarsi durys anapus. Miškas yra maitintojas ir namai ne tik vabzdžių knybždėlynui ar paukščių įvairovei, ne tik skirtingoms gyvūnų rūšims ar žmogui, bet ir pačiam sau. Jo dvasia gyvena jame.         Miške jo lankytojo visada laukia koks nors netikėtumas, nes miškas mėgsta stebinti. Anaiptol ne visur pavyksta pamatyti didžiąsias skruzdes triūsiant, iš šapelių ir spyglių statomoje piramidėje šalia pušies. Jos visos tokios vieningos, viena už visas ir visos už vieną. Tai daro išskirtines ne tik jas ir jų statybas, bet ir miško vietoves, kuriose jos užsiima skruzdėliška architektūra. Taip pat visada smagu, kai užrietęs galvą miško lankytojus pasitinka storakotis baravykas tarsi primindamas, kas yra grybų karalius miške. Nuo jo bando neatsilikti ir nuodingųjų grybų karalienė, sijonu pasidabinusi musmirė, kuri 

tuo pat metu ir nepakartojamai graži, ir pavojinga.       Čia nėra nė vieno neužimto. Miško teatre visi turi jiems paskirtą vaidmenį, kurį jiems davė visatos kūrėjas. Tik žmogui, deja, kartais prireikia griauti šį teatrą, po kurio sugriovimo nelieka ne tik miško, bet ir viso gyvybės gaivalo, kuris užpildo mišką ir suteikia jam dvasią. Tas, kas duoda mums orą, mainais gauna kirvį ir pjūklą. Tas, kas mums palaiko gyvybę, netenka savosios. Kaip jums tokie mainai?! Ar lengva būt nugalėtojais prieš tuos, kas negali priešintis? Be abejo, kad lengva. Tam nereik didelių pastangų. Viso labo pakanka žmogiško bukumo ir godumo, kuriems sulig kiekvienu nukirstu ir dažnai net ne savo užaugintu medžiu. Apetitas auga bevalgant. O kad kas turėtų galios nukirst tas piktžoles, kurios tarpsta žmogaus viduje. Deja, bet niekas geriau už jį patį to padaryti negali. Tik jis pats panorėjęs gali jas išrauti taip, kad jos daugiau neataugtų.         Miškas išties yra didelis nuotykis nuo pat pirmo žingsnio žengto į jį. Kartais jame visai malonu pasiklysti, o dar maloniau rasti kelią atgal. Paprastai pasiklydęs žmogus išsigąsta ir nemoka nurimti. Galbūt nemoka todėl, kad per retai lankosi miške ir per menkai jį pažįsta. Jei dažniau aplankytų jį, pamatytų, kad kiekvienas toks atėjimas yra kaip terapija, kurianti ypatingą žmogaus ir miško ryšį. Miškas be paliovos kuria minčių mišką. Jis neprilygstamas kūrybinės ugnies užkūrimo šaltinis. Tam reikia tik pradėt jį matyti kaip didelę šeimą, kur kiekvienas jos narys yra svarbus ir be galo vertingas. Visi gyvūnai, vabzdžiai, augalai ir grybai yra viena didelė šeima.         Tik miškas nepasakydamas nė žodžio, galvoje skambantį triukšmą meistriškai paverčia tyla. O tyloje galima geriau išgirsti save bei išvaryti visus nekviestus triukšmadarius iš savęs. Ir ne tik miškas priklauso žmogui, bet ir žmogus priklauso miškui. Jei žmogus dažniau tai prisimintų, jei jaustų daugiau dėkingumo miškui, imtų jį saugoti ir puoselėti. Puoselėdamas mišką puoselėtų ir save, nes tik pamatęs miško esmę galbūt pagaliau praregėtų ir pamatytų savo vidų.

Kęstutis Gatelis PUSLAPIS 8


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

18

Dzievulio medzy paslapcis     Jei medžiai prabiltų, daug istorijų išgirstume: tiek džiugesį keliančių, tiek ašaras varančių. O kol medžiai tyli, mums telieką spėlioti ką jie matė.                Nuostabus Antano Nedzinsko tekstas dzūkiškai, apie Onuškio miške esančią pušį. Tai nesaugomas ir nelankomas gamtos, žmogaus ir Dievo bendras kūrinys.        "Dzievulio medzyje gali neinžūrėc ir nežnodamas, neinkušklyc. Siauru, kalvotu miško keluku net nepraslanksi, o žiemų nepravažuosi. Po ščykučiu turi aic ir sustoc miško pusiaukelėj. Miški, šalia keluko, in dangų instrėmusi stovi šimtųmecė pušis. Ne rozų jų nupjauc norėj, ale nei viens neišdrįso. Cy čystas gamtos, žmogaus, Dzievulio pamynklas. Dzievulis cikrai medzyje! Stačiakampio formos išskaptuota niša, katra kažkadu lantukėm buvo inrėmyta ir iškalta. O centri – mūkelė. Per dešimtmečius medzis augo, aptraukinėjo šitų nišų ir dabartes atrodo, kad Dzievulis drevėje. Kiek žemiau, metro skersmens kamienų dengia didžiulės, kulkų suvarpytos žievės... Kas tų dzievulį in medzį instraino, nieks neatmena. Šituosna miškuosna vokiečių okupacijos metais gyventa ir rusų partizanų. Taip pat miškinių, stribų būta. Misliju, prie šito medžio, katriej žmones šaudzyc galėj.  O kap tį buvo, cik Dzievulis medzy žino..."

PUSLAPIS 9


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

Paulius Mekionis: "Ne kubiniais metrais, hektarais ir eurais turtingas miškas"

Paulius Mekionis neseniai sulčiavo 30 dienų, t.y. nieko nevalgė išskyrus sultis ir savo patyrimais dalinosi laidoje "Rytas su LNK". Televizijoje išvydau Paulių su daržovių sulčių buteliu, ant kurio puikavosi užrašas "STOP MIŠKŲ KIRTIMUI". Ne man vienai tai sukėlė džiaugsmo šypseną veide: jei mes neturime galimybės pasisakyti tam tikra tema per televiziją, mes galime rasti kitų originalių būdų išreikšti savo nuomonę. Panorau pakalbinti šį žmogų išsakyti savo mintį apie miškų išsaugojimą plačiau ir jis mielai pasidalino. Štai ką pasakoja Paulius:

“Nupjovus 200 metų senumo ąžuolą ir vietoj jo pasėjus gilę, teoriškai ąžuolas pakeičiamas ąžuolu, o miškų statistikoje išvis niekas nepasikeičia.”  

"Buvau iš tų laimingų vaikų, kuriems teko laimė užaugti visai šalia miško. Būdamas vaikas net nesusimąstydavau ir po teisybei nelabai vertindavau šį “savaime suprantamą” reiškinį kaip miškas, gamta ar medžiai. Man miškas buvo tiesiog namai, mano aplinka, mano savaime suprantamas gyvenimo patyrimas. Gal net jausmas, kuris greičiau buvo mano dalis, nei turtas ar kažkas saugojamo. Anuomet vasarų negalėjau įsivaizduoti be išvykų į mišką, žygių su dviračiais, miško būstinių statybų, vaikiškų žvejybos pamokų ir pačių įvairiausių pramogų, kurias visaip kaip prasimanydavom gyvendami pamiškėj su daugeliu kitų vaikų. Vasarą miško kalneliais ridendavom senas padangas, o žiemą traukdavo slides ir roges, kurdavom laužus ir kepdavom bulves bei pasakodavom vaikiškas istorijas. Vien tik atsimenant tuos paprastus momentus širdis sušyla. Tai aš vadinu TIKRA vaikyste. Ir viskas vyko nuolatiniame santykyje su gamta.

PUSLAPIS 10


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

Sakau vyko. Naudoju būtąjį laiką. Kodėl? Šiandien mūsų miškai yra realiame pavojuje. Dar prieš keletą metų grįžęs į gimtąją tėviškę (Prienus), pastebėjau pirmuosius plynus kirtimus. Taip mylėtos ir išnarstytos pamiškės, žiemas menantys miškingi kalnai, kur važinėdavom rogėmis – ištisi plotai rodos per kelias akimirkas virto PLYNĖMIS. Senasis Alytaus plentas (iš tikrųjų taip vadiname miško kelią, kuris senais laikais vedė į Alytų) kur vasaromis ant smilgų verdavome žemuoges, per kelis metus tapo ištisa kirtaviete į abi miško puses. Dabar ir vasarą, ir žiemą, vietoj smagių ir pažįstamų miško keliukų, galima rasti milijoninių traktorių išvagotus pėdsakus ir tuščius plotus AKA „plynas” vietas. Purvas, nykuma, skurdas, neteisybė – tokie žodžiai ateina į galvą vaikštant senais vaikystės takais. Kas, kodėl, už ką? Ar tai yra normalu? Gal šis miškas staiga susirgo, nejaugi jį reikėjo taip „išgenėti”? Taip jaučiausi prieš du metus. Dabar atsikelkim į 2018 metus. Miškų situacija ir toliau blogėja. Kol mūsų „žalioji” vyriausybė aiškinasi kur dingsta 1 000 000 kubinių hektarų miško per metus, visuomenė ir toliau miega. Miega, o gal tiesiog yra užmigdyta prieš tą faktą, kad vietoje „Neregėtos Lietuvos” vaizdų iš paukščio skrydžio, tuoj galėsime pervadinti šį projektą į „Plyna Lietuvą”. Ir aš visiškai nejuokauju.

Nesu gamtininkas, bet žinau (ir matau), kad nesu toks vienas. Nesu vienas, kuris užaugo su mišku. Nesu vienas, kuris mato jį naikinamą, žalojamą ir masiškai parduodamą privataus kapitalo (dažniausiai Skandinavijos) įmonėms. Dabartinei „žaliųjų” (rašau kabutėse, nes tai greičiau dar vienas nesusipratimas nei žaliųjų vertybių organizacija) partijai miškas yra tik žaliava, kurią jie skaičiuoja hektarais, kubiniais metrais ir eurais. O tokio sąmoningumo politikams nėra kas veikti įtikinti plačiąją visuomenė, kad viena pasodinta gilė yra tas pats kas nukirstas ąžuolas. Statistikoje viskas irgi gražu – nes plyni kirtimai tai irgi miškas, taip pat kaip ką tik pasodinta gilė yra ąžuolas. Štai tokioje realybėje gyvename dabar – mums nuolat meluojama, pateikiama klaidinga informacija, klaidinama visuomenė ir iškraipomi faktai taip kaip geriausia privačiam kapitalui ir korumpuotos valdžios interesams. Deja, gamtai ir klimatui tokia vartotojiška arba grobuoniška pozicija yra labiausiai destruktyvi. Ir deja, gamta neturi vieno balso. Bet jį turime mes – Lietuvos žmonės. Kai kurie gamtininkai skaičiuoja, kad mediena sudaro tik trečdalį visos miško vertės. Juk miškas tai ir visos gėrybės – uogos, grybai, vaistažolės, ekosistema, turizmas, ištisi deguonies gamybos ir oro valymo “cechai”, įdomiausia gyvūnija su visa neįkainojama ekologine verte.

PUSLAPIS 11


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

Šiuolaikinis mokslas vis labiau įrodo, jog miškas tai didelis augalų, grybienos ir medžių tinklas, savo veikimu panašus į internetą, o tuo metu Japonijoje miško terapija yra plačiai naudojama įvairiems psichikos negalavimams. Akivaizdu, kad nesame suvokę, koks turtas slepiasi miške. Tuo metu valdžia mums sako, kad reikia didinti medienos kirtimus 6 procentais? Ar tikrai tikime, jog tai tik valdžios balsas? Didinti kirtimus šalia draustinių? Regioninių parkų? Aš renkuosi netikėti tuo. Aš renkuosi kurti ir palaikyti žalios Lietuvos idėją, kuri TEBŪNIE prieštarauja valdžios ar korporacijų interesams. Todėl sakau - atėjo laikas prabilti. Ateina laikas veikti. Ateina laikas vėl burtis į bendruomenes ir viešai reikalauti išsaugoti tai, kas teisėtai priklauso mums – Lietuvos piliečiams. Kiekvienas mūsų galime savaip prisidėti prie miškų išsaugojimo – kas pinigais, kas informacijos sklaida, kas savanoryste žaliose organizacijose ar dar kitais būdais. Ne žodžiais, o darbais mes tėvynę mylim. Juk ne kas kitas, o mes renkamės kokioje šalyje norime gyventi."

"Man miškas visada buvo kažkas daugiau nei atskiri medžiai. Tikiu, kad medžiai turi sąmonę ir jaučia skausmą. Tikiu, kad medžiai bendrauja su žmonėmis ir švarina ne tik orą, bet ir mūsų kolektyvinę sąmonę, o didelis šalie miškingumas lemia gerą šalies sveikatą. Dėl to savo laisva valia renkuosi padėti miškui, jam sunkiu metu. Ir kviečiu tai padaryti Jus."

Paulius ragina jungtis prie organizacijos "GYVAS MIŠKAS" ir prisidėti prie miškų išsaugojimo Lietuvoje.

Pašnekovą kalbino Edita Esenku Šimkutė

PUSLAPIS 12


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

Ignesos Žygelienės kūryba prigulsiu naktyje ant žemės… pailsėsiu… po galva žirginėlį pasidėsiu, užklos mane naktis vėjuotais gūsiais ir tyliai tyliai aš užsnusiu… mane liūliuos nakties lopšinė, žvaigždė nukritusi drobinė ir sapną tyrą aš susapnuosiu, jame pasaulį žalią sudyksniuosiu… sapne aš medžių maldą vėl išgirsiu. Malda tokia sena ir ji už žmogų, greit pravirksiu, kasas juodas ant samanų išskleisiu ir nei vienos šakelės neužleisiu. Kaip gera žaliame sapne, apglėbus medį džiaugtis maldoje…

kvailiai! medžius į nebūtį gramzdinat! pasaulio didžiūnus vaidinat! kvailiai, pasaulio juokdariai, tai žalio kraujo pinigai! Ar tu jį auginai, kad į kamieną šaltą kirvį įkirtai? dejonių medžio negirdi ir aštrų pjūklą vėl ruoši…

trumparegiai, akli! mes ant to pačio žalio lapo visi! nukankinsit nugramzdinsit ir jau nesusigrąžinsit… medį pasodink, jo gležną kamieną apkabink. kvėpuok! kovok! Ir dėl žaliųjų giesmių nesustok!

PUSLAPIS 13


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

RASA BANELĖ

SENO KAŠTONO PASAKOJIMAS      Daugiaaukščio namo kieme augo senas kaštonas. Tai buvo didelis ir išlakus medis, mėgstamiausias kiemo padaužų žaidimų draugas. Vasarą medis saugojo nuo dienos kaitros ar netikėtai užklupusio lietaus, rudenį pasišiaušdavo žaliais ežiukais, kurių viduje slėpėsi rudi ir glotnūs vaisiai. Iš jų galima buvo pasidirbti įvairiausių žaisliukų. Mergaitėms labiausiai patiko platūs kaip vėduoklės medžio lapai, tinkami tiek lėlių suknelėms, tiek lovelėms ar kitiems naudingiems dalykams. Berniūkščiai karstydavosi po galingas medžio šakas, ieškodami paukščių lizdų ar tiesiog žaisdami slėpynių. Kartais kuris nors padauža nulauždavo šaką. Tada kaštonas ilgai verkdavo, bet ilgainiui žaizda užsitraukdavo ir draugystė tęsėsi toliau. Medis negalėjo ilgai pykti ant mažųjų draugų. Taip ir augo senasis kaštonas mūsų kieme, o kaimyninių namų vaikai pavydėjo mūsų vaikams tokio nuostabaus draugo.        Vieną vasaros vakarą keliavau namo. Viešėjau pas draugę ir užsibuvau iki sutemų. Tai buvo vienas tų tylių, ramių ir šiltų vasaros vakarų kai visiškai nesinori grįžti į buto tvankumą. Todėl namo ėjau koja už kojos, kvėpdama vėsą ir gaivą. Gatvėje praeivių buvo nedaug, bet ir tie patys niekur neskubėjo, kaip ir aš, mėgavosi vakaru. Mūsų kiemas mane pasitiko ramumu ir saldžiu gėlių kvapu. Pro atvirus langus girdėjosi tylūs, besiruošančių kitai dienai kaimynų balsai, televizorių grumėjimas, švelnūs vaikų balseliai.        Staiga sustojau. Pasirodė lyg mane kažkas užkalbino, lyg pašaukė vardu. Apsidairiau ir supratau, kad tai senasis draugas moja šakomis, šiurena švelniais lapais, lyg kviestų prieiti arčiau... Ir aš priėjau.. Prisėdau ant suklypusio suolelio, stovinčio palei medžio kamieną... Vėjas nurimo, bet neilgam... Suošė, sušlamėjo senolio lapai, sugirgždėjo šakos ir ėmė pasakoti kaštonas man savo gyvenimo istoriją... Liūdną, bet nuostabią istoriją...        Kitados, toje vietoje kur dabar stovi mūsų namas, taip pat stovėjo namas. Tikriau tariant kaimo pirkia. Didelė, šviesiais langais, samanom apaugusiu skiedriniu stogu ir visą vasarą kleketuojančiais gandrais, ant medinio stulpo iškeltame gandralizdyje. Pirkioje gyveno vyras, moteris ir jų mažas sūnelis. Kai berniukas paaugo, jiedu su tėčiu vieną dieną iš miško parsinešė jauną kaštoną ir pasodino kiemo pakrašty. Kad vaikas išmoktų medį mylėti, kad augtų kartu, kad būt kur senatvėj atsisėdus anūkus ant kelių pasupti - kalbėjo tėtis. Ir iš tiesų mažylis rūpinosi medeliu. Laistė, karpė padžiuvusias šakeles, žiemą aprišdavo, kad iš miško atklydę zuikiai ilgaausiai neapgraužtų. Taip ir augo vaikas ir kaštonas drauge. Berniukas pradėjo lankyti kaimo mokyklą. Kas rytą išbėgdavo, pamodavo medžiui atsisveikindamas. O draugas jo ištikimai laukdavo linguodamas vėjui į taktą. Grįžęs iš mokyklos mažasis mokinukas skubėdavo tėčiui į pagalbą ūkio darbuose, bet visada rasdavo laiko pasisveikinti su draugu. Kartais, kai būdavo geras oras, netgi pamokas šalia ruošdavo. Tėtis tam tyčia sumeistravo medelio paunksmėj nedidelį staliuką ir kėdutę. Berniukas pasakodavo ko išmoko per dieną, kartais paskaitydavo knygą. Jam labiausiai patiko knygos apie keliones. Jas labiausiai mėgo skaityti garsiai. Kartais svajodavo, kad pats yra laivo kapitonas ir plaukia gilia audringa jūra, o aplink laivą šmirinėja pulkai išbadėjusių ryklių. Mažojo  PUSLAPIS 14


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10 AXIS MUNDI   |   SPALIS 2018/10

šeimininko dėka kaštonas apkeliavo visą pasaulį, sužinojo apie tolimus kraštus. Pasirodo yra ne tik miškas, kuriame jis užaugo iš mažos sėklytės, kiemas, kuriame jį pasodino berniukas, ne tik laukų platybės, matomos aplinkui. Yra ir nežinomos vietos tokiais įdomiais pavadinimais kaip antai Afrika, Australija, Antarktida. O ir gyvūnai ten visai nepanašūs į kiškius, voveres, kartais atliuoksinčias jo aplankyti. Pasirodo esama kažkokių kengūrų, sterblėje nešiojančių savo vaikus, o drambliai užauga dydžio sulig namu. Kaštonas linkėjo berniukui tapti šauniu keliautoju ir laivo kapitonu, perplaukti visas jūras ir vandenynus bei pamatyti visas šias grožybes. Pats kaštonas džiaugėsi savo laime. Jis turėjo viską: derlingą žemę, saulę, orą, gaivų vėją, šiaušiantį lapus, lietų, girdantį ir nuplaunantį dulkes, sniegą, žiemai užklojantį lyg antklodė. O ko daugiau medžiui reikia? Ir jis augo ne dienom, o valandom ir netruko iš liauno medelio virsti tvirtu medžiu. Taip ir būtų slinkę ramios kaštono dienos ir naktys.      Bet vieną tamsią rudens naktį kažkas atsitiko. Kaštonas dar dieną jautė artinantis audrą. Tai turėjo būti viena tų paskutinių vasaros audrų, po kurių ateina ramus ir skaidrus ruduo. Paskutinis vasaros pasispardymas. Nuo pat ryto oras buvo pritvinkęs drėgmės, vėjas nurimęs, nejudėjo nė vienas lapelis, ar žolės stiebelis, nesigirdėjo paukščių balsų. Ir štai vakarop pakilo vėjas. Ėmė pūsti visais plaučiais. Nuo horizonto artėjo juodi debesų kamuoliai, kartkartėm skrodžiami žaibų blyksnių. Šeimininkai anksti apėjo ūkį, sužiūrėjo gyvulius, uždarinėjo visas duris, uždangstė plyšius, nurinko nuo kiemo lengvai pakeliamus daiktus. Berniukas kartkartėm atbėgdavo prie medžio ir sustojęs stebėjo nuo vakarų pusės artėjantį debesų kalną. Medis matė, kaip jam baisu ir visaip stengėsi paguosti draugą, paaiškinti, kad nieko baisaus, audra atūš ir praūš, o ryte vėl skaisčiai švies saulė ir aplink spindės galybė balų. Bet matyt tai nelabai gelbėjo ir šeima baugščiai dairydamasi užsidarė troboje.        Ir štai apie vidurnaktį atūžė grėsminga audra, besisvaidydama žaibais ir besitrankydama perkūnais. Ėmė žemė su dangum maišytis. Vėjas buvo toks didelis, kad net senus medžius lenkė prie žemės. Lietus pliaupė taip, kad toliau savo nosies nebuvo matyti, žaibų liežuviai nesustodami čaižė dangų, palydimi nepaliaujamo griaustinio grumėjimo. Skausmingai ošė miškas. Šimtamečiai medžiai dejavo nuo šėlstančios vėtros. Nebuvo matyti nei girdėti nė gyvos dvasios. Net mažiausi miško gyventojai slėpėsi saugiuose lizduose. Mūsų kaštonas kaip įmanydamas stengėsi išlikti. Vėjas jį bandė išrauti su visomis šaknimis, draskė lapus, laužė šakas, lietus nesibaigiančiomis čiurkšlėmis tekėjo kamienu. Medis lingavo, virpėjo, šniokštė. Gelbėjo jį tai, kad buvo jaunas ir lankstus, tvirtai šaknimis įaugęs į žemę. Kitaip būtų išrautas. Girioje griuvo ne vienas šimtametis galiūnas.        Staiga visai šalia plykstelėjo žaibas ir išsyk trenkė perkūnas. Net žemė sudrebėjo. Ant tvarto pasimatė mėlynos ugnies atšvaitas. Susyk viduje pakilo triukšmas. Išsigandę gyvuliai bandė išsiveržti iš liepsnoti ėmusio pastato, kurio užvertos durys juos įkalino. Atsilapojo trobos durys ir ant slenksčio pasirodė šeimininkas, paskubomis rengdamasis apsiaustą. Vyras pakniopstom puolė tvarto link ir atlapojęs duris įpuolė vidun. Liepsna jau buvo apėmusi beveik pusę pastato stogo ir nesustodama plito toliau, nors iš dangaus kliokė lietus. Iš tvarto skildo beprotiškas įkalintų gyvulių baubimas. Vienas po kito duryse ėmė rodytis gyvuliai. Avys, karvės, arklys, kiaulės bėgo vieni paskui kitus paklaikusiomis akimis. Ištrūkę į lauką, pasimetę gyviai nežinojo kur dėtis. Lauke siautėjo beprotiškas chaosas. Todėl pabėgėję į saugų atsumą visi būriavosi aplink namus, bijodami nuklysti toliau. Trobos tarpduryje visą šį vaizdą stebėjo šeimininkė su sūnumi. Stovėjo abu pabalusiom lūpom ir laukė kada tvarto duryse pasirodys tėtis. Jis pasirodė kai liepsna jau buvo apėmusi beveik visą stogą. Visas suodinas ir pavargęs. Greit suragino šeimyną čiupti kibirus ir pilti vandenį kol liepsna neapėmė kitų pastatų. Jau girdėjosi kaimynų balsai, kurie pamatę gaisro pašvaistę skubėjo į pagalbą. PUSLAPIS 15


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

     Staiga būdoje, stovinčioje netoli tvarto, kažkas sušmėžavo. Pasirodė kažkas balto ir giliai susipindo dvi išsigandusios akys. Tai buvo kiemsargis Meškis. Dar visai jaunas šunytis. Jis pirmą kartą išgyveno tokią baisią audrą. Per visą sumaištį šeimininkas pamiršo šunį paleisti nuo grandinės, todėl šis baugščiai slėpėsi būdos gilumoje ir gailiai inkštė. Visi puolė gesintį tvartą ir šunį pamatė tik berniukas. Jis niekam nesakęs puolė gelbėti gyvūno. Ištraukė drebantį Meškį iš būdos ir ėmė atseginėti antkaklį. Tvarto stogas jau visas liepsnojo. Berniukui bebaigiant segti antaklį stogas griuvo ir viena liepsnojanti lenta krito ant jo ir šuns. Tuo momentu atsisuko moteris ir suklikusi puolė gelbėti sūnaus, bet buvo jau per vėlu. Griuvo visas tvartas ir aplinkui pasipylė liepsnos ir žiežirbos, nutvilkydamos žmones karščiu. Pilama vandeniu ugnis geso. Rimo ir audra. Tolo žaibų blyksniai, tilo perkūno grumėjimas. Tik iš dangaus tebepylė lietus, gesindamas liepsnas ir versdamas dūmų kamuolius. Žmonės jau nebegesino gaisro, o tik stovėjo nuleidę rankas ir žiūrėjo į bebaigianį degti tvartą, kur po rūkstančiom lentom amžiams liko du kūneliai. Berniuko ir šuns. Visi buvo pakirsti siaubo. Niekas nesitikėjo, kad audra pareikalaus tokios baisios aukos.        Gaivalas pamažu rimo. Perkūno jau nebesigirdėjo, tik horizontą tebeskrodė žaibų pašvaistės. Audra jau kitoje vietoje rinko sau aukas. O šiame kieme tebeviešpatavo rimtis. Niekas nedrįso pajudėti vis dar kažko tikėdamiesi ir laukdami. Tik staiga berniuko tėtis garsiai surikęs puolė prie teberusenančių griūvėsių ir ėmė plikomis rankomis kelti rąstus ir lentas. Kaimynai suskubo padėti nelaimėliui. Nuodėguliai dar buvo labai karšti. Žmonių delnai netrukus pasidengė pūslėmis, bet niekas to nepaisė. Visus apėmė karštligiškas noras ieškoti. Ir štai po viena iš sijų šeimininkas rado du apdegusius kūnelius. Jie buvo susiglaudę neatskiriamai. Nuo šulinio pusės atsklido širdį veriantis klyksmas. Berniuko mama griuvo nualpusi. Moterys suskubo ją gaivinti ir nešti trobon. Vyrai toliau darbavosi kieme. Kūnelius ištraukė ir paguldė po stogu. Kažkas skubėjo gaudyti išsigandusių gyvulių, kiti baigė gestinti rūsenančius griūvėsius. Aušo. Brėkštanti diena pamažu apšvietė ir atidengė audros nuniokotą kiemą. Arčiau tvarto stovėję medžiai ir pastatai nuo karščio pajuodo ir apanglėjo. Medžių lapai susiraukšlėjo ir parudavo. Mūsų vargšas kaštonas augo toliau nuo gaisravietės, todėl karščio jam kliuvo mažai. Audra jauną medelį gerokai aplamdė: trūko viršūnės, kuri nulaužta ir vėjo nunešta gulėjo už kelių metrų. Nuplėšti beveik visi lapai. Bet matėsi, kad rimtesnės žalos nėra, jaunas medis, pilnas gyvybės atsigaus ir toliau žaliuos dar daugybę metų.        Troboje moteriškės atgaivino šeimininkę, pagirdė arbatomis ir palikę vieną pagalbininkę su kruvinomis ašaromis raudančia nelaimėle, išsiskirstė po namus apžiūrėti savų ūkių, nuraminti vaikų, liuobti gyvulių, kad kuo greičiau vėl galėtų sugrįžti ir pagelbėti ruošti laidotuves. Vyrai triūsė lauke toliau. Kaip sugebėjo, sugaudė ir nuramino gyvulius, užgesino gaisravietę. Šeimininkas dirbo su visais lygiai, negailėdamas savęs, nejausdamas skausmo, pūslėtom rankom tempė degančias sijas, lentas, rąstus, pro kietai sukąstus dantis neišleisdamas nė garso.        Laidotuvės praėjo tyliai ir greitai. Geri kaimynai viską suruošė geranoriškai padėdami jaunai šeimai. Mažas baltas karstelis skendėjo gėlėse. Susirinko daugybė žmonių. Visas kaimas nuo mažiausio iki didžiausio gedėjo mažojo berniuko. Iš kapinių tėvai grįžo žemai nuleidę galvas ir užsidarė troboje, kieme pasirodydavo tik būtiniausių darbų nudirbti ir vėl tyliai užverdavo trobos duris.        Taip praėjo savaitė, o gal dvi. Audros pasekmių beveik neliko. Jei ne sudegusio tvarto liekanos, nė nepastebėtum, kad visai neseniai prasiautė toks žemę su dangum maišantis gaivalas. Medžiai numetė apdegusius ir atsiaugino naujus lapus. Kaštonas greitai atsistatė po nelaimės. Vėl žaliavo, tiesė liaunas šakas į saulę. Deja suolas po medžiu liko tuščias. Niekas neberuošė pamokų, nebeskambėjo jaunas balsas, pasakojantis apie pasaulio grožį. Liūdėjo kaštonas be savo mažojo draugo. Krito ant stalo spygliuoti ežiukai, bet niekas jų nerinko ir nesidžiaugė rudais ir blizgančiais kaštonais.        Slinko laikas. Atėjo ruduo. Medžiai nusidažė auksinėm spalvom. Tik sodyboje vaizdas mažai pasikeitė. Šeimininkai kaip ir anksčiau daugiausia laiko praleisdavo troboje. Dažniausiai kieme pasirodydavo šeimininkas. Apeidavo ūkį, atlikdavo būtiniausius darbus ir vėl skubėdavo vidun. Dar visai jaunas vyras sukumpo ir pražilo iš sielvarto. Paseno mažiausiai dešimčia metų.

PUSLAPIS 16


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

      Vieną pavakarę vyras neskubėjo kaip paprastai užsidaryti namuose. Lėčiau nei įprasta dirbo darbus, dairėsi po sodybą, kažką tyliai pats sau kalbėjo. Apėjęs gyvulius šeimininkas palengva pasuko prie kaštono. Priėjo, paglostė ranka kamieną. Akis užkliuvo už lentinio suolo ir stalo. Prisėdo ant suolo, rankomis parėmė sunkią galvą ir kaštonas pamatė kaip ant gruoblėtos stalo lentos nukrito skaidrus lašelis, kurį netruko sugerti sausas medis. Vyriškis verkė. Tyliai, be garso liejo susikaupusią kančią. Nežinia kiek laiko sėdėjo vyras po medžiu. Gal kelias minutes, gal kelias valandas? Tada sunkiai pakilo ir neskubriu žingsniu nuėjo trobos link.        Kitą dieną kieme pakilo sujudimas. Susirinko visi kaimynai. Vieni iš tvarto vedėsi karvę, kiti veršį, treti po pažastim pasibrukę nešėsi vištą ar žąsį. Visi garsiai klegėjo, derėjosi, ginčijosi, po vieną ar kelis ėjo prie šeimininko, nuo trobos slenksčio stebinčio bruzdėjimą. Ten jam duodavo pinigų, paspausdavo ranką, kažką tyliai pasakydavo ir nusiminę pasukdavo namų pusėn, nešini ar vedini įsigytu daiktu ar gyvuliu. Kai kurios moterys užsukdavo į trobą, iš kur išeidavo šniurkščiodamos ir skarelės kampu braukdamos ašaras.        Po pietų šurmulys nurimo. Kaimynai išsiskirstė kas sau. Kiekvienas įsigijęs po kokį nors daiktą iš šio ūkio, nė nesusimąstydamas reikalingas tas daiktas ar ne. Visi nuoširdžiai norėjo padėti jaunai šeimai, kuri ruošėsi palikti jų kaimą ir persikraustyti į miestą. Liūdna buvo žmonėms, bet visi suprato, kad tėvai čia niekada nepamirš savo sūnelio, viskas jiems primins jį. Ir medžiai, ir suolas, ir kiekvienas kampas, kur jis mėgdavo žaisti. O mieste galima viską pradėti iš pradžių ir galbūt palaipsniui skausmas nurims, ant širdies užsitrauks randai ir ji taip nebekraujuos. Kraustytis į miestą sugalvojo jaunasis šeiminkas, nes susirūpino žmonos sveikata. Ji nuo pat laidotuvių nė karto nebuvo išėjusi į lauką, su niekuo nekalbėjo, beveik nieko nevalgė ir negėrė. Tik sėdėjo ant lovos, apkabinusi sūnelio medinį žaisliuką ir žiūrėjo į tolį nieko nematančiomis akimis. Vyras nusprendė parodyti žmoną gydytojams. Kai kaimynai išsiskirstė, šeimininkas pasikinkė arklį ir ėmė iš trobos nešti ryšulius bei krauti į vežimą. Kai paskutinis ryšulys jau buvo vežime jis, vėl kaip anądien, neskubėdamas apėjo sodybą, apžvelgė kiekvieną kampelį ir giliai giliai atsidusęs pasuko trobos link. Iš ten netrukus išejo atsargiai už parankės vesdamas žmoną. Moteris atrodė visiškai be nuovokos. Jai buvo visai tas pats kur ją veda. Tylėdama atsisėdo į vežimą ir sustingo susigūžusi nuo vakaro žvarbos. Vyriškis užrakino trobos duris, atsisėdo šalia žmonos, botagu suragino arklį ir vežimas neskubėdamas išriedėjo iš kiemo. Kaštonas mojo šakomis tol kol matėsi lauko keliu riedantis vežimas, o jame dvi tokios artimos ir brangios figūros. Bet pagaliau vežimas už kalvos pranyko ir pirmą kartą kaštonas pasijuto visiškai vienas. Danguje viena po kitos įsižiebė žvaigždės, patekėjo auksinė mėnulio pilnatis, miške suūkė pelėda, o sodyboje buvo tuščia ir tylu. Girdėjosi tik tylus medžių šniokštimas. Jei kaštonas būtų žmogus, jis tikrai būtų pravirkęs. Bet jis tebuvo vienišas medis, kadaise geros rankos pasodintas ir globojamas, o dabar likęs nežinioje ir tegalintis toliau augti.        Bėgo dienos, mėnesiai, metai. Sodyba taip ir liko tuščia ir apleista. Kiemas užžėlė piktžolėmis, vaismedžiai sulaukėjo, pastatų stogai apaugo kerpėmis ir samana. Juose prieglobstį rado smulkūs miško gyviai. Mūsų pažįstamas kaštonas, kaip ir kiti kiemo medžiai, užaugo į subrendusį medį, galingomis šakomis metantį platų šešėlį. Suolas ir stalas per ilgą laiką nuo lietaus, saulės ir vėjo suklypo, pasviro ir galiausiai sugriuvo po medžio šakomis, virsdamas sutrūnijusių lentų krūvele, kurią netrukus užgožė dilgėlės. Iš pažiūros nė nepasakysi, kad dar visai neseniai, prieš kelis metus čia buvo graži sodyba su erdviu kiemu, gražia pirkia ir ūkiniais pastatais pilnais padargų, gyvulių ir pašaro. Dabar čia buvo apleistas bebaigiąs sugriūti namas. Bet kaštonas nepamiršo tų laikų kai sodyboje gyveno žmonės, nepamiršo jis ir audros, atnešusios kraupią nelaimę ir privertusios šeimininkus palikti savo namus. Iš pažiūros ramiai augantis ir nestokojantis nei saulės, nei vandens, kaštonas gedėjo mažojo draugo, tyliomis vasaros naktimis prisimindavo jo pasakojimus apie tolimus stebuklingus kraštus.

PUSLAPIS 17


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

Staiga vieną ramų vasaros rytą sodybos ramybę sutrukdė garsus burzgimas. Į kiemą suko kažkokie baisų triukšmą keliantys ir dumais besispjaudantys padarai. Tai buvo buldozeriai, iš kurių ėmė lipti žmonės ir dairytis po apleistą kiemą. Netrukus užvirė darbas. Buldozeriai stumdė, vertė ir švarino. Netrukus vietoj dilgėlyno visur pūpsojo žemių kalnai, o namas ir kiti pastatai virto sutrešusių lentų krūva. Galingosios mašinos nepagailėjo nė sodo medžių. Kaštonas nejuokais išsigando, kad ir jis gyvena paskutines dienas. Darbas virė sparčiai. Buldozerius pakeitė sunkvežimiai pilni cemento, plytų bei kitokių statybinių medžiagų. Susirinko daugybė vyrų ir moterų, kurie nebijodamami nei svilinančios saulės, nei merkiančio lietaus dirbo nesudėdami rankų. Kaštonas visus šiuos pasikeitimus stebėjo iš šalies. Buldozeriai jo nepalietė. Jo galingas stotas ir plačios šakos sužavėjo darbininkus ir jie nusprendė medį palikti. Visi labai pamėgo susėdę prie jo šaknų pietauti ar šiaip per laisvą minutę pailsėti. Raminamai veikė švelnus lapų šniokštimas. Pimiausia buvo iškasti pamatai, tada diena iš dienos augo sienos. Atriedėjo ilgastiebiai kranai. Tokio didumo kaštonas nė sapne nesapnavo! Namas augo ne dienom, o valandom. Ne toks namas, prie kurio buvo pratęs mūsų draugas. Ne kaimo pirkia čerpiniu stogu. Kilo didelis ir galingas pastatas, skaidriais kaip krištolas langais, kuriuose atsispindėjo saulė. Po pirmojo namo sekė antras, po to trečias. Statybos vyko iki pat šalnų ir kaip grybai po lietaus aplink kaštoną išaugo daugiaaukščių namų kvartalas. Netrukus čia ėmė traukti žmonės. Jauni, su mažais vaikais ir visai senučiukai, besiramsčiuojantys lazdutėmis. Gyventojai kūrėsi, nešė baldus, drabužius, kitokius rakandus. Aplinkui dieną naktį skardėjo balsai, automobilių burzgesys. Netrukus darželiuose sužaliavo moterų kruopščiai prižiūrimos gėlės. Vyrai pasodino medelių. Visi traukė prie kaštono, grožėjosi juo. Netrukus jis tapo kiemo vaikų žaidimų draugu. Vienbalsiai buvo nuspręsta po medžiu įrengti žaidimų aikštelę vaikams. Kaštonas atsigavo, jam patiko šis linksmas šurmulys. Pagaliau jis vėl buvo kažkam reikalingas, o ne tiesiog medis, augantis apleistoje sodyboje šalia miško. Kaštonas vėl ėmė džiaugtis gyvenimu. Bet jis niekada niekada nepamiršo mažojo berniuko, kuris pirmas parodė, kad įmanoma medžio ir žmogaus draugystė. Aš nusipurčiau ir pakirdau. Sėdėjau kieme ant suoliuko po kaštonu. Lauke jau buvo visiškai sutemę. Danguje žibėjo milijardai žvaigždžių, virš namų spindėjo mėnulio pjautuvas. Aplinkui žolėje žiogai džiovino nuo rasos sudrėkusius smuikelius ir ruošėsi nakties koncertui. Virš galvos sklandė nakties karaliai šikšnosparniai. Namo languose kur ne kur dar žibėjo vienišas žiburys, bet dauguma langų buvo visai tamsūs. Net nežinojau kiek laiko prasėdėjau po medžiu. Pakėliau galvą aukštyn ir pažvelgiau į tamsią lapiją. Nurimus nejudėjo nė menkiausias lapelis. Susimąsčiau. Negi aš užsnūdau ir viską susapnavau? Negi visa ši istorija tėra tik mano vaizduotės vaisius? O gal tikrai mūsų namas stovi buvusios sodybos vietoje? Aš tuo tikiu. Tikiu, kad man visa tai papasakojo kaštonas. Tebunie tai kaštono pasakojimas.

http://www.rasytojuakademija.lt/news/kurinys-seno-kastono-pasakojimas-autore-rasa-banele/

PUSLAPIS 18


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

Jurgitos Barišauskienės kūryba Lūšis Dėmėto kailio skiautė drykteli patamsy… O tu, klajūne, tarp miškų, kur tu beeisi, kur betrauksi, kai mintys svaigsta vakaro kvapu? Laukinės akys žybteli patamsy. Jau bėk žvėrie žiūrėt savo vaikų, o tu, klajūne, gulk miegot ryte juk kelsi ir vėl žingsniuosi šituo nesibaigiančiu mišku. Ir kada nors sugrįši tu namo, kur mintys iš praėjusių laikų dar mėtos, bet sieloj amžiams liks kerpėtas pamiškės akmuo ir kailis tas, tykus, žaizdotas ir dėmėtas. ***** Užsnūdau pievoj, po žolių lapais, nes Žemė buvo tokia gera. Ryte nubudus regėjau sraigę ant jos kiautelio vaiski rasa. Saulėti perlai, rasos karoliai ant žemės lūpų ir ant širdies. Ir tokios žalios, sultingos žolės rasotoj pievoj iš po nakties.

Medžio užkalbėjimas Nuo žemės iki dangaus išauki, MEDI, kad nuo tavo viršūnės žvaigždės kristų ir saulė tekėtų. Nuo žemės iki dangaus tiek daug laiko ir erdvės per visą žmonijos istoriją išauki, MEDI, kad tavo šaknys požemių vandenimis Žemės širdį apraizgytų ir mūsų visų laiką saugotų.

Šventovė Miško laukymėj drėgnas elnės žvilgsnis. Kaip ženklas, kad galiu ir vėl čionai sugrįžt. Įsiklausau. Tamsoj paparčiai kužda, šiugžda, vis besiruošiantys ugnies gėlėm blausiom pražyst. Esu saugi šitoj gūdžioj šventovėj. Girdžiu giles, užuodžiu grybų kvapą. Kažkur giliai po samanom, žvėrių pėdom ir paukščių plunksnom mūsų visų pradžia man tyliai tyliai šneka. PUSLAPIS 19


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

Draugystė su medžiais Kipre Neseniai kartu su mano pusele Vytu buvome nuvykę pailsėti į Kiprą. Atostogas pasirinkome kalnuose, planavome skirti laiko meditacijai, vaikščiojimams po miškus ir kalnus, dieviškam šviežiam maistui ir tiesiog prasiilginti vasarą. Būtent Trodos kalnuose man atėjo suvokimas, ką reiškia meistro Manteko Čija pasakymas, jog miške, kalnuose energija yra labiau struktūruota ir mes ją galime geriau įsisavinti.

Vaikštant po Trodos kalnus spengiančioje tyloje, pušų aromate kojos tiesiog pačios nešėsi į priekį ir aiškiai jutau, kad esu gamtos harmonijos dalis. Tai pilnatvės ir harmonijos su savimi būvis. Pamenu savo pačią pradžią, kai tik pradėjau medituoti maždaug šešerius metus atgal, likusi pati viena tyloje

PUSLAPIS 20


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

pradėdavau blaškytis, kad reikia kažkokios veiklos, nes protas visuomet būdavo užimtas išoriniais dalykais, o kai stabtelėjau ir pirmus kartus pažvelgiau į savo vidų - pravirkau. Tačiau laikui bėgant kasdienė šešių gydomųjų garsų meditacija mane vis labiau "gydė", kol "išsilaižiau" savo vidines žaidas ir galėjau įkvėpti pilna krūtine, kol galėjau ne tik pasakyti, bet ir beprotiškai apčiuomiamai pajausti - MYLIU. Pajausti tą harmoniją su savimi galima ir Lietuvos miškuose, ypač mažiau žmonių lankomose saugomose teritorijose.

Medis nėra šiaip sau augalas, medis padeda paleisti mūsų negatyvias emocijas ir stresą ne tik jį apsikabinus, bet ir tiesiog vaikštant mišku. Beje, meistras Mantekas Čija atkreipia dėmesį, kad lengviau jungtis energetiniu ryšiu su jaunesniais ar vidutinio amžiaus medžiais nei su labai senais ir storais, jie mieliau kontaktuoja su žmogumi tuo nematomu ryšiu. Manau ir jūs ne kartą atkreipėte dėmesį, kad pabuvę miške pasijutote geriau, tai realu, ir ne tik dėl gryno oro, bet ir dėl mūsų sąveikos su aplinka, sąveikos su medžiais - medis mus gydo.

PUSLAPIS 21


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

Sakysit neturit jokių negatyvių emocijų? Tada jūs šventoji ar šventasis! Negatyvios emocijos mumyse auga kaip piktžolės, jas reikia reguliariai ravėti, nes kitaip užgoš mūsų gėles ir daržoves (teigiamas emocijas kaip meilė, gerumas). Supykstame mes visi, klausimas tik ką su ta pykčio energija darome: apšaukiame kitą, užgniaužiame viduje ir ilgainiui pradedame sirgti ar vis tik transformuojame negatyvą į pozityvias emocijas per meditaciją, per kontaktą su žeme, medžiu, nes motina Žemė visuomet su džiaugsmu priima

mūsų negatyvą ir gražina mums pozityvą. Taigi dalykas, kuris man dar akivaizdžiau atsiskleidė būnant Kipre tai žmogaus ir medžio ryšys. Išeikite šį savaitgalį į mišką ir pajauskite TAI! Miškas yra gyvas, miškas tampa užuovėja lietingu oru ir paunksme užėjus karščiams, miške mes gėrimės spygliuočiu žaluma žiemą, kai aplink viskas pilka ir nyku. Mylėkim Lietuvos miškus, nes jie patys gražiausi. Tik kartais reikia pamatyti ir svetimus kraštus, kad tuo galutinai įsitikinti. Edita Esenku Šimkutė

PUSLAPIS 22


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

nuotrauka Lina Sedra. Yosemite National Park. Tioga pass. 2016.

Medžiai išmintingesni nei žmonės Miškas – mūsų turtas, išlikimo laidas. Koks skirtumas, ar esate pensininkas, tarnautojas, žemdirbys, įmonės bosas, bedarbis ar valdžios atstovas? Ar svarbu - socialistas jus, kapitalistas, demokratas ar krikščionis? Kalbame apie mūsų draustinių išsaugojimą, apie gamtinės pusiausvyros išlaikymą (nors jau jos likučių). Miškas yra gyvybės garantas, jei jo neliks, neliks ir mūsų. Čia ne tik emocijos, gražūs žodžiai, bet nuoga mūsų planetos realybė. Į miškų naikinimą galima pažiūrėti ir iš kito – labiau materialistinio požiūrio taško. Čia vertėtų plačiau pasižvalgyti po pasaulį. Iš dažnų pavyzdžių pamatytume, kad nenaikinti miško yra net naudingiau, nei jį iškirsti.

Pateiksiu vieną iš tokių pavyzdžių. Užpernai lankiausi Yosemite nacionaliniame parke, kuris yra vakarinėje Sieros Nevados kalnų dalyje, Kalifornijoje, Jungtinėse Amerikos valstijose. Jo plotas – 3027km². Beveik 95% parko teritorijos yra laukinė gamta. Parke laisvėje gyvena daugiau nei 400 stuburinių gyvūnų rūšių. Didžiąją Yosemite dalį dengia miškai. Tai saugomas ir puoselėjamas miškas su didžiulėmis sengirėmis. Seniausios pušys, kadagiai ir eglės ten gyvuoja jau daugiau nei 1000 metų, o kai kurios milžines sekvojos - virš 3000 metų. Yosemite milžinių sekvojų girios yra garsios visame pasaulyje. PUSLAPIS 23


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

Lietuvoje tokius medžius jau seniai būtų sukurenę, kaip persenusius, o pažiūrėkite, kiek Valstijų biudžetas pasipildo, jų nekertant: Yosemite nacionalinis parkas 2016 m. atnešė daugiau nei 680 milijonų dolerių bendro pelno į JAV biudžetą. “Iš Naujosios nacionalinių parkų tarnybos (A new National Park Service (NPS)) 2016 metų ataskaitos matyti, kad daugiau nei penki milijonai parko lankytojų (5,028,868) išleido daugiau nei 520,5 milijono dolerių ($520,629,100) aplink parką esančiose savivaldybėse (communities). Ši suma apmokėjo 7883 darbo vietas ir atnešė daugiau nei 686 milijonus dolerių ($686,339,500) bendro pelno į JAV biudžetą”. Pabrėžiu – per vienerius 2016 metus! Nemanau, kad suma drastiškai būtų keitusis ankstesniais ar vėlesniais metais. https://www.nps.gov/…/tourismto-yosemite-national-parkcrea…

“Specialistams”, kurie bando aiškinti, kad mūsų pareiga atnaujinti mišką, nes jis “susensta ir sukriošta”, galima tik paminėti, kad kol žmogus nepradėjo miškų “prižiūrėti”, jie kuo puikiausiai atsinaujindavo patys drauge su visa savo ekosistema. Yosemite ir kiti didžiuliai tokio pobūdžio parkai yra puikus pavyzdys. Augant sąjūdžiui už Lietuvos miškus, atsiveria galimybė apriboti gyvybės, tuo pat mūsų pačių - žmonijos naikinimo mastus čia, Lietuvoje, o gerai pamąsčius, net ženklai padidinti biudžetą. Tik kartais atrodo, kad miškų gelbėjimas virsta lenktynėmis, kas geriau savo politines pozicijas ir nuostatas apgins. Bet Miškui to nereikia. Jis apolitiškas. Gal todėl, kad medžiai išmintingesni nei žmones…

LINA SEDRA

PUSLAPIS 24


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10 AXIS MUNDI   |   SPALIS 2018/10

Austė Juozapaitytė "Miškas - mano esaties dalis" Prisipažinsiu, ilgai kalbinau Austę Juozapaitytę (24), kad man atsakytų į iškilusius klausimus apie vykstančią kovą už miškus ir medžius. Nuo mažų dienų aktyvi mergina, šiuo metu sukasi miškų gelbėjimo įkarštyje, organizuoja konferencijas ir mitingus, aukodama savo laiką ir asmeninį gyvenimą, vienija žmones bendram tikslui. Daugiau apie Austės veiklą galite rasti Facebook grupėje „Gyvas miškas“ arba jos asmeninėje anketoje. Man labai įdomu, nuo ko viskas prasidėjo? Kas tau įskiepijo tokią didelę meilę gamtai ir miškui?

Mane visada domino įvairios gamtosaugos, aplinkosaugos problemos. Esu baigusi kraštovaizdžio dizaino studijas, tai net ir rinkdamasi mokslus nuo gamtos nepabėgau. Pirmiausiai pradėjau aktyviai domėtis ir dirbti atliekų, plastiko problemų sprendime, organizavau tokias akcijas kaip „Darom“, „World Cleanup day“. Dabar dirbu aplinkosauginio švietimo srityje. Vesdama seminarus, diskusijas bendruomenėse bei įmonėse, pastebiu, kaip mums trūksta informacijos, kad ir tokiu klausimu: popierinis puodelis yra daug blogiau nei plastikinis, ar, kad suyrantis maišelis lieka ta pati - tik nematoma problema. Paieškos,

Gamtos nuotraukos Raimundo Gvildžio Intervių parengė Onutė Kuliešytė

PUSLAPIS 25


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

Internetinėje erdvėje nuolat matant pasirodančius vis naujus sudarkytų žaliųjų erdvių vaizdus miestuose, po nakties išvydus nuogus kelmus vietoj savo gimtojo miesto centrinėje gatvėje dešimtmečius žaliavusių medžių – mane apimdavo panika ir neviltis. Stebėdama, kaip miestų aikštėse, gatvėse, skveruose mums pavėsį ir atgaivą teikę medžiai lengva ranka pasmerkiami žūčiai tų, kurie turėtų ginti visuomenės interesą, jaučiausi labai blogai. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl žmonės naikina gamtą, kuriai turi būti dėkingi už savo egzistavimą, kodėl visuomenė neaktyvi, kodėl žiniasklaida tyli, kuomet daromas didžiausias nusikaltimas? Tarsi susirgęs sunkia liga, išgyveni visus jausmus ir tada apima supratimas ir ryžtas, kad tik pats gali kažką pakeisti - gal pavyks sustabdyti tą ligą. PUSLAPIS 26

prasidėjusios nuo to, kaip apsaugoti mūsų gamtą nuo atliekų, peraugo į supratimą, jog laikas saugoti ir pačią gamtą Šeimoje neturėjau nei miškininkų, nei gamtininkų, net nežinau kas man įskiepijo šį ryšį su gamta, matyt šis pajautimas atėjo iš protėvių. Matant kertamus medžius visas kūnas šaukia jog reikia gelbėti, reikia imtis veiksmų, nes net kojas pakerta kaskart sužinojus, jog dar viena gamtinė vietovė sunaikinta.

Labai pravertė patirtis organizuojant ir koordinuojant „MES DAROM“ akciją, galėjau įvertinti savo jėgas. Ėmiausi piketų organizavimo, dalyvavau diskusijose su Aplinkos ministerijos atstovais, bendravau su seimo nariais dėl miestų žaliųjų erdvių išsaugojimo. Diskusijų metu, ekologine tematika, bendruomenėse neišvengdavom kertamų medžių temų. Kas tau yra miškas? Miškas man yra labai didelė mano esaties dalis, kai manęs klausia kas tau yra poilsis? Sakau - vaikščiojimas miške. Kas tau yra kūryba? - Buvimas miške. Ten pasisemiu daugiausiai jėgų, supratimo, kaip akumuliuoja gyvenimas, ryšiai ir visa visata. PUSLAPIS 26


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

mišką. Tai labiausiai sužavėjo ir įkvėpė mane labiau pasidomėti miškų situacija, pamačiau čia daug spragų, daug neteisybės, kuri paslėpta nuo mūsų užglaistant gražiomis statistikomis. Pamačiau ir žmonių naivumą bei užsnūdimą, tuomet pasiryžau imtis veiksmų ir aš. Tiesą sakant, nereikėjo ryžtis, miškas tiesiog šaukte šaukė ir žinojau, jog tiesiog negaliu nedaryti, nes tai yra mano, tavo ir mūsų visų, ir atstovėsiu už visus tuos, kurie dar kol kas negirdi, kaip miškas jiems ošia ir prašo pagalbos. Erdvėje sklando dvejopos nuomonės apie miško kirtimus, kokia tavo patirtis? Ar lengva gauti skaičius? „Yra trys melo rūšys: melas, bjaurus melas ir statistika“ - Markas Tvenas. Ši citata labai tinka dabartinei Lietuvoje tvyrančiai atmosferai apibūdinti. Valdžios institucijos ir patiklūs piliečiai remiasi paprasčiausia miškų ploto statistika, kuri, beje, sako jog miško plotas Lietuvoje didėja. Deja, bet plynas kirtimas Lietuvoje laikomas mišku.

Kaip atsidūrei kovos už mišką epicentre? Domėdamasi miesto medžių išsaugojimo aktualijomis susipažinau su Monika ir Justina iš „Gyvo miško“, jų pasiryžimas kovoti už mišką man pasirodė labai pažįstamas ir artimas. Kur daugiau, jei ne iš gamtos žmogus gautų tiek jėgų daryti pokyčius, kai niekas negirdi, belstis į kiekvieno širdį ir pabudinti užmigusią mūsų sąmonę, atlaikyti spaudimą ir kiekvieno lietuvio širdį gražinti atgal į

2012 pasaulinė statistika Lietuvos miškų priežiūrą įvertino pirmoje vietoje, o 2013 atsidūrėme 84. Kodėl? 2012 statistika buvo imama iš Lietuvos statistikos departamento, o kitąmet, vertinimas pradėtas sudaryti atsižvelgiant į palydovines nuotraukas, kuriuose - deja, vaizdas kraupus. Todėl dabar imamės kitų priemonių, patys skraidiname dronus, fiksuojame plynus kirtimus iš paukščio skrydžio, žiūrime išduotus leidimus ir t.t. Baisiausia, jog nuo 2015 metų pasikeitus miškų įstatymui, palengvėjo sąlygos kirsti saugomose teritorijose, draustiniuose, PUSLAPIS 27


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

kurie iš esmės turėtų būti neliečiami. Tuo labiau, dabar nebekreipiama dėmesio net ar kertama vietovė yra tarptautiniu mastu saugoma teritorija, tokia kaip „Natura2000“, pastebime daug pažeidimų, kuomet yra naikinamos ypatingą gamtinę apsaugą turinčios teritorijos aplenkiant visų reikalingų vertinimų (poveikio aplinkai ir t.t.) sudarymą. Su kokiomis problemomis susiduriate? Didžiausia problema, iš kurios išsivysto ir visos kitos, tai nihilizmas jog gali kažką padaryti, pareikšti savo nuomonę ir būti išgirstas. Ir tikrai, daug pavyzdžių rodo, jog miestiečiai gynę miestų žaliųjų erdvių medžius liko neišgirsti, ir paslapčia, tik atslūgus įtampai - medžiai būna nupjaunami. Tuomet piliečių pasitikėjimas valdžios atstovais ir savo jėgomis labai greit nuslopinamas. Bet žinome, kad visuomenės sąmoningumas neišauga pernakt, reikia jungtis, vienytis ir rodyti, jog kartu galime daug pasiekti. Koks šios kovos tikslas? Visiems žinomas tikslas - išsaugoti natūralius Lietuvos miškus. Bet visa ši vykstanti kova dėl miškų turi dar aukštesnį tikslą - įgalinti visuomenę. Parodyti jai, jog vyriausybė ir valdžios atstovai turi tarnauti visuomenei, išgirsti jų nuomonę ir į ją atsižvelgti. Ir žinoma kiekvienam lietuviui priminti kas jam ir jo protėviams yra miškas, nes šiek tiek užsimiršome.

Kokie pasiūlymai, kad liktų ir avis sveika ir vilkas sotus? Žingsniai galėtų būti tokie: rezervatai ir draustiniai paliekami sengirėms formuotis, plečiant jų plotą; Atsisakoma plynų kirtimų. Valstybė galėtų išpirkti privačius miškus esančius saugomose teritorijose ir kirtavietes arba sudaryti gamtosaugines sutartis su savininkais įpareigojančias saugoti mišką. (Vienas iš pasiūlymų - Privačių miškų savininkų turimose teritorijose kuriuose vykdoma gamtinė rekreacija imami mažesni verslo mokesčiai valstybei, nes savininkai įdeda savo indėlį į priežiūrą, taip pat turi įsitvirtinti įvairūs fondai gamtinių sistemų atkūrimui ir t.t.); Lietuvoje turi būti sudaromas ekosisteminių paslaugų vertinimas ir ekonominė strategija bent 50 metų į priekį, tolygiai remiamos visos ekosisteminių paslaugų sritys (medienos pramonę paliekant plantaciniams miškams); Natūraliuose miškuose kirtimai, norint išsaugoti miško paklotę bei gauti vertingesnę medieną, vykdomi tik šaltuoju periodu. Pasiūlymų yra daug, bet svarbiausia matyti ne šios minutės finansinę naudą, kuri beje, yra labai maža, bet ilgalaikę perspektyvą. Puoselėjama gamtinė aplinka yra ilgalaikės ekonominės naudos bei perspektyvios, modernios ir populiarios šalies pagrindas. Sutelktas dėmesys į holistinę miškininkystę yra didžiulis žingsnis į klestinčią šalį, sveikus ir laimingus jos piliečius.

PUSLAPIS 28


AXIS MUNDI  |   SPALIS 2018/10

2018 SPALIS | NR.1

AXIS MUNDI

Žurnalo "Inspire" priedo sumanytoja ir maketuotoja: Onutė Kuliešytė

"GAMTA – VIENINTELĖ KNYGA, KURIOS KIEKVIENAS PUSLAPIS PRASMINGAS"

Straipsnių autorė ir maketuotoja: Edita Esenku Šimkutė Straipsnių auroriai: Lina Sedra Kęstutis Gatelis Antanas Nedzinskas Rasa Banelė Poezija: Jurgita Barišauskienė Ignesa Žygelienė

J. V. GĖTĖ. www.zurnalasinspire.lt skiautine@gmai.com evelina.tamulaitiene@gmail.com

VISOS TEISĖS SAUGOMOS

PUSLAPIS 29

Žurnalas Axis Mundi Nr.1  

Žurnalas apie žmones mylinčius medžius ir mišką. Apie žmones, kurie moka gyventi iš miško jo nekirsdami.

Žurnalas Axis Mundi Nr.1  

Žurnalas apie žmones mylinčius medžius ir mišką. Apie žmones, kurie moka gyventi iš miško jo nekirsdami.

Advertisement