Žurnalas Axis Mundi Nr.5

axis mundi Žurnalas apie žaliaširdžius žmones 2020/01 Nr.5

Lina Sedra

VILKŲ MANIFESTAS

Valdas Vasiliauskas

KAIP PAMILAU GAMTĄ Kęstutis Gatelis

TYLA

Justina Kaučikienė

APIE NUALINTĄ DIRVOŽEMĮ

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

Sveiki, žaliaširdžiai, Šiandien man norisi šaukti - TYLOS! Visas tas šurmulys, judesys, ryškios vitrinos ir rūbai, blizgučiai, garsai ir nepaliaujamas noras visur suspėti.

Kaip manot, gal tokia būsena todėl, kad nėra žiemos? Todėl, kad nėra baltos marškos, kuri storai užkloja viską ir priverčia bent šiek tiek sulėtinti tempą, nurimti ir pabūti su savim ir savyje; gal todėl, kad nėra šalčio, kuris priverčia glaustis viens prie kito ir šilčiau pakūrenti namų židinį? Šitaip lėkdami gyvenimu nepastebime jo grožio, nespėjame mėgautis jo teikiamais malonumais ir praleidžiame svarbiausią dalyką - ryšį. Ryšį su savim, su kitais, su gamta.

Todėl šiandien kalbu apie bendrystę, kad nurimę tyloje sugebėtume atrasti save, įžvelgti kuo esame susiję, ko išties ilgimės, patirti esaties tikrumą.

2020-aisiais linkiu nurimti, kuo dažniau būti tyloje, eiti į save, pažinti save, o svarbiausia pajausti save, kaip dalelę viso to, kas supa ir kas vyksta.

Sniego išsiilgusi

PUSLAPIS 2

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

TURINYS 04

Kęstutis Gatelis "TYLA"

06

Valdas Vasiliauskas "Kaip pamilau gamtą"

10

Pasakėčia "Medis"

11

Justina Kaučikienė "Apie nualintą dirvožemį"

16

Eilės

17

Lina Sedra VILKŲ MANIFESTAS Lietuvos vilkų populiacijos buklės analizė

30

Kontaktai

4

6

11

17

PUSLAPIS 3

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

TYLA

Kęstutis Gatelis

"Tylos!” - taip kartais griausmingai į ausis įsiveržia žodis, kuris daugeliui atspindi ramybę.

Tyliai tyla visą gyvenimą seka mums iš paskos. O mes dažnai net neįtariame, jog ji visai čia pat mūsų kelyje. Ir nereikia žmogui dairytis toli į priekį ar atgal, kad "pamatyti” tai, ko akys nemato ir negali matyt.

Bet ją galima “išgirst” kai ausys nustoja klausyt viso kito. Tyla kalba visiems pasaulio gyventojams suprantama kalba, nors ji pati nenaudoja nė žodžio. Ne žodžiu ji prisišaukia mus. Ne garsu ir ne vaizdu. Net ne mintimi ar kokiu mūsų noru. Tikra tyla prabyla tik tada, kai šie dalykai savo kalbą baigia. Tik ji yra bekraštės kantrybės, nes gali palaukti dar ir dar, kol mes užsimanysime "pasiklausyt” tik jos. Tyla aplanko mus ne tik prieš audrą, bet ir po jos.

Ji nepamiršta mūsų, nors mes nekart pamirštam ją. Ir taip dažnai nusisukam nuo jos kaip tik tada, kai reiktų atsisukt link jos. Kai audros, barniai, triukšmas kyla mūsų viduje, mes jos nerandam. Galbūt dėl to, jog net neieškom, galbūt dėl to, jog dar neatpažįstam jos. O ji juk žino mus visus ir nuolatos. Bet jau nuo šiandien kiekvienas galime daugiau dėmesio atkreipt į tylą, kuri ne vieną dieną būna mums dosni.

Kiekvienas susitikimas su tyla PUSLAPIS 4

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

atpalaiduoja. Ir jos seansai padeda pabust iš chaoso ir sykiais netgi prisimint save. Tylos mes trokštame, kai mokomės. Ir meldžiam jos iš triukšmadarių. Jos prašom, kai norim nukeliaut pas miegą arba ištrūkt iš barnio, kuris atrodo nesibaigs. Jos siekiam gauti, kai norim susikaupti ar pailsėt nuo begalės minčių, žodžių ir aplinkos garsų... Tyla yra tarsi užuovėja audrotą ir griausmingą naktį mūsų viduje. Todėl ištarkim jai dažniau galingą “Ačiū!”. Kas norit garsiai, kas norit - tyliai. Tyliau vis tiek už ją nepasakysime, kad ir kaip mėgintumėm ją pasivyt ir jai prilygt.

Ir jos tylumo pabaigos nerasime. Ne mums pilnai girdėti tą, kuri pati geriausiai gali tik “girdėt” pati save.

Jos karalystės valdos neįžengiamos tik tiems, kas priešai patys sau. Kol karo žmogui prieš save laimėti niekaip nepavyksta, tol vartai neatsiveria į tas valdas. Ir kol tikra taika žmoguje neatsitinka, tylos brangiausia dovana - vidaus ramybė, - bus it miražu dykumoje. Jis tols ir tols nuo mūsų tol, kol mūsų viduje žvangės kardai ir kovos šūksniai. Ir kol vidus vaikysis priešų ir tuo kels ranką prieš save. Tol jis negaus tylos nė gurkšnio. Vidus labai norės atsigaivinti. Ieškos tylos vandens paklausdamas vis pas kitą savo sutiktą praeivį. Blaškysis jis po visą margą pasaulį džiūdamas, vos gyvas.

Ir kai tik praregės, jog niekas iš aplinkos jo neatgaivina, iš jo paties vidaus ištrykš gaivi tylos versmė. Su ja žmogus pagaliau atgaus save, nes jis atgavo tylą.

PUSLAPIS 5

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

Kaip pamilau Gamtą.

Mano pirmasis susitikimas su vilku Valdas Vasiliauskas Esu 55-ių metų, Valdas Vasiliauskas iš Panevėžio.

Dirbu baldų gamyboje, nes kažkada “įkritau, kaip musė į išrūgas” ton veiklon dar senais, vos užgimusio smulkiojo verslo laikais. Taip ir kapanojuosi. Apie darbą kalbėti neverta, jis, deja, tik pragyvenimo šaltinis. O baldai mane domina, bet tik senoviški.

Pradžiai ieškodavau senų lietuviškų, bobučių laikų, smetanskų vadinas, pats juos restauruodavau. Dabar laiko tam turiu mažiau, jei randu perku geros būklės.

Esu prieš vienadienes baldų madas, renkuosi nesenstančius klasikinius, įvairių stilių baldus, jie stovės amžinai (nors tik Žemė ir kalnai amžini). Ir koks paradoksas - pats dirbu būtent prie tų, mano įvardintų, "vienadienių" baldų. Kasdien matau klientus, kurie kuria savo namus, savo interjerus, kad viskas būtų “perfect”, milimetro dalies tikslumu, baltais tonais išdekoruotose sienose. Tai man kelia baimę, aš netikiu, kad tokie namai būtų draugiški Gamtai, netikiu, kad juose augtų vaikai tausojantys Žemę. Daug apie tai galvoju, bet gal čia pagyvenusio žmogaus kreivos grimasos? Taigi, apibendrinant, Ragų ieškojimas man svarbus, kaip alternatyva trofėjinei senienos, kas ten bebūtų: baldai ar puodai, medžioklei, kai elnias nušaunamas TIK dėl ragų. Kita vertus galingas elnias dideliais ragais yra visų mūsų dėmesio vertas, o pagamintos žmonių su meile ir tarnaujančios ne vieno šaulio medžiotojo, kuris to elnio ragus pasikabins pas žmonėms ilgus amžius (pas mane iki šiol ant sienos save namuose. Nuotrauka Loretos. tiksi šimtametis laikrodis) yra puikus pavyzdys kaip turėtume elgtis su Žemės resursais.

Vaikystėje mano mėgstamiausios knygos buvo apie indėnus ir Gamtą. J.Sokas ir G.Isokas, kaip dabar prisimenu, tokiomis keistai panašiomis pavardėmis rašytojai buvo mano skaitomiausi. Mėgau žvėrelius, paukštelius, kožnas medis man buvo gražus… Bet tas brendimo laikotarpis, tarnyba tarybiniame kariniame laivyne, vedybos ir šeimyninis gyvenimas kažkaip viską pakoregavo ir iš manęs išėjo puikus miestietis, kuris savaitgaliais važinėdavo meškerioti.

Nežinia kaip ten viskas būtų tęsiasi, bet pas vyrus būna tokios vidurio amžiaus krizės. Žodžiu, pasigavau tą krizę, neišsaugojau šeimos ir visos kitos komplikacijos būdingos tai ligai kažkiek palietė mane.

BET, atradau keliavimo dviračiais, turistavimo, miego ant sniego džiaugsmus. Vėl atsinaujino mano domėjimasis Šiaurės Amerikos indėnų kultūra, dabar jau visame rimtume. Išsiruošiau ir į pirmąją savo medžioklę. Juk privalau pamatyti žvėries žarnas, to reikalauja mano pomėgis. Ir su sūnumi išėjome varovais. Tris kartus. Vienas mano draugas medžiotojas pasiėmė mus kartu, nes aš labai norėjau pamatyti tą medžioklės romantiką. Ir labai norėjau pamatyti žvėris. O kur juos dar pamatysiu jei ne medžioklėje?

Tada taip galvojau. Pamačiau žvėris. Baimėje bėgančius nuo mūsų... Pamačiau ir išvirkščią romantikos pusę. Iki šiol prisimenu vieno iš varovų už galinių kojų per sniegą traukiamą nušautą stirną. Jos galva lingavo per apsnigtus kupstelius, ant balto sniego palikdama ryškius bruknių spalvos kraujo lašus. Po to mačiau, kad iš tos stirnos, išpjausčius šratų suvarpytas vietas liko tik "rageliai ir nageliai"… Kiškis šratų PUSLAPIS 6

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

nuplėštomis ausimis ir išvirtusiomis sustingusiomis akimis... Įkaušę medžiotojai barantys varovus po blogo varymo… Daugiau medžioklėn nebevažiavau… Į mano "indėnišką" gyvenimą atėjo nauji žmonės. Pasirodo tokių indianistų visoje Lietuvoje yra ne taip ir mažai. Gyvenom miškuose, palapinėse-tipiuose, apsirėdę tiksliomis tos kultūros drabužių kopijomis. Tai kažkiek panašu į žaidimą, gal kažkiek į bėgimą iš civilizacijos, bet tai suformavo man naują pasaulėžiūrą į Gamtą. Pirmoje savo indėniškoje stovykloje dovanų gavau kilniojo erelio plunksną. Ir nuo jos viskas stebuklingai prasidėjo - susidomėjau plėšriaisiais paukščiais, po to pelėdomis, tada susipažinau su ornitologais. Kaip sakė viena iš jų - visi vyrai pradeda nuo erelių, o baigia žvirbliais… taigi, ėmė patikti visi paukštuliai.

Dėsningai į mano gyvenimą atėjo draugė, su kuria ėmėm lankytis jos tėviškės miškuose. Viskas taip nauja, nematyti pėdsakai, pagraužti, nutrinti medžiai. Kiek džiaugsmo suteikdavo rastos briedžių "riešutų" krūvelės. Žodžiu, atradom pilną gyvybės Mišką. Tai buvo 2009 metai.

Apie Gamtos fotografus nė žinot, nežinojau. Tada neturėjom interneto, neturėjom, fotoaparato. Tik begalinę trauką Miškan. Ten nakvodavom, stebėdavom žvėris užsiėmusius savo reikalais. Tai labai skyrėsi nuo mano medžioklinio patyrimo. Aišku su laiku pastebėjau, kad čia lankomės ne mes vieni. Yra ir daugiau žmonių. Taip, palaipsniui susipažinau su Gamtos fotografais. Tokia, tat, buvo pradžia besitęsianti iki šiolei. Vis dar mokausi fotografuoti. Vis dar mokausi būti šalia žvėrių. Surinkau nemažą biblioteką knygų apie Gamtą, lietuvių ir rusų kalbomis. Paskutiniu metu labai skausmingai reaguoju į miško niokojimą. Kalbu ir apie miškų kirtimo karštinę. Ir apie skandalingas medžiokles. Supratau, kad jei Gamtos fotografo tikslas bus tik žvėrių nuotraukos - tai grašis jam kaina. Manęs toks tikslas jau nebetenkina. Nūdienos realijos parodė, kad mes turim kovoti už savo teisę turėti Miškus. Miškas naikinamas. Viskas taip supolitizuota, verslų užsukta, melas iš pačių aukščiausių postų. Visuomenė kartais pasyvi, kartais blogai informuota. O ir pati informacija apie tai, kas darosi gamtoje dažnai ateina iš medžiotojų lūpų, save vadinančių "vieninteliais tikrais gamtos mylėtojais ir žinovais". Būtų per skambu mano plepėjimus vadinti švietėjiška veikla, bet tik kiekvienam iš mūsų atsinešant mažą kruopelę į bendrą žinių aruodą, galima tikėtis kažkokių pozityvių pokyčių gamtosaugoje, ugdant pilietiškumą ir nepakantumą viską žudančiam vartotojiškumui… Pažinčių ratas išsiplėtė. Į mano gyvenimą atėjo žmonės iš " Baltijos vilko ", "Gyvojo miško ", pažintys su gamtos rezervatų darbuotojais, miškininkais.

PUSLAPIS 7

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

Tai labai džiugina ir teikia vilties bendraujant su bendraminčiais. Beveik kožną savaitgalį važinėjam su žmona į kaimą ir toliau su neblėstančiu įdomumu einam miškan. Ir tos Miško paslaptys niekaip nesibaigia ir netikiu, kad baigtųsi...

Taigi, 2017 m. gegužės 26 diena, labai ankstyvas rytas, su tamsa atslenku pamiškėje palaukti elnių. Jie beveik visad čia maitinasi, bet tik ne šįryt. Dar spėju pamatyti kelis siluetus nuskubančius link miško.

Nusprendžiau dar kiek palaukti, maža ką. Bet vos spėjau pasislėpti, regis, viso pasaulio uodai mane užpuolė. Mažai migęs naktį, dabar pjaunamas uodų, žvėrių nėra, na aišku, bloga vieta, reikėjo eiti link žydinčio rapso lauko - dabar dar mintys sunkios prispaudė. Prapuola brangios rytinės valandos... Ir patraukiu kiton vieton. Aišku skubu, aišku greit suplunku, bet labai kvepia miškas, dvelkia dar nakties gaivuma. Smagu eiti po to uodų antplūdžio. Artėju prie savo naujos vietos. Tiksliai žinau, kad turi būti aiškiai matomas žvėrių takas. Eidavau juo ir žavėdavausi tuo mišku. Dabar kažkaip nuklydau šonan.

Dešinėj plynuoja kirtimas – slogiai veikia. Kliūnu už visokių šabarkštų. Ant dūšios nemiela. Garsiai braunuosi ir kliūnu už visko. Yra proga viduje nusikeikti. Girdžiu garsiai krunkiančius kranklius.

Gal pakėliau nuo kokios maitos, topteli. Pagaliau išlendu į pamiškę, pilnai atsikvepiu. Ach, puikumėlis. Čia viskas gaiviai atrodo, vėjelis, uodų nėra. Tolumoje stovi stirna, bet manęs ji nedomina. Slenku nesislėpdamas link savo pasalos vietos. Ant peties fotoaparatas su trikoju kietai apsuktas maskuojančiu tinklu, kad nekliūtų už šakų braunantis tankme.

Dabar jau nepasakysiu kodėl kilstelėjau binoklį į tą stirną, bet tai ką pamačiau pranoko visus lūkesčius: už 120 metrų (išsimatavau vėliau) stovėjo vilkas. Pirmas vilkas. Nepasakyčiau, kad nustebau, gal nelabai ir laiko turėjau stebėtis. Veiksmas toliau vyksta žaibiškai. Trikojį nuleidžiu ant žemės.

Maskuojantys tinklai stebuklingai išsivynioja, ne susipainioja, ne užkrenta kaip nors, o būtent išsivynioja ir objektyvas jau atsuktas į objektą. Vilkas vis stovi. Atėjau garsiai mišku, atėjau su krankliais, bet jis nereaguoja į mane?! Kai suspėju padaryti 4-5 kadrus, prisimenu, kad nustatymai dar vakarykščiai. Bet vilkas jau įlindo į javų lauką…

Pagaliau apsižvalgau įdėmiau. Lauke kišo elnių patelių galvos. Vienur kitur. Ir pasileido vaizduotė vilko šuoliais… Ot, dabar prasidės medžioklė. Gi ko vilkas ten įlindo?. Tuoj ištikš kraujai ir pasileis žarnos. Ėmiau laukti atomazgos, tuoj tuoj prasidės medžioklės scenos… Bet minutės slinko, o niekas nevyko. Po kokių 10 minučių toli priekyje pamačiau ta pačia pamiške į mane risnojantį vilką. Atrodė nelogiška – įlindo į lauką, apsuko ratą ir iš kitos pusės vėl atrisnoja? Bet samprotauti nebuvo laiko. Po kelių kadrų įsijungiau filmavimą. Jeigu vilkas ir toliau nekeis krypties tai užšoks tiesiai ant manęs. Vėjas man palankus.

Visad, kai draugai klausdavo: "o ką darysi, kai vilką pamatysi?”, atsakydavau, kad labai apsidžiaugsiu. Jokios absoliučiai baimės tik begalinis džiaugsmas, plati šypsena per visą veidą ir toks berniokiškas "yes, yes, vilkassssssssss". Kiek pabėgęs vilkas stabteli, apsidairo ir įlenda į mišką...

PUSLAPIS 8

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

Viskas, pasibaigė spektaklis, bet rytinis elnių judėjimas vyksta toliau. Ten, šen pasirodo, kažkur dingsta. Arti niekas neateina. Matau elnienę ant vilko pėdų. Sustojusi uosto, stabčioja, jos judesiuose baimės nematau, tik didelį norą išsiaiškinti kas čia buvo. Regis ton pačion vieton ir pati įlindo miškan.

Vėliau nuėjau ieškoti vilko pėdų. Tai, ką radau, man nepatiko. Neatitiko mano susikurto stereotipo. Per mažos, atseit, ne vilkiškos.

Skambinėju draugams iš Baltijos vilko, nupasakoju kaip viskas buvo, ką mačiau. Ramina mane, kad joks ne šakalas, kaip jau aš įsivaizdavau. Vaikštau namuose ir bambu: "noriu vilko, noriu vilko..."

Supykdžiau net namiškius. Priguliau su katinu kiek pailsėti ir vakare vėl patraukiau ton vieton. Apie vilką ir nebegalvojau - stebuklų nebūna. Na, greitosiomis prasibėgsiu. Buvau išsirinkęs vieną vietą, kažkodėl ji nepatiko, tad štai pagaliau grįžtu ton pačion palaukėn, kur ryte sutikau pilkąjį. Gražiai užsimaskavau, tvarkingai tiesiai pasistačiau trikojį atsuktą į mišką. Beliko laukti elnių išeinančių vakare iš miško maitintis į monokultūrų lauką. Laukiu ilgai. Niekas nevyksta, pagaliau pamatau elnius lauku einančius link miško. Supaisysi tuos žvėris: 20.30 val. Tad tiesiog visą aparatūrą subalansuoju į kitą pusę, miškui atsuku nugarą. Ir vėl nežinau kodėl, bet dirst per petį - ryškiai ir spalvingai nušviestas vakarinės Saulės, jau tolokai nutolęs nuo miško sienos, lauke, visiems atviras, stovi gražuolis vilkas. Kiek skystu nusišėrusiu kailiu, tik sprando karčiai ilgesni. Į mane nežiūri. “Sujudėsiu - vilko neteksiu” - tokia mintis, bet elgiuosi sau prieštaraudamas. Nors buvau aplink save nusirinkęs visus sausus lapus, kad nešlamėčiau - bet keliu dabar užmaskuotą trikojį ir toks siaubingas triukšmas man ausyse nuo to veiksmo – sausi lapai išdavikiškai čeža. Bet štai trikojis perkeltas vėl į miško pusę, vilkas stovi kaip stovėjęs. Dabar aš pats nusiritu, nusliuogiu, nusiraitau nuo kėdutės po trikoju ir momentaliai man sugriebia koją mėšlungis.

Turiu tokią problemėlę, bet, sutikit, ne pats geriausias metas dabar... pagalvojau, „o likimo ironija“ - aš raitysiuosi skausmuose bandydamas ištiesti koją, o vilkas kuo ramiausiai praeis? Nuo tos minties skausmai ir atlėgo. Vilkas už kokių 30 metrų. Vėliau pats stebėjausi, bet tada galvoje viskas vyko ramiai ir sklandžiai. Išsuku objektyvą visais 600mm ir imu klaksėti. Kadras po kadro fiksuoju pajudėjusį vilką. Visas jo aliūras susidėliojo vilkui einant šonu pro mane. Kai jis ėmė tolti įsijungiau filmavimą, kažkur kažką ne ten paspaudžiau, vėliau blogai sufokusavau, laikas eina, vilkas nueina irgi. Pagaliau visgi nufilmuoju menkutį video...

Jau namuose, po viskam, pradėjau mąstyti. Supratau, kad ryte mačiau du vilkus. Lieknai nuaugusį patiną ir antras vilkas, kurs bėgo į mane - stora vaikinga patelė. Gal kiek pavėluotai, bet ne dyvai. Matyt partizanauja vilkai mūsų iškirstuose miškuose. Buvo mintis paieškoti irštvos kur miškan įlindo patelė, bet neleidau sau tokios avantiūros. O vakare matytas patinas, galvoju, negalėjo manęs nepastebėti. Kitaip labai jau daug jam būtų legendų avansu priskirta. Manau, kad jis mane jau pažįsta ir nemato jokios grėsmės iš mano pusės. Štai tokia mano vilko istorija.

Kadangi vilkų mano miške nėra daug, tai per varominę medžioklę praeitą rudenį medžiotojų būrelio nušautas vilkas galėjo būti ir maniškis.

Dar vieną vilką praeitą vasarą mačiau Dzūkijos miškuose. Pavargęs ryte grįžinėjau iš fotomedžioklės smėlėtu pušyno taku, kai retmėje tarp žemaūgių pušaičių ir viržių pastebėjau judantį siluetą. Sekundės skirtumu mane pamatė ir vilkas. Jis vos vos visu gražumu nepasirodė man ant tako. Čiuožtelėjo stabdydamas priekinėmis kojomis ir metėsi savo pėdomis atgal.

Tiek jį ir temačiau.

PUSLAPIS 9

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

MEDIS Miške pamatęs žmogų su kirviu, Pavėsy nustelbtas medelis taip prabilo: "Žiūrėk, bičiuli, kaip aš augt galiu Kad čia kiti aplinkui lig dangaus iškilo?!

Iškirsk greta manęs medžius Tuos storus ir didžius.

Kitaip, nei saulė šviečia man auksinė, Nei šaknys gauna sočiai maisto, Nei lapuose vėjelis pasišvaisto Tokius skliautus čia miškas man supynė!

Ir jei tik jis klestėti man nekenktų, Tai visas kraštas mano grožiui nusilenktų.

Per visą slėnį mano driektųsi šešėlis.

Dabar gi kas aš? Nendrė!.. Šipulėlis!" Žmogus bematant kirvį čiupo Ir nuskriausto medelio tuoj paklausęs, Kaip draugas jo geriausias, Aplink medžius iškirto ir išlupo.

Bet džiaugėsi medelis neilgai: Dabar tai saulė degina jam ūglius, Tai čaižo lietūs, tai ledai, Kol nutrioškė visai jį vėtros piktas smūgis.

"Beproti!' - tarė jam žaltys staiga: "Tu - savo įgeidžių auka.

Jei miško prieglobsty tu augti būtum baigęs, Kiekvienas negandas tavęs nebūtų maigęs.

Senųjų medžių globoje Galėjai tarpti ir stiprėti, O jiems išnykus, jųjų vietoj suklestėti.

Tu būtum tvirtas savyje.

Dabar tavęs nebūt nulaužęs vėjas, O ilgainiui ir audras nugalėti Tu būtum ištesėjes".

I.A.KRILOVAS "PASAKĖČIOS"

PUSLAPIS 10

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

Justina Kaučikienė- chemijos bakalauras, chemijos inžinerijos magistras (KTU)

APIE NUALINTĄ DIRVOŽEMĮ Viskas prasidėjo 2015 metų pavasarį, svajones ir įsivaizdavimus turėjome labai didelius, plačius ir įvairius. Pradėjome molinio namelio statybas ir tuo pačiu kūrėme savo ūkelį, sodinome vaismedžius, vaiskrūmius, sėjome įvairias ilgą laiką rinktas sėklas.

Tuo metu, visi vyresnieji: seneliai, tėvai sakė, kad žemė pas mus niekam tikus ir niekas čia neaugs, kaimynai pasakojo, jog čia 50 metų buvo ariami laukai ir kad tikrai niekas čia neaugs. Ką jie išmano - tąsyk galvojom juk buvom tiek prisiskaitę apie gamtinę žemdirbystę viską užmulčiuoji šienu ir derlius garantuotas! Deja, derliaus nebuvo. Augalai net ir po šieno sluoksniu truputi paaugę sustojo augti ir skurdo. Svajonė tolo, tačiau nebuvom linkę jos paleisti, o ypač mano vyras Laurynas, visas laisvalaikis buvo skirtas dirvožemio gerinimo, atstatymo būdų paieškoms.

Net ir pavadinimas atspindi kur pradėjom savo veiklą - smėlyne - daugiau ne kas, o kur, nes čia nesustosim, o stengsimės savo veikla tą smėlį paversti derlinga žeme - čia toks Lauryno siekis. Matęs kaip tai padaroma kitur, jis pasiryžęs tą padaryti ir čia.

REGENERACINIS ŪKIS APIMA: • dirvožemio formavimą (anglies grąžinimas į dirvą) • naturalių ekosistemos procesų atkartojimą • vietinių išteklių naudojimą ir vietinę realizaciją • produkciją sertifikuoja vartotojai •paprastų, tačiau efektyvių technologijų naudojimą • aštuonias kapitalo formas. **************************************************** Žmogus kūrybinga gyvybės forma bėda ta, kad jo kūryba ir kūriniai dažnai eina prieš gamtą, o tai tiesus kelias į žmonijos destrukciją. Iš šiandieninių judėjimų gausos už gamtą atrodo, kad žmonės supranta jos svarbą. Taip, mes gelbstim medžius, už juos kovojam ir protestuojam, juos apsikabinam ir mylim - bet visiškai nesureikšminam ilgametės pievos paverstos į naujai dirbamą žemę. Mes gelbstim gyvūnus iš skerdyklų, mylim ir saugom visus gyvūnus, kurie turi akis, ausis ir kojas, bet mums visiškai neįdomūs vabzdžiai ar juo labiau mikroorganizmai.

Augant žmonių kiekiui pasaulyje vis dažniau girdimi pareiškimai, kad natūralus ūkininkavimas nebus pajėgus išmaitinti augančios populiacijos, tačiau jie nutyli apie tai, kad maisto gausa (kilogramai) neužtikrina maistinės vertės. 2004 m. žurnale American College of Nutrition pasirodė straipsnis teigiantis, kad 43 daržovėse per paskutinius 50 metų ženkliai sumažėjo maistinių medžiagų (baltymų, kalcio, fosforo, PUSLAPIS 11

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

AXIS MUNDI | SPALIS 2018/10

geležies, riboflavino ir vitamino C) kiekiai. [1] Kitas tyrimas, atliktas 2011m atskleidžia dar didesnius maistinių medžiagų sumažėjimus (1 pav. [2]). Kad būtų aiškiau, kalcio RPN (rekomenduojama paros norma) yra 1000 mg, tai 1975 m, kad gautumėte reikiamą kiekį kalcio jum reikėdavo suvalgyti 970 g brokolių, 2010m, kad gauti tą patį kalcio kiekį, jau reikia 2 kg, o tai reiškia, kad daugelis žmonių šiandien kovoja su „paslėptu alkiu“ - jie gauna pakankamai kalorijų, bet stokoja sveikatai būtinų maistinių medžiagų.

1 pav. Lentelė rodanti, kaip kito maistingųjų medžiagų kiekis brokolyje 1975-2010 m [1] Donald R. David, Melvin D. Epp, and Hugh D. Riordan, “Changes in USDA Food Composition Data for 43 Garden Crops, 1950 to 1999,” Journal of the American College of Nutrition 23(6):669–682, 2004. https://bionutrient.org/site/sites/all/files/docs/2011_Nutrient_Guide.pdf

Ką žaliosios revoliucijos laimėjimai mums leido pasiekti, tai užauginti daug beverčio (maistine prasme) maisto ir žinoma sumažėjusią maisto produktų kainą, bet turbūt niekas nedrįstų teigti, jog ši revoliucija atnešė žmonėms sveikatą. 2 pav. pateiktame grafike matyti, kad egzistuoja koreliacija, tarp prastėjančios maisto kokybės ir augančių susirgimų. Todėl ir toliau tikėti žaliosios revoliucijos pažadais yra labai pavojinga. O didžiausia klaida, kurią padarė ši revoliucija – tai buvo tylusis cheminis karas trunkantis daugiau nei 60 metų prieš mūsų dirvožemį, taip pat ir prieš mūsų organizmo mikrobiotą.

2 pav. Daržovėse mažėjančių mineralų kiekio ir augančių ligų, dėl mineralų trūkumo, korealiacija. https://groweverywhere.com/blog/category/rants-and-raves PUSLAPIS 12

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

Mes esam daugiau bakterijų nešiotojai, nei žmonės, na bent jau žiūrint iš tos perspektyvos, kad tik 43 % mūsų organizme esančių ląstelių yra mūsų – likusi, didžioji dalis, mikroskopinių kolonistų. O žiūrint iš genetinės perspektyvos, skaičiai dar labiau šokiruojantys, žmogaus genomą sudaro 20 000 genų, kai tuo tarpų mumyse esančios bakterijos turi nuo 2 iki 20 milijonų genų. Žarnyno mikrobiota veikia daugelį organizmo sistemų, įskaitant, virškinimo sistemą, taip pat imuninę, endokrininę ir net neuromediatorių sistemas - tai reiškia, kad jūsų žarnyno mikrobiotos sudėtis gali turėti tiesioginės įtakos nuotaikai, psichinei sistemai, sveikatai ir fizinei savijautai. Stipriai tyrinėjama vadinama žarnyno-smegenų ašis, augant suvokimui ir informacijai keičiasi požiūris į ligas ir jų gydymą. Kita, mažiau ištyrinėta, bet vis daugiau dėmesio sulaukianti ašis yra žarnyno ir odos ir daugybė dar neįsivaizduojamų ašių, tačiau ką ir šiandien jau galima teigti, tai tą, kad mūsų gerovė, sveikata ir laimė yra visiškai priklausoma nuo bakterijų. Tačiau net tą žinodami, mes nepaliaujam jos naikinti, o neigiamos įtakos jai turi daugelis, šiandien jau mums įprastų, veiksnių: cheminis, monotoniškas ir stipriai perdirbtas maistas ir gėrimai, rūkymas, alkoholis, vaistai, labiausiai, žinoma, antibiotikai.

Kaip ir žmogus taip ir dirvožemis turi savo mikrobiotą. Kai mes žiūrime į žemę, viskas, ką galime matyti – augančius augalus ir gyvūnus mintančius ir gyvenančius joje, bet mes nematome to, kad 1 g dirvožemio gali būti net 40 milijonų bakterijų. Bet kurioje ekosistemoje gausiausias jos dalyvis yra bakterijos ir kiti mikroorganizmai.

Su industrinės agrokultūros praktikomis, mes kiekvieną dieną sėkmingai naikinam šią bioįvairovę apie tai nesusimąstydami. Nuolatinis arimas, naikina galimybę vystytis mikorizei ir sunaikina jos grybienos tinklą (3 pav.) taip pat suaktyvina patogeninių bakterijų dauginimąsi, nes dirvožemyje padaugėja deguonies.

Nuolatinis trąšų naudojimas, suardo augalo ir bakterijų simbiotinius santykius, plius per didelis trąšų naudojimas skatina anglies išsiskyrimą į orą. Na ir žinoma, glifosatas, kuris nors naudojamas kaip herbicidas, buvo užpatentuotas kaip antibiotikas, tai būtent taip ir veikia – išnaikina viską, kas gyva dirvožemyje.

3 pav. Dirvožemio mikroorganizmai (grybienos tinklas, bakterijos)

Lygiai taip pat, kaip ir žmoguje esanti mikrobiota yra atsakinga už daugelį funkcijų taip ir dirvožemio mikrobiota turi daug ir įvairių funkcijų, skirtumas tik tas, kad jums turint prastą mikrobiotą kentėsit jūs ir jūsų vaikai, o esant prastai dirvožemio mikrobiotai kentėsime visi. Pvz., kai kuriose ekosistemose ankštiniai augalai dirba su konkrečiomis dirvožemio bakterijomis, kad mineralizuotų azotą iš oro taip, kad jis būtų biologiškai prieinamas likusiai tos ekosistemos augalų bendrijai. Taigi tose ekosistemose, be bakterijų ir/arba be ankštinių augalų, kenčia visa ekosistema. Dėl prastos dirvožemio kokybės žolės yra mažiau maistingos, o tai paveikia atrajotojų, kurie ganosi tose ganyklose, žarnyno mikrobiotą ir, kaip jau rašyta, PUSLAPIS 13

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

mikrobiotos kokybė daro įtaką sveikatai įvairiais būdais. Taigi, jei nekreipsime dėmesio į savo dirvožemio mikrobiotos kokybę, nei mėsa, nei daržovės, kurias valgome, nebus tokios maistingos, kokios galėtų būti, o tuo pačiu ir mes nebūsime sveiki.

Viskas yra pakeičiama, tačiau natūralios ekosistemos, dirvožemio ir bioįvairovės atkūrimas turėtų būti pirminis žmonijos tikslas bandant išvengti pražūtingo bado ir išaugusio sergamumo.

Nuolatinis mineralinių trąšų naudojimas padaro dirvožemį labai priklausomą nuo jų, todėl šią priklausomybę gydyti reikėtų po mažu mažinant trąšų kiekius. Pradėti įterpinėti įvairius įsėlius su ta mintimi, jog kiekviena augalų šeima bendrauja su skirtingais mikroorganizmais, todėl žalinimo metais stengtis sėti kuo didesnę augalų įvairovę, kuri užtikrins pilnavertį dirvožemio mitybos tinklo (4 pav.) veikimą ir geresnį mineralinių medžiagų pasisavinimą kitų metų pagrindinei kultūrai. Norint tiksliau sužinoti apie dirvožemio esančią mineralų kompoziciją, galima atlikti pilnavertį dirvožemio tyrimą ir įterpti tam tikrus trūkstamus mineralus tikslingai. Didinti įvairovę ir atsparumą vabzdžiams kenkėjams galima sėti juostas augalų, kurie pritraukia geruosius vabzdžius arba atbaido kenkėjus. Svarbu įvairovė, kurioje vyksta pusiausvyra.

4 pav. Dirvožemio mitybos tinklas. Nuotrauka iš: https://www.facebook.com/dirvosgerinimas/photos/a.1655517174673034/1655517114673040/?type=3&theater

Nereikėtų bijoti ir medžių alėjų savo dirbamuose vienmečių kultūrų laukuose (5-7 pav.). Medžiai savo šaknimis iš giliau ima mineralines medžiagas ir rudenį jas lapų pavidalu nukloja ant dirvožemio, kas tampa maistu mikroorganizmams ir trąša auginamai kultūrai. Medžiai taip pat naudingi ir ganyklose, atitinkamai prižiūrimi, pasitarnauja kaip apsauga nuo kritulių ar saulės spindulių gyvuliams, o lapai gali būti ir labai geras maisto šaltinis.

PUSLAPIS 14

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

Mikroorganizmus geriausiai maitina gyvos augalų šaknys, todėl nuėmus derlių, nieko nelaukiant reikėtų užsėti ką nors vėl. Taip pat galima naudoti kompostą, galvijų ar paukščių mėšlą, ar kitą organiką kaip maistą mikroorganizmams. O jų įvairovę galima didinti naudojant aktyvuotas (aeruotas) komposto ar sliekų humuso ištraukas, kuriose gausu mikroorganizmų. Sėjamas sėklas taip pat galima apdoroti įvairiomis ištraukomis ar bakterijų preparatais, kurie padidina sėklų gyvybingumą ir stimuliuoja augimą bei padeda geriau išgyventi stresą dėl įvairių aplinkos pasikeitimų.

Nekeičiant dabartinių praktikų, turėsime katastrofiškus padarinius. Jau dabar Jungtinių tautų atstovai skelbia, kad žmonijai tokiu tempu naikinant dirvožemį liko 60 derlių. Skaičius gąsdinantis, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad po 60 metų ateis pasaulio pabaiga, tai daugiau reiškia, kad mes visiškai prarasime ryšį su gamta, būsime priklausomi nuo sintetinių papildų ir vitaminų. Maistą augins ne žemė, o bioreaktoriai, kurie mokslo visuomenės jau dabar yra labai populiarinami, kaip ekologiškas ir tvarus maisto „auginimo“ būdas. Tačiau žmonių sveikatos blogėjimas rodo, kad kuo labiau nukrypstame nuo gamtos, mums numatyto gyvenimo būdo, su tuo daugiau sutrikimų ir ligų mes susiduriame. Tikiuosi, kad mes vis tik sugebėsime grįžti į gamtą ir veikti pagal jos sukurtą sistemą, nes šiandien mes dar turime galimybę pakeisti tik to tiesiog neįmanoma padaryti vienam, kiekvienas iš jūsų, kaip augintojas ar vartotojas, gali daryti teisingus sprendimus – jūs esate reikalingi šiame judėjime už gamtą.

5 pav. Tuopos ir miežiai. Nuotrauka iš: https://www.agroforestry.co.uk/about-ag Tuoroforestry/silvoarable/

Daugiau apie dirvožemį FB puslapiuose: Dirvožemio gerinimo įžvalgos; Savory institute; Sustainable Dish - Diana Rodgers; Regenerative Agriculture (grupė); Smėlyne ūkis.

6 pav. Bulvės ir lazdynai.

Nuotrauka iš: http://www.eurafagroforestry.eu/pl/node/1365

7 pav. Obelys, kiti medžiai ir javai.

Nuotrauka iš: http://www.eurafagroforestry.eu/pl/node/1365

PUSLAPIS 15

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

Viešpaties sandalai“

Žiemos ramybė“

Kažkas kažkur vėl juokias, baras, Kažkam ramu, kažkam nyku...

Vėl šviečia Viešpaties sandalai Virš ištuštėjusių laukų.

Žiemos ramybė...

Ji apgaus, Užleidus vietą liūdesiui beribiam.

Ir vėl akistata žmogaus Su tuo, ką vakar kojos trypė.

Virš tavo lango neužverto – Paspruko metai – na ir kas...

Pradings tikriausiai dar ne kartą – Juk turi kojas ir rankas.

Akis dar turi, klausą, širdį Ir gerą atmintį, deja...

Todėl nenori išsiskirti – Gręžiojas nuõlat kelyje.

Tačiau vis tiek nebesustoja, Negrįžta niekad atgalios – Tik kartais aidas atkartoja: Džiaugiuos, pykstù, tiek to, gailiuos ....................................................................

Jausmai beprasmiai.

Rytas kelias – Kaip visada savu laiku Ir plyšta Viešpaties sandalai, Ir rausta pėdos virš laukų...

Jau atgaila nebepadės – Sniege prasmegęs akmenukas...

O neseniai sode širdies Laimingas paukštis lizdą suko.

Ir buvo dieviškai jauku, Šviesu ir šilta, tyra, gera, Kai kilo saulė tarp šakų...

Bet tarsi kas duris uždarė.

Argi nuo laimės pavargai, Ar ne tokia tau pasirodė?

Neužpustyti liks takai, Nes pėdos vėlei ims alsuoti Už nugaros ...................................................

Bet tik trumpai – Žiemos ramybė...

Ji besotė – Į gilų sniegą įklimpai – Nerast nei paukščio, anei sodo.

Romualdas Žilinskas

PUSLAPIS 16

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

VILKŲ MANIFESTAS LIETUVOS VILKŲ POPULIACIJOS BŪKLĖS ANALIZĖ Parengė Lina Sedra Įžanga

Sveikos vilkų populiacijos paslaugos yra neįkainojamas visų valstybės gyventojų turtas, kuris, net skaičiuojant materialia verte, daugybę kartų viršija įplaukas į biudžetą iš gyvulininkystės ūkio ir medžioklės verslo drauge sudėjus. Šios rūšies išsaugojimas yra bendras valstybės interesas, kuris negali būti priešpastatytas vienos ar dviejų nedidelių visuomenės grupių interesams. Daugelio šalių patirtis byloja, kad, naudojant pažangias žalos prevencijos priemones, problemą galima išspręsti taikiu būdu, nepakenkiant šių ekosistemoms taip svarbių gyvūnų populiacijai. Vilkų vaidmens ekosistemų procesuose kontekste jų daromos žalos ūkiams svarba nublanksta, ypač, turint omenyje, kad mūsų dienomis yra platus spektras priemonių, kurios, remiantis toliau minimais pasauliniu mastu vykdytais ilgalaikiais statistiniais tyrimais, yra labiau efektyvios, nei vilkų žudymas. Bepigu skųstis, kad „niekas neveikia“, net nepasistengus tinkamai organizuoti savo verslo pagal aplinkos diktuojamas sąlygas. Šimtmečiais kaimo žmonės augino avis ir karves ir jų apsauga nuo vilkų buvo natūralus šios veiklos aspektas net neturint šiuolaikinių technologijų teikiamų galimybių. Nieko nedaryti visada paprasčiau, nei dėti pastangas, bet tai nereiškia, kad taip elgtis turime teisę. Atskirų individų aplaidumas ar piktavališkumas atneša žalos ne tik tam žmogui, bet kartais lemia pasekmes valstybės mastu ir šiuo atveju tai ypač ryšku.

Kaip žinote, praeitame šimtmetyje daugelyje šalių vilkai buvo visai ar beveik visai išnaikinti. Buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse medžioklė, kaip ir nemažai kitų tradicijų, įgavo bendrą Maskvos diktuojamą niuansą, nes tiek švietimo, tiek laisvalaikio veiklų sistema buvo pilnai sovietizuota. Medžioklė tapo tuometinio elito pramoga. Į renginio programą įeinančių plataus spektro pasismaginimų metu buvo „tvarkomi reikalai“ ar pamaloninami įtakingi asmenys, siekiant jų palankumo. Buvo įprasta aptarti verslo ar kitokio suinteresuotumo klausimus, pasikvietus reikiamus asmenis į medžioklę. Deja, mūsų dienomis nedaug kas šioje srityje pasikeitė.

Pristatyti medžioklę, kaip garbią tradiciją yra vienas medžioklės šalininkų kozirių. Kadangi vilkų šaudymas kaip buvo, taip ir liko didžiausią azartą tarp tokio laisvalaikio pramogautojų keliantis užsiėmimas, medžiotojų ir toje veikloje dalyvaujančių įtakingų mėgėjų yra siekiama ją išsaugoti nepakitusią. Tačiau šios „tradicijos“ vertė sparčiai sunyksta, įsigilinus į jos šaknis ir prasmę nūdienos visuomenėje bei pasvėrus jos daromą žalą gamtos procesams. Kylant žmogaus sąmoningumui ir PUSLAPIS 17

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

keičiantis jo gyvenimo sąlygoms natūralu, kad nemažai tradicijų atgyvena ir pasitraukia. Pavyzdžiui, Australijos aborigenų tradicijos leido valgyti žmogieną. Bet jie jau ilgas laikas nebėra tokie gurmanai.

Lietuvai butų tikrai ne per anksti atsikratyti panašių sovietinio paveldo atributų, nustojant šia prasme būti trečiojo pasaulio šalimi, į kurią plaukia medžioti turtingi užsienio pramogautojai, neturintys tos galimybės savo labiau civilizuotose šalyse.

Vilkų nauda gyvybės Žemėje išlikimo fone yra akivaizdi ir mokslo įrodyta. Todėl XX amžiaus pabaigoje visame Vakarų pasaulyje prasidėjo vilkų apsaugos ir įveisimo ten, kur jų buvo nebelikę, procesas. Buvo pastebėta, kad be šių plėšrūnų sutrinka ekosistemų savireguliacijos mechanizmai ir jų nebeįmanoma subalansuoti žmogaus pastangomis. Vilkai, būdami mitybos piramidės viršūnėje, gamtos vyksmo, mokslininkų vadinamo trofinėmis kaskadomis, eigoje valdo visus ekosistemų elementus, užtikrindami pusiausvyrą.

Jei sustabdyti ekosistemų destrukcijai būtų buvę kitų būdų šalyse, kur vilkai buvo išnykę, niekas nebūtų ėmęsis dešimtis milijonų kainuojančių projektų juos įveisti. Tolesnė įvykių eiga parodė, kad sprendimas leisti vilkams reguliuoti ekosistemas buvo teisingas. Pats ryškiausias pavyzdys, kaip įveisus vilkus ekosistemos sparčiai grįžta į natūralų būvį, buvo JAV Jeloustouno nacionalinio parko istorija (Axis Mundi Nr.3).

Europoje 1979 m. buvo priimta Berno konvencija, kurioje pilkasis vilkas (Canis lupus) buvo įrašytas į II griežtai saugomų gyvūnų priedėlį. Vėliau buvo sukurta ir ES šalių narių pasirašyta Buveinių direktyva, kurioje pilkasis vilkas, įskaitant mūsų šalyje gyvenantį porūšį Canis lupus lupus taip pat buvo griežtai saugomų rūšių, IV priedėlio sąraše ir jame liko iki šiol.

Mūsų valstybei galioja bendros ES gamtos apsaugos normos ir įstatymai. Tačiau, stojant į Europos Sąjungą, Lietuva, kaip ir kelios kitos šalys (tarp jų Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje ir Švedijoje Canis lupus yra abiejuose - ir IV, ir V priede) derybinėse pozicijose pateikė prašymą leisti vilkų medžioklę, perkeliant juos iš IV į V Buveinių direktyvos priedą. Įdomu, kad beveik visos išimties prašiusios valstybės buvo iš buvusio sovietinio bloko, lyg joms atsikratyti tų iš Rytų primestų „tradicijų“ būtų buvę per sunku. Tiesa, Prašymą Europos Komisija patenkino, bet su sąlyga, jog medžioklė bus vykdoma taip, kad nepakenktų vilkų populiacijos stabilumui bei jos genofondui. Tačiau, nors Lietuvoje vilkų populiacija reguliuojama medžioklės būdu, vilkas vienareikšmiškai tebėra saugomas gyvūnas bent jau tol, kol Lietuvai galioja Europos Sąjungos teisinės normos ir mūsų šalis nėra pasitraukusi iš tarptautinių susitarimų aplinkosaugos srityje.

Tenka pastebėti, kad Lietuva „vykdo“ tik tą sutarties dalį, kuria pramoginė medžioklė legalizuota, bet visiškai nepaiso sąlygų, kurios buvo iškeltos suteikiant tą teisę. Vilkų apsauga jau daug metų yra žodžiai, kurie neturi nieko bendro su vilkų medžiokle Lietuvoje. Ministerijos patvirtintos vilkų populiacijos valdymo priemonės, kaip matysime toliau, toliau blogina ir taip jau nepalankią vilkų populiacijos būklę bei aštrina konfliktą tarp ūkininkų ir vilkų. Be to, mokslinė statistika rodo, kad didinant legalios medžioklės apimtis, didėja ir nelegalus jų žudymas. Tinkamos apskaitos, populiacijos būklės tyrimai ir monitoringas nevykdomi, nors tai yra besąlygiškas Buveinių direktyvos reikalavimas visoms Europos Sąjungos šalims pilkojo vilko atžvilgiu (pirmas rimtesnis genetinis tyrimas po įstojimo į ES buvo atliktas 2019 metais).

PUSLAPIS 18

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

2019 m. Lapkričio 27 d. Aplinkos Apsaugos komiteto posėdyje buvo paminėta, kad yra rengiamos medžioklės įstatymo pataisos ir laikinos priemonės ūkių saugumui didinti, bet ir vėl vietoj to, kad būtų siūlomos taikios žalos prevencijos priemonės, kurioms lėšų yra, ketinama dar labiau intensyvinti vilkų medžioklę ir net didinti medžiotojų autonomiją laukinių žvėrių populiacijų valdymo ir jų medžioklės kvotų nustatymo srityse. Toks sprendimas prieštarautų bet kokiai logikai, nes medžiotojai yra tiesiogiai suinteresuoti sumedžioti kuo daugiau žvėrių ir jau vien dėl to negali objektyviai spręsti populiacijų valdymo klausimų. Buvo taip pat išsakytos mintys perduoti medžiotojams atsakomybę už laukinės faunos daromą žalą žemės ūkiui, kas automatiškai juos skatintų šaudyti kuo daugiau laukinių žvėrių, nes laukinės faunos žalą žemės ūkiui tektų padengti iš savo kišenės. Trumpai tariant – yra ruošiamasi įteisinti masinį laukinių žvėrių naikinimą.

Klausant su vilkų problema susijusių pasisakymų posėdžio metu labiausiai krito į akį tai, jog nė vienas dalyvis nė karto nepaminėjo, kad vilkai yra saugoma rūšis. Vienintelis Komiteto narys, kuris nepritarė vilkų naikinimui buvo Linas Balsys. Kyla klausimas, ar kiti komiteto nariai žino, jog kalba apie saugomą rūšį, ar jiems žinomos priežastys, kodėl ši rūšis tokia svarbi, ar suvokia, kad nepaisydami vilkų apsaugos reikalavimų pažeidžia tarptautinius įsipareigojimus? Atrodo, jie taip pat nežino, kad Lietuvos prašymu, kaip susitikime AM patikslino Algirdas Klimavičius, Europos Komisija pernai skyrė 1 milijoną eurų ūkių apsaugoms nuo vilkų (nepelno investicijos). Žemės ūkio ministerija kažkodėl mano pradėti skirstyti tas lėšas tik kitais metais – po dviejų metų nuo paramos suteikimo. Šių metų rekordinė medžioklės kvota susilaukė karštos aplinkosaugininkų reakcijos. Atsakant į visuomenės nepasitenkinimą dėl jau antrus metus nustatomos beprotiškos vilkų medžioklės kvotos (110 – 2018, 120 – 2019), spalio 24 d. Apsaugos ministerija surengė viešą susitikimą, kuriame buvo bandyta atsakyti į klausimus, kodėl Lietuvoje vilkai vietoj to, kad būtų saugomi, yra naikinami. Nors susitikimo metu buvo pateikta nemažai informacijos ir įvyko gana produktyvi diskusija, toli gražu ne į visus klausimus buvo Gvildžio Gamtos nuotraukos Raimundo argumentuotai atsakyta ir nebuvo pažadėta ieškoti tinkamų sprendimų nė vienaiIntervių iš su vilkų populiacijos parengė Onutė Kuliešytė išsaugojimu susijusių problemų. Turiu pastebėti, kad ne visa Ministerijos pateikta informacija atitinka realią padėtį, kai kurie faktai nutylimi arba pateikiami neteisingame kontekste.

Toliau bus pateikta situacijos analizė, paremta tarptautiniais ir Lietuvoje vykusiais moksliniais tyrimais, susijusiais su diskutuojama vilkų išsaugojimo bei jų konflikto su ūkininkais sprendimo problema, bei iš to išplaukiančios pastabos.

PUSLAPIS 19

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

Vilkas, net būdamas V priede, netampa mažiau saugoma rūšimi Vadovaujantis minėtais pilkojo vilko apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais, Europos Sąjungoje yra laikomasi principo, kad šalių narių pastangos turi būti sutelktos į konfliktų sprendimą ir taikų sugyvenimą su vilkais, o ne jų naikinimą. Medžioklė turi būti paskutine priemone, kai visos kitos priemonės apsaugoti ūkiams buvo tinkamai pritaikytos ir jos buvo nesėkmingos. Tai pakartotinai pabrėžiama rugsėjo 10 d.

Europos Sąjungos Teisingumo teismo sprendimu. Tai, kad teisme buvo nagrinėjamas Suomijos atvejis, kur vilkas yra IV Buveinių direktyvos priede ir kad sprendimas tiesiogiai netaikomas Lietuvos atveju (V priedas), nereiškia, kad mes neturime kreipti į jį dėmesio. Net turint teisę į vilkų populiacijos reguliavimą medžioklės būdu, nėra leista jų aklai šaudyti, prisidengiant jų daroma žala ūkiams.

Pirminėje Buveinių direktyvos redakcijoje mūsų šalyje gyvenantis pilkojo vilko porūšis - Canis lupus lupus, buvo IV - griežtai saugomų - rūšių priede. V priede buvo tik Iberijos vilkas, kitas pilkojo vilko porūšis.

Stojant į ES dėl nesuprantamų priežasčių ir remiantis nepatikrintais medžiotojų pateiktais vilkų apskaitos duomenimis, Lietuvos ir kelių kitų tą patį prašymą pateikusių šalių vilkų populiacijos buvo perkeltos į V Buveinių direktyvos priedą. Tačiau, jei sąlyga palaikyti vilkų populiaciją stabilią ir nekelti grėsmės jos išlikimui nevykdoma, teisė naudotis „lengvata“ taip pat gali būti kvestionuojama. Paskutinių metų patirtis rodo, jog medžioklė yra akivaizdžiai netinkamas būdas kovai prieš vilkų žalą ūkiams, ypač iš Europos Komisijos gavus pajamų spręsti konfliktą taikiu būdu.

Išlaikyti vilkų populiacijos stabilumą tiek kiekybine, tiek kokybine prasme yra prioritetas, ypač kai žinoma, kad didelėje nukentėjusių ūkių dalyje nebuvo taikytos apsaugos priemonės arba jos taikytos netinkamai, nesilaikant specialistų rekomendacijų. Susitikimo AM metu ministerijos atstovas Algirdas Klimavičius to net neslėpė. Iš kitos pusės, yra daug ūkių, kurie įsikūrę netoli vilkų gyvenamų teritorijų, bet jokių problemų su miško gyventojais neturi, nes atsakingai žiūri į verslo apsaugą.

Be to, net vilkui esant V Buveinių direktyvos priede reguliuoti populiaciją medžioklės būdu nėra būtina. Tai nėra užfiksuota jokiais teisiniais aktais, ir medžioklės nauda nėra įrodyta jokiais moksliniais tyrimais. Lenkijoje, kur vilkas, kaip ir Lietuvoje, yra V buveinių direktyvos priede, vilkai sąmoningai nemedžiojami jau daugiau nei 20 metų ir puikiai susitvarkoma, nors ir ten sovietų metais buvo tokios pat „tradicijos“. Išskirtiniams atvejams yra suformuotos profesionalios grupės. Bet vilkų populiacija Lenkijoje nėra medžioklės destabilizuota ir žalos atvejų pasitaiko retai. Jei Lietuva būtų pasekusi daug sėkmingiau vilkų populiaciją valdančios kaimyninės šalies pavyzdžiu ir vietoj to, kad aklai šaudytų vilkus, būtų susitelkusi ūkių apsaugos priemonių diegimui, nei ekosistemos, nei ūkiai nebūtų atsidūrę tokioje sudėtingoje situacijoje - nebūtų keliskart išaugusi kanopinių žvėrių populiacija, nebūtų nugraužiami ištisi miškų masyvai, nebūtų paplitęs kiaulių maras, nebūtų taip aršiai vilkų puolami ūkiai. Kaip 2008 m. savo tinklapyje pastebėjo „Baltijos vilkas „Lenkijos pavyzdys yra gyvas priekaištas Lietuvai.“

PUSLAPIS 20

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

Kaip nuo vilkų apsaugos buvo pereita iki jų populiacijos naikinimo įteisinimo Jau 2001 m. Jungtinė nevyriausybinė vilkų apsaugos taryba reikalavo uždrausti vilkų medžioklę. 2005 m. su tuometiniu Aplinkos apsaugos ministru Arūnu Kundrotu buvo sutarta, kad vilkų medžioklė palaipsniui bus sustabdyta. Manyta nustatyti pereinamą laikotarpį („įgyvendinti kompensacinį mechanizmą, prevencines priemones, sudaryti plėšrūnų padarytos žalos identifikavimo komisijas savivaldybėse, apmokyti veterinarijos gydytojus, inspektorius, ūkininkus, pakeisti teisės aktus“, BV, 2009) ir užfiksuotas laikinas 20 vilkų medžioklės limitas. Ministras pažadėjo, kad vilkų apsauga toliau tik griežtės ir kvotos mažės. Antras etapas turėjo būti medžioklės uždraudimas, leidžiant reaguoti tik tose teritorijose, kur yra ypač daug žalos atvejų.

Per nuo susitarimo praėjusį veik 15 metų ūkininkams už vilkų papjautus gyvulius buvo pradėtos mokėti kompensacijos; tiesa, jokių įrodymų, kad tai vilkai dažnu atveju nėra, nes jokios ekspertizės nevykdomos, o savivaldybių komisijos nėra pakankamai kompetentingos nustatyti, kas tą žalą padarė. Prevencinės priemonės pritaikytos tik dalyje ūkių ir ne visuose jos tinkamos, o medžioklės kvotos vis auga. Apskaitas toliau „vykdo“ medžiotojai, į pagalbą pasitelkę vaizduotę. Buvo ne vieni metai, kai jos visai nevyko. Iki 2018 metų nebuvo sugebėta sukurti jokios tinkamos populiacijos skaičiavimo metodikos, o pažangių jos stebėjimo būdų niekas net neplanuoja naudoti. Nebuvo nei patikimais duomenimis paremtų populiacijos būklės tyrimų, nei monitoringo. Nepaisant to, vilkų medžioklės kvotos per visus tuos metus (išskyrus vienintelius metus, kai buvo apsiribota 5 individų sumedžiojimu) ne mažėjo, kaip buvo žadėta Aplinkos ministro 2005 metais, o augo, kol nusistovėjo ties 60. Kadangi daugiau kvotų didinti nebuvo įmanoma, nes tai buvo maksimalus limitas pagal tuomet galiojusį „Vilko apsaugos planą. Jei paskaičiuota vilkų populiacija yra tarp 250 ir 500 individų, kvota negalėjo viršyti 20% populiacijos - suskaičiuotos, o ne kažkokios hipotetinės, numanomos.

Buvo sugalvota, kaip tą trukdį apeiti. 2018 m. pakeitus „Vilko apsaugos planą“, kvotos viršutinė riba esant tam pačiam populiacijos skaičiui staiga tapo dvigubai didesnė - 40% suskaičiuotos populiacijos, nors Aplinkos ministerija bando visomis pajėgomis tai neigti (smulkiai tas mechanizmas bus paaiškintas kitame skirsnyje).

Ir tai dar ne viskas. Iki 2009-2010m. sezono vilkai buvo medžiojami nuo gruodžio 1 d. iki balandžio 1 d. Vietoj to, kad mažintų vilkų medžioklės apimtis, kaip buvo planuota, Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas 2011 m. medžioklės sezoną prailgino pusantro mėnesio, jo pradžią atkeldamas į spalio 15 d.

Spalio 24 d. AM vykusiame susitikime su visuomene Algirdas Klimavičius patikino, kad reikia džiaugtis, jog medžioklės sezonas pradedamas tik spalio 15 d., nes buvo minčių jį paankstinti. Kaip sakoma – apetitai auga bevalgant.

PUSLAPIS 21

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

Ar nors vienas sveiką protą turintis žmogus galėtų pasakyti, kad šaudymas aklai vis daugiau ir ilgiau, net nežinant, kiek Lietuvoje yra vilkų, yra tinkamas būdas išsaugoti žvėrių populiaciją? Ministerijos pareigūnai vis dar teigia, kad tai ir yra jų tikslas.

Kaip 20% riba tapo 40% riba Naujame 2018 m. dokumente, kuris iš inercijos vis dar vadinamas „Vilko apsaugos“, o ne „medžioklės“ planu, įteisinta maksimali medžioklės limito riba - 40% suskaičiuotos populiacijos. Ji yra dvigubai didesnė nei ankstesnėje, 2014 m. redakcijoje, kurioje, kaip buvo minėta anksčiau, maksimalus vilkų medžioklės limitas buvo 20%. Kaip 2018 m. keičiant „Vilko apsaugos planą“, tas turėjęs nekisti 20% maksimumas galėjo padvigubėti? Čia kalbame apie oficialų dokumentą, kuriame turi būti užfiksuotas vilkų populiacijos skaičiavimo ir medžioklės kvotų nustatymo pagrindas, norint užtikrinti vilkų populiacijos sveikatą ir stabilumą. Niekas nežino, kiek vilkų iš tikrųjų yra Lietuvoje, nes patikimų apskaitų pas mus apskritai dar nebuvo. Šiuo atveju visai nesvarbu, ar vilkų po Lietuvos miškus bėgioja daugiau, ar mažiau, nei suskaičiuota. Svarbu tai, kad oficialiame dokumente užfiksuotas skaičius yra dvigubai didesnis, nei leistinas, jei norima, kad populiacija neišnyktų.

Aplinkos ministerijos atstovai susitikime AM minėjo, kad taip skaičiuoti negalima. Pažiūrėkime, ką sako skaičiai, kurie nemoka meluoti. 2015 m. kvota buvo 60. Tai buvo maksimali riba - 20% tuo metu suskaičiuotos 292 vilkų populiacijos. (2016 m. ir 2017 m. apskaitos neįvyko, bet kvotos vis tiek buvo 60 individų). Šiemet nuo beveik tokios pačios populiacijos - 296 individai - vėl nustatyta maksimali kvota, tik ji jau ne 60, o 120, tai yra - 40% suskaičiuotos populiacijos.

Algirdas Klimavičius susitikimo su visuomene metu argumentavo, kad yra pakeista skaičiavimo metodika ir taip lyginti negalima. Pažvelkime į skaičius pagal naują metodiką, kurią išaiškino Vaidas Balys, vienas iš „Vilko apsaugos plano“ darbo grupės dalyvių. 2018 m. vilkus buvo pradėta skaičiuoti ne individais, o šeimomis (šeima - 4 ir daugiau individų), medžioklės limito maksimali riba dabar siejama su prognozuojamu prieaugliu, kitaip tariant, leidžiama sumedžioti visą prognozuojamo prieauglio dydį, kuris gaunamas šeimų skaičių dauginant iš koeficiento 3,25.

Taip vilkų populiacijos prieauglis skaičiuojamas Švedijoje. Tik ten, aišku, niekas nemedžioja tam prieaugliui lygios vilkų populiacijos dalies. O Lietuvoje pagal naują „Vilko apsaugos planą“, medžioklės kvotos maksimumas gaunamas šeimų skaičių dauginant iš 3,25. 2018-2019 m. sezono metu buvo suskaičiuotos 37 vilkų šeimos. Kvota, 120 individų, paskaičiuota taip: 37 x 3,25 = 120. Visos šių metų populiacijos rudenį prieš medžioklės sezoną dydis, 296 individai, nustatytas šeimų skaičių dauginant iš koeficiento 8 (37x 8=296). Į tą koeficientą 8 statistiškai jau įeina tie būsimi jaunikliai (3,25) ir likusios, mažesnės nei 4 vilkų, grupės bei pavieniai vilkai.

Matome, kad kvotos koeficientas 3.25 yra 40% nuo populiacijos apskaičiavimo koeficiento 8, lygiai kaip ir 120 yra 40% nuo 296. Skaičiai nemeluoja.

PUSLAPIS 22

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

Jei peržengiama riba, vilkų populiacija pasmerkta išnykti Mokslininkų įrodyta, kad jei bendras vilkų populiacijos mirtingumas (įskaitant medžioklę, jei ji leidžiama), peržengia 34%, populiacija nyksta (Špinkytė-Bačkaitienė, 2012). Jei artėjama prie šio procento – jai gresia išnykimas per ilgesnį laikotarpį. Todėl negalima viršyti 20-22% medžioklės limito (pagal prancūzų 2017 m. tyrimus, nustatant ilgalaikę vilkų populiacijos vystymosi tendenciją 2025-2030 metams).

Primenu, kad stojant į Europos Sąjungą, vilkų buvo paskaičiuota 550 ir buvo pasižadėta palaikyti jų populiaciją stabilią ir sveiką. Ar tai, kad jų prieš šį medžioklės sezoną buvo suskaičiuota net ne 300 – beveik perpus mažiau – Europos Komisijos pareigūnams atrodytų kaip populiacijos stabilumo rodiklis? Tai, kad beveik pusėje Lietuvos apskaitos šiemet neįvyko, nėra argumentas. Jos tose vietovėse galėjo neįvykti todėl, kad tiesiog nebuvo ką skaičiuoti. Skundai sniego nebuvimu taip pat nėra visiškai patikimi, nes kaimyniniuose apskaitos vienetuose apskaitos įvyko. Meluoja vieni arba kiti, bet kol nežinome kurie, jokių prielaidų apie tai, kad vilkų gali būti daug daugiau, nei suskaičiuota, daryti nėra prasmės.

Beje, tai ne pirmi metai, kai Lietuvoje vilkų apskaitos neįvyksta ar įvyksta tik dalinai. Niekas nežino, koks yra tikras vilkų populiacijos dydis ir jos būklė. Be to, apskaitos vykdomos dar nepasibaigus medžioklės sezonui, taigi tikėtina, kad net dalis tų 37 šeimų ar tų 296 suskaičiuotų vilkų galėjo neišgyventi iki šių metų medžioklės sezono, ypač, jei juos nelegaliai šaudo visus metus. Įteisinant 40% vilkų populiacijos medžioklės limitą, tuo pačiu palaiminamas garantuotas vilkų populiacijos naikinimas. Net nežiūrint į procentus, aišku, kad kasmet eliminuojant žvėrių populiacijos dalį, atitinkančią visą prognozuojamą prieauglį, rūšis pasmerkta išnykti, nes vilkai žūsta ne vien nuo legalios medžioklės. Brakonieriai Lietuvoje žudo vilkus visus metus, nepaisydami jokių medžioklės sezonų. Ir tokių atvejų yra tikrai ne keletas, o dešimtys. Vilkai gali žūti medžioklėje, kovose dėl teritorijų, nuo ligų ar tiesiog, kaip ir visi kiti gyvi organizmai, mirti natūralia mirtimi. Jei medžioklės eigoje išnaikinamas visas prieauglis, kokia populiacijos dalis gali likti, atėmus visus kitus mirties atvejus?

Turiu atkreipti dėmesį, kad „Vilko apsaugos planas“ visai nereikalauja medžioti maksimalios leistinos vilkų populiacijos dalies. Kvota gali būti nustatyta nuo 0 iki 40%. Sekant skaičių logiką, aukščiausi limitai galėtų būti naudojami tada, kai vilkų skaičius pasiekia ar viršija viršutinį palaikytiną populiacijos dydį, bet ne tada, kai jų yra tik šiek tiek daugiau, nei apatinė riba. Tačiau akivaizdu, kad Plano rengėjai nelinkę apsiriboti mažesnėmis kvotomis, nei maksimalios leistinos. Ir tai daroma jau daug metų, neturint duomenų apie populiacijos apimčių dinamiką bei jos būklę. Turint omenyje paskutinių dviejų metų medžioklės apimtis, vienintelis tinkamas žodis šiai situacijai apibūdinti yra genocidas.

Kiek vilkų galėtų gyventi Lietuvoje?

Pagal „Vilko apsaugos planą“, palaikytinas vilkų šeimų skaičius yra 32-62. Medžioklė Lietuvoje stabdoma tik tada, jei šeimų skaičius žemesnis, nei 32; kitaip tariant, minimalus palaikytinas šeimų skaičius yra 31. Šis skaičius nustatytas, kaip susitikime minėjo Algirdas Klimavičius, „ginčų būdu“, nesiremiant jokiais teritorinės talpos tyrimais vilkų populiacijos atžvilgiu.

PUSLAPIS 23

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

Pažvelkime, ką sako kitų šalių tyrimų duomenys. Vilkų šeimos teritorijos dydžiui šeimos narių skaičiaus įtakos praktiškai neturi, bet jis priklauso nuo geografinės platumos ir kanopinių žvėrių gausos (Jedrzejewski et al., 2007). Europoje vilkų gyvenama teritorija kinta nuo 80–240 km² pietinėje ir centrinėje Europoje, iki 415–500 km², šiaurinėje - Skandinavijoje (Okarma et al., 1998; Finďo, Chovancová, 2004; Kusak, 2005, pagal: ŠnipiškytėBalčienė, 2012). Beje, Lietuvos teritorijos talpa vilkų atžvilgiu buvo tirta 2009 metais. Tyrimų metu buvo nustatyta, kad Lietuva talpina 625 vilkus (Balčiauskas, Kawata, 2009), kas, skaičiuojant pagal naują apskaitos metodiką būtų 78 šeimos (625/8=78). Tiesa, tiriant buvo vėlgi remtasi medžiotojų skaičiavimų duomenimis, kurių patikimumas, kaip žinome, kelia stiprių abejonių.

Lietuva užima plotą nuo 54 laipsnio (Dzūkijos nacionalinis parkas) iki 56 laipsnio (Žemaitijos nacionalinis parkas). Belovežo girios platuma yra 52 laipsniai. Skirtumas nedidelis, todėl Belovežo girioje gyvenančių vilkų teritorijos dydį galima laikyti atskaitos tašku. L.Balčiauskas siūlo vidutinį Lietuvos vilkų teritorijos dydį talpinti tarp Lenkijos ir Suomijos, tačiau toks požiūris klaidingas. Skandinavijos vilkų genetinė struktūra nerasta niekur kitur Europoje, todėl ilgą laiką buvo manyta, kad tai vilko ir šuns hibridai. Tačiau, kaip parodė 2019 m. Upsalos universitete Švedijoje atlikti tyrimai, Skandinavijos vilkai yra nuo senų laikų išlikusi šiai teritorijai būdinga migruojančių vilkų atmaina ir neturi nieko bendro su daug sėslesniais Pabaltijo populiacijos vilkais. Jie, kaip ir Taigos stepių vilkai, ieškodami daug rečiau pasitaikančio grobio, gali nubėgti tūkstančius kilometrų (Linnea Smeds, Kojola, Ellegren, 2019). Taigi, atsparos taškas vidutinei Lietuvos vilkų šeimos teritorijai nustatyti būtų Belovežo giria, kur tyrimų, vykusių 1994–1999 m. metu nustatyta, kad viena vilkų šeima užima vidutiniškai 201 km² plotą (Jedrzejewski et al., 2007).

Kanopinių Lietuvos miškuose pakanka ir jų skaičius kasmet auga. Todėl normalios vilkų šeimos užimamos teritorijos vidurkis Lietuvoje, kiek pakoreguojant pagal mūsų geografinę platumą, galėtų būti maždaug 220-240km². Taigi, Lietuvoje, priklausomai nuo teritorijose esančio grobio kiekio, galėtų gyventi bent tris, o gal net keturis kartus daugiau, nei 31 „ginčų būdu“ sutarta šeima ir 1,5-2 kartus daugiau, nei 62 aukščiausioji pagal „Vilko apsaugos planą“ leistina riba. Šie paskaičiavimai daryti pagal Lietuvos miškų plotą.

Tai patvirtina Labanoro girios pavyzdys (miškingo ploto 738 km²), kur nekenkdamos žmogui ir nedarydamos jokios žalos ūkiams jau daug metų (iki šio medžioklės sezono) gyveno trys vilkų šeimos.

Taigi, Lietuvos teritorijoje, nedarydamos žalos, gali gyventi gal net triskart daugiau vilkų šeimų, nei per praėjusią apskaitą suskaičiuotos 37. Ir problema apskritai yra ne vien jų skaičiuje, o tame, koks yra tų šeimų stabilumas. Lietuvoje, galima sakyti, tas stabilumas šiais metais lygus nuliui, nes šiemet nuspręsta šaudyti vilkus visoje Lietuvos teritorijoje, nepriklausomai nuo to, ar jie daro žalą ūkiams, ar ne. Tokiu būdu yra sutrikdomos ir suardomos iki tol daugiau ar mažiau ramiai gyvenusios išplėstinės vilkų šeimos. Toliau matysime, kaip tai atsiliepia vilkų populiacijai ir visai jos aplinkai, įskaitant žmogaus ūkinę veiklą.

Vilkų teritorijos taip pat priklauso nuo medžioklės. Kaip tai atsiliepia žmogaus ūkinei veiklai?

Pažvelkime į vilkų šeimų užimamo ploto palyginimą Belovežo girioje Baltarusijos dalyje, kur vilkai medžiojami - tankumas vidutiniškai 1,2 individai/100km2, vidutinis šeimos dydis – 2,7-3,2 vilkai - ir Lenkijos dalyje, kur vilkai saugomi tankumas vidutiniškai 2,3 individai/100km2, vidutinis šeimos dydis – 4-5 vilkai (Okarma, Schmidt, 1998). Galime daryti išvadą, kad kai vilkai nemedžiojami, jų į tą patį plotą telpa daugiau, o kai medžiojami, jų teritorijos spindulys plečiasi.

PUSLAPIS 24

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

„Radijo sekimas vykdytas 1994 – 1998 metais bei sekimas pėdomis esant sniego dangai 1985 – 1996 metais parodė patikimą vilkų stabilumą šioje Belovežo girios dalyje, kur vilkai yra saugomi. Buvo užregistruotos trys gaujos pasižyminčios mažai kintančiu erdviniu išsidėstymu.

Baltarusijos pusėje vilkai intensyviai medžiojami, todėl ten jų gaujos erdviškai ir bendruomeniškai nestabilios.“ (Šnipiškytė-Balčienė, 2012).

Tai reiškia, kad destabilizuojant vilkų šeimas medžioklės metu, jos pakrinka, palieka nusistovėjusias teritorijas ir daug dažniau atklysta į žmogaus ūkinės veiklos užimamus plotus. Mažesnės šeimos turi ieškoti maisto didesniu spinduliu, nes negali susimedžioti įprasto grobio – stambių kanopinių, kadangi tam neužtenka pajėgų. Kai šeima medžioja drauge, ji stipri, o vienišam vilkui elnias ar briedis kanopos smūgiu gali kiaurai perskrosti kaukolę. Jei taip besiblaškydami vilkai, kurių medžioklės potencialas yra sunaikintas, suskaldžius išplėstinę šeimą į mažesnes grupeles, randa lengvai pasiekiamą, tinkamomis apsaugos priemonėmis nesaugomą grobį, jie, be abejo, pasinaudoja proga numalšinti alkį. Jei medžioklės stresas yra palaikomas, pradeda deformuotis įgimti vilkų medžioklės ir mitybos įpročiai, kitaip tariant – vilkai pradeda specializuotis ūkių antpuoliuose. Taip dėl medžioklės yra sukuriami tie „probleminiai“ vilkai.

Normali vilkų šeima yra išplėstinė tėvų ir palikuonių struktūra. Alfa vilkai – tėvai - vieninteliai turi teisę turėti jauniklių. Alfos garantuoja šeimos stabilumą ir nesuardomumą. Kiekviena nemedžiojama vilkų šeima dešimtmečiais gali gyventi savo teritorijoje, kol nenužudomi Alfa vilkai. Šeima gali didėti, bet jei pakanka grobio, teritorijos apimtis nuo to praktiškai nepriklauso. Nereikia pamiršti, kad intensyviau medžiojami kanopiniai žvėrys - vilkų grobis - sparčiau dauginasi, todėl plečiantis vilkų šeimai, jiems nekyla problemų liekant tame pačiame plote. Parkuose, kur vilkai nemedžiojami, ypač jei yra daugiau šeimų, vyksta vilkų populiacijos savireguliacija, ji neauga daugiau, nei gali talpinti teritorija. Konfliktai už jų teritorijos ribų yra ekstremaliai reti (Wallach 2015, Cariappa 2011). Jei trečiais-ketvirtais gyvenimo metais ar vėliau jaunesni vilkai atsiskiria nuo šeimos ir nutaria ieškoti poros, jie jau būna įgavę visus tėvų perduotus medžioklės įpročius ir normaliomis sąlygomis laikosi atokiau nuo žmogaus gyvenamų teritorijų. Tokie vilkai susiranda savo teritoriją, net jei kartais tam reikėtų nubėgti tūkstančius kilometrų, ir joje įsikūrę palaiko iš tėvų išmoktas tradicijas.

Ten, kur vyksta medžioklė, vilkų šeimos suskaldomos, dažnai atsiranda daugiau jauniklius vedančių porų, o reiškia – daugiau šeimų. Kadangi net tada, jei šeima maža, jai reikalingas panašaus dydžio plotas, kaip ir išplėstinei šeimai, ankstesnė teritorija tampa per ankšta dalis vilkų, priversti ieškotis naujų plotų, išeina už jos ribų. Mažos vilkų grupelės ir vieniši vilkai, dėl suirus šeimai prarasto medžioklės potencialo nesugebėdami susimedžioti pakankamai maisto miške, gali migruoti, išeidami iš laukinės gamtos prieglobsčio link žmonių gyvenviečių, ypač traukiami ten laisvai besiganančių naminių gyvulių. Taip medžioklės metu suardžius vilkų šeimą viename rajone, probleminių vilkų gali atsirasti gretimuose rajonuose, kuriuose žalos atvejų iki tol nebuvo (Wielgus 2008, Treves 2016, Stone 2017). Intensyviai medžiojant toliau, situacija tik blogėja.

Vargu ar po paskutinių metų medžioklės Lietuvoje yra likę išplėstinių šeimų. Net rezervatų teritorijose PUSLAPIS 25

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

jos, greičiausiai dėl brakonierių veiklos, yra sumažėjusios.

Remiantis apskaitos duomenimis, paskelbtais Aplinkos ministerijos tinklapyje, ir genetinio tyrimo rezultatais, Lietuvoje pastebėtas labai didelis mažesnių vilkų grupelių, susidedančių iš 2-3 narių, skaičius ir daug vienišų vilkų, o suskaičiuotose didesnėse šeimose nedažnai daugiau nei 4 nariai. Tai, beje, reiškia daugiau porų ir daugiau jauniklių, daugiau rūpesčio juos išmaitinti.

Vilkai yra itin prisitaikantys gyvūnai. Pakanka probleminių vilkų teritorijose įrengti patikimus ganyklų aptvarus ir kelis metus palikti šeimas ramybėje, miške paliekant pakankamai jų natūralaus grobio, ir jie grįš prie savo ankstesnių natūralių įpročių. Čia būtina pastebėti, kad Lietuvoje skaičiuojant palaikytinas laukinių žvėrių populiacijas, visiškai neatsižvelgiama į ekosistemos ryšius tarp mitybos tinkle dalyvaujančių gyvūnų. Vilkai pagrinde maitinasi kanopiniais žvėrimis, todėl būtina tuose skaičiavimuose numatyti jiems reikalingą tų gyvūnų dalį ir jos neišmedžioti (Špinkytė-Bačkaitienė 2005). Tai ir yra tinkamų buveinių sąlygų užtikrinimas. Šis reikalavimas įtvirtintas Buveinių direktyvoje, bet atrodo, kad Lietuvos gamtos apsaugos specialistams tokie dalykai – paslaptis.

Kaip intensyvi medžioklė pažeidžia vilkų populiacijos struktūrą ir keičia jų egseną, įpročius ir net fiziologiją Kaip matote, vilkų medžioklė mokslininkų yra ne be reikalo laikoma kraštutine ir nepageidaujama priemone. Gausiais tyrimais yra įrodyta, kad medžiojamų vilkų populiacija tampa daug labiau pavojinga ūkininkams, nei toji, kuriai leidžiama netrukdomai gyventi. Kitaip tariant, kuo aršiau vilkai naikinami, tuo jie atneša daugiau žalos ir atvirkščiai, žalą galima labai sumažinti, kraštutinai apribojant medžioklę („Plėšrūnų kontrolė neturi būti aklas šaudymas“, Frontiers in Ecology and the Environment, 2016).

Ten, kur leidžiamas vilkų populiacijos reguliavimas, ūkių antpuolių ne tik nesumažėja, bet dažniausiai padaugėja, palyginus su tomis teritorijomis, kur vilkai nemedžiojami. Net jei konkretus ūkis nebepuolamas, kaimyniniai ūkiai, kur žalos atvejų iki tol nebūta, dažnai tampa pažeistos vilkų šeimos likučių taikiniu.

Dažnai teigiamą rezultatą sunku pastebėti, jei medžioklė sustabdoma tik laikinai, trumpu periodu – vilkų populiacijai reikia laiko pusiausvyrai atgauti, bet jis akivaizdus ilgesniu laikotarpiu. Tyrimų, kurių eigoje buvo padaryta ši išvada, vyko ne vienas visame pasaulyje. Pernai (2018m.) pasibaigė LIFE projektas Rumunijoje, kurio metu taip pat buvo konstatuotas neigiamas medžioklės efektas.

Pažymėtina, kad net ir nedidelis vilkų populiacijos reguliavimas iššaukia atvirkštinį efektą žalos ūkiams prasme, todėl kištis į vilkų gyvenimą juos žudant galima tik kraštutiniais atvejais. (Wielgus 2008, Treves 2016, Stone 2017). Jei tikrai nėra kitos išeities, ir jei probleminis vilkas nepaisant apsaugos priemonių elgiasi netipiškai, tik tada galima svarstyti galimybę taikyti šią kraštutinę priemonę. Priemonių apsisaugoti nuo vilkų, jų nežudant, yra daug, tik noro jas naudoti trūksta.

Genetinis tyrimas ir keista jo nerimą keliančių rezultatų interpretacija Aplinkos ministerijos pareigūnai teigia, kad toks didžiulis medžioklės limitas buvo nustatytas remiantis mokslininkų, 2019 m. vykdžiusių genetinius tyrimus, rekomendacijomis, išdėstytomis jų rašte. Noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad net šio 2019 m. genetinio tyrimo vadovė Dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė savo PUSLAPIS 26

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

ankstesniame moksliniame darbe taip pat minėjo, jog siekiant išsaugoti vilkų populiaciją, nevalia peržengti 34% vilkų bendro mirtingumo ribos, o juk tiek pernai metais, tiek šiemet nustatyta kvota yra 40% suskaičiuotos populiacijos ir tai vien medžioklės procentas be visų kitų mirties atvejų. Kaip tuomet suprasti tas rekomendacijas? Be to, kaip galima rekomenduoti taip smarkiai medžioti vilkus, kai tyrimas parodė, jog populiacijos genetinė įvairovė nėra atsistačiusi po prieš pusę amžiaus patirto susiaurėjimo? Ar galima rekomenduoti medžioklę net pažymint kokia turėtų būti kvota, remiantis tik vienų metų tyrimų rezultatais, kurie negali rodyti jokių žymesnių tendencijų, nes nėra atsvaros taško – ankstesnių metų panašaus lygio tyrimų? Tendencijos ir žymesni skirtumai populiacijų genetikoje pasirodo ne per vienus ir ne per du metus.

Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje apskritai į mokslą žiūrima, švelniai tariant, keistai. Aplinkos ministerijos konkursą tokiems tyrimams numatoma skelbti kasmet ar, geriausiu atveju kas du metus. Visai neaišku, ar jį laimėjusi mokslo įstaiga vykdys tyrimus ta pačia kryptimi ir tais pačiais metodais. Jei naudojami skirtingi metodai, rezultatus palyginti nėra paprasta, o kartais ir netikslinga. Tendencija gali būti aiškiai matoma tik tuomet, kai yra tyrimų tęstinumas. Tokia konkursų trumpalaikiams moksliniams tyrimams tvarka yra absoliučiai nesuprantama, kalbant apie tokias sritis, kaip populiacijų būklės nustatymas. Kyla klausimas, kodėl Aplinkos ministerija neieško galimybių, o mano žiniomis, net atsisako pasiūlymų, vykdyti tarptautinio lygio ar Lietuvos mastu Europos Komisijos finansuojamus projektus. Tokie projektai vyko ne vienoje ES šalyje ir jie davė svarių rezultatų, be to, jie nėra našta šalies biudžetui.

Dabar pažvelkime į pačią 2019 m. Lietuvos vilkų genetinių tyrimų ataskaitą ir pakomentuokime jos rezultatus: Nepasiekusi optimumo vilkų populiacijos genetinė įvairovė.

Norint atstatyti genetinę įvairovę, kuri susiaurėjo dėl intensyvaus vilkų naikinimo, vykdyto sovietmečiu ir prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, reikia ne didinti kvotas, o jas mažinti. Tai akivaizdu. Tai, kad genetinė įvairovė buvo pradėjusi kiek atsistatyti, galėjo būti dėl mažų medžioklės kvotų, fiksuotų keletą metų po įstojimo į ES. Ekstremaliai didelės paskutinių dviejų metų kvotos situaciją galėjo tik pabloginti. Tyrimuose tai negali atsispindėti, nes nėra atskaitos taško. Savaime suprantama, kad genetinės įvairovės neįmanoma pagerinti tuo pačių (medžioklės) būdu, dėl kurio ji susiaurėjo.

PUSLAPIS 27

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

Populiacijos amžiaus struktūros sutrikimai.

Amžiaus balansas populiacijoje yra labai svarbus jos stabilumui ir genetinės įvairovės atstatymui.

Genetinio tyrimo metu nustatytas nepaprastai didelis nušautų pirmamečių jauniklių skaičius - 61,4% (palyginimui - 2011-2012m. 7,7%), o antramečių jauniklių yra likę katastrofiškai mažai - 6,9% (palyginimui 2011-2012m. - 15,4%). (Špinkytė-Bačkaitienė, 2012, 2019). Tai reiškia, kad labai nedidelė dalis užpernykščių jauniklių išgyveno iki praeito sezono. Didelis pirmamečių vilkų skaičius ir sutrikęs amžiaus vidurkis, byloja apie tai, kad dėl intensyvios medžioklės patiriamas stresas destabilizuoja populiaciją, ir sutrikdo jos normalų reprodukcijos srautą (Bryan, 2015). Svarbu, kiek jauniklių išgyvena iki reprodukcijos amžiaus – trejų metų, nes jei jų išgyvena nepakankamai, populiacijos augimo procentas gali po metų ar dviejų kristi taip, kad išnykimo nebepavyks išvengti. Todėl mažas antramečių procentas yra grėsmingas faktas. Taip įvyko su Meksikos rudųjų vilkų populiacija, kurių buveinėmis buvo Šiaurės Amerikos pietinės dalies teritorijos. Šie vilkai buvo intensyviai medžiojami. Kai buvo susigriebta, kad ši rūšis nyksta, sustabdyti procesą buvo per vėlu. 2019 m. pradėtas vykdyti šių vilkų įveisimas keliose valstijose (Florida, Šiaurės Karolina, Virginija, Alabama, Arkanzasas). Projektas kainuos dešimtis milijonų dolerių ir jis tikrai nebūtų vykdomas, jei vilkai mūsų ekosistemoms nebūtų absoliučiai būtini.

Galimas populiacijos reprodukcijos padidėjimas.

Dėl medžioklės streso išauga reprodukcijos hormonų gamyba vilkų organizmuose. Net ovuliacijos ciklas gali pradėti kartotis ne vieną, o du kartus per metus (Bryan, 2015). Be to, kaip jau minėjau aukščiau, išardžius išplėstines šeimas atsiranda daugiau reprodukuojančių šeimų. Tai gali sukelti staigų trumpalaikį reprodukcinį bumą, kuris toliau tęsiant medžioklę priveda prie vadinamos „vištos kojos“ efekto, kai šeimų, o tuo pačiu populiacijos amžiaus struktūra yra tiek sudarkoma, kad nebelieka, kam reprodukuotis ir tuomet nebeįmanoma sustabdyti rūšies išnykimo.

Vilniaus apylinkėse pastebėti Inbrydingo požymiai.

Urbanizacija yra toli gražu ne vienintelė inbrydingo priežastis.

Išplėstinėje vilkų šeimoje, kurios gyvenimo netrikdo medžioklė, jauniklius atsiveda tik viena alfa pora. Jauni vilkai lieka šeimoje bent jau kelis metus ir jei atsiskiria, išeina ieškoti poros į kitas teritorijas. Dėl medžioklės iširus tradicinėms šeimoms, poros gali susiformuoti tarp tos pačios šeimos individų, ypatingai, jei yra barjerai ir trukdžiai vilkams laisvai migruoti. Tai ir yra viena iš pagrindinių inbrydingo aplink Vilnių priežastis. Jei siekiama šį efektą mažinti, aplink Vilnių reikėtų uždrausti medžioklę daugeliui metų ir dideliu spinduliu (mokslo įrodyta, kad kuo gyvenvietė didesnė, tuo vilkai laikosi nuo jos atokiau). Tuomet ir vilkų migracija, kuri reikalinga genetinei įvairovei plėstis, vyks laisviau.

Kaip matote, tyrimo metu nustatyti vilkų populiacijos būklės požymiai byloja apie tai, kad jau kurį laiką yra medžiojama per daug intensyviai ir populiacija, geriausiu atveju, balansuoja ant išnykimo ribos.

PUSLAPIS 28

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

Aplinkos ministerijos pareigūnai susitikime su visuomene teigė, kad pasirinkimas šiemet medžioti vilkus visoje Lietuvos teritorijoje, neatsižvelgiant į žalos atvejų vietas, taip pat yra vykdomas mokslininkų pageidavimu, nes rajonavimo atveju genetinių tyrimų medžiaga neatspindi visos Lietuvos teritorijos vaizdo.

Jei mokslininkų pozicija tikrai tokia, kuo nenorėčiau tikėti, ji ne mažiau keista, nei Ministerijos pareigūnų.

Atrodytų, genetikai turėtų vykdyti tyrimus tam, kad užkirstų kelią vilkų populiacijos nykimui. Ir jei vilkai nėra medžiojami visoje teritorijoje, yra kitų priemonių, kaip antai – tirti vilkų ekskrementus, kas plačiai taikoma kitose šalyse.

Vilkų medžioklė visoje Lietuvos teritorijoje nepriklausomai nuo to, ar būta žalos atvejų ar ne, neturi jokios prasmės ir pažeidžia „Vilko apsaugos plano“ 41 skirsnį: „Rūšies genetinei įvairovei bei ekologiniam efektyvumui užtikrinti turi būti leidžiama vilkams užimti kiek įmanoma didesnį tinkamų buveinių plotą šalyje, o paplitimas ribotinas tik tose teritorijose, kuriose kyla neišvengiami ir netoleruotino intensyvumo konfliktai su žmogaus ūkiniais interesais (...).“ Kita vertus, susitikime AM buvo paminėta, kad rajonavimas kelia riziką išnaikinti ištisas šeimas vietiniu lygiu, ir tai tiesa. Apskaitos rezultatai leidžia manyti, kad didelėje dalyje Lietuvos teritorijos vilkų nebuvo rasta. Pažymėtina, kad net ir nedidelis vilkų populiacijos reguliavimas iššaukia atvirkštinį efektą žalos ūkiams prasme, todėl kištis į vilkų gyvenimą juos žudant galima tik kraštutiniais atvejais. (Wielgus 2008, Treves 2016, Stone 2017). Jei tikrai nėra kitos išeities, ir probleminis vilkas nepaisant taikytų žalos prevencijos priemonių elgiasi netipiškai, tik tada galima svarstyti galimybę taikyti šią kraštutinę priemonę.

O priemonių apsisaugoti nuo vilkų, jų nežudant, yra daug, tik noro jas naudoti trūksta. "Kur vilkai niokoja avių bandas, ten juos reikia nubaidyti ir tik kraštutiniu atveju - medžioti", sakė biologijos mokslų daktarė Janina Prūsaitė, garsiausia Lietuvos vilkų žinovė. (Delfi, 2008).

Pasvėrus visus faktus nekyla abejonių, kad tiek medžioklė visoje teritorijoje be pasirinkimo, tiek atskiruose rajonuose, neša vien žalą. Toks besąlygiškas medžiotojų interesų tenkinimas, nepaisant elementarių gamtos dėsnių, baigia visiškai destabilizuoti Lietuvos vilkų populiaciją. Tam, kad ji neišnyktų, kol nebus patikimų duomenų apie vilkų populiacijos būklę, nebus apsvarstytos ir patvirtintos tinkamos vilkų populiacijos apsaugos priemonės bei tinkamai suredaguoti vilkų apsaugą reglamentuojantys teisiniai aktai, būtina stabdyti šio sezono vilkų medžioklę Lietuvoje ir padėti ūkininkams apsaugoti gyvulius taikiomis priemonėmis, panaudojant tam Europos komisijos skirtas lėšas.

PUSLAPIS 29

AXIS MUNDI | SAUSIS 2020/01

2020 SAUSIS | NR.1

AXIS MUNDI

Žurnalo sumanytojs ir maketuotoja Onutė Kuliešytė Straipsnių autoriai: Kęstutis Gatelis Valdas Vasiliauskas Justina Kaučikienė Lina sedra

"Vienas patirties spyglys vertas tankiausio miško pamokymų".

Nuotraukos: unsplash.com pixabay.com

Informacija : skiautine@gmail.com

VISOS TEISĖS SAUGOMOS

G.Raselas Lovelis PUSLAPIS 30