Žurnalas Axis Mundi Nr.2

axis mundi 2018/11 Nr.2 Žurnalas skirtas atkreipti visuomenės dėmesį į miškų išsaugojimą

MIŠKO MANIFESTAS Lina Sedra: Straipsnių ciklas: "Pažinkime save pažindami vilkus"

Eglė AkelaitytėVertelkė: "Kaip vilkė ginu sengires"

Indrė Šiliauskaitė: "Baltijos keliui prilygstantis žygis"

Barzdų klubo prezidentas Valdas Condigo Samkus:: "Kelionė į save. Giria."

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

tik jeigu tu pabandytum sutikti gyvenimą taip kaip upė sutinka į ją brendančius taip kaip gėlė sutinka ją beuostančius taip kaip medis sutinka prie jo besiglaudžiančius be lūkesčių be baimės be vertinimų jeigu tu imtum ir išdrįstum dabar šią sekundę pamesti save tu atrastum gyvenimą kuris ir esi tu tu atrastum gyvenimą kuris ir esi tu ir galbūt tada galbūt tada mes visi susitiktume tame

Labas, gamtos bičiuli!

Brandus ruduo stebina šiltais orais, o kaimyniniame kaime tekanti upė – išdžiūvo. “Paprasti” žmonės gūžčioja pečiais, lyg ir norėtų kaltinti Dievą, kad šis už kaimyno nuodėmes siunčia negandas visiems, tačiau mokslo pasaulis liudija, kad žmonija pati sau kasa duobę.

Nereikia būti pranašu ar mokslininku, kad suprastum, jog švarus oras, vanduo ir dirvožemis reikalingas kiekvienam gyvam sutvėrimui šioje Žemėje. Kad visi augalai ir gyvūnai prisidedantys prie stabilių ekosistemų palaikymo yra NEĮKAINOJAMI ir SAUGOTINI, nes tik jų dėka esma gyvi ir galime džiaugtis gyvenimu.

Todėl šiame numeryje pasisako ne tik medžių, bet ir vilkų mylėtojai. Nes gamtoje nėra nei vieno nereikalingo, nei vieno, kuris atsiribojęs nuo kitų.

Viskas suraizgyta painiomis gyvybės gijomis, pasverta darnos svarstyklėmis ir suskirstyta ciklais.

Svajoju, kad kiekvienas žmogus suprastų gamtos duodamas pamokas, kad visur matytų nepertraukiamus ryšius, kad mokėtų gyventi darnoje ne tik su kitais, bet ir su gamta ir net su pačiu savimi. Ir tik tada tapsime brandžia visuomene, pasirengusia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir ateitį.

Drėgno dirvožemio kvapo užburta Onutė Kuliešytė Agnietės Laurinaitytės eilės iš knygos “Slaptas susitikimas”

PUSLAPIS 2

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

TURINYS 04 Eglė Akelaitytė-Vertelkė "Kaip vilkė ginu sengires"

4

08 Barzdų klubo prezidentas Valdas Condigo Samkus:

"Kelionė į save. Giria."

10 Indrė Šiliauskaitė: "Baltijos keliui prilygstantis žygis"

10

13 Jurgis Mykolas Jatautis: "Lai žemėj Lietuvos ąžuolai amžinai žaliuos" 16

14

Tapytoja ir fotografė Lina Sedra: "Išgirsta vilko malda"

20

Lina Sedra: Straipsnių ciklas: "Pažinkime save pažindami vilkus"

21

Lina Sedra: "Ko žmogus mokėsi, bet neišmoko iš vilko"

31

MIŠKO MANIFESTAS

32

Kontaktai

22

PUSLAPIS 3

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Straipsnyje panaudotos nuotraukos iš Tito ir Eglės Vertelkų asmeninio archyvo

"Kaip vilkė ginu sengires" EGLĖ AKELAITYTĖ-VERTELKĖ

"Medžiai ir miškas atėjo į mano gyvenimą

Važiuoji kažkur į užmiesti, visur matai

kaip gyduoliai, kaip gyvybinės energijos

gausybę medžių, o ir Vilnius vis dar toks

pakrovėjai, užpildytojai. Labai sunkiu,

žalias, sunku net įsileisti mintį, kad gali būti

pervesmų laiku, prieš septyneris metus mes su

kažkaip kitaip. Tačiau, šiek tiek pagyvenus

vyru iš Vilniaus išsikraustėm gyventi arčiau

šalia miško, vieną dieną atsikeli ir žiūri, kad

gamtos. Visus metus buvo ką spręsti, buvo

didelės dalies miško jau nebėra… viskas

sunkių, įtemptų periodų ir po kiekvienos

išrausta, išlaužyta, išdrąskyta… Hm, toks

sunkios dienos arba iš karto, kai pajausdavau,

liūdesys ir nerimas apima, pradeda kilti

kad trūksta oro ir esu aklavietėje, eidavau į

klausimai, kaip taip galėjo atsitikti, kodėl taip

artimiausią mišką, eidavau prie seniausio

įvyko? Pradeda kilti klausimas, kas čia ir

ąžuolo. Kartais užsilipdavau ant šakos

kodėl kerta, kodėl taip drąstiškai, kad iškirs ir

pasėdėti, kartais tiesiog prisėsdavau šalia ir

liks plynė, net menkiausios minties nebuvo.

valandai nepraėjus pajausdavau, kad kažkas

Pasidaro baisu ir nesaugu, nes supranti, kad

“atsirišo”, kad atėjo lengvumas ir žinau, ką

neužilgo gali būti iškirsta ir kita dalis, vėliau

daryti toliau. Tik po gerų metų supratau, kad

dar kita ir tada mes jau gyvensime tikrai ne

man tai geriausias vaistas nuo streso ir

prie miško?!!!…

įtampos.

Tuo metu dar nieko nenutuokėm apie

Taip žingsnis po žingsnio, pradėjom susipažinti su Lietuvos miškų ūkio gyvenimu,

miškus, kaip jie čia yra rūšiuojami, skirstomi,

suprasti, kad labai daug ko nesuprantam ir

kertami ir planuojami, kaip, kad ir eilinis

dauguma nesupranta taip pat, kad

miestietis.

PUSLAPIS 4

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

nesupratimas gali atnešti labai nemalonias ir skaudžias pasekmes.

Per šiuos septyneris metus prie gamtos mes prisilietėm, o tiksliau ji prisilietė prie mūsų labai giliai, tarsi prašydama, pažvelkit kas vyksta, man jau tikrai labai sunku. Ji mums priminė visa kas yra svarbu ir prasminga. Labai aiškiai parodė savo abi puses, vieną, kuri kažkokiu būdu buvo palikta, nes gal sunku buvo prie jos prieiti, ir kita, kur žmogus sugalvojo sutvarkyti viską savaip. Šis laikas priminė ir vaikystę, kur abu su vyru turėjom gilias patirtis gyvendami pas savo senelius kaimuose, priminė tą saugumo ir pilnatvės jausmą, kuris galiausiai, instinktyviai ir vėl į gamtą mus sugrąžino. Visas vaikystės vasaras aš praleisdavau pas senelius kaime, vienkiemyje, su didžiuliu sodu, apsuptu pievų, beržynų, kalvų ir kalvelių.

Prisiminus tą laisvės, erdvės pojutį net saldu darosi.

O tos magiškos kelionės su tėvais į miškus grybauti, uogauti…”piknykauti”, tai būdavo tarsi iš pasakos… ten visi būdavom linksmi ir laimingi.

Dabar mes gyvename labai gražiame Strazdų kaime, čia yra nemažai pavienių šimtamečių ąžuolų, tokių įspūdingų, kurie mena, kad kadaise čia būta galingų miškų. Prie jų priėjus jauti, kaip kažas vyksta. Jauti, jei ateini su atvira širdimi jie tave priima ir yra pasiruošę patikėti savo šimtametes paslaptis.

Ten laikas sustoja ir kaip vanduo nuo žąsies pradeda nubyrėti visos menkavertės mūsų buities problemos ir smulkmenos, tu pajunti kaip pradeda atsisijoti visa tai, kas ištiesų svarbu ir prasminga, pradeda dėliotis giluminės vertybės ir tavo širdis rimsta. Mūsų kaimo vietovėse kažkadaise augo ištisi ąžuolynai, čia tam ideali žemė. Tačiau kažkada žmogus nusprendė, kad jų gyvenimas jau yra baigtas ir šią erdvę reikia sutvarkyti savaip.

PUSLAPIS 5

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

mes su draugais basomis žygiavome per tikrai nemažai miškų ir nacionalinių parkų. Kaip vaikai džiaugėmės radę po mažytį plotelį kertinių buveinių, kuriose auga tikrai seni medžiai ir žmogus jau kurį laiką ten jokios veiklos nebevysto. Tos vietos tikrai stebuklingos, be galo įtraukiančios ir jų yra labai labai per mažai. Tai ir yra tas 1% kažkada Lietuvoje buvusių SENGIRIŲ, apie kurias mažai kas jau žino. Dar niekada taip stipriai nekalbėjo širdis ir nekvietė garsiai kalbėti kaip šį kartą, kai buvo pradėti gausūs plyni kirtimai mūsų šimtametėse giriose ir svarbiausia draustiniuose. Sunkiausia žiūrėti į tas vietas, kurios yra negailestingai kvadratais kas kelis šimtus metrų išdraskytos plynai, tai taip neorganiška ir žiauru. Pasijutau kaip vilkė varoma iš savo namų ir vidiniai instinktai tiesiog įsijungė.

Tie pavieniai galingi ąžuolai atneša jausmą, kad čia būta kažko didingo ir tik likučiai belikę kalba, kad visas šis disbalansas būtinai turi būti atstatytas.

Gyvendami gamtoje mes taip pat patyrėme, ką žmogui duoda struktūra. Be jos, žmogus niekaip negali įsižeminti ir blaškosi lyg nešamas vėjo, bet kai žmogus ties ja sustoja tobulėti ir visai užmiršta, kad mes turime augti ir kitoje jutiminėje, mūsų dvasinėje pusėje, prasideda destrukcija.

Visiškai racionalus žmogus, ignoruodamas, į stalčių padėjęs savo jausmus, pradeda nesupasti kiek ir ko jis turi daryti, kiek ir ką turi kontroliuoti, kiek ir ko turi paleisti, išjausti, kur tiesiog įsilieti ir priimti viską taip kaip yra. Žmogus pradeda nejausti visumos, nejausti, kad jis yra gamtos dalis, o ne visa ko užkariautojas. Taip nesuprasdamas jis pradeda griauti ir ardyti jį supančią aplinką, o galiausiai ir save.

Visą šią vasarą tik radus laisvą pusdienį PUSLAPIS 6

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Aš noriu kalbėti ne per jėgą, tiesioginę kovą, bet per pajutimą, daryti tą, kas per mus moteris teka. Turiu platų matymą ir gilų visatos jausmą, kuris dabar mane ir veda. Aš kaip moteris, moteriškoji visatos dalis jaučiu, kad ši dalis dabar ir yra stipriai pažeista.

Moteriška energija yra kuriančioji energija, todėl mes moterys esame žemė, gamta ir tie patys miškai, ir kas jei ne mes, raganos, kurios regim, šamanės, kurios jaučiam, gyduolės, vilkės eisim ir

Mūsų karta turi galimybę

rodysim pasauliui, kaip visa tai mums

pabusti ir padaryti stebuklą,

svarbu. Taip, jaučiuosi kaip vilkė, kuri

kurio jau laukta seniai ir

eis ginti savo namų, nes mūsų namai ir

prisidėti prie mūsų tikrojo

yra tie tikrieji, pilni įvairiausių gyvų būtybių miškai.

Tačiau yra ir vyrų, ir tikrai nemažai, kurie

turto, SENGIRIŲ ATKŪRIMO IR IŠSAUGOJIMO. Tai būtų tikrasis gausos ir aukštos

irgi moka jausti ir jų ši dalis dar nėra pažeista.

savivertės pavyzdys, nei tie surinkti skatikai

Jie solidarizuojasi į prasmingą veiksmą, nes

iškirtus ir pardavus mūsų draustinius vien

vyriškoji enerija yra eteris, ir veiksmas, kuris

tik dėl trumpalaikio pasipelnymo. Aš tikiu

didelia dalimi priklauso nuo mūsų moterų.

mūsų tauta ir mūsų gilingomis šaknimis, kurios girdžiu, kad vėl bunda."

Pašnekovę kalbino Edita Esenku Šimkutė

PUSLAPIS 7

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Kelionė į save.

Giria.

Barzdų klubo prezidentas Valdas Condigo Samkus Kiek menu, mano pirmieji sąmoningumo žingsniai buvo vaikiškai naivūs. Dabar žvelgiu į juos nuo aukštų, tačiau tikrai ne pačių aukščiausių pažinimo pakrantės kopų. Žvelgiu į praeitį, kurioje nė nesimato tų pėdsakų, kuriuos maniau įrėžęs ne tik prieš daugelį metų, bet ir prieš kelis mėnesius.

Laikas mus keičia. Sakydamas "daugelis", aš suvokiu, jog šis matas tėra lengvas atodūsis mūsų gyvenimo kelyje ir prieš akis,

"Vaikystės kalva" Varėnoje, nuotrauka: Simona Vėlyvytė Vaida Markevičiūtė photography double exposure forest

mūsų visuomet dar laukia daug nuostabių ir nepakartojamų patyrimų bei nuotykių.

Kai pradėjau savęs ieškoti ne kur kitur, o savyje, ėmiausi nuo akivaizdžiausių mane įprasminančių detalių. Pradėjau nuo Vardo ir to, ką jis galėtų reikšti? Kodėl būtent šiame vardo rūbe jaučiuosi savimi? Kodėl žvaigždžių ir atsitiktinumų dėka, aš jo nusipelniau. Valdas.

Dairiausi atsakymo ir atradęs tą, kuris išties rezonavo su mano širdies balsu - nurimau.

1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vyko mūšis. Istoriškai labai reikšmingas šaliai, kurioje gimiau bei vargu ar žodžiais paaiškinama, kaip, bet įprasminęs, tai kuo save laikau šiandieną.

P U S L A P I S 81 4

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Praeidamas pro aukštas pušis, pažvelgiu pro jų viršūnes į dangų. Debesys prasiskiria ir apsinuogina mėlyna žydrynė. Jis, pats dangus - lyg žmogaus balsu sušnabžda - "sveikas sugrįžęs". ...ir visad drąsiai teigiau, eidamas pažinimo pakrante ar paklydęs neišmanyme, sakiau jog MANO NAMAI - GAMTA. Ten kur miškas ir ežeras.

Ten širdis ir protas nurimsta, o aš imu šokti. Kai sminga koja į purias samanas lig čiurnos akimirksniu nusimetu sunkų drabužį ir stoviu nuoga siela.

Kai pirštais ir krūtine priglundu prie medžio kamieno, kaip žaibo iškrova - pats smingu į žemę ir visu savim tampu šia akimirka. Jaučiu ją ugnimi ir vėjo gūsiu, vandens tekėjimu ir žemės gravitacija.

Nele CHomičiūtė photography

Dar anksčiau - prieš vardo kilmės atradimus, aš džiaugiausi žaliomis spalvomis. Tirpau jose. Tai buvo ir tebėra mėgstamiausia ir mieliausia spalva širdžiai. Žalioji gatvė Varėnoje - miškų karalystėje, kurioje prabėgo vaikystė. Amžinai ryškūs spygliuoti pušynai supę, mūsų betoninius inkilus ir pripildę mūsų vaikiškus plaučius laisvės, man iki šiol trimituoja apie gyvybę, kuria buvome apdovanoti. Pamilau žaliaakę merginą akimirksniu ir amžiams... tad kaip bebūtų keista, man meilė visad buvo ir išliks ŽALIA.

Giriose ir miškuose mano pažinimo kopos virsta medžiais nupuoštomis kalvomis. Nebereikia dairytis nueito kelio, mat troškimai ištirpsta visą apimančioje meilėje.

"Ciklopo užrašai" 2017 Mantas Rimkus : Beard is in your nature

Griunvaldas (lenk. Grunwald, vok. Grünfelde) Žalia Giria, Žalgiris.

Ir štai, dabar aš vėl stoviu prie Girios. Pušimis ir kalvomis turtingo žemės lopinėlio. Samanomis ir uogienojais žaliuojančio lauko, kuriame krūtinė išsyk prisipildo gyvybiškos energijos prisodrinto deguonies. Akyse vogčiomis sumirga krištolo ašara.

Kūnu nuvilnija banga suvokimo, jog esu namie...

Nors protas dar gaivališkai priešinasi - šio pajautimo jau nebesugaudysi... Jis skverbiasi gilyn link širdies, kuri ima plakti vis dažniau ir garsiau.

PPUUSSLLAAPPI ISS 9 1 4

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Baltijos keliui prilygstantis žygis INDRĖ ŠILIAUSKAITĖ, kūrėja

Straipsnyje nuotraukos iš Indrės Šiliauskaitės asmeninio archyvo

"Po daugelio metų „gamtos bado“

didžiausias ir seniausias ąžuolas, na arba

didmiestyje vis labiau ir labiau pasigendu tų

mažų mažiausiai klevas, išdidžiai augantis

klaidžiojimų po miškus, nostalgiškai pamenu

kažkur šiek tiek atsiskyręs. Motina – tas

mano vaikystės daubą pas močiutę kaime ir

didelis medis, aplink kurį susispietę daug

netgi kolektyvinio sodo aplinkoje buvusio

kitų tos rūšies medžių, o gal ir kitos gyvybės.

miško, kuriame bet kada rasdavau priemonių

Medis motina – sveikiausias ir gražiausias

savo kūrybai ir erdvės vaikiškiems

medis, iš visų ilgaamžių, spinduliuojantis

filosofavimams. Išsiliedavau dainose. Ideali

gyvybe. Ir aš einu pas ją padraugauti,

akustika! Ir dar pritariančių garsų įvairovė.

pabendrauti mintyse. Juk ši gyvybė

Miškas gydo, miškas maitina, miškas ramina…

Miškas visada šiek tiek baugindavo, bet jei jį pažįstu – jaučiuosi labai jaukiai, labai saugiai. Dabar miškas man yra dar daugiau – lyg dvasinis mokytojas, kuris nuramina, paguodžia, kažkur nutekina stresą ir užkrauna gyvybės. Turiu jau tokį įprotį – įžengusi į mišką akimis ieškau medžio “tėvo”ir medžio “motinos”. Tėvas bus pats

keliskart už mane senesnė! Net mano devynmetė dukra sako, kad miškas turi dvasią. Tik valdžiažmogiai apie tai yra pamiršę, stumia įstatymus, kuriuose iškraipo pamatines vertybes ir netgi moksliškai pagrįstus aplinkosaugos, ekologijos principus.

Dėl to mišką mylintys aktyvistai jau kurį laiką Lietuvoje buriasi draugėn, rengia akcijas ir inicijuoja peticijas. O nuostabų saulėtą spalio 13-osios rytą susitikome žygiui per Labanoro girią, kuri, nepaisant to, PUSLAPIS 10

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

kad yra regioniniame parke, negailestingai

daktarų iki dirbančių statybose, nuo studentų

“retinama” – pačiame viduryje iškirstos kelios

ir muzikantų iki mamyčių su mažyliais. Visi

didžiausios plynės, su baisiausiai suniokota

jautė nuoširdžią pareigą skleisti tą žinią,

visa ekosistema.

fotografuoti ir filmuoti visomis turimomis

Į žygį “Išgirsk miško balsą”, mano nuostabai, susirinko virš tūkstančio dalyvių iš visos Lietuvos: šeimomis, su draugais ir pavieniai suvažiavę žygeiviai buvo pasiruošę nueiti tą kelią vardan to, kad būtų įamžinta padaryta žala, ta apdrąskyta ir nuskurdinta giria, bei paskleisti žinią visiems – jau laikas stabdyti miškų kirtimą. Ne tik matėme, bet ir girdėjome katastrofiškus skaičius, kiek jau išnaikinta seno miško (nes ataugs jis tik po poros šimtų metų, jei išvis bus duodama tokia galimybė), kiek iš to turi “pelno” valstybė ir netgi kiekvienas Lietuvos pilietis per metus. Žinoma, tie skaičiai yra juokas pro ašaras, bet suvokus kurlink yra kreipiama politika, darosi visiškai nebejuokinga.

Tą suprato ir visi spalio 13-tą susirinkusieji – poilsio pertraukėlėse virė diskusijos. Stebino ir žmonių įvairovė – nuo gamtos mokslų

priemonėmis, kad tik kuo daugiau žmonių ji pasiektų.

Einant mišku, mus vėl suvienijo daina – kaip ir Baltijos kelyje, kaip ir Są ūdžio mitinguose. Tiesą sakant, dainuojame mes visur, kur tik susiburiame – tie, kurie natūraliai jaučia savo šaknis, savo protėvių dvasią ir nori pastiprinti tą energetiką.

Tiesiog, tai išplaukia savaime. Tai žmonės, kuriuos matau įvairiuose sąmoningumą keliančiuose renginiuose, susirinkusius švęsti pagrindines metų šventes baltiškoje dvasioje ar net per Kaziuko mugę Užupyje. Šviesūs ir įkvepiantys žmonės. Tikri žmonės, jų veiduose nepamatysite falšo.

Jeigu šis nuostabus branduolys lyg atomas elektronus pritrauks daug kitų jautrių Lietuvos ir miškų ateičiai žmonių, tai tikrai turėsime kuo PUSLAPIS 11

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Jie, o taip pat ir grupė žmonių po organizacijos “Gyvas miškas” vėliava, atlieka tą neįkainojamos vertės darbą, kurio dabar dar daugelis nesupranta ir net kai kas internete atsiliepia paniekinamai. Tačiau gali būti, kad po keleto metų viskas apsivers – išaiškės visos machinacijos valdžiažmogių ir pasaulinių pramonės gigantų, kišančių savo gličius pirštukus į mūsų gamtą, mūsų erdvę, atsibus daugiau tautos ir eisim su griežtais reikalavimais į Seimą, į Teismą.

Deja, tokie dalykai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Sąmoningesnės ir aktyvesnės tautos jau juda už savo miškų išsaugojimą. Tik žiūrėsim, kas stos ginti Amazonės miškų masyvo, pasaulio plaučių, kurių kirtimą vykdo skandinavų (vėlgi!) pramonės gigantai, o jų užnugaryje stovi aukščiausi politikai..." džiaugtis ateityje ir galėsime savo anūkams pasakoti, kaip prisidėjome prie išlikimo tos gamtos, kuri čia buvo ir yra per amžius, nuo mažiausio kirminuko iki šimtametės pušies.

Pašnekovę kalbino

Edita Esenku Šimkutė

O, beje, pušys, sengirės, miškų ekosistema ir viskas apie tai – būtinai paskaitykite miškų sąjūdžio tinklapyje gyvasmiskas.lt.

Ten rasite daug atsakymų į visus kylančius klausimus, išsamią informaciją ir visą žygio vaizdinę bei tekstinę medžiagą, kurią profesionaliai įamžino šaunieji Linas, Povilas ir Motiejus. Jie – vaikinai, kurie nusprendė, kad nebegali tylėti, ir ėmėsi dokumentinio filmo apie Lietuvos miškų išsaugojimą kūrimo. Jiems labai reikia visų pagalbos ir paramos, nes jų darbas užtruks mažiausiai metus, o gal ir ne vienerius. Jie to ėmėsi savanoriškai, vedami nesavanaudiškų, kilnių tikslų.

PUSLAPIS 12

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Lai žemėj Lietuvos ąžuolai amžinai žaliuos!

Parengė Jurgis Mykolas

Mano santykis su mišku ar bet kuria menkai urbanizuota/civilizuota/ne taip tankiai apgyvnendinta erdve yra, buvo ir bus labai artimas. Čia turėčiau įvardyti galimą to priežastį - gal jau nuo penkių metukų (šiuo metu autoriui yra 28,5) vasaras leisdavau Labanoro girios apsuptyje (tiksliau, netoli Saldutiškio gyvenvietės, kuri, savo ruožtu, nuo Labanoro legendinio kaimelio nutolusi per 12 km).

Tikriausia neperdėsiu, teigdamas, kad vasaros atostogos kiekvienam vaikui asocijuojasi su laisve nuo dažnai perteklinio užimtumo tradicinėse mūsų švietimo įstaigose, teise planuoti savo laisvalaikį sau palankiu būdu, o taip pat ir galimybe užsiimti tuo, kas arčiausia dūšios. Šiuo atveju reikia pastebėti, kad man arčiausia dūšios visuomet buvo gamta (tarsi antra mama, galėčiau net sakyti). Taip pat, turiu pripažinti, jog prisiminus mokyklinius laikus, ne viskas buvo taip smarkiai technologizuota, kaip kad tai yra dabar. Todėl galbūt dėl to, o gal kartu ir dėl savo melancholiško ir ramaus charakterio (kuris įvairiose gyvenimiškose situacijose reikšdavosi jau nuo ankstyvo amžiaus), tiesiog įsimylėjau miško erdves, jų ramumą, tyrumą ir tą minčių vėsą, kuri

užliedavo ilgiau miške pabuvus. Niekuomet nesiilgėdavau grįžimo į miestą, niekuomet netrūkdavo kompanijos ir triukšmo, gamtos apsuptis kažin kokiu magišku būdu mane "įkraudavo, restartuodavo pavargus" ir užliedavo palaima. Šitas potraukis gamtai liko ir vėliau - atvirai šnekant, gyvenimo tėkmėje jis tik stiprėjo ir stiprėjo. Čia turėčiau akcentuoti tai, kad man bręstant ir vėliau suaugusiu paaugliu tapus (amžiaus tarpsnis nuo 18 - 25) iš meilės miškui tapau savotišku ekologiniu radikalu - jau prieš dešimt metų atsisakiau mėsos, nustojau vartoti alkoholį, pradėjau domėtis mūsų tautos senuoju tikėjimu (dangaus kūnų garbinimu), o buvo laikas kai ir mobiliojo ryšio priemonės nusprendžiau atsisakyti (vien dėl magnetinių bangų neigiamo poveikio bitėms, o lygiai taip ir mūsų smegenų darniam funkcionavimui).

Todėl tiek anksčiau, tiek ir dabartiniais laikais niekaip nesuprantu žmonių, kuriem „miške, dar žiemą – ką veikti?“ (pokalbio, vykusio gal prieš kokį penketą metų, nuotrupa, spontaniškai blykstėlėjusi mano atmintyje dabar). Lygiai taip nesupratau žmonių, PUSLAPIS 13 PUSLAPIS 14

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

kuriems ramybės ir tykumos pojūtis svetimas – juk nėra paslaptis, kad daug sociumo gyventojų kone verčiasi per galvą, griebdamiesi kone visų įmanomų priemonių, kad tik neliktų, vaje, dešimčiai minučių su savomis mintimis, Dievu ir tuščiai švaria erdve aplink. Čia turiu atvirai pareikšti, kad iš visų tų vasarojimų Labanoro apylinkėse ne itin maloniai atmintin įsirėžė vaizdiniai, kuomet „savaitgaliautojai“ nusiaubdavo poilsiavietes ir banalumą ar gašlybes skatinančiu muzikiniu fonu baidydavo miško žvėris. Šiuo atveju nuostabą kelia tai (anaiptol ne gerąja prasme), kodėl dažnas sociumo gyventojas yra linkęs įsivaizduoti, jog į mišką atvažiuojama pagert, paūžt, pašėlt, galbūt ir lytiškai pasantykiaut. Nenoriu pasirodyti vertinimai tokiais perdėm grubus, tačiau man rodos, jog toks ne per labiausiai sąmoningų tautiečių elgesys yra akivaizdus grynai Lietuviškos pasąmonės, tautos kolektyvinio archetipo, tvirtinančio, jog esame miško broliai ir sesės, degeneracijos pavyzdys.

Tačiau užvis labiausia nesuprantu tos tautiečių dalies, kurie laisva valia ir lengva ranka eksploatuoja mūsų miškus. Ties šiuo klausimu lyg ir nėra daug apie ką šnekėti – tiesiog visados širdis man ašarodavo, kuomet vaikščiodamas Labanoro apylinkių kaimų vieškeliais matydavau plynus kirtimus, o vėliau susitikęs paprastus ir „normalius“ žmones, juos pakalbinęs sužinodavau, kad „kertam, nes pinigų reikia, o tu ar nekirstum savo miško, jei turėtum?“ (tiesą sakant ir ačiū Dievui, dabar aš jo ir turiu...). Nesakau, kad šildymasis kietuoju kuru yra, neva, prasta alternatyva (pats taip šildausi jau ne viena žiema).

Neteigiu ir to, kad dera apleisti mišką, leidžiant sausuoliams ir pūvėkams bujoti. Tačiau argi protingas ir savivokus žmogus kirs šaką, ant kurios pats sėdi? Juk derėtų suvokti, kad būtent medžiai yra mūsų planetos apskritai ir podraug (Lietuvos mastu) šių kraštų plaučiai. Todėl tai gyvybiškai svarbu saugoti ir puoselėti.

Maža to, požeminis grybų, kurie sudaro simbiotinius ryšius su miško medžiais, hifų (grybienos) tinklas gali būti prilyginamas tokiai pačiai sudėtingai ir sofistikuotai struktūrai kaip šių dienų internetas (aiškiai pamenu tokį teiginį radęs viename rusiškame tinklalapyje apie jogą ir „alternatyvią gyvenseną“).

Todėl logiškai išplaukia, jog tie, kuriems miškai tėra medienos šaltinis yra užsimerkę prieš mūsų PPUUSSLLAAPPIISS 1144

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

tautinį/dvasinį/kultūrinį/gamtinį paveldą, o galbūt ir mąsto jie ne galva... Esmė ta, kad dažnas šių dienų gyventojas esti praradęs savo ryšį su Motina Žeme.

Antra vertus, niekuomet nevėlu šį ryšį atnaujinti ir vėlekos sužadinti įvairiausiais būdais. Vienas, bent jau man asmeniškai, labiausiai imponuojančių būdų – gamtinio turizmo skatinimas. Konkrečiu klausimu, pavyzdine šalimi laikyčiau Butaną (tiksliau tariant, Drakono Griaustinio šalį, kaip kad jos gyventojai šį kraštą patys apibūdina – „Butanas“ tėra vakarietiškas vertinys pastarajai Himalajų respublikai įvardinti).

Kodėl? Visų pirma, dėl to, kad žmonės, giliai persmelkti ekologinės savimonės, supranta, jog didžiausias turtas yra nepaliesta ir neužteršta gamta – būtent dėl šios priežasties nesenai Butane išleistas įsakas, kad ne mažiau kaip 80% šalies teritorijos turi būti laikoma nacionaliniu draustiniu – vien jau dėl to, kad žvėrys galėtų laisvai ir nevaržomai migruoti. Taip pat, turint omenyje šalies gyventojų prigimtinį dvasingumą, visoje šalies teritorijoje draudžiamas alpinizmas (kuomet siekiama įkopti aukščiau 6000 metrų). Anot Butano gyventojų, taip išreiškiama pagarba Dievybėms, visų pirma, Šakjamuniui Budai, gyvenantiems viršukalnėse.

Daugeliui skaitytojų tikriausia natūraliai kils klausimas, kodėl Lietuvą lygiagretinu tolimai Demokratinės Monarchijos Karalystei kažkur kalnuose? Mano atsakas aiškus ir vienareikšmiškas – vien todėl, kad akcentuočiau natūralų, galima sakyti, prigimtinį, žmogaus ryšį su jį supančia aplinka, iš kurio savaimingai išsirutulioja siekis saugoti ir puoselėti gamtos turtus, užuot juos niokojus. Pabaigai pareikšiu štai ką – Žemė esti mūsų Motina antra, nelygu, pripažįstame mes tai, ar ne. O tie, kurie negerbia savo motinos, nepripažįsta ir savo šaknų. Tokiu atveju žmogus negali vystytis, ir, imant apskritai, vargu bau, ar tikru Žmogumi vadintis gali.

PUSLAPIS 15

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Lina Sedra "Išgirsta vilko malda" Prieš daugel metų buvau nelabai suprastas vaikas. Mylėjau visus, bet dažnai mane atstumdavo, nes nesugebėdavau pritapti prie sovietinio auklėjimo sistemos reikalavimų. Laisvės ir tiesos, kaip vertybių, suvokimas dominavo jau nuo pirmųjų gyvenimo metų. Visada jautriai reaguodavau į bet kokią neteisybę ar skriaudą silpnesniems, ypač žiaurumą gyvūnų atžvilgiu. Biliūno „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galą“ buvau perskaičiusi dar pradinėse klasėse, bet kai šiuos kūrinius vėliau mokėmės mokykloje, vis tiek negalėdavau nei jų skaityti, nei klausyti be ašarų. Gamtos glėbyje visuomet jausdavausi laiminga. Mieste – rečiau. Puikiai pailsėdavau ir atgaudavau jėgas ilgų atostogų kaime pas senelius metu, kur mano laisvės niekas neribojo ir jokių neteisybių nebuvo. Pas senelius praleisdavau beveik visas vasaros ir žiemos atostogas. O grįžus į miestą, tempdavau namo, ką tik rasdavau – benames kates, šunis, sužeistus paukščius. Tėvams nebuvo lengva ir ne visuomet sulaukdavau pritarimo – gyvenome daugiabutyje.

Bet tikroji mano meilė gamtos paslaptims prasidėjo nuo atomo. Tiksliau, nuo jo branduolio. Susipažinau su juo dar ankstyvoje vaikystėje, kai tėvas, fizikos mokslų daktaras, norėdamas mane užimti, pasakodavo istorijas, remdamasis savo tyrimais atomo branduolio srityje. Na, tai nebūdavo panašu į kalbą konferencijoje ar lekciją studentams. Mes tiesiog maloniai šnekučiuodavomės apie tai man prieinama kalba. Matematika ir fizika buvo mano mėgstamiausios pamokos. Ir dailė. Gal todėl, kad jose būdavo mažiausiai melo. Biologijos kažkodėl visai nemėgau. Man daug labiau patikdavo gėrėtis gėlės žiedo grožiu ir uosti jo kvapą, nei žiūrėti į paveikslėlį, kur buvo įvardintos jo dalys.

PUSLAPIS 16

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Norėjau stoti į fiziką, bet paskutinę minutę persigalvojau ir pasukau į menus. Vėliau baigiau dar vieną aukštąjį, kuris pridėjo šiek tiek žinių ir kitokios patirties į mano bagažą, bet iš esmės gyvenimo nepakeitė.

Daug ko išmokau ir daug kuo buvau, nes buvau smalsi ir naujas žinias bei įgūdžius įsisavindavau be didelių pastangų. Nors didelę dalį savo jaunystės metų praleidau mieste, gamtos trauka manęs neapleido. Galiausiai susiklostė taip, kad palikau miestą ir atsidūriau visai šalia jos, jei ne joje pačioje.

Kita įtaka, kuri visą gyvenimą veikė paraleliai, buvo muzika, nes kelių kartų moterys mano šeimoje, įskaitant mamą, buvo muzikantės. Vaikystėje pačiai teko groti pianinu ir smuiku. Muzika man nebuvo pramoga ar šiaip fonas vakarieniaujant prie židinio, o lyg grįžimas į visko pradžią, į save. Ji mane veikė taip, kaip gamta. Juk visata yra lyg simfonija, kurioje kiekviena nata dera su kitomis ir taip sukuria tobulą visumą.

Kadangi vis ieškojau atsakymų į tuos egzistencinius „kodėl“, „kas“ ir „kaip“, pradėjau domėtis mitologija, ypač kilusia iš Amerikos senbuvių kultūrų, religine ir nereligine filosofija, nepamiršdama pasiknaisioti po naujas elementariųjų dalelių bei kvantinės fizikos teorijas, kurios šiuolaikinį mokslą taip glaudžiai susieja su senųjų pasaulio tikėjimų išmintimi. Tėvas man sakydavo – ieškok Dievo atomo branduolyje. Pradžioje jo žodžių esmę jaučiau tik širdyje. Suvokimas atėjo vėliau, drauge su kalnais perskaitytų knygų, su meditacijos bei jogos praktika.

Tiesa man tapo vientisa visuma jau persiritus per du penktadalius amžiaus. O tiksliau, supratau, kad jos, tokios, kokią įsivaizdavau, išvis nėra. Vienintelė tiesa yra ta su niekuo nepalyginama būsena, užliejanti momentais, kai žodžiai nutyla, mintys išsisklaido, nebelieka nei klausimų, nei atsakymų, o siela tampa lygi, kaip ežero paviršius atspindintis saulėlydžio dangų nevėjuotą dieną. Tuomet žinai ir kas esi, ir kodėl viskas yra taip kaip yra. Jei tą būseną pavyksta išlaikyti, ar bent periodiškai į ją grįžti, ateina suvokimas, palaipsniui išsitrina ta parazitinė programa, taip išmaningai įrašinėjama į mūsų smegenis nuo vaikystės, užteršusi mūsų mintis ir iškreipusi tikrovę į nepaliaujamą psichodelinį košmarą. Tuomet blaškymaisi ir ieškojimai liaujasi.

Tiesiog žinai. Ir tuo pačiu žinai, kad nieko nežinai, nes tai visai ne žinojimas, o kažkas daug gilesnio, netelpančio į racionalaus trimačio mąstymo laike rėmus. Filosofas Romualdas Ozolas yra pasakęs „Žinau ne todėl, kad tikiu, bet tikiu todėl, kad žinau“. Nei pridurčiau, nei atimčiau.

PUSLAPIS 17

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Taip pat žinau, kad susivokti savyje ir aplinkoje man labai padėjo mitybos pakeitimas. Neskirstau žmonių į žolėdžius ir mėsėdžius ir neteisiu nei vienų, nei kitų. Tai kiekvieno žmogaus savimonės ir įpročių reikalas.

Nors pati jau seniai stengiuosi valgyti tik sveiką maistą, žinau, kad žmogaus vertė nepriklauso nuo to, ką jis valgo. Tačiau, iš asmeninės patirties galiu pastebėti, kad pozityvia energija turtingos augalinės kultūros yra daug svarbesnės žmogui, nei gyvulinės kilmės maisto produktai. Be to, genetiškai modifikuoto maisto produktai, pesticidai ir cheminiai antivirusiniai bei antibakteriniai preparatai užteršia ne tik mūsų kūną, pažeidžia imuninę sistemą, sukelia ligas ir artina senatvę, bet taip pat sėkmingai blokuoja sielos gilumoje slypinčius tikruosius jausmus, teršia mintis ir siurbia energiją.

Dabar žinau, kad visa, ką dariau iki šiol, mane vedė tuo pačiu keliu ir į ta patį tikslą. Nors ir vingiuotas, nors dažnai nelygus ir akmenuotas, o kartais vos įžiūrimas, jis niekada nedingo iš po mano pėdų. Visa, ką sužinojau, išmokau ir įvaldžiau, po truputį lavino mano dvasią, aštrino mintį, gilino įgūdžius, būtinus tam tikslui siekti.

Jau prieš daugel metų grįžau prie menų. Gyvenu Prancūzijoje, toli nuo miestų šurmulio. Daug keliauju, tapau paveikslus ir fotografuoju. Tai man lyg susiliejimas su gamta, lyg dalyvavimas kūryboje drauge su ja, lyg meditacija ar grįžimas į tikrąją savastį.

Visada mėgau rašyti – rašiau eilėraščius, kūriau trumpas istorijas. Griūvant sovietinei imperijai buvau įsiliejusi į žurnalistų gretas ir likau jose gal septynetą metų. Po to ilgą laiką straipsnių neberašiau, nes buvau pradėjusi manyti, kad nieko jais nebepakeisiu. Dabar žinau, kad tai netiesa. Kiekvienas ištartas žodis tampa kūnu.

Gyvenime buvo keletas įvykių, kurie ypatingai stipriai paveikė mano jausmus ir pasitarnavo šiame kelyje.

Vienas iš jų buvo esminis.

Niekada, net vaikas būdama, nemėgau zoologijos sodų ir žvėrynų. Po pirmųjų poros vizitų visai atsisakiau į juos vykti. Vietoj to stengdavausi nuklysti kuo toliau į gamtos glūdumas ir pajusti žmogaus netrikdomą augmenijos ir gyvūnijos darną. Bet tą įsimintiną dieną (tuomet jau buvau visa galva įpuolusi į fotografijos aistrą) mane įkalbėjo nuvažiuoti į vieną laukinių gyvūnų rezervatą Prancūzijoje, kuris, lygtai, buvęs sukurtas visai kitais principais, nei zoosodai ir gyvūnai jame gyvenę savo natūralų gyvenimą. Maniau, papildysiu savo nuotraukų archyvą laukinių gyvūnų jų natūralioje aplinkoje vaizdais. Negaliu sakyti, kad gailiuosi ten apsilankiusi, nes sis vizitas man padovanojo nepamirštamą ir sukrečiančią patirtį, kuri mane lyg vėtra atbloškė į tą dabartinį mano čia ir dabar. Praėjus kuriam laikui po šio vizito, parašiau: PUSLAPIS 18

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

VILKO ŽVILGSNIS Jis gulėjo žolėje ir žvelgė į mane. Jo akyse spindėjo Pasaulio skausmas ir priekaištas Žmogui, paniekinta teisė į Laisvę ir, visgi, skausmingas Orumas.

Taip žiūrėjome vienas į kitą ilgai.

Nebejaučiau karščio, nebegirdėjau minios šurmulio. Laikas sustojo.

Atrodo, ir jis pamiršo savo pažeminimą, savo išniekintos prigimties šauksmą, nebepastebėjo į jį svaidomų maisto atliekų ir, lyg nebekreipė dėmesio į iš žiūrovų burnų sklindančius besityčiojančius „Aūūūū!“...

Jaučiau siaubingą skausmą krūtinėje, laukinį pasipiktinimą ir didžiulę gėdą. Gėdą, kad esu „Žmogus“.

Grįžusi iš gamtinio rezervato Peogres parke daugelį dienų negalėjau atsigauti. Prieš akis vis mačiau Vilko žvilgsnį.

Tebematau jį ir dabar, praėjus veik porai metų nuo tos saulėtos pavasario dienos.

Matau purvinus dramblius ir raganosius aptvaruose, tigrą, naikinantį kažkokio mėlyno plastiko gabalą – matyt, vieno iš gausių objektų, kuriais lankytojai „pagerbia“ parko nuolatinius gyventojus, liekaną…

Ir tuos vilkus, liesus, sulipusiu kailiu, nepaisant savo liūdno likimo, pasiduodančius pavasario šauksmui ir ieškančius poros, nes kitaip gamta nesutinka. Matau tuos būsimus vilkiukus, kurie gims nelaisvėje, pasmerkti linksminti sočią publiką, vadinančią save Gamtos Karaliais…

Nežinau, ar kada parašysiu apie tai daugiau. Nežinau, ar pavyks įsijungti į kokį nors judėjimą ar akciją už vilkų ir ne vilkų teises. Žinau tik viena – tą dieną manyje kažkas pasikeitė, lūžo, sugriuvo. O gal - gimė.

Gal tai Vilko siela palietė manąją kažkur ten - toli toli ar giliai giliai, kur darniai skamba Visatos simfonija.“ Prancuzija. Peogres. 2016. ...........................

Nebegaliu toliau tylėti, todėl vėl imu plunksną į rankas. Padarysiu, ką galiu, kad vilkai ir nevilkai gyventų ne aptvaruose, o laisvėje, savo natūraliose buveinėse, kad tos buveinės nebūtų žalojamos ir naikinamos, nes tai, kas dabar vyksta, skamba labai nemaloniu mano ausiai disonansu.

PUSLAPIS 19

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Tapytoja ir fotografė Lina Sedra - pradedame straipsnių ciklą apie Lietuvos miškų karalių vilką

Pažinkime save pažindami vilkus Spalio viduryje, kaip kasmet, Lietuvoje prasidėjo medžioklės sezonas. Mūsų šalyje ji yra komercinė, pramoginė ar sportinė – vadinkit, kaip norit. Viena aišku - ji nieko bendro neturi su profesionalia medžiokle, vykdoma tik išskirtiniais atvejais išspręsti problematinėms situacijoms ir gyvūnų populiacijų jų buveinėse palaikymui bei reguliavimui. Nereikėtų pamiršti, kad pačioje gamtoje medžioklė apskritai vyksta tik tuomet, kai ji būtina rūšies išlikimui. Nemanau, kad Lietuvos miškuose medžiojantys žmonės mirtų iš bado. Medžioklė – gana brangiai kainuojanti pramoga. Mėsą parduotuvėje galima gauti daug pigiau. Kas link gamtos, jei ją paliktume tvarkytis pačią, ji ir susitvarkytų pati. Žmonija atsidūrė ant globalios katastrofos ribos kaip tik dėl to „reguliavimo“, bet tai jau kita tema, kurią paliesiu kituose straipsniuose. Čia kalbėsiu apie nykstančią laukinių gyvūnų rūšį - vilkus, ir kas jiems nutiko per paskutinius porą dešimčių komercinės medžioklės metų Lietuvoje. Reikėtų paminėti, kad nepaisant Europos Sąjungos vilkus saugojančių įstatymų, šiaip būtinų vykdyti kiekvienoje šalyje narėje, Lietuvoje vilkai yra minėtos pramoginės medžioklės dalis.

Kadangi tema yra labai plati ir ganėtinai svarbi, liečianti ne tik šią konkrečią gyvūnų rūšį, bet įsiliejanti į globalią gamtos apsaugos situaciją, norėtųsi ją išdėstyti išsamiau. Šis straipsnis yra pirmasis iš „Pažinkime save pažindami vilkus“ serijos. Kituose šios serijos straipsniuose aprašysiu atskirus vilkų tyrimų ir gyvenimo tarp jų atvejus. Taip pat toliau tęsiu vilko ir žmogaus istorinio ryšio bei vaidmens ekosistemose temas, kurias probėgšmais paliesiu šiame straipsnyje.

Dariaus Babelio nuotrauka

PUSLAPIS 20

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Ko žmogus mokėsi, bet neišmoko iš vilko Vilkų ir žmonių santykių istorija yra labai sena ir paini. Net šiais laikais, kai į gamtą jau pradėta žiūrėti, kaip į visumą, kurios neatskiriama dalis yra ir pats žmogus, nemažo skaičiaus individų sąmonėje vilko įvaizdis asocijuojasi su pavojingu ir žiauriu plėšrūnu, kurį reikia visais įmanomais būdais šluoti nuo žemės paviršiaus. Iš viduramžių kilęs Europos šalių folkloras ypač pabrėžia, o tikriausiai ir inicijuoja šį požiūrį, kuris drauge su pirmaisiais europiečiais išplito ir į Amerikos žemyną. Taigi, pagrindinė priežastis, kodėl vilkai buvo beveik išnaikinti Europoje ir Šiaurės Amerikoje, yra paniška baimė ir neapykanta, mumyse suformuota dar nuo vaikystės.

20-as amžius atvėrė vartus naujai pažangesnei pasaulėžiūrai, o tuo pat ir požiūriui į vilkus bei kitus plėšrūnus, praskleisdamas istorinę uždangą nuo vilko ir žmogaus pirmųjų kontaktų scenos ir nušviesdamas vilkų vaidmenį ekosistemose. Po Vakarų pasaulį pasklido sensacinga žinia: vilkai, pasirodo, neėda bobučių! To pasėkoje vilkus pradėta vertinti daug realistiškiau ir jie pradėti grąžinti į senąsias buveines beveik visur, kur dėl žmogaus kaltės jų buvo visai ar beveik nebelikę.

Pagrindinės šio posūkio priežastys yra šios. Pirma, išnykus vilkams ir prasidėjus chaotiškiems destruktyviems procesams gamtoje, aplinkosaugininkai ir ekologai suvokė, kokią didžiulę svarbą šie plėšrūnai turi reguliuojant gamtinę lygsvarą. Tada atsirado nemažai gamtą mylinčių mokslo entuziastų, kurie susidomėjo vilkais ir pradėjo ieškoti būdų, kaip užmegzti ryši su šiais paslaptingais žvėrimis. Jų tyrimai gyvenant drauge su vilkais jų natūralioje aplinkoje atskleidė iki tol nepažintus vilko išminties klodus ir jo būdo ypatumus. Galiausiai, atsiradus naujoms

PUSLAPIS 21

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

antropologinių, etnologinių ir genetinių tyrimų galimybėms, buvo įrodyta, kad žmonija klydo laikydama vilką savo istoriniu priešu. Dar daugiau, paskutiniųjų tyrimų autoriai iškėlė „Raudonkepuraitės ir vilko“ suformuotą mentalitetą triuškinančią hipotezę, kad vilkų bendruomenės pavyzdys pasitarnavo mūsų visuomeninės struktūros kūrimui ir kad vilkas - ne žmonijos priešas, o draugas.

Prieš nugrimztant į tuos laikus, kai užsimezgė pirmasis žmogaus ir vilko ryšys, peržvelgsiu tai, ką pati su nuostaba sužinojau apie vilkų gyvenimo būdą iš daugybės šaltinių, kuriuos kituose straipsniuose atskleisiu plačiau. O pradžiai tiesiog norėčiau jus supažindinti su tiek amžių mums buvusiu nepažįstamuoju - vilku, tokiu, koks jis yra savo prigimtinėje žmogaus nesuniokotoje natūralioje aplinkoje.

Vilkų „gauja“, kaip ją buvo įprasta vadinti anksčiau, pasirodo, yra giliai kompleksiška socialinė struktūra. Tai išplėstinė tėvų, palikuonių, brolių ir seserų, o kartais pusbrolių ir pusseserių bei tetų ir dėdžių (jei kitiems vilkams šeimoje pavyksta susiporuoti ir atsivesti mažylių slapčia nuo alfa vilkės, kas gali būti skaudžiai baudžiama, kartais alfoms net konfiskuojant jauniklius) šeima. Šeimoje labai retais atvejais pritampa vienišos kitų šeimų atplaišos. Joje yra senolių, kuriais reikia rūpintis, vaikų bei jaunuolių, kuriuos reikia saugoti ir mokyti. Visi šeimos nariai turi savo vietą ir pareigas pagal griežtą hierarchiją. Visi jie darniai įsilieja į šeimos gyvenimą ir palaiko jo dinamiką. Tvarką nustato ir prižiūri dominuojanti alfa pora – šeimos tėvai. Ši pora beveik visuomet yra vienintelė, kuri turi teisę susilaukti mažylių. Du alfa vilkai yra židinys, kuris garantuoja šeimos visumos stabilumą ir nesuardomumą. Ypatingas vaidmuo tenka alfa patelei – šeimos motinai. Ji lyg magnetas saugo šeimą nuo iširimo. Alfa pora lieka drauge iki vieno iš jų mirties. Tarp jų yra emocinis ryšys, kurį nedvejojant galima vadinti meile. Šis alfų tarpusavio supratimas ir draugystė išlieka visą gyvenimą. Šeimos vadas gali būti ne tik alfa patinas, bet ir alfa patelė. Alfa patino ir, labiausiai, patelės natūrali mirtis dažniausiai reiškia, kad šeima iširs, bet tai nutinka ne visuomet (nekalbu apie alfa vilko žūtį nuo žmogaus rankos, kuri beveik šimtu procentų atvejų reiškia šeimos sugriuvimą).

Dariaus Babelio nuotrauka

PUSLAPIS 22

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Kiti vilkai pagal hierarchiją skirstomi į kelias grupes, kurių antroji pagal svarbą yra beta, o paskutinioji – omega. Jos užima atitinkamą padėtį ir turi atitinkamą reikšmę šeimos gyvenime, teises ir pareigas. Po alfa sekančios grupės yra daugiau tranzitinės, nes jų atstovų statusas gali laikui bėgant kisti. 20 procentų atvejų antrieji pagal hierarchiją – beta vilkai gali tapti šeimos vadais. Kartais tai nutinka, kai alfa nusilpsta ir nebegali užtikrinti efektyvaus šeimos funkcionavimo. Normaliai, vilkai yra monogamai – jei hierarchijoje įvyksta pasikeitimas, naujasis alfa susiranda kitą patelę. Čia reikėtų pastebėti, kad jei šeimoje yra daug patelių, būna nemažai ir kivirčų, ypač jei laukiamas pasikeitimas hierarchijoje ir prasideda varžybos dėl alfa patelės vietos.

Tokie pasivaržymai gali būti gana skausmingi.

Kaip tai žmogiška, ar ne? Juokauju. Šeimos gyvenimas neapsiriboja jauniklių maitinimu ir auginimu, medžiokle, teritorijos saugojimu bei tvarkymusi joje (pastaba: vilkai labai švarūs gyvūnai ir neteršia šalia savo irštvų). Šeimos terpėje formuojasi daugybė unikalių emocinių santykių tarp skirtingų individų, kurie sąlygoja pavyzdinius savitarpio pagalbos ir supratimo ryšius. Vilkai užmezga draugystę su kitais šeimos nariais, rūpinasi vieni kitais, slaugo ligonius bei sužeistuosius. Šeimos struktūra įgalina pasikeitimą žiniomis, jaunimo mokymą ir patirties perdavimą ateinančioms kartoms. Ryšys tarp vilkų išlieka iki mirties.

Didesnėse šeimose senieji vilkai neina į medžioklę, bet lieka saugoti mažylių.

Dažniausiai tai jų, o dažnai ir omega vilkų pareiga ir poilsio metu. Vilkai yra labai emocionalūs. Vienas iš mėgstamų laisvalaikio užsiėmimų – žaidimai. Tačiau, jei vilkai netenka šeimos nario, visa šeima liūdi ir jo gedi. Žaidimai ir pasismaginimai tokiu atveju ilgam laikui liaujasi. Vilkai savo artimą myli taip giliai, kad gali dėl jo aukotis. Tai dažnai atsitinka tarp alfa poros vilkų. Seni vilkai taip pat gali stoti prieš pavojų, siekdami išgelbėti likusius šeimos narius.

Dariaus Babelio nuotrauka

PUSLAPIS 23

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Iš tokios visuomeninės struktūros gimsta specifinė kiekvienos šeimos kultūra, kuri vystoma ir perduodama per kelias vilkų generacijas kartais net dešimtmečiais, kol šeima lieka nepažeista išorinių veiksnių ir jei neiširsta mirus vienam vilkui iš alfa poros. Sveikoje vilkų šeimoje kiekvienas individas turi savo funkcijas šeimos gyvenime. Pavyzdžiui, medžioklės procese, vieni atrenka medžioklei tinkamą elnią ar kitą stambų žvėrį, kiti jį gena ir nuvargina, drauge guldo ir pribaigia.

Paskutinis mirtinas šuolis yra dažniausiai vado prerogatyva. Vyresni vilkai, būdami labiau patyrusiais medžiotojais, dalinasi strateginėmis ir techninėmis žiniomis su jaunesniais, perduodami ta patirtį kitoms kartoms ir išlaikydami unikalią savo šeimos kultūrą.

Vilkai naudoja kalbą. Tai nėra tokia kalba, kuri priimta žmonių bendruomenėje, bet jų dainingas staugimas jiems tarnauja neblogiau. Per jį vilkai išreiškia savo emocijas, džiaugiasi, gedi, komunikuoja ir net iš tolo perduoda nurodymus vienas kitam, pavyzdžiui, medžioklės metu.

Kiekviena vilkų šeima gyvena ir medžioja savo teritorijoje. Vilkai nelinkę migruoti, jei jų plote šeimai negresia rimtas pavojus ir pakanka maisto. Dvi vilkų šeimos negali užimti tos pačios erdvės.

Kiekviena intervencija baigiasi žūtbūtine kova. Silpnesni pasitraukia kitur. Taip pat labai pažįstama, ar ne?

Taip vilkai gyvena, kol į jų pasaulį neįsiterpia žmogus su šautuvu ar kita naikinimo priemone.

Kai žmonės medžioja vilkus, šeimos dažniausiai suardomos. Jei natūralioje vilkų gyvenimo terpėje dažniau miršta jaunesni vilkai, medžioklėje žūsta vyresni ir labiau patyrę. Alfa patinas yra pirmasis, kuris bėga tikrinti, kas negerai, kai natūralus vilkų gyvenimas sutrikdomas. O jį nušauti siekia visi medžiotojai dėl brangaus trofėjaus. Jei buvo nužudytas vienas iš besidauginančios alfa poros vilkų, antrasis lieka vienas visam likusiam gyvenimui. Praradus visų šeimos pagrindinių procesų dalyvius - alfas, grupė netenka dalies žinių ir įgūdžių, būtinų sėkmingai medžioklei. Netekus net vieno iš alfų, šeima dažniausiai suskyla į pavienes mažas grupeles kurios praranda galimybę susimedžioti įprastinį stambų grobį. Be to, suirus šeimai ir nutrūkus emociniam ryšiui su kitais šeimos nariais, vilkai tampa labiau pažeidžiami. Prisijungti prie kitų šeimų jiems pavyksta labai retai.

Dažniausiai jie tiesiog neišgyvena.

PUSLAPIS 24

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Neretai iširus šeimai atsiranda vienišų vilkų. Vienišo vilko gyvenimas visiškai nėra toks, kokį mes linkę įsivaizduoti – nepriklausomas ir orus, išdidžiai vienas sau risnojantis keliu, niekindamas kitų vilkų draugiją. Tai dar vienas mitas, neturintis jokio realaus pagrindo. Iš tikrųjų, nė vienas iš mūsų nenorėtų atsidurti vienišo vilko kailyje. Tokio kelio savo valia nepasirinktų ir vilkas. Vilkų emocinė lygsvara ir sėkmė priklauso nuo bendradarbiavimo. Gyvenimas vienatvėje vilkui – kančia. Kurį laiką patinas ar patelė gali praleisti vieni. Bet vienišas vilkas visada ieškos kito vilko draugijos ir sieks sukurti šeimą ar įsijungti į bendruomenę. Vilko prigimtis jį šaukia priklausyti kažkam daugiau, nei pačiam sau. Jam, kaip ir žmogui, būtinas draugystės ryšys, o kartą sutikęs gyvenimo draugą ar draugę, jis lieka ištikimas be jokių vedybinių sutarčių ir priesaikų.

Dėl žmogaus kaltės pasklidę neorganizuoti vilkai iš bado neretai traukia ieškoti maisto už savo natūralios teritorijos ribų, pavyzdžiui – aplanko aplinkinius ūkius, ko nedarytų, jei jų šeima nebūtų buvusi pažeista ir jų potencialus grobis miške nebūtų išnaikintas, kuo, kaip žinia, taip pat pasirūpina medžiotojai. Taigi, gamtoje viskas veikia bumerango principu. Jei nesikištume į vilkų gyvenimą, išloštume daug daugiau, nei juos naikindami ir tuo pačių griaudami gamtos pusiausvyrą.

Na, o dabar, sukabinę du sutrūkusios priežasčių ir pasekmių grandinės galus ir eilinį kartą pamatę, kad žmogus gauna tai, ko nusipelno, grįžkime daugelį tūkstantmečių atgalios – į tuos laikus, kai homo sapiens tik pradėjo įsikurti Eurazijos žemyno teritorijoje.

Naujausios išvados apie vilkų ir žmonių sambūvį priešistorėje yra grindžiamos išsamiais senovės mitų bei legendų tyrinėjimais bei moksliniais tyrimais antropologijos, etnologijos ir genetikos srityse. Jie pateikia atsakymus į kai kuriuos svarbius klausimus. Jei senovės žmogaus požiūris į vilką butų buvęs toks, koks buvo suformuotas vėlesnių amžių bėgyje, vilkas nebūtų galėjęs tapti geriausiu žmogaus draugu – šunimi. Taip juk nenutiko su kitais plėšrūnais, ar ne?

Paskutinių senovės vilko ir šuns DNR tyrimų duomenimis, vilkas buvo prijaukintas prieš 15-40 tūkstančius metų (paliksiu genetinių tyrimų detales vėlesniam laikui) . Kai naujieji žmonės atsikėlė gyventi į Europa, jie laikė mirtinais priešais veik visus stambius tuomet toje teritorijoje gyvenusius plėšrūnus ir elgėsi su jais adekvačiai. Kodėl gi vilkui tuomet buvo taikoma išimtis ir jo būta „priimto į žmonių bendruomenę“? Kodėl taip nenutiko su lape, kiaune ar... meška?

Brian Hare ir Vanessa Woods, Diurham‘o Duke universiteto Šunų pažinimo centro antropologai, savo bestseleryje „Šunų genialumas“ (The Genius of Dogs, January 1, 2013) teigia, kad tai ne žmogus prijaukino vilką, atsinešdamas į savo gyvenvietę vilkiukus, kaip buvo teigiama ankstesnėse teorijose, bet vilkų bendruomenė pripažino žmogų. Manoma, kad tuo metu vilkai pradėjo artintis prie klajoklių genčių užimamų teritorijų, viliojami maisto atliekų. Jei jie būtų buvę agresyvūs ir priešiški, būtų buvę žmonių nužudyti ar nuvyti. Taigi, daug labiau tikėtina, kad senovės vilkai, ar bent dalis jų, nerodė didelio priešiškumo ar agresijos naujo jų gyvenime pasirodžiusio gyvo padaro - žmogaus - atžvilgiu.

Vilkams palaipsniui įsiliejus į žmonių gyvenimą, pastarieji buvo nemažiau paveikti vilkų gyvenimo būdo, nei vilkai žmogaus įtakos. Taip susiformavo abipusiai naudingi santykiai, kurie turėjo didžiulę reikšmę tolesniam žmogiškosios visuomenes vystymuisi. Knygos autoriai net vadina tuomet jau prijaukintą vilką, ar greičiau pirmąjį šunį, žmonijos civilizacijos katalizatoriumi.

PUSLAPIS 25

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Taigi, Paleolito žmonės taikiai sugyveno su vilkais, kurie saugojo jų stovyklas, buvo jų palydovai medžioklėje ir dalindavosi grobį. Vilko ir šuns DNR tyrimai leidžia teigti, kad tokie kontaktai užsimezgė ne vienoje Europos ir Šiaurės Amerikos teritorijų dalyje ir galbūt skirtingomis aplinkybėmis, kurios mums lieka paslaptis. Ši pasikartojanti tendencija taipogi kalba apie tai, kad to laiko žmogaus ir vilko kontaktas globaliai nebuvo antagonistinis.

Amerikiečių autoriai Raymond Pierotti (gamtininkas, biologas) ir Brandy Fogg (gamtininkė ir etnologė) pernai išleistoje ir jau plačiai nuskambėjusioje savo knygoje „Pirmasis prijaukinimas“ (The First Domestication, November 28, 2017) taip pat naudoja mutualizmo terminą, teigdami, kad nemažai žmogaus visuomeninės struktūros aspektų yra akivaizdžiai perimti iš vilkų. Knygos autoriai įsitikinę, kad sekdami šių plėšrūnų pavyzdžiu, žmonės atsisakė klajoklinio gyvenimo būdo ir įsikūrė apibrėžtose teritorijose, kur palaipsniui formavosi ribos tarp giminių ir, galiausiai, šeimų.

Vilkai, skirtingai nuo kitų primatų, apibrėžia savo teritorijų ribas vadovaudamiesi tuo pačiu principu, kaip žmonės. Tokia struktūra leidžia skirti daugiau jėgų užtikrinant individų, susietų giminystės ryšiais, saugumą bei pačios bendruomenės sėkmę, kurią, savo ruožtu, šis genetinis ryšys tvirtai susieja. Kaip matėme, vilkui, lygiai kaip žmogui yra gyvybiškai būtinas socialinis ryšys su savo genetine grupe.

Anot etnologo Rolando Petkevičiaus „Mokslininkai yra surinkę daug medžiagos, rodančios neabejotiną vilko kultą tiek senosiose religijose, tiek šių dienų indoeuropiečių tikėjimuose. Vilko kulto liekanų galima aptikti ir šių dienų lietuvių ir latvių etnografinėje medžiagoje.“ Norėčiau pasinerti į legendų ir mitų pasaulį, tačiau šią temą taip pat palieku vėlesniam laikui, nes ji labai įdomi ir keliais žodžiais ją paminėti butų neteisinga.

Dabar apie ekosistemas. Savo natūralioje terpėje vilkų bendruomenė vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį palaikant gamtinę pusiausvyrą ir, mažindama vienos rūšies gyvūnų skaičių, suteikia teisę gyventi daugeliui kitų.

Puikus pavyzdys kokie svarbūs ekosistemai yra vilkai - Jeloustouno nacionalinio parko istorija apie vilkų išnaikinimą 20-o amžiaus pradžioje (paskutinis vilkas nušautas 1926 metais) ir jų reintegravimą praėjus septyniasdešimčiai metų.

Be vilkų parką palaipsniui užgriuvo pasikeitimų grandinė, kuri visiškai sutrikdė ir pažeidė gamtos darną. Kadangi parkas užima didžiulę devynių šimtų tūkstančių hektarų teritoriją, šie pokyčiai galėjo atsiliepti labai plačiai už jo ribų. Nebemedžiojami vilkų, neįsivaizduojamu greičiu pradėjo daugintis parke gyvenę elniai, kurių bandos pradėjo naikinti visą augmeniją, o to pasėkoje parke pradėjo nykti gyvūnų ir paukščių rūšys. Pasijutusi bejėge prieš šią pasaulyje garsiausio parko išlikimui gręsiančią ekologinę katastrofą, 1995 metais Jeloustouno vadovybė nusprendė grąžinti į jį vilkus. Vilkų dėka per keletą metų gamtos lygsvara atsistatė ir parko gamtinė įvairovė grįžo į įprastines vėžes. Tai nuostabi ir unikali istorija, todėl apie Jeloustouną ir jo vilkus pakalbėsiu plačiau kituose šios serijos straipsniuose.

PUSLAPIS 26

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Grįžkim vėl į mūsų senąją Europą.

Europos Sąjungoje vilkus saugo įstatymas. Tai įrašyta Berno konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 1996 metais. Be to, kaip ir kitoms Europos Sąjungos narėms, Lietuvai galioja ET direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos, kur tarp griežtai saugomų rūšių yra įrašytas mūsų pilkasis vilkas. Tačiau, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, mūsų pareigūnai kažkokiais mistiniais būdais sugebėjo išsiderėti leidimą pramoginei medžioklei, pažadėję, kad vilkų populiacija, tuomet buvusi apie 500, bus palaikoma ir kasmet bus vykdomas jų monitoringas pagal visas taisykles. Tas "normalus" skaičius Lietuvai buvo nustatytas 250-500 vilkų, na o monitoringo taisykles beliko įdiegti. Šiais metais vilkų skaičius Lietuvos teritorijoje prieš prasidedant medžioklei buvo apie 300. Nei apskaita „pagal taisykles“, nei monitoringas, aišku nevyksta. Peticiją pasirašę Lietuvos žmonės (jau gerokai virš 13000) šį rudenį protestavo prieš medžiotinų vilkų skaičiaus padvigubinimą lyginant su pernai metų nustatytu 60. Vyriausybė lyg ir atsižvelgė į šį protestą, bet pasiliko galimybę keisti nuomonę medžioklės eigoje. Nutarimas skamba maždaug taip: pradžiai užfiksuojame 60 medžiotinų vilkų skaičių, o vėliau matysim...

Ir vėl peršasi klausimas, kam apskritai reikia juos medžioti šiais metais, jei sumedžiojus net tiek, kiek pernai – 60, jų liktų mažiau, nei sutartyje su ES nustatyta apatinė riba? Dar daugiau – kam apskritai reikia vilkus ir kitus miško gyventojus medžioti, jei nemedžiojant jų skaičius puikiausiai palaikomas ir reguliuojamas natūralių gamtos procesų, kaip jau buvo ne kartą įrodyta?

Atsakymą rasti ne taip jau sunku. Kasmet prieš medžioklės sezoną pradedama isterija dėl vilkų papjautų naminių gyvulių ir sudraskytų šunų, kuriuos pamiškėse gyvenantys ūkininkai taip myli, kad net pririštus už grandinių laiko blogai aptvertuose kiemuose. Nepamirštama pagąsdinti, kad tie niekingi plėšrūnai tuoj taip suįžūlės, kad pradės pulti į mokyklą einančius vaikus ir net grybautojus, kas jau yra visiškai nemokslinė fantastika. Beje, šiemet vilkų padaryta žala naminiams gyvuliams visai nedidėjo, o net priešingai - 70 galvijų sumažėjo, palyginus su 2017 metais. Tačiau, vis tiek yra žmonių siekiančių tą naikintinų vilkų skaičių didinti.

Na, o medžiotojai, tų nuostolių ir bauginimų laipsnį vis pūsdami lyg oro balioną, siekia vilkų sumedžioti vis daugiau - juk vilko trofėjus kainuoja tūkstančius eurų! Jau nekalbant apie pasididžiavimą, jei pavyksta nušauti vilką. Be to, sumažėjus vilkų, ženkliai padidėja jų natūralaus grobio – elnių ir kitų kanopinių miško gyvūnų skaičius, kurie medžiotojams yra nemažiau svarbūs dėl trofėjų, o juos sumedžioti daug lengviau, nei vilkus.

Be vietinių medžiotojų Lietuva pritraukia tūkstančius užsienio klientų, kurie medžioklę organizuojančioms firmoms moka didelius pinigus už galimybę šaudyti mūsų miškų žvėris. Nereikia pamiršti, kad pinigai už medžioklės veiklą plaukia ir į biudžetą (medžiotojai valstybei sumoka kasmet virš milijono eurų vien už teisę naudoti medžioklės plotus. Pridekite leidimus, licencijas, mokesčius už nušautą žvėrį ar jo dalis). Neminint visur įsiskverbiančios korupcijos, kurios dėka

PUSLAPIS 27

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

nemaža dalis nubyra tiesiai į organizatorių ir reglamentuotųjų kišenes. Taigi, šis spaudimas naikinti saugomą gyvūnų rūšį pagrįstas ne kuo kitu, o nuoga materialine nauda ir išskaičiavimu: jei nešaudys vilkų, šie atliks savo darbą reguliuodami pusiausvyrą tarp gyvūnų rūšių mūsų miškuose ir medžiotojams ten nebebus kas veikti. Įsivaizduojate, kiek su žudymo verslu susijusių individų neteks dalies pajamų ir malonumo? Štai, kur šuo pakastas...

Medžioklė mūsų laikais apskritai yra atavizmas, bet jei jau ji egzistuoja, pasvarstykime, kaip žala gamtai galėtų būti sumažinta. Svarbu ne kiek vilkų yra nužudoma, o kurie iš jų ir kur. Vilkų šeima yra daug daugiau, nei n skaičius vilkų, gyvenančių x teritoriniame vienete. Teiginys, kad mes galime toleruoti tam tikrą vilkų procentą tam tikroje teritorijoje, ir statistikai paskaičiavę jų natūralų mirtingumą, sugebėsime reguliuoti populiacijos stabilumą, yra visiška nesąmonė. Tačiau, iki šiol vykdant vilkų apskaitas Lietuvoje buvo bandoma vadovautis šiuo principu.

Natūralioje atrankoje dažniausiai žūva jaunesni vilkai, tuo tarpu medžioklės metu žmonės nužudo vyresnius ir labiau patyrusius. Jų praradimas reiškia ne tik iširusią šeimą, bet ir daugybės jos narių elgsenos pakitimą ir, galų gale, žūtį.

Jei kalbame apie vilką, kaip apie saugomą laukinių gyvūnų rūšį, turime vienareikšmiškai sutarti ir numatyti vilko apsaugos planuose, kad vilkai yra apsaugoti tik tuomet, kai apsaugomos jų šeimos, kai jie turi jiems tinkamas gyventi teritorijas – natūralias buveines - ir jose yra pakankamai natūralaus maisto. Vilkai, palikti ramybėje, patys sureguliuos savo populiaciją atitinkamai pagal savo teritorines gyvenimo sąlygas.

Lietuvoje įregistruota virs 30 tūkstančių medžioklinių ginklų savininkų. Pridėkime dar kelis tūkstančius medžiotojų iš užsienio. Jei vilkų yra apie 300, vienam vilkui tenka geriausiu atveju virš

PUSLAPIS 28

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

100-o į jį atstatytų šautuvų vamzdžių. Tai ką gi šiame pragare daryti tam vargšui užguitam Lietuvos vilkui, kuris išvejamas iš savo namų plynais miškų kirtimais, iš kurio atimamas jo natūralus maisto šaltinis, iššaudant kitus miško žvėris, kurio šeima medžioklės metu išdraskoma, nes įstatymai nedraudžia nušauti nei alfa patino, nei pateles? Po viso to jis apkaltinamas ir teisiamas dėl to, kad netekęs galimybės prasimaitinti įprastu būdu, iš bado nugvelbė tą likimo valiai paliktą ir jokių elektrinių aptvarų nei aviganių nesaugomą apsileidusio ūkininko avį!

Manau, kad visa tai mūsų medžiotojai puikiai žino, nors apsimeta naivuoliais. Tik jų tikslas yra ne palaikyti vilkų populiaciją, kaip jie bando teigti, o ją tikslingai žaloti ir naikinti. Todėl jau seniai laikas atriboti šią veiklą vykdančius žmones nuo vilkų apsaugos įstatymų ir nutarimų svarstymo ir neprileisti prie jokių tolesnių vilkų apskaitų, kad nebeliktų tendencingų klaidų skaičiuose ir nesveikų gamtai idėjų jos apsaugos įstatymuose. Na, o aplinkos ministerijai irgi butų ne pro šalį pradėti vykdyti gamtos apsaugos, o ne destrukcijos veiklą.

Prieš kelias dešimtis tūkstančių metų žmogus sutiko išmintingą mokytoją vilko kailyje, kuris tapo jo geriausiu draugu ir bendražygiu. Deja, žmonės per visus tuos tūkstantmečius neišmoko trijų pagrindinių pamokų: mylėk savo artimą, kaip pats save, nekišk nosies ne į savo reikalus ir nepjauk šakos ant kurios pats sėdi.

Lina Sedra Bus tęsiama.

PUSLAPIS 29

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

Lipdukus galite atsisiųsti čia (spauskite nuorodą) nuoroda veikia tik PDF versijoje

PUSLAPIS 30

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

MIŠKO MANIFESTAS 1. Miškuose prioritetą teikti GAMTOSAUGINIAMS ir VISUOMENINIAMS poreikiams. Pagrindinė miško sektoriausfunkcija – kurti ir didinti nemedieninę miško PRIDĖTINĘ VERTĘ (rekreacija, turizmas, edukacija, visuomenėssveikatinimas, aplinkosšvarinimas, klimato kaitos mažinimas,smulkieji verslai ir kt).

2. Nedelsiant uždrausti kirtimus SAUGOMOSE teritorijose, kadangi nebuvo ir nėra laikomasi privalomo ES reikalavimo atlikti planuojamų kirtimų poveikio aplinkai vertinimą.

3. Valstybiniuose ir privačiuose miškuose plynesformuojančius kirtimus pakeisti į kirtimus, kurie užtikrina NEPERTRAUKIAMĄ ir SVEIKĄ miško GYVAVIMĄ. Atsisakyti atgyvenusio ir netvaraus miškų skirstymo į 4 grupes, atstatyti girių vientisumą, formuoti būsimų sengirių masyvus, didinti visai nekertamų miškų plotą.

4. Priešišduodant miškų kirtimo leidimus, privalomas aktyvusirsavalaikis VISUOMENĖS ĮTRAUKIMAS į procesą,suteikiantsprendžiamąjį balsą vietos bendruomenėms. Numatytose kirsti vietose turi būti informacinėslentelės apie numatytą kirtimą, jo ribasir galimybesteikti pasiūlymus.

5. Miško kirsti ne daugiau neireikia Lietuvos gyventojų poreikiams. UŽDRAUSTI žaliavinės medienos eksportą.

6. Naudoti mūsų APLINKAI TINKAMĄ miško techniką ir parinkti tokius būdus, kurie leistų plynų kirtimus pakeisti į atrankinius bei darytų kuo mažesnę žalą miškui ir keliams.

7. Vykdyti MODERNIAUSIĄ miškų inventorizaciją ir miškų naudojimo kontrolę.

8. Didinti VALSTYBINIŲ MIŠKŲ PLOTUS, išperkant privačius miškus, ypač tuos, kurie yra numatyti kirsti ir patenka įsaugomasteritorijas.

9. Visiškai uždrausti ĄŽUOLYNŲ kirtimą (kurie sudaro vos 2,2 proc. visų miškų), didinti jų plotus.

10. Saugoti miškų NATŪRALUMĄ. Atkuriant miškus prioritetas skiriamas savaiminiam atsiželdymui. Atsisakyti miško monokultūrų, vadovautis HOLISTINĖS miškininkystės principais.

PUSLAPIS 31

AXIS MUNDI | LAPKRITIS 2018/11

2018 LAPKRITIS | NR.2

AXIS MUNDI Žurnalo sumanytoja ir maketuotoja: Onutė Kuliešytė

Straipsnių autorė ir maketuotoja: Edita Esenku Šimkutė

"AUDROS PRIVERČIA ĄŽUOLUS

Straipsnių autoriai: Eglė Akelaitytė-Vertelkė Lina Sedra Jurgis Mykolas Jatautis Indrė Šiliauskaitė Valdas Condigo Samkus

Poezija: Agnietė Laurinaitytė

LEISTI GILESNES ŠAKNIS."

Džordžas Herbertas

www.teksturasytoja.lt skiautine@gmail.com

VISOS TEISĖS SAUGOMOS

PUSLAPIS 32