Gyvenimas kaip senas vynas
Epizodžiukai apie
pikta darančiuosius Vanda IBIANSKA Oi, nelinkę mes drausminti pikta darančiųjų! Kodėl? Nes saugome savo kailį. Ir ko man veltis? Yra gi policija, kiti žmonės. Apskritai, kodėl turiu gadintis nervus? Kur kas geriau piktintis, bambėti: „Į ką išvirto pasaulis?“, „bjauru!“, „kokie žmonės!!!“ ir t. t. Šį kartą pasakosiu ne apie iškilaus didvyriškumo poelgius, o tik apie mūsų kasdienybę. Krikščionių ir ne krikščionių. Krikščionims priskiriu visus pakrikštytuosius. Taip jau yra, kad Bažnyčios mokymas sutampa su visuotiniais moralės ir etikos dėsniais. Galioja net ateistams ir komunistams. Pagonims taip pat.
* * *
Tada buvo gal žlungantis sovietmetis, o gal ir pati Nepriklausomybės pradžia, nebepamenu. Važiavau traukiniu į Vilnių. Vagonas pilnutėlaitis. Atsisėdau prie lango. Šalia manęs prisėdo gal trisdešimties metų labai išvaizdi moteris, iš krašto – gerokai pakaušęs sodietis. Ant suolo priešais nutūpė besipuikuojanti plieniniais dantimis kaimo moteriškė ir du vyrai, jos bendrai, jaunesnis ir vyresnis. Mudvi su ta dailia ponia, užspeistos įgėrusių kaimo žmonių, įnikome skaityti. O kompanija linksminosi. Keikėsi, laidė nešvankius juokelius, kol galiausiai priešais sėdintis vyras pakišo mano kaimynei ranką po sijonu, aišku, tuo sukeldamas savo draugijai didelį džiaugsmą ir „linksmuolių“ juoko pliūpsnį. Kai mudvi ėmėme šaukti, sodiečiai neleido atsikelti ir išeiti. Aš šaukiau pagalbos, o toji moteris, jau verkdama, irgi rėkė: „Dėl Dievo meilės, padėkite!“ Aplink sėdėjo nemažai vyrų. Jie visi buvo itin susidomėję savo laikraščiais arba vaizdais už lango, todėl nė krust. Jaunesnysis bernas jau kėsinosi į mano iškirptę. Visa tai vyko pilname žmonių vagone! Tada toji moteris suriko dar garsiau už mane: „Nejaugi čia nėra nė vieno vyro?!“ Tada iš kito vagono galo atėjo du vaikinai, panašūs į studentus. Jie kategoriškai ir griežtai sudrausmino girtokus kaimiečius ir be ceremonijų nuvedė į kitą vagono galą, o patys atsisėdo šalia mūsų ir gyvai ėmė kalbėtis apie Vilniaus senamiestį. „Suaugę“ drūti vyrai toliau skaitė laikraščius ir grožėjosi vaizdais už lango. Moterys tylėjo. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Buvau taip įsiutusi, kad norėjosi lipti ant suolo ir išdrožti moralą visai vagono publikai. Toji moteris tyliai šluostėsi ašaras. Vilniuje išlipdami vaikinai paklausė, ar nereikia mūsų palydėti iki troleibuso. Štai taip. Vietoje, kur pilna žmonių, girti marginalai kaišo letenas moterims po sijonais, graibo iškirptes. Ir atsiranda du – tik du!!! – ginantieji visų akivaizdoje puo-
lamas ir žeminamas moteris. Toks tai buvo įvykis. Kažkodėl iš galvos neišgaruoja.
* * *
Antrasis šlykštus nutikimas vyko dar seniau. Šalia namo, kuriame gyvenu, stovi kitas daugiabutis. Jo gyventojai tada ir dabar buvo / yra universitetų dėstytojai. Docentai ir profesoriai. Tuo metu garažai dar nebuvo pastatyti, tad visa gatvelė buvo prigrūsta „žiguliukų“. Žiemą, tamsiuoju paros metu, šaligatviu ėjo kito namo gyventojas. Beje, inteligentas ir šiaip jau negeriantis. Nežinia, kaip nutiko tam blaivininkui, bet buvo girtas kaip Chamo tėvas. Šaligatvis slidus, žmogus pargriuvo ir nulaužė vieno automobilio veidrodėlį. Tyli ir stengiasi atsikelti, bet negali. Siužeto tęsinys toks: iššokę iš namų trys jaunoki docentai nutempė jį ant apsnigtos pievutės ir ėmė žiauriai mušti, daužyti, spardyti. Pro langus rėkėme aš ir kaimynė iš ketvirto aukšto. Kur tau! Namo skubėjo mano laiptinėje gyvenęs studentas Ramūnas. Jis puolė ginti mušamą žmogų. Kadangi mudvi su Danute rėkėme atidariusios langus, tai girdėjome, kaip vienas iš mušeikų varktelėjo ant vaikino: „Tu iš KPI? Dink, nes ir tau blogai baigsis!“ Ir dar stumtelėjo. Jų buvo trys, o Ramūnas vienas... Kai atvažiavo milicija, docentų ir pėdos praaušo. Tą netyčiom prisigėrusį vyrą (kam nėra pasitaikę) greitukė nuvežė į Neurochirurgijos kliniką. Liko gyvas, bet šeima išsikėlė. Tai šit. Akligatvyje stovi trys namai, juose gyvena 140 šeimų, visi inteligentai, ne kokie nors „oficialiai“ degradavę. Daužomą žmogų bandė apginti dvi naktinius marškinius vilkinčios moterys ir devyniolikmetis studentas. Mušamą dėl kažkokio sumauto veidrodėlio... 137-iuose butuose gynėjų nebuvo. Dabar tie docentai jau seniai profesoriai, netgi emeritai. Toje gatvelėje malamės jau per 40 metų. Vienas bando su manim mandagiai sveikintis. Esu šlykštukė – nusisuku. Galite mane smerkti. Žinau, žinau – 77 kartus atleisk. Nepriminkite, ir taip žinau.
* * *
Iš gilios senovės, t. y. studijų laikų. Viena artima mano draugė persikėlė į Vilnių studijuoti „Visiukuose“ (dabar Gedimino technikos universitetas). Artuma 2016 m. birželis
35