__MAIN_TEXT__
feature-image

Page 1

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2018 m. sausis

1


Ačiū, Dvasia Kūrėja, kad mūsų chaosą nuolatos paverti kosmosu, kad aplankei mūsų sielas ir pripildei malonės mūsų širdis.

Ačiū, kad esi mūsų Guodėja, didžiausia Tėvo dovana, gyvasis vanduo, ugnis, meilė ir dvasinis patepimas.

Ačiū už begalines dovanas ir charizmas, kurias galingu Dievo pirštu

išdalijai žmonėms, Tu, ištesėtas Tėvo pažade ir visad ištesimas pažade.

Ačiū už ugningą žodį, kurį nepaliaudama dėjai

į pranašų, ganytojų, misionierių ir besimeldžiančiųjų lūpas.

Ačiū už Kristaus šviesą, kurią įžiebei mūsų protuose, už meilę, kurios pripildei mūsų širdis, kad išgydei mūsų silpną kūną.

Ačiū, kad buvai su mumis kovoje, kad padėjai mums nugalėti priešą arba pralaimėjus prisikelti.

Ačiū, kad buvai mūsų vadovė sunkiuose gyvenimo pasirinkimuose ir kad apsaugojai mus nuo blogio vilionių.

Galiausiai ačiū, kad atskleidei mums Tėvo veidą ir išmokei šaukti: Aba! Ačiū, kad mus ragini skelbti: Jėzus yra Viešpats!

Ačiū, kad apsireiškei Tėvų ir mūsų laikų Bažnyčiai kaip Tėvo ir Sūnaus

vienybės ryšys, neapsakomas jų tarpusavio meilės kvėpsnis, gyvybės dvelksmas ir dieviškojo patepimo kvapsnis, kurį Tėvas perduoda Sūnui gimdydamas Jį prieš aušrą.

Paprasčiausiai už tai, kad esi, ačiū Tau, Šventoji Dvasia, dabar ir visą amžinybę! Raniero CANTALAMESSA OFM Cap. Iš knygos DVASIOS GIESMĖ. Apie Šventąją Dvasią pagal himną Veni creator. Išleido Gyvieji akmenėliai, 2010


Laiškas skaitytojams

O Dvasia, Viešpatie, nuženk, savųjų sielose gyvenk, pripilk malonių iš dangaus krūtinę tikinčio žmogaus.

Turinys Kronika

Klausimai ganytojams

4

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Šventoji Dvasia liturgijoje

5

Bažnyčios pulsas

6

Visų ganytojas

8

Jolanta RAMONIENĖ Kaip pasiklosi, taip išmiegosi

10

Ses. Viktorija PLEČKAITYTĖ MVS Visada klusnus Šventajai Dvasiai

11

Jūratė KUODYTĖ kalbina Nerij1 PUTINAITĘ Kaip Mažvydas ir Donelaitis iš kunigų virto tik rašytojais

12

Didelės ir mažos kryžkelės

Tomas VILUCKAS Slėpiningas Kūrėjo dvelksmas

14

Dr. Valdas MACKELA Šventoji Dvasia skirta visiems!

16

Zita VASILIAUSKAITĖ Kūrybiškumo rizika ir džiaugsmas

18

Violeta MICEVIČIŪTĖ Dievas tikras kaip kiškis

20

Šventoji Dvasia – kaip didelis pūkuotas angelas

21

Ką Dvasia veikia šeimoje?

22

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Arkivysk. Lionginą VIRBALĄ kalbina Ingrida VUOSAITYTĖ Ar turėti vaiką nėra kiekvieno teisė? 23 Nevaisingumo kelionė

24

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Nauji metai, naujos pradžios

26

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Administravimas

28

Akiračiai

Dievo tarnas Mečislovas Reinys

30

Sveikata

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Kraujospūdis

32

Vanda IBIANSKA Truputis apie viską

33

Šypsenos be raukšlių

34

Viršelyje – Dievo Dvasia, dvelkianti viršum vandenų. Sens Biblijos miniatiūra, Turinas, XIV a.

Mieli Skaitytojai ir Bičiuliai, taip, parinkę šitokį Artumos viršelį bei įžanginį posmelį iš himno Veni creator ir sveikindami Jus, sulaukusius Viešpaties Užgimimo švenčių ir Naujųjų metų, mes nesupainiojome su pavasarinėmis Sekminėmis – Šventosios Dvasios atsiuntimu! Ne tik Naujuosius metus, bet ir bet ką reikšmingesnio pradėti krikščionims visai verta ir teisinga šaukiantis Dvasios Kūrėjos! Juk be Jos – kurią viršelio paveiksle regime kaip dvelkiančią virš vandenų pasaulio sukūrimo metu – nebūtų nieko, o ypač – gyvybės – Dievo dvelkimo, kvėpimo, vėjo – nebūtų nieko, o su Ja – turime viską, nes patį Dievą! Bet ar tikrai? Ar tuo tikim ir gyvenam? Tiesa, apie Šventąją Dvasią vis nugirstame Biblijoje ar rekolekcijose, ar net bažnyčiose kartais skelbiant, bet ar atpažįstame Jos veikimą savo gyvenime? Ar dalijamės tuo, ką patyrėme – kad ne patys viską nuveikėme, o kažkaip įvyko, pasikeitė, atsinaujino, subrendo, kančia pratrūko džiaugsmu?! Kaip tie apaštalus nutvilkę ugnies liežuviai, kaip tas vėjas, kuris pučia, kur nori, tampa Asmeniu ir dalyvauja mūsų gyvenime – šeimų bendrystėje, Bažnyčios istorijoje, ganytojų tarnystėje? Taigi, su naujaisiais 2018 metais Artuma pradeda ir naują temą, skirtą Šventajai Dvasiai. Tai labai kebli užduotis, moderniškai sakant – iššūkis. Mat užsibrėžiame aptarti tai, kas sunkiausiai aptariama, suprasti tai, kas slėpiningiausia jau ir taip slėpiningame mūsų Trejybinio Dievo gyvenime... Bet juk Jis pats sako, kad leidžiasi randamas tų, kurie Jo ieško! Tad ar neverta pasistengti dėl to, be ko realiai nėra nei gyvybės, nei gyvenimo pilnatvės?! Mums pasirodė įdomu ir vertinga leistis į tokią avantiūrą! O Jums? Gi šie metai Lietuvai ir vėl ypatingi: su Trakų Dievo Motinos – mūsų tėvynės Globėjos – vainikavimo 300 metų jubiliejumi, su Valstybės atkūrimo 100-mečiu dar laukiame ir Šventojo Tėvo popiežiaus Pranciškaus atvykimo! Tad turime ne tik ką švęsti, bet ir kam ruoštis. Todėl ir Artumoje pradedame specialią skiltį, padėsiančią, kaip tikimės, geriau pasirengti popiežiaus atvykimui, bandydami suprasti – kas apskritai yra popiežystė, kas yra popiežius Pranciškus, kokia yra jo žinia šiandienos Bažnyčiai ir pasauliui, o sykiu ir Lietuvai? Ateik, o Dvasia Kūrėja, Aplankyk mūsų sielas, Pripildyk dangiškosios malonės Širdis tų, kuriuos sukūrei. To paties himno tą patį pirmąjį posmelį būtent taip siūlo versti popiežiaus rūmų pamokslininkas tėvas kapucinas Raniero Cantalamessa. Būtent jo nuostabią maldą matote čia greta, ir būtent nuo Dvasios Kūrėjos pradedame šiuos metus ir šį numerį ir neriame į tą atsiveriantį dangų. Kviečiame ir Jus. Dvasios kupinų metų Jums ir mums, ir man – Jūsų Dariui Chmieliauskui P. S. Matot, jubiliejų tiek, kad vos į žurnalą telpa! Šiais metais 100 sukanka ne tik Lietuvos valstybei, bet ir palaimintojo Jurgio Matulaičio konsekracijai, įžengimui į Vilniaus sostą ir jo įkurtai vienuolijai – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserims. Ta proga jos bei tėvai marijonai (pal. tėvo Jurgio „prikelti iš beveik mirusių“!) dovanoja Jums šį stebuklingą bukletą – su tikėjimu, viltimi ir meile pasinaudoję juo gaus tikrų dangiškų malonių!

Artuma 2018 m. sausis

3


Kronika

Klausimai ganytojams

Sausio liturginiai skaitiniai

Žinome, jog kiekvienas krikščionis turi būti pakrikštytas. Tačiau yra žmonių, ypač tremtinių, emigrantų, jų vaikų ir vaikaičių, kurie nežino, ar vaikystėje buvo krikštyti. Gal galima juos pakrikštyti antrą kartą? Ar reikia sentikiams, reformatams persikrikštyti, jeigu jie nori pereiti į katalikų tikėjimą? (Juozas) Dėl Krikšto niekuomet neturėtų likti jokių abejonių. Krikšto sakramento faktas gali būti įrodomas dokumentais – tai gali būti Krikšto pažyma, gali būti ir kitų sakramentų, kuriems priimti būtina, kad žmogus būtų pakrikštytas, praktikavimas. Tiesa, vien tai, jei daugiau nėra kitų patvirtinimų, negali būti visiškas įrodymas. Pasitaiko, kad žmonės, gera valia tikėdami, jog yra pakrikštyti, vėliau eina išpažinties, priima Komuniją, ir toks šių sakramentų priėmimas gali būti teisėtas. Krikšto Šventojo Tėvo intencija sausiui: priėmimo įrodymas gali būti artimųjų evangelizavimo – liudijimai, tačiau liudytojai tikrai turi kad Azijos šalių būti labai patikimi (esame susidūrę su krikščionys ir kitos atvejais, kai, pvz., ir tėvai, ir krikštatėreliginės mažumos galėtų visiškai laisvai viai prisiekdami tvirtino, kad žmogus gyventi savo tikėjimu. krikštytas vienoje bažnyčioje, o pateikus oficialų užklausimą į tą parapiją paaišLietuvos vyskupų intencija: kėjo, kad krikštyta visai kitoje; pasitaiuž krikščionių vienybės užmojį, kad pasaukė, kad tėvai tvirtino, jog jų sūnus yra lis įtikėtų Kristaus tiesa ir šitaip prisidėtų krikštytas, ir tik pasirinkta krikšto moprie taikos eros atėjimo. Taikos Karaliene, melski už mus. tina paaiškino, kad vaiko krikštyti jie taip ir nenuvežė, nes... buvo labai šalta ir jie nenorėjo laukti klebono, o tėvams pasakė, kad vaiką pakrikštijo). Galima, beje, pasiremti krikštynų nuotraukomis, užrašais, tačiau, liekant rimtai abejonei, Krikšto sakramentas teikiamas „su sąlyga“ – tada apeigose vartojama formulė: „Jei nesi krikštytas, aš tave krikštiju...“ Lygiai to paties laikomasi ir sentikiams pereinant pas katalikus; ortodoksams ir protestantams to daryti nereikia, nes jų Krikšto sakramento galiojimą pripažįsta ir Katalikų Bažnyčia.

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 1 (336) / 2018

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techniniai redaktoriai Ąžuolas JAŠINSKAS ir Valdonė MILIUVIENĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 214732, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1,10 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja. Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

4

Artuma 2018 m. sausis

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijas

1 P ŠVČ. M. MARIJA, DIEVO GIMDYTOJA

Sk 6, 22–27; Ps 67; Gal 4, 4–7; Lk 2, 16–21 Maldos už taiką diena 2 A Šv. Bazilijus Didysis ir Grigalius Nazianzietis, vyskupai, Bažnyčios mokytojai 1 Jn 2, 22–28; Ps 98; Jn 1, 19–28 3 T Švč. Jėzaus Vardas 1 Jn 2, 29 – 3, 6; Ps 98; Jn 1, 29–34 4 K 1 Jn 3, 7–10; Ps 98; Jn 1, 35–42 5 P 1 Jn 3, 11–21; Ps 100; Jn 1, 43–51 6 Š 1 Jn 5, 5–13; Ps 147; Mk 1, 7–11 7 S KRISTAUS APSIREIŠKIMAS Iz 60, 1–6; Ps 72; Ef 3, 2–3a. 5–6; Mt 2, 1–12 8 P Kristaus Krikštas Iz 55, 1–11 arba 1 Jn 5, 1–9; Iz 12, 2–6; Mk 1, 7–11 9 A I eilinė savaitė (I sav.) 1 Sam 1, 9–20; 1 Sam 2, 1. 4–8; Mk 1, 21b–28 10 T 1 Sam 3, 1–10. 19–20; Ps 40; Mk 1, 29–39 11 K 1 Sam 4, 1b–11; Ps 44; Mk 1, 40–45 12 P 1 Sam 8, 4–7. 10–22a; Ps 89; Mk 2, 1–12 13 Š Šv. Hiliaras, vyskupas, Bažnyčios mokytojas 1 Sam 9, 1–4. 17–19; 10, 1a; Ps 21; Mk 2, 13–17 Laisvės gynėjų diena 14 S II EILINIS SEKMADIENIS (II sav.) 1 Sam 3, 3b–10. 19; Ps 40; 1 Kor 6, 13c–15a. 17–20; Jn 1, 35–42 15 P 1 Sam 15, 16–23; Ps 50; Mk 2, 18–22 16 A 1 Sam 16, 1–13; Ps 89; Mk 2, 23–28 17 T Šv. Antanas, abatas 1 Sam 17, 32–33. 37. 40–51; Ps 144; Mk 3, 1–6 18 K 1 Sam 18, 6–9; 19, 1–7; Ps 56; Mk 3, 7–12 Maldų už krikščionių vienybę aštuondienio pradžia 19 P 1 Sam 24, 3–21; Ps 57; Mk 3, 13–19 20 Š Šv. Fabijonas ir šv. Sebastijonas, kankiniai 2 Sam 1, 1–5. 11–12. 17. 19. 23–27; Ps 80; Mk 3, 20–21 21 S III EILINIS SEKMADIENIS (III sav.) Jon 3, 1–5. 10; Ps 25; 1 Kor 7, 29–31; Mk 1, 14–20 22 P Šv. Vincentas, diakonas, kankinys 2 Sam 5, 1–7. 10; Ps 89; Mk 3, 22–30 23 A 2 Sam 6, 12b–15. 17–19; Ps 24; Mk 3, 31–35 24 T Šv. Pranciškus Salezas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas. 2 Sam 7, 4–17; Ps 89; Mk 4, 1–20 25 K Šv. Pauliaus, apaštalo, atsivertimas Apd 22, 3–16 arba Apd 9, 1–22; Ps 117; Mk 16, 15–18 26 P Šv. Timotiejus ir Titas, vyskupai 2 Tim 1, 1–8 arba Tit 1, 1–5; Ps 96; Lk 10, 1–9 27 Š Pal. Jurgis Matulaitis, vyskupas Kol 1, 24–28; Ps 40; Lk 10, 1–12. 17–20 28 S IV EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.) Įst 18, 15–20; Ps 95; 1 Kor 7, 32–35; Mk 1, 21–28 29 P Šv. Angelė Meriči, mergelė 2 Sam 15, 13–14. 30; 16, 5–13a; Ps 3; Mk 5, 1–20 30 A 2 Sam 18, 9–10. 14b. 24. 31 – 19, 3; Ps 86; Mk 5, 21–43 31 T Šv. Jonas Bosko, kunigas, vienuolis 2 Sam 24, 2. 9–17; Ps 32; Mk 6, 1–6


Kronika Liturgijos katechezė

Šventoji Dvasia liturgijoje Kun. Artūras KAZLAUSKAS Iki Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos Šventosios Dvasios veikimui liturgijoje nebuvo skiriama dėmesio. Šį stygių pastebėjusieji padovanojo Bažnyčiai ypatingų himnų Šventajai Dvasiai, kurie malšino jos veikimo troškulį. Didžioji XX a. liturgijos reforma sugrąžino Šventajai Dvasiai deramą vietą. Todėl dažnas dabar vis pasigenda senųjų himnų, šiandien atlikti nenumatomų. namas Dievas. Trumpai tariant, Šventoji Dvasia pakelia žmogų iš nuopuolio ir sugrąžina jį į vienybę su Dievu. Visose Romos liturgijos maldose yra kreipiamasi į Tėvą (jei kuriose yra kiti Trejybės adresatai, manoma, kad jos liudija ne Romos autorystę) šaukiantis Kristaus, vienintelio Tarpininko, veikimo, o Šventoji Dvasia yra kviečiama nužengti ant žmonių ar sakramentinių elementų ir padaryti juose vaisingą patį Trejybės darbą. Taigi liturgija yra asmeninis tikinčiojo susitikimas ir susivienijimas su gyvuoju

Evaldo Lasio nuotrauka

Romos liturgijos maldose visada kreipiamasi į Tėvą per Sūnų Šventojoje Dvasioje, kaip liudija gerai pažįstamos (tad nesureikšminamos) maldų baigos: „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, su Tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžių amžius“. Tokiu būdu Bažnyčia išpažįsta Trejybės veikimą išgelbėjimo istorijoje. Tai reiškia, kad per liturgijos maldą tikinčiųjų daugybė yra suvienijama: daugelis tampa vieno Kristaus Kūno nariais. Taip jie yra įvedami į Vieno Trejybėje Dievo gyvenimą.

Todėl Bažnyčia savo maldoje kreipiasi į Tėvą, kuris yra kūrimo ir atkūrimo autorius ir tikslas. Kreipiasi per Sūnų, per kurį Tėvas apreiškia save ir per kurio Velykų slėpinį žmonija yra sutaikinta su Dievu Šventojoje Dvasioje. Šventosios Dvasios galia žmogus pašvenčiamas ir taip šlovi-

Dievu. Tai tikras asmenų bendrumas ir vertikalia (su Triasmeniu Dievu), ir horizontalia (tarp krikščionių) prasme. Šis bendrumas mums yra apreikštas Kristuje, o išgyvenamas per Šventosios Dvasios veikimą. Sakoma, kad tokiu būdu liturgija yra galutinis išganymo istorijos įvykis.

Liturgija skelbia ir duoda laike tai, ką Kristus užbaigė savo Velykų slėpiniu. Trejybė liturgijoje pasireiškia dviem esminiais liturginio vyksmo elementais – anamneze ir epikleze. Anamnezė (iš gr. „atminimas“, „memorialas“) padaro čia ir dabar esamą žmonijos išganymo darbą, Tėvo atliktą per Kristų prieš du tūkstantmečius. Tai pasiekiama apeigų galia: per įšventintuosius tarnautojus, veiksmus, žodžius, materialius elementus – vandenį, aliejų, duoną, vyną. Epiklezė (iš gr. „Šventosios Dvasios šaukimasis“) padaro anamnezę įmanomą. Šios dvi tikrovės yra taip esmiškai susietos, kaip Velykų slėpinyje kančia, mirtis, prisikėlimas, žengimas į Dangų ir Dvasios atsiuntimas. Šventosios Dvasios nužengimas įgyvendina Viešpaties Velykas, jas atbaigia. Lygiai taip pat, šaukiantis Šventosios Dvasios, yra perkeičiami sakramentiniai materialūs elementai, ir anamnezė tampa veikli, pajėgi padovanoti tikrą sakramentinį Kristaus buvimą žodžiais, ženklais ir simboliais. Paprasčiau sakant, be Šventosios Dvasios veikimo tikinčiųjų susirinkimas negali tapti vienu kūnu ir viena siela Kristuje, kaip ir duona ir vynas nebūtų perkeisti į Kristaus Kūną ir Kraują. Tik Šventosios Dvasios jėga Kristaus Velykos mus pasiekia apeigomis, ir Tėvo išgelbėjimas per Kristų Šventojoje Dvasioje tampa hodie – tai reiškia šiandien, dabar. Šventoji Dvasia nesukuria naujų dalykų, bet perkeičia juos ir atnaujina. Turbūt taip geriausiai nusakyti Jos veikimą liturgijoje ir iš Jos visą savo veiklą kildinančią ir į Ją kreipiančią Bažnyčią.

Artuma 2018 m. sausis

5


Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Sutaikinimo žinia Gruodį krikščioniškasis pasaulis rengėsi Kristaus Gimimo iškilmei ir ją šventė. Metų pabaiga ir naujųjų pradžia – įprastas laikas ir proga pažvelgti į praėjusius metus Bažnyčios gyvenime. Popiežius Pranciškus su apaštališkaisiais vizitais už Italijos ribų lankėsi Egipte, Portugalijoje, Kolumbijoje, Bangladeše, Mianmare. Didžioji šių kelionių dalis vedė į konfliktų, nesaugumo ir įtampų kamuojamas šalis, kuriose Šventasis Tėvas skelbė sutaikinimo žinią.

Velykas praėjusiais metais visų konfesijų krikščionys šventė tą pačią dieną, tačiau Verbų sekmadienį prasidėjus Didžiajai savaitei pasaulį sukrėtė žinia, kad džihadistai Egipte surengė du išpuolius ir nužudė iškilmingose pamaldose melstis susirinkusius 45 koptus krikščionis. Tokių išpuolių prieš krikščionis būta ne vieno. Nenuostabu, kad tarptautinėse ataskaitose skelbta, jog krikščionių persekiojimas pasaulyje pasiekė beprecedentį mastą ir žiaurumą. Ataskaitose taip pat pabrėžiama, kad Jungtinės Tautos genocido išsiplėtimo laikotarpiu daugelio šalių, ypač Irako ir Sirijos, krikščionims nesuteikė pagalbos. Vien 2016 m., pagal tarptautinės krikščioniškos organizacijos „Open doors“ („Atviros durys“) kasmetinę ataskaitą, per 215 milijonų krikščionių, gyvenančių 50-yje šalių, patyrė įvairaus laipsnio spaudimą ir grėsmių, tūkstančiai dėl savo tikėjimo sulaukė smurtinės 6

Artuma 2018 m. sausis

mirties. Nors tikslų aukų skaičių sunku nustatyti, nėra jokių abejonių, kad krikščionys persekiojami nuožmiau, negu bet kurios kitos religijos išpažinėjai. Birželio 28-ąją įvyko iškilminga konsistorija, kurioje į Kardinolų kolegiją buvo paskirti penki nauji nariai. Pats įdomiausias mums – Anderso Arboreliuso OCD Stokholmo (Švedija) vyskupo skyrimas kardinolu. Jis yra pirmasis istorijoje kardinolas iš Skandinavijos, o šiuo metu ir vienintelis galimos konklavos dalyvis iš Šiaurės Europos ir Baltijos šalių. Popiežius ir toliau vykdo savo sprendimą įsiklausyti į „Bažnyčios periferijose“ balsą. Rugsėjį paskelbtas Correctio filialis – kai kurių tradicionalistinių teologų kritika popiežiui už jo dokumentą Amoris laetitia, kuriame jie įžvelgiantys „septynias erezijas“. Tai tarsi praėjusiais metais paskelbto keturių kardinolų laiško Šventajam Tėvui su penkiais klausimais, pavadintais dubia (liet. „abejonės“), tęsinys. Nors yra stipriai kritikuojančių Pranciškų, tačiau tai rodo, kad jo pradėti procesai yra paveikūs, o tam tikrų bažnytinių sluoksnių oponavimas yra natūrali laisvo nuomonių reiškimo dalis. Pranciškaus iniciatyva lapkričio 19-ąją pirmą kartą buvo minima Pasaulinė vargstančiųjų diena, kuria po Gailestingumo jubiliejaus popiežius norėjo priminti ir raginti krikščionis meilę artimui išreikšti ne tik žodžiais, bet ir apčiuopiamais gestais. Šia proga popiežius Pranciškus su maždaug keturiais tūkstančiais vargstančiųjų šventė Mišias Šv. Petro bazilikoje, o po pamaldų papietavo kartu Pauliaus VI salėje. Taip Šventasis Tėvas konkrečiai siekia įtvirtinti „vargšų Bažnyčios“ idealą.

L'Osservatore Romano nuotraukos

Pagal statistinius duomenis, paskelbtus 2017 m. žinyne L’Annuario Pontificio ir Bažnyčios 2015  m. statistiniame žinyne Annuarium Statisticum Ecclesiae, 2015 metais pasaulyje buvo 1,285 milijardo katalikų (vienu procentu daugiau nei metais anksčiau). Katalikai 2015 metais sudarė 17,7 proc. pasaulio gyventojų. Palyginus su situacija 2010 metais, katalikų skaičius išaugo 7,4 proc. Pagal žinyną, visame pasaulyje 2015  metais buvo 466  215 dvasininkų: 5 304 vyskupai, 415 656 kunigai ir 45  255  diakonai. Kunigų skaičius pasaulyje per paskutinį penkmetį išaugo 3,9  proc. Visuose žemynuose taip pat didėja nuolatinių diakonų skaičius, išaugęs net 14,4 proc. per pastaruosius penkerius metus. Tad katalikybė tebėra dinamiška ir gyvybinga religija. Visus metus krikščioniškas pasaulis minėjo du jubiliejus. Katalikai šventė Rožinio Dievo Motinos apsireiškimų Fatimoje (Portugalija) šimtąsias metines, kurių šimtmečio minėjimą pradėjo popiežius Pranciškus gegužės 13 d. apsireiškimų vietoje. Daugelyje pasaulio šalių vyko šimtmečio minėjimai, kurie patvirtino, kad net praėjus 100 metų, Fatimos žinia vis dar yra svarbi tikintiesiems. Na, o krikščionys protestantai visus metus minėjo Reformacijos pradžios 500 metų sukaktį. Reformacija pakeitė Vakarų krikščionybės ir visos Europos raidą, todėl jubiliejiniai minėjimai tapo galimybe ir katalikams apsvarstyti ekumeninio dialogo tikrovę. Tomas VILUCKAS


Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Gelbėti paprastumu

„Pirmieji pasiųsti nešti Gerosios naujienos buvo piemenėliai, mažutėliai. Ir per visą išganymo istoriją matome, kad Dievas naudoja paprastus įrankius. Jis prašo, kad mes išgirstume Dievo žodį ir jį vykdytume. Paprasta, bet nelengva misija. Jūsų pasirinktas vyskupystės šūkis In simplicitate et sinceritate Dei gražiai apibūdina tą dvasinį paprastumą ir nuoširdumą, į kurį kiekvienas yra pašauktas“, – sakė arkivyskupas Gintaras Grušas gruodžio 16 d. Vilniaus arkikatedroje iškilmingai, su Lietuvos ir kaimyninių kraštų vyskupais, kunigais, krikščioniškų Bažnyčių atstovais bei gausia Dievo tauta švenčiant vyskupo Dariaus Trijonio kon-

sekraciją, o sykiu ir liudijimą, kad Viešpaties Dvasia toliau veda Bažnyčią. Popiežius Pranciškus, parinkęs Lietuvai žemaitį vyskupą iš ypatingus krikščioniškąjį kelią žyminčius jubiliejus švenčiančios Žemaitijos, paskyrimo bulėje linkėjo savo mylimam sūnui uoliai ir džiaugsmingai skelbti Evangeliją. Popiežiaus bulę iškilmių dalyviams perskaitė į kunigystės kelią Darių Trijonį lydėjęs prelatas Juozas Šiurys. Ištikimybę Bažnyčiai prisiekusį, visų šventųjų užtartą ir naujai konsekruotą titulinį Fissianos vyskupą ir Vilniaus arkivyskupijos augziliarą Darių garsiais plojimais pasveikino ir savo džiaugsmą gavus naują ganytoją išreiškė susirinkusieji arkikatedroje, tarp jų – ir gausi žemaičių delegacija, atvykusi melstis už savo mylimą kraštietį. Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka

Po ypatingųjų arkivyskupo Teofiliaus Matulonio beatifikacijos metų užbaigimo, žengus į Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos – jubiliejinius metus, išgyvenus adventą ir anksti pradėtą prieššventinį šurmulį, netrukus Kristaus Gimimo džiaugsmingoji naujiena atvedė prie prakartėlių ramybės ir paprastumo, Dievo besiilginčias širdis naujai pripildė vilties ir tikėjimo, kad Jis arti – „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23)! „Kalėdų Kūdikis  – tai pats ranką mums tiesiantis Viešpats“,  – su džiugiu tikrumu kalėdiniuose ganytojų sveikinimuose kalbėta apie Įsikūnijusio Jėzaus meilę visiems – ir tiems, kurie jaučiasi vieniši, kurie galbūt nemoka ar yra primiršę, kaip melstis, kurie galbūt jau seniai ir bažnyčioje nebuvę. Šiose jubiliejinių metų Kalėdose su džiaugsmu minėta ir tai, koks brangus žmogui yra tikėjimas, juolab turint pavyzdį jo keliu ištikimai ėjusių, kaip Mergelė Marija, arba jį didžiavyriškai paliudijusių, kaip pal. Teofilius ir kiti. Visai greta šventinio sostinės spindesio Šv.  Kryžiaus namų kieme buvo įrengta Vilniaus Carito „Benamio prakartėlė +C+M+B+2018“ – iš vartojimo atliekų, konteineryje. Tai aštriai priminė, jog, kaip ir Jėzus prieš du tūkstantmečius, taip ir šiandien mūsuose dar daug žmonių yra kitų atstumti ir nepriimti – „neturi kur galvos priglausti“ (plg. Lk 9).

Jubiliejiniai metai gruodžio 8–10 d. startavo Mariologiniu kongresu Trakuose. Jame 200 jaunų žmonių Trakų gatvėmis ir ežerų pakrantėmis ėjo Šviesos procesiją su Rožinio malda, neaplenkdami namų ir čia gyvenančių karaimų, totorių, nuo seno gerbusių Trakų Marijos atvaizdą. Pažinti Dievo Motiną ir pagilinti savo tikėjimą kviesta kongreso konferencijose. Jas skaitė dr. Vytautas Ališauskas (apie Marijos mokinystę  – gyvenimą klausant Dievo), kun. dr. Arnoldas Valkauskas (apie Mariją tikėjimo

Paskutiniame 2017 m. LVK plenariniame posėdyje apžvelgta trejų metų veikla, pasibaigus kadencijai išrinkti nauji LVK struktūrų nariai. Trejiems metams LVK pirmininku išrinktas Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, vicepirmininku – Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas. Atnaujinta Nuolatinė taryba, perrinkti kai kurie komisijų ir tarybų vadovai. Šeimos reikalų tarybai nuo šiol vadovaus vysk. Arūnas Poniškaitis. Jubiliejinių metų šventimo programą svarstę Lietuvos vyskupai numatė vasario 11 d. Trakuose paaukoti mūsų Tėvynę Marijos Nekaltajai Širdžiai. Kiekvieną mėnesį Lietuvoje kviečiama melstis bendromis intencijomis šaukiantis Dievo Motinos globos ganytojams, politikams, šeimoms, vaikams ir jaunimui, bedarbiams, visiems atstumtiesiems ir kt. Lietuvoje tęsiama Švč. Sakramento adoracija už Šventojo Tėvo atvykimą ir šio vizito malones.

dogmose) bei svečiai iš Lenkijos (apie Mariją pagal šv. Jono Pauliaus II mintį). Marijos temą Šventajame Rašte, ikonografijoje, maldose plėtojo darbo grupės, o apibendrino kongreso forumas. „Trakų Galvės“ salėje buvo parodyta Arvydo Lebeliūno režisuota ir aktoriaus Henriko Savickio suvaidinta monodrama „Tikiu visa apimančia tavo meile“ (pagal Aldyth Morris pjesę). Kongresą užbaigiant Trakų bazilikoje, Vilniaus arkivyskupijos augziliaras vyskupas Poniškaitis sakė, jog visa gyvenime – nuo drąsos imtis socialiai atsakingo verslo iki nepagydomai sergančio ligonio tikėjimo – turi savo reikšmę istorijoje, vedančioje į Dangaus karalystę. Dievas daro savo didžius darbus per Jam atsiliepiančius žmones. Gavusi apreiškimą Marija ėjo ten, kur galėjo pasidalyti džiaugsmu ir pagelbėti. Taip gelbstimas pasaulis – žingsniais kito žmogaus link: mūsų artimo, kaimyno, bičiulio, vargšo. Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2018 m. sausis

7


Kronika Laukiame popiežiaus

Visų ganytojas

L'Osservatore Romano nuotrauka

Kai 2013 m. kovo 13 d. virš Vatikano lydimas iškilmingo varpų gaudesio nusidriekė baltas dūmas, į Apaštališkųjų rūmų balkoną pirmą sykį laiminti Romos ir pasaulio įžengė naujas pontifikas Pranciškus. „Dabar pradedame kelionę: vyskupas ir Dievo tauta“, – tokie buvo pirmieji jo žodžiai, kai Pranciškus žvelgė iš balkono žemyn į Šv. Petro aikštėje susirinkusią, dėl tokio konklavos Tėvų sprendimo nuostabos apimtą žmonių jūrą. Pasitraukdamas iš šv. Petro sosto popiežius Benediktas XVI pasielgė netikėtai, tačiau ne ką mažesne staigmena tapo kardinolo Jorge Mario Bergoglio SJ iš Buenos Airių išrinkimas viso pasaulio katalikų vadovu. 2017-ųjų pabaigoje Lietuvą apskriejo džiugi žinia, kad šis popiežius kitąmet greičiausiai apsilankys ir Lietuvoje. Laukdami jo atvykimo ir norėdami jam pasirengti, pradedame straipsnių ciklą apie popiežių ir Bažnyčią.

Krikščioniškojo gyvenimo mokytojas Popiežystės istorija yra kupina šventumo aukštumų ir nuodėmės šlykštumo, dieviško paprastumo ir žmogiškos didybės, evangelinio gyvybingumo ir galios apraiškų. Nors garsiojo televizijos serialo „Jaunasis popiežius“ pagrindinis veikėjas popiežius Pijus XIII teigia, kad yra neklystantis, todėl jam nereikia eiti išpažinties, niekada nevalia pamiršti, kad tik netobulas žmogus vykdo net pačią kilniausią tarnystę. Jėzus, patikėdamas apaštalui Petrui Bažnyčios raktus, gerai žinojo, kad žmogaus rankose jie gali reikšti ir privilegijų dalybas, ir durininko tarnystę. Benediktas XVI, komentuodamas Evangelijos pagal Matą ištrauką, kurioje Jėzus išpažinusiam Jo dievystę Petrui pažada Dangaus karalystės raktus, sakė: „Toje Jėzaus ir Simono Petro scenoje tam tikru būdu nuvokiama popiežystės istorijos drama – popiežystės, kuriai būdingas abiejų šių elementų sambūvis: viena vertus, šviesos ir jėgos iš aukštybių galia popiežystė yra laike keliaujančios Bažnyčios pamatas, bet, kita vertus, šimtmečių tėkmėje išnyra ir žmonių silpnumas, kurį perkeisti tegali atsivėrimas Dievo veikimui“ (2012 06 29, pamokslas Šv. Petro bazilikoje). Plėtodami šią mintį galėtume tarti, kad popiežystė yra katalikiškosios tapatybės bruožas. Katalikybę palygindami su kitomis krikščionybės atšakomis, pamatytume, kad ne sakramentai, apeigos ar išganymo teologija, o būtent popiežiaus tarnystė yra skiriamasis jos ženklas. Per popiežiaus tarnystę reiškiasi katalikiška, t. y. visuotinė, Bažnyčios prigimtis, pranokstanti mentaliteto ir kultūros ribas. Todėl šv. Jonas Paulius II yra pavadinęs popiežių „visuotiniu ganytoju“ (posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores gregis 8). Globalus pasaulis lemia, kad popiežiaus tarnystė tampa globali. Seniau papras8

Artuma 2018 m. sausis

tas žmogus net nežinojo, kaip atrodė popiežius, dabar jo asmenybė kaip niekada vieša ir atpažįstama. Popiežius yra ne tik vienas religinių lyderių, bet ir krikščioniškojo gyvenimo mokytojas, savo žmonėms padedantis nūdienos pasaulyje įžvelgti Evangelijos įsisavinimo gaires. Kitas popiežiaus įvardijimas yra pontifikas. Krikščionybei tapus valstybine Romos imperijos religija, titulą pontifex maximus popiežiai paveldėjo iš vyriausiojo Romos žynio; išvertus iš lotynų kalbos jis reiškia „didžiausiasis tiltų statytojas“. Šis titulas yra itin simboliškas, nes popiežystę atveria mums kaip dialogo tarnystę. Jis įpareigoja popiežių tiesti bendrystės ir supratimo tiltus tarp žmonių, tautų ir kultūrų. Taip popiežiaus tarnystė tampa reiškiniu, iššūkiu, tapatybe. Ten, kur visuomenė nesutinka būti apribota ideologijų, išankstinių nuostatų, vien pragmatiškų vertybių, Bažnyčia yra pastebima ir tampa diskusijų partnere, o katalikiškumas siūlomas kaip viena iš gydymo priemonių vertybinių krizių krečiamoms arba pamatų ieškančioms bendruomenėms.

Benedikto XVI atvertos durys 2013 m. vasario 11 d. įėjo į popiežystės istoriją kaip ypatinga diena. Popiežius Benediktas XVI laisva valia pasitraukė iš savo pareigų, palikdamas šv. Petro sostą tuščią. Benediktas XVI buvo kitoks, negu jo bendražygis ir bičiulis šv. Jonas Paulius II, su kurio pontifikato papročiais dažnai buvo lyginamas ramaus būdo bavaro valdymas. Tad ir atsistatydindamas šis pasielgė kitaip nei jo pirmtakas – trikdomas sveikatos būklės nepanoro būti simboliniu Bažnyčios vadovu, o išdrįso kukliai užleisti sunkios tarnystės pareigas kitam. Tuo Benediktas XVI


Kronika Laukiame popiežiaus

savo kritikams įrodė, kad valdžia ir jos atributai nėra jo asmenybę apibrėžiantys dalykai. Nors buvo nuolatos kaltinamas konservatyvizmu, Benediktas XVI pasielgė taip, kaip nesielgė nė vienas jo pirmtakas jau septynis šimtus metų, – nesikankino popiežiaus soste iki šventos mirties. Tuo jis davė pavyzdį kitiems savo įpėdiniams, kad popiežystė yra ne tarnavimas iki gyvos galvos, o misija, kuriai būtina ne tik šviesi galva, bet ir tinkamas fizinis būvis. „Šiuolaikiniame pasaulyje, sparčiai kintančiame ir blaškomame tikėjimo gyvenimui svarbių klausimų, Petro laivui vairuoti ir Evangelijai skelbti reikia ne tik dvasios, bet ir kūno jėgų“, – lotyniškai pasakytoje atsistatydinimo kalboje pareiškė popiežius. Taip jis drąsiai sukūrė precedentą, kuriuo galės naudotis jo įpėdiniai. Nuo šiol popiežiai turės „laisvas rankas“ pasiekę tam tikras kritines (amžiaus ar sveikatos) ribas ramiai pasitraukti į šalį. 2014 metų pavasarį Pranciškus, bendraudamas su žurnalistais lėktuve pakeliui iš Šventosios Žemės, taip atsiliepė apie šį savo pirmtako sprendimą: „Benediktas XVI nebeturėjo jėgų ir garbingai, kadangi yra tikėjimo vyras ir nuolankus žmogus, priėmė šį sprendimą. Prieš septyniasdešimt metų neegzistavo vyskupai emeritai. Kaip bus su popiežiais emeritais? Į Benediktą  XVI turime žvelgti kaip į instituciją  – jis atvėrė duris popiežiams emeritams. Durys atvertos. Bus jų daugiau? Tik Dievas žino. Aš manau, kad Romos vyskupas, jeigu jaučia, kad jo jėgos senka, turi sau užduoti tuos pačius klausimus, kuriuos sau uždavė Benediktas.“

Nenuostabu, kad toks Benedikto XVI žingsnis buvo pavadintas griaustiniu iš giedro dangaus, tačiau atidesni jo pontifikato stebėtojai neturėjo labai nustebti dėl tokio popiežiaus sprendimo. Sykį savo biografo, vokiečių žurnalisto Peterio Seewaldo paklaustas, ar Bažnyčią krečiant skandalams jis negalvojęs atsistatydinti, popiežius atsakė: „Kai pavojus didelis, nevalia nerti į krūmus. Todėl tai tikrai nėra ta akimirka, kai reikėtų atsistatydinti. Kaip tik tokiu metu būtina tvirtai laikytis ir ištverti sunkumus. Tokia mano nuomonė. Atsistatydinti galima ramią minutę arba tiesiog, kai daugiau nebegali. Tačiau nevalia sprukti nuo pavojaus ir pasakyti, kad tegul košę

dabar kitas išsrebia.“ Vėliau jis pridūrė: „Kai popiežius aiškiai suvokia, jog fiziškai, psichiškai ir dvasiškai nebeįstengia susidoroti su savo tarnybos užduotimis, jis turi teisę ir tam tikromis aplinkybėmis pareigą atsistatydinti“ (Benediktas XVI. Pasaulio šviesa. Popiežius, Bažnyčia ir laiko ženklai. Pokalbis su Peteriu Seewaldu, 2011). Todėl šis popiežiaus sprendimas buvo dėsningas. Jis nenusižengė savo žodžiams, nors jie ir nebuvo būdingi kone tūkstantmetei popiežystės tradicijai. Ir tuo užsitarnavo didžiausią pagarbą.

Pranciškus – visada atnaujintojas? Šv. Jonas Paulius II ir Benediktas  XVI pakėlė popiežiaus tarnystės reikalavimų kartelę taip aukštai, kad naujasis šv. Petro įpėdinis turėjo jei ne juos pranokti, tai bent jau palaikyti. Prieš susirinkusius į konklavą kardinolus kilo daugybė lūkesčių, kuriuos jų pasirinkimas turėjo atliepti. Paskutinėmis dienomis prieš konklavą tarp minimų kandidatų į popiežius jau buvo galima išgirsti kardinolo Bergoglio pavardę, nes pasitarimuose prieš konklavą (vadinamosiose kongregacijose) savo oficialia kalba kardinolams jis padarė stiprų įspūdį. Vatikanistų tinklaraščiuose buvo minima, kad būsimojo popiežiaus, nors ir sulaukusio 76  metų, žodžiuose nuskambėjo paraginimas apvalyti Romos kuriją nuo ją apraizgiusių intrigų. Pranciškus, italų geležinkelio darbininko sūnus (tad tam tikru būdu popiežiaus sostas grįžo italams), įstojo į Jėzaus Draugijos noviciatą sulaukęs 21 metų. 1998 m. tapęs arkivyskupu, atsisakė jam priklausančios rezidencijos, o į kuriją važiuodavo visuomeniniu transportu. Vyskupaudamas yra ne kartą sakęs, kad Bažnyčia turi skelbti Evangelijos paprastumą ir tikrumą, o jo gyvenimo būdas būtent ir liudijo šią evangelinę žinią. Du ankstesni jo pirmtakai, buvę tiesioginiai Vatikano II Susirinkimo dalyviai, užsklendė ištisą epochą, susijusią su šiuo negrįžtamai katalikybės veidą pakeitusiu Susirinkimu. Tuo metu, kai jis vyko, Jorge Mario Bergoglio buvo jėzuitų naujokas. Vis dėlto jam taip pat teko užduotis padaryti pasiekiamą šiuolaikiniam žmogui esminę šio Susirinkimo žinią – kad Bažnyčia trokšta dialogo su nūdienos pasauliu. Tikinčiųjų sąmoningumo ugdymas, įtraukimas priimant sprendimus parapijose ir vyskupijose, naujo moterų vaidmens apmąstymas, klerikalizmo mentaliteto išgujimas iš bažnytinio gyvenimo yra neišvengiamai kylančios sąlygos, kai kalbama apie katalikybės atnaujinimą. Bažnyčios atnaujinimas viduramžiais atėjo iš šv. Pranciškaus Asyžiečio, o XXI a. savo pagreitį įgaus nuo baltą popiežiaus sutaną vilkinčio Pranciškaus? Tomas VILUCKAS Artuma 2018 m. sausis

9


Kronika Šeimos politikos aktualijos

Kaip pasiklosi, taip išmiegosi Jolanta RAMONIENĖ, „Šeimos instituto“ vadovė Kaip pasiklosi, taip išmiegosi, – sako žmonės. Pažvelkime į praėjusius metus šeimos politikoje – kokios vyko diskusijos, kokie sprendimai priimti, ir pasvarstykime, kokie bus šie metai. 2017-ieji prasidėjo daugumai tėvų nerimą keliančiomis diskusijomis apie smurtą prieš vaikus. Sunku būtų ramiai miegoti, jei visuomenėje įsivyrautų nuostata, kad šeima vaikui – potencialiausia smurto vieta, o taisyklės visiems tėvams būtų kuriamos pagal išimtinius atvejus bei pagrindinė pagalba tėvams būtų draudimas ir baudimas. Vasario 14-ąją vykusioje neeilinėje Seimo sesijoje buvo priimti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) pakeitimai, kuriais apibrėžta, kas yra fizinė bausmė, smurtas prieš vaiką, ir įtvirtinta vaiko teisė būti apsaugotam nuo smurto. Šis politikų sprendimas sumažino įtampą, kilusią dėl diskusijų, kokia turėtų būti vaiko teisių apsaugos sistema. Džiugu, kad priimtame VTAPĮ įtvirtinta, jog „pagrindinis visuomenės institutas, kuriame vaikas gyvena ir kuris užtikrina vaiko apsaugą ir vystymąsi, yra vaiko biologinė šeima“ ir „kai nėra pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, prioritetas taikomas vaiko išsaugojimui šeimoje, teikiant vaikui ir jo tėvams šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka prevencinę ir (ar) kompleksinę pagalbą“. Įstatymas įsigalios š. m. liepos 1 d. Ar galime būti ramūs, jog viskas padaryta? Nesu užtikrinta, nes VTAPĮ taip pat įtvirtinta pareigą pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą, kas – geriausiu atveju – gali sustiprinti mūsų atsakomybę vienų už kitus, bet – blogiausiu atveju – gali mus paversti skundikų visuomene. Be to, VTAPĮ yra daugiau nei 50 straipsnių, kurių visų iš karto įgyvendinti neįmanoma. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei savivaldybės jau pradeda institucinius pokyčius. Tikėkimės, kad pagalba vaikams stiprinant darbą su šeima sulauks deramo dėmesio. 10

Artuma 2018 m. sausis

Tik priėmus VTAPĮ, viešojoje erdvėje ir Seime įsiplieskė diskusijos dėl Šeimos stiprinimo įstatymo. Tiesa, įstatymo turiniui dėmesio skirta nedaug, nes vėl įstrigta tik ties svarstymais, „kas yra šeima?“ Šimtas nevyriausybinių organizacijų prašė Prezidentės nepasirašyti šio įstatymo, o kitas šimtas taip pat nesnaudė ir, priešingai, ragino pasirašyti. Džiugu, kad Prezidentė pasirinko pastarąjį variantą, šeimomis ir vaikais besirūpinančių organizacijų palaikančiąją poziciją – stiprinti pagarbą ir orų šeimų bei vaikų gyvenimą. Šis įstatymas įsigalios š. m. kovo 1-ąją. Žinoma, ir jo įgyvendinimas nebus staigus ir visa apimantis. Iki rugpjūčio 31 d. numatoma patvirtinti ilgalaikę šeimos stiprinimo programą ir nustatyti bazinį paslaugų šeimai paketą numatant konkrečias priemones ir lėšas joms įgyvendinti. Šiais metais tikėkimės šeimų organizacijų vaidmens stiprinimo įsteigiant Nacionalinę šeimos tarybą, padėsiančią, kad šeimų rūpesčiai ir lūkesčiai greičiau pasiektų Vyriausybę ir Seimą, sėkmės atveju – net bus surašyti minėtuose dokumentuose. Metų pabaigoje, kaip įprasta, virė aistros dėl biudžeto. Tikėjomės pozityvios mokesčių reformos, tačiau šeimos tesulaukė PNPD (papildomo neapmokestinamojo pajamų dydžio) už vaikus panaikinimo. Tai labai blogas sprendimas, jei šeimos politiką matome kaip skatinančią pirmiausia pačias šeimas kurtis savo gerovę. Kompensuojant šias atimtas pajamas pasiūlyti „vaiko pinigai“ – tai vaikų skurdo mažinimo, o ne šeimų stiprinimo sprendimas. Paimti iš šiek tiek daugiau turinčių ir padalyti visiems nėra labai sudėtinga, tad turime nesnausti ir raginti valdančiuosius ieškoti esminių sprendimų šeimų finansinei padėčiai gerinti. Tas pats pasakytina ir apie apsirūpi-

nimą būstu, darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimą, socialinį draudimą vaikus auginantiems tėvams, vaikų užimtumą ir daugybę kitų šeimoms svarbių sričių, kuriose kosmetiniai pakoregavimai ar perskirstymai neduoda reikiamo pokyčio. Prisimenant praėjusių metų svarstymus svarbu paminėti diskusijas dėl Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrosios programos įgyvendinimo. Džiugu, kad šeimų organizacijų atstovai nesnaudžia, prašo ir reikalauja, kad šios programos nuostatų būtų laikomasi. Tačiau sykiu tėvų teisei ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus grėsmę kelianti Stambulo konvencija toliau skinasi kelią link ratifikavimo. Viešos diskusijos išaugo į konkrečius darbus Vyriausybėje, kuri jau yra parengusi reikiamus ratifikavimo dokumentus. Tikėkimės, Seime pakaks politinės valios įsiklausyti į nevyriausybinių organizacijų atstovų argumentus dėl grėsmių įteisinant socialinę lytį, įpareigojimą mokyti apie nestereotipinius lyčių vaidmenis ir pan. O ką galime mes patys padaryti dėl savo šeimų? Metų sandūroje peržiūrėkime savo asmeninius ir šeimos prioritetus, neleiskime poros santykiams vystytis savaime, neperduokime vaikų ugdymo atsakomybės darželiams, mokykloms, būreliams. Būkime aktyvūs ugdytojai, mokykimės būti geresni vyrai, žmonos, tėvai, gręžkimės vieni į kitus, kalbėkimės, klausykimės ir įsiklausykime, būkime drauge, dažniau šypsokimės, džiaukimės, mylėkime, nes „daug žmonių pasaulyje miršta stokodami duonos, bet dar daugiau miršta stokodami meilės“ (šv. Teresė iš Kalkutos).


Kronika

Visada klusnus Šventajai Dvasiai Ses. Viktorija PLEČKAITYTĖ MVS 1918 m. rugsėjis–spalis). Vėliau vienoje konferencijoje paaiškino: Tas, kuris apsistoja tik prie Dievo garbinimo, bet nesistengia sujungti savo valios su Jo valia – nėra šventas. Tik tas, kuris nori to, ko nori Dievas, yra šventas. Vilniaus katedra. 1918  m. gruodžio 8 d. Jurgis Matulaitis – Vilniaus vyskupas  – pirmą kartą prabyla į savo žmones: Noriu jums būti ne kuo kitu, kaip tik tėvu ir ganytoju. <...> Sveikinu jus visus vardu Dievo Tėvo, kurio Apvaizda yra mano globai pavedusi šią dieceziją; vardu Jėzaus Kristaus, kurio malonė mane čia paskyrė; vardu Šventosios Dvasios, kuri mums duota, kad mumyse gyventų ir padarytų mus Dievo sūnumis“ (Ingreso pamokslas). Ir taip septynerius metus buvo saviesiems tėvas ir ganytojas. Visa širdimi. Visomis jėgomis. Vilniuje išgyvendamas nesibaigiančias painiavas ir politinius perversmus, grasinimus susidoroti pasitiki Dievu ir Jo valia: Prieš mane varo agitaciją. Grasina net užšauti ar šiaip užmušti. Dievo valia (kun. Būčiui, 1923 11 29); Tiesiog nervai nepakelia jau tų visų atmainų; vargu be galo. Dievo valia! (kun.  Būčiui, 1920  09  28); Laikraščiai vėl mane puolė. Nebūtus daiktus prasimano. Visaip nori suterorizuoti. Dievo valia (kun. Būčiui, 1923 12 03). Galiausiai, lyg dėkingumo atodūsis: Dievas surado kelius mane iš Vilniaus paliuosuoti (kun. Būčiui, 1925 11 03). Betgi ir vėl Vatikano siunčiamas į Lietuvą vizitatoriumi. Ir vėl sutinka, kad tik Bažnyčiai būtų geriau. „Dievo valia“ – du žodžiai, lyg atliepas atsikartojantys vos ne kiekvienam tėvo Jurgio laiške, pasako viską: ir nuoširdų troškimą klausyti Šventosios Dvasios balso, ir tikrą gebėjimą jį girdėti, ir visišką paklusnumą. Ir ne tik tada, kai aišku ir paprasta, bet dar labiau – kai nesuprantama, sunku, trikdo... Viename laiške jis pasidalija su bičiuliu savo patikimiausiu ginklu visais sunkiais atvejais: Aš bevelyju pasimelsti, kad mums visiems Dievas duotų Šventąją Dvasią (kun. Būčiui, 1914 03 19).

Palaimintojo Jurgio litanijos pradžioje skamba kreipinys: „Visada klusnus Šventajai Dvasiai.“ Taip norisi pridurti: „Kaip Marija.“ Gal todėl, kad ką tik ištarta pirmoji invokacija – „Nekaltosios Mergelės Marijos mylėtojau“. Bet svarbiausia – juk tai didžiausia tiesa apie palaimintąjį Jurgį. Nedaug rašęs ir kalbėjęs apie Mergelę Mariją, jis ištikimai mokėsi jos klusnumo mokykloje, gyveno jos „Fiat“ („tebūnie“) šviesoje: Jau nuo seniai dangiškoji malonė mane skatino ir verste vertė, kad visa širdžia atsiduočiau Dievui, kad Dievą padaryčiau savo viso gyvenimo viduriu ir saule, apie kurią visos mano mintys, jausmai, geismai ir darbai suktųsi; jau nuo seniai Šventosios Dvasios balsas šaukia, kad kaskart labiau stengčiaus savo gyvatą tvarkyti pagal Evangelijos mokslą ir dvasią (iš laiško kun. Jonui Totoraičiui MIC, 1909 10 03). Konkrečią išraišką šis balsas, taip įsakmiai skambėjęs širdyje, įgavo ne iš karto. Kun. Jurgis ieškojo jo atskambio dabar palaimintojo t. Honorato Kozminskio OFM Cap. įkurtose kunigų dvasinio tobulinimosi grupelėse, jo atspindžius atpažino darbuodamasis tarp darbininkų Varšuvoje, skaitydamas paskaitas socialine tema. Tačiau ryškiausiai atpažino jo tembrą vienuoliniame gyvenime, ypač neabituotų, slaptų vienuolijų darbuotėje. Galiausiai akivaizdžiai atsiskleidė: Aš visuomet jaučiau ir buvau ir esu pilniausiai įsitikinęs, kad mano tiesioginis pašaukimas – Marijonų Vienuolijai tarnauti, jai visas pajėgas pašvęsti ir ją tinkamai sutvarkyti. Maniau ir manau kad tai Dievo balsas (iš laiško kun. Pranciškui Būčiui MIC, 1925 11 03). Jis aiškiai pažino šio balso skambesį. Nuolat gyveno nesibaigiančiame pokalbyje su Šventąja Dvasia, kurio regimas vaisius – pašvęstasis gyvenimas, vienuolijos, jo dvasios sūnūs ir dukterys: atnaujinti marijonai, įsteigtos Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys ir seserys Jėzaus Eucharistijoje tarnaitės bei daugelis kitų bendruomenių, dėl kurių ir su kuriomis darbuotasi „įvykdyti Dievo karaliją čia ant žemės, t. y. šv. mūsų Bažnyčią“ (Užrašai, 1910 10 14). Drauge su tvirtėjančiu įsitikinimu bręsta ir pasitikėjimas, atsidavimas, besąlygiškas savęs, savo troškimų ir planų dovanojimas Dievui, tikroji laisvė. Net ir tada, kai bene tik ar ne 22 spalių dieną kun. prof. Milkauckas iš Vilniaus atvežė J. M. Mgr. Ratti, Vizitatoriaus, laišką, kuriuo man pranešė, kad jau esu Vilniaus vyskupu skirtas. <...> Tą naktį negalėjau miegoti <...>. Sunku man buvo, bet reikėjo su Dievo valia susitaikyti (Užrašai,

Artuma 2018 m. sausis

11


Kronika Piligrimai drauge

Kaip Mažvydas ir Donelaitis iš kunigų virto TIK rašytojais buvusi pagonybė, o katalikybė praktikuojama paviršutiniškai. Šį ideologijos sukurtą Mažvydo santykį su pagonybe labai gerai išnaudojo Justinas Marcinkevičius poemoje Mažvydas. Prisiminkime epizodą, kai sodinamas ąžuolas ir špitolninkai jau pasiruošę sakyti kažkokius burtus, o Mažvydas jiems to nedraudžia, sako, – na gerai, sakykit tuos burtus, tegu tik padeda ąžuolui prigyti. Šitaip tarsi parodoma, kad Mažvydui kunigystė yra labiau pareigų, o ne tikėjimo dalykas, ir kad jis lengvai išsižada krikščioniškojo tikėjimo. Apie Mažvydą iš istorinių šaltinių labai nedaug žinome. Jo figūra buvo palanki vystant bendrą ideologinę liniją pateikti Reformaciją kaip „sugedusios“ katalikybės kritiką drauge ryškinant mintį, kad lietuviams savitas ir labiausiai priimtinas yra pagoniškas tikėjimas. Kitas būdas įrašyti Reformaciją ir jos atstovus – Mažvydą ir Donelaitį – į sovietinį repertuarą buvo parodyti, kad Katalikų Bažnyčia tautinei kultūrai yra labai mažai nuveikusi, kad ji nesietina su lietuvių nacionalumu, nesanti lietuviškojo tautiškumo atrama. Po karo ir per visą sovietmetį lietuviškoji politinė nomenklatūra Katalikų Bažnyčią matė kaip svarbų, jei ne pagrindinį, galimą tautinio pasipriešinimo režimui katalizatorių. Tad katalikybę atriboti nuo tautiškumo politiškai buvo ypač svarbu. Jau pirmojoje LTSR Ateizmo muziejaus ekspozicijoje Reformacija įvardyta kaip „valstybinis, tautinis judėjimas, prieš katalikybės universalumą ir kosmopolitizmą“. Protestantiškoji tautinės raštijos ir kultūros šaknis buvo išryškinama minint įvairias istorines datas kultūrai skirtuose renginiuose, konferencijose. Tiek Mažvydas, tiek ir Donelaitis šiuo atžvilgiu tapo labai parankūs. Išskirta ir daugiau kunigų protestantų, kurie sovietmečiu leido plėtoti vadinamąjį kultūrinį kalbos nacionalizmą. Mažvydas buvo parodomas kaip išleidęs pirmąją lietuvišką knygą. Kad ta knyga religinio pobūdžio ir skirta labai konkrečiam tikslui – mokytis išpažinti tikėjimą, tebuvo laikoma nesvarbia aplinkybe. Katekizmas rodomas kaip knyga, kuri praskynė kelius lietuviškai raštijai, rašytinei kalbai, nevengiant ir paminėti, kad religinis „pirmosios knygos“ pobūdis yra aplinkybių nulemtas trūkumas. Donelaitis ideologiškai įtvirtintas kaip pirmasis lietuvių literatūros klasikas. Metus aptarti kaip religiškai

Pokalbio temą įžiebė moksleivio mintis Reformacijos 500 metų sukakties minėjimų kontekste. Argi nekeista, kad sovietmečiu, kai varžyta religijos laisvė, dviejų evangelikų liuteronų kunigų Martyno Mažvydo ir Kristijono Donelaičio kūryba nebuvo uždrausta, nors evangelikų liuteronų bažnyčios paverstos sandėliais, sporto salėmis, o parapijos – išdraskytos? Ir išties, kodėl du evangelikų liuteronų kunigai net įtraukti į mokyklines programas, teatrų repertuarą? Savo įžvalgomis dalijasi Lietuvos kultūros sovietmečiu tyrinėtoja Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos pirmininkė dr. Nerija PUTINAITĖ. – Martynas Mažvydas ir Kristijonas Donelaitis buvo įrašyti ne tik į mokyklos programas, bet ir į politinį repertuarą. Šis moksleivio klausimas veda į klausimą: kaip pati Reformacija ir protestantizmas apskritai buvo įtraukti į istorijos aiškinimą ir į lietuvišką, sovietinį repertuarą? Jie panaudoti dvejopu būdu. Vienas būdas ideologinis, t. y. taip siekta parodyti, kad Reformacija yra „pažangesnis“ reiškinys, negu katalikybė, o „pažangesnis“ reiškė arčiau ateizmo, negu Katalikų Bažnyčia, nes žmonijos susivokimo galutinis tikslas buvo matomas kaip ateizmo būklė. Ši Reformaciją aiškinanti ideologija buvo be galo primityvi. Jai Reformacija terūpėjo tiek, kiek joje buvo galima įžvelgti katalikybės kritiką. Beje, kalbant apie protestantų kunigus, pvz., apie Donelaitį, nepaisant aukštinamų literatūrinių ar artumo būrams savybių, vis tiek būdavo minimas ir jo „trūkumas“ – kad jis buvęs kunigas. Tačiau tuoj pat pateikiamas pateisinimas, esą tokios jau buvusios to meto salygos, gabiam žmogui reikėję įgyti išsilavinimą, užsidirbti pragyvenimui, o tai ėję per kunigystę... Tarsi teigiant, kad jei ne to meto sąlygos, jis nebūtų tapęs kunigu. – Mokykloje mums apskritai neminėjo, jog Mažvydas ir Donelaitis buvo kunigai. Juos pristatydavo kaip lietuvybės puoselėtojus ir žymius lietuvių rašytojus. – Ir tai tikrai neatsitiktinis aiškinimas. Tokioms manipuliacijoms labiausiai parankus buvo Mažvydas. Atrodytų, paradoksalu, kad į 1988 m. Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatiją įtraukta Mažvydo Katekizmo ištrauka. Bet paaiškinimas labai paprastas. Mažvydas čia kritikavo Katalikų Bažnyčią, o drauge – ir lietuvių pagoniškus papročius. Taigi ir Reformacija per jo pavyzdį buvo pristatoma kaip pažangus reiškinys. Primenama, kaip Mažvydas kritikuoja lietuvius, kad jie naudoja burtus. Tuo būdu ideologiškai parodoma, kad ano meto lietuviams autentiška ir sava 12

Artuma 2018 m. sausis


Kronika Piligrimai drauge

neutralų kūrinį buvo daug paprasčiau. Dviejų Reformacijos atstovų siejimas su lietuviškos spausdintos raštijos ir literatūrinės raštijos gimimu leido tautinę rašto kultūrą atriboti nuo katalikybės. Žinoma, jei literatūros klasiku būtų buvęs pasirinktas koks nors katalikų kunigas, jo kunigystę ir religinius kūrybos motyvus būtų buvę sunkiau užmaskuoti dėl didelės ir gyvos katalikų bendruomenės. Liuteronų kunigų atveju toks religijos išstūmimas buvo politiškai paprastesnis, nes po karo ir repatriacijos metu dauguma liuteronų išvyko į Vokietiją, Lietuvoje liko mažos bendruomenės. Tad Liuteronų Bažnyčiai priklausančius kunigus buvo lengva ideologiškai perdirbti, parodyti vienas puses, o kitų neatskleisti, pristatyti juos tik kaip lietuviškosios kultūros, kaip rašto ir literatūros veikėjus. Donelaitis ir Mažvydas pasirodė labai parankūs karo meto sovietinei ideologijai, o ir vėlesniais laikais dar ir tuo, jog jais remiantis buvo galima vystyti antivokišką ir antivakarietišką tautinį pasakojimą, taip pateisinant lietuvių patekimą į rusiškosios civilizacijos erdvę. Su Mažosios Lietuvos protestantizmu sietos ir dabar tebesiejamos lietuviškojo tautiškumo pastangos atsilaikyti prieš vokiečių ir kitų vakarietiškųjų svetimtaučių įtaką, vedančią į nutautėjimą. Sovietų ideologai ypač Donelaitį pristatė kaip kovotoją prieš vokiečių imperialistus. Karo ir net pokario metais jis vaizduotas kaip antifašistas, net antivokietis. Mat jis gynęs būrus prieš vokietizaciją. Karo metais plėtotas Donelaičio antivokietiškumas, vėliau per jo asmenį akcentuotas tautinis antivakarietiškumas. Tai galime matyti Marcinkevičiaus poemoje Donelaitis: „O paskui iš vakarų tikra mirtis atėjo. Šimtmečiais ji veržėsi iš vakarų.“ Akimirksniu sukuriamas Vakarų kaip priešo, blogio įvaizdis, ir Donelaitis susiejamas su šia patirtimi. Juk jis Metuose giria būrus, kurie laikąsi atokiai nuo vokiečių ir nuo kitų į šį kraštą atvykusių kitataučių. Čia susiveda labai daug ideologinių klišių, kurioms Donelaičio kūryba labai tiko. Su Donelaičiu siejamos antivakarietiškos ideologinės klišės buvo vystomos gana plačiai. Dar ir Šaltojo karo situacija tam suteikė papildomų impulsų. Nors istorinio Donelaičio asmens įsivaizduoti kaip „antivokiečio“ visiškai neįmanoma, nes jis buvo ištikimas Prūsijos valstybės pilietis. – Galima daryti prielaidą, kad šių evangelikų liuteronų kunigų kūryba buvo panaudota supriešinti katalikams su protestantais – vienus iškeliant, o kitų nuopelnus tai pačiai Lietuvos kultūrai pamirštant? – Sutinku, ir šiuo atžvilgiu įdomu prisiminti, kaip iš Vilniaus universiteto prisimenamos istorijos bandytas ištrinti jo katalikiškumas. Tai intensyviai vyko po 1960-ųjų. Universiteto auditorijose, skaityklose, koridoriuose buvo statomi Liudviko Rėzos, Mažvydo ir kitų biustai, beveik išimtinai protestantų. 1964 m. ypač iškilmingai minimas Donelaičio jubiliejus, ir jo biustas pastatomas universiteto fasade. Romanų ir germanų filologijos skaitykloje 1969 m. nutapyta Šarūno Šimulyno freska, vaizduojanti Mažvydą Ragainė-

je. Universitetas buvo prisodrintas tų lietuviškosios raštijos puoselėtojų, bet jie paprastai protestantai – protestantai, prieš kuriuos kovoti universitetas, beje, ir buvo įsteigtas. Šis istorinės atminties pervertimas toli gražu neatsitiktinis. Jis patenka į bendrų ideologinių pastangų lauką siekiant lietuviškąją kultūrą ir tautiškumą atsieti nuo Katalikų Bažnyčios. Drauge stengtasi parodyti, kad katalikiškumas prisidėjęs prie lietuvių nutautinimo (sulenkinimo). – Bet juk pripažinkime, kad lietuviškos raštijos pradžią žymi būtent šie vardai. – Tikra tiesa. Protestantizmas Lietuvoje ar tam tikruose jos regionuose daug prisidėjo prie visuotinio švietimo ir lietuviškosios raštijos plitimo. Na, bet Mažvydui juk svarbu buvo ne tautinę kultūrą vystyti, o evangelizuoti lietuvius. Sovietinei ideologijai būdinga, kad ji nebuvo kurpiama iš gryno melo, buvo ir dalis tiesos. Tautinę raštiją susiejus beveik išimtinai su protestantizmo kultūra, lietuviškoji katalikiška raštija buvo nustumta į pašalį, apie ją nekalbama kaip svarbią tautiškumui. – Baigėsi paskelbtieji Reformacijos metai Lietuvoje. Ar pasikeitė šio religinio sąjūdžio suvokimas ir pristatymas viešumoje šiandien? – Man kartais iš įvairių pranešimų, rengtų konferencijų arba pristatymų žiniasklaidoje susidaro įspūdis, kad vis dėlto vyravo Reformacijos, kaip kultūrinio, švietėjiško, net tautinio judėjimo, įvaizdis, ir bene paskiausia ji buvo aptariama kaip religinis sąjūdis. Reformaciją minėti kaip „pažangų“ judėjimą nesudėtinga. Tos interpretacijos yra anksčiau įtvirtintos. Pažvelgti į Reformaciją kaip į religinį judėjimą reikia daugiau pastangų. Tai būtų nauja, Lietuvoje neįprasta, kontrastuotų ir su dabartine visuomenės sekuliarizacijos būkle. Kunigai gali priminti ir primena, kad Reformacija yra grįžimas prie Jėzaus, mėginimas gręžtis į krikščionybės šaknis, o pasauliečių užduotis kita. Svarbus paminėjimo pasiekimas būtų buvęs šviežias žvilgsnis, kuris bylotų ir dabartinei sekuliariai visuomenei, ir to pasigedau. Buvo einama ta pačia sovietine linija. Reformacijos minėjimas neatskleidė Lietuvos visuomenei krikščioniškojo matmens, kuris ir buvo jos pagrindas. Vis dėlto džiaugiuosi, kad minėjimas vyko, džiaugiuosi gyvu ekumenizmu, kai renginiuose dalyvavo ir liuteronai, ir katalikai, ir reformatai, Lutheris nebuvo pristatomas kaip pamėklė ar ginklas, o vaizduojamas kaip veikėjas, tikintysis, stipriai paveikęs krikščionybės istoriją. Mane taip pat džiugino, kai krikščionių skilimai minėti kaip negeri dalykai. Šis Bažnyčios skilimas sukėlė labai daug kančių ir karų Europoje. Reformacija kaip pastanga atnaujinti santykį su Dievu turi daug pusių, ir, apmąstant ją, labiau kyla minčių apie nuodėmingos žmonijos nuolatinius ieškojimus ir klaidžiojimus, o ne apie „pažangą“. Kalbino Jūratė KUODYTĖ Parengta pagal Mažosios studijos laidą „Daug buveinių“, 2017 11 03. Visą pokalbį skaitykite mūsų internetinėje svetainėje artuma.lt

Artuma 2018 m. sausis

13


Didelės ir mažos kryžkelės

Slėpiningas Kūrėjo dvelksmas Tomas VILUCKAS Šventoji Dvasia yra visa perskverbianti Dievo jėga, Jo kuriančioji galybė. Nors Švenčiausiosios Trejybės slėpinį Jėzus apreiškė, ši Dievo Dvasios kūrybinė galia Šventojo Rašto puslapiuose ypač atsiskleidžia Senojo Testamento ištarose.

Dievo kvėpavimas Jau pirmosiomis Šventojo Rašto eilutėmis mums bylojama apie slėpiningą Dievo veikimą pirmapradžiame chaose: „Žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1, 2). Šie žodžiai nuo pat ankstyvųjų krikščionybės amžių aiškinami prieštaringai: vieni (Tertulijonas, šv. Efremas Sirietis) čia mato paprasčiausią vėją, kurį Dievas siuntė išdžiovinti žemės, kiti (šv. Jonas Auksaburnis) – angelą arba ypatingą protingą galią, siųstą įgyvendinti to paties tikslo, ir galiausiai treti (šv. Bazilijus Didysis, šv. Atanazas, šv. Jeronimas) – Dievo Dvasios pasireiškimą. Pastarasis aiškinimas nurodo Viešpaties Dvasios dalyvavimą kūrimo darbe, Jos jėgą, kuri Šventraščio požiūriu nulemia visko, neišskiriant žmogaus, kilmę ir buvimą pasaulyje. Akivaizdu, kad šios jėgos poveikis ir rezultatai tiesiogiai priklauso nuo Dievo. Hebrajiškame Šventojo Rašto tekste šis dieviškas vėjas vadinamas ruach elohim. Tai – Dievo dvelksmas kūrinijoje ir įvykiuose. Senajame Testamente ši sąvoka pasižymi prasme, ne visai atitinkančia mūsų supratimą apie „dvasią“. Ji reiškia tam tikrą energiją, kuri sklinda kūrinijoje, pasireiškia vėju ir žmogaus kvėpavimu; ji buvo suvokiama kaip gyvenimo pagrindas ir esmė, slėpiningai susijusi su Dievo kvėpavimu arba dvasia (ruach elohim). Tačiau esama ir sąlyčio taškų su helenistine mintimi. Tiek graikų kalbos žodis pneuma (kuris reiškia dvasią), tiek ir hebrajiškas ruach gali būti verčiamas kaip „judrus oras“. Kadangi oras juda ir nuo kvėpavimo, ir nuo vėjo, žodis „dvasia“ irgi turi šią paslaptingą ir neapčiuopiamą dvelkimo prasmę. Nors Dvasios dvelksmas neapčiuopiamas, jis yra gyvybe besireiškianti ir alsuojanti tikrovė. Šį dvelksmą sutinkame ir pasakojime apie Adomo 14

Artuma 2018 m. sausis

sukūrimą: „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Tad Dievo Dvasios kuriančioji galia ne tik kuria, palaiko Visatą, bet ir teikia gyvybę. Adomo sukūrimą primena ir Jobo šūktelėjimas: „Dievo dvasia mane sukūrė, Visagalio alsavimas laiko mane gyvą“ (Job 33, 4). Viešpaties Dvasios ruach kūrybingą veikimą apibendrina psalmininkas: „Tau atsiuntus savo dvasią, <...> tu atnaujini žemės veidą“ (Ps 104, 30). Kūrimo vyksme ruach tenka panašus vaidmuo kaip Žodžiui (gr.  logos), kuris buvo pradžioje, per kurį visi dalykai buvo sukurti (plg. Jn 1, 1 ir t.). Šis kuriantysis Žodis yra pats Kristus (1 Kor 15, 45). Kristaus ir Šventosios Dvasios tapatumą apaštalas Paulius taip apibūdina: „Viešpats yra Dvasia“ (2 Kor 3, 17).

Galybė, neįmanoma padaranti įmanoma Kitas įspūdingas ruach elohim veikimas sutinkamas pranašo Ezekielio knygoje (37, 1–14). Joje aprašoma vizija, kaip Ezekielis mato sausus Izraelio ir Judėjos kaulus, gulinčius lauko viduryje. Dievas įsako Ezekieliui pranašauti kaulams, kad atkurtų jų gyvybę. Pranašas mato jų daugybę ir supranta, kad jie jau seniai čia guli, nes yra labai sudžiūvę. Svarbu atkreipti dėmesį į Dievo klausimą ir pranašo atsakymą (3 eil.): „Jis man tarė: ‘Marusis, ar gali šitie kaulai atgyti?’ Atsakiau: ‘Viešpatie Dieve, tik tu žinai.’“ Pranašas kreipiasi vien į Dievo galybę, kuri neįmanomus dalykus padaro įmanomus. Pranašystės žodis čia pasirodo kaip tikras įrankis Dievo Dvasios, tos pačios, kuri paskatino ypatingą dvasinę Ezekielio būseną ir atgaivins mirusius kaulus. Skelbdamas pranašystę, Ezekielis tampa jos įgyvendinimo liudininku. Vos Ezekielis paskelbia Dievo žodį, kaulai pasidengia sausgyslėmis, raumenimis ir oda. Tačiau šito nepakanka. Pranašas sako, kad „dvasios juose nebuvo“. Tuomet Viešpats žada: „Aš įkvėpsiu jums


Didelės ir mažos kryžkelės

dvasią, ir jūs atgysite“ ir liepia Ezekieliui sakyti: „Ateik, dvasia, iš keturių vėjų ir padvelk į tuos užmuštuosius, kad jie atgytų.“ Šventajame Rašte ši Dvasia veikia kaip galingas vėjo gūsis, tai perkeliantis žmogų iš vienos vietos į kitą, tai suteikiantis pranašui ir jo pranašystėms ypatingą dvasinę galią. Kaip neprisiminti čia Sekminių ženklo, kai apaštalams girdėjosi „ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas“ (Apd 2, 2). Mirusiųjų kaulų grįžimas į gyvenimą Ezekielio regėjime yra tas pats antgamtinis Dievo Dvasios poveikis. Pranašas, įvykdęs, kas jam man buvo liepta, konstatuoja: „Ir įėjo į juos dvasia, – jie atgijo, pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia.“ Originaliu ir įspūdingu būdu pranašas skelbia paguodos žinią: Izraelis gali tikėtis atgaivinti tautą. Jai gali būti grąžintas gyvenimas! Netgi sausieji kaulai be sausgyslių, mėsos ir kraujo gali atgyti. Dievo Dvasios atėjimas atneša gyvybę. Izraelio namų atgimimas (11–14 eil.) pateikiamas dviem etapais: pirma atkuriami dvasiškai mirę žmonės, o tada prasideda dvasinis pabudimas. Tad Dievo Dvasia, ruach, buvo varomoji jėga. Ji pleveno virš vandenų kuriant pasaulį. Kai skaitome apie plyną ir tuščią žemę, iškyla ir šis negyvų, sausų kaulų pilno slėnio vaizdas. Kaip kaulai gali atgyti? Kaip netvarkinga materijos masė gali būti suformuota į nuostabų pasaulį? Gali, jei šias chaoso ir mirties sritis palyti Dievo gyvybės Dvasia. Negyva medžiaga visada bus mirusi, jei jos negaivins tikėjimas, kad Dievas prikelia mirusius ta jėga, kuria iš chaoso ir tamsos sukūrė šį pasaulį laikų pradžioje.

Tikrasis Autorius Skaitydami Dievo žodį neturėtume iš akiračio išleisti vieno svarbiausio Šventosios Dvasios veikimo – kūrimo. Šventasis Raštas apima įvairius laikmečius, jis parašytas ir suredaguotas daugelio redaktorių, labai įvairūs jo rašymo stiliai, tačiau Autorius vienas – Šventoji Dvasia, tad visi tekstai vieningi, tarpusavyje susiję ir neskaidomi. Apaštalai moko, kad Šventoji Dvasia įkvėpė Šventraštį užrašiusius autorius (2 Pt 1, 20–21), todėl Dievo žodžiu turime laikyti ne vien tai, kas asmeniškai mus užkalbina, bet visa, kas užrašyta: „Visas Raštas yra Die-

vo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16–17). Todėl tik Dvasios pagalba galime suprasti ir interpretuoti Raštus. Kaip skelbė apaštalas Paulius, dvasiniai dalykai gali būti suprantami tik dvasiškai (plg. 1 Kor 2, 14–15). Judėjų tradicijoje Dvasia atlieka dvi funkcijas: ji atneša žmonėms Dievo tiesą ir suteikia jiems gebėjimą ją suprasti. Todėl Šventasis Raštas negali būti aiškinamas remiantis vien asmens intelekto įgūdžiais ar individualiomis išankstinėmis jo nuostatomis. Bet kokioje interpretacijoje būtina pasikliauti Šventosios Dvasios pagalba. Tačiau labiausiai Dvasia išlieka ir veikia Bažnyčioje, todėl Šventasis Raštas turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į Bažnyčios mokymą, tikėjimą ir Tradiciją. Dievas yra mūsų tikėjimo Tėvas, o Bažnyčia – mūsų tikėjimo Motina. Dogminė konstitucija apie Dievo apreiškimą Dei verbum moko: „Mat dėl Šventojo Rašto aiškinimo visa galutinai sprendžia Bažnyčia, dievišku paskyrimu einanti Dievo žodžio saugotojos ir aiškintojos pareigas“ (13). Šventojo Rašto aiškinimas negali prieštarauti Bažnyčios mokymui, tad jį aiškinant svarbu nuolat klausti savęs, ar laikomasi Šventosios Dvasios nurodymų, ar nesivadovaujama savo išmintimi. Krikščioniškas požiūris į Šventojo Rašto autoritetą grindžiamas tuo, kad Dievas yra jo autorius, turintis tikslą vadovauti savo žmonių tikėjimui ir elgesiui per savo apreikštą tiesą. Visos mūsų idėjos apie Dievą turi būti vertinamos, išbandomos ir prireikus ištaisomos bei plėtojamos tiesiogiai kreipiantis į Šventraščio mokymą. Per amžius Dvasia byloja šventiesiems ir teologams, kurie, Dievo vadovaujami, atveria Šventąjį Raštą žmonėms. Tad jei norime aiškinti Raštus, tai galime daryti tik tos pačios Šventosios Dvasios galia. Turėtume nuolankiai žvelgti į didžiųjų egzegetų darbus, kad pasimokytume tų dalykų, kurių Dvasia juos išmokė.

Ralph Martin. TROŠKIMŲ IŠSIPILDYMAS Iš anglų kalbos vertė Vilma Rinkevičiūtė Remdamasis iškilių šventųjų ir Bažnyčios mokytojų – šv. Augustino, šv. Bernardo Klerviečio, šv. Kotrynos Sienietės, šv. Kryžiaus Jono, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, šv. Pranciškaus Salezo ir šv. Jėzaus Teresės – veikalais, autorius išsamiai aptaria visas dvasinio gyvenimo pakopas – nuo pirmųjų askezės žingsnių iki aukščiausios mistinės vienybės su Dievu. Knyga padrąsina ir veda visus, trokštančius pažinti, mylėti mūsų Viešpatį ir Jam tarnauti.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2018 m. sausis

15


Didelės ir mažos kryžkelės

Šventoji Dvasia skirta visiems! In memoriam. Valdui MACKELAI atminti

kiekvienas žodis, kiekviena eilutė. Malda ir sakramentai išties tapo kasdiene mūsų duona, neliko vien „mums naudinga“ praktika. Meilė Šventajam Raštui, meilė Bažnyčiai – iki tol niekada nemaniau, kad tai įmanoma, – mūsų santykių su kitais perkeitimas, poreikis liudyti ir visus lūkesčius pranokstanti liudijimo galybė – visa tai tapo mūsų gyvenimo dalimi. Pradinis Dvasios krikšto patyrimas visai nebuvo emocinis, bet gyvenimą nutvieskė ramybė, pasitikėjimas, džiaugsmas ir taika… Giedojome Dvasią Kūrėją ateiti kviečiantį himną Veni Creator Spiritus ir jį supratome. Nenusivylėme. Taip pat buvome apipilti charizmomis. Tai sykiu mus panardino į pačią geriausią ekumeninę atmosferą.“ Čia pasakyta beveik viskas, ką duoda Šventosios Dvasios krikšto patyrimas. Pasiremdamas knyga Šventosios Dvasios krikštas („Gyvieji akmenėliai“, 2014), išskirsiu 12 punktų, kurie nusako šį patyrimą.

2017 m. lapkričio 24-ąją į pas Viešpatį iškeliavo dr. Valdas MACKELA – VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas, VU Religijos studijų ir tyrimų centro bendradarbis, Lietuvoje bene daugiausia mokęs bei skelbęs apie Šventąją Dvasią ir akademiniame pasaulyje, ir krikščioniškoje aplinkoje. Siūlome jums jo minčių apie tai, kas yra Šventoji Dvasia ir kaip ji veikia žmogaus ir Bažnyčios gyvenime.

Šventoji Dvasia yra Asmuo Apaštalų darbuose skaitome, kaip apaštalas Paulius atvyksta į Efezą ir atėjęs pas mokinius pamato, jog jiems kažkas negerai. „Ten jis užtiko kelis mokinius ir paklausė: ‘Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?’ Jie atsakė: ‘Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia.’ Jis klausė toliau: ‘Tai kokį krikštą jūs esate priėmę?’ Jie atsakė: ‘Jono krikštą.’ Tada Paulius paaiškino: ‘Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, ragindamas žmones tikėti tą, kuris ateis po jo, būtent Jėzų.’ Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan. Paskui Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti“ (Apd 19, 1–6). Kodėl gi Šventąją Dvasią vadiname šventa? Žodis „šventas“ nurodo, kad Dvasia nepriklauso sukurtų dalykų tikrovei. Ji priklauso transcendentinei tikrovei, tokia yra viena. Ir Ji yra Asmuo. Šventosios Dvasios galybe ir jėga mes esame Dievo apdovanoti jėgomis. Negalime daryti Dievo darbų vien savo jėgomis ir pastangomis. Netgi Jėzus, kai tarnavo būdamas žemėje  – vaikščiojo ir mokė, laisvino velnio pavergtuosius, gydė ligonius, atleido nuodėmes, tai darė ne savo galia, bet Dvasios jėga. Ir mes, kaip Kristus, esame patepti Dvasios galia. Mes taip pat turėtume gydyti, nešti laisvę, padėti išsivaduoti iš priklausomybių, prislėgtumo, vienatvės, iš viso to, kas stingdo žmogų, neleidžia jam džiaugtis. Mes turėtume daryti tai, ką darė Kristus, bet tai galime tiktai Dvasios galia. Kas atsitinka, kai žmonės patiria Šventosios Dvasios krikštą? Tai patyrusieji liudija: „Mūsų tikėjimas tapo gyvas, jis tapo kažkuo panašus į žinojimą. Antgamtinis pasaulis netikėtai tapo tikresnis nei gamtinis. Trumpai tariant, Jėzus Kristus mums yra tikras Asmuo, mūsų Viešpats, veikiantis mūsų gyvenime. Skaitydami Naująjį Testamentą matome, kaip visa jame tikra, 16

Artuma 2018 m. sausis

Ką daro Šventoji Dvasia? Kai buvau dar jaunas krikščionis ir mačiau tuos, kurie gieda iškėlę rankas, meldžiasi už kitus, galvodavau, kaip gerai, kad Dievas juos pašaukė, bet maniau, jog tai skirta ne man. Man atrodė, kad Dievas pasišaukia tik tam tikrus žmones ir juos taip apdovanoja. Vėliau giliai širdyje pripažinau, kad aš irgi norėčiau turėti tą Dvasios pilnatvę, Dvasios malonę, taip pat melstis ir tarnauti Bažnyčioje. Būtent tada viskas ir pasikeitė. Mano Dvasios krikštas įvyko per Kristaus Karaliaus iškilmę. Mišiose klausydamas Šventojo Rašto ir homilijos staiga supratau esmę – jeigu Kristus yra Karalius, Jam reikia tarnų. Pirmą kartą į galvą atėjo mintis, kad tikėjime neužtenka vien tik gauti, vartoti gerus ir gražius dalykus – dalyvauti konferencijose, girdėti pamokslus, priimti sakramentus. Dievas tikisi, kad aš tarnausiu. Šis momentas pakeitė viską iš esmės. Aš supratau, kad Dievas gali ir nori man duoti savo dovanų, bet pirmiausia aš pats turiu būti pasirengęs duoti. Ir kuo daugiau esu pasirengęs duoti, tuo Dievas gali teikti daugiau. Kai patiri Dvasios krikštą, nekyla abejonių, kad tai įvyko. Tai toks malonės ir pilnatvės patyrimas, jog negali sakyti: „Na, nesu tikras.“ Tai su niekuo nesulyginamas patyrimas. Ir pirmiausia tai yra Dievo meilės patyrimas, Dievo kaip Trejybės tikrovės ir artumo patyrimas. Kai už mane meldėsi, aš pradėjau šlovinti Dievą kaip tie mokiniai Efeze. Išėjau iš


Didelės ir mažos kryžkelės

salės, skambėjo varpai, ir aš išgyvenau begalinę Dievo meilę. Staiga Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia tapo labai aiški ir gili tikrovė. Dievas dovanoja patį save, duoda patirti Jėzų kaip Viešpatį ir Šventąją Dvasią kaip tą, kuri gali padaryti už mus daugiau. Mes galime metų metus bandyti kažką keisti savyje, išsivaduoti iš nuodėmingų polinkių ir priklausomybių, ir tai mums savo jėgomis nepavyksta. Bandome pakeisti santykius su artimaisiais, ir niekas nesikeičia. Mes neturime tokios galios, tokios malonės, kad galėtume tai padaryti, bet ateina Šventoji Dvasia ir perkeičia tuos dalykus, apie kuriuos galėjome tik pasvajoti. Antra, Šventoji Dvasia brandina mūsų gyvenimo vaisius. Laiške galatams Paulius rašo, kad tie, kurie gyvena Dvasia, yra apdovanojami tokiais vaisiais, kaip meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, ištikimybė, gerumas, romumas, susivaldymas (plg. Gal 5, 22–23). Mes patys galime ugdytis dorybes, bet tik Šventoji Dvasia gali padaryti mus tobulus, nes Dievas yra Kūrėjas. Šventoji Dvasia buvo dar tada, kai mūsų nebuvo šiame pasaulyje. Iš nieko Ji kūrė pasaulį, ir dabar, kai mūsų gyvenime kažkas yra sugriuvę, sugadinta, Dievas toliau kuria pasaulį ir kuria mus. Trečia, Šventoji Dvasia teikia šlovinimo ir garbinimo dovaną. Mūsų įprastinė malda, jei gyvename ne pilnatvėje, yra atsiprašymas už tai, ką bloga padarėme, ir prašymas dalykų, kurių mums reikia. Tikras garbinimas ir šlovinimas nėra tik religinių tekstų giedojimas. Tai malda, kreipianti žvilgsnį į Dievą. Šloviname Dievą tada, kai kiekvieno mūsų veiksmo, žodžio, kiekvienos dienos galutinis tikslas yra Dievas! Ketvirtas – labai naudingas dalykas krikščionio gyvenime – yra suvokimas, kam reikalingi Šventasis Raštas, malda ir sakramentai. Sekmadienio Mišios gali būti tik pareiga... arba diena, kurios lauki visą savaitę. Tada ne taip svarbu, ar Mišios „gražios“; svarbiausia yra Kristus, čia aukojantis save už mane. Malda tampa ne pareiga, kurią turi atlikti ryte ir vakare, bet gyvenimo būdas. Išpažinties eini džiaugsmingai ir kuo dažniau. Niekaip nesuprantu katalikų, kurie laukia privalomos metinės velykinės išpažinties. Turėti švarią sąžinę yra didžiausia palaima. Teisumas, ramybė ir džiaugsmas – tai Dievo karalystė (plg. Rom 14, 17). Norisi pašalint viską, kas atskiria mane nuo šios tikrovės. Atsiranda Dievo žodžio alkis. Dažnai mes, katalikai, esame linkę Šventąjį Raštą pakeisti kitomis geromis knygomis, pamokymais, dvasingumais. Bet niekas kitas negali taip pamaitinti mūsų sielos kaip Dievo žodis. Penkta, iš naujo gimsta meilė Bažnyčiai. Žmonės, neturintys nieko bendra, po drauge praleisto laiko negali gyventi vienas be kito. Jie supranta, jog Bažnyčia – ne ritualines paslaugas teikianti nekilnojamojo turto agentūra, į kurią gali kreiptis dėl gražių apeigų, – jie patys yra Bažnyčia! Ir tada jau nebesipiktini „blogais“ kunigais arba „netikusiais“ tikinčiaisiais, bet džiaugiesi, kad jų apskritai yra. Galų gale atrandi, kad Bažnyčia yra ne tik čia esantieji, bet ir tie, kurie Danguje, t. y. visa šventųjų Bažnyčia.

Šeštas dalykas – vadinamosios charizmos. Esama įvairių charizmų sąrašų – tai kalbų dovana, kalbų aiškinimo, išgydymo, vadovavimo, šelpimo, mokymo, apaštalavimo, pranašavimo ir kitos dovanos. Septintas dalykas yra gydymas ir išlaisvinimas. Vienas nuostabių Šventosios Dvasios veikimo būdų dabartinėje Bažnyčioje yra būtent ši tarnystė. Keista, kad dar prieš keliolika metų to viso nebuvo. Dabar turime daugybę programų, grupių, kurios rūpinasi tuo, kad mes gytume. Gydymasis nėra savitikslis. Tikslas – kad Dievo žmonės taptų pasirengę bet kuriam geram darbui, kad būtume pajėgūs rūpintis kitais, jiems tarnauti. Aštuntas dalykas yra veikimas tarp pasauliečių. Šventoji Dvasia yra duota visiems. Dievo karalystė ateina tada, kai kas nors supranta, kad yra dalykas, kurio jis negali nedaryti. Yra daugybė veiklų, kurias galime daryti, jeigu Dievas mus šaukia. Pirmasis krikščionio pašaukimas ir devintasis punktas – tai dalytis džiaugsmu ir skelbti Evangeliją. Tai nereiškia tik kalbėti apie Dievą. Tikroji Evangelija yra išgyventi Dvasios pilnatvę taip, kad priėję žmonės klaustų, kodėl tu esi toks. Šventoji Dvasia įkvepia daugybę naujų būdų, kaip galima skelbti Evangeliją. Šventoji Dvasia duoda kūrybingą meilę, pajėgiančią atrasti žodžius ir tinkamiausią būdą pasiekti kitus žmones, kuriems taip pat reikia išganymo. Dešimtas dalykas, labai svarbus, yra įsipareigojimas socialiniam teisingumui: vieni neturi maisto, kiti būsto, vis dar yra našlaičių namai, ligoninės. Šventoji Dvasia įkvepia norą būti šalia tų, kurie yra silpniausi, neįgalūs, kuriems labiau nei bet kam reikia mūsų pagalbos. Vienuoliktas dalykas – Šventoji Dvasia įkvepia ekumeninį bendravimą. Be mūsų, katalikų, dar yra ir kitų krikščionių. Mes turime vieną Viešpatį, vieną tikėjimą, vieną krikštą, ir viena Šventoji Dvasia veikia mūsų Bažnyčiose. Galiausiai dvyliktas – naujų bendruomenių kūrimasis. Dvasios krikštas skatina krikščionis burtis ir būti kartu. Mes, kaip Bažnyčia, esame vienas kūnas. Kai einame Komunijos per Mišias, einame vienytis su Viešpačiu, bet Komunija yra ir mūsų tarpusavio bendrystė. Mes ne tik priimame Kristų į save – mes tampame Kristaus Kūno nariais. Šventoji Dvasia pirmiausia vienija. Krikščioniško gyvenimo tikslas yra meilė. Mes mokomės mylėti. Tik tarnaudami vieni kitiems galime iš tiesų išmokti mylėti. Prašykime, kad Šventoji Dvasia ateitų dar ir dar kartą, kad Ji parodytų tuos kelius, kuriais nori veikti mūsų gyvenime, ir nustebintų mus vis iš naujo. Parengta pagal 2015 m. balandžio 19 d. Kaune vykusios Atsinaujinimo dienos „Gyvenimas Šventojoje Dvasioje“ konferenciją „Būkite pilni Dvasios“ (Ef 5,  18) Artuma 2018 m. sausis

17


Didelės ir mažos kryžkelės

Kūrybiškumo rizika ir džiaugsmas

Zita VASILIAUSKAITĖ Visi norime džiaugsmo ir vidinės ramybės. Deja, sunkumai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Maža to, pasitenkinimas gyvenimu ir priklauso nuo to, ar sprendžiame problemas ir kaip jas sprendžiame. Kurdamas žmogų Dievas padovanojo jam ir savo kūrybiškumo dovaną.

Kam reikalingas kūrybiškumas? Dažnai įsivaizduojame, jog kūrybiškumas būdingas tik tiems, kurie savo profesinę veiklą susiejo su menu, mokslu, atradimais. Tačiau kūrybiškumas būdingas mums visiems, tai – neįkainojama dovana. Bet kasdienybėje tik kai kurie žmonės sugeba kūrybiškai spręsti problemas. Vieni moka skaniai pavaišinti netikėtai užgriuvusius svečius, kiti skoningai rengiasi tam išleisdami visai mažai pinigų, treti sugeba sutaisyti ar sukurti mechanizmą, gelbstintį buityje (apie juos sakoma, jog turi auksines rankas) ir pan. Tad kūrybiškumas naudingas ne tik užsiimant kūrybine veikla, bet ir sprendžiant įvairius gyvenimo sunkumus. Kartais atrodo, kad jiems įveikti pakanka sukauptos patirties. Kartais taip ir būna, tik toli gražu ne visada. Juk gyvenime visi einame nepramintu keliu ir aklai naudotis patirtimi negalime, o ir neverta. Kiekviena situacija, nežiūrint jos išorinio panašumo, yra unikali, kaip ir mes patys toje situacijoje jau būname kitokie. Vieni esame linkę nepaisyti to skirtingumo ir naudojamės įprastais problemų sprendimo būdais, dažniausiai likdami nepatenkinti pasiektu rezultatu. Guodžiamės, kad „padariau viską, ką galėjau“, o „gyvenimas man neteisingas“. Taip mąstantieji susitaiko su nesėkme ir kenčia. Mūsų aplinkoje tokių tikrai nemažai, gal todėl tiek daug žmonių yra nepatenkinti ir nelaimingi. Tačiau kitiems sunkumai neatrodo neįveikiama kliūtis – jie suvokia juos kaip iššūkį ir yra pasirengę vertai jį priimti. Apie tokius žmones ir pasvarstysime vildamiesi iš jų pasimokyti.

Kūrybiška asmenybė Psichologijoje vyrauja supratimas, kad kiekvienas žmogus yra kūrybiškas. Kūrybiškumas – tai nuostabi dovana, padedanti žmonijai siekti technologijų pažangos (beje, ir atžangos, jei netinkamai naudojama), spręsti įvairius socialinius iššūkius, kovoti su sveikatos sutrikimais ir t. t. O ir kasdienybėje kūrybiškumas padeda įveikti tiek buitinius sunkumus, tiek tarpusavio santykių ar asmenines problemas. Kita vertus, ne visi žino ar bent 18

Artuma 2018 m. sausis

įtaria, kad turi tokią dovaną. Tuomet šia dovana ir nesinaudoja. Beje, dažnai kūrybiškumu naudotis trukdo asmeninės savybės, kurios yra ugdomos (tai svarbu žinoti tėvams ir mokytojams). Pažvelgsime į tai įdėmiau, išskirdami svarbiausias kūrybiškos asmenybės savybes. Atkaklumas ieškant sprendimų. Toks žmogus yra nusiteikęs negailėti laiko ir pastangų siekdamas norimo rezultato. Jis žino, kad tai ne visada lengva ir paprasta, tačiau kito kelio tiesiog nemato. Jam į galvą neateina, kad, dar nepabandęs įveikti kilusių sunkumų, galėtų su jais taikstytis. Maža to, kūrybiška asmenybė svajones sugeba paversti tikslais. Ji nelaukia „palankaus vėjo“, bet pati stengiasi kurtis palankias aplinkybes svajonėms išsipildyti. Jos gyvenimo moto: „Jei kiti gali, kodėl aš turėčiau negalėti?“ Atvirumas naujai patirčiai. Toks žmogus neignoruoja sunkumų, nesislepia savo kiaute, ramindamas save, kad viskas savaime išsispręs. Jis ieško naujos informacijos, klausia panašią patirtį turėjusių žmonių nuomonės, pats svarsto, ką galėtų pabandyti padaryti, kad problema būtų išspręsta. Naujas požiūris, naujas situacijos matymas yra visada susijęs su rizika suklysti. Ir tada jau nebus ko kaltinti, tik patį save. Bet kūrybiškos asmenybės nebijo rizikuoti, nes žino, kad net ir klysdamos įgis naujos patirties ir išminties. Pasitikėjimas savimi. Kūrybiška asmenybė jaučiasi turinti jėgų, sumanumo ir stiprybės siekti norimo rezultato. Tai nereiškia, kad yra užtikrinta sėkme. Ne, juolab kad žino, jog kai kada buvo suklydusi, ne visada pasiekė norimą rezultatą. Bet negatyvi patirtis jos nesukausto, ji nepasiduoda neveiklumui ir nesėkmės baimei. Toks žmogus nesibaimina dėl to, ką kiti apie jį pagalvos, t. y. jis nebijo išsiskirti iš minios. Tai drąsus, save gerbiantis ir savimi tikintis žmogus. Jis žino, kad nemaža dalimi pirmiausia pats yra atsakingas už savo gyvenimo kokybę. Nestereotipinis mąstymas. Mūsų aplinkoje kai kurie turi išankstinę nuomonę apie bet kokius reiškinius ar žmones. Pvz., teigia, kad dabar teisybės nerasi. Bet yra tokių, kurie jos ieško ir randa; pastarieji nesilaiko išankstinės nuomonės, kad situacija beviltiška, kad nieko joje negalima padaryti, bet stengiasi lanksčiai ir naujai į ją pažvelgti. Jie sugeba naudotis įvairiausia informacija ir ją nestandartiškai taikyti savo problemoms spręsti. Klasikinis pavyzdys: Pirmojo pasaulinio karo metais šeimos vyras buvo pašauktas


Didelės ir mažos kryžkelės

į kariuomenę. Po kiek laiko žmona laiške skundžiasi, kad nėra kam sukasti daržo. Netrukus ją pasiekia vyro laiškas su maldavimu neliesti daržo, nes jame esą užkasti slėpti ginklai. Greitai vyras gauna iš žmonos laišką, kuriame ši praneša, kad pas juos atvyko būrelis kareivių ir nieko nesakę visą daržą perkasė skersai ir išilgai. Nustebusi klausia, ką jai dabar daryti. Vyras, žinodamas, kad visi laiškai yra cenzūruojami ir kad jo darže buvo ieškoma neva paslėptų ginklų, atsako žmonai, kad dabar ji galinti ramiai apsodinti sukastą daržą. Kūrybiškas žmogus ne tik sugeba sėkmingai įveikti sunkumus, bet ir įžvelgia juose gyvenimo įvairovę, kuri trikdo apsipratimo nuobodulį ir padeda jausti gyvenimo skonį.

nesėkmės neišvengiamos. Jos yra ne mūsų kvailumo, o perteklinio sumanumo rezultatas.

Kūrybingi Dievo kūriniai Kūrybišku žvilgsniu pažvelgę į Šventąjį Raštą, jame rasime daug įkvepiančių pavyzdžių, jau nekalbant apie patį Jėzų, kuris tam metui neįprastai gydė, vartė prekeivių stalus šventykloje, sprendė, kaip gelbėti nusidėjėlę nuo užmėtymo akmenimis ir t. t. O ir patys izraelitai buvo kūrybiški – tai stogą atplėšė ir per jį nuleido ligonį, kad būtų pagydytas, tai į medį įsiropštė, kad pamatytų pro šalį einantį Jėzų, tai aklasis šaukėsi pagalbos, nepaisydamas aplinkinių draudimų...

Atpažinti ir pripažinti problemą. Pasistenkite ją, kaip tik galite konkrečiau, įvardinti. Pvz., „Man trūksta pinigų automobilio remontui, vadinasi, aš turiu galvoti, kaip jų prasimanyti.“ Kai kurie žmonės labai pasiduoda pesimizmui ir iš anksto netiki sėkme. Tada jie savo kūrybinį potencialą nukreipia klaidinga kryptimi, dažniausiai saviapgaulei. Toks žmogus pradeda įtikinėti save, kad gali apsieiti ir be automobilio, kad galbūt taip net geriau. Labai svarbu išdrįsti sau pasakyti tiesą – neišsprendus tos problemos, mano gyvenimas komplikuosis: aš prarasiu judėjimo laisvę, sugaišiu daugiau laiko kelionėje, negalėsiu pagelbėti artimiesiems juos pavėžėdamas ir t. t. Vadinasi, man tikrai kuo skubiau reikia automobilio. Sutelkti savo intelektą ir ieškoti išeities. Tiesiog prisėskite ir gerai pasvarstykite, kokie sprendimo variantai galimi. Labai tinka juos susirašyti, nebijoti pasižymėti, atrodytų, visai neįtikėtinų būdų. Paskui tą sąrašą papildykite, nes minčių kils įvairiose situacijoje, pvz., dirbant, valgant, snaudžiant ir pan. Nebijokite tai aptarti su artimaisiais, pažįstamais, turėjusiais panašių bėdų, kurie taip pat gali pasiūlyti gerų idėjų. Pradėti veikti. Bandykite visus variantus – skambinkite ir teiraukitės dėl papildomo darbo, kreipkitės į tuos, kurie gal galėtų kažkuriam laikui paskolinti trūkstamą pinigų sumą, ieškokite pigesnio ir  t.  t. Neatidėliokite sprendimo. Kuo labiau jūs būsite suinteresuotas skubiai išspręsti problemą, tuo geriau darbuosis protas ir kils vis daugiau vertingų idėjų. Nenuleisti rankų. Neeikvokite protinės energijos nusivylimui, kurdami teorijas apie žmonių savanaudiškumą, nesupratingumą, gal net nedėkingumą (juk gali pasitaikyti, kad tas, kuriam jūs kažkada padėjote, šiandien atsisakė pagelbėti jums). Jūsų tikslas – įveikti iššūkį. Išspęsti problemą – sukaupti patirties. Apmąstykite, ką naujo patyrėte ir sužinojote apie save ir kitus. Juk kartais tikrai galime pasijuokti iš savęs, prisimindami, kaip elgėmės ieškodami išeities. Juokitės švelniai, nesmerkite savęs. Dažnai ieškant geriausio sprendimo, klaidos ir

Vido Venslovaičio nuotrauka

Kaip kūrybiškai ieškoti išeities?

Daugelis esame patyrę, kad kai maldoje prašėme pagalbos, jos sulaukėme pačiu netikėčiausiu būdu. Taigi ir Dievas, būdamas absoliučiai kūrybiškas, moko mus to paties. Kartais kai kurie žmonės atrodo kaip tie tamsūs, vargstantys visiškai nederlingos žemės gyventojai. Kartą užklydusiam pas juos keliautojui vietiniai skundėsi, kad neturi, kuo jo pamaitinti, nes ir patys badauja. Tačiau išvykstantis svečias atkreipė dėmesį į akmenis, kurie buvo nusėję jų laukus. Pakėlęs vieną akmenį jis pamatė, kad tai – nenušlifuoti brangakmeniai. Tiesiog vietiniai nežinojo, greta kokių turtų jie gyvena ir skursta. Taip daugelis žmonių, būdami kūrybingi ir savyje nešiojantys neįkainojamą dovaną, liūdi, pyksta ant gyvenimo ir yra labai nelaimingi. Jei atidžiau pasižiūrėtume į savo galimybes, atrastume didžiulį kūrybiškumo potencialą. O jei dar išdrįstume juo dažniau naudotis savo kasdienoje, mums atsivertų ne tik daugiau galimybių sėkmingiau įveikti sunkumus. Svarbiausia – taptume žmonėmis, turinčiais apsčiau gyvenimo, nes naudojamas kūrybiškumas jau pats savaime teiktų džiaugsmo, be to, pasijustume daug laimingesni ir dėkingesni už gyvenimo dovaną.

Artuma 2018 m. sausis

19


Didelės ir mažos kryžkelės

Dievas tikras kaip kiškis, arba Apie Dvasios veikimą rekolekcijose Violeta MICEVIČIŪTĖ atveria gailestingumui ir t. t. Piktasis, priešingai – varžo, painioja, klaidina, kelia nerimą ir baimę, verčia abejoti, veda į nepaguodą, skaldo, skleidžia liūdesį ir  t.  t. Taigi Šventoji Dvasia visada veda į gyvenimą, o blogio dvasia – į mirtį. Kaip tai konkrečiai reiškiasi? Pailiustruosiu asmenine patirtimi, kaip Šventoji Dvasia veikia per kitą krikščionį – palydėtoją (dvasinis palydėjimas, ne tik per rekolekcijas, labai svarbus mūsų tikėjimo kelionėje). Tąkart rekolekcijos vyko Kulautuvoje, kur daug erdvės susirasti tinkamą vietą apmąstyti Dievo žodžiui. Tad, pasiėmusi Šventąjį Raštą, palypėjau į kalną, susiradau kelmą šalia tvirtos pušies, atsisėdau kaip į sostą nugarą atrėmusi ir pažvelgiau link horizonto. Priešais akis atsivėrė nuostabus vaizdas: pušų viršūnes lingavo vėjas, iki Nemuno nusidriekianti saulės apšviesta pieva kvepėjo ir dūzgė nuo visokios gyvybės. Mano širdį užliejo šiluma. Netikėtai atliuoksėjo kiškis ir, atsitūpęs šalimais, pradėjo rupšnoti kažkokį lapą. Sėdžiu kaip koks šv. Pranciškus ir nuo Dievo kūrinijos

Kai Redaktoriaus buvau paraginta su Artumos skaitytojais pasvarstyti, kaip Šventoji Dvasia veikia rekolekcijose, pirma mintis atėjusi galvon, kad vargiai ar garsiausi pasaulio teologai galėtų atsakyti į tą klausimą. Arba galima atsakyti labai trumpai: veikia taip, kaip Jai patinka. Kaip ir vėjas pučia, kur nori. Žodis „Dvasia“ – hebrajiškai Ruah; jo pirmoji prasmė yra dvelksmas, oras, vėjas. Vėjas nematomas, bet tikrai juntamas jo poveikis nuo švelnaus dvelksmo iki galingos vėtros. Šventąją Dvasią apibūdindami kaip vėją, Jos veiklą susiejame su gyvybės teikimu – aukščiausia galia, ką tik Dievas gali atlikti. Ir nors, kaip Dievas darbuojasi per Šventąją Dvasią, mums lieka slėpinys, mes iš Šventojo Rašto matome to darbo rezultatą, t. y. ką toji Dvasia įvykdo nuo pasaulio sukūrimo iki Jėzaus įsikūnijimo, Bažnyčios gimimo ir t. t. Apaštalas Paulius sako, kad Dievo meilė „yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Protas sufleruoja, kad jei kas nors kažką tau duoda, tai turėtum turėti. Ar turime? Tikime, kad asmeniškai esame gavę Šventąją Dvasią Krikšto metu, o per Sutvirtinimo sakramentą Ji mums duoda dovanų. Ir tai tikrai nebuvo vienkartinė Dievo meilės injekcija! Nuo pat Bažnyčios įkūrimo  – Sekminių dienos  – Šventoji Dvasia Bažnyčioje veikia įvairiais būdais: įkvėpdama, motyvuodama ir padrąsindama pavienius krikščionis ar visą Bažnyčią skelbti Jėzaus Gerąją Naujieną. Šventoji Dvasia ir mus įkvepia dalyvauti rekolekcijose. Tačiau įsiklausyti į Jos paraginimus ir leisti Dievui veikti mūsų gyvenime ne visada iš karto pasiseka. Kliudo priešiškos jėgos. Šventasis Ignacas Lojola Dvasinėse pratybose jas vadina „žmogiškosios prigimties priešu“ ir siūlo „dvasių atpažinimo taisykles“, kad, atpažinę piktojo klastą, drąsiai sakytume: „Eik šalin, šėtone!“ (Mt 16, 23). Anot šv. Ignaco, Pratybos – tai ne tik rekolekcijos, kur einama atsigaivinti tyloje ir ramybėje. Jos turi konkretų tikslą: „Ieškoti ir rasti Dievo valią tvarkant savo gyvenimą... Trokšti ir rinktis tik tai, kas mus labiau veda į tikslą, dėl kurio esame sukurti“ (DP 1, 23). Kitaip sakant, kad laisvai pasirinkčiau tai, ką Dievas man parinko, nes, kaip žinome, Dievas savo valios mums neprimeta. Ignaciškose rekolekcijose dažnai esame raginami pastebėti, atpažinti ir skirti Dievo dvasios ir blogio dvasios veikimą. Įsiklausyti, kas mumyse vyksta. Šventoji Dvasia mus padrąsina, sustiprina, nuramina, teikia pasitikėjimą, sustiprina tikėjimą, viltį, kuria vienybę, suteikia paguodą, 20

Artuma 2017 2018 m. sausis

Gary Bendig nuotrauka

grožio net kvapą gniaužia. Toks džiaugsmas, tokia ramybė, tokia dangaus palaima. Su didžiausiu dėkingumu atlikau mąstymą. O begrįžtant mane apniko įkyrios mintys: „Viską tu išsigalvoji, įsijautei, kad Dievas iš meilės tau sukūrė visą tą grožį. Tu ir Dievą išgalvojai!“ Kol atėjau į rekolekcijų namus, visai pasidarė liūdna. Ir kuo toliau, tuo liūdniau. O gal iš tikro viską išsigalvojau?!. Kaip toj


Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie Šventąją Dvasią

Hiperbolės dainoj: „Išgalvojau lietų, išgalvojau giedrą... ir gyvent smagiau.“ Eidama pokalbio su palydėtoja, beveik jau buvau tikra, kad Dievas yra mano vaizduotės vaisius. Papasakojau jai, ką išgyvenau mąstymo metu ir kaip dabar viskas atrodo netikra, kažkokios mano fantazijos. Palydėtoja kantriai, nepertraukdama klausėsi mano išgyvenimų ir, kai baigiau, paklausė tik vieno klausimo: „Ar ir tas kiškis buvo netikras?“ „Kiškis tikras!“ – surikau, ir tarsi šydas nukrito nuo smegenų supratus, kieno balso aš prieš tai klausiausi. Dievas nepailsdamas visais būdais per visą žmonijos istoriją kviečia rinktis gyvenimą. Ragino Mozę, tą patį sako ir kiekvienam iš mūsų: „Šiandien šaukiu dangų ir žemę liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi“ (Įst 30, 19). Jono evangelijoje Jėzus sako: „Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Ir priduria: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Šv.  Ignacas kalba apie dvi kryptis: link Dievo ir tolyn nuo Jo, t. y. apie kelią, kuris veda į gyvenimą, ir kelią, vedantį į mirtį. Rekolekcijose Šventoji Dvasia padeda susiorientuoti, kuria kryptimi važiuojame, ir nukreipia į tinkamą kelią. Šventosios Dvasias paskatas galime palyginti su kelio ženklais: „Privaloma kryptis“ ir „Sukti draudžiama“. Kai savo gyvenimą pasuki tinkama kryptimi ir laikaisi kelio ženklų, apima didžiulis džiaugsmas ir dėkingumas, kad sėkmingai pasibaigė tavo važiavimas priešinga juosta!

Kristijonas, 5 metai Na, Šventoji Dvasia – tai toks daiktas, kurio niekas negali pamatyti. Ir niekas nežino, kaip Ji atrodo. Jos niekas negali pamatyti, bet užtat ją visi labai jaučia. Pavyzdžiui, aš su mama nueinu į bažnyčią, ir kai ten nebūna nė vieno žmogaus, tuščia, ten taip gera ir jauku. Nors ir nesimato, bet labai jaučiasi, kad ten gyvena Šventoji Dvasia. Ji paprasčiausiai jaučiasi. Nes bažnyčioje, net kai ten nevyksta pamaldos, žmonės kalbasi tik pašnibždomis, labai tyliai, kad ten gyvenančiai Šventajai Dvasiai netrukdytų. Kai žmogus ateina į bažnyčią, tada Šventoji Dvasia labai atsargiai nutupia jam ant galvos ir paskui jau visada saugo tą žmogų. Tai va, tos Šventosios Dvasios žmogus net nejaučia, bet jam viskas sekasi. Darbe jis nepavargsta, o kai grįžta namo, tai būna linksmas ir labai geras. Ir dar toks žmogus visada būna sveikas. Jis neserga nei sloga, nei gerklę jam skauda ir net niekada nekosti. Tai ar supratai, kas ta Šventoji Dvasia?

Rūtelė, 6 metai Man tai atrodo, kad Šventoji Dvasia gyvena visur, kur tik yra į Dievą tikinčių žmonių. Aš nežinau, kaip Ji atrodo, bet manau, kad gal kaip toks ryškus geltonas spindulys arba kaip toks ratas, kuris būna virš galvos labai tikintiems arba labai geriems žmonėms. Aš pažįstu tokią vienuolę – sesutę. Ji man sakė, kad kai sugalvojo pasidaryti vienuole ir pasisiuvo vienuolinę suknelę, tada nuėjo į bažnyčią ir paklausė Šventosios Dvasios, ką jai daryti: eiti į vienuolyną ar gyventi paprastai, kaip visi žmonės namuose su mama. Tada Šventoji Dvasia jai ir pasakė, kad ji turi išeiti gyventi į vienuolyną. Ji taip ir padarė. Dabar ji dirba vienuole-mokytoja ir man sakė, kad kai nežino, kaip jai pasielgti, visada paklausia Šventosios Dvasios, ką jai daryti. Ir Šventoji Dvasia visada jai pataria. Aš tai dar niekada nieko neprašiau Šventosios Dvasios, bet gal dar paprašysiu, kai ko nors labai norėsiu, o mama arba negalės nupirkti, arba šiaip nepirks.

Arijus, 5 metai Aš turiu tokį paveiksliuką, kur nufotografuota Šventoji Dvasia. Ji atrodo kaip angeliukas dideliais baltais sparnais. Ji stovi iš nugaros tokiam berniukui, todėl jis nemato Jos, bet Šventoji Dvasia saugo tą vaiką. Saugo, kad jam nieko bloga nenutiktų. Dar manau, kad Šventoji Dvasia sekioja žmones, ir kai tik jie pargriūva arba šiaip paslysta, tai Ji padaro taip, kad žmogus arba vaikas krisdami stipriai neužsigautų. Ji – kaip didelis pūkuotas angelas. Apkabina vaiką savo sparnais ir palaiko, kad nepargriūtų arba neatsitrenktų į kokį nors kampą. Močiutė sakė, kad Šventoji Dvasia saugo visus žmones ir visus vaikus, net tuos, kurie kartais išdykauja arba garsiai juokiasi per vaikų Mišias. Ta Dvasia labai gera ir labai visus saugo. Užrašė Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2018 m. sausis

21


Didelės ir mažos kryžkelės

Ką Dvasia veikia šeimoje? Teologijos paskaitose, rekolekcijose, Šventraštyje, kartais net ir bažnyčioje pasigirsta kalbant apie Šventąją Dvasią. O štai norint atpažinti konkretų Jos veikimą asmeniniame gyvenime reikia nemenkai pasistengti; o jeigu dar kas nors paprašytų papasakoti?! Tuomet greičiau nei apie bet ką kita kalbėdami pritrūktume žodžių. Sunku nusakyti, kaip Šventoji Dvasia darbus mumyse nudirba, nors akivaizdu, kad nei jie patys pasidaro, nei mes pirštus prikišame. Tad jeigu nelengva tai atpažinti ir kalbėti apie save, nors širdyje ir jaučiame, kaip tuomet Ji atpažįstama santuokiniame gyvenime, kai du tampa viena?! Kaip Dvasia veikia santuoką ir tarpusavio bendrystę prašome pasidalyti sutuoktinius.

Dalė ir Benas ULEVIČIAI santuokoje gyvena 15 metų. Abu jie – teologai, nuo ankstyvos jaunystės dalyvauja katalikų atsinaujinime Šventojoje Dvasioje. Benas: Šventosios Dvasios veikimas santuokiniame gyvenime man atrodo kaip nuolatinis paslėptas pamatas. Jis nuolat yra, grindžia visą mūsų šeimos gyvenimą net tuomet, kai apie jį negalvojame. Neretai būna ir proveržių, kai neįmanoma neatkreipti dėmesio, kai tau akivaizdžiai primena, kad santuoka grįsta Dievu. Ypač tai jaučiu, kai mūsų mažoji Teresytė apkabina mane su žmona ir džiaugsmingai šūkčioja: „Tėtis, mama, Teresytė – kartu!“ ir nenori nei vieno iš mudviejų paleisti. Tikra palaimos akimirka. Supranti, kokie svarbūs šeimoje tėtis ir mama, koks slėpinys yra „tėtis, mama, Teresytė – kartu“. Tikra mažoji Trejybė! Mažasis Trejybės sakramentas. Dukrelės laukėme 13 metų, todėl ji mums iki šiol yra didžiausias Dievo meilės liudijimas. Dalė: Kai gimė dukrelė, naujai patyriau Dievo prisilietimą per gyvybės dovaną. Mes linkę ieškoti Dievo Dva22

Artuma 2018 m. sausis

sios veikimo kažkur už mūsų kasdienio gyvenimo ribų. Tačiau Ji pirmiausia veikia kaip gyvybės Dvasia. Kai žvelgdavau į dukrelę, būdavo sunku suvokti, kad ši nauja gyva būtybė – štai prieš mane! Ėmiau kitaip žvelgti į savo vyrą, artimiausius žmones, save pačią. Mūsų galėjo nebūti, tačiau esame ir gyvename, negana to, esame pašaukti paveldėti amžinąjį gyvenimą. Tai įmanoma tik Dievo Dvasios veikimo dėka.

Violeta ir Martynas VASILIAUSKAI 13 metų gyvena santuokoje. Abu jie yra teisininkai, skaito paskaitas universitetuose, augina du vaikus ir draugauja su Šventąja Dvasia. Martynas: Specialiai nemąstau, kaip Šventoji Dvasia veikia mūsų santuokoje. Tiesiog gyvenu ir stengiuosi pastebėti tas malones, kurias Viešpats siunčia, ir bandau neužverti joms savo širdies. Malonės nuolat duodamos, tačiau jeigu mano širdis užkietinta, aš jų nematau. Tik apleisk maldos gyvenimą ir jau važiuo-

ji į šoną. Todėl Šventajai Dvasiai veikti būtina sąlyga – neapleisti maldos. O pati nuostabiausia patirtis yra tiesiog gyventi panirus maldoje. Tai reiškia, kad visa, ką darau, – ar dirbu, ar verdu košę, ar kalbuosi su žmona – darau maldoje. Tiesiog kartais net nepastebiu, kaip bet kokioje situacijoje pradedu pusbalsiu ar tyliai melstis kalbomis. Tuomet širdis labiausiai gali pastebėti, priimti ir suprasti kitą. Manau, kad didžiausias Šventosios Dvasios darbas, įvykęs mūsų santuokoje, yra mūsų širdžių perkeitimas, kad gebėtume priimti vienas kitą. Kol gyvenau nuostata, kad žmona turi pasikeisti, buvo blogai. Kai galų gale atidaviau šį reikalą į Viešpaties rankas ir leidau veikti Jam, Jis ėmė keisti mano širdį. Pati santuoka, santuokinis gyvenimas yra Šventosios Dvasios malonė. Ir ne mes čia esame šeimininkai. Tiesiog aišku, kad savo jėgomis nieko neišspręsime, tačiau maldoje klausdami: „Kur Tu, Viešpatie, mus matai? Kaip mums elgtis?“ gauname daug aiškių atsakymų. Taip ir leidžiamės Dvasios vedami... Violeta: Šventosios Dvasios veikimas jaučiamas tada, kai galiu būti nuolankesnė, nekelti savo norų ir pretenzijų į pirmą vietą, o nurimti, sugrįžti į save ir sugebėti priimti kitą. Dvasios veikimo reikia ir ieškant atsakymų į svarbius ir nelabai svarbius klausimus, priimant sprendimus. Dievas per savo Dvasią per 13 santuokos metų daug nuveikė mano širdyje, ją gydydamas ir padarydamas minkštesnę, labiau mylinčią, gydydamas vaikystės žaizdas ir įsiskaudinimus, kurie neleidžia iki galo mylėti. Dėkojame už pasidalijimus. Girdint juos neapleidžia mintis, kad Šventoji Dvasia mūsų gyvenimą padaro gyvą, kintantį ir išorėje, ir viduje, degantį. Jos galia mūsų kasdienybės vanduo virsta gardžiu vynu. Linkime, kad dar daugiau Dvasios būtų jūsų šeimose! O gal ir jūs galite pasidalyti, kaip Šventoji Dvasia veikia jūsų šeimoje? Parengė Valdonė MILIUVIENĖ


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ar turėti vaiką nėra kiekvieno teisė? Tačiau kalbant apie pagalbinį apvaisinimą (IVF ar IUI), pirmiausia reikia atsakyti į esminį klausimą: ar pagalbinis apvaisinimas apskritai gali būti laikomas gydymu? Bendriausia prasme gydymas yra tokia veikla, kuria siekiama rasti ir pašalinti ligos priežastį bei atkurti sutrikusią organizmo funkciją. Pagalbiniu apvaisinimu nesiekiama atkurti sutrikusios vaisingumo funkcijos. Atvirkščiai, organizmas „prievartaujamas“ ir, pasitelkiant technologijas, mėginama, kaip rašoma nevaisingumo diagnostikos ir gydymo metodikoje, „gametų ir embrionų manipuliacijomis“ apeiti sutrikusią funkciją, kuri lieka neišgydyta ir neatkurta. Be to, žinome, jog biotechnologijų taikymas žmogaus prokreacijoje neatsiejamas nuo vieno opiausių etinių klausimų – embrionų apsaugos. Todėl moraliniu aspektu pagalbinis apvaisinimas yra niekaip nepateisinamas ir nėra teisėta nei tikinčiųjų, nei netikinčiųjų viltis, nes jo taikymas pažeidžia žmogaus asmens orumą ir neliečiamą teisę į gyvybę.

Prieš metus Lietuvoje įsigaliojo daug diskusijų viešojoje erdvėje sukėlęs pagalbinio apvaisinimo įstatymas. Įstatymu reglamentuota dar viena politinio sprendimo reikalavusi sritis. Tačiau konsultuojant poras vaisingumo pažinimo klausimais, kone kasdien kyla diskusijų apie Bažnyčios mokymą ir krikščionišką požiūrį į tai. Kad išsklaidytume abejones ir atsakytume į klausimus, kreipiamės į Kauno arkivyskupą Lionginą VIRBALĄ SJ. – Ar tikinčioms poroms pagalbinis apvaisinimas – apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF) arba intrauterinė inseminacija (IUI – spermos sušvirkštimas į moters gimdą) – yra tinkamas gydymo būdas? – Apie pagalbinį (dirbtinį) apvaisinimą negalime kalbėti kaip apie eilinę technologiją. Svarstymai šia tema susiję su žmogaus prigimties unikalumu, todėl pagalbinio apvaisinimo technologijų naudojimui galioja moralinio vertinimo nuostatos. Su santuokinio gyvenimo krikščioniškomis moralinėmis nuostatomis poros turi susipažinti rengdamosi santuokai. Taip turėtų būti, nes krikščioniškas požiūris į žmogaus gyvybės vertę, į santuokinį skaistumą šiandien nepaprastai aktualus. Tai gyvybės-meilės kultūros arba mirties-nuodėmės kultūros pasirinkimas. Pamatinių krikščioniškojo tikėjimo tiesų pažinimas padėtų sutuoktinių poroms tinkamai įvertinti joms siūlomų pagalbinio apvaisinimo technologijų „naudingumą“ ir „viltį“, idant jos galėtų sąmoningai apsispręsti Dievo malonėje gyventi meile grįstą santuokinį gyvenimą. Kalbėdami apie tikinčių sutuoktinių pasirinkimą, autentišką tėvystę ir motinystę, taip pat tinkamą žmogaus pradėjimo (žmogiškosios prokreacijos) būdą, prieš akis turime tiesą, kad žmogus, Kūrėjo sukurtas iš meilės jam, norėtas dėl jo paties ir asmeniškai, pats savo vaikams gyvybę turi dovanoti tik asmeniniu veiksmu, kylančiu iš meilės, t. y. santuokoje, ir „abipusę vyro ir moters meilę išreiškiančiu aktu“ (Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcija Dignitatis personae 6). Pagal šv. Jono Pauliaus II mokymą, per žmogaus atėjimą „Dievas dalijasi savimi su savo kūriniu“, todėl žmogaus gyvybė turi būti perduodama atsižvelgiant į žmogiškąją prigimtį, ir santuokinis aktas negali būti pakeistas kuo nors kitu (įskaitant pagalbinį apvaisinimą tiek in vitro, tiek ir in vivo) nepažeidžiant žmogaus orumo. Pagrindinis kriterijus vertinant įvairių biotechnologijų moralumą – atsižvelgti, ar technologijos padeda santuokiniam aktui pasiekti prokreaciją, ar jos patį santuokinį aktą pakeičia laboratorine technika.

– Tačiau argi turėti vaiką nėra kiekvieno teisė? Juk Šventajame Rašte pasakyta: „Būkite vaisingi ir dauginkitės.“ Argi pagalbinio apvaisinimo būdu pradedama gyvybė nėra tai, ko mes norime, ko nori Dievas – kad žemė būtų pripildyta gyvybės? – Krikščioniškosios moralės požiūriu taip neturi būti. Kiekvienas žmogus yra Dievo norimas dėl jo paties, o ne tėvų džiaugsmui ar žemei pripildyti. Vaikas yra Dievo dovana, jo atėjimui į pasaulį reikia tų sąlygų, kurios būtų palankiausios jam atsirasti, augti ir vystytis. Sutikime, kad autentiškas žmogaus gyvybės ištakų kontekstas yra meilės sujungtų asmenų – vyro ir moters – bendruomenė. Tik neprotingiems gyvūnams daugintis pakanka patelės ir patino. Vyras ir moteris yra ypatingi Dievo kūrybos dalininkai. Krikščioniškoji antropologija moko, kad turėti kūdikį yra giliai žmogiškas ir religinis įvykis, kad jis apima abu sutuoktinius, tapusius „vienu kūnu“ (Pr 2, 24), ir Dievo dalyvavimą šiame kūrime. Vaikas yra asmuo, savaime nelygstama vertybė, Kūrėjo patikėta tėvams padėti jam ateiti į pasaulį ir jame gyventi. Tai ne tėvų nuosavybė ar prizas sutuoktinių laimei. Vaikas turi teisę į abu tėvus ir teisę būti pradėtas žmogaus orumo nepažeidžiančiu būdu. Artuma 2018 m. sausis

23


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

vertę, prisiimti atsakomybę ją saugoti ir nesiimti Dievo teisės spręsti, kam gyventi, o kam mirti. Dažni natūralūs persileidimai nesuteikia teisės žudyti užsimezgusios gyvybės, nes ji jau yra žmogus. Pagalbiniu apvaisinimu pažeidžiamas vienas iš pamatinių moralės principų, jog „gero tikslo turi būti siekiama tik geromis priemonėmis“ arba „negali daryti bloga, kad išeitų į gera“. Krikščioniškosios bioetikos požiūris vienareikšmiškas: prokreacijos srityje moraliai priimtinos tos Pagrindinis kriterijus priemonės ir intervencijos, kuriomis vertinant įvairių siekiama padėti natūraliam santuokibiotechnologijų niam aktui arba garantuoti, kad toks moralumą – atsižvelgti, aktas pasiektų savo tikslą – pradėti naują žmogaus gyvybę. Idant pagalba ar technologijos padeda būtų morali ir etiška, ji turi tik padėti santuokiniam lytiniam aktui ir santuokiniam aktui atitikti tris sąlygas: pirma, apvaisinipasiekti prokreaciją, ar me turi dalyvauti sutuoktinių lytinės jos patį santuokinį aktą ląstelės; antra, gyvybės atsiradimas neturi būti atskirtas nuo santuokipakeičia laboratorine nio lytinio akto; trečia, apvaisinimas technika. turi įvykti moters organizme (in vivo). Tokiu būdu moralus sutuoktinių gyvenimas nebus sutrikdytas, vaiko – Jei Dievas yra gyvybės davėjas, gal Jis naudojasi ir prigimtinės teisės nebus pažeistos, nes jis gims santuopagalbinio apvaisinimo procedūromis, kad sukurtų gy- koje ir turės abu tėvus.

Nėra pagrindo teigti, kad Dievas, vien iš savo gerumo laisvai sukūręs žmogų, idant padarytų jį laimingo gyvenimo bendrininku, siektų bet kokia kaina pripildyti žemę. Žmogaus gyvenimo tikslas – pažinti ir mylėti Dievą, savo laimės Šaltinį. Tai moralinio teisumo kelias, kuriuo eidami ir siekdami gerų tikslų sutuoktiniai turėtų vengti nederamų priemonių, t. y. nuodėmės.

Pal Csonka nuotrauka

vybę? Ar galime teigti, jog pats Dievas nepritaria IVF? – Negalime sakyti, kad Dievas nepritaria kuriai nors technologijai, procedūrai ar mokslinei inovacijai. Moraliniu aspektu bet kokį objektą ar veiksmą žmogus padaro netinkamą, kai nepaiso asmens ar bendrojo gėrio nuostatos. Dievas nenori daromo moralinio blogio, bet gerbia laisvą kūrinio valią. Be to, Jis turi galios net moralinį blogį paversti gėriu. Dievas pakvietė vyrą ir moterį bendradarbiauti kuriant žmogaus gyvybę, suteikdamas jiems tam reikalingų natūralių galių, kurių technologijos neturi pakeisti. Jau buvo minėta, jog Kūrėjo valia kūdikio pradėjimas turi būti sutuoktinių abipusiško savęs dovanojimo vaisius, sukurtas santuokiniu aktu. Dievo, kuris yra Meilė, kūrimo veikloje sutuoktiniai bendradarbiauja ne kaip šeimininkai, o kaip pagalbininkai. Taigi priimtini visi metodai ir priemonės, prisidedantys prie vaisingumo funkcijos gerinimo, bet ne ją pakeičiantys. – Ar yra situacijų, kuomet pagalbinis apvaisinimas gali būti panaudotas moraliu būdu? Juk daug moterų patiria persileidimus, tad ar blogai, jei pagalbinio apvaisinimo metu atrenkami embrionai? – Žmogaus gyvybė neliečiama, nes ji šventa iš prigimties. Tai pripažįsta kiekvienas sveikas protas nepriklausomai nuo religijos. Žmogiška pripažinti neįkainojamą Dievo – Kūrėjo ir Tėvo – padovanotos gyvybės 24

Artuma 2018 m. sausis

– Ar pagalbinis apvaisinimas gali būti moraliai priimtinas, jei embrionai būtų saugomi ir nenaikinami? – Žmogaus – kūno ir dvasinės sielos vienovės – egzistencija pati savimi pasako, kad visos pagalbinio apvaisinimo technikos, išskyrus natūralią prokreacinę technologiją (Naprotechnologiją), yra moraliai nepriimtinos pirmiausia dėl to, kad atskiria gyvybės pradėjimą nuo santuokinio akto. Be to, yra didelė pagalbinio apvaisinimo būdu pradėto embriono žūties rizika, nekalbant apie „nekokybiškų“ embrionų selekciją. Embrionų šaldymas negali būti morali išeitis, nes embrionas – tai žmogaus gyvybė, besivystantis žmogaus organizmas, turintis teisę gimti, pažinti mamą ir tėtį, augti ir turėti Dievo duotus bei tėvų jam sukurtus namus, siekti savų tikslų. Užšaldytų embrionų saugojimas sukelia daugybę etinių, su asmens gėriu susijusių problemų ir rizikos ir neturi būti laikomas mažesniu blogiu, nei žmogaus žudymas. Kitą mėnesį tęsime pokalbį su arkivyskupu Lionginu Virbalu apie tai, ar Dievas ir Bažnyčia gali įsijausti į kenčiančių šeimų situaciją ir aiškinti, kas moralu, o kas ne, ir kaip jaustis žmonėms, kurie buvo pradėti mėgintuvėlyje, – ar Dievas norėjo ir jų. Kalbino Ingrida VUOSAITYTĖ


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Nevaisingumo kelionė Asta ir Tomas MACKEVIČIAI susituokė būdami jau per 30 ir labai troško šeimos pagausėjimo, tačiau gandrai neskubėjo – iki susitikimo su pirmąja atžala praėjo dveji metai. Dar rengdamasi santuokai pora išgirdo apie natūralaus šeimos planavimo (NŠP) būdus bei NaProTechnologiją. Porai patiko, kad NŠP įtraukia abu sutuoktinius, skatina dialogą, ragina suprasti žmonos ir vyro atsakomybę, žinoti, kas vyksta ciklo metu. Tai moralus ir pagal tikėjimą priimtinas šeimos planavimo metodas. Atsidūrusi akistatoje su nevaisingumu, pora atliko visus neintervencinius tradicinius vaisingumo tyrimus. Susirinkusi daugybę tyrimų rodiklių išklotinių suprato – arba renkasi agresyvesnį tyrimų / intervencijų kelią, arba nurimsta ir visiškai paveda save Dievo valiai. Sutuoktiniai susirado NaPro mokytojos vizitinę kortelę. Suprato, kad NaPro yra ilgesnis, bet gerokai tinkamesnis kelias. Siekis pastoti jau nebebuvo vienintelis tikslas. Norėjosi pažinti savo vaisingumo ciklą ir individualius jo niuansus. Pradžioje lankė individualias konsultacijas kas kelias savaites, paskui – kas kelis mėnesius. Praėjus lygiai metams, sulaukė teigiamo nėštumo testo! Tomas: Tai buvo sudėtinga kelionė, kova ir išbandymas. Mūsų sveikatos draudimas Amerikoje dengė net du in vitro bandymus, tad pagunda buvo didelė. Pasaulis visuomet bando pasiūlyti greitesnį ir gal net „patikimesnį“ kelią savo tikslams pasiekti. Tik klausimas, ar mūsų ir Dievo tikslai sutampa. Daug ir ilgai diskutavome, pykomės, verkėme ir dar daugiau diskutavome. Nors naudojomės NaPro, vis tik „nuopelnus“, kad susilaukėme pirmojo vaikelio, priskirčiau Dievui. Jaučiau, kad Dievas jau buvo parengęs mums tą dovaną ir tik laukė, kad ištartume tvirtą fiat Jo valiai. Kai tik tai padarėme, stebuklas įvyko. Šios patirtys sunkios, bet kartu ir perkeičiančios, nes pora turi pasirinkti: ar nori būti šeima, auginanti vaiką, ar šeima, einanti Dievo keliu. Juk gali būti, kad Dievo planas yra kitoks mūsų atžvilgiu, tad reikia palikti vietos net ir šiam atvejui, kad ir koks jis būtų sunkus. Be to, atkreipėme dėmesį į daug svarbių dalykų: sveiką mitybą ir gyvenimo būdą, savo sveikatos stebėjimą ir t. t. Įgyvendinome tuos dalykus savo šeimos kasdienybėje.

Negalima pamiršti ir šv. Gerardo, besilaukiančių motinų globėjo, kurio užtarimo prašėme. Asta vėliau net išvertė jam skirtą noveną į lietuvių kalbą, ją galite rasti internete. – Auginate dvi dukras. Per kiek laiko pasiruošėte antram nėštumui? Asta: Kadangi pirmoji dukrytė mums buvo tikras stebuklas, jautėmės apimti didžiulio džiaugsmo ir visiškai atsidavėme tėvystės patirčiai. Kitus nėštumus, kaip ir pirmąjį, palikome Dievo valiai. Visiems galimiems nėštumams pasirengėme dar priimdami Santuokos sakramentą. Ir, kaip dažnai būna, atitraukus dėmesį nuo nevaisingumo, nauja gyvybė pasibeldžia. Be galo apsidžiaugėme antru stebuklu  – antrosios dukrytės gimimu. – Kaip vertintumėte savo nevaisingumo kelionę? Tomas: Tai vertinga patirtis  – mes buvome tarsi priversti apmąstyti savo gyvenimą ir pasirinkti kelią, o kartu ir vedlį, lydintį šiame kelyje. Kartu turėjome priimti sunkų bendrą sprendimą ir ne tik kūniškai, bet ir dvasiškai „tap-

ti vienu kūnu“. Tai leido mums pajusti tikėjimo skonį, kai renkiesi tai, ko negali pačiupinėti, bet kuo trokšti tikėti: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9, 24). Asta: Šią patirtį labai branginu ir vertinu kaip Dievo malonės dovaną. Nevaisingumo kelionė buvo geras ir labai reikalingas laikas. – Kas Jums padėjo einant nevaisingumo keliu? Tomas: Norėjosi įsigilinti į savo vidų ir ten viską išspręsti, suprasti. Kai reikia pagalbos, Švč. Sakramento adoracija visuomet yra geras ir patikrintas būdas. Juk šventieji gydytojai Kosmas ir Damijonas tiesiog atnešdavo ligonius ant neštuvų ir palikdavo Švč. Sakramento akivaizdoje... Ligoniai ten būdavo, kol pagydavo. Tad ir mes galime lengvai pasinaudoti šiuo gydymu! Asta: Manau, kad šis kelias būtų buvęs ne toks klampus turint gerą dvasinį vadovą. Tuo metu tokio neturėjau ir tikrai ne kartą klupau. Nauja gyvybė yra šventa dovana, todėl ir kelias jai ruošiantis ir jos tikintis turi būti kuo skaistesnis ir šventesnis. O kiek yra pagundų ir lengvų kelių, kurie tik ir laukia, kad griebtumeisi jų kaip šiaudo. Tomas: Reikėtų kurti bendras maldos grupeles, kur poros melstųsi vienos už kitas, nes toks dvasinis bendrumas labai vaisingas. – Labai Jums ačiū už pokalbį! Kalbino Ingrida VUOSAITYTĖ Artuma 2018 m. sausis

25


Jaunimo

is

iššūk

unsplash.com nuotrauka

Nauji metai, naujos pradžios Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ „Būk savimi!“ – sako tau žurnalai. „Ne, būk geriausia savęs versija“, – ginčijasi motyvaciniai vaizdo įrašai. Kaip yra iš tiesų? Ar esi vertingas, jeigu tavo buvimas savimi slepiasi po blogais įpročiais ar net priklausomybe? Kaip grįžti į save ir atgimti mylimam? Ir ką daryti, norint būti „geriausia savo versija“ bei pradėti gyventi kitaip?

Minkštos sienos ir Mozartas Sveikimas nuo priklausomybės – ilgas kelias, kuriame svarbūs kiekvienos dienos žingsniai. Apie kelią ir atgimimą – Ilonos (26 m.) istorija. Paauglystėje skaičiau knygą, kurioje tiksliai aprašyta mano kelerių metų savijauta. Pagrindinė veikėja sakė: „Darai visokias nesąmones, elgiesi nemoraliai (sau sakai, jog „laisvai“), o giliai viduje svajoji apie tai, kad tave uždarytų tarp baltų minkštų sienų, įrištų į plaukus rožinius kaspinus, gydytojai ateitų ir apkabintų, visą parą grotų Mozartą. Sutvarkytų tave. Priverstų būti normalia, kai pati nebesugebi. Nes to normalumo visi norim.“ Nebuvau ir nesijaučiau normali. Norėdama pritapti, pradėjau kompanijose gerti. Paauglystėje tai visus suartina. Išgėrusi jausdavausi lygiavertė chebros narė, nebuvo baisu pasakyti savo nuomonę, šokti, nesibaiminau, ką apie mane pagalvos. Taip pritapau ir užsikabinau. Vėliau gerdavau vis daugiau, o po to ėmiau gerti ir viena, kad pati su savim gerai jausčiausi, nes nebemokėjau būti. Kai po vakarėlio ar kelių dienų tūso prabusdavau ryte, jausdavausi sudužusi į daug smulkių gabaliukų. Pilve skaudėdavo nuo įtampos, ir svajodavau, kad kas nors iš to išgelbėtų. Apkabintų, pasakytų, kad daugiau taip nebus, kad aš gera, teisinga ir tinkama, kad turiu teisę gyventi. Sušukuotų plaukus, nusivestų apsipirkti, išmokytų ruošti maistą, pasiūlytų šiltų drabužių žiemą. Buvau dvidešimties, o jaučiausi kaip penkiametė. Ir dar kaip našlaitė – lyg ilgėčiausi mamos. Norėjosi kažko didesnio ir stipresnio už save, kas mane išvestų iš tų prirūkytų patalpų, pilnų smigusių pažįstamų, ir vestų pirmyn. Pati išeiti negalėjau. Vėliau artimųjų padedama pradėjau gydytis. Išoriškai viskas atrodė gerai, susitvarkiau studijas, susiradau darbą, 26

Artuma 2018 m. sausis

buvau blaivi. Bet viduje viskas buvo dar baisiau: jaučiau nerimą, augantį sulig kiekviena diena, tiesiog kentėjau gyvenimą nuo ryto iki miego. Kol mane apkabino ir išvedė iš to. Kas? Kas galėjo būti didesnis, protingesnis ir stipresnis? Kas vienintelis galėjo man pasakyti, kad esu gera ir teisinga, mylima ir priimta? Kieno vienintelio nuomonė svarbi? Dievo. Į Jį kreiptis išmokau AA grupėje. Jis visada tave mylės, Jam tu gera, kad ir kokia būtum, Jis tave tokią ir sukūrė. Saugumo jausmo ilgėjausi nuo tada, kai užaugau ir nustojau miegoti viename kambaryje su mama. O čia Jis grįžo ir grįžo su tokiu meilės apkabinimu, kokio anksčiau nepajėgiau įsivaizduoti. Nauja pradžia neatėjo staigiai. Nustojusi gerti dar nieko nepasiekiau. Tik patikėjusi gavau atramą. Nesijaučiu tobulai, būna siaubingų dienų, dažnai blogai apie save galvoju, bet viskas tik smulkmenos, svarbu viena: Jis mane veda. Jeigu nepasisekė šiandien, vakare pasipasakoju Jam, paprašau mane globoti ir kitą dieną pradedu apkabinta. Ilgai nuo alkoholizmo kentėjusi dainininkė Džordana Butkutė interviu sakė, kad prieš bet kokį veiksmą ar koncertą paprašo: „Dievuli, jei gali, užmesk į šitą akį.“ Aš kasdien to prašau. Tada galiu keltis iš lovos, eiti, gyventi. Niekada nepasiilgstu buvusių sugėrovų, to „laisvės“ jausmo, nes turiu didžiulę naujo gyvenimo dovaną. Pagaliau žinau, ko tiek laiko ilgėjausi, kam esu brangiausia ir svarbiausia. Jam.

Kasdienis savęs tobulinimas Naujieji metai – nauja pradžia. Pažadai, duoti sau, neretai tampa akmeniu po kaklu – jei nepavyksta išpildyti, tik nusivili savimi. Eglė (24 m.) dalijasi, kaip jai pavyko kitaip pažvelgti į asmeninius pokyčius. Tie Naujųjų metų pažadai sukelia depresiją! Visuose filmuose matome, kaip prieš Naujus susirašo savo pokyčius; draugės feisbuke dalijasi savo sąrašiukais, fotkėm iš sporto klubų, tipo, kaip aš čia pavarysiu ir būsiu visa sveika, ir pasportavusi šiemet. O realybė? Kasmet būdavo


Jaun

imo iššūkis

tas pats: gruodžio gale pasirašau, kaip sveikuoliškai gyvensiu, taupysiu pinigus, šviesiuosi dvasiškai ir neberėksiu ant kitų, mokysiuos produktyviai, gausiu stipendiją. Vasario gale jau išmetu sąrašą į šiukšliadėžę, nes nepavyko. Pernai susimąsčiau. Nutariau pradėti nuosekliai. Keistis ne per dieną, o per visus metus. Ir šiais metais jau jaučiuosi kažką pasiekusi. Pasidalysiu savo patirtimi. Pirma – mityba. Jeigu nutarsit iš karto atsisakyti viso šlamštamaisčio ir pradėti gamintis tik namie, nepavyks. Reikia daryti po truputį. Atsisakau nekokybiško šokolado, į kavą beriu tik pusę šaukštelio cukraus, batonus ir makaronus keičiu pilnagrūdžiais. Kad nesijaustų trūkumo, kartais prie kavos suvalgau kokybiško šokolado gabalėlį, pyragu ar kitu saldumynu pasimėgauju ryte, per pusryčius, o svečiuose tikrai nešokdinu šeimininkų klausdama, kokie makaronai. Taip po truputį įpročiai persidėlioja. Kitą mėnesį pastebėjau, kiek daug pinigų išleidžiu pietums mieste. Noriu naujų batų ar valdiškų kotletų? Labiau naujų batų. Vadinasi, logiška būtų iš vakaro įsidėti kokių salotų, kurių ir taip namie turiu pasiruošusi. Ir sveikiau, ir sutaupai. Antra – sportas. Na, ne sporto aš žmogus, ir daryk tu man, ką nori. Tai aš atradau judėjimą buityje. Kūnas apstingęs? Prasisiurbiu grindis. Dar trūksta veiksmo? Apeinu visus namus su šluoste. Jeigu yra liftas, visada lipu laiptais. Jeigu galiu pavažiuot stotelę ar dvi, tikrai eisiu pėsčia. Įsivedžiau į telefoną žingsniamatį, – pabandykit, labai geras dalykas. Sako, 10 tūkst. žingsnių per dieną yra ta norma, kai geriau jautiesi, figūra lieknėja. Vakare pamatau, kad tą normą pasiekiau pėsčia vaikščiodama po turgelį ir namuose pirmyn atgal su reikalais lakstydama. Trečia – tvarka. Visos norime gražių namų kaip iš žurnalo. O nebuvau aš Mis Pedantė, pripažinkim. Perskaičiau gerą patarimų knygutę Namuose su Madam Elegancija: kaip tapti kasdienybės žinove ir pamažu įtraukiau tvarką į savo rutiną. Einu į dušą – po dušo peršluostau lentynėles. Darausi kavą – įjungiu kartu skalbinius (mano skalbyklė virtuvėje). Vakare žiūriu filmą – žiūrėdama džiaustau skalbinius. Ketvirta – bendravimas. Stengiuosi nustoti naudoti žmones kaip šiukšliadėžes. Būdavo, bloga diena ar moteriški negalavimai, kabinėdavausi prie šeimos narių. Taip negražiai išsikraudavau. Dabar iškart stabdau save – stop, kiti čia niekuo dėti. Geriau patyliu ir stengiuos neprimesti

nuotaikos, tvarkausi su savo problemom. Net jeigu noriu pasakyti pastabą, pirmiausia pagalvoju, kaip aš pati norėčiau ją išgirsti. Jeigu man sesė turėtų priekaištą, ar jį išgirdusi neužsigaučiau? Ir tada sakau kitam taip, kaip norėčiau girdėti pati. Mylėk artimą kaip save patį. Penkta – dvasinis gyvenimas. Jis svarbiausias. Kai aš viduj susijaukusi, tai nesvarbu nei tvarka, nei maistas, o ir artimųjų tada aktyviai nemyliu. Iš savo dvasinės mentorėspalydėtojos (beje, kiekvienam verta turėt tokį žmogų, labai sustato gyvenimą į vietą) išmokau vieną svarbiausią taisyklę: DĖKOK! Atsibundu ryte ir dėkoju. Ačiū, Viešpatie, kad turiu rankas, kojas, kad davei man dovanų tokią gražią dieną. Darbe nesiseka? Ačiū, Viešpatie, kad turiu darbą. Susipykstu su draugu? Ačiū, Dieve, kad turiu draugą, padėk man jį geriau suprasti. Net kai, pvz., pridega kepsnys, padėkoju, kad mokausi gaminti ir kitąkart žinosiu geriau. Vakare atsigulu – ačiū, Dieve, už dar vieną dieną. Kai pradedi taip dėkoti, iš pradžių atrodo truputį dirbtina, bet taip dėl to, kad visi pozityvūs dalykai mums, lietuviams, sunkesni, esam pratę pilkai į pasaulį žiūrėti. Perlipi per savo juoką, dėkoji, o paskui tai tampa taip natūralu! Po pusės metų kitaip neįsivaizduoju. Nei tvarkos, nei mankštos nebūtų, jeigu nejausčiau dvasinio palaikymo. Ačiū tau, Viešpatie, kad leidai pasidalyti savo patirtim. Sausį – mano Naujo Gyvenimo metukų gimtadienis. Dar ne viską per šiuos metus pasiekiau, daug turiu tikslų ir norų. Tačiau tikrai pasiekiau daugiau, negu kasmet susirašydama nerealų sąrašiuką ir savim iš karto nusivildama! Būtų šaunu, jei kas išmėgins mano patarimus. Gal parašytų paskui laišką į redakciją apie savo įspūdžius, kaip pavyko? Kartu keisti savo kasdienybę smagiau. Laimingų ir dvasingų 2018-ųjų! Jei Eglės noras išsipildytų ir iš tiesų sulauktume laiškų apie gyvenimo pokyčius – būtų nuostabu, rašykite! Kas jums padėjo pasikeisti? Gal turite kokių metodų ar esate išgyvenę kitokią naują pradžią? Svarbiausia, jog abiejų pasakojimų leitmotyvas – Jis, kuris veda. Žmogus gali klysti, neturėti jėgų ar galios pasiekti tai, ko nori. Bet kai nors dalį kontrolės paleidi ir atsiduodi, tada gali būti vedamas. Ir tik pirmyn.

Ronald Rolheiser. DVASINGUMO PAIEŠKOS Iš anglų kalbos vertė Asta Eligija Leskauskaitė „Viliuosi padėsiąs atrasti krikščioniškąjį dvasingumą tiems, kurie nėra apie jį girdėję. Tikiuosi, kad su šia tikrove susiduriantiems mūsų laikų žmonėms ši knyga padės geriau suprasti kai kuriuos tikėjimo dalykus, kad jie taps viltį teikiančia integralia mūsų gyvenimo dalimi.“ Ronaldas Rolheiseris OMI (g. 1947 Makline, Kanada), Kanados ir JAV teologas, ilgametis populiaraus tarptautinio žurnalo The Catholic Herald bendradarbis.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2018 m. sausis

27


Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Administravimas Giovannino GUARESCHI Pasibaigus vakarienei, Aistruolė išjungė radiją; aš jai pasakiau vėl įjungti, nes transliavo dalykus, kurie mane domino. – Vėliau, – pasakė Aistruolė. – Pirmiausia reikia surengti posėdį. – Posėdį? Kas čia per naujovė? – nusistebėjau. – Tai ne naujovė,  – paaiškino Margarita, siekdama dviejų registracijos knygų ir rašymo reikmenų. – Dabar kiekvieną vakarą, pasibaigus vakarienei, rengiame posėdį. Pradėjome iškart, kai tik tu išvykai. Margarita atsisėdo ir atsivertė vieną knygą. – Vakaro posėdis dalijamas į dvi dalis: praėjusių 24 valandų balanso ataskaita ir ateinančių 24 valandų sąmatos sudarymas. Prisipažinau jai, kad nors viskas kuo aiškiausia, aš nieko nesupratau. Tada Margarita ramiai man išklojo šios situacijos aplinkybes. – Mes iki vakar gyvenome taip, kaip gyvena arklių šeimyna, kuri ganosi pievoje ir šlamščia, ką radusi, nesirūpindama rytojumi. Mes niekada neužsiėmėme administravimu. Namai be administravimo – tai pastatas be pamatų: stovi tol, kol stovi, tačiau niekas neužtikrina jo stabilumo. Dabar namai yra administruojami. Ir tai išskirtinai svarbu, ypač todėl, kad, dalyvaudami vakaro aptarime, vaikai pradeda aiškiai suvokti, kiek kainuoja šeimos reikalų tvarkymas, ir išmoksta skirti tai, kas būtina, nuo to, be ko galima išgyventi. Neauga paikinami, susipažįsta su sunkumais, kuriuos reikia įveikti, kad išgyventum. Be galo gėrėjausi Margarita. – Ir vaikai jau puikiai perprato pagrindus; paaiškink tėčiui, kas administracine kalba yra namai. Aistruolė vienu atsikvėpimu išpylė. – Namai, administraciškai kalbant, yra valtis, o jos įgula sudaryta iš tėčio, kuris irkluoja, iš mamos, kuri laiko vairalazdę, ir vaikų, kurie nemiega išsitiesę, bet padeda tėvui ir motinai ir taip išmoksta irkluoti ir vairuoti. Amen. – Dabar ne laikas vaidinti dvasingą, – papriekaištavo jai Margarita. – Pradėkime. Ar yra pastabų ar pasiūlymų dėl to, kaip tvarkytasi? Ar visi pinigai buvo tinkamai išleisti? Aistruolė ir Albertino susižvalgė. – Man – taip, – atsakė Albertino. – Man pinigai netinkamai išleisti už daržovių sultinį. Pati norėjau makaronų be padažo. 28

Artuma 2018 m. sausis

Margarita papurtė galvą. – Verdant vištieną reikia sunaudoti sultinį daržovių sriubai! Toliau – ar yra kitų pastabų? Ką galėjome sutaupyti? – Druską, kurią įbėrei į sultinį po to, kai jos ten jau buvo įbėrusi Džiakometa, – sumurmėjo Aistruolė. – Sriuba buvo tokia sūri, kad bjauru (Džiakometos personažas yra Guareschių namų tvarkytojos – kambarinės Paolinos – atitikmuo; vert. past.). Margarita nepasidavė provokuojama. – Sudarykime rytojaus sąmatą. Atsiminkite, kad, be jūsų, dar yra jūsų tėvas. Tu rašysi! Aistruolė šaipydamasi padažė plunksną ir naujo lapo viršuje užrašė: „Ketvirtadienis, kovo 5 d. Visos pajėgos – 5. Dislokuotos pajėgos – 5.“ Tai garsiai perskaitė. – Gerai, – sausai, beveik kariškai patvirtino Margarita. – Albertino, išvardyk reikalingų dalykų vienetus. Albertino išvardijo. – Penki vienetai duonos pusryčiams, penki pietums, du užkandžiams ir penki vakarienei, iš viso – septyniolika vienetų. – Šešiolika, – pataisė Aistruolė. – Aš vakarienei noriu vieno vieneto kukurūzų košės. – Tai neįmanoma, nes neekonomiška, – pareiškė Margarita. – Visiems arba duona, arba kukurūzų košė. Buvo pritarta penkiems vienetams kukurūzų košės vakare. – Kiekvienas vienetas, – paaiškino man Margarita, – tiek duonos, tiek viso kito, yra apskaičiuotas pagal svorį ir kainą. Padarėme visą atmintinę. Suderinusi daržovių sriubos ir užkandžių pobūdį, administracijos taryba nustatė vienetų skaičių. – Reikėtų taip pat plaučių vieneto katinui, – atkreipė dėmesį Aistruolė. – Katinas turi suktis su likučiais, – pareiškė Margarita. – Pabandykime susumuoti. Kiek išleisime pragyvenimui rytoj? Albertino ir Aistruolė ilgai skaičiavo sumą ir galiausiai gavo rezultatą, kuris Margaritai nepatiko. Ji viską perskaičiavo ir gavo kitą, gerokai nuo pirmojo besiskiriantį skaičių, bet ir šis Margaritai pasirodė nepriimtinas. Tada įsikišo Džiakometa, ir buvo sudėta pagal tradicines taisykles. Margarita papurtė galvą. – Dviem šimtais lirų daugiau, nei šiandien – taip netinka. Rytoj reikės rinktis rūpestingiau. O kol kas, kadan-


Atokvėpio valandai

gi turime išlyginti disbalansą, atimkime du šimtus lirų iš išankstinės apibrėžtos kvotos B grupei. Margarita pagalvojo, kad naudinga mane informuoti apie B grupę. – Nustatėme, kiek turime išleisti per metus drabužiams, patalynei, batams, skalbimui, lyginimui, batpadžių keitimui, įvairiems taisymams, šviesai, šildymui, dujoms, aptarnaujančiam personalui, pramogoms, kelionėms, studijoms, cigaretėms, kultūriniam švietimuisi, mokesčiams, palūkanoms, išvykoms į kaimą, turto amortizacijai, rankpinigiams, paštui, vaistams, namų prietaisų tikrinimui ir taip toliau, ir taip toliau; po to viską susumavome ir padalijome iš 365, nustatydami, kiek turime išleisti kasdien. Tai yra B grupė. B grupei yra kita registracijos knyga, padalyta į skirsnius. Perverčiau B grupės knygą ir sutrikau. – Margarita, tu įdiegei šitą administracinę tvarką? – Ne; ją įdiegė ponia Marčela, remdamasi savo šeimos, kuri panaši į mūsų, tvarka. Žinoma, ji buvo pritaikyta prie išskirtinio mūsų gyvenimo lygio. Tai tikslumo šedevras. Gali būti tikras, kad beveik normaliomis sąlygomis, kaip šiandien, namai ir šeima kasdien kainuoja tokią sumą. Pažvelgiau į skaičių, ir tai buvo kažkas beprotiška, milžiniška. – Margarita, – sulemenau. – Negali būti, kad aš kiekvieną dieną galiu išleisti tokią sumą. Margarita nusišypsojo. – Suprantu, Džiovanino. Tu galvoji kaip tas, kuris turi automobilį ir kalba: „Su vienu litru benzino mano mašina įveikia 10 kilometrų. Taigi, kadangi litras benzino kainuoja 130 lirų, kilometrui išleidžiu 13 lirų.“ O tepalai? O padangos? O remontas? O mokesčiai? O draudimas? O amortizacija? Pagalvok apie tai, Džiovanino. Pagalvojau: Margarita buvo teisi. Labai sutrikau. – Margarita, – sunkiai ištariau, – tai pasibaisėtina! Įsikišo Aistruolė. – Džiakometa, vieną vienetą konjako ponui! Džiakometa atnešė konjako, ir aš pakėliau vieną taurelę. – Gali įsipilti dar vieną, Džiovanino, – patikino mane Margarita. – Tai įtraukta į biudžetą sumoje, skirtoje nenumatytoms išlaidoms. Konjakas mane atgaivino, ir aš jau ramiau tyrinėjau B grupės knygą. Kiekvienas dalykas pasirodė besąs baisiai tikslus. Viską sudėjęs supratau, kad kiekviena gyvenimo diena man kainavo neįsivaizduotiną kiekį skambančiųjų. Niekada nebuvau pagalvojęs apie tokio pobūdžio reikalą ir dabar jaučiau, kaip tai prislėgė mane. – Margarita, – pasakiau tada, – administraciškai kalbant, šeima yra valtis, kurioje tėvas irkluoja, motina laiko vairalazdės rankeną, o vaikai nesnaudžia, padeda tėvui ir motinai ir taip išmoksta irkluoti bei vairuoti. Tai labai teisinga. Bet jei vargšas irkluotojas turi ne tik irkluoti, bet ir, kas kartą užsimodamas irklu, galvoti apie

sąmyšį skystoje okeano masėje, kuris kyla dėl to paties irklo smūgio toje skystoje masėje, jei nuolatos turi atsižvelgti į skaičių kalorijų, kurias sunaudoja jo pastanga, ir po to nustatyti santykį tarp sunaudotų kalorijų skaičiaus, įkvėpto deguonies tūrio, raudonųjų kūnelių kiekio, nuolatinės nervinės įtampos, vitaminų, proteinų, toksinų, kalcio praradimo blauzdikauliuose, sėdimojo nervo įtempimo, kraujo spaudimo, ultravioletinių spindulių sugėrimo, reakcijų skrandyje ir taip toliau, ir taip toliau; Margarita, ar žinai, ką vieną gražią akimirką turės padaryti šis nelaimingas irkluotojas? – Pulti į vandenį, – pareiškė Aistruolė, perprasdama mintį. – Taip, pulti į vandenį ir mirti jo prigėręs, prieš tai kruopščiai apskaičiavęs ištaškyto vandens kiekį. Margarita skėstelėjo rankomis. – Džiovanino, nereikia elgtis tarsi stručiui, kuris, kad nematytų nemalonių dalykų, slepia galvą smėlyje. Reikia gyventi sąmoningai. O kad gyventum sąmoningai, nieko nėra geriau už tobulą šeimyninį administravimą, be nuolaidų. Aš su tuo nesutikau. – Margarita, yra tik vienas šeimyninis administravimas, kurį galiu toleruoti. Jis remiasi tokiu principu: tėvas irkluoja linksmai, ramiai, sklidinas džiaugsmo, kurį jam teikia plaukiojimas jūros platybėse, o vaikai nemiega, žiūri į tėvą, kuris irkluoja, ir taip iš tėviško pavyzdžio mokosi, jog, norėdamas plaukti, turi be paliovos irkluoti. – O motina? – paklausė Albertino. – Ką ji daro? – Motina stengiasi nenervinti nei vyro, nei vaikų, – atsakė Aistruolė. Margarita pervėrė ją deginančiu žvilgsniu. Po to įsipylė vieną vienetą konjako ir, paėmusi A grupės ir B grupės registracijos knygas, įmetė jas į ugnį. Tada atsistojo ir pasakė: – Motina pašalina nepatogumą. Paleidžia vairo lazdą ir išeina! – Visos pajėgos – 5; dislokuotos pajėgos – 4; pajėgos lovoje iki rytojaus vienuolikos  – 1,  – sumurmėjo Aistruolė. Margarita pradingo ir, likęs be laivavedžio, laivelis su visa įgula nuskendo milžiniškame vaisių torte (priklausančiame aktyvų grafai), kurį Džiakometa atnešė ant stalo. Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.). Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu. Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Artuma 2018 m. sausis

29


Akiračiai

Dievo tarnas Mečislovas Reinys Arkivyskupas Mečislovas Reinys yra viena ryškiausių asmenybių XX a. pirmosios pusės Lietuvos istorijoje. Deja, apie jį žinome per mažai, domimės per mažai, o mūsų dvasininkija ne tik per mažai, bet ir visai menkai deda pastangų, kad jis būtų iškeltas į altorių garbę. Kankinys arkivyskupas Mečislovas Reinys buvo dorovės (ypač jaunimo) puoselėtojas, tikėjimo liudytojas, niekada jo neišdavęs, filosofas, diplomatas, politikas, visuomenės veikėjas, poliglotas, ypatingos tvirtybės žmogus ir, be jokios abejonės, mokyčiausias XX a. pirmos pusės kunigas Lietuvoje.

Gyvenimas 1884 m. vasario 3 d. Utenos apskrities Daugailių parapijos Madagaskaro vienkiemyje Julijonos ir Jeronimo Reinių šeimoje gimė berniukas, pakrikštytas Mečislovo vardu. Reiniai turėjo 11 vaikų ir 32 ha žemės. Taigi, ne kažką, turtais neblizgėjo, nors ir nebadavo. Kai jaunėlis Mečislovas buvo dar visai mažas, arklys spyriu užmušė tėvą. Našlė liko viena su krūva vaikų. Tačiau sumani ir energinga moteris pagal to meto galimybes vertėsi visai neblogai. Mažylis Mečiukas atkreipdavo dėmesį ypatingais gabumais. Maža to, vaikas buvo itin pamaldus. Iš vyresnių brolių ir seserų pramokęs rašto ir pradėjęs lankyti pradžios mokyklą, mokytojus sudomino greita pagava, retai pasitaikančia fenomenalia atmintimi, nepaprastu smalsumu. Šeima nusprendė jaunėlį leisti į mokslus. Kadangi Rygoje gyveno giminių, pas juos berniuką ir nuvežė. Sulaukęs vos 16 metų, Mečislovas Rygoje gimnaziją baigė aukso medaliu. Ir niekas nenustebo, kai kitais metais jis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Visiems atrodė natūralu, kad šio jaunuolio kelias bus kunigystė. Seminarijoje taip pat išsiskyrė ypatingais gabumais. Ją baigęs su valdžios stipendija išvažiavo į Peterburgo dvasinę akademiją. Kunigu įšventintas 1907 m. Primicijos įvyko tėviškėje, Daugailių parapijos bažnyčioje. Peterburgo dvasinę akademiją po ketverių metų baigė magistro laipsniu. Tada jo geras vaikystės draugas kun. Juozapas Čepėnas paakino studijuoti toliau ir parėmė materialiai. Taip 1909 m. Reinys išvyko studijuoti į Luveno universitetą Belgijoje. Čia gilinosi ne tik į teologiją, filosofiją, bet ir labai plačiu spektru į gamtos mokslus, geologiją, prigimtinę teisę ir ypač – psichologiją. Besimokant Belgijoje, susirgo ir mirė Julijona Rainienė. Sūnus nespėjo į jos laidotuves ir visą gyvenimą dėl to sielojosi. Apie 1926 m.

30

Artuma 2018 m. sausis

1912 m. apgynė disertaciją apie Vladimiro Solovjovo teiginius ir gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. 1913– 1914 m. Strasbūro universitete studijavo apologetiką (tai teologijos šaka, ginanti krikščionybės dogmas) bei naujųjų laikų kultūrą. Atostogų metu apkeliavo beveik visą Europą, kelis mėnesius Danijoje dirbo sielovados darbą. 1914 m. Mečislovas Reinys grįžta į Lietuvą ir pradeda dirbti Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje vikaru. Netrukus pradeda darbuotis ir gimnazijos bei mokytojų kursų kapelionu. 1916–1922 m. jis – Vilniaus kunigų seminarijos profesorius. 1919 m. bolševikų paimamas įkaitu. Tris mėnesius kalėjęs Vladimiro kalėjime, grįžta į Vilnių ir tęsia darbą seminarijoje. 1923 m. tapo prelatu, 1926 m. tituliniu Tiddi vyskupu. 1926–1940  m. vyskupas Reinys yra Vilkaviškio vyskupo ordinaro padėjėjas-koadjutorius. 1922–1940 m. dėstė psichologiją ir kitas disciplinas Kaune veikusiame Lietuvos universitete, Teologijos-filosofijos fakultete. 1925–1926 m. septynis mėnesius ėjo užsienio reikalų ministro pareigas. Aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime, reiškėsi spaudoje. 1940  m. Mečislovas Reinys paskiriamas tituliniu Cypselos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo padėjėju. Arkivyskupas Romualdas Jałbrzykowskis buvo aršus šovinistas. Maža to, jis ir kitais požiūriais elgėsi pasibaisėtinai. Reiniui nebuvo suteiktas nei būstas, nei lėšų pragyventi, kurijos personalas jį atvirai užgauliojo, šmirinėjo po jo daiktus, kraustė stalčius, visiškai neleido dirbti. Tokiomis pasibaisėtinomis sąlygomis arkivyskupas Reinys gyveno iki 1945 m., kol Jałbrzykowskis emigravo į Lenkiją, nors, tiesą sakant, visaip kenkė ir iš ten. 1947 m. einantį į bažnyčią arkivyskupą suėmė trys kagėbistai. Buvo apkaltintas „talkininkavimu tėvynės išdavikams, dalyvavimu antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje


Akiračiai

ir antitarybine agitacija“. Nuteisė aštuoneriems metams. Kalėjo Vladimire. Mirė 1953 11 08, kai buvo likę kalėti truputį daugiau kaip metai. Palaidotas bendroje kalinių duobėje kalėjimo kapinėse. Vilniaus arkikatedroje ir Mečislovo Reinio gimtojoje Daugailių parapijoje yra kenotafai (simboliniai kapai) su kapsulėmis, kuriose įberta po saują žemių iš Vladimiro kalėjimo kapinių.

katą užtikrina dorovingumas, o šį, savo ruožtu, Dekalogo paisymas ir tvirtas tikėjimas, – visas savo jėgas skyrė jaunimo katalikybei ugdyti. Kadangi Mečislovas Reinys buvo itin geras oratorius, į jo paskaitas universitete plūsdavo studentai ir ne studentai. Klausytojai netilpdavo auditorijose. Paskaitų būta tokių paveikių, kad teisingą gyvenimo linkmę dėl jų pasirinko ne vienas klausytojas.

Darbai, veikla

Žmogus, kalinys, kankinys

Būdamas aktyvus žmogus, Reinys įstojo į Krikščionių demokratų partiją, parengė jos programą, įstatus ir buvo narys iki 1926 m. perversmo. Tapęs užsienio reikalų ministru, per trumpą, vos septynių mėnesių laikotarpį, labai daug nuveikė tvarkant santykius su Šventuoju Sostu (Bažnytinės provincijos įkūrimas, konkordatas ir kt.). Jo pastangomis 1926 m. buvo pasirašyta sutartis su sovietais dėl nepuolimo. Arkivyskupas Reinys puikiai valdė plunksną, tad aktyviai bendradarbiavo to meto spaudoje. Jo autorystei

Mečislovą Reinį pagrįstai vadina dvasios, mokslo ir išminties titanu. Būdamas visapusiškai talentingas (žodis „gabus“ jo atveju per menkas), liko nepaprastai kuklus ir kantrus. Kai su juo klaikiai elgėsi arkivyskupas Romualdas Jałbrzykowskis ir Vilniaus kurija, Mečislovas Reinys tyliai kentėjo, jokių didelių triukšmų nekėlė. 1926 m. atėjus į valdžią tautininkams, krikščionys demokratai tapo nepageidaujami, taigi, skaudinami ir skriaudžiami. Ir čia arkivyskupas parodė didžiulę ištvermę bei ramybę. Proto galiūnas, poliglotas, intelektualas, eruditas buvo... atleistas iš universiteto profesoriaus pareigų! Tačiau ir tada triukšmo nesukėlė. Kai Reinį įkalino Vladimiro specialiajame kalėjime, jis nepalūžo. Kalinius kankino nieko neveikimu, t. y. neleisdami dirbti, skaityti ir t. t. Ilgainiui žmonės tapdavo apatiškais zombiais. Būdamas profesionalus psichologas, jis žinojo, kaip gelbėtis. Kad sukeltų ir skatintų smegenų veiklą, arkivyskupas nelaimės draugams skaitydavo filosofijos paskaitas. Tarp kalinių buvo įvairių tautybių žmonių, tačiau aštuonias kalbas mokančiam Mečislovui Reiniui kalbos barjerų jiems išjudinti nebuvo. Siuntiniuose gautą maistą padalydavo kameros draugams po lygiai. Bet per gavėnią atiduodavo viską, sau nepasilikdamas nieko. Labai daug melsdavosi. Nors sveikata smarkiai prastėjo, niekada nebuvo irzlus ar nervingas. Įkalinus pirmą kartą, su juo elgėsi ypač žiauriai, nuolatos žemindavo. Kai paleido, arkivyskupas pasakė: „Šitų pamokų už jokius pinigus neatiduočiau.“ Moralės požiūriu tai buvo uola. Kagėbistams žadant laisvę mainais už kreipimąsi į partizanus, Reinys griežtai atsisakė tokio pasiūlymo. Kadangi į Sibirą buvo ištremti aštuoni jo šeimos nariai, stribams teko puiki proga arkivyskupą įvairiais būdais šantažuoti. Ir vėl nieko nepešė. Ligų kamuojamas, vos gyvas, niekada nesiskundė. Kankinystę priėmė ramiai, lydėdamas ją malda. Savo fizinėmis ir psichologinėmis kančiomis, krauju ir gyvybe Dievo tarnas Mečislovas Reinys liudijo tikėjimo ir įsitikinimų tvirtybę. Šiuo metu jam pradėta beatifikacijos byla.

KGB archyvų nuotrauka

priklauso svarūs straipsniai Logos, Soter, Židinys ir daugelyje kitų kuklesnių leidinių. 1939 m. jis išleido pirmą Europoje nacizmą ir komunizmą  kritikuojančią knygą Rasizmo problema. Buvo daugybės straipsnių apie komunizmo amoralumą, nužmoginantį ateizmą autorius. Dirbdamas universitete Kaune kūrė lietuvišką psichologijos terminiją. Mečislovas Reinys steigė ir itin rūpinosi jaunimo katalikiškomis organizacijomis. Po jo sparnu glaudėsi ateitininkai, pavasarininkai ir kt. Taip pat globojo saleziečius. Matydamas inteligentijos stygių, arkivyskupas kaip įmanydamas skatino jaunimą mokytis. Jis steigė stipendijas, fondus, šalpos draugijas. Pats asmeniškai kuravo ir rėmė katalikiškus kultūrinius renginius, juose dalyvaudavo. Vilkaviškio vyskupijos kunigams uždėjo „kontribuciją“: kiekvienas kunigas per metus turėjo paaukoti 35 litus, o parapija 50 litų per metus besimokančiam jaunimui šelpti. Puikiai žinodamas, jog valstybės gerovė ir tautos dvasinė sveikata yra neatskiriami dalykai – gi dvasinę svei-

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2018 m. sausis

31


Sveikata

Kraujospūdis

Padidėjęs kraujospūdis trumpina gyvenimą. Tai neginčytina! Vadinamieji „kraujagysliniai įvykiai“ – infarktai, insultai, trombozės, aneurizmos, širdies ritmo sutrikimai dažnai būna susiję su arterine hipertenzija (arba aukšto kraujospūdžio liga). Beveik trečdalis dializuojamų ligonių, dar gana jaunų, nesulaukusių ir penkiasdešimties, prarado inkstus dėl blogai gydyto ar negydyto kraujospūdžio. Dėkui farmacininkams, kad siūlo pasirinkti iš tiek daug vaistų pavadinimų. Tų vaistų nuo spaudimo yra kokios aštuonios grupės, kiekvienoje po kelis–keliolika. Dėkui kardiologams, nefrologams, neurologams, endokrinologams ir ypač „šeimistams“, kad rašo mums tuos vaistus negailėdami. Taip intensyviai mažėjant gyventojų kraujospūdžiui per 20–30 metų vidutinė gyvenimo trukmė pailgėjo. Kieno kraujospūdis turi būti matuojamas? Visų, vyresnių negu treji metai, ir kiekvieno profilaktinio sveikatos patikrinimo metu. Papildomai matuotis kraujo spaudimą ir pildyti dienyną turėtų tie, kieno spaudimas nenormalus, ir sergantieji ligomis, galinčiomis sukelti aukštą spaudimą, nėščiosios. Taip pat tie, kurie vartoja vaistų, turinčių šalutinį poveikį – kraujospūdžio padidėjimą (skaitykime vaistų anotacijas – sulankstytus lapelius dėžutėse). Kraujospūdis padidėja sergant visomis inkstų ligomis, kai kuriomis širdies ir kraujagyslių ligomis, esant endokrininių liaukų veiklos sutrikimams, ypač dažnai – cukraligei, dėl kai kurių reumatinių ar nervų, smegenų ligų. Jei žmogui, turinčiam aukštą spaudimą, nenustato32

Artuma 2018 m. sausis

ma jokia jį sukėlusi liga, sakoma, kad jis serga pirmine arterine hipertenzija. Tokių – trečdalis suaugusių Lietuvos gyventojų. Pirminės hipertenzijos priežastys: paveldimas polinkis ir aplinkos rizikos veiksniai (nesveika gyvensena). Kaip teisingai pasimatuoti spaudimą? Pasirinkti tinkamo dydžio manžetę – aplink ranką vyniojamą pripučiamą lipduką. Vaikams – pagal amžių, suaugusiesiems – pagal žasto apimtį (ant manžetės yra specialios žymės). Tiksliausiai kraujospūdis pamatuojamas mechaniniu aparatu ant žasto klausant pulso dūžių. Taip daro gydytojai. Automatiniai aparatai irgi tikslūs, tinkami naudoti namuose. Ant riešo dedami automatiniai matuokliai patogūs nešiotis rankinėse, jų rodmenys orientaciniai. Manžetę reikia užsidėti tinkamai – arterijos žymė arba vamzdelis turi būti vidinėje žasto pusėje. Matuotis spaudimą reikia 10–15 minučių pailsėjus ir nesusijaudinus, bent pusę valandos nerūkius, nevalgius, negėrus kavos. (Žinomas „balto chalato“ sindromas: gydytojas visuomet randa didesnį spaudimą, nors namuose jis normalus. Jau pats atėjimas į gydymo įstaigą ir bendravimas su gydytoju sukelia adrenalino perteklių ir kraujospūdžio padidėjimą.) Reikia sėdėti patogiai atsirėmus nugara į kėdės atlošą. Rankovė atraitota, bet neveržianti. Nedėkime manžetės ant viršutinių drabužių. Dilbis horizontaliai padėtas ant stalo delnu į viršų. Ranka sulenkta 40 laipsnių kampu. Manžetė turi būti širdies aukštyje, jos apatinis kraštas 2–3 cm virš alkūnės linkio. Manžetė vyniojama tampriai, bet neveržiant. Kol matuojama automatiniu matuokliu, nekalbėkime ir nejudėkime. Pirmą kartą spaudimą reikia pasimatuoti ant abiejų rankų ir vėliau matuotis ant tos, kur radom didesnį. Nenuimdami manžetės pasimatuokime spaudimą bent 2–3 kartus su 3–5 minučių pertraukomis ir suskaičiuokime vidurkį. Duomenis užsirašykime, gal net dienoraštyje, kur fiksuojame ir kitokias gyvenimo aplinkybes, – rasime sąryšį su kraujospūdžiu. Koks kraujospūdis normalus? Suaugusiųjų – mažesnis negu 120/80 milimetrų gyvsidabrio stulpelio. Daugiau 140/90  mmHg  – jau liga, tad

reikės ne tik pakeisti dietą ir režimą, bet ir vaistų. Spaudimas tarp 120/80 ir 140/90 mmHg keistai vadinamas „aukštas normalus“ arba „normalus padidėjęs“. Tokį atradus reikia ieškoti priežasčių, keisti gyvenseną. Žemas kraujospūdis (mažiau 90/60  mmHg) gali sukelti silpnumą, mieguistumą, svaigimą, mirgėjimą akyse, alpimą. Tačiau jeigu turėdami žemą spaudimą jaučiamės gerai, nieko dėl to nedarykime. Padidėjusio kraujospūdžio mes dažniausiai nejaučiame. Tai netgi sukelia jėgų antplūdį ir euforiją. Tik ilgainiui, ligai pažengus, prasideda nusiskundimai. Ypač nukenčia vadinamieji „organai taikiniai“: inkstai, akys, širdis. Galiausiai pakenkiamos kraujagyslės visuose organuose – smegenyse, kojose, net žarnyne. Gydyti arterinę hipertenziją pradedame nuo dietos ir režimo. Jei to nepakanka, pridedama vaistų. Ligoniui ribojama druska – 1,5–2 gramai per dieną. Draudžiama rūkyti (net pasyviai), patariama atsisakyti alkoholio. Siekiama normalizuoti kūno masės indeksą – numesti svorio. Dėl to mažinamas kalorijų kiekis, negeriama saldžių gėrimų, neužkandžiaujama, valgoma daug daržovių, skaidulinio maisto, nesočiųjų riebalų rūgščių – žuvies. Būtina daugiau judėti. Psichoemocinę įtampą mažina atsipalaidavimo pratimai, psichoterapija, malda, hobis, bendruomeninė veikla, savanorystė. Bet pabandyk taip keisti gyvenimą, jei visai gerai jautiesi. Tik tas aparatas rodo 146/98 mmHg... Aha – neišeina. Todėl ir eilės pas gydytojus, slenkame kas mėnesį vaistų išsirašyti. Kas du, kas tris, kas keturis vaistus nuo spaudimo geriame. O mirtingumo statistikoje vis tiek „kraujagysliniai įvykiai“ pirmauja. Ir jų net daugėja. Kažkaip nelengva tą kraujospūdį reguliuoti. Gal mokykloje ir darželyje jau per vėlu mokyti sveikos gyvensenos? Gal pradėkime nuo sužadėtinių rengimo sveikai šeimai? Gyd. Vytis ŽEMAITIS


Gyvenimas kaip senas vynas

TRUPUTIS

apie

VIska Vanda IBIANSKA epochoje. Chamas kenčia nuo nevisavertiškumo ir agresijos. Jam sunku, nors kartais to ir nesuvokia. Užtai kitus žemina, užgaulioja, tyčiojasi. Mat stengiasi save kompensuoti. Taip ir prieiname prie vaikų auklėjimo, nes labai svarbu neužauginti chamo. Ir prie suaugusiųjų. Brangieji, o kur pastovi, permanentinė savigarba? Smukti žemiau nulinės altitudės? Bet juk nusmunkama! Kasdien ir vos ne visur. Paskui verkšlename. Girdi, Londone ar Dubline viskas kitaip. Galvoju štai ką. Taip, tai tiesa, kad, stojus Nepriklausomybei, apvogė mus treninguoti berniukai-dabartinukai, nes buvo gudrūs ir įžūlūs vagys, o mes – pasimetę ir nežinantys, kaip elgtis, ką daryti toje naujoje situacijoje, žmonės. Buvo, bet praėjo. Dabar irgi visokių fruktų turime, kas be ko. Tačiau laiko atsitokėti buvo pakankamai. Todėl ir atsakomybės prisiimti reikia daugiau. Tai čia buvo apie tą materiją.

Ne, aš nesakau, kad algos ir pensijos normalios. Aišku, kaip diena, kad nenormalios. Ir kaip jos bus kitokios, jei mokesčių labirintas maždaug kaip Minotauro Kretoje. „Kuo baisiau, kuo kvailiau“, – toks mokesčių nustatinėtojų devizas. Ir niekas iki šiol nesugebėjo tų mokesčių sustyguoti. Šimtas Arvio kalakutų, ne simfoninis orkestras gi ta mokesčių sistema! Ir ne Carmina Burana! Kur nepažiūrėsi, visur pilna finansininkų, ekonomistų, netgi bankininkų ir visi žiauriai protingai šneka. Bet mokesčių sužiūrėti nėra kam. Tikra tiesa, kad diletantai ir kvailiai nuolat kliudo, kaišiodami pagalius į ratus, bet vis tiek! O dėl valdžios tai viskas paprasta kaip taburetė. Kokią išsirinkome, tokią ir turime. Iškapstė mums iš visų pakampių odiozinių figūrų, ir nulėkėme balsuoti. Ypač vyresnioji karta. Kur jūsų akys buvo? Dabar nėra ko skųstis. Metai praėjo, o Seimo darbo rezultatų – katės ašaros. Kad nebūtų nuobodu ir žmoneliai nepradėtų (neduok, Dieve) mąstyti, valdžia organizuoja nuolat veikiantį cirką, į kurio numerius publika kaipmat reaguoja ir pavojingai nebegalvoja. Kada čia begalvosi, jei visą laiką vyksta teatrai. Tai graži mažaraštė Greta su kailiniais, visureigiu, tai fortepijonas, paskui tautiniai drabužėliai, sekso galiūno Pūko reikalai, moteris užgauliojantis aršus „valstietis“ (vis dėlto pirma karta nuo žagrės!) ir taip be galo, be krašto. O kas rinko tuos veikėjus? Aha! Dabar ne valdžią keikti reikia, o savo pačių kvailumą. Man tai kas! Aš stabiliai balsuoju už TS (iki šiol nei vienas neapsivogė, nenusišnekėjo ir nepasišiukšlino), ir mano sąžinė rami. Bet mūsų, LT piliečių, negerbia, ar ne? Tai žinoma! Tik kas yra pagarba? Ko išmokome patys ir ko išmokėme savo vaikus? Va, va. Tą ir turime. Gyvename chamizmo

Chris Lauritsen nuotrauka

Kaip mes gyvename? Na ir kaip? Visaip. Margai. Daugelis sakys, kad labai, labai, labai blogai. Valdžia bloga, algos, pensijos mažos, pagarbos mažai. Ne, pagarbos visai nėra. Eikit sau! Tie skurstantys lietuviai maximose vežimus maisto perka (kad paskui trečdalį išmestų, kai, pvz., Somalyje kas ketvirtas vaikas miršta badu), į egiptus ir visokias turkijas skraido, kiemuose riejasi su kaimynais dėl tačkės parkavimo. Aimanuotojai nežino, o jų tėvai (irgi aimanuotojai) pamiršo, kaip sovietmečiu pirko dešrą šlapiankę (25 proc. mėsos), varškę, pieną... ir kajuk!!! Nieko parduotuvėse nebuvo ir niekas nesiskundė. Dėl algų ir darbdavių pagarbos buvo kapų tyla. Va taip.

Bet dar grįžtu prie chamizmo. Garsusis Carlas Jungas rašė, kad žmogaus smegenis dengia visiškai plonytis kultūros apvalkalas. Jį nuėmus, pamatytume pirmykštį žmogų, t. y. padarą, kurį valdo instinktai ir pasąmonė. Štai tokie mes esame. Todėl tą kultūros ploną sluoksnelį privalu visais įmanomais būdais auginti ir sutvirtinti. Jei jame yra bent mažiausių nesandarumų, iš mūsų dugno veržiasi ne tik agresija, bet ir kitokia visokiausia bjaurastis. Artuma 2018 m. sausis

33


Gyvenimas kaip senas vynas

Gi su kultūra mūsuose prastai. Sakau taip todėl, kad kultūrą suprantu kaip per šimtmečius diegtą krikščionybę, šeimos tradicijas, gėrio ir grožio suvokimą, gebėjimą juos priimti. Turiu omenyje, jog kultūra nėra vien teatrų, parodų, koncertų lankymas, knygų skaitymas ir išmoktos bontono taisyklės. Wagnerio muzikos ir Jorge Luiso Borgeso knygų nepakanka. Sakoma, jog inteligentu gimstama, bet aš galvoju, kad tą patį galima pasakyti apie kultūringą žmogų. Gimdamas jis atsineša tos kolektyvinės sąmonės (ne pasąmonės!) kruopelytes, savotišką

tėvų, senelių ir daugelio prosenelių kartų perduodamą kraitį. Jei panorės tapti kultūringas, tai jau turėdamas minėtąją bazę kaups kultūros klodo sluoksnius ir darys tai visą gyvenimą. Toks žmogus kito nepažemins, neužgaus. O viskas prasideda nuo šeimos ir šeimoje. Ne veltui šv. Jonas Paulius II tiek daug laiko, darbo ir pastangų skyrė šeimos institutui puoselėti. Kaip kiekvienam žinoma, gatavą vertybių sistemą mums duoda krikščionybė. Tereikia ją priimti visa širdimi ir gyvenimu. Vien Dekalogo nurodymų paisyti nepakanka. Privalu laikytis visų Bažnyčios nurodymų bei tradicijos. O, ne, tai toli gražu ne taip paprasta, nes nėra uolesnių ir darbštesnių darbininkų už piktąjį. Šis kruopščiai darbuojasi vis pakišdamas mums progų nusidėti. Ir vis dėlto gyventi pagal Kristaus mokslą reikia. Tada savaime išnyksta daug bėdų, problemų. Jų tiesiog nebėra. Tuomet Šventosios Dvasios dvelksmo fiziškai tarsi nejuntame, bet Ji apgaubia mus ir veda teisingu keliu, kai reikia – pagelbėdama, padėdama, palaikydama. Žinau tai, nesyk esu patyrusi. Oi, reikia sustoti. Manote, aš čia moralizuoju ar pamokslauju? Tikrai ne. Labai nuoširdžiai rašiau tai, ką galvoju. Nebuvo linksma? Na, šiuo metu man nėra linksma, bet tai praeis, ir parašysiu jums ką nors smagaus. Iki kito mėnesio, brangieji Artumos skaitytojai!

Simon Matzinger nuotrauka

* * * Įsibrauna naktį vagis į butą ir sėlindamas girdi, kaip kažkas sako jam: – Tave stebi Jėzus. Eina toliau ir vėl girdi: – Tave stebi Jėzus. Vagis pamato tupinčią papūgą, kuri jam vėl sako: – Tave stebi Jėzus. Vagis klausia papūgos: – Kas tu? – Aš Mozė. – Koks kvailys tave taip pavadino? – Tas pats, kuris kovinį šunį Jėzumi pavadino.

* * * Nubundu ryte – atrodo, kalnus nuversčiau. Persiverčiu ant kito šono: „Ai, kam kištis į gamtą, tegul stovi.“

* * * – Kai suskamba žadintuvas, man atrodo, kad į mane šaudo. – Ir iš karto pašokate? – Ne, guliu kaip užmuštas.

34

Artuma 2018 m. sausis

* * *

Tu niekada nesuvoki, kiek laiko praleidžia žmogus miegodamas, kol nebandai susisiekti su kuo nors kitoje laiko juostoje.

* * *

Nesuprantu, kodėl rašikliai banko aptarnavimo skyriuje pritvirtinti prie stalviršio virvute. Aš patikiu jiems savo pinigus, o jie negali man net šratinuko patikėti?

* * *

Ar kas nors žino, ką reikia daryti, kai tau dainuoja: „Su gimimo diena“?

* * *

– Tėti, kas čia? – Tai katinas. – Tėti, kas čia? – Tai katinas. – Tėti, kas čia? – Katinas. – Tėti, kas čia? – Nežinau!!! – Tėti, juk tai katinas.


Sausio Artuma: kaip Šventoji Dvasia – nesugaunama paukštė – tampa Asmeniu mūsų gyvenime? Apie Šventąją Dvasią vis nugirstame skelbiant ir Biblijoje, ir net bažnyčiose, bet ar atpažįstame Jos veikimą savo gyvenime? Ar dalijamės tuo, ką patyrėme – kad ne patys viską nuveikėme, o kažkaip įvyko, pasikeitė, atsinaujino, subrendo, pratrūko tokiu džiaugsmu?! Kaip apaštalus nutvilkę ugnies liežuviai, kaip vėjas, kuris pučia, kur nori, tampa Asmeniu ir dalyvauja mūsų gyvenime – šeimų bendrystėje, Bažnyčios istorijoje, ganytojų tarnystėje? Su naujais 2018 metais Artuma pradeda ir naują temą, skirtą Šventajai Dvasiai.

100

Lietuvos Nepriklausomybei Pal. Jurgio konsekracijai ir įžengimui į Vilniaus katedrą Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserims Pal. Jurgio Matulaičio draugijai – 10

PALAIMINTOJO JURGIO MATULAIČIO MIRTIES – GIMIMO DANGUI – LITURGINIS MINĖJIMAS ir PALAIMINTOJO JURGIO MATULAIČIO DRAUGIJOS KONFERENCIJA Sausio 27 d. Marijampolėje I dalis 10 val. – registracija (Marijampolės dramos teatre, P. Armino g. 2) 10.15 val. – sveikinimo žodžiai 10.30 val. – „Pal. Jurgio Matulaičio – Vilniaus vyskupo – veidas“ kun. Julius Sasnauskas OFM 11.30 val. – Rožinio malda Pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje (Bazilikoje) 12 val. – Šv. Mišios (Bazilikoje) II dalis 13.30 val. – agapė (Marijampolės dramos teatre) 14.15 val. – liudijimai: „Pasauliečiai po pal. Jurgio vėliava“. Kun. Gintaras Urbštas „Vargdienių seserys – pal. Jurgio dukros“. Ses. Evelina Lavrinovičiūtė MVS 15 val. – meninė programa 15.30 val. – siuntimo žodis ir baigiamoji malda

Bibliodramos savaitgalis „Ar aš esu savo brolio sargas?“ Sausio 12-14 d. Veda psichodramos terapeutė Vida Lipskytė Informacija ir registracija: sen.trakai.registracija@gmail.com arba 8 646 83 363 (ses. Dominyka)

Meno savaitgalis „Pigmalionas ar Mikelandželas? Materijos ir dvasios santykiai mene“ Mokymai ir kūrybinės dirbtuvės: kartonažas, miniatiūros ir kepyklėlė Sausio 19-21 d. Veda ses. Kolombina ir ses. Aurelija Informaciją ir registracija: sen.trakai.registracija@gmail.com arba 8 677 82 734 Dalyvio įnašas : 40 € (tai neturi būti kliūtis dalyvavimui)

www.senujutrakuvienuolynas.org

ŠV. JONO APAŠTALINĖS SESERYS KVIEČIA Į SAVAITGALIUS SENŲJŲ TRAKŲ VIENUOLYNE


2018

VIEŠPATIES METAI

SAUSIS

LIEPA

0 P A T K Pn Š S

0 P A T K Pn Š S

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

VASARIS

RUGPJŪTIS

0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28

L'Osservatore Romano nuotrauka

0 P A T K Pn Š S

KOVAS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

BALANDIS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

0GEGUŽĖ 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

BIRŽELIS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

RUGSĖJIS 0 P A T K Pn Š S

SAUSIS

1 d. – Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja (Naujieji metai) 7 d. – Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai)

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

VASARIS

14 d. – Pelenų diena, gavėnios pradžia 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis

SPALIS

KOVAS

3 d. – Šv. Kazimieras (Lietuvos globėjas) 19 d. – Šv. Juozapas, Švč. Mergelės Marijos Sužadėtinis 25 d. – Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis 29–31 d. – Didysis Velykų tridienis

PAGRINDINĖS KATALIKŲ BAŽNYČIOS LITURGINĖS IŠKILMĖS IR ŠVENTĖS

Kiekvienas sekmadienis – Viešpaties diena

BALANDIS 1 d. – Viešpaties Prisikėlimas (Velykos) GEGUŽĖ

6 d. – Motinos diena 13 d. – Viešpaties Žengimas į dangų (Šeštinės) 20 d. – Šventosios Dvasios Atsiuntimas (Sekminės) 27 d. – Švenčiausioji Trejybė

BIRŽELIS

3 d. – Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės). Tėvo diena 14 d. – Pal. Teofilius Matulionis

LIEPA

1–12 d. – Žemaičių Kalvarijos atlaidai 8–15 d. – Pal. Jurgio Matulaičio minėjimas-atlaidai Marijampolėje 29 d. – Kryžių kalno atlaidai

RUGPJŪTIS 15 d. – Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė) Pivašiūnuose (14–22 d.) ir Krekenavoje (14–20 d.) RUGSĖJIS 1–8 d. – Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslo karūnavimo 300 m. jubiliejus ir atlaidai 7–15 d. – Švč. Mergelės Marijos Gimimas (Šilinių atlaidai) LAPKRITIS

1 d. – Visi Šventieji 2 d. – Vėlinės 11–18 d. – Aušros Vartų atlaidai 25 d. – Kristus, Visatos Valdovas

GRUODIS 2 d. – Advento pradžia 8 d. – Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas 25 d. – Viešpaties Gimimas (Kalėdos)

Žurnalo ieškokite redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje. Užsiprenumeruoti Artumą galite nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83 arba 8 673 13 303)

0 P A T K Pn Š S

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

LAPKRITIS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

GRUODIS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

www.artuma.lt

Profile for Artuma

Artuma 2018 m. sausis 1  

Katalikiškas mėnraštis šeimai ir visiems ieškantiems Dievo bei žmonių artumos.

Artuma 2018 m. sausis 1  

Katalikiškas mėnraštis šeimai ir visiems ieškantiems Dievo bei žmonių artumos.

Profile for artuma
Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded